Page 1

Aurimo Kurmio nuotr.

Autorius: POVILAS ŠKLĖRIUS – gimęs 1987 m. Marijampolėje, augo Alytuje. Sveria 75 kilogramus, ūgis 1,78 metro, plaukai tamsiai rudi, akys žalios. Darželio nebaigė, baigė mokyklą. Povilas užaugęs norėjo būti alergologas, pulmonologas, lenktynininkas, žvejys, sodininkas, detektyvas, krepšininkas arba roko muzikantas, tačiau taip jau susiklostė, kad įgijo archyvaro specialybę. Povilas mėgsta mineralinį vandenį, pieną ir apelsinus. „Ko negalima sakyti merginai bare“ – pirmoji Povilo Šklėriaus knyga.

ISBN 978-609-466-188-4

9 786094 661884

KO

„Ko negalima sakyti merginai bare“ – vyriškas, sarkastiškas ir atviras pasakojimas apie meilės ir nuoširdumo paieškas. Merginoms tai – proga pažiūrėti į pasaulį vaikino akimis, vaikinai apie tai viską žino ir patys.

BARE

Povilas saviironiją laiko kišenėje kaip ginklą – kaip peiliuką, kai grįžti naktį namo. Toji saviironija netikėtai smigteli pro teksto audinį, įdurdama ir aplinkiniams, ir skaitytojui. Pažadindama ir kartais priversdama kvatotis.

NEGALIMA SAKYTI MERGINAI

Veikėjai: autoriaus alter ego Povilas, jo draugai ir merginos. Merginos, su kuriomis Povilas draugavo, su kuriomis ką tik susipažino ir iš karto jas paliko, merginos iš vaikystės, iš picerijos, iš gretimo namo, iš sapno. Visos, kurias jis mylėjo ar norėjo mylėti. Visos, kurios jį mylėjo ir kurios jo netraukė. Romane – sapnai ir vienatvės realybė, sklidina tragikomiškų pasakojimų apie žmones ir jų santykius. Ir Povilas, nuolat ieškantis Tos. Taip ir nesuprantantis, kad ją jau rado.

POVILAS ŠKLĖRIUS

mi itų, vaikščioda k i en vi m o šk Visi mes ie netikėtai aktį laukdami n er p , ą it k į ro di iš vieno ba s. Ir moterys sė jo ci a tu si s o si klosčiu švarkus, palankiai susi vyrai pasitaiso ir s, o yg st ip es bijo, kad įsitempusios ka neina namo, n s ka ie n et b , u ir visiems kokt tys. rba nesuras pa bus nesurasti a

KNO A M I L A EG

I T Y K SA I A N I G MER

E R BA

POVILAS ŠKLĖRIUS


POVILAS ŠKLĖRIUS

KNO A EGALIM

S A KY T I A I MERGIN

BARE ROMANAS

V ILNIU S

2016


UDK 821.172-31 Šk-08

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Povilas Šklėrius, 2016 © Aurimas Kurmis, autoriaus nuotrauka viršelyje © Povilas Jaras, viršelio nuotrauka © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-188-4


mes palikdavome kiekvieną pokylį paskutinieji ir mes neturėjom nieko vien jaunus veidus BRUNO K. ÖIJER


KO NEGALIMA SAKYTI MERGINAI BARE Sveiki, aš esu Povilas*, ir gimtadienio dieną buvau susitaręs, kad neateisiu į darbą, nes turėjau vykti į banką ir pas odontologę. Išėjęs iš odontologės kabineto pasuku viešojo transporto stotelės link. Atvažiuoja 6 troleibusas, įlipu ir važiuoju namo. Žvalgausi į žmones, nieko neįprasta. Tik kai troleibusas sustoja Žaliojo tilto stotelėje, vienas vyrukas pašoka nuo sėdynės ir eina durų link, ten apkabina ką tik įlipusią merginą ir pradeda su ja šnekučiuotis. Suprantu, kad jie pora. Mergina sėdi, vaikinas stovi šalia jos, jie tariasi, kaip praleis savaitgalį, paskui mergina sako: Kai ką tau parodysiu. Ji * Povilas – gimęs 1987 m. Marijampolėje, augo Alytuje, svoris jau kelerius metus svyruoja nuo 74 iki 80 kilogramų, ūgis tiksliai nežinomas, bet kadangi jis visiems kartoja, kad jo ūgis yra 1,78 metro, tebūnie toks, nors greičiausiai tai netiesa; plaukai tamsiai rudi, akys žalios. Darželio nebaigė, baigė mokyklą, universitete studijavo suomių ir lietuvių kalbas, tačiau studijų nebaigė, vėliau įgijo archyvistikos bakalauro diplomą, dar vėliau baigė leidybos magistrantūrą. Povilas dirba archyvaru nedidelėje privačioje buhalterinės apskaitos ir dokumentų archyvavimo bei saugojimo paslaugas teikiančioje įmonėje. Povilas mėgsta mineralinį vandenį, apelsinus ir pieną. Povilas šiuo metu yra nesimylėjęs vienus metus, du mėnesius ir septyniolika dienų – ir tik dėl kvailo užsispyrimo, nes miegoti su bet kuo jis nenori.

7


ištraukia kažkokį lankstinuką, tai yra „Hesburger“ nuolaidų kuponai. Sako: Labai norėčiau pavalgyti ten. Aš žiūriu į vaikiną, man įdomu, ką jis atsakys, o jis sako: Planavau šiandien pagaminti ką nors vakarienei ir pusryčiams, bet galim pavalgyti ir ten. Mergina suima jo ranką, trūkteli, vaikinas pasilenkia, jie pasibučiuoja. Laiminga pora važiuoja į „Hesburger“. Nežinau, kodėl mane tai taip paveikia, bet grįžęs namo jaučiuosi prastai, prislėgtas, kad neturiu va taip su kuo nors romantiškai pavalgyti, todėl nusprendžiu kur nors nueiti. Kadangi neseniai esu gavęs atlyginimą, važiuoju į prekybos centrą. Ten daug žmonių su pirkinių krepšiais, jie atrodo laimingi. Aš irgi noriu būti laimingas. Nors šiaip man sunku išsirinkti drabužius ir tai mane vargina, šįkart nė nepastebiu, kaip greitai praeina laikas. Po trijų valandų išeinu apsikrovęs pirkinių krepšiais. Einu ir šypsausi, pagaliau ir aš iš šalies atrodau laimingas. Grįžęs namo viską išpakuoju, dar kartą pasimatuoju naujas kelnes, švarką, apsiaunu batus. Žiūriu į veidrodį ir galvoju, kad atrodau visai gražiai, bet nepraėjus nė pusvalandžiui pajuntu, kaip viskas grįžta į senas vėžes: kambarys toks pat tylus ir vienatvė ta pati, tik keliais daiktais daugiau. Tik tiek už du šimtus eurų. Nežinodamas, ko imtis ir kaip atsikratyti niūrios nuotaikos, atsigulu vilkėdamas naujais drabužiais ir užsnūstu. Nubundu po kelių valandų, laikrodis rodo 19 valandą, man reikia ruoštis į centrą susitikti su draugais, norinčiais pasveikinti mane su gimtadieniu. Tik man, sulaukusiam dvidešimt aštuonerių, visai ne8


sinori niekur eiti, mieliau tūnočiau savo kambaryje, bet draugai yra draugai. Nuvykus į barą kurį laiką viskas klostosi gerai, mes linksmai kalbamės, bet vakarui įsibėgėjus prie mūsų stalo prisijungia kelios man nematytos merginos, draugo Tado* pažįstamos. Viena jų prisėda prie manęs ir klausia, kaip man sekėsi šią savaitę, po trumpos pauzės aš atsakau: Pirmadienį buvau pakilios nuotaikos, bet vakare nuėjęs į koncertą pamačiau buvusią merginą ir visas tarsi sudužau, todėl antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį po darbo niekur nekišau nosies, kad nesutikčiau, ko nereikia, sėdėjau namie, virtuvėje stebėjau museles, pats su savimi žaidžiau stalo žaidimą, kartais nueidavau į vonios kambarį ir tiesiog sėdėdavau ant vonios krašto. Galvojau apie tai, kuo turėčiau būti ir kuo norėčiau būti, tačiau niekas nesiderino, o vieną dieną jaučiausi taip blogai, kad prisipirkau daug grūdėtos varškės ir pistacijų, bet kai grįžęs viską išėmiau, supratau, jog iš tiesų viso to nenoriu, ir šiaip prastai maitinausi visas dienas, valgiau tik sūrelius, dribsnius ir karštus sumuštinius, o po darbo didžiąją laiko dalį tiesiog sėdėjau, stebėjau savo šešėlį ir galvojau, kas iš manęs liko. Išklausiusi mano tiradą mergina sako, kad aš nemoku bendrauti ir esu netaktiškas. Jos žodžiai pakelia man nuotaiką. Šypsodamasis paprašau barmenės dar vieno alaus. * Tadas V. – gimęs 1987 m. Marijampolėje, svoris 84 kilogramai, ūgis 1,93 metro, akys rudos, plaukai juodi. Darželio nebaigė, baigė mokyklą, universitete įgijo istorijos bakalauro, vėliau – paveldosaugos magistrantūros diplomą. Tadas dirba nedidelėje įmonėje projektų vadovu. Su Povilu susipažino, kai prieš daug metų Povilas atsikraustė į tą patį studentų bendrabučio kambarį. Pačią pirmą dieną, Tadui paleidus grupės „Sigur Rós“ muziką, Povilas iškart pasakė, kokia tai grupė, ir nuo to laiko jie rado bendrą kalbą. Tadas kolekcionuoja vinilines plokšteles ir domisi paukščiais. Būdamas šešerių, Tadas paprašė tėvų, kad šie pakeistų jo vardą į „Metallica“, nes jam labai patiko ta grupė, bet tėvai nesutiko.

9


Kai vakaras baigiasi, sėdu į taksi ir važiuoju namo, o vairuotojas su kažkuo kalbasi telefonu: Tai kas jam netiko dabar? Per sunku darbe? Įtampa? Ar jam visai stogas nuvažiavęs? Nei mokytis nori, nei dirbti, visur jam ta įtampa, nieko nesugeba. Taksi padidina greitį, vairuotojas nesiliauja pykęs: O kai tu pastojai ir mes neturėjom pinigų, ar bėgom slėptis dėl įtampos? O kai gimė dvynukai, tu verkei ir klausei manęs, kaip dabar gyvensim, tai ar aš tada nejaučiau įtampos? Mūsų laikais net nebuvo žodžio „įtampa“, užtat buvo didelių problemų, bet mes jas kažkaip išsprendėm. Paskui kurį laiką važiuojam visiškoje tyloje ir, kai jau esam visai arti namų, jis vėl paima telefoną, paskambina kažkam ir sako: Tai pasakyk tu jam, kad jeigu rytoj neišeis į darbą, gali ieškoti, kur kitur gyvent, – tada galės kalbėt apie įtampą. Sunkus vakaras, norėtųsi visą šią dieną tiesiog nurašyti, ištrinti iš atminties. Susimoku, išlipu ir nusprendžiu parūkyti. Girdžiu, kaip kieme kalbasi kažkokia porelė. Atsisuku – prie kitos laiptinės stovi vyrukas ir mergina, abu atsitraukę vienas nuo kito, atrodo, konfliktuoja. Kai nusisuku, vyrukas praveria burną: Kas tau nepatinka? Tu keli konfliktą dėl nieko, ko čia pyksti? Kas aš toks, kad man aiškintum? Norėsiu ir gersiu, negi manai, kad kas nors pasikeis, jei grįžusi namo žliumbsi? Jeigu nori skirtis, tai sakyk! Kurį laiką jie tyli. Tada išgirstu spjūvį, paskui  – durų trenksmą. Atsisuku – vaikinas stovi kaip įbestas, rankoje laiko krepšelį su kebabais. Taip tau ir reikia, ereli, pagalvoju, ir baigęs rūkyti einu namo.

10


NUOSTABI MOTERIS

Kitą dieną grįžtu į gimtąjį Alytų. Namiškiai pasveikina su praėjusiu gimtadieniu, suvalgom tortą, o vakare einu į miesto centrą susitikti su senu kiemo draugu Tadu*. Paimam porą alaus ir pasukam bažnyčios link. Tadas sako, kad ten, sėdint ant bažnyčios tvoros, bus galima ramiai išgerti, ir iš tiesų, kai nueinam, suprantu, kad Tadas neklydo: betoninė tvora, juosianti bažnyčios kieme esančias kapines, plati, gali ant jos patogiai įsitaisyti, o šalia jos augusios epušės užstoja mus nuo gatvės, taigi niekas nematys, ką ten darysim. Gurkšnojam alų ir pasakojam, kaip mums sekasi, gatve retkarčiais motoroleriais prašvilpia paaugliai. Bet vėliau vakaro ramybę sutrikdo iš kažkur atsiradusios trys merginos. Visos

* Tadas P. – gimęs 1986 m. Alytuje, ūgis 1,83 metro, svoris 82 kilogramai, akys žalios, plaukai rudi. Baigė darželį, mokyklą, kolegijoje įgijo transporto vadybininko specialybę, dabar dirba siuvykloje logotipų spaudėju. Būdamas mažas dalyvavo konkurse „Dainų dainelė“, dainavo dainą apie vienišą svirplį. Tadas su Povilu draugai nuo vaikystės, augo viename kieme. Tadas ir Povilas, kai buvo paaugliai, mėgo sėdėti vienoje autobuso stotelėje prie savo namų, bet niekur iš jos nevažiuodavo, vadino ją „stotele į niekur“, ir net suaugę bent kartą per metus nueina ten dviese pasėdėti. Tadas mėgsta važinėti dviračiu, skaityti knygas, keliauti. Tadas labai raumeningas, jis jau seniai lanko sporto klubą.

11


išgėrusios, keikiasi. Viena jų, einanti paskutinė, rankoje neša didelį pliušinį meškiną ir kalba telefonu, o kitos dvi pradeda fotografuoti viena kitą prie paminklų. Mes sėdim tyliai, nenorim, kad jos mus pastebėtų, ir kai jau atrodo, jog jos vis dėlto išeis iš bažnyčios teritorijos, ta paskutinė, nešina pliušiniu žaislu, sustoja ties laipteliais, vedančiais į gatvę, prisėda ant viršutinio laiptelio ir klausia: Ką tu pasakei? Mes su Tadu suklūstam, o ta mergina kalba toliau: Tu mane palieki? Kaip tai tu mane palieki? Suprantam, kad ji telefonu kalba su savo vaikinu, ir nors iš šalies klausytis kitų žmonių santykių aiškinimosi visada ganėtinai sunku, šiandien nuotaika tam tinkama. Nežinia, kas sieja tą merginą ir jos vaikiną, bet merginos iškalba įspūdinga: Tu negali manęs palikti, pats sakei, kad geresnės už mane nebuvo ir nebus, pats sakei, kad aš tokia pat gera virtuvėj kaip ir lovoj, o aš gera lovoj, aš žinau, man visi iki tavęs yra sakę, kad aš gera lovoj ir kad turiu gerą šikną, supranti, šiknas turi visi ir visos, bet geras šiknas turi tik tokios mergos kaip aš, tai džiaukis tu, kad dar gali tą šikną paliest, ką tu čia kalbi, kad tau nerūpi mano šikna, dar ir kaip rūpi, paklausyk, aš čia dabar su draugėm esu, švenčiam mano gimtadienį, o tu skambini ir sakai, kad viskas baigta, čia kažkoks pokštas, katinėli mano, ką visa tai reiškia, kokia dar Inga, katinėli, kas ta Inga, pala pala, tu nori pasakyti, kad susiradai kitą, tu man dabar skambini ir sakai, kad nepykčiau, kad tu turi kitą ir todėl mane palieki? Staiga mergina su pliušiniu meškinu vienoje rankoje ir telefonu kitoje puola į isteriją, verkdama ima šaukti į telefoną: Tu krušly, byby tu, kvaily nelaimingas! Įsiutusi ji ima šokinėti ant užpakalio laipteliais žemyn, o mes su Tadu stebim tą baisų vaizdą iškišę galvas pro epušių tarpą, išsigandę šalia vykstan12


čios isterijos priepuolio, ir kai mergina galiausiai nusileidžia iki paskutinio laiptelio, ji trenkia telefoną į akmenimis grįstą šaligatvį, telefonas sudūžta. Parpuolusi ant žemės daužo kumščiais į asfaltą, leidžia keistus garsus ir greit tampa nebeaišku, ar verkia, ar juokiasi. Kai draugės pakelia ją, ji susilaukia priekaištų, kad jei taip elgsis, jos nesives į klubą, bet mergina staiga susitvardo, pasako, kad visi vyrai kiaulės, pasiryškina lūpas ir skuba paskui drauges į netoliese veikiantį klubą. Sukrėsti neįprasto reginio, baigiam su Tadu gerti alų, susirenkam butelius ir patraukiam į barą „Pušis“. „Pušyje“ sutinkam draugų, vėliau ateina seniai nematytų žmonių, man įdomu su kai kuriais iš jų pasikalbėti po ilgo nesimatymo. O vienu metu, kai stoviu prie baro ir kalbuosi su Tadu, atkreipiu dėmesį į man nepažįstamą merginą, sėdinčią kiek tolėliau. Ji aukšta, liesa, plaukai juodi, veido bruožai gražūs, lūpos storos, širdelės formos, ir aš kurį laiką vis dirsčioju į ją. Atrodo savimi pasitikinti, tokia kieta. Judesiai elegantiški, gražu žiūrėti į ją, ir man atrodo, jog viskas, ką ji daro, yra fantastiška. Paklausiu Tado, kas ji tokia. Tai Liucija*, bet visi ją vadina Liu. Nuostabi moteris, galvoju, bet Tadui nieko nesakau. Turiu prisipažinti, kad bijau nuostabių moterų. Gyvenime esu turėjęs įvairių patirčių, tačiau niekas manęs taip nesužalodavo kaip nuostabios moterys. * Liucija (Liu) – gimusi 1986 m. Alytuje, ūgis 1,84 metro, svoris 62 kilogramai, akys mėlynos, plaukai juodi. Baigė darželį, mokyklą, universitete įgijo kultūros vadybos bakalauro diplomą, dabar dirba muzikiniame teatre. Liu patinka spalvoto stiklo indai. Liu domisi fotografija, dar ji siuva sau drabužius. Liu alergiška kvailiems žmonėms ir, jei būtų jos valia, žmonės būtų suskirstyti į getus pagal intelekto koeficientą. Liu su Povilu bus supažindinta dar šį mėnesį. Liu kojos yra šiek tiek iksiškos, bet Povilas to dar nepastebėjo.

13


Nuo mažens mama man sakydavo: Tu surasi gražią moterį su gerais plaukais. Ką tie geri plaukai reiškė, supratau augdamas – tamsūs, tvirti, pageidautina, ilgi. Tokie, kokie buvo mamos iki gimdymo. Nuo mažens buvau mokomas, kad aktorė Catherine ZetaJones, Selma Hayek ir teta Ada yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Ados ir Zeta-Jones niekada neabejojau, Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje. Pamenu, pirmą kartą išėjau ieškoti nuostabios moters su metais vyresniu kiemo draugu, kai man buvo šešeri. Apsiskelbėm visiems kieme, kad einam ieškoti merginų, ir išėjom. Šalia esančiame atrakcionų parke užlipom ant medinės žirafos, kalbėjom apie animacinius filmus ir kramtomąsias gumas, mūsų amžiaus merginų niekur nesimatė, ir mes abu slapta dėl to džiaugėmės. Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, noras surasti savo nuostabią moterį tik sustiprėjo, ir aš kasmet įsimylėdavau vis kitą klasiokę, o nuo šeštos iki devintos klasės buvau įsimylėjęs net tris klasiokes vienu metu: dvi atrodė nuostabios merginos, trečia buvo atsarginis variantas, bet nė su viena nieko nepavyko, nes mylėjau aš tyliai ir paslaptingai, ir, žinoma, labai skausmingai – taip, kaip buvo mylima mano perskaitytose knygose. Didžiavausi savimi, kad galiu mylėti tokia ilga, kankinančia ir gniuždančia meile be atsako. Prireikė dar kelerių metų, kad suprasčiau, jog meilė tokia būti neprivalo. Tada prasidėjo virtinė pasimatymų ir susitikinėjimų su merginomis, ir visa tai, kas, kaip man tada atrodė, turėtų suvesti mane su tik man skirta nuostabia moterimi. Teisybės dėlei turėčiau pasakyti, kad nuostabią moterį aš įžvelgdavau beveik kiekvienoje merginoje, kuri tik teikdavosi 14


su manimi bendrauti. Žavėjausi merginomis dėl to, kad jų pirštai gražūs, kad kojų forma iksiška, drabužiai dailūs, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi žydromis akimis, žavėjausi žaliomis akimis, žavėjausi rudomis akimis, žavėjausi merginomis, kurios dažo blakstienas, žavėjausi ir tomis, kurios visai nesidažo, mane žavėjo liūdnos merginos, mane žavėjo linksmos merginos, ir aš žavėjausi tiesiomis jų nosimis, ir aš žavėjausi jų nosimis su kuprelėmis... Žinoma, iš tų susižavėjimų nieko gera neišeidavo, ir aš vėl likdavau vienas. Tuomet liaudavausi svajoti apie tą mistinę nuostabią moterį, bet po kurio laiko vėl visa širdimi geisdavau ją sutikti. Kartais man atrodydavo, kad ji kažkur visai šalia, tik mes nuolat prasilenkiam laike ir erdvėje. O kartais kažkur visatoj, matyt, įsiveldavo klaida, ir imdavau manyti, kad aš jau sutikau tą nuostabią moterį. Išsiskyrimus su paprastomis merginomis ar nenusisekusius santykius dar pavykdavo užmiršti, o jei kas nors nepasisekdavo su nuostabia mergina, būdavo kur kas skaudžiau, ir aš vaikščiodavau kaip sudaužytas, ir man atrodydavo, kad daugiau jau nieko nebemylėsiu, kad nebepajėgsiu mylėti ar bent jau kad daugiau nebenorėsiu sutikti tokių nuostabių moterų, kurių netekęs pasijuntu visiškai išsisėmęs ir niekam nebetinkamas. Taigi, išsigandęs nuostabių moterų, aš vis grįždavau prie saugesnių merginų – tų, kurios man atrodydavo kur kas paprastesnės: susitikinėjau su mergina, nes jos akinių rėmeliai buvo labai gražūs, susitikinėjau su mergina, nes man patiko vyresnė jos sesuo, susitikinėjau ir su tokia, su kuria niekada neišdrįsau permiegoti, nes ji nuolatos kalbėdavo apie seksą. Ėjau į pasimatymą su nepilnamete, ėjau į pasimatymą su septyneriais metais už mane vyresne moterimi, ėjau į pasimatymą 15


su mergina spjaudyti nuo tilto ant apačioje važiuojančių automobilių, ėjau į pasimatymą ir tyčia prisigėriau iš liūdesio, nes tai buvo dar viena mergina, kuri nebuvo panaši į tą nuostabią moterį, kurios ieškau. Aš ėjau į pasimatymą ir jaudinausi, o paskui daugybę kartų ėjau ir nebesijaudinau, nes supratau, kad man nelemta sutikti tinkamos merginos, nes mane, po velnių, traukia tik išskirtinai nuostabios merginos. Ir dabar, kai suprantu, kad šalia manęs sėdi moteris, kurios ieškau, aš apsidžiaugiu, bet kartu išsigąstu ir lengviau atsikvepiu tik tada, kai Liu išeina iš baro. Vakarą baigiu girtas, užlipęs ant neveikiančios dujinės viryklės*, dainuodamas į kažkokį elektros laidą grupės „The National“ dainą: It’s a terrible love that I’m walking in spiders, it’s a terrible love that I’m walking with it’s quiet company.** Kitą rytą galvoju, kaip gerai, kad Liu viso to nematė.

* Kai būna geros nuotaikos, sau įprastoje žmonių aplinkoje stipriai išgėręs Povilas turi įprotį kur nors užlipti ir dainuoti. Dažniausiai lipa ant kėdės, stalo, bet kartą yra užlipęs ant kiemo tvoros, įsiropštęs į obelį ir perėjęs karaliaus Mindaugo tilto arkomis. ** Grupės „The National“ dainos „Terrible Love“ ištrauka.

16


Aurimo Kurmio nuotr.

Autorius: POVILAS ŠKLĖRIUS – gimęs 1987 m. Marijampolėje, augo Alytuje. Sveria 75 kilogramus, ūgis 1,78 metro, plaukai tamsiai rudi, akys žalios. Darželio nebaigė, baigė mokyklą. Povilas užaugęs norėjo būti alergologas, pulmonologas, lenktynininkas, žvejys, sodininkas, detektyvas, krepšininkas arba roko muzikantas, tačiau taip jau susiklostė, kad įgijo archyvaro specialybę. Povilas mėgsta mineralinį vandenį, pieną ir apelsinus. „Ko negalima sakyti merginai bare“ – pirmoji Povilo Šklėriaus knyga.

ISBN 978-609-466-188-4

9 786094 661884

KO

„Ko negalima sakyti merginai bare“ – vyriškas, sarkastiškas ir atviras pasakojimas apie meilės ir nuoširdumo paieškas. Merginoms tai – proga pažiūrėti į pasaulį vaikino akimis, vaikinai apie tai viską žino ir patys.

BARE

Povilas saviironiją laiko kišenėje kaip ginklą – kaip peiliuką, kai grįžti naktį namo. Toji saviironija netikėtai smigteli pro teksto audinį, įdurdama ir aplinkiniams, ir skaitytojui. Pažadindama ir kartais priversdama kvatotis.

NEGALIMA SAKYTI MERGINAI

Veikėjai: autoriaus alter ego Povilas, jo draugai ir merginos. Merginos, su kuriomis Povilas draugavo, su kuriomis ką tik susipažino ir iš karto jas paliko, merginos iš vaikystės, iš picerijos, iš gretimo namo, iš sapno. Visos, kurias jis mylėjo ar norėjo mylėti. Visos, kurios jį mylėjo ir kurios jo netraukė. Romane – sapnai ir vienatvės realybė, sklidina tragikomiškų pasakojimų apie žmones ir jų santykius. Ir Povilas, nuolat ieškantis Tos. Taip ir nesuprantantis, kad ją jau rado.

POVILAS ŠKLĖRIUS

mi itų, vaikščioda k i en vi m o šk Visi mes ie netikėtai aktį laukdami n er p , ą it k į ro di iš vieno ba s. Ir moterys sė jo ci a tu si s o si klosčiu švarkus, palankiai susi vyrai pasitaiso ir s, o yg st ip es bijo, kad įsitempusios ka neina namo, n s ka ie n et b , u ir visiems kokt tys. rba nesuras pa bus nesurasti a

KNO A M I L A EG

I T Y K SA I A N I G MER

E R BA

POVILAS ŠKLĖRIUS

Povilas Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare“  

Atviras, saviironiškas, persmelktas humoro žvilgsnis į pasaulį vaikino akimis. Veikėjai: autoriaus alter ego Povilas, jo draugai ir merginos...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you