Page 1

– žurnalistas, komunikacijos

ir verslo konsultantas, žurnalų „Verslo klasė“, „Playboy“, FHM, „Stilius“ ir kt. autorius, vyrų įvaizdžio svetainės www.elegancija.eu kūrėjas. Yra išleidęs tris knygas: „Vietnamo karas“ (1993), „Ulsteris, mano širdis“ (1997), „Izraelis, žydų valstybė“ (2005). Gyvena ir dirba Vilniuje.

G I E D R I U S D R U K T E I N I S

Giedrius Drukteinis

Kadaise vyrai pudravosi, klijavosi antakius ir mūvėjo šilkines kojines. Šiais laikais vyrams irgi ne ką lengviau. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad išsirinkti kostiumą, priderinti prie jo marškinius ir kaklaraištį – vienas rinktis pagal batus? Ką daryti su dovanų gautomis petnešomis? Ar galima ant megztinio rištis kaklaraištį ir taip pasipuošus eiti į oficialų vakarėlį? Sunku išsirinkti laikrodį, kuris tiktų ir prie džinsų, ir prie kostiumo. O gal ir nereikia? Kaip nusipirkti gerą paltą ir neišmesti pinigų į balą? Ar prie to palto reikia skrybėlės? Gal užtenka šaliko? Taigi vyrų gyvenimas nėra toks paprastas, kaip kartais atrodo moterims. Juk kartais ant kaklaraiščio kabo vyro karjera! Netinkama apranga gali užtrenkti prieš nosį ne vienas duris ar net sužlugdyti lemtingas derybas. Šioje knygoje smagiai primenama vyrų aprangos ir manierų istorija ir kalbama apie tai, ką norinčiam gerai ir stilingai atrodyti vyrui reikėtų žinoti apie drabužius. Paprastai ir linksmai apie viską – nuo kostiumo, batų ir skrybėlės iki apatinių. Kad labiau pasitikėtum savimi ir bet kokioje situacijoje jaustumeisi laisvai. Nes elegancija ir džentelmeniškas elgesys – vyro raktas į sėkmę.

ISBN 978-9986-16-815-7

9 7 8 9 9 8 6 168157

Kaklaraištis yra politika

juokas. O dar batai! Ar juos reikia derinti prie aprangos? Ar kojinių spalvą

K G I E D R I U S

D R U K T E I N I S

yra

aklaraištis politika

Šiuolaikinio vyro

aprangos, stiliaus ir įvaizdžio vadovas


K G I E D R I U S

D R U K T E I N I S

yra

aklaraištis politika

Šiuolaikinio vyro aprangos, stiliaus ir įvaizdžio vadovas

VILNIUS

2011


Turinys

Savo stiliaus beieškant ................................................................ 9 TRUMPA VYRŲ APRANGOS IR MANIERŲ ISTORIJA................................................................. 12

ANTIKOS ELEGANCIJA............................................................ 13

ASKETIŠKIEJI VIDURAMŽIAI ............................................ 16

PAŠĖLĘS RENESANSAS.............................................................. 20

VALDYK, BRITANIJA!.................................................................. 28

SPREZZATURA ITALIANA....................................................... 42

PRAKTIŠKOJI AMERIKA.......................................................... 50

MŪSŲ LAIKAI.................................................................................... 60

PERŽIŪRĖK SAVO SPINTĄ......................................................... 66

MADA IR INDIVIDUALYBĖ.................................................. 67

KĄ BŪTINA TURĖTI DRABUŽINĖJE............................. 69

JEI SUSIRUOŠEI APSIPIRKTI.............................................. 70

NEBIJOK SAVĘS, ARBA ŽEMAS,

STORAS, NEGRAŽUS................................................................... 74


KĄ VYRUI REIKIA ŽINOTI APIE DRABUŽIUS................................................................................ 76

KOSTIUMAS....................................................................................... 77

SMOKINGAS...................................................................................... 93

ŠVARKAS..............................................................................................102

LIEMENĖ.............................................................................................110

MARŠKINIAI....................................................................................112

KAKLARAIŠTIS................................................................................128

KELNĖS.................................................................................................147

ŠIS TAS APIE KIŠENES..............................................................171

APATINIAI DRABUŽIAI..........................................................175

KOJINĖS..............................................................................................185

MEGZTAS STILIUS......................................................................195

PALTAS IR KITI VIRŠUTINIAI DRABUŽIAI...........202

BATAI......................................................................................................213

GALVOS APDANGALAI...........................................................225

AKSESUARAI.....................................................................................233

IR ATRODYSI KAIP PRINCAS...........................................265


GERA YRA JAUSTIS GERAI.......................................................274

HIGIENOS TIESOS IR PASLAPTYS................................275

PLIKĖ – IRGI ŠUKUOSENA..................................................284

BARZDA. SKUSTI AR NESKUSTI.....................................292

TATUIRUOTĖS ..............................................................................304

DŽENTELMENAS SPORTO KLUBE................................306

SALDUS MIEGAS..........................................................................313

JUOKAS – DALYKAS RIMTAS..............................................318

KVAPŲ IMPERIJA.........................................................................323

IMPOTENCIJOS BAUBAS......................................................331

KAD GRAŽIAI

ATRODYTUM NUOTRAUKOSE.......................................334

Legenda apie mandagiausią pasaulio vyrą ...................... 337


Skiriu savo tėvui, abiem seneliams ir tai senajai Lietuvos vyrų kartai, kuri savo išvaizda ir elgesiu rodė mums, kas yra tikri vyrai.


K a k l a r a iš t is y r a p o li t ik a

Savo stiliaus beieškant „Šiandien gerai atrodai“, – retsykiais tarsteli kolegė. „Pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi“, – sako liaudies išmintis. Kasdien du trečdalius dienos drabužiai dengia apie 80 procentų mūsų kūno. Todėl frazę „į kambarį įžengė žmogus“ galima suprasti ir taip: „Įžengė švarkas, kelnės, marškiniai, batai, kaklaraištis, skrybėlė, paltas...“ Sutikti žmonės mato ne tave – jie mato tavo aprangą. Patinka ar ne, to neišvengsi. Galbūt ilgėliau pabendravę suvoks, koks turtingas tavo vidinis pasaulis, koks esi išmintingas, tačiau iš pradžių reikia juos priversti tavim susidomėti. Čia ir prasideda bėdos. Nes žmonės (tu taip pat) – formalistai ir stereotipų vergai. Jie klauso aprangos kalbos, nes tai yra mūsų pirminio bendravimo pagrindas. Statistika tvirtina, kad 93 procentai žmonių sutiktąjį vertina pagal drabužius ir tik pabendravę vėliau pasitikrina pirmąjį įspūdį. Apranga kalba už mus. Drabužiai jau seniai nebėra vien kūno priedanga, drabužiai – tartum antroji oda. Povo plunksnos, leopardo dėmės ir chameleono spalvos – savo apranga mes gundome arba atbaidome. Drabužiai yra žodžiai, pasakantys, kas mes esame, ko tikimės iš gyvenimo ir kitų žmonių. Juk ir pats žinai: ryškią aprangą dažniausiai renkasi kompleksų kamuojami žmonės, akivaizdžiai brangius drabužius velkasi norintys pademonstruoti pasitikėjimą savimi, o harmoningos asmenybės mėgsta blankesnes, neryškias spalvas. Jei ant tavo drabužių nerasi nė menkiausios dėmelės – esi nuobodus pedantas, kaprizingas ir priekabus. Blizgančius apdarus ir avalynę mėgsta emocingi ir greitai užsiplieskiantys isterikai. Žmogaus aprangos ryšys su jo vidine būsena neginčijamas. Ir tegul neprikalba apranga apie mus visokių kvailysčių. Vilkėti gerą rūbą – gerų manierų požymis. Niekada nepamirškime: kad ir kokioje kontoroje sėdėtume, kad ir kokiame vakarėlyje dalyvautume, visada esame kokio nors vaizdo dalis,

9


Kaklaraištis yra polit ik a

kaip skulptūra ar baldas. Esame pasaulio dalis. Jeigu Geros aprangos tau nėra malonu žiūrėti į tai, kas purvina, kas atstuesmė – pasakyti: mia ir dezorganizuoja, patikėk, kiti irgi negeidžia į „Aš esu kitoks.“ tai žiūrėti. „Valkataujantis žmogus baisesnis už valNe „aš geresnis“ kataujantį žvėrį“, – kadaise rašė Victoras Hugo. ar „aš šiknius“, Padori apranga yra pagarbos aplinkiniams pobet – „kitoks“. žymis. Kaip sakė Pierre’as Cardinas, gerai apsirengęs yra tas, kuris gerbia save ir kitus. Tomą Fordą mama mokė: „Blogai apsirengsi – įžeisi aplinkinius.“ Be to, gerai apsirengusiam vyrui žmonės daug ką atleidžia (todėl teismuose taip dažnai galima išvysti kostiumuotus teisiamuosius – taip ne tik rodoma pagarba teismui, bet ir pranešama, kad teisiamasis yra padorus žmogus). Stilingumo paslaptis paprasta – reikia norėti gerai atrodyti. Vyras apsivelka kostiumą, pasiriša kaklaraištį ir įsivaizduoja esąs gerai apsirengęs. Tačiau vien kostiumo ir kaklaraiščio nepakanka. Gera apranga – tai pirmiausia stilius, kultūros ir asmenybės išraiška. Stilius aplinkiniams parodo mūsų gebėjimus – rengtis, bendrauti, dirbti ar net vairuoti automobilį. Stilius yra tavo parašas. Jis praneša pasauliui, kas esi ir kaip gyveni. Kuriant savo stilių nebūtina nuolatos pirkti vis naujų drabužių, kartais užtenka patobulinti tuos, kuriuos jau turi. Ne brangūs drabužiai sukuria stilių. Oscaras Wilde’as Paryžiuje gyvendamas skurde sugebėjo puošniai atrodyti apsivilkęs senomis dėvėtomis drapanomis, kelti šaunius vakarėlius, ir visi žavėjosi jo elegantiškumu. Geros aprangos esmė – pasakyti: „Aš esu kitoks.“ Ne „aš geresnis“ ar „aš šiknius“, bet – „kitoks“. Gera apranga – ne etiketės, gerai rengtis nereikia daug pinigų. Gera apranga – tai tavo asmeninis stilius. Jo nenusipirksi, bet galima išmokti. Ir nepatartina nieko mėgdžioti. Vieni savo stiliaus ieško visą gyvenimą, kiti jį tiesiog turi. Paryžiečiai stengiasi rengtis skoningai, londoniečiai – kad nepersišaldytų, italai apskritai rengiasi taip, kaip nori. Vakaruose mada nėra kultas, ten dažnai madinga nesekti mada. Nes akivaizdu, kad mada tėra iliuzija. Nes suprantama, kad madinga apranga

10


K a k l a r a iš t is y r a p o li t ik a

yra nepraktiška, o stilinga gali būti tokia, kokios pageidaujame. Net spjauti į madą ir jos nepaisyti gali būti vyriškumo išraiška. Jau XVIII amžiuje buvo žinoma, kad svarbiausia – ne aplinkybės, o tai, kaip žmogus elgiasi tam tikromis aplinkybėmis. Taisyklės yra nuobodus dalykas, bet jos Stiliaus palengvina gyvenimą. Tam tikri aprangos dėsniai nenusipirksi, padeda kontroliuoti situaciją. bet jo galima Gerai apsirengti paprasta – tereikia šiek tiek paišmokti. sistengti. Tarkime, dešimtadaliu daugiau nei kasdien. Visi gali vilkėti gerai pasiūtus klasikinius drabužius. Visi gali nešioti ir dėmesį atkreipiančius drabužius. O štai juos suderinti – tikras menas. Kaip išsiskirti iš kitų ir pademonstruoti savo stilių tada, kai klasikinė apranga yra norma, savotiška uniforma? Spalvotom kojinėm? Galbūt. Nosinaite krūtininėje švarko kišenėlėje? Neblogai. Viskas tinka, svarbu, kad neatrodytų, jog persistengi. Nepamirškime, stilius – ne vien drabužiai, tai ir laikysena, manieros. Gera apranga – ne vien prabanAukščiausia gus švarkas ar nušveisti batai. Vyras išorinio grožio klasė – priversti neturi paversti kultu, juolab kad gyvenime nėra niežmones pirma ko laikiniau už grožį. Pagrindinė tinkamos aprangos, pamatyti tave, o tik tada o ir elgesio taisyklė – kad kitiems šalia būtų patogu, kostiumą, kurį kad jie gerai jaustųsi. Tikras vyras turi stengtis savo tu vilki. išvaizda ir elgesiu neužgauti kitų. Aukščiausia klasė – priversti žmones pirma pamatyti tave, o tik tada kostiumą, kurį tu vilki. Prancūzų dizaineris Yves’as Saint-Laurent’as sakydavo, kad svarbiausia aprangos dalis yra tas, kuris ją vilki, o garsiausias pasaulio dendis George’as Beau Brummellis pabrėždavo, kad be šypsenos žmogus nėra visiškai apsirengęs. Nes aplinkiniai turi justi tavo aistrą gyventi, meilę ir pagarbą pačiam sau. Būk švarus, gražiai apsirengęs, nusiskutęs – ir visi trauks paskui tave.

11


TRUMPA VYR킨 APRANGOS IR MANIER킨 ISTORIJA


Tr u m p a v y r ų a p r a n g o s i r m a n ie r ų i s t o r ija

ANTIKOS ELEGANCIJA Kada vyrai pradėjo rengtis? Greičiausiai tada, kai nuslinko didžioji dalis gaurų, kai atsistojo ant dviejų kojų ir pradėjo vienas kitam demonstruoti savo išskirtinumą – taip elgiasi visi gyvūnai. Klimato kaita ir meilės reikalai privertė vyrą galvoti ne vien apie tai, ko užėdus, bet ir apie tai, kuo pridengti kūną, kaip pasipuošti sumedžiotų žvėrių iltimis – taip prasidėjo vyrų aprangos ir manierų istorija. Urviniai žmonės buvo pirmieji stilistai pasaulyje, suvokę paprastus aprangos dėsnius. ••• Pirmas aprangos dėsnis: drabužiai yra reikalingi. Antras aprangos dėsnis: drabužiai turi būti tinkamo dydžio. Paisyti antro dėsnio nebuvo lengva – pirmieji drabužiai buvo gaminami iš žvėrių kailių ir odos, juos sutvirtindavo diržais bei raišteliais. Padėtis pasikeitė, kai žmonės ėmė gyventi sėsliai ir užsiėmė žemdirbyste. Kaip ratas pakeitė žmogaus judėjimo ir darbo galimybes, taip siūlo ir kaulinės adatos išradimas pakeitė požiūrį į aprangą. Drabužiai įgavo formą – žmonės pradėjo rengtis iš lino austais, ne vien kailiniais apdarais. Senovės Graikijoje ir Romoje, kur vyriški drabužiai taip pat nepasižymėjo įvairove, radosi trečias aprangos dėsnis. ••• Trečias aprangos dėsnis: drabužiai turi būti patogūs. Tais laikais vyrai nevilkėjo nieko aptempto. Tunikos, siuvamos iš paprastų, lengvų balto ar šviesaus atspalvio medžiagų, buvo vėsios ir patogios. Dar smagesnės romėnų togos. Graikai pirmieji pradėjo vartoti žodį „stilius“ (gr. stylos).

13


Kaklaraištis yra polit ik a

Tada stiliumi buvo vadinama dailyraščiui skirta lazdelė. Laikui bėgant šis žodis ėmė reikšti grožį ir dailumą, bet ne savaiminį, o pasiektą konkrečiomis pastangomis. Antikos laikais vyro išvaizda tapo ir filosofų dėmesio objektu. Graikų filosofai Platonas ir Aristotelis bandė apibrėžti, kas iš tiesų yra grožis. Platonas teigė, kad grožis gimsta žmogaus dvasioje, kad elegancija – tai siela. Jis teigė, kad mes rengiame ne kūną, o savo sielą. Jo mokinys Aristotelis (lig šiol kartais vadinamas protingiausiu pasaulio žmogumi) akcentavo tinkamą pasirinkimą – mąstysenos, elgesio, aprangos. Juk ir pats žodis „elegancija“ kilęs iš lotyniško žodžio eligere – „pasirinkti“ (lot. elegans – rinktinis). Elegancija – Elegancija – tai menas gyventi ir mąstyti, ją atspindi tai menas gyventi apranga, elgesys, manieros. To meto išminčiai mair mąstyti. nieras nusakė gana konkrečiai: elegantiškas žmogus turi vaikščioti lėtai, nemojuoti rankomis, kuo ilgiau būti susičiaupęs, niekuo garsiai nesistebėti (iš čia kilo garsusis posakis: Sis nil mirari (lot.) – niekuo nesistebėk) ir kontroliuoti savo balso tembrą. Buvo sakoma: protingas žmogus daugiau klausosi, nei kalba. Šiais dinamiškais laikais toks požiūris gali atrodyti pasenęs, tačiau ir tada, ir dabar stengiamasi pabrėžti – elegancija visų pirma yra harmonija. Romėnai irgi laikėsi šio požiūrio. Neginčijama taisyklė „mažiau yra daugiau“ buvo žinoma ir jiems – senatorių ir imperatorių drabužiai nė iš tolo neprilygo neskoningai viduramžių karalių prabangai. Žinomiausio Romos imperatoriaus ir galbūt pirmo pasaulio džentelmeno Gajaus Julijaus Cezario, gyvenusio I a. pr. Kr., apranga dvelkė paprastumu, švara ir elegancija. Cezaris rengėsi tik šviesios spalvos apdarais, nenešiojo jokių aksesuarų ir tikrai nebuvo mados vergas. Jis žinojo dėsnį – tikroji elegancija yra paprasta. Rinkdamiesi aprangą to meto aristokratai teikė pirmenybę ne madai, o patogumui, mat filosofų požiūriu nelogiška gerai atrodyti, bet jaustis nepatogiai. Kitas graikų filosofas Epikūras dar IV–III a. pr. Kr. pastebėjo, kad turimi turtai negelbsti nuo beskonybės (ją, anot graikų filosofų, įmanoma pajusti vien iš žmogaus kalbos). Išskirtiniu,

14


Tr u m p a v y r ų a p r a n g o s i r m a n ie r ų i s t o r ija

Romos imperatorius Julijus Cezaris – pirmasis pasaulio džentelmenas

15

© CORBIS/Scanpix


Kaklaraištis yra polit ik a

individualiu ir subtiliu skoniu, kuris ir šiom dienom išskiria asmenybę iš minios, tuomet nedaug kas galėjo pasigirti, nors skonis buvo vertinamas kur kas labiau už pinigus. Epikūras skonio esmę matė saikingoje prabangoje, tai jis vadino gyvenimo kokybe. Jo pasiūlyta formulė paprasta: reikia ne vaikytis brangių ir nereikalingų daiktų, bet suvokti, kurie iš Tikroji tų daiktų iš tikrųjų padarys tave laimingą. Epikūro elegancija yra manymu, tai ir yra išskirtinumo pagrindas. Jis skatipaprasta. no negailėti sau paprastų malonumų: kiekvieną dieną skaniai valgyti, mėgautis peizažais ir moterimis. Epikūras kalbėjo ne vien apie materialius malonumus. Pavyzdžiui, jo įsivaizdavimu, idealus laiko leidimas – su grupe draugų gerame ore kartu skaityti knygas (kai vergai ir plebėjai kasa griovius).

ASKETIŠKIEJI VIDURAMŽIAI Viduramžiais vyrų apranga dar kuklesnė nei antikos laikais. Kasdienį gyvenimą ėmėsi kontroliuoti Bažnyčia – puošnumas laikomas tuštybe, ištvirkimo požymiu, dažnai ir nuodėme. Net visai rimtai buvo teigiama, kad per Šimtametį karą 1346 metais anglų pergalę prie Kresi nulėmė „dieviškasis įsikišimas“, taip prancūzai buvo nubausti už nepadorius drabužius – spalvingas palaidines. Tokia nuostata truko beveik tūkstantį metų. XI–XV amžiuje vyrų apranga pradėjo iš esmės keistis. ••• Ketvirtas aprangos dėsnis: drabužiai gali keistis. Šią genezę lėmė trys pagrindiniai veiksniai.

16


Tr u m p a v y r ų a p r a n g o s i r m a n ie r ų i s t o r ija

Pirma – kryžiaus žygiai. Europos ryšiai su Rytais, nors užmegzti kraujo kaina, tuometinę vyriją daug ko išmokė: europiečiai ėmė nešioti kojines, įgudo megzti, sužinojo tekstilės paslapčių, galų gale pamėgo puoštis – riteriai noriai nešiojo spalvingus ir siuvinėtus apsiaustus, o įprastus sandalus pakeitė batai. Antra – XI–XIV amžiais Europoje suklestėjo gotikinis stilius, gynybinę architektūrą pakeitė didingi ir įmantrūs statiniai. Daug įmantresnė, įvairesnė pasidarė ir apranga. Išpopuliarėjo smailianosiai batai ir smailūs riterių šalmai – kaip tuometinių bokštų špiliai. XIII amžiuje atsiradus sagoms, tapo įmanoma sukirpti ir siūti drabužius pagal figūrą, labiau prigludusius. Imta kalbėti apie drabužių modeliavimą, naujas aprangos detales. Bendro aprangos kodekso dar nebuvo, tačiau miestų architektūra ir atšiauri aplinka lėmė, kad vyrų aprangoje įsivyravo sunkokas ir griežtas stilius. Vyrų aprangos mada (kaip visuotinai priimtinos taisyklės) Europoje, kaip manoma, ėmė formuotis XIV amžiuje, t. y. kai vyrų drabužiai sutrumpėjo – drobinių marškinių kraštas nuo blauzdų vidurio buvo kilstelėtas iki užpakalio, odinių švarkų – nuo kelių iki strėnų. O rankovės ir kelnių klešnės pailgėjo, uždengė daugiau kūno. Trečia – maro epidemijos. Marus pergyvenusieji sudarė naują turtingųjų sluoksnį. Turčiai norėjo džiaugtis gyvenimu ir demonstruoti savo laimę, o geriausias būdas tam – apranga. Turtingi žmonės ėmė rengtis ekstravagantiškai (pavyzdžiui, avėjo batus itin ilgomis nosimis), puoštis išskirtiniais papuošalais, rečiausių gyvūnų kailiukais ar plunksnomis. Drabužiai iš pašėlusiai brangių medžiagų – aksomo ir brokato – tapo įprasta didikų apranga, skyrusia juos iš kitų. Ir tik kiek vėliau kalvinizmo pradininkas Jonas Kalvinas, vienas garsiausių pasaulio asketų, įrodė, kad net juodi ir balti, nespalvingi, jokiais papildomais siuviniais ar aksesuarais nepapuošti drabužiai, tinkamai suderinti, gali rodyti valdžią ir galią. ••• Penktas aprangos dėsnis: drabužiai simbolizuoja statusą.

17


Kaklaraištis yra polit ik a

Viduramžiais pradėjo formuotis ir naujos vyrų bendravimo normos, kanonai, kurių dauguma išliko iki mūsų dienų. Tie kanonai, dar vadinami manieromis, nebuvo kuriami dirbtinai, kaip vėliau atsiradęs etiketas, jie turėjo akivaizdžiai praktinę reikšmę. Jie vyrams, susibūrusiems į dideles įvairiatautes kariuomenes, padėdavo suprasti vieniems kitus. Ištiesęs ranką, tavo protėvių žudikas kryžiuotis parodydavo, kad jis neginkluotas – tai reiškė „verčiau pakalbėkime, o ne kaukimės“. Norėdami vienas kitam parodyti pagarbą, riteriai prasilenkdami pakeldavo antveidžius, atidengdavo „draugiškas akis“. Tradicija susidaužti taurėmis atsirado tais laikais, kai priešus buvo įprasta nuodyti. Taurėmis susidauždavo taip, kad gėrimo iš vienos taurės būtinai šliūkštelėtų į kitą – tai būdavo įrodymas, kad gėrimai neužnuodyti. Tradiciją Taurėmis prisidengti burną žiovaujant nulėmė dvi priežastys. susidauždavo taip, Pirmoji religinė – viduramžiais buvo tikima, kad per kad gėrimo iš atvertą burną velnias gali įsiskverbti į žmogaus vidų vienos taurės būtinai ir pavogti sielą... Antroji priežastis kiek pragmatiššliūkštelėtų į kitą – kesnė – viduramžiais gyventa nešvaroje (maudytis tai būdavo įrodymas, buvo laikoma žalingu įpročiu), todėl ir apie ne itin kad gėrimai maloniai kvepiančią aukštuomenę, ir apie valstiečius neužnuodyti. nuolat zyzė būriai musių. Tad burna buvo pridengiama nuo musių. Kodėl nemandagu laikyti alkūnes ant stalo? Tais laikais žmonės už stalo sėdėdavo kitaip nei mes. Viduramžiais visi spiesdavosi prie ilgų stalų, vietos būdavo nedaug, ypač susirinkus kokiems penkiems šimtams karaliaus Artūro riterių. Todėl pakelti alkūnę virš stalo reiškė įmerkti ją į šalimais sėdinčio riterio dubenį. Viduramžių Prancūzijoje laikyti rankas ant stalo reiškė rodyti valdovui, kad po stalu neslepi durklo ir nesistengi jo nudobti. Tradicija einant į svečius nešti dovanų kilusi iš tų laikų, kai siausdavo badas, ir paremti kitą buvo laikoma krikščioniška pareiga. Istorikai lig šiol negali sutarti, kada ir kodėl atsirado tradicija praleisti moterį į priekį. Viduramžiais, riterių mados diktato laikais, vyras visada žengdavo pirmas – kad įvertintų, ar damai

18


Tr u m p a v y r ų a p r a n g o s i r m a n ie r ų i s t o r ija

negresia joks pavojus, ir savo kardu praskintų jai kelią. Taip elgiamasi ir šiandien įeinant į restoraną. Net karalienės pagal senovinę tradiciją niekada nežengia į patalpą pirmos – tik įkandin pažų ar sargybinių, kad į jų gležną kūną nesusmigtų sąmokslininkų durklai. PatriarchaliYra net kelios versijos, kodėl moteris turi eiti nėse visuomenėse pirma. Klajoklių genčių moterys ir vaikai pirmieji įsigedėti žuvusios ar kurdavo pasirinktose vietose – kad sutvarkytų aplinį prarają su nešuliu ką ir paruoštų patogią vietą vyrams, kurie tokiems nudardėjusios niekams neturėdavo laiko, nes visi darniai išbėgdavo žmonos lyg ir medžioti mamutų. Džiunglėse moterys ir paaugliai nederėjo. atlikdavo savotiško tarano funkciją – pramindavo kelią ginkluotiems iki dantų kariams ir turto nešikams. Taip pat manoma, kad pagal anų laikų kovos taktiką moterys ir vaikai atlikdavo masalo arba avangardo vaidmenį, idant ginkluoti vyrai nebūtų užklupti pirmieji. Tik nepamirškime, kad daugelyje pasaulio regionų šeiminius santykius pirmykščiai žmonės vertino kitaip nei mes – patriarchalinėse visuomenėse gedėti žuvusios ar į prarają su nešuliu nudardėjusios žmonos lyg ir nederėjo. XII amžiuje vienuolis Andrejus parašė, ko gero, pirmąjį pasaulyje manierų (ne etiketo) vadovėlį „Kurtuazijos menas“. Jis nenurodinėja, kaip elgtis, bet pataria, kaip padaryti įspūdį moteriai, išgyventi išsiskyrimą su mylimu žmogumi ir kt. Šie praktiški patarimai yra aktualūs bei visiškai pritaikomi ir šiandien. Pavyzdžiui, šykštuolio namuose meilė yra svetima (kitais žodžiais, visada mokėk už paslaugas, juk ir Džeimsas Bondas šykštumą vadino labai nepatraukliu bruožu). Arba: paviešinta meilė trunka neilgai (kitais žodžiais, nepasakok bloge apie savo meilės nuotykius); meilės pagrindas – geras būdas (kitais žodžiais, vyrui nebūtina būti gražiam); tikras meilužis galvoja, kaip pagerinti gyvenimą savo mylimajai (kitais žodžiais, rūpinkis ja); tai, kas padaryta prieš mylimosios valią, nekelia susižavėjimo ir pritarimo (be to, gali gauti nemažai metų pagal Baudžiamojo kodekso 118 straipsnį).

19


Kaklaraištis yra polit ik a

PAŠĖLĘS RENESANSAS Ši atgimimo epocha truko palyginti neilgai, tačiau spėjo iš pagrindų pakeisti vyrų aprangos stilių. Iki XV amžiaus pabaigos Europa sekė vokiečių (kryžiuočių ir pirklių) diktuojama mada, tačiau atradus Ameriką, ištyrus Afrikos pakrantes ir užmezgus ryšius su Tolimaisiais Rytais, vyrijos madas pradėjo diktuoti ispanai, tuo metu bene turtingiausia žemyno valstybė. Renesanso epochoje atrastos naujos žemės užtikrino turtų ir egzotiškų medžiagų bei daiktų srautą į Europos monarchų rūmus. Aristokratija kiauras dienas suko galvas, kaip dar labiau papuošti savo drabužius. Atsirado mada įausti į medžiagą aukso siūlų, dėl to aristokratų drabužiai būdavo nelankstūs. Pamėgta gausiai apsikarstyti brangakmeniais, nors jais puoštis nebuvo stilinga. Imta derinti spalvas, demonstruoti kitą brangią medžiagą, įsiūtą į švarką ar kelnes. Apykakles ir rankogalius ėmė puošti šilkiniai siuviniai, buvo nešiojamos pūstos, vadinamosios moliūginės, kelnės iki kelių, plačiakraštės skrybėlės su plunksnomis ir sagtimis. Apie 1500-uosius ispanai Europos vyrams pristatė aukštakulnius batus. Valdovai juos avėEuropos jo demonstruodami pavaldiniams savo didingumą, o miestelėnai prie Europos miestelėnai 10–12 centimetrų storio padus savo elegantiškų prie savo elegantiškų batelių pritvirtino, kad nesusibatelių pritvirtino tepdami galėtų bristi per išmatų upelius, vagojančius 10–12 centimetrų tuometinių miestų gatves. storio padus, kad Tobulindami vyrų apatines kelnes, viduramžių nesusitepdami dizaineriai atsižvelgė ir į būtinybę atlikti gamtinius galėtų bristi per reikalus – šį veiksmą palengvino metaliniai skydeliai, išmatų upelius. dar vadinami kevalais, – dabartinio kelnių praskiepo prototipai. Jie leisdavo vyriškiui šlapintis nenusimovus kelnių, praversdavo sėdint balne, be to, ten buvo galima nešiotis monetas. Ant šitų pūpsančių kevalų buvo galima patogiai pasidėti rankas. Tarpukojo skydai leido puikiai demonstruoti

20


Tr u m p a v y r ų a p r a n g o s i r m a n ie r ų i s t o r ija

savo vyriškumo dydį: bajorai, siekdami atrodyti vienas už kitą kietesni, stengdavosi pasipuošti kuo didesne „erekcija“. Didikai rungėsi tarpusavyje, kuris įsigis prašmatnesnius kevalus (ypač madingai atrodydavo metaliniai). Tokių pūpsančių tarpkojo puošmenų era, ačiū Dievui, baigėsi XVI amžiuje. Net anglams sutriuškinus Nenugalimąją armadą, kai Ispanija prarado galingos valstybės statusą, ispanai neprarado savo įtakos – kaip dažnai būna, nugalėtojai pradėjo kopijuoti nugalėtųjų stilių ir madas. Anglijos karalienės dvare tapo madinga kalbėti ispaniškai, o anglų aukštuomenė pamėgo ispanišką aprangos stilių. Skrybėlės su plunksnomis, mantijos, susegtos auksine grandine arba kryžiumi, ir, svarbiausia – ispanų mėgstama juoda spalva, kurią anglai drąsiai derino su kitomis spalvomis. Bene įdomiausia abiejų lyčių anų laikų aprangos detalė – ispanų sukurtos ir po visą Europą paplitusios rauktos rato formos apykaklės, vadinamos „rafais“ (angl. ruff). Jų, atsiradusių apie 1570-uosius, funkcija – apsaugoti drabužius, tačiau greitai apykaklės virto ir statuso simboliu, darėsi vis įmantresnės, jas siuvo iš brangesnių medžiagų. Tarpusavyje besivaržantys didikai jas taip išplatino, kad kartais patiems madingiausiems prireikdavo specialių įrankių, kad galėtų įsimesti valgį į burną. Aukštuomenės vyrai varžėsi, kurio apykaklė didesnė, raštai įmantresni. Tačiau galų gale tos apykaklės pasidarė tokios nepraktiškos ir nepatogios, kad jas nešiojantieji virto pajuokos objektu, ir apie 1640 metus „rafai“ išnyko. XVII amžiuje, vaizdžiai aprašytame Alexandre Diumas romanuose apie muškietininkus, Europoje siautėjo karai. 1665– 1666 metais Anglija, jau ir taip nualinta pilietinio karo bei suirutės, kentėjo ir nuo marų bei gaisrų. Tad ne mados ar apranga tuomet anglams rūpėjo. Kaip tik tada Europoje ėmė garsėti prancūzų karaliaus dvaras, jis ilgam užėmė vyrų mados ir stiliaus lyderio vietą. Ir lėmė tai vienas žmogus – Karalius Saulė Liudvikas XIV, valdęs Prancūziją 1643–1715 metais. Pagarsėjęs posakiu „Valstybė – tai aš“, šis karalius iš tiesų buvo karalius ir valstybė vie-

21


Kaklaraištis yra polit ik a

Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Jo dvare buvo sukurtas etiketas

22


Tr u m p a v y r ų a p r a n g o s i r m a n ie r ų i s t o r ija

name tikrąja to žodžio prasme. Demonstruodamas savo valdžią, Liudvikas XIV įsirengė prabangius rūmus Versalyje, netoli Paryžiaus, – jie tapo stiliaus ir mados centru, prašmatnumu ir užmojais stulbinančiu visą civilizuotą pasaulį. Po 1648–1653 metais didikų surengto maišto prieš jo numylėtinį kardinolą Mazarini, valdovas sugalvojo paprastą ir veiksmingą būdą, kaip suvaldyti kilminguosius ir išvengti Anglijos monarchijos likimo, – didikus jis tiesiog „įkalino“ Versalyje, pavertęs rūmus aukštuomenės centru. Ta Nenutrūkstamame „katorga“ truko beveik penkiasdešimt metų, iki pat linksmybių Liudviko XIV mirties 1715-aisiais. Taigi Versalyje šėlsme didikai nuolat gyveno apie tūkstantis didikų ir keturi tūksneturėjo kada tančiai jų tarnų, neskaitant penkių tūkstančių kararegzti sąmokslų ar liaus tarnų ir devynių tūkstančių karių įgulos. kitokiais būdais Taikos laiku didikai dienomis mokėsi šokti, fechkenkti karaliui. tuotis, gražaus elgesio, medžiojo karaliaus giriose, o vakarais jų laukė puotos, šokiai ar koncertai. (Kaip tik tada atsirado mada veiksmą scenoje stebėti pro lornetą – tai buvo bajoriška). Rūmuose buvo kuriamos naujos mados, tobulinama apranga ir įvertinamos naujos medžiagos. Nenutrūkstamame linksmybių šėlsme didikai neturėjo kada regzti sąmokslų ar kitokiais būdais kenkti karaliui. Jie retai tebūdavo namie, nes laiką leido karaliaus rūmuose. Už savavališką pasišalinimą iš rūmų, kaip už dabartines pravaikštas, būdavo baudžiama. Versalyje gyvenantys didikai, norėdami gyventi prabangiai ir sekti sparčiai besikeičiančias madas (pavyzdžiui, įsigyti naujų brangakmenių, kuriais turėjo būti nusagstyti drabužiai), buvo priversti lįsti į skolas, net skolintis iš paties karaliaus. Taip tapdavo dar labiau priklausomi nuo monarcho. Nes teko paklusti šeštam aprangos dėsniui. ••• Šeštas aprangos dėsnis: drabužiai turi atitikti progą. Liudvikas XIV įtvirtino ne tik haute couture (pranc. „aukštoji mada“) sampratą, bet ir nuolat besikeičiančius mados sezonus.

23


Kaklaraištis yra polit ik a

Versalyje gyveno ir daug protingų bei gabių žmonių – menininkų, kariškių, dvasininkų ir tikrų aristokratų, kurie išmoningai formavo valstybės politiką ir demonstravo pasauliui prancūzišką galantiškumą ir skoningumą. Ir pats Liudvikas XIV nestokojo žavesio. Jis mokėjo sklandžiai dėstyti mintis, buvo narsus mūšyje, jam netrūko orumo ir elegancijos – buvo pavyzdys jį supantiems žmonėms. Todėl ir Versalio rūmai, tokie linksmi, prabangūs ir galantiški, visai pagrįstai diktavo Europai madas. XVII amžiaus pabaigoje Prancūzija tapo tekstilės ir mados naujovių centru. Nors vyrai dar tebenešiojo pūstas „moliūgines“ kelnes, tačiau rauktines apykakles pakeitė nėriniuotos, o ir patys nėriniai darėsi svarbi vyrų aprangos detalė. Vyrai pamėgo kaklaskares (ilgainiui jos virto dabartiniais kaklaraiščiais). Jų liemenis puošė siuvinėtos liemenės. Vyrai nešiojo perukus, o jų paplitimo priežastis gana banali. Karaliaus Saulės tėvas Liudvikas XIII buvo nuplikęs. Nuoširdžiai tikėdamas bibline istorija apie Samsoną, kurio galia slypėjo plaukuoLiudvikas XIV se, pradėjo nešioti peruką (beje, pavadinimas kilęs įtvirtino iš italų kalbos žodžio perruca – „plaukuota galva“), haute couture juo sekė ir dvariškiai, kaip buvo priimta tais laisampratą kais. Perukai iš tiesų palengvino vyrų gyvenimą. ir nuolat Tada žmonės nesilaikė mums įprastų higienos norbesikeičiančius mų (pats Karalius Saulė per visą gyvenimą maumados sezonus. dėsi vos du kartus), tad dėl utėlių didikams galvas dažnai tekdavo skusti plikai. Kadangi buvo madingi ilgi plaukai, perukai juos kuo puikiausiai pakeitė. Beje, kaip tik dėl ilgų plaukų mados atsirado tradicija nusiimti galvos apdangalą bažnyčioje – taip buvo norima pademonstruoti peruko puošnumą. Perukai įėjo į madą visoje Europoje – kas neišgalėdavo įsigyti peruko, buvo niekas. Perukai buvo ne tik pudruojami, bet ir šlakstomi kvepalais, kad permuštų smarvę. Išnyko perukai tik Prancūzijos didžiosios revoliucijos metais, nes iš jų buvo lengva atpažinti aristokratus, kurių plikomis galvomis susidomėjo motušė Giljotina...

24


Tr u m p a v y r ų a p r a n g o s i r m a n ie r ų i s t o r ija

Jau tuo laiku vyrai ėmė panėšėti į moteris – jie pudravosi veidus, dažėsi lūpas, klijavosi antakius, pagamintus iš pelių kailiukų, rankose gniauždavo prikvepintas nosinaites, bendraudami lėtai ir elegantiškai sukiojo galvą (kad nenukristų perukas ir nenubirtų pudra), mūvėjo šilkines kojines. Ilgainiui vyrai kojinių atsisakė, nes vaikščiojant jos greitai susitepdavo. Tokia ekstravagantiška išvaizda ir drabužiai, nusagstyti brangakmeniais, turėjo akivaizdžiai rodyti aukštą socialinę padėtį. Aukštuomenė vis labiau tolo nuo prastuomenės. Šis procesas ypač pagreitėjo, kai Liudviko XIV rūXVII amžiuje vyrai muose imta laikytis etiketo. pudravosi veidus, dažėsi lūpas, Etiketas – iš esmės baisus dalykas. Jį išmanantys klijavosi antakius, atrodė aikštingi ir nenuoširdūs, niekada nesijautė pamūvėjo šilkines togiai tarp tų, kurie etiketo neišmanė, ir atvirkščiai – kojines. nemokantys etiketo taisyklių tam tikroje aplinkoje jautėsi ne itin gerai (beje, lygiai tą patį galima pasakyti ir apie šiuos laikus). XVII amžiaus pabaigoje Liudviko XIV Versalyje etiketo neišmanymas reiškė visuotinę panieką ir pažeminimą. Pagal tų laikų sampratą etiketas buvo visiems aristokratams privalomas dirbtinai sukurtų normų išmanymas ir laikymasis. Tai buvo paradigma, sugalvota karaliaus rūmuose ir skirta tik rūmams. Iš dalies etiketo poreikį lėmė bendruomenės susiskirstymas į klases. Tuomet dar niekas dorai nežinojo, kaip turi funkcionuoti ideali visuomenė (nei Karlas Marksas, nei Vladimiras Leninas dar nebuvo gimę). Todėl buvo pradėti kurti elgesio kodeksai. Pirmasis atsirado Egipte jau 2400 m. pr. Kr. (autorius vardu Ptahotepas) ir buvo skirtas faraonų pavaldiniams, kad žinotų, kaip elgtis rūmuose ar faraono akivaizdoje. Panašūs kodeksai buvo kuriami antikos Graikijoje ir Romoje, Kinijoje – tačiau jie visi buvo skirti pavaldiems žmonės, skatino nuolankumą ir paklusnumą (nors aristokratija irgi buvo mokoma manierų, kad skirtųsi nuo prastuomenės). Na, o Versalyje besitrinantys didikai nuolat sukdavo galvą, kaip paįvairinti linksmybių rutiną ir įveikti juos kamuojantį

25


Kaklaraištis yra polit ik a

nuobodulį. Vienas iš tokių žaidimų – „išsirink šakutę“ (tai buvo laikai, kai vyrai visą maistą smeigdavo peiliu arba kabindavo šaukštu). Ant lapelio būdavo surašomos įsivaizduojamos taisyklės, kaip turi elgtis idealios aukštuomenės žmonės, tai pamažu virto ištisu elgesio kodeksu. Net žodis „etiketas“ kilo iš to – nuo prancūziško žodžio etiquette („bilietas“) – taip buvo vadinamas popieriaus lapelis, ant kurio būdavo rašoEtiketas – iš esmės mos taisyklės. Vėliau šis kodeksas virto socialinio elbaisus dalykas. gesio normomis ir iš Prancūzijos paplito po kitų šalių karalių dvarus. (Beje, vienintelėje tų laikų Rusijoje etiketas nesulaukė monarcho pritarimo, nes nei rusų didikai, nei dvasininkai niekada nesiekė būti pernelyg ceremoningi ar atitrūkę nuo liaudies; etiketas Rusijos dvaruose atsirado tik su Petro Didžiojo reformomis.) Atvykstančio į Versalį svečio jau laukdavo kortelė – „etiketas“, ant kurios būdavo surašyti nurodymai, kaip elgtis (viena iš pirmųjų taisyklių: „Nesišlapinti už portjerų patalpose, kur valgoma“). Žinoma, elgesio taisyklės ir ligi tol egzistavo įvairių šalių rūmuose, tačiau jos buvo labiau ritualinės, kiekvienuose rūmuose skirtingos. Prancūzų didikų sukurtas etiketas buvo taikomas visai Europos aukštuomenei. Gal ir pernelyg drąsu būtų tvirtinti, kad iš esmės etiketas – veltėdžių sukurtos elgesio taisyklės. (Beje, jų propaguotojas Liudvikas XIV, nors mėgdavo ilgai mąstyti, kuria šakute smeigti maistą, pats iki pat gyvenimo pabaigos valEtiketas buvo gė pirštais.) Kitaip nei Biblijoje ar Talmude išdėstyti paradigma, gyvensenos principai, etiketas kiekviename istorijos sugalvota karaliaus tarpsnyje keitėsi priklausomai nuo kintančių aplinrūmuose ir skirta kybių: XVI–XX amžiaus pradžios Europos vaikus tik rūmams. mokė, kaip tinkamai klūpoti nubaustiems, tylėti, kai ant jų rėkiama, tūpčioti ar lankstytis ir kitokių niekų (pavyzdžiui, kaip naudoti peilį vietoj dantų krapštuko). Laikui bėgant žmonėms teko prisiminti vis sudėtingesnes taisykles. Daugelis tų reikalavimų atrodo kvailai, tartum būtų sukurti islamo fundamentalistų šalyje. Pavyzdžiui, dar XIX amžiuje Europos jaunuolis negalėjo kalbėtis su mergina,

26


Tr u m p a v y r ų a p r a n g o s i r m a n ie r ų i s t o r ija

jei jie nebuvo tinkamai supažindinti. Pietaujant padoriuose namuose nebuvo galima pasigardinti maisto druska ar pipirais – tai buvo laikoma įžeidimu virėjui. Etiketas buvo ne tik linksma pramoga, žaidimas, bet ir naujas būdas pabrėžti savo didybę ir išskirtinumą. Ir visos Europos dvaruose etiketas prigijo todėl, kad tai buvo puikus būdas aristokratijai atsiriboti nuo prasčiokų, pakilti Visos Europos virš jų ir pasipuikuoti. dvaruose etiketas Kad ir kaip keista, ne tik daugelis mūsų elgesio prigijo todėl, kad niuansų, bet ir dalis šiuolaikinių elgesio normų buvo tai buvo puikus sukurta būtent Karaliaus Saulės dvare. Tų laikų didibūdas aristokratijai kai vaikščiodavo aukštai iškelta galva, kreiva šypsenėatsiriboti nuo prasle demonstruodami panieką aplinkiniam pasauliui. čiokų, pakilti virš Net įprotis vaikščioti statant pėdas plačiai į šonus ir jų ir pasipuikuoti. šiek tiek palinkus į priekį atsirado iš tuometinių aristokratų eisenos, nes prasčiokai neavėjo aukštakulnių batų, vaikščiojo šlepsėdami, vilkdami kojas. Karaliaus aistra fechtavimui ir baletui lėmė ir mūsų išdidžią stovėseną – kai kojos beveik suglaustos, pėdos praskėstos į šonus, pečiai atlošti, galva iškelta (prasčiokai, stovėdami prieš didiką, žvelgdavo žemyn, pabrėždami jo viršenybę). Pirštai, užkišti tarp susagstytų švarko sagų, kita ranka ilsisi ant lazdos ar špagos – irgi to laiko išradimas. Liudviko XIV dvare buvo itin nepadoru sėdėti sukryžiavus kojas. Įprotis sėdint ištiesti vieną koją taip pat kilęs iš tų laikų, mat prie tos kojos buvo špaga. Versalyje atsirado ir paprotys nedribti visu kūnu į krėslą (kaip darydavo lig tol), o sėstis lėtai ir sėdėti ant paties krašto (labai aptemptos tų laikų kelnės staigiai sėdantis galėjo suplyšti). Galbūt kaip tik tada susiformavo tai, ką šiandien mes vadiname pižoniškumu – noras pasirodyti geresniam, nei esi iš tikrųjų. Prancūziškas stilius išliko toks iki šių dienų – elegantiškas, prašmatnus ir sudėtingas, bet dažniausiai tiesiog nepraktiškas. Net ir po Liudviko XIV mirties Prancūzijos diktuojamos mados (kaklaskarę pakeitęs žabo, aksesuarai, kuriais dabinama aksominė ir šilkinė apranga) nebuvo nei patogios, nei būtinai reikalingos.

27


– žurnalistas, komunikacijos

ir verslo konsultantas, žurnalų „Verslo klasė“, „Playboy“, FHM, „Stilius“ ir kt. autorius, vyrų įvaizdžio svetainės www.elegancija.eu kūrėjas. Yra išleidęs tris knygas: „Vietnamo karas“ (1993), „Ulsteris, mano širdis“ (1997), „Izraelis, žydų valstybė“ (2005). Gyvena ir dirba Vilniuje.

G I E D R I U S D R U K T E I N I S

Giedrius Drukteinis

Kadaise vyrai pudravosi, klijavosi antakius ir mūvėjo šilkines kojines. Šiais laikais vyrams irgi ne ką lengviau. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad išsirinkti kostiumą, priderinti prie jo marškinius ir kaklaraištį – vienas rinktis pagal batus? Ką daryti su dovanų gautomis petnešomis? Ar galima ant megztinio rištis kaklaraištį ir taip pasipuošus eiti į oficialų vakarėlį? Sunku išsirinkti laikrodį, kuris tiktų ir prie džinsų, ir prie kostiumo. O gal ir nereikia? Kaip nusipirkti gerą paltą ir neišmesti pinigų į balą? Ar prie to palto reikia skrybėlės? Gal užtenka šaliko? Taigi vyrų gyvenimas nėra toks paprastas, kaip kartais atrodo moterims. Juk kartais ant kaklaraiščio kabo vyro karjera! Netinkama apranga gali užtrenkti prieš nosį ne vienas duris ar net sužlugdyti lemtingas derybas. Šioje knygoje smagiai primenama vyrų aprangos ir manierų istorija ir kalbama apie tai, ką norinčiam gerai ir stilingai atrodyti vyrui reikėtų žinoti apie drabužius. Paprastai ir linksmai apie viską – nuo kostiumo, batų ir skrybėlės iki apatinių. Kad labiau pasitikėtum savimi ir bet kokioje situacijoje jaustumeisi laisvai. Nes elegancija ir džentelmeniškas elgesys – vyro raktas į sėkmę.

ISBN 978-9986-16-815-7

9 7 8 9 9 8 6 168157

Kaklaraištis yra politika

juokas. O dar batai! Ar juos reikia derinti prie aprangos? Ar kojinių spalvą

K G I E D R I U S

D R U K T E I N I S

yra

aklaraištis politika

Šiuolaikinio vyro

aprangos, stiliaus ir įvaizdžio vadovas

Giedrius Drukteinis "Kaklaraištis yra politika"  

Giedrius Drukteinis "Kaklaraištis yra politika". Šiuolaikinio vyro aprangos, stiliaus ir įvaizdžio vadovas. Knygos ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you