F OTO PATA RIMAI
KĄ PALIKSIME
UŽ KADR Tekstas ir nuotaukos:
VYTAUTO KANDROTO
Jei Jūs esate menininkas nesugebantis valdyti formų, Jūs atrodote kaip oratorius nevaldantis žodžių. Leonardo da Vinci
KOMPOZICIJOS PAGRINDAI Kompozicija (lot. „Composi-
tio“ – sujungimas, sustatymas, išdėstymas) – meno kūrinio elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma. Kadras, kadruotė (pranc. „Cadre“ – rėmelis, struktūra) – fotoaparato objektyvu ar kompiuterinėmis programomis „iškirptas“ fotografuojamo objekto vaizdas. Kompozicijų taisyklių yra be galo daug („aukso pjūvio“, trečdalių, trikampių, aštuoneto, laiptinės, spindulinės, kilpinės, koncentrinių apskritimų, sraigtinės ir t. t.). Taip yra dėl to, kad kompozicijos taisyklės žinomos jau nuo senovės Babilono laikų, o per tą laiką jos buvo ištyrinėtos ir sugrupuotos. Jau žiloje senovėje menininkai pastebėjo, kad vieni paveikslai, 48
PLATUMOS
?
2014 KOVAS
KOL NEĮSIBĖGĖJO PAVASARIS, ARTIMIAUSIUOSE „PLATUMŲ“ NUMERIUOSE TRUMPAI APTARSIME TRIS „DRAMBLIUS“, ANT KURIŲ TVIRTAI STOVI PROFESIONALI FOTOGRAFIJA. TAI KOMPOZICIJA, ŠVIESA IR SPALVOS. PIRMAJAME STRAIPSNYJE – KOMPOZICIJOS PAGRINDAI.
pastatai ar skulptūros turi didesnį pasisekimą nei kiti, nors pastarieji kokybe nė kiek nenusileidžia populiariesiems. Pradėjus tyrinėti „sėkminguosius“ kūrinius, buvo pastebėti tam tikri bendri bruožai, principai – kompoziciniai dėsningumai, kurie ir sudaro vėlesnių autorių sukurtas ir įvairiai aprašytas taisykles. Gerai sukomponuota nuotrauka turi patraukti žiūrovo akį ir priversti išlaikyti dėmesį. Kartais pats užfiksuotas objektas yra įdomus ir to pakanka (karo, katastrofų, anomalijų nuotraukos). Kitu atveju, fotografuojant įprastus objektus, nuotraukos grožį ir patrauklumą lemia fotografo pasirinkti kompoziciniai sprendimai. Plačiaja prasme nuotrauka gali būti vertinama dviem aspektais: 1) planiškumu (žiūrint iš kadro apačios į viršų); 2) kompozicijos balansu (iš kadro kairės pusės į dešinę - arba atvirkščiai)
Daugiaplanė nuotrauka Geriausia, kai nuotrauka turi tris planus – artimąjį, vidurinį ir tolimąjį. Vieno kurio nors plano nebuvimas sukuria tam tikrą nepatogumą akims, nuotrauka atrodo neišbaigta. Tai aktualiausia peizažams, urbanistikos, masinių renginių nuotraukoms. Tačiau ir fotografuojant portretus, naudinga pasinaudoti šia taisykle, kitaip, pavyzdžiui, žmogaus portretas bus labiau panašus į dokumentinę (paso) nuotrauką nei į meninį fotografo darbą. Vienplanės nuotraukos daromos tada, kai jas padaryti kitaip nėra techninių galimybių (pvz., mikroskopo nuotrauka) arba fotografo tikslas yra išryškinti pagrindinį objektą (pvz., skulptūras pastato fasade).