Page 1


Bo

pa Hi

ris

Skitija

ten

nis

Ty ra

skitija

as

jis

a Tan

s

Istras

Tauridė

Pajonija

Juodoji (Eukseino) jūra

Kikonija Trakija

Egė jo j ū

Hetitai

Gordionas

Frigija

Chatušas

AmazonĖs

Halis

Arzava (Hetitai)

Eufratas

os ut ta

Hetitai

Likija

Kreta

ė

Paflagonija

Troja

id

ra

Graikija

skitija

Propontidė (Marmuro jūra)

Ko lc h

Makedonija

kilikija Tarsas

Edesa Haranas

asirija Ninevija

Asirija

Hetitai Kadešas

Kipras

am ot

ija

op

s

ist

es

ra Tig

s

Hazoras Danas Megidas Terichas

M

Euf rat a

ija

Fil

(iranas)

Araksas

s

Karkemišas Ugaritas

Egipto jūra

UrartU

Tig ra

Babilonas Babilonija

Žemutinis Egiptas Memfis

Šumeras

Elamas

ūras

TROJOS KARO PASAULIS

Aukštutinis Egiptas Tėbai

0

100

200

300

400

500 kilometrai

(N

ila

Nubija

s)

Pirmasis slenkstis

Gy

vy bė

su

0 Etiopai

100

200

300

400

500

mylios


UDK 821.111(94)-31 Mc748

Colleen McCULLOUGH THE SONG OF TROY Orion Books, London, 1998

Copyright © Colleen McCullough 1998 First published by Orion Books Ltd, London © Kristina Miliûnienë, vertimas á lietuviø kalbà, 2013 © Ilona Kukenytë, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013 ISBN 978-9986-16-941-3


Mano broliui Carlui, kuris 1965 m. rugsëjo 5 d. žuvo Kretoje gelbëdamas jûroje skæstančias moteris


Kikonija Makedonija

Chalkidikė

Lemno sala Olimpo kalnas

Epyras Dodona

Trika Hestajotis

Osos kalnas Peliono kalnas

Jolkas

Filakė

ra

o jū

Tesalija

j Egė

Ftija

Skiro sala

N (Jon uošal io ijos jûro sios s) s alos

Leukadė Aitolija

Parnaso kalnas

Itakė

Lok r

Eu

idė Bo

Kefalenija

jot

ija

Achaja Elidė

Argas Argas Lerna

Zakintas

Jonijos jūra

ja

Chalkidė

Delfai

Mikėnai

bo

Aulidė Tėbai Andro sala

Atika Atėnai Mikėnai Salaminas Tirintas Nauplija

Aigina

Peloponesas Pilas

Amiklai Lakedaimonas

Pilas

Melo sala

EGëJO JûROS PASAULIS Kretos sala


Juodoji jūra

Bosp

oras

Trakija

Propontidė (Marmuro jūra)

Bitinija

Sam

otr sal akës a

Hipoplakijos Tėbai

s

ta

n po

les He Troadė Troja Sigėjas

Tenedo sala

Asas

Idos kalnas

a Antis

Azijos Olimpo kalnas

Dardanija Lirnesas Andramitijas

Frigija

Misija

is

m Ter

Lesbo sala

Kumė Fokaja

Lidija Arzava (Hetitai)

Smirna Kladzomenai

Chijo sala

Samo sala

Kolofonas Apasas Priėnė Miletas

Egėjo jūra

Karija

Halik

sas

arna

Likija Telmesas Mira

Ro

Teros sala

do

sa

la

Patarai

Graikų laivyno kelias 0

20

40

60

80

100 kilometrai

Knosas

0

20

40

60

80

100 mylios


...πάντα δὲ καλὰ θανόντι περ ὅττι φανήῃ. ...ir miræs gražus jis visas, kur žvelgsi. Homeras, Iliada, 22 g., 73 eil.


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

11

Pirmas skyrius Pasakoja Priamas

Dar

nëra buvæ tokio miesto kaip Troja. Žynys Kalchantas, jaunystëje nusiøstas mokytis á Egipto Tëbus, grážo nesusižavëjæs piramidëmis palei vakariná Gyvybës upës krantà. Troja, sakë jis, kur kas áspûdingesnë, nes ji iškilusi daug aukščiau, o jos statiniai teikia prieglobstá gyviesiems, ne mirusiesiems. Tačiau tai esà pateisinama – egiptiečiø dievai žemesnës padëties. Egiptiečiai tampë akmenis patys savo mirtingomis rankomis, o galingas Trojos sienas sparčiai sumûrijo mûsiškiai dievai. Kalchantas sakydavo, kad su Troja negalás varžytis ir vienodas neiškilus Babilonas, tartum vaikø nulipdytas iš upës dumblo. Në vienas iš žmoniø nepamena, kada mûsø sienos buvo pastatytos, nes taip seniai tai buvo, bet kiekvienas žino, kaip viskas dëjosi. Dardanas (mûsø dievø valdovo Dzeuso sûnus) gavo beveik stačiu kampu ásiterpusá á jûrà pusiasalá pačioje Mažosios Azijos šiaurëje, kur dar šiauresnë Juodoji jûra per siaurà Helesponto sàsiaurá plukdo savo vandenis á Egëjo jûrà. Naujàjà karalystæ Dardanas padalijo á dvi dalis. Pietinæ atidavë antrajam sûnui, šis savo valdà pavadino Dardanija ir Lirneso mieste ákurdino sostinæ. Šiaurinë dalis, nors mažesnë, yra daug daug turtingesnë; jai priklauso Helesponto priežiûra ir teisë rinkti mokesčius iš visø


12

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

pirkliø, kurie keliauja á Juodàjà jûrà ir atvyksta per jà. Ši dalis vadinama Troade. Jos sostinë Troja stovi ant kalno, vadinamo Troja. Dzeusas mylëjo savo mirtingà sûnø, tad kai Dardanas paprašë dieviškojo tëvo suteikti Trojai nesugriaunamas sienas, Dzeusas nudžiugo galëdamas patenkinti jo prašymà. Tuo metu du dievai buvo užsitraukæ nemalonæ – jûrø valdovas Poseidonas ir šviesos dievas Apolonas. Jiems buvo ásakyta keliauti á Trojà ir pastatyti tvirtovæ, aukštesnæ, didesnæ ir tvirtesnæ už visas kitas. Tokia užduotis visai netiko švelniam ir lepiam Apolonui, labiau linkusiam skambinti lyra, negu purvintis ir prakaituoti, tad jis nuodugniai išaiškino lengvatikiui Poseidonui, kad kol kils sienos, šiam greičiau eisiàs laikas klausantis muzikos. Taigi Poseidonas krovë ir krovë akmená ant akmens, o Apolonas jam dainavo. Poseidonas darbavosi ne už dykà – kiekvienais metais jo šventykloje Lirnese turëjo bûti padëta šimtas auksiniø talentø. Karalius Dardanas su tuo sutiko, ir nuo neatmenamø laikø Poseidono šventyklai Lirnese kasmet buvo sumokama šimtas auksiniø talentø. Bet kaip tik tada, kai á Trojos sostà ážengë mano tëvas Laomedontas, ištiko toks pragaištingas žemës drebëjimas, kad sugriovë Minojo rûmus Kretoje ir nušlavë nuo žemës paviršiaus Teros salø imperijà. Sugriuvo mûsø vakarinë siena, ir mano tëvas nusamdë graikà Ajakà jai atstatyti. Ajakas pasidarbavo iš peties, bet naujoji jo pastatyta siena neatrodë nei tokia lygi, nei graži kaip anos, dievø sukurtos. Sandoris su Poseidonu, kaip sakë mano tëvas, buvo nutrauktas (o Apolonas, manau, në nebuvo prašæs atlygio už muzikavimà). Juk paaiškëjo, kad sienos visai nëra nesugriaunamos. Todël šimto auksiniø talentø, kasmet sudedamø Poseidono šventykloje Lirnese, jis nebegausiàs. Niekada. Šis argumentas labai nesigilinant atrodë visai pagrástas, tačiau dievai tikrai žinojo tai, kà žinojau net aš, bûdamas vaikas: karalius Laomedon-


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

13

tas buvo nepataisomas šykštuolis ir piktinosi, kad reikia mokëti tiek daug brangaus Trojos aukso šventyklai, stovinčiai priešininkø mieste, valdomame to paties kraujo, bet vis tiek varžovø dinastijos. Kaip ten buvo kaip nebuvo, bet auksà liautasi mokëti, ir daugelá metø, kol aš išaugau á vyrà, nieko nenutiko. Net tada, kai pasirodë liûtas, niekam neatëjo á galvà susieti jo atsiradimo su ásižeidusiais dievais ir miesto sienomis. Á pietus nuo Trojos žaliuojančiose lygumose mano tëvas turëjo arkliø ûká, tai buvo vienintelë jo silpnybë – tačiau net ir silpnybë karaliui Laomedontui turëjo nešti naudà. Neilgai trukus po to, kai graikas Ajakas baigë mûryti vakarinæ sienà, á Trojà atvyko vyras iš tokio tolimo krašto, kad mes beveik nieko apie já nežinojome, tik tiek, kad kalnai ten remia dangø, o žolës kvepia maloniau negu visur kitur. Atvykëlis turëjo dešimt žirgø – tris eržilus ir septynias kumeles. Tokiø žirgø dar nebuvome matæ – jie buvo aukšti, grakštûs, ilgakarčiai, ilgomis uodegomis, dailiø snukiø, eiklûs, romûs ir klusnûs. Patys tie kovos vežimams traukti! Vos karalius juos išvydo, to vyro likimas buvo nulemtas. Jis mirë, o jo žirgai tapo asmenine Trojos karaliaus nuosavybe. Jis išvedë iš jø tokià garsià arkliø veislæ, kad pirkliai iš viso pasaulio atvykdavo pirkti kumeliø ir kastratø, – tëvas buvo išmintingas ir eržilø neparduodavo. Per arkliø ûkio vidurá ëjo gerai pramintas kitados pavojingas takas – juo iš Mažosios Azijos á šiauræ, á Skitijà, vasaroti traukdavo liûtai, o žiemai gráždavo á pietus, Karijà ir Likijà, kur saulei užteko galios šildyti jø rusvus kailius. Jie visi išnyko, buvo sumedžioti, ir liûtø takas tapo keliu prie vandens. Prieš šešerius metus á rûmus atskubëjo mirtinai išblyškæ kaimiečiai. Niekada nepamiršiu savo tëvo veido išraiškos, kai jis išgirdo, kad trys geriausios jo kumelës ir eržilas guli negyvi, liûto sudraskyti.


14

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

Laomedontas buvo ne iš tø, kurie nepagalvojæ ima lieti pyktá. Lygiu balsu jis ásakë visam bûriui sargybiniø pavasará ásikurti prie tako ir nudëti tà žvërá. Liûto bûta nepaprasto! Kiekvienà pavasará ir rudená jis pratykindavo taip atsargiai, kad niekas jo nepastebëdavo, o žudydavo daugiau, negu reikëdavo alkiui numalšinti. Žudydavo dël malonumo. Trečiais metais sargybiniai pastebëjo já puolant eržilà. Jie žengë artyn tarškindami kalavijus á skydus, ketino ávaryti já á kampà ir subadyti ietimis. Bet viskas dëjosi kitaip: liûtas iškëlæs galvà suriaumojo karo šûká, pasileido tiesiai á sargybinius ir perëjo per jø gretas tartum akmuo, besiritantis á pakalnæ. Kai jie puolë bëgti kas sau, žvëriø karalius nužudë jø septynis, paskui sveikut sveikutëlis patraukë savo keliu. Iš šios baisios nelaimës išëjo tik vienas geras dalykas. Likæs gyvas liûto nagø apdraskytas vyras nuëjo pas žynius ir pasakë Kalchantui, kad liûtas turëjo Poseidono ženklà – šviesiame šone buvo matyti juodas trišakis žeberklas didelëms žuvims gaudyti. Kalchantas tuoj pasiklausë orakulo ir paskelbë, kad liûtas priklauso Poseidonui. Vargas trojënams, kurie já bent palies! – šaukë Kalchantas, nes tai esanti bausmë Trojai už apgaulæ, už tai, kad nebemoka kasmet šimto talentø. Liûtas nepasitrauksiàs, kol bus vël imta mokëti. Iš pradžiø mano tëvas nepaisë Kalchanto ir orakulo. Rudená jis vël paliepë sargybiniams nudobti tà žvërá. Bet karalius nenumatë, kad eiliniai žmonës bijo dievø, – nors grasino sargybiniams mirtimi, tie nëjo, ir tiek. Ániršæs, bet vis tiek užsispyræs, jis pasakë Kalchantui atsisakàs aukoti Dardanijos Lirnesui Trojos auksà – tegu žyniai sugalvoja kà nors kita. Kalchantas grážo pas orakulà, ir jam buvo aiškiai pareikšta, kad kita išeitis yra. Jei kiekvienà pavasará ir rudená arkliø ganykloje bus palikta liûtui po šešias prirakintas skaisčias mergeles, atrinktas burtais, Poseidonas bûsiàs patenkintas – kol kas.


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

15

Savaime aišku, karalius mieliau sutiko aukoti dievui merginas nei auksà, ir nauja tvarka ásigaliojo. Vis dëlto karalius iki galo nepasitikëjo žyniais, bet ne dël to, kad bûtø buvæs šventvagis, – dievams jis atiduodavo, kà manë jiems priklausant, tik bjaurëjosi lupikavimu. Tad kiekvienà pavasará ir rudená visos skaisčios penkiolikmetës, nuo galvos iki kojø gaubiamos baltø skraisčiø, kad nebûtø atpažintos, buvo sustatomos á eilæ Poseidono Sienø Statytojo šventyklos kieme, ir žyniai atrinkdavo aukoti tas šešias baltas neávardytas bûtybes. Gudrybë pasiteisino. Dukart per metus pražygiuodavo liûtas, sudraskydavo sukaustytas grandinëmis merginas, susimetusias á bûrelá, o žirgus palikdavo nekliudæs. Karalius Laomedontas visai pigiai mokëjo gelbëdamas savigarbà ir savo naudà. Prieš keturias dienas buvo atrinktos šešios rudens aukos. Penkios buvo iš miesto, šeštoji – iš tvirtovës, aukštøjø rûmø. Mylimiausias mano tëvo vaikas, jo duktë Hesionë. Kai Kalchantas atëjæs pranešë jam šià žinià, jis negalëjo patikëti. – Tai tu sakai, kad buvai toks mulkis ir nepažymëjai jos skraistës? – paklausë jis. – Mano duktë prilyginta visoms kitoms? – To panorëjo dievas, – ramiai atsakë Kalchantas. – Dievas nepanorëjo, kad bûtø pasirinkta mano duktë! Jis tik norëjo gauti šešias skaisčias mergeles, ir daugiau nieko! Tad išrink kità aukà, Kalchantai. – Negaliu, didysis karaliau. Kalchantas kietai laikësi savo nusistatymo. Aukà parinkusi dieviškoji ranka, vadinasi, tik Hesionës, o ne kitos merginos paaukojimas atitiks visas sàlygas. Nors jie susinervinæ piktai kapojosi žodžiais vienø vieni, jokio dvariškio nebuvo šalia, gandas pasklido per visà tvirtovæ nuo vieno krašto ligi kito ir nuo viršaus iki apačios. Palaižûnai, tokie kaip Antenoras, garsiai keikë žyná, o visas bûrys karaliaus


16

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

vaikø – taip pat ir aš, jo sosto ápëdinis, – manëme, kad tëvas galø gale nusileis ir ims mokëti Poseidonui tuos kasmetinius šimtà auksiniø talentø. Kità dienà karalius sukvietë tarybà. Savaime aišku, aš ten nuëjau, nes sosto ápëdinis turi girdëti visus karaliaus sprendimus. Karalius Laomedontas atrodë susikaupæs ir në kiek nesusikrimtæs. Jis buvo smulkus vyras, jau nebejaunas, ilgais sidabru žvilgančiais plaukais, su ilga auksuota skraiste. Jo balsas vis nesiliovë mûsø stebinæs, nes buvo žemas, didingas, melodingas, stiprus. – Mano duktë Hesionë, – tarë jis susirinkusiems sûnums, artimiems ir tolimesniems giminaičiams, – sutiko eiti pasiaukoti. To iš jos pareikalavo dievas. Antenoras gal ir nuspëjo, kà karalius sakys, bet aš ne, taip pat ir mano jaunesnieji broliai. – Valdove! – neištvëræs sušukau. – Taip neturi bûti! Sunkiais laikais karalius gali pasiaukoti savo žmoniø labui, bet jo skaisčios dukterys priklauso skaistybës gynëjai Artemidei, ne Poseidonui! Jam buvo nesvarbu, kad vyriausiasis sûnus priekaištauja dvariškiø akivaizdoje; jis suspaudë lûpas, išpûtë krûtinæ. – Mano duktë buvo pasirinkta, Podarkai Priamai! Jà pasirinko Poseidonas! – Poseidonas bûtø laimingesnis, – iškošiau pro dantis, – jeigu jo šventyklai Lirnese bûtø sumokëta šimtas auksiniø talentø. Tà akimirkà pastebëjau patenkintà Antenoro šypsná. Kaip jam buvo smagu girdëti karaliø ir sosto paveldëtojà nesutariant! – Aš atsisakau mokëti brangø, sunkiai ágytà auksà, – tarë karalius Laomedontas, – dievui, kuris nesugebëjo pastatyti tokio tvirtumo vakarø sienos, kad atlaikytø jo paties sukeltà žemës drebëjimà!


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

17

– Juk nepasiøsi Hesionës mirti, tëve! – Ne aš siunčiu jà mirti! Poseidonas! Žynys Kalchantas krustelëjo, bet tuoj nurimo. – Mirtingasis kaip tu, – pasakiau aš, – neturëtø kaltinti dievø, kai kaltos jo paties silpnybës. – Sakai, kad aš turiu silpnybiø? – Jø turi visi mirtingieji, – atsakiau jam, – net Troadës karalius. – Lauk iš čia, Podarkai Priamai! Nešdinkis iš menës! Ir kà tu žinai, gal kitais metais Poseidonas pareikalaus, kad aukos bûtø sosto paveldëtojai! Antenoras tebesišypsojo. Aš apsigræžiau ir išëjau iš menës ieškoti ramybës mieste ir vëjyje. Šaltas drëgnas vëjas, atlekiantis nuo Idos viršukalnës, vësino mano pyktá; išëjæs iš sosto menës pasukau á grástà terasà ir užlipau laiptais – jø buvo du šimtai pakopø – á pačià tvirtovës viršûnæ. Čia aukštybëse virš lygumos atsirëmiau delnais á žmoniø sumûrytus akmenis, nes tvirtovæ pastatë ne dievai, tai padarë dardanai. Pajutau kažkà sklindant á mane iš tø rûpestingai nulygintø Motinos Žemës kaulø ir tà akimirkà suvokiau savyje glûdinčià valdovo galià. Kiek dar metø, klausiau savæs, turës praeiti, kol užsidësiu aukso diademà ir atsisësiu dramblio kaulo krësle, Trojos soste? Dardanø dinastijos vyrai ilgaamžiai, o Laomedontui dar nëra në septyniasdešimties. Ilgokai stebëjau vaikštančius žemai mieste vyrus ir moteris, paskui nukreipiau žvilgsná tolyn á laukus, á žalià lygumà, kur ištempæ ilgus kaklus rupšnojo žolæ brangieji karaliaus Laomedonto žirgai. Bet tas vaizdas tik sustiprino skausmà, tad atsigræžiau á vakarus, Tenedo salà, kur tamsûs dûmai virto iš laužø, deginamø nedideliame kaimelyje prie Sigëjo uosto, kad šalnos nepridarytø žalos. Tolumoje, šiaurës pusëje, Helesponto vandenys stengësi


18

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

prilygti dangaus mëlynei; mačiau ilgà pilkšvà jûros kranto vingá tarp Skamandro ir Simoento žiočiø ir tas dvi upes, drëkinančias Troadæ ir maitinančias pasëlius – dvigrûdžiø kviečiø ir miežiø, kurie vilnija niekad nesiliaujančiame ošti vëjyje. Galiausiai tas vëjas nuvarë mane nuo aukštø mûrø á didžiulá kiemà priešais rûmø duris; ten palaukiau, kol arklininkas atvarë vežimà. – Á miestà, – paliepiau vežëjui. – Tegu arkliai patys eina, kur akys veda. Pagrindinis kelias, nusileidæs nuo tvirtovës, jungësi su plačia lenkta gatve, kuri ëjo ratu palei miesto sienas. Poseidono pastatytas sienas. Šiø dviejø gatviø sankirtoje stovëjo vieni iš trejø vartø, atsiveriančiø á Trojà, Skajos vartai. Nepamenu, kad jie kada nors bûtø buvæ uždaryti; žmonës kalbëjo, esà taip nutinka tik per karà, o juk nebuvo në vienos tautos pasaulyje tokios stiprios, kad eitø kariauti su Troja. Skajos vartai buvo dvidešimties uolekčiø aukščio, suræsti iš didžiuliø ràstø, sutvirtintø bronzos smaigais ir plokštëmis. Jie buvo pernelyg sunkûs, kad galëtø kaboti ant vyriø, netgi pačiø didžiausiø, kokius tik žmogus gali nukalti. Tad jie bûdavo atidaromi bûdu, kurá, sakoma, išrado Apolonas Lankininkas, kai gulëjo saulëkaitoje žiûrëdamas á triûsiantá Poseidonà. Vienintelës vartø sàvaros apačia rëmësi á didžiulá apvalø akmená, paguldytà giliame lenktame griovyje, per já buvo permestos masyvios bronzinës grandinës. Jei vartus reikëdavo uždaryti, trisdešimties jaučiø jungas traukdavo grandines, ir sàvara pamažu slinkdavo akmeniui sukantis griovio dugne. Kai buvau mažas, trokšte troškau pamatyti tà reginá ir maldavau tëvà ákinkyti jaučius. Jis nusijuokdavo ir to neleisdavo; bet štai dabar aš, keturiasdešimtmetis vyras, turintis dešimt žmonø ir penkiasdešimt suguloviø, vis dar tebetrokštu pamatyti, kaip uždaromi Skajos vartai.


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

19

Sienas virš vartø jungë kyšuliø laikoma arka, todël aplink visà miestà buvo galima apeiti siena padarytu taku. Aikštë šiapus Skajos vartø visà laikà buvo gaubiama šešëliø, kuriuos metë didžiuliai dievø suræsti átvirtinimai, jie buvo iškilæ virš manæs trisdešimtá uolekčiø, glotnûs ir aptakûs, spindintys saulëje. Linktelëjau vežëjui duodamas ženklà važiuoti, bet jam dar nepliaukštelëjus vadžiomis persigalvojau ir já sustabdžiau. Pro vartus buvo áëjæs bûrelis vyrø. Graikai. Tai akivaizdžiai rodë jø drabužiai ir laikysena. Vieni segëjo trumpus odinius sijonus, kiti mûvëjo prigludusias odines kelnes iki keliø; kai kurie iki pusës buvo nuogi, kiti puikavosi odiniais chitonais su áspaudais, atvira krûtine. Drabužiai buvo puošnûs, išgražinti aukso raštais, su prašmatniais kutais ar dažytos odos ritinëliais; juosmenis kietai veržë platûs auksiniai ar bronziniai diržai su áspaustais brangakmeniais, nuo ausø lezgeliø karojo nugludinti krištolo karoliukai, visø kaklus juosë plačios brangakmeniais inkrustuotos antkaklës, o labai ilgi palaidi plaukai krito dailiomis tvarkingomis garbanomis. Graikai apskritai aukštesni ir šviesesni už trojënus, bet šie graikai buvo dar aukštesni, šviesesni ir atrodë žiauresni už mano kada matytus vyrus. Tik prabangûs drabužiai bei ginklai rodë juos esant ne kokius paprastus plëšikus, nes jie turëjo ietis ir kalavijus. Visø priekyje žingsniavo iš tiesø neprilygstamas vyras, milžinas, pranokstantis visus kitus bûrelio vyrus. Jis buvo turbût kokiø šešiø uolekčiø ûgio, pečiai atrodë grësmingi kaip kalnai. Jo stambø atsikišusá smakrà slëpë juoda kaip degutas kampuota barzda, o juodi plaukai, nors trumpai kirpti, buvo susitaršæ ir neklusnûs, kakta kyšojo virš akiø kaip stoginë. Vienintelis jo drabužis buvo didžiulis liûto kailis, permestas per kairá petá ir susegtas dešinëje pažastyje, o liûto galva su baisingai pražiotais nasrais ir dideliais dantimis tartum gobtuvas karojo ant nugaros.


20

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

Jis pasigræžë ir pagavo ádëmø mano žvilgsná. Sukrëstas žiûrëjau jam á akis – jo akys, didelës, ramios, buvo mačiusios visko, viskà ištvërusios, patyrusios visus pažeminimus, kokius dievai galëtø skirti žmonëms. Akys, atspindinčios protà. Pajutau atskleidæs savo dvasios menkumà, neprilygstàs jam protu ir panûdau trauktis atgal prie mane palaikančiø rûmø. Vis dëlto sutelkiau silpstančià dràsà ir išdidžiai išsitiesiau; juk turiu garsø vardà, auksu kalstytà vežimà, porà puikiø baltø, jo dar neregëtø žirgø. Ir šis galingiausias pasaulyje miestas yra mano. Jis žengë per triukšmingà, bruzdančià turgaus aikštæ tartum ten nieko nebûtø, priëjo tiesiai prie manæs – nuo jo neatsiliko du draugai, – tada ištiesë rankà, didelæ it ližæ, ir švelniai paglostë mano baltø žirgø juodus snukius. – Tu iš tø rûmø, gal net iš karaliaus giminës? – paklausë jis sodriu, tačiau anaiptol ne valdingu balsu. – Aš esu Podarkas, vadinamas Priamu, Trojos karaliaus Laomedonto sûnus ir jo sosto ápëdinis, – atsakiau. – Aš esu Heraklis, – tarë jis. Spoksojau á já net išsižiojæs. Heraklis! Heraklis Trojoje! Apsilaižiau lûpas. – Tai mums garbë. Ar sutiksi pasisvečiuoti mano tëvo namuose? Jo šypsena buvo stebinamai miela. – Dëkui tau, karalaiti Priamai. Ar kvieti ir visus maniškius? Jie iš kilmingø graikø giminiø, nepadarys gëdos nei tavo dvarui, nei man. – Žinoma, taip, gerbiamasis Herakli. Jis linktelëjo dviem vyrams sau už nugaros duodamas ženklà, kad jie man pasirodytø. – Susipažink su mano draugais. Šis yra Tesëjas, Atikos valdovas, o šis – Telamonas, Salamino karaliaus Ajako sûnus. Nurijau seiles. Visas pasaulis žino apie Heraklá ir Tesëjà, dainiai netildami gieda apie jø žygius. Jaunuolio Telamono tëvas


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

21

Ajakas atstatë mûsø vakarinæ sienà. Kiek dar garsiø vardø šiame nedideliame graikø pulkelyje? Vien jau pats vardas, Heraklis, turëjo tiek galios, kad net mano šykštuolis tëvas suskato pasirodyti prieš já, karališkai priimti garsøjá graikà. Tad tà vakarà didžiojoje menëje buvo surengta puota su gausybe valgiø ir vyno iš auksiniø indø, visus linksmino dainiai, šokëjai ir akrobatai. Ne tik aš, bet ir mano tëvas buvo apimtas pagarbios baimës, juk kiekvienas graikas Heraklio draugijoje buvo teisëtas karalius. Todël stebëjausi, kodël jie mielai seka paskui vyrà, kuris nëra pareiškæs teisës në á vienà sostà. Kuris išmëžë arklides. Kurio kûnà kankino, kandžiojo ir draskë visokiausi gyvi padarai, pradedant uodu ir baigiant liûtu. Sëdëjau prie garbingo stalo su Herakliu kairëje ir jaunuoliu Telamonu dešinëje; mano tëvas sëdëjo tarp Heraklio ir Tesëjo. Nors neišvengiamai artëjantis Hesionës aukojimas temdë mûsø svetingà nusiteikimà, tai slëpëme taip gerai, kad tariau mûsø svečius graikus nieko nepastebëjus. Kalbos liejosi sklandžiai, nes jie buvo išprusæ žmonës, deramai išmokæ visko, pradedant skaičiavimu atmintinai ir baigiant poetø eilëmis, kurias, kaip ir mes, buvo gerai ásiminæ. Tiktai kokie žmonës tie graikai visa tai atmetus? Graikijoje gyvenančios tautos mažai turëjo ryšiø su Mažosios Azijos tautomis, tarp jø ir su Troja. Graikø mes nemëgome. Žinojome, kad jie garsëja kaip labai sukti ir nepasotinamai smalsûs; bet šie vyrai turbût pasižymëjæ net tarp tokiø graikø, nes graikai renkasi sau karalius dël kitokiø priežasčiø, ne vien pagal kilmæ. Ypač nemëgo graikø mano tëvas. Pastaraisiais metais jis sudarë sutartis su daugeliu Mažosios Azijos karalysčiø ir suteikë teisæ laisvai prekiauti Juodosios ir Egëjo jûrø tautoms, o tai reiškë, kad griežtai apribojo skaičiø graikø prekybiniø laivø, kuriems leidžiama perplaukti Helespontà. Su graikais nenorëjo prekiauti nei Misija ir Lidija, nei Dardanija ir Karija, nei Likija ir Kilikija,


22

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

o priežastis buvo visai paprasta: graikai kažin kaip juos visada pergudraudavo, iš visø sandoriø jie išpešdavo daugiau naudos. Ir mano tëvas prisidëjo neáleisdamas graikø pirkliø á juodus Juodosios jûros vandenis. Visi smaragdai, safyrai, rubinai, auksas ir sidabras iš Kolchidës ir Skitijos atitekdavo Mažosios Azijos tautoms; tie keli graikai, kuriems tëvas davë leidimà prekiauti, turëjo dëti nemažai pastangø gabendamiesi iš Skitijos alavà ir vará. Tačiau Heraklis ir jo draugø bûrelis buvo pernelyg gerai išauklëti, kad leistøsi aptarinëti tokius galinčius sukiršinti dalykus kaip draudimas ávežti prekes. Jie susižavëjæ kalbëjo tik apie mûsø aukštø sienø supamà miestà, pilies didumà ir mûsø moterø grožá – nors apie pastaràjá galëjo spræsti tik pagal verges, kurios vaikščiojo tarp stalø dalydamos troškiná, duonà ir mësà, pilstydamos vynà. Nuo moterø kalba savaime pakrypo prie žirgø; laukiau, kada Heraklis apie tai prabils, nes buvau matæs, kaip tos protingos juodos akys puikiai ávertino mano baltøjø žirgø savybes. – Žirgai, kurie šiandien traukë tavo sûnaus vežimà, tikrai neprilygstami, valdove, – pagaliau tarë Heraklis. – Net Tesalija negali pasigirti tokia veisle. Ar juos pardavinëji? Mano tëvo veide pasirodë godumas. – Taip, jie labai gražûs, ir aš kartais juos parduodu, bet manau, kad tau kaina pasirodys neákandama. Už gerà kumelæ užsiprašau ir gaunu tûkstantá aukso talentø. Heraklio veidas liko ramus, jis tik gûžtelëjo galingais pečiais. – Gal ir išgalëčiau tiek sumokëti, valdove, bet turiu nusipirkti svarbesniø daiktø. Tu prašai tikrai labai dideliø pinigø. Daugiau apie žirgus jis neužsiminë. Vakaras slinko, jau ëmë temti, ir tëvo nuotaika vis prastëjo prisimenant, kad rytà jo duktë bus nuvesta mirti. Heraklis uždëjo delnà jam ant rankos.


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

23

– Karaliau Laomedontai, kas tave slegia? – Niekas, gerbiamasis, visai niekas. Heraklis itin maloniai nusišypsojo. – Didysis karaliau, aš matau iš veido, kai žmogø kankina rûpestis. Pasakyk man! Ir tëvas viskà papasakojo, tik, žinoma, save pavaizdavo gražiau, negu buvo iš tiesø: já puldinëjàs liûtas, priklausantis Poseidonui, žyniai liepæ aukoti po šešias skaisčias mergeles kiekvienà pavasará ir rudená, ir štai tarp šio rudens aukø patekusi mylimiausia jo dukrelë Hesionë. Heraklis atrodë susimàstæs. – Kà žyniai sakë? Kad prieš žvërá nevalia pakilti trojëno rankai? Karaliaus akys sužvilgo. – Kaip tik taip, trojëno, gerbiamasis. – Tada tavo žyniai negalës prieštarauti, jei prieš žvërá pakels rankà graikas, ar ne? – Logiška išvada, Herakli. Heraklis pažvelgë á Tesëjà. – Esu nudobæs daug liûtø, – tarë jis, – tarp jø ir Nemëjos liûtà, jo kailis dabar ant mano pečiø. Tëvas apsipylë ašaromis. – O, Herakli, išgelbëk mus nuo šio prakeiksmo! Jei tai padarytum, bûtume tau labai dëkingi. Kalbu ne vien apie save, bet ir apie savo žmones. Jie jau neteko trisdešimt šešiø dukterø. Man net pagaugai nuëjo, laukiau nujausdamas palankø atsakymà; Heraklis nekvailas, jis nesisiûlys padëti atsikratyti dievo siøsto liûto, jei negaus sau atlygio. – Karaliau Laomedontai, – prabilo graikas taip garsiai, kad á já pakrypo visø galvos, – aš sudarysiu su tavimi sandorá. Nudobsiu jûsø liûtà mainais už porà tavo žirgø, eržilà ir kumelæ. Kà mano tëvui daryti? Viešø derybø sumaniai áspraustas á kampà jis neturëjo kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su tokia


24

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

kaina, antraip žinia apie jo beširdiškà savanaudiškumà pasklistø visur – visiems giminëms, ir artimiems, ir tolimiems. Tad jis puikiai apsimetë nudžiugæs ir linktelëjo galvà. – Jei tau pavyks nudëti liûtà, Herakli, duosiu tai, ko prašai. – Tebûnie taip. – Heraklis sëdëjo nutilæs, jo akys išsiplëtë, tapo tuščios – jos nemirksëjo ir nieko nematë, kas aplink dedasi. Paskui jis atsiduso, atsipeikëjo, bet pažvelgë ne á karaliø, o á Tesëjà. – Eisim rytoj, Tesëjau. Tëvas man pasakë, kad liûtas ateis vidurdiená. Net kiti sëdintys prie stalo graikai atrodë apimti baimingos pagarbos. Liauni riešai nusverti aukso grandiniø, čiurnos sukaustytos auksiniais pančiais; aprengtos puikiausiais drabužiais, kà tik sugarbanotais plaukais ir padažytomis akimis šešios merginos laukë ateinant žyniø á šventoriø priešais Poseidono Sienø Statytojo šventyklà. Tarp jø buvo mano netikra sesuo Hesionë, rami ir susitaikiusi su likimu, nors virptelëjæs jos švelniø lûpø kamputis išdavë smelkiančià baimæ. Ore skambëjo tëvø ir giminaičiø raudos ir aimanos, sunkiø grandiniø dzingsëjimas, tankus šešiø jaunø persigandusiø merginø kvëpavimas. Aš ten užtrukau tik tiek, kad pabučiuočiau Hesionæ, tada nuëjau; ji nežinojo, kad Heraklis mëgins jà išgelbëti. Nieko apie tai jai nesakiau gal todël, kad net tada spëjau – taip lengvai tos bëdos neatsikratysim. Jei Heraklis ir nudobs liûtà, jûrø valdovas Poseidonas gali pakeisti jà dar baisesne. Paskui beskubant nuo šventyklos mano bûgštavimai išsisklaidë; prie nedideliø durø užpakalinëje tvirtovës pusëje Heraklis buvo sutelkæs savo draugø bûrelá. Pagelbëti medžioklëje jis pasirinko tik du iš jø: senà pražilusá karžygá Tesëjà ir jaunàjá Telamonà. Paskutinæ akimirkà stabtelëjo pasikalbëti su dar vienu iš to bûrelio, lapitø karaliumi Peiritoju; nugirdau já Peiritojui sakant,


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

25

kad vidurdiená visus nusivestø prie Skajos vartø ir ten lauktø. Jis skubëjo išvykti, ir man tai buvo suprantama – graikai ketino keliauti á amazoniø žemes ir dar iki žiemos pavogti stebuklingà jø karalienës Hipolitës diržà. Po to ypatingo sàstingio, kurá Heraklis patyrë išvakarëse didžiojoje menëje, niekas neklausë, ar jis tikrai ásitikinæs, kad liûtas ateis šiandien, – nors jei ateis, tai á pietus bus išsiruošæs kaip niekad anksti. Heraklis žinojo. Juk jis visø mûsø ir dievø valdovo Dzeuso sûnus. Turëjau keturis tikrus brolius, visi buvo jaunesni už mane: Titonas, Klitijas, Lampas ir Hiketaonas. Kartu su Herakliu mes atlydëjome tëvà á žirgynà ir sutartà vietà pasiekëme anksčiau už žynius su merginomis. Heraklis skersai ir išilgai išvaikščiojo pievas, paskui grážo prie mûsø ir pasirinko vietà, iš kurios ketino pulti. Telamonas buvo ginkluotas dideliu lanku, o Tesëjas ietimi. Heraklio ginklas buvo didžiulis vëzdas. Mes palypëjome á kalvelæ, kad bûtume nepastebimi ir vëjas nenuneštø liûtui mûsø kvapo, o tëvas liko ant tako laukti žyniø. Tai buvo pirmoji aukojimo diena. Kartais vargšës jaunutës bûtybës, surakintos aukso grandinëmis, bûdavo priverstos laukti daug dienø, miegodavo ant žemës, o valgio joms atnešdavo tai vienas, tai kitas ásibaiminæs jaunas žynys. Kai pasirodë eisena nuo Poseidono Sienø Statytojo šventyklos, saulë jau buvo gana aukštai. Žyniai varësi verkiančias merginas giedodami apeigø giesmes ir mušë bûgnelius apvyniotomis, kad bûtø duslesnis garsas, lazdelëmis. Jie pritvirtino grandines prie àsø žemëje guobos metamame šešëlyje ir pasišalino taip greitai, kaip leido orumas. Mano tëvas atskubëjo á mûsø slëptuvæ ant kalvos, ir mes ásitaisëme aukštoje žolëje. Kurá laikà stebëjau tingiai, nesitikëdamas, kad kas nors ávyks bent iki vidurdienio. Staiga iš priedangos pasirodë jaunasis


26

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

Telamonas ir greitai nubëgo ten, kur susigûžusios merginos tampë savo pančius. Išgirdau tëvà kažkà murmant apie graikø ážûlumà, mat jaunuolis apkabino mano netikrà seserá per pečius ir priglaudë jos galvà prie savo nuogos krûtinës. Hesionë buvo gražus vaikas, traukë daugelio vyrø aká, bet kokia beprotybë lásti á pavojø – bëgti prie jos, kai kiekvienà akimirkà gali pasirodyti liûtas! Klausiau savæs, ar Heraklis leido Telamonui taip pasielgti. Hesionë apimta nevilties kabinosi jam á rankas, jis palenkæs galvà kažkà jai pašnibždëjo, tada pabučiavo ilgu aistringu bučiniu – taip jos bučiuoti dar niekam nebuvo leista per visà neilgà jos gyvenimà. Paskui, delnu nušluostæs jai ašaras, nerûpestingai parbëgo á vietà, kurià jam buvo nurodæs Heraklis. Iki mûsø atskriejo trijø graikø kvatojimas; aš drebëjau iš pykčio. Aukojimas yra šventas! O jie drásta juoktis. Bet kai pažvelgiau á Hesionæ, ji stovëjo atsikračiusi visø baimiø, išdidi ir tiesi, net iš tolo buvo matyti, kaip spindi jos akys. Graikai linksminosi iki pat pusiaudienio, paskui staiga nutilo. Buvo girdëti vien neramus, niekada nesiliaujantis pûsti Trojos vëjas. Kažkas palietë mano petá. Pamanæs, kad tai liûtas, akimirksniu atsigræžiau, mano širdis daužyte daužësi. Bet tai buvo Tisanas, mano tarnas. Jis pasilenkë, kad galëtø kalbëti man á ausá. – Karalaiti, tave kviečia tavo žmona Hekabë. Jau atëjo tas metas, ir pribuvëjos sako, kad jos gyvybë kabo ant plauko. Kodël moterys viskà daro ne laiku? Aš daviau ženklà Tisanui sëstis ir laikytis labai tyliai, tada vël atsisukau stebëti tako toje vietoje, kur jis nuo nedidelës aukštumëlës leidosi ádubon. Paukščiai liovësi čiulbëjæ ir kalbinæ vienas kità, vëjas nuščiuvo. Mane nukrëtë drebulys.


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

27

Liûtas pasirodë kalvelës viršûnëje ir ëmë pëdinti taku žemyn. Tokio didelio žvëries dar nebuvau matæs, jo kailis buvo šviesiai rusvas, tankûs karčiai juodi, uodegos gale jis turëjo juodà plaukø kuokštà. Ant dešinio šono buvo matyti Poseidono ženklas – trišakis. Pusiaukelëje, priartëjæs prie tos vietos, kur tykojo Heraklis, jis stabtelëjo pakëlæs vienà letenà nuo žemës, aukštai iškëlë didžiulæ galvà, ëmë mosikuoti uodega, jo šnervës išsipûtë. Tada pamatë sustingusias iš siaubo savo aukas; viskà nulëmë laukiantis smagumas. Paspaudæs uodegà liûtas átempë visus raumenis ir pasileido vis didëjančiu greičiu. Viena iš merginø suklykë, plonai ir šaižiai. Mano sesuo jà piktai subarë, ir ji nutilo. Iš žoliø pakilo Heraklis, milžinas su liûto kailiu, dešinëje rankoje laisvai laikydamas vëzdà. Liûtas stabtelëjo, iššiepë gelsvus dantis. Heraklis pakratæs vëzdà grësmingai suriko, o liûtas susitraukë ir šoko. Bet Heraklis taip pat šoko, liûto nagai grësmingai švystelëjo jam virš galvos, o jis smogë liûtui á juodai apžëlusá pilvà taip stipriai, kad išmušë žvërá iš pusiausvyros. Liûtas atsitraukë ir pritûpæs ant užpakaliniø kojø pakëlë priekinæ letenà, kad žmogø parblokštø; krito žemyn vëzdas. Kai vëzdas vožë per gauruotà galvà, pasigirdo trakštelëjimas, keliantis šleikštulá. Letena suvirpëjo, žmogus kiek pasitraukë á šonà. Vël pakilo ir krito žemyn vëzdas, dabar smûgio garsas nuskambëjo dusliau, nes galva jau buvo praskelta. Kovos net nebuvo! Liûtas gulëjo paslikas ant numinto tako, juodi jo karčiai garavo nuo šilto per juos plûstančio kraujo. Tesëjas ir Telamonas šûkaudami šokinëjo iš džiaugsmo, o Heraklis išsitraukæs peilá perrëžë žvëriui gerklæ. Mano tëvas ir broliai pasileido bëgte prie džiûgaujančiø graikø, mano tarnas Tisanas nusëlino jiems iš paskos, o aš pasukau namo. Mano žmona Hekabë turëjo gimdyti, ir jos gyvybei grësë pavojus. Moterys nieko nereiškë. Gimdyvës mirtis buvo áprastas dalykas kilmingøjø namuose, o aš turëjau dar devynias žmonas


28

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

ir penkiasdešimt suguloviø, be to, jau šimtà vaikø. Vis dëlto Hekabæ mylëjau kaip niekà kità; kai ážengsiu á sostà, ji bus mano karalienë. Jos vaikas man nerûpëjo. Bet kà aš darysiu, jeigu ji mirs? Taip, Hekabë man svarbi, nors ji iš Dardanijos ir atsikvietë á Trojà savo brolá Antenorà. Grážæs á rûmus radau Hekabæ dar nepagimdžiusià; kadangi jokiam vyrui nedera matyti moteriškø slëpiniø, likusià dienos dalá praleidau tvarkydamas savo reikalus, o tai buvo reikalai, kuriuos tvarkyti bodëjosi karalius. Kai sutemo, ëmiau nerimauti, nes tëvas dar nepasirodë, be to, nebuvo girdëti, kad kas džiûgautø kur nors šiuose didžiuliuose rûmuose ant Trojos kalno. Iki manæs neatsklido nei graikø, nei trojënø balsai. Tiktai tyla. Keista. – Didenybe, didenybe! Ten stovëjo mano tarnas Tisanas mirtinai išblyškusiu veidu, iš siaubo išsprogusiomis akimis ir nepajëgë numaldyti drebulio. – Kas atsitiko? – paklausiau prisiminæs, kad jis buvo likæs prie liûto tako. Jis krito ant keliø, apsikabino mano čiurnas. – Didenybe, nedrásau në pajudëti, visai neseniai čia parbëgau! Niekam nieko nesakiau, atëjau tiesiai pas tave! – Kelkis! Kelkis ir sakyk, kas yra! – Didenybe, karalius tavo tëvas nebegyvas! Tavo broliai nebegyvi! Visi mirë! Mane užliejo didžiulë ramybë. Pagaliau aš karalius. – Ir graikai? – Ne, didenybe! Graikai juos nužudë! – Kalbëk lëčiau, Tisanai, papasakok man viskà, kas nutiko. – Tas vyras vardu Heraklis buvo labai patenkintas laimikiu. Dirdamas liûtui kailá jis juokësi ir dainavo, o kiti, kurie vadinami Tesëju ir Telamonu, priëjo prie merginø ir nuëmë joms gran-


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

29

dines. Kai liûto kailis buvo patiestas džiûti, Heraklis paprašë karaliaus nusivesti já á žirgø aptvarus. Sakë norintis tuoj pat išsirinkti eržilà ir kumelæ, nes skubàs išvykti. Tisanas nutilo, apsilaižë lûpas. – Pasakok. – Karalius labai supyko, didenybe. Paneigë kà nors Herakliui pažadëjæs. Liûtas jam buvæs pramoga, sakë jis. Heraklis sumedžiojæs já, kad pasilinksmintø. Net kai Heraklis ir kiti du graikai taip pat supyko, karalius nenusileido. Tëve! Tëve! Apsukti dievà, toká kaip Poseidonas, nemokant jam mokesčiø, yra vienas dalykas – dievai lëti, neskuba bausti. Bet Heraklis ir Tesëjas ne dievai. Jie herojai, o herojai daug negailestingesni ir baudžia ilgai nelaukæ. – Tesëjas buvo ániršæs, didenybe. Jis nusispjovë ant žemës prie karaliaus kojø ir keikë já vadindamas senu melagiu ir vagimi. Karalaitis Titonas išsitraukë kalavijà, bet tarp jø stojo Heraklis ir vël kreipësi á karaliø. Pasakë jam nusileisti, atiduoti sutartà užmokestá – eržilà ir kumelæ. Karalius atsakë, kad saujelë godžiø prasčiokø graikø iš jo neišlups, ko susimanæ, o paskui pastebëjo, kad Telamonas stovi apsikabinæs karalaitæ Hesionæ. Jis priëjo ir trenkë Telamonui per veidà. Karalaitë pravirko – karalius trenkë ir jai. O toliau buvo siaubinga, didenybe. Mano tarnas drebančia ranka nusibraukë nuo veido prakaità. – Pasistenk, Tisanai. Papasakok viskà, kà matei. – Heraklis atrodë išaugæs sulig tauru, didenybe. Jis čiupo savo vëzdà ir parbloškë karaliø ant žemës. Karalaitis Titonas bandë nudurti Tesëjà, bet Tesëjas persmeigë já ietimi, tebelaikoma rankoje. Telamonas pasiëmë lankà ir nušovë karalaitá Lampà, tada Heraklis pakëlë nuo žemës karalaitá Klitijà ir karalaitá Hiketaonà ir sutraiškë jø galvas vienà á kità kaip kokias uogas. – O kur visà tà laikà buvai tu, Tisanai?


30

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

– Slëpiausi, – atsakë žmogelis nuleidæs galvà. – Na, tu juk esi vergas, ne karys. Pasakok toliau. – Graikai atrodë atgavæ sveikà protà... Heraklis pasiëmë liûto kailá ir pasakë, kad nebëra laiko ieškoti žirgø, reikià tuoj pat eiti. Tesëjas parodë á karalaitæ Hesionæ ir pasakë, kad jeigu jau taip, tai jiems užteksià jos kaip atlygio. Galësià atiduoti jà Telamonui, nes jis ásimylëjæs jà iki ausø, ir taip nebûsianti ážeista graikø garbë. Jie tuoj ir nuëjo prie Skajos vartø. – Ar jie išplaukë nuo mûsø krantø? – Pakeliui á čia pasiteiravau, didenybe. Skajos vartø sargas sakë, kad kai pasirodë Heraklis, buvo dar nedaug po vidurdienio. Jis nematæs nei Tesëjo, nei Telamono, nei karalaitës Hesionës. Visi graikai nuëjæ keliu á Sigëjà, kur stovëjo jø laivas. – O kaip kitos penkios merginos? Tisanas vël nuleido galvà. – Nežinau, didenybe. Svarbiausia man buvo tau pranešti. – Meluoji! Tu slëpeisi iki sutemø, nes bijojai. Surask mano tëvo rûmø prievaizdà ir pasakyk, tegu paieško merginø. Be to, reikia pargabenti mano tëvo ir broliø kûnus. Papasakok prievaizdui viskà, kà pasakojai man, ir mano vardu ásakyk viskuo pasirûpinti. Dabar eik, Tisanai. Heraklis buvo užsiprašæs tik dviejø žirgø. Dviejø žirgø! Negi nëra vaisto nuo godumo, ribos, ties kuria sveikas protas pataria bûti dosniam? Jei tik Heraklis bûtø palaukæs! Siekdamas teisingumo jis bûtø galëjæs kreiptis á karališkàjà tarybà – juk visi girdëjome mano tëvo pažadà – ir bûtø gavæs atlygá. Deja, laimëjo pyktis ir godumas. O aš tapau Trojos karaliumi. Užmiršæs Hekabæ nuëjau á didžiàjà menæ ir sudaviau á varinæ lëkštæ, kurios garsas sukviesdavo á tarybà. Nekantraudami sužinoti, kaip baigësi susidûrimas su liûtu, – ir baimindamiesi, nes jau buvo vëlus metas, – jie susirinko grei-


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

31

tai. Man dar nederëjo sëdëti soste; sustojau šalia jo iš šono ir pažvelgiau á smalsius susirinkusiøjø veidus. Tai buvo mano netikri broliai, artimesni ir tolimesni pusbroliai, aukštakilmiai dvariškiai, susigiminiavæ su mumis tik per vedybas. Iš savo svainio Antenoro akiø mačiau, kad jis pasirengæs pavojui. Pamojau jam prieiti arčiau, tada stuktelëjau karališkuoju skeptru á raudonø plyteliø grindis. – Trojos didžiûnai, Poseidono liûtas nebegyvas, já nudëjo graikas Heraklis, – pranešiau jiems. Antenoras vis dar žvelgë á mane šnairomis, nepatikliai. Dardanas – ne draugas Trojai, bet jis buvo tikras Hekabës brolis, todël pakenčiau já tik dël jos. – Aš pasitraukiau po medžioklës, bet mano tarnas ten liko. Kà tik parëjæs jis papasakojo man, kad tie trys graikai nužudë mûsø karaliø ir keturis mano brolius. Jie jau seniai išplaukæ, tad vytis per vëlu. Kaip grobá jie pasiëmë karalaitæ Hesionæ. Toliau kalbëti buvo neámanoma, toks kilo triukšmas; átraukiau oro svarstydamas, kiek galiu jiems pasakyti, kad likčiau saugus. Ne, nieko apie tai, kad karalius Laomedontas išsigynë iškilmingai duoto pažado; jis miræs ir jo atminimas turi pritikti karaliui, likti nesuteptas tokio niekingo galo. Verčiau pasakysiu, kad graikai iš pat pradžiø ketino griebtis šio smurto kaip atsako á jo draudimà graikø pirkliams keliauti Juodàja jûra. Dabar aš karalius, ir Troadë priklauso man. Aš tvarkysiuosi Helesponte ir sergësiu Juodàjà jûrà. Kai vël stuktelëjau skeptru á grindis, triukšmas tuoj pat liovësi. Štai kà reiškia bûti karaliumi! – Iškilmingai pažadu jums, kad kol gyvas bûsiu, niekada nepamiršiu, kà graikai padarë Trojai. Kasmet šià dienà mes gedësime, ir žyniai giedos visam miestui apie graikø plëšikø nusikaltimus. O aš nesiliaudamas ieškosiu deramo bûdo priversti graikus gailëtis šio niekšiško poelgio! Antenorai, skiriu tave patarëju.


32

Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

Parenk viešà potvarká: nuo šiol në vienam graikø laivui nebus leista plaukti Helespontu á Juodàjà jûrà. Vario galima gauti ir kitur, bet alavo tik iš Skitijos. O iš vario ir alavo gauname bronzà. Në viena tauta negali išgyventi be bronzos. Ateityje graikai turës jos pirktis už lupikiškas kainas iš Mažosios Azijos tautø, nes jos turës alavo prekybos monopolá. Graikijos tautos sužlugs. Jie sveikino mane kurtinamai šaukdami. Tiktai Antenoras raukësi; taip, teks pasivedus já á šalá pasakyti visà tiesà. Áteikiau jam karališkàjá skeptrà ir nuskubëjau á savo rûmus, kur, staiga prisiminiau, mirties patale gulëjo Hekabë. Laiptø viršuje manæs laukë pribuvëja, jos veidu sruvo ašaros. – Ar ji mirë, moterie? Senoji ragana nepaisydama sielvarto iššiepë bedantæ burnà. – Ne, ne! Aš gedžiu tavo brangaus tëvo, valdove, – jau visur pasklido ta žinia. Karalienei pavojus nebegresia, ir tu turi puikø, sveikà sûnø. Hekabë iš gimdymo krëslo jau buvo perkelta á savo didelæ lovà, gulëjo išbalusi ir nuvargusi, ant sulenktos kairës rankos glausdama suvystytà ryšulëlá. Niekas jai nesakë, kas ávyko, ir aš kol kas nesakysiu, tegu sustiprëja. Pasilenkiau jos pabučiuoti, o kai ji praskleidë vystyklà, pasižiûrëjau á kûdikio veidukà. Šis, ketvirtasis, jos dovanotas man sûnus gulëjo tyliai ir ramiai, nesirangydamas ir nesiraukydamas, kaip áprasta kûdikiams. Jis buvo tiesiog stulbinamai gražus, oda lygi, dramblio kaulo spalvos, o ne raudona ir susiraukšlëjusi. Jo galvytæ dengë kupeta juodø garbanotø plaukø, blakstienos buvo ilgos ir juodos, juodi antakiai dailiai lenkti virš akiø, tokiø tamsiø, kad negalëjau pasakyti, kokios jos spalvos – mëlynos ar rudos. Hekabë pakuteno jam po tobulu smakriuku. – Kokiu vardu já pavadinsi, mano pone? – Paris, – iškart atsakiau. Ji krûptelëjo.


Pirmas skyrius  P asakoja P riamas

33

– Paris? Neatsiejamas nuo mirties? Tai bloga lemiantis vardas, mano pone. Kodël ne Aleksandras, kaip mes ketinom? – Jis bus vardu Paris, – atsakiau nusigræždamas. Neilgai trukus ji sužinos, kad šis vaikas savo gimimo dienà buvo susietas su mirtimi. Pakëliau aukščiau jos pagalves ir palikau su tuo ryšulëliu, atsargiai laikomu prie pritvinkusiø krûtø. – Pari, mano mažas vyruti! Tu toks gražuolis! O, kiek tu sužeisi širdžiø! Visos moterys tave mylës. Pari, Pari, Pari...


Colleen McCullough „„Giesmė apie Troją“  

Colleen McCullough „„Giesmė apie Troją“

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you