Issuu on Google+

Per ketvirtį amžiaus, man blaškantis per tris kontinentus, pelėdžiukas neteko plokščių metalinių pėdučių, miniatiūrinių ausyčių ir snapelio, liko tik du sulipę krištolo rutuliukai su juodom akytėm. Tikėsit ar ne, bet tą vaivorykštės spalvas atspindintį gumuliuką pridėjus prie akies, praeina perštėjimas, prie smilkinio – galvos skausmas, sugniaužtas saujoje jis nuveja riešo gėlimą, o kartais ir sunkias mintis. Tada pelėda žvelgia į dangų ir regi, kaip aukštai aukštai žydrynėje sklendžia jos aquila.

Rita Baltušytė gimė 1938 m. Kaune. Vilniaus universitete baigusi žurnalistiką, dirbo Lietuvos radijuje, vėliau spaudoje. Nemažai skaitytojų iki šiol prisimena jos išskirtinius straipsnius, interviu, humoreskas. Nuo 1981 m. gyvena Australijoje. Parengė knygas „Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai“ (1997), „Juozas Baltušis iš arti: laiškai ir kt.“ (2010).

Knyga nepretenduoja į išsamų dailininkės Akvilės Zavišaitės gyvenimo aprašymą ar kūrybos analizę. Tai tik priminimas apie trumpai gyvenusį jauną žmogų ir žvilgsnis į pasaulį jo akimis. Tai bandymas padėkoti Akvilei, kad ji mane pasirinko savo motina. Rita Baltušy tė

Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

Akvilės vardas lotyniškos kilmės, aquila – tai erelis. Ji pati mūsų santykius yra taikliai nusakiusi kaip vištos ir kiaušinio, tačiau aš niekada nesiskiriu su mažu krištoliniu pelėdžiuku. Jį man Akvilė padovanojo primindama lietuvių liaudies pasaką apie pelėdą, kuriai jos vaikai patys gražiausi. Jeigu aš savo dukrą pagirdavau, ypač viešai, ji sušnabždėdavo: „Pelėda, pelėda...“

nininkė, tarusi savitą žodį lietuvių dailės istorijoje. Jos legenda virtęs gyvenimas ir originalūs dailės darbai, eksponuoti Australijoje, Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, iki šiol audrina žmonių vaizduotę. Ši knyga – tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios žodžiais. Ritos Baltušytės surinkti dukros laiškai artimiesiems ir draugams įgyja siužetą, virsta jaudinama gyvenimo istorija. Tai tarsi laiškų romanas, kurio veiksmas rutuliojasi net trijuose žemynuose: pasakojama apie sovietmečio Lietuvos kasdienybę, apie pirmuosius to meto lietuvių emigrantų žingsnius Australijoje ir bandymą ten įsitvirtinti, nuklystama į JAV. O vėliau – žvilgsnis į Lietuvą ir pasaulį jau brandaus žmogaus akimis. Autentiški tekstai liudija sudėtingą XX amžiaus pabaigos laiką, jaunos dailininkės siekį perprasti meno paslaptis, tobulėti ir neprapulti gyvenimo verpetuose. „Veikiantieji asmenys“ – po pasaulį išsibarstę šeimos nariai, draugai Lietuvoje, Australijoje ir Amerikoje – visi su savo dramatiškais likimais ir paslaptimis. Bet tvirčiausia visa vienijanti gija – Akvilės ir jos mamos Ritos ryšys. Jų artumas net būnant toli, atviri pokalbiai apie viską negali palikti abejingų. Nors šio gyvenimo romano atomazga tragiška, šviesus Akvilės optimizmas stiprina tikėjimą, kad visa, ką lemta žmogui patirti, turi prasmę. Laiškus papildo draugų, artimų žmonių atsiminimai, nuotraukos ir Akvilės darbų reprodukcijos, vaikystės piešiniai.

AKVILĖ:

Akv ilė Zav išaitė (1962–1991) – ryški asmenybė ir įdomi me-

AKVILĖ: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

O iš tikrųjų esu labai laiminga, kad esu dailininkė. Savo mene paskandinu viską – ir liūdesį, ir pergyvenimą, ir džiaugsmą – sau sukuriu ką nors, ir taip gera!

..... Dar kas svarbu atsiminti, kad nors mes ir artimiausios giminės, ir be tavęs niekad nebūtų manęs, bet dabar jau kiaušinis pavirto irgi į vištą, ir abi vištos turi atskirus gyvenimus, savo reikalus ir tikslus, ir atskirus lizdus. Ir aš esu laiminga, kad niekas, jokia kita višta, vištainis ar viščius negali man nieko pasakyti, nurodyti ir pan. Esu baisiai savarankiška višta...

..... Vat mane kartais gyvenimas tas saldus ir priploja! Visgi, iš kitos pusės – pasaulis yra žiaurus! Bet kadangi taip jau yra, buvo ir bus, reikia daryti kas geriausia ir tikėti į saldžiausia. Tu mane suprasi, nes esi močiutė ir daug pragyvenai.

ISBN 978-9986-16-901-7

Iš Akv i lės Zav išaitės laiškų mamai ir močiutei 9 789986 169017


AKVILĖ: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų Sudarė Rita Baltušy tė

VILNIUS

2012


UDK 75(94)(=172)(092) Ak79

Apipavidalino Asta Puikienė Paveikslus fotografavo Arūnas Baltėnas, Antanas Lukšėnas, Paul Foley Knygoje panaudoti Akvilės Zavišaitės vaikystės piešiniai, jos darbų reprodukcijos ir eskizai Nuotraukų autoriai: Algimantas Brazaitis – p. 401, 428, Jurgis Janavičius – p. 410, Arūnas Klupšas – p. 430, 440, Ona Pajedaitė – p. 52, 56, 112 (apačioje, dešinėje), 325, Jurgis Šliogeris – p. 33, 73 (abi). Nuotrauka p. 352 – iš asmeninio Rimantės Žilevičiūtės-Balsienės archyvo; kitos nuotraukos – iš asmeninio Ritos Baltušytės archyvo.

ISBN 978-9986-16-901-7 © Rita Baltušytė, sudarymas, 2012 © Ramutė Rachlevičiūtė, „Tarusi savo žodį“, 2012 © Asta Puikienė, dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012


TURINYS

9 / Tarusi savo žodį

14 / Akvilės Zavišaitės gyvenimo ir kūrybos datos LAIŠKAI 17 / LIETUVA. 1972–1983 121 / AUSTRALIJA. 1983–1986 263 / SUGRĮŽIMAI. 1987–1991 441 / Atsiminimai 486 / Epilogas


AkvilÄ— su mama. 1963


O turėti asmeninę laisvę man pats brangiausias turtas iš visų turtų (žinoma, antras po sveikatos). Mama, o dabar išsitiesk, nusišypsok ir pripažink, kad gyvenimas ir tau, ir man yra nuostabus, ir kad geriau nereikia!!! Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų. (Iš lai ško mamai 1989 03 20, Vi lnius)


Miestas. 1987 Popierius, tušas, 32 x 28


Tarusi savo žodį

* Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai, Vilnius: Tyto alba, 1997.

LIETUVA 1972–1983

Akvilė Zavišaitė – legendinė dailininkė. Ir tuo, deja, pasirūpino pati lemtis, gyvenimas. Menininkę taip ir įsimins vardu, o tai tikrų tikriausias atminties, žmonių meilės ženklas. „Akvilės vardas – iš jos senelio Juozo Baltušio romano „Parduotos vasaros“. Iš pradžių ir rašėme kaip knygoje: Akvilia. Tačiau angliškai kalbančiųjų lūpose jis skambėjo kaip Akvilija, tad Australijoje ji tapo Akvila arba Akvile. Taip pasirašyta nemažai jos paveikslų.“* Tekstinės šios knygos medžiagos gausoje išnyra itin autentiški žmonių, pažinojusių Akvilę, prisiminimai. Koks žmogus, tokie ir atsiminimai – vaizdingi, tekstūriški, prieš akis, regis, iškyla holograminis Akvilės, jaunutės dailininkės, architekto Algimanto Zavišos dukros, literatūros klasiko Juozo Baltušio anūkės, atvaizdas. Tikrai įsimintini Akvilės laiškai, neretai rašyti šelmiškai ir drauge su talentu asmenybės, gerokai įkandusios gyvenimą, kaistančios nuo to gyvenimo, meilės artumo. Visų įsimintiniausia tema šiame laiškų „romane“ – Akvilės ir jos mamos duetas, netgi norėtųsi įvardyti – pokalbis. Nors mamos balso negirdime, jo vibracijas, intonacijas puikiai atliepia Akvilė. Dauguma Akvilės laiškų – ne draugams, mylimiesiems, giminėms, bet mamai. Žinia, mama tikrai neprasta – žinoma žurnalistė Rita Baltušytė. O mus užburia unikalus mamos ir dukters meilės ryšys, be Elektros ar kokių kitų kompleksų. Per tą abipusio meilės ryšio dinamiką skaitoma ir visa knyga. Duktė, pasirašanti laiškus Akvilensija, Akvilcia, Akviliuku, Akva, Aku, Kiki, Kikile, Akvilia-Kikilia, į mamą kreipiasi: mažiukas mano mamiukas, mamius, mamulis, mamulinka, mamulcia, mamulytė-katinytė, mamužėlis, mamuškinas ir t.t. Tie malonybiniai žodeliai, kad ir kaip keista, nenuteikia sentimentaliai. Žodžiai tokie įtikinami, kaip skirtingos dukters meilės briaunos, regis, girdi ir Akvilės intonaciją: „...žinok, kad esu tavo vienintelis vaikiukas, o tu mano mamiukas, tad turim tik saldint gyvenimą, o ne ašaroti, griaužti ir t.t.“ (1987 05 05), „...esi pati jauniausia, geriausia ir gražiausia mama pasauly....“ (1982 06 17). Ir tokius

9


10 Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

laiškus Akvilė rašo iš sovietinės Lietuvos, Australijos, Amerikos, vėliau – iš laisvėjančios Lietuvos... Viskas aplinkui keičiasi, nekinta tik mylinčios dukters požiūris į mamą. Vėl prisimeni įstrigusius Ritos Baltušytės žodžius: „Mano vienintelė duktė tikėjo, kad vaikai prieš gimdami pasirenka tėvus. Nors pati niekad nesiskundė, tačiau įtariu, kad ateidama į pasaulį didelio pasirinkimo ji neturėjo. Kitaip neįmanoma paaiškinti, iš kur šaltoje, egoistiškoje, kad nepasakius – nuožmioje (tebus man atleista už šiuos žodžius), giminėje atsirado toks švelnus, teisingas, gražus vaikas.“* Laiškuose atsiskleidžia dukters ir mamos gyvenimas. Sovietmečio Lietuvos atmosfera ir ištrūkusių anapus geležinės užkardos (iš pradžių mamos, o vėliau ir dukros) istorijos; naujųjų emigrantų išgyvenimo, išlikimo istorijos Australijoje ir JAV. Informacija, sklindanti iš vieno šaltinio – Akvilės, ypač dar mokinukės, lūpų, be galo sugestyvi. Tas mergaičiukės Akvilės nuoširdumas paperka, priverčia mus, skaitytojus, elegiškai nusišypsoti: „Pas jus dabar karšta vis, ar ne? O pas mus prisnigę ir šalta šalta...Tau dabar turbūt norėtųsi truputį sniego ant galvos užsidėti?“ (1981 03 14). O savo patėvio Mailzo Ormsby prašo: „Man patinka, kai ji [mama] linksma ir laiminga. Leiskit jai kikenti“ (1981). Kai reikia, Akvilė mamą pamoko, paauklėja, kaip ir pritinka mylinčiai dukrai: „Mama, man vis atrodo, kad tu savęs nemėgsti. O ir labai blogai. Kol savęs nemėgsi, niekad negalėsi ir kitų mylėti, net ir manęs ta tikrąja mamiška meile“ (1987 09 23). Bet dažniausiai kaip tikra ugdytoja pasidžiaugia, pagiria: „Tu esi labai gera ir puiki mama. Tau visai nieko netrūksta. Beveik ideali!“ (1988 11 06). Suprantamas ir anuometinio jaunimo, ypač meniškos sielos žmonių, troškimas kaip nors išsiskirti iš pilkos sovietinės minios. Pro sovietinio gyvenimo būdo lygiavos sergėtojų sietą prasmukdavo atsiųsti iš Vakarų daiktai, už kuriuos reikėdavo muitą mokėti. Visas mamos iš Australijos siunčiamas grožybes reikėdavo išpirkti. Štai aštuoniolikmetė Akvilia ir skaičiuoja: „Paskui aš pusę valandos žavėjausi trim segtukais ir broškute – jie kainavo net 20 kap., o trintukas (pirmąkart tokį matau) net 1 kap. Kojinės – 1,50, o džinsai – 20 rb. Iš viso 22 rb. Tokį siuntinį gauti yra pasaka, tikrai ačiū...“ (1982 06 17). Tai nėra tuščiagarbis džiūgavimas dėl materialių dalykų, vakarietiškų daikčiukų, o taip trokštamos laisvės, geidžiamo kitokio pasaulio buvimo ženklai, įrodymai: džinsai, flomasteriai, kramtomoji guma ir t.t. Duktė mamai primena sovietmečio parduotuvių asortimentą ir juokais grūmoja: „Iš daržovių ir vaisių yra tik ilgų agurkų ir nuvytusių salotų. Cha, cha... Aš tau parodysiu – nusibodo, matai, bananai!“ (1981 04 16). * Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai [2–asis leidimas], Vilnius: Tyto alba, 1999.


••• Akvilės vientisumas atsiskleidė tapybos darbuose, laiškuose ir prisiminimuose. O paveikslų vertintojai turėtų atsižvelgti, kad jaunos dailininkės kūrybos kelionė truko tik trejus metus, nuo 1987-ųjų iki 1989-ųjų: studijų laiku ir dvejus metus po mokslų baigimo. Iki to laiko ir

11 LIETUVA 1972–1983

Visada tik su meile Akvilė kalba ir apie tėvą: „...tu man vis vaideniesi gatvėje, mieste. Pamatau kartais žmogų ir tuoj dingteli – tetukas!” (iš laiško tėčiui, 1986 02 10). Arba labai švelniai kedena žodžius, kai reikia įvardinti subtilią dviprasmišką situaciją: „...[jis] gal pamiršo kaip koks... (norėjau sakyti, kad jis toks gyvuliukas, žinai, ružavas, naminis, su šnipu, bet kažkaip nepatogu, juk visgi mano tėtukas)...“ (iš laiško Elenai, 1986 03 20). Viduriniosios ir vyresniosios kartos meninės bendruomenės atstovai gali atpažinti daug Akvilės laiškuose minimų herojų – Moniką ir Juozą, Gibą, Virginiją ir Simoną, Marjaną ir Gediminą, Mariją ir Raimį, Svają, Rimantę ir Rimą, „Petrauskyną“... Tai ryškios asmenybės. Galima jų nepažinoti, bet pažinti iš matymo ar bent girdėti apie juos tikrai teko daugeliui, ypač gyvenusiems Vilniuje. Tiesa, apie juos, kaip ir apie australiečius Deimjaną, Beną, Lisą ir kt., užsimenama gana punktyriškai. Akvilė norėjo gyventi trobelėje, paišyti paveikslus, turėti savo daržą ir mokyklą. Ji būtų buvusi puiki mokytoja – tokia, kuri gali mokinį uždegti, o ne jo galvą sklidinai pripildyti visokio turinio. „Būsiu poetė dailininkė, astrologė ir fortūna teller, muzikantė ir šokėja, daržininkė ir gyvulių mylėtoja (dar išmoksiu gydyti rankomis, turiu knygą apie tai!), linksma ir gera miške gyvenanti ragana!! Cha!“ (iš laiško mamai 1988 05 21). Rita Baltušytė – provokuojamai laisvos dvasios moteris, kuri neravi Akvilės biografijos, nestato anapilin iškeliavusios dukters ant dirbtinio postamento. Patirtis, išgyvenimai jai leidžia tokiai būti. Todėl mes pamilstame Akvilę – tokią, kokią ji buvo, su tam amžiaus tarpsniui būdingomis jausmų sūpuoklėmis: išsidūkimais, dvejonėmis, vaikščiojimu ašmenimis. Tai pritinka gyvybingumo perteklių turintiems, gyvenimo nesibaidantiems žmonėms. Tėvų, mamų laiškai vaikams paprastai turi istorinę, meninę vertę. Skaitėme tėvo, anglų aristokrato Chesterfieldo, „Laiškus sūnui“. O dabar skaitysime dukters laiškus mamai. Per juos Akvilė atsiskleidžia kaip alkstanti meilės ir ją dosniai dalinanti aplinkiniams avansu, kaip kūrybinga besiblaškanti asmenybė, kuri aistringai ieškojo savo vietos šiame pasaulyje. Keista, kad vis ieškojo ir tada, kai tą savo vietą jau buvo atradusi.


12 Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

1990-aisiais sukurta tik viena kita drobė, piešinys. Nežinia, nespėliosime, kokia Akvilės kūryba dar galėjo būti. Akvilė kūrė XX a. 9 deš. antroje pusėje, pereinamuoju laiku, kai dailėje po truputį buvo vaduojamasi iš kanono varžtų – apibendrinto piešinio, klasikinės kompozicijos primato, sustabarėjusios technikų hierarchijos, kai visi tvirtai žinojo, kas yra meniška, o kas ne ir kokiomis technikomis tai galima padaryti. Akvilės paveikslų technika neįprasta. Piešti pastele, anglimi didžiulio formato paveikslus, o ne jų ruošinius buvo (kartais dar ir yra) laikoma nemeniškumo požymiu. Akvilė ant drobės tapė stebėtinai didelio dydžio pasteles (pvz., „Kentauro mergelė“, 1987 – 248 x 124,4), piešė anglimi arba net derino anglį su pastele. Tai buvo jos technika ir ji puikiai suprato, kad jos vaizduojamiems motyvams tai tinka geriausiai: „...piešimas pastelėmis audinyje ar rupioje drobėje tapo mano mėgstamiausia technika.“* Visumą Akvilė tikrai aprėpia ir valdo įspūdingų matmenų drobes. Ji visuomet žavėjosi impresionizmu, iš jo mokėsi vibruojančio, tvinksinčio štricho. Akvilę traukė ir siurrealizmas, ji siekė perprasti alogiško, keisto vaizdinio prasmę. Kaip tik dėl siurrealumo jos paveikslas „Mano pusseserės“ (1990) daro baugų įspūdį. Ištįsusios, neproporcingos, sovietinių uniformų ne vietoje, ne ten, kur mergaitei reikėtų, persmaugtos paauglės virsta keistomis siurrealiomis būtybėmis. Studijuojant ją sužavėjo išgaubti ar įgaubti veidrodžiai. Ji sukūrė kelis paveikslus, autoportretus (pvz., „Autoportretas lygintuve“, 1987), naudodamasi formų transformacijos, deformacijos privalumais. Priešnepriklausomybiniais laikais atrodė, jog „pasaulis priklauso vyrams“, perfrazuojant režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus scenarijaus pavadinimą. Akvilė parodė, kad pasaulis priklauso ir merginai, jaunai moteriai. Sovietiniais metais lietuvių tapyboje vyravo kresnos, dramblotos (tarsi iš molio drėbtos, iš medžio skobtos) ar, kaip priešingybė šiai – infantiliškai inteligentiškos, tolimos nuo gyvenimo sumaišties moters figūra. Akvilė sukūrė kitokios – laisvėjančios, pranašumą jaučiančios jaunos moters paveikslą, kurios kūniškumas paaugliškai provokuojantis. Vapsvos liemuo, grakščios šokėjos šlaunys, stačios krūtys, mini sijonukai, lėliški, blizgūs, aptempti drabužėliai. Akvilės ir jos herojų erdvė – baras, naktinis klubas, kur jaunos moterys jautėsi nesupančiotos kūrybingai bohemiško gyvenimo stiliaus. Tai jaunimo kultūros, anuomet Lietuvoje nelabai regėtos, atgarsiai. * „Mano gyvenimas ir mano menas“, in Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai, Vilnius: Tyto alba, 1997.


Ramutė Rachlevičiūtė

* Ten pat.

13 LIETUVA 1972–1983

Ne tik suknelė plaikstosi vėjyje – tokia pat dvasia. Jų nuodėmė – žaisminga, išdykėliška („Kentauro mergelė“, 1987), jos mergiškai šėlioja („Džiuli“, „Dryžuotas gyvenimas“, abu 1988), jų nepadorumas – žaislinis (triptikas „Bellevue baro šokėjos“, 1987). Akvilės kūriniuose lyg pasakose pinasi vaikiškos fantazijos, erotika ir baugulys. Išsipuošusios naktinių barų merginos vis dar primena vaikystėje pieštas princeses. Vaikiškas jos kūrybos nuoširdumas, laisvėjanti dailininkės maniera dera su erotiškumu, paslaptingai bundančiu moterystės instinktu. „Aš norėjau piešti žavingas figūras spalvotame popieriuje, perduoti tai, kas asmeniška ar intymu, ar tiesiog švelnumą ir moteriškumą.“* Herojė, regis, geriau jaučiasi ne vyrų, o minkštų žaisliukų pasaulyje, ilgisi vaikystės saugumo. Bet ir žaislų draugėje tos ramybės nerasi. Tereikia įsižiūrėti į gudrius suokalbiškus žvilgsnius – jie dėbčioja į mus („Lentynoje“, „Naktinė arbatėlė“, abu 1988) ir gyvena suaugusiųjų gyvenimą. Mergiškas dailininkės kūrinių pasaulis mus, moteris ir vyrus, domina dėl skirtingų priežasčių. Tą tiksliai savo atsiminimuose įvardijo jos buvęs dėstytojas Garry Jonesas. Jaunosios menininkės darbuose būtų galima įžiūrėti amžinos eros ir thanatos dvikovos ženklų – jaukios, tuo pačiu aistringai ryjančios meilės ir švelnios, bet neišvengiamos lemties kovą. Thanatos, sulaikanti savo proveržį, trumpam prityla ir glaudžiasi prie gležno, geidulingo eroso. Svaigus egzistencijos laikinumo jausmas ir gyvenimo, kaip neišvengiamos išorinės grėsmės, pajauta tapo Akvilės savastimi („Šokantis pro langą“, 1989). Akvilė dailės istorijoje išliks kaip jaunutė dailininkė, tarusi savo žodį ir žinojusi, ko ji siekia, kas jai rūpi. Po 1989-aisiais Lietuvos dailės muziejuje surengtos personalinės parodos atrodė, kad Akvilė įspūdingai pradėjo savo kūrybinę karjerą ir viskas dar ateityje. Tuomet Akvilei buvo dvidešimt aštuoneri, ji jau sirgo, laikas gyventi ir kurti ėjo į pabaigą, beveik visi svarbiausi darbai jau buvo sukurti. O tai, kas anuomet buvo daug žadančios kūrybos pradžia, šiandien virto kūrybos branda ir pabaiga.


14 Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

Akvilės Zavišaitės gyvenimo ir kūrybos datos

Gimė 1962 lapkričio 28 Vilniuje architekto Algimanto Zavišos ir žurnalistės Ritos Baltušytės šeimoje. 1967–1969 Su tėvais gyvena Nidoje. 1969–1980 Mokosi Nidos pradinėje, Vilniaus 31-ojoje, Salomėjos Nėries ir 44-ojoje vidurinėse mokyklose. 1975 Lanko privačias fleitos pamokas. 1976 Lapkričio mėnesį autoavarijoje sunkiai sužeidžiama mama. 1979–1980 Lanko privačias dailininko Vido Drėgvos piešimo pamokas. 1980–1983 Neįstojusi į tuometinį Vilniaus dailės institutą (dabar Dailės akademija), Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) studijuoja anglų kalbą. 1981 Vasarį mama išvyksta gydytis į Australiją ir lieka ten gyventi. 1983 Liepą visam laikui išvyksta pas mamą į Australiją. 1984–1986 Studijuoja dailę Niukaslo kolegijoje, gauna bakalauro laipsnį. 1985 Dalyvauja Australijos lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavime Kanberoje. Dalyvauja Australijos lietuvių meno ir tautodailės parodoje Kanberoje (keramika). 1986 Gauna Australijos pilietybę. Dalyvauja Australijos lietuvių meno ir tautodailės parodoje Adelaidėje (tapyba). Metų pabaigoje išvyksta į Vašingtoną (JAV) pas mamą, kuri ten dirba „Amerikos balso“ radijo žurnaliste. 1987–1988 Grįžusi į Australiją, tęsia studijas (Postgraduate diploma student) Hanterio institute (buvusioje Niukaslo kolegijoje), parašo ir apsigina mokslinį darbą „Mano menas ir mano gyvenimas.“ 1988 Vasarą trys paveikslai – „Kapinės naktį“, „Paslaptis“, „Susirūpinimas“ – eksponuojami Pirmojoje lietuvių išeivijos dailininkų parodoje Vilniaus parodų rūmuose (Akvilė – jauniausia dalyvė). Lapkričio mėnesį pati atvyksta į Lietuvą.


1990 Dalyvauja kilnojamoje parodoje „Dailė’90. Religija lietuvių mene“ (JAV). Dalyvauja dviejų dailininkų parodoje „Galerie La Meurianne“ Sidnėjuje. Apsigyvena su mama Sidnėjuje. 1991 Vasario–kovo mėnesiais dalyvauja apžvalginėje Lietuvių meno parodoje „Dailė’91“ Pasaulio lietuvių centro dailės muziejuje, Lemonte (JAV). 1991 birželio 2 1991 Birželio 21 atidaroma pirmoji pomirtinė retrospektyvinė paroda Čikagos M. K. Čiurlionio galerijoje (JAV). 1997 Retrospektyvinė personalinė paroda Lietuvoje, Vilniaus menininkų rūmuose (dabar Rotušė). Išleidžiama mamos Ritos Baltušytės sudaryta knyga „Akvilė: paveikslai, laiškai atsiminimai“ („Tyto alba“, antroji laida – 1999). 1998 Lietuvos TV sukuriamas dokumentinis filmas „Akvilė“, režisierė Lilija Kopač. Juostą nuperka ir demonstruoja Skandinavijos ir Australijos nacionaliniai transliuotojai. 2006 Retrospektyvinė personalinė paroda Vilniaus „Akademijos“ galerijoje. 2008 Darbai eksponuojami Australijos lietuvių meno parodoje Sidnėjuje. 2011 Personalinė paroda Vilniaus „Kunstkameros“ galerijoje. Personalinė paroda Nidoje, V. ir K. Mizgirių galerijoje (Tomo Mano festivalio programos dalis).

15 LIETUVA 1972–1983

1989 Sausį atidaroma personalinė tapybos paroda Vilniaus dailės muziejuje. Balandžio mėnesį grįžta į Australiją. Rugsėjo mėnesį atidaroma personalinė paroda Annos Burns-Kaldy galerijoje Niukasle (Australija).


16

Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų


17 LIETUVA 1972–1983

L I E T U VA 1972–1983


18 Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

[Be datos] ...........................................................................................

Tetukai, kaip tu gyveni? Ar Nidoje šalta? Marcinkonyse būna šilta, būna šalta. Kaip gyvena Junga, Saga, Džekis, Mūris ir Murza*, kuris ėjo į medžioklę? O ar Mamontovienės veršis jau užaugo? Atrašyk laišką. Bučkis, Akvilė 1972 04 12 . ........................................................................................

Tetukai! ...Tetukai, tu nepyksi tikriausiai, jeigu aš mesiu baletą ir lankysiu kitais metais žirgyną? Aš labai noriu. Žinai, kur aš paišiau „Genyje“ arklius? Tai su manimi nori susirašinėti dėl tų arklių. Ir jau atėjo trys laiškai. Mergaitės Sigutė ir Irutė, o berniukas Žilvinas. Visi 3-ioje klasėje, tik ne iš tų pačių mokyklų. Sigutė ir Žilvinas iš kaimų, o Irutė iš miesto. Lik sveikas. Ate! Akvilė Z. Krymas [be datos] .............................................................................

Miela mama, kaip tau sekasi? Aš tavęs labai pasiilgau. Mes čia mirštam nuo karščio! Pataikėm į patį karščiausią sezoną. Maždaug kas dieną vidutiniškai plius 35 laipsniai. Daugiausia valgom abrikosus. Aplink namus didžiuliai vynuogynai. Deja, jie dar žali. Atsikeliam 7–6 val. ir einam kiekvieną dieną prie jūros. Geriausia maudytis Gorbulinoj. Gorbulina – tai tokia atskilus nuo kalno uola jūroje. Nuo jos mes šokinėjam į vandenį. Paskęsti sunku. Šiandien buvome „Kapselyje“. Ten kažkoks nususęs pliaželis, kuriame daug medūzų, didelių ir bjaurių. Dar yra miesto pliažas, perkimštas žmonių. Mes į jį nevaikštom. * Nidos šunų vardai (čia ir toliau knygos sudarytojos komentarai).


1976 01 ...............................................................................................

Miela močiute, kaip jūs ten gyvuojat? Ar sveikos? Įdomu, koks Kaune oras? Vilniuj kraupiai šalta. Sniego iki ausų! Būna net minus 20 laipsnių. Nidoje irgi buvo daug sniego. Ar atsimeni, kur mes gyvenom, tą vietą [prie] plento, tokį statų kalną? Ten labai prisnigo ir sniegas susiplojo, nusizulino, tai mes su rogėm! Buvom Rasa, Svaja, aš ir Adomas. Paprašėm kažkieno rogių – ir tuo plentu! O jau lekia nuo kalno taip greitai ir smagiai, vėjas pučia į veidą, kad net dantys nušąla. Ir taip iki pietų važinėdavomės. Buvau nuėjus ir prie jūros. Pliažas visas baltas. Įkišau net pirštą į vandenį. Bet vanduo ne toks jau ir šaltas. Megė išsimaudė. Tokia kvailutė! Numetėm lazdą į jūrą, o jinai ir bėga, plaukia. Taip juokėmės iš jos. Pagaliau buvau nuėjus ir ant marių. Visur

19 LIETUVA 1972–1983

Kai tik atvažiavom, iškart nuėjom prie jūros. Žinoma, galingai susipjausčiau kojas. Ir iš viso visi kiekvieną dieną gaunam po porą mažų žaizdelių. Labai mėgstamas užsiėmimas užsidėjus kaukes ir lastus gaudyti krabus. Tiesa, naktį nemiegam. Net naktį mirštam nuo karščio. Iš pradžių neiškenčia vienas. Atsikelia ir eina. Jo pavyzdžiu paseka kiti. Paskui ilgai nuogi bastomės po kiemą. Tokie balti-i-i kaip vaiduokliai. Vėliau pasigirsta krebždėjimas vynuogėse. Ten nakvoja Pietka arba Dziuka. Arba ateina koks nors Mingletas arba Milinda 1 val. nakties ir žaidžiam iki ryto „Monopolį“. Mes gyvenam baltame moliniame name, kuriame vienos durys rytuose, kitos – vakaruose. Mūsų troboj gyvena šuo Kutka. Tokia didelė vilko formos kalė. Kasdien atbėga jos šuniukas Mimzi. Į Simferopolį atskridome labai laimingai. Paskui į Sudaką skridom su malūnsparniu. Nusileidom prie pat namų. Nu, mamičiuk, kai atvažiuosiu, viską papasakosiu. Bučiuoju – Akvilė. P. S. Musių labai daug. Lenda net į burną. Kas užmuša vieną musę, gauna kapeiką. Pabučiuok Megę į nosį.


20 Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

ledas, dar palyginus nestiprus, bet vis tiek vaikščiojom. O jau kai Megė kažkur įlūžo, tai bėgom keturiom ir mes į krantą. Miškas labai gražus. Gražiai apsnigta! Grįžau su Kino studijos mašina sveika ir drūta. Tačiau turiu ir labai liūdną naujieną. Gal jau tu ir žinai, kad sekmadienį vakare numirė tetuko mama – Zavišienė. Ačiū Dievui, miegodama, tik porą kartų sudejavo: „Milda, Milda, man negera.“ Mes su mama nupirkome vainiką. Kada bus laidotuvės, dar nežinau. Gaila močiutės, tiesa? Kada atvažiuosi į Vilnių? Labai tavęs laukiu. Akvilė P. S. Tėvelis iš Čekoslovakijos atvežė man gumos ir septynis flomasterius. Mamai suknelę ir marškinius. Savo vaikams irgi daugybę gėrybių. Dabar svajoju stoti į dailės šūlę, o paskui būti modeliuotoja. Man labai patinka paišyti visokias pozas ir aprengti jas flomasteriais visokiomis spalvomis. Tiesa, aš ne vien žmones paišau, turiu dabar knygą „Kaк рисовать лошадь“* ir mokinuosi. Pažiūrėsim, kas iš to išeis. * „Kaip piešti arklį“ (rus.).

Zavišų šeima. 1966


Nida, 1976 06 04 . .............................................................................

Tetuką išlydint. Akvilė pirmoje eilėje trečia iš dešinės, antroje eilėje pirmas iš dešinės – Algimantas Zaviša. Nida, apie 1974

LIETUVA 1972–1983

Sveika, mama. Ar dar sergi? Jei pasveikai – tai okei! Važiavau su gera kompanija. Moteris ir vaikas. Labai ilgai (iki dvyliktos ar pirmos) skaičiau knygą, po to nuėjau miegoti ir labai sušalau. ...Mane pasitiko tetukas ir Aldona. Abu susijaudinę, nes traukinys vėlavo pusę valandos. Parsibaladoję į Nidą pavalgėm ir aš visą laiką buvau su tetuku. Tą pačią dieną padariau didelį darbą. Tetukas pynė kažkokias virves, o aš nulakavau visą jachtą! Tiesa, nulakavau ne tik jachtą, bet ir savo rankas bei plaukus. Paskui tetukas trynė mane terpentinu. Aš į Nidą atsivežiau ir gražų orą. O kaip Vilniuj? ...Klausausi „Jėzus Kristus superstar“ ir kitas labai geras juostas. ...Tik trūksta Megės. Labai trūksta! P. S. Tetukas sakė, plauks kažkur į Kauną su jachta ir, sakė, pasiims mane. Iš pradžių pamokys buriuoti. Vat! (Atsiprašau, kad uždėjau kleckus). Linkėjimai Megei. Bučkis – Akvilė

21


Pirma diena mokyloje. Vilnius, 1969 Būsimosios „Bellevue“ šokėjos debiutas vaikų darželio scenoje. 1966

Namuose Verkių gatvėje. Vilnius, 1966 Palangoje su fotografo šuniuku. 1970


Tetos Violetos vestuvės. Iš kairės: Antanas Pulikas, Akvilė, Violeta Juzėnaitė-Pulikienė, Marytė Čepaitytė. Vilnius, 1971 Fotosesija su tetuku. Nida, 1968

Tetuko „Emkė“ prie namų tinka žaidimams. Nida, 1968 Alio, mes dar Vilniuje. 1966


24 Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų Akvilės piešinys „Turgus“. Apie 1967


25

LIETUVA 1972–1983


26

1976 07 21 ..........................................................................................

Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

Labas, mamiau. Kaip tau gyvenasi? Man tai liuks. Jau pasiilgau tavęs... ...Tetukas man davė valią ant virtuvės sienų. Vienoj sienoj nupaišiau tokią čiučialą, sėdinčią pievoj, daug gėlių ir vabzdžių. Čia aš pati sugalvojau paveikslą, nekopijavau. O ant kitos sienos tetukas pageidavo mėnulio ir žvaigždžių, ir dangaus tamsiai mėlyno, ir dar velnio ant mėnesio. Aldona pageidavo dar skrendančio angeliuko. O kai tas angelas buvo nupaišytas baltai, tada tetukas užsimanė ružavo, o Aldona mėlynų akių... ir t. t. Ir išėjo pagal visų pageidavimus mėnuo nepanašus į mėnesį, velnio visai nenupaišiau, ore skrenda kažkoks ružavas išsigimėlis... Taigi nudažiau viską lygiai tamsiai mėlynai. O mano piešinys su čiučiala visiems labai patinka. Vat! Bučkis – Kvilka Susidraugavau su Rifu, atsimeni, pasakojau apie vilkšunį. Labai didelis ir geras.

Su Nidos draugu Rifu. 1977


Nida, 1977 08 02 ...............................................................................

...Tetukas man davė valią ant virtuvės sienų. Vienoj sienoj nupaišiau tokią čiučialą, sėdinčią pievoj, daug gėlių ir vabzdžių. Čia aš pati sugalvojau paveikslą, nekopijavau.

Jau buvo atvažiavus Liudytė. Labai gražus buvo jų koncertas. Paskui visi išėjo į gatvę šokti ir įsivyravo vakaruška, susirinko galybė žmonių. Buvo malonu, kad šoka visokie hipariai su džinsais polkas ir suktinius. Kadangi Nidoje yra Kristina, ji irgi smarkiai linksminosi. Mane Liudytė tempė į aikštę iš visų jėgų, bet nėjau, dėl to dabar labai apgailestauju. Ir iš viso, kol šis ansamblis gyveno Nidoj, dažnai čia pat gatvėje pradėdavo jie šokti ir dainuoti. Labai gražu. Tiesa, juk aš prisipratinau Rifą Didįjį ir turiu dar vieną draugą. Buvau jau kelis kartus su juo kopose ir miškuose. Jis baisiai išdykęs, bet paklusnus. Juk žinai, kai Megei užeina pasiutimas, tai

LIETUVA 1972–1983

Miela mamyt, nesulaukiau tavo atsakymo, tai vėl rašau. Atleisk, bet kitokio popieriaus šituose namuose neradau. Įdomu, kaip tu gyvuoji, ką ten veiki? Orai pas mus puikūs, tik šiandien pradėjo lynoti. Vilniuje, girdėjau, lyja. Iš pradžių truputį Nidoje buvo liūdna. Bet dabar labai faina. Ir, žinai, kas pas mane iš ryto atėjo? Ogi Rokas su Egidu. Labai nustebau ir apsidžiaugiau. Ir Svaja patenkinta. Vėl visą laiką juokiamės... O dabar einame visi kartu žaisti teniso ir šachmatais. Dar tą patį vakarą sutikau vieną mūsų šulioką. Jau buvo vėlu, kai ėjom namo ir radom ant kelio sužeistą kregždę. Parsinešėm ją namo. Pasirodė, visai nevaldo kojyčių. Tai nunešėm Jonušam. Dabar nežinau, kaip ji ten gyvuoja. Tikriausiai numirė. Ir dar savo globoj auginu kačiuką. Jis su išsukta kojyte ir visą laiką guli. Kad nežinotų nieks, aš jį laikiau ant laiptų, bet sočiai maitindavau. Dabar kažkur dingo.

27


28 Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

jau baisu, kaip ji laksto. O čia! Neduok Dieve! Eini, eini ir staiga bėga į tave iš visų jėgų didelis storas vilkas! Jo mėgstamiausias užsiėmimas įsibėgėti ir trenkti su galva į pilvą arba užpakalį. Užtat labai klauso komandos „ateik“. Taigi, paskui papasakosiu plačiau. Tetukas rudenį gauna spanielį. Labai jį mylės ir vadins Nilsu. Sakė, bus geriausias pasaulyje jo draugas. Šiandien pas mus balius. Išvis čia dažnai būna baliai (ne taip dažnai kaip pernai). Adomo gimtadienis. Ateis Čekuoliai... „Don Kichotą“ atsiskaičiau. Dabar skaitau labai įdomią knygą „Pagrobtasis“... Didžiuliai linkėjimai Megei. Ir tave karštai apkabinu ir bučiuoju. Aku

Trise Valakampiuose neskaitant šuns. Iš kairės: Rokas, Akvilė, Egidijus ir Megė. 1975


1977 11 29 . .........................................................................................

Arvydas kaip sakė, kad padarysim gimdieną – taip ir buvo. Jis atbėgo šeštadienį antrą valandą, atnešė maišą bulvių, tris litrus raugintų agurkų ir kiaušinių penkis. Mišrainės nedarėm, nes jis negavo žirnių bei majonezo.

Arvydas man nuskuto katilą bulvių ir išdūmė padėti pas savo močiutę, į jubiliejų. Laima padėjo iškepti baltą puodą bulvių. Po to atėjo Marija (Valaitytė), Domantas, Kristoforas, Erikas, Almis ir Pieška. Valgėm keptas bulves su agurkais. Dar turėjom daug „Baikalo“. Almis, tiesa, padovanojo šampo... Vėliau grįžo Arvydas. Palošėm kortom, arbatos dar pagėrėm, paskui dūkom, dar dainavom, pritariant Erikui su gitara. Tiesa, o Arvydas atėjo kaip tik tuo metu, kai dūkom. Ir jam atidarė duris Megė su Kristoforu ir tuoj pat jį puolė mušti. Žodžiu, jis pasimetė! Bet nieko. Buvo linksma. Po to visi išėjo namo. Erikas, tiesa, padovanojo Tuchmanovą (Na francuzskoj storonie…). Kitą rytą – sekmadienį – atėjo Rokas su Egidu. Rokas irgi padovanojo 77-ųjų metų diską. Geras, naujas. Tiesa, dar turiu graiką – Ruso diską (su Gudbai mai lav...), ir jo nuotrauka ant viršelio!.. Dar gavau dovanų kremų, kvepalų ir gėlių. Buvo kokią dieną čia atėjęs Rytis. Visas veidas apdaužytas, sudraskytas ir šonkaulis sulūžęs. Sakė, mušėsi kažkur. Eriko plikė po truputį atauga. Laimai jis labai baisus.

LIETUVA 1972–1983

Miela mamyt, kaip laikaisi? Aš dar laikausi. Norėčiau, kad tu labai gerai laikytumeisi. Tu sakai, kad visi ateina, kas nori, ir kad namai pasidarys negerbiami, ir panašiai. Visai ne! Juk mano kompanija, man rodos, ir yra: Almis, Arvydas, Erikas, Pieška. Kiti žymiai rečiau ateina. Ir nėr čia ko skandalint! Arvydas kaip sakė, kad padarysim gimdieną – taip ir buvo. Jis atbėgo šeštadienį antrą valandą, atnešė maišą bulvių, tris litrus raugintų agurkų ir kiaušinių penkis. Mišrainės nedarėm, nes jis negavo žirnių bei majonezo. O į Joną Karbonadinį [kreiptis] nėra vilties.

29


Kai pritrĹŤksta popieriaus, laiĹĄkams tinka ir mamos darbovietÄ—s blankas. 1978


1978 08 22 .........................................................................................

Labas, mamulinka. Kaip tu ten laikaisi? Šiandien jau atsikraustė močiutė, o rytoj turbūt ir visi vaikai. Parvažiavo Svaja, tai dabar su ja draugaujam. Buvo, tiesa, atėjusi Rasa su tokiu armėnu. Jis labai nuobodžiai pasakojo apie šunis ir gyvates. Dar man nuolat skambina iš Palangos Egidijus! O šiaip visai nieko naujo. Niekaip negaliu pagauti Teodoros... Kalbėjausi su p. Petrauskiene, liepė perduoti tau linkėjimus ir pasakė, kad ji yra dvesianti karvė. Dar kvietė mane kokį rozą pasiburti. Šuniukai išaugo tris kartus. Namuose specifinis kvapas! Bet nieko! Aš galvoju kokią gražią dieną išnešti juos ant žolės ir pafiltruoti saulėje. Ane? Aš mintu slyvom, obuoliais ir agrastais. O tu? Tai greitai sveik ir važiuok namo. Bučkis pučkis – tavo Akilė.

Valakampiuose su Maryte Gavelyte (kairėje). 1977

31 LIETUVA 1972–1983

Na, mokslai gerai. Rodos, tik du trejetai išeina. Mūsų klasė baigia numarint visus mokytojus. Paskui dar parašysiu. Dabar laukiu tavo laiško ir tavęs, aišku! Bučkis pučkis – Akvilė P. S. Per gimdieną buvo ir Laima, nebijok.


32

1979 02 23 .........................................................................................

Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

Labas, mamyt, girdėjau, tau ten [Maskvoj] gerai sekasi. Labai džiaugiuosi. Man čia irgi gerai... Laima dabar truputį išsikraustė ir vėl ateis nuo sekmadienio. Bet man ir taip, be jos, gerai. Žinok, viską išsiverdu, nusiperku. Viskas namuose labai sutvarkyta ir Megė pašerta ir išvesta. Mes su Mege kartu miegam. Kai tu dar tik išvažiavai, Megė vis laukė tavęs: bėgdavo ir bėgdavo prie durų. Dabar jau apsiprato. Į dailę vaikštau! Ir į baseiną atsikeliu... Mūsų pažįstamų kalinių nesimato ir nesigirdi... Buvau nuėjus pas Vilę, pasiėmiau džinsus ir jau nešioju. Mokykloj irgi tvarkoj. O tu, mamyt, parašyk, ką ten veiki dienų dienas. Gerai? Na, labai bučkis (ir nuo Megės). Linkėjimai Igoriui! Akviliutė. Ate. 1979 03 14 . ........................................................................................

Miela mamyt, na, tai pamažu gyvenu. Per šventes prabuvau namuose. Buvo atėję daug svetelių (per visas 3 dieneles). Visokie samiai, kristoferiai ir t. t. Tiesa, jau truputį visi per dažnai ateidinėjo, tai taip visiems mandagiai ir pasakiau, kad kokią savaitę apleistų mano lūšną. Juk ir Laimai nusibosta. Laimos tėvai pasipjovė kiaulę, tai ji vis parsiveža rūkytos mėsos. Yra pas mus ir mėlynių uogienės. Va! ...Vaikštau ne tik į kinus, bet ir į teatrus. Gal ir keista, bet su Juozu. [Matėm] „Škac, mirtie...“ Buvau porą sykių diskotekoje (Sportrūmyje) su banginiais, svajom ir t. t. Grojo gruzinų ansamblis „75“. Jie gana linksmi vyrukai, tik kas penkias minutes kartojo: ...ансамблъ семдесять пять. Ir mes visi juokėmės ir kartojom. O šiaip, kas norėjo, galėjo sėdėti bet kuriame Sportrūmio aukštyje. Šoko didelė minia. Iš tolo atrodė tiršta šokinėjanti košė. Po to jie (gruzinai) mėtė iš scenos lėkštę (tokią kaip pas mus yra) ir, kas ją pagavo minioje, gavo prizą. Prizai: futbolo raudonas kamuolys, rogutės, motoroleris. Visai neblogai, tiesa? Bet mums pagauti buvo be prošvaisčių, nes mes stovėjom prie pat scenos. Tiesa, kai baigėsi jau tas koncertas, kokie septyni bernai užšoko ant scenos, pagriebė nuostabųjį bosistą ir mėtė į viršų,


Taline su Mege. 1976

33 LIETUVA 1972–1983

o visa salė rėkė. Bet, žinoma, įsikišo bobšė kažkokia [užlipus] į sceną ir skubiai juos nuvarė. Kovo 15 d. turi diedalas atvykti į mūsų mokyklėlę. Labai baisu. O iš viso man nusibodo visur lakstyti ir aš sėdžiu namuose. Tikrai. Mezgu arba skaitau. Vieną kartą buvo iš ryto atėjęs Samys ir mes su juo skaitėm visą dieną, iki 6 valandų vakaro. Jis sėdėjo prie mago, o aš ant žalios sofos, ir klausėm muzikos. Buvo labai jauku. Buvo atvažiavus Raska. Buvau pas ją ir sėdėjau su ja ir jos kvaksinčia motina, kuri be sustojimo kažką malė ir malė. Raskina liepė atvažiuoti per atostogas. Tai gal važiuosiu, ką?.. Labai tave bučiuoju, dideli linkėjimai nuo Megės ir Laimos. Tavo Akvilensija P. S. Mūsų brangų šunelį mano draugai vadina „Meeegi“.


34

Nida, 1979 06 23 ...............................................................................

Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

Mamulyte, kaip tu laikaisi? Čia labai karšta. Rytais, apie 10 val., aš einu degintis į moterpliažį, o po pietų einu terlioti. Kol kas mano paveikslai niekam tikę. O vakarais kiūtau namie – skaitau arba mezgu. Sugyvenam visi labai gerai. Šiandien vakare važiavom prie jūros toli toli į zonas. Įsivaizduok, ta mašinelka eina kaip pasiutusi per pačias kopas, per kalnus ir kalnelius. Aš sėdėjau ir aikčiojau. Mes įsivaizdavome Afrikos dykynes. O paskui tetkis meškere prigaudė jūroje didelių plekšnių. Rytoj bus sriuba. Šiaip aš dabar siaubingai perdegus – esu ugninė. Tu, mamyt, parašyk, ką ten veiki. Jau tavęs pasiilgau, tikrai! Bučiuoju smarkiai – Tavo Akvilcia P. S. Tetukas sakė, kad lygiai po mėnesio pabrangs mašinos 2000. Aš galiu dabar paimti pinigus ir tau atsiųsti. O tu, man regis, pagauk Almį ir skubėk nusipirkti... Bučkis.

Vasara su fotoaparatu. 1978


1979 ....................................................................................................

[Be datos]............................................................................................

Miela mamyt, na, kaip tu laikaisi? Mes esam nelabai toli nuo Vilniaus (matosi televizijos bokštas iš laukų). Gyvenam aštuonios mergucos. Tos pačios, su kuriom grupėj esu. Ir kaip tyčia kitos visos susiporavę, o mūsų grupėj tokios vienišos sumestos, tai gal ir gerai. Šiaip yra aštuoni namukai, naktį labai šalta. Keliamės be penkiolikos septynios, po to pavalgom ir einam į laukus – 9 val. darbas prasideda, grįžtam tik 8 val. (jau pavalgę pietus ir vakarienę). Valgyt duoda nedaug. Į krautuvę nėr kada nulėkt. Kol kas turime daug prisivežę – uogienės, medaus, dešrų kai kurios atsivežė. Dirbt yra velniškai sunku. Nežinau, kaip toliau bus, bet pirmom dienom tai reikėjo su kauptuku rauti braškes (ne uogas, o flioksus ar tai klioksus), rauti su šaknim, apkarpyti

LIETUVA 1972–1983

Mamulinka, ...šiaip aš laikausi gerai. Mokyklą užbaigsiu laimingai. Dailę irgi (reikia manyti). ...Vieną gražų vakarėlį (pusė 11) atėjo tetukas, tiesiai iš Nidos. Pavargęs ir alkanas (ir ištroškęs). Ir mes su Liuda skubiai davėm jam kopūstų sriubos (tokios, kaip jis sakė, ir Aldona išvirt nemoka) bei blynų. Ir trupučiuką pagirdžiau degtinėle. Po to pasakiau, kad jis gali pas mus nakvoti. Jis labai džiaugėsi, kad nereikės eiti pas Šoblius. Na, jis atsikėlė ryte 7 val. ir išvažiavo į darbą. Tiesa, jis buvo nustebęs, kad tu ir vėl Maskvoj, bet nieko. Tau daug linkėjimų. Daugiau nieko naujo. Dar tik pas Liudą balius šiandien, tai gal ir aš važiuosiu. Didelis bučkis, labai tave apkabinu, sveik! Tavo Akvilcia. P. S. Megička kasdien vaikšto į pliažą, deginasi ir maudosi. Grįžta namo vos gyva, nes Neryje visuomet plaukia prieš srovę iki pasiutimo. Gana linksma pažiūrėti. Dar išlipusi į krantą ji kuo šalčiausiai bėginėja aplink visų dekius, o kol ją kalbina, tyliai nušvilpinėja bonkes (ne ką nors kita) ir neša mums. Kartais atneša net pilnas arba puspilnes (pvz., pepsikolos), po to mes draugiškai jas priduodam ten, vietoje, ir turim pinigėlių! Bučkis.

35


36 Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

ūsus ir krauti į dėžes. Norma – 1 200 štukų. Eiti reikia atsitūpus (o man baisiai skauda kelius). Kol kas normos tik pusę padarau, kitos iš kaimų, tai padaro normaliai. Visos mano kambario panos suvalkietės, tik viena žemaitė. Yra trys dėstytojai, gana normalūs. Vakarais (kitaip sakant, pirmą vakarą, kai turėjom sveikatos) žaidžiam tinklinį 90 panų ir 5 berniukai! Žaidė ir Oriukas. Jo vardas Lionginas. ...Dabar nebespėju rašyti, nes varo kažkur. Nežinia, ar išleis šeštadienį. Bučiuoju, visiems Pulikams linkėjimai. Akvilia P. S. Pamiršau kojines. Teks atvažiuoti. [Be datos]............................................................................................

Labas mamyt, įdomu, kaip tau pasisekė viskas? Man baisiai įdomu. Dabar pasidarė baisiai bjaurus darbas. Kasdien siunčia kitur. O vieną dieną kaip buvo!! Smarkiai lijo, o aš buvau su basketėm (nes nežinojau, kad dirbsim lauke) ir nuvežė mus į kitą ūkį iškraudinėti siloso. Įsivaizduok, kitos panos turi jėgų, o kai atėjo mano eilė, turėjau su viena mergaite iškrauti gal dvi tonas šieno (šlapio!) iš sunkvežimio su šake, neatsikvepiant. Ir iškrovėm tylėdamos, bet po to buvau lavonas. Bendrai tai buvo nuostabi mankšta. Kai lyja, mums išdalina tokius celofaninius


1981 02 27 . ........................................................................................

Labas, Elena, labai ačiū už nuostabias knygas. Dar pusė metų ir jas pradėsiu skaityti. Baigiau savo semestrą gerai – ketvertais. Todėl gausiu iki pavasario stipendiją ir labai džiaugiuosi. Truputį turiu permainų. Mama mano išvažiavo toli ir ilgam gana, o aš persikėliau pas tokius žmones į didelį namą. Jei įdomu, galiu pasakyti, kad čia yra trys bachūrai (jauniausias 11 metų, vyriausias 14), du šunys – vienas mano, kitas jų, baisiai didelis seteris, ir sena Ponia (jai aštuoniasdešimt metų). Tai vat aš jiems (vaikams) kepu, verdu valgyti, skalbiu jų šmutkes ir pakratau kupras, kai reikia. Pas juos amžinai prieina draugelių visokių ir jie čia visi eina galvom. Velniškai pasiutę, bet manęs klauso (gal myli?). Aš tai juos labai myliu. ...Mano butas stovi tuščias. Bet ten retai nuveinu, nes mėgstu čia pareit – visados žinau, kad laukia vaikai. Taigi, truputį keistai gyvenu. Gavau čia atskirą kambariuką po laiptais: turiu lovą be kojų, stalą – samodielką ir spintą metro dydžio. Dar atsivežiau

37 LIETUVA 1972–1983

makentošus ir turim dirbti. Ypač bjauru skinti obuolius – lietus varva už rankovių! Bet žinai, pamažu užsigrūdinau, jau man nėra taip bjauru – ir tas lietus, ir tas šaltis. Mūsų kambarys apmažėjo – kitaip sakant, likome tik 4 mergos, kitos išvažiavo namo, susirgo ir t. t. ...Bet kaip aš skaniai pavalgiau. Toj valgykloj taip bjauru viskas, o čia, namuose, buvo pipirų! Labai ačiū. Faršą aš su Mege suėdžiau. Dabar taip. Čia palikau juostą. Būtinai paklausyk. Bet pirmiausia atiduok Vilei. Ji labai prašė persirašyti (sakė, nuneš į kino studiją). Pasakyk, kad ten, kino studijoj, man paimtų naują juostą ir perrašytų! O paskiau jau aš užmokėsiu. Viską reikia padaryti ligi šeštadienio, nes šeštadienį atsiims ją. Ten „Высотскис“, paklausyk ant 19-to greičio. Bučkis didelis – Akvilė P. S. Pasidariau šarlotkos litrą, gana neblogai išėjo.


38 Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

savo gitarą ir šunį – taip šauniai ir gyvenu. Tik pamokom nelabai lieka laiko. Žiūrėkit, laikykitės, būkit sveiki ir drūti, ir neliūdėkit. O man kartais būna liūdna, tik nežinau kodėl. Bučiuoju – Akvilia 1981 03 04 .........................................................................................

Labas, mano miela mamcia, pagaliau gavau tavo laišką. Jo visi čia laukėme, o paskui, kai gavau, tai skaitėm iš eilės. Gerai, kad tau ten gerai. Gali sau linksmintis ir būti rami, ir gydytis, kiek tik reikia, nes pas mane viskas tvarkoje. Aš jau visai gerai įsigyvenau čia. Jaučiuosi kaip namuose. Frūktų čia nėra, bet valgyti turime pilna. Geriu pieną kasdien su bulkom. Dažniausiai verdam raugtų kopūstų zupę. Visokių mėsų turime ir kiaušinių. Paprašiau trenerio, tai leidžia kartu ir Joriui, ir jo draugui Algiui paplūduriuoti. Aš jau visai neblogai plaukiu, nebeuždūstu, kaip pirmom dienom. O vanduo Ramiajam turbūt šiltas? Žiūrėk, kad ryklys koks nesuvalgytų. Mokausi sau ramiai ir gerai. Vaikai nuveina į krautuvę, išneša šiukšles. Šeštadieniais tvarkau kambarius (taip užsibrėžiau), Joris padeda... Aišku, kažkokios didelės pagarbos man nerodo, bet gal truputį myli, ir užtenka... Aku. P. S. Rašyk datą. ...Nepyk, kad ant tokios špargalkos rašau, betgi pati prisimeni, kad nėra popieriaus. Labai bučiuoju – Akvilė 1981 03 09 .........................................................................................

Miela mamulinka, gyvenu vis dar gerai. Pamažu sau mokausi. Mūsų Rudė susirgo (jau trečia savaitė), tai nedaug mokslo turiu. Bet jaučiu, kai ateis, tai dirbsim kaip velniai. ...Vakar buvo atėjusi Vilė. Atnešė gėlių, kavos. Bet jūs ten su Aušra visai pamiršote, kad Ponia prašė kavos siųst. Tegu Aušra siunčia. Ir dar perduok Aušrai (nuo manęs, ne nuo vaikų), kad atsiųstų savo vaikams (ir Mariui, aišku) kokių golfų ar megztainių, nes jie turi tik po porą ir baigia juos ir kelnes sunešioti. Aš


1981 03 14 . ........................................................................................

Labas, mano miela mamyte, kaip tu gyveni? Kol kas gavau tik vieną tavo laišką, aš tau rašau tvarkingai, sekmadienį, ir man smagu rašyti. Jau šitas turėtų būti 4-as mano laiškas, ar gauni? Pas jus dabar karšta vis, ar ne? O pas mus prisnigę ir šalta šalta. Bet vėjo nėra, tai gan malonus orelis. Tau dabar turbūt norėtųsi truputį sniego ant galvos užsidėti? Vis tebesimokau. Atėjo pagaliau mūsų Rudė, tai dabar dirbam kaip pakinkyti... Tik šeštadienis ir sekmadienis laisvi. Kaip tavo inglišas? Aš tai pastebėjau, kad man jau lengviau skaityti knygas ir kalbėti ne taip baisu. Dar sugyvenu puikiai su visais, visi man geri ir šilti. Dabar truputį sirguliavo Marius su Kipru, apie savaitę, tai Joris taipogi

39 LIETUVA 1972–1983

kiekvieną savaitę skalbiu su skalbimo mašina... Bet man būna jauku skalbti, kadangi suguža į tą rūsį ir visi vaikai. ...Gavau iš tetuko laišką, rašo, kad Nidoj šaudo šunis ir kates, nulupa jiems kailiukus, o paskui galima atpažinti, koks kokiam šuniui priklauso. Mūsų šunys neblogai gyvena, tik vakar susipjaustė kažkur kojas ir vaikšto ant trijų kojų abudu. Gal Šarūnas nuveš ryt pas veterinorius, tai gal paskiepysim abu šunelius. Megė visai čia apsiprato. Pati sau laksto į viršų pas vaikus. Vakar Kipras, Joris ir aš žiūrėjom mažą televizoriuką pas mane kambariūkšty. Paskui, kai pradėjom pasakoti visokius baisius filmus – prasėdėjom iki antros valandos nakties (buvo šeštadienis, tai nieko). Tada Kipras bijojo eiti į viršų miegoti, o aš bijojau eiti praustis, tai Joris (gal irgi bijojo), išlydėjo mus visus į savo lovas, taip ir baigėsi. Dabar eisiu kepti žuvies pietums. Aš nuperku šaldytos krautuvėj, labai skanu išsikepti... Papasakojau Kiprui, kaip Zaviša palikdavo nusuktą dušo kraną, o tu jį atsukdavai ir tau apliedavo visą ševeliūrą. Man po penkių minučių lygiai taip pat buvo padaryta... Man visko užtenka (net ir pinigų)... Bučiuoju smarkiai – Akviliutė


40 Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

nė už ką nėjo į mokyklą – na kaip čia dabar jis eis vienas! Tik Aušrai nesakyk, kad nestradalintų. Tiesa, bobutė nugriuvo krautuvėj – pati už savo lazdos užkliuvo, dabar jai koją skauda (nesulūžo, nieko), Aušrai nesakyk, kad nepergyventų. Kodėl ta Aušra nesiunčia savo mamai kavos?! Taigi abi prižadėjot, tai dabar siųskit! Man tai nereikia, bet... Aš tai rytais nesikeliu vaikų žadint, nes bobutė vis vien pati keliasi. Bet šiaip pripratau jau lakstyti, pietus kokius keptelėti arba vakarienę. Ir, žinok, visai man nesunku. Gal čia ir baseinas duoda tokio strainumo. Iš pradžių tingėjau, bet būdavo nepatogu neplauti indų, o dabar tai kitaip ir neįsivaizduoju. Išplaunu namą porąsyk per savaitę, o skalbiu skarmalus kas antrą savaitę. Pietums dažniausiai kepu dešras su bulvėm ir su kopūstais raugtais – sumaišyta. Beveik visi šitą marmalą valgo, o šiaip tai gana išrankūs berniukai. Dabar važiuoju su Ponia į specpolikliniką*– gal dar nusipirksiu kokių apelsinų bufete. Grįžo Antoškė iš kalnų, gal padarys raktą man pas tiotką. Reiks nubėgti kada padėti, nes vargšė labai pavargsta... Labai smarkiai bučiuoju – Aku. P. S. Pasakyk Antanui, kad aš jo žurnalų negavau, pavogė! Vilė sakė, eis skundų rašyt... 1981 03 25 .........................................................................................

Labas, mano miela mamyte, labai ačiū už siuntinį. Viskas labai puikiai tinka ir gražu... ...Jau seniai tavęs ten nesigirdi. Ko nerašai? Žinok, būtinai parašyk p. Petrauskienei (ji labai laukia ir įsižeidžia, kad nerašai jai) ir diedukui, nes sako, kad jis, aišku, tau nereikalingas, o tik gerai, kad padėjo išvažiuoti. Parašyk jiems, gerai? Pas mus atvažiavo tokia baškirė Olga. Gyvena viršuj, jau visą savaitę. Jos tėvas dailininkas Čingischanas, tu, atrodo, jį pažįsti. Tai jis dažnai ateina. Buvo tris dienas Irena, ta iš Kauno. Man ji labai patinka. Mes su ja šnekėjom angliškai. Tiesa, ta Olga * Ligoninė Antakalnio gale, kurioje gydėsi nomenklatūra; jos bufete būdavo prekiaujama deficitinėmis prekėmis.


1981 03 27 . ........................................................................................

Sveika gyva, mamulyte, kaip laikaisi? Ar nebeskauda kojukės? Aš dabar galvoju, ar tu gauni visus mano laiškus, ką? Aš daug jų labai rašau. Turi gauti ne mažiau kaip 1 laišką per savaitę. ...Visi išgaravo, tai net liūdna. Šarūnas susikrovė vaikus, šunis ir išdūmė į Veliuoną. Taip tylu. Dabar atėjo į mano kambarį Josefas (atsimeni tokį?). Mat čia pas Petriuką svečiai – Rolandas, Josefas ir panelės. Aš tai nedalyvauju, man neinteresna. Banginis parašė, kad apsirgo gelta. O Romai mano išpjovė apendiksą ir patys ją ligoninėje užkrėtė, tai dabar pūliuoja ir vaikšto su skyle pilve. Aš tai vis nusiperku žuvies, pati išmokau pasikepti. Labai skanu su duona ir agurkais. Valgyt netrūksta, tik vegetables trūksta. Apsikrovus aš tom knygšėm (pasakyčiau kokiom, bet jau tiek to), jau net nusibodo. Kodėl neparašot ir nesiunčiat Petrauskienei kavos? Žinok, ji neima nė už ką iš manęs pinigų, taip kad gyvenu už dyką. Na, gal paskui atsiskaitysim, bet, mama, nors tu atsiųsk jai kavos. Ji labai, žinok, laukia. Didžiausias bučkis pasaulyje – Akvilia 1981 04 06 .........................................................................................

Labas, miela mamulinka, pagaliau ir aš gavau tavo laišką – o tai visai nerašai. Labai džiaugiuosi, kad tau su koja geriau – tik vaikščiok į visokias procedūras, tik maudykis!

41 LIETUVA 1972–1983

irgi studijuoja anglų k. II kurse, bet ji vis nešneka su manim angliškai, gal varžosi? ...Čia kartais ateina Šarūnas, atneša šunims ir mums valgyti. Jis labai dabar gražus, bet greitai išeina. Rytoj veš vaikus į Veliuoną. O man tai nusibodo šitame institute mokytis. Dabar labai daug užduoda. Vilniuj jau atšilo. Gal greitai sužydės kas nors. ...Labai tave bučiuoju – tavo Akva.


Per ketvirtį amžiaus, man blaškantis per tris kontinentus, pelėdžiukas neteko plokščių metalinių pėdučių, miniatiūrinių ausyčių ir snapelio, liko tik du sulipę krištolo rutuliukai su juodom akytėm. Tikėsit ar ne, bet tą vaivorykštės spalvas atspindintį gumuliuką pridėjus prie akies, praeina perštėjimas, prie smilkinio – galvos skausmas, sugniaužtas saujoje jis nuveja riešo gėlimą, o kartais ir sunkias mintis. Tada pelėda žvelgia į dangų ir regi, kaip aukštai aukštai žydrynėje sklendžia jos aquila.

Rita Baltušytė gimė 1938 m. Kaune. Vilniaus universitete baigusi žurnalistiką, dirbo Lietuvos radijuje, vėliau spaudoje. Nemažai skaitytojų iki šiol prisimena jos išskirtinius straipsnius, interviu, humoreskas. Nuo 1981 m. gyvena Australijoje. Parengė knygas „Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai“ (1997), „Juozas Baltušis iš arti: laiškai ir kt.“ (2010).

Knyga nepretenduoja į išsamų dailininkės Akvilės Zavišaitės gyvenimo aprašymą ar kūrybos analizę. Tai tik priminimas apie trumpai gyvenusį jauną žmogų ir žvilgsnis į pasaulį jo akimis. Tai bandymas padėkoti Akvilei, kad ji mane pasirinko savo motina. Rita Baltušy tė

Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

Akvilės vardas lotyniškos kilmės, aquila – tai erelis. Ji pati mūsų santykius yra taikliai nusakiusi kaip vištos ir kiaušinio, tačiau aš niekada nesiskiriu su mažu krištoliniu pelėdžiuku. Jį man Akvilė padovanojo primindama lietuvių liaudies pasaką apie pelėdą, kuriai jos vaikai patys gražiausi. Jeigu aš savo dukrą pagirdavau, ypač viešai, ji sušnabždėdavo: „Pelėda, pelėda...“

nininkė, tarusi savitą žodį lietuvių dailės istorijoje. Jos legenda virtęs gyvenimas ir originalūs dailės darbai, eksponuoti Australijoje, Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, iki šiol audrina žmonių vaizduotę. Ši knyga – tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios žodžiais. Ritos Baltušytės surinkti dukros laiškai artimiesiems ir draugams įgyja siužetą, virsta jaudinama gyvenimo istorija. Tai tarsi laiškų romanas, kurio veiksmas rutuliojasi net trijuose žemynuose: pasakojama apie sovietmečio Lietuvos kasdienybę, apie pirmuosius to meto lietuvių emigrantų žingsnius Australijoje ir bandymą ten įsitvirtinti, nuklystama į JAV. O vėliau – žvilgsnis į Lietuvą ir pasaulį jau brandaus žmogaus akimis. Autentiški tekstai liudija sudėtingą XX amžiaus pabaigos laiką, jaunos dailininkės siekį perprasti meno paslaptis, tobulėti ir neprapulti gyvenimo verpetuose. „Veikiantieji asmenys“ – po pasaulį išsibarstę šeimos nariai, draugai Lietuvoje, Australijoje ir Amerikoje – visi su savo dramatiškais likimais ir paslaptimis. Bet tvirčiausia visa vienijanti gija – Akvilės ir jos mamos Ritos ryšys. Jų artumas net būnant toli, atviri pokalbiai apie viską negali palikti abejingų. Nors šio gyvenimo romano atomazga tragiška, šviesus Akvilės optimizmas stiprina tikėjimą, kad visa, ką lemta žmogui patirti, turi prasmę. Laiškus papildo draugų, artimų žmonių atsiminimai, nuotraukos ir Akvilės darbų reprodukcijos, vaikystės piešiniai.

AKVILĖ:

Akv ilė Zav išaitė (1962–1991) – ryški asmenybė ir įdomi me-

AKVILĖ: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų

O iš tikrųjų esu labai laiminga, kad esu dailininkė. Savo mene paskandinu viską – ir liūdesį, ir pergyvenimą, ir džiaugsmą – sau sukuriu ką nors, ir taip gera!

..... Dar kas svarbu atsiminti, kad nors mes ir artimiausios giminės, ir be tavęs niekad nebūtų manęs, bet dabar jau kiaušinis pavirto irgi į vištą, ir abi vištos turi atskirus gyvenimus, savo reikalus ir tikslus, ir atskirus lizdus. Ir aš esu laiminga, kad niekas, jokia kita višta, vištainis ar viščius negali man nieko pasakyti, nurodyti ir pan. Esu baisiai savarankiška višta...

..... Vat mane kartais gyvenimas tas saldus ir priploja! Visgi, iš kitos pusės – pasaulis yra žiaurus! Bet kadangi taip jau yra, buvo ir bus, reikia daryti kas geriausia ir tikėti į saldžiausia. Tu mane suprasi, nes esi močiutė ir daug pragyvenai.

ISBN 978-9986-16-901-7

Iš Akv i lės Zav išaitės laiškų mamai ir močiutei 9 789986 169017


Akvilė: neprašyk auksinės žuvelės plauti indų