Page 1

PROJEKTĄ REMIA

istorija, fotografija, kultūra

Ko ūkia mūsų sargybinė pelėda? Eugenijaus Skipičio nuotrauka

Redakcijos ŽODIS Prasidėjęs ruduo pilnas prabėgusių atostogų tingulio. Prie rytmetinio kavos puodelio dalinamės vasaros įspūdžiais, kelionėse patirtais nuotykiais, aptarinėjame aplankytose šalyse pamatytas buities nuotrupas arba bandome kolegoms perteikti Turkijos ar Gruzijos miestuose išgerto vyno skonį. Vyrų kompanijos kalba apie ten pastebėtą moterų grožį, o dailios kasdienybės melžėjos slapčiomis aptarinėja Antalijos vyrukų erekciją. Iki nuobodumo esame smulkmeniški detalėms. Tačiau retas iš mūsų prabyla apie užsienyje ar tėvynėje pamatytą parodą, spektaklį, aplankytą koncertą ar perskaitytą knygą. Atostogų kokybė dažnai matuojama sotaus gyvenimo saiku: išgerto vyno kiekiu, sukramtytų mėsainių, dešrainių ar kitokių tikro valgio „-ainių“ skaičiumi. Apie atostogų kultūros reikalus tiesiog neįprasta kalbėti. Jeigu kas nors užklydo į kokį muziejų, vadinasi, yra „paplaukęs“. Tačiau vieną dieną rytmetiniai mūsų pokalbiai tampa seklūs. Tuomet pradedame aptarinėti naujų lietuviškų serialų temas, dalinamės kylančių kainų prognozėmis arba garsiai nuogąstaujame dėl artėjančio šildymo sezono. Kultūros reikalai mums nė motais, nes žinome, kad varginami rudens depresijos Kultūros centre visuomet pateksime į koncertą ar liaudies teatro spektaklį (žinoma, ir į vieną kitą premjerą), kad mūsų vaikai sėkmingai lankys Muzikos mokyklą arba Moksleivių kūrybos centrą. Ačiū šiose įstaigose dirbantiems specialistams, jų skoniui, jų pro-

fesionalumui, nes mūsų atžalos ten įgyja estetinės nuovokos ir meninio išprusimo. Niekas nepriekaištaus Krašto muziejaus direktoriui Petrui Jokubauskui, kad tauragiškiai baigia užmiršti, jog toks muziejus mieste apskritai yra. Direktoriaus dėl to niekas nekaltina, dėl to kalta muziejaus rekonstrukcija. Tikėkimės, kad per bobų vasaros karščius Tauragės fotografai atveš spaudos fotografų parodą arba pakvies į kokią nors akciją-atrakciją „Nusifotografuok nuogas su politiku“. Tačiau mūsų politikai „užsiknisę“ savo reikaluose, o ir mes ne visi fotogeniški, tų pačių politi-

kų nustekenti, tarsi vakar grįžę iš „Dievų miško“. Panašu, jog fotosesija neįvyks. Belieka dar kartą pasidžiaugti reikšmingomis datomis ir prabėgusios vasaros atradimais. Kartais galvoje kirba klausimas, ką šiemet pilsime į savo kultūros aruodus. Reginių, parodų ir naujų knygų bus. Tačiau ar to užtenka? Prabėgusios kaimų ir miestelių šventės rodo, kad yra dar kur pasidairyti. Esame schematiški ir vienodi. Šiek tiek etnografinių nuotrupų, šiek tiek valdžios vyrų sveikinimų ir lauknešėlių jiems, šiek tiek alaus ir popso. Kartais dar būna mušty-

nių. Kaimo bernai ne šiaip sau apsitalžo, bet tvatijasi beisbolo lazdomis, metaliniais strypais, pasibado peiliais arba pasidarbuoja kojomis. Net ir šioje liūdnoje vietoje etnokultūrinės praeities nedaug. Paprastesnio ir nuoširdesnio kaimo šventės suvokimo vis dar pristingame. Nieko nuostabaus, kad dalis gyventojų tampa tik šventės vartotojais, bet ne dalyviais. Jau retai kur bepamatysi kaimyną besišnekučiuojantį su kaimynu. Žmonių tarpusavio bendravimas irgi yra kultūros dalis. Jeigu jis nyksta, kaip mokame, taip turime jį gaivinti. Turbūt kultūros darbuotojai nėra graužiami tarpusavio rietenų ir pavydo dėl žemės, dėl išmokų, dėl ne vietoje pastatytos tvoros, todėl jiems turėtų būti lengviau rasti raktą į svetimėjančių žmonių širdis. Valandai iš toli atvažiavęs žvaigždžių berniukas Radžis to tikrai nepadarys. Gal organizuokime talką tarpusavio bendravimui sušildyti? Kitaip galime sulaukti laiko,

kai prie kultūros aruodų niekas nebeateis arba ateinančių bus tiek mažai, kad aruodus teks užkalti. O gal savo mintimis per daug toli siekiame? Su maišu ant nugaros nuvinguriavo bulviakasis. Rudens voratinkliai jau pančioja kojas. Lėtame žingsnyje, žinoma, yra daugiau vietos pamąstymams. Mūsų protėviai prieblandą tam ir skirdavo. Dabar mes tą laiką atiduodame serialams. Kai pro debesies plyšį išlenda mėnulio delčios skustuvas, pradedame galvoti apie savo gyvenimo tvarką ir švarą. Gyvenimas, atrodo, gerėja, tačiau ar gerėja jo dvasinė kokybė? Vargu. Kai sutemų tirščiuose išgirstame ūkiančią pelėdą, pastebime, kaip prieblandoje moterys įsikniaubia į savo jausmų mezginį, vyrai atidaro alaus butelius ir įjungia televizorių. Iš namų išeina tyla. Ar ne dėl dylančios gyvenimo vertės ir žvirgždu virstančios meilės ūkia mūsų išminties sargybinė pelėda?


8

2011 m. rugsėjo 30 d., penktadienis, Nr. 76

Gatvės, kuriomis vaikštome

Stoties gatvė, kurioje nėra stoties Viena trumpiausių Tauragės miesto gatvių – Sto�es gatvė. Gal ji trumpiausia, kad ja daugiau nei šimtą metų tauragiškiai iš vienos ir kitos bažnyčios pagal išgales – vienus karstus vežimuose, arkliais kinkytuose, kitus – vyrai rankomis, ant pečių, nešdavo į miesto kapines. Šiandien – kalba apie Sto�es gatvę, kurioje jau nėra sto�es. Edmundas MAŽRIMAS

Tarpukariu Stoties gatvėje gyveno svarbūs valstybės tarnautojai, joje buvo mieste populiarios parduotuvės, J.Litvino viešbutis „Vytautas“, veikė A.Dainevičiaus kepykla, „Kanas ir Ko“ malūnas, plytinės ir moderniausias miesto „Maisto“ fabrikas, modernūs „Laisvės“ kooperatyvo grūdų ir mašinų sandėliai. Šioje gatvėje gyveno apskrities viršininkas B.Draugelis, apskrities gydytojas Feliksas Procevičius, pradžios mokyklų inspektorius M.Vaišys, apskrities inžinierius Petras Buškevičius, veterinarijos gydytojas Stasys Tallat-Kelpša, mokesčių inspektorius Jonas Jaconas, karo kapelionas kunigas Jurkus, bataliono vadas majoras Stanulis, Ūkininkų sąjungos smulkaus kredito banko pirmininkas K.Savickas, plytinių savininkai Leopoldas Gregeris, S.Pagramanskis, Bronius Misevičius ir netgi vienas miesto vežėjų Joselis Denas, kiti garbingi miestiečiai.

rašė: „Tauragiečiai nesupranta, kodėl g-vė, kuria galima susisiekti su „Maisto“ fabriku, vadinama Stoties g-ve. Atrodo, visais atžvilgiais būtų labai tikslu Stoties g-vę pavadinti „Maisto“ gatve. O su gelež. stotimi miestas susisiekia Jurbarko gatve. Atrodo keista, bet taip yra. Mėgstą pajuokauti žmonės sako, kad Stoties g-vę tiksliausia būtų pavadinti Lentpjūvės g-ve, nes ji eina viduriu lentpjūvės. Vienoj pusėj gatvės lentpjūvė, kitoj pusėj jos rąstų ir lentų sandėliai.“ Po Didžiojo karo (taip vadinamas Pirmasis pasaulinis karas), atstatant sugriautą Tauragę, teko priimti visas karo pasekmes. Prie visų nelaimių teko ir geras palikimas – karo metais nutiestas geležinkelis. Miestas, netekęs tūkstančių gyventojų, pildėsi aplinkinių gyventojų sąskaita, o atvykėliai kūrė naują Tauragę. Atvykėliams nebuvo kur gyventi, iš pradžių buvo pastatyti bendrieji barakai. Tauragei pasisekė, jau 1935 metais tapo pirmaeiliu miestu.

Tauragiškio Meškerio laidotuvės 1938 m.

Stoties gatvėje buvusios valstybinės įstaigos: muitinė, mokesčių inspekcija, miškų urėdijos Pajūrio girininkijos kontora, Darbo rūmų Tauragės kultūros klubas ir dešimtmetį Tauragės antroji geležinkelio stotis. Tarpukario metais Stoties gatvė buvo sutvarkyta, ji buvo viena tvarkingiausių ir gražiausių miesto gatvių. Neatsitiktinai po Pirmojo pasaulinio karo tvarkant sugriautą miestą Stoties gatvei buvo skirta pirmenybė. Šia gatve į miesto kapines iš katalikų ir liuteronų bažnyčių vyko mirusiųjų palydos, jose rinkdavosi miestiečiai ir nemažai jų eidavo iki kapinių. Pagal išgales vienus veždavo arkliais kinkytu vežimu, vėliau mašina, o kitus nešdavo vyrai ant pečių. Ši palydų tradicija išsilaikė ilgą laiką, veik iki miesto kapinių uždarymo. Gatvės pavadinimas 1937 metais „Lietuvos žinios“

Tada tauragiškiai keitė Rusijos imperijos primestus apskrities gyvenviečių, miestelių gatvių pavadinimus. Pirmas geležinkelis, einantis nuo Lauksargių per Tauragę, Skaudvilę iki Kelmės, per Tauragę nutiestas Didžiojo karo metais. Siauruko geležinkelio stotis buvusi dabartinėje Šilalės gatvėje. 1915–1916 metais liūtims paplovus geležinkelio pylimus, jis buvo neberemontuojamas, o 1916 m. nutiesta plačiojo geležinkelio atšaka Lauksargiai–Tauragė–Šilėnai (prie Radviliškio). Naujojo, plačiojo geležinkelio stotis buvo pastatyta Stoties gatvėje (šiandien Stoties gatvės ir Tremtinių kelio sankirta). Medinė, menkavertė, jau antroji geležinkelio stotis naudota iki 1927 metų. 1925 m. parengtas Tauragės geležinkelio stoties ir pagalbinių pastatų projektas. Projektą paruošė žymus to meto architektas ir inžinierius Edmundas Alfonsas Frykas. Stotis

numatyta statyti arčiau Jūros upės, kad būtų arčiau atvesti vandentiekį, reikalingą papildyti vandeniu garvežius. 1927 m. pastačius naują geležinkelio stotį laikina medinė stotis tapo nereikalinga, o gatvės pavadinimas taip ir liko. Per laiką kito gatvės pavadinimas ir „trumpėjo“ pati gatvė. Tvarkant ir tobulinant miesto infrastruktūrą kitapus geležinkelio buvo formuojamas pramoninis rajonas, gatvės dalis už geležinkelio 1939 m. pavadinta Pramonės gatvės vardu. Šiandien tai miesto pramoninis rajonas. Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais Stoties gatvė pervardinta Liaudies gatvės vardu. Šis vardas suteiktas neatsitiktinai, mat svarbiausios gamyklos, fabrikai buvo šioje gatvėje, o fabrikuose dirbo miesto liaudis. 1990 metais grąžinant Tauragės miesto senuosius gatvių pavadinimus buvo kilusi mintis negrąžinti senojo Stoties gatvės pavadinimo, o gatvę pavadinti knygnešio Jono Mažeikos vardu. Tam buvo pradėti rinkti parašai.

Autoriaus asmeninio archyvo nuotraukos

Surinkti 67 gatvės gyventojų parašai, kad gatvė būtų pavadinta J.Mažeikos vardu. Tačiau tuo metu dirbusios Tauragės gatvių pavadinimų sugrąžinimo komisijos siūlymu gatvei sugrąžintas senasis pavadinimas. Tauragėje yra Aerodromo gatvė – be aerodromo ir Stoties gatvė – be stoties. Gatvė Stoties gatvė prasideda nuo Bažnyčių ir Gintaro gatvių sankryžos, prie kurios stovi 1903 m. statyta Švč. Trejybės bažnyčia. Bažnyčia turi romantinės ir klasicistinės architektūros bruožų, interjeras sukurtas XX a. pirmojoje pusėje. Apie šį statinį reikalingas atskiras rašinys. Priešais Švč. Trejybės bažnyčią išlikę tarpukario metais statyti savotiškos architektūros pastatai, vieni vertingiausių išlikusių pastatų Tauragėje. Stoties gatvės pirmuoju numeriu paženklintas namas statytas 1924 m.,

Stoties gatvė 1957 m.

prieš karą pirmajame aukšte buvo Šv.Kazimiero draugijos knygynas ir siuvėjo Drukteinio siuvykla, antrajame – gyvenamosios patalpos. Gretimas pastatas statytas 1934 m., jame buvo Rimkaus karstų parduotuvė. Pastatą puošia pagrindiniame fasade „barokizuotas“ frontonėlis su balkonu. Po Pirmojo pasaulinio karo sugriauta Tauragė gražiai atstatyta, buvo grindžiamos gatvės, klojami šaligatviai, įrengiama dalinė kanalizacija ir vandentiekis. Miesto burmistras Kazimieras Voldemaras laikė svarbiu reikalu sutvarkyti miesto gatves. Iš savivaldybių departamento buvo gauta paskola, ir jau 1928 metais per du mėnesius vietinis rangovas Albinas Sabaliauskas išgrindė Stoties gatvę. Tada kvadratinis metras gatvės grindimo darbų kainavo 8,5 lito. 1935 m. gegužės 26 d. vienkartinis leidinys „Tauragės aidas“ rašė, kad Tauragėje yra 3 vežimai, kinkyti arkliais. Vežimų ratai be guminių padangų, važiuodami grindiniu keldavo didelį triukšmą, kad net namų langai drebėdavo. Vienas miesto vežėjų Joselis Denas gyveno Stoties gatvėje, jo brolio vaikas, buvęs Tauragės gimnazijos mokinys, dabar gyvenantis Australijoje, prisimena savo dėdės dundantį vežimą, kuris iš geležinkelio stoties keleivius veždavo į miestą. Tauragiškiams išgrindus Stoties gatvę norėjosi žalumos, ir netrukus gatvę apsodino medžiais. Pasodinti medeliai po nakties rasti nulaužyti, o piktadariai nenustatyti. 1935 m. „Tauragės žinios“ rašė, kad miesto burmistras J.Jurgilas išleido atsišaukimą „Nenaikinkime medelių“. Už pažeidėjų pavardžių pranešimą buvo numatyta skirti premiją. Ar kas gavo premiją, nežinia. Stoties gatvės pastatai itin nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Tarpukariu statytų pastatų gatvėje liko vos vienas trečdalis. Iš likusių senųjų pastatų vertingiausi mediniai statiniai, kurių miestas per laiką ne-

tenka. Šių pastatų architektūra kinta, tačiau išlaiko senąją dvasią. Sovietmečiu didžioji dauguma tauragiškių maitinosi „išnešta“ iš „Maisto“ fabriko skerdiena, dešromis, kauliukais – viso to buvo galima nusipirkti veik kiekviename name prie „Maisto“. Stoties gatvė kvepėjo ne tik dešromis ar nemaloniu destrukcijos kvapu, bet ir žymiausio miesto kirpėjo Bružo „adekolonais“. Bružo kirpykloje buvo galima ne tik nusikirpti, bet ir sužaisti „adekolono“ kamštelių šaškėmis. Parduotuvės Stoties gatvė buvo pilna ne tik palydų į kapines, darbininkų vorų į darbą ir iš jo, joje buvo pilna parduotuvių. Sovietmečiu buvusi garsi Pabaltijo geležinkelio Šiaulių apygardos darbininkų aprūpinimo skyriaus pramoninių prekių parduotuvė, senoji „čiulkininė“, veikusi dar prieš karą, „stefinė“ ir kitos. Kad sureguliuotų miesto parduotuvių darbo režimą, dar prieš karą Tauragės miesto valdyba nustatė parduotuvių darbo laiką, parduotuvės turėjo dirbti nuo 8 iki 18 valandos vakaro, o maisto prekėmis buvo prekiaujama nuo 7 iki 19 valandos. Tiesa, smulkios parduotuvės, kuriose prekiavo patys savininkai, dirbdavo ir ilgiau, nenustatytu laiku. Mano mama, gyvenusi Daržų, o vėliau ir Stoties gatvėje, pasakojo, kad smulkios žydų parduotuvės dirbdavo ištisą parą ir už atskirą susitarimą vaikams veltui prekių duodavo. Stoties g. 15 gyveno T.Norgelas, jis, ir kaip redaktorius P.Stonys, 1933 m. liepos 15 d. išleido pirmąjį laikraščio „Žemaitijos aidas“ numerį. Kaip rašoma redakciniame straipsnyje, svarbiausias tikslas buvo Žemaitijos ir Klaipėdos krašto skaitytojams tautiniu pagrindu nušviesti krašto kultūrinį gyvenimą. Nukelta į 13 psl. >>>


13

2011 m. rugsėjo 30 d., penktadienis, Nr. 76

Gatvės, kuriomis vaikštome

Stoties gatvė, kurioje nėra stoties >>> Atkelta iš 8 psl.

Tauragiškis Albinas Batavičius rašo, kad Tomas Norgelas (1880–1971) gimė Žygaičių valsčiaus Pryšmantų kaime, 1900 m. išvyko į Ameriką ir po ketvirčio amžiaus sugrįžo į Lietuvą. Tauragėje, Stoties gatvėje, nusipirko dviaukštį namą, vedė Prancišką Kavaliauskaitę. Pranciška Norgelienė, kilimo nuo Gaurės, dirbo Gaurės kooperatyve, tačiau norėjo išmokti amato ir atsikėlė į Tauragę. Mokėsi siuvimo ir siuvinėjimo meno pas vokietę Deglingaitę. Po metų mokslo, išmokusi įvairiausių siuvimo būdų ir siuvinėjimo raštų, siuvo kitiems ir sau. Taip išsičiusčiusi, kad „įkrito į akį“ tik ką grįžusiam iš Amerikos T.Norgelai. Norgelų dukra Romana Jonušienė „Gimtinės“ laikraštyje rašė: „Mama, prisiminusi Gaurės kooperatyvo patirtį, pati viena pradėjo smulkių prekių verslą: savo vardu atidarė parduotuvę. Tai pirmoji moteris, savo iniciatyva ėmusis prekybos: „ĮVAIRIŲ PREKIŲ KRAUTUVĖ. P.Norgelienė“, skelbė iškaba prie namo. Buvo angliškų „lučkų“, „Tvist“ siūlų, lietuviškų „Rūtos“ fabriko saldainių. Prekes gaudavo iš urminių žydų parduotuvių – Palūkšto, Fridmano ir kitų.“

kitų statinių. Pirmasis pokario metais mieste pastatytas komunalinis gyvenamasis namas mieste yra Stoties ir J.TumoVaižganto gatvių kampe, kur prieš karą buvo Norgėlų namas su parduotuve. Stoties ir J.Tumo-Vaižganto gatvių sankirtoje 1969 m. pastatytas buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato mechanizuotas drabužių cheminio valymo fabrikas. Šiame pastate veikė miesto pirtis. Tais pačiais metais šioje gatvėje pastatyta nauja ūkinių prekių parduotuvė, greta – skaičiavimo mašinų stotis, o prie Prezidento gatvės sankirtos – kavinė „Jaunystė“ (šiandien – Darbo birža). Knygnešys

Stoties gatvės pradžia, XX a. ketvirtasis dešimtmetis

tauragiškiai pastatė jaunimo kavinę „Jaunystė“. Tai buvo lankoma tauragiškių kavinė, kurioje vyko įvairios vakaronės, teminiai poilsio vakarai, buvo kviečiami žymūs krašto žmonės, vyko pirmosios, dar tada vietos valdžios netoleruojamos, jaunimo diskotekos. Kavinėje vyko respub-

Karo sugriauta Stoties gatvė 1948 m.

Mokykla 1924 m. „Žemaičių balsas“ rašė, kad 1924–1925 mokslo metais Tauragės pradines mokyklas baigė 26 mokiniai: 10 – lietuvių evangelikų, 10 – žydų ir 6 – vokiečių pradinėse mokyklose. Tarpukariu mieste veikė dvi lietuviškos, viena vokiečių, žydų ir evangelikų liuteronų pradžios, valstybės išlaikomos mokyklos. Tauragės evangelikų liuteronų miesto pradžios mokykla Nr.2 įkurta 1921 m., joje buvo dėstoma lietuvių kalba. Naują mokyklos pastatą pastatė Stoties ir Prezidento gatvių sankirtoje (dabar – Darbo biržos pastatas). 1939–1940 m. mokykla buvo šešių komplektų ir šešių skyrių su 279 mokiniais. Prie mokyklos veikė vaikų darželis, vadovaujamas Emos Gavėnienės. Tauragiškiai dar šiandien prisimena mokytoją L.Ernstaitę, kuri, tarp kitų tauragiškių, mokė Martą Račkauskaitę-Kalvanienę (evangelikų liuteronų vyskupo Jono Viktoro Kalvano žmona), Juozą Knispelį ir kitus žinomus tauragiškius. L.Ernstaitė mokykloje dirbo ilgą laiką, 1938 m. ištekėjusi už A.Pabilionio išvyko gyventi į Kauną. Gražus vieno aukšto su mansarda pastatas 1941 m. kovo mėnesį sudegė. Po karo 1969 m. šioje vietoje

likiniai poilsio vakarų konkursai, ne kartą geriausiu scenarijaus autoriumi ir vakarų vedėju pripažintas tauragiškis Eugenijus Šaltis, o kavinės muzikantai buvo apdovanoti 5000 rublių premija naujiems muzikos instrumentams įsigyti. Kavinės teminiai renginiai buvo populiarūs, juose dalyvavo dukart olimpinių žaidynių čempionė rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė, tik ką grįžęs iš stažuotės JAV istorikas Alfonsas Eidintas, vėliau profesorius, Lietuvos diplomatas, rašytojas, ir kiti garbūs krašto žmonės. Darbininkai 1906 m. Tauragės ūkininkai susibūrė į kooperatyvą, tada jau buvo 240 narių, pritrauktų į vartotojų bendrovę. Tarpukariu valstybei remiant kooperatinę veiklą, dar labiau išaugo kooperatyvai. Tauragėje susikūrė žemės ūkio kooperatyvas „Laisvė“ (pirmininkas J.Toliušis), plėtodamas savo veiklą, jis išaugo į vieną stipriausių apskrityje, turėjo pastatą Bažnyčių gatvėje ir tris parduotuves mieste. Pagal „Lietūkio“ statybos planus 1937 m. Tauragėje prie geležinkelio atšakos buvo pastatytas 1000 tonų talpos tipinis mūrinis sandėlis su

Namas su bokšteliu Stoties gatvėje, statytas E.Neimano 1933 m. Fotografuota 1974 m. Edmundo Mažrimo asmeninio archyvo nuotraukos

grūdų valymo įrenginiais ir džiovykla. Tipinių sandėlių projektus rengė žinomas architektas Bronius Elsbergas. Po karo sandėliai ir visas kooperatyvo „Laisvė“ turtas buvo nacionalizuotas, perduotas apkoopsąjungai „Laisvė“. Stoties gatvė buvo darbininkiška, ja į darbus eidavo skerdyklos, plytinės darbuotojai. Gatvės pabaigoje, prie geležinkelio pervažos, buvusioje geležinkelio stoties vietoje buvę „Kano ir Ko“ lentpjūvės sandėliai, o kitapus gatvės – malūnas. Iš pradžių malūnas buvo vadinamas Kano ir Hiršo malūnu. Šiandien ten įsikūrusios paminklų

dirbtuvės ir buvęs Tauragės rajono darbų vykdytojo baras. „Kano ir Ko“ malūno sandėliai buvo kitapus gatvės, sandėliuojamus rąstus ritindavo per gatvę į lentpjūvę, taip uždarydavo judėjimą gatve. Tai trukdė ūkininkams vežimais nuvykti į „Maisto“ bendrovę ir šiaip praeiviams. Be to, tai buvo pavojinga, didžiuliai, riedantys rąstai kėlė praeiviams pavojų. Po pastarojo karo lentpjūvė, „Maistas“ ir plytinės dirbo, bet, kaip ir visas miestas, Stoties gatvė buvo ypač išdaužyta. Miestas neteko A.Dainevičiaus, Prezidento ir Stoties gatvių sankirtoje buvusios kepyklos,

Stoties gatvė mena vieną Tauragės krašto knygnešių – šioje gatvėje gyveno knygnešys, operos solisto Juozo Mažeikos (1907–1976) tėvas Jonas Mažeika. Juozo Mažeikos duktė – žinoma solistė Elena Džilda Mažeikaitė, sūnūs – žinomas žurnalistas Kipras Mažeika ir Vytautas Mažeika. Krašto knygnešys gyveno Emelio Neimano 1933 m. statytame name. Tai buvęs vienas raiškiausių medinių pastatų Tauragės mieste. Iki šiol tauragiškiai jį vadina namu su bokšteliu ir vėjarode. Namo savininkas ir statytojas E.Neimanas su šeima gyveno iki 1957 m. Ten buvusi parduotuvė, aludė ir kita. Renovuojant pastatą kito pastato architektūra, bet paliko atminimą apie jame gyvenusį knygnešį. Jonas Mažeika gimė 1874 m. spalio 10 d. Tauragės rajone, dalyvavo Rusijos ir Japonijos kare. Sugrįžęs į Lietuvą įsijungė į knygnešystę. Šio amato mokė jo senelis Antanas Keršulis, vienas seniausių knygnešių mūsų krašte. J.Mažeika už lietuviškų knygų platinimą 1906 m. buvo suimtas ir teisiamas Vilniaus karinės apygardos teisme. Knygnešys iki 1923 metų gyveno Pagramantyje, vėliau atsikėlė į Tauragę. Mirė 1961 m. liepos 27 d., palaidotas Tauragės senosiose kapinėse. Jonas Mažeika iš vaikystės prisimena: „Jaunas ir bemokslis būdamas, stojau į knygnešių eiles. Iš pradžių padėdavau seniems knygnešiams iš vienos vietos į kitą pernešti knygas, laikraščius, o paskui ir pats ėmiau leidinius platinti gyventojų tarpe. Išmokęs siuvėjo amato, aš be didelio įtarimo apeidavau daug namų, bedalindamas iš Tilžės parsigabentus draudžiamus raštus. Sulaikytas apie dvi savaites buvau laikomas Tauragės kalėjime, vėliau perkeltas į Kauno tvirtovės kalėjimą, kur buvau iki teismo 3 su puse mėnesio. 1906 m. balandžio 23 buvau teisiamas Vilniaus karinės apygardos karinio teismo. Trūkstant įrodymų po kurio laiko buvau grąžintas laisvėn“. Gyvendamas Tauragėje, ilgiausiai J.Mažeika dirbo lavonvežimio vežiku. Vežimas buvo specialiai skirtas laidojimo apeigoms, pakinkytas arkliais, ir ne vienerius metus L.Mažeika lydėjo tauragiškius į senąsias Tauragės kapines, kol pats, sulaukęs 87 metų, amžinam poilsiui pasiliko senosiose miesto kapinėse. Nukelta į 14 psl. >>>


14

2011 m. rugsėjo 30 d., penktadienis, Nr. 76

Gatvės, kuriomis vaikštome

Stoties gatvė, kurioje nėra stoties >>> Atkelta iš 13 psl.

Darbo rūmų Tauragės kultūros klubas Tauragė turi vieną garbingų statinių, kuriame tarpukariu buvo švietėjiškai kultūrinama miesto jaunuomenė. Šiandien Stoties gatvės pastate, pažymėtame 12 numeriu, dirba Finansinių nusikaltimų tarnyba, o pokariu ilgą laiką buvo buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas. Po Pirmojo pasaulinio karo kuriant jauną Lietuvos Respubliką buvo nemažai problemų. Pirma, kurti naują valstybę buvo reikalinga išsilavinusi ir raštinga visuomenė. Trūko šviesuomenės, auklėjamuoju ir šviečiamuoju darbu užsiėmė visuomeninės organizacijos, tačiau kiekviena visuomeninė organizacija turėjo savus uždavinius, ir neretai – politinius. Be visuomeninių organizacijų, buvo kuriami specializuoti profesiniai kursai. Juose buvo mokoma įvairiausių amatų: žemės ūkininkavimo, namų ruošos, sodininkystės ir kitų. Po Didžiojo karo tauragiškių būta labai mažai, 1918 metų pirmais mėnesiais buvo skaičiuojama tik dešimtimis, o 1910 m. mieste gyveno 10 000 gyventojų. Karas radikaliai pakeitė socialinę ir tautinę miestiečių būtį. Mieste neliko rusų valdininkų, mokytojų ir dalies amatininkų, neliko ir tik iš lėto, tačiau jau naujai buvo kuriama žydų bendruomenė, atstovavusi prekybai ir amatams. Šią miesto atstatomąją tuštumą papildė aplinkinių, jau netekusių savo ūkininkavimo galių ir parceliuojamų dvarų valstiečiai. Prie jų prisidėjo ir valstiečiai, kurie nesugebėjo ar neturėjo jokios galimybės išgyventi kaime. Tauragė pildėsi visiškai naujais gyventojais, neprisitaikiusiais miestietiškam gyvenimui, retas kuris mokėjo skaityti, jau nekalbant apie amatus. Apsukresni amatininkai, atvykę į Tauragę, ir dalis jau po karo grįžusių mokė gabius, tačiau ne mokslo, o amato. Šviesti tauragiškius darbu ėmėsi Darbo rūmai. Tai buvo ypač aktualu, kai Tauragėje veikė keletas plytinių, „Maisto“ akcinė bendrovė, padaugėjo medžio apdirbimo įmonių. Tauragėje radosi daug darbininkų, o ypač jaunimo. Diduma darbininkų buvo beraščiai, o daugeliui trūko mokslo žinių ir kultūros. Tuo buvo susirūpinta valstybiškai, buvo ieškoma naujų švietimo formų. Prie mokyklų ėmė steigti suaugusiesiems vakarinius kursus, Kaune atidarė suaugusiesiems mokyti vakarinę gimnaziją, o tuo pačiu metu dirbančių žmonių ir valdžios iniciatyva Kaune buvo atidaryta darbininkų švietimo ir kultūros įstaiga – Darbo rūmai. Gimė Lietuvos darbo žmonių švietimo centras – tartum atskira darbininkų švietimo ir kultūros ministerija. Susikūrė Darbo rūmų centro valdyba, jos veikla išplito po visus apskričių centrus. Tauragės darbo rūmų pastatas pastatytas 1933 metais Stoties gatvėje. Darbo rūmų viename kambaryje stovėjo stalai su šaškių ir šachmatų lentomis, kitame lankytojai žaidė stalo tenisą, biliardą. Erdviausiame kambaryje buvo skaitykla, joje žmonės skaitė knygas, periodinius leidinius. Bibliotekoje-skaitykloje buvo galima

nusipirkti popieriaus laiškams, vokų, pašto ženklų, kabėjo ir pašto dėžutė. Skaitykloje buvo „Telefunken“ radioaparatas ir elektrinis patefonas. Lankytojai klausydavosi radijo ir plokštelių. Dažnai čia klausydavosi iš Tauragės apskrities, Girdiškės kilusio, o prieš karą gyvenusio Amerikoje Komskio įdainavimų. Mėgiamos buvo ir Dolskio, Antano Šabaniausko, Stepo Graužinio, Galaunienės, Kučingio, Kipro Petrausko ir kitų artistų įdainavimai. Darbo rūmuose buvo mišrus choras, kuriam vadovavo buvęs vargonininkas Kuodzevičius. Pirmasis Darbo rūmų vedėjas buvo Kaciucevičius. Jam išvykus į Kėdainius rūmams vadovavo Pranas Tervydis. Vadovaujant P.Tervydžiui prie Tauragės šešiametės pradžios mokyklos Nr.1 buvo įkurti bendrojo lavinimo vakariniai kursai suaugusiesiems. Kursuose dirbo Gurevičius, Stefanija Radzevičiūtė, Žemaitis, Vilhelmina Šaulienė, Romualdas Medelis, Kazimieras Paulauskas. Kursus lankė daugiau nei šimtas darbininkų. Kai kurie baigdavo reformuotos mokyklos šešių skyrių programą. Sėkmingai baigusieji ir išlaikiusieji egzaminus gaudavo mokslo baigimo pažymėjimą. Išduota buvo daugiau nei 200 pažymėjimų. Mokytojams už pamokas mokėjo centriniai Darbo rūmai. Be to, pradžios mokykloje vakarais veikė siuvimo kursai. Dvi vasaras Darbo rūmuose vyko šokių kursai, jiems vadovavo žmogus, atvykęs iš Kauno. Grupė jaunuomenės mokėsi šokti valsą, tango, fokstrotą. Rūmų vedėjas P.Tervydis rūpinosi visų kultūra. Kalėdų ir Naujųjų metų proga pradžios mokyklos Nr.1 vaikų chorą, vadovaujamą Kazimiero Paulausko, centriniai Darbo rūmai pakvietė į Kauną, kur vyko koncertai Darbo rūmuose ir radiofone. Visas išlaidas padengė centriniai Darbo rūmai. Tauragės darbo rūmų veikloje dalyvavo šaulių sąjungos, jaunalietuvių nariai. P.Tervydis darbininkams organizuodavo nebrangias ekskursijas į Klaipėdą, Kauną, Nidą. Ekskursijoms vadovavo mokytojas Romualdas Medelis. Rūmų veikloje dalyvavo visų konfesijų tauragiškiai: katalikai, evangelikai liuteronai, pravoslavai. Darbo rūmų veikla buvo nutraukta 1940 m., atėjus į valdžią sovietams. Po karo 1950 m. buvęs Darbo rūmų pastatas municipalizuotas, tada pastate buvo kepykla, sandėlis, raštinė, dirbtuvės ir gyvenamosios patalpos. 1957 m. pastatą perėmė invalidų artelė-siuvykla „Tiesa“, o vėliau – Tauragės buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas, kuris ten įkūrė įvairias dirbtuves. XX a. paskutinį dešimtmetį pastatą perėmė Tauragės muitinė. 1992 m. pastato antrąjį aukštą perėmė Tauragės saugumo tarnyba. Pastatas buvo originalaus rombo plano. Keičiant jo panaudojimo paskirtį, rekonstruojant kito ir jo architektūra. Paskutinės rekonstrukcijos metu buvo užmūryta dalis langų nišų. Tauragės gatvės turtingos sava istorija, nepakartojamą jos istoriją pergyveno ir toliau gyvena Stoties gatvė. Garbė joje gyvenusiems ir ateityje gyvensiantiems.

Įvairiatautė Tauragė – su tolerancijos ženklu Šių dienų Lietuvoje greta lietuvių gyvena įvairios tau�nės mažumos: lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, vokiečiai, totoriai, latviai, romai (čigonai), karaimai ir kt., iš viso 115 tautybių žmonių. XX a. pirmojoje pusėje Tauragės krašto bendruomenę sudarė lietuvių dauguma ir trys tau�nės mažumos – rusai, vokiečiai bei žydai. Aušra NORVILIENĖ,

Gaurės pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Tautinės mažumos Lietuvoje susidarė vykstant gyventojų migracijai įvairiais istoriniais laikotarpiais ir susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Šios mažumos skiriasi savo narių skaičiumi, nevienodas jų pasiskirstymas Lietuvoje, nors dabar daugelis gyvena dideliuose bei mažuose miestuose. Ne išimtis ir Tauragė. Daugelis sąlygų lėmė, kad Tauragės krašto bendruomenė įgavo tik jai būdingo savitumo, originalumo. Tai buvo jos įvairovė, nes čia šalia lietuvių įsikūrė rusų, vokiečių, žydų. Tokiu būdu susiformavusią Tauragės krašto bendruomenę sudarė lietuvių dauguma ir trys tautinės mažumos – rusai, vokiečiai bei žydai. Sąvoka „tautinė mažuma“ neturi vieno konkretaus apibrėžto paaiškinimo. Daugelis istorikų, sociologų, kalbininkų ją interpretuoja skirtingai. Vieni šią sąvoką aiškina plačiąja prasme – „etninė“, kai apimama ir religija, ir kultūra, ir kalba, kiti aiškina siaurąją prasme „tautinė“, t. y. mažuma su istorinėmis šaknimis. Tačiau daugumoje apibrėžimų bei sąvokų visgi akcentuojamas vienas bendrumas, kad ,‚tautinė mažuma“ – tai piliečių bendrija, mažesnė už vyraujančios tautinės valstybės gyventojų dalį. Dar tada, kai Lietuvą valdė carai, be lietuvių, gyveno ir kitų tautybių žmonių. Žvelgiant į statistinius duomenis matyti, kad gausiausios tautinės mažumos tuo metu buvo žydai, lenkai ir gudai. Lietuviai visada išlaikė daugumą, nors ir buvo caro valdžios įvairiais būdais rusinami. Carinėje Rusijoje jau buvo atliekami gyventojų surašymai, bet jie nebuvo tikslūs, kadangi dažnai tautybė buvo priskiriama pagal religiją. Tačiau lyderiai pramonėje ir carų valdomoje Lietuvoje, ir XIX a. pirmojoje pusėje visada likdavo žydų tautybės žmonės. Kiekvienos tautinės mažumos atsi-

Adakavo sentikiai tarpukariu

radimą Tauragės krašte lėmė skirtingos aplinkybės. Tauragės miestas buvo įsikūręs patogioje vietoje – prie didžiojo plento iš Tilžės į Rygą. Kaimynystė su Rytprūsių siena skatino prekybą, kelių tiesimą, miestas kaip magnetas traukė žmones, kurie ieškojo vietos po saule. Tauragę žydai pasirinko kaip miestą prekyvietę, kuriame laisvai galėjo kurti savo bendruomenę: statyti sinagogas, mokyklas, steigti įmones. Vokiečių bendruomenės atsiradimą Tauragės krašte lėmė keletas skirtingų veiksnių. Pagrindinė priežastis, manau, būtų ta, kad ilgą laiką Tauragės dvaras, kaip ir Rytprūsiai, priklausė brandenburgiečiams. Antra – daugelis zalcburgiečių vyko į svetimą ir nepažįstamą kraštą, norėdami išsaugoti savo tikėjimą. Ir trečia – maro epidemijos metu likę tušti ūkiai laukė darbščių rankų ir teikė greitesnio prasigyvenimo viltį. Rusai Lietuvoje gyveno jau nuo seno, bet lyginant su žydais jie neturėjo tokių didelių ir vieningų bendruomenių. Jau nuo trečiojo abiejų tautų respublikos padalijimo Tauragė buvo visiškai priklausoma nuo rusų valdžios, ji buvo perduodama, dovanojama iš rankų į rankas įvairiems Rusijos valdininkams. Tad rusakalbių čia gyventa seniai. Ypač jų padaugėjo po Antrojo pasaulinio

Edmundo Mažrimo archyvo nuotrauka

karo, kai prasidėjo kolektyvizacijos bei industrializacijos laikotarpis. Tauragės krašto žmonės pasižymėjo tolerantišku požiūriu į kitos tautos ir religijos žmones. Negalima teigti, kad žydų, vokiečių, rusų santykiai su Tauragės lietuviais buvo labai draugiški ir puikūs, bet taipogi negalima sakyti, jog jie nesutarė. Visos Tauragės krašte gyvenusios tautinės mažumos ir jų žmonės turėjo lygias teises su vietiniais lietuviais, galėjo ugdyti savo kultūrą, tradicijas ir papročius, turėti savo kultūros įstaigas, mokyklas, maldos namus ir pan. Žydai buvo gerbiami kaip prekybininkai, bet dėl tos pačios priežasties jų ir nemėgo, nes konkurencijoje draugų nėra. Vokiečiai buvo gerbiami už darbo kokybę, savo amato išmanymą. Nesutarimų kildavo tik dėl kalbos pasirinkimo pamaldų metu. Santykiai tarp rusų ir lietuvių buvo gana geri. Tačiau kai kur rusai buvo nemėgiami dėl vagiliavimo. Visos tautinės mažumos, gyvenusios Tauragės krašte, įnešė daugiau ar mažiau pažangos į Lietuvos ekonomiką ir kultūrą, praturtindamos jas savo patirtimi, tradicijomis, papročiais. Tautinės mažumos daugiau ar mažiau prisidėjo prie ūkio plėtros, praturtino visuomenę savo specifine kultūra. (Rašydama naudojausi ir mūsų tauragiškių autorių Edmundo Mažrimo ir Jono Liorančo išleista knygele „Po lemties ženklu“).

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ priedas Vyr. redaktorius Renaldas Malychas Projekto koordinatorius Eugenijus Skipi�s Kalbos s�listės Raimonda Alysienė Birutė Slavinskienė Dizainas Živilė Mockutė Bendradarbiai: Dr. Vytenis Almonai�s Edmundas Mažrimas Vilija Užmiškienė Sigitas Kancevyčius Alma Mizgirienė Finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas Adakavo sentikių kapinės, 2009 m.

Edmundo Mažrimo nuotrauka

Skelbiant priede išspausdintą informaciją nuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Taurragis Nr. 9  

istorija, fotografija, kultūra