Issuu on Google+

Praeitą rudenį pirmą knygą “Šuniuko Vinco kelionė aplink pasaulį” išleidusi Brigita Jovaišienė jau planuoja pasakos tęsinį

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

B.Jovaišienės “meniu” - juodieji perlai Jie abu išgarsėjo knygomis. Žinomą fotomenininką Marių Jovaišą, pamačiusį ir kitiems parodžiusį Lietuvą iš aukštai, kūriniu vaikams “Šuniuko Vinco kelionė aplink pasaulį” prisivijo jo žmona BRIGITA JOVAIŠIENĖ (34). Iš aistros keliauti ir namų ilgesio parašyta knyga pirmoji, bet ne paskutinė. Su B.Jovaišiene kalbamės apie knygą, keliones ir iš jų atsirandantį tylų patriotizmą. Elena NIKONOVAITĖ - Ar laikote save rašytoja? - Nežinau, ar galima vadintis rašytoja išleidus vieną knygą. Norėčiau dar pasimokyti šio amato, kad antra, trečia, ketvirta ar penkta knyga būtų tobulesnės. - Vadinasi, bus knygelės “Šuniuko Vinco kelionė aplink pasaulį” tęsinys? - Taip. Per šiuos metus planuoju parašyti antrą šuniuko Vinco kelionių dalį. - Kokia svarbiausia jūsų parašytos pasakos mintis? - Norėjau parodyti vaikams, kaip svarbu viskuo domėtis, smalsauti ir pasidalyti savo svajone. Juk dažnai būna, kad kam nors papasakojęs apie savo norus atrandi bendraminčių, su kuriais gali savo svajonių siekti - tai tarsi postūmis iš aplinkos. Lygiai kaip ir aš pati be vyro pagalbos turbūt nebūčiau išdrįsusi parašyti šios knygos. Jis mane paskatino ir sykiu buvo pirmasis teksto vertintojas, kritikas.

Kita svarbi knygelės mintis - tolerancija. “Šuniuko Vinco kelionėje aplink pasaulį” pagrindinis herojus sutinka labai skirtingų veikėjų, todėl bendraujant labai svarbu būti tolerantiškam. Manau, kad Lietuvoje tolerancijos šiek tiek trūksta. - Kuo jūsų knyga sudomino žinomą Didžiosios Britanijos dailininką Danielį Hovartą (Daniel Howarth), kuris yra iliustravęs ne vieną vaikišką knygelę? - Manau, daugybe skirtingų veikėjų. Beje, vieną personažą pakeičiau pagal Danielio piešinius. Pirminiame knygelės variante buvo katinas, bet vėliau, po nuostabaus Danielio piešinio, jis virto snieginiu leopardu. - Apie ką bus antroji knyga? - Šuniuko Vinco istorija baigiasi pažadu - jis ketina savo draugei iš Prancūzijos, pelytei Mimi, aprodyti Lietuvą. Vadinasi, antroje knygos dalyje mano herojus keliaus po Lietuvą. Noriu, kad antroji knygelė būtų ir edukacinė - supažindintų su gražiausiomis Lietuvos vietomis ir lietuvio identitetui svarbiausiais istoriniais įvykiais. Ir būtinai ketinu paminėti lietuvišką virtuvę. - Daug keliaujate - kokiais trimis žodžiais nusakytumėte Lietuvą užsieniečiams? - Natūrali, žalia ir nuoširdi - mes išsiskiriame iš kitų savo nuoširdžiu bendravimu, nes daugelyje kitų ekonomiškai išsivysčiusių šalių žmonės yra labai susvetimėję. - Ar esate Lietuvos patriotė? - Gal labai drąsu vadintis patriote, bet savo šalį labai myliu. Ir mano knygelėje “Šuniuko Vinco kelionė aplink pasaulį” pagrindinio herojaus

gyvenamoji vieta yra Lietuva. Knygelę planuoju išleisti anglų, rusų, ispanų kalbomis. Manau, tai bus puiki reklama Lietuvai - per vaikus, kad jau augdami žinotų, jog yra tokia šalis Europoje. - Ar pati keliaujate po Lietuvą? - Beveik ne. Ir Lietuvos pajūryje atostogavome labai seniai. Bet dabar, kai yra toks antrosios knygelės sumanymas, mes visa šeima būtinai apvažiuosime Lietuvą. - Kokia vieta Lietuvoje jums gražiausia? - Kaip banaliai beskambėtų - Neringa. Ypač pavasarį, rudenį, kai mažiau žmonių. Ji paslaptinga, joje daug spalvų - atgaiva akiai. Ir man labai patinka Lietuvos miškai - medžiai. Kai keliauju, visuomet pastebiu medžius.

“Emigruoti neketiname” - Esate aplankiusi daugybę šalių. Ar į kurią nors traukia nuolat sugrįžti? - Mums visada labai smagu paviešėti Italijoje, Havajuose ir Singapūre. Singapūras - tai trijų dienų šalis, kurioje pravartu sustoti skrendant kur nors toliau - pavalgyti pipirinių krabų ir surengti vaikams šventę, nes yra naktinis safaris, didžiulis zoologijos sodas. - Ar kurioje nors iš aplankytų šalių norėtumėte likti gyventi? - Kuo toliau, tuo tvirtesnė tampa nuostata, kad geriausia gyventi Lietuvoje. Emigruoti neketiname. - Ko lietuviško pasiilgstate būdama užsienyje?

- Savo miesto, savo gatvės, įprasto vaizdo už lango, lovos, savo virtuvės stalo, savo pačios paruoštos arbatos. Kai keliaujame visa šeima, stengiamės nuomotis namą, kad pati galėčiau gaminti. Nes kad ir koks geras būtų restoranas, man nėra skanesnio maisto už pagamintą namuose. Užsienyje pasiilgstu ir lietuviškos varškės, juodos duonos kvapo. Ir dar Lietuva turi daugybę miško gėrybių - uogų, grybų. Kitur jų sunku surasti. - Kaip kelionės paveikia jūsų maisto gaminimo įpročius? - Kartais perimu atskirus maisto produktus. Pavyzdžiui, iš draugų Australijoje išmokau kepti kokoso aliejuje - ir sveikiau, ir labai geras skonis. Žuvis būna gardesnė, jei prieš kepdama apvolioju ją ne įprastuose, o įvairių riešutų ir sėklų miltuose. - Koks didžiausias per keliones patirtas nuotykis? - Šis gal ir ne didžiausias, bet nutiko palyginti neseniai, Polinezijoje. Lankėmės pas juoduosius perlus auginantį žmogų. Perlai auga moliuskuose, kurie vėliau suvartojami maistui. Kaip tik juos ir valgėme prie pietų stalo, o šeimininkas pasakojo, kad kartais vienas kitas perlas vis viena lieka moliuskuose. Ir ties tais jo žodžiais man dantyse kažkas sutraškėjo. Ištraukiu - juodasis perlas, labai gražus. Gavau jį dovanų. Bus žiedui. - O kaip pramogaujate Lietuvoje? - Pati esu dainavusi džiazą, grojusi fortepijonu, todėl mane domina viskas, kas susiję su muzika. Aš nuolat lankausi įvairiuose tikro garso koncertuose, miuzikluose, operose. Taip pat lankausi teatre, su

Mariumi nepraleidžiame nė vieno gero filmo - žiūrime juos kino teatruose ir namuose. - Kaip vertinate Lietuvos pramogų pasaulį? - Manau, kad Lietuvoje yra labai gerų muzikantų, ypač - klasikinės muzikos, džiazo atlikėjų. Bet Lietuvoje renginių man pritrūksta - einu į tuos pačius po kelis kartus, džiaugiuosi kiekvienu į Lietuvą atvažiavusiu pianistu ar smuikininku. Lietuvoje nėra didelės renginių įvairovės, todėl stebiu, kokie geri koncertai vyksta Europoje, - kad galėčiau į juos nuskristi. - Kokių populiarių lietuvių dainininkų klausotės? - Man labai patinka Rosita Čivilytė, Rūta Ščiogolevaitė ir Donatas Montvydas. - Kaip įsikraunate? Ko reikia jūsų širdžiai? - Labai norėčiau toliau dainuoti. Man labai patinka vaikščioti - mėgstu mišką. Pabūti vienai miške man gera. Pakanka vienai važiuoti automobiliu ir klausytis muzikos. Pabūti pas tėvus labai gera. - Kokie yra jūsų skaitymo įpročiai? - Knygos man labai svarbu. Tiesa, dažniausiai tai būna vos keli puslapiai vakare, nes dar reikia paskaityti vaikams pasaką, reikia prieš miegą pasikalbėti su vyru. - Kokia knyga padarė didžiausią įspūdį? - Mikos Valtari (Mika Waltari) “Sinuhė egiptietis”, Mariaus Katiliškio “Miškais ateina ruduo”, Haito “Laimės hipotezė” (Jonathan Haidt, “The Happiness Hypothesis” - aut. past.) - nuolat grįžtu prie šios knygos.


B.Jovaišienės “meniu” - juodieji perlai