Issuu on Google+

Vlado Braziūno nuotr.

Žmoguje yra ir iki pabaigos lieka lašas tikėjimo, lašas paskutinės vilties, lašas Dievo. Kaip ir poezijos – gal visa viename jos laše. Užtenka eilėraščio skiautės, kad pasakytum: poezija. Jei prisirenki skiaučių, susiūsi ir skiautinį. Kas yra kalba, jei ji nėra kūno vietininkė sieloje? Kas yra kalba, jei ji nėra sielos vietininkė kūne?

Dainius nėra kriterijus. Tik likimas. Šiandien reikia, kad atsilieptų vakar. Atsiliepimais, atitikmenimis, sąskambiais laikosi kultūros tradicijos, jų linijos.

Dievas nėra nei esantis, nei nesantis, lieka anapus žmogiškojo buvimo ir nebuvimo supratimo. Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos. Pamatinė lietuvių mįslė – prigimtosios kultūros ir prigimtosios religijos prisiminimas. Poezijos nėra, jei nėra jos programos, įveikiančios atskiras grammas.

Naujoji profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Lašas poezijos“ – „Laisvojo mąstymo properšų“ tęsinys, anot autorės, „bandant išsilaikyti tik poezijos teritorijoje“. Properšose atrandamas ir mums parodomas lašas, krislas, sėkla tikrumo, tikėjimo ir pasitikėjimo – ir prigimtimi, ir gamta. Lašas, leidžiantis mums įsibūti, įsigyventi, įsirašyti. Bandoma atsakyti į klausimą, kas yra poezija ir kas ne, kodėl minties blyksnis, frazė kartais esti prasmingesnė, atverianti regimą ar tik jaučiamą pasaulį labiau nei visas kūrinys. Ar tikrai tai, kas yra sena, nebeturi prasmės? Kodėl vis iš naujo „atrandamas“ Maironis, nors XX amžiaus pradžioje jaunieji rašytojai su juo jau buvo atsisveikinę... Knyga ir apie prigimtinę kultūrą – kiek tradicijos, kalba, tarmė lemia matymą bei mąstymą, apie kūrėjų sąsajas, persipinančius likimus. Ir apie tai, kodėl viltis būti ir išlikti, įsigyventi rūsčiai kintančiame pasaulyje bus gyva, kol bus žmonių, lemtimi pasirinkusių ginti ir saugoti poezijos stebuklo lašą.

Taip, ir knygas reikia parduoti. Bet rašyti jas reikia ne pardavimui.

ISBN 978 9986 16 973 4

9 789986 169734

lašas poezijos

Jei esi Gedvilas, Gedminas, Galkantas, Girkantas, Kalbutas, Norvilas, Montvydas ar Mantvydas, Talmantas, Tolvaišas, Tolminas, Vidmantas, tai tas pats, lyg gyventum prigimtinio paveldo sodyboje ar pilyje, pasižadėtum saugoti, kad negriūtų, nebūtų perdengta šiferiu.

daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Viktorija Daujotytė

Metaforose, iš esmės visose perkeltinėse kalbos reikšmėse, slepiasi paradokso šaknis – tai, kas netikėta, neįmanoma, nes nelogiška.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų

Tęsiniai, prasitęsimai – ne tik „Laisvojo mąstymo properšų“, bet ir viso, kas rašyta, mąstyta. Pavadinimas – iš Sigito Gedos, iš vienos jo frazės. Žmoguje poezija, jo mirtingoje gyvybėje. Tęsiniai yra ir kultūrinių veiksmų gyvybingumo ženklai. Kas gyva, tęsiasi. Pasirodo, leidžia atpažinti. Ir tą lašą, kuris reiškia vardą. Vilniaus Lukiškių aikštė yra Sukilimo aikštė, paženklinta 1863 metų sukilimo tragikos, pralieto lietuvių, lenkų, gudų kraujo. Lašas kraujo yra ir lašas poezijos.

Viktorija Daujotytė

lašas poezijos

Literatūra – iš to neišsenkančio lašo. Viktor ija Daujot ytė


Viktorija Daujotytė

lašas poezijos

VIL NIUS

2013


UDK 821.172-4 Da405

© Viktorija Daujotytė, 2013 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013 ISBN 978-9986-16-973-4

4


Jeigu žmogus dar gyvas – jame visados likęs lašas poezijos... Sigitas Geda

2012 metų gegužės pradžia – Rašytojų klube Gintaro Bleizgio „Sodo“ ir Rimvydo Stankevičiaus „Ryšio su vadaviete“ sutikimas. Gerų poezijos knygų, jau kito poezijos laiko. Su Aidu Marčėnu, kalbančiu. Su Domantu Razausku, dainuojančiu – ir iš gero poezijos jutimo. Kažkas vyksta, vyksta giliai ir skaudžiai, lyg iš paskutiniųjų, kad poezija – jau kova už aukštesnę būtį, o tie, kurie dabar ir dar rašo eilėraščius, – kareiviai. Aidas ir sako apie jaunesnius poetus, jie – kariai. Ir lyg tarp kitko – po penkiasdešimt metų mes gal jau nebeturėsime savo kalbos, nieko nebereikš Maironis, mes visi būsim pralaimėję... Lyg pratęsia savo jau prieš keliolika metų ištartą: „Reikia rašyti eilėraščius...“ Nes... Nes pasaulis baigiasi. Kas iš tiesų rašo, jaučia, kad poezija saugo, turi atkuriamosios galios. Iš tiesų – vadinasi, iš tikro vidinio poreikio, kartu ir iš sąmoningumo kūrybai. Taip, kol gyva poezija, pasaulis turi viltį. Žmogus gyvas, gyvas žmogiškumas, kol lieka nors lašas poezijos. Likutis, nepravalgomas, neprageriamas, nesunaudojamas. Ryšys – ir su vadaviete, jei ir suprantame ją skirtingai. Poezija perspėja. Poezija stiprina atsakomybę. Kartais ir paaštrindama. Jei būčiau kokios mažos kuopos vadas ir žinočiau, kad iš penkių dar galiu išgelbėti tris, du pats pakločiau. Kad nebūtų pakloti visi, – baugiai 5


atviras Gintaras Bleizgys. Sakykim, bet kaip po to gyventi pačiam, po to, kai pakloji. Nebent būtum vienas iš dviejų paklotų, kad trys liktų gyvi. Bet negalima pasikliauti aritmetika. Nėra čia tiesių linijų. Kaip nėra ir vienos tiesos. Solidarizuotis tik su tiesos ieškančiu. Bijoti tiesą žinančio, juolab – ją turinčio. Turbūt tai jau bendra mintis. Iš toli, iš giliai, iš Sokrato ar kitų didžiųjų. Ir prisimenama nuolat, kad iš didžiųjų, patikima. Prisiimti atsakomybę – bet, Dieve, žinojimas, kad stovi prieš atsakomybę, neaprėpiamą, nesuvokiamą, gali pakirsti stačią, nors taip ir nepasilenkusį. Tikintis esu, – tai Rimvydas. Apie religiją klausiu tavęs kaip agnostikas, – Aido balsas. Kas yra poeto agnōstos, jei ne kita tikėjimo pusė, tikėjimo ieškojimo, kartais gilesnio ir skaudesnio nei pats tikėjimas. Balsai iš literatūros bendruomenės, iš vieno jos lizdo. Ar gerai lizdautis, ar taip neapsiribojama. Ar nepatenkama vieni kitų nelaisvėn. Bet juk daugiau ir laisvės – jausti kitą, norėti jam gero. Norėti kitam gero – aukštas jausmas, išbandantis. Atrodo, kad šiuo iš esmės nepoetišku laiku poetų bendruomenės yra būtinos. Aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiu, kai lietuvių poezija sparčiai modernėjo, kai modernėjo poetika, svarbesnės buvo tarpusavio įtampos, lyg profesionalumo kontrolė. Dabar reikia ir tarpusavio palaikymo: reikia rašyti eilėraščius. Ir Aidas, ir Rimvydas nuėję sunkų išbandymo kelią; dabar visada blaivūs. Brangus yra šis blaivumas, kasdien nepigiai apmokamas. Stasio Stacevičiaus viena knyga vadinasi „Juodoji“ (2005); daugiaprasmė nuoroda ir į juodumą, jau nuo „Juodvarnių žemės“ (1994) persmelkusį tylų kuždesį: negerk, mano juodvarne, negerk... Daug poezijos, daug jos galimybių pragerta, apsvaiginta, anksti žemei atiduota. Tikėjimo grįžimas į kūrėjų sąmonę. Maldos, sąmonės prieglobsčio, poreikis. Aukštosios tvarkos; kas yra menas, jei ne aukštesnės dvasinės tvarkos signalai. Kūryboje iš esmės yra kažkas re6


ligiška, kas kyla iš šventumo ilgesio, iš sielos švarumo, iš atgailos reikmės. Nešvariai nieko tikro nepadarysi, nesukursi. Nešvariom rankom tikrai brangių dalykų nepasieksi. Jurgio Baltrušaičio aidėjimas, lyg pastovaus sąmonės kamertono, kad visa, kas girdima iš žodžių, derėtų: „Ar nemoki melstis, negali, / Mano žemės prote, nebyly“? („Amžių žvaigždynas“) Cituoti Bibliją saldu, lyg būtum Knygoje, jos priglobtas, saugomas. Bet ne visad būtina. Artėti žinant, kad neprieisi. Didieji kultūros tekstai suima, svarbu, kad būtų suimama, sulaikoma, vis iš naujo lipdomos būties formos. Tikėjimas poezijoje tikriausias, kai Dievo vardas netariamas. Tik krūpčioja širdis, kad tai, kas skaudžiai nežinoma, kartais taip arti, lyg justum alsuojant. Pirminės formos – likimų; ir Gintaro, ir Rimvydo. Ir sunkiausią savo likimų dalį jie yra perdavę poezijai. Kariai, patys saugomi eilėraščių, nuolatinės poetinės parengties. Drąsinami eilėraščių. „Žmogus yra silpnas – tą puikiai žino stiprus poetas. Bet be žmogaus bei jo silpnybių, poete, nėra poeto bei jo stiprybių, žmogau“, – taip Rimvydo knygą palydi Aidas. Aidas jaunesnių pripažįstamas kaip poezijos redaktorius. Arba kaip galintis pamokyti, jei ir vengsime aukšto mokytojo vardo. Yra poezijoje ir amato, yra. O už jų visų – Sigitas, Sigitas Geda, tas, kuris susinaikino iš savo paties galių, taip ir nesutikęs, kad gali būti ir silpnas. Protu sutiko, o tuo, kas yra už viso, ką dar galima suprasti, ne. Laiku suvokti, kad nebesi herojus, kad nebe. Gal taip ir Gintaras Bleizgys? Jo krikščionybė norėtų būti nuolanki. Tiesiogiai pasisakydamas Gintaras kartais turi ir agresijos. Eilėraščiai agresiją tramdo, akumuliuoja, paverčia kuriančia energija, išvedančia lyg į kitas erdves. Žmonių išgyvenimai, potyriai tokie įvairūs, tokie prieštaringi, kad jokia viena forma jų negali apimti. Neįmanoma pasakyti, kas dar krikščioniška ir kas jau ne. Ir iki krikščionybės būta krikščionių. Ir yra krikščionių be privalomųjų ritualų. Gal ir iš to lašo poezijos, kuris vis gyvas Kristaus misterijoje, nesusigeriantis į dykumų smėlį. 7


Negalima to, kas sakoma poeto kitais būdais, tiesiogiai taikyti poezijai. Gintaras Bleizgys: „Be mano žinios gyvena mano eilėraštis“; „Esu kitoks negu tada kai šią eilutę rašiau“ („Lietaus fantazija: poezija“).

Literatūros padėtis yra ir Lietuvos padėtis: vis labiau ji panaši į lašą ant įkaitintų akmenų. Arvydas Šliogeris atnaujino šį katastrofinį vaizdinį. Bet atnaujino ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Žalčio sonatos“ suvokimą – kaip lietuvių mitą. Kaip iškalbiausią parabolę. Galbūt gyvensime gerai, patogiai, bet nebebūsime tie patys. Ir nebebus parašyta knyga, kurią galima pavadinti „Tie patys žodžiai“, kaip kadaise Marcelijaus Martinaičio. Ir Lietuva nebebus panaši į Lietuvą; Kukutis, važiuodamas Žemaičių plentu, nebegalės stebėtis: „Kaip Lietuva panaši į Lietuvą! / Jos beržai visad panašūs į beržus, / kaip ir dangus: / virš Lietuvos visada toks lietuviškas!“ („Kukutis važiuoja Žemaičių plentu“) O gal galės, juk vieta neišnyksta, jei tik nėra permalama traktorių, išgręžiojama. Ir ar gali būti, kad Lietuvoj nebegims tokių unikalios sąmonės žmonių kaip Maironis, Čiurlionis, Česlavas Milošas? Kaip Sigitas Geda. Justinas Marcinkevičius ar Marcelijus Martinaitis. Atgimdyti filologijos, – taip apie lietuvius manė Milošas. Galime šia mintimi pasitikėti; nenuleisti akių nuo to, kas susiję su kalba, kalbos kūryba. Yra priežasčių nerimui dėl literatūros padėties: globaliosios tendencijos unifikuoja, niveliuoja, uždengia žmogiškosios patirties atskirumą, tolina nuo gamtos, išdžiovina pirminės poezijos lašus. Ỹra vertybių gradacija, gęsta estetinis literatūros gyvybingumas, rašymas tampa tuo, kuo sugebantis verčiasi, stengdamasis įtikti nereikliam vartotojui. Formuojasi ideologinių konjunktūrų litera8


tūra-lektūra. Keičiasi žmogaus sąmonė, vis mažiau iš savęs bereikalaujama, vis ramiau prisitaikoma, vartojant tai, kas siūloma konjunktūrų, makropolių, reklamų. Atrodo, kad literatūroje pirmasis pasidavė romanas. Tam reikėjo paneigti, kas padaryta Broniaus Radzevičiaus, unikalaus rašytojo, atskirojo. Kad nekliudytų. Palengvėjo, kai iš romano staigiai pasitraukė Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas. Atskiras gailestis dėl Antano Ramono; jo rašyme buvo gilaus liūdesio. Liūdesys saugo sąmonę. Liūdesys trikdo naudos santykius. Dar teberašo Romualdas Granauskas, dar semia ir iš gyvųjų gamtos grožio versmių, jomis gaivindamas estetinę pasakojimo gyvybę. Kas nebegali pasisemti iš gamtos, nebegali ir iš gyvenimo. Galiausiai ir iš kalbos. Geroj prozoj yra bent lašas poezijos. Danutė Kalinauskaitė, Giedra Radvilavičiūtė, Laura Sintija Černiauskaitė. Būtinoji užtvara komercinei prozai. Naujajai konjunktūrai, persivadinančiai vis kitais vardais. Taip, ir knygas reikia parduoti. Bet rašyti jas reikia ne pardavimui.

Lietuvių savasties kultūra žemdirbiškoji; ilgai semtasi iš žemės galių, iš sunkaus darbo, kurio atvangos tarpuose kaupėsi poezijos lašai, išdainuojami, išpasakojami, išsakomi. Ir ištylimi. Gamtojautos, žemėjautos liudijimai. Pirminė, prigimtoji kultūra turėjo savo pasiuntinių, pačių gabiausių, veržliausių, išeidavusių, išvažiuodavusių, perimdavusių kitų kultūrų, taip pat ir miesto, patirtį. Tarpininkai. Savosios kultūros galimybių tikrintojai kitomis patirtimis. Simonas Daukantas, pasiekęs Vilniaus universitetą, tą pačią uni9


versalios kultūros terpę, kuri išaugino ir Adomą Mickevičių. Jurgis Baltrušaitis, autoritetas moderniajai, netgi aristokratinei rusų XX amžiaus pradžios poezijai, teatrui. Nieko, kas buvo jo, kas buvo prigimty su mažos lūšnos ir galingo Nemuno akcentais, neprarado, neužmiršo. Parašė savo lietuviškąją dalį. Klausimas, kurį skauda šiandien. Mūsų lūšnų (ir perkeltine prasme) langai vis dažniau užkalami, jau neregiai. Ką išsivežame, ką galime išsivežti, išlaikyti, sugrąžinti? Kuriuo būdu? Tik vienas atsakymas aiškus: kas išvažiuoja nepersmelktas savosios kultūros, savojo poezijos lašo, tas be kultūros ir liks. Tik kultūra įveda ir į kitą kultūrą. Daug ištuštėjusių žmonių, tik kevalai, be branduolių. Jie nei išvažiuoja, nei grįžta. Plūduriuoja.

Dar sunkiau klausti, kas iš žemdirbių kultūros, kuri tikriausiai baigia savo ciklą (riba, kai žemės nebeliečia rankos), pereina į kitą kultūros ratą, koks yra perėjimo būdas, kelias. Pereinama seniai, pereinama visą laiką, kuris mums yra kaip nors paliudijamas, – nuo Martyno Mažvydo. Kultūra įgyja profesionalumo matmenį universalėdama. Universaliosios krikščionybės formos ir prieštaros būdais palaikė lietuvių prigimtąją kultūrą, kaip rašto kultūrą. Gyvybingiausiai prasiskverbė, pratekėjo poezijos lašai – pirmiausia iš liaudies dainų, raudų, iš kalbos formulinių išteklių. Profesionalusis lietuvių menas (poezija, muzika, dailė) yra perėmęs ir vis dar semiasi gyvybės iš prigimtosios kultūros. Tai svarbiausias kelias, kuriuo prigimtoji kultūra tampa universali, bendražmogiška. Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, išverstos į daug kalbų, keistuolis Kukutis, ir kvailas, ir išmintingas iš to paties, atpažįstamas kaip savas, kaip universalus paradoksaliųjų tiesų reiškėjas, amžinas trečias brolis. 10


Ar teisinga manyti, kad trečio brolio savastyje glūdi gyvas poezijos lašas, kažkas, ko negalima apskaičiuoti, pamatuoti nauda. Ir kas galiausiai lemia sėkmę.

Arvydui Šliogeriui pasisekė naujai pažvelgti į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Žalčio sonatą“. Jam pačiam žvilgsnis į Čiurlionio Žaltį sukėlė nuostabą, pirmiausia atskleidė ją „Bulvės metafizikoje“ (2010). Tarpininkauju tą nuostabą primindama, gal padaugėsės suvokiančiųjų. Pasaulinėje kultūroje nesu radęs nieko panašaus į šią Čiurlionio viziją – paveikslu ar tapiniu jos vadinti nesinori; tai būtent vizija, savo metafiziniu rangu ir įžvalgos tikslumu prilygstanti tik pačioms galingiausioms didžiųjų graikų – Herakleito ir Platono – vizijoms, o detalėmis šias vizijas net pranokstanti. Žiūrėdamas ar prisimindamas „Žalčio sonatą“ vis liūdnai pagalvodavau – kokia gi būtų galėjusi būti lietuvių kultūra ir egzistencija!; deja, būtų galėjusi, bet neįvyko.“ Tik baltas mirusio žalčio skeletas, „tarsi vingiuojanti strėlė skriejantis į „Karalių pasaką“.

Kur tada krypsta to, kuris išvydo ligi šiol neįžvelgtą „Žalčio sonatos“ gelmę, mintis, žvilgsnis? Į neatsakomus klausimus arba į poeziją: „Iš kur mes ateiname? Kas mes esame? Kur mes išeiname?“ Taip užbaigiama „Bulvės metafizika“. Arba: žemės. Metafizika, kurios mąstantis-matantis žmogus negali išvengti. 11


Prie nuostabą sukėlusių dalykų grįžtama – taip kultūroje ima veikti nematomi, negirdimi siužetai. Pokalbių knygoje („Pokalbiai apie esmes“, 2013) Arvydas Šliogeris dar aiškiau išsitaria apie nuostabos šaltinį. Čiurlionis jau buvo priėjęs tą briauną, kurią taip aštriai junta ir jis pats. Čiurlionis „pataiko į patį žmogaus likimo šiame pasaulyje branduolį: gyvybės simbolis yra pats žaltys, kaip Žemės vaikas, kaip bekalbės gyvasties krešulys. Mirties simbolis Čiurlioniui yra raštas, mirusi kalba, galimas daiktas, ir lemianti žmogaus likimo šioje Žemėje letalinę kreivę. Aš nežinau, ar pasaulinėje kultūroje dar esama tokio tikslaus žmogaus būklės šioje planetoje pamatymo ir paliudijimo; gal ir yra, tačiau aš jo nežinau.“ Aukščiausia nuostabos pakopa – nuo jos siela gali žengti tik į ritmą, į poeziją. Arba į atodūsį, tylą: „Žalčio likimo brėžiama kreivė beveik idealiai parodo mano paties likimą [...].“ Kultūros vidinis siužetas – iš esmės visada poetinis, nulemtas nuostabos, atitikmenų. Tikslumas tik iš būtinybės.

Literatūros likimas – ne programų, ne projektų galiose, o atskirųjų rankose. Tų, kurie rašo ir rašys iš paskatų, tik jiems patiems ir žinomų. Tų, kurie sugebės vertinti, reflektuoti, ginti tai, kas gynybos ir palaikymo verta. Kad išsilaikytų sąžininga kūryba, būtina tam tikra bendruomenė, kuriai tarsi reiktų atsiskaityti. Pirminio sąmonės kūrybingumo erdvėj ilgiausiai išliks poezija. Jos nėra kuo sugundyti – nebus „bestselerė“, negaus didelių honorarų, jokioj mugėj nesutrauks minių. Nes nepriklauso miniai, masei. Bendrauja atskirumu, bijo triukšmo, ieško tylos.

12


Mes neleidžiame eilėraščių, ne, nebeleidžiame poezijos, – privačių leidyklų atsakymai jau kone įprasti. Leidžiama tik kas remiama. Valstybės – pirmiausia. Teisinga remti poeziją, remti tai, kas neapsimoka dabar. Kad kada nors apsimokėtų. Ar tikroji poezija vis labiau užsidarys atskirose erdvėse, kurias pati ir susikurs universitetuose, akademijose. Iš bendraminčių, prijaučiančių ir snobų. Taip, turi būti ir žmonių, kuriems poezija yra prestižo reikalas. Lietuvių poezija dar nepriėjo šios uždarumo ribos. Rimvydą Stankevičių – ne tik, žinoma, – dar skaito gimnazistai. Poezija dainuojama. Jos ratilai dar skleidžiasi. Dar gali būti visaip.

Ir dar apie kalbą. Dar – žvelgiant nuo tos ribos, kuri prieita Arvydo Šliogerio, kalbos ledlaužio ir meistro, bet ir priešininko. Reta dermė: paklusnumo kalbai (kitaip ji neįsileis, neteiks žodžių, kartais ir visai naujų, kaip malonės ženklo) ir priešinimosi kalbai, jos agresijai prieš bekalbį daiktų pasaulį, rymantį savo tyloje. Tai viena iš Šliogerio filosofinės dramaturgijos įtampų, konfliktų. Įtampa, kuri regima ir fotografijose. Įeiti į pasaulį, į gamtą be kalbos; tik akimis, žvilgsniu, tyru matymu, sustabdyti matymą kadru. Bet ir į žvilgsnį įsiskverbia kalba. Įsiskverbia tą akimirką, kai dar tarsi ir nematai, svarstai, renkiesi, bet jau ir matai. Bekalbė nuostaba labai retai, kai kažkas ištinka, lyg atsiveria. Bet bandant suvokti, kas tai, kalba jau dalyvauja. Kalba įsiskverbia ir į tylą. Žvilgsnyje – matanti kalba. Tyloje – tylinti. Kas yra anapus kalbos? Ir ar anapus kalbos tas pats, kas kalbos anapus? Kalba neapima viso pasaulio, net jei tik kaip žmogaus pasaulio. Kaip neapima ir sąmonė, iš esmės sutampanti su kalba. Anapus kal-

13


bos yra daiktai, visa, kas savaime nėra kalbu. Kas gali būti kalbinama be atsako. Kalbos anapus – kas kalba neišreiškiama, neišsireiškia. Dar, bet gal ir jau. Dar neatrasta, bet jau ir prarasta. Kai kalba gamina tariamus nekalbančiųjų atsakymus, ji daugina netikrumą. Kalboje daugėja galimybių veiksmus keisti žodžiais. Sakyti tai, kuo netiki. Nejausti netikėjimo sunkio, kai sakai ne savo žodžius. Poetus tas netikėjimo sunkis išbando. Eilėraštis nors akimirką turi sutapti su būsena, būti tikras ir kaip kalbos aktas. Eilėraštis daromas; iš ko daugiau, jei ne iš žodžių. Rodos, pirmasis tai ištarė Gottfriedas Bennas paskaitoje „Lyrikos problemos“ (1951): „Eilėraštis iš viso gimsta labai retai – jis padaromas.“ Eilėraščio galia, jei jo žodžiai užmezga ryšį su tuo, kas anapus žodžių, anapus kalbos. Jei į kalbą perteka tai, ko joje nėra, dar nėra, bet jau pasirodo. Galima sakyti, kad kalba tam, kas nekalbiška, yra ir agresyvi. Visa, kas gyva ir gyvybinga, yra ir agresyvu: prasiskverbti, užimti. Kokia agresyvi žolė.

Lyg ir tęsiasi tai, kas savaime prasidėjo. Grįžimas į tai, kas buvo, yra. Galbūt tai fragmentinio arba laisvojo mąstymo tęsiniai, bandant išsilaikyti tik poezijos teritorijoje. Bet neuždara ta teritorija. Iš naujo skaitau Gintarą Beresnevičių, jo eseistikos rinktinę „Vilkų saulutė“ (2003). Didžiausių intelektinių galimybių žmogus buvo Lietuvai duotas, nors labai trumpam: nušvisti ir užgesti. Koks stiprus ir poezijos buvimas-dalyvavimas jo būtyje, perskrodžiantis. Jo paties matyme kalbos būdu (arba stiliuje), galbūt ir eiliavimuose, poezijos vertimuose, atskirai – Friedricho Hölderlino). Žinojo esant gerą lietuvių poeziją, suvokė jos istorijos ypatinguosius tarpsnius.

14


Vis dėlto atsitikęs ypatingas, įstabus įvykis: Lietuva profesionaliosios poezijos požiūriu nepaprastai atsilikusi, antrojoje XX a. pusėje sprogo poetiniu atžvilgiu – nuo Eduardo Mieželaičio (ypač prancūziško gerąja prasme poeto) ir Justino Marcinkevičiaus (dabar tarsi į pašalį stumiamo, bet tegu stūmėjai prisimena, ką jo eilutės reiškė aštuntąjį dešimtmetį) iki visiškai antgamtiško poezijos sužydėjimo Gedos, Martinaičio, Patacko, Kajoko, Juškaičio (bijau tęsti – neužteks vietos) eilėse. Jei kur Dangaus Jeruzalėje rašomos viso pasaulio poezijos istorijos, nepaisančios kalbų ir dialektų, Lietuva ten užima aukštą vietą, manau, paskutiniais dešimtmečiais rungtyniaudama su rusais, prancūzais, anglosaksais in corpore. „Teisuolių pasaulis“

Buvo išgyvenęs Hölderlino stebuklą – atradimą. Netikėjo jo pamišimu, į tai kreipė savo „Pabaigos žodį. Hölderlinas ir dievai“. Bokšte – tik pasislėpęs žmogus – nuo savęs ir kitų, kad matytų, kad susitiktų su dievais. Poetas, jautęs amžinojo buvimo laiką. Kelionė į Tiubingeną, ėjimas per miestą: „Žinoma, ieškau Hölderlinturm.“ Vidinio dialogo radimasis. Nebūtina važiuoti į Tübingeną, kad susitiktum mane, sako kažkas. Neįsivaizduoji, kiek tas bokštas man įgrisęs. Pats žinau, sakau, įsileisdamas į tą maišalynę, kur antrojo savęs negaliu atskirti nuo vizitatorių [...]. Klausyk, naudojuos proga. Ar buvai išprotėjęs, ar ne? Jis nepasinaudoja proga sarkazmui. Kas yra išprotėjęs? – sako jis. Buvau laisvas, savimi. Nėra nei išprotėjimo, nei sveiko proto, yra galimybė laisvei, aš buvau laisvas. [...] Tai jau už žmogaus ribų, sakau. Ne, ne už žmogaus, sako H. Tiesiog reikia atmesti ribas, ženklus, sutartis, žodžius. O paskui vėl sugrįžti prie žodžių. Reikia sunaikinti savyje žmogų kaip konvenciją – visi jūs konvenciški – ir išlaisvėti. „Tübingenas. Rudens pasaka“

15


Taip, konvenciški, sudaryti pagal laiko, aplinkos reikalavimus. Kūryba – išėjimas, rečiau – išsiveržimas iš konvencijų. Hölderlino poezijoje Beresnevičius buvo radęs tai, kas jam pačiam labai rūpėjo: galutines realybes (jei tos realybės mums nebėra realios, nereiškia, kad poetui jos tebuvo tik žodžiai), dievus, Dievą, šventumą, meilę. Daug ką reiškia pažinti didybę, bet daug kas dar lieka; Kas taip mylėjo, tam kelias tiktai pas dievus. „Menono raudos Diotimai“; vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Dar sykį Sigitas Geda, labai seniai, dar anuo metu, kai sudarinėjo kritikos knygą „Ežys ir Grigo ratai“ (1989): „Jeigu žmogus dar gyvas – jame visados likęs lašas poezijos...“ Bendresnis kontekstas – fragmentas, rašytas prie jūros, ieškant galimybės pasivaikščioti po kopas su žmogum, galėti kalbėtis. Kalbėtis su juo apie bet ką, kad tik nereikėtų kęsti įtemptos tylos spengimo. Kad mūsų sielos bent kiek susiliestų. Tam reikalui galima sakyti bet ką. Gali būti tariamos tik žodžių nuotrupos, sakinių fragmentai, gali būti užuominų, nutylėjimų, pauzių, karščiavimosi, skubros, minčių ir aistrų kibirkščiavimo. Jeigu žmogus dar gyvas – jame visados likęs lašas poezijos... „Devyni atvirlaiškiai“

Lašas poezijos – kaip kraujo. Jono Aisčio atošauka: iš 1948-ųjų; apie vieną kraujo lašą. Vienas kraujo lašas – absoliuti gyvybės metafora. Kiek sunkio joje, kiek neatsakomo. Galbūt iš tiesų – lašas poezijos? Gal taip galėtų vadintis knyga? 16


Karlo Rannerio tekstas per radiją tarsi palietė lašo mąstymą. Žmoguje yra ir iki pabaigos lieka lašas tikėjimo, lašas paskutinės vilties, lašas Dievo. Kaip ir poezijos – gal visa viename jos laše. Tas paskutinis gyvasties lašas nurodo į kažką, kas yra anapus žmogaus, anapus atskirų jo galimybių. Transcendentinė sielos galimybė, kuri apsineša, žmogus gyvena savęs užmarštyje (ir pagal Martiną Heideggerį), bet gali patirti impulsų, kurie tarsi grąžina sąmonę į atminties kelią, į patirties takus. Tai ir yra vadinamieji nušvitimai, atsivėrimai, properšos, ekstazės, estezės. Kūrėjas turi būti nors kartą tos malonės palytėtas, kad žinotų ją esant. Lavinti pasaulio patyrimo gebėjimus, matymą, girdėjimą, suvokimą. Fenomenologinio santykio ištakos – neleisti sąmonei apsinešti, išlaikyti ją budrią, imlią, nenuskurdinti gyvenimo, jo linijų, spalvų. Prisiminti. Priminti. Sugrįžti. Susigrąžinti.

Iš pokalbio: nežinau pati, kodėl mano eilėraščiai tik iš praeities, nieko apie šiandien, dabar. Bet juk viskas iš šiandien, dabar. Iš dabar, ką atsimeni, ką matai. Matai dabar akimis. Dabar žodžiais. Susigrąžini į dabar. Dabar esi ten. Esi taip, kaip tada nebuvai. Buvai, kad būtum dabar. Kiekvienas poetas savo kūryba mėgina sulydyti praeitį ir ateitį, kad išryškėtų tai, ką jis mato dabartyje, – maždaug taip Gintaras Beresnevičius pradėjo baigiamąjį žodį Friedricho Hölderlino vertimų knygai (1995). Ir ne tai, kad kaip nors pabrėžtai mėgina, lyg vykdytų kokią programą – tiesiog nėra kitos krypties, nors keliai keliukai ir skirtingi. 17


Kur slypi tas lašas poezijos? Kur bandyta jo ieškoti? XX amžiuje metafizikos horizontuose poezijos įkurdinimo žemėje pastangos ryškiausiai matyti iš Martino Heideggerio. Didelis jo poveikis ir lietuviškiems mąstymams. Mažai tereflektuojamas Vincas Vyčinas, XX amžiaus antrosios pusės lietuvių išeivijos filosofas, lyg įrėmintas Heideggerio, bet ir savitas savosios patirties, jos lietuviškųjų sandų skleidėjas. „Dievų ieškojimas“ (1972) – pamatinis veikalas, pradedamas pasiteisinimu, kad neatitinka griežtų mokslinių tradicijų ar taisyklių; taip esą todėl, kad mąstymas esąs pirmapradis, pirmapradės laikysenos. „Pirmapradė laikysena yra mitinė ir dėl to neišvengiamai ikimokslinė arba netgi ikifilosofinė“, – sakoma knygos „Pratarmėje“ („Raštai“, III t., 2009). Neneigiamas nei mokslas, nei moksliškesnė filosofija. Stiprinama pirminės patirties, pirmapradės laikysenos duotis, lyg tolesnių (ir mokslinių, ir filosofinių) žingsnių galimybė. Galimybė, kuri visada skleidžiasi nežinomybės horizonte. Laikysena, suvokianti save kaip mitinę, yra ir poetinė, reiškiasi kaip poetinė, ieškanti metaforų, jas atpažįstanti ir kurianti. Vyčinas dievų ieškojimą fokusuoja į gyvenimą-kur. Gyvenimokur modelis randamas vaikystės Lietuvoje. Senelis iš motinos pusės išliko kaip gyvenimo mokytojas. Žmogus, tvirtai stovėjęs ant žemės, pažinęs augalus, ypač medžius, jų gydomąsias galias, elgęsis su visais atsargiai, kad niekam netaptų priešu. Mokėjęs padaryti visus daiktus, kurie jam buvo reikalingi. Žinojęs, ko žmogui reikia, kas būtina. Vyčinas liudijo, kad dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo autentiškos laikysenos, išmintingų žmonių, gyvenimo vadovų, tarsi perėmusių labai seną tradiciją. „Senovės Lietuvos laikais tokie kaip mano senelis buvo vadinami „kriviais“ – vyriausiaisiais žyniais. Jis buvo žynys ir vadovas, bet žmonių nevaldė, jie klausė jo savo noru.“ Senoji lietuvių sodyba – akivaizdžiausias gyvenimas-kur. Pirminės žmogiškosios kūrybos 18


vieta, įkurta ir sukurta vieta, vienin sutelkianti žmones, gyvūnus, medžius. Ar įmanoma šį kūrybinį aktą pakartoti, sodybos pirmavaizdį atkurti? Amerikoje, nuošalioje vietoje, ant Nečako upės kranto, Vyčinas bando įkurti lietuvišką Medeinės kaimelį, kad būtų išsaugota tai, ką buvo patyręs savo senelio sodyboje. Bet niekas tos idėjos nepalaikė. Knyga „Dievų ieškojimas“ turėjo kompensuoti nepasisekusį sumanymą rasti vietą senajai lietuvių žemdirbių kultūrai. Vietą, kur savaime skleistųsi poetinis gyvenimas, iš santykių, sąryšių tarp gyvybės ir negyvybės pavidalų bei formų rastųsi pirminės metaforos. Dievų ieškojimas gali būti suvoktas ir kaip poezijos ieškojimas gyvenime, to lašo, kuris viską įprasmintų, susietų kasdienybę ir aukštąją nežinomybę. Pirmapradė poezija glūdi gamtoje, nesuvokiamai kūrybingoje, žaismingoje, gražioje ir žiaurioje. Žmonės pasiilgsta nuošalių vietų, trobelių, lyg kokio senovinio gyvenimo būdo. Tai kažkuo patrauklu, poetiška. Tai, ko žmogus ilgisi. Poezijos lašas yra ir prasmės lašas.

Kaip daug Lietuva yra skolinga Adomui Mickevičiui. Genijui, iškėlusiam aukštąjį metafizinį Lietuvos lemties skliautą. Po tuo skliautu kūrėsi lietuvių poezija – iki himno, iki jo pradžios. Tai, ką Mickevičius 1843 m. kovo 24 dieną Collège de France paskaitoje kalbėjo apie lietuvių tautą, prilygsta stipriausiai tautos gyvybinių galių manifestacijai. Ir karinių, gynybinių, ir kultūrinių. Lietuviai giliau ir jautriau išgyvena gamtos gyvastingumą. Ypač gerbia, myli gėles. „Kiekvienoms religinėms apeigoms, kiekvienai šeimos šventei skirtos gėlės. Yra padavimų ir dainų, kur atsispindi gėlių kilmė bei jų reikšmė.“ Lietuvių liaudies dainų rinkiniuose 19


nėra vulgarių ar pernelyg laisvų tekstų. Kalba turi kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, vulgarius posakius perima iš slavų. Bet lietuvių kunigaikščių istorija – išdavysčių ir žudynių. Gilumo, jautrumo ir žiaurumo, negailestingumo jungtis. Galbūt, gal iš tiesų senos, istorinės lietuvių tautos lemtyje glūdi nesuderinami pradai. Ir ar nėra taip, kad ta įtampa pasiekia tragišką pakopą talentingiausių jos žmonių likimuose.

Vincas Vyčinas, ieškojęs dievų arba poezijos, bent vieno jos lašo; kad pajustum jį, reikia atitikmens tarp savo būsenų ir to, ką matai. Vandenų, dangaus, medžių. Ir Amerikoje, ant Nečako upės kranto. Arba Sibire, ant Angaros kranto. Onos Litvinaitės-Narbutienės, muzikologės, aštuoniolikos metų ištremtos, viena iš nuostatų: pramokti buriatiškai, kad suprastum pasaulį, į kurį patekai. Panašiu laiku ir Liūnė Sutema JAV savo eilėraščių knygą pavadina „Nebėra nieko svetimo“ (1962). Bandyti įveikti svetimybę, bet ir jausti savojo pasaulio ilgesį. Grožis yra, pasirodo, gera jį matyti, jausti, bet ir suvokti, kad ilgiesi ne to. Iš 1949 metų Onos laiško: Kai dar būdama kolchoze kartais toli važiuodavau, žiūrėdama į kelią įsivaizduodavau, kad štai užvažiuosim ant kalnelio, ten stovės senas medinis kryžius, kabės koks nuvytęs vainikas, o toliau matysis kaimas, bažnyčia, koks apleistas dvaras. [...] Bet – užvažiavus ant kalno bus kitas kalnas, o ten matysis buriatų jurtos.

Lašas savumo arba išgyvenamo poetinio jausmo – iš įsivaizdavimo. Ir staigaus nutrūkimo – „o ten matysis buriatų jurtos“. Bet įsivaizdavimas jau yra palikęs savo pėdsaką.

20


Vlado Braziūno nuotr.

Žmoguje yra ir iki pabaigos lieka lašas tikėjimo, lašas paskutinės vilties, lašas Dievo. Kaip ir poezijos – gal visa viename jos laše. Užtenka eilėraščio skiautės, kad pasakytum: poezija. Jei prisirenki skiaučių, susiūsi ir skiautinį. Kas yra kalba, jei ji nėra kūno vietininkė sieloje? Kas yra kalba, jei ji nėra sielos vietininkė kūne?

Dainius nėra kriterijus. Tik likimas. Šiandien reikia, kad atsilieptų vakar. Atsiliepimais, atitikmenimis, sąskambiais laikosi kultūros tradicijos, jų linijos.

Dievas nėra nei esantis, nei nesantis, lieka anapus žmogiškojo buvimo ir nebuvimo supratimo. Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos. Pamatinė lietuvių mįslė – prigimtosios kultūros ir prigimtosios religijos prisiminimas. Poezijos nėra, jei nėra jos programos, įveikiančios atskiras grammas.

Naujoji profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Lašas poezijos“ – „Laisvojo mąstymo properšų“ tęsinys, anot autorės, „bandant išsilaikyti tik poezijos teritorijoje“. Properšose atrandamas ir mums parodomas lašas, krislas, sėkla tikrumo, tikėjimo ir pasitikėjimo – ir prigimtimi, ir gamta. Lašas, leidžiantis mums įsibūti, įsigyventi, įsirašyti. Bandoma atsakyti į klausimą, kas yra poezija ir kas ne, kodėl minties blyksnis, frazė kartais esti prasmingesnė, atverianti regimą ar tik jaučiamą pasaulį labiau nei visas kūrinys. Ar tikrai tai, kas yra sena, nebeturi prasmės? Kodėl vis iš naujo „atrandamas“ Maironis, nors XX amžiaus pradžioje jaunieji rašytojai su juo jau buvo atsisveikinę... Knyga ir apie prigimtinę kultūrą – kiek tradicijos, kalba, tarmė lemia matymą bei mąstymą, apie kūrėjų sąsajas, persipinančius likimus. Ir apie tai, kodėl viltis būti ir išlikti, įsigyventi rūsčiai kintančiame pasaulyje bus gyva, kol bus žmonių, lemtimi pasirinkusių ginti ir saugoti poezijos stebuklo lašą.

Taip, ir knygas reikia parduoti. Bet rašyti jas reikia ne pardavimui.

ISBN 978 9986 16 973 4

9 789986 169734

lašas poezijos

Jei esi Gedvilas, Gedminas, Galkantas, Girkantas, Kalbutas, Norvilas, Montvydas ar Mantvydas, Talmantas, Tolvaišas, Tolminas, Vidmantas, tai tas pats, lyg gyventum prigimtinio paveldo sodyboje ar pilyje, pasižadėtum saugoti, kad negriūtų, nebūtų perdengta šiferiu.

daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Viktorija Daujotytė

Metaforose, iš esmės visose perkeltinėse kalbos reikšmėse, slepiasi paradokso šaknis – tai, kas netikėta, neįmanoma, nes nelogiška.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų

Tęsiniai, prasitęsimai – ne tik „Laisvojo mąstymo properšų“, bet ir viso, kas rašyta, mąstyta. Pavadinimas – iš Sigito Gedos, iš vienos jo frazės. Žmoguje poezija, jo mirtingoje gyvybėje. Tęsiniai yra ir kultūrinių veiksmų gyvybingumo ženklai. Kas gyva, tęsiasi. Pasirodo, leidžia atpažinti. Ir tą lašą, kuris reiškia vardą. Vilniaus Lukiškių aikštė yra Sukilimo aikštė, paženklinta 1863 metų sukilimo tragikos, pralieto lietuvių, lenkų, gudų kraujo. Lašas kraujo yra ir lašas poezijos.

Viktorija Daujotytė

lašas poezijos

Literatūra – iš to neišsenkančio lašo. Viktor ija Daujot ytė


Viktorija Daujotytė „Lašas poezijos“