Issuu on Google+

– Ir jūs tikite, kad jie vis dar gyvena tarp mūsų? – paklausė Evangelina. – Aš žinau, kad jie vis dar gyvena tarp mūsų, – atsakė Celestina. – Bet bėgant amžiams jie keitėsi. Šiais laikais tie padarai prisidengę naujais, kitoniškais vardais. Juos dangsto senų kilmingų šeimų globa, didžiulis turtas ir neatsekamos korporacijos. Žinau, tau sunku patikėti, jog jie gyvena visai greta, mūsų pasaulyje, tačiau užtikrinu: kai kartą nuo tavo akių nukris juos slepianti skraistė, pamatysi, kad jie visur. Danielle Trussoni (Danielė Trusoni, g. 1973 m.) studijavo Viskonsino universitete istoriją ir literatūrą. Šiuo metu gyvena JAV bei Bulgarijoje ir rašo tekstus „The New York Times Book Review“. „Angelologija“ – jos pirmasis romanas, iš karto sulaukęs didžiulio pasisekimo visame pasaulyje. Daugybė žmonių tiki savo angelais sargais. Daugybė žmonių mano, kad angelai egzistuoja. „Angelologija“ teigia: tai tiesa – jie gyvena tarp mūsų. Jaunoji sesuo Evangelina Šv. Rožės vienuolyne gyvena ramiai ir pamaldžiai, kol ją pasiekia laiškas, prašantis tyrinėtojui V. A. Verlenui leisti pasinaudoti ordino archyvais. Tai ir įsuka paslaptingų įvykių karuselę, įtraukiančią Evangeliną į angelologų bendrijos veiklą… Kas yra angelologai? Teologai, mokslininkai, nuo senų senovės slaptai kovojantys su nefilimais – galingais ir pavojingais puolusių angelų palikuonimis, iki šiol gyvenančiais žemėje. Tai jie, mėgaudamiesi savo valdžia, atneša žmonėms blogį ir kančias. Tačiau jau kuris laikas nefilimus šienauja mirtina liga, nuo kurios juos išgelbėti gali tik, regisi, negrįžtamai prarastas dangiškas artefaktas. Puolusių angelų palikuonys atiduotų viską, kad tik jį surastų, o angelologai siekia sutrukdyti didžiausiems žmonijos priešams vėl atgauti galias. Sesuo Evangelina ir Verlenas patenka tiesiai į šios kovos sūkurį, blaškantį juos po visą pasaulį, kuris abiejų gyvenimus pakeis neatpažįstamai… „Angelologija“ – mistinis romanas apie mūsų gyvenime egzistuojančias paslaptis, nešantis skaitytoją per epochas, šalis ir vandenynus, meno ir architektūros paminklus ir įtraukiantis tarsi verpetas.


2

Danielle Trussoni • Angelologija


3


4

UDK 821.111(73)-31 Tr254

ISBN 978-9986-16-910-9

Danielle Trussoni • Angelologija

Danielle TRUSSONI ANGELOLOGY Penguin Books, 2011

Copyright © 2010 by Danielle Trussoni © Aidas Jurašius, vertimas į lietuvių kalbą, 2012 © Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012


Andželai

5


Angelologija, viena iš pirminių teologijos atšakų, užsiima angelologas – asmuo, kuris profesionaliai tyrinėja angelų pasaulį ir pranašišką šių būtybių reiškimąsi žmonijos istorijoje.

7


9

Velnio gerklės urvas, Rodopų kalnai, Bulgarija 1943 metai, žiema Angelologai apžiūrinėjo palaikus. Kūnas buvo nepažeistas, be irimo žymių, oda lygi ir balta kaip pergamentas. Sustingusios žydros akys buvo įsmeigtos į viršų. Ant aukštos kaktos ir skulptūriškų pečių krito šviesios garbanos, gaubiančios galvą auksinių plaukų aureole. Net rūbai – nuausti iš baltos tviskančios medžiagos, kurios atpažinti negalėjo nė vienas iš angelologų, – buvo švarūs, tarsi būtybė būtų mirusi Paryžiaus ligoninės palatoje, o ne į žemės gelmes besidriekiančiame urve. Tai, kad jie rado gerai išsilaikiusius palaikus, angelologų neturėjo stebinti. Viskas šioje būtybėje buvo taip, kaip, jų žiniomis, ir turėjo būti: angelo nagai perlamutriniai kaip austrės geldelės vidinė pusė; pilvas ilgas, lygus, be bambos; oda bauginamai perregima; netgi sparnų padėtis taisyklinga. Ir visgi palaikai buvo per gražūs, per daug gyvybingi, lyginant su tuo, ką jie iki šios dienos tyrė vien tvankiose bibliotekose, tarsi kelių žemėlapius išskleidę priešais save XV amžiaus paveikslų reprodukcijas. Šios akimirkos jie laukė visą savo profesinį gyvenimą. Nors nė vienas iš angelologų nebūtų prisipažinęs, slapta visi manė rasiantys pabaisišką lavoną, kaulų ir skaidulų liekanas, kažką panašaus į tai, kas aptinkama archeologinių kasinėjimų metu. Tačiau jie rado šį kūną: su grakščiomis laibomis rankomis, lenkta nosimi, tarsi bučiniui suspaustomis ir amžiams sustingusiomis rožinėmis lūpomis. Angelologai stovėjo palinkę virš lavono, žvelgdami į jį taip, tarsi tikėtųsi, kad būtybė tuoj sumirksės ir prabus.


Pirmoji sfera

Pirmoji sfera

Tau padavimas šis skirtas, Kurs sieki į dieną šviesesnę Būti atvesdintas proto: Tas, kuris atgręžia žvilgsnį Atgal į Tartaro bedugnę, Pameta tai, kas brangiausia, Pragaro tamsą išvydęs. Boecijus, Filosofijos paguoda

11


Pirmoji sfera

13

Šventosios Rožės vienuolynas, Hadsono slėnis, Miltonas, Niujorko valstija 1999 gruodžio 23, 4.45 val. Evangelina prabudo dar nepatekėjus saulei, kai ketvirtas aukštas tebeskendėjo begarsėje tamsoje. Tyliai, kad nepažadintų seserų, kurios meldėsi per naktį, ji pasiėmė batus, kojines bei sijoną ir basa nuėjo į bendrą prausyklą. Evangelina rengėsi greitai, pusiaumiga, nežiūrėdama į veidrodį. Pro siaurą vonios lango properšą ji apžvelgė priešaušrio rūko gaubiamas vienuolyno valdas. Didžiulis prisnigtas kiemas driekėsi iki pat nuogais medžiais apaugusios Hadsono pakrantės. Šventosios Rožės vienuolynas buvo įsikūręs pavojingai arti upės, taip arti, kad dienos šviesoje atrodė, jog iš tiesų čia yra du vienuolynai – vienas stovi ant žemės ir perauga į antrąjį, mirguliuojantį vandens paviršiuje, ir šią iliuziją išsklaidydavo tik vasarą praplaukiančios baržos ir ledų sangrūdos žiemą. Evangelina stebėjo upės tėkmę, plačia juoda juosta besirangančią skaisčiai baltu sniegu padengtoje žemėje. Netrukus rytas turėjo nuauksinti vandenį saulės šviesa. Evangelina pasilenkė prie porcelianinės kriauklės ir, šlakstydama veidą šaltu vandeniu, pabandė išvaikyti paskutinius miego likučius. Ji negalėjo prisiminti sapno, liko tik jo įspūdis – blogos nuojautos nuosėdos, lyg įkapių skraistė užgulusios jos mintis, ir vienišumo bei sutrikimo pojūtis, kurio ji niekaip nepajėgė paaiškinti. Dar galutinai neprabudusi, ji nusivilko storus flanelinius naktinius marškinius ir, pajutusi prausykloje tvyrantį šaltį, sudrebėjo. Stovėdama tik su baltomis medvilninėmis kelnaitėmis ir tokiais pat medvilniniais marškinėliais (standartiniai vienuolyno drabužiai, užsakomi urmu ir kas dveji metai paskirstomi visoms Šventosios Rožės seserims), ji nužvelgė save vertinančiu, tiriančiu žvilgsniu: plonos rankos ir kojos, plokščias pilvas, susitaršę rudi plaukai, ties krūtinkauliu besisūpuojantis auksinis pakabutis. Veidrodyje priešais ji matė užsimiegojusios jaunos moters atspindį. Nuo šalčio vėl sudrebėjusi Evangelina pasisuko į savo rūbus. Ji turėjo penkis vienodus kelius siekiančius juodus sijonus, septynis juodus megztinius aukšta


14

Danielle Trussoni • Angelologija

apykakle žiemos mėnesiams, septynias juodas trumparankoves medvilnines užsagstomas palaidinukes vasarai, vieną juodą vilnonį megztinį, penkiolika porų baltų medvilninių apatinių baltinių ir nesuskaitomą daugybę juodų nailoninių kojinių: visko lygiai tiek, kiek būtina. Evangelina užsivilko megztinį aukšta apykakle, užsidėjo tvirtai prie kaktos priglundantį plaukus prilaikantį kaspiną, galiausiai prisegė jį prie juodo veliumo. Paskui mergina užsimovė nailonines kojines ir vilnonį sijoną, jį užsisagstė, užtraukė užtrauktuką ir greitu nesąmoningu judesiu išlygino raukšles. Po kelių sekundžių jos asmenybė dingo ir ji tapo seserimi Evangelina, Nuolatinės adoracijos vienuole pranciškone. Kai moteris paėmė į rankas rožinį, jos metamorfozė galutinai baigėsi. Ji įmetė savo naktinius marškinius į tolimajame prausyklos gale stovintį skalbinių krepšį ir pasiruošė sutikti naują dieną. Pusę pastarojo dešimtmečio sesuo Evangelina kiekvieno ryto penktą valandą eidavo melstis, – nuo pat tos dienos, kai baigėsi jos noviciatas ir būdama aštuoniolikos priėmė įžadus. Tačiau gyveno ji Šventosios Rožės vienuolyne nuo dvylikos metų, tad pažinojo jį gerai, tarsi mylimo draugo būdą. Kasrytinį maršrutą ji žinojo kaip savo penkis pirštus. Slysčiodama laiptų aikštelėse, braukdama pirštais per medines baliustradas ji leidosi iš vieno aukšto į kitą. Šią valandą Šventosios Rožės vienuolynas visada būdavo tuščias, užvaldytas melsvų šešėlių ir kapinių gūdumos. Bet po saulėtekio čia suknibždės gyvenimas, ir vienuolynas virs tikru darbo ir pamaldumo aviliu, kiekviena patalpa bus sklidina šventos veiklos ir maldų. Tyla greitai išnyks – laiptinės, bendros patalpos, biblioteka, valgykla ir daugybė sieninės spintos dydžio miegamųjų netrukus prisipildys seserų klegesio. Tris laiptų maršus Evangelina nusileido bėgte. Ji būtų galėjusi nusigauti į koplyčią ir užsimerkusi. Sesuo Evangelina nusileido į pirmą aukštą ir įžengė į pagrindinį koridorių – įspūdingą Šventosios Rožės vienuolyno šerdį. Ant sienų kabėjo seniai mirusių abačių bei garsių seserų portretai, taip pat įvairūs vienuolyno atvaizdai. Iš rėmų žvelgė šimtai moterų, jos visoms melstis einančioms seserims primindavo, kad šios yra dalis labai seno ir didingo matriarchato, kur visos moterys – ir gyvos, ir mirusios – yra suvienytos vienai bendrai misijai. Nors ir žinojo, kad rizikuoja pavėluoti, sesuo Evangelina koridoriaus viduryje stabtelėjo. Čia paauksuotuose rėmuose kabėjo Rožės iš Viterbo, šventosios, kurios garbei buvo pavadintas vienuolynas, portretas: jos smulkutės rankos buvo sudėtos maldai, o aplink galvą švytėjo vos įžiūrimas šviesos nimbas. Šventosios Rožės gyvenimas buvo trumpas. Netrukus po trečiojo gimtadienio ji išgirdo šnabždant angelus, raginančius perduoti jų žinią visiems, kas tik jos klausysis. Rožė sutiko, ir užsitarnavo šventumą dar būdama jauna moteris, kai po pamokslo apie Dievo ir Jo angelų gerumą pagonių kaime buvo pasmerkta mirti kaip ragana. Kaimiečiai pri-


Pirmoji sfera

15

rišo ją prie stulpo ir užkūrė po juo laužą. Didžiuliam minios siaubui, Rožė nedegė, tik stovėjo tris valandas ugnies liežuvių apsupta ir kalbėjosi su angelais, liepsnoms lyžčiojant jos kūną. Kai kurie tikėjo, kad patys angelai apkabino merginą ir pridengė savo skaidriais saugančiais šarvais. Galiausiai ji mirė, tačiau nutiko stebuklas – ugnis nesuniokojo jos kūno. Nesužalotas Šventosios Rožės lavonas buvo nešiojamas procesijose Viterbo gatvėmis ir praėjus šimtams metų po jos mirties – ant paaugliško kūno nebuvo nė menkiausios jai tekusio išbandymo žymės. Prisiminusi, kiek dabar valandų, sesuo Evangelina nusigręžė nuo portreto ir nuėjo į koridoriaus galą, kur didžiulis medinis prieangis, išpuoštas Apsireiškimo Švenčiausiajai Mergelei scenas vaizduojančiais raižiniais, skyrė vienuolyną nuo bažnyčios. Išėjusi iš paprastumu dvelkiančio vienuolyno, sesuo Evangelina atsidūrė priešais didingą bažnyčią. Jos žingsnių garsas stiprėjo, nes dabar ji ėjo nebe kilimine danga, o blyškiai rožiniu, žaliais ruožais išvagotu marmuru. Evangelina vienu žingsniu peržengė slenkstį, ir iškart pajuto didžiulį pokytį. Oras čia buvo apsunkęs nuo smilkalų, o šviesa nuo vitražų įgavusi melsvą atspalvį. Baltai tinkuotas sienas čia pakeitė didžiulių akmeninių plokščių mūras, ir lubos buvo labai aukštos. Akiai teko prisitaikyti prie neorokokui būdingo auksu žėrinčio pertekliaus. Išeidama iš vienuolyno Evangelina paliko ten savo žemišką atsidavimą bendruomenei bei labdaringai veiklai, ir įžengė į dangiškąją – Dievo, Marijos ir angelų – sferą. Pradžioje, kai atidūrė Šventosios Rožės vienuolyne, Dievo pasiuntinių atvaizdų kiekis Marijos Angelų bažnyčioje Evangelinai atrodė besaikis. Mergaitei regėjosi, kad tų pribloškiančių ir pernelyg išdailintų būtybių čia visa begalybė: jos užėmė kiekvieną bažnyčios sienos lopinėlį, tad niekam kitkam vietos beveik neliko. Serafimai supo centrinį kupolą; marmuriniai arkangelai laikė altoriaus kampus. Kolonos buvo inkrustuotos auksiniais nimbais, trimitais, arfomis ir mažyčiais sparnais; nuo klauptų galų žvelgė hipnotizuojantys išdrožinėtų nuogų berniukų veidai, raukšlėti tarsi vaisėdžių šikšnosparnių snukučiai. Nors Evangelina suprato, kad ši prabanga reiškia auką Dievui, kad tai seserų atsidavimo simbolis, visgi jai slapta labiau patiko paprastas ir praktiškas vienuolynas. Noviciato metais ji kartais kritikuodavo vienuolyną įkūrusias seseris, klausdama savęs, kodėl tokie turtai nepanaudojami geresniems tikslams, bet visi jos prieštaravimai bei troškimai, kartu su daugeliu kitų dalykų, dingo užsivilkus abitą, tarsi ši ceremonija būtų privertusi sušvelninti požiūrį ir įgauti naują, panašų į kitų seserų pavidalą. O dabar, praėjus penkeriems metams po įšventinimo, ta mergaitė, kokia ji kadaise buvo, beveik apskritai išnyko. Sesuo Evangelina stabtelėjusi pamirkė smilių į švęstą vandenį, persižegnojo paliesdama kaktą, krūtinę ties širdimi, kairį, paskui dešinį petį, galiausiai įžengė į siaurą romaninio stiliaus baziliką. Praeidama pro keturiolika Kryžiaus kelio stočių, raudonojo ąžuolo klauptus su tiesiais atlošais ir marmurines kolonas,


16

Danielle Trussoni • Angelologija

Evangelina žingsniavo prieblandoje skendinčia plačia centrine nava į zakristiją, kur užrakintose spintose buvo laikomos mišioms paruoštos taurės, varpeliai ir liturginiai rūbai. Ji priėjo prie durų zakristijos gale. Evangelina giliai įkvėpė ir užsimerkė, tarytum ruošdamasi ryškesnei šviesai. Ji uždėjo ranką ant šaltos žalvarinės rankenos ir, širdžiai stipriau suplakus krūtinėje, pastūmė duris. Priešais Evangeliną atsivėrusi Adoracijos koplyčia ją kone apakino. Sienos žėrėjo auksu, tarsi ji būtų įžengusi į emaliuoto Faberžė kiaušinio vidų. Privati Nuolatinės adoracijos seserų pranciškonių koplyčia buvo aukštu centriniu kupolu, sienose margavo didžiuliai vitražai. Svarbiausias koplyčios šedevras buvo keletas bavariškųjų vitražų, kabančių aukštai virš altoriaus ir vaizduojančių tris angelų sferas: pirmąją – serafimų, cherubinų ir sostų; antrąją – viešpatavimų, galybių ir valdžių; ir trečiąją – pradų, arkangelų ir angelų. Visos šios sferos sudarė dangiškąjį chorą – kolektyvinį aukštybių balsą. Kiekvieną rytą sesuo Evangelina stebeilydavosi į žėrinčiu stiklu skriejančius angelus ir bandydavo įsivaizduoti prigimtinį jų spindesį, skaisčią spindulingą šviesą, kuri sklinda nuo jų tarsi šiluma. Evangelina pastebėjo priešais altorių klūpančias seseris Bernisę ir Bonifaciją – joms skirtasis adoracijos laikas buvo nuo keturių iki penkių ryto. Seserų pirštai gyvai bėgiojo iš medžio drožtais septynių Švenčiausiosios Mergelės Marijos džiaugsmų rožinio karoliukais, jos tarsi ketino paskutinį savo maldų žodį šnibždėti taip pat rūpestingai, kaip šnibždėjo pirmąjį. Abi seseris galėjai rasti koplyčioje bet kuriuo paros metu: apsivilkusias abitus, suklupusias petys į petį priešais baltą marmurinį altorių, lūpoms sutartinai šnabždant maldų žodžius, suvienytas bendro tikslo. Seserų garbinimo objektas buvo įtaisytas į aukštai virš altoriaus laikomą auksu dengtą žvaigždės formos monstranciją – tai buvo auksu spinduliuojanti balta Ostija. Nuolatinės adoracijos seserys pranciškonės meldėsi kasdien, kiekvieną valandą ir kiekvieną minutę, nuo to laiko, kai motina Frančeska, vienuolyną įsteigusi abatė, XIX amžiaus pradžioje įkvėpė ir pradėjo šitokį garbinimą. Prabėgo beveik du šimtai metų, o adoracija tęsėsi, tapdama ilgiausiai nenutrūkstančia malda pasaulyje. Seserų gyvenimas bėgo kasdien žygiuojant iš vienuolyno į Adoracijos koplyčią ir ten klūpant bei tyliai taukšenant rožinių karoliukais. Kiekvieną valandą ateidavo vis kitos seserys, persižegnodavo ir nuolankiai krisdavo ant kelių prieš Dievą. Jos melsdavosi brėkštant; jos melsdavosi artėjant sutemoms. Jos melsdavo taikos, gailestingumo ir žmonijos kančių pabaigos. Jos melsdavosi už Afriką, Aziją, Europą ir abi Amerikas. Jos melsdavosi už mirusius ir gyvuosius. Už visą puolusį pasaulį. Seserys Bernisė ir Bonifacija sutartinai persižegnojo ir, juodų abitų sijonams – ilgiems ir sunkiems, kur kas tradiciškesnio sukirpimo, nei Evangelinos dėvimi po


Pirmoji sfera

17

Vatikano II Susirinkimo paplitę drabužiai – velkantis poliruoto marmuro grindimis, išėjo iš koplyčios, užleisdamos vietą kitai seserų porai. Evangelinos keliai susmego į poroloninę klaupto pagalvėlę – jos paviršius tebebuvo šiltas nuo sesers Bernisės kelių. Po dešimties sekundžių prie jos prisidėjo sesuo Filomena, kasdienė Evangelinos meldimosi porininkė, ir jos pratęsė maldą, pradėtą prieš daugybę kartų, maldą, kuri jungė visas jų ordino seseris tarsi amžinos vilties grandinė. Pasigirdo penki auksinio švytuoklinio laikrodžio dūžiai, mažo, tačiau sudėtingo mechanizmo, iš po kurio apsauginio stiklinio gaubto aidėjo sraigtelių ir ratukų skleidžiamas tylus reguliarus tiksėjimas. Evangeliną užliejo palengvėjimo banga: viskas danguje ir žemėjo vyko pagal tobulą tvarkaraštį. Ji nulenkė galvą ir pradėjo melstis. Buvo lygiai penkios.

Pastaraisiais metais Evangelina buvo paskirta dirbti Šventosios Rožės vienuolyno bibliotekoje savo meldimosi porininkės sesers Filomenos padėjėja. Ši vieta, be abejonės, nebuvo patraukli: nieko panašaus į visų geidžiamą darbą misijos biure arba naujokių atrankoje, ir čia negalėjai patirti tokio atlygio, kaip rinkdama ir skirstydama labdarą. Tarsi dar labiau pabrėžiant šio darbo kuklumą, Evangelinos kabinetas buvo įrengtas labiausiai aptriušusioje vienuolyno dalyje: prie pirmame aukšte įsikūrusios bibliotekos salės, vietoje, kuri išsiskyrė skersvėjais, kiaurais vamzdžiais ir Pilietinio karo laikų langais, – visas šis derinys garantavo drėgmę, pelėsius ir nuolatinę slogą žiemos mėnesiais. Tiesą sakant, Evangeliną pastaraisiais mėnesiais kamavo kvėpavimo takų infekcijų sukeltas dusulys – dėl jo kaltino tik skersvėjus. Vis dėlto viską kiek atpirko iš Evangelinos kabineto atsiveriantis vaizdas: jos darbastalis stovėjo prie lango, pro kurį buvo matyti šiaurrytinė vienuolyno valdų dalis bei Hadsono upė. Vasarą langas aprasodavo, sudarydamas įspūdį, kad išorinis pasaulis garuoja lyg atogrąžų miškas; žiemą jis apšaldavo, ir Evangelina beveik tikėdavosi pro jį pamatyti atkrypuojant pulką pingvinų. Ji laiškų atidarytuvu nugramdydavo nuo stiklo ploną leduką ir žiūrėdavo, kaip palei Hadsoną rieda prekiniai traukiniai, o upe praplaukia baržos. Sėdėdama prie savo stalo ji galėjo įžiūrėti ir vienuolyno teritoriją supančią storą akmeninę sieną – neįveikiamą pertvarą tarp seserų ir išorinio pasaulio. Nors ši siena buvo XIX amžiaus – laikų, kai vienuolės fiziškai atsiribodavo nuo pasaulietinės bendruomenės – reliktas, visgi Nuolatinės adoracijos seserų pranciškonių vaizduotėje ji išliko svarbiausiu vienuolyno statiniu. Penkių pėdų aukščio ir dviejų pločio siena įkūnijo patikimą užkardą tarp dviejų pasaulių – tyro ir nuodėmingojo.


18

Danielle Trussoni • Angelologija

Kiekvieną rytą, po penktos valandos maldos, pusryčių ir rytinių mišių, Evangelina atsisėsdavo prie šio išklerusio palei kabineto langą stovinčio stalo. Ji vadino jį rašomuoju, nors jame nebuvo tokiam baldui privalomų stalčių, ir jis neturėjo nieko bendra su sesers Filomenos kabinete stovinčiu blizgiu raudonmedžio sekreteru. Visgi stalas buvo platus ir tvarkingas, su visais įprastais reikmenimis. Kiekvieną dieną Evangelina atversdavo naują kalendoriaus lapą, išsidėliodavo pieštukus, kruopščiai susikišdavo plaukus po veliumu ir pradėdavo dirbti. Galbūt dėl to, kad dauguma Šventosios Rožės vienuolyno gaunamų laiškų vienaip ar kitaip siejosi su angelų atvaizdų kolekcija, o didysis jos sąvadas buvo laikomas būtent bibliotekoje, ant Evangelinos pečių gulė visa korespondencija. Kiekvieną rytą ji eidavo į pirmame aukšte įsikūrusį misijos biurą, ten į juodą medvilninį maišą susidėdavo laiškus ir grįždavo prie savo stalo jų rūšiuoti. Evangelinos pareiga buvo tam tikra tvarka suskirstyti korespondenciją (iš pradžių pagal datą, paskui abėcėlės seka pagal pavardes) ir atsakyti į užklausas ant oficialaus jų vienuolyno laiškinio popieriaus, – šį nuobodų darbą ji atlikdavo elektrine rašomąja mašinėle sesers Filomenos kabinete, kuris buvo daug šiltesnis ir tiesiogiai jungėsi su biblioteka. Darbas pasirodė besąs ramus, aiškus ir reguliarus – savybės, kurios tiko jos būdui. Evangelina buvo dvidešimt trejų metų, tačiau mėgo manyti, kad jos išvaizda ir charakteris jau susiformavo: didelėmis žaliomis akimis, tamsiais plaukais, blyškia oda, buvo linkusi į apmąstymus. Priėmusi amžinuosius įžadus, ji rengėsi paprastais tamsiais drabužiais – nepakeičiama uniforma, kurią vilkės visą savo likusį gyvenimą. Evangelina nenešiojo jokių papuošalų, tik auksinį kadaise jos mamai priklausiusį pakabutį. Jis buvo nuostabus – iš aukso nukalta maža senovinė elegantiška lyra, ir Evangelinai turėjo grynai emocinę vertę. Ji paveldėjo jį po mamos mirties. Evangelinos senelė, Gabriela Levi-Franš Valko, atidavė jai papuošalą per laidotuves. Nusivedusi anūkę prie šventinto vandens indo, Gabriela nuvalė pakabutį švęstu vandeniu ir užsegė jį mergaitei ant kaklo. Evangelina pastebėjo, kad lygiai tokia pat lyra žybsi ir ant Gabrielos kaklo. „Pažadėk man, kad nešiosi jį visada, dieną ir naktį, kaip kad darė Andžela“, – pasakė tuomet Gabriela. Senelė ištarė Evangelinos mamos vardą melodingai, nukąsdama pirmą skiemenį ir pabrėždama antrąjį: An-dže-la. Ji mėgo senelės tarseną labiau nei kieno kito, ir dar vaikystėje išmoko tobulai ją pamėgdžioti. Kaip ir tėvai, Gabriela jai buvo tapusi viso labo giliai atmintin įsirėžusiu prisiminimu. Tačiau pajutusi prie odos priglundantį pakabutį, ji pajusdavo ir dar kai ką – tvirtą ryšį su savo mama ir senele. Evangelina atsiduso ir išsidėliojo prieš akis šios dienos korespondenciją – laikas imtis darbo. Išsirinkusi vieną voką, jį perpjovė sidabriniais laiškų atidarytuvo ašmenimis, išėmė sulankstytą popieriaus lapą ir, pasidėjusi ant stalo, perskaitė.


Pirmoji sfera

19

Evangelina tučtuojau suprato, kad šis laiškas kitoks, nei tie, kurie paprastai pakliūna jai į rankas. Skirtingai nei dauguma vienuolyno gaunamų laiškų, jis neprasidėjo seserims skirtais komplimentais dėl du šimtus metų trunkančios nuolatinės adoracijos, jų gausių labdaringų darbų ar uolios kovos už visuotinę taiką. Nebuvo laiške nei kalbų apie labdaringą auką, nei pažado paminėti vienuolyną testamente. Jis prasidėjo iškart nuo prašymo: Gerbiamas Šventosios Rožės vienuolyno atstove, Atlikdamas mokslinį tyrimą privačiam klientui, atskleidžiau, kad ponia Abigailė Oldrič Rokfeler, Rokfelerių šeimos matriarchė ir menų globėja, galėjo 1943–1944 m., ketveri metais prieš ponios Rokfeler mirtį, trumpai susirašinėti su Šventosios Rožės vienuolyno abate motina Inocenta. Neseniai užtikau keletą motinos Inocentos laiškų, iš kurių galima numanyti, kad šios moterys bendravo. Kadangi Rokfelerių šeimai skirtuose moksliniuose darbuose nerandu jokios informacijos apie šią pažintį, rašau Jums norėdamas paklausti: ar motinos Inocentos laiškai buvo archyvuoti? Jei taip, noriu paprašyti leidimo apsilankyti Šventosios Rožės vienuolyne ir su jais susipažinti. Užtikrinu, kad branginsiu Jūsų laiką ir kad mano klientas padengs visas išlaidas. Iš anksto dėkoju už pagalbą. Pagarbiai V. A. Verlenas Evangelina perskaitė laišką du kartus ir, užuot katalogavusi įprasta tvarka, nuėjo tiesiai į sesers Filomenos kabinetą, iš ant stalo riogsančios laiškinio popieriaus krūvos paėmė lapą, užsuko jį ant rašomosios mašinėlės veleno ir su didesniu užsidegimu nei įprastai parašė: Gerbiamas pone Verlenai, Nors Šventosios Rožės vienuolyne puoselėjama didžiulė pagarba istorinėms studijoms, dabartiniai mūsų nuostatai draudžia privačių tyrinėjimų ar publikacijų tikslais naudotis mūsų archyvais ir angelų atvaizdų kolekcija. Priimkite nuoširdžius mūsų atsiprašymus. Telaimina Jus Dievas, Evangelina Andželina Kačiatorė, Nuolatinės adoracijos sesuo pranciškonė


20

Danielle Trussoni • Angelologija

Apačioje pasirašiusi savo vardu, Evangelina antspaudavo laišką oficialiu vienuolyno antspaudu ir įdėjo sulenktą lapą į voką. Išspausdinusi ant jo adresą Niujorke, mergina priklijavo pašto ženklą ir padėjo laišką į ant poliruoto stalo krašto sukrautą siunčiamos korespondencijos krūvą, laukiančią, kada Evangelina nugabens ją į paštą Niu Poltse. Atsakymas galėjo pasirodyti griežtas, bet sesuo Filomena aiškiai nurodė Evangelinai atmesti visų tyrinėtojų mėgėjų prašymus patekti į archyvus – prasidėjus Naujojo amžiaus pamišimui dėl angelų sargų ir panašių dalykų, tokių žmonių pastaraisiais metais nuolat daugėjo. Tiesą sakant, Evangelinai vos prieš šešis mėnesius teko neigiamai atsakyti visam tokių vyrų ir moterų prigrūstam turistiniam autobusui. Ji nemėgo užtrenkti durų vienuolyno svečiams, tačiau seserys labai didžiavosi savo angelais ir nenorėjo, kad rimta jų misija taptų prieinama krištolo gabalus ir būrimo kortas su savim besitąsantiems diletantams. Evangelina su pasitenkinimu pažvelgė į laiškų krūvą. Išsiųs juos paštu dar šią popietę. Staiga kažin kas pono Verleno prašyme jai pasirodė keista. Ji išėmė laišką iš sijono kišenės ir dar kartą perskaitė eilutes, kuriose buvo rašoma apie galimą trumpą ponios Rokfeler susirašinėjimą su Šventosios Rožės vienuolyno abate motina Inocenta 1943–1944 metais. Šios datos privertė Evangeliną krūptelėti. 1944 metais Šventosios Rožės vienuolyne nutiko įsimintinas įvykis – toks reikšmingas Nuolatinės adoracijos seserų pranciškonių bendruomenei, kad žiūrėti į tai pro pirštus buvo negalima. Aplenkdama mažomis skaitymo lempomis apstatytus poliruotus ąžuolinius stalus, Evangelina perėjo biblioteką ir sustojo prie juodų metalinių nedegamų durų. Išsiėmusi iš kišenės raktų ryšulį, ji atrakino archyvus. Ar gali būti, svarstė ji pastumdama duris, kad 1944 metų įvykiai kaip nors susiję su pono Verleno prašymu? Turint omeny archyvuose laikomą informacijos kiekį, vietos bibliotekoje jiems buvo skirta labai šykščiai. Siauroje patalpoje eilėmis stovėjo metalinės lentynos, jose rikiavosi tvarkingai sudėtos dėžės. Sistema buvo paprasta ir gerai apgalvota: kairėje archyvų pusėje buvo saugomos į dėžes sukrautos laikraščių iškarpos, tuo tarpu vienuolyno korespondencija ir asmeniniai mirusių seserų daiktai, tokie kaip laiškai, dienoraščiai ir meno dirbiniai, – dešinėje. Ant visų dėžių buvo užklijuotos metus žyminčios kortelės, ir rikiavosi jos lentynose chronologine seka: pradedant 1809 metais, kai buvo įsteigtas Šventosios Rožės vienuolynas, ir baigiant dabartiniais, 1999-aisiais. Evangelina gerai žinojo, kokia tvarka sudėti čia saugomi laikraščių straipsniai, nes sesuo Filomena kartą skyrė jai varginančią užduotį padengti trapų laikraštinį popierių skaidriu acetatu. Po daugybės valandų karpymo, laminavimo ir kata-


Pirmoji sfera

21

logavimo berūgščio kartono dėžėse dabar mergina jautėsi labai nusivylusi, kad negali tučtuojau surasti to, ko jai reikia. Evangelina pabandė kuo tiksliau ir aiškiau prisiminti, ką žino apie 1944 metų pradžioje nutikusį įvykį – tą žiemą kilusį ir didžiąją dalį viršutinių vienuolyno aukštų sunaikinusį gaisrą. Vienoje jos acetatu dengtoje pageltusioje pastato fotografijoje liepsnos buvo pradeginusios stogą, o prisnigtame kieme grūdosi senoviškos Seagrave ugniagesių mašinos ir šimtai seržo abitais – nelabai besiskiriančiais nuo to, ką ir šiandien dėvi seserys Bernisė ir Bonifacija, – vilkinčių vienuolių, stovinčių ir žiūrinčių, kaip dega jų namai. Evangelina buvo girdėjusi vyresniąsias seseris pasakojant apie gaisrą. Tą šaltą vasario dieną šimtai drebančių moterų stovėjo prisnigtame vienuolyno parke ir stebėjo, kaip ugnis niokoja pastatą. Paklaikusios seserys būriu grįžo į vienuolyną, užkopė rytinio sparno laiptais – vieninteliu ugnies dar neapimtu keliu – ir pro ketvirto aukšto langą ėmė mėtyti geležinius lovų rėmus, rašomuosius stalus ir audinius, šitaip bandydamos išgelbėti kuo daugiau savo brangiausio turto. Metalinėje dėžėje saugoma parkerių kolekcija taip pat buvo išmesta į kiemą. Dėžė dužo atsimušusi į įšalusią žemę, o rašalinės išsilakstė į šalis lyg granatos. Krisdamos jos dužo, garsiai sproginėdamos ir virsdamos didelėmis spalvotomis dėmėmis ant sniego – raudonomis, juodomis ir mėlynomis. Netrukus kiemas buvo užverstas išklypusiomis lovų spyruoklėmis, vandens permerktais čiužiniais, sulaužytais stalais ir aprūkusiomis knygomis. Praėjus kelioms minutėms, kai buvo pastebėtas gaisras, ugnis išplito po pagrindinį vienuolyno priestatą, rydama juodo muslino ir baltos medvilnės rietimus įsiplieskė siuvykloje, paskui persimetė į siuvinėjimo kambarį ir pavertė pelenais krūvas mezginių ir angliškų nėrinių, kuriuos seserys buvo sukaupusios parduoti velykiniame turguje. Galiausiai liepsnos pasiekė spintas, prigrūstas visų vaivorykštės spalvų šilkinio dekoratyvinio popieriaus ir šimtų iš jo susuktų žonkilių, gelsvų narcizų ir įvairiaspalvių rožių. Ugnis pasiglemžė ir skalbyklą – milžinišką pramoninio dydžio gręžimo mašinų bei anglimis kaitinamų lygintuvų pilną patalpą. Stiklainiai su balikliais sprogo, dar labiau pakurstė ugnį ir pripildė apatinius aukštus nuodingų dūmų. Nuo karščio penkiasdešimt ką tik išskalbtų seržo abitų akimirksniu surūko. Kai vėlyvą popietę gaisras liovėsi ir virto lėta dūmų srove, iš Šventosios Rožės vienuolyno bebuvo likusi apanglėjusio medžio ir spragsinčios stogo skardos masė. Pagaliau Evangelina rado tris 1944 metais pažymėtas dėžes. Nutarusi, kad žinia apie gaisrą turėjo pasklisti maždaug tų metų vidury, Evangelina nuėmė jas visas ir, sukrovusi vieną ant kitos, išsinešė iš archyvų. Klubo stumtelėjimu užtrenkusi duris, mergina nužingsniavo į savo šaltą ir niūrų kabinetą.


22

Danielle Trussoni • Angelologija

Pasak išsamaus iš Pokipsio laikraščio iškirpto straipsnio, gaisras prasidėjo nenustatytoje ketvirto aukšto vietoje ir iš ten paplito po visą vienuolyną. Grublėtoje nespalvotoje fotografijoje buvo matyti pastato karkasas su apanglėjusiomis sijomis. Antraštė skelbė: „Ryte kilęs gaisras nusiaubė Miltono moterų vienuolyną.“ Perskaičiusi straipsnį, Evangelina sužinojo, kad šešios moterys, tarp jų ir motina Inocenta, abatė, kuri galbūt susirašinėjo su ponia Abigaile Rokfeler, gaisro metu užduso. Evangelina giliai įkvėpė, jausdama, kaip nuo liepsnose skendinčio jos mylimų namų vaizdo nukrečia šaltis. Mergina atidarė kitą dėžę ir pervertė pluoštą acetatu aptrauktų laikraščių iškarpų. Vasario 15 dieną seserys jau buvo persikrausčiusios į vienuolyno rūsį, kad būtų galima remontuoti gyvenamąsias patalpas. Moterys miegojo ant sulankstomų lovų, o virtuvėje prausėsi ir gamino valgį. Vienuolės ir toliau be perstojo meldėsi gaisro nepaliestoje Adoracijos koplyčioje, lyg nieko nebūtų nutikę. Peržvelgiant straipsnį Evangelinos dėmesį staiga patraukė eilutės puslapio apačioje. Savo nuostabai, ji perskaitė: Nors gaisras beveik visiškai nuniokojo statinius, pranešama, kad dosni Rokfelerių šeimos auka leis Nuolatinės adoracijos seserims pranciškonėms suremontuoti Šventosios Rož��s vienuolyną ir Marijos Angelų bažnyčią taip, kad pastatai atgautų ankstesnę išvaizdą.

Evangelina sudėjo straipsnius į dėžes, sukrovė šias vieną ant kitos ir nunešė atgal į archyvus. Iš lėto eidama į patalpos galą, ji pastebėjo dėžę, pažymėtą kortele su užrašu „EPHEMERA 1940–1945“. Jei motina Inocenta palaikė ryšius su tokiu žymiu asmeniu kaip Abigailė Rokfeler, tie laiškai turėtų būti saugomi čia. Evangelina nukėlė dėžę ant vėsių linoleumu klotų grindų ir pritūpė. Ji aptiko daugybę įvairiausių dokumentų – kvitų už audeklus, muilą, žvakes, 1941 metų Šventosios Rožės vienuolyno Kalėdų šventės programą, motinos Inocentos ir vyskupo susirašinėjimą dėl naujokių atvykimo, tačiau, Evangelinos nusivylimui, daugiau ten nieko nebuvo. Galimas daiktas, pagalvojo viską atgal į dėžę dėdama Evangelina, Inocentos asmeniniai dokumentai laikomi kur nors kitur. Buvo nemažai dėžių, kuriose ji galėjo juos rasti, – ypač daug vilčių teikiančios merginai atrodė pažymėtosios kortelėmis „Misijos korespondencija“ ir „Labdara iš užsienio“. Ji jau ketino eiti prie kitos dėžės, tačiau pastebėjo blyškų voką, kyšantį iš po krūvos kvitų už bažnyčiai pristatytas atsargas. Ištraukusi laišką, Evangelina pamatė, kad jis adresuotas motinai Inocentai. Elegantiška rašysena išraitytas atgalinis adresas buvo toks: Ponia A. Rokfeler, Vakarų 54-oji gatvė 10, Niujorkas, Niujorko valstija. Evangelina


Pirmoji sfera

23

pajuto, kaip į galvą plūstelėjo kraujas. Tai buvo įrodymas, kad ponas Verlenas teisus: motinos Inocentos ir Abigailės Rokfeler ryšio iš tiesų būta. Evangelina atidžiai apžiūrėjo voką, paskui jį apčiupinėjo. Į jos rankas iškrito plonas popieriukas. Gruodžio 14, 1943 Brangioji motina Inocenta, Perduodu geras naujienas apie mūsų interesus Rodopų kalnuose: pasak visų pranešimų, mūsų pastangos atnešė puikių vaisių. Jūsų patarimai nepaprastai padėjo ekspedicijai, mano įnašas taip pat, manau, buvo naudingas. Celestina Klošetė atvyks į Niujorką vasario pradžioje. Netrukus sulauksite daugiau naujienų. O iki tol, nuoširdžiai jūsų A. O. Rokfeler Evangelina nustebusi žvelgė į popieriuką savo rankose. Jai visa tai atrodė nesuvokiama. Kodėl toks žmogus, kaip Abigailė Rokfeler, turėtų rašyti motinai Inocentai? Ką reiškia „mūsų interesai Rodopų kalnuose“? Ir kodėl Rokfelerių šeima po gaisro apmokėjo Šventosios Rožės vienuolyno atstatymą? Visiška nesąmonė. Juk Rokfeleriai, kiek žinojo Evangelina, buvo ne katalikai ir nesusiję su vyskupija. Priešingai nei kitos turtingos Paauksuotojo amžiaus šeimos – jai iškart atėjo į galvą Vanderbiltų pavardė, – Rokfeleriai vienuolyno apylinkėse neturėjo daug nuosavybės. Visgi privalėjo būti koks nors tokios dosnios aukos paaiškinimas. Evangelina sulankstė ponios Rokfeler laišką ir įsidėjo į kišenę. Grįžusi iš archyvų į biblioteką, ji tučtuojau pajuto temperatūrų skirtumą – nuo židinio ugnies patalpoje pasidarė per karšta. Iš siųstinų laiškų krūvos ji paėmė rašytąjį ponui Verlenui ir nusinešė jį prie ugniakuro. Kai liepsna palietė voko kraštą ir rožinis medvilninis popierius ėmė juoduoti, Evangelinos vaizduotėje šmėkštelėjo kankinės Rožės iš Viterbo – lieknos mergaitės, kuri meta iššūkį nirtulingai ugniai, – atvaizdas. Paskui jis dingo, tarytum įsuktas į dūmų verpetą.


24

Danielle Trussoni • Angelologija

Traukinys A, Aštuntojo aveniu ekspresas, Kolumbo žiedo stotis, Niujorkas

Atsidariusios automatinės durys įleido į traukinį gūsį šalto oro. Verlenas užsisegė paltą ir žengė ant perono, ir ten jį pasitiko garsi kalėdinė muzika – dviejų į daugybę kasyčių plaukus susipynusių vyrų atliekama Jingle Bells regio versija. Melodija tarsi susiliejo su šimtais siaura prievaža judančių kūnų. Paskui minią Verlenas užlipo plačiais, purvinais laiptais į sniegu užklotą viršžeminį pasaulį, ir jo akinių auksiniais vieliniais rėmeliais stiklai nuo šalčio tučtuojau apsitraukė neperregima migla. Patekęs tiesiai į ledinį šios žiemiškos popietės glėbį, Verlenas atsargiai, tarsi pusaklis, žengė per speigo sukaustytą miestą. Kai akinius dengianti migla prasisklaidė, Verlenas pamatė, kad šventinio apsipirkimo karštinė visai įsisiūbavo. Virš įeigos į metro kabėjo laumės šluota, o ne itin linksmas Gelbėjimo armijos Kalėdų senelis, šalimais pasidėjęs raudoną emaliuotą aukų kibiriuką, kratė žalvarinį varpelį. Gatvės žibintai buvo išpuošti raudonomis ir žaliomis kalėdinėmis lemputėmis. Nuo ledinio vėjo šalikais apsimuturiavusių ir sunkiais apsiaustais apsigaubusių niujorkiečių minia skubėjo pro šalį, ir Verlenas, norėdamas sužinoti tikslią šiandienos datą, pažiūrėjo į rankinį laikrodį. Didžiulei savo nuostabai, vaikinas susivokė, kad iki Kalėdų liko vos dvi dienos. Per kiekvienas Kalėdas miestą užplūsdavo minios turistų, ir kiekvienais metais Verlenas pasižadėdavo visą gruodžio mėnesį laikytis atokiau nuo centro ir prabūti tą metą pasislėpęs jaukioje savo buto Grenič Vilidže tyloje. Kažkokiu būdu jam visad pavykdavo praleisti Kalėdas Manhatane atsiribojus nuo bet kokio šventimo. Vidurio Vakaruose gyvenantys tėvai kasmet atsiųsdavo siuntinį dovanų; paprastai išpakuodavo jį kalbėdamasis telefonu su mama, – bet tuo visa šventė ir baigdavosi. Pirmąją Kalėdų dieną jis eidavo su draugais išgerti, paskui, ganėtinai įkaušęs nuo martinio, išsinuomodavo veiksmo filmą. Tai tapo tradicija, kurios Verlenas nekantriai laukė, ypač šiemet. Pastaraisiais mėnesiais jis tiek daug dirbo, kad mintis padaryti pertraukėlę džiugino. Verlenas grūdosi per minią. Einant druska pabarstytu šaligatviu prie jo nutrintų


Pirmoji sfera

25

senamadiškų batų kibo patižęs sniegas. Jis negalėjo net įsivaizduoti, kodėl jo klientas primygtinai reikalavo susitikti Centriniame parke, o ne kokiame nors šiltame ir tyliame restorane. Jei tai nebūtų toks svarbus projektas – tiksliau sakant, jei tai nebūtų šiuo metu vienintelis jo pajamų šaltinis, – Verlenas būtų pareikalavęs leisti jam išsiųsti atliktą darbą paštu, ir problemos kaip nebuvę. Bet parengti tyrimo dosjė prireikė kelių mėnesių, be to, buvo būtina tinkamai paaiškinti savo išvadas. Galų gale Persivalis Grigoris liepė griežtai laikytis jo nurodymų. Jei Grigoris būtų užsigeidęs susitikti su Verlenu Mėnulyje, šiam būtų tekę surasti būdą nusigauti ir ten. Jis palaukė, kol pravažiuos mašinos, ir netrukus prieš akis iškilo įspūdinga Kolumbo žiedo viduryje ant marmurinės kolonos stovinti didžiojo keliautojo statula, įrėminta kreivų nuogų Centrinio parko medžių. Verlenas laikė šią skulptūrą negražia, per daug manieringa, neskoninga ir netinkama šiai vietai. Eidamas pro šalį vaikinas pastebėjo cokolio pagrinde iškaltą akmeninį angelą. Jis laikė tarp pirštų marmurinį gaublį ir buvo kaip gyvas: atrodė, būtybė bet kurią akimirką gali atsiplėšti nuo paminklo, pakilti virš taksi gaudesio ir nuskrieti į dūmingą dangų virš Centrinio parko. Prieš akis atsivėrė parkas – belapių medžių ir apsnigtų takelių raizginys. Verlenas praėjo pro dešrainių prekiautoją, kuris šildėsi rankas virš garų debesies, pro vaikų vežimėlius stumdančias aukles, pro spaudos kioską. Suoliukai parko pakraštyje buvo tušti. Joks sveiko proto žmogus neitų pasivaikščioti tokią šaltą popietę. Verlenas vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Jis vėlavo, tačiau įprastinėmis aplinkybėmis dėl to nebūtų nerimavęs: jis dažnai vėluodavo į susitikimus penkias ar dešimt minučių, teisindamas savo lėtumą meniška prigimtimi. Bet šiandien nevėluoti buvo svarbu. Jo klientas skaičiuoja minutes, o gal net sekundes. Verlenas pasilygino kaklaraištį – eBay aukcione nusipirktą šviesiai mėlyną septinto dešimtmečio Hermès su geltonų heraldinių lelijų ornamentu. Nebūdamas tikras dėl padėties arba numanydamas, kad gali išsiduoti, jog jaučiasi nesmagiai, Verlenas išrausdavo iš savo spintos pačių keisčiausių apdarų. Tai buvo nesąmoninga reakcija, savotiškas kenkimas sau, jį pats pastebėdavo tik tada, kai būdavo jau per vėlu. Pirmieji pasimatymai ir pokalbiai dėl darbo buvo ypač nevykę. Verlenas į juos ateidavo atrodydamas taip, lyg būtų ką tik išėjęs iš cirko palapinės: kiekviena aprangos detalė netinkama ir per ryški esamomis aplinkybėmis. Akivaizdu – Verlenas nervinosi ir dėl šio susitikimo: prie senamadiško kaklaraiščio jis vilkėjo iki galo užsagstytus marškinius raudonais dryželiais, baltą sportinį velvetinį švarką, džinsus ir savo mėgstamiausias kojines su Snupio atvaizdu – buvusios merginos dovaną. Šį kartą jis pralenkė pats save. Stipriau susisupdamas į apsiaustą, džiaugdamasis, kad gali pasislėpti po jo minkšta, neutralios pilkos spalvos vilna, Verlenas giliai įkvėpė šalto oro ir tvirčiau suspaudė dosjė aplanką, tarsi vėjas galėtų jį išplėšti iš rankų, paskui, lydimas besisukančių snaigių, nuėjo į Centrinio parko gilumą.


26

Danielle Trussoni • Angelologija

Pietvakarinis Centrinio parko takas, Niujorkas

Toli nuo kalėdinių pirkėjų srauto, apgaubtas ledinės tylumos, ant parko suoliuko sėdėjo vaiduokliškas siluetas. Aukštas, blyškus, trapus kaip kaulo porcelianas, Persivalis Grigoris atrodė lyg pats sudarytas iš sniego verpetų. Jis išsiėmė iš apsiausto kišenės baltą šilkinę nosinę ir mėšlungiškai į ją nusikosėjo. Su kiekvienu spazmu jo siluetas sudrebėdavo ir tapdavo neryškus, paskui, atokvėpio akimirką, atgaudavo ankstesnį pavidalą. Šilkinė nosinė išsitepė mėlyno kraujo lašais, jie švytėjo tarsi safyrų šukės ant sniego. Nebuvo jokių abejonių: Grigorio būklė per pastaruosius mėnesius dar pablogėjo. Jis sviedė ant žemės sukruvintą nosinę. Perštėjo nugaros odą. Grigoris taip blogai jautėsi, kad ir mažiausias judesys buvo didžiausia kankynė. Persivalis pažiūrėjo į laikrodį – gryno aukso Patek Philippe. Vakar popietę kalbėdamasis su Verlenu jis tiksliai nurodė susitikimo laiką – lygiai dvyliktą valandą dienos. O dabar buvo 12.05. Suirzęs Persivalis atsirėmė į ledinį parko suoliuko atlošą ir pabarbeno lazdele į apšalusį taką. Grigoris nemėgo laukti, o juolab žmogaus, kuriam taip gerai moka. Jų vakarykštis telefoninis pasikalbėjimas buvo paviršutiniškas ir praktiškas, be jokių mandagybių. Persivaliui nepatiko aptarinėti reikalų telefonu – tokiais pokalbiais jis niekad nepasitikėjo, – tačiau reikėjo šiokių tokių valios pastangų atsispirti pagundai paklausinėti Verleno apie jo išvadų detales. Jau daugybę metų Persivalis ir jo šeima rinko informaciją apie dešimtis vienuolynų ir abatijų visame žemyne, ir dabar Verlenas tvirtina, jog aptiko šį tą įdomaus tiesiog panosėj – prie Hadsono. Jų pirmo susitikimo metu Persivalis palaikė Verleną ką tik verslo mokyklą baigusiu karjeristu, kuris paviršutiniškai domisi meno rinka. Juodi garbanoti Verleno plaukai buvo susitaršę, elgėsi jis taip, lyg vertintų save prasčiau, nei iš tiesų yra vertas, ir vilkėjo blogai derantį kostiumą. Išvaizda Verlenas – kaip ir dažnas jo amžiaus vyras – priminė menininką: viskas jame – nuo drabužių iki


Pirmoji sfera

27

manierų – buvo per daug jaunatviška, per daug stileiviška, tarsi gyvenime dar būtų neradęs sau vietos. Be abejonės, jis nė iš tolo nepriminė tų žmonių, kuriuos Persivalis paprastai samdydavo dirbti savo šeimai. Vėliau Grigoris apie Verleną sužinojo daugiau: be to, kad specializavosi meno istorijoje, jis buvo dailininkas ir nepilno etato universiteto dėstytojas, o kad suvestų galus, papildomai uždarbiaudavo aukcionuose ir kaip konsultantas. Verlenas akivaizdžiai laikė save bohemos atstovu, ir būtent tuo, matyt, teisino punktualumo stygių. Vis dėlto jaunuolis pasirodė išmanąs savo darbą. Pagaliau Persivalis pastebėjo į parką atskubantį Verleną. Priėjęs prie suoliuko, vaikinas ištiesė ranką. – Pone Grigori, – tarė uždusęs. – Atleiskit, kad vėluoju. Persivalis šaltai paspaudė Verlenui ranką. – Pagal mano nepaprastai patikimą laikrodį, jūs vėluojate septynias minutes. Jei norite ir toliau mums dirbti, ateityje būkite punktualus. – Jis pažvelgė Verlenui į akis, bet jaunuolis visai neatrodė atgailaujantis. Persivalis mostelėjo parko pusėn. – Pasivaikščiosime? – Kodėl gi ne? – Žvilgtelėjęs į Grigorio lazdelę, Verlenas pridūrė: – Nors galime pasėdėti ir čia, jei norite. Gal taip būtų patogiau. Persivalis atsistojo ir, metaliniu lazdos galiuku tyliai kaukšėdamas į ledą, nuėjo snieguotu takeliu gilyn į Centrinį parką. Ne taip seniai, kai buvo toks pat gražus ir stiprus kaip Verlenas, jis būtų net nepastebėjęs šios dienos vėjo ir šalčio. Grigoris prisiminė, kaip kartą, išėjęs pasivaikščioti po Londoną tvyrant 1814 metų žiemos speigams, kai Temzę buvo padengęs ledas ir pūtė arktiniai vėjai, jis nužingsniavo daugybę mylių, ir jautėsi šiltai lyg namuose. Tačiau anuomet, pačiame grožio ir jėgų žydėjime, Persivalis buvo visai kita būtybė. Dabar jis jautė, kaip nuo šalto oro gelia visą kūną, sąnarių skausmas tarsi vertė judėti į priekį, nepaisant kojų mėšlungio. – Jūs ką nors atnešėte? – nepakeldamas akių pagaliau paklausė Persivalis. – Kaip ir žadėjau, – atsakė Verlenas, traukdamas iš po pažasties voką ir paduodamas jį tokiu plačiu mostu, kad ant akių užkrito juodos garbanos. – Šventieji pergamentai. Persivalis stabtelėjo, nežinodamas, kaip reaguoti į Verleno sąmojį, ir pasvėrė rankoje voką – jis buvo didelis ir sunkus lyg pietų lėkštė. – Labai tikiuosi, kad tai, ką atnešėte, padarys man įspūdį. – Manau, būsite visiškai patenkintas. Ataskaita prasideda nuo telefonu mano jau pasakotos ordino istorijos. Čia rasite trumpas rezidenčių biografijas, pranciškonių ordino filosofijos apžvalgą, pastabas dėl Nuolatinės adoracijos seserų pranciškonių bibliotekoje sukauptos neįkainojamos knygų ir paveikslų kolekci-


28

Danielle Trussoni • Angelologija

jos, taip pat santrauką apie jų misijas užsienyje. Sukatalogavau šaltinius ir padariau originalių dokumentų fotokopijas. Persivalis atvėrė voką ir išsiblaškęs prabėgom peržvelgė lapus. – Iš esmės tai visiems prieinama bendro pobūdžio informacija, – atsainiai tarė jis. – Nesuprantu, kas paskatino jus pradėti būtent nuo šito. Tą akimirką kažkas patraukė Persivalio dėmesį. Jis išėmė iš voko pluoštą popierių ir, vėjui taršant lapų kraštus, ėmė juos žiūrinėti. Tai buvo vienuolyno brėžiniai: aũkštų planų stačiakampiai, cilindriški bokštai, vienuolyną su bažnyčia jungiantis siauras koridorius, platus prieškambaris. – Tai architektūriniai brėžiniai, – tarė Verlenas. – Kuo jie ypatingi? – prikandęs lūpą paklausė Persivalis, greitai perversdamas lapus. Ant pirmojo buvo antspaudas su data: 1809, gruodžio 28. – Kiek galiu spręsti, – atsakė Verlenas, – tai originalūs Šventosios Rožės vienuolyno eskizai, antspauduoti ir patvirtinti vienuolyno steigėjos abatės. – Ar jie apima išorines vienuolyno valdas? – vėl paklausė Persivalis, įdėmiau apžiūrėdamas brėžinius. – Taip, – linktelėjo Verlenas. – Kaip ir vidines. – Kur jūs juos radote? – Valstijos šiaurėje, apygardos teismo rūmų archyve. Regis, niekas nežino, kaip jie ten atsidūrė, ir niekas turbūt nepastebės, kad jie dingo. Pasidomėjęs išsiaiškinau, kad planai buvo perkelti į teismo pastatą 1944 metais, po gaisro vienuolyne. Persivalis pažvelgė į Verleną su vos juntamu iššūkiu. – Ir jūs nusprendėte, kad tie brėžiniai svarbūs? – Tai ne paprasti brėžiniai. Pažiūrėkite čia. – Verlenas parodė Persivaliui neryškų aštuonkampio statinio škicą su užrašu ADORACIJOS KOPLYČIA viršuje. – Šis eskizas ypač žavus. Jį nubraižė žmogus, turėjęs puikią nuovok�� apie mastelį ir perspektyvą. Statinio konstrukcija perteikta taip tiksliai, taip detaliai, kad škicas išsiskiria iš visų kitų brėžinių. Pradžioj net pamaniau, kad jis ne iš šio pluošto, – per daug jau kitoniškas stilius, – tačiau jis antspauduotas ir datuotas kaip kiti. Persivalis įsistebeilijo į brėžinį. Adoracijos koplyčia buvo nubraižyta labai rūpestingai, ypač altorius ir įeiga. Koplyčios plane Grigoris pastebėjo keletą vienas iš kito išeinančių koncentrinių ratų. Sferų vidury, lyg kiaušinis apsauginiame lizdo raizginyje, žėravo auksinis antspaudas. Paskubom pervertęs brėžinius, Persivalis pastebėjo, kad toks ženklas uždėtas ant kiekvieno lapo. – Sakykit, – tarė jis, baksteldamas pirštu į antspaudą, – ką, jūsų manymu, jis reiškia? – Ir mane tai sudomino, – atsakė Verlenas, traukdamas iš užančio kitą voką. – Taigi dar kiek patyrinėjau. Tai trakų monetos, datuojamos V amžiumi prieš Kris-


Pirmoji sfera

29

tų, reprodukcija. Originalas atrastas per Japonijos finansuotus archeologinius kasinėjimus dabartinėje rytų Bulgarijoje, vietoje, kur kadaise būta Trakijos centro – V amžiaus Europos kultūros prieglobsčio. Monetos originalas yra Japonijoje, tad turiu tik šią nuotrauką. Verlenas atvėrė voką ir padavė Persivaliui padidintą monetos fotokopiją. – Šie architektūriniai brėžiniai antspauduoti daugiau kaip šimtą metų prieš monetos atradimą, vadinasi, šis antspaudas – ir patys brėžiniai – yra kažkas neįtikima. Iš to, ką man pavyko sužinoti, atrodo, kad šis atvaizdas yra išskirtinis tarp trakų metalinių pinigų. Daugelyje to laikotarpio monetų buvo vaizduojamos mitologinių būtybių, tokių kaip Hermis, Dionisas ar Poseidonas, galvos, o čia vaizduojamas instrumentas – Orfėjo lyra. Keletą trakų monetų galima rasti Metropolitano meno muziejuje. Buvau nuėjęs jų apžiūrėti. Jei įdomu, tai jos eksponuojamos graikų ir romėnų galerijose. Deja, ten nėra nieko panašaus į šią monetą. Ji tokia vienintelė. Persivalis Grigoris atsirėmė į slidžią nuo prakaito dramblio kaulo lazdos rankeną ir pabandė užgniaužti susierzinimą. Pro medžių šakas iš dangaus leidosi ir krito ant takelio dideli drėgni sniego dribsniai. Verlenas akivaizdžiai nesupranta, kokie bereikšmiai Grigorio planams yra šie brėžiniai ir antspaudas. – Puiku, pone Verlenai, – tarė Persivalis, kiek pajėgė išsitiesdamas ir besdamas į pašnekovą griežtą žvilgsnį. – Bet neabejoju, kad turite man dar ką nors. – Dar ką nors? – suglumęs perklausė Verlenas. – Jūsų atnešti brėžiniai istoriniu požiūriu neabejotinai įdomūs, – pasakė Persivalis, paniekos pilnu mostu grąžindamas juos Verlenui, – tačiau mūsų darbui tai mažiau svarbus dalykas. Jei jūs aptikote informacijos apie galimą Abigailės Rokfeler ryšį su šiuo konkrečiu vienuolynu, tikiuosi, pabandėte ten patekti? Kaip jums tai sekėsi? – Aš tik vakar išsiunčiau prašymą į vienuolyną, – atsakė Verlenas. – Dabar laukiu atsakymo. – Laukiate? – iš pykčio pakeltu balsu pakartojo Persivalis. – Man reikia leidimo patekti į archyvus, – paaiškino Verlenas. Jaunuolis sudvejojo visai nežymiai – kiek paraudo jo skruostai, elgsenoje šmėkštelėjo sutrikimas, – tačiau ir to pakako, kad Persivaliui šis neužtikrintumas sukeltų įniršiu atmieštą įtarumą. – Jokių laukimų. Arba randate informaciją, kuri domina mano šeimą, – tam jums buvo skirta pakankamai laiko ir išteklių, – arba ne. – Nepatekęs į vienuolyną nieko daugiau negaliu padaryti. – Ir kiek jums prireiks laiko ten patekti? – Tai nebus lengva. Kad durys atsivertų, man reikia oficialaus leidimo. Jei tokį


30

Danielle Trussoni • Angelologija

leidimą gausiu, prireiks kelių savaičių rasti ką nors vertinga. Ketinu važiuoti į valstijos šiaurę po Naujųjų metų. Tai ilgas procesas. Grigoris drebančiomis rankomis sulankstė vienuolyno planus ir grąžino juos Verlenui, paskui, tramdydamas susierzinimą, iš vidinės apsiausto kišenės išėmė pinigų prigrūstą voką. – Kas čia? – paklausė Verlenas. Jis pravėrė voką ir akivaizdžiai apstulbo ten radęs pluoštą šiugždančių šimtadolerinių banknotų. Persivalis uždėjo ranką Verlenui ant peties ir pajuto žmogaus kūno šilumą – tokią svetimą ir tuo pat metu masinančią. – Kelias tolimas, – tarė jis, vesdamasis Verleną takeliu Kolumbo žiedo link, – bet, manau, spėsite ten nusigauti dar iki sutemstant. Ši premija – tai kompensacija už nepatogumus. Jei jums pavyks užbaigti darbą ir gauti Abigailės Rokfeler ryšių su vienuolynu įrodymą, mes pratęsime pokalbį.


Pirmoji sfera

31

Šventosios Rožės vienuolynas, Miltonas, Niujorko valstija

Nuėjusi į ketvirto aukšto galą, už TV kambario, Evangelina atsidūrė priešais išklerusias geležines duris ir, jas atidariusi, ėmė kilti pelėsiais aptrauktais laiptais. Žinodama, kad medis po kojomis supuvęs, ji kopė atsargiai, palei kreivas drėgnas akmenines sienas, kol pasiekė ankšto apskrito, aukštai virš visų vienuolyno valdų iškilusio bokštelio viršūnę. Šis bokštas buvo viskas, kas liko iš vienuolyno viršutinių aukštų pradinės konstrukcijos. Į viršų jis kilo nuo savo pagrindo Adoracijos koplyčioje ir, sraigtiniais laiptais perskrodęs antrą ir trečią aukštus, užsibaigė ketvirtajame – tai leido seserims iš miegamųjų kambarių lengvai pasiekti naktinių maldų vietą. Nors būtent šiam tikslui bokštelis ir buvo statytas, seserys nuo seno pirmenybę teikė pagrindiniams laiptams, mat šie buvo ir šildomi, ir apšviesti elektra. 1944 metų gaisras bokštelį aplenkė, tačiau Evangelina vis tiek čia užuodė į gegnes įsigėrusį suodžių tvaiką, tarsi patalpa būtų įtraukusi lipnios dūmų dervos ir nustojusi kvėpuoti. Elektros iki šiol nebuvo, tad vienintelis šviesos šaltinis liko rytinį bokšto linkį supantys smailėjantys langai iš storo rankų darbo švinuoto stiklo. Net ir dabar, vidurdienį, šiauriniam vėjui be perstojo barkščiojant į langus, patalpoje karaliavo lediniu šalčiu persisunkusi tamsa. Evangelina pridėjo rankas prie vėsaus stiklo. Ant tolumoje dunksančių banguojančių kalvų krito blyški žiemos šviesa. Net giedriausiomis gruodžio dienomis šis gamtovaizdis likdavo aptemęs, tarsi saulės spinduliai būtų skverbęsi pro nesufokusuotą lęšį. Tuo tarpu kiekvieną vasaros popietę medžių viršūnes apgaubusi dosnios saulės šviesa nudažydavo lają visomis vaivorykštės spalvomis, ir čia jau varžytis nepajėgė jokia žiemos diena, net ir pati giedriausia. Prieš keturias ar penkias savaites lapai dar buvo nuostabiai spalvoti – rudi, raudoni, oranžiniai, geltoni, ir ši margaraštė marška atsispindėdavo rusvame, lygiame kaip stiklas upės paviršiuje. Evangelina įsivaizduodavo, kaip iš Niujorko obuolių ar moliūgų pasiskinti vykstantys keleiviai, pralėkdami traukiniu rytine Hadsono pakrante,


32

Danielle Trussoni • Angelologija

lyg pakerėti žvelgia į gražiąją lapiją. Bet dabar medžiai buvo nuogi, o kalvos padengtos sniegu. Evangelina retai ieškodavo prieglobsčio bokšte: daugiausia kartą ar du per metus, kai nepaklusnios mintys nunešdavo ją tolyn nuo bendruomenės gyvenimo ir versdavo ieškoti tylios vietos pamąstyti. Kad dėl to viena iš seserų slapta pasišalintų nuo kitų, buvo neįprastas dalykas, tad po šito Evangelina dažnai kelias dienas jausdavo sąžinės graužimą dėl savo elgesio. Ir vis dėlto ji negalėjo nustoti lankytis bokštelyje. Kaskart užkilusi laiptais į viršų ji pastebėdavo, kad čia jos protas nurimsta, o mintys pasidaro skaidrios ir aiškios – ypač pasigrožėjus vienuolyną supančiu gamtovaizdžiu. Stovėdama prie lango ji prisiminė šįryt ją prižadinusį sapną. Jame pasirodžiusi motina Evangelinai tyliai kalbėjo nesuprantama kalba. Gėla, kurią ji jautė bandydama vėl išgirsti motinos balsą, nesitraukė visą rytą. Tačiau mergina nedraudė sau galvoti apie mamą. Juk tai natūralu: šiandien gruodžio dvidešimt trečia, Andželos gimtadienis. Evangelina tik fragmentiškai prisiminė savo motiną: ilgus šviesius jos plaukus; malonų prancūziškos greitakalbės skambesį jai šnekant telefonu; jos įprotį stiklinėje peleninėje palikti rūkstančią cigaretę, nuo kurios kylantys dūmų debesėliai sklaidydavosi prieš akis. Dar ji prisiminė neįtikėtinai ilgą motinos šešėlį – permatomą tamsų pavidalą, judantį ant jų buto sienos Paryžiaus keturioliktoje apygardoje. Dieną, kai mirė mama, Evangelinos tėvas atvažiavo jų raudonu Citroën DS paimti jos iš mokyklos. Jis atvyko vienas, ir tai jau savaime buvo neįprasta. Jos tėvai dirbo tą patį darbą, abu buvo atstovai profesijos, kuri, kaip dabar žinojo Evangelina, buvo labai pavojinga, todėl retai kur nors vykdavo vienas be kito. Iš pabrinkusių tėvo paakių ir blyškios odos mergaitė iškart suprato, kad jis verkė. Kai ji atsisėdo ant užpakalinės automobilio sėdynės, pasitaisė paltą ir pasidėjo ant kelių savo kuprinę, tėvas pasakė, kad mamos su jais daugiau nebebus. – Ji išvyko? – sumišusi paklausė Evangelina, beviltiškai bandydama suvokti, ką jis turi galvoje. – Kur? Tėvas papurtė galvą, tarsi žinodamas, kad jo atsakymas bus nesuprantamas. – Ją atėmė iš mūsų, – pasakė jis. Vėliau, kai Evangelina pagaliau sužinojo, kad Andžela buvo pagrobta ir nužudyta, ji negalėjo suprasti, kodėl tėvas tądien parinko būtent tokius žodžius. Juk jos motina buvo ne šiaip „atimta“: ji buvo nužudyta, visiškai sunaikinta, ji išnyko iš šio pasaulio, kaip kad šviesa išnyksta padangėje, kai saulė nusileidžia už horizonto. Būdama vaikas Evangelina nepajėgė suvokti, kokia jauna mirė jos motina. Tačiau bėgant laikui ji pradėjo matuoti savo pačios amžių Andželos gyvenimu –


Pirmoji sfera

33

kiekvieni metai jai buvo tarsi brangių praeities įvykių atkūrimas. Sulaukusi aštuoniolikos mama sutiko Evangelinos tėvą. Aštuoniolikos Evangelina priėmė Nuolatinės adoracijos sesers pranciškonės įžadus. Dvidešimt trejų, tokio amžiaus, kokio dabar buvo Evangelina, mama ištekėjo už tėvo. Trisdešimt devynerių ji buvo nužudyta. Brėždama šias paraleles, Evangelina pynė savo gyvenimo gijas apie motiną, tarsi ji būtų ant grotelių besivejanti visterija. Kad ir bandė save įtikinti, jog viskas gerai ir be motinos, ir kad tėvas jos labui padarė viską, ką galėjo, Evangelina žinojo: nebuvo nei dienos, nei akimirkos, kad ji nesiilgėtų Andželos. Evangelina gimė Paryžiuje. Jų šeima – tėvas, mama ir ji – gyveno Monparnase. Mergina taip ryškiai prisiminė savo butą, tarsi būtų jame gyvenusi tik vakar. Visi padrikai išsidėstę ir tarpusavyje besijungiantys kambariai buvo aukštomis kesoninėmis lubomis, su didžiuliais langais, pro kuriuos sklindanti pilka šviesa užliedavo visą erdvę. Vonia buvo neįprastai didelė – bent tikrai ne mažesnė už Šventosios Rožės vienuolyno bendrą prausyklą. Evangelina prisiminė vonioje ant sieninės gembinės sukabintus motinos drabužius: lengvą pavasarinę suknelę, aplink pakabą mazgu surištą ryškiai raudoną šilkinę kaklajuostę ir porą lakuotų sandalų, padėtų apačioje taip, tarsi visą šią eilutę vilkėtų kokia nors nematoma moteris. Patalpos viduryje stovėjo porcelianinė vonia: tvirta ir sunki kaip gyvas padaras, blizgančiais šlapiais kraštais, riestomis kojomis. Kitas brangus prisiminimas, kurį Evangelina nuolat peržiūrinėjo savo atminties ekrane tarsi filmą, buvo pasivaikščiojimas su motina likus metams iki jos mirties. Susikibusios už rankų jiedvi taip greitai ėjo šaligatviais ir akmenimis grįstomis gatvėmis, jog Evangelina turėjo beveik bėgti, kad neatsiliktų nuo Andželos žingsnio. Buvo pavasaris, ar bent ji taip manė dėl gausybės margaspalvių gėlių, kurios žydėjo prie gyvenamųjų namų palangių prikabintose dėžutėse. Andžela tą popietę buvo nerami. Tvirtai laikydama dukros ranką savojoje, ji vedėsi mergaitę per universiteto kiemą – bent taip pamanė Evangelina, išvydusi didžiulį akmeninį portiką ir daugybę kiemelyje dykinėjančių žmonių. Pastatas atrodė nepaprastai senas, bet, palyginus su Amerika, Paryžiuje, o ypač Monparnase ir Lotynų kvartale, viskas atrodė labai sena. Tačiau dėl vieno dalyko ji buvo tikra: Andžela tarp šių žmonių kažko ieškojo. Kai mama tempėsi Evangeliną per minią, ragindama mergaitę neatsilikti, ji taip suspaudė ranką, kad ši net ėmė dilgčioti. Galiausiai prie jų priėjo vidutinio amžiaus moteris ir pasisveikinusi pabučiavo mamą į abu skruostus. Moters plaukai buvo juodi, o veido bruožai gražūs, ryškūs, panašūs į Andželos, tačiau kiek sušvelninti amžiaus. Evangelina pažino savo senelę, Gabrielą, bet žinojo, kad jai su ja kalbėtis negalima. Andžela su Gabriela, kaip paprastai, ginčijosi, ir mergaitė suprato, kad geriausia į jų vaidą nesikišti. Tik


34

Danielle Trussoni • Angelologija

po daugelio metų, kai ir Evangelina, ir Gabriela jau gyveno Jungtinėse Valstijose, ji daugiau sužinojo apie savo senelę. Ir tik tuomet pradėjo ją geriau suprasti. Nors prabėgo šitiek metų, Evangeliną vis dar slėgė vienintelis dalykas, kurį ji nepaprastai aiškiai prisiminė iš to pasivaikščiojimo su mama, jis buvo keistai proziškas – kelius siekiančių rudų odinių batų, kuriuos, užsitempusi ant išblukusių mėlynų džinsų, avėjo mama, blizgėjimas. Evangelina kažkodėl galėjo prisiminti viską, kas susiję su tais batais, – jų aukštus kulnus, užtrauktukus, kurie prasidėjo ties kulkšnimis ir baigėsi palei blauzdos viršų, padų skleidžiamą garsą einant plytelėmis ar akmenimis, – tačiau ji niekaip negalėjo prisiminti motinos rankų formos ar jos pečių linkio. Laiko migloje ji prarado pačią savo motinos esmę. Tačiau galbūt labiausiai Evangeliną kankino tai, kad ji nebegalėjo prisiminti motinos veido. Iš fotografijų ji žinojo, kad Andžela buvo aukšta ir liekna, jos šviesūs plaukai dažnai būdavo pakišti po kepure – tai Evangelinai visad keldavo asociacijas su berniokiškomis septinto dešimtmečio prancūzų aktorėmis. Tačiau kiekvienoje nuotraukoje Andželos veidas atrodė toks skirtingas, kad Evangelina nepajėgė viso to sujungti į vieną vaizdinį. Žvelgiant iš profilio mamos nosis atrodė smaila, o lūpos plonos. Kiek pasisukusios jos skruostai buvo putnūs ir išsišovę, beveik azijietiški. Tačiau mamai žiūrint tiesiai į fotoaparatą, viską užgoždavo jos didelės mėlynos akys. Evangelinai atrodė, kad jos motinos veidas mainydavosi priklausomai nuo apšvietimo ir fotoaparato padėties, ir tai neleido išsaugoti jos nekintamo atvaizdo. Po Andželos mirties tėvas beveik niekada apie ją nebekalbėdavo. Jei Evangelina imdavo klausinėti apie mamą, jis dažniausiai tiesiog nusigręždavo, tarsi nieko negirdėtų. O kartais jiems pietaujant tėvas, atsidaręs butelį vyno, pažerdavo erzinančių nuotrupų apie mamą: būdavo, Andžela praleisdavo visą naktį savo laboratorijoje ir grįždavo namo tik saulei tekant; ji pasinerdavo į darbą ir visur kur palikdavo primėtytų knygų ir popierių; ji norėjo gyventi prie vandenyno, toli nuo Paryžiaus; apie laimę, kurią jai suteikė Evangelinos gimimas... Visus tuos kartu gyventus metus tėvas užkirsdavo kelią bet kokiam rimtam pokalbiui apie mamą. Ir vis dėlto, kai Evangelina ko nors paklausdavo apie Andželą, kažkas jo elgsenoje pasikeisdavo, jis tarsi išvysdavo žmonos vėlę, kuri jam lygiomis dalimis neša ir skausmą, ir paguodą. Nekęsdamas praeities ir tuo pat metu ją mylėdamas, tėvas, regis, ir džiaugėsi Andželos šmėkla, ir stengėsi įtikinti save, kad ji neegzistuoja. Evangelina buvo tikra, kad jis taip ir nepaliovė mylėjęs Andželos. Jis niekada daugiau nebevedė, o Amerikoje bendravo tik su keletu draugų. Daugelį metų tėvas kas savaitę skambindavo į Paryžių ir ištisas valandas prašnekėdavo kalba, kuri Evangelinai atrodė tokia žavi ir muzikali, – ji tiesiog sėdėdavo virtuvėje ir klausydavosi jo balso.


Pirmoji sfera

35

Kai mergaitei suėjo dvylika, tėvas atvežė ją į Šventosios Rožės vienuolyną ir patikėjo moterims, kurios tapo jos auklėtojomis. Seserys skatino ją tikėti jų pasauliu, o Evangelinai, jei būdavo su savimi atvira, tikėjimas atrodė tarsi brangus, bet nepasiekiamas turtas, prieinamas daugeliui, tik ne jai. Ilgainiui Evangelina ėmė suprasti, kad jos tėvas paklusnumą vertino labiau nei tikėjimą, drausmę labiau nei kūrybiškumą, o santūrumą labiau nei jausmus. Ilgainiui ji nugrimzdo savo prievolių rutinoje. Ilgainiui ji pamiršo ir mamą, ir senelę, ir save pačią. Tėvas dažnai atvykdavo į Šventosios Rožės vienuolyną aplankyti Evangelinos. Jie susėsdavo bendruomenės kambaryje ant sofos, ir tėvas kaip suakmenėjęs su didžiuliu susidomėjimu stebėdavo dukrą, tarsi ji būtų eksperimentas, kurio rezultatą jis trokšta sužinoti. Jis įdėmiai stebeilydavo į Evangelinos veidą, lyg tai būtų teleskopas, pro kurį, jei tik įtemps regėjimą, jis gali išvysti savo mylimos žmonos bruožus. Bet Evangelina, tiesą sakant, nė iš tolo nepriminė savo motinos. Tačiau ji ėmė panėšėti į senelę, Gabrielą. Šio panašumo tėvas nutarė nepastebėti. Jis mirė prieš trejus metus, bet iki paskutinio atodūsio buvo tvirtai įsitikinęs, kad jo vienintelis vaikas yra panašus į šmėklą. Evangelina taip stipriai suspaudė pakabutį rankoje, kad aštrusis lyros galas giliai susmego į delno odą. Mergina žinojo, jog turi paskubėti – ji reikalinga bibliotekoje, be to, seserims gali pasidaryti įdomu, kur ji dingo. Taigi nustūmusi mintis apie tėvus į šalį, Evangelina susitelkė į tai, dėl ko užlipo į bokštą. Ji pasilenkė ir ėmė braukti pirštais per grublėtą mūrinę sieną, kol galiausiai trečioje nuo apačios eilėje pajuto šiek tiek sujudant išklebusią plytą. Įspraudusi į griovelį nagą, Evangelina ją pakreipė, išėmė iš sienos, ir iš atsivėrusios ertmės ištraukė siaurą plieninę dėžutę. Vien prisilietimas prie jos šalto paviršiaus nuramino merginos mintis, tarsi metalo tvirtumas paneigtų iliuzinę atminties prigimtį. Evangelina pasidėjo dėžutę priešais save ir pakėlė dangtelį. Viduje buvo maža užrašų knygutė odiniu dirželiu ir auksine angelo pavidalo sąsaga. Būtybės kūnas buvo pailgas ir plonas, o akys žibėjo įtaisytais mėlynais safyrais. Paspaudus angeliuko sparnus, atsisklendė kaištis, ir Evangelinai ant kelių atsivertė knygutės puslapiai. Įrišimas buvo minkštas, jo oda – susidėvėjusi ir nutrinta. Pirmame puslapyje žėrėjo auksu įspaustas žodis: ANGELOLOGIJA. Evangelinai verčiant lapus prieš akis sumirgėjo ranka piešti žemėlapiai, įvairių spalvų rašalu iškeverzoti užrašai, paraštėse piešti angelų bei muzikos instrumentų eskizai. Knygutės viduryje vienas puslapis buvo prirašytas natų. Daug vietos buvo skirta istorinių įvykių analizei bei biblinei tradicijai, o paskutiniame bloknoto ketvirtyje pasipylė virtinė Evangelinai nesuprantamų skaičių ir lygčių. Ši knygutė kadaise priklausė jos senelei, o dabar jai. Mergina perbraukė ranka odinį viršelį, ji visa širdimi troško prasiskverbti į po juo tūnančias paslaptis.


36

Danielle Trussoni • Angelologija

Evangelina išėmė už knygutės nugarėlės užkištą fotografiją, kurioje buvo įamžintos apsikabinusios jos mama ir senelė. Nuotrauka buvo daryta tais metais, kai gimė Evangelina, – ji palygino savo gimimo datą su įspaustąja fotografijos pakraštyje ir nustatė, kad tuo metu mama buvo trečią mėnesį nėščia, nors šito visai nesimatė. Evangelina geliančia širdimi žvelgė į nuotrauką. Andžela ir Gabriela joje atrodė tokios laimingos. Ji būtų atidavusi viską, ką turi, kad tik vėl būtų drauge su jomis.

Evangelina grįžo į biblioteką uoliai nutaisiusi linksmą veidą ir kaip įmanydama stengdamasi paslėpti savo tikrąsias mintis. Stačiakampės patalpos viduryje dunksantis akmeninis židinys buvo užgesęs, nuo jo atlėkęs šalto oro gūsis supleveno sijono kraštus. Mergina susirado ant darbastalio juodą nertinį ir, apsigaubusi juo pečius, nuėjo pažiūrėti židinio. Ilgais šaltos žiemos mėnesiais jis buvo kūrenamas be perstojo, ir viena iš seserų, matyt, pamiršo uždaryti dūmtraukį. Užuot pati tai padariusi, Evangelina visai jį atvėrė, paskui paėmė iš malkų dėtuvės gumbuotą pušinę pliauską, padėjo per patį geležinių grotelių vidurį ir uždegė aplink ją prakurų popierių. Galiausiai mergina suėmė žalvarines dumplių rankenėles, keletą kartų nestipriai pūstelėjo, ir šitaip paraginta ugnis netruko įsiliepsnoti. Evangelina mažai teskyrė laiko angelams skirtų tekstų, pelniusių Šventosios Rožės vienuolynui tokią šlovę tarp teologų, studijoms. Kai kurių šių veikalų, pavyzdžiui, angelų vaizdavimo mene istorijos arba rimti angelologijos darbai, tokie kaip viduramžių angelologijos schemos, Tomo Akviniečio raštai ar šventojo Augustino svarstymai apie šių būtybių vaidmenį visatoje – šiuolaikinės kopijos buvo kolekcijoje nuo vienuolyno įsteigimo 1809 metais. Knygų saugykloje galėjai rasti ir daugybę angelomorfizmui skirtų studijų, tačiau jos buvo gana akademiškos ir nedaugeliui seserų kėlė susidomėjimą, – ypač jaunosios kartos atstovėms, kurios, tiesą pasakius, apskritai nelabai rasdavo laiko angelams. Nors seserų bendruomenė kreivai žiūrėjo į Naujojo amžiaus sąjūdį, bibliotekoje buvo ir ne tokių rimtų angelologijos tekstų: čia galėjai rasti knygų apie įvairius angelų garbinimo kultus senovėje bei šiuolaikiniame pasaulyje, taip pat ir apie angelų sargų reiškinį. Galų gale bibliotekoje buvo daug iliustruotų meninių albumų, tarp jų ir Edvardo Berno-Džonso tapytų angelų reprodukcijų, – išskirtinė knyga, kurią Evangelina ypač mėgo. Palei sieną priešais židinį stovėjo pultas su registracijos žurnalu. Jame seserys įrašydavo pavadinimus knygų, kurias išsinešdavo iš saugyklos: pasiimti jų į savo celes jos galėjo kiek širdis geidė, o ir grąžindavo kada panorėjusios. Tai


Pirmoji sfera

37

buvo chaotiška sistema, tačiau kažkokiu būdu ji puikiai veikė, grindžiama ta pačia intuityvia matriarchaline tvarka, pagal kurią virė visas vienuolyno gyvenimas. Tiesa, taip buvo ne visada. Devynioliktame amžiuje – kai dar nebuvo registracijos žurnalo – knygas seserys imdavo ir grąžindavo apskritai be jokios sistemos, ir kraudavo jas lentynose kur pasitaikydavo laisvos vietos. Atliekant paprastas kasdieniškas užduotis, pavyzdžiui, ieškant reikiamo mokslinio darbo likdavo pasikliauti sėkme ar stebuklu. Bibliotekoje tokia suirutė gyvavo tol, kol sesuo Lukrecija (1851–1923) dvidešimto amžiaus pradžioje įvedė knygų išdėstymo abėcėlės tvarka sistemą. Kai paskesnė bibliotekininkė, sesuo Druzilė (1890–1985), pasiūlė įdiegti Diujo dešimtainę klasifikaciją, kilo visuotinis nepasitenkinimas. Užuot nusileidusios ir priėmusios bendrą metodiką, seserys sutarė vesti registracijos žurnalą ir jo storo popieriaus lapuose mėlynu rašalu rašyti kiekvienos pasiimtos knygos pavadinimą. Evangeliną labiau domino praktiniai dalykai, tad ji mieliau būtų plušusi prie seserų vadovaujamų vietos labdaros organizacijų sąrašų: maisto bankas Pafkipse, Pasaulinės taikos dvasios studijų grupė Miltone, Šventosios Rožės vienuolyno ir Gelbėjimo armijos kasmetė drabužių vargšams rinkimo kampanija, vykdavusi nuo Vudstoko iki Red Huko išsibarsčiusiuose aukų surinkimo punktuose. Tačiau Evangelina, kaip ir visos kitos Šventosios Rožės vienuolyne įžadus priėmusios seserys, privalėjo išmanyti pagrindinius faktus apie angelus. Ji žinojo, kad jie buvo sukurti anksčiau nei pasaulis, kad jų balsai jau aidėjo tuštumoje prieš Dievui sutveriant dangų ir žemę (Pr 1, 1-5). Ji žinojo, kad angelų kūnai nematerialūs, eteriniai ir skleidžia šviesą, tačiau jie kalba žmonių kalba: pasak žydų mokslininkų – hebrajiškai, krikščionių manymu – lotyniškai ir graikiškai. Nors Biblijoje galėjai rasti tik keletą angelofonijos epizodų – Jokūbo grumtynės su angelu (Pr 32, 24-30), Ezechielio vizija (Ez 1, 1-14), Apreiškimas Mergelei Marijai (Lk 1, 26-38), – tačiau jie buvo nuostabūs ir dieviški pavyzdžiai to, kaip plonytė dangų ir žemę skirianti uždanga prasiskleidžia ir visa žmonija tampa stebuklingo eterinių būtybių pasirodymo liudininke. Šie žmogaus ir angelo susitikimai, šis lengvas, tarsi vėjo, prisilietimas prie odos, materialaus ir nematerialaus susidūrimas Evangelinai dažnai kėlė nuostabą. Galiausiai ji nusprendė, kad suvokti angelus protu yra tas pats, kas bandyti išsemti vandenį rėčiu. Tačiau Šventosios Rožės vienuolyno seserys vis tiek negailėjo tam pastangų, ir jų bibliotekos lentynose rikiavosi šimtų šimtai knygų apie angelus. Palei židinį stovinti Evangelina nustebo, kai prie jos netikėtai priėjo sesuo Filomena. Moters kūnas buvo dėmėtas ir apvalainas tarsi kriaušė, be to, susitraukęs nuo osteoporozės. Pastaruoju metu Evangelina ėmė nerimauti dėl sesers Filomenos sveikatos: ji pamiršdavo susirinkimus ir nuolat kur nors nukišdavo raktus. Filomenos metų vienuolės, jaunesniosios kartos vadinamos vyresniosiomis sese-


38

Danielle Trussoni • Angelologija

rimis, toli gražu dar negalėjo pasitraukti nuo savo pareigų – po Vatikano II Susirinkimo reformų ordino narių buvo drastiškai sumažėję. Sesuo Filomena visad atrodė pervargusi ir susijaudinusi. Tam tikra prasme Vatikano II Susirinkimas atėmė iš vyresniosios kartos galimybę pasitraukti į užtarnautą poilsį. Pati Evangelina manė, kad reformos visgi iš esmės buvo naudingos – vietoj senamadiško pranciškonių abito ji galėjo dėvėti patogią eilutę, be to, turėjo progą pasinaudoti šiuolaikinėmis edukacijos galimybėmis ir netoliese esančiame Bardo koledže baigė istorijos studijas. Tuo tarpu vyresniųjų seserų pažiūros buvo tarsi sustingusios laike. Vis dėlto Evangelinos pasaulėjauta, kad ir kaip keistai tai atrodytų, dažnai visiškai sutapdavo su vyresniųjų seserų pažiūromis, susiformavusiomis laikotarpiu tarp Ruzvelto prezidentavimo, Didžiosios depresijos ir Antrojo pasaulinio karo. Ji pajuto, kad žavisi sesers Liudovikos pasaulėžiūra, 104 metų sulaukusios vyriausios vienuolyno sesers, kuri liepdavo Evangelinai prisėsti šalia ir klausytis pasakojimų apie senus laikus. „Tuomet nebuvo tokių nesąmonių kaip nesikišimo politika ar ‚elkis su savo laiku kaip tik nori‘, – sakydavo sesuo Liudovika, palinkusi savo neįgaliojo vežimėlyje, šiek tiek drebant ant kelių sudėtoms rankoms. – Mus siuntė į našlaičių prieglaudas ir parapijos mokyklas mokyti anksčiau, nei suprasdavome dėstomą dalyką! Mes visą dieną dirbdavome ir visą naktį melsdavomės! Mūsų celės buvo nešildomos! Prausėmės šaltu vandeniu, o vakarienei valgydavome avižų košę ir bulves! Kadangi nebuvo knygų, išmokau visą Džono Miltono ,Prarastą rojų‘ mintinai, taigi galėjau deklamuoti šiuos nuostabius žodžius mokiniams klasėje: Tai pragaro Žaltys, kursai kerštu Beigi pavydu degdamas sugundė Žmonijos pramotę; tas pats, kuriam Dėl savo išdidumo teko krist Nusviestam iš aukštybių dangiškųjų Su Angelų maištingų kariauna, Kurios pagalba, trokšdamas šlove Iškilti virš kitų, tikėjos jis Aukščiausiajam prilygti ir dar Jo Išjudint sostą geidė, tad danguj Sukėlė šventvagišką karą, bet Jo pastangos bevaisės buvo. Ar ir vaikai mintinai išmokdavo Miltoną? Taip! O štai dabar, kad ir kaip liūdna man tai sakyti, visas ugdymas tėra vien pokštai ir žaidimai.“


– Ir jūs tikite, kad jie vis dar gyvena tarp mūsų? – paklausė Evangelina. – Aš žinau, kad jie vis dar gyvena tarp mūsų, – atsakė Celestina. – Bet bėgant amžiams jie keitėsi. Šiais laikais tie padarai prisidengę naujais, kitoniškais vardais. Juos dangsto senų kilmingų šeimų globa, didžiulis turtas ir neatsekamos korporacijos. Žinau, tau sunku patikėti, jog jie gyvena visai greta, mūsų pasaulyje, tačiau užtikrinu: kai kartą nuo tavo akių nukris juos slepianti skraistė, pamatysi, kad jie visur. Danielle Trussoni (Danielė Trusoni, g. 1973 m.) studijavo Viskonsino universitete istoriją ir literatūrą. Šiuo metu gyvena JAV bei Bulgarijoje ir rašo tekstus „The New York Times Book Review“. „Angelologija“ – jos pirmasis romanas, iš karto sulaukęs didžiulio pasisekimo visame pasaulyje. Daugybė žmonių tiki savo angelais sargais. Daugybė žmonių mano, kad angelai egzistuoja. „Angelologija“ teigia: tai tiesa – jie gyvena tarp mūsų. Jaunoji sesuo Evangelina Šv. Rožės vienuolyne gyvena ramiai ir pamaldžiai, kol ją pasiekia laiškas, prašantis tyrinėtojui V. A. Verlenui leisti pasinaudoti ordino archyvais. Tai ir įsuka paslaptingų įvykių karuselę, įtraukiančią Evangeliną į angelologų bendrijos veiklą… Kas yra angelologai? Teologai, mokslininkai, nuo senų senovės slaptai kovojantys su nefilimais – galingais ir pavojingais puolusių angelų palikuonimis, iki šiol gyvenančiais žemėje. Tai jie, mėgaudamiesi savo valdžia, atneša žmonėms blogį ir kančias. Tačiau jau kuris laikas nefilimus šienauja mirtina liga, nuo kurios juos išgelbėti gali tik, regisi, negrįžtamai prarastas dangiškas artefaktas. Puolusių angelų palikuonys atiduotų viską, kad tik jį surastų, o angelologai siekia sutrukdyti didžiausiems žmonijos priešams vėl atgauti galias. Sesuo Evangelina ir Verlenas patenka tiesiai į šios kovos sūkurį, blaškantį juos po visą pasaulį, kuris abiejų gyvenimus pakeis neatpažįstamai… „Angelologija“ – mistinis romanas apie mūsų gyvenime egzistuojančias paslaptis, nešantis skaitytoją per epochas, šalis ir vandenynus, meno ir architektūros paminklus ir įtraukiantis tarsi verpetas.


Danielle Trusson “Angelologija”