Page 1

SwO

Nr. 14 2014 rugpjūtis

street

diva y r r e b r u B Justina ,

TALENTAI IR DARBAI

BĖGTE SU TENDENCIJOMIS

VAKARĖLIŲ REPORTAŽAI TAVO MALONUMAS GREITAME MIESTO RITME!


SwO

street

SwO street – nemokamas miesto žurnalas.

Akvilė Lesauskaitė VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ / EDITOR-IN-CHIEF Anžela Ter-Vardanian KŪRYBOS DIREKTORĖ / CREATIVE DIRECTOR Agnė Bolytė KALBOS REDAKTORĖ / LANGUAGE EDITOR AUTORIAI / WRITERS: Monika Bartoševičiūtė Teklė Jasenkaitė Toma Mačiulskytė Rasa Sadauskaitė Džiulija Tunian Edgaras Vladimirenko FOTOGRAFAI / PHOTOGRAPHERS: Darius Gražys (viršelis / cover) Vaidas Jokubauskas Benas Navanglauskas Vismantas Stankevičius Ieva Stepšytė Ačiū prisidėjusiems / our precious contributors: Justina Čėsnaitė / Gabija Varnaitė / Jurga Kartu / Boho Chic Boutique / Qpolo / Sonar komanda / Menų fabrikas Loftas / Satta Outside organizatoriai / Daniel Liminovic / Major Amber Models / Arminas Šalkauskas / Topmodels Management / Vitalija Malyško / Erika Stojanova

Dizainas / design: SwO © SwO street Nr. 14 (2014 rugpjūtis)

Leidinyje panaudotos nuotraukos bei straipsniai, jei nenurodyta kitaip, yra UAB SwO group nuosavybė. Naudoti ir platinti informaciją be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

Mes visada laukiame talentų! Rašykite mums laiškus el. paštu redakcija@swo.lt.

SwO

|2

www.swo.lt


Kultūros faktas: liepos 6 nuo šiol skelbiama nacionaline Tautinio kostiumo diena. Neatskirti Burberry nuo Wang būtų nuodėmė, o ar pavyktų atskirti Lietuvos regionus pagal kostiumą?.. Va, pavyzdžiui, krepšelius visos moterys anksčiau slėpė sijono užantyje, tik klaipėdietės juos puošė, vadino delmonais ir segdavosi ties klubu prie sijono. Dar jos, beje, vienintelės ir ant arklių jodinėdavo apsipirkti ar... šiaip, pabūti su draugais. Galima pasidžiaugti: Burberry anoje pastraipoje paminėjau ne veltui, nes ateidami į Vilnių, šie į mus kreipėsi ir prasidėjo tikrai graži draugystė. SwO merginos ne tik traukė į Londoną stebėti kolekcijos pristatymo tenykštėje mados savaitėje, bet paturbintų pastelių mados namų pavasario kolekcijos delninės, nėriniuoti šortai ir kiti elementai įamžinti Dariaus Gražio fotosesijoje ir mūsų viršelyje. Festivalių vasara: mūsų vakarėlių reporteriai, tarp kurių šįkart įsisukau ir aš – Benas, Teklė, Monika, Rasa, Džiulija, Ieva – apžvelgė ir parengė rinkinuką, kuriame įtraukti įstabiausi šio meto koncertai. Rasa aplankė legendinį festivalį Sonar, ir Barselonos įspūdžiai tikrai sunkiai išdildomi, bet kai geriau pagalvoji, net pavydu sau pačiam darosi, kokių vietų ir iniciatyvų mes turime čia pat. Nuo Lofto iki Vasaros terasos, nuo Sūpynių iki Sattos... Trumpai ir sutartinai nuo viso SwO: ačiū už atsivežtus Mount Kimbie, Moderat ir visiems organizatoriams tiesiog už tai, kad esate ir darote nesustodami! Mados tendencijos: ko ir reikėjo tikėtis, įprastą mados srautą, kaip ir televizijos (jei tokią žiūrite) programą, vasarą nutraukia ir pakoreguoja futbolo čempionatas. Apie komandas ir jų atgarsius mados rinkoje, hashtagus ir sportinę stiliaus karštligę pasakoja Edgaras.

NUMERYJE SKAITYKITE: 4|

Urbanistinis romantizmas: Vilnius

16|

„Mount Kimbie“ – muzikos ir mados sintezė

18|

„Sonar“ – spyris gyventi šia akimirka!

21|

„Sūpynės 2014“

22|

Bėgte su tendencijomis: mada alsuoja futbolo nuotaika

24|

Moderat ir už galvos susiėmęs Vilnius

26|

Ar įmanoma į Lietuvą atsivežti jausmą, kilusį parke?

32|

„Tundra 2014“: žiūrime!

34|

Gatvės šokis – kultūra su nerašytomis taisyklėmis

36|

Estetikos varžybos „A’Design“ konkurse

38|

A*PPVT - naktinio gyvenimo fotografė

40|

Jack Hughes: „spaudimas nenuvilti – iliustratoriaus darbo kasdienybė“

Iki greito!

42|

Logiška ir tiksli Yasutoshi Ezumi kūryba

Akvilė

44|

Vaidas Jokubauskas ir grožio negražume paieškos

48|

Fotosesija: stileivos dienoraštis

Interviu: rugpjūčio numeryje kalbiname Victorą Diawarą apie LRT Opus terasą ir urbanistinio ūkininkavimo idėjas, Skillz studijos įkūrėją ir hip-hopo šokėją Dmitrijų Fofonovą, tarp mados, tamsos ir vizijų kūrybiškai balansuojantį fotografą Vaidą Jokubauską, mados iliustratorių Jack Hughes, o kur dar tokie atradimai, kaip A*PPVT ir... Verskite ir sužinokite patys!

Nuotraukų autoriai 2 psl. (iš viršaus į apačią): Agnė Papievytė, Benas Navanglauskas, Sonar.es archyvas, Anžela-Ter Vardanian. Nuotraukų autoriai 3 psl. (iš kairės į dešinę): Akvilė Lesauskaitė, Benas Navanglauskas.

www.swo.lt

3 | SwO street


Basutės: Agnė Kuzmickaitė

Urbanistinis romantizmas: Vilnius

Fotografas: Darius Gražys Modeliai: Justina Čėsnaitė, Gabija Varnaitė Vizažistė: Jurga Kartu Stilius: Akvilė Lesauskaitė, Anžela Ter-Vardanian Fotografuota restorane Qpolo

SwO

street | 4

www.swo.lt


Suknelė: Agnė Kuzmickaitė

www.swo.lt

5 | SwO street


Suknelė: Agnė Kuzmickaitė

SwO

street | 6

www.swo.lt


Suknelė ir basutės: Burberry Prorsum

www.swo.lt

7 | SwO street


Striukė: PUMA Sijonas: D.Efect Basutės: Agnė Kuzmickaitė

SwO

street | 8

www.swo.lt


DelninukÄ—s, apatiniai ĹĄortai: Burberry Prorsum

www.swo.lt

9 | SwO street


Kepurė su snapeliu: labàdienà Maudymosi kostiumėlis: Agnė Kuzmickaitė Basutės: Burberry Prorsum Džemperis: Agnė Kuzmickaitė Sijonas aukštintu liemeniu: Burberry Prorsum Basutės: Burberry Prorsum

SwO

street | 10

www.swo.lt


www.swo.lt

11 | SwO street


SuknelÄ—: Lilija Larionova

SwO

street | 12

www.swo.lt


Suknelė: Agnė Kuzmickaitė Sportiniai batai: PUMA by Alexander McQueen

www.swo.lt

13 | SwO street


Pilkas megztukas, sijonas aukĹĄtintu liemeniu ir basutÄ—s: Burberry Prorsum

SwO

street | 14

www.swo.lt


DelninukÄ—s, apatiniai ĹĄortai: Burberry Prorsum

www.swo.lt

15 | SwO street


„MOUNT KIMBIE“ – MUZIKOS IR MADOS SINTEZĖ MONIKA BARTOŠEVIČIŪTĖ FOTOGRAFAS BENAS NAVANGLAUSKAS

Ko tikėtis iš festivalio „Satta Outside“,

Lietuvos jaunimui – drąsos ir originalumo.

jei likus mažiau nei dviems mėnesiams

Kiekvieną vasarą pastebimos vis naujos

nekantraujančiųjų publiką jau apšildo gyvy-

Vilniaus tendencijos, o viena smagiausių yra

bingieji „Mount Kimbie“? Birželio 12 dieną

ta, jog žmonės pradėjo labiau rūpintis ir savo

„Vasaros terasoje“ koncertavusi elektroninę

natūralia išvaizda: vieni geriausių vakarėlio

muziką kurianti grupė skleidė turtingus gar-

stiliaus egzempiorių buvo apsirengę paprastais,

sus, pritraukusi meilę muzikai prisiekusią

žemės spalvos drabužiais, tačiau veidą puošė

publiką.

britams

išpuoselėta barzda ar ūsai arba stilinga, „ką-

pasirūpino „Without Letters“, lietuviai, kurie

tik-po-kirpyklos“ šukuosena. Žinoma, dar ilgą

mus maloniai nustebino aštresniais garsais,

laiką vyrų madoje figūruos snapback stiliaus

jaunatviškumu ir muzikos kokybe. Ketveri

kepurės ir languoti marškiniai, o kol kas ir mes

metai laukimo ir persikraustymas iš pajūrio

jiems nesakome „iki“! Beje, merginos taip pat

į sostinę – duetas turėtų daug ką papasakoti

neatsispiria galvos aksesuarams: gėlių lanke-

savo ištikimiesiems gerbėjams! „Mount Kim-

lius keičia skrybėlės ar įmantresnė šukuosena

bie“ jau spėjo pasirašyti kontraktą su viena

su puošmenomis.

Vietos

„sušildymu“

didžiausių elektroninės muzikos leidyklų „Wrap Records“, išleistį albumą „Cold Spring

„Satta“ festivalis keliasi į Pape miestelį Latvijo-

Fault Less Youth“ ir su juo apkeliauti kone visą

je, o eilėje į sceną jau rikiuojasi Dirty Beaches,

pasaulį – tokiais tempais per pastaruosius me-

Kode9, Submotion Orchestra, Forest Swords ir

tus ir kilo grupės populiarumas. Lietuvoje taip

King Midas Sound. Susitiksim?

pat buvo galima išgirsti naujausiojo albumo repertuarą, prabilusį šiltu vokalu, bei eksperimentiniais garsais. Negalėjome nepatyrinėti ir susirinkusiųjų melomanų stiliaus. Likau maloniai nustebinta: ryškūs, džiunglių ir gyvūnų raštų motyvais puošti džemperiai, iš populiariųjų serialų, tokių kaip „Games of Thrones“ pasiskolinti akcentai, buvo tai, ko ilgai trūko mūsiškiam

SwO

street | 16

www.swo.lt


cloud

und o s / / : s p htt

www.swo.lt

bie

ntkim u o m / m .co

17 | SwO street


„SONAR“ – SPYRIS GYVENTI ŠIA AKIMIRKA! RASA SADAUSKAITĖ FESTIVALIO ORGANIZATORIŲ NUOTRAUKOS

Matyt, puikiausias bet kokio festivalio pristatymas turėtų būti jame dalyvausiančių ar jau dalyvavusių atlikėjų sąrašas. O dar kai tuo pačiu metu po festivalio vardu vyksta ir spalvinga šūsnis stiprių muzikos įrašų kompanijų organizuojamų renginių aplink Barselonos apylinkes, tai tampa rimtu argumentu teigti, kad Sonar yra festivalio vardas, kurį būtina išgirsti! Trys dienos ir trys skirtingos Sonar lokacijos po negailestingai kaitria Barselonos saule. Tiesa, oficialiai veiksmas čia skirstomas į dvi dalis – „Sonar by Day“ ir „Sonar by Night“, tačiau nepaminėti „Sonar Off “ tikriausiai būtų tas pats, kas išeiti į vakarėlį vilkint flanelės pižama ar šokių aikštelei pasirinkti labiausiai trinančius batus.

SwO

street | 18

Vienas didžiausių tarptautinių elektroninės muzikos festivalių, vykstančių Barselonoje ir ne tik, jau nuo pirmųjų savo starto akimirkų nešė galingą šventės bangą. Visas miestas mirgėjo šio renginio reklaminėmis iškabomis, o žmonių ir žurnalistų antplūdis šurmuliavo Sonare ir neištirpo netgi didmiesčio gatvėse. Žmonių eilės driekėsi prie įėjimo vos atėjus laikui atverti muzikai duris, o scenos ir naujųjų medijų erdvės pildėsi akimirksniu. Viso festivalio metu, rodės, esi „šios akimirkos“ estafetėje – ilgiausias atlikėjų sąrašas, kurių tiesiog negali pražiopsoti, rankoje, o mobilus telefonas kišenėje, skimbčiojantis nuo žinučių, kviečiančių jungtis į „Sonar Off “ renginius. Į kurią pusę patraukti?

Stilistinių elektroninės muzikos pakraipų čia buvo apstu. Nuo melodingesnės pop elektronikos iki galingai skambančių ir ramiai stovėti nepaliekančių techno beatų. Kartais kiekvienai scenai gal ir pritrūkdavo stilistinio vientisumo, tačiau pasirinkti čia buvo iš ko. Atskirą savo kampą „SonarDome“ turėjo Red Bull Music Academy, kurių scenos vinimi be menkiausios abejonės buvo Buraka. Minia ėjo iš proto! Šokant netgi rodės, taip bus sujudinta žemė, kad iš po lauke patiestų dirbtinės vejos pakločių netrukus viens po kito ims kaltis žali daigai. Tokios lengvos beprotybės būta tikrai visur. „SonarVillage“ scenoje pirmąjį festivalio vakarą atlikėja MO energingu pasirodymu kurstė visą pagrindinę „Sonar by Day“ erdvę, o vėliau ją pakeitė Richie Hawtin projektas „Plastikman“ su įspūdingomis projekcijomis. Stebėtinas garso elementų suvaldymas tik dar kartą įrodė šio prodiuserio talentą – minimalizmas, sukuriantis tam tikrą apeigą garsui ir vaizdui, leido pasijusti garsų dialogų apsuptyje. Verta išskirti ir dar daugiau. Puikus gyvai atliktas Trentemoller pasirodymas „SonarHall“ erdvėje bei itin įsimintinas James Murphy + 2manydjs projektas „DESPACIO“ – labai riboto dydžio erdvė kurioje žmonių skaičius negali viršyti 1200, vinilai, disco šokių atributika ir masyvi kolonėlių garso sistema. Visa šio projekto užmačia – prisimenant tradicijas sukurti atmosferą ir garsą to, kas buvo iš pat pradžių, vos tik užkūrus galingą DJ eros variklį. www.swo.lt


Rojalis įsuktas ir judam toliau! Diena Sonare, rodėsi, niekaip nesibaigia. Tik pradėjai vieną – žiūrėk, jau ir kitos rytas brėkšta. Sonaro miesto scenas, kokteilį rankoje, pasisvečiavimą įrašų kompanijų baseino ar paplūdimio pakrantės vakarėlyje keitė trumpos pertraukos – vidurdienio Barselonos turgus su šviežiom braškėm ar jūros gėrybės energijos baterijai įkrauti. Vasaros pakylėtas house‘as savo skonį šiam žanrui jau subrandinusius jo mylėtojus džiugino tokiais Mobilee Records grandais kaip Re.You, Anja Schneider, Rodriguez Jr. Labai nustebino ir „Touch of Class Sonar Off “ renginys su dar labiau neįtikėtinu atlikėjų sąrašu: Eric Volta, Jay Haze, No Regular Play ir kiti leido pajusti tikrą kokybės skonį, kylantį saldinant gyvenimą ne tik braške burnoje, ir suvokti, kiek nedaug naujausias iPod’as reiškia muzikoje. Tikrai didelę nuostabą ir malonumą kėlė šių metų „Sonar Off “ įrašų kompanijų ir atlikėjų sąrašiukas, kuris kaip niekad didelį dėmesį skyrė ryškesniems pastarojo meto pogrindinės elektronikos artistams (Mobilee, Touch of Class, No.19 Music, Circus Company ir kt.). Bediskutuojant su tais, kurie apsilankymus Sonare skaičiuoja jau ne pirmus metus, nesunku pastebėti spėlionių, kad ar tik nebus tikrasis festivalio veidas nusisukęs į būtent šiuos renginius? Įsitikinti sunku, nes tik pirmuosius metus žvalgomės po šio festivalio meniu praktiškai, tačiau kad skirtumas tarp pagrindinių ir „Sonar Off “ renginių didžiulis, tvirtinti galima drąsiai! O toliau į diskusijas įsivelia kiti elementai: skonis, suvokimas, kas kam gi ta elektroninė muzika yra, asmeninė patirtis, sklaidant elektroninės muzikos renginių asortimentą ir panašūs aspektai. Antros dienos didieji įspūdžiai prasidėjo su Bonobo bei Jon Hopkins dieninėje programoje. Vardai kalba patys už save. Bonobo kaip visad pasirodė su puikiai sustyguota programa, kuri verčia užsimerkti ir pasinerti į muzikos galybę. O štai Jon Hopkins savo pasirodymu pasakojo itin jautrią įstoriją. Įtraukianti pradžia, žodžiai, nuostabiai suvaldyti žemų tonų garsai ir emocionalūs, masyvūs melodiniai pakilimai nuo lyrinės gaidos iki agresyvių ir galingų ritmų. Užnugaryje rodomi video klipai tik dar labiau aštrino jausmingą pasirodymą, o kūrinys „Collider“ tiesiog paliko be amo! Prie itin intymios atmosferos sukūrimo prisidėjo ir „SonarHall“ erdvė – milžiniškos raudonos teatro užuolaidos puikiai derėjo prie iškalbingos muzikos.

Šviesų efektai. Naktinėje programoje ypatingų aplodismentų ir bravo šūksnių sulaukė Richie Hawtin DJ pasirodymas. Šviesomis paišomos gėlės, itin taiklus šviesos žaismo pritaikymas ir derinimas su garso elementais – super! Toje pačioje „SonarClub“ scenoje ne ką mažiau įspūdingai pasirodė ir itin sėkmingas jungtinis projektas „Röyksopp & Robyn Do It Again Tour 2014“. Programa nuskambėjo tikrai įspūdingai, o pasirodyme buvo atliekami ir soliniai, žymiausi Robyn karjeros kūriniai. „SonarClub“ scena pasirodė provokuojanti ir jos neįmanoma buvo apleisti (su mažytėmis išimtimis) iki pat programos pabaigos. Tiems, kas leidžia save vadinti vakarėlių liūtais, tai buvo puiki galimybė išleisti savo vidinį žvėrį triuškinančiam šėlsmui. Be penktadienio naktį pasirodžiusių Röyksopp & Robyn, Richie Hawtin, Loco Dice, čia aptinkami buvo ir tokie atlikėjai kaip Four Tet, Massive Attack, Rudimental. Tiesa, Rudimental pasirodymas lauktas su nekantrumu, tačiau įspūdis išliko blankokas. Šie pasirodė labai chaotiški ir dedantys pernelyg daug pastangų masyviam šou ant scenos. Vienas iš stipresnių atradimų, privertęs aplodismentus dalinti iškeltomis rankomis į viršų, buvo Matthew Dear. Nuolatinė dinamika minimalistinėje muzikoje, nuolatos vedanti į aiškią kulminaciją, kiekvieną minutę stiprėjantis šokio pojūtis. Kas mėgsta stipriau – tikrai rekomenduoju. Hiperbolizuoti nesinori, tačiau „SonarLab“ erdvė stingdė raumenis ir privertė kūną šiurpti. Pirmiausiai dėl Moderat, tada po Four Tet gyvų pasirodymų, vėliau dėl naujai atrasto Gesaffelstein. Čia žodžių, rodos, jau ir nereikia. Tai vieni tų pasirodymų, apie kuriuos kalbėti norisi kuo mažiau, nes kartą išgirdus, tiesiog, beprasmiška stengtis apibrėžti, kaip gerai tai buvo, tai nenusakoma!

Lykke Li – su smalsumu laukta ir išgirsta. Kaip bebūtų keista, žodžius norisi rinkti tik geriausius, bet kritiškos pastabos juos lenkia. Scenografija patraukianti – šmėkliška, tamsi dėl taip ir neišsisklaidančio dūmų ūko ant scenos – atrodo neblogai, atlikėja puikiai išmano savo vaidmenį, įtraukianti atmosfera yra. Tačiau nuolatos skausmingai surauktas Timotej Zachrisson veidas ir po pusės praėjusio pasirodymo laiko vis dar laikoma ta pati gaida, kuri jau, rodėsi, tęsia ne kelias, o vieną ir tą pačią dainą, suteikė progą užklysti ir nuoboduliui. Nelabai norisi ko nors nepaminėti. Prie visų išvardintų dar galima pridėti Tiga (paryčiams išaušus nuostabus šokis liūtyje basomis, permirkusių plaukų sruogoms besiplaikstant apie akis) ar Laurel Halo („SonarCar“ scenoje, kur teko ne tik šokio judesiais pasimėgauti muzika, tačiau ir ritmiškai pamindyti pedalus priešais sceną buvusiame mašinų atrakcione!). Na va. Ir norisi versti dar vieną lapą, ir viską pradėti vėl nuo pradžių, tik su dar daugiau detalių, kaskart vis aitriau jautrinančių prisiminimus ir įspūdžius. Vos kelios dienos ir Barselonos, Sonaro bei jo žmonių sunku nepasiilgti. Būtent pastarieji jame kūrė nepakartojamą atmosferą, besimėgaudami muzikos ir kokybės sąjunga. Viena, ką galiu pasakyti, bandydama užbaigti – panele Barselona, pone Sonar, mes tikrai sugrįšime dar vienai pažinčiai su jumis! Todėl ačiū organizatoriams. Ar per anksti būtų pradėti planuotis jau kitą vasarą?

2014/

.es/en/ r a n o s / / :

http www.swo.lt

19 | SwO street


SŪPYNĖS 2014 TEKSTAS: RASA SADAUSKAITĖ NUOTRAUKOS: BENAS NAVANGLAUSKAS

Birželį gaudėm „Sūpynių“ vėją bei supomės iš visų jėgų ir su geru garsu: aukštyn, žemyn, tarp miško ir vandens, tarp garso ir netyčia aptiktos visiškos tylos... Nors du pagrindiniai hedlaineriai ir neatvyko, užsisupom kaip reikiant, o po festivalio, pilno aštrių spagečių, dešrainių, nykaus lietaus ir nesustabdomų šokių, prisirankiojome eilę muzikinių rekomendacijų ilgam rugpjūčio grojaraščiui: Sigha & Shifted, Darius Vaikas, Laurel Halo, Fred P. AKA Black Jazz Consortium, Mantas T. (Partyzanai), Without Letters, Sraunus, FUME, Teams, Noid, Split Pulse, Shn, Monkey Brothers, 96wrld, Calli, Intakz, Girių Dvasios, LSAR.

cebook .

ww.fa https://w l. esfestiva

: Daugiau yn com/sup

www.swo.lt

21 | SwO street


BĖGTE SU TENDENCIJOMIS: MADA ALSUOJA FUTBOLO NUOTAIKA EDGARAS VLADIMRENKO

Nuotraukos iš Burberry (psl. kairėje), Givenchy (1) ir Aprangos (likusios) archyvų

Drauge su šią vasarą Brazilijoje nusileidusiais pasaulinio lygio futbolininkais metas pažvelgti ir į savo žaidimo stilių – tiek stadione, tiek spintoje. Mada itin mėgsta paminėti didžiausius pasaulio sporto renginius, tad 2014-tieji – puikus metas sporto tendencijai vėl užimti savo lyderės pozicijas. Dizaineriai švenčia naują atletikos nuotaiką su dinamiškos sporto aprangos skoniu. Patikėkite, sporto tendencija (vertinant pagal praktiškumą) yra aiški nugalėtoja. Atėjus liepai 2014-tųjų FIFA pasaulio futbolo čempionatas vertė naują puslapį – komandos kovojo ketvirtfinaliuose. Tikime, jog SwO street skaitytojai yra užsidegę futbolo aistruoliai, o savo mylimiausias rinktines palaiko kiekviename FIFA čempionate. Tad šį sezoną siūlome pažvelgti į madą įvairių šalių rinktinių žaidėjų ir gerbėjų akimis – puiki alternatyva tiesmukiems komandų marškinėliais su emblemomis. Oficialiai skelbiame, jog mes – už skoningą mylimiausios rinktinės palaikymą!

SwO

street | 22

www.swo.lt


#TeamBrazil

#TeamItaly

#TeamArgentina

Žavinga FIFA pasaulio futbolo čempionato rinktinė ir šiais metais čempionato šeimininkė – bene labiausiai dėl futbolo pakvaišusi ir iš proto einanti šalis – Brazilija. Vertėtų atkreipti dėmesį į šios tropikų šalies vėliavą, kurioje dominuoja gan ryškios spalvos. Todėl nebijokite išbandyti šių metų sporto tendencijos siūlomų ryškiausių psichodelinių spalvų. Atsargiai jas maišykite tarpusavyje (svarbiau išskirti vieną akcentą). Šių spalvų intensyvumas ne tik atletiškai nuteiks dienai, bet taip pat atgaivins karštą popietę.

Italai – taip pat FIFA futbolo čempionate nemažai pasižymėjusi komanda. Ji jau yra laimėjusi net 4 kartus. Palaikydami Italiją neužmirškite aksesuarų. Tiesa, išsirinkti bus tikrai nelengva. Prada mados namai siūlo sportinius batelius, inkrustuotus dideliais kristalais. Daugelis mados namų susižavėjo 2014 pavasario-vasaros sezono sutraukiama rankine (bucket bag). Šis rankinės modelis gaminamas iš itin minkštos ir spalvingos odos. Dar, be abejonės, – sportiniai bateliai. Juos jau matėme visur, ir, regis, šis batų modelis dar ilgai neketina trauktis iš mados radaro.

Saulė Argentinos vėliavoje siejama su jūra, todėl šią vasarą siūlome paieškoti stilingai sportiško kostiumėlio maudynėms ar kito vandens sporto aprangos modelio savo stiliui. Argentinoje buriavimas yra taip pat populiarus sportas. Šį sezoną išbandykite ir „kietąjį“ sluoksniavimą. Pvz., sportiškos tamprės po sijonu, sportinė liemenėlė po permatomo audinio palaidine ir laisvo silueto laisvalaikio švarkas. Mes prižadame, jog vandens sporto aprangos elementai bus vieni patogiausių rūbų šį sezoną.

Švarkas, sportbačiai – Stradivarius.

Įvaizdis Givenchy.

Rankinė Massimo Dutti.

#TeamFrance

#TeamNethelands Nyderlandų rinktinės startas čempionate puikus – negailestingai atkeršyta ispanams, nugalėta Australijos rinktinė. Nebūtų keista, jei pusė skaitytojų prie televizorių ekranų palaiko būtent šią šalį. Nyderlandai gana lietinga šalis, Lietuvoje taip pat pasitaiko liūčių. Dizaineriai siūlo labai patogią išeitį – stilingas ir itin lengvas neopreno striukes (angl. anorak). Kapišono, kišenių, raištelių ir užtrauktukų detalės paverčia šį modelį atletiškesniu. Siūlome neopreno striukes dėvėti prie klasikinės dienos aprangos. Tai puikus urbanistinis aprangos sprendimas – aukštųjų technologijų ir mokslo akcentų dermė.

Dar viena Europos šalis – Prancūzija. Šios šalies vėliavos spalvos ir gili mados tradicija puikiai akompanuoja kitai sporto tendencijai – atletiškai vakaro aprangai. Tai kūno linijas pabrėžiančios mini suknelės, laisvi satino „treningai“ su plėvesuojančiomis palaidinėmis. Vasaros įdegiui pabrėžti puikiai tiks modeliai, atidengiantys nugarą, skeltukai sijonuose ar tinklinis audinys. Gilus mėlio atspalvis, aistringa raudona ar akinanti balta – tokia paletė suteiks lengvos paryžietiškos elegancijos. Šortai Bershka. Suknelė Mango.

#TeamMexico Paskutinė (bet tikrai ne prasčiausia) mūsų sąraše yra Meksikos rinktinė. Šalies kraštovaizdis kalnuotas, tad neatsispirsite naujausiam dizainerių pasiūlymui – platiems bermudams (dažniausiai jie siekia iki kelių arba aukščiau). Šio modelio šortai siuvami iš įvairiausių spalvų medžiagų. Dėvėkite juos žemai ant klubų, rankas laikykite kišenėse – tai neabejotinai įneš sportinės laikysenos pliūpsnį. Karštai vasaros dienai siūlome marškinėlius ant petnešų arba atvira nugara. Ieškokite spalvų, kurios atkartotų Meksikos rinkinės aprangą – žalios, baltos ir juodos atspalvių. Actekų raštai ar akcentai – smagi detalė. Maudymosi kostiumėlio dalis – Pull and Bear.

Striukė Pull and Bear.

23 | SwO street


MODERAT IR UŽ GALVOS SUSIĖMĘS VILNIUS Muzikiniai žurnalai apie juos lyg susitarę recenzijose vartoja vieną žodį: „užkabina!“ (angl. catchy). Kas tie Moderat, į kurių koncertą sostinėje bilietai buvo iššluoti labai anksti, o koncerto erdvė perkelta į kitą angarą Naujamiestyje? Poros muzikinių vardų – Modeselektor ir Apparat – junginys ir yra Moderat. Kitaip tariant, tai vyrukai, parenkantis muzikos toną ir dermę (Modeselektor duetas, arba Sebastian Szary bei Gernot Bronsert) ir trijulės aparačiukas, viską sustyguojantis savo galutiniais akcentais – Modeselektor, už kurio vardo slypi Sascha Ring. Sascha, Sebastian ir Gernot – trys berlyniečiai, sujungę kūrybines jėgas 2002-aisiais, kad pagrotų naktiniuose klubuose, po gana netrumpų dvylikos metų kartu su dideliu užsidegimu šiandien skleidžia savo muziką pasauliniuose turuose bei yra viena geidžiamiausių elektroninės muzikos grupių. Jų birželio antra pusė, pavyzdžiui, buvo tokia: vienas savaitgalis – Barselonos Sonar festivalyje, iškart kitas po to – Vilniuje, tarp šių savaitės viduryje įsiterpiantis One Love festivalis Stambule, vakaras po Vilniaus – Vokietijoje, ir taip toliau... 2014 m. turas grupę nemažai pablaškys po Europą. Ir, žinoma, į socialinius tinklus po kiekvieno pasirodymo įkels sausakimšos minios nuotrauką iš kiekvieno aplankyto miesto. Nors vokalą įrašinėti tenka vieninteliam Sascha, kompiuteriu ir elektronika paeiliui dalinasi visi grupės nariai. Jie žurnalistams prisipažįsta, kad kartais kūrybinis procesas nepakenčiamai prailgsta dėl nesibaigiančių diskusijų apie muziką (och, kodėl kartais negalima tiesiog groti! - viename interviu atskleidė vyrukai), o geriausiai darbas vyksta... tyloje. Lofto erdves palyginę su puikiausiais Niujorko vakarėlių steidžais, Moderatai abejingų nepaliko ir susirinkusiųjų. Siauri lėktuvai, nuolatinės kelionės ir kiti kelionių vargai nesumenkina pasaulinių turų nešamo džiaugsmo. Ir tą, šokdami prie dvigubų ekranų projekcijomis puoštos scenos, galėjo patirti kartu su Moderat ritmais judantys Naujamiesčio svečiai. Loftas TV parengtas reportažas su grupe: https://www.youtube.com/ watch?v=nVxG-420Pfg&feature=youtu. be

SwO

street | 24

aceboo

ww.f https://w

.band

oderat k .com/m

www.swo.lt


AR ĮMANOMA Į LIETUVĄ ATSIVEŽTI JAUSMĄ, KILUSĮ PARKE? APIE „LRT OPUS“ TERASĄ KALBAMĖS SU V. DIAWARA AKVILĖ LESAUSKAITĖ FOTOGRAFAS: BENAS NAVANGLAUSKAS

MENŲ FABRIKAS „LOFTAS“ – turbūt tarpdiscipliniškiausia erdvė Vilniuje, po kurios stogu ir naujai duris atvėrusioje terasoje telpa įvairiausių požiūrių ir pomėgių žmonės. Čia gali palikti savo vaikus, kad šie šokinėtų ant batuto, krimsti sumuštinius, sutemus žiūrėti futbolą arba klausytis kylančios talentingos grupės, kartais – ir kokių wow vardų, kaip Xzibit, B-Real ir Demrick arba Moderat. Birželio pabaigoje apsilankėme svečiuose bei pakalbinome šios idėjos kaltininką Victorą Diawarą. Atrodo, kad kai tiki savo idėja, ima ir pamažu kuriasi stebuklas – sėdėdami ant minkštos dirbtinės vejos scenografiškai atrodančioje pakyloje, prisiglaudusioje prie vidinio Lofto kiemo sienos, kuri (turbūt dėl savo vintažinių sofučių) šiek tiek priminė serialo „Draugai“ konstrukcijas, kalbėjomės apie urbanistinės sodininkystės madas, apie nuolat netikėtumų pažeriantį gyvenimą Lofte, sužinojom ir tokių keistų fenomenų, kad turbūt įnoringiausi atlikėjai, labiausiai susirūpinę dėl savo įvaizdžio, yra reperiai (kas gana kontroversiška, prisimenant, jog repo muzika kilo iš gatvės ar netgi iš getų).

SwO

street | 26

www.swo.lt


Kad nufotografuotumėm Vee, fotografas Benas, kitaip žinomas dar kaip „Fotografas, kuris bijo žmonių“, nusprendė, kad visi ropšimės ant stogo per tvorelę. Todėl drąsiai galima sakyti, kad „LRT Opus“ terasa dienos šviesoje apžiūrėta ne tik iš viršaus, šokinėjant ant tinklo ir mėtantis pagalvėm, bet beveik iš visų įmanomų rakursų! Pati „Opus terasa“ man priminė vieną dalyką. Kadangi šiuo metu studijuoju kūrybinį verslą, man teko laimė susipažinti su viena dėstytoja, „Burbuliatoriaus“ organizatore, kuri ir labai kūrybiškai prisideda prie Vilniaus miesto plėtros, ir tuo labai domisi, tad iš jos sužinojau apie taktinį urbanizmą. Tai judėjimas, kai žmonės stengiasi atgaivinti miesto erdves. To pavyzdys galėtų būti toks: ateini į parkavimo aikštelę ir vietoj pastatytos mašinos randi užimtą vietą, geometrinį plotelį, kuriame žmonės pasitiesia dirbtinę žolės veją, susėda su stalais, kėdėm, pasistato kokį medelį ir tą vietą automobiliui tarytum okupuoja. Panašiai galvoja ir „Lofto“ komanda – jie stengiasi atgaivinti visą asfaltinę betono erdvę, suteikti žalumos, suburti žmones. Juk iš tikrųjų pirminė fabriko paskirtis visiškai ne tokia – tai ne tokia vieta, kurioje būtų jauku ir kurioje visi būriuotųsi. Bet „Opus terasa“ pritraukia labai daug žmonių. Kaip ji tapo tokia ypatinga, kad žmonės ėmė masiškai traukti į buvusio fabriko erdvę? Victoras. Aišku, turim labai didelę komandą, tačiau pagrindinės idėjos kyla iš žmonos ir manęs. Loftą įsigijome jau prieš septynerius metus, tiesa, jame dar neįsikūrėme gyventi patys, bet buvom pirmieji, kurie čia nusipirko plotą ir po to pavertė jį gyvenamuoju. Šiandien čia įsikūrę jau daugiau žmonių ir visi mes gyvename šiomis idėjomis – matom, kad gyvenimas loftuose, gamyklose ir t.t. tik populiarėja, kad už dešimties metų visų tų gamyklų, kurios dar yra išlikusios Vilniaus centre, nebeliks, pasitrauks ir gamyba – ši persikels už miesto. Jau ir šiandien gamyba čia minimali, erdvės transformuojasi daugiausiai į biurus arba loftus. Be to, esame miesto centre, nuo čia į senamiestį patekti užtruktum tik dešimt minučių. Ši lokacija mums tapo asmeniška, čia pradėjome viską vystyti (čia pat turime ir įrašų studiją), čia iš tikrųjų kaip namai, tad mes ir norime erdvę sujaukint. Ir gyvensim čia ilgai. Akvilė. Tai jūs čia visa ko kompleksą pasidarę. Victoras. Jo jo, viskas vienoj vietoj – seniai buvo mano svajonė. Būtent loftai, tas gyvenimas juose – ar tai būtų gamyklinės, ar šiaip kokios tuščios patalpos (nežinau, kokį kalėjimą gal, Lukiškes, išsikeldins, – juokauka Vee) yra tokios vietos, kuriose gali drąsiai įjungti savo fantaziją. Gerai tai, kad tokio pobūdžio patalpose turi daug erdvių, čia galima prisigalvoti, prisifantazuoti tiek nesąmonių, tiek smagių dalykų (su visokiais tinklais, – baksteli į aukštai ore įrengtą tinklą, atliekantį hamako, batuto ir apžvalgos aikštelės funkciją). Tos erdvės duoda labai daug laisvės ir vietos kūrybai, o mums minčių tikrai netrūksta. Akvilė. Viena iš šitų minčių ir buvo urban farming – miesto sodininkystė ir ūkininkavimas, tai yra ta idėja, mada, kurią jūs, kaip sakot, ir bandot atvesti į Lietuvą. Victoras. Taip, sakyčiau, čia labiau mano žmonos iniciatyva. Ji labai domisi loftų estetika, kultūra. Tiesą sakant, prieš kokius tris ar keturis mėnesius nė nežinojom, kad šitą terasą darysim, tačiau tuomet nuvykom į Berlyną, kad apžiūrėtumėme visokius loftus, klubus ir panašias vietas. Buvome Berghain (didžiulis naktinis klubas, dar vadinamas techno sostine, red. past.) ir visokiose panašiose vietose, galima sakyti, kad rytų Berlynas – tai, į ką orientuojamės. Ir vieną dieną sėdėjome Spreepark – tai toks didžiulis parkas, kuriame renkasi visiška bohema, ir ta atmosfera buvo superinė: daug šunų, visi ką nori, tą ir daro (geria alų, ilsisi ir t.t.). Ten ir kilo toks jausmas, kurį norėjosi parsivežti namo. Tai buvo paskutinė mūsų kelionės diena, iš parko traukėme tiesiai į oro uostą, ir, pamenu, sakiau Živilei: „būtų fainai kažkaip šitą jausmą ar parką parsigabenti į Vilnių!“. Realiai nuo to viskas ir gimė. Tokia buvo pirmoji mintis, tuomet sugalvojome, kad galime padaryti vasaros terasą. Iš tikrųjų viskas įvyko ekspromtu, kaip Lofte dažnai ir būna: kažką sumąstom ir tiesiog padarom.

www.swo.lt

27 | SwO street


SwO

street | 28

www.swo.lt


Akvilė. Tai tiesiog taip ir buvo, gulėjosi, gulėjosi idėjos, kol šovė, ar ne? Victoras. Taip, kol įgavo konkretų pavidalą. Mąstėme, jog jeigu nori, kad čia taptų jaukiau, tikrai reikia tos žalumos. Dabar jau daug šnekam ir su kaimynais, su gyventojais, tų visų namų savininkais, turime netgi planą susidarę, tiksliau, architektai sudarė viso šito kiemo planą – kaip jis galėtų atrodyti ateityje. Žinau, kad tai nepasidarys savaime per metus ar per du, bet per kažkiek laiko... Čia tikrai labai daug gyvenančių žmonių, tad natūralu, kad jiems visiems norisi ir šiek tiek jaukumo. Akvilė. O tą žalumą žadat pratęsti ne tik „Opus terasoje“, bet išlaikyti ir „Loftas FEST“ metu? Victoras. Taip, iš viso žadam po truputį čia okupuoti – tą gamybą stumti ir daugiau „sodybas“ visokias rengti!.. Tikim šia idėja ir tikrai manom, kad nebūtina su žaluma eiti į plotą. Čia galimas ir vertikalus auginimas, pastatų apželdinimas, yra labai daug variantų, kaip išnaudoti erdves, be to, daug kas jau daryta. Dviračio nereikia išradinėti, pakanka pasigooglint, pasižiūrėti nuotraukų ir viskas. Akvilė. Kuriant erdves neapeinamų sunkumų kaip ir nebuvo? Victoras. Viską deriname su kaimynais. Pas mus vyksta ir koncertai, kiekvieną dieną iki dešimtos vakaro, savaitgaliais – iki vienuoliktos, tai turim leidimus, draugiškai ir be problemų. Na, kaip tas be problemų – Lietuva toks jau kraštas, kuriame žmonės mėgsta padejuoti, kad kažkas sunku, kad daug biurokratizmo... Net nežinau, sukurti biznį Lietuvoj nėra kažkoks labai sudėtingas dalykas – reikia susiimti ir padaryti. Gal žmonės kartais ir sustoja, nes jiems atrodo baisu, bet užtenka nueiti, pakalbėti, išaiškinti mintį ir... Mes irgi tai praėjome; pirmą kartą, kai atėjo tikrinti patalpų, išgirdom: „kaip čia tokiose patalpose darysit barą?“, tačiau atsakėm, kad aptvarkysim ir bus matyt, tuomet atėję dar kartą žmonės pažiūrėjo, kad viskas tvarkinga, įvykdyta pagal pagal standartus, vanduo yra, ir leidimas buvo duotas. Lofte turime posakį – impossible is nothing (liet. Nieko nėra neįmanomo). Sustoti galima nebent tuo atveju, jei fiziškai neįgyvendinama, o šiaip... Akvilė. Skatinate atvažiuoti dviračiu, riedlente, visuomeniniu transportu ir panašiai. Kaip su logistika, ar teko girdėti kažkokių pastabų? Nors šita vieta ir labai netoli centro, bet man yra tekę išgirsti atsiliepimų, kad „va, važiuoji į Loftą, bet nėra kur mašinos pastatyti“. Ką manai apie tokius visokiausius niuansėlius? Victoras. Net nežinau, šiaip gal tai ir nelabai gerai nuskambės, bet lietuviai yra šiek tiek išpuikusi tauta. Akvilė. Tiesa, čia yra to... Victoras. Negaliu sakyti, kad į tokius dalykus nekreipiu dėmesio, bet esu iš truputį kitokios kultūros. Kai žmonės dejuoja, kad būna eilės prie durų, galiu atsakyti, kad pabandytų Berlyne, Niujorke, bet kokioj sostinėj į einamiausią klubą įeiti per penkias sekundes – na, niekur nepavyks. Niekur, niekaip, tad reikėtų džiaugtis, kad kažkas vyskta, kad yra sausakimšų renginių, į kuriuos būna eilės. Manau, kad tai dalykai, prie kurių žmonės pripras, tai tik laiko klausimas. Akvilė. Netgi ta pati Moderatų eilė čia buvo didžiulė, rangės kaip gyvatė, bet ir ta visą laiką judėjo. Kitur užsieny stovėsi prie klubo ir eilė nepajudės. Victoras. Lietuviai turi tą tokį norą, kad viskas būtų patogu – vos ne kiekvienas turi būti vipas. Akvilė. Komfortiškumo poreikis? Victoras. Taip. Mes visad stengiamės į tai atsižvelgti ir padaryti taip, kad viskas būtų kuo patogiau, bet šiaip čia aplinkui mašinų statyti yra kur. Visą laiką, kai pas mus vyksta renginiai, niekas jau nebedirba, tad nuo šešių vakaro čia gali parkuotis kur tik nori. Negali pasistatyti prie pat – pasistatai toliau ir paeini du šimtus metrų. C‘mon guys, sorry – čia nėra jokių parkavimo problemų. Aš į tuos dalykus žiūriu taip: praeis laikas – pripras, tad viskas čia tvarkoj. Akvilė. Gerai, o ta pati veikla – grupės iš užsienio, vietiniai muzikantai, „Opus“ jaunųjų grupių konkursas, kino seansai. Kas organizuoja tuos seansus ir kaip dažnai jie vyksta?

Victoras. Tuo rūpinasi mūsų Algina, ji bendradarbiauja su kino žmonėmis, kurie pririnko mums visokių filmų, su LTV irgi dirbam, jie turi didžiulį lietuviškų filmų archyvą. Tai va, pirmadieniais bus tokie kultūriniai vakarai. Jei bus geri orai, tai lauke, o jei tamsu – rodysime filmus viduj, kaip futbolą. Akvilė. Terasa turėjo būti atidaryta birželio antrą, bet dėl prasto oro atidarymas nusikėlė savaitę vėliau. Kokie renginiai kol kas susilaukė didžiausio populiarumo? Victoras. Kol kas mums pagrindinė diena yra Rastadienis, nes tuo metu vyksta gyvi koncai, kuriuos visą likusią naktį pratęsia renginiai. Tad pagal žmonių apsukas sakyčiau, kad ketvirtadieniai, bet po to viskas jau priklauso nuo to, kokią transliaciją rodome – ar ten įdomios rungtynės, ar Hondūras su Belgija, ar (juokiasi, red. past.) Ispanija prieš Vokietiją. Lankytojų skaičius priklauso nuo rungtynių ir nuo grupės, nes grupė grupei nelygi. Akvilė. O už ką tu sergi futbole? Victoras. Hmm, šiame čempionate? Aš visada sergu už visus afrikiečius, nes pats esu iš Afrikos. Ir Vokietijoje devynis metus pragyvenau, tai aš už vokiečius kažkaip taip... Akvilė. Aš tai už meksikiečius, kad ir kiek jie pralaimėtų. (Visi nusijuokia.) Taip... nors terasa toks vientisas kompleksas, daugelio dalykų mišinys, ar yra kažkokia dalis, kuria labiausiai didžiuojatės, kas va, būna, kad pažiūri ir galvoji: „ot, kaip gerai, kad padarėm!“? Victoras. Man ir yra smagiausia visa visuma, nes absoliučiai viskas buvo padaryta per dvi savaites. Scena, šita pakyla (baksteli į pakylą antrame aukšte, kurioje sėdime, – red. past.), viskas nuo nulio, nes čia nieko nestovėjo. Tai kai žvalgaisi ir matai sutvarkytą, apželdintą aplinką... Panašus jausmas būna ir po festivalių: tas pats festivalis baigiasi ir pirmadienį ryte nebėra scenos, nieko nebėra, o viskas, kas įvyko, atrodo kaip sapnas. Va, ką tik buvo penkios štukos žmonių ir toks šurmulys, o pirmadienį nei vieno cigaretės gabaliuko nesurasi... Akvilė. Spengia tyla? Victoras. Taip. Viskas sutvarkyta, sušluota. Su terasa panašus jausmas, tik atvirkštinis – viskas stovi, viskas veikia daugmaž taip, kaip ir įsivaizdavom, yra gyva. Aišku, yra dar čia ką daryti, tad tobulinsim ir toliau, bet tą visą bendrą visumą jau sukūrėme. Iš tikrųjų daug kas čia ateidavo kaip į rūkomąjį lauke ir kai ateina dabar, pas daug ką išvysti nuostabą veide. Žiemą tai bus nebe terasa, o labiau rūkomasis, tik šis pasipildys šiomis keliomis pastatytomis erdvėmis. Dabar bus išėjimas tiesiai iš vip zonos į rūkomąjį – savas ir atskiras (tokius dalykus viską darydami iš karto apmąstome ir į priekį), o apačioje bus rūbinė, kad viduje daugiau vietos turėtumėm. Žiemą, kadangi su kai kuriais renginiais jau nebetelpame Lofte, tai bus šioks toks būdas kai ką čionais persinešti iš vidinių erdvių. Akvilė. O kiek žmonių dirba prie šios terasos? Victoras. Geras klausimas. Lofte dirba dvidešimt žmonių – neskaičiuojant baro ir apsaugos. Tai, sakyčiau, kažkur apie dvidešimt, trisdešimt. Ne kasdien, bet kaskart apsikeisdami. Pas mus yra labai išvystyta savanorių sistema, turime labai daug pagalbininkų, be kurių čia būtų labai sunku, jie tikrai labai ryškiai prisideda. Akvilė. Terasa veikia nuo 18 val. iki... Victoras. Šiaip priklauso nuo futbolo – jeigu parodom kokias rungtynes, tai iki vienuoliktos ar pirmos, o savaitgaliais mes nelabai planuojam daug veiksmo, bet tais savaitgaliais, kai veiksime, tai iki paryčių, kokių penkių ar šešių. Akvilė. Dabar kaip tik rengiu įrašą apie Moderatus... Pailsėjot? Victoras. (Juokiasi, red. past.) Kai tik baigė groti Moderatai, aš antrą ryto važiavau į Obuolių salą, nes grojau pas Radistus su NO DJ‘s, kitą dieną su Skampais grojom, dar kitą dieną – su NO DJ‘s Nidoj, grojau ir grįžau čia, nes pirmadienį Lofte darėm „blitz“ tūsą, kuris vyko iki šešių ryto, tai nepailsėjau. Bet prie tokių tempų aš pripratęs.

29 | SwO street


Akvilė. Gal gali papasakoti apie tą angarą, kuris netrukus taps loftiniu sporto klubu? Victoras. Per „Loftas fest“ ten buvo pagrindinė mūsų salė ir tikriausiai bus ir šiemet, ten grojo Tale Of Us, Miss Kitten ir kiti, tai šiais metais vėlgi bus mūsų antra pagridinė ar gal net pagrindinė salė, žiūrėsim, bet šiaip šita salė taps sporto sale. Ji vadinsis „Index“ sporto sale ir ten bus galima žaisti tenisą, futbolą, krepšinį, bus ir pirtis. Čia nėra mūsų projektas, bet su tais savininkais labai gerai sugyvenam, sutariam ir dėl to, kad kai pas mus bus didesni renginiai, tokio pobūdžio kaip Moderat, tai tokie renginiai vis tiek toliau vyks, na, aišku, ne dažnai, bet karts nuo karto. Bendrai tariant, viskas aplinkui labai sparčiai vystosi – ir parduotuvės, ir viešbučiai. Manau, kad visa aplinka Naujamiestyje greitai pasikeis. Akvilė. Šiandien turite svečius iš Izraelio Acollective, koncertuojančią grupę. Kaip juos atradote ir kaip prisikvietėt? Victoras. Labai daug bendradarbiauju su įvairiom agentūrom visoje Europoje ir kasdien sulaukiu tarp 50 ir 100 pasiūlymų. Aišku, nespėju visko peržiūrėti, bet tai, ką sugebu arba jau atpažįstu, kadangi žinau, kviečiu čia. Acollective buvo viena iš tų grupių, kur pažiūrėjau aklai ir labai patiko, tuomet susisiekiau su jų vadybininkais ir pasirodymas buvo ilgai derinamas. Jie turėjo groti jau prieš kurį laiką, bet vis perkėlinėjome, laukėme gero momento, kada jie bus mums patogioje vietoje. Su didelėm grupėm ir yra tas dalykas, kad jos Lietuvoj nėra gerai žinomos. Nors turim reklamas su mūsų partneriais, pvz., LRT mums labai padeda pasiekti tam tikrą viešumą, kad žmonės sužinotų apie grupes, bet negalim sau leisti skraidinti aštuonis, ne, jie devyniese – tai skrydžiai, viešbučiai, maitinimas, nekalbant apie tai, kad yra dar ir visa techninė pusė. Išeina labai brangu, tad ieškojom tarpo, kada ir jiems bus patogu, kada jie bus šalia Vilnniaus, ir kuomet nebus pernelyg daug kaštų juos atsigabenti. Visą šią vasarą turėsime labai įdomių grupių – iš Belgijos, Prancūzijos, Berlyno, Hamburgo. Tai tokio lygio atlikėjai, kurie groja nuo Glastonbury ir kituose muzikos festivaliuose, dar nėra labai žinomi (bent jau Lietuvoje), tačiau kylantys. Dirbam ties žmonių edukacija. Akvilė. Ir kaip parodė Moderatai, tai žmonės nėra jau tokie neapsišvietę. Gerai, tai agentūros – viena, o „youtube“ – geras įrankis? Victoras. Žinoma, „youtubas“ irgi. Neseniai pas mus grojo belgas Tout Va Bien, tai per internetą jį ir suradau. Labai daug grupių grojo, atrastų per internetą – šiais laikais to užtenka. Akvilė. Grįžkim prie šitos erdvės – sovietmečiu čia buvo gamykla, joje gamino „Elfa“ radijo imtuvus, patefonus, juostas ir t.t. Domėjotės gamyklos istorija? Gal žinot kažkokių patraukiančių detalių, nutikimų? Victoras. Živilė tikrai daugiau domėjosi, ji ir googlinosi, ir turėjom čionais kažkada architektą, kuris labai nusimano Naujamiesčio istorijoje – viską žino, ir kokios gatvės čia buvo anksčiau, kaip vadinosi ir kaip atrodė, tai mums čia buvo pravedęs paskaitą. Kaip nekeista, mano motina sovietmečiu važiuodavo per gamyklas ir žiūrėdavo, tikrindavo ten kvotas. Taip per visą Lietuvą važinėdavo, tai kai mes Loftą atidarėm, ši ir sako: „ei, o aš ten buvau, kažkada ten eidavau tikrinti!“. Akvilė. O ji dalyvavo atidaryme? Victoras. Ne, kadangi gyvena Afrikoje. Tiesa, buvo naujame Lofte – prieš du metus, kai gimė dukra. Atvirai pasakius, aš nelabai daug žinau apie čia vykusius gamybinius procesus, tačiau tikrai jaučiam, kad čia buvo muzikinė energija. Juk visai Sąjungai nešė laimę tie aparatai, o mes tai tęsiam ir tą patį darome. Akvilė. Vadinasi, tokią teminę aurą tesiat! Victoras. Kai tik pirmą kartą įėjau į šitas patalpas, iš karto buvo justi kažkokia aura. Živilė buvo kaip tik pagimdžiusi, mūsų sūnui buvo du mėnesiai, aš pamačiau erdves, padariau nuotrauką... Čia buvo toks lyg garažas: tepalai ant grindų, šiukšlių kalnas, metalų prigriozdinta ir visiškas šiukšlynas. Aš nufotografavau, nunešiau žmonai, sakau: „žiūrėk, žiūrėk, ką radau!“, o ji taip: „...“, dar lovoj su vaikučiu, žinai. Bet po to fantazija įsijungė ir gimė tai, ką galime matyti dabar. Ta aura kažkokia jautėsi. Ir iš tikrųjų labai daug muzikantų – Nicolas Jaar, Editors – būtent pro čia įėjo (pro vidinį kiemą, red. past.) koncertuoti, pasižiūrėjo į viršų ir net nepriėję scenos pagyrė, nes erdvės jiems iš karto patiko. Palygina

su Mančesteriu, su Londonu, daug kas sako, kad pas juos ten devintą dešimtmetį taip buvo, jau seniai taip nebėra, kokiame Berlyne arba Niujorke – irgi, dešimtą dešimtmetį, dabar jau taip net nebebūna. Tai labai daug tokių teigiamų komplimentų susilaukiam. Net ir Moderatai prieš pat išvarydami sako: „va, grojom čia kažkada warehouse vakarėlyje Niujorke, tai negalima palygint su jūsų warehouse. Tiek skrendi iki Niujorko, o pasirodo, kad pusantros valandos skrydžio nuo Berlyno – ir turim tokius dalykus“. Tai išgirsti – super jausmas! Akvilė. Kaip atrodo įprasta vasaros savaitė Lofte? Victoras. Darbas Lofte ir yra toks, kad beveik nėra rutinos. Tiesa, tam tikra – taip, reikia baldus įnešti, išnešti, mes nedirbame kaip kitos vietos, kurios po darbo užsidaro vartus ir viskas, todėl yra tam tikrų dalykų, kurie, galima pasakyti, net šiek tiek erzina. Bet iš kitos pusės, darbas Lofte pilnas netikėtumų – kiekvieną dieną kažkas atsitinka, reikia prisitaikyti, reikia įjungti fantaziją. Kad ir vakar – atskrido atlikėjai, nes bukinome juos per agentūrą. Bandėme sužinoti, kada jie atskrenda, niekas vis nerašė ir nerašė, grįžtu namo po darbų ir skambina man vadybininkas. Sako: „chebra, į oro uostą“. Sakau: „kokį oro uostą?“ Pasirodo, kad atskrido aštuoniese, laukia. Tai reikia ir viešbutį suorganizuoti, mašiną aštuoniems žmonėms, kurie turi dar kokius šešiolika bagažo vienetų, žinai, dar ir pavalgyt pirmą nakties nori... Tų iššūkių netrūksta pas mus, į juos visuomet reikia reaguoti. Nes mūsų darbas – kad žmonėms atėjus būtų patogu, malonu, kad jie norėtų sugrįžti. Ateitų su vaikais, su šunimis pasibūti arba geros muzikos paklausyti, o kai kurie – tik futbolo pažiūrėti, nes čia vis tik lankosi skirtingi žmonės, kuriems reikia skirtingų dalykų. Tai mūsų darbas ir yra toks – kad jums būtų patogu. Mes nesame kavinė, kurioje tik valgai, jei daugiau žmonių – atsidarom, mažiau žmonių – užsidarom, kad būtų darnos jausmas, reaguojam ir į orą. Lyja – steidžas į vidų, nelyja – lauke. Akvilė. Netgi ta pati tvorelė lauke visą laiką juda ir kaskart atėjus stovi skirtingoj vietoj. Victoras. Taip mes reaguojame į viską – nors rutina yra, reikia, kad ir lankytojams, ir atlikėjams būtų gerai (techninė bazė, visa kita). Aišku, būna, kažko jie užsiprašo, o Lietuvoj to nėra, reikia iš Latvijos vežtis ar iš Lenkijos, bet tai nėra erzinantys, o malonūs dalykai. Įsivaizduoju, būna tikrai blogesnių darbų, – šypsodamasis užbaigia Vee.


TUNDRA 2014: ŽIŪRIME! DŽIULIJA TUNIAN FOTOGRAFĖ: IEVA STEPŠYTĖ

Dundėjo, dundėjo ir pagaliau uždundėjo jau vienuoliktoji „Tundra“. Kaip ir visada, keturios paslaptingos naktys ir ryškios dienos prabėgo tarsi viena akimirka. Bet toji akimirka į atmintį itin stipriai įsirėžė – taip stipriai, kad, regis, gyveni „Tundra“ ir dar kelias savaites po jos. Kaip mes patys keičiamės, bėgant laikui, taip keičiasi ir „Tundra“. Atrodo, kad festivalis jau pasiekė savo brandos amžių – to įrodymas buvo, manau, jubiliejinė, dešimtoji jos vasara, pažėrusi tai, ką turi sukaupusi geriausio. O dabar festivalis pamažu ėmė senti. Tiesa, kaip ir kiekvienas festivalis ar didesnis renginys, taip ir šis turi savų pliusų ir minusų. Štai, pavyzdžiui, nieko nenukonkuruos tai, kad „Tundra“ kaip visad galėjo pasigirti įspūdingu atlikėju sąrašu, kurie tikrai savo „atidirbo“ ir vertė kilnotis net ir paskutiniąją naktį jau nuvargusias dalyvių kojas. Kaskart sutemus, „Tundra“ įgaudavo to su niekuo nesupainiojamo savo paslaptingumo, tos auros, kuri šį festivalį ir daro tokiu ypatingu – bent jau man. Tačiau dienos metu laukdavo netikėti nusivylimai, pradedant tuo, kad atvažiavus ketvirtadienį atrodė, jog atvykome per anksti: scenos iki galo dar neparuoštos, įtartinai mažai maisto ir visų kitų minimalių patogumų, reikalingų išbūti miške keturias paras. Teko vietoje girdėti (bei matyti) nusikundimų ir festivalio komandos pasamdyta apsauga. Dušai, pradėję veikti penktadienį įdienojus, neatlaikė iki šeštadienio. Visa tai suprantama ir pateisinama – kam gi nepasitaiko, be to, į gamtą važiuojame tikrai ne dėl komforto! Bet negaliu nepaminėti svarbiausio pokyčio – chill out scena, kuri visados atrasdavo savo vietą medžių apsuptyje, o šios šone galėjai netrukdomas vienu metu būti minioje žmonių ir ilsėtis, stebėti siūbuojančias medžių viršūnes bei klausytis stebuklingai miškuose besiskleidžiančių chill out muzikos garsų, šiemet po atviru dangumi nebebuvo įrengta. Kažkodėl šiais metais tokia atpalaiduojanti erdvė buvo paversta į dar vieną pasilinksminimams skirtą vietą ir chillas įgrūstas į cirko palapinę. Nesu tikra, ar per garsi muzika po tentu, jokios tos buvusios paslaptingos auros ir suspausta erdvė – tas savitumas, kurį „Tundra“ anksčiau komunikuodavo žiūrovui. Tačiau visų skonis skirtingas – kas trukdė vieniems, kitų gal liko nė nepastebėta. Tad sau linkiu mažiau bambėti, o „Tundrai“ palinkėsiu toliau augti ir stebinti mus bei eiti tik į priekį.

SwO

street | 32

www.swo.lt


ival .lt

drafest www.tun

http://

www.swo.lt

33 | SwO street


GATVĖS ŠOKIS – KULTŪRA SU NERAŠYTOMIS TAISYKLĖMIS TEKLĖ JASENKAITĖ INTERVIU SU ŠOKĖJU IR „SKILLZ“ STUDIJOS ĮKŪRĖJU DMITRIJUMI FOFONOVU NUOTRAUKOS: VISMANTAS STANKEVIČIUS

Kiekvienas interviu yra tarsi atskiras, planui nepasiduodantis organizmas, diktuojantis savo sąlygas – kur susitikti, kaip priartėti prie žmogaus, kaip abiems sukurti malonią aplinką, kurioje nevaržomas galėtų atsiskleisti mano pašnekovas. Visa tai nutinka netikėtai ir tik pasibaigus supranti, ar ta „interviu būtybė“ atgijo ir parodė savo gyvastį, ar paliko kalbinamąjį taip ir neatskleidusį nieko apie save. Šį kartą susitikau su hip hopo šokėju Dmitrijumi Fofonovu ir ką belieka pasakyti – interviu pavyko! Vyras, prieš kelis metus įkūręs studiją SKILLZ, dalinosi savo šokio istorija ir mintimis, kas yra hip hopas dabar. Vos pradėjus kalbėtis buvo aišku, kad Dima (vardo trumpiniu į šokėją kreipiasi ir jo mokiniai, ir kolegos) noriai pasakos ir dalinsis savo patirtimi. Atviras, laisvas ir energingas – toks ir hip hopas, ir jį šokantieji.

SwO

street | 34

Papasakok, kada pradėjai šokti.

Kodėl gatvės šokis?

Viskas prasidėjo, kai man buvo šešiolika, gal septyniolika metų, tuo metu buvau labai nusistatęs prieš šokius, tai tiesiog atrodė toks nevyriškas dalykas. Ir tada (o dabar taip pat!) vis dar vyravo požiūris, kad šoka tik merginos. Bet tuo pat metu jaučiau, kad labai noriu pabandyti break’ą... būna toks jausmas, kai sunku save suvaldyti, žinai? Kažkaip iš pradžių, kai tik pradėjau treniruotis, viskas dar nebuvo taip lengvai prieinama. Nebuvo youtube... Dabar užtenka turėti internetą ir gali viską sužinoti. O tada visi mokėsi vieni iš kitų ir, nors sako, kad buvo sunkiau, bet, manau, tame ir buvo žavesys. Kad pats turėjai ieškoti, bandyti ir daryti. Tie, kurie daug bendraudavo, klausinėdavo, leisdavo laiką kartu, labai greit pradėjo tobulėti, o tylesni žmonės nelabai ką ir išmokdavo. Šokis labai priklauso ir nuo charakterio. Manau, tuo metu tai buvo daug socialesnis procesas. Turėjau kelis draugus, kurie jau buvo pradėję šokti. Vieno vakarėlio metu mačiau, kaip susirinkę dalyviai vieni kitiems rodo įvairius judesius, man tai pasirodė labai įdomu... Dabar lengva susirasti šokių mokyklą: ateini, susimoki pinigus ir mokaisi, ar ne? Šiuo metu tiek daug galimybių ir žmonės pradeda mėtytis, daug sunkiau apsispręsti. Bet šokis kažkaip turi pats savaime ateiti, man taip ir buvo.

Gatvės šokis jungia fizines treniruotes, muziką, vakarėlius, vienija tam tikrą bendruomenę. Tai ištisa kultūra su savomis nerašytomis taisyklėmis. Šokdamas gatvės šokius automatiškai tampi tos kultūros dalimi, tobulėji visapusiškai: fizine, muzikalumo, socialine prasme. Treniruotės su draugais, renginiai, vakarėliai, laisva ir meniška atmosfera, rėmų nėra... Viskas taip įtraukia, kad paskui sunku (o ir nesinori) palikti. Kokie mokytojai pakeitė tavo šokį, įkvėpė bei padėjo atrasti save? Visada labai sunku pradėti ir kažką daryti. Baisu, pavyks ar ne. Aš ir mano draugas Aleksas (Aleksandr Tiutiunikov, aut. past.), kuris vėliau sukūrė SKILLZ studijos logotipą, ėmėme nuomotis treniruočių salę. Turbūt jis pirmas ir buvo didžiausia paskata. Aišku, vėliau atsirado ir kiti įkvėpėjai. Kalbant apie didžiuosius šokėjus, turėčiau paminėti vokietį Niels Robitzky, žinomą slapyvardžiu Storm. Jis nuo pat pradžių darė man didžiausią įtaką. Taip pat Steffan Clemente, žinomas Mr. Wiggles vardu – nuolat žiūrėdavau jo video, visad vertė mane siekti daugiau. Taip pat kiti komandų „Rock Steady Crew“, „Eletric boogaloos“ šokėjai... Ir daug kitų, turbūt neįmanoma visų išvardinti..! www.swo.lt


Ko išmokė šokiai? Išmėginai daug stilių, ar tai paveikė tave ir kaip žmogų? Pradėjęs nuo breiko, po 6 metų pradėjau šokti hip hopą. Tai iš dalies įvyko ir dėl nugaros traumos, kurią patyriau ne šokių metu, tad breiko šokti nebegalėjau, tačiau hip hope save atradau. Taip pat išbandžiau popping ir krump šokių stilius. Iš tikrųjų breikas išmokė to, kas labai naudinga šokant kitus stilius, o taip pat ir gyvenime: tai didelė kantrybė mokymosi procese, ištvermė, daug bandymų ir darbo, norint pasiekti gerą rezultatą. Bet rezultatas viską atperka. Įkūrei šokių studiją SKILLZ, kur dirbate ne tik su jaunimu, bet ir vaikais. Kaip tai keičia požiūrį į šokius? Na, mano mama dirba mokykloje, moko vaikus, galbūt dėl to ir aš visada jaučiau norą mokyti kitus. Norisi dalintis tuo, ką žinau, ką supratau tik po ilgų metų tam, kad kitiems būtų lengviau, kad rezultatas ateitų greičiau. Tuomet žinios nenusėda, teka toliau, galbūt paskui jomis su kitais dalinsis mano mokiniai. Juk vienas iš pagrindinių hip hopo principų ir yra mokyti kitą (angl. Each one teach one). Smagu, kad mano mokiniai, pirmose treniruotėse per daug nesidomintys ir neklausinėjantys, laikui bėgant pradeda suprasti hip hopo esmę ir tada jau pasidaro reiklūs patys sau, o taip pat ir man. Šokiuose nenoriu būti savanaudiškas. Kas paskatino įkurti šokių studiją? Tai buvo man labai svarbus žingsnis apsigyvenus Vilniuje. Tuo metu nedaug ką iš šokėjų bendruomenės artimai pažinojau, todėl norėjau aplink save sukurti gerą aplinką, suburti šokėjų ratą. Kai esi ne vienas, tada viskas lengviau. Mada muzikoje, šokyje, aprangoje: ar svarbu derinti? Ar tiesiog verta daryti tai, kas žavi? Matai, strateginis žingsnis būtų vaikytis madų. Reiktų statyti šokius pagal populiarius „gabalus“ ir panašiai... bet ne visada tau pačiam patinka tai, kas yra madinga. Iš pradžių daug kartų teko statyti šokius pagal užsakymą, pagal muziką, kuri visiškai nepatiko. Ir tada darai tai per „negaliu“, nors ir supranti, kad jokio malonumo nepajusi... Dabar jau renkuosi. Stengiuosi surasti įvairesnį, mažiau girdėtą ar laužytą ritmą, taip pat kreipiu dėmesį į dainos tekstą. Tik darydamas tai, kas patinka, gali pilnai atsiskleisti. Treniruodamas stengiuosi šokėjus supažindinti su gatvės šokių istorija. Pradedame nuo pačių šokio šaknų ir pamažu keliaujame iki šių laikų muzikos bei šokėjų. Tad prašokęs metus jau gali susidaryti bendrą vaizdą, koks yra gatvės šokis, pradedi suprasti, kas patinka ir kas nelabai. Filmuose suformuotas toks šokėjo įvaizdis: pradedantysis nemokša staiga tampa geriausiu šokėju, kuris atranda save kaip asmenybę. Ar tai nesumeluota tiesa? Be jokios abejonės! Gal ne visai taip staiga, tačiau, atradęs sritį, kuri tau tinka ir patinka, joje gali tobulėti išties labai greitai. Aišku, tą lydi sunkus darbas ir daug pralieto prakaito treniruočių salėje, reikia ir bent krislelio talento... Svarbu suvokti, kad neišlavintas, neatskleistas talentas žūsta. Tad jei kažkas greitai iškyla, gali neabejoti, kad tai tik dėl efektyvaus darbo. Vidinė motyvacija bei tikslo turėjimas taip pat labai daug duoda. Kaip matai Lietuvos gatvės šokių sceną? Ar ji pradėjo keistis? O gal jau formuoja savo stilių? Lietuvoje didžiausias hip hopo bumas buvo tuomet, kai buvo pradėti rengti pirmieji gatvės šokių turnyrai, tokie kaip, pavyzdžiui, „Urban Dance“. Lietuviams tai buvo nauja ir nepažįstama, visiems buvo smalsu. Dabar tas susidomėjimas sumenkęs, nors Lietuvoje šokėjų lygis tikrai pakilo, o nesidomintys menkai vertina jų meistriškumą. Visi nori gero šou. Dalyvaujantys konkursuose nepakankamai pasiruošia, nesistengia pasirūpinti savo įvaizdžiu, neieško naujų elementų. Kiti sugeba, bet nenori rodyti savęs. Bet kuris kelias į progresą yra banguotas. Tobulėjant techniškai ir gilinantis į žinias

lietuviams labai daug davė seminarai su žymiais pasaulio šokėjais, pats tokius taip pat organizuoju, tačiau mūsų šokėjai vis dar labai varžomi kompleksų ir spraudžiasi į rėmus. Tikrasis suvokimas apie gatvės šokius į Lietuvą atėjo palyginus neseniai, todėl bendras gatvės šokių scenos vaizdas nuolat kinta, džiaugiuosi, kad į gerą pusę. Šiais laikais menas tampa ypač materialus, ar nepajutai tokios daiktiškumo kultūros ir šokiuose? Tikrai taip! Nesvarbu, kas išpopuliarėtų, galiausiai tai tampa marketingo objektu. Apranga, batai, aksesuarai nuo pat pradžių buvo ir yra hip hopo kultūros dalis. Tai taip pat ir mados dalis. Bet patys geriausi ir brangiausi dalykai yra tie, kurie nemokami. Pastebėjau tendenciją, kad kuo geriau šokėjai šoka, tuo mažiau dėmesio skiria aprangai ir kitiems materialiems dalykams. Ir atvirkščiai. Per daug susikoncentravus į aplinką, daiktus, smulkmenas, nukrypstama nuo kelio link tikslo – gerai šokti. Gyvename materialiame pasaulyje, tačiau visada svarbu likti ištikimam pačiam sau ir tam, kas patinka. Labai daug žmonių bijo veikti ir daryti tai, kas patinka. Daugybė žmonių užsiima kitais darbais, reikalais, o tik vakarais tampa treneriais ar šoka tobulindami save, tai laikoma normaliu reiškiniu. Aš manau, kad tu turi skirti visą savo laiką tai sričiai, kurioje nori sulaukti sėkmės. Aišku, baiminamasi nesėkmių, o padarius pirmas klaidas lengva nuleisti rankas. Tačiau kaip tik reikia džiaugtis, kad klaidos atsiranda pradžioje, juk sulaukęs pasisekimo, gali prarasti daug daugiau, nei karjeros pradžioje. Mano patarimas bet ką pradėjus yra užduoti klausimą sau, ar tikrai tai nori daryti? O atsakymas visada labai aiškus. Mūsų kartos žmonės kenčia nuo įvairių socialinių fobijų, paskutinį dešimtmetį pradėta kalbėti ir apie visišką susvetimėjimą. Ar šokis gali padėti grįžti į vėžes? Bendra veikla visada suartina, o šokis ypač. Tai kartu ir kiekvieno asmeninis tobulėjimas, ir komandinis darbas. Žmonija šoka jau tūkstančius metų... Visi mes bendraujame kūno kalba, išreiškiame savo emocijas ja labiau nei žodžiais. Būdamas šokėjų bendruomenės nariu nesijauti svetimas, nesvarbu, ar būtum savo šokių studijoje, ar didžiuliame renginyje už Lietuvos ribų. Būtent to gyvo bendravimo akis į akį, judėjimo, emocijų išlaisvinimo trūksta jauniems žmonėms. „Nulipti“ nuo kompiuterio labai sveika! To ir linkiu visiems dvejojantiems, užsisėdėjusiems vietoje...


ESTETIKOS VARŽYBOS „A’DESIGN“ KONKURSE TEKLĖ JASENKAITĖ A’DESIGN ORGANIZATORIŲ ARCHYVO NUOTRAUKOS

Kasmet vykstantis dizaino konkursas A’Design Award and Competition – tai puiki galimybė pasisemti idėjų ir paįvairinti savo aplinką. Šios tarptautinės varžytuvės susilaukia vis didesnio dėmesio, o pristatomi kūriniai sulig metais tampa vis įmantresni, atrandama įdomių funkcinių kombinacijų, o ir estetiškumas įgauna vis didesnį pagreitį. Konkurse esama įvairių kategorijų – tai architektūra, interjero dizainas, grafinis dizainas, juvelyrika, taikomoji dailė ir galybė kitų, todėl ne tik dalyviai, bet ir lankytojai gali lengvai atrasti savo nišą. SwO nori pasidalinti labiausiai įstrigusiais laimėtojų darbais, tikėdamiesi, kad atrasite ir sau patinkančią detalę namams ar paprasčiausiai pasimėgausite dizaino sprendimais.

SwO

street | 36

1. Namelis-indų spintelė Baan (tailandietiškai „namai“) – vienas iš tų baldų, kuriuos užsimanai įsitaisyti vos tik pamatęs. Paprastumas ir saikingas dekoras sukuria jaukumą, beje, dizaineriai Paitoon Keatkeereerut ir Chawin Hanjing ir buvo įkvėpti namų aplinkos, kuomet susirinkę šeimynykščiai dalinasi savais dienos įspūdžiais prie bendro vakarienės stalo. Mažieji namukai nėra vien estetiškas malonumas. Kiekviena detalė apgalvota taip, kad turėtų funkciją. Pavyzdžiui, servetėlės ir rankoms nusivalyti skirtas popierius staiga virsta dūmais, „išgaruodami“ kaminu. Kitas stogas pasitarnauja žvakėms sudėti. Šaukštai, šakutės ir peiliai virsta mašinomis, lėtai įvažiuojančiomis į garažą, o lėkštės kopia laiptais aukštyn. Atkreipęs dėmesį į detales, gali lengvai pajusti miniatiūrinį indų gyvenimą, artimą ir mūsų pačių kasdienybei. Pasirodo įkvėpimo neriekia ieškoti toli, verčiau atidžiau įsižiūrėkime į tai, kas supa mus kiekvieną dieną.


2. Dar vienas linksmas ir sportiškas išradimas – dviratinė baro kėdė. Nors iš pirmo žvilgsnio ji neatrodo labai patrauklus objektas, tačiau neabejotinai naudingas tiems, kas pritingi sportuoti lauke, tačiau retkarčiais neatsisako trumpos mankštos namie. Tai taip paprasta, jei sėdi prie stalo! Dizaineris iš Turkijos Ayhan Guneri sukonstravo kėdę taip, kad būtų lengva reguliuoti aukštį, o sėdynė pagaminta net su keturiais atlošais, todėl iškristi „įsibėgėjus“ neturėtumėte (prireikus galite įsikibti į ranktūrius).

3. Ypatingas projektas buvo suorganizuotas Kiote, Arashiyama traukinių stotyje. Čia turistus ir miestiečius iš tolo pasitinka bambukų giraitė, tik pastaroji ne natūrali, o padaryta iš kimono juostų, patalpintų į specialiai projektui pagamintus stovus. Naktį stotį apgaubia maloni gelsva spalva, kadangi medžiaga apšviesta iš vidaus. Stotis virsta magišku šviesų keliu, traukiančiu ne tik turistus, bet ir miesto gyventojus. Norėta sukurti stebuklą ir regis, tai pavyko; vos atvykęs į stotį, kuri pastatyta netoli garsiosios Tenryuji šventyklos, kyla jausmas, tarsi kažkas neįtikėtina laukia, įžengus į rajoną. Įgyvendinti idėją užtruko net tris metus, tačiau rezultatas iš tiesų keliantis susižavėjimą.

4. Istorija ir menas juvelyro Victor Syrnev buvo sujungti į vieną sintezę. Įkvėptas tragiškos Nikolaujaus II ir jo žmonos Aleksandros istorijos, menininkas sukūrė prašmatnų žiedą. Didžiulis piropino akmuo (graikiškai „ugningas“, „degantis“), iškeltas virš metalinės žiedo dalies, sukuria prabangos aurą, neabejotinai būdingą ir tų laikų Rusijos imperijai. Brangakmenis nušlifuotas gana neįprastai, pasirinkta trapecijos forma, kuri, kaip bebūtų keista, papuošalui suteikia darnos ir harmonijos jausmą. Aštrūs piropino kampai primena ir tragišką imperatoriškos šeimos istorijos pabaigą Rusijoje, o ir ugninga jo spalva sukelia dvejopus jausmus. Tai vienas iš tų papuošalų, kurį nešiojant nejučia susimąstai apie meilę, jaudulį, ilgesį ir prabangą…

5. Be jokios abejonės, privalėjome įtraukti ir itališkus Conspiracy aukštakulnius, sužavėjusius savo futuristiniu dizainu! Pagaminti iš specialaus aliuminio metalo, bateliai yra ypatingai lengvi, bet dar svarbiau tai, kad jie, pasirodo, dekoruojami brangakmeniais bei nėriniais. Kitaip tariant, pagal kiekvieno užsakymą ir norus. Tokie bateliai tampa ne tik unikaliais meno dirbiniais, bet ir puikiu vienetiniu aksesuaru, pabrėžiančiu ir jų avėtojos išskirtinumą. Įmantri forma – tai, ko galite ieškoti šiam sezonui!


A*PPVT – NAKTINIO GYVENIMO FOTOGRAFĖ TOMA MAČIULSKYTĖ NUOTRAUKOS IŠ ASM. FOTOGRAFĖS ARCHYVO

Sako, jog tik jauniems priklauso ateitis. Na, o kiekvienas iš jų savo ateitį kuria taip, kaip jam yra „užkoduota“ kraujyje. Jauna ir talentinga fotografė Agnė Papievytė kuklindamasi teigia, jog savęs fotografe dar nelaiko, tačiau ši vizualioji meno forma merginai yra giliai įsišaknijusi genuose. Iš kartos į kartą A*ppvt – būtent šis raidžių ir ženklų kratinys reiškia Agnės kūrybos pseudonimą, kuris yra lyg nuoroda į merginos vardą ir pavardę. „Man tai daug ką reiškia: tėtis fotografas, tėčio tėtis, mano senelis, taip pat fotografas – visi mes turime tą pačia pavardę“, – pasakoja Agnė. Taigi užaugusi tarp fotoaparatų, fotojuostų, ryškalų, tamsaus nuotraukų ryškinimo kambarėlio ir begalės kadrų, sunku būtų pasirinkti kitokį kelią. „Nuolat žaisdavau su tėčio aparatūra, kol galiausiai keturioliktojo gimtadienio proga jis man padovanojo veidrodinį fotoaparatą. Nuo šio daikto prasidėjo mano individualus kelias.“ Nors šiandien tėčio dovana seniai yra pakeista modernesniu fotoaparatu, tačiau jo nuomonė ir pastabos Agnei yra pačios svariausios ir vertingiausios. „Pagyrų iš tėčio beveik negaunu, tačiau jei pagiria, tai reikia suprasti, kad šis darbas yra išties labai geras“, – prisipažįsta fotografė.

SwO

street | 38

www.swo.lt


Gargždai – talentingų žmonių meka

Intuityvus grožis

„Geri žmonės traukia gerus žmones!“

Agnė netrukus baigs trečią kūrybinių industrijų specialybės kursą Vilniaus Gedimino technikos universitete. „Baigusi mokyklą buvau įstojusi į fotografijos specialybę Šefildo universitete Anglijoje, tačiau neišvykau... Esu labai prisirišusi prie šeimos, artimų draugų, tad žinojau, jog gyventi be jų man bus labai sunku“, –pasakoja Agnė ir priduria, jog visuotinas požiūris studijuoti iš karto vos baigus mokyklą yra klaidingas, mat retas aštuoniolikmetis gali blaiviai suvokti, kuo nori tapti gyvenime. Jaunoji fotografė sakosi, jog nė kiek nesigaili, kad liko studijuoti sostinėje. „Tai, ką Vilniuje aš patyriau, neįkainojama: čia sutikau nuostabių žmonių, čia verda kultūra ir gyvenimas“, – džiaugiasi Agnė ir priduria, jog gimtuosius Gargždus myli ne ką mažiau nei Vilnių. „Pirmosios fotosesijos vyko, kuomet dar tik mokiausi mokykloje, – tada fotografavau savo drauges. Ir Gargžduose galima atrasti begalę įdomių ir neįprastų lokacijų gamtos apsupty.“ Mergina įsitikinusi, jog šiame miestelyje užaugę žmonės yra ypatingi: „Turime daug talentingų jaunų gargždiškių Dj’ų, fotografų, modelių, kitų meno sričių kūrėjų. Tai ne vien mano nuomonė. Draugai iš kitų Lietuvos miestų dažnai pastebi, kad gargždiškiai yra neeiliniai žmonės.“

„Fotografija man yra darbas: susitariu dėl fotosesijos detalių, laiko su modeliais ir pirmyn! Jokio įkvėpimo, mūzos ar kitų magiškų dalykų, aišku, gal tai skamba ir nuobodžiai, tačiau tokia mano realybė“, – apie savo fotografijos užkulisius pasakoja Agnė. A*ppvt nuotraukų albumuose apstu gražių, drąsių ir seksualių merginų. Fotografė džiaugiasi, jog jos gyvenime nestinga iniciatyvių ir pakvaišusių draugių. „Deimantė Norkutė – mano geriausias modelis. Ji mane įkvepia savo entuziazmu ir užsidegimu, su ja labai lengva bei paprasta – sugalvoji ir įgyvendini. Ji tikrai išskirtinė panelė savo išvaizda ir vidumi.“ Agnė priduria, jog jos modeliai dirba kur kas daugiau nei ji. „Man tai – komandinis darbas, mes kartu kontempliuojame idėją ir stilistiką. Stengiuosi žmogų pateikti taip, kaip jis pats nori būti parodytas.“ Fotografė prasitaria turinti didelę empatiją žmonėms, o rinkdamasi modelius ji vykdo tam tikrą atranką. Pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujasi Agnė – intuicija. „Greitai pajaučiu, noriu su šiuo žmogumi dirbti ar ne. Vadovaujuosi intuicija – jei jaučiu, kad gerai, vadinasi ir bus gerai.“ Po fotosesijos seka ilgas darbas prie kompiuterio: „Nuotraukų retušavimas – mano pagrindinis užsiėmimas, kuriuo dažniausiai dengiuosi net kai reikia ruoštis studijoms“, – šypsosi fotografė.

„Kasdien padaryti po dalyką, kurio bijai, arba įveikti baimę. Atrodo sunku, tačiau po to būna labai gera...“ Tokia gyvenimiška filosofija dalijasi Agnė ir pasakoja, jog neseniai vienui viena vyko į Milaną. Šios kelionės tikslas? Fotografuoti žmones. Tačiau Agnė savo darbo įrankį išsitraukė tik keletą kartų ir viską fiksavo savo juslėmis. Netrukus mergina vyks į mafijos sostine vadinamą Siciliją, iš kurios žada parsivežti daug unikalių „gangsteriškų“ kadrų. „Gaila, kad fotoaparatas yra toks didelis ir negaliu visada jo tampyti su savimi. Apskritai, mano kūrybinis periodas gana banguotas – būna laikotarpių, kad net tris mėnesius nepaliečiu fotoaparato.“ Agnė prisipažįsta, jog savęs ieškojimai atima daug jėgų, kartais būna net sunku pačiai su savimi. „Esu labai atvira tiek sau, tiek kitiems žmonėms, žinoma, to paties norėčiau ir iš aplinkinių...“ Pašnekovė svarsto, jog artimiausi draugai ją apibūdintų kaip „dviejų fazių žmogų“, – jei blogai, tai blogai iki juodumo, o jei gerai, tai nuo gerų emocijų priverčia visus šypsotis. Paklausta apie savo sėkmės receptą, mergina nušvinta ir sako: „Man tikrai sekasi! Ir aš tai vertinu. Nuoširdžiai tikiu, jog geri žmonės traukia tik gerus žmones. Tai ir yra sėkmės paslaptis.“

„Darau tai, kas man gražu“ Peržvelgę A*ppvt darbų albumus, atkreipsite dėmesį į nuotraukas, kuriose užfiksuotos vakarėlių akimirkos. Šokantys, laimingi, jauni ir nerūpestingi arba, kaip įvardija Agnė, – swagerių kultas. Būtent taip nuotraukose atrodo klubuose besilinksminantys jauni žmonės. „Viskas labai paprasta: dauguma mano draugų yra Dj’ai, jie rengia vakarėlius ir draugiškai manęs paprašo pafotografuoti. Na, o aš savaitgalio vakarų taip pat neleidžiu namie, tad fiksuoju sostinės šėlsmą“, – pasakoja fotografė. Ji teigia, kad naktinis gyvenimas sparčiai plečia pažinčių ratą. Paskutinius projektus Agnė darė kartu su galvos aksesuarų kūrėjais „Make heads turn“ ir Vilniaus dailės akademijos studentėmis, gaminančiomis rankų darbo užrašines COM. „Nors savęs fotografe dar negaliu vadinti, tačiau jau jaučiuosi įžengusi į šią terpę. Prie to daugiausiai prisideda aplinkinių žmonių įvertinimas ir tam tikri man patikėti projektai. Net ir kiekvienas like’as facebook’e man yra svarbus“, – dėsto Agnė ir priduria, jog nesistengia savęs tapatinti su Lietuvos fotografais arba save sprausti į tam tikrą fotografijos kategoriją. „Aš darau tai, kas man patinka, kas man yra gražu ir net nesistengiu savo darbo apibrėžti kuria nors sąvoka ar fotografijos žanrų ribomis...“ www.swo.lt

Nuo žirgų iki plokštelių „Iš tiesų aš esu svajotoja ir savęs vis dar ieškantis žmogus“, – panirusi į savas mintis prasitaria mergina. Ankstyvoje paauglystėje Agnė aktyviai jodinėjo žirgais ir visą savo laisvą laiką leisdavo žirgynuose. „Žirgai manyje paliko drąsą, tačiau ne tą, kuri skatina lipti kitiems per galvas, o drąsą būti savimi.“ Mergina pasakoja, jog be galo pasitikėdama savo žirgu išjodavo į miškus net be balno ar kamanų. „Dabar, kai prisimenu, pasidaro baisu, tačiau tai buvo meilė, kuri gana skaudžiai baigėsi – mano arkliuką pardavė be mano žinios...“, – pasakoja Agnė ir staiga džiugiai priduria, jog pastaruoju metu atrado naują gyvenimo aistrą. „Muzika! Noriu išmokti didžėjauti ir sakau, kad anksčiau ar vėliau aš tai padarysiu – stosiu prie didžėjaus pulto!“ Agnė sako, jog muziką pamilti ją paskatino draugai Dj’ai. „Tam jaučiu potraukį ir noriu save išmėginti, tikiu, kad galiu nustebinti ne tik save, bet ir kitus.“

Štai tokia pažintis su jauna svajotoja, fiksuojančia gražų ir stilingą gyvenimą aplink. Kas žino, gal ir jūs pateksite į šios fotografės kadrą ir vien dėl to, jog ši pajus, jog esate TAS geras žmogus?

39 | SwO street


JACK HUGHES: „SPAUDIMAS NENUVILTI – ILIUSTRATORIAUS DARBO KASDIENYBĖ“ Teklė Jasenkaitė Talentai už jūrų – keliamės į Didžiąją Britaniją!

Jack Hughes – dar vienas jaunas ir talentingas iliustratorius, įsikūręs Didžiojoje Britanijoje. Nuotraukas primenantys jo darbai vaizduoja kasdieninio gyvenimo akimirkas, kurios tarsi išplaukia iš mūsų pačių sąmonės. Menininko kūryboje lenga atrasti keistų vingių, kurie atskleidžia žmogaus būsenas, galimybes ir santykius. Taip pat į akį krenta malonios, švelnios spalvos, sukuriančios lengvumo įspūdį, tad ir darbai neįpareigoja žiūrovo, bet labiau lavina estetinį suvokimą. Ką apie iliustraciją mano Jask Hughes?Paskaitykime!

SwO

street | 40

www.swo.lt


Apibūdink save kaip iliustratorių, kuo esi išskirtinis? Sunku pasakyti, nes nemanau, kad esu kuo išskirtinis. Yra tūkstančiai skirtingai talentingų iliustratorių. Bet kas mane skiria nuo jų? Galbūt mano stilius, požiūris ir tai, kad yra užsakymų, kurių tiesiog iš principo neapsiimčiau daryti. Tokie maži dalykai ir brėžia ribą. Kas paskatino rinktis iliustraciją? Pasiruošimo studijoms programos metu rimtai mąsčiau apie grafinį dizainą, rodos, visą amžinybę buvau užstrigęs šioje kryžkelėje. Vis dėlto keli dėstytojai įkvėpė mane pasirinkti iliustraciją. Nors karjeros galimybės buvo labiau ribotos, tačiau, kaip sakė profesoriai, kitaip mano talentas būtų išvaistytas. Kokie iliustratoriai ir menininkai daro didžiausią įtaką? Aubrey Beardsley ir Gruau visada mane žavėjo. Nors atvirai sakant, kitų iliustratorių darbais mažai domiuosi, per daug nerimauju dėl nesąmoningo kopijavimo. Įkvėpimo semiuosi iš kitur – mados, dizaino, baldų, architektūros ir taip toliau. Gatvės taip pat veda į iliustracijas. Viename interviu minėjai, kad du dalykai – mokslas ir praėjusio šimtmečio viduryje susiformavęs dizainas – įkvepia labiausiai. Kodėl tai taip svarbu? Be paprasto pasakymo „man patinka, kokie jie yra ir kaip atrodo“, negalėčiau to nusakyti. Skonis yra nepaaiškinamas dalykas. Jei visi turėtume vienodą skonį, pasaulis būtų labai nuobodi vieta (nebent visų skonis būtų toks kaip mano, tada viskas atrodytų nepakartojamai!). O mokslo grožis nėra toks akivaizdus ir sukaustantis kaip Manet ar Botticelli; grožis taip pat reikalauja ir paties žmogaus įdirbio – jis gali būti interpretuojamas bei „atrandamas“ begalėje skirtingų meno formų. Argi tai ne nuostabu?

Ar savo darbais stengiesi analizuoti specifines temas? Nebent jei klientas išreiškia norą arba man duotame darbo aprašyme yra vietos interpretacijai. Didesnė mano darbų dalis yra tik estetika, jie yra tam, kad vaizduotų akimirką laike ir sustiprintų produktą. Tiesiog nėra erdvės ir poreikio kokioms nors temoms. Pakalbėkime apie tavo darbo procesą. Kaip gimsta idėjos? Kaip jas plėtoji? Kaip ir sakiau prieš tai, viskas priklauso nuo to, kokią informaciją apie produktą man pateikia užsakovas. Kartais galiu laisvai interpretuoti, taip pat nemažai priklauso ir nuo meno vadovo vizijos arba vizijos trūkumo (daugeliu atveju taip net geriau visoms pusėms). Dauguma mano darbų savo gyvenimą pradeda eskizų sąsiuvinyje, o vėliau persikelia į fotošopą, kuriuo aš apdoroju kompozijas, kol mane jos tenkina. Daugelis menininkų linkę nuvertinti save, nerimauja, kad yra nepakankamai geri, talentingi ir panašiai. Ar ir tau tenka susidurti su panašiomis problemomis? Visada, ir blogiausia tuomet, kai labai energingas ir geranoriškas meno vadovas užsako darbą. Spaudimas nenuvilti kartais gali būti žalingas pačiam darbui. Taip pat niekada neverta savęs lyginti su kitais, bet, kuomet dirbi tokioje konkurencingoje industrijoje kartu su jau įsitvirtinusiais ir neįtikėtinai talentingais žmonėmis, sunku neteisti savęs. Geriausia tokiu atveju žiūrėti į tai kaip į privalumą; pagalvokite, kokia fantastiška ir daugiasluoksnė ši industrija, kokie talentingi gali būti žmonės. Tiesiog verta žiūrėti į šiuos talentus kaip į įkvėpimą sau pačiam kilti, bet ne menkinti save. Dirbi su daug įžymių kompanijų bei žurnalų. Būdamas menininku turi aiškią savo viziją, kaip turi atrodyti galutinis produktas, tačiau ir samdančios firmos reiškia pretenzijas. Kaip vyksta tokia idėjų sintezė? Daugeliu atveju klientai pasitiki manimi, o tai – tiesiog puiku, nes man duodama tam tikra laisvė ieškoti ir dirbti, kad pristatyčiau geriausią produktą. Kita vertus, pasitaiko, kad užsakovai labai kišasi į darbą, verčia keisti menkiausias detales. Žinoma, kartais taip gali gautis neblogas darbas, bet dažniausiai pabaigęs užsakymą jaučiuosi tarsi darbas būtų ne mano. Tarsi aš būčiau tik įrankis įgyvendinti kito idėją. Todėl dabar nustojau lankstytis klientams, laikausi savo principų, net jei jie ir žino geriau, bet kai kuriems reiktų išmokti priimti iliustratorių. Juk tai tam tikros derybos. Kokias projektais dabar užsiimi? Šiuo metu dirbu kompanijoje, kuri reklamuoja prabangius butus. Tai išmėginimas man, kadangi ne tik darbo krūvis yra nemenkas, bet ir mano darbai turi būti tobuli, kad neatgrasytų potencialių pirkėjų. Taip pat būsiu meno vadovas vienai didelei mados kompanijai ir iliustruosiu look book (knyga, reprezentuojanti modelį, dizainerį, fotografą ir pan., aut. past.). Tai keli projektai, kuriuos nekantrauju pradėti! Kokią matai iliustracijos ateitį? Galbūt yra kažkas, ką norėtum keisti ar vystyti tam tikra linkme? Norėčiau matyti žymesnę pusiausvyrą tarp iliustracijos ir fotografijos; šiuo metu viskas krypsta fotografijos naudai. Iliustracija suvokiama kaip rizika vien dėlto, kad ji yra išraiškingesnė ir ne tokia saugi. Juk neužtenka vien paspausti mygtuką.

www.swo.lt

41 | SwO street


LOGIŠKA IR TIKSLI YASUTOSHI EZUMI KŪRYBA Teklė Jasenkaitė Nuotraukose iš dizainerio archyvo: 2014-2015 m. rudens/žiemos kolekcija

SwO

street | 42

www.swo.lt


Jau prieš kurį laiką praūžusi Tokijo mados savaitė kiekvienam dalyviui paliko milžinišką įspūdį. Ne vieni mados namai pristatė savo rudens-žiemos kolekcijas, tačiau dizainerio Yasutoshi Ezumi mums pasirodė viena įsimintiniausių. Kūrėjo darbai pasižymi išskirtine struktūros ir formų kombinacija, kuri stebėtinai pabrėžia moteriškumą ir jaunatvišką žaismą. Daug dėmesio skiriama linijoms ir siluetui, o spalvinė įvairovė tiesiog nepakartojama. Atskirus rūbus lengva derinti ir dėvėti. Iš karto po pristatymo Ezumi buvo apdovanotas DHL Designer Award už unikalią dizaino koncepciją ir aukštą meistrystę, todėl galima tikėtis išvysti jo parduotuvių vitrinas ne tik Kinijoje ir JAV, bet ir Europos valstybėse.

Ką reiškia būti dizaineriu? Ko reikia norint juo tapti? Aš visada svajojau tapti mados dizaineriu, jaučiau, kad būti įtrauktam į kūrybinį procesą yra natūralu. Tad, manau, privalai mylėti tai, ką darai. Kas privertė atsigręžti į dizainą? Pirmas pasiūtas drabužis. Tavo dizainas visuomet itin konstruktyvus ir struktūruotas. Iš kur toks braižas? Pirmiausia gimsta idėjos. Tuomet visuomet stengiuosi atlikti tyrimą pasirinkta tematika. O ir mano kompanijos koncepcija tokia – „Kūrybos idėja atkeliauja iš logikos gyvenime, fenomenų, visuomenės, kultūros ir aplinkos“, todėl stengiuosi iki galo suprasti pasirinktos temos logiką, paskui jungti skirtingų idėjų elementus, kad galėčiau išgauti kažką visiškai naują. Toks ir turėtų būti dizainas. Ar manai, japoniškas?

kad

tavo

dizainas

Pamatai japoniški. Tačiau kūrybinis procesas skiriasi nuo vakarietiško dizaino suvokimo. Kas įkvėpė paskutinę tavo kolekciją Designare? Gal galėtum papasakoti, koks buvo kūrybinis procesas, įsimintiniausi momentai?

www.swo.lt

Designare... Žodis „dizainas“ kilęs iš lotyniško termino designare, reiškiančio išryškinti, išskirti, planuoti. Todėl vienas iš dizaino apibrėžimų galėtų būti toks – tai „elementų komponavimo planas, kuriuo pasiekiamas specifinis tikslas“. Pagrindinis įkvėpimas šiam sezonui buvo paklausos ir tiekimo santykis, kitaip tariant, dizainas ir masinė produkcija. Taip pat sėmiausi įkvėpimo iš Charles ir Ray Eames namo struktūros. Eames namas buvo pastatytas iš surenkamųjų dalių ir medžiagų, kurios atkeliavo tiesiai iš lentynų ir yra pritaikytos masiniam vartojimui. Tokia idėja virto to laikmečio (20 a., red. past.) epochine architektūra. Rėminė namo konstrukcija įrengta 2,25 x 6 metrų plotyje ir pagaminta iš plieno. Namo išorė – tarsi spalvotas modernus menas, tuo tarpu interjeras buvo paprastas ir minimalistinis. Taigi, naudodamas fabrikuotas industrines dalis, dizaineris sukūrė originalią ir nuotaikingą erdvę. Įkvėptas šios Eames namo idėjos bandžiau sukurti naują ready to wear, arba gatavų drabužių stilių. Šis sezonas atspindi norą perdėlioti jau turimus elementus ir apdarų detales, sukurti naują dizaino formą. Rudens-žiemos kolekcijos 2014 pristatymas buvo stulbinantis. Papasakok plačiau. Apie Eames namus sužinojau tyrinėdamas žodžio „dizainas“ kimę. Mane sužavėjo Eames namo perorganizavimas jau turint įvairių dalių ir kažko naujo sukūrimas. Todėl pagalvojau, kad norėčiau tą patį pritaikyti ir savo mados dizaine. Kas sunkiausia kolekciją?

kuriant

naują

Išgryninti idėjų gausą. Kiekviena idėja yra ypatinga, tačiau sunku surasti pačią geriausią. Jei atrandu ją kurdamas, procesas paspartėja. Ar sunku plėtoti mados verslą Japonijoje? Kaip pradėjai savo liniją? Tai sudėtingas verslas visame pasaulyje. Aš įkūriau savo namus, nes labai to norėjau. Kompanija privalo turėti gerą strategiją ir vadybą. Kaip manai, kokia yra mados paskirtis? Ką ji tau reiškia asmeniškai? Mada yra rūbai, pateikimas ir atmosfera. Man tai – kūryba.

Ar tavo dizainas skirtas kiekvienai merginai, o gal kuri specifiniam moterų tipui? Man tiesiog patinka kurti drabužius, įdomus pats kūrybos procesas. Negaliu pasakyti, kad tai skirta kiekvienai merginai. Turbūt tik toms, kurioms patinka. http://www.youtube .com/watch?v=8SxGZRxNgE0


VAIDAS JOKUBAUSKAS IR GROŽIO NEGRAŽUME PAIEŠKOS AKVILĖ LESAUSKAITĖ NUOTRAUKOS IŠ ASM. FOTOGRAFO ARCHYVO

Su Vaidu susitikome, kai jis iš Kauno atvažiavo tiesiai į Vilnių. Nuolatinės kelionės, galima sakyti, jo kasdienybė ir darbas. Nors Vaidas nelinkęs savęs vadinti mados fotografu, mados žurnale apie jį neparašyti tiesiog neįmanoma. Tad susipažinkite su jo darbais ir juo pačiu! Studijavai akademijoje dizainą, tiesa? Kaip atsitiko, kad paėmei į rankas fotoaparatą? Baigiau dailės akademijos filialą Klaipėdoje, vizualinį dizainą. Tai iš tikrųjų buvo kaip ir to pradžia, nes viena iš paskaitų buvo reklaminė fotografija ir tais metais tuo dar nelabai domėjausi, bet man patiko pats dizainas, tai, ką mes darėme. Sunku tiksliai pasakyti, kada, tikrai studijų metais, gal prieš ketverius metus...

SwO

street | 44

www.swo.lt


Patikslink, kas yra vizualus dizainas? Jis susijęs su grafika? Vizualinio dizaino programą sudarė: objekto, grafinis, produkto, aplinkos dizainas bei reklaminė fotografija. Tai galima sakyti, kad pradėjai fotografuoti studijoms? Iš pradžių taip. Tai buvo reikalinga, bet visiškai nesusiję su žmogumi. Visų pirma tai buvo reklaminė fotografija, objektai, paskui perėjau prie kitų krypčių. Pameni savo pirmąsias nuotraukas? Kokios jos? Pirmos? Taip! Kai tik pradėjau domėtis fotografija, labai patiko tokie gliukai: visiškos abstrakcijos, kažkas neaiškaus, kažkas labai tamsaus, depresyvaus nuotraukose; po to stilius keitėsi, kadre ėmiau rodyti ir žmogų, nors šis irgi buvo perteikiamas labiau abstrakčiąja prasme. Jungdavau nuotraukas su objektais, fotografuodavau vien kūno detales, dirbdavau su apšvietimu. Dabar toks etapas, kad pradėjau domėtis tiktai žmogumi. Ar likai patenkintas studijomis? Labai. Labai. Tai buvo patys geriausi metai. Ar galima sakyti, kad Lietuva yra puikus kraštas, jeigu nori susirasti kokių nors veidų savo fotografijoms? Lietuva turi kuo didžiuotis, moterys išties gražios. Sunkiau rasti išskirtinai atrodančių vyrų. Atsirenki modelius pagal tam tikrus bruožus, ar ne? Taip, žmogus turi pasižymėti charizma, savo išskirtinumu ir, be abejonės, atitikti mane dominantį tipažą. Žaviuosi unikalumu. Šviesūs, tarsi albinosų bruožai, tatuiruotės, auskarai, veido forma, dantys, akys – tai dalykai, patraukiantys mano dėmesį. Asimetriški, ne norminiai? Taip, jokio saldumo. Nemėgstu jo, nors tam tikra prasme tai yra tikrai neišvengiama, bet... Tavo fotografijos yra ganėtinai minkštos, jos nėra ekscentriškos ar kampuotos, jose nėra stipraus socialinio prieskonio ar pan., bet kadrai rodo emociją ir atrodo, kad ieškai ryšio su modeliais, kad užfiksuoji tam tikrą pojūtį, kuris vat ims ir prasiverš. Teisingai interpretuoju? Yra tiesios, taip. Žinoma, kiekvienas skirtingai mato tą pačią fotografiją. www.swo.lt

Aš negaliu pasakyti, kad atsistojęs ir fotografuodamas modelį, pradėčiau kažką jausti. Aš jaučiu jau žiūrėdamas į kadrą, kurį padariau. Tada matau: štai, čia yra tas kadras, kurį noriu parodyti, kas man jame yra labai svarbu, ir būna tam tikrų kadrų, kuriuos atsirenki vien dėl pozos, bet nuotraukose man patinka kartu ir estetinis, ir kiek neestetinis vaizdas.

žurnalai. Ir, žinoma, įvairiausi fotografijos puslapiai. Dėkui už pokalbį!

Toks grožis negražume? Kažkas tokio, taip. O ar kada iš viso galvojai apie tai, į ką norėtum, kad žiūrovas pirmiausiai atkreiptų dėmesį? Norėčiau, kad būtų atkreipiamas dėmesys į vyraujančią nuotaiką. Kadruose nėra labai didelio judesio, greičiau jau tas pats pojūtis, nukreiptas į vidinį susimąstymą, vidinę nostalgiją. Regis, propaguoju labiau skandinavišką stilių! Rimčiau fotografuoji kelis metus. Ar fotografavimas tau išlavino kritiškumo jausmą? Ar dabar gali pasakyti, kad esi kur kas priekabesnis grožiui, emocijai – ne tik fotografijoje, bet ir visose kitose gyvenimo srityse? Manau, kažkiek augu, pačioje fotografijoje turbūt labiausiai, vis labiau paprastėju. Anksčiau norėdavosi padaryti daug ir visko, o dabar apsiriboju kuo mažiau, bet kad padaryčiau kuo švariau. Aplinka tapo nebe tokia svarbi. Vilnius įkvepia kurti ar nelabai? Pats Vilnius kaip miestas tikrai ne. Bet mano draugai, mano aplinka, kurioje sukuosi, visa tai mane įkvepia. Nes nuolat esu tarp kuriančių žmonių. Kitoks klausimas: ar mėgsti skaityti? Labai. Ką dabar skaitai? Šiuo metu su savimi nešiojuosi Dostojevskio knygą „Nusikaltimas ir bausme“. Paskutinė knyga, kuri mane sužavėjo, buvo J. K. Huysmans „Atvirkščiai“. Šioje pasakojama apie veikėją, kuris užsidaro nuo aplinkinio pasaulio ir jį susikuria pats. Pats vienas klajoja iliuzijose, prisiminimuose, mene. Pabaigai... kaip gi su internetu? Kokia tavo rutina, ką būtinai pasiskaitai? Internetas krųjų daugiausiai pervartau internetinius žurnalus. Tai yra Dazed & Confused, visad peržiūriu, ką deda, nes tikrai labai patinka, paskui jau seka visi pagrindiniai

45 | SwO street


Fotografas Vaidas Jokubauskas https://www.facebook.com/VaidasJokubauskasPhotography

Modeliai: Daniel Liminovic (Major Amber Models), Arminas Šalkauskas (Topmodels Management) Drabužių dizainerė: Vitalija Malyško Stilistas: Justas Karnickas Vizažistė: Erika Stojanova

Stileivos dienoraštis SwO

street | 48

www.swo.lt


www.swo.lt

49 | SwO street


SwO

street | 50

www.swo.lt


www.swo.lt

51 | SwO street


SwO

street | 52

www.swo.lt


www.swo.lt

53 | SwO street


SwO

street | 54

www.swo.lt


www.swo.lt

55 | SwO street


SwO

street | 56

www.swo.lt


www.swo.lt

57 | SwO street


www.swo.lt

SwO magazine Facebook

SwO street Nr. 14  

2014 08

SwO street Nr. 14  

2014 08

Advertisement