__MAIN_TEXT__

Page 1

365

Dao


DENG MING-DAO

365

Dao

Ê

ÇIZVALGOS KASDIENAI Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Dapkus

leidykla trigrama kaunas


Versta iš leidinio: Deng Ming-Dao, 365 Tao: daily meditations, HarperSanFrancisco, San Francisco, 1992

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Dapkus ISBN 978-9955-477-32-7 © Deng Ming–Dao, 1992 © Vertimas į lietuvių kalbą, „Trigrama“, 2000 © „Trigrama“, 2019


ĮŽANGA

Šiandien pasaulyje labai domimasi daoizmu. Apie jį kalbama visur – pradedant meno knygomis ir baigiant filosofijos paskaitomis. Čigongo ir taiči menas dėstomas specialiuose koledžuose. Dvasiniais dalykais besidomintys žmonės tyrinėja daoistines meditacijas. Mokslininkai mano, kad daoizmas turėjo didžiulės įtakos dzenbu­ dizmui – jis dėl šios priežasties skiriasi nuo indiškojo budizmo. Kinų poezijos klasikai Li Bo ir Du Fu yra įterpę savo kūryboje daoistines idėjas, o visi svarbesni Kinijos statiniai, net ir šiuolaikiniai, pastatyti remiantis daoistiniais geomantijos principais. Bet jei angliškai skaitantieji norėtų sužinoti apie dao­izmą ką nors daugiau, jie galėtų pamanyti (ir tai atleistina), kad nuo trečiojo šimtmečio pr. Kr. nieko reikšmingo nebuvo parašyta. Nors tokios knygos kaip Dao De Jing, I Dzing (Permainų knyga) ir Džuang Dzi yra išverstos į daugelį kalbų, itin plačiai paplitusios ir randamos beveik kiekviename knygyne, bet jos visos buvo parašytos Džou dinastijos laikais. Kitos skaitytojams prieinamos knygos yra painių alchemijos tekstų vertimai, mokslinės daoizmo studijos, labai siauro profilio seksologijos ir pratybų vadovai, legendos. Besidomintieji daoizmu neabejotinai yra tas knygas skaitę, tačiau jose pateikiamos informacijos aiškiai nepakanka norint taikyti daoizmą kasdieniame gyvenime. Tai rodo ir žurnalų straipsniai, ir per paskaitas užduodami klausimai, ir painūs daugelio žmonių pasisakymai


apie daoizmo principus. Tuo nereikėtų stebėtis. Vertėjai paprastai nėra praktikavę daoizmo, todėl jų požiūris labiau akademinis, o ne praktinis. Jei žmogus, pasiskaitęs populiarių knygų apie daoizmą, nori žengti toliau, nedaug iš ko gali rinktis. O jam reikia knygos, kuri šiais laikais mokytų gyventi pagal dao principus. Tokia knyga turėtų perteikti daoizmo tradicijos poetinį misticizmą, tačiau vertime vartojamos sąvokos turėtų būti suprantamos vakariečiams. Daoizmo pagrindas – kinų kultūra. Jis ir šiandien daro didelę įtaką Azijos gyvenimui, nes su kultūra susijęs begale sąsajų. Kai daoizmo traktatai išverčiami į kitą kalbą, tos sąsajos atrodo keistos, svetimos, egzotiškos ir ezoteriškos. Kas kinų kalboje skamba paprastai, vertime – sudėtingai. Ar galima įžvelgti dao pėdsakų šiandienos kasdienybėje bet kurios šalies kultūroje? Knygoje „365 dao“ kaip tik bandoma tai padaryti. Visiškai aišku, kad ši knyga netradicinė. Ji ieško dao tiesiogiai. Kad skaitytojui nereiktų imtis ezoterikos žodyno, autorius nevartoja tokių sąvokų kaip daoizmas, daoistas, in ir jang, uvei. Vienintelė išimtis – dao sąvoka, bet ir ji nedetalizuojama. Retkarčiais dėl įvairovės ši sąvoka verčiama kaip „kelias“ arba „takas“. Neturėtų būti žiūrima į dao išimtinai vien kaip į mokslinės metafizikos kategoriją. Tradicinis daoizmas yra elitinis ir paslaptingas, o ir vertimai ne ką aiškesni. Knygoje „365 dao“ pamokymai pateikiami taip, kad kiekvienas gali juos, kaip atviras ir prieinamas idėjas, pritaikyti savo gyvenime.


„365 dao“ skatina kiekvieną gilintis į save kaip į tik­ rosios patirties šaltinį. Dėl to ši knyga nuolat pabrėžia meditacijos svarbą. Kur kas geriau įsilieti į tokią dao tėkmę, kokia ji šiuo metu yra, negu raustis negyvuose raštuose. Mes turime atsiverti tam, kas unikalu dabartiniais laikais, nusimesti senus pančius ir prisitaikyti prie esamo laikotarpio. Anot dao, vidinių savybių lavinimas sukelia atsaką išorėje. Tai ypatinga nuostata. Susidūrę su visatos paslaptimis ir gyvenimo prieštaromis, dao sekėjai pirmiausia stengiasi apsaugoti savo dvasinį pasaulį. Tai tiesiogiai prieštarauja beveik visai šiuolaikinei mąstysenai. Mūsų dienomis žmonės, priėję plačią upę, per ją stato tiltą. Jei mus kas užpuola, tuoj pat apkaltiname užpuoliką ir garsiai šaukiamės pagalbos. Užsinorėję pažinti kokį objektą, esantį toliau nuo mūsų, tuoj pat skrendame jo tyrinėti. Dao sekėjų nuostatos yra kitokios. Tai nereiškia, kad jie niekada nestatys tilto, nekovos su užpuoliku ar netyrinės tolimų vietovių, bet jie būtinai apsvarstys ir kitas galimybes. Pirmiausia, priėję upę, jie paklaus, kam reikalingas tiltas. Kodėl jie turi būti nepatenkinti esama padėtimi? Ar tiltas nepažeis pusiausvyros gamtoje, visuo­menėje, ekonomikoje, o gal atrodys neestetiškai? Jei būtų užpulti, dao sekėjai pirmiausia paklaustų savęs, ar jie patys kaip nors to užpuolimo neišprovo­ kavo. Ar galėjo jo išvengti? Žinoma, jie imtų gintis, bet netgi tada gintųsi ne iš įtūžio, o tiesiog spontaniškai panaudotų metų metus tobulintus kovos meno veiksmus. Leisdamiesi ko nors tyrinėti į kitus kraštus, daoistai pirmiausia pagalvotų, ar jau pakankamai pažįsta patys


save. Jų įsitikinimu, išorinis pasaulis gali būti tinkamai pažintas tik remiantis savo vidine įžvalga. Todėl jie pirmiausia stengiasi gerai pažinti save, o tik paskui bando pažinti kitus. Savęs lavinimas yra dao pažinimo pagrindas. Nors dao ir galima pamatyti šmėkštelint išoriniame pasau­ lyje, žmonės turi ugdytis jautrumą, kad galėtų įžvelgti jo didžius pasireiškimus. Vakaruose šiais laikais tūkstančiai žmonių gilinasi į daoizmą, nes savo kultūroje neranda juos patenkinančių atsakymų į svarbiausius būties klausimus. Atsidūrę ieškojimų kelyje, jie neturi dvasinio vadovo. Įžvalgų knyga „365 dao“ gali juo tapti. Ji skatina atsidėti dvasinio gyvenimo tobulinimui, nors pripažįsta, kad būna laikotarpių, kai šitai daryti nesiseka ir apima nusivylimas. Skaitytojui pristatoma knyga kviečia patirti dao kiekvieną dieną. Jei jums pasiseks, tai knygos ir vadovai nublanks, o dao stebuklas nušvies jūsų gyvenimą.


365 DAO


1 Pradžia

Metas pradėti. Ženklai palankūs.

Pradžioje visa kas teikia viltį. Mes ruošiamės naujai pradžiai. Net ir tada, kai nuostabią kelionę galime tik numatyti, viską – optimizmą, tikėjimą, ryžtą, tyrumą – turime jau šioje pradžios akimirkoje. Kad pradėtume, turime apsispręsti. Šis apsisprendimas – tai įsipareigojimas lavintis kasdien. Mes privalome atkurti tvirtą ryšį su savo vidine esybe. Išoriniai dalykai nėra svarbūs. Vieni ir be jokios apsaugos įveikiame visus gyvenimo sunkumus. Taigi mes patys turime padaryti kažką iš savęs, transformuoti save į instrumentą giliausiai dvasinei gyvenimo esmei patirti. Kai tik apsispręsime, viskas ims krypti mums palankia linkme. Palankūs ženklai – tai ne prietaras, o patvirtinimas. Tai atsakas. Sakoma, kad jeigu žmogus ims melstis uolai iš visos širdies, net uola atgis. Lygiai taip pat kai nuspręsime atsidėti dvasinei praktikai, net kalnai ir slėniai atlieps mūsų pasirinkto tikslo garsą.


2 Apsiplovimas

Prausimasis auštant: Nuvyki šalin sapnus. Saugok dievus savyje Ir nuskaidrink vidinę esatį.

Bet kokios praktikos pradžia – apsivalymas. Pirmiausia švarinkim kūną – mes jo neatmetame, bet siekiame jį tobulinti. Švarus kūnas gali padėti pajusti dieviškumą. Nuvyti sapnus – tai tarti sau, kad turime išsklaidyti ne tik sapnų, bet ir būdravimo iliuzijas bei nerimą. Visas gyvenimas yra sapnas, tačiau ne ta prasme, kad jis nėra realus, bet ta, kad kiekvienas gyvenimą vaizduojamės kitaip. Būtina atsikratyti šio įpročio. Siekdami apsivalyti savaime žvelgiame į vidų. Tikima, kad kūne esti 36 tūkstančiai dievų ir deivių. Jeigu nuolat valgysime netinkamą maistą, nuodysime save, leisime nešvarumams kauptis mūsų išorėje ar viduje, tuomet tie dievai pasibjaurėję mus paliks. Vis dėlto galiausiai mums turi labiau rūpėti visuotinė vienovė negu mūsų kūno šventovės dievybės. Kai pašalinsime temdančius nešvarumų sluoksnius, įveiksime kūno negalavimus ir iliuzijas, būkime pasiruošę išgrūsti iš savęs netgi pačius dievus, kad galėtume pasiekti vidinę vienovę.


3 Atsidavimas

Ištiesink kreivąjį, Priversk tiesųjį tekėti. Sutelk vandenį, ugnį ir šviesą. Sutelk pasaulį į vieną tašką.

Jei mus veda atsidavimas – absoliutus tikėjimas pasirinktu dvasiniu keliu ir įsipareigojimas jam, mūsų apsi­ sprendimas bus natūrali varomoji jėga. Kelyje sutiksime vis mažiau ir mažiau kliūčių. Tarsi kreivas kelias būtų ištiesintas. Kad ir kokios būtų kliūtys, jos mūsų nesulaikys. Tikrasis atsidavimas nėra paprasta kelionė strimgalviais. Jis reikalauja ištvermės. Turime visiškai – visu kūnu, visa širdimi, visa esatimi – susitelkti į tai, ko norime. Tik suvieniję visas savo vidines galias, būsime visiškai atsidavę. Jeigu aiškiai matome savo kelią ir mūsų asmenybė vientisa, tuomet nebelieka jokio skirtumo tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Niekas daugiau nebėra toli, viskas atvira. Štai kodėl sakoma, kad pasaulis yra kaip vienas taškas. Mūsų atsidavimas toks stiprus, kad nebelieka nieko, kas nebūtų jo dalis.


4 Atspindys

Mėnulis virš vandens. Sėdėk vienumoje.

Jei vandens paviršius ramus, mėnulis atsispindi tobulai. Jei nusiraminame, galime tobulai atspindėti dieviškumą. Bet jeigu karštligiškai pasineriame tik į kasdienę veiklą, būties tvarkai siekiame primesti savo sumanymus ir leidžiamės valdomi savanaudiškumo, mūsų vidinis vandens paviršius pradeda raibuliuoti. Tada tampame nebeimlūs dao. Jokiomis pastangomis negalėsime nurimdyti savęs. Tikroji rimtis ateina savaime, vienumos akimirkomis, kai leidžiame nutilti savo protui. Kaip vanduo siekia nusistovėti savo lygyje, taip ir sąmonė veržiasi link šventumo. Drumzlinas vanduo taps skaidrus, jei leisime jam nusistoti. Nuskaidrės ir protas, jei leisime jam nurimti. Nei vanduo, nei mėnulis nededa jokių pastangų, kad atsirastų atspindys. Tokia pat natūrali, savaiminė turi būti ir meditacija.


5 Garsas

Vėjas oloje: Judesys ramybėje. Jėga tyloje.

Oloje visus išorės garsus slopina uola ir žemė, todėl galime girdėti savo širdies plakimą ir kvėpavimą. Lygiai taip susikaupimo rimtis atitraukia mus nuo kasdienybės šurmulio ir leidžia pajusti, kas yra subtilu gyvenime. Kai klausomės ne ausimis, o dvasia, galime išgirsti subtiliausius garsus. Susilieję su jais, panyrame į visišką tyrumą. Štai dėl ko tiek daug religijų savo apeigose kaip įžangą į tylą naudoja maldas, dainas ar giesmes. Juk aišku, kad garsų kartojimas ir pasinėrimas į juos veda į patį šventumą. Sodriausias garsas yra tyla. Tai gali pasirodyti paradoksalu, jei manysime, kad tyloje nėra gyvybės ir virpesių. Bet medituojančiajam tyla yra garsas su visomis jo priešybėmis. Tai garsas ir tyla vienu metu, ir jiems susiliejus randasi susikaupimo galia.


6 Atsiradimas

Griaustinis ir lietus naktį. Augimas prasideda sukrėtimu. Raiška ir vyksmas Pasireiškia pirmą akimirką.

Reiškiniai negali visą laiką išlikti ramybėje. Žiemos vėt­ ros kartais kai ką sunaikina, bet jos taip pat paruošia kelią gyvybei. Jei kas nors nušluojama, vadinasi, taip buvo skirta. Turi būti suteikta galimybė naujai gyvybei atsirasti ir pradėti savo būties ratą. Augimas visada prasideda sukrėtimu. Daigo prasi­ skverbimas pro luobą ir veržimasis į žemės paviršių – ilgo ir sudėtingo gyvybinės galios kaupimo viršūnė. Galbūt manysime, kad viskas įvyko staiga, bet iš tikrųjų daigas atsirado kaip nematomų ir sudėtingų procesų rezultatas. Kai daigas išdygsta, jame jau slypi visa tolesnio augimo tvarka, galbūt net didžiulio medžio užuomazga. Kad jis užaugtų, reikia laiko ir tinkamų sąlygų, tačiau šitai nieko nauja nebesuteikia daigo prigimčiai. Prigimtis visiškai nulemia tolesnį jo likimą. Todėl augalo augimas, pavidalas ir visas jo gyvenimas egzistuoja jau atsiradimo akimirką.


7 Kantrumas

Arkties alsavimo sūkuriai kalnuose Barškina miškų kaulus. Lietaus lašeliai prilimpa prie šakų: Deimantiniai puošmenys nupurtomi žemėn.

Žiemą medžiai numeta lapus. Kai kurie gali net išvirsti per audras, bet dauguma kantriai stovi ir susitaiko su likimu. Jie ištveria liūtis, pūgas, vėją ir šaltį. Jie nemurmėdami priima skaidrius lietaus lašų puošmenis, ledokšnių blizgesį ar sniego karūnas. Jie nesikremta, kai šios spindinčios grožybės bloškiamos žemėn. Jie stovi ir laukia, o jų augimo galia iš pažiūros snūduriuoja, bet viduje nenutrūkstamai brandinami pumpurai. Taip kantriai jie laikosi ištikimybės savajai prigimčiai. Ši galia jiems padeda atlaikyti gyvenimo puošmenų kaitą, nes nei sėkmės, nei nesėkmės nepakeičia jų esaties. Mes turėtume būti panašūs į juos. Ar mus ištiktų sėk­ mė ar nesėkmė, kantriai derėtų ištverti ir viena, ir kita. Kad ir kas nutiktų, likime ištikimi savajai prigimčiai.


8 Darbas

Medkirtys dirba Visais metų laikais. Malkų skaldymas – Tai ir veikla, ir neveikimas.

Net pūgai siaučiant medkirtys turi skaldyti malkas. Jei neskaldys, jis ir jo šeimyna neturės šilumos ir negalės išgyventi. Tačiau medkirtys nedirba nuolat. Jis derinasi prie metų laikų: sunkiai dirba prieš pirmuosius šalčius, todėl, šalčiams užėjus, gali leisti sau prabangą – smagiai skaldyti prakurus. Dabar jo darbas lengvas, nes sunkiai dirbo prieš tai. Skaldydamas malkas, jis padeda rąstigalį ant trinkos stačią, užsimoja kirviu ir leidžia jam laisvai kristi. Jei bandys rąstigalį kirsti skersai – pastangos bus bergždžios. Net jei smogs iš visos sveikatos, nieko nelaimės. Mes, kaip ir šis medkirtys, turėsime naudos tik dirbdami pagal metų laikus. Ir laiko, ir įgudimo atžvilgiu tik­rasis darbas susideda perpus iš pastangų ir iš žinojimo, kada leisti veiksmui vykti savaime.


9 Optimizmas

Pragiedrėjęs mėlynas dangus – Pažadas plikoms šakoms. Žiemą būna saulėtų dienų. Suaugus vaikystė gali grįžti.

Žiemą viskas lyg apmirę ar snaudžia. Sniegas ir lietus, atrodo, niekada nesibaigs, naktys ilgos. Tačiau vieną dieną dangus nuskaidrėja iki spindinčio mėlynumo. Oras atšyla. Nuo žemės kyla rūkas, o nuo vandenų, dirvos ir samanų ore sklaidosi kvapai. Sodininkai ruošiasi sodinti medelius, nors jų šakos dar plikos ir šaknų – tik pilkas kuokštas. Žmonės nusiteikę optimistiškai: jie žino – šalčiai baigiasi. Suaugusiuosius atsakomybė dažnai baugina. Kam kasti žemę, kai oras nemalonus? Darbą suprantame tik kaip prievolę, ir tai sukelia įtampą. Tačiau tinkamu laiku dirbamas darbas teikia džiaugsmo. Kai veikiame tiksliai pagal aplinkybes ir tos pastangos vėliau duoda vaisių, pasitenkinimas būna didžiulis. Vienas senas žmogus ėmė veisti sodą. Visi iš jo juokėsi. Kam sodinti medžius? Jie tikino, kad jis nesulauksiąs vaisių. Senolis nepasidavė, vis tiek sodino, sulaukė žydėjimo ir ragavo vaisių. Mums visiems reikia tokio optimizmo, tokio vaikystės tyrumo ir vilčių.


10 Nelaimė

Nebyli juoda naktis. Ūžteli liepsnos. Griūtis.

Nelaimė užgriūna savo laiku. Ji tokia pribloškianti, kad telieka su ja susitaikyti. Ji pakeičia mūsų dienos tvarką, mūsų darbą, netgi mąstymą. Kyla pagunda piktintis nelaime, bet iš to jokios naudos. Negalime sakyti, kad nelaimė lemia pikta, nors ji būtų ir mirtina; vargu ar galime kaltinti, kad ji sužlugdė mūsų planus, kai vienu smūgiu išmušė pagrindą iš po kojų. Nelaimė yra natūralus reiškinys. Tai – ne dievų prakeiksmas, ne bausmė. Nelaimę sukelia jėgų sąveikos: žemės drebėjimus – gelmių slėgis, uraganus – vėjas ir lietus, o gaisrą – atsitiktinė kibirkštis. Ištikus didelei nelaimei, skubame klausti kodėl, tačiau neturėtume leisti, kad prietarai sutrukdytų ramiai ją priimti. Tai nėra dievų siųsta pražūtis. Nelaimės gali smarkiai mus paveikti, bet jos praeina. Tvirtai laikykimės įsitikinimų ir nepamirškime savo tikslų. Tik nuo mūsų priklauso, ar pavirsime pelenais, ar pakilsime kaip feniksai.


11 Gijimas

Ugnis išblėsta. Vanduo nuslūgsta iki įprasto lygio.

Kad ir kokia nepakenčiama būtų padėtis, ji pasikeis. Taip negali tęstis amžinai. Net ir didžiausiam miško gaisrui lemta nuslopti, audringiausiai jūrai – nurimti. Natūrali įvykių eiga, kol nusistovi, visada svyruoja tarp priešybių, ir tas grįžimo prie pusiausvyros procesas yra gijimo esmė. Šiam vyksmui reikia laiko. Jei įvykis nereikšmingas, pusiausvyra atgaunama greitai. Jei įvykis mus labai sukrečia, gali prireikti daugelio dienų, metų ar net viso gyvenimo, kol sugrįšime į savo vėžes. Iš tikrųjų be šių nukrypimų gyvenimas sustotų. Tik jie lemia pokyčius. Absoliutus centro laikymasis, visiška pusiausvyra reikštų sąstingį. Visas gyvenimas yra nuolat besikartojantis, nenu­trūkstantis irimas ir gijimas. Štai kodėl net sunkiausiomis aplinkybėmis išmintingieji išlieka kantrūs. Ar tai būtų liga, nesėkmė, ar jų pačių pyktis – išmintingieji žino, kad po sukrėtimo laukia atgaja.


12 Pavidalinimas

Puodžius prie žiedimo rato. Nuo minties iki užbaigto puodo. Forma ryškėja, pasirinkimo nelieka. Minkštas virsta kietu.

Norėdamas nužiesti indą, puodžius ima gabalą molio, suminko gniutulą, sviedžia ant rato vidurio ir pradeda jį formuoti, – ratui sukantis molio pavidalas keičiasi. Iš pradžių jis būna lyg bokštas, po to darosi panašus į plokščią grybą. Puodžius rankomis spaudžia besisukantį molį ir pamažu kyla indo sienelės. Tai negali užtrukti per ilgai, nes molis „pavargsta“ ir tada pradeda smukti. Gavęs norimos formos indą puodžius jį nuima. Kitą dieną, moliui sukietėjus, indas apverčiamas ir žiedžiamas jo padas. Vėliau jis puošiamas raižiniais. Pagaliau indas išdegamas ir tada jį galima tik spalvinti, formos jau nebepakeisi. Taip ir mes formuojame visą savo gyvenimą. Iš pradžių mūsų ketinimai yra tik apytikriai, paskui juos įsukame į gyvenimo verpetą. Bandydami reiškinių prigimtį, mes juos minkome ir tampome. Keisdami aplinkybes, neužmirškime, ko siekiame. Kuo arčiau užbaigimo, tuo veiksmai turi būti tikslesni. Darosi vis sunkiau, pasirinkimo galimybių mažėja, ir galiausiai visas mūsų kūrinys prieš mus. Gražus ar bjaurus, naudingas ar nenusisekęs – jis toks, kokį patys suformavome.


13 Sugėrimas

Rausva šviesa pro pušų šešėlius. Besileidžianti saulė nyra į jūrą. Po saulės laidos ateina naktis, Išblėsus mėnuliui aušta diena.

Pernelyg dažnai esam linkę manyti, kad sugėrimas yra nekintamas reiškinys: kempinė sugeria vandenį, ten jis ir lieka. Bet tikrasis sugėrimas yra visiškas panirimas į gyvenimo verpetą be dvejonių ir prieštaravimų. Gam­ toje nėra atsitolinimo. Viskas vientisa. Tik žmonės nutolę nuo šio vyksmo. Turime savo civi­lizaciją, savo sumanymus, savo ribotus jausmus. Atsiribojame nuo vyksmo net kai siekiame meilės, draugystės, supratimo ir bendravimo. Nuolat pralaimime abejodami, užsispirdami netinkamu metu ar leisdami neapykantai ir pasipūtimui užtemdyti savo nuovoką. Susve­timėjimas yra mūsų pačių susikurtas. Tuo metu gamtos vyksmas nenutrūksta. Leiskime sau laisvai įsilieti į būties tėkmę – tegul ji sugeria mus į save. Jei įsitrauksime į šį procesą, atrasime sėkmę. Tuomet reiškinių seka pasirodys esanti tokia akivaizdi kaip saulės ir mėnulio kaita ir viskas bus taip, kaip ir turi būti.


14 Padėtis

Garnys stovi žiočių mėlynėje, Vienišas, baltas, sustingęs valandų valandas. Žuvis! Staigus paukščio kirtis – Grobis sugautas.

Žmonės dažnai klausia: kaip sekti dao? Tai lengva ir natūralu – nelyginant garniui stovėti vandenyje: paukštis juda, kai turi judėti, ir stovi ramiai, kai dera būti ramiam. Tokios rimties paslaptis – budrumas ir dėmesingas susikaupimas. Garnys nėra apdujęs ar mieguistas. Jam įprasta giedra ramybė. Jis stovi nejudėdamas vandens tėkmėje, žvelgia netrikdomai ir budriai. Kai dao pasiūlo ką nors, ko garniui trūksta, jis stveria tą galimybę nedvejodamas ir nesvarstydamas. Po to vėl sugrįžta į savo rimtį – nebetrikdo nei savęs, nei aplinkos. Jei tėkmėje nebūtų radęs tinkamos padėties ir išlikęs kantrus, jam nebūtų pavykę. Mūsų veiksmus nulemia du dalykai: vieta ir laikas. Nebūdami tinkamoje vietoje tinkamu metu, neįstengsime pasinaudoti gyvenimo teikiamais privalumais. Kiekvienas žingsnis yra tinkamas, jei vyksta deramoje vietoje ir laiku. Tačiau būkime budrūs ir pasirengę. Net jeigu vieta ir laikas derami, nepavyks pasinaudoti galimybe, jei nepastebėsime tinkamos akimirkos, jei elgsimės ne pagal aplinkybes, jei uždelsime apimti abejonių ar pašalinių minčių. Kai gyvenimas suteikia palankią progą, būkime pasirengę pasinaudoti ja nedvejodami ir nedelsdami. Pristigę budrumo ir iš palankios vietos neturėsime naudos. O reikiamoje vietoje būdami dėmesingi klaidų išvengsime.


15 Laikas

Upė, kunkuliuojanti srovė, Nepertraukiama tėkmė. Ištakos, vidupys, žiotys – Ar tai įmanu atskirti?

Kiekvieną dieną mūsų laukia trys neišvengiamybės: turime įvertinti ir priimti praeitį, drąsiai sutikti dabartį ir planuoti ateitį. Įsitikinusieji, kad gyvenimas „anais laikais“ buvo geresnis, kartais būna akli dabarties tikrovei; gyvenantieji tik šia diena, mažai rūpinasi priežastimis ir pasekmėmis; o tie, kurie gyvena vien tikėdamiesi kokio nors atlygio, dažnai save kamuoja pernelyg neigdami visa kita. Mąstymas apie praeitį, dabartį ir ateitį yra naudingas savęs suvokimo būdas, tačiau turi būti tinkamai subalansuotas ir suderintas. Turime suprasti, kaip mus veikia praeitis, vertinga ir malonia patirtimi papildyti dabartį ir kasdien šiek tiek laiko skirti ateities planams. Kaip upės dalys negali būti aiškiai atskirtos, taip ir mes negalime skaidyti laiko visumos, bemąstydami, kaip gyventi.

Profile for trigrama

Deng Ming-Dao „365 dao: įžvalgos kasdienai“  

Dao yra viena iš svarbiausių sąvokų kinų pasaulėžiūroje. Būti su dao – suvokti reiškinių esmę ir atrasti harmoniją su visa kuo. Knyga „365 d...

Deng Ming-Dao „365 dao: įžvalgos kasdienai“  

Dao yra viena iš svarbiausių sąvokų kinų pasaulėžiūroje. Būti su dao – suvokti reiškinių esmę ir atrasti harmoniją su visa kuo. Knyga „365 d...

Profile for trigrama
Advertisement