__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

Aivaro Šimeliūno nuotr.

Neįmanoma paneigti, kad už tūkstančių kilometrų nuo Vilniaus gyvenanti ir šimtmečius savo istoriją kūrusi salų šalies bendruomenė yra nuo mūsų nutolusi šviesmečiais. Bet japonai – tokie pat žmonės, ir atėjo laikas pažvelgti jiems į akis.

9 786094 663031

日本では?

ISBN 978-609-466-303-1

JAPONIJA

Knyga „Kaip veikia Japonija“ – tuos metus trukusių studijų rezultatas. Tai noras parodyti šalį tiems, kurie niekuomet joje nebuvo, sukurti savotišką kultūrinį, emocinį, politinį ir praktinį vadovą, kurį perskaitę galėsite pasijusti bent truputėlį priartėję prie šios paslaptingos, tačiau nepaprastai viliojančios šalies. Kalba, darbas, tarptautiniai santykiai, požiūris į užsieniečius, maistas, studijos, šeima, subkultūros – daugybė temų, paverčiančių šią knygą ne tik nepaprastai egzotišku, spalvingu ir patraukliu įvadu į šiuolaikinę Japoniją, bet ir gidu tiems, kurie ruošiasi šią šalį patirti savo kailiu.

Kaip veikia

ANDRIUS KLEIVA – kadaise buvęs jauniausias Lietuvos tinklaraštininkas, vėliau tapęs technologijų ir politinių aktualijų skiltininku žiniasklaidoje. Šiandien jis – Paryžiaus politinių mokslų instituto studentas, metus gyvenęs Japonijoje. Ten jis filmavosi televizijos laidose, bėgo nuo beždžionių miškuose, dirbo viršvalandžius viename iš Tokijo dangoraižių ir mokėsi kartu su japonais. Andrius ieškojo tokio japoniško gyvenimo, į kokį turistai nedrįsta arba neturi laiko pažiūrėti.

andrius kleiva

Pakeli mėsainį – bandelė rožinė. Nes sakuros.

andrius kleiva

Kaip veikia

JAPONIJA 日本では?

Mokantis japonų kalbos verkiama dukart: pradėjus ir supratus jos vertę.


andrius kleiva

Kaip veikia

JAPONIJA 日本では?

V ILNIU S

2018


Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Japonų kalbos konsultantas – Kaya Oya Nuotraukos autoriaus

© Andrius Kleiva, 2018 © „Tyto alba“, 2018 ISBN 978-609-466-303-1


turinys 6....... Kaip pasakoti apie veikiančią Japoniją?

10....... Nedrebink gamtos, kol ji pati tavęs nesudrebino

38....... Kova su viena pavojingiausių kalbų

60....... Japonija: visi kartu

90....... Ką išmoksi universitete – ant pečių nešiosi

116....... Kaip Japonija dirba visą dieną?

142....... Japonija žvelgia į užsienį 166....... Japonijos politika: valdanti ir valdoma 184....... Aš noriu būti Japonijos klientas 198....... Kaip išgelbėti japonišką šeimą? 214....... Pagaminta Japonijoje 241....... Pokalbiai su Japonija 282....... Tokijo (ne)gidas 317....... Nesibaigiantys atradimai


6

• k a i p pa s a k o t i a p i e v e i k i a n č i ą j a p o n i j ą ?

Kaip pasakoti apie veikiančią Japoniją?


k a i p pa s a k o t i a p i e v e i k i a n č i ą j a p o n i j ą ? •

Laukdamas užsakymo iš sušinės už kampo ir vis užmesdamas akį į „Dragon Ball Z“ savo „Sony“ televizoriuje, pasaulis svarsto apie japono gyvenimą. Į darbą japonas garantuotai išvažiuoja pusryčiams pavalgęs ryžių ir apsivilkęs kimono – galvoja pasaulis. Būdamas visiškai asocialus, japonas beveik nebendrauja su kitais japonais ir pietų pertraukas leidžia tyliai, vienas pats kampe žiūrėdamas animė ir žaisdamas su tamagočiu. Po sunkios darbo dienos grįžęs namo, jis žiūri laidas, kuriose žmonės valgo durų rankenas, ir labai juokiasi iš visų tų reklamų, kur sunkiai gali suprasti, kas dedasi, – mąsto pasaulis. Savaitgaliais japonas užsideda savo mėlyną peruką, nuo lentynos paima samurajaus kardą, valandą dažosi veidą ir eina į japoniškų miestų kvartalus, kuriuose neoninėmis šviesomis visą parą tvieskia reklamos. Su kitais sajanais persirengusiais tautiečiais japonas vaikšto po parduotuves, keičiasi animė herojų kortelėmis ir perka keistus pornografinius filmus su aštuonkojais. „Kad juos kur. Keista ta Tekančios Saulės šalis“, – smeigdamas šakutę į sušį su majonezu, prisiminęs Japonijos pavadinimą, kurio prieš kelis dešimtmečius išmokė geografijos mokytoja, išvadą padaro pasaulis. Japonija jau daug kam seniai nebe šalis. Ji – greičiau tarpgalaktinis fenomenas ir oficialus tarptautinis prekės ženklas, reprezentuojantis utopiją. Pasaulis nuolatos aptarinėja Japoniją, į ją žiūri ir jos klausosi, o be japoniškų išradimų neišsiverstų nė dienos. Trumpai tariant, pasaulis siaubingai myli Japoniją. Bet ar taip pat siaubingai gerai ją ir pažįsta? Už visų stereotipinių įvaizdžių mūsų laukia visai kita Japonija: ji irgi ryte sunkiai keliasi, nerimauja dėl savo ateities, rūpinasi vaikais, kalba apie politiką, liūdi dėl prastų orų ir džiaugiasi savaitgaliu. Neįmanoma paneigti, kad už

7


8

• k a i p pa s a k o t i a p i e v e i k i a n č i ą j a p o n i j ą ?

tūkstančių kilometrų nuo Vilniaus gyvenanti ir šimtmečius savo istoriją kūrusi salų šalies bendruomenė yra nuo mūsų nutolusi šviesmečiais. Bet japonai – tokie pat žmonės, ir atėjo laikas pažvelgti jiems į akis. Turiu pasakyti, kad man atvykus į Japoniją, jai nepasidarė nė kiek lengviau. Pradedant vienų metų akademinius nuotykius Tokijo universitete, mano žinios apie salų šalį apsiribojo sušiais ir japonų kalbos pradmenimis. Žengdamas pirmą žingsnį Naritos oro uoste, aš buvau visiškai šventai įsitikinęs, kad peržengiau normalaus gyvenimo ribą, o į Lietuvą tikriausiai grįšiu jau pats tapęs sajanu su kokia ištvirkusia manga kišenėje. Bet kartu pasakiau sau: tai tik vieni metai, tad niekada neleisiu sau sakyti „ne“.

Pažiūrėsiu, ką man padarys Japonija ir ką jai sugebėsiu padaryti aš. Šita knyga yra to projekto rezultatas. Visus tuos metus kiekvieną dieną mačiau vis kitokią Japoniją: sėdėjau universiteto auditorijoje, vaikščiojau į teniso klubą, bėgau nuo pakvaišusių beždžionių kalnuose, filmavausi nacionalinėje televizijoje, pradėjau ir užbaigiau modelio karjerą, lankiausi kvartaluose, kuriuose geriau nereikėtų, keliskart valgiau mirtinos žuvies ir daug kartų – nežinau ką, dirbau milžiniškame finansų institucijos dangoraižyje, vakarais sėdėdavau dūmų pilnuose baruose, eidavau į šeimų vakarėlius ir ištisas paras verčiau save žiūrėti japonišką televiziją. Kasdien aktyviai klausdavau ir klausydavausi Japonijos: savo bičiulių studentų, dėstytojų, teisininkų, bankininkų, politikų, nacionalinių įkvėpėjų, metro darbuotojų, užsieniečių, salų ir didžiausių miestų gyventojų. Kai kurios istorijos ateidavo pačios, iki kai kurių reikėdavo šimtus kilometrų važiuoti traukiniu, skristi ar plaukti. Labai norėčiau būti Japonijos guru, bet toks nesu ir per vienus metus negalėjau tapti, todėl ir šita knyga nėra įmantrus akademinis veikalas. Neieškokite patarimų, kaip susimaišyti matcha arbatos, nebandykite


k a i p pa s a k o t i a p i e v e i k i a n č i ą j a p o n i j ą ? •

Atėjau paklausti Fudžio kalno, kaip veikia Japonija

rasti chronologiškų imperatorių gyvenimų aprašymų ar XV amžiaus Japonijos geopolitikos analizės. Bet kartu nesitikėkite nei graudulingų asmeninių verksmų apie mane atstūmusią Japoniją, nei istorijų apie tai, kaip aš rytais tepdavausi sumuštinius. Tai yra ne akademinio pasaulio ir ne mano, o apie save pačią kasdien pasakojusios Japonijos minčių, komentarų, pastabų ir istorijų visuma.

9


10

• n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o

Nedrebink gamtos, kol ji pati tavęs nesudrebino


n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o •

net jei sunaikintum šalį, kalnai ir upės išliktų

国潤びて山河あり Vieną rytą ėmė intensyviai judėti lova. Tokiose ankstybėse dar nebuvau visiškai blaivaus proto ir ėmiau kurti galimas tokio incidento priežastis. Visų pirma lovai galėjo pasidaryti šalta ir ji ėmė drebėti, kas yra visai įmanoma, nes Japonija – šalis be radiatorių, o aš užmiršau nakčiai įjungti kondicionierių. Antra galimybė – mano kambariokai, dienos režimo diktatoriai japonai, keistais būdais keršija už pernelyg audringą gimtadienį aną naktį. Bet svarstymai baigėsi, kai ant nesąmones galvojančios galvos užkrito sieninėje vėliavoje jojantis mano branginamas Vytis. Na, galvoju, jei jau mėtote mano Vytį, tai aš jums parodysiu, kur vėžiai žiemoja (tada tikrai buvo žiema ir aš abejoju, ar jie buvo girdėję lietuvišką vėžių žiemojimo istorijos versiją).

Šokau iš lovos, mojau karatė mostą, ir kaip tik suklingsėjo mano telefonas: „6,9 balo žemės drebėjimas. Ruoškitės.“ Tai buvo mano pirmas susidūrimas akis į akį, lova į lovą su japoniška gamta ir jos galybe tiesiai iš pažemių. Mėnesių mėnesius purčiusi savo kultūriniais iššūkiais Japonija supurtė ir tiesiogine prasme. Pradžioje buvo visai juokinga – kurį laiką juokiausi iš savo mieguistų minčių (tai nutinka dažnai), o bičiuliams rašiau, kad į paskaitas pažadino žemės drebėjimas, kuriam norėjosi sakyti: „Na, žemės drebėjime, man tik į antrą.“ Bet pusryčiaudamas įsijungiau NHK, japonų nacionalinę televiziją – tuo metu jie jau patarė kelių Fukušimos prefektūros miestų gyventojams kuo skubiau palikti namus ir bėgti, kad anksti ryte žemės drebėjimo sukeltas cunamis jų nenusineštų į amžinybę. Tądien baigėsi sėkmingai (išskyrus vieną moteriškę, ant kurios, anot vietinės naujienų tarnybos, užkrito keptuvės

11


12

• n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o

dangtis), bet dar vienas smarkus gamtos išpuolis priminė apie tai, kas įvyko 2011-ųjų kovo 11 dieną, kai gamta ėmė viską, ką galėjo. Po žemės drebėjimo Japoniją apėmė sumaištis dėl pavojingai pažeistos atominės elektrinės ir smarkiai užterštos gamtos, nebeliko ištisų miestų, o iš vandenyno bangų liūdnai mirksėjo šimtai mašinų šviesų ir kyšojo tūkstančiai rankų – jos tiesėsi prašyti pagalbos, bet buvo pasiimtos Ramiojo vandenyno visiems laikams. Japonija tą dieną neteko maždaug 16 000 gyventojų. Japonijos premjeras Naoto Kanas po kelias dienas trukusio atsiprašymo atsistatydino. Mažesni žemės drebėjimai Japonijoje toks pat įprastas reiškinys, kaip ir lietūs Lietuvoje ar besikeičiantys metų laikai – jų skaičius siekia apie 1500 per metus. Išėjus į gatvę po kiekvieno stipresnio gamtos išsišokimo atrodo, kad reakcija tokia pat, t. y. jokios reakcijos – kostiumuoti žmonės vėl pakeliui į darbą, tas pats indas prie stoties ir vėl dalija bukletus kviesdamas į savo restoraną, o gretimoje parduotuvėje darbuotojai ir vėl nusilenkdami sveikina pirmuosius pirkėjus. Bet labiau įsižiūrėjęs į aplinką pajunti joje tvyrant labai intensyvią, klampią tylą. Čiūo linijos traukiniai į universitetą juda lėčiau su prierašu 地震 (žemės drebėjimas), dalis Šinkanseno greitųjų traukinių atšaukti dėl tos pačios priežasties, o žmonių veiduose – nerimas ir nuoširdus susirūpinimas. „O juk šiąnakt 2011-ieji galėjo pasikartoti, ir tai kada nors atsitiks“, – sako veidai. Ilgainiui supranti, kad reikėtų raminti savo europietiškai vaikišką įkarštį patyrus pirmą žemės drebėjimą – tema rimta ir įkarščiui čia tiesiog neturėtų būti vietos. Prieš atvykdamas į Japoniją aš buvau įsitikinęs, kad, kaip ir vėjo krypčių svyravimai ar lietus su žaibais, žemės drebėjimai turėtų būti kažkaip tiksliai nustatomi. Na jau, galvojau sau, senelių globos robotus ir automatinį mašinų parkavimą išradusi Japonija turėtų perprasti ir žemę, ir gamtą. Vis dėlto mokslininkai šiandien dar kraipo galvas – sako, kad iki galo šio reiškinio gal net neįmanoma ištirti. Nė kiek neperdedu sakydamas, kad artimiausius žemės drebėjimus Japonijos spaudoje prognozuo-


n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o •

Jamanašio prefektūros kalnai tyliai dairosi į Japoniją

ja vietinės vangos ir kitos būrėjos su stikliniais rutuliais. Tokios prognozės, aišku, horoskopų vertės, bet pasirinkimo nėra. Iš tikrųjų vienintelė galimybė laimėti prieš žemės drebėjimą – tinkamai pasiruošti nuo jo bėgti ir atstatyti šalį. Žemės drebėjimo nuojauta į nugarą alsuoja visur. Kiekvienoje „Starbucks“, batų parduotuvėje, stotyje ar kitoje patalpoje galima surasti raudoną žibintą ir garsiakalbį – jie čia tam, kad pradėtų žaibuoti ir rėkti, kai šalį ištiks nelaimė ir reikės ieškoti galimybių bėgti ir slėptis. Lietuva pripratusi prie ramios, nei žemę drebinančios, nei dažnais uraganais besišvaistančios gamtos, todėl įspėjamieji signalai ir saugos instruktažai priimami kaip dar viena beprasmybė, į kurią galima nekreipti dėmesio. Aš apskritai neprisimenu, ką veikiau per tokius instruktažus mokykloje, ir ar išvis jie vykdavo. Japonijos pavojai – akivaizdūs, raudonų lempų įspėjamieji signalai – tikri, o instruktažai ir nurodymai išklausomi nuoširdžiai. Todėl per žemės drebėjimus vaizdo įrašuose matote japonų moksleivius vaikštančius ramiai ir be panikos – jie tiesiog gerai žino, ką daryti. Ką tik

13


14

• n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o

įsikūrę universitetiniame miestelyje buvome nuvesti ant pievos ir tris valandas mėgavomės dirbtinėmis gamtos estafetėmis. Štai, pavyzdžiui, gaisrininkų ekipažas atsivežė sunkvežimį su staigmena viduje – butaforiniu kambariu. Jei nematytum, kad sunkvežimis, galėtum pamanyti, kad kažkas pavogė tavo virtuvę – ant sienos kabo televizorius, tvarkingai išdėliotos kėdės ir padengtas stalas, dar ir pliušinė mama šalimais pasodinta. Žaidimo taisyklės nesudėtingos – užeini į tą virtuvę ir lauki, kol gaisrininkai įjungs žemės drebėjimo funkciją. Tada turi tiksliu kampu griūti po stalu, laikytis įsikibęs į jo medinę koją ir tikėtis, kad niekas nekris ant galvos. Po instruktažo aš atmintinai išmokau artimiausias evakuacijos vietas – akivaizdu, kad tai ne juokas ar „informacija, kurią malonu žinoti, bet vis tiek nenaudosi“. Dedi ją į svarbiausią stalčių galvoje, nes vieną dieną gali tekti gelbėtis nuo agresyviai griūvančių pastatų, tvinstančių vandenų ar bado pavojaus. „Emergency area“ (nepaprastosios padėties zona) yra kiekviename miesto rajone ir jų vaidmenį dažniausiai atlieka atviri stadionai, mokyklų kiemai, jų egzistavimas jaučiamas visur – net jei šventyklaudami stenduose ieškosite informacijos apie artimiausią turistinį taikinį, būsite apšviestas ir artimiausio prieglobsčio vietos tema. Važiuodami automobiliu išvysite ir ženklą, nurodantį „Emergency road“ (nepaprastosios padėties kelias), kuriuo draudžiama važiuoti stipraus žemės drebėjimo atveju. Prie to užrašo visuomet plaukia nuliūdęs (arba linksmas – priklauso nuo regiono) šamas, todėl nepagalvokite, kad žemės drebėjimo atveju esate kviečiamas į delfinariumą. Aš matau, kad jūs jau norite juoktis iš Japonijos polinkio į animė, bet žinokite, kad pavojaus atveju žmogaus smegenys kaip niekad suvaikėja ir simboliai padeda lengviau orientuotis sudėtinguose kontekstuose. Be to, japonų legendos byloja, kad būtent milžiniškas šamas (Ōnamazu) krato vandenynus. Niekada negali žinoti. Įspėjamosios sistemos ruošiamos atidžiai, ir joms suveikus negalėsite likti lovoje, net jei labai kietai miegotumėte. Įjungtos sirenos ir garsiai per kelis garsiakalbius vienu metu rėkianti teta sukuria utopišką Orwello „1984“ įspūdį. Tikro pavojaus atveju prie tetos prisideda ir visos televizijos beigi radijo tarnybos, transliuodamos kiekvienam japonui pažįstamą


n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o •

klingsintį garsą, lydimą frazės Kinkyū jishin sokuhō desu. Tsuyoi yure ni keikai shite kudasai! (Tai yra išankstinis žemės drebėjimo perspėjimas. Būkite pasiruošę stipriems drebėjimams.) Mane bičiuliai privertė suvalkietiškai netaupyti ir už 1 euro mėnesinį mokestį įsigyti programėlę, siunčiančią tą klingsintį garsą žemės drebėjimų metu tiesiai į mobilųjį telefoną. Bėda, kad aš užmiršau išjungti perspėjimus apie labai silpnus žemės drebėjimus, kurių net ir norėdamas nepajustum, ir telefonas suklingsėjo mums apsiperkant. Šalia stovėjęs naujametinių nuolaidų euforijos pagautas bičiulis staiga nustojo šypsotis ir į mane klausiamai pažvelgė taip, lyg būčiau jam pranešęs apie mirtį. Baimė, greita reakcija į bet kurį pavojų yra pagrįsti ir neturi nieko bendra su kultūriniu ypatumu, kurį įsivaizduoja europietiška siela. Žinant, kad japonai gyvena ne dešimtis, o šimtus metų (aš juokauju, bet jūs su mano kvailais juokais per tiek puslapių jau spėjote apsiprasti), yra tokių, kurie prisimena ar yra išgyvenę net kelias žymiausias pastarojo šimtmečio tragedijas. Negailestingiausiu XX a. vadinamas Didysis Kanto žemės drebėjimas truko 48 sekundes – aš iki šiol neįsivaizduoju, kaip tai galima ištverti, jei jau nuo 10 sekundžių praradęs pusiausvyrą imi palengva eiti iš proto. Tą 1923-iųjų rugsėjo 1-ąją šalis neteko daugiau nei 142 000 dirbančių, besimokančių, augančių, mylinčių savo piliečių. 72-ejais metais vėliau ta pati žemės jėga užsuko ir į Kobės miestą, esantį 500 kilometrų piečiau Tokijo, šįkart pasiėmė 6000 gyvybių ir pavertė miesto praeitį ir dabartį į cemento ir plytų kalną. 2011-ųjų kovo 11-osios Tohoku žemės drebėjimą, stipriausią Japonijos istorijoje, visi prisimena labai gyvai. Kai kuriems tai primena 9 balų drebinamą biurą, draudimą pirkti daržoves iš Fukušimos regiono ir rūpestį dėl nukentėjusiųjų, šeimos. Kitiems – didžiulį tarptautinės bendruomenės palaikymą, popierinių gervių lankstymo akcijas nuo Niujorko ir Klaipėdos. Dar kitiems – bėgimą į nežinią be sustojimo, kraujo kvapą, mirties nuojautą, tylą po audros, laidotuves. Tą dieną žuvo kone 16 000 žmonių, dingo 3000, „Daiichi“

15


16

• n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o

reaktoriaus sprogimas priminė Černobylį, Japonija prarado pasitikėjimą atomine energija ir, žinoma, vėl turėjo imtis ištisų regionų atstatymo. Bet šimtmečiai nesibaigiančių žemiškų išbandymų Japoniją padarė stipresnę ir morališkai, ir fiziškai, todėl šalis rado būdų, padedančių lengviau tvarkytis su gamtinėmis dramomis ir jų pasekmėmis. Auksinis ar rago formos – pastatytas Japonijoje namas ištvers viską

Į nuolat griežtinamą Statinių standartų aktą (Kenchiku kijunhō) Japonijoje žiūrima ne kaip į „dar vieną techninę apžiūrą, pro kurią reikia kaip nors prasmukti“, o labiau kaip į nemokamų patarimų rinkinį, vieną dieną padėsiantį išsaugoti šeimą, bendradarbius ir visa kita, kas tuose statiniuose yra. Kiekvieną statinį vertina griežta komisija rūsčiais veidais, ir kilus menkiausiai abejonei dėl saugumo, statiniai taip ir neiškyla. To pasekmės labai aiškiai matomos: Japonija laikoma geriausiai žemės drebėjimus atlaikančius pastatus statančia šalimi. Kai kitąkart gyvai ar televizoriuje matysite žemės drebėjimą, atkreipkite dėmesį – kitose šalyse mažiausiems drebėjimams beviltiškai verčiant pastatus aukštyn kojomis kaip rudens lapus, japoniški dangoraižiai aptalžomi, bet stovi kaip sto-


n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o •

vėję. Nors norėtųsi tikėti, kad pastatai tiesiog labiau disciplinuoti, nes čia Japonija, toks rezultatas yra ne pastatų kultūrinio charakterio, o ilgų studijų ir darbo rezultatas. Tam čia net ir žemės drebėjimų inžinieriaus specialybė sukurta. Pastatai Japonijoje raumenis auginasi trimis būdais. Pirmojo logika labai paprasta: kuo drūtesnis pastatas, tuo mažiau grius – todėl statinio rėmai stiprinami betonu arba metaliniais rėmais. Antrasis būdas – į sienas įstrižai įremti strypus, kurie žemės drebėjimo atveju kaip pompos juda priešinga kryptim ir padidina lankstumą. Trečiojo būdo įdomybės prasideda nuo pat pastato pamatų, į kuriuos įmontuojami lankstumą didinantys mechanizmai. Jie žemės drebėjimus atlaiko drauge su pastatu, pradėdami svyruoti vos kataklizmams prasidėjus. Tai nereiškia, kad žemės drebėjimo atveju nesijausite kaip laive per smarkią audrą ir būsite apsaugoti nuo, sakykime, unikalios jūrligės pastate. Dangoraižiai visada svyruoja kaip medžiai Labanoro girioje, bet jų svyravimas, prisitaikymas prie drebėjimo grėsmės ir gelbėja nuo griūčių ir baisių pasekmių.

Tiesa, jei jau prakalbome apie apsaugas, neužmirškime užeiti į japoniškų namų vidų. Leidžiu ir į saviškius. Pažiūrėkite: pamatysite, kad lėkščių, keptuvių, peilių niekada nelaikau viršutinėse lentynose. Iš akių matau, kad supratote, kam to reikia. Vilnių primenančio nostalgiško porcelianinio angelo irgi nelaikau lentynų viršuje – dvasia jo nežemiška, bet vis dėlto lietuviška, žemės drebėjimams neprisitaikiusi ir kritusi gali išsidraikyti į visas puses. Pačioms lentynoms ir spintoms toks likimas negresia – maniškės, kaip ir kituose japoniškuose namuose, prie lubų priveržtos plastikiniais strypais, todėl rūpintis reikia tik viduje esančiu turiniu. Kad ir kaip pažangiai atrodytų japoniškos galimybės tvarkytis su žemės drebėjimu, tai yra tik didžiulės mokslinės istorijos pradžia – jau šiandien kalbama apie 12 kilogramų sveriančias anglies pluošto užuolaidas, kurios uždengs pastatus ir padės jiems išlaikyti pusiausvyrą. Tikėdamas japonų visagale inžinerija, aš nedrįsiu prognozuoti, kokio tarpgalaktiškumo galėtų būti kitas technologinis žingsnis.

17


18

• n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o

Žemės drebėjimai pelnytai sulaukia dėmesio dėl to, kad jų Japonijoje tiesiog nežmoniškai daug, ir dar dėl to, kad yra tapę visuotinės kultūros, tarptautiniu mastu siejančios Japoniją su žemės drebėjimais ir atvirkščiai, dalimi. Bet turiu priminti, kad Japonija ne tik dreba – ji pučiama vėjo, mėtoma taifūnų ir deginama lavos. Galėtumėte sakyti, kad blogiau negali būti. Teoriškai gali, bet Japonijos gamta jau ir taip jai uždirbo vietą Jungtinių Tautų universiteto skelbiamo Pasaulinio rizikų indekso pavojingiausių pasaulio šalių TOP dvidešimtuke. Galėčiau pasakyti, kad pusę savo gyvenimo Japonijoje jau praleidau aiškindamas, kad tikrai nemeluoju dėl lietuviškos gamtos ramybės, kur didžiausia tragedija – medį nuvertusi audra arba Rusnės potvynis. Bičiuliai vis pajuokauja, kad po kitos nelaimės prašysis lietuviško paso. Aš nejuokaudamas atsakau, kad pas mus vietos užteks.

Japonijos gamta, kasdien grasinanti pykčio protrūkiais, sukūrė vieną glaudžiausių žmogaus ir gamtos visuomenių pasaulyje. Nuo seniausių laikų šių salų gyventojai suvokė, kad gamta gali pakreipti jų gyvenimą netikėčiausia linkme ir ją reikia saugoti kaip savo šeimos narį (mylimą šeimos narį, ne uošvį ar uošvę, pavyzdžiui). Japonai save mato ne gamtos centre, o kaip didelės bendruomenės, į kurią įeina gamta, dalį. Ir jei gamta bus nesveika ar nelaiminga – nesveika ir nelaiminga bus visa bendruomenė. „Klimato kaita tikinčių žmonių skaičius sumažėjo iki 87 proc.!“ – anąryt viename japoniškame laikraštyje perskaičiau rėksmingą antraštę. Aha, svarstau, tokia tragedija būtų pageidautina visame pasaulyje. Gamtos problemos japonų visuomenėje nėra diskusijų klausimas, todėl ir klimato kaitą neigiantieji, ir prie medžių aktyviai prisirišinėjantieji dėmesio sulaukia tiek pat – beveik jokio. Rūpinimasis gamta yra kasdieninės higienos ir įpročių dalis – jei turėjai laiko dantis išsivalyti ar lovą pasikloti, tai kodėl šiukšlių neišrūšiavai?


n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o •

Kai japonai bičiuliai man pristatė japoniško rūšiavimo prievoles ir parodė tai praktiškai, ėmiau juoktis, bet jiems juokinga nebuvo. Kai prisireikė rūšiuoti iš tikrųjų, maniau, kad pirmą savaitę išsikraustysiu iš proto. Bijojau gerti sultis, sudėvėti drabužius, nes žinojau, kad tas šiukšles vieną lemtingą dieną turėsiu nešti šimtų skirtingų dėžių link ir priimti rimtus gyvenimo sprendimus.

Rūšiavimas kaip kasdienis nacionalinis sportas turi teisinės svarbos – Japonijos valdžia jį yra patvirtinusi šalies mastu, todėl visi tai privalo daryti, kad ir kur būtų: darbe, restorane, parduotuvėje ar namuose. To teisinio akto įgyvendinimas vis dėlto paliktas regionų interpretacijai, todėl visi su juo tvarkosi skirtingai. Sklando gandai, kad viena savivaldybė buvo surengusi labai plataus masto pramogą savo miestiečiams ir privertė kiekvieną pasistatyti 16 skirtingų dėžių rūšiavimui. Didžioji dalis Japonijos iki tokių radikalumų neprieina, tačiau standartinės rūšiavimo praktikos irgi yra gana linksmos. Savo namuose ir biuruose tokijiečiai dažniausiai išdėlioja penkias skirtingas dėžes. Pirmos trys pagal paskirtį nesiskiria nuo tų, kurias matote savo gatvėje – po vieną plastikui, stiklui ir skardinėms. Kitoms dviem priskirti iškilmingesni ir savotiškai paslaptingi pavadinimai – „deginamoms“ ir „nedeginamoms“ šiukšlėms. Kaip žmonės turi savo mėgstamiausią ledų skonį, taip ir japonai turi savo būdą nustatyti, kokią šiukšlę galima deginti, o kokios – ne. Kambariokas man aktyviai aiškino, kad šiukšles reikia gniaužyti ir gniaužomas priskirti deginamoms, o tas, kurių nesugniaužysi, – nedeginamoms. Aš pradėjau sekti jo pavyzdžiu ir kurį laiką net didžiavausi savo įgūdžiais, kol pastebėjau, kad tas pats kambariokas, japoniškai kantriai nieko nesakydamas, perrūšiuoja mano meistrystę. Buvau įsitikinęs, kad dėžučių nuo maisto ir jų standžių pakuočių negaliu sugniaužyti, bet mano viltys ir svajonės dužo, kai sužinojau, kad tai vis dėlto deginamos šiukšlės. Lietuviškas krepšinio tradicijas Japonijoje taip pat reikia užmiršti – tiesioginiu metimu iš tritaškių zonos šiukšlės negali būti metamos, pirmiausia jas privaloma sutvarkyti. Pirmą dieną juokiausi ir sakiau sau, kad niekada gyvenime tokio-

19


20

• n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o

mis nesąmonėmis neužsiiminėsiu, o antrą dieną jau karpiau ir džiovinau pieno pakelius ant palangės. Japonijoje šiukšlės turi būti elegantiškos ir švarios, todėl nemanykite, kad sumuštinio indelį galėsite mesti neplovę ar televizoriaus dėžę – nekarpę. Tiesa, privalau paminėti, kad turėsite ne tik įgyti šiukšlių valytojo profesiją, bet ir tapti šiukšlių patologu – mėsinėti kiekvieną atlieką į daugybę dalių.

Štai egzaminas jums: ką Japonijoje darytumėte su plastikiniu gėrimo buteliu? Švystelėtumėte į plastikinių butelių dėžę? Ką, jūs savo niekingu buteliu norite planetą nužudyti? Aiškinu: nusukate kamštelį – metate į nedeginamų šiukšlių dėžę, nulupate etiketę – metate į deginamų šiukšlių dėžę, sutraiškote butelį – metate į plastikinių butelių dėžę. Planetos gelbėjimas užtrunka, todėl turite tapti demontavimo fabriku. Beje, skirtingos šiukšlės mėgsta būti išvežamos tik tam tikromis dienomis, todėl, nespėję vieną dieną, turėsite jų draugija mėgautis visą likusią savaitę. Šita sistema bent iš dalies prisideda prie mano bičiulio iš Kioto mamos psichologinės sveikatos problemų. Turiu Dviejų kvadratinių metrų užkandinė turi daugiau nei dvi dėžes šiukšlėms rūšiuoti


n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o •

prisipažinti, kad kai kurias šiukšles vis dar turiu surikiuotas gvardijomis savo kambaryje ir garsiai apie jas niekam nieko nesakau. Suskaityti senų naujienų laikraščiai ir žurnalai, pavargę drabužiai ir sugedusi technika – viskas turi atskirą išvežimo sistemą ir tvarkaraštį ir negali būti metama įprastais būdais. Niekada nesijaučiau užtektinai brandus tą sistemą suprasti, todėl laukiu paskutinio momento iki šiandien. Europoje galėtumėte gėdingai sukrauti prie konteinerio, Japonijoje jums gėdingai atgal sukraus prie namų durų ir dar prisiminimui duos grėsmingos raudonos spalvos suvenyrinį lapelį su perspėjimu, kad būsite išjuoktas savo kaimynų ir apskritai tapsite Japonijos gėda. Taip būsite paskatintas labiau mylėti gamtą ir būti japoniškesnis. Pabėgimas iš namų ar biuro Japonijoje negarantuoja galimybės užmiršti rūšiavimą. Kavos parduotuvės, užkandinės, viešos šiukšliadėžės oro uostuose ir geležinkelio stotyse to nedarys už jus, ir prieš išeidami visi turi pasirūpinti savo šiukšlėmis. Vis dėlto rūšiuotojų rūšiavimo sugebėjimus visuomet moderuoja už šiukšliadėžes atsakingi žmonės, ir jei kas nors primėtė plastiko į metalinių skardinių dėžę, tie žmonės viską turės išrinkti. Aš visada Motinos Teresės balsu apie tai pasakoju ką tik atvykusiems užsieniečiams ir apsaugau juos nuo neakivaizdžių, bet skaudžiai rėžiančių japoniškų žvilgsnių. Čia buvo trumpas mano pasigyrimas, ačiū už dėmesį. Japonijos dviratuotumas savo didybe nenusileidžia Skandinavijai ar didesniems Lietuvos miestams. Dviratis japonams nėra dar viena priemonė, kurią išsitrauki iš garažo po trejų metų pertraukos, keturias valandas gramdai dulkes ir vieną valandą važinėji parke, nes šeimai prisireikė. Tai ne laisvalaikio leidimo priemonė, o instrumentas, leidžiantis sutaupyti ištisas valandas rytinio miego kiekvieną mėnesį ar išvengti rytinių traukinio persėdimų. Mamos, susistačiusios po du krepšius abiejuose dviračio galuose, vežioja vaikus į darželius ar mokyklas (nemanykite, kad aš seksistas, atvažiuokite patikrinti, jei netikite – vežioja išskirtinai mamos), srautai kostiumuotų darbuotojų plaukia link traukinių persėdimo

21


22

• n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o

stotelių, o studentai iš ankstyviausio ryto važiuoja pamiegoti į paskaitas. Už tinkamą srautų valdymą ir bėdų išvengimą atsakinga milžiniška infrastruktūra, kuri net į automobilį niekada nesėdusį skandinavą išverstų iš dviračio balno. Reikėtų pradėti nuo to, kad, nusipirkęs dviratį, turėjau jį kaipmat užregistruoti vietinėje Regitroje: detaliai užfiksavus biografiją, visa informacija drauge su registracijos numeriu perduodama policijai, kad ji, sustabdžiusi mane darantį nesąmones gatvėje, galėtų patikrinti, ar tikrai važinėju savu dviračiu. Kitas tokios registracijos tikslas – apsaugoti sunkiai aplinkoje besiorientuojančius žmones nuo jų pačių idiotiškumo. Tiksliau, tokius kaip aš. Net ir neturėdamas suvalkietiško kraujo, anądien nusprendžiau sutaupyti persėdimo bilietą ir vieną stotelę pavažiuoti dviračiu. Ilgai nesvarstęs pastačiau dviratį priešais vietinę „Starbucks“ ir kitus ten jau buvusius dviračius. Po dienos darbų grįžęs pasiimti savo metalinio draugo, pamačiau, kad jis niekšiškai pagrobtas. Artimiausias dvi dienas bičiuliai įtikinėjo, kad jis galėjo būti pavogtas („nes ir Japonijoje įmanoma“). Aš, žinodamas europietiškas vagystės tradicijas ir matydamas, kaip neprirakinti dviračiai niekam nekelia aistrų, juos įtikinėjau, kad tikrai neįmanoma. Ir laimėjau, turiu pripažinti. Po tų kelių dienų mane informavo, kad dviratis nusižengė būdamas priparkuotas netinkamoje vietoje, dabar yra areštuotas ir galėsiu jį atgauti tik tada, kai sumokėsiu 2000 jenų išpirką. Vietinė parkavimo inspekcija penkis kartus atsiprašė už nepatogumus, padėkojo už jenas ir pristatė mano nusidėjusį dviratį. Pastarąjį kartą jį tokį buvau matęs parduotuvėje – inspektoriai jį nuplovė, nuvalė, nublizgino ir dosniai pripūtė padangas. Turiu pripažinti, kad tą akimirką pajutau sadomazochistinių minčių priepuolį, užsimaniau būti taip baudžiamas dažniau ir profilaktiškai statyti dviratį absoliučiai bet kur. Tokią laimę patirti nėra sudėtinga – tiesą jums sakant, būčiau linkęs dvejoti, ar Japonija šiandien labiau pirmauja technologijų srityje, ar žmonių, kilnojančių dviračius iš vienos vietos į kitą, skaičiumi. Kiekvienai dviračių stovėjimo vietai priskirta po keletą karjerą darbo rinkoje bebaigiančių garbaus amžiaus žmonių geltonomis liemenėmis. „Statyk dviratį tik tam skirtose vietose. Nepalik dviračio ne vietoje“ – raudonomis raidėmis skelbia užrašai ant jų. Argumentas „aš čia tik laikraščiui nusipirkti“ neveikia –


n e d r e b i n k g a m t o s , k o l j i pa t i ta v ę s n e s u d r e b i n o •

svarstant kioske, kurį laikraštį skaityti, aptarnaujantis personalas per penkias minutes dviratį papuošia geltonu popierėliu, o vėliau drauge su visu tuo popierėliu išgabena į dviračių kalėjimą. Nes rūpinantis Japonijos gamta reikia ne tik geranoriškumo – tas geranoriškumas turi būti tinkamai sureguliuotas.

Ištisus šimtmečius Japonijai gamta – tikrąja ta žodžio prasme – buvo nepamainoma duona ir druska. Nuo saulėtų dienų ir gausaus lietaus priklausė ryžių derlius ir galimybė visai salų šalies tautai išsimaitinti. Mylėti gamtą nebuvo pasirinkimas – tai buvo išgyvenimo klausimas. Galėčiau romantizuoti ir apsimetinėti, kad šiandien gamtos pozicija visuomenėje yra tokia pat, bet akivaizdu, kad rinkos ir direktorių spaudžiami japonai nebesikelia drauge su saule ir nebelaiko orų kaitos savo absoliučia gyvenimo esme. Tačiau Japonija nuo kitų stikliniais dangoraižiais apsistačiusių ekonomikos lyderių skiriasi tuo, kad naujojo amžiaus bėdos patraukė gamtą tik šiek tiek toliau nuo žmogaus, bet nenukėlė jos į antrą planą. Japonijoje besikeičiantys metų laikai yra kur kas daugiau nei kalnų spalvos ir temperatūrų perversmas. Šiandien jie gali pakeisti ne tik gamtos, bet ir žmonių veidus, ištisas gatves ir miestus ar prekybos centrų lentynas. Nusprendęs nesivežti žieminio palto, aš buvau vienas tų manančių, kad salų šalis yra pasmerkta nuolat lydytis po saule kaip Singapūras arba bet kuri kita Pietryčių Azijos šalis. Toks požiūris yra toli nuo teisybės: kasmet išgyvendama šešis metų laikus, Japonija šiuo atžvilgiu net turtingesnė už Lietuvą. Naujų metų istorija prasideda žiema, įsibėgėja pavasariu, įpusėja vasara, į kurią įsiterpia liūčių sezonas birželį ir taifūnų sezonas spalį, o užsibaigia rudeniu ir vėl žiema. Jų kaita primena ištisą Claude’o Monet paveikslų kolekciją: nuo pačios pradžios iki pabaigos tai yra besikeičiantis, išskirtinai ryškių savybių impresionizmas, kuris kiekvieną kartą primena šventę. Tai nėra tuščia frazė, nes metų laikų dinamika visuomet glaudžiai susijusi su nauja kultūra ir kitokiu požiūriu į aplinką.

23


Aivaro Šimeliūno nuotr.

Neįmanoma paneigti, kad už tūkstančių kilometrų nuo Vilniaus gyvenanti ir šimtmečius savo istoriją kūrusi salų šalies bendruomenė yra nuo mūsų nutolusi šviesmečiais. Bet japonai – tokie pat žmonės, ir atėjo laikas pažvelgti jiems į akis.

9 786094 663031

日本では?

ISBN 978-609-466-303-1

JAPONIJA

Knyga „Kaip veikia Japonija“ – tuos metus trukusių studijų rezultatas. Tai noras parodyti šalį tiems, kurie niekuomet joje nebuvo, sukurti savotišką kultūrinį, emocinį, politinį ir praktinį vadovą, kurį perskaitę galėsite pasijusti bent truputėlį priartėję prie šios paslaptingos, tačiau nepaprastai viliojančios šalies. Kalba, darbas, tarptautiniai santykiai, požiūris į užsieniečius, maistas, studijos, šeima, subkultūros – daugybė temų, paverčiančių šią knygą ne tik nepaprastai egzotišku, spalvingu ir patraukliu įvadu į šiuolaikinę Japoniją, bet ir gidu tiems, kurie ruošiasi šią šalį patirti savo kailiu.

Kaip veikia

ANDRIUS KLEIVA – kadaise buvęs jauniausias Lietuvos tinklaraštininkas, vėliau tapęs technologijų ir politinių aktualijų skiltininku žiniasklaidoje. Šiandien jis – Paryžiaus politinių mokslų instituto studentas, metus gyvenęs Japonijoje. Ten jis filmavosi televizijos laidose, bėgo nuo beždžionių miškuose, dirbo viršvalandžius viename iš Tokijo dangoraižių ir mokėsi kartu su japonais. Andrius ieškojo tokio japoniško gyvenimo, į kokį turistai nedrįsta arba neturi laiko pažiūrėti.

andrius kleiva

Pakeli mėsainį – bandelė rožinė. Nes sakuros.

andrius kleiva

Kaip veikia

JAPONIJA 日本では?

Mokantis japonų kalbos verkiama dukart: pradėjus ir supratus jos vertę.

Profile for Tyto alba

Andrius Kleiva „Kaip veikia Japonija“  

Andrius Kleiva - kadaise buvęs jauniausias Lietuvos tinklaraštininkas, vėliau tapęs technologijų ir politinių aktualijų skiltininku žiniaskl...

Andrius Kleiva „Kaip veikia Japonija“  

Andrius Kleiva - kadaise buvęs jauniausias Lietuvos tinklaraštininkas, vėliau tapęs technologijų ir politinių aktualijų skiltininku žiniaskl...

Profile for tytoalba
Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded