Page 1

PROJEKTĄ REMIA

istorija, fotografija, kultūra

Pakilti nuo grindinio Eugenijaus Skipičio nuotrauka

Redakcijos ŽODIS Laimingos arba nelaimingos emigracijos istorijos jau surašytos beveik visų lietuviškų šeimų metraščiuose. Tragiškos lemties kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius nuogąstavo, kad tik Lietuva neišsivaikščiotų. Likus vos kelioms dienoms iki savo mirties poetas, stovėdamas prie Vydūno kapo Bitėnų kapinaitėse, geidė, kad tauta, apakusi nuo savo tariamojo amžinumo ir išskirtinumo, nepasiklystų, kad išmoktų skirti gyvenimo vertybių spalvas, kad, su savąja praeitimi guldama ir su savo ateitimi keldama pasaulį, iškentėtų kasdienybės žaizdas, nepriteklius, kad nusipurtytų godumo ir pavydo. Lemties ironija, tačiau po kelių dienų godumo angis nukando jo gyvybės siūlą, o per kelis metus po jo mirties savęs ieškanti Lietuva išsivaikščiojo po visą pasaulį. Kuomet naktinėje dangaus erdvėje minties siūlais į horoskopo kamuolį raišioji sau reikalingas žvaigždes, netikėtai nustembi, kai viršum mažyčio tavęs, stovinčio ant lapais nubarstyto kalno, sumirksi tėvynę paliekančio lėktuvo žiburėlis. Nesuvaldytos mintys lekia jam iš paskos. Netrukus vaizduotėje pamatai Londono oro uostą, nes būtent ten turi nusileisti neseniai virš galvos praskridęs orlaivis.

Ką tik į svetimą šalį atskridusių keleivių minioje šiandien turbūt nepamatysime kraštietės, Kazbarynuose gimusios rašytojos Zitos Čepaitės. Gal ir nereikia. Graži jos aulinukų nuotrauka, užklijuota ant knygos „Emigrantės dienoraštis“ viršelio, nuves mus į emigranto tapatybės problemas, rūpesčius, šį tamsų rudens vakarą privers kelias sekundes pagalvoti apie elementarų žmogiškumą ir sąžinę. Labai

patogus laikas apie tai pamąstyti, kai žvaigždės per Vėlines pavirsta ant artimųjų kapų degančiomis žvakėmis. Ak, kaip skaudu, kad jų šviesoje dažniau prisimename ne mirusius, o gyvuosius, tuos, kurie toli nuo mūsų. Mums, pasilikusiems ant slidaus tėvynės grindinio, neatrodo, kad žmogaus noras gyventi geriau arba bent pasiturinčiai yra nuodėmė. Tačiau lakuotų žurnalų viršeliai sako ką kita. Skysto žvaigždžių ir žvaigždučių gyvenimo purslai nuolat aptaško mūsų kasdienybės veidrodį, kuriame jau bemaž neatsispindi vulgarumu nenupudruota mūsų meilė, pagarbos vertas mūsų darbas arba teisingai gauti pinigai. Persivalgymu kvepiančiuose interjeruose kaip povo plunksnos skleidžiasi plastmasinės intrigos, tarsi vibratoriai birbia visuomenei drabstomos vienadienės dirbtinės aistros. Kai kurie mokslininkai teigia, kad 2012 metai taps energetinio Armagedono pradžia: visi mineralinės kilmės energetiniai ištekliai,

kurie iki šiol palengvindavo mūsų gyvenimą, vienas po kito pasibaigs. Gal iš televizijos ekranų sklindanti dvasinė tuštybė jau sako, kad prasidėjo puota maro metu? Jeigu dar randame savyje jėgų, visaip bandome iš tos puotos pabėgti. Pirmiausia išjungiame televizorių, į šiukšlių dėžę išmetame apatinių marškinių sensacijomis mirgančius žurnalus, paskambiname tokius pat darbus atlikusiam draugui, susikrauname į lagaminą daiktus ir išvažiuojame, kartais net nežinodami kur. Nuo savęs sunku pabėgti, netgi triukšmingame Dublino pabe, vaizdingose Paryžiaus gatvėse ar kaip atvirukai gražiuose Vokietijos miestuose. Svetimose šalyse dirbdami pačius sunkiausius darbus, dantimis kabinamės į gyvenimą, kad pakiltume nuo tos šalies grindinio. Pabuvę benamiais ir atstumtais suvokiame, kad gyvenimas nėra žaidimas, todėl mums neberūpi svetimi lakuoti žurnalų viršeliai, ant gėlėtų paklodžių nukritusios žvaigždžių sparnų plunksnos. Emig-

racijos karste mes užkalame savo likimus, turėdami naivaus noro kada nors juos užkasti gimtinės žemėje. Nedaug kam pavyks tai padaryti. Todėl šiandien jau niekieno nebeklausi, kam skambina varpas, nes žinai, kad jis skambina tau, pasilikusiam čia, ant lapais nubarstyto kalno, tavo sūnui, ieškančiam erdvės Dublino verslo džiunglėse, tavo draugui Švedijoje, dar neradusiam savo kiemo ir gatvės, tavo kaimynei, ką tik išvažiavusiai slaugyti senelių į Vokietiją, Zitai Čepaitei, Anglijoje užklijavusiai žavią aulinukų fotografiją ant ką tik parašytos knygos. Varpas skambina vargo suskaldytai tavo tėvynei, virš kurios skrendančio lėktuvo žiburėlis išneša paskutinę tavo viltį. Todėl ant visko nusispjauni, ant rudens spalvų, ant ražienų, ant politikos vilkų ir kaimo demonų, todėl užsivelki švarius marškinius, surūkai cigaretę ir išskrendi, kad nuo Viešpaties tau duoto grindinio turėtum jėgų dar kartą pakilti.


10

Užmiršti Vaitimėnai Edmundas MAŽRIMAS

Vaitimėnai, viena seniausių mūsų krašto gyvenviečių, iki šiol slepiasi išbarstyti balose ir aplinkiniuose miškuose. Gyvenvietę iš visų pusių supa miškai, kurie turi savo vardus: Andaubiai, Gaubtinė, Aukšto šilo, Patulinės, Obelyno. Vaitimėnai įsikūrę atokiau nuo Tauragės, arčiau Šilalės. Domintis Vaitimėnų kultūros paveldu visad išryškėdavo sava gyvensena, nepriklausoma nuo Tauragės ar Šilalės įtakos, nekalbant jau apie greta buvusį Lomių dvarą, kuris galėjo lemti šios gyvenvietės kultūrinį gyvenimą. Vaitimėnai ilgą laiką buvo Šilalės valsčiaus kaimas, priklausęs Šilalės šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios parapijai. 1845 m. Šilalės parapijos surašyme užfiksuota, kad Vaitimėnuose gyveno 134 parapijiečiai. Tai buvo katalikiška bendruomenė, neturinti savos bažnyčios, turinti tik pradėjusias veikti katalikiškas kapines. Krašto tyrėja Elena Bazinienė gyvenvietės vardą sieja su baudžiavos laikais – „Baudžiavos laikais plakami žmonės vaitoję“, taip atsiradęs kaimo pavadinimas. Tačiau labiau tikėtina, kad vietovardis atsiradęs iš kito bendrinio žodžio, juolab ten niekada nėra buvę dvaro. Atminkime, vaitas – tai buvęs pagoniško tikėjimo vadovas, arba kitaip – krašto didžiojo kunigaikščio paskirtas vietininkas. Vos 700 metrų į pietvakarius nuo gyvenvietės likusi pagoniška maldykla. Vaitimėnai, kaip savarankiška gyvenvietė, pažymėta 1939 m. „Lietuvos žemėlapyje“, tačiau gyvenvietė jau anksčiau kūrė kultūrinį ir švietėjišką gyvenimą. 1918 m. Daukšų name įsikūrė pradžios mokykla, ten gyveno ir pirmieji mokytojai: Jurevičius, Juozas Paulius, Vladas Zigmantas. Daukšų klojime vykdavo pirmieji vaidinimai, vakaruškos. Mokytoja Genovaitė Vaidilutė pastatė „Prakeikti pinigai“, vaidino Valatka, Jonikaitis, ketvirtojo skyriaus mokinė Ona Kuizinaitė. Petras Noreika vadovavo dūdų orkestrui, kuris susibūrė apie 1925 m., grojo Kazys Auryla, broliai Juozas ir Stasys Dabulskiai, Kazimieras Paročka, Juozas Sankalas, Jonas Sakalauskas. 1921 m. Vaitimėnų kaimas skirstėsi į vienkiemius. Kaimas užėmė 920 ha, buvo 38 ūkiai. Vargonininkas Stanislovas Jakas buvo apsišvietęs, jo sodyba Vaitimėnuose buvo viena gražiausių. Ten lankydavosi Šilalės valsčiaus viršaitis Biržička, Tauragės apskrities agronomas Žambauskas, inžinierius Lengvenis, hidromelioratorius Vytautas Dženkaitis. Vaitimėnų aplinkinės žemės gana pelkėtos, tad 1935 m. Vaitimėnų laukus ėmė melioruoti, tam vadovavo Vytautas Dženkaitis, darbais rūpinosi S.Jakas. 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą buvo išvežtas mokytojas Kostas Jurevičius su šeima. Jų likimas nežinomas. Sunkūs buvo karo ir pokario metai. Obelyno miškuose veikė partizanai, nelengvai kūrėsi sovietiniai Vaitimėnai. 1944 m. Pranas Kuizinas traukėsi į Vakarus, sovietų kareiviai suėmė ir išvežė į Tverės lagerį. Antrosios sovietinės okupacijos metais, 1945 m. gruodžio 26 d. areštuota mokytoja Memertina Jakaitė, 1946 m. Aldona Pociūtė už antisovietinių dainų populiarinimą nuteista 6 metams lagerio.

2011 m. spalio 28 d., penktadienis, Nr. 84

atidaryta mokykla, prie kurios vėliau pristatytas priestatas. 1965–1970 metais ten veikė aštuonmetė mokykla, biblioteka, medicinos punktas. 1973 m. Vaitimėnų aštuonmetė mokykla buvo uždaryta. Kaimo vaikai mokėsi Šakviečio mokykloje, dalis jų važinėjo į Šilalę. Po melioracijos 1969–1970 metais kaimas padalintas į dvi dalis – Didžiuosius ir Mažuosius Vaitimėnus. Vaitimėnų ūkininkai buvo susibūrę į žemės ūkio bendrovę „Vaitimėnai“, kuri išregistruota 1993 m. kovo 8 d. Bažnyčia

Vaitimėnų senosios kapinės 2000 m.

Marijos Maloningosios liaudiška skulptūra iš koplytstulpio, stovėjusio Vaitimėnų bažnyčios šventoriuje. 1981 m.

Vaitimėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios, statytos 1935 m., centrinis altorius. 2008 m. Autoriaus nuotraukos

1948 m. Jeronimas Dumčius su šeima ištremtas į Tomską, į Zimą – Jonas Gailius su šeima, Uršė Rabizinienė

su dukra Jadvyga, 1951 m. į Tomsko sritį – Poškų šeima. Pokariu buvusioje klebonijoje

Vargonininkas S.Jakas, vargonavęs Varsėdžių, Rietavo ir kitose Žemaitijos bažnyčiose, 1920 m. nuolatos apsigyveno mamos ūkyje Vaitimėnuose. Tada vietos gyventojai melstis vykdavo į Šilalę. Norėdamas palengvinti sodiečių rūpesčius, vargonininkas sutarė su Šilalės bažnyčios klebonu, kad Vaitimėnuose bent didžiųjų religinių švenčių metu būtų laikomos šv.Mišios. Kadangi tada Vaitimėnuose bažnyčios nebuvo, pamaldos vykdavo Jakų namuose. S.Jakas net bažnytinį chorą organizavo. Šilalės klebono, pedagogo, filosofijos mokslų daktaro Jurgio Galdiko (1883–1963) paraginti, Vaitimėnų kaimo gyventojai 1935 m. pastatė medinę bažnytėlę. Bažnyčios statybai žemę paaukojo ūkininkas Juozas Šepikas. Kaip liudija bažnyčios pamatuose įmūrytas kertinis akmuo su datos įrašu „1934 m.“, jos statyba tada ir pradėta. Prie bažnyčios statybos, aukodami lėšas, prisidėjo Jonas ir Antanas Gailevičiai, Pranas Čepas, Antanas Kuizinas ir ūkininkai iš aplinkinių kaimų – Ringalių, Griaužų, Šakviečio, Romės Lauko, Pūtvės, Lašiškės, Deblių. Bažnyčią statė vietiniai meistrai Pipirai, Dabulskis, Maulius ir kt. Talkino visi ūkininkai. Pastatyta Vaitimėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia pašventinta 1935 m. rugsėjo 22 d. Bažnyčia stačiakampio plano, su prišlieta zakristija, nedideliu bokšteliu. Joje įrengti trys altoriai. Bažnyčios vidus paprastų formų, kuklus. Negausi bažnytinė bendruomenė buvo nepajėgi gausiai ir prabangiai išpuošti interjerą. Daugelį bažnytinių daiktų dovanojo kitos parapijos, tai liudija ten likusi XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės arnotų kolekcija, nevientisos interjero detalės, skirtingi bažnytiniai reikmenys. Parapijos ir bažnyčios kuklumą paryškina ir šventoriuje pastatyta atvira, paprastų formų varpinė. Joje pakabintas nedidelis, be įrašų, paprastas plieninis varpas. Šventoriuje stovėjo koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu ir šv. Antano, Marijos Maloningosios skulptūromis. Koplytstulpis per laiką sunyko. Šv. Mišias ilgą laiką kiekvieną sekmadienį aukodavo iš Šilalės atvykę kunigai. Antrojo pasaulinio karo metais Vaitimėnų bažnyčios klebonu paskirtas pranciškonas A.Žvingys. Pirmuoju zakristijonu buvo Petras Poška, bažnyčios chorą subūrė ir vadovavo S.Jakas. Pokario metais Vaitimėnų bažnyčioje buvo apsistojęs kunigas Adomas Alminas. Antrosios sovietinės okupacijos valdžia 1948 metais priėmė nutarimus dėl bažnytinio turto nacionalizavimo ir religinių bendruomenių registracijos. Bažnyčios su

visu joms priklaususiu turtu paskelbtos valstybės nuosavybe. Tikintieji, kad jiems būtų perleistos bažnyčios religinėms apeigoms atlikti, turėjo įregistruoti religines bendruomenes. Neregistruotos bendruomenės neturėjo teisės naudotis savais maldos namais ir turtu. Vaitimėnų bendruomenė, nors neturėjo nuolatinio kunigo, 1948 m. rugsėjo 11 d. įregistravo bendruomenę. Bažnyčios registracija negarantavo, kad maldos namai nebus uždaryti ir kad juose nuolat bus galima melstis. Nors 1950 metais Vaitimėnų bažnyčia, kaip neturinti nuolatinio kunigo, gavo iš Religinių kultų reikalų tarybos (veikusios prie SSRS MT) leidimą kartą per mėnesį laikyti pamaldas, tačiau Šilalės rajono (tada Vaitimėnai priklausė Šilalės rajonui) valdžia tai ignoravo ir pamaldas draudė. 1951 metų pabaigoje bažnyčia dar buvo be kunigo, kadangi ji buvo neuždaryta, vėliau leista turėti nuolatinį kunigą ir ten nuolat jam gyventi. Nors Vaitimėnų parapija priklauso Tauragės dekanatui, Telšių vyskupo Antano Vaičiaus (1926–2008) dekretu ji patikėta aptarnauti Šilalės dekanato Šilalės parapijos kunigams. Bažnyčią aptarnavo kunigai Virginijus Palionis, Mindaugas Alekna, Romualdas Velavičius, vikaras Sigitas Valauskis. Šiandien Vaitimėnuose bažnyčia liko vienintelis kultūrinis židinys. 2009 m. Tauragės rajono savivaldybė skyrė 10 tūkst. litų Vaitimėnų bažnyčios remontui, už šiuos pinigus suremontuotas bažnyčios stogas, sutvarkyta bažnytėlė. Kaimo kapinės Vaitimėnai – viena seniausių mūsų krašto gyvenviečių, tai liudija ten likęs mitologinis ir archeologinis paveldas. Likę ir vėlesnio paveldo. Šiuo klausimo nėra atlikta tyrimų, tačiau tikėtina, kad jau krikščionybės laikais gyvenvietė pasitraukė daugiau į šiaurės vakarus, arčiau kelio iš Batakių į Šilalę. Tikslių žinių, kada Vaitimėnuose įsikūrė pirmosios krikščioniškos kapinės, nėra. Bronius Kviklys užsimena, kad iš senų laikų kaime buvusi koplyčia, kur retkarčiais būdavo laikomos pamaldos. Paprastai nedideles koplyčias statydavo kapinėse, tad B.Kviklio minima koplyčia galėjo stovėti senosiose kaimo kapinėse, kuriose išliko senų antkapinių paminklų ir šimtametė mūrinė koplytėlė. Ilgai kapinės buvo apleistos. 1997 m. kapinės sutvarkytos, atstatyta sunykusi koplytėlė, kurią per Žolines pašventino kunigas Romualdas Velavičius. Koplytėlės pašventinimo dieną iš visų Lietuvos kampelių susirinko daug vaitimėniškių, iškilmėse dalyvavo Tauragės rajono savivaldybės meras Petras Jokubauskas, Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Koplytėlės atstatymu rūpinosi Sofija Čiapaitė-Stulmokienė, jos vidų papuošė naujos vietinio drožėjo Alfonso Mauliaus, dabar gyvenančio Šilalėje, šventųjų skulptūrėlės. Senosios kaimo kapinės įrengtos vaizdingoje kaimo kalvelėje. Tvarkomose kapinėse išliko senų kapų su antkapiniais paminklais. Stovi ten ir puošnių šiuolaikinių kalvio kaltų, meniškų kryžių. Nukelta į 15 psl. >>>


15

2011 m. spalio 28 d., penktadienis, Nr. 84

Užmiršti Vaitimėnai >>> Atkelta iš 10 psl.

Vaitimėnų senosios kapinaitės veikė iki 1937 m., kai už bažnyčios šventoriaus buvo atidarytos naujos kaimo kapinės. Kapinėms žemę paskyrė Raudonienė. Ji 1937 m. pirmoji kapinių centre ir palaidota. Šiandien tai veikiančios Vaitimėnų kapinės. Paveldas Pipirų giminę garsina Vaitimėnų kapinynas, ant kurio ši šeimyna gyveno. Kurti sodybą pelkėtoje vietoje buvo galima tik ant kalvelės. Senovėje šią kalvelę buvo pasirinkę ir šio krašto ainiai – įrengė savo kapines, vietinių vadinamas Milžinkapiu. Sodybos savininkas Antanas Pipiras, dirbdamas įvairius žemės darbus, rasdavo archeologinių radinių. Kapinynas yra greta kanalizuoto Žalpės upelio kairiojo kranto, veik 2 km nuo senosios Stabinės pagonių šventyklos. Tai antras įdomus ir vertingas Vaitimėnų archeologinis mitologinis paminklas. Mitologinė vieta yra Obelyno girininkijos 53 kvart. Stabinės miško rytinėje dalyje ir vadinama Stabine. Pailgoje kalvelėje, kuri yra buvusi baigiančio užakti Stabo ežero salelė, yra apie 30 akmenų grupė, vadinama Stabine. Vietiniai žmonės ją vadina Velnio sostine ir kalba, kad senovėje ten buvo velnių susirinkimo vieta. Stabinėje velniai šventė vestuves, ten buvo paimtas ir vienas žmogus, kuris velnių buvo užšokdintas. Kalbama, kad ten buvusi bažnyčia, Stabo miestas. Buvo sakoma, kad pelkių vietoje stovėjo miestas. Pelkės pradėjusios burbuliuoti ir tą miestą prarijusios. Stabinėje gyvena senieji dievai, todėl prie jo negalima žegnotis, melstis, minėti Dievą. Tai padaręs žmogus užsitraukia Perkūno rūstybę, ir jis padega to žmogaus trobą ar net visą sodybą. Šios vietos įvairių padavimų, nutikimų užrašė šilališkis krašto tyrėjas Vladas Statkevičius (1911–1999), archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius. 1971 m. vietovę tyrė žymus Lietuvos archeologas dr. Vytautas Urbanavičius. Stabinėje galima išskirti 5 akmenų grupes, pats didžiausias vadinamas Velnio stalu. Jis praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo perskeltas pusiau, jame iškaltas ženklas, panašus į pasagą ar mėnulį. Vietinis

gyventojas Antanas Repša prisiminė, kad iki suskaldant didįjį akmenį jis buvęs plokščiu viršumi ir atrodė kaip stalas. Šalia jo – du mažesni akmenys, vadinami Velnio kėdėmis. Kitos keturių akmenų grupės sudarytos iš mažesnių akmenų. Vienas jų vadinamas Krivio sostu, už 8 metrų nuo jo yra keturi akmenys, vadinami Vaidilutės ir Kryžiuočių vardais. Dar toliau – vadinami Stabu ir Stabo pamatu. Už 30 metrų – Žalčio alkos, Aukuro, Velnio stabo akmenų grupės 1973 m., 1983 m. Stabinę žvalgė Kultūros paminklų Mokslinės metodinės tarybos archeologai. Istoriko Mykolo Černiausko nuomone, Stabinėje buvusi senovės kulto vieta – romuva su didingu aukuru. Vėliau, tikriausiai krikščionybės laikais, kulto vieta ir miškas pramintas Stabine, ežeras gavo Stabo ežero vardą. Garsina Vaitimėnus 1845 m. Vaitimėnuose gyveno 134 gyventojai, 1923 m. buvo 44 sodybos ir 243 gyventojai, 1940 m. – 250 gyventojai, 1959 m. – 188, 1970 m.– 155, 1992 m. buvo 34 ūkiai ir 84 gyventojai, 2001 m. – 86 gyventojai (44 vyrai ir 42 moterys), 2007 m. – 67, šiandien – 59 gyventojai. Juokaujama, kad Vaitimėnai – tai Pipirų vietovė, mat nuo seno ten labiausiai paplitusi Pipirų giminė. Petras Pipiras gimė Vaitimėnuose, tai kaimo šviesuolis, mokytojas ir vargonininkas, rašytojos Sonios Pipiraitės-Tomarienės tėvas. Palaidotas Vaitimėnų kapinėse. 1913 m. Pajūrio (Šilalės rajonas) bažnyčios vargonininko P.Pipiro šeimoje gimė duktė Sofija. 1932–1939 m., baigusi Tauragės mokytojų seminariją, Sofija mokytojavo įvairiose Tauragės apskrities mokyklose. 1939 metais išvyko į Ameriką. Ten ištekėjo už graikų kilmės poeto H.Tomaro. Sofija Pipiraitė-Tomarienė (1913–2002), brandžiausią gyvenimo dalį pragyvenusi JAV, publikavo savo eilėraščius, apsakymus, pasakas, straipsnius lietuviškoje spaudoje, vertė lietuvių poeziją į anglų kalbą. Daugiausia priešmokyklinio amžiaus vaikams rašė pasakas, neretai eiliuotas, perdirbtas pagal tautosakos siužetus, iš gyvulių gyvenimo. Iš viso išleista 18 rašytojos knygelių. Vaitimėnus garsina ne tik juose gyvenę ar gyvenantys žmonės, bet jų nuveikti geri darbai.

Stabinės mitologinių akmenų grupės akmuo, vadinamas Krivio sostu 2010 m. Edmundo Mažrimo nuotrauka

RAGAINĖ

Ragainės pilies vaizdas 1913 m. išsiųstame atviruke

Vytenis ALMONAITIS

Iki XIX a. ketvirtojo dešimtmečio, kol nutiestas naujas plentas į Tilžę, Ragainė buvo artimiausias Tauragei užsienio miestas. Ragainiškiai irgi dažnai lankydavosi Tauragėje – greičiausiai pasiekiamame LDK miestelyje – prekybos ir kitais reikalais. Nuo XVI a. iki XIX a. pradžios, bent tris šimtmečius, Tauragę ir Ragainę jungė išties glaudūs ryšiai. To pakaktų teiginiui, kad prisiminti šio miesto istoriją verta. Tačiau jo praeityje yra faktų, kurie išryškina Ragainę kaip ypač reikšmingą Lietuvos istorijai vietovę. Tad kuo mums svarbi ir brangi Ragainė? Ragainė (vok. Ragnit, rus. Neman), anot kronikininko Petro Dusburgiečio, taip „visų vadinama nuo šalimais tekančio upelio Raganita“. Kalbininkų teigimu, šis upokšnis iš tikrųjų turėjo vadintis Rangyte, Ragnyte ar panašiai. Tyrinėtojo Viliaus Pėteraičio nuomone, vietovardis galėjo atsirasti ir kitaip: iš žodžio ragas – žemės kyšulys. Tokių ragų, įsiterpusių į Nemuno slėnį ir apsuptų raguvų, ties Ragaine išties daug. Ant vieno iš jų senieji krašto gyventojai skalviai buvo pasistatydinę bene svarbiausią savo pilį – Skalvos žemės gynybinį ir valdymo centrą. Manoma, kad ji stūksojo 2 km į pietryčius nuo vėlesnės mūrinės pilies griuvėsių (žr. žemiau), kur, anot Jono Basanavičiaus, „senlietuviškasis pilkalnis gul“. Deja, po karo jis gerokai apnaikintas, ant jo įrengiant kapines. Tad sunku patikrinti, ar piliakalnio aikštelėje tebėra skylė, į kurią „akmenėlį įmetęs ir ausį prikišęs dyvnojo nusiskambėjimo“ galėdavai pasiklausyti. Anot legendos, pilį statę „dangiškos kilmės“ milžinai. Paskutinioji iš jų – kunigaikštytė Ragaina – tėvo valia ištekėjusi už nekilmingo jaunikaičio, kuris atspėjęs jos vardą. Tuomet pilyje apsigyvenę paprasti žmonės, kurie ilgai džiaugęsi „gerove ir palaima“, nepažinę „neteisybės ir vaidų“. Tačiau ramūs laikai baigėsi, kai čia pasirodė kryžiuočiai ir, anot kronikininko P.Dusburgiečio, „nukreipė savo ginklus prieš skalvius“. 1275 m. (kitų nuomone – 1276 ar 1277 m.) iš Sembos laivais atplaukusi vokiečių kariuomenė puolė Ragainės pilį. Ir nors „skalviai ryžosi priešintis“, nors „galybė“ gynėjų žuvo, Vokiečių ordino kariuomenė pilį užėmė, sudegino, o joje buvusias moteris ir vaikus išsivarė į nelaisvę. 1289 m. toje pačioje vietoje ar šalia jos kryžiuočiai pastatydino savo tvirtovę, kuri tapo komtūro rezidencija. Iki pat XV a. pradžios pilis buvo

šnipinėjimo centras ir svarbiausia kryžiuočių atremties vieta, rengiant karo žygius į pietvakarių Žemaitiją bei centrinę Lietuvą. Pavyzdžiui, 1317, 1324 ir 1330 m. iš Ragainės išžygiavę daliniai puolė Gedimino pilį, stovėjusią ant Padievaičio (prie Kvėdarnos) piliakalnio. 1292, 1302 ir 1328 m. Ragainės „broliai“ dalyvavo karo žygiuose į Aukaimį (dabartinius Batakius).

Iš Gerardui Skrickiui priklausiusio rinkinio

vienas iš didžiausių gynybinių pastatų buvusioje Ordino valstybėje. Jos griuvėsiai iki šiol ryškūs Ragainės panoramoje, žvelgiant į ją pro žiūronus ar net plika akimi. Šie raudoni mūrai irgi mena lietuvių puolimus. 1402 m. jie sudegino pilies plytinę, o 1403-aisiais statomą pilį nesėkmingai bandė užimti paties Vytauto Didžiojo vedama kariuomenė. 1409 m. statybos buvo baigtos, tačiau po

Garlaivis Ragainės prieplaukoje XX a. pradžioje Iš Gerardui Skrickiui priklausiusio rinkinio

Senoji Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčia

Lietuviai, ypač žemaičiai, ne kartą bandė jiems grasiusią vokiečių tvirtovę sunaikinti, puolė ją 1295, 1315 m. ir vėliau. Tačiau tik 1365 m. kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio vedama jungtinė LDK kariuomenė – kaip rašoma, net 4000 vyrų – užėmė ir Ragainę, ir kelias gretimas pilis. Anot kronikininkų, dėkodami Dievams už tokią pergalę, lietuviai aukojo tauro kraujo ir sudegino vieną kryžiuotį. Beje, tuokart lietuviams pasidavė ir gyventi į pietines Lietuvos žemes (greičiausiai – Rodūnios ir Pelesos apylinkes) išsikraustė apie 800 vietos skalvių. Paramos iš vakarų tuomet nestokoję kryžiuočiai pilį netrukus atstatė. Lietuviai ją toliau puldinėjo, todėl 1397 m. vokiečiai netoli senosios pradėjo mūryti naują tvirtovę. Tai

Autoriaus nuotrauka

1422-ųjų, sudarius Melno taiką, pilis savo strateginę reikšmę prarado. Kartkartėmis perstatoma, ji šimtus metų tarnavo kaip valdžios atstovų rezidencija, teismo pastatas, kalėjimas. Gerokai nukentėjusi II pasaulinio karo metais, pilis dar stipriau buvo apgriauta sovietmečiu, kai valdžios leidimu čia statytas filmas apie karą ir vykdyti „natūriniai“ sprogdinimai. Šalia pilies kūrėsi Ragainės miestas. XV a. pradžioje jis dar buvo mažas ir menkai apsaugotas – apsuptas medine siena. Oficialias miesto teises Ragainė gavo tik 1722 m. Vis dėlto ilgainiui ji išaugo į administracinį (apskrities), prekybos ir pramonės centrą. Čia buvo parapinė bažnyčia, telkėsi švietimo ir kultūros įstaigos. Nukelta į 16 psl. >>>


16

2011 m. spalio 28 d., penktadienis, Nr. 84

RAGAINĖ >>> Atkelta iš 15 psl.

Nebandant perteikti miesto istorijos nuosekliai, verta atkreipti dėmesį bent į keletą faktų. Ragainės mieste nuo pat jo įkūrimo šalia vokiečių gyveno nemažai skalvių ir lietuvių. 1540 m. prie pilies buvo 45 Schalmen und Littawenn ūkiai, priklausę Jurgiui Semeliui, Staniui Bemiškei, Jurgiui Tomisančiui, Pauliui Ruklaičiui, Kasparui Fišmeisteriui, Staniui Kubrui, Hansui Burkšui, Klementui Austinaičiui, Jokūbui Višgailai ir kitiems. Kai kurie prie vokiečių pritapę lietuviai bei skalviai užėmė pakankamai aukštą visuomeninę padėtį. Pavyzdžiui, Johanas Bukneris (Buchner) buvo smuklininkas, kartu ėjo raštininko pareigas. Matyt, lietuviakalbiai telkėsi rytiniame ir pietiniame priemiesčiuose, kurie 1665 m. žemėlapyje vadinami Mažaisiais ir Didžiaisiais Prūsais. Miesto apylinkių kaimuose iki XVIII a. gyveno kone vien tik lietuvininkai. Taigi dauguma Ragainės parapijiečių iki to laiko šnekėjo lietuviškai. Tad ne atsitiktinumas, kad nuo 1549-ųjų iki 1563-ųjų Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčioje kunigavo lietuvis – Martynas Mažvydas. Tuo metu jis jau buvo parengęs 1547 m. išėjusią pirmąją lietuvišką knygą „Catechismvsa Prasty Szadei“, tačiau tęsė kitus reikšmingus darbus. Gyvendamas Ragainėje, M.Mažvydas išvertė į lietuvių kalbą knygelę apie krikšto apeigas „Forma chrikstima“ (išleista 1559 m.), rengė didžiausią savo veikalą – „Gesmes Chriksczoniskas“, kurį po jo mirties užbaigė ir išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas. Paskirtas į Ragainę, M. Mažvydas metai iš metų rašė laiškus Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. 1551 m. išsiųstame laiške jis pastebi, kad Ragainės parapijiečiai (tuomet jau evangelikai liuteronai) tebeturi „didelę ydą: žinodami, jog pagal labai seną popiežininkų paprotį Lietuvos ir Žemaitijos parapijose [...] švenčiami kokio nors šventojo atlaidai, pavyzdžiui, šventosios Onos Batakių (Botoki) miestelyje, šv. Jokūbo Švėkšnoje, garbingosios mergelės Marijos Šiluvoje, kryžiaus Jurbarke ir Kristaus kūno Tauragėje

Ragainės pilies griuvėsiai 2011-aisiais

(Tauroga), dangun žengimo Veliuonoje [...], ten keliauja ir nusikalsta bjauriausia stabmeldyste“. 1735 ir 1772 m. Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčia perstatyta, tačiau, rodos, vis toje pačioje M.Mažvydą menančioje vietoje. Šventovėje ir toliau, iki pat 1944 m., vyko ne tik vokiškos, bet ir lietuviškos pamaldos. Karo metu apgriauta bažnyčia 1967–1968 m. perstatyta, pritaikyta kitoms reikmėms. 1993 m. leista joje įrengti stačiatikių maldos namus, vėliau ir katalikų (daugiausia – lietuvių) koplyčią. 1998 m. prie pastato, ant mažiau matomos šoninės sienos, pritvirtinta M.Mažvydo atminimui skirta lenta. Vis dėlto 2011 m. bažnyčia tebeatrodė liūdnai: didžiojoje pastato dalyje gyveno žmonės, pirmajame aukšte veikė baldų parduotuvė, buvusį šventorių, kuriame, tikėtina, palaidotas M.Mažvydas, dengė asfaltas. Ragainės vystymuisi nemenkos įtakos turėjo minėtas kelias, kuriuo iš LDK, iš Žemaitijos vykta į Prūsiją. Per Tauragę, Kalėnus, Vilkyškius atvingiavęs vieškelis kirsdavo Šereiklaukio mišką, užliejamą Ragainės vingio vietovę ir atsiremdavo į Nemuną. Ten dar nuo kryžiuočių laikų būta perkėlos. Kelto, vėliau ir garlaivių prieplaukos vieta Ragainėje lengvai atsekama – Nemuno pakrantė ties ja tebėra sutvirtinta mediniais poliais,

šalia iš vandens kyšo švartavimuisi naudotas betono luitas. Dešiniajame upės krante buvo kita, matyt, paprasčiau įrengta prieplauka. Jos svarbą liudija faktas, kad 1705 m. žemėlapyje šalia pažymėti „šancai“ – gynybiniai įtvirtinimai. Įdomu, kad šioje kasmet užliejamoje vietoje, ilgą laiką veikė smuklė. Nūnai statinių žymių prieplaukos vietoje nelikę, tačiau aišku, jog jos būta maždaug 200 m aukščiau Lietuvos pasieniečių bokštelio. XIX a. pabaigoje Ragainė tapo vienu svarbiausių lietuviškos spaudos leidimo centrų, viena iš vietų, kurioje, apsirūpinę leidiniais, savo kelią pradėdavo knygnešiai. 1880–1884 m. čia veikė žydui J.Albanui ir lietuviui Kristupui Kybelkai priklausiusi spaustuvė (kartu – knygynas). Be kelių kitų lietuviškų leidinių, joje 1883 m. išspausdinti penki pirmieji „Aušros“ numeriai. Su jų pasirodymu prasidėjo tikrasis lietuvių tautinis Atgimimas – nauja epocha tautos gyvenime. Nors pagrindiniu „Aušros“ leidimo iniciatoriumi pagrįstai laikomas Jonas Basanavičius, jį redagavo ir lietuvininkai – Ragainėje kurį laiką gyvenęs Jurgis Mikšas ir Martynas Jankus iš Bitėnų. Spausdinant „Aušrą“ talkino ir Frydrichas Storostas. Jis laikraščių parūpindavo savo broliui Vilhelmui. Paveiktas „Aušros“, šis

Vytenio Almonaičio nuotrauka

įsitraukė į lietuvininkų tautinį sąjūdį, tapo vienu jo lyderių, 1907 m. pasivadino Vydūnu. Kaip žinia, „Aušra“ pažadino ir kitą didį lietuvį – Vincą Kudirką. 1884 m. spaustuvę perpirko Julius Zybertas (Siebert), be kita ko, leidęs savaitraštį „Niamuno sargas“, skirtą mažlietuviams. 1889–1890 m. spaustuvę valdė Kristupas Voska ir Martynas Jankus. Nuo ketvirtojo numerio joje spausdintas kitas ypatingą reikšmę tautinės sąvimonės formavimuisi turėjęs leidinys – „Varpas“. 1890 m. ten gimdavo ir žurnalas „Ūkininkas“. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Ragainė tapo svarbiu Vokietijos imperijos pramonės centru. 1910–1912 m. ten, Nemuno pakrantėje, pastatytas celiuliozės fabrikas – didžiausia miesto įmonė. 1926 m. joje dirbo 1000 žmonių, per metus būdavo pagaminama apie 40 000 t celiuliozės. Popieriaus mase virsdavo ir dalis Jūros upe atplukdytų popiermalkių. Sovietmečiu įmonė veikė toliau, tačiau technologijoms senstant tapo viena didžiausių Nemuno bei Kuršių marių teršėjų. Jos aukšti, iš Lietuvos pusės gerai matomi kaminai, iki šiol atrodo grėsmingai. Vis dėlto netoli Ragainės neseniai prasidėjusių atominės jėgainės statybų fone jie lieka beveik smulkmena. 1944 m. spalį per Ragainę paupiais

nusidriekė fronto linija. Įsitvirtinusi dešiniajame Nemuno krante, SSRS kariuomenė pradėjo Ragainės ir jos apylinkių bombardavimą. Panaudodama natūralią kliūtį – upę – ir gynybinėms pozicijoms tinkamas aukštumas, Vokietijos kariuomenė Raudonosios armijos puolimą bandė pristabdyti. Todėl Nemuno šlaitai Ragainės apylinkėse išvagoti apkasų, jose gausu kulkosvaidininkams skirtų betoninių „lizdų“. Tačiau šie įtvirtinimai nepadėjo – vokiečių daliniai turėjo trauktis, ir 1945 m. sausio 17 d. sovietinė kariuomenė užėmė Ragainę be mūšio. Dauguma iš 10 000 miesto gyventojų spėjo pasitraukti. Išdrįsusieji likti turėjo patirti užkariautojų žiaurumus, pergyventi daug gyvybių nusinešusį badmetį. 1947–1951 m. visi likusieji ragainiškiai, nepaisant tautybės, buvo išvežti į Rytų Vokietiją. 1946 m. Ragainė virto Nemanu, miestą palaipsniui užpildė iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų atsikraustę žmonės. Dauguma jų buvo rusakalbiai, tačiau įsikūrė ir nemažai likimo nublokštų lietuvių. Ilgus dešimtmečius jie buvo ištirpę „tarybinės liaudies“ masėje, tačiau Lietuvoje prasidėjęs Atgimimas įkvėpė ir juos. Lietuviai pradėjo burtis į bendruomenę ir ginti savo teises. 1989 m. pasisekė išsireikauti, kad vietos darželyje atsirastų lietuvių vaikų grupė, kad mokykloje būtų mokoma ir lietuvių kalbos. Nemažai kitų sumanymų nebuvo įgyvendinta dėl vietinės valdžios varžymų ir trukdymų. 2011 m. Ragainėje tarp 12 000 miestiečių tebegyveno nemažai lietuvių. Gimtosios kalbos, lietuvių etninės kultūros ir muzikos pamokas 2-oje vidurinėje mokykloje 2010 m. lankė 123 moksleiviai, juos mokė penki mokytojai, kuriems atlyginimus mokėjo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. 2011 m. vienas ilgiausiai Ragainėje dirbusių mokytojų – Jonas Glinskis – deja, tapo nepageidaujamu Rusijos Federacijoje asmeniu. Dėl šios ir kitų priežasčių šiemet Ragainėje dirba tik trys iš Lietuvos atvykstantys mokytojai, jų pamokas lanko 86 mokiniai. Vilties teikia tai, kad beveik pusė 2-osios vidurinės pirmaklasių – net 23 vaikai – be kitų dalykų, rugsėjį pradėjo mokytis ir lietuvių kalbos.

„Vakaro žiniose“ – klaidinga informacija apie mūsų kraštietį Alma MIZGIRIENĖ

„Vakaro žiniose“ 2011 09 27 dienos numeryje, antrašte „Netekome muziko“ išspausdintame straipsnelyje apie muziką Boleslovą Zubricką yra grubi klaida, kurią būtina ištaisyti. „Vakaro žiniose“ rašoma: „Rugsėjo 23 dieną, eidamas 82 metus, Anapilin iškeliavo chorvedys, muzikologas, humanitarinių mokslų daktaras Boleslovas Zubrickas. Iš Skuodo kilęs žemaitis...“. Kilmės vieta klaidinga. B.Zubrickas yra mūsų kraštietis, tauragiškis, tiksliau, skaudviliškis. Jis gimė 1930 m. balandžio 5 d. Skaudvilės valsčiaus Vaidatonių kaime, valstiečių šeimoje. 1946–1952 m. mokėsi Tauragės rajono Skaudvilės vidurinėje mokykloje. 1952–0954 m. studijavo Klaipėdos mokytojų instituto

Boleslovas Zubrickas, 1954 m. Autorės asmeninio archyvo nuotrauka

Istorijos fakultete, kuriame mokiausi ir aš. Tai mano kurso draugas, tylus, uždaras, mėgęs labiau muziką nei istoriją. Po paskaitų skubėdavo į

Klaipėdos muzikos mokyklą, kuri buvo įsikūrusi toje pačioje Salomėjos Neries gatvėje. Mūsų kurse mokėsi linksma ir graži Regina Rumbutytė. Draugavo jie neišsiskirdami iš kitų, kukliai, nes visų galimybės buvo vienodos – buvo sunkūs pokario metai, kurie mūsų nelepino, buvo tik vienintelis noras – baigti mokslus ir pradėti dirbti. B.Zubrickas, baigęs Klaipėdos mokytojų institutą, vedė Reginą. 1954–1973 metais abu mokytojavo Palangos vidurinėje mokykloje. 1957 m. gimė duktė Violeta, muzikos vyr. mokytoja. Anūkai: Laurynas, gimęs 1983 m., ir Viltė Marija, gimusi 1992 m. B.Zubrickas buvo nepaprastų įgimtų gabumų muzikai žmogus. Apie jo nuopelnus galima paskaityti įvairiuose leidiniuose, jo išleistose knygose „Tarybų Lietuvos chorai“, 1979 m., „Tarybų Lietuvos chor-

vedžiai“, 1984 m., „Moksleivių chorai“, 1988 m. Jis įkūrė Palangos muzikos mokyklą, bendravo su kompozitoriumi Juozu Karosu ir kitais žymiais Lietuvos muzikais. Visų jo darbų šiame rašinyje išvardyti neįmanoma, mano tikslas – ištaisyti grubią spaudos klaidą. B.Zubrickas apdovanotas Spaudos žymūno ženklu 1980 m., Kultūros žymūno ženklu 1985 m. Iki mirties domėjosi ir Lietuvos istorija, rašė straipsnius spaudai. 1984 m. apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją. Archyvuose rado giminės bajorystės kilmės dokumentus, tačiau savo bajoriška kilme nesididžiavo ir leidiniuose nesigarsino, visą gyvenimą išliko kuklus, doras ir nepaprastai darbštus. B.Zubricko gyvenimo moto buvo „Padėk, Dieve, man likusiuose gyvenimo darbuose“. Sunki ir ilga liga nutraukė darbus. Aš mokiausi iš nuoširdaus mokslo draugo ir didžiuojuosi, kad ši

kukli asmenybė – Tauragės krašto žmogus. B.Zubrickas yra palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse menininkų kalnelyje. Ramybė jam.

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ priedas Vyr. redaktorius Renaldas Malychas Projekto koordinatorius Eugenijus Skipi�s Kalbos s�listės Raimonda Alysienė Birutė Slavinskienė Dizainas Živilė Mockutė Bendradarbiai: Dr. Vytenis Almonai�s Edmundas Mažrimas Vilija Užmiškienė Sigitas Kancevyčius Alma Mizgirienė Finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas Skelbiant priede išspausdintą informaciją nuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Taurragis Nr. 10  

istorija, fotografija, kultūra