Page 1

PROJEKTĄ REMIA

istorija, fotografija, kultūra

Laikas,

kai mes tampame Joninių lietaus debesimis Eugenijaus Skipičio nuotrauka

Redakcijos ŽODIS Kasdien prapliumpantis lietus primena apie Jonines. Matyt, stebuklingam paparčio žiedui reikia drėgmės. Taip susiklosto reikalai mūsų tėvynės padangėje, kad artėjant vasaros lygiadieniui be lietaus neapsieiname. Panašu, kad prasidėjus klimato kaitai net Septyni broliai miegantys pakeitė savo veiklos grafiką. Iki liepos 10-osios dar yra žiupsnelis laiko, tačiau... čia Lietuva, čia lietūs lyja... Kaip nepadėkosi Eduardui Mieželaičiui už tokį tikslų mūsų geografinės erdvės įprasminimą. Etnologų teigimu, Septynių brolių miegančiųjų dienos pavadinimas kilęs iš legendos apie septynis brolius, stačiusius šventovę Kijeve (ar ne iš čia mūsų simpatijos Julijai Timošenko dailiai supintai lininei kasai?), o paskui užmigusius ir miegančius iki šiol. Senovėje buvo tikima, kad, jei šią dieną be perstojo lyja, tai lietus lis ir dar septynias dienas, o gal net ir septynias savaites. Taigi Lietuvoje lyja ir prieš brolius, ir po brolių. Ištuštėjusiuose Lietuvos kaimuose sunku juos surasti, kad po pašalpų gavimo baliaus galėtum juos pažadinti ant slenksčio stovinčiai Joninių šventei. Dažnas perkame loterijos bilietus vildamiesi netikėtai praturtėti. Per

Jonines turėsime puikų šansą dar kartą patikrinti savo galimybes. Sakoma, kad radę paparčio žiedą irgi tampa laimingi. Apie didelius turtus šioje vietoje nekalbama, matyt, ne piniguose laimė. Lietuviai nuo seno paparčio žiedo eidavo ieškoti vidurnaktį. Buvo manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis. Ai, kokia paskata pradėti verslą arba bent jau tapti kokio vietinio politiko patarėju. Verta žinoti, kad paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį po juo reikia patiesti

nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Bet koks lietuvis tiek ilgai iškentės? Raukite su šaknimis, gal pavyks pasisodinti šiltnamyje ar kolektyviniame sode. Kodėl papildomai nepradėjus verstis paparčio žiedo šaknų nuoviru? O gal šiek tiek palaukite, kol švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės..? Gobšumas nėra dorybė – galite likti ir be šaknų, ir be žiedo. Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų šventinis darbas vadintas kupoliavimu. Dabar, kai bet koks importinis žiedlapis yra brangus, prasmingai praleistas moteriškas pusdienis gali teigiamai atsiliepti šeimos biudžetui. Nors širdelė ne avelė – šieno nepaduosi. Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Dėl lino drabužių dabar

mergaitėms vargti neverta. Kažką panašaus galite rasti bet kurioje padėvėtų rūbų turgavietėje. Kiek kebliau su vainikais. Iš dirbtinių gėlių dar niekas nepina – paskubom nenusipirksi. Teks naudotis tradicijų patirtimi. Todėl primename, kad vainiką ano amžiaus merginos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų, o nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas ir vaikščiodavo išdidžiai. Taip, kaip laimėję aukso puodą. Merginos vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus. Buvo manoma, kad jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo. Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro. Dar vienas įdomus spėjimas merginoms: patariama prieš vidurnaktį iškasti darže gabalėlį velėnos ir jį apversti. Iš ryto pasižiūrėti į tą apverstą velėną, koks iš jos išlenda vabaliukas: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas, paprastas; jeigu margas – vyras bus valdininkas arba kariškis; jeigu žalias – ūkininkas. Stenkitės bet kokia kaina iš velėnos ištraukti

bet kokį margą gyvį, nes valdininko gaunami kyšiai yra papildoma jūsų būsimos šeimos gerovė. Daug kalbama apie stebuklingą Joninių nakties rasą. Ją surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos (o kur dėti premiksus?), pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės (kaip čia dabar be salietros ir decio?). Senamadiškas patarimas nuogiems pasivolioti rasoje irgi turi įgyti naują prasmę. Pasikvieskite nors šiokį tokį fotografą. Gal pavyks atsidurti ant žurnalo viršelio. Jeigu netapsite žvaigžde, tai nors savaitę kitą turėsite intymių pasiūlymų – nebus nuobodu gyventi. Sakoma, kad per Jonines tris dienas besivoliodami pievose žmonės netgi atranda savo antrąją pusę, žinoma, jei neužsuka po to išgerto alaus bambaliuose. Tarkime, nenusifotografavote, neradote antros pusės. Nesižudykite. Pakramtykite užgesusio Jonių laužo anglių. Ne nuo nevilties, bet nuo sutrikusios skrandžio veiklos anglis tikrai padeda. Dabar laikas, kai mes tampame Joninių lietaus debesimis. Lyja slaptomis mūsų mintimis ir svajonėmis. Nepameskime jų, šokinėdami per šventinius laužus.


10

2011 m. birželio 22 d., trečiadienis, Nr. 48

Karo pradžia, arba viena Tauragės savaitė Edmundas MAŽRIMAS

Karas, suirutė, nepriteklius, vargas, badas – viskas atėjo per vieną naktį. Iš Tauragėje tas dienas pragyvenusių lietuvių, rusų, vokiečių, žydų rašytojų, publicistų ir istorinių šaltinių bei vietinių gyventojų prisiminimų mėginta atstatyti vieną karo pradžios savaitę. Tai ne kalendorinė įvykių seka, tai siekis matyti, kokias bėdas prieš septyniasdešimt metų pergyveno mūsų miesto ir apylinkių gyventojai, čia susibūrę visiškai skirtingais keliais. Jie buvo tauragiškiai, pilni siekio gyventi ir džiaugtis gyvenimu, gražinti savo darbais kraštą. 1941 m. naktį iš birželio 21 į 22 dieną, 3 val. 30 min. (iki aneksijos Lietuvoje buvusiu laiku įprastai rusų istorikai mini 4 val., Vokietijoje buvo 2 val. 30 min..) Berlyno radijas paskelbė slaptažodį, kad pradėti karinius veiksmus prieš Sovietų sąjungą. Vienu metu prie Sovietų sąjungos–Vokietijos pasienio buvo iššautos signalinės raketos, reiškiančios puolimo pradžią. Trečiojo Reicho artilerija apšaudė, o aviacija bombardavo sovietų karinius objektus. Prasidėjo karas. Tauragė, įsikūrusi prie svarbaus prekybinio, strateginio Rygos–Tilžės plento, visame puolimo fronte sulaukė didesnių mūšių nei vakariniame pasienio ruože. Tauragę puolė 4-tos tankų grupės 1-oji tankų divizija. 50-ties tankų grupė su pėstininkais miestą pasiekė po kelių valandų nuo karo pradžios. Puolimui priešinosi sovietų pasieniečiai užkardose ir 125-tos šaulių divizijos kariai, saugoję Rygos–Tilžės plentą, tačiau jau apie pietus sovietų pagrindinės karinės pajėgos apleido miestą. Vokiečiai Lietuvą okupavo per savaitę, jų skaičiavimu, šiuose kariniuose veiksmuose žuvo 3 362 Reicho karių ir 218 karininkų, 40–50 tūkstančių Raudonosios armijos karių bei 100 tūkstančių pateko į karo nelaisvę. Ligoninė Prasidėjus kariniams veiksmams atsirado sužeistųjų. Jų daugėjo nuo gausesnio apšaudymo, aviacijos antpuolio ir tiesiog laikui bėgant. Nors Reicho puolimas strategiškai apskaičiuotas apšaudyti Sovietų karinius objektus, tačiau greta buvo civiliai. Vykstant antpuoliui miesto sužeistieji visais būdais traukė į neperseniausiai pastatytą modernią ligoninę. Ligoninė gyveno įprastiniu ritmu, tą sekmadienio rytą budėjo jaunas daktaras Mironas Ginkas, atvykęs praktikuotis iš Kauno. Kaip didžioji dauguma Tauragės gydytojų, jis buvo žydas, todėl jam teko patirti nemalonumų ir pažeminimo. Pirmąjį karo rytą ir keturias budėjimo paras greta buvo visų gerbiamas ūkvedys, vaistininkas, buhalteris Kisielius, seselės Stefanavičiūtė, Railienė, sanitarės, ligoninės šeimininkė Venskienė ir kiti. Prasidėjus apšaudymams pirma buvo sprogdinami 106-to pasienio būrio ir 125-osios šaulių divizijos štabai, įsikūrę Tauragės pilyje. Sprogstančios kariškių kuro talpos, buvusios pilies kieme, pažeidė ne tik pilies bokštą, kliuvo ir ligoninei. Jau pirmąją karo valandą į ligoninę pradėti vežti sužeistieji. Pirmoji sužeistoji – automobiliu atvežta nukraujavusi moteris su nutraukta ranka. Netrukus pasirodė du sužeisti raudonarmiečiai iš pilies,

Vokiečių karinių pajėgų kolona prie Antegluonio (Minkšpaučių) kaimo 1941 m. birželio 24 d.

padėjo vienas kitam. Jau antrąją dieną, frontui nubildėjus į rytus, naujai paskirtas vokiečių komendantas įsakė miestiečiams valyti Tauragėje griuvėsius, šiukšles, laidoti lavonus. Stojo karo tvarka. Prasidėjus miesto apšaudymui J.Šapiros sodelyje viena bomba išrausė duobę, o Respublikos gatvėje, greta daktaro namų, skeveldra užmušė arklį. Karo žandarmerija įsakė užmuštą arklį nuvilkti į bombos išraustą duobę ir užkasti. Gydytojui atsisakius tai daryti jis pastatytas prie duobės ir nušautas. Greta buvusiems miestiečiams įsakyta duobę, kurioje gulėjo nugaišęs arklys ir nušauto daktaro kūnas, užberti šiukšlėmis ir užkasti. Tauragė

Pirmąją karo dieną deganti Tauragė

vėliau dar daugiau raudonarmiečių. Budintis gydytojas visus sužeistuosius sutvarstė, suteikė pagalbą. Antroji karo diena – pirmadienis. Sužeistųjų padaugėjo, ypač raudonarmiečių. Juos atveždavo iš kaimų arkliais kinkytais vežimais. Ligoninėje vyko operacijos, tvarstymas, visa ligonių priežiūra ir ligoninės vadovavimas teko budinčiam ligoninės gydytojui M.Ginkui. Jis savo knygoje „Per spygliuotą vielą“ prisimena tas dienas. Pirmąsias dvi dienas M.Ginkas buvo vienas gydytojas ligoninėje, kai įprastai dirbdavo keturi. Į ligoninę rinkosi ne tik sužeisti kariai, bet ir bombarduojamo miesto gyventojai, praradę savus namus. Pirmojo apšaudymo metu išsprogdinti, sudeginti Respublikos, Bažnyčių gatvių kampe stovėję namai, kuriuose gyveno daug sovietų kariškių, šeimos, buvo kepykla. Publicistas Aleksėjus Joninas, 1941 m. tarnavęs viename pasienio dalinyje Tauragės krašte, yra išspausdinęs pasieniečio žmonos Anos P. dienoraščio dalis. Dienoraštis rašytas Tauragėje pirmosiomis karo dienomis. Ana rašo: „... Į mūsų namą pataikė sviedinys. Apkurtino. Apsivilkusi chalatu, nušliaužiau iki miesto ligoninės. Sėdėjau rūsyje. Čia buvo daug mūsiškių moterų iš būrio. Palatose buvo sužeistų karių ir vadų. Vakarop atėjo vokiečių kareiviai. To, kas čia vyko, negalima užmiršti....“ Toliau Ana jautriai aprašo, kaip vokiečiai sužeistus raudonarmiečius vilko prie mašinų ir, paėmę už rankų bei kojų, sumetė į juos. Kur nuvežė sužeistuosius, niekas nežino. Birželio 23 dienos vakarą sužeistųjų srautas sumažėjo. Kitą dieną į ligoninę atvyko vyr. gydytojas Feliksas Proscevičius, jis, kad būtų galima greičiau suteikti pagalbą sužeistiesiems, iškvietė gydytoją Gedalijų Jofę. Tai žinomas mieste, populiarus daktaras. Daktaras G.Jofė visada buvo pavyzdingai, madingai apsirengęs, elegantiškas, su dideliais akiniais. Jo butas Bažnyčių gatvėje apstatytas brangiais, skoningai parinktais baldais, skoningai įrengtu kabinetu, gausia biblioteka. Pirmosiomis karo dienomis daktaro

Autoriaus asmeninio archyvo nuotraukos

namas nenukentėjo. Atėjęs į ligoninę daktaras D.Jofė atrodė apgailėtinai – nesiskutęs, išvargęs, užsimaukšlinęs jam neįprastą kepurę. Persimetęs keliais žodžiais, sakydamas, jog jis čia ne savo noru, o vyr. gydytojo nurodymu, su budinčiu gydytoju ėmėsi darbo. Po kelių dienų iš komandiruotės Kaune sugrįžo daktaras Povilas Jurevičius. Trečiąją karo dieną ligoninėje baigėsi serumas (vaistai nuo stabligės), gydytojas M.Ginkas susiruošė eiti prašyti miestą užėmusių vokiečių. Jam atrodė, kad garbinga vokiečių tauta, pasižyminti tvarkingumu, nuoseklumu, be to, jis, kaip būsimas gydytojas, mokėsi iš vokiečių profesorių parengtų knygų, turės suvokimo ir pagelbės. Kilo atkalbėjimų, kad daktaras neitų, su juo, kaip žydu, naciai nežinia kaip gali pasielgti. Jau visas miestas šnekėjo, kad vakarykščiai vokiečių kareivis nušovė senuką vaikų gydytoją Josifą Šapirą. Josifas Šapira J.Šapira – patyręs gydytojas, išdirbęs daugiau nei penkiasdešimt metų, senas tauragiškis, 1927 m. pasistatęs namą Respublikos gatvėje, greta šiandienės bibliotekos, su savo žmona užauginęs dukrą, ramiai, dar versdamasis gydytojo praktika, gyveno. Pastatęs namą, kieme įveisė nedidelį sodelį su fontanu, gėlių darželiu. Vaikų gydytojas J.Šapira rūpinosi ir suaugusiųjų tauragiškių sveikata. Tai buvo plataus profilio gydytojas ir gerai žinomas visoje Tauragės apskrityje. Rusų rašytoja Lidija Obuchova (1922–1991) savo apysakoje „Atminties barjeras“ prisimena pirmąsias karo dienas Tauragėje. Antrasis pasaulinis karas Obuchovų šeimą užklupo Tauragėje, patėvis tarnavo Raudonosios armijos pasienyje. Nuo pražūties šeimą išgelbėjo lietuviai, stačiatikių kunigo Ivano Semionovo šeima, gyveno evangelikų liuteronų bažnyčios klebono Augusto Vymerio name. Nepaisydami konfesijos, kilmės kiekvienas tauragiškis šioje nelaimėje

Nemažai pasienyje, Tauragėje, gyvenusių žmonių, nujausdami karo pradžią, jau prieš kelias savaites pasitraukė iš Tauragės pas gimines, pažįstamus į saugesnes gyvenvietes, iš būsimų karo veiksmų zonos. Daugiausia, ką jie prarado, – tik turtą. Prieš karo pradžią vokiečių žvalgai ištyrė pagrindinius Raudonosios armijos dislokuotus svarbius karinius taškus Tauragės mieste. Pradėjus apšaudyti iš artilerijos miestą pirma buvo apšaudomi: pilis, geležinkelio stotis, geležinkelio keliai, įranga, įtvirtinimai Jūros upės pakrantėje, Šaulių rūmai, pėstininkų kareivinės Vytauto gatvėje, artilerijos bataliono keturių aukštų pastatas, artilerijos baterija prie Oko miško ir plentas į Šiaulius. Vokiečiai koordinuoti puolimo veiksmus naudojo žvalgybinį lėktuvą, jo pagalba buvo sunaikinta rusų artilerija. Kaip prisimena tauragiškis Vilius Bendikas, po prasidėjusio vokiečių artilerijos apšaudymo Papušynio skersgatvio gyventojai atsitraukė į miesto pakraštį. Iš ten matėsi visi kariniai veiksmai, kas dedasi mieste. Iš pradžių Skaudvilės link masiškai, vėliau pavieniui traukėsi Raudonosios armijos kariai. Daugelis jų bėgo beginkliai ir nespėję visiškai apsirengti. Prieš karo pradžią miestiečiai pastebėjo, kad rusai irgi ruošėsi karui. Prie Tauragės, miške, paskutinėmis dienomis papildomai buvo dislokuota kariuomenė, mieste pastebimas gausesnis kariuomenės judėjimas. Prasidėjus puolimui iš bunkerio, įrengto Jūros upės krante, Prezidento gatvėje, buvo apšaudomi puolantys vokiečiai, Švč. Trejybės bažnyčios bokšte buvo įsitaisęs raudonarmietis snaiperis. Prezidento gatvėje apšaudant bunkerį buvo sunaikinta daug aplinkinių gyvenamųjų namų, o pataikęs į bažnyčios bokštą sviedinys uždegė bažnyčią. Bunkerio įgulą vokiečiai sunaikino, įmesdami į jį granatą. Antanas Burba iš Butkelių prisimena, kad nuo pirmųjų vokiečių aviacijos bombardavimų miestas visą dieną degė. Rusų artilerija mėgino apšaudyti Rygos–Tilžės plentą, apie pietus artilerija nutilo. Tik vėliau nuo Skaudvilės iš Šiaulių aerodromo atskrido 3 sovietiniai lėktuvai, kurie skrido Tilžės link, tačiau vokiečių priešlėktuvinė artilerija privertė juos grįžti į rytus. Vokiečiai į miestą įžengė per Jūros upės geležinkelio tiltą. Po pietų šaudymai nutilo. Pirmosios karo dienos vakare prie Skaudvilės vokiečiai iškėlė žvalgybinį balioną. Tai reiškė, kad fronto linija pasistūmė jau ten. Per kautynes žuvę vokiečių kareiviai laikinai buvo palaidoti prie tilto. Frontui pasitraukus į rytus miesto

centrinėmis gatvėmis voromis nepaliaujamai riedėjo kariški dengti sunkvežimiai, naujutėlaičiai, blizgantys lengvieji automobiliai. Palyginus su prieš keletą dienų miestu važiavusiomis raudonarmiečių „palutarkomis“ tai atrodė lyg pergalės paradas. Dvi savaites mašinų kolonos judėjo į rytus, tik trečiąją jų srautas sumažėjo. Rusai 106-ojo Tauragės pasienio būrio štabas buvo pilyje, būriui vadovavo papulkininkis Leontijus Golovkinas. l06-ąjį pasienio būrį sudarė 1–5 užkardos, kuriuose dislokuoti 2097 kariai. Tauragės rajone buvo dislokuota ir dalis 105-to Kretingos pasienio būrio užkardų (būrį sudarė 2096 kariai, vadas majoras Bočarovas, štabas Kretingoje). Neramumai pasienyje reiškėsi jau birželio viduryje, kaskart vykdavo susišaudymai iš abiejų pusių. Sovietų pasieniečiai, tvirtindami sienos ruožų dalis, iš rąstų statė bunkerius. Toks stipriai įtvirtintas bunkeris buvo pastatytas greta tilto per Ežeruonos upelį, Požerūnų kaime. Prie sienos kasami dviejų linijų prieštankiniai grioviai. Prieštankiniai grioviai nebuvo ištisiniai, dauguma kasami įkalnėse. Greta sienos gyvenęs Maksas Kondratenka iš Ceikiškių prisimena: „...prieš karą, penktadienį, pasienyje buvo daug raitelių, pėsčių karių, kasė prieštankinius griovius, apkasus“. Apie birželio 18 d. 1-oji Plikiškės užkarda papildomai sustiprinta, nes ji saugojo pagrindinį Rygos–Tilžės plentą. Prasidėjus karui vokiečių artilerija pirma apšaudė pasienio užkardas ir miestą, tai truko apie dvi valandas. Lygiai 6 valandą vokiečių tankai kirto SSRS sieną. 125-osios šaulių divizijos štabas, kaip ir pasieniečių, irgi buvo pilyje. Divizijos vadas buvo generolas majoras Pavelas Bogaičiukas, artilerijos viršininkas – papulkininkis Janas Sinkevičius. Divizija turėjo saugoti kelią į Šiaulius ir geležinkelį iš Tilžės. Dar 1941 m. birželio 19 d. buvo dislokuota 40 km nuo Pagramančio iki Tauragės prie Jūros upės krantų, toliau Dacijonų, Drutaviškės, Burbiškės. Divizijai priklausė 51-asis artilerijos pulkas. Istoriko Jono Arvasevičiaus dokumentinėje apybraižoje „1418 dienų mūšiuose“ (1973 m.) randame nemažai medžiagos apie 125-osios šaulių divizijos karinius veiksmus pirmosiomis karo dienomis. Birželio 21 d., apie 24 valandą, divizijos vadas P.Bogaičiukas gavo įsakymą, reikalaujantį nutraukti karininkų šeimų evakuaciją, iš ryto pašalinti iš pozicijų baterijas ir minuoti gynybinius ruožus, baigti „paniką“. Apie prie miesto priartėjusią vokiečių kariuomenę prisimena buvęs 657-to šaulių pulko štabo viršininkas Nikolajus Zemlianskis: „Pulko vadas įsakė inžinerinės tarnybos viršininkui vyresniajam leitenantui Sergėjui Šilovui su pionierių būriu susprogdinti iš vakaro užminuotą Jūros tiltą... Tiltas ir kitos vietovės priešo buvo smarkiai apšaudomos iš kulkosvaidžių. Vykdydamas šią užduotį, S.Šilovas ir beveik visi būrio kovotojai žuvo“. Pirmąją karo dieną nuo 7.40 val. iki 8 val. raudonarmiečiai atlaikė tankų 56-ojo motorizuoto korpuso puolimą, prie kurio prisidėjo ir aviacija. Pasienio ruože vietomis atlaikė 8 valandų priešo ataką, tačiau buvo priversti trauktis. Nukelta į 15 psl. >>>


15

2011 m. birželio 22 d., trečiadienis, Nr. 48

Karo pradžia, arba viena Tauragės savaitė Tas baisus žodis karas

1941 metų įvykius Tauragėje prisimenant

>>> Atkelta iš 10 psl.

Nuo pasienio traukėsi ne tik būtinosios tarnybos raudonarmiečiai, traukėsi ir pagyvenę kariai, priklausę atsargai ir tapę kariniais statybininkais, statę pasienyje gynybinius dzotus – gynybinę Molotovo liniją. Traukiantis Šiaulių link 125-osios šaulių divizijos vadas generolas majoras Pavelas Bogaičiukas, tarpiniuose ruožuose, mėgino organizuoti nuolatinę gynybą, bet jo pastangos didelio pasisekimo neturėjo. Raudonarmiečiai neretai pakliūdavo į apšaudymus, prie Skaudvilės vyko tankų mūšis. Kovėsi sovietų lengvieji ir vokiečių vidutiniai tankai.Su kitais kariškiais traukėsi ir likę gyvi pasieniečiai. Iš 2000 raudonarmiečių ir vadų, buvusių pasienio dalinyje birželio 22 d., besitraukiant beliko šiek tiek daugiau nei 300. Rasta šaltinių, kad Skaudvilės kryptimi miškuose išsilaikė visą parą 749-asis ir 657-asis divizijos pulkai, vėliau buvo apsupti ir neteko 40 nuošimčių karių. 1941 m. birželio 23 d. prie Norkiškės vyko kautynės. 125-osios šaulių divizijos atskirasis žvalgybos 165-asis batalionas buvo dislokuotas Norkiškėje. Bataliono štabas buvo įsikūręs Norkiškės Rakausko dvare, kurį iki karo pradžios nugyveno. Prisimena buvęs karys, tankų kuopos vadas Ivanas Donecas: „...dauguma karininkų gyveno gretimoje Skaudvilėje..., birželio 22–23 dienomis 400 bataliono karių kovojo Norkiškės kautynėse, žuvo bataliono vadas Piotras Daškevičius, komisaras Aleksejus Karatajevas, štabo viršininkas Egrafovas“. Batalioną sudarė tankų, motociklininkų šarvuočių kuopos ir kiti būriai. Jau pirmąją karo dieną žuvo apie 17 karininkų ir pusšimtis kareivių. Rusų kariškiai, patyrę skaudžius pralaimėjimus, netekę daug karių ir amunicijos, traukė Rygos link. Pasitraukę kariškiai Tauragėje paliko savo žmonas, vaikus. Jų likimas buvo nepavydėtinas. Karių šeimos Iš rusų karininko žmonos, felčerės Anos P. dienoraščio: „Birželio 24 d. – antradienis. Tauragės pilis dar rūksta. Joje buvo susprogdintos požeminės benzino talpos. Gatve Vokietijos link varo mūsų karius, patekusius į nelaisvę. Daugelio jų drabužiai kruvini, rankos parištos tvarsčiais, iš palaidinių beliko tik skudurai...“ Birželio 23 d., po daktaro J.Šapiros nužudymo, pas jį radusios prieglobstį keletas sovietinių kariškių šeimų liko be pastogės. Jų namai buvo sudegę ir šios šeimos atsidūrė gatvėje. Besiblaškančios po svetimą miestą jos ir visi tauragiškiai, likę mieste, suvaryti į turgaus aikštę, kuri tuoj pat ginkluotų kariškių buvo apsupta. Turgaus aikštėje ant pakylos atsistojęs naujasis miesto komendantas visus „pasveikino pergalingu Trečiojo Reicho žygiu“, supažindino su nauja tvarka, joje buvo akcentuota neslėpti žydų, komunistų, neteikti prieglobsčio sovietiniams kareiviams, o priešingai – tuoj pat apie tai pranešti. Tai išsakęs komendantas miestiečius paleido į namus. Kariškių žmonos neturėjo pastogės, tad Obuchova, Vetrova ir kitos su vaikais nuėjo pas komendantą. Vokiečių komendantūra įsikūrė Vasario 16-osios gatvėje, buvusiame Ligonių kasos pastate, statytame 1939 m. Prieš karą jame buvo raudonarmiečių pasienio dalinio kanceliarija. Obuchova, mokėjusi vokiškai, krei-

Alma MIZGIRIENĖ

Karinės mašinos Tauragėje, Dariaus ir Girėno gatvėje, 1941 m. birželio 25 d. Edmundo Mažrimo asmeninio archyvo nuotrauka

pėsi į komendantą paaiškindama, kad prasidėję staigūs karo veiksmai, pasieniečių šeimas paliko Tauragėje. Jų namai sudegę, jie neturi pastogės. Komendantas atsiliepė palankiai, šeimos buvo apgyvendintos Vaižganto gatvėje, 1939 m. naujai pastatytame evangelikų liuteronų kunigo Augusto Vymerio name (šiandien konsistorijos pastatas Vaižganto g. 50). Lidija Obuchova prisimena, kad namo abu aukštai buvo tušti, nei baldų, nei kokių rakandų. Iš pradžių, pasidarę iš šiaudų gultus, gyveno 10–12 žmonių. Liepos mėnesį – jau 25. Ten išgyventa iki spalio. Namą vadino „raudonuoju“, jis buvo netinkuotas, raudonų plytų. Be to, juk čia apgyvendintos „raudonųjų vadų“ šeimos nariai. Padaugėjus žmonių buvo apgyvendinta barakuose, juose jau gyveno apie 300 žmonių. Nuo birželio 24 d. apgyvendintos karinių junginių kariškių žmonos su vaikais buvo apsirengusios įvairiai. Vieni spėjo kai ką išgelbėti nuo gaisro, kiti taip ir liko pusnuogiai. Kasdien vis darėsi sunkiau prasimaitinti, kepyklos sudaužytos, parduotuvės nedirbo. Nuo birželio 29 d. miesto komendantas nurodė moteris siųsti darbams. Dalis dirbo daržovių sandėlyje, dalis virtuvėje. Prižiūrėtojas lietuvis „nematydavo“, kaip moterys paslapčia pasiimdavo daržovių. Tai buvo pagrindinis prasimaitinimas. Be to, eidamos į darbą ar iš jo grįždamos moterys suspėdavo užbėgti į savo sudegusius namus paimti išlikusių drabužių. Šioms šeimoms padėjo Tauragės stačiatikių cerkvės kunigas Ivanas Semionovas su žmona Valentina, evangelikų liuteronų kunigas Augustas Vymeris, Kondratenka, Paguda ir kiti. Tauragiškiai šelpė duona, drabužiais, suteikė pastogę ar padėjo pasitraukti iš miesto. Šalom* Ką išgyveno pirmąsias karo dienas Tauragės žydai, sužinome iš daktaro Mirono Ginko, išdirbusio devynis mėnesius Tauragės ligoninėje, pergyvenusio pirmąsias karo dienas. Savo prisiminimų knygoje „Per spygliuotą vielą“ jis rašo: „... prieš mane iškyla „išlaisvinamos“ Lietuvos vaizdas. Tarsi prisikėlusios dvasios į paviršių išplaukia kažkur besislapstantys buvę valdininkai, iš kamarų, skrynių traukia uniformas buvę nepriklausomos Lietuvos karininkai, šauliai. Minios džiaugsmingai sveikina okupantus. Ginkluoti vaikėzai su baltais raiščiais ant rankovių patruliuoja keliuose, gatvėse. Kalėjimai nesutalpina suimtųjų. Visur tvyro baimė, netikrumas. Niekas nežino, ar, išėjęs į miestą, sugrįš namo, ar nakvos savo lovoje.“ Sveikatos apsaugos skyriaus sekretorius Venckus, gerai pažinęs Tauragės žydus, pirma surinkinėjo šviesiausius,

garbingiausius miesto žydus. Jie buvo suiminėjami, šaudomi ir kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose, taip buvo ne tik Tauragėje, taip buvo ir Batakių miestelyje. Šios iniciatyvos, paskatinti okupavusių nacių, ėmėsi patys vietiniai lietuviai. Pirmieji sulaikyti Tauragės žydai uždaromi buvusiose Lietuvos kariuomenės 7-ojo pėstininkų pulko kareivinėse Vytauto gatvėje, kitapus gatvės prieš šandieninį Vytauto stadioną. Kareivinės buvo aptvertos aukšta tvora, šią teritoriją okupavę naciai vėliau pavertė žydų getu. Kaip prisimena daktaras M.Ginkas, jis su miesto žydais gydytoju Gedalija Jofe, vaistininku Izaoku Goldšteinu Venckaus buvo atvesti į kareivines ir pristatyti vokiečių kareiviams. Atvestieji žydai turėjo sutvarkyti kareivinių teritoriją. Išties tai nebuvo tiesioginis darbas, tai buvo siekis pasityčioti iš žydų. Darbus prižiūrėjo pagyvenęs, nuolat keiksnojantis vokietis. Tik vėliau suimtieji suvokė šio vokiečio gerus norus, mat jis į dienos pabaigą kažkur dingo, taip suteikdamas galimybę suimtiesiems pasišalinti ir likti gyviems. Tą dieną kareivinių teritoriją „tvarkė“ ir kita tauragiškių žydų grupė: daktaras Jokūbas Šachnovičius, dantistas Mostas, mokytojas ir paskutinis Tauragės rabinas Levi-Tsevi Špitc. Visi žymesnieji Tauragės žydai. Iš dirbusiųjų vokiečių kareiviai pakaitomis tyčiojosi, juos keikė, mušė. Daugiausia pasityčiota iš rabino, jį kareiviai apipylė pamazgomis, už barzdos vilko žeme, o galiausiai apsvilino barzdą. Jau kitą dieną, birželio 27 d., tauragiškiai kalbėjo, kad šią žydų grupę po patyčių sušaudė. Tai buvo pirmosios Tauragės žydų žudynės, nusitęsusios iki rugsėjo vidurio. Savo prisiminimuose M.Ginkas pastebi, kad ne visi kraštą okupavę vokiečiai pasižymėjo žiaurumu, „tvarkant“ kareivinių teritoriją geru noru kariškiai pakalbindavo, pavaišindavo šokoladu ar kitu gardėsiu. Teko girdėti tauragiškių mokytojų, dirbusių prieš karą, prisiminimus, kad jautę didelį skausmą matydami savo mokinius, su baltais raiščiais iškiliai per Tauragę einančius, laikroduotus ir įvairiai pasipuošusius daiktais, kurie iki tol priklausė tauragiškiams žydams. Po karo, 1959 m., Tauragėje gyveno 12 041 tauragiškis, didžioji dauguma miestiečių buvo atvykėliai iš aplinkinių kaimų, nežinantys miesto praeities, tradicijų. Buvo kuriamos naujos tradicijos, nauji tarpusavio santykiai. Kiekvienas atvykėlis atsinešė savas spalvas. * šalom – judėjų pasisveikinimas, šiuo palinkėjimu linkima ramybės, taikos ir saugumo.

Tauragė – senas pasienio miestas. Nuo 1795 metų Lietuva įėjo į carinės Rusijos sudėtį. Pirmasis pasaulinis karas, kuris vyko 1914–1918 m., rusų ir vokiečių okupacija, karo veiksmai Lietuvos teritorijoje padarė milžiniškų nuostolių. Tauragės miestas visiškai sugriautas, gaisrai sunaikino ištisas medinių pastatų gatves, žuvo žmonės, nukentėjo ir žemės ūkis, sustojo švietimo, kultūros raida. Dar karui nepasibaigus, 1918 m. vasario 16-ąją, Vilniuje buvo priimtas Nepriklausomybės Aktas. Nuo 1919 m. Lietuva nepriklausoma valstybė. Prasideda taikus atkuriamasis darbas. Tauragė tampa moderniu apskrities centru, su išplėtota pramone, žemės ūkiu, švietimu ir kultūra. Tai truko tik iki 1940 m. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasideda Antrasis pasaulinis karas. Tarp Vokietijos ir SSRS sudaryta 1939 m. rugpjūčio 23 d. slapta sutartos, vadinamasisi Molotovo-Ribentropo paktas, kuriuo Rytų Europa pasidalinta į įtakos sferas. Pagal savitarpio pagalbos sutartį 1939 m. spalio 10 d. Lietuvai sugrąžintas Vilniaus kraštas, už tai „saugumo dėlei“ įkurdinta 20 000 SSRS karių, vėliau skaičius vis didėjo. 1940 m. birželio 15 d. Tauragėje pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Palyginus su Lietuvos kariais atėjūnai atrodė skurdžiai. Mano tėvų namas buvo Sodų gatvėje. Dalis kareivių buvo patalpinti didelėje savanorio J.Bajorino sodybos daržinėje. Politrukai atvyko su žmonomis, kad sustiprintų jų budrumą ir drausmę. 1940 m. įvykiai įtvirtino Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Prezidentui A.Smetonai pasitraukus į Vokietiją trumpai prezidento pareigas ėjo A.Merkys. Jam atsistatydinus prezidento pareigos atiteko J.Paleckiui. Jam vadovaujant 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS AT sesijoje LSSR buvo priimta į Sovietų Sąjungą. Tai tokia trumpa įžanga į 1940 m. įvykius Lietuvoje. Mano temos tikslas – supažindinti laikraščio skaitytojus su tuo metu Tauragėje gyvenusiais švietimo darbuotojais, kurie patyrė 1941 m. birželio 22-osios įvykius, karo pradžią Tauragės mieste ir yra palikę dalį savo prisiminimų kraštotyrai, muziejui, šeimos archyvui. Raudonoji armija savo ginkluotąsias pajėgas sutelkė prie pat sienos ties Lauksargiais, palei Jūros upę skubiai buvo statomi geležies ir betono bunkeriai – dzotai, dar arčiau sienos – pasieniečių užkardos, aerodromai, miškuose slepiami tankai. Vokietija savo ruožtu Lauksargiuose irgi ruošėsi puolimui. Nors viskas buvo slepiama, Tauragės gyventojai jautė, kad karas artimiausiu metu neišvengiamas, pasitraukė iš miesto į kaimus, geresnius daiktus slėpė žemėje, toliau nuo namų, skardžiuose rengė slėptuves – duobes uždengdavo medžiais ir velėna. Tai išlikę atminty iki šiol – tos kraupios 1941 m. birželio dienos. Daug tauragiškių iki karo išvyko į Vokietiją. Tuo pačiu metu SSRS statytinio V.Dekanozovo nurodymu Lietuvoje prasideda areštai, trėmimai pradedant Vyriausybės nariais, inteligentija ir visai nekaltais

žmonėmis. Mokytoja, moterų Šaulių sąjungos vadė Tauragėje Liuda Žvirblytė, išvežta 1941 m. birželį, tremtyje išbuvo 16 metų, tremties sąlygos buvo siaubingos. Kartu buvo ištremti mokytojai L.Gečas, S.Šimoliūnas, N.Krapavickas, J.Kuras su žmona ir dešimtys kitų. Karas. Birželio 22 d. auštant fronto ruožas ties Lauksargiais pasiruošęs puolimui, bet, vietinių gyventojų pasakojimu, tuo metu prekinio traukinio ešalonas su grūdais ir miško medžiaga iš Rusijos turėjo pravažiuoti Lauksargių stotį. Buvo įsakyta sąstatą praleisti į Pagėgius ir tuomet atidaryti ugnį į miegančią Tauragę. Per pusdienį miestas skendėjo ugnyje, pastatai virto griuvėsių krūva, žuvo beveik visi rusų pasieniečiai, nepasiruošę gynybai, motorizuotosios dalys, žuvo ir vokiečių karių, ir civilių gyventojų. Jau per pirmąją SSRS–Vokietijos karo savaitę 40 vokiečių divizijų – 700 000 karių – užėmė Lietuvą. Mokytoja M.Banaitienė prisiminimuose rašo, kad birželio 22 d. ji liko mieste. Tauragės ligoninė nepajėgė priimti visų sužeistųjų, daug jų, ypač pasieniečių kareivių, buvo suguldyta pilies kieme. Mokytoja kiek galėjo (be medicininės įrangos, vaistų) padėjo, viena pasieniečio žmona pagimdė, dešimtys mirė ir ten pat, prie sienos, sanitarų buvo laidojami ir, kad toliau neplistų ligos, užpilami kalkėmis. Mokytojas B.Šimkevičius buvo vokiečių sulaikytas, bet išgelbėjo vokiečių kalbos mokėjimas ir mokytojo pažymėjimas. Karo baisumus išgyveno ir mokytojas V.Bendikas. Jis birželio 22 d. rytą su grupe vietinių gyventojų ėjo link Taurų. Tauragė jau buvo apimta gaisrų. Kareivinėse degė naujai pastatytas keturių aukštų artilerijos bataliono pastatas, nukentėjo katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčių pastatai. Kadangi vokiečiai tikėjosi sulaukti didesnio pasipriešinimo, Tauragėje bombos krito ir krito. Sviedinys pataikė į gražius banko rūmus, policijos pastatą, turgaus aikštę, Šaulių rūmus, pilies vidinius pastatus, 4 sinagogas. Buvo sugriautas visas miesto centras. Birželio 22–23 d. link Skaudvilės važiavo vokiečių karinė technika. Mieste įsikūrė karinė komendantūra. Iš kalėjimo paleisti politiniai kaliniai, burmistru paskirtas A.Jurgilas. Burmistro namas išlikęs Vytauto g. 1941 m. birželio, liepos mėnesiais nusistovėjo Vokietijos okupacinis režimas. Prasideda nauji suėmimai, apribotos žydų teisės. Jaunimo mobilizacija į vokiečių kariuomenę, Tauragės geležinkeliu į Vokietiją vežamos ištisos šeimos ne tik iš Lietuvos, bet ir 1941 m. okupuotų rajonų Baltarusijoje, Ukrainoje. Kadangi SSRS nebuvo pasirašiusi tarptautinės konvencijos dėl karo belaisvių, jų padėtis tiesiog tragiška, belaisviai pasmerkti mirčiai. Tauragės gatvėmis jų kolonos buvo varomos darbams, griuvėsių valymui, o vakare jų grįždavo vis mažiau. Mirę belaisviai buvo laidojami senosiose kapinėse už pravoslavų bažnyčios. Tai tik dalis prisiminimų iš žiauriausio karo istorijoje. Antrojo pasaulinio karo istorija rašoma iki šiol. Po SSRS žlugimo daugelis įvykių vertinama naujai, kitaip nei 1945 m. vadovėliuose.


16

2011 m. birželio 22 d., trečiadienis, Nr. 48

Paslaptingas kalbininko Jurgio Gerulio gyvenimas Giedrė SKIPITIENĖ

Lietuvių kalbininkas Jurgis Gerulis – vienas žymiausių pasaulio baltistų, tyrinėjęs lietuvių tarmes, išgarsino lietuvių kalbą, kartu ir Lietuvą prieškario Europoje. Deja, apie tragišką Jurgio Gerulio asmenybę ir gyvenimą žinome mažai. Iki šiol profesorius J.Gerulis Lietuvos mokslo istorijoje neužėmė deramos vietos, o jo biografiją gaubia paslaptis. J.Gerulis gimė Mažojoje Lietuvoje, Vilkyškių parapijoje, Jogaudų kaime, tuometinėje Ragainės apskrityje. Dabar tai Pagėgių savivaldybės teritorija. Gerulio tėvų sodyba buvusi turtinga, tvarkinga ir išpuoselėta. Šeimoje augo du sūnūs. Tėvams nesinorėjo ūkio dalinti sūnums, todėl buvo nuspręsta jaunėlį Jurgį, gimusį 1888 m. rugpjūčio 13 d., išleisti į mokslus. Jaunuolis lankė Bitėnų pradžios mokyklą, Tilžės gimnaziją, studijavo Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose. 1912 m. J.Gerulis tampa filosofijos mokslų daktaru, apgynusiu disertaciją apie prūsiškuosius Sembos pavadinimus. 1914 m. jaunasis mokslininkas išėjo savanoriu į karą. Eilinis jis buvo neilgai. Netrukus gavo leitenanto laipsnį, o dar vėliau jo vardu buvo pavadinta artileristų kuopa, kuriai jis sėkmingai vadovavo. Už nuopelnus I pasauliniame kare Gerulis buvo apdovanotas geležiniu kryžiumi, vienu aukščiausių Vokietijos reicho apdovanojimų. Lietuvininkai ūkininkai, pasiryžę išleisti į mokslą savo vaikus, rizikavo jų netekti, nes po Tilžės ir Berlyno mokslo įstaigų baigimo vaikai aplankydavo tėvus itin retai ir dažniausiai deklaruodavo esantys vokiečiai. Panašiai nutiko ir J.Geruliui. Po Pirmojo pasaulinio karo jis jau pasirašinėjo Georg Gerull, nors lietuviškos kilmės neatsisakė. Nutolti nuo lietuvybės ir Lietuvos jam nepavyko niekada. Matyt, protėvių genai jį įpareigojo studijuoti baltų kalbas. Vasaros atostogų metu profesorius keliaudavo po Lietuvą, tirdamas tarmes. Kauno universitete suorganizavo net kelis dialektologijos kursus, parengė dvi dialektologijos studijas, trečias toks tiriamasis darbas apie Vilniaus krašto lietuvių tarmes dingo karo metu. Dar 1922 metais Jurgis Gerulis išleido labai vertingą darbą apie senuosius prūsų kalbų vietovardžius (Die altpreussischen Ortsnamen). Lietuvių tautai ir kultūrai ypač brangūs J.Gerulio 1922 metais fotografuotiniu būdu išleisti Martyno Mažvydo raštai, kuriuose sudėti jau žinomi ir paties Gerulio surasti kūriniai. Gerulis yra suradęs ir ilgą laiką savo bute Karaliaučiuje laikė vienintelį žinomą (gal vienintelį išlikusį iki XX amžiaus pradžios) Mažvydo parengtą ir jo pusbrolio Baltramiejaus Vilento Karaliaučiuje išspausdintą pirmąjį lietuvišką giesmyną – „Giesmes Chriksczoniskas“. Antrojo pasaulinio karo metu šis unikalus leidinys dingo. 1927 metais buvo išleisti labai dėmesingai parengti „Senųjų lietuvių skaitymai“. Gerulis paskelbė mokslinių tiriamųjų straipsnių prūsų kalbos, dialektologijos, kirčiavimo, fonetikos temomis įvairiuose vokiškai, latviškai leidžiamuose žurnaluose, lietuviškame „Tauta ir žodis“ ir kt. Tačiau reikšmingiausias mokslininko darbas – 1930 metais Leipcige išleista lietuvių dialektologijos studija

Jurgis Gerulis Autorės asmeninio archyvo nuotrauka

(Litauische Dialektstudien). Šiame darbe jis moksliškai ir labai tiksliai aprašė lietuvių kalbos priegaides, garsus ir pristatė 11 pagrindinių lietuvių tarmių, tuo padėdamas tvirtą pagrindą tolimesniam mūsų kalbos tarmių tyrinėjimui. Kiekvienam, nors kiek bandančiam gilintis, tyrinėti, turtinti mūsų kalbą, yra visiškai aišku, kad to neįmanoma atlikti be rimto tarmių išmanymo. Šis J.Gerulio darbas – pagrindinė priemonė ir šaltinis tolimesniems lietuvių kalbos garsų, žodžių darybos, kalbos istorijos tyrinėjimams, bendrinės kalbos turtinimui. Prezidentas Antanas Smetona svajojo prisivilioti šį mokslininką į Kauno universitetą. Tokio lygio profesorius provincijos universitetą būtų pakylėjęs iki europinio lygio. Jeigu tai būtų įvykę, gal ir Jurgio Gerulio likimas nebūtų toks skaudus. Deja... Nuo 1919 metų jaunasis mokslininkas dirbo dėstytoju Karaliaučiaus universitete, po kelerių metų – Leipcigo universitete, kuriame prisidėjo įkuriant Baltistikos katedrą. Šiame universitete jis ne tik globojo studentus lietuvius Praną Skardžių, Elžbietą Mikalauskaitę, Antaną Salį, kitus, bet ir susidomėjo nacionalsocializmo idėjomis, pradėjo remti gimstantį hitlerizmą. Šia mokslininko pažiūrų evoliucija stebėjosi net Leipcigo universiteto dėstytojai, kurie į Hitlerio politiką žvelgė itin įtariai ir stengėsi išlikti neutralūs. Vėliau J.Gerulis jau atvirai agitavo už Adolfo Hitlerio politiką ir yra laikomas vienu iš artimiausių Hitlerio aplinkos žmonių, kuris nebuvo tikras vokietis, bet Hitleris juo pasitikėjo. Gyvenimo susiejimas su politika talentingam mokslininkui humanitarui buvo tragiškai lemtingas. J.Gerulis – dvilypė asmenybė. Vienas Gerulis – mokslininkas, vis bandantis save realizuoti baltistikoje, o kitas – karininkas, Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos armijos kontržvalgybos majoras. Nuo 1933 m. Gerulis dirbo Saksonijos žemės švietimo ministru, vėliau buvo perkeltas į Berlyną vadovauti universitetų departamentui. 1934 metais J.Gerulis vėl Karaliaučiaus universitete – iš pradžių dėstytojas, o vėliau – rektorius. Lietuviška kilmė, principingumas neleido ilgai išbūti vadovaujamuose postuose. Suradęs formalią priežastį (J.Gerulis atsisakė dalyvauti Karaliaučiaus krašto lietuviškų vietovardžių keitimo vokiškais komisijoje), 1937 metais Rytprūsių gauleiteris Erichas Kochas jį atleido iš rektoriaus pareigų. Po to Gerulis bičiuliams Lietuvoje pranašiškai pasiguodė, kad Karaliaučiaus universiteto pirmieji rektoriai (Rapalionis, Kulvietis) ir paskutinis – J.Gerulis, buvo lietuviai... Tai pasitvirtino. Karaliaučiaus universitetas buvo sunaikintas.

Kelias į kalbininko Jurgio Gerulio gimtinę Jogaudus

Laikas iš Jogaudų kapinių ištrynė Jurgio Gerulio protėvių atminimą Autorės nuotraukos

Išvykęs iš Karaliaučiaus vėl į Berlyną J.Gerulis skaitė paskaitas baltistikos temomis kituose, ne tik Vokietijos, universitetuose, tuo ypač populiarindamas lietuvių kalbą. Šia sena archaiška kalba jam pavyko sudominti ne tik studentus, bet ir žymius Europos kalbininkus. Su juo bendrą ir labai reikšmingą darbą parašė norvegų kalbininkas Christianas Stangas. Šis darbas yra ir prasmingas, ir lemtingas, tai – „Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose“ (Kaunas, 1933 m.). Ši tarmė jau buvo nykstanti, bet ta mažuma žmonių, šią tarmę mokėjusių, po Antrojo pasaulinio karo prarado tėvynę visiems laikams: kas atsidūrė Vokietijoje, kas Sibire, o kas iš bado ir nuo kankinimų mirė ten pat, jau ne sava tapusioje žemėje. Šis darbas yra paskutinis J.Gerulio kaip mokslininko kalbininko kūrinys. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Gerulis yra rašęs savo mokiniui Viktorui Falkenhanui, kad norėtų išeiti iš karo ir visiems laikams atsidėti baltų kalbotyrai. Deja, šis noras jau niekada neišsipildė. Gali būti, kad ši Gerulio veikla buvo pastebėta nacių ir jiems pasirodė naudinga. Manoma, kad tada jis buvo įtrauktas į aktyvią nacių veiklos tinklą ir priverstas užsiimti žvalgybine veikla. Karo pradžioje karininkas Gerulis atsiduria Lenkijoje, dalyvauja agitacinėje veikloje pritraukiant ukrainiečius ir baltarusius dirbti gestapo struktūrose. Vokiečių karinė vadovybė nepraleido progos išnaudoti lietuviško mentaliteto karininką, ištikimą nacionalsocialistą saviems tikslams. Užėmę Pabaltijo kraštus vokiečiai pradėjo kurti savo struktūras, stengdamiesi į savo pusę pritraukti kuo daugiau piliečių. Latvijoje įkuriamos dvi žvalgybininkų mokyklos, kurioms vadovavo majoras Georg Gerull. Šiose mokyklose buvo rengiami diversantai veikti Rytų fronte. Vėliau Gerulis vadovavo viso pafrontės ruožo diversantų rengimui

ir diversijų organizavimui. Tuo laiku jis dažnai lankydavosi Lietuvoje. Apie savo veiklą jis niekam nesigyrė, bet aplankęs tėvus, savo bičiulius kalbininkus Kaune ir Vilniuje, stengdavosi padėti žmonėms, kuriems kildavo problemų su Vokietijoje atsidūrusiais artimaisiais, ar padėti koncentracijos stovyklose kenčiantiems lietuviams. 1944 m. birželio mėnesį, Raudonajai armijai okupavus dalį Lietuvos ir Latvijos, Gerulis vadovavo diversiniam baltarusių batalionui, dislokuotam prie Įsruties (dabar Černiachovsk). Yra žinoma, kad Gerulis rengė slaptus susitikimus su lietuvių pasipriešinimo Raudonajai armijai organizacijomis Žukuose ir Kaltinėnuose, siūlydamas prisidėti prie vokiečių, eiti išvien ir kartu organizuoti destrukcinį darbą, bet lietuviškasis pasipriešinimo judėjimas prie Gerulio siūlomos veiklos neprisidėjo. Karas Geruliui atnešė ir daug sielvarto (žuvo sūnus), ir atvėrė akis. Jis suprato, kaip visa tai beprasmiška. Baigiantis karui pasklido žinia, kad žvalgybos majoras Georg Gerull atšaukiamas iš fronto ir išleidžiamas į pensiją. Kokiu būdu jam tai pavyko padaryti, lieka paslaptis. Kurį laiką sklandė gandai, kad Gerulis, supratęs Hitlerio politikos nežmoniškumą ir klastą, dalyvavo suokalbyje prieš jį, tačiau tokiu atveju jis nebūtų buvęs išleistas į pensiją, o būtų nužudytas. Tačiau vėl imtis baltistikos, atsidėti mokslui nespėjo, nors ir labai svajojo. Karo pabaigos Gerulis sulaukė savo namuose Berlyne. Būdamas aukšto rango žvalgybininkas, jis negalėjo nesuvokti artėjančios grėsmės. Berlynas buvo bombarduojamas, trūko maisto, nebuvo vandens, berlyniečiai traukėsi į Vokietijos gilumą, į šiaurines krašto vietas, o jis liko namuose. Vokietijai kapituliavus tarybiniai kontržvalgybininkai J.Gerulį išsivedė iš namų visiems laikams. Žmona pasakojo,

kad rusų karininkai elgėsi kultūringai. J.Gerulio mokinys, kalbininkas, lituanistas Viktoras Falkenhanas, maždaug po metų atsidūręs Berlyne, nutarė aplankyti Gerulio našlę, manydamas, kad gal ši turinti kokių nors žinių apie vyrą. Tačiau namų durys buvo užrakintos, o kaimynai paaiškino, kad tuojau po Gerulio arešto jo žmona žuvo autoavarijoje. Daugiau apie Gerulį jokių žinių, išskyrus nepatvirtintus gandus, nėra. Gal jis buvo sušaudytas, gal išvežtas į Rygą, Maskvą, Klaipėdą, tardytas, teistas ir tada nužudytas, gal mirė nuo ligos? Iki šiol sklando nepatvirtintos versijos, kad Lietuva turėjo galimybę išgelbėti profesorių, nes LTSR mokslų akademija lyg ir buvo gavusi užklausimą iš KGB, bet pasiskubino atsiriboti nuo šios asmenybės. 1953 metais buvo oficialiai paskelbta apie J.Gerulio mirtį. Vokietijos spaudoje yra minima, jog Gerulis tuojau pat buvo sušaudytas. Tačiau žinodami, kokia tai buvo asmenybė ir kokią vietą Hitlerio aplinkoje jis užėmė, rusai negalėjo jo sunaikinti iš karto. Šis žmogus galėjo pateikti svarbios informacijos ne tik Maskvai, bet ir Kijevui, Minskui, Varšuvai, Rygai. Daugybę paslapčių, gaubiančių J.Gerulio likimą, turbūt galėtų atskleisti slaptieji Maskvos archyvai, kurie aklinai užverti. Gal kokios nors informacijos turi Gerulio dukros šeima, gyvenanti Vokietijoje? J.Gerulis buvo gabus karininkas, bet pralaimėjusiųjų pusėje. Vokietija linkusi neviešinti ir nutylėti Hitlerio parankinių veiklą ir biografijas. Tai šios valstybės reikalas, bet kaip apie labai aukšto lygio kalbininką, palikusį reikšmingų darbų apie prūsų paveldą, baltistikos tyrimus, rašoma daug. Lietuvai J.Gerulis – mokslininkas, tyrinėjęs lietuvių kalbą, mylėjęs šią savo veiklos sritį ir nuoširdžiai dirbęs. Padėtį komplikuoja jo priklausymas naciams. Toks retas derinys viename asmenyje – karininkas ir kalbininkas. Tačiau jo nuopelnai mūsų kalbai ir Lietuvai yra nenuginčijami, tad nebijokime pagerbti J.Gerulį bent jo vaikystės žemėje. Jogaudų kaimui buvo lemta išnykti visiškai – jokio pamato akmens, obels ar liepos, tik arimai ir ganyklos. Išliko tik kapinaitės prie pat vieškelio, jungiančio Palumpius su Pempyne, Bitėnais, kuriose tarp brūzgynų vos prasiskverbia saulė ir sušildo aštuoniolika ar devyniolika bevardžių apdaužytų antkapių. Vienas, o gal keli tikrai priklauso Gerulių šeimai. Gal ten palaidoti mokslininko tėvai, gal seneliai, gal jo vaikystės draugai? Kol nevėlu, šias kapinaites reikėtų išsaugoti, pastatant kad ir labai kuklų atminimo ženklą. Garsus mokslininkas to tikrai nusipelnė.

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ priedas Vyr. redaktorius Renaldas Malychas Projekto koordinatorius Eugenijus Skipi�s Kalbos s�listės Raimonda Alysienė Birutė Slavinskienė Dizainas Živilė Mockutė Bendradarbiai: Dr. Vytenis Almonai�s Edmundas Mažrimas Vilija Užmiškienė Sigitas Kancevyčius Alma Mizgirienė Finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas Skelbiant priede išspausdintą informaciją nuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Taurragis Nr. 6  

istorija, fotografija, kultūra

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you