Page 1

ROMAS TREINYS (1957–2018) – išskirtinė lietuvių kultūros asmenybė, žmogus, visą gyvenimą atidavęs teatrui: ilgametis Jaunimo teatro šviesų dailininkas, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asistentas. Gyvenimo pabaigoje Romas Treinys apsigyveno Dzūkijoje, Mardasavo kaime, čia pabaigė vienintelį savo romaną „Dziedas“. Dzūkijos kaime, Merkio padalintame į Lietuvą ir Lenkiją, skleidžiasi žmonių likimai: žydai ir lietuviai, jų tarpusavio santykiai, kaimo kasdienybė ir ją sugriovęs karas, baisūs pokario metai, kaimynai, tapę partizanais ir išdavikais, žudynės ir tremtys, vidinė jėga, padedanti išlikti, ir mirtys tų, kuriems išlikti nepavyko. Pribloškiančios istorijos apie meilę ir kerštą, kurių negali užmiršti net užvertęs knygą. Su dzūkiškąja linija susipina ir istorija apie škotus Lietuvoje, atskleidžianti Lietuvos istorijos puslapį, apie kurį tiek mažai žinome: Jono Karolio Chodkevičiaus žygiai drauge su škotu Edgaru Ramsay 1605 m., Kėdainių gimnazijos rektoriaus Tomo Ramzos parengtas ir išleistas pirmasis Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą, Boguslavo Radvilos bendražygio Mykolo Ramsay dvikovos, Kristupo Ramsay prekybiniai keliai, Tomas Ramza, 1812 m. kare kovojęs karininkas... Ar visa tai tikrai buvo? Dziedas gyveno tikrai. O dėl viso kito aišku viena: fiktyvūs veikėjai gyvesni už realius, istorija alsuoja, iš po žirgų kanopų virsta dulkių debesys, o Jokūbas neša Rachelę ant rankų, svaigdamas iš laimės ir aistros… „Dziedas“ – romanas, stiprus kaip dzūkiškos smėlynų pušies šaknys, deginantis kaip škotiškas viskis, kupinas istorijų apie susipynusius lietuvių, žydų, lenkų ir škotų likimus. Apie tai, iš kur mes esame kilę, apie mūsų stiprybę vienybėje, apie neužmirštamus senosios Lietuvos žmones. Su Romu apkeliavome pusę pasaulio. Dabar, kai jo jau nebėra, savo rankose laikau jo parašytą knygą. Tai man didžiulė staigmena. Jis ją tyliai ruošė turbūt visą gyvenimą. Ši knyga – ne apie egzotiškas ar tolimas šalis, į kurias Romas Treinys ne kartą vyko su Eimunto Nekrošiaus spektakliais. Joje – istorijos ir portretai žmonių, gyvenusių čia, arti, Lietuvoje. Šalyje, kuri jam visada buvo brangiausia ir svarbiausia.

DZIEDAS

Pasirodo, kad, būdamas gyvas ir užimdamas kuklią, kaip atrodė, vietą kaimo gyvenime, mirdamas Dziedas išplėšė ir nusinešė su savimi ištisą epochą. Ir dauguma tą pajuto.

ROMAS TREINYS

R O M A S

DZIEDAS

Andrius M amontovas ISBN 978-609-466-307-9

9 786094 663079

T R E I N Y S

R o m a n a s


R O M A S

T R E I N Y S

DZIEDAS Romanas

V ILNIU S

2018


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© „Tyto alba“, 2018 ISBN 978-609-466-307-9


...Pirmą kartą patekau į šilus pakviestas draugų. Jie nusipirko kaimo sodybą ir pakvietė ten paatostogaut. Patekau – ir pamečiau galvą. O ir ko norėti iš žmogaus, gimusio ir užaugusio Vidurio žemumoje, kur eiti į mišką (tiksliau, brūzgynus) yra sunkus, alinantis darbas, kur visi upeliai jau seniai paversti tiesiais melioracijos grioviais, kur kaimai – miesto tipo gyvenvietės, o žmonės – kaimo tipo miestiečiai. Dzūkijoje viskas buvo kitaip. Į mišką galėjai eiti su kambarinėmis šlepetėmis, upės ir upeliūkščiai tekėjo savo natūraliomis vagomis almėdami ir kalbėdami dar seniesiems jotvingiams suprantama kalba. Kaimai išlaikė savo senąją struktūrą ir, nekreipdamas dėmesio į smulkmenas, vos prisimerkęs eidamas gatvele galėjai jaustis dvidešimto amžiaus pradžioje, o kartais ir dar gilesnėje senovėje. Bet svarbiausia buvo žmonės. Savaime suprantama, sovietmečio stipriai aplaužytom sielom, susuktais likimais, bet vis 5


Romas Treinys

dėlto išlaikę esminius savo būdo, o gal net būties bruožus. Nuo seniausių laikų miškai globojo dzūkus, miškai išaugino juos laisvus, miškai juos apsaugojo nuo baudžiavinės priklausomybės vienam ponui (dauguma šilinių kaimų tiesiogiai priklausė kunigaikščio dvarui, medžioklės namams), miškai kiek galėdami dengė savo dzūkelius nuo išorinio pasaulio bjaurasties, tarsi sakydami jiems, kad geriau būti truputėlį naiviam ir juokingam nei piktam ir gobšiam, kad žemiški turtai nepadės plačiau atverti Dangaus Vartų. Ilgai žiūrėjau į draugų man padovanotą seno žmogaus nuotrauką. Tai buvo Tomo Miškinio, garsiausio šilinių dzūkų staliaus (jo statytą sodybą kaip tik ir nusipirko draugai), paradinė, drįsčiau sakyti, nuotrauka. Plaukai tvarkingai pakirpti, su sklastymu kairėje pusėje. Simetrišką griežtų bruožų veidą puošė vešlūs žili ūsai, iš po kurių matyti plonos sučiauptos lūpos. Ir akys – vos primerktos, giliai įsodintos po antakių lankais, bet nė akimirkai nepaleidžiančios tavęs. Iš po senovinio švarko dideliais atlapais švietė sniego baltumo, iki paskutinės sagutės užsagstyti marškiniai be apykaklės, ant kurių baltos ramybės kabojo didžiulis ištaigingas rožinis. Bet labiausiai į akis krito ant krūtinės sukryžiuotos didelės, sudiržusios staliaus rankos. Kairės rankos nykštys buvo perrištas virvuke, matyt, slepiančia įpjautą žaizdą. Ta netikėta rankų poza trikdė, bet kartu teikė portretui vos ne biblinio iškilmingumo. Jau daug vėliau, kai pamačiau Tomo Miškinio pokariu statytus kryžius, kai perskaičiau iš skardukės iškarpytus, senovine kalba užrašytus maldos žodžius ant tų kryžių – 6


Dziedas

mano diewas ir mano wiskas kai pamačiau jo įrankius – paties su begaline meile pagamintus, kai išlandžiojau jo statytus pastatus – pradedant namu ir baigiant rąstine vištide su net dabar dar negirgždančiom mažom durelėm, – kai prisiklausiau legendų apie staliaus būdą (kaip antai, kad jis iškasė giliausią kaime net keturiolikos rentinių šulinį, o atlygio paprašė tik dviejų iš Amerikos atvežtų knygelių), portreto magija man po truputį ėmė aiškėti. Savo statinių Tomas Miškinis per daug nepuošė. Kiek pagražinti buvo tik langų apvadai. Pastatai skirti gyviesiems, tad visas grožis slypi pačiame staliaus darbe. Pamatęs, kaip suleisti rąstai, kaip sudėtos grindys, kaip kruopščiai nuobliuoti aštrūs kampai, pajutęs darbo kokybės grožį supranti, kad būtent to ir reikia žmogui gyventi. Ir jau visiškai kitaip yra su mirusiuoju, su Amžinybe. Tomo Miškinio kryžiai – puošniausias kaimo barokas. Išgražinti skardinėm ostijom ir kryželiais, saulutėm, ornamentais, maldos žodžiais – jie stiebiasi kapinėse tiesiog į dangų, tapdami iškilmingu riboženkliu tarp ČIA ir TEN. Mirtis – toli gražu ne pabaiga. Mirtis – tai žmogaus gyvenimo viršūnė, žmogaus gyvenimo VAINIKAS. Apibendrinimas visko, su kuo tu stosi prieš Išganytoją. Ant vieno iš kryžių stalius užrašė: 7


Romas Treinys

o jėzau mano mielasirdiste saldziausias jėzau nebuk man sudzia bet iszganitoju o jėzau sunau marijos panos pasigailėk musu

...Ir neiškentė dzūkelis – truputėlį sugudravo. Labai jau jam norėjosi nors trumpam žvilgtelėti Anapus. Ar garbingai atrodys, ar neapsijuoks prieš Teisėją. Juk visą gyvenimą ir visu savo gyvenimu žmogus ruošiesi Mirčiai. Tad ir apsirengė, ir pozą pasirinko lyg karste gulėtų, ir nusipaveikslavo, būtent NUSIPAVEIKSLAVO. Ir viskas būtų gerai – bet va išdavikė virvukė ant įpjauto nykščio! Labai jau ji žemiška, kasdienė, greitomis ant žaizdelės užvyniota. Nepaleidžia Miškinio Anapilin, gyvatė, kaip bambagyslė riša prie šio pasaulio... Nepažįstantiems dzūkų jų nuoširdumas, kartais besiribojantis su vaikišku naivumu, kelia įtarimą, netgi atsiduoda kažkokia gudrybe, suktumu. Tik ilgiau pabendravęs su jais supranti, kad jie iš tikrųjų nuoširdūs, o ir nelabai ką tu šiluose ir tepaslėpsi. Čia tau ne Suvalkija, kur kiekvienas ūkis – atskiras dvaras su savo taisyklėm, su savo paslaptim. Suspausti miškų į savo kompaktiškus kaimus jie ir negalėjo kitaip. Miškas netik8


Dziedas

rumo nemėgsta, o ir darbų miške be talkos beveik jokių nenuveiksi. Tad ir laikosi šiliniai dzūkai drauge, bendruomenėj. Pykstasi, barasi, bet, žiūrėk, po dienos kitos vėl kartu. Iš to ir bendravimo ypatumai. Susitikę ryte prie kaimo parduotuvės būtinai pasveikins vienas kitą kokiu juokeliu – gera nuotaika suvienija. O ir visai rimtai kalbantis kartkartėmis kokia nors baika būtinai nuskamba, nes negalima visą laiką tik rimtai – didžiausios kvailystės ir niekšybės daromos rimta veido išraiška. Čia ne aš sugalvojau, kažkur girdėjau, bet štai ką pastebėjau pats – jei prie kompanijos atėjęs kaimietis ne pajuokauja, o visu rimtumu pradeda kalbėti apie reikalą, vyrai suklūsta, neretai net ima ignoruoti atėjusįjį. Kažko tas velnias iš jų nori, kažko gudrauja, kažkur suka, žaltys! Ir jau visiškai sprogus mišinys gali susidaryti dzūkišką nuoširdumą padauginus iš kaimietiško užsispyrimo. Papasakosiu apie Klaną. Kartkartėmis ateina į pasaulį tokie kraštutiniai individualistai, vienišiai, asketai, kuriems buvimas draugėj kelia vos ne fizinį skausmą. Bet jei kam pavyksta pramušti jų vienišumo kiautą, tą į savo širdį jie įsileidžia besąlygiškai. Toks buvo ir Klanas. Nepritapėlis net negyveno kaime. Išsikasė žeminę miške prie ežero ir laikėsi ten visus metus. Rinko grybus ir uogas, statė kilpas kiškiams ir kurtiniams, žvejojo nuo nieko nepriklausomas ir niekam neatsiskaitydamas. Toks tipelis, aišku, negalėjo patikti tuometinei sovietų valdžiai. Bandė jam priteisti ir veltėdystę, ir pagauti brakonieriaujant, bet 9


Romas Treinys

kur tau. Kartą, vėlų rudenį, upėtakiams neršiant patykojo Klaną gamtos inspektorius ir įgaliotinis. Iš dviejų šonų užspaudė jį prie Ūlos kranto, bet Klanas, vos tik pajutęs pavojų, įbrido į upę iki kaklo prasmegdamas vandenyje, išlindo kitam krante ir lyg niekur nieko vėl užmetė meškerę. Valdžios vyrai keikė ir grasino, įgaliotinis net pistoletą buvo išsitraukęs, bet kas iš to. Bristi nė vienas nenorėjo, nes jau snyguriavo ir upės kraštus traukė ledukas, iki artimiausio tilto buvo gal keturi kilometrai, tad tiek ir teliko vyrams, kaip šūkaliot. O čia, kaip tyčia, jiems priešais nosį Klanas dar ir kilograminį upėtakį ištraukė. – Aš cia viecinis, ir upė cia mano. O jūs kaži kokie priblūdėliai, – tiek tepasakė nueidamas. Iš kur kilo Klano pravardė, tikrai nepasakysiu. Nemanau, kad nuo gyvenimo būdo. Dzūkuose pravardės neretai net paveldimos. Toks pusiau disidentinis Klano gyvenimo būdas negalėjo nepritraukti Vilniaus bohemėlės dėmesio. Šios rūšies žmonės turi nepaprastą uoslę keistuoliams. Juos kaip medus traukia visokie tėvai Stanislovai, Keberos, Klanai. Greičiausiai todėl, kad, patys būdami vidutinybės, šalia tikrų originalų pasijusdavo reikšmingesni. Ir pradėjo plaukti pas Klaną tuntais visokie pseudomenininkai ir hiperintelektualai, lydimi ilgakojų mergelkų pavandenijusiomis akimis. Klanas juos priimdavo nuoširdžiai ir net didžiavosi tokiu miestiečių dėmesiu. Klausėsi jų protingų kalbų, girdė juos naminuke, net bandė rėžti sparną aplink merginas. O tos ir nieko prieš, tik kažkaip vis nerimtai, tik trumpam, tik pasižaisdamos. Vieni pabūdavo ilgiau, kiti, 10


Dziedas

pagėrę savaitgalį, suvisam pranykdavo, bet šioks toks draugų branduolys susiformavo. Pradėjus rudenėti vilniečiai atsisveikino su Klanu, mergelkos net apsiašarojo ir vis kvietė atvažiuoti į miestą. Jau visai atšalus orams Klaną suėmė liūdesys. Išsiilgo jis naujųjų draugų, vakarus prie laužo ir naktines maudynes „be nieko“ prisiminęs. Išsivirė du trilitrius naminės, sėdo į traukinį ir išvažiavo į Vilnių. Naivus dzūkelis net nepagalvojo, kad viena yra voliotis miške laisvės ir degtinės apkvaitintam ir visai kas kita mieste, kur yra ir savų reikalų, ir tam tikra padėtis užimama, ir apskritai – kurių velnių tas kaimietis iš savo miškų atsibeldė. Vienų nebuvo namie, kiti kažkur skubėjo savo reikalais, treti ir visai durų neatidarė, tad, visą dieną prasibastęs, liko Klanas vienas su savo stiklainiais. Ir taip jam nyku pasidarė, taip liūdna. Miške jis niekada nebuvo toks vienišas, miške ir neįmanoma būti vienam, o čia... Jau vakarėjant atsibastė Klanas į kažkokią statybvietę. Pačiame jos centre, čaižomas lietaus, stovėjo statybinis kranas. Toks pat vienišas, toks pat visų paliktas kaip ir Klanas. Trūktelėjo dzūkelis naminukės iš stiklainio ir nuėjo pas savo likimo draugą. Užsikorė į patį viršų, įsitaisė ant krano strėlės, nužvelgė miestą iš aukštybių. Apačioje vėjo ir lietaus susukti į savo skrandeles ropinėjo žmogeliukai, valytuvais šluostėsi akis mašinikės ir visi kažkaip kas sau, tik savimi užsiėmę. Atsistojo Klanas pačiame strėlės smaigalyje, gurkštelėjo dar degtinės, užtraukė dainą, o tada puolė kregždute stačia galva žemyn... 11


Romas Treinys

Laimei, pastoliai sušvelnino smūgį ir Klanas liko gyvas. Daktarai visą mėnesį būrė prie jo kūno, klijavo ir lopė, siuvo ir tiesino – grįžo Klanas į savo miškus šlubčiodamas, iš gabaliukų surinktas. Tik va, širdies niekas nesuklijavo, taip ir liko suplėšyta... Kuo artimesni darėsi man šilai, tuo daugiau tokių istorijų kaupėsi galvoje. Draugai net juokėsi, kad tampu didesniu dzūku už patį Krėvę. O netrukus atsitiko taip, kad iš tikro tapau „dzūku iš sodybos pusės“. Vėlyvą rudenį atvykau į šilus zelionkaut. Draugai nevažiavo, davė man raktus, tad karaliavau sodyboje vienas. Žaliuokės – vėlyviausi šilų grybai. Kartais jas tenka net iš po sniego traukti. Šį kartą žiema neskubėjo ir vidury lapkričio dar pasitaikydavo saulėtų dienų. Tokia buvo ir ši. Saulė aukštai nebepakyla ir pušys nebesugeba savo aukštomis viršūnėmis sukurti šešėlio – būtent tokiu metu miškas įsileidžia saulę vidun. Geltona šviesa nukloja samanas, spalvos suspindi visu ryškumu, ploni pušų kamienų šešėliai išbrūkšniuoja žemę, o kiekviena grybo kepuraitė šviečia iš toli. Eini mišku, žvilgsnis pasišokinėdamas šuoliuoja nuo vienos žaliuokės prie kitos, saulė džiaugiasi galų gale įsprūdusi į vasarą jai užgintą pasaulį ir išdykaudama iš samanų, krūmų ir kupstų kuria tokias hofmaniškas būtybes, kad lieka tik stebėtis jos kūrybiškumu. Taip ir grybavau. Staiga miškas baigėsi, žvilgsnis, nebeturėdamas už ko užsikabinti, nudardėjo slėniu žemyn ir pliumptelėjo tiesiai į Merkį. Apstulbęs dairiausi aplink. Priešais mane, gražiame Merkio vingyje, tai priartėdamas sodybomis prie pat 12


Dziedas

vandens, tai pakildamas šlaitu aukštyn driekėsi man nežinomas kaimas. Pačiam kaimo centre, ant kalniuko, buvo jaukios kaimo kapinaitės. Apaugusios šimtamečiais beržais ir užėmusios strateginę kaimo vietą, vizualiai jos priminė bažnyčią. Praeidamas pro jas nustebau pastebėjęs pačiame kapinaičių centre didelę laužavietę. Daug vėliau sužinojau, kad per Vėlines čia kūrenamas didelis laužas, prie kurio kaimo moterys gieda giesmes, o ugnis tą dieną iš tikro atstoja bažnyčią. Nusileidau prie upės ir takelis mane išvedė tiesiai prie palaikio tilto, kabančio ant lynų. Saulės gintaras pilkoms tilto lentoms suteikė jaukų švytėjimą, masinantį ateiti ir pasilepinti paskutiniuose spinduliuose. Nusvirduliavęs iki tiltelio vidurio atsisėdau gal per kokį metrą virš vandens ir atsisukau į kaimą. Čia kaip tik pirmą kartą ir pamačiau nedidukę sodybėlę. Visa apaugusi alyvom, įrėminta aplūžusiom tvorom ji stirksojo iš karto už kaimo daržų. Nežinau kodėl – ar todėl, kad saulė prikišamai į ją rodė, ar kad ji buvo mažiausia ir labiausiai apleista – užsidegiau noru apžiūrėti ją iš arčiau. Dar pagalvojau, kad ji aiškiai negyvenama, reikėtų pasiklausinėti, kur šeimininkai, bet, jau ne kartą nusvilęs nagus, tik gūžtelėjau pečiais – vis tiek neparduos, nebent koks Aitvaras į pagalbą ateitų. Kaip tik tuo metu išgirdau kažkokį krenkštelėjimą po tiltu. Persisvėręs per lentas pamačiau patiltėje ant kranto kažką bekrapštantį senuką. Pasistiebęs kiek tik leido jo nedidelis ūgis, senukas lazduke bandė užsikabinti už metalinio lyno. Pasilabinau. Tarsi užtiktas darant kažką nedoro, jis staigiai nuleido 13


Romas Treinys

rankas, kaltai šyptelėjo ir gestu paprašė užrūkyt. Nusvirduliavau į tilto galą, kur manęs jau laukė senukas. – Taboka baigės, dėde? – pakalbinau atkišdamas cigaretę. – Svecimos skanesnės, – iš karto pajuokavo dzūkas. Čia, nuo aukštesnės vietos, sodybėlė atrodė dar gražiau ir mano akys vis krypo į jos pusę. – Cia Kepėros troba. Jis pats jau saniai pas beržų, ale dukte tai Varėnoj gyvena, – nieko neklaustas prabilo senukas. Pasidomėjau, ar negirdėjo, gal kartais parduoda, bet senukas tik gūžtelėjo pečiais ir nuėjo paupiu. Ir jau iš krūmų išgirdau: – Ale tu pabandzyk, mažu kas ir gausis. „Iš tavo lūpų Dievui į ausį“, – dar pagalvojau aš ir vis atsisukdamas, vis akimis paganydamas seną sodybą nuėjau atgal į mišką. Po mėnesio daviau skelbimą į vietinį laikraštį, kad noriu pirkti sodybą. Ir pirmas atsiliepęs į skelbimą telefono skambutis buvo tos pačios dukters – taip, senuko privaražintas, nusipirkau jau pažįstamą sodybą.

14


šiliniai

Kaime visi skirstomi į savus (viecinius) ir svetimus. O aš esu nei tas, nei tas. Svetimu manęs jau tikrai niekas nebevadina, greičiau savu, bet juk ne viecinis! Tad dažniausiai, kai kas nors apie mane paklausdavo, vietiniai išsisukdami sakydavo: – A, jis cia jau saniai gyvena. O man atvažiavus į kaimą visados pabrėždavo: – Tai parvažavot. Tarp kapinaičių ir mūsų krūmo, kuris, nuo kalniuko nusileidus, tęsiasi iki pat Merkio ir baigiasi ties kaimyno pirtimi ant pat kranto, plytėjo dykra, vietinių vadinama Sachara. Ir tikrai, apaugusi kietomis dideliausiomis viksvomis, įkaitusio smėlio, ant kurio jau niekas nebeauga, properšomis išmarginta, ji labiau priminė pajūrio kopas nei Dzūkijos pievas. – Ir iš kur tokių atsirado, – kalbėjo kaimo bobos apie viksvas, – nigdzi tokių pas mus neaugo. 15


Romas Treinys

Bet tą nigdzi aš girdžiu jau metų metus ir manau, kad girdėsiu iki pat to laiko, kai pats nueisiu pas beržų. Tai va, kai karštą vasaros dieną, nešinas kašiku grybų, išlįsdavai iš palaimingo kapinių beržų šešėlio, tavęs nori nenori laukdavo ilga, varginanti puskilometrinė kelionė per išdegintą Sacharą. Ir kaip didžiausia palaima pačiam dykros viduryje augo didžiulis, storiausias kaime beržas. Šitam smėlyne jis buvo vienintelis medis. Nežinia kaip išlikęs, nežinia kieno pasodintas pačiam Sacharos centre, savo šaknimis prakirtęs smėlyną, įsisiurbęs į gruntinius vandenis, jis žaliavo toje pilkšvoje viksvų jūroje ir nuo jo kaip nuo kokio atskaitos taško, nuo pradžių pradžios, kaip kokios bambagyslės į kiekvieną sodybą bėgo paskiri takučiai. Po beržu visados sustodavo atsipūst ar kaimietis su dalgiu, ar būrelis kaimo moteriškių, einančių iš lapkės ar į ją apsipirkt, turistai, čia užklystantys ieškoti Ūlos ir Merkio santakos. Po beržu pavakarėj kaimo vyrai susirinkdavo parūkyti ir išgerti po butelį kitą alaus. Tad nenuostabu, kad ten pradžioje atsirado suolelis, vėliau kitas, o vieną pavakarę Tadui, vienam iš kaimynų, pasigyrus, jog turi nusimatęs miške kelias kreivas pušis, buvo suorganizuota talka ir jau kitą dieną alus buvo geriamas pavėsinėje su didžiuliu stalu vidury ir suolais iš kraštų. Ši pavėsinė po beržu pamažu tapo savotišku mūsų krūmo, o vėliau ir viso kaimo vyrišku klubu. Taip ir matydavai, kaip vakarėjant skirtingais takučiais į pavėsinę traukia kaimo vyrai ir ne tik jie. Čia pamėgo rinktis šunys, atsliūkinantys paskui šeimininkus. Bet visų svarbiausias buvo juodas, baltais ūsais ir tokiom pat baltom letenom, vienintelis 16


Dziedas

kaime turintis nuosavą vardą katinas. Visi katinai kaime buvo Kiciai, na, dar Murkiai – kaimiečiai nesivargino rinkti vardų padarams, kurie tik vaizdavo esą naminiai, o iš tikro buvo tikri Kiplingo išperos. Bet šitas, kartą dar mažas mano pavadintas Mangoldu, gavo šią pravardę visiems laikams ir, beje, tik į ją ir reaguodavo. Su pravardėm dzūkuose iš viso įdomu. Kiekvienas kaimietis turi pravardę, kartais net paveldėtą iš tėvo ar net senelio. Ją žino ne tik mūsų, bet ir aplinkiniai kaimai, ir jei kada perduodavai linkėjimų prie parduotuvės sutiktam girininkui nuo Tado ir šiam nieko nesupratus pasitaisydavai, kad nuo Šimo – viskas stodavo į savo vietas. Yra kaime toks Kęstas, bet vadinamas Keistu. Aukštas, vidutinio amžiaus, viecinis. Jo pravardė – Landsbergis, ir gavo jis ją per apmaudžią vienos kaimo moteriškės klaidą. Tuo metu visoje Lietuvoje buvo žinomos dvi pavardės – Landsbergis ir Sabonis. Kęstas, kaip pats aukščiausias kaime, žinoma, gavo Sabonio pravardę, bet atsitik tu man taip, kad viena moteriškė ėmė ir supainiojo: – Nu šitas, kaip ten jį, nu... Landsbergis!!! Viskas vyko prie kapinių, susirinkęs buvo visas kaimas, tad nuo to laiko Kęstas tapo Landsbergiu ir niekas jo kitaip nebevadina. Navickas buvo Baublys, bet ir Baublys buvo Baublys, bet anas Baublys dar buvo ir Akademikas, o Alvydas dar ir Bibcikas. Man šis pravardžių kordebaletas visada atsiduodavo kažkuo archajišku, pagonišku, tarsi tikri vardai būtų slepiami, kad, 17


Romas Treinys

gink Dieve, kas nenužiūrėtų, o pravardės kaip koks skydas turėjo ginti jų savininkus nuo blogos akies. Dažni pavėsinės svečiai buvo ir trys kaimynų šunys. Apie juos negaliu nepapasakoti jau vien todėl, kad vieną gražią dieną, stebėdamas jų elgesį, tiksliau, būdą, supratau, kad ir šunys mūsų kaime yra dzūkai. Labai jau individualūs buvo jų charakteriai. Labai jau savotiški santykiai. Pats jauniausias iš jų buvo Tado Tobis. Nedidelis, lapės kailio spalvos, striukom kojom ir begalinio gražumo blakstienom – beveik baltom, ilgėliausiom, užriestom į viršų. Tokių blakstienų galėtų pavydėti bet kuri blondinė. Šuns žvilgsniui jos suteikdavo tokią specifinę išraišką, kad galėdavai jį įtarti net koketavimu. Papildomo šarmo jam teikė simetriškais smulkiais dryžiais randų išvagota nosis. Mat pats – geriečių gerietis – Tobis, nebūdamas originalus, labiausiai nepakentė katinų. Pasirodžius Tobiui, katinai išsilakstydavo į visas puses, išskyrus, žinoma, Mangoldą. Jo nagai ir išpuošė Tobio snukį. Dabar tarp jų įsivyravo susitarimas – nematyti vienas kito. Tik jei kada Tobis priartėdavo arčiau nei per pusmetrį, pasigirsdavo tylus gomurinis Mangoldo urzgimas – ir šunį tarsi kas nupūsdavo. Kitas iš trijulės buvo kaimo šunų aristokratas ir inteligentas. Net gavęs maisto jis nepuldavo iš karto ėst. Pirmiau jį reikėdavo pakalbinti, paglostyti, parodyti jam dėmesio, o jau tada jis teikdavosi ir paragauti. Buvo jis mažesnis už Tobį, kailis šiurkštus, su žilais šeriais, mišrūnų mišrūnas, kaip, beje, dauguma kaimo šunų. Kaimiečiai jį vadino Ricka, bet jam be galo 18


Dziedas

malonus buvo mano kreipinys – ponas Ričardas. Išgirdus jį, uodegos vizginimo amplitudė padvigubėdavo. Kartą užklupau poną Ričardą nusikaltimo vietoje. Kažkur nugvelbęs visą batoną, jis bandė paslėpti atsargas prie kapinaičių tvoros. Pajutęs esąs pagautas, jis lėtai padėjo batoną ant žemės, kaltu žvilgsniu iš apačios pažvelgė į mane ir kaltai suvizgino uodegą. Ir visame tame buvo tiek drovumo, tiek mandagaus atsiprašymo, kad susigėdęs pats atsiprašiau ir nieko nesakęs, pabrukęs uodegą, nuėjau šalin. Neatskiriamas pono Ričardo palydovas buvo didžiausias kaimo šuo – vilkšunis Bartas. Ričardas puikiai pasinaudodavo impozantišku Barto dydžiu. Jei pasirodydavo kas svetimas, Ričardas nesidraskydavo, jam užtekdavo vieną kartą tyliai amtelėti ir iš krūmų pasirodžiusio Barto vaizdas apramindavo įsibrovėlį. O Barto charakteris, kaip ir daugumos milžinų, buvo romus. Katinai, pabaidyti Tobio, dažnai tuo naudodavosi. Sušokdavo Bartui ant kupros, o mažesnieji įsigudrindavo įsitaisyti net ant galvos, simetriškai suguldami Bartui tarp ausų. Kaip jau sakiau, Ričardas ir Bartas buvo neatskiriami. Jei kartais Ričardas ateidavo pas mane vienas ir gaudavo kokį skanėstą, truputį užkandęs dingdavo žolėje ir po kelių minučių grįždavo vedinas Bartu. Jei Bartas kada susimedžiodavo kokį kiškį – Ričardo snukis visados būdavo aplipęs kiškio plaukais. Be šauniosios trijulės ir Mangoldo, pavėsinėj po beržu visada galėjai rasti ir seniausią kaimo gyventoją Dziedą, tą patį, mano kažkada sutiktą prie kabančio tilto. 19


Romas Treinys

Visi jį vadino Dziedu. Ne dėde, ne senoliu, bet būtent Dziedu. Kad ir kaip stengiausi sužinoti jo amžių – nepavyko. Pats Dziedas kažką numurkė apie atminties skyles, o kaimiečiai visi kaip susitarę tvirtino, kad, kiek save bepameną, Dziedas visada buvo toks, koks yra dabar. Bandžiau atsekti laikus pagal jo pasakojimus, bet visiškai susipainiojau, kai supratau, kad jo minimas Didysis karas yra Pirmasis, o ne Antrasis pasaulinis. Dziedas nebuvo mėgėjas pasakoti apie save. Skirtingai nuo daugelio senų žmonių, jis mieliau klausydavosi nei pasakodavo. Atrodė, kad jam dar gyvent ir gyvent, todėl jis vis dar kaupia žinias, o ne dalijasi jomis, kaip priklauso kaimo senoliui. Po truputį, labai iš lėto, susidraugavau su juo. Tiksliau, buvau įsileistas į Dziedo ir Mangoldo draugiją. Mat prakeiktas katinas, nieko neprisileidžiantis arčiau nei per metrą, mielai sėdėdavo Dziedui ant kelių, ėdė tiesiai iš rankų, o jei kas prisiartindavo per arti prie senolio, šnypšdavo priglaudęs ausis ir taikydavosi letena apdraskyti atėjūną. Mane jis dar kentė, gal todėl, kad vardą daviau. Bet vis dėlto esu kelis kartus jo nagų pažymėtas. Dziedas man priminė medšarkę. Na, žinot, toks nedidelis paukštukas melsvu viršugalviu, juodais akiniais ir rudu švarkeliu. Dziedo akys buvo tamsiai rudos, ratilai apie jas ne ką šviesesni, tad žiūrint iš toliau atrodė, kad senolis nešioja akinius nuo saulės. Amžinas švarkas buvo nesuprantamo rudumo, pereinantis nuo rausvo smėlio iki vėjo nugairinto dervuolio spalvos. O žilė – ne balta, o veikiau melsva, pūpsojo ant galvos lyg bretoniška beretė. Tik prie kairio smilkinio tame melsvume 20


Dziedas

styrojo nedidelė sniego baltumo sruoga. Tarsi išpešta plunksnelė. Jei medyje pamatysit nudžiūvusią, kreivą, atsikišusią, kokią nors neįprastą šakelę – tai medšarkė nutūps būtent ant jos. Nutūps ir sustings truputėlį pakreipusi galvą į šoną. Taip ir Dziedas... Ne vieną kartą stebėjau, kaip, susirinkus kompanijai, senolis susirasdavo atokesnę vietelę, atsisėsdavo ir sustingdavo vos palenkęs į šoną savo žilą galvą. O šalia jo kaip Dievo šypsnys, kaip miniatiūrinė tikro gyvenimo replika įsitaisydavo Mangoldas, apsivyniojęs apie save uodegą, jos galiuką uždėjęs ant baltų letenėlių ir lygiai taip pat palenkęs galvą. Kartą, po visam, purptelėjau ir aš į Dziedo vietą. Turiu pripažinti, geresnės ir jaukesnės vietos visoje laukymėje negalėtai rasti. Dar pačioj pažinties su Dziedu pradžioj pastebėjau, kad kaimiečiai, sveikindamiesi su Dziedu, niekados neduoda jam rankos. Pagarbiai sveikinasi, kai kas nusiima kepurę, nusilenkia, bet rankos niekas neduoda, nors tarpusavyje labinasi. Gal norėdamas sulaužyti šią netikusią tradiciją, bet greičiausiai iš nežinojimo atkišau vieną popietę Dziedui ranką. Šis pažvelgė į mane su neslepiama nuostaba ir padavė savąją. Vyriškai spustelėjau ir vos neapsišikau gavęs titnaginį atsakymą. Kaimiečiai iš juoko nuo suolų ėmė krist kaip rudeninės musės, o Dziedas patenkintas glostinėjo Mangoldą. Atrodė, kad ir katinas truputėlį šypsosi. Landsbergis vos atgaudamas kvapą pradudeno: – O tu galvojai, kad mes nemandagūs? Ne, brol, visi mes esam ragavį Dziedo rankelės. Jis ir iš akmens vaškų išspaustų. 21


Romas Treinys

Kai ateidavo grybų metas, visas kaimas užspaudęs kvapą laukdavo, kada ir į kurią pusę Dziedas išeis lepeškaut. Net ir tokie užkietėję grybininkai kaip Žilvinas ir Landsbergis sėdėdavo namie ir jei kas paklausdavo, ko neina miškan, atsakydavo: – Tai kad da Dziedas miški nebuvo. Ir štai išaušdavo rytas, kai Dziedas, pasiėmęs didelį krepšį, savo keista eisena patraukdavo takeliu į mišką. Mangoldas visados palydėdavo jį iki pat pamiškės, tada apsisukdavo ir iškėlęs uodegą iškilmingai nužingsniuodavo į pavėsinę po beržu. Tad jei kas ir pražiopsojo Dziedą, vien iš Mangoldo laikysenos galėjo suprasti – laikas miškan. Dziedas visados grįždavo su pilnu krepšiu. Žilvinas man pasakojo, kad kelis kartus jie bandė pasekti senolį ir sužinoti, kur Dziedo grybų vietos, bet vos įlindęs į mišką Dziedas dingdavo iš akių ir niekas negalėdavo jo atsekt. – Cik mes paskui jį, o jo jau nėr. Mes cik pirmas lepeškas kašikan, o Dziedas jau su pilnu namo beeinąs... Pasirodžius Dziedui pamiškėj, Mangoldas jau pasitikdavo jį ir iškilmingai parlydėdavo namo. Iš katino pozos galėjai spręst, kad pilnas kašikas, be abejo, tai ir jo nuopelnas. O Dziedas dažnai juokaudavo, kad reikia miško bildukus pažinot – jie jam ir grybų prirenka, ir zuikio pyragais pavaišina. Man jis priminė dzeno patriarchą Bodhidharmą, japonų vadinamu Daruma. Japonai jį vaizduoja kaip nupezusį senį išsprogusiom akim, nupjautom blakstienom – nusipjovė todėl, kad užmigo bemedituodamas. Trenkė jas į žemę ir toj vietoj išaugo arbatos krūmas. Arba nuo per ilgo sėdėjimo nupuvusiom kojom. Net 22


Dziedas

buvo tokie vaikiški žaislai, savotiškas Kūlverstuko variantas. Dziedas be galo mėgo šiuos mano pasakojimus, gerdavo juos kaip kempinė, o kai baigdavau, mestelėdavo kokią užmušančią ironišką frazę. Kai papasakojau apie Darumą, jis apibendrino: – Cik iš didelės meilės mums laista pasijuokci iš Dzievo. Dziedo santykiai su Dievu buvo savotiški. Niekad nemačiau jo meldžiantis. Net per laidotuves kapinėse nemačiau jo žegnojantis. Mirusįjį jis lydėdavo iki pat duobės, bet atsistodavo vos nuošaliau, pagal savo įprotį kiek palenkęs galvą į šoną, ir nė krust... Kaimo bobos pykdavo, bet Dziedui nuo to nei šilta, nei šalta. O pokalbiuose nevengdavo cituoti Šv. Rašto, nebijodamas palydėti tai savo žaižaruojančia ironija. Kartais iš jo pradėdavo lįsti pagoniški gaivalai apie kaukus ir bildukus – ir tada alaus šlakelis ar tabako žiupsnelis krisdavo ant žemės, lydimi ne ką mažesnės ironijos. Dziedo išsilavinimas man buvo ne mažesnė paslaptis nei jo amžius. Jaučiau, kad jo pasaulėžiūra turi tvirtą stuburą, ir ne tik per ilgą amžių įgytą, bet ir kažkokiais klasikiniais pagrindais paremtą. Kartą, pamenu, net žagtelėjau, kai vieno pokalbio metu įsikarščiavęs riktelėjo: – Nu tai žinia, Maceinų raikia skaicyc! Kitą kartą, gurkšnojant pavėsinėj alų ir klausantis mano mėgstamiausios Aznavūro dainos apie amžiną meilę, pastebėjau, kad Dziedas slapčia šluostosi ašaras. Paklausiau, ar jis supranta, apie ką daina. Į tai Dziedas tylomis atsakė: – Meilė geras daiktas, cik kad baigias, o tadu – gūdu. Taip ir nesupratau, ar čia dainos motyvas jį taip sugraudino, ar jis iš tikrųjų moka prancūziškai. 23


Romas Treinys

Gyveno Dziedas mažam svirnely, nors jam, atrodo, priklauso ar kažkada priklausė pati gražiausia kaimo sodyba. Bet ir vėl – kaimiečiai tvirtina, kad jis visada gyveno svirnely. O sodyba dabar priklauso kažkokiems naujiesiems lietuviams su džipais, „Pūko“ muzika ir visa kita tam pritinkančia atributika. Ačiū Dievui, kaime jie pasirodo retai ir jų šašlykinis rojus neilgai tetrikdo kaimo harmoniją. Atrodytų, kad jie turėtų (pagal visas jų, o ir viso šio atgrasaus pasaulio taisykles) išgyvendinti Dziedą iš šio svieto ar bent jau iš sodybos, bet ne – su Dziedu jie elgėsi pagarbiai, veždavo jam visokiausių lauktuvių, rūpinosi juo, kartais nuveždavo net į miestą. Dziedas tada išdidžiai atsisėsdavo šalia vairuotojo, būtinai prisidegdavo cigaretę ir, kyštelėjęs ranką į priekį kaip didysis proletariato vadas sušukdavo: – Lakiam! Kartą naujalietuviai, išgirdę, kaip kaimo girtuokliai tyčiojasi iš Dziedo eisenos, taip aplamdė girtuoklėliams šonus, kad jie dar savaitę apeidavo Dziedą pagarbiu atstumu... Po kiek laiko, kaip ir būna kaime, vėl viskas grįžo į senas vėžes. O Dziedo eisena buvo nepakartojama. Lazdukę jis nešiojosi tik dėl fanaberijos arba kokiam nors bernui per kuprą užvažiuot. Vaikščiojo jis smulkiais spyruokliuojančiais žingsneliais. Atrodė, kad jo viduje veikia ne visai sucentruota spyruoklė, kuri besisukdama vis pamėtėja Dziedą į viršų. Kaip iš akies trauktas kreko apsirūkęs Harlemo juodis. Gal todėl prisėdęs Dziedas sustingdavo, kad pailsėtų nuo spyruoklės, o gal kad iš naujo ją prisuktų. 24


Dziedas

Jaukesnės ir tvarkingesnės vietos už Dziedo svirnelį tikrai neteko matyti. Priešais duris, kaip įprasta dzūkams, mažutėliai gonkai su grindimis, mažu suoleliu ir pelenine ant atbrailos. Kartais vakarais ten parūkydavom ir vietos dviem vos užtekdavo. Įėjus į vidų po kojom girgždėdamos murkė plačiausių nedažytų lentų grindys. Ir nors jų niekas nedengė – nei takutis, nei kilimėlis – ant jų nebuvo matyti nei kruopelytės smėlio. Tad įėjus, kaip kokioje Japonijoj, iš karto norėjosi nusiauti batus. Papasakojau Dziedui apie šį japonų paprotį, o šis atsakė: – Smėlis ne purvas, – ir kiek patylėjęs pridūrė: – Ale nusiavys ne toks onoravas būsi. Dešiniam, giliajam, kvadratinio kambarėlio kampe stovėjo miniatiūrinė, tačiau gerų, tamsiai rudų koklių krosnelė. Kairėje – medinė kaimiška lova, į jos kojūgalį rėmėsi amerikoniška devyniolikto šimtmečio geležimi kaustyta kelioninė skrynia. Po kaire ranka stovėjo nedidelis medinis stalas ir kelios Vienos stiliaus kėdės, dešinėje – ornamentais raižyta vienadurė spinta. Ir viskas. Jokių rakandų, jokių mažmožių. Tiesa, ant stalo visada gulėjo dvi senovinės alavinės lėkštės, „Solingen“ firmos peilis ir dvidantė šakutė. Jokių nuotraukų, paveikslų – juos atstojo tarp lovos ir krosnelės per patį centrą pakabinta rankšluostinė, daryta greičiausiai to paties, kaip ir spintos, meistro, ir joje kabantis senovinio audimo didžiulis lininis rankšluostis. Pro du nedidelius kryžmavotus langelius į vidų skverbėsi saulės spinduliai ir, atsimušę į šviesias grindis, pripildydavo kambarėlį gelsva gintarine šviesa. 25


Romas Treinys

Kartą, rūkydamas Dziedo gonkeliuose, papasakojau jam apie dao išminčių, pažabojusį vėją. Jis tol vaikščiojo pavėjui, kol nebesuprato, ar jis pažabojo vėją, ar vėjas jį. Dziedas klausėsi labai susižavėjęs, kartkartėmis net stryktelėdamas, o jau kitą rytą pamačiau jį bespyruokliuojantį ir besisukinėjantį keistais zigzagais – pradžioj po kiemą, tada po visą mūsų galą, paskui pro beržą link kapinaičių, kol galų gale pradingo man iš akių. Nemačiau Dziedo tris dienas. Jau pradėjau nerimaut, nors jis kartais dingdavo ir ilgesniam laikui. Sėdau į mašiną ir pakeliui į kitą kaimą, ties balaitėm, radau jį kuo ramiausiai besėdintį ant kelmelio. Tiesa, plaukai buvo išsitaršę, žandas pradrėkstas, o kelnės iki kelių aplipusios purvu, bet pats Dziedas buvo laimingas, švietė kaip auksinis pinigėlis mėšlo krūvoj. – Žinai, galima, – riktelėjo jis man iš toli. – Cik labai gūdu, kai nepucia... Vakare sutikau Dziedą po beržu. Sėdėjo kartu su Mangoldu, pasistatęs bambalį nestipraus alaus. Kaimo girtuoklėliai juokdavosi iš tokio Dziedo pasirinkimo. Patys gerdami dinamitą, niekaip nenorėjo suprasti, kodėl už tą pačią kainą Dziedas geria liminadą. – Paklausykic, – atsakydavo Dziedas. – Yra žodis atsgerc ir yra žodis prisgerc. Skirtumų jauciat? Iš miesto buvau atsivežęs airių „Guinness“, tad ir pasiūliau Dziedui paragaut. Senolis gurkštelėjo iš skardinės gurkšnį, kitą, nusilaižė lūpas ir nušvitęs riūgtelėjo. Paskui paėmė savo bambalį ir išpylė visą jo turinį į viksvas. Į mano klausiamą žvilgsnį kuo ramiausiai atsakė: 26


Dziedas

– Va cia tai alus! Jei tokio negersu, tai ir jokio neraikia! Nuo tos dienos Dziedo naujalietuviai nesipriešindami veždavo jam „Guinness“ iš miesto ir mes dažnai patraukdavom airiškosios duonelės. Niekaip negalėjau sau paaiškinti savotiškos Dziedo valdžios tiems jauniems miestiečiams, kurie iš esmės pildė beveik visus jo norus. Kartą paklausiau jo apie tai ir šis man juokdamasis atsakė, kad dar neaišku, kas kam paslaugą daro, kad ranka ranką plauna ir, kad jei Aitvaro nešersi, jis nustos turtą į namus nešti. Aiškiau nepasidarė, bet jau seniai pastebėjau, kad jei Dziedas ko nesako tiesiai, tai nieko iš jo ir neišpeši. Nebent gausi saują metaforų ir dar labiau pasiklysi.

27


ROMAS TREINYS (1957–2018) – išskirtinė lietuvių kultūros asmenybė, žmogus, visą gyvenimą atidavęs teatrui: ilgametis Jaunimo teatro šviesų dailininkas, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asistentas. Gyvenimo pabaigoje Romas Treinys apsigyveno Dzūkijoje, Mardasavo kaime, čia pabaigė vienintelį savo romaną „Dziedas“. Dzūkijos kaime, Merkio padalintame į Lietuvą ir Lenkiją, skleidžiasi žmonių likimai: žydai ir lietuviai, jų tarpusavio santykiai, kaimo kasdienybė ir ją sugriovęs karas, baisūs pokario metai, kaimynai, tapę partizanais ir išdavikais, žudynės ir tremtys, vidinė jėga, padedanti išlikti, ir mirtys tų, kuriems išlikti nepavyko. Pribloškiančios istorijos apie meilę ir kerštą, kurių negali užmiršti net užvertęs knygą. Su dzūkiškąja linija susipina ir istorija apie škotus Lietuvoje, atskleidžianti Lietuvos istorijos puslapį, apie kurį tiek mažai žinome: Jono Karolio Chodkevičiaus žygiai drauge su škotu Edgaru Ramsay 1605 m., Kėdainių gimnazijos rektoriaus Tomo Ramzos parengtas ir išleistas pirmasis Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą, Boguslavo Radvilos bendražygio Mykolo Ramsay dvikovos, Kristupo Ramsay prekybiniai keliai, Tomas Ramza, 1812 m. kare kovojęs karininkas... Ar visa tai tikrai buvo? Dziedas gyveno tikrai. O dėl viso kito aišku viena: fiktyvūs veikėjai gyvesni už realius, istorija alsuoja, iš po žirgų kanopų virsta dulkių debesys, o Jokūbas neša Rachelę ant rankų, svaigdamas iš laimės ir aistros… „Dziedas“ – romanas, stiprus kaip dzūkiškos smėlynų pušies šaknys, deginantis kaip škotiškas viskis, kupinas istorijų apie susipynusius lietuvių, žydų, lenkų ir škotų likimus. Apie tai, iš kur mes esame kilę, apie mūsų stiprybę vienybėje, apie neužmirštamus senosios Lietuvos žmones. Su Romu apkeliavome pusę pasaulio. Dabar, kai jo jau nebėra, savo rankose laikau jo parašytą knygą. Tai man didžiulė staigmena. Jis ją tyliai ruošė turbūt visą gyvenimą. Ši knyga – ne apie egzotiškas ar tolimas šalis, į kurias Romas Treinys ne kartą vyko su Eimunto Nekrošiaus spektakliais. Joje – istorijos ir portretai žmonių, gyvenusių čia, arti, Lietuvoje. Šalyje, kuri jam visada buvo brangiausia ir svarbiausia.

DZIEDAS

Pasirodo, kad, būdamas gyvas ir užimdamas kuklią, kaip atrodė, vietą kaimo gyvenime, mirdamas Dziedas išplėšė ir nusinešė su savimi ištisą epochą. Ir dauguma tą pajuto.

ROMAS TREINYS

R O M A S

DZIEDAS

Andrius M amontovas ISBN 978-609-466-307-9

9 786094 663079

T R E I N Y S

R o m a n a s

Profile for Tyto alba

Romas Treinys „Dziedas“  

Dzūkijos kaime prie Merkio, upės padalintame į Lietuvą ir Lenkiją, skleidžiasi žmonių likimai: žydai ir lietuviai, jų tarpusavio santykiai,...

Romas Treinys „Dziedas“  

Dzūkijos kaime prie Merkio, upės padalintame į Lietuvą ir Lenkiją, skleidžiasi žmonių likimai: žydai ir lietuviai, jų tarpusavio santykiai,...

Profile for tytoalba
Advertisement