Page 1


Šiame numeryje: 4-5 Eilėraštukų lietus. A. Navickas, J. Nekrošius, S. Abromavičius, M. Vainilaitis. J. Marcinkevičius 6-7 Mama, paskaityk. Ona Jautakė „Londono laikrodis“. 8-9 Do-rė-mi. A. Abromavičius, A. Žilys „Žvaigždutės lopšinė“. 10-11 Ar žinai? 2021-ieji Lietuvoje paskelbti skulptoriaus Juozo Zikaro metais. 12-13 Poezijos puokštė Lietuvai. M. Vainilaitis, V. Baltrėnas, R. Skučaitė. 14, 19 Lietuviais esame mes gimę. Stokholmo lituanistinė „Saulės“ mokykla. 15-18 Pagranduko bibliotekėlė. „Tedžio sveikatos pamokos“. 20-21 Klaustutės mįslės. S. Abromavičius. 22-23 Nauja knyga. Selemonas Paltanavičius. „Jei sliekas būtų paukštis“. 24-25 Su meile vaikams. Rašytojo Kazio Maruko 100-osios gimimo metinės (1924–1992) 26-27 Sveikiname! Poetei Ramutei Skučaitei – 90 metų! 28-29 Oi, tai buvo, tai nutiko. Gintautas Isokas „Kaip pavasaris piršosi vasarai“ 30-31 Vaikų kūryba. Vasara vaikų piešiniuose.

TIPU TAPU. Literatūrinis-meninis žurnalas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. www.tiputapu.lt 2021 m. Nr. 3 (68)

Žurnalas platinamas: spaudos kioskuose, „Maxima“ prekybos . centruose, redakcijoje

Kūrybinės grupės vadovas Stanislovas Abromavičius, laisve@kovaz.net Žurnalo konsultantė Živilė Burdaitė (LEU, edukologijos magistrė) zivile@svak.lt Redaktorė Imandra Daukšienė, imandra@tiputapu.lt Meninė redaktorė Daiva Gudelytė Dailininkai: E. Šablevičiūtė-Gaigalienė, A. Čapskytė, Ž. Røyland, L. Barisaitė, R. Stasiūnaitė, D. Šukys, A. Skliutauskaitė, L. Armonas. Numeryje spausdinami vaikų kūrybos piešiniai. Kaina – 1,01 Eur, Leidėjas – UAB „Informacijos vadybos agentūra“, www.iva.lt Redakcijos adresas – Algirdo g. 31, Vilnius LT 03219. Mob. tel. 8687 13002, el. paštas info@iva.lt Spausdino – AB „Spauda” www.spauda.com, UAB ”Neoprint” Dėl informacijos, reklamos, platinimo el. paštas info@tiputapu.lt

Žurnalą remia: Dėkojame už paramą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, projektui „Tipu Tapu“ už tautišką ir kūrybingą vaiko asmenybę 2021 metams skyrusiam 6000 eurų. Remia rubrikas: „Eilėraštukų lietus“, „Mama, paskaityk“, „Do rė mi“, „Ar žinai?“, „Poezijos puokštė Lietuvai“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Iš tautosakos skrynelės“, „Vaikų kūryba. Mano Lietuva“ ir kt.

Partneris:


Alfonsas Jonas NAVICKAS RUDUO Kai ruduo mus atlankys, Ką jis gero pasakys? Ar atbėgs jis: upeliu? Ar aukštom šakom pušų? Gal pro langą jis pažvelgs? Mums gal vėtra baimę kels? O gal bus jisai švelnus, Kaip kačiukas po namus?.. Jis lapus nuo medžių skins, Ir praeiviams išdalins... Pasitiksiu jį: ant tako... Koks ji bus: tegu pasako!

Juozas NEKROŠIUS PRISIMENAM DĖDĘ RUDENĖLĮ

4

Lapų patalą po kojom Geras Dėdė taisė, klojo. Geras Dėdė tas ruduo: Ko prašysi – To jis duos: Morkų, Obuolį ar kriaušę – Imk iš sodo sau – ir griaužki!

Stanislovas ABROMAVIČIUS KNYGELĖ APIE RUDENĮ

Lapai krito, raidės skriejo, Tik sustoti nemokėjo... Taip ir gimė lyg seselės Linksmos rudenio knygelės. Perskaityt jose gali, Koks smėliukas pajūry, Arba koks švelnus vėjelis Tavo veidą glostyt gali. Rudenį upeliai senka, Tu ištiesk jiems savo ranką. – Pasakyk, kad kai nelis, Snaigės iš dangaus iškris.


Martynas VAINILAITIS BARAVYKAS

DREBULĖLĖ

Laistė laistė rudenėlis Samanėlę purią, Kėlė kėlė baravykas Rudąją kepurę.

Baigės vasara. Dvelkia vėsa. Drebulėle, sakyk, ar tiesa?..

Pynė pynė tėtušėlis Žilvitine kraitę, Bėgom bėgom per pievelę Mudu į giraitę. Pustėm pustėm kadugyne Samanėlę purią, Nešėm nešėm baravyką – Kotą ir kepurę.

Ar tiesa, kad paparčių miške, Po dausų žvaigždute neryškia, Ten, kur snaudė žvejų karčiama, Tu per naktį buvai kvočiama?.. Tu per naktį buvai kvočiama... O paskui, bangpūčių pučiama, Atliūliavo ūkais ne balta, Ne balta, o raudona puta?.. Drebulėlė nuraudo visa: Netiesa! Netiesa! Netiesa!

Justinas MARCINKEVIČIUS

MANO KNYGELĖS

Mano knygelės dar plonos, Mėlynos, žalios, raudonos. Daug piešinėlių dailių, Paukščių, žvėrelių, gėlių.

Meiliai paglostau aš kiškj: — Slėpkis greičiau, kiški piški! Lįsk po eglutės skara — Knygoje vilkas yra!

Atbrenda vilkas per sniegą. Kiškis pakrūmėje miega. Bėgsiu tėvelio pašaukt: Reikia tą vilką nušaut.

Mano knygelėj nuo seno Žvėrys gražiai sugyveno. Bet atsirado vilkų, Ir mažesniems jau sunku.

Vilkas baisus ir nedoras, Didelis, piktas ir storas, Cimpina sau tarp pušų. Aš kumšteliu jį mušu.

Gal man išplėšti tą vilką, Didelį, piktą ir pilką?

Piešė Eglė Šablevičiūtė-Gaigalienė

5


Ona JAUTAKĖ

LONDONO LAIKAS

6

Turėjo katinas Prunelijus laikrodį. Tokį senovinį, medinį, su variniais pasvarais, mušantį valandas. Nebemuša. Sugedo. „Reikia jį nunešti laikrodininkui, kad išvalytų ir sutaisytų, – svarstė Prunelijus. – O gal nebūtina, gal jis tik pailsėti nori? Žinok dabar.“ – Kam tau laikrodininkas? – įsikišo uodega. – Juk tu pats viską moki. Paimk ir sutaisyk. Nuo pagyrimų Purnelijaus širdis apsalo, tad ėmė jis ir paklausė uodegos patarimo. Netrukus medinė dėžutė gulėjo ant stalo krašto, šalia jos – žvilgantis ciferblatas ir gražieji variniai pasvarai, panašūs į kriaušes, o visas stalas nudėtas įvariausio dydžio ratukais. „Štai kas gamina laiką, kad jo visiems užtektų“, – pamąstė Prunelijus. Dar kiek pasigėrėjo ir ėmėsi darbo. Kai visi raukai buvo vėl sujungti, o laikrodis pradėjo tyliai klapsėti gamindamas laiką, katinas Prunelijus pastebėjo dar vieną ratuką dantytais krašteliais. Netyčia nusiritusį po stalu. „Jis turbūt atsarginis“, – sukirbėjo katino galvoje. Stropiai nušluostęs dulkes, Prunelijus pakabino laikrodį į seną vietą, o tas mušė valandas: bam, bam, bam.


Jūratės Pocienės nuotraukoje rašytoja Ona Jautakė

Netrukus Prunelijus pastebėjo, kad laikrodis vėluoja. Jis pagamino mažiau laiko nei rankinis jo laikrodis. „Kaip dabar sužinoti, kuris laikrodis teisus, – nustebo katinas Prunelijus. – Kaip susigaudyti, kada keltis, kada virti pietus ar eiti miegoti? Kada televizorius rodo mėgstamą filmą? Ar greitai ateis draugai? Ir ką jiems pasakyti, kai paklaus, kodėl tas Prunelijaus laikrodis taip keistai elgiasi?“ – Jis rodo Londono laiką. Taip ir pasakyk, – nuramino išmintingoji uodega.

Piešė Aušra Čapskytė

7


Žodžiai Stanislovo ABROMAVIČIAUS Muzika Aloyzo ŽILIO

ŽVAIGŽDUTĖS LOPŠINĖ Atskridau, o kur gi tu? – Aš prie tavo lango. Skrism su tavim kartu Per žvaigždėtą dangų. Striksi debesys maži, Lyg paukšteliai skraido. Te svajonė mūs graži Nebeišsisklaido. Kai mamytė su tėčiu Tau veidelį prausia, Myli jie tave, jaučiu, Tu jiems – mylimiausia. Būk sapnelyje šitam Pati laimingiausia, Vakarėlyje kitam Vėl mes iškeliausim. Ten, kur ištisus metus Linksmins beždžionėlės, Švies saulutė, suks ratus, Krykštaus tavo lėlės.

8

Piešė Živilė Røyland


Žvaigždutės Žodžiai Stanislovo ABROMAVIČIAUS

lopšinė

Muzika Aloyzo ŽILIO

Žodž. Stanislovo AbromavičiausŽVAIGŽDUTĖS LOPŠINĖ q = 98 Bb

 

C

F

D‹

C

G‹

Muz. Aloyzo Žilio Nuoširdžiai, žaismingai mp

F

1.At skry dau, o 2.Kai ma my tė

mp C

6

kur gi tu? su tė čiu 11

F

Aš prie ta vo lan tau vei de lį prau

C

F

C

Bb

F

lyg paukš te liai skrai tu būk lai min giau 19

C

F

/E

24

29

G‹

G‹

do. sia,

Te sva jo nė mūs gra ži Va ka rė ly je ki tam

G‹

C7

F

F

D‹

C

F

F

D‹

D‹

D‹

C7

D‹

F

C7

links mins bež džio nė C

krykš taus ta rall. C7

F

krykš taus ta vo lė

lės,

F

/E

vo /A

1.

A...

D‹

ne be iš si sklai vėl mes iš ke liau F

švies sau lu tė, suks ra tus, 33

C

A... A...

C7

C7

F

/A

do. 3.Ten, kur iš ti sus me tus sim.

G‹

C

Strik si de be sys ma ži, Būk sap ne ly je ši tam

do. sim.

mp

F

kar tu jau čiu

gų. sia.

G‹

ne be iš si sklai vėl mes iš ke liau

Skri sim su ta vim My li jie ta ve,

G‹

per žvaigž dė tą dan tu jiems my ly miau 15

go. sia.

lės.

9

F 2.

lės.

//lė

lės.

Kretinga, 2020 04 20


2021-ieji Lietuvoje paskelbti skulptoriaus JUOZO ZIKARO metais

Juozas Zikaras

10

Prieš 140 metų – 1881 m. lapkričio 18 d. Panevėžio rajone, Paliukuose gimė vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius Juozas Zikaras. Vaikystėje, pramokęs staliaus amato, kartu su tėvu dengė stogus, drožė ir pardavinėjo šventųjų statulėles. Baigęs pradinę mokyklą, mokėsi piešimo Vilniuje, studijavo Peterburgo Dailės akademijoje skulptūrą. Sukūręs šeimą, 1918 m. grįžo į gimtinę ir mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje.

Panevėžyje sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių: Laisvės statulą, Knygnešio skulptūrą, pirmąsias lietuviškas monetas, bareljefą Nežinomo kareivio kapui, daugelio iškilių valstybės veikėjų biustus ir bareljefus. Vėliau dėstė Kauno dailės institute. J. Zikaras mirė 1944 metais, palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

J. Zikaro kapas


J. Zikaras prie sukurto Vinco Kudirkos biusto J. Zikaras. „Knygnešys“

J. Zikaro memorialinis muziejus

J. Zikaro memorialinis muziejus Paliukuose

J. ZIkaras. „Laisvė“

11


Martynas VAINILAITIS

NUPIEŠIU GIMTINĘ Nupiešiu, kaip stiepias Į dangų pasėliai, Kaip supas alyvų Melsvi debesėliai.

Nupiešiu drevėtą Kaštoną prie kelio, Kaštone – kalenantį Paukščių karalių.

Nupiešiu vyšnelę Kaip vėliavą baltą, Kaip vėliavą baltą – Prie vartų iškeltą.

Nupiešiu Sargiuko Pilaitę medinę... Nupiešiu, nuspalvinsiu Visą gimtinę!

Vilius BALTRĖNAS

MANO GINTARĖLIS Baltija skalauja Baltą kopų smėlį. Pasemiu aš sauja Gelsvą gintarėlį. Gintarą mažutį Pakeliu ant delno. Siunčia jam saulutė Spindulėlį švelnų. Saulės neužgožia Debesys švininiai. Laisvą dainą ošia Vėjai gintariniai. Laisvą dainą gaudžia Jūra motinėlė, Prie krūtinės glaudžia Mano gintarėlį


Ramutė SKUČAITĖ MAMA IR AŠ

Kas švelnumą, kas paguodą Man kiekvieną dieną duoda? Kas man atneša jaukumą Per žiemos sidabro dūmą?

Vilius BALTRĖNAS

SU ŠERMUKŠNIŲ LEMTIM Tėvyne, Tu mano kalba. Tu mano lemties melodija... Gelmė ir prasmė tavo žodyje... Ir jausmo – skaidri pagarba. Tėvyne, Tu mano šviesa! – Padangė giedrai žvaigždėtoji. Giesmėj ir dainoj pažadėtoji – Su ryto šermukšnių vėsa. Giedroji... Ar tau, ar man?! – Pro vėjo šlamėjimus gojuose – Tie patys aidai dingojasi: Lyg šauktų krantan toliman....

– Tyliai žingsnį žengdama, Meiliai žodį tardama, Ir švelnumą, Ir jaukumą – Viską atneša mama. Kas išmokė pirmą žodį, Pirmą raidę kas parodė? Kas lyg skrynią man atvožė Tėviškėlės mielą grožį? – Tyliai žingsnį žengdama, Meiliai žodį tardama, Visą žemę, Visą žemę – Man juk atneša mama.

Ne, ne!! Kam gi priegraudos tos!.. Mes niekur, oi ne! – neskubėsime: Rytais – su aušrom palaimingom žibėsime. Vakarais... Vakarėjančiai saulei kalbėsime Maldą rytinių šermukšnių – Priesaiką žemės šventos!

Piešė Laima Barisaitė (1975 m.)

13


STOKHOLMO LITUANISTINĖ ,,SAULĖS” MOKYKLA

14

„Kitapus Baltijos jūros, Švedijos sostinėje Stokholme 1996 metais buvo įkurta „Saulės“ lituanistinė mokykla. Ji yra viena seniausių lituanistinių mokyklų Europoje. Pamokėlės mokykloje vyksta kas antrą sekmadienį ir trunka po dvi akademines valandas, kurių metu vaikučius savanoriškai moko septynios mokytojos. Mokykla orientuojasi ne tik į lietuvių kalbos, bet taip pat literatūros, muzikos, istorijos, kultūros, pasaulio pažinimo ir kitas ugdymo sritis. Prie mokyklos veiklos nuolat noriai prisijungia pedagogai ir įvairių sričių specialistai, mėgstantys darbą su vaikais. Stokholmo lituanistinės ,,Saulės’’ mokyklos tikslas – mokyti vaikus lietuvių kalbos ir istorijos bei supažindinti su Lietuvos kultūra ir papročiais. Kai saulutė šviečia, vaikai susirenka į pamokėles gamtoje, parke, o atostogas su draugais praleidžia vasaros stovyklėlėse. Vaikai


kartu švenčia Šv. Kalėdas, Užgavėnes, Šv. Velykas, dalyvauja konkursuose, viktorinose, o taip pat džiaugiasi sulaukę svečių iš Lietuvos. Šį pavasarį mokyklėlėje lankėsi žymus ir labai mylimas poetas, rašytojas, publicistas, vaikų knygelių autorius, kino bei teatro režisierius Vytautas V. Landsbergis.

11 19


Stanislovas ABROMAVIČIUS

RUDENS MĮSLĖS

Kaip su juo čia greit užaugsi, Kai per visą dieną miauksi! Kartais klausos, kartais uosto, Myli tą, kas jį paglosto. KAS? Ji balta,

Sako, jie labai panašūs, Ir ant tavo stalo prašos. Skirtumas tarp jų tame: Vienas gimęs po žeme, Nuo gimimo kitam skirta Vis matyt saulutę šiltą! Tad gi kas tokie panašūs Jums ant stalo kartais prašos? KAS? (Bulvė ir obuolys)

Jo kalbos nesuprantu… Gal padėsi man čia tu? Nei jis loja, nei mekena… Kas gi su mumis gyvena?

Suk aplink, ieškok skylės. Lauk ilgai, kol neiškentus Ji pro ten išlįst norės. KAS? (Kirmėlaitė)

Man labai jis draugas geras: Vaikšto, nors dar kartais baras. Ką aplaižo, kam įkanda, Vietos per dienas neranda!

(Katinėlis) Lyg karalaitė, O gyvena obuoly. Apie ją Visi jūs skaitėt, Tad atspėt lengvai gali.

Visada jie skraido, dūksta, Net dangus atrodo rūksta!

Rudenį, Kai sodai lūžta Nuo saldinių obuolių, Ten ji susisukus gūžtą, Tad ją tu pasiekt gali.

Tik, deja, savais keliais: Jie pas mus nenusileis...

Imki obuolį Į ranką,

(Debesys)

Tai į dešinę, tai į kairę Suka jie ir nesidairo.

Kartais jo sparnus pajusi: Prisiliesi, šlapias būsi. KAS?


Ši panelė rūko Po pievelę dūko. Lipo, lakstė, karstės, Tad perlus išbarstė. Vakaras atslinko, Perlų nesurinko. Niekas jų nerado, Nieks nepasigedo.

Jis gyvena Palovy, O gal Tavo kambary?

Ir mėnulis tingi: Jie nereikalingi... Saulė štai atslinko, Perlus susirinko! KAS?

Gal ir savo Namą turi? Nenešioja jis Kepurės,

(Rasa)

Marškinių Ar tėčio batų. Atlekia, Ką tik pamato. Graužia kaulą, Garsiai loja, Balsą jo Ir tu kartoji. KAS? (Šunelis)

Iliustruota vaikų piešiniais

21


APIE SLIEKĄ IR PAUKŠČIUKĄ

22

K. Čachovskio nuotrauka

Žinoma, kad apie paukščius ir gyvūnėlius geriausiai išmano gamtininkai. Toks yra rašytojas SELEMONAS PALTANAVIČIUS, parašęs daugiau nei 60 knygų ir knygelių vaikams. Tai daugiausiai pažintinės knygos, jos stebina, žavi, yra mažų bei didesnių vaikų mėgstamos. Knygų pavadinimai patys pasako, ko gali sužinoti jas perskaitęs. O gal jau skaitei „Maži ežiuko sapnai“, „Tukas lieka vienas“, „Jei tu slieko nepažįsti“, „Voveriuko metai“? Nauja rašytojo ir gamtininko S. Paltanavičiaus knyga vadinasi „JEI SLIEKAS BŪTŲ PAUKŠTIS“. Ją išleido Kauno leidykla „Debesų ganyklos“. Šioje knygoje sliekas yra smalsus, drąsus, pastabus, tikras nuotykių ieškotojas, net knygas pats skaito. Pasakojama, kaip kartą sliekas stebėdamas paukščius susimąstė: „O kas būtų, jei sliekai skraidytų?“ Juk ir jis, visai kaip paukščiukas, išsirito iš kiaušinėlio, ilgai augo... Gal išmoktų čiulbėti ir lizdus sukti, galėtų toliau nuklysti nuo namų ir visada žinotų kelią į juos... Bet tikrovėje kitaip: jei esi sliekas, tai negali būti paukštis. Nebent, kai labai panorėsi...“ Smagi istorija apie skraidyti ir čiulbėti panorusį slieką atskleis tau, kad paukščiu būti irgi nelengva. Lietus, vėjas, žaibai ir audros. Bet įdomus sliekui bus nuo žemės persikelti į padanges, o gal persikelti gyventi į inkilą... Knygą papildo tikroviškos ir gražios dailininko Dainiaus Šukio iliustracijos. Įdomu tai, kad šioje knygoje spausdinami tik kompiuteriniai piešiniai, tačiau ne iš jūsų kiekvienas supras, kad tai ne pieštuku piešti ir dažais dažyti paveiksliukai. Žinoma, šios knygos piešinėliuose vien tik paukščiai, inkilai, medžiai, kiti žemės gyvūnėliai, o berniukų ar mergaičių juose nepamatysi... Beje, Dainius ir pats rašo bei iliustruoja knygeles vaikams, kurios užkariauja ir kitus kraštus.


Selemonas PALTANAVIČIUS

JEI SLIEKAS BŪTŲ PAUKŠTIS (Ištrauka) Lizdas yra labai geras daiktas. Tą sliekas supranta ir be paaiškinimo. Lizde taip gera miegoti... Bet juk lizdai sukami ne tam: paukščiai juose deda kiaušinius. Hmmm... Kiaušinius? Skubiai išsirangęs iš savo lizdo, sliekas vertė knygos lapus ir kraipė galvą: tie kiaušiniai tokie įvairūs, visokių spalvų, dėmėti ir taškuoti. Kai kurie maži: sliekai juos lengvai pakeltų ar net sukrautų į savo susuktą lizdą. Tačiau kiti... Oho, kiek jie sveria? Iš po lovos išsitempęs svarstykles, sliekas atsistojo ant jų, išsitempė... Kiek? Kiek jis sveria? Penkis gramus? Negi svarstyklės būtų sugedusios?.. Penki gramai sliekui – gydytojų rekomenduotinas svoris. O štai gulbės kiaušinis sveria 350 gramų… Oi, net sunku suskaičiuoti, kiek kartų jis sunkesnis! Net strazdo kiaušinukas, ir tas sunkesnis už slieką! Kartą sode jis buvo radęs kiaušinio lukštą – ploną lyg skiedrelė. Atsargiai pakėlęs suprato, kad jis lengvas, gal tik už orą sunkesnis. Bet visas kiaušinis – labai sunkus. O juk iš kiaušinių išsirita jaunikliai, tiesa? Ir jis pats kadaise pats išsirito… Įdomu, koks jis tada buvo? Gal toks pat gražus, tik labai mažas? Gaila, kad neturi savo vaikystės nuotraukų. O paukščių vaikai… – Ne, ne ir dar kartą ne! – sliekas nustūmė knygą ir užsimerkė. Nejau tas baisus išsižiojėlis yra paukštis? Pilkas ir bjaurus! Nepatikėsiu, jokiu būdu. Tačiau kitame puslapyje paukščiukas buvo jau su plunksnelėm ir apvaliom žvilgančiom akutėm. – Meilutis... – sliekas susigraudino ir net nepamatė, kaip ant knygos lapo paptelėjo ašara.

Piešė Dainius Šukys


RAŠYTOJO KAZIO MARUKO 100-osios GIMIMO METINĖS (1921–1992) Prieš šimtą metų – 1921 m. gegužės 1 d. Kaune gimė vaikų rašytojas Kazys Marukas (Marijonas Krasauskas). Baigė trečiąją miesto gimnaziją. 1956–1985 metais dirbo jūsų tėvelių gerai žinomame vaikų literatūriniame žurnale vaikams „Genys“. K. Marukas išleido daug knygų vaikams („Mažasis kareivis“ (1956), „Auksarankė“ (1961), „Mama ir šoferis“ (1962), „Kas kokią turi širdį“ (1964), „Jei nečiulbėtų lakštingalos“ (1968), „Sunku būti geram“ (1978, 1983), „Auksinis karosiukas“ (1982), „Su daina nepražūsi“ (1985), „Daina apie pavasarį“ (1987), „Kada saldainiais sninga“ (1971, 1978), „Alvydas ieško tėvo“ (1988) ir kitas). Rašytojas į klausimą „Kas jį auklėjo?“, apie knygą yra prabilęs tokiais žodžiais: – Auklėjo tėvai, mokytojai ir knyga. Motina mokė būti doru, sąžiningu žmogumi. Tėvas – mylėti darbą. Mokytojai – siekti mokslo. Bet geriausia mano auklėtoja buvo knyga. Už visa, ko pasiekiau ir ko dar pasieksiu, būsiu dėkingas knygai. Ji parodė man kelią į gyvenimą.

24


Kazys MARUKAS

STEBUKLINGAS ŽODIS Sauliukas, regis, geras, paklusnus šešerių metų berniukas, toks kaip kiti jo amžiaus berniukai, kurie mėgsta piešti lėktuvus, raketas ir besišypsančias saules didžiulėmis akimis. Kartą nežinia kodėl jis pamiršo visai paprastą, bet stebuklingą žodį. Kodėl stebuklingą? Argi gali žodis būti stebuklingas? Pasirodo, gali! – Tėtušiuk, paduok man popieriaus ir pieštuką! – užriko Sauliukas. Senelis tyli. Toliau skaito laikraštį. – Aš noriu piešti! Girdi! – Ar man ką sakai? – delną prikišęs prie ausies, paklausė senelis ir pakratė galvą. – Nieko negirdžiu. – Pieštuką duok! Popieriaus! – suriko Sauliukas ir net koja treptelėjo. – Kurčias tu, ar ką? – Dievaži negirdžiu, – purto žilą galvą senelis. Kas atsitiko? – susimąstė Sauliukas. Rytą senelis gerai girdėjo, kai močiutė kvietė pusryčių, o dabar – negirdi. Nubėgo Sauliukas į virtuvę ir skundžiasi močiutei: – Močiute, tėtušiukas neduoda popieriaus ir pieštuko. Nieko negirdi. – O tu gražiai paprašyk. Sakyk, prašom, tėtušiuk, duoti man pieštuką. Sugrįžo Sauliukas ir paprašė gražiai, kaip pamokė močiutė. Nušvito senelio veidas, nusišypsojo. – Dabar tai girdžiu, ko nori, – pasakė senelis ir, paglostęs anūkėlį, padavė jam, ko šis prašė.

Vilniaus miesto Fabijoniškių gimnazijos vaikams patinka K. Maruko kūryba

25


POETEI RAMUTEI SKUČAITEI– 90 METŲ! SVEIKINAME!

26

G. Kajėno nuotrauka

Ramutė Skučaitė gimė 1931 m. spalio 27 dieną Kaune. Gyveno Palangoje. Tėveliai buvo mokytojai, dėdė Kazys Skučas – Lietuvos vidaus reikalų ministras. Tai ir lėmė, kad 1940 metais tėvelis buvo Lietuvą valdžiusių okupantų suimtas ir ištremtas į Pečiorą Rusijoje. Pirmuosius eilėraščius Ramutė parašė būdama penktoje klasėje. Paauglystę ir jaunystę praleido Sibire, kur su tėveliais būdama septyniolikos buvo ištremta. Ten sunkiai dirbo medžio apdirbimo fabrike, baigė Zimos vidurinę mokyklą. Irkutske studijavo prancūzų kalbą. 1953–1954 metais mokytojavo Zimoje. Grįžo į Lietuvą būdama dvidešimt penkerių ir apsigyveno Vilniuje. Tada ir pradėjo rašyti eilėraščius vaikams. Baigė prancūzų kalbos ir literatūros studijas. Dirbo „Genio”, „Žvaigždutės“ redakcijose. 1992 m. redagavo žurnalą „Ant mamytės kelių“. Pirmieji eilėraščiai vaikams pasirodė 1959 metais vaikų literatūriniame žurnale „Genys“. Poetė yra išleidusi net keturias dešimtis knygelių vaikams! Daugelis iš jūsų esate skaitę: „Žvangučiai“, „Laikrodis be gegutės“, „Lopšinė ešeriukui“, „Kiškių troleibusai“, „Laiškas sekmadieniui“ ir kt. Ramutė sako, kad į kiekvieną eilėraštį bando įnešti savo pasaulį, vaikystėje matytus vaizdus, svajones ir kasdienybę. Ramutė Skučaitė vertė knygas iš rusų ir prancūzų kalbų. Yra parašiusi knygų ir suaugusiems, pagal jos eilėraščius sukurta daug dainų.


Ramutė SKUČAITĖ

GĖLIŲ RATELIS

RUDENĖLIO SPALVOS

Balto šilko sijonėliai – Lylia lylia. Sukas baltos ramunėlės – Lylia lylia.

Rausta lapai Pamažu. Rudenėli, Kaip gražu! Va – geltoni, Va – rudi! Kaip kitus Spalvot žadi?

AIDAS Medžiai tankūs ir seni. – Aide, Kur tu gyveni? Aš nešu tau obuolių – Vasarinių! Didelių! Aide, Ką dabar veiki? Pasirodyk! Sutinki?

Tuos, ant ąžuolo Tenai, Nudažykim Mėlynai!

– Sutinku! – Man aidas sako. Aš lekiu lekiu be tako Ir nešu jam obuolių Vasarinių! Didelių!

Kai spalvosi Lapukus, Imk Ir mano pieštukus!

Medžiai tankūs ir seni... Aide, Kur tu gyveni?..

Piešė Ada Skliutauskaitė

Iš rugių slapčia išėję Lingo lingo, Rugiagėlės supas vėjy – Lingo lingo. Gėlės bėga, vėjas gaudo – Oi tai juoko! – Dobilai – linksmi, išraudę – Ratą šoka


Gintautas ISOKAS

KAIP PAVASARIS PIRŠOSI VASARAI (Ištrauka)

28

Metų virsme Pavasaris, Vasara, Ruduo ir Žiema susirinko aptarti praėjusių metų. Pavasaris džiaugėsi, kad baigėsi žiema, vasara buvo laiminga dėl tiek daug padovanotų saulės spindulių, ruduo dėl derlingo derliaus, padovanoto žmonėms, žiema pyktelėjo dėl nežabotos šilumos, kuri veržėsi ne laiku ir ne vietoj. Šnekučiuojantis Pavasario žvilgsnis vis labiau krypo į Vasarą: tokia graži ir miela ji jam atrodė! Kuo toliau, tuo labiau. Išsivaikščiojus metų laikams, Pavasaris dar ilgai atmintyje matė Vasarą – paskendusią žiedų jūroje su paukščių čiulbesiu. Net užsiėmęs darbais negalėjo pamiršti. O kai pražydėjo gėlės, sužaliavo medžiai, nušvito vis šiltesnė ir šiltesnė saulė, jausmai įsiaudrino tiek, kad gražuolę net sapnuodavo. – Paieškosiu pačios gražiausios gėlės, – nutarė Pavasaris. Išėjęs į saulės sušildytą mišką, keliavo ilgai ilgai, kol priėjo šilą, o ten – aptiko vėjalandę šilagėlę. Štai šilo karalaitė, kurios žiedai – lyg į žemę nukritusios žvaigždės. Jau norėjo skinti, tačiau prisiminė, kad visos augalo dalys nuodingos ir dovanoti Vasarai netiks, nes gali ją nunuodyti. – Geriau parinksiu žibuoklių: jos panašios į šilagėles, tik daug kartų smulkesnės, be to, tokio gražaus dangiško mėlynumo, – stebėjosi Pavasaris. Priskynęs puokštę, nuskubėjo džiuginti Vasaros.


Kelionė prailgo, žibutės apvyto – nuleido skaisčias galveles. Nusiminė Pavasaris dėl nepavykusios pastangos. Į žemę atkeliavo Gegužė – miškas pilnas paukščių klegos – mat dauguma paukščių susilaukė jauniklių ir čiulbėdami kietiems praneša – čia mano teritorija vadai auginti. Nuo gėlių, krūmų, medžių žiedų kvapo galva svaigsta. – Vasarą apsvaiginsiu ievos žiedais, – džiūgavo Pavasaris ir nuskubėjo pas Vasarą. Vasara gyveno pas savo mylimiausią dukrą Liepą, kuri nuo bičių dūzgimo (tuo metu liepos žydėjo) ūžė kaip avilys. Pavasarį, prisiartinusį prie Vasaros buveinės, tuoj pajuto bitės ir apspito ievos žiedus. Nors kai kurios darbininkės apsvaigo nuo stipraus šių žiedų kvepėjimo, tačiau bičių būta visos kariaunos. Pavasariui tai buvo netikėta ir jis, supratęs, kad Vasaros nepasieks, grįžo. <...>

Piešė Leonardas Armonas

29


VASARA VAIKŲ PIEŠINIUOSE Airidas Šiugžda, 9 m., Kaišiadorių KC

,6 as. Kostas in b li s is in Au k s

30

m., Kauna

s

Karina Bačėly

tė, 11 m. Kaišia d

orių KC


Tėja Ivoška itė, 7 m., K aišiadorių KC

Vestina Petruškevičiūtė, 10 m. Kaišiadorių KC

Gabija A du

konytė, 1

1 m. Kaišia

dorių KC

Greta Rojutė, 10 m. Plungės mokykla

„Vasara baigiasi...“ Vaiva, 6 m., Kaunas

31


Profile for Imandra Dauksiene

TIPU TAPU Nr.3  

"Tipu Tapu" - literatūrinis-meninis žurnalas, skirtas ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Šiame rugsėjo mėnesio žurnalo n...

TIPU TAPU Nr.3  

"Tipu Tapu" - literatūrinis-meninis žurnalas, skirtas ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Šiame rugsėjo mėnesio žurnalo n...

Profile for tiputapu
Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded