Issuu on Google+

Algi Kerbelis

PILIS Apsakymas



www.dukrantai.lt


Algimantas padėjo telefono ragelį. Pasisiūbavo savo kabineto kėdėje. Pažvelgė pro langą į ryškėjančią dienos šviesą ir po gilaus įkvėpimo neskubėdamas išleido karštą orą. Pajudino telefono laidą. Mintis kaip mat nuskriejo iki to žmogaus, su kuriuo ką tik buvo trumpai kalbėta. Jo skambutis nustebino daugiau negu pats pokalbis, nes apie trumpos kalbos stilių pirmininkas žinojo iš ankstesnių susitikimų. Vietinis ir ne tik vietinis, ir visam rajone, ir ne tik rajone – daug plačiau žinomas, iki garbaus amžiaus subrendusio žmogaus balsas pakvietė atvykti į jo rančą prie tvenkinių pietums. – Bus dar kai kas. – Prisiminė šeimininko balsą kėdėje tabesėdintis vykdomo komiteto pirmininkas. Pokalbio metu porą sekundžių trukūsią tylą nutraukė tas pats balsas ir sodriu tenoru užbaigė. – Jūs abu pažįstate. Tai kaip? Nepasipuikuosite. Turiu keptą fazaną ir kaimiško skilandžio. Pradžiai tiek. Lauksiu. Pirmininkas prisiminė kaip jam padėkojo. Dabar sedėdamas vienas ir tyloje ėmė pergyventi, kad jo balsas buvo visai ne toks kaip pašnekovo. Anas, kurį išgirdo per telefono ragelį, visą laiką kažkiek virpančiais pirštais taisydamas susivijusį telefono laidą ,buvo ramus, tvirtai tariami žodžiai skambėjo su pasitikėjimu, bet ypatingai mandagiai ir tyliai. Vyras pasisukdamas kėdėje nuraudo. Teko padaryti dar vieną gilų atokvėpį, kad nuramintų save dėl priblokšto, nustebusio, net kažkiek laimingo žmogaus išraiškos tuo metu, kai pasigirsdavo jo trumpi atsakymai į rančos šeimininko malonius klausimus. – Taigi, – tarė pats sau kabineto šeimininkas. – Po pietų būsiu ne iš karto, apie valandą vėliau. – Taip tarė savo sekretorei, kai pakėlė kito telefono ragelį. – Gudrus senas lapinas. Nemirtingas medžiotojas! Kurgi jis neturėtų fazanų ar elnienos kumpio! Kuklinasi, – svarstė su viduje kylančia gera nuotaika. – Priedo dar jauna, gražutė žmona. Kokį velnią neštas ir mestas diplomatas sumislijo? – giliau kurstė pagundą, vis dar negalėdamas atsiplėšti nuo valdiško krėslo. – Tik jau ne šiaip sau ir ne žmona pasididžiuoti. Tikrai ne dėl šito. Šunybės irgi nesitikėk. Apie jo gebėjimus sutarti puikiai, visada, visur ir su visais sklido seniausios kalbos. Tai dėl ko gi?.. – smalsumas atmušė nuo kitų valdiškų darbų. Barzdylos persona užgožė tarnybos laiką, bet viena mintis, regint akyse jo šėlmišką šypseną ir vešliai želiančią, garbanotą žilą barzdą, atėjo ir iš kitos pusės: nebus tik tas velnias ką tai sumanęs gauti iš mano daržo, kur tektų ir man nagus prikišti? Gali reikėti ir parašo?... – patrynė delną į delną užėjusiam perštėjimui nuraminti. – Ocho! Gražus gestas iš sinjoro pusės valdžiai, nors ir menkai, vietinei. – Jau būtų paliktas šiltas krėslas tik vėl truktelėjo atgal į tą pačią vietą klausimas: o tie abu pažįstami? Vietoj to, kad imtų spėlioti, su kuo dar teks pasimatyti, įmetė apvalų antspaudą į metalinį seifą manydamas, kad jeigu jo ten prireiktų, tai jau teks tamstai atlėkti iki mūsų. Pasuko didžiulį raktą ir išėjo pro duris. Senučiukė pirmininko „Volga“ įriedėjo į rančosos teritoriją. Pravažiavusi atvirus aptvaro vartus, sustojo. Vieta pažįstama, bet kvietimas neviešas, visiškai asmeniškas. Vyras dar kartą žvilgtelėjo į mašinos laikrodį. Buvo be penkių minučių 13°°. Punktualumas – karalių privilegija. 13°° – tai 13°°, paleido mašiną į stačią nuokalnę. Po trejeto minučių vyriškas balsas šūktelėjo: – O! – išgirdo aplink besidairantis kostiumuotas vyras. – Sveiki! Prašom į vidų. Reikėjo važiuoti tiesiai prie durų. Lipkite laiptais, – augalotas barzdyla patarinėjo laukiamam svečiui. Aplinka neleido atplėšti akių nuo gražiai sutvarkyto pirties kiemo, artimiausio tvenkinio kranto. Nepaprastas jaukumas ir susižavėjimas užplūdo grynu oru besisotinančią krūtinę – ten, kaip kokie karaliai, vaikštinėjo nuostabaus grožio muflonai. www.dukrantai.lt




žu?

– Prašom prašom... – krūptelėjo, po to pajuto ant peties uždėtą šeimininko ranką. – Gra-

– Velniškai. – Tiesa, pasakiškai gražu. – paspaudė dešinę, – aš juos myliu. Eikite į viršų. Kunigas jau čia. – Šeimininkas nugirdo kažkokį garsą, po to tęsė, – su Ričardu turbūt jau esate susipažinę. – Meilę jaučiu daug kam; žmogui, gamtai, jie tokie gražūs švelniakailiai muflonai. – Teko. Šiltas žmogus, – prieš akis matydamas išdidžiai ir iškilmingai vaikštinėjantį grožį, trumpai apie kunigą atsiliepė svečias. – Poetas, šviesulys. Tai jūs kilkite. Aš tuoj pat.. O! Tai dar vienas musiškis svečias, Jonas. Naujos laidos „Volgos“ stabdžiai sucypė prie pat namo durų. – O, broli mano mielas, – matydamas į namo prieškambarį įeinantį pirmininką šūktelėjo aukštas, gražiai sudėtas viduramžis vyras. Atlaisvindamas kelią Jonas pasitraukė į šoną. Po vieno didelio žingsnio, žengto į priekį, jis apglėbė visa galva žemesnį žmogų ir dar jausmingiau tarė: – O, broli mano mielas! – Skambiai pakartojo kunigas. – Sveiki. Dėkoju, dėkoju... – jausdamas glaudų apkabinimą ir šiltų rankų glėbį nuoširdžiai per jo juosmenį patapšnojo pirmininkas. – Sveiki, – tarė Jonas, toks pat augalotas, žilais gražiais banguojančiais plaukais jaunas vyras. – Na, mes jau geri pažįstami. Abu statybininkai,–smagiai nusijuokė tikras statybos darbų inžinierius. – A tai tu, Jonai, statai jam vykdomojo priestatą? – Jo! Jo! Pastatysim. – Tikuosi, – prisipažino pirmininkas. – Svarbu, vyrai, pradėti. – Jonas žino ką kalba. Žiūrėkite, kaip gražiai jo vyrai bažnyčią nudažė. – Matau. Girdėjau, gerbiamas kunige, ne tik eilės, bet ir statyba jums prie širdies. – Et, vyrai, ką jūs čia. Vyrui prie širdies yra tik vienas daiktas – moteris. Juk taip, Meilute? – raminančiu, pasitikėjimo savimi prisotintu balsu tarė į kambarį ateidamas šeimininkas. – Juk taip, juk taip... – Laukė, kol išgirs iš jaunos ir labai gražios žmonos atsakymą. – Kviesk, Meile mano, vyrus į svetainę. – Kad, brangusis, mūsų svetainė... – Savi. Mūsų svetainė, meilės kampelis. – Tarė jautriai žvelgdamas į kampą kur vietoj lovos buvo sudėtas šeimos guolis iš brangių žvėries kailių. – Prašom, vyrai, kviečiu prie stalo. – Vytuli, gal aš lauke jums paruošiu. Toks geras oras. – Dėl to ant grindų patiesto patalo, prieš naują žmogų susinepatogino šeimininko žmona Meilė. – Sėskitės, vyrai, – dar kartą trumpai, be jokių išlygų tarė šeimininkas. – Na, tai kaip iki žiemos šildymą bažnyčioje įrengsi? Kaip, Jonai? Ričardai, pagražbyliauk – per pamokslą paleisk daugiau ašarų, suminkštink širdis. Jie bus dosnesni ir jiems bus šilta. Toks gyvenimas. Ranka ranką. – Vytuli, bažnyčia... Čia bažnyčia. O, matau Jūsų priestatas kaip ant mielių kyla. Jie kitaip gali elgtis. Tegu rajono biudžetą pagraudina. Suminkština valdžios širdį, skirs pinigų, o tada juodu su Jonu – kaip Dievas duos. O čia bažnyčia. – Taigi ir aš taip sakau. Argi tave aš galiu mokyti?.. – šeimininkas ramiom akim pažvelgė 

www.dukrantai.lt


į kunigą ir paėmė šampano butelį. – Taigi, šaunuolis, Ričardai. Šaunuolis. Vyrai, paklausykit kaip skamba „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Tik paklausykit. Jonai, matai, kokia knyga. Kokie žodžiai, kokie žodžiai... Kad Lietuva neišsivaikščiotų. – Dėkui, Vytautai brangus. Nuoširdžiai dėkui. Kunigas atsistojo pirmas, Vytautas, Jonas, Meilė ir pirmininkas stovėdami susidaužė šampano taurėmis. Visų stovėsena iškili, nuotaikos pakilumas spindėjo kiekvieno veide. – Girdėjau, kunige Ričardai, prie visų gabumų esate statybos inžinerijos diplomo šeimininkas. Tiesiog stebiuosi. Retenybė. Prisipažinsiu – neteko panašaus dalyko girdėti. – Traukia. Dėl to neakivaizdiniu baigiau statybą. Praverčia. – Irgi girdėjau. Kur esate, ten daug kas atgyja. Gražu. – Darbas. – Polėkis. Pagirtinas polėkis puošti kraštą. – Aš jau sakiau. Šviesuolis. Daugiau tokių protų, daugiau gyvenime meilės ir poezijos! – Energijos spindesys veržėsi pro šeimininko rausvus skruostus, kurie gražiai atrodė, apgaubti žilos barzdos garbanoto plauko. – Tėveli, žadėjai ryt važiuoti į Klaipėdą. Ar paimtum mane iki Palangos? Aplankyčiau tėvukus. Juk taip senokai nesimatėm. Ar tu sutinki? – žmona paglostė Vytautui petį ir šiltai pakštelėjo į garbanotus plaukus. Vytautas vartydamas Ričardo eilėraščių rinktinę atsiduso. Užvertė dailiai įrištą poezijos rinktinę. Paglostė knygos viršų ir tarė paliesdamas jai ranką: – Meile mano, aš pergalvojau. Gal kitą savaitgalį. – Gaila. Trumpa, regis, nejauki tyla šmėstelėjo kambaryje prie didelio ąžuolinio apvalaus stalo. – Nenusimink, – pasigirdo Jono geras balsas. – Aš kaip tik ruošiuosi nulėkti iki Palangos. Jeigu Vytulis ne prieš, paimsiu į kompaniją. Moteris švelniais pirštais paglostė galvą. Žvilgtelėjo į šiek tiek nustebusį Jono veidą – pasiūlymas išties netikėtas. – Žinoma, – trumpai atsakė šeimininkas žmonai. – Ar aš galiu pavydėti Jonui? – mėgino pasiekti prie stalo krašto stovinčią taurę, bet tuoj pat atsilošė, nepaliesdamas jos. – Senas draugas. Tegu paveža. Kunigas lydėjo pirmininko žvilgsnį, įsmeigtą vartomą knygą. Jonas gurkštelėjo likusius lašus iš gilaus stiklo, Meilė pasitraukė, padėkojusi vyrui. Keista nuotaika apglėbė visus, nors niekas nieko nedrįso kalbėti. Jausdamas artėjantį kažkokį pokytį, pirmininkas pasisuko į šalia sėdintį kunigą ir paklausė: – Pirmi žiedai? – Parodymui – taip. Ne taip lengva. Matote, ne spaustuvės darbas. Viskas rankomis. Tekstas atspausdintas spausdinimo mašinėle. Rišimas irgi rankomis. O Viešpatie! Kada gi pas mus?! Buvau Vatikane. Lankiausi Amerikoje, matytumėt, kokios technologijos! – Bet juk nuojautos keičiasi ir pas mus. Kažkas matosi? Abu šalia sėdintys vyrai sutartinai pasiėmė taures ir sudaužė stiklo kraštais. – Manau, kad apie bažnytinius reikalus kalbėsimės greit be paslapties. Tiesa, jeigu pakviesčiau apžiūrėti vienas parapijos kapines. Galėtume atvažiuoti ir išvažiuoti atskirai. Malonu būtų su tamsta plačiau pasikalbėti. Girdėjau ruošiatės išleisti pirmąjį romaną. Sveikinu. – Ričardas www.dukrantai.lt




taure pridengė gražiai pailgą veidą, išgėrė gurkšnelį šampano. – Kapinės apleistos. Niekas neprikibs. – Jis sutiko atvirą pirmininko žvilgsnį, – tas pats žmogus rūpi ir tamstai, ir man. Nieko blogo neįtars. Visi gi ten eisime. – Turbūt, kad taip. Turbūt... Kada? Aš atvažiuosiu. Jono akys atrodė trupučiuką užsisvajojusios, o šeimininko žvilgsnis lėtai nuslydo per visus sėdinčius apvalioje užstalėje. – Vyrai! – kildamas nuo kėdės į visus kreipėsi Vytautas. – Ko mes susirinkom?! Algimantas ištiesė savo taurę, kad į ją būtų įpilta šampano: – Manyčiau tam, kad Lietuva neišsivaikščiotų! – Šauniai pasakyta! – pritarė Jonas, šeimininkui papildydamas taurę. – Dėkui, Jonai, dėkui, nepilk per kraštus. – Vytuli, kaip tau iš meilės! – Juokingas tu, nejaugi mes meilužiai?.. – Ar aš taip pasakiau... Vyrai! – pakvietė visada linksmos nuotaikos nestingantis Jonas, – už kelionę. Nebijok, nebijok, nepražudysiu. Ko tempi kaklą, ko dabar... – Tai va, Jonai. Pagalvojau, kam tau dar vienas rūpestis. Aš pats po dviejų savaičių trauksiu su žvejais susitikti ir pasivėžinsiu. Priimk dėkingumą už gerą širdį. Ten turiu reikalų. Bręsta sąjūdis. Jie abu taikiai susidaužė stiklais ir draugiškai nusišypsojo, tarp vyrų likdami ramūs ir pagarbūs. – Meile mano, ateik. Ji atėjo lengvai, švelni medžiaga glaudėsi prie gražios krūtinės, juosė aptakų liemenį, moteriškus klubus. Žmona įrėmė krūtinę į jo plačią nugarą, švelniai papureno vešlius sidabro spalvos vyro plaukus. Prisilietė prie jų lūpomis, nuleidusi rankas apkabino Vytauto kaklą. – Nenusimink, brangioji, kartu nuvažiuosim. Juk ir aš seniai lankiausi. O dabar padaryk vyrams kavos. – Žinoma. Kalbėkitės. Aš neužtruksiu. – Meile, – atsigręžė į ją šeimininkas. – Nepyk, aš taip noriu. – Bus dar geriau. Kaip apsidžiaugs – kartu atvažiavom! Kalbėkitės, kalbėkitės – trumpas pietų metas. Nepajusit – valandos dviejų nėra. Vyrams darbas. Užimk svečius. Dėl manęs nesijaudink, juk aš tave pažįstu, senas lapine. Į vyrą ir žmoną nukrypo visų sėdinčiųjų galvos. Kunigas Ričardas – matėsi iš akių – džiaugėsi dėl tokio susitarimo. Pirmininkas atsilošė į kėdės atlošą, pasisuko į kambario kampą, kur buvo užklotas kailiais platus guolis. Jam iš paskos į tą pusę pakrypo ir šeimininko akys su taure rankoje. – Už meilę, kuri nežūsta. – Taigi pritariu... Vėl visi susidaužė po antrą kartą. Algimantui mažiausiai pažįstamų namų aplinka pasidarė daug jaukesnė, jis pagalvojo, jog šiuose namuose meilė saugoma daugiau negu akies vyzdis. Matyt ji dar kažkiek vėjūkiška, gal net laukinė. Jis suprato tos moters žavesį ir ugningą šėlsmą. Skverbėsi mintis, kad taip saugoma meilė yra dora. – Vyrai, – geresnį ūpą pagavo šeimininkas. – Vyrai! – iškėlė taurę į viršų, – yra kita meilė–tėvynei! Ją reikia mylėti ir gerbti ne mažiau kaip mylimiausią moterį. Kviečiu į būrį! – Nepasitiki? – nusijuokė Jonas, kai šeimininkas uždarė duris. – Niekas nepavogs. Žiūrėkit, 

www.dukrantai.lt


kas dedasi, – linksmai tardamas Jonas pasisuko į koridoriaus galą. – Visas tuzinas medžioklinių šautuvų – visai kuopai. – Ir vėliava, – pasigrežė atgal pirmininkas. – Turbūt, pastebėjote, trispalvė, – patikino Ričardas. – Nepamenu, kad ji ten kada nors nestovėjo. Ko gero tau pasiseks. Sulauksi. Galėsi pirmas iškelti. Turi! – Turiu Jonai, turiu, – atsakė drąsiai, nesivaržydamas nė vieno vyro žvilgsnio. – Saugotis reikia daugiau liežuvio, negu brangaus gabalėlio medžiagos. Vienas saugumietis sakėsi, kad yra tokia technika – iš labai toli prišauna „blakę“ prie stiklo ir per didelį atstumą viską girdi. Japonai išgalvojo. Tarp mūsų nebus tiems samurajams ką veikti. Suėsim viens kitą be sūdymo. Kam dar druską gadinti. Dantų, ir tų neprireiks. – Nustok, Jonai. Bus visko. Kas žino, gal ir kokį vieną kitą medžioklinį karabiną teks nuimti nuo sienos. Kas žino, dar tik debesys niaukstosi, o kiek bus iš to lietaus – kas gali pasakyti. Daug ar mažai kas žino... Juk taip, Ričardai, kas ne mūsų, tai Dievo malonė. Palaukim, pasimatys. Kai nugrius tvoros, atsivers anas pasaulis, tų tehnikos gudrysčių bus apsčiai. Tikiu, kad viską girdės, viską matys. – Tam aptvare kur esam mato ir dabar daug ką. Aš per pamokslą tuos pačius veidus įžiūriu. Jie nesimeldžia. Tegu pirmininkas neužsigauna. Kūrybos žmogus kitoks! O kam toks darbas yra darbas – tai ką paveiksi. Kaip danguje, taip ir ant žemės. – Matosi, brėkšta, jau pamažėle rydiena ,brėkšta, – tarė Vytautas pažvelgdamas į svečią. – Kaip tarybos pirmininkas ar įsigijo kitokią vėliavą? – Tarybos kaip tarybos, gerbiamas Vytautai. Kaunas visada brėkštanti vieta. Dar studentas buvau, pamenu tą dieną, kai Kalanta miesto sodelyje susidegino. Girdžiu – nuo tada zirzynė ir užsivedė. – Gražu, gražu... – įsiterpė Jonas. – Lietuva turi būti laisva. Pinigų duosiu, kas imsis šito darbo. – Nesižarstykit, Jonai, nesižarstykit – kol kas ne po daug turim, jeigu iš sąžiningo triūso. Ričardas irgi pasisuko į ką tik kalbėjusį pirmininką. – Tikrovės daugiau reikia, ne tuščiai prirašytų skaičių. Kiaulė atsivedė du paršiukus, o kol visas ataskaitas vedėja surašė, atsirado dešimt. Maskva paėmė sau, mums paliko aštuonis. –aiškiai išsakė kunigas. – Geras anekdotas, – nusijuokė Jonas. – Auginom, auginom... su tokia aritmetika velnias gausis. – Taip yra, – įsiterpė šeimininkas. – Dėl to visa sovietija braška. – Vytautas pažvelgė į savo svečių būrį, po to uždėjo ranką pirmininkui ant peties. – Man regis, Landsbergis pavers Brazauską ant menčių. Sąjudininkai renkasi. Sakyčiau, yra gan aktyvių veikėjų. – Pagirtinas visuomeninis judėjimas, – pakiliai tarė kunigas. – Prisidėsiu. Kalbėsiu iš sakyklos. – Dar neskubėk, dar neskubėk,– patarė Vytautas. – Saugumas dabar ištisai nemiega. Nebaigei tvarkyti Babtų medinukės, Tytuvėnų šventovę, iščiustijai, numes į kokį tolimą kampą. Tokių kaip tu reikia turėti arčiau pačios širdies. – Paklausau aplink – darosi karšta, – ieškojo savo vietos pirmininkas tarp įkaitusias žarijas žarstančių vyrų. – Aš irgi gavau vėjo. Per šešioliktą vasario ant Babtų viaduko kažkas iš po nakties rado nupieštus gediminaičių stulpus. Prieš darbo pradžią čirškė telefonas. – Ką?! Kur žiūri valdžia?! Griaužkit... nagais lupkit! Po velnių! www.dukrantai.lt




– Saugumas. Pažįstu. Tas pats braižas. Teko pačiam. – Laisvės, nepriklausomos tautos proraiškos. Apie tai katalikinėj spaudoj duosiu savo straipsnį. – Drąsiau, Ričardai, drąsiau. Po truputėlį, po truputėlį, po truputėlį visi kilkim. Kaip jūs? – pasisukdamas į Algimantą išdidžiai paklausė Vytautas. – Niekada nebuvau prieš laisvę. Laisvas turi būti kiekvienas žmogus. Jo turtas irgi niekam negali būti priklausomas, tik jam pačiam – visas be išlygų, kiek jis sugeba sąžiningai jo turėti. Už tai pakelčiau abi rankas. Mano tėtis, amžiną jam atilsį, sakydavo – sūnau, dar bus toks laikas, kada užteks visko, trūks tik vieno – pinigų. Kol kas matau vieną blogybę – nuolatinį melą ir tuštokas lentynas. Aštuoni paršiukai liko, o, va, pirkti nėra ką. Nors pinigų tam ir užtektų. Sutinku, – reikia didelių permainų. – Taip sako ir brazauskininkai, – įsiterpė Jonas. – O ne, – nesutiko Vytautas. – Aš už Landsbergį. Reikia ne dalies, o visos nepriklausomybės. Sutinku su profesoriumi, kad savo valstybę turi valdyti pati tauta. – Kas tas Landsbergis! Profesorius? Negirdėjau, iš kur toks išlindo? – įkišęs pirštą į garbanotus plaukus pasikrapštė pakaušį Jonas. – Muzikas. Politikoje dar žalias, bet eina drąsiai. Labai drąsiai, – įtikinančiai tarė Vytautas. – Šoka prieš liūtą nuogom rankom, – ramiai tarė pirmininkas. – Negaliu patikėti, kad jeigu sovietai neleis, vieni pajėgsim ištrūkti. Bijau, kad mes prieš juos turim per mažai tankų. – Neturim nė vieno. – sutiko Ričardas. – Vargu, ar kas išdrįs mums jų duoti, jeigu būtų toks reikalas? – nenusileido svečias. – Amerika, – tvirtai tarė Vytautas. Jonas šyptelėjo. Susirūpinimo nestigo Algimanto veide. – Žinoma, ne taip lengva, –nepasidavė šeimininkas.– Va, čia, vyručiai, Landsbergio strategija. Ne jėga, o tarptautinė politika. Atkreipti pasaulio dėmesį. Pajungti tarptautinę bendruomenę. Sulaukti iš kitų pasaulio valstybių paramos. Atgavus nepriklausomybę, turėti savo kariuomenę. Perpratau kiaurai Landsbergį – stiprus strategas. Palaikau jį. Jeigu trypčiosim, dejuosim, tik prašysim, o patys nieko neveiksim, klibantis Gorbačiovas apsigalvos ir nesiūlys mums nieko. Tada su tais tankistais nieko nesusitarsi. – Kur politika, ten neapseisi be partijų. Nebus gi su Amerika kaip tada, pamenam dar nuo tėvų kalbos. Tada, tada... o atėjo tankistai. Septyniasdešimt, berods, metų su jais. Nė joks stebuklas tas tavo strategas. Aišku. Siekia valdžios o be partijos jos nepaimsi. Pamatysi, kiek tų partijėlių atsiras. Paminėsi mano žodžius. Trys lietuviai – penkios partijos. –Pirmą kartą toks kandus pasirodė Jonas. – Visko bus, – neiškentė Ričardas, – sveikinu tą žmogų, kad turi velniško užsispyrimo ir jaučia momentą. Girdėjau, garsus Amerikos veikėjas, gamtosaugininkas, Adamkus jam pritaria. – Girdėjau, girdėjau... – pritarė primininkas. – Kaip tik buvau pas savo romano redaktorių, vyko kalba apie „Santvaros“ veiklą. Buvo pasakyta, kad toks Adamkus domisi nepriklausomybės atkūrimo dalykais ir greitu laiku išsirūpins iš sovietų atvykimą į Lietuvą. – Bravo. Tegu tik važiuoja. Duočiau ir jam pinigų, – rimtu veidu papokštavo Jonas. – Kaip jūs, Algimantai, dėl partijos? – Vytautas kreipėsi vardu į svečią. – Pradėti ką nors iš naujo – nieko nemąstot? 

www.dukrantai.lt


Svečias atsilošė į kėdės atlošą. Padėjo rankas ant stalo ir žiūrėdamas tiesiai į akis Vytautui atsakė: – Manau, bet apie ką kitką. Su partija, jaučiu, savaime viskas greit užsibaigs. Duok Die... – nebaigė žodžio pirmininkas, – kad nereiktų niekur bėgti ir niekas nieko iš pykčio nešaudytų, nežudytų. – To nebus, – pasakė kunigas, imdamas nuo smulkaus kauliuko fazano mėsą. – Prašysiu Dievo, tai jau mano pareigos. Jaučiu, kad baigsis viskas gerai. Dabar pasaulis kitas– civilizuotas, nebe keturiasdešimtieji. Stebėkitės, netgi Maskva, CK generalinis leidžiasi į disputą. Visai kitoks civilizacijos lygis. Tikėkit, visam ateis laikas. Telaimina Dievas – atgimimo šviesuolius. – Manykim, kunige Ričardai, kad daug blogo netūrėtų būti. Dėkui. Ramiau. Padrąsinot. Tiek to– su vienais kartą ženijaus. Rinkimai ant nosies. Nebestatysiu savo kandidatūros. Manau, kad dabar balsuos ne už vieną kandidatą, o rinks iš trijų, arba jau išstatys bent du. Pasitraukiu. Išeinu į verslą. – Į kokį? – pasiteiravo Ričardas. – Pakvietė... – nebuvo kaip iš karto pasakyti. Tuo metu šeimininkas prisigūžė arčiau stalo ir uždėjo vieną ir kitą ranką abiems vyrams ant pečių. – Kliba ne CK, – Vytautas kalbėjo tyliau. – Ne Michailas, o sąjunga kliba... daug blogų dalykų neatitiko gyvenimo tiesos. Negerumai išardė visą sistemą. Senas vežimas suluš, tiek metų girgždinęs tiek milijonų! Nespėliosiu, nuojauta pasakysiu – kažkas įvyks, kažkas keisis. – Atgyveno svarbiausias dalykas – viskas visų ir viskas visiems, – tarė pirmininkas. – Po velnių, – supyko Jonas. – Kiek dar bus taip, kad aš nieko sau negaliu turėti, o ką turiu irgi ne vien mano, o visų. Pasiuskit, ir man šita tvarkelė nepatinka. – Nesiskųsk, nesiskųsk, nusigraibiai. Tai tau, Jonai, atėjo gera proga – paremsi sąjūdį? – Paremsiu. Gerų dalykų aš nesibaidau. Pats žinai, – nesispyrė Jonas. – Žinau, – sutiko Vytautas. – Už daug, ką vyrai ką jūs kalbat, dedu po pliusą. Klausiate, ką veiksiu, kai iškels trispalvę? O dabar bijočiau abejoti, kad taip nebus, – nuleido galvą ir vėl drąsiai kilstelėjo pirmininkas. – Pritariu Jonui. Ten ir einu, ką pradėjau. Tik kai padariau pirmą modelį, tėvukas kiekvieną sykį liepdavo po darbų tą daikčiuką įvaryti į daržinę ir apkloti šiaudais. Aš jo irgi klausiau – kodėl, ko tu bijai? Permainos neišvengiamos. Pasaulis gyvena tikrais dėsniais. Jie visur vienodai galioja– politikoj, ekonomikoj, gyvenime. Pas mus kažkodėl viskas apversta aukštyn kojom. – Socializmas, sistemos veikimo principas visai kitoks. Baisus ir neteisingas. Kaip galima neturėti, jeigu sugebi, – skardžiai rėžė ausį visiems Ričardo balsas. – Taigi, – atsipūtė pirmininkas jau pradėdamas jausti, kodėl pakviestas į svečius. – Prisidėti finansiškai negalėsiu. Nebent aukočiau šimtą du... – Gražu, – nusišypsojo jam Vytautas. – Ant kelio nesiruošiu niekam maišytis, – toliau kalbėjo Algimantas, protarpiais stebėdamas nuo klausos įsitempusius veidus. – Pakviestas esu vieno mokslininko ir vieno jauno politiko dalyvauti savaeigių mašinų sukūrimo ir gamybos projekte. Sutikau. Įtikinau savo senioką, parodžiau ekspermentinį modelį. Įvertino kaip tinkamą. Pasiūlė įkurti bendrovę ir tuo užsiimti. – Kuo? – nustebusiu veidu paklausė Ričardas. – Kaip sakiau, – gaminsiu mašinas. – Kaip metalai? Iš kur? Patys neturim. www.dukrantai.lt




– Pirksim iš rusų, Ukrainos, Švedijos. Žinoma, dar čia viskas kaip šakėm ant vandens rašyta, bet toks projektas su Brazausko ir Kazimieros palaiminimu jau daromas. – Sėkmės. – Manau, tai bus mano dalis. O į politiką man būtų ankstoka. Turėčiau ką nors nuveikti. Tada gal? Žmonės turi pasitikėti. – Sėkmės dar kartą. Viskas gerai. Juk ne vien strategų, politikų ir tuščių plepių reikia, savarankiškumas bus ta kryptis, nuo ko turi pradėti veikti atskiros valstybės ekonomika. Tiesa, Jonai? – Man ji neblogai veikia ir dabar. – Tai jau taip, Jonai, – tarė Algimantas ir tapšnodamas Jonui per petį pridėjo; – ne visi gi kare žūsta. Gudrūs prasigyvena. – Pirmininke, pirmininke... – Draugiškai, Jonai, – nusijuokė Algimantas. – Meilė, šautuvas, tiesa... – prakilniai ištarė rančos karalius. – Ir mes kovotojai! – iš nieko nesišaipydamas ramiai pritarė pirmininkas. Algimantas atsistojo šalia Ričardo. Lengvai ir labai nuoširdžiai uždėjo ranką ant jo peties kita ranka paėmė taurę. – Jeigu leisite? – kilstelėjo taurę aukštyn galva truputį atsilošė, akis susikaupė į vieną tašką. Tyloje šeimininkas linktelėjo gražią galvą, o jis sukaupė balsą, giliai įkvėpė ir karštai tarė:

Sudužus pilis tai griuvėsiai, O griuvėsiai tai aš. Būdamas jais aš kentėsiu, kad išliktų manoji pilis.

Plojimai – Puiku, – pirmas tarė Ričardas. – Skamba, – keldamas savo taurę pagyrė Jonas, – minties netrūksta. Pats? – Taip, Jonai, ačiū, Ričardai, Jums. – Visiems! – šūktelėjo atsistodamas Vytautas kartu su visais užstalės svečiais. – Šaunuolis. Parašai? Šaunuolis. Matai, kur Lietuva renkas! Matot, vyrai, juk tai tinka. – Kad išliktų manoji pilis. – Vyrai beveik nieko negerė, bet po šių Jono žodžių suskambino stiklais dar sykį. – Matai, „pa–pa–pa...“ – kas tai, Vytuli, steigiamasis sąjūdžio suvažiavimas? – Jonas atidžiai apžvelgė visus. – Ne visai taip, bet, manykim, neprotokoluotas susirinkimas. Popierius mokam rašyt. Juk taip, pirmininke. Turime veikti. Iš tikrųjų turime išsaugoti Lietuvos pilį. Gerai pasakyta, reikia burtis į vieną ratą, kad išliktų manoji pilis. Vyrai, pritarkit, jeigu tiesa. Keturios taurės susilietė į būrį, stiklo skambesys atrodė siekė kitą erdvę, kurioje bent trumpam atėjo pabūti ir pasiimti vilties ketvertas vyrų. – Čš, – pirmininkas pridėjo pirštą prie lūpų, kai tyrumo banga pasiekė duris pravėrusią šeimininko žmoną. Vytautas nubraukė sudrėkusį skruostą, pasisuko į Meilę ir tarė: – Ateik, mano Meile, ateik, gaila negirdėjai. O pasirodo svečias... 

www.dukrantai.lt


– Klausiau. Gražu, – prisiglaudė prie jo rankos žmona. – Aš džiaugiuosi. Mūsų namai tampa idėjų namais. Nustebusi. Tu šaunuolis, tėveli. Šaunuolis. – Jeigu kyla protas, kils ir jėga. Branduoliai! Pirmi žingsniai. Turim ieškoti naujų žmonių. Plėstis. Augti. – Mokslas, kultūra, menas – štai kur pasaulio vartai! Va, ką nešimės, vyrai, į priekį! – Tu, Jonai, palauk, mokėsi už tai man tris gabalus. Vienas per mažai, penki per daug, trys kaip tik – užteks. Visi smagiai nusijuokė. – Mokėsiu, – juokėsi iš pirmininko sąmojo Jonas, – kaip tau pa–pa–pa, velniai rautų, mokėsiu. Juokas, guvūs balsai po Jono linksmesnių žodžių susipynė į vieną džiugesį. Prisijungsite? – Tuo, ką darysiu, tikrai taip. O kas eis kitaip į tą patį tikslą, pagirsiu. Juk nebus taip, kad kaip avys, paleistos iš gardo, pulsim visi į vieną skylę, nekenks į daug ką apsidairyti. – Sakote devynis kartus matuok, dešimtą kirpk, – truputį įgėlė kunigas. – Atsargumas niekam nepamaišė. – Gerai pirmininkas sako, negi būsim visi kaip avys, – nesiskubino pritarti Jonas. – Vyrai, ne tos kalbos, – versdamas barzdą į viršų, atsiduso šeimininkas. – Momentas! Va, kas yra vinis! Akimirką pramurksosi, lauksi, ieškosi dar geriau, ir bus tiu tiu... na varkutų. – Tai žinok tu tą akimirką... Žinok, mielas, o jeigu, pasirodys, reikėjo griebti ne per tą, o per kitą tada tikriausiai na varkutų... – Jonas net užspringo šviežios elnienos gabalu, norėdamas linksmai nusijuokti. – Pavojinga, pavojinga... kas yra drąsa, kas yra didvyriai?! Būtent momentas, akimirka ir tie žmonės, kurie jaučia. – Kunigo balsas atrodė stiprus ir tikintis tuo, ką sako. – Landsbergis. Gali suklysti – nežinai. Tikiu – jis eis! – dėdamas kiekvienam ranką ant peties, tarė Vytautas. – Vienas – menka galybė, – įsiterpė pirmininkas. – Jeigu tankais... Tai viena patranka nieko nepadarys. Bet jis siekia diplomatijos, viešo dėmesio. Viešos nuomonės. O tai – baisi jėga. Jeigu tik pavyks jam rasti tinkamą momentą, akimirką, gali pasisekti. – Išdrožęs vienu ypu atsiduso Vytautas. – O talkininkų... o talkininkų!.. ūū!..Manote tik aš vienas turiu?! Pajudinkite – minios stovės. Jūra banguos. – Kokia jūra, Vituli? – nusijuokė Jonas. – Taigi, nepamatysiu, neišleidai žmonos, – atsigriebė senas draugas norėdamas, kad visi truputį palinksmėtų. – Čia kita kalba. – nelinko iš pradėtos vagos lipti šeimininkas. – Aš apie vėliavą. Jų bus daug, labai daug. Ginklą turite? – Gali kilti pilietinis karas. Savas savą – pats blogiausias jaukas, ko nereikėtų. – Ne. – Atsakė pirmininkas. – Šauti mokate? – Prie dabartinės tvarkos jeigu karas, būčiau pulko vado pavaduotojas. – Su kuriais būsite? – griežtai tarė Vytautas. – Aš jau sakiau, – sujaudintas paėmė už taurės kojelės ir įsiurbė kelis lašus šampano. – Pritariu, kad nuosavybė priklauso tam, kas ją turi, o ne dar kažkam arba visiems. Prie šito aš ir liksiu. – Laikėsi savo Algimantas. – Vadinasi ne prieš. Šautuvą galėsim duoti. www.dukrantai.lt

10


– Gali nereikėti. Kaip sakiau, į priekines linijas tokie kaip aš netinka. Tarp tų pačių kovotojų kiltų priešiškumas, tapčiau pats taikiniu. – Tikrai, – įsiterpė Ričardas. – nepulkim visi į tą pačią vietą. Stebėkim, kas gali pagalį į stipinus įkišti o kas savo noru prisidės. – Patiko mintis, – atsilošė Jonas. – Kas sudomino? – paklausė Ričardas. – Žinai, protingam taip ir derėtų, kaip Algimantas sako. Bjauriausia bus, kada atsivertimas lygiai duos naudos, kaip žiežirba įšokus į parako statinę. – Jonas paėmė žalią svogūno laišką ir ėmė kramsnoti. – Palaikau brangų svečią, – pagarbiai, be ironiškos gaidos, ištarė Vytautas padėdamas šiltą savo delną Algimantui ant plaštakos. – Neįsižeiskite, atrodo sukate vežimo ienas į mūsų valdžios viršų? Jonas pasimuistė ant savo kėdės. Žvilgtelėjo į šviestuvą, kabantį prie pat lubų, po to šnairuodamas į pasiruošusį kažką sakyti kunigą ramiai šyptelėjo. – Brazauskas, jeigu jis staigiai apsiverstų į kitą pusę, niekas juo nebetikėtų. O dabar jo autoritetas yra vienas iš didžiausių. Raudonarmiečius dabartinė banga nušluos visus alei vieno. – Dėl to traukiatės? – po kunigo reikšmingo pasakymo tuoj pat paklausė Vytautas. – Vertinu tai, kokia bus realybė, – neskubėdamas tarė pirmininkas, norėdamas išlaikyti mandagią ramybę ir tvirtą pusiausvyrą. – Tačiau ir tokioje situacijoje išliks išskirtinis Brazauskas. Komunistinė politika žlugs. Nieko nėra amžino. Brazauskas kantriai pergyvens ir šito griuvimo pasekmes. Brazas pakils ir liks politikoje pačiu žymiausiu senbūviu. Jo politinės epopėjos nepasiseks pakartoti niekam! – Tvirtai išsakė savo mintį Algimantas. – Taip taip, vyrai, dėl to nelabai ką gali ginčytis. Senoji gvardija, – nepiktai, griežtu balsu pasakė barzdotas vyras. – Paprasta, kaimiška. Užgrūdinta diplomatija, bet labai tvirto stuburo. Jo kantrybė, pasaulietiškas taktas, išmanymas savo reikaluose – politikoje, ūkyje ir gyvenime dar ne kartą mums parodys Brazausko išskirtinį talentą, – drožė visiems atvirai šeimininkas, po to įrėmė savo tvirtą žvilgsnį į įdėmiai besiklausantį svečią. – Jūs jo akivaizdus šalininkas? Banga gali nuplauti ir tokį stiprų kaip jis. Mes tai suprantam. Vertinam. Jūs jam simpatizuojat? Eitumėt kartu? – Ne, – trumpai, aiškiai ir įtikinamai tvirtai atsakė Algimantas. – Neičiau nei su vienais. Tą žmogų gerbiu. – Ajai, – tarė Meilė, šeimininko žmona, nebijodama pažvelgti Vytautui į veidą. – Karai, revoliucijos, perversmai, sukilimai... – Sustok, sustok, – sulaikė įsijautusį žmonos balsą Vytautas. – Kas tau? – susirūpino vyras. – Nelaimės. Kraujas, žudynės. Na, kam to reikia? Niekas netarė nė žodžio. – Kentės moterys, vaikai, jaunos merginos. Įrems kareivis šautuvą – ir kelk rankas. Per Jono veidą nuslydo šypsnis, o šeimininkas tarė: – Neliūdėk. Matai, kiek vyrų – apginsim. Kiekvienam po šautuvą – ir tai keturi vamzdžiai, o per visą tautą: Nenusimink, brangioji, jeigu prisieis kelti rankas pasiėmus sijoną – vyrai stos mūru! Tiesa, vyrai? – Kaip gi, – už visus nekeldamas veido atsakė Jonas. – Žinoma, karas grožiui nepakeliui, – visai rimtai pasakė kunigas nuleisdamas per visą jos kūną slydų žvilgsnį. 11

www.dukrantai.lt


–Pirmininke, – kreipėsi į Algimantą moteris. – Išduokite paslaptį, kam darote tokį didžiulį langą pastato priekyje. Ateis žiema – bus šalta. – Eik eik jau tu eik, Meile... nesušals. Jonas įrengs šildymą. Čia paprasčiau negu išsaugoti sveiką sijoną, – leido suprasti žmonai, kad jai derėtų eiti prie savo rūpesčių. – Atsakysiu, – suskubo paaiškinti pirmininkas. – Radau Babtų muziejuje miestelio herbą. Prieškaris. Visi administraciniai vienetai prieš karą turėjo savo simbolius – herbą. Labai gražus. Upėje plaukia burlaivis. Prekyba. – Naujiena. Didelė naujiena. Nebijote, kad išbars. – nustebusiu veidu susirūpino Vytautas. – Pirma padarysiu. Po to – tegu. Istorijos nesuklastosi, kaip sakė bumbardiškis. Manau neišdrįs. – Pagirtina, – tarė Ričardas. – gausėja darbų. Dar vienas įvykis tautą pažadinti. – Aš bijau, – pasigirdo minkštas Jono balsas. – Ko?– tuoj pat paklausė kunigas. Jonas ne iš karto atsakė. Jis vėl pamėgino paimti ką nors į burną. – Sakyk, nežebravok po lėkštę. Jonai, ar tau dabar tik valgymas rūpi. Šiandien tu visą laiką kaip su dilgele per pliką nugarą – imi ir padilgioji. Kas tau? Tokį priekaištą išrėžęs, šeimininkas paleido Jono ranką prispaustą prie lėkštės. – Yra ko bijoti. Tiek daug visko jau sukurta, padaryta – jau vien tai, ką šiandien išgirdom. Ir tai tik iš kelių mūsų žmonių. O per Lietuvą?! Vytautas pažvelgė atviru veidu Jonui į akis. – Tai tu, Ričardo žodžiais, apie tai, kad neišsivaikščiotų? Jonas vis tiek neiškentė. Pasiėmė elnienos bryzelį, bet į burną neįsidėjo. – Maži pupsiukai, – pradėjo sakyti Jonas. – Mačiau nuotraukas. Gražiai atrodo. Galbūt jų reikia. Reikia tokių žmonių, kurie juos kuria. Pa–pa–pa... ir lekiam į gravę, kaip apie Jurbarką sako. – Ant dviejų užpakalinių kojų statydamas kėdę atsilošė atgal ir pradėjo juoktis. – Bijau, vyručiai, rimtai bijau... – Sakyk, po šimts perkūnų! – nutraukė šeimininkas. – Pietūs. Laikas į pabaigą, o tu kažką pradedi triznioti. Kalbam dalyką rimtą, ne pokštus krėsti pakviečiau. – Nebark, – atlaidžiai tarė Jonas. – Pa–pa–pa! Lekiam lekiam... nukels tvoras – neliks kam tuos tavo pupsikus vairuoti. Sveiki, gyvi, gabūs, darbštuoliai lėks iš karto. Sėsim dugnan. Pa–pa–pa... šito labiausiai bijau. Laisvė! O kas liks ja džiaugtis?! Kurį laiką visi tylėjo. Smegenis dirgino šios dienos pokalbio aistringos, įdomios ir labai neramios mintys. – Be pavojų neapseinama. Bus ir barbarų, žudikų. Kol performuos vidaus tvarką, neapseisim be vagių, prievartos. O kam truks ir duonos. Tačiau reikia pagalvoti apie tuos dalykus kuriuos kursime, ir apie tai ką privalome išsaugoti. Kunigas Ričardas žvilgtelėjo į Vytautą, paskui į Joną. – Tokį kraitį tu pats turi, Ričardai, – į jo žvilgsnį atsiliepė Jonas. – Svarbus dalykas menas. – Paglostė ant peties padėtą moterišką delną. – Paveikslai, kitos tavo vertybės, Ričardai, magins akį ne tik tavo garbiems svečiams. Laisvė duoda „laisvės“ visokiam plaukui, – nesišypsodamas tarė Vytautas, įdėmiai nužvelgdamas didžiulį senovišką laikrodį, pastatytą į kampą. – O, oo!. Trenksiu. – Ištempė abi rankas, tarytum jose laikytų šautuvą. Ričardas ir nusijuokė. www.dukrantai.lt

12


– Būk atsargus, būk atsargus. Atsiras visokio plauko. Ne visiems menas rūpi. Kur dideli turtai, brangios vertybės – atsiranda niekšų, – pasisuko į Algimantą, – ar jau matėte? Pirmininkas iš karto suprato. – Pasisekė, mačiau. Neklauskite – kaip? Pats pasakysiu – muziejus. – Pažvelgė į kunigą po to į Joną ir šeimininką. – Langai labai dideli, šviesos daug. – Balsas skambėjo taip, tarsi nenorėtų ko nors blogo sakyti. – Rytoj išmatuosim. Įdėsim grotas. – Velniai rautų, – pakštelėjo per stalo kraštą Vytautas, – velniai rautų. Nekaip atrodys. – Ir tas, ir tas kris į akį. Vadinasi kažką slepia, jeigu grotos. – Taigi, – tyliai tarė Ričardas, mėgindamas bent kiek įdėmiau įsižiūrėti į Vytauto veidą, – ką tu pasakysi, senas išminčiau? – Duosiu šautuvą. Valdžia nesikabins. Tik nenušauk ko nors. Reikia, kad visi žinotų – turi šautuvą, visada užtaisytą! – Truputi juokinga, – tarė Jonas. – Visai nejuokinga, – atsakė Vytautas. – Manai bijos tie?... – Vis geriau. Rimtai kalbant labai pavojinga. Ačiū, kad turi. Šiandien paimsiu, duok su dviem vamzdžiais. Vytautas atsiduso. Pirmininkas liko sedėti, prispaustas prie kėdės atlošo, o Jonas metė taurę ant grindų, kunigas pabandė ją pastatyti prie paties stalo krašto, bet į jo petį tvirtai įsirėmusi Jono ranka ėmė keisti visą vaizdą. Šeimininkas sugriebė stipriai Jono ranką iš kito šono. Žilas garbenis užšoko ant stalo, stumdamas viską nuo jo. Jis tvirtai įsispyrė į storą ąžuolinį stalviršį, ant kurio pačiame viduryje gulėjo didelė žalvario lėkštė su visomis užkandos gėrybėmis. Vidurinis šokėjas ištiesė dešinę ranką žemyn. Į ją tuoj pat virš alkūnės įsitvėrė Ričardas. Vienu šuoliu jis užlėkė šalia Jono ir užmetė kairę ranką jam ant juosmens. Ant stalo užšoko ir Vytautas. – Sirtaki! – – Kad Lietuva neišsivaikščiotų! – tarė Vytautas ir pradėjo ratu žengti koja į koją su kitais dviem šokėjais. – Sirtaki, – šūktelėjo šeimininkas. – Likučiai skriejo nuo stalo. Stiklo šukės krito pirmininkui tiesiai prie kojų, nors jo kėdė jau buvo nustumta į šalį, o jis pats, stebėdamasis, ką mato, stovėjo be amo, abiem kulnais mindamas kailių kraštą. – Sirtaki, – šūktelėjo kunigas Ričardas, kai tuo pačiu ritmu visi trys staigiai metėsi į kitą šoną. Į kietą ąžuolo lentą sausai bildėjo batų kulnai, išgaudami aistringą ritmą. – Sirtaki! – šūktelėjo dar kartą Jonas. – Sirtaki! – vienu kartu sugriaudėjo kiti. Skubus ritmas, sutartinai judančios kojos, gražaus gaivalo nutvieksti veidai. – Sirtaki! – šūktelėjo šeimininkas. Visi trys kaip šoko taip, ir nuskriejo ant grindų. – Kažkas nepaprasto, – paduodamas kiekvienam ranką tarė Algimantas. – Pasakiškas veržlumas. Gražu. Labai gražu. Pirmininko senutė „Volga“ lėtai išriedėjo pro atvirus vartus, Algimantą apėmė keista nuotaika, kai prisiminė į seifą įdėtą antspaudą, kurio neprireikė. Ir parašo niekas nepaprašė. 13

www.dukrantai.lt


Pirmą kartą iš arčiau pamatytas žmogus nustebino. Pirmininkas nebedrįso jį vadinti senu lapinu, tik šyptelėjo dėl buvusio tokio savo naivumo. – Barzda, toliaregis. Parašyti ir pasakyti žodžius apie Lietuvą, kad ji neišsivaikščiotų, pakviesti į vieną būrį prie apvalaus ąžuolinio stalo, kalbėti apie sąjūdį, ne tik protas – galinga išmintis! Jo neįsiurbė į kasdienybės rutiną. Priešingai – akyse švytėjo šviesuolio narsa: – O je!.. Tikri sakalai! – sukdamas mašinos vairą namų link prisiminė kaip jis pasitraukė atbulas su visu krėslu, kada trys vyrai ąžuolai, užšoko ant stalo ir susikibo tvirtai rankomis:

www.dukrantai.lt

Kad Lietuva neišsivaikščiotų

14


Apsakymas "Pilis"