Page 1


Vilnius 2019


1 Pakeliui į Londoną, 1816-ųjų lapkritis Į žmonos paieškas jokiu būdu negalima žvelgti atmestinai. Dažnai jauni džentelmenai leidžia širdies balsui nustelbti proto patarimus ir užmezga santuokos saitus deramai visko neapsvarstę. Atminkite, kad stačia galva nėrus į vedybinį gyvenimą vėliau dažniausiai tenka gailėtis. Renkantis tobulą žmoną negalima skubėti. Juk žmona yra ir jūsų atspindys. Kas, jei ji bus prasta šeimininkė? Ar pernelyg tiesmukai reikš savo nuomonę? Bus linkusi karščiuotis arba ją dažnai apims liūdesys? Tokia žmona galiausiai taps jums kliuviniu. Teks apgailestauti dėl tos nelemtos dienos, kai susisaistėte šventosios sąjungos saitais. Ši knyga kupina naudingų patarimų. Išminties pasisėmiau iš didžiai gerbiamo velionio savo tėvo ir pasimokęs iš bičiulių


Vi r gi n i a He a t h

kvailysčių. Noriu perspėti jus apie tykančias grėsmes, apsaugoti nuo sprendimo, kurio vėliau tektų gailėtis, ir padėti išsirinkti tobulą žmoną. – Kokia nesąmonė! – Amelija Mansfild nusviedė knygą ant karietos sėdynės ir pažvelgė taip, tarsi ši būtų jai įkandusi. – Turbūt jūsų sūnėnas tikrai pasipūtęs, kitaip nebūtų parašęs tokios kvailos knygos. Perskaičiau tik vieną pastraipą, bet jau nerimauju, kaip jo draugijoje ištversiu visą mėnesį. Ledi Vorsted nusišypsojo pralinksminta tokios reakcijos. – Benetas ne toks jau blogas, Amelija. Kartais jis gali būti kiek įsakmus, bet juk jis politikas. Visi politikai linkę nurodinėti mums, kaip elgtis. Be to, jis hercogas. Natūralu, kad yra kiek pasipūtęs. Visi hercogai tokie. Amelijai atrodė, kad vyro titulas yra tik minusas. Per visus dvidešimt dvejus savo gyvenimo metus jai neteko sutikti tituluoto vyro, kuris nebūtų koktus. Negalima išskirti nė jos tėvo. Tiesą pasakius, tėvas – arba vikontas Kandusis, kaip ji jį vadino, – buvo kokčiausias ir nemaloniausias iš visų didikų. Vien pagalvojus apie jį Amelijos nuotaika surūgo. – Gaila, kad nevyksime į jūsų sūnėno pilį. Man tai būtų patikę. Iki šiol neteko apsistoti pilyje. Kaip manote, gal mūsų vizito metu jis mus ten nusiveš?

6


He rc o ga s i e š ko ž m o n o s !

– Manau, kad pavyks porai dienų nuvykti, jei tik Benetas ras laiko. Avelio pilis yra tik maždaug valanda kelio nuo Londono. Mano sesuo labai mėgsta joje lankytis. – Ledi Vorsted sesuo buvo hercogo motina, jau našlė. – Tačiau kur nors išvykti galėsime tik trumpam. Šiais sudėtingais laikais Benetui reikia būti netoli parlamento. Juk jis yra vienas patikimiausių valdovo patarėjų. – Dar vienas minusas tam vyriškiui. – Neabejoju, kad ir mieste susigalvosime daugybę pramogų. Pokylių sezonas dabar pačiame įkarštyje. Manau, kad tau tikrai patiks. Dėl tėvo išdavystės Amelijai niekada neteko lankytis pokyliuose. Ilgą laiką ji pati save įtikinėjo, kad tokios vaikiškos pramogos jos visai nedomina. Pokyliai ir vakarėliai skirti paikoms merginoms, kurių tikslas tėra ištekėti už įtakingo vyro, girtis kitiems prabanga ir keliaklupsčiauti prieš turtingą antrąją pusę. Gal jaunesnei jai ir būtų patikusios įmantriai išpuoštos pokylių salės ir jose rengiami šokiai, bet tada ji buvo vikonto dukra ir būtų galėjusi suktis šokių aikštelėje. Dabar ji tik nereikšminga kitos damos kompanionė, pasmerkta iš šalies stebėti linksmybes ir klausytis vyresnių damų apkalbų. Ne taip ji norėjo praleisti savo pirmąjį apsilankymą mieste šiais metais. Amelija turėjo susidariusi ilgą sąrašą veiklų, kuriomis norėtų užsiimti lankydamasi sostinėje. Ji labai ilgėjosi šio miesto. Dar labiau jai trūko daugybės politinių

7


Vi r gi n i a He a t h

organizacijų ir pokyčių siekiančių draugijų. Ji žavėjosi jų tikslais. Deja, didelę dalį tų nuostabių draugijų ir joms vadovaujančių lyderių aristokratai visai nepagrįstai paskelbė radikalais. Turtinguosius gąsdino protingų žmonių nuomonė. Ilgą laiką Amelija galėjo tik skaityti apie šių organizacijų darbus. Šią žiemą ji pagaliau vėl turės galimybę lankytis jų susibūrimuose, prisidėti prie veiklos ir padėti skelbiant apie pokyčius, kurie būtini skurdui mažinti. Be to, ji galės padėti labdaros valgykloje, kurią įkūrė Šv. Egidijaus bažnyčios tarnai. Amelija jautėsi daug skolinga šiai bendruomenei, užėmusiai ypatingą vietą jos širdyje. Nors nuo to laiko, kai pernai išvyko iš Londono, Amelija pareigingai siuntė valgyklai pusę savo atlyginimo, bet troško pati joje pasidarbuoti. Jai patiko patirti pasitenkinimo jausmą padedant neturtingiesiems. Tai buvo svarbus darbas. Vadinasi, ir ji buvo svarbi. Deja, ledi Vorsted visus šiuos prasmingus darbus neabejotinai palaikys visiškai netinkamais svečiuojantis pas hercogą. Žinoma, jei tik žinotų, ką Amelija planuoja, ji tikrai tai uždraustų. Moteriškė vis kartodavo, kad Benetas yra Jo Didenybės vyriausybės dalis, tad turi vengti bet kokių skandalų. Visas Amelijos gyvenimas buvo kupinas skandalų, tad svečiuojantis pas hercogą derėtų vengti abejotinų užsiėmimų. Amelijos darbdavė įspėjo, kad dėl tų pačių priežasčių protingiausia būtų neaptarinėti savo praeities.

8


He rc o ga s i e š ko ž m o n o s !

Laimė, dirbdama ledi Vorsted kompanione Amelija turėjo nemažai laisvo laiko. Darbdavė nekėlė daug reikalavimų. Amelija nesuprato, kam jai išvis reikalinga kompanionė. Juk ji nebuvo vieniša. Ledi Vorsted turėjo daugybę draugų ir pažįstamų, kurie mielai užsukdavo pas ją į svečius. Be to, senoji moteriškė labai mėgo prigulti pokaičio miego. Amelija tikėjosi, kad svečiuodamasi Avelio hercogo namuose tokioje patogioje Londono vietoje galės leistis į ne vieną ilgą pasivaikščiojimą. Ji ketino išnaudoti progą daryti gerus darbus. Gana apie juos svajoti ir stebėti kitų darbus iš tolo. Bato mieste nebuvo gerai organizuotų politinių grupuočių. Trūko labdaros organizacijų. Net ir vargingiausi gyventojai sukosi nesitikėdami aplinkinių paramos. Tačiau Londonas yra šalies širdis. Nemiegantis, pulsuojantis, pagedęs visa ko centras. Amelija buvo pasiryžusi atsigriebti už prarastą laiką. Šį mėnesį ji vėl jausis naudinga, o jos balsas bus išgirstas. Amelija labai nekantravo. Pastebėjusi, kad priešais sėdinti ledi Vorsted jau užsnūdo, Amelija nenoromis vėl į rankas paėmė vyro, pas kurį svečiuosis, parašytą knygą, ir nužvelgė viršelį. Patarimai įžvalgiam džentelmenui, besirenkančiam tobulą žmoną. Tikriausiai hercogas didžiavosi savimi sukūręs tokį puikų pavadinimą. Panašu, kad tas vyras – tikras nuoboda ir pasipūtėlis, taip susirūpinęs etiketo taisyklėmis ir išvaizda, kad nemato toliau savo ilgos aristokratiškos

9


Vi r gi n i a He a t h

nosies. Amelija puikiai pažinojo tokius vyrus. Neturėdama kuo užsiimti, ji atsivertė atsitiktinį knygos puslapį ir pradėjo skaityti.

*** Benetas Montagis, šešioliktasis Avelio hercogas ir vienas Jo Didenybės asmeninių patarėjų, suirzęs dirstelėjo į laikrodį ir įsikišo jį atgal į liemenės kišenę. Jau šešios valandos, teta turėjo pasirodyti. Nors dėl vėlavimo jis tetos nekaltino – eismas Londone net tokiu vėlyvu dienos metu galėjo būti pasibaisėtinas. Vakarienė visada patiekiama lygiai septintą. Jei viešnia nepasirodys, teks vakarienę atidėti. Darbo kambario tarpduryje išniręs liokajus Lovetas pranešė: – Pasirodė jos karieta, Jūsų Kilnybe. – Kokia laimė! – visgi neteks koreguoti kruopščiai sudarytos dienotvarkės. Vėl viskas klostosi sėkmingai. Kaip ir pridera džentelmenui, Benetas išėjo į erdvų holą sutikti tetos. Jis nė akimirkai nepamiršo, kad šįvakar dar reikia atsakyti į kelis laiškus ir parašyti kalbą. Hole svečių jau laukė mama ir dėdė Džordžas. Jiems lūkuriuojant Benetas pastebėjo keistą savo paprastai tiesaus kaip styga liokajaus stovėseną. Šis šiek tiek sviro į kairę pusę. – Lovetai, – sušnypštė hercogas, – ar ir vėl mėgavaisi mano portveinu? – dažniausiai Benetas dėl to neprieštaraudavo, tačiau juk dabar jie laukia svečių. Pastaraisiais

10


He rc o ga s i e š ko ž m o n o s !

mėnesiais jis tiek daug dirbo, kad svečių viešnagė buvo neįprastas įvykis. Lovetas bent turėjo pakankamai padorumo susigėsti. – Atleiskite, Jūsų Kilnybe. Mane užklupo silpnumo akimirka. Viena iš daugelio. Jei šis vyras nebūtų toks ištikimas, išradingas tarnas ir neturėtų puikios nuojautos, kada metas gelbėti Benetą iš susibūrimų, būtų atleistas jau prieš daugelį metų. Tačiau Benetas mėgo savo liokajų, kad ir koks jis kartais būdavo neklusnus. Jei ne Lovetas, jam tektų daugybę valandų praleisti bendraujant su visai jo nedominančiais žmonėmis. – Ar ir vėl dėl visko kalta ponia Lovet? – Jei galima tikėti liokajumi, tai dėl jos jis nuolat ieškodavo paguodos gėrimo taurėje. Visgi Benetas buvo įsitikinęs, kad tai tik patogus pasiteisinimas. – Būtent, Jūsų Kilnybe. Ką tik sužinojau, kad ji ir vėl laukiasi. – Vėl! Lovetai, tikrai neduodu tau pakankamai darbo. Kiek vaikų jau turi? – Benetas puikiai žinojo atsakymą ir galėjo išvardyti visų liokajaus atžalų vardus, tačiau tokį žaidimą jie su tarnu žaisdavo, kai hercogas nesukaupdavo jėgų tinkamai išbarti savo įžūlaus, nepataisomo tarno. Benetas nenorėjo versti liokajaus prisipažinti, kad paprasčiausiai nesugeba atsilaikyti prieš gerą vyną. – Tai bus jau dešimtas mano vaikas, Jūsų Kilnybe. Žinoma, jei ponia Lovet nepagimdys dar poros dvynukų.

11


Vi r gi n i a He a t h

Laimė, atsivėrė namų durys, ir Benetui nebeteko apsimetinėti barant tarną. Jis žengė priekin sutikti svečių. Teta atrodė tvirta kaip visada. Žinoma, ji tikėsis, kad jis tai paminės. Dar vienas beprasmis socialinis žaidimas. – Teta Augusta, kaip puikiai atrodote. Matyti, kad Bato oras jums į naudą. Dama padėkojo už komplimentą ir atkišo sūnėnui savo gausiai papudruotą skruostą. – Atrodo, kad ir tau nepakenktų kiek pakvėpuoti sveikatą gerinančiu grynu oru, Benetai. Jaunam vyrui nedera būti tokiam rimtam. Esu čia tik minutėlę, o jau matau, kad trokšti atsidurti kur nors kitur, – pastebėjo teta, o Benetas su ja nesiginčijo. Juk šiuo metu jis tikrai galėtų užsiimti daugybe svarbesnių darbų, nei stovėti hole ir tuščiai plepėti. Tetai nepakenks tai prisiminti. Pamačiusi jo mandagią išraišką, moteris nusišypsojo. – Leisk man pristatyti savo naująją kompanionę panelę Ameliją Mansfild. Į priekį žingtelėjo smulki mergina tamsiausiomis Beneto kada nors regėtomis akimis. Dažniausiai tetos kompanionės jo visai nedomindavo. Bėgant metams jis matė tiek daug neišraiškingų merginų veidų, kad jie ėmė lietis. Visos tetos kompanionės buvo panašios viena į kitą ir niekuo neišsiskyrė. Susipažindamas Benetas tik trumpai dirstelėdavo į jas ir vėl nusukdavo akis. Tačiau panelė Mansfild buvo išskirtinė, ir jo žvilgsnis stabtelėjo ilgiau. Nors mergina dėvėjo plačią nuobodžią

12


He rc o ga s i e š ko ž m o n o s !

skrybėlaitę, jos išvaizda visai nebuvo nuobodi. Tamsias katiniškas akis supo labai tankios, tarsi suodžiai juodos blakstienos. Du lygūs juodi brūkšniai ryškėjo antakių vietoje, o putlios lūpos buvo akį rėžiančios raudonos spalvos. Jei aplinkybės leistų – o tikrai neleido – ir jei jis turėtų tam talentą – o jis tikrai jo neturėjo, – būtent su tokio žavaus veidelio savininke Benetui kiltų noras paflirtuoti. Tačiau jis tik mandagiai linktelėjo galva, kaip ir pridera tokioje situacijoje. – Panele Mansfild. Ši taip pat mandagiai atsakė tuo pačiu. – Jūsų Kilnybe. Tada, šiek tiek pavėluotai, mergina kiek tūptelėjo atlikdama reveransą. Buvo įprasta, kad pagerbdama aukštas pareigas einantį asmenį moteris tūptelėdama nuleidžia akis į žemę. Tokios buvo reveranso taisyklės, ir visi jas žinojo. Visi, išskyrus panelę Mansfild. Ji atlaikė Beneto žvilgsnį, tokiu elgesiu sukeldama jam nerimą, o tada nusisuko į kitus susirinkusiuosius. Jos žvilgsnis visai nešvietė pagarba. Tiesą pasakius, jei Benetas neklydo, toje šokoladinėje gelmėje jis išvydo kažkokius kitus jausmus, tačiau negalėjo tiksliai jų įvardyti. Nors mergina taip iššaukiamai nepaisė etiketo taisyklių, Benetas negalėjo nuleisti nuo jos akių. Jis stebėjo, kaip teta pristato ją jo mamai ir dėdei Džordžui. – Ar mėgstate skaityti, panele Mansfild? – pasiteiravo motina.

13


Vi r gi n i a He a t h

– Amelija skaito viską, kas tik pakliūva po ranka, – įsiterpė teta Augusta. – Ir ji nuostabiai skaito balsu. Labai smagu jos klausyti. Amelija turi tikrą talentą prikelti knygos herojus gyvenimui. – Tuomet puikiai pritaptumėte mūsų knygų klube. Viliuosi, kad prisijungsite. Kiekvieną trečiadienio vakarą nedidelė grupelė susirenkame aptarti labiausiai mus paveikusių kūrinių. Nesvarbu, ar renkiesi grožinę literatūrą, poeziją, ar mokslinius kūrinius. Susirenka visokių skaitytojų. Tai šaunus būdas praleisti vakarą. Šiuo metu man tai vienintelė proga surengti kokį nors susibūrimą. Mano sūnus taip užsiėmęs parlamente. Benetas pastebėjo, kad panelei Mansfild nusišypsojus išskirtinės jos akys tapo dar patrauklesnės. – Mielai prie jūsų prisijungčiau. Gal Benetas tik įsivaizdavo, bet jam pasirodė, kad mergina gerokai maloniau sveikinosi su kitais naujais pažįstamais nei su juo. Tačiau jis niekaip nesuprato, kodėl taip galėtų būti. Dėdę Džordžą mergina iškart pakerėjo, ir šis nevengė to parodyti. – Jūs mane jau sužavėjote, panele Mansfild. Labai džiaugčiausi, jei per vakarienę prisėstumėte šalia. Jau seniai valgydamas nesimėgavau tokia malonia draugija. – Būkite budri, panele Mansfild, – perspėjo našlė, šiltai šypsodamasi vyrui, kuris tiek daug metų Benetui atstojo tėvą.  – Bijau, kad Džordžas įsivaizduoja vis dar esąs pačiame jėgų žydėjime. Vakarienę jis praleis

14


He rc o ga s i e š ko ž m o n o s !

begėdiškai flirtuodamas ar pasakodamas skandalingas istorijas, visai netinkamas jautrioms jaunoms ausytėms. – Tu mane skaudini, Oktavija! – dėdė apsimetė, kad šie žodžiai jį įžeidė. Visos damos nusikvatojo. Benetas visada pavydėjo dėdei gebėjimo lengvai bendrauti su moterimis, tačiau šįkart tas talentas jį gerokai suerzino. Deja, sprendžiant iš susižavėjusios išraiškos dailiame panelės Mansfild veiduke, dėdė Džordžas ją tiesiog pakerėjo. – Nekantriai lauksiu vakarienės, – atsakydama senam viliokui nusišypsojo Amelija. Benetas pasijuto tarsi apakintas saulės spindulių. Viskas aplink nušvito. Raudonos tarsi rožės pumpuras merginos lūpos išdykėliškai išsišiepė, ir jos veidas tapo kerinčiai žavus. Tobuluose skruostuose išryškėjo dvi žavios duobutės, o plačios rudos akys pasirodė šiltos ir viliojančios. – Jau seniai vakarienės metu negirdėjau jokios skandalingos istorijos. Jei Benetas neįsikiš ir tuoj pat nesustabdys šitų nesąmonių, vakarienę teks gerokai atidėti. Jis vėl išsitraukė kišeninį laikrodį ir išreikšdamas nepasitenkinimą susiraukė. – Nurodysiu Lovetui palydėti jus tiesiai į kambarius, nes vakarienė numatyta mažiau nei po valandos. – To laiko pakaks įveikti nedidelį kauburį dokumentų, susikaupusių ant darbo stalo. – Turiu atsiprašyti. Benetui jo paties kalba pasirodė kiek pernelyg glausta, bet kažkodėl jis jautėsi tarsi nesavas. Išspaudęs

15


Vi r gi n i a He a t h

mandagią šypsenėlę jis apsisuko ir užtikrintai patraukė į kabinetą. Nueidamas pajuto keistą šiurpą, nuslenkantį nugara ir dilginantį odą. Benetas apsidairė ir pamatė panelę Mansfild, atvirai spoksančią į jį nepritariamu žvilgsniu. Benetas nebuvo linkęs į tuštybę, – jis neturėjo laiko tokiam elgesiui, – bet žinojo, kad daugelis moterų laiko jį gana dailiu. Jis buvo pratęs, kad moterys juo žavisi, o kartais net atvirai flirtuoja. Juk jis garsus hercogas. Tačiau panelė Mansfild žvelgė į jį tarsi į mokslinių tyrimų objektą, kurio negalėjo perprasti. Žmonės taip su juo nesielgė. Tik ne su juo. Net jei ir norėtų tai daryti, elementarios etiketo taisyklės reikalavo, kad jo elgesys būtų nagrinėjamas vogčiomis. Hercogas neturėtų sužinoti apie kitų žmonių nepritarimą. Benetas sutriko ir, skubėdamas į darbo kabinetą, susiraukė. Jau labai seniai jis jautėsi taip nesmagiai. Jis net kiek įsižeidė.

*** Amelija turėjo tik dvi vakarienei tinkamas sukneles. Nė viena jų nenuteikė labai entuziastingai. Maištaudama ji pasirinko suknelę gilesne iškirpte, pasičiupo puošniausią šalį, kiek papudravo skruostus ir padažė lūpas, norėdama įgyti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Avelių namai Berklio skvere buvo patys didingiausi, kokiuose jai kada nors teko lankytis. Amelija nekentė savęs už tai, kad juose jautėsi kaip nesava. Nuo

16


He rc o ga s i e š ko ž m o n o s !

pat tos akimirkos, kai marmuro laiptais pradėjo kopti link įspūdingų juodų dvigubų laukujų durų, namų prabanga užgniaužė jai kvapą. Bet namų vidus? Na, jis buvo dar įspūdingesnis. Holo grindys buvo iš pritrenkiančio marmuro. Juodos ir baltos plytelės sudarė šachmatų lentos raštą. Įmantrūs aukštyn besirangantys laiptai patraukė akį link piešiniais išpuoštų lubų, savo grožiu užėmusių jai kvapą. Menininkas pavertė lubas langu į dangų. Tarp debesų sklandantys angeliukai ramiu žvilgsniu stebėjo namų gyventojus. Amelija niekada nematė nieko panašaus. Tačiau ją sukrėtė ne tik nauja aplinka. Pirmą kartą dirstelėjusi į šių prabangių rūmų šeimininką Amelija nustebusi net sumirksėjo. Avelio hercogas visai nebuvo panašus į tą pasipūtusį, pilvotą, išdidžiai žvelgiantį aristokratą, kokį ji įsivaizdavo jį esant. Visai kaip virš galvos plevenantys angeliukai, šis vyras atrodė tarsi nutapytas talentingo menininko. Jis buvo plačiapetis ir auksinis. Tik toks žodis tinkamai jį apibūdino... Auksinis. Priešais Ameliją stovėjo aukštas, daugiau nei metro aštuoniasdešimties žmogus, spinduliuojantis vyriška didybe. Vyro išvaizda visai nederėjo su arogantiškais paistalais, kuriuos raitė jo plunksna. Hercogo plaukai buvo šviesūs, tankūs, kiek banguoti. Juose ryškėjo kelios kiek tamsesnės, bronzinės sruogos. Jo akys buvo ryškiai mėlynos, o gundančios lūpos ne ką mažiau traukė akį nei pritrenkiančios šių namų lubos.

17


Vi r gi n i a He a t h

Amelijoje pabudo keisti moteriški jausmai, į kuriuos ji stengėsi nekreipti dėmesio. Pulsas ėmė daužytis kaip pašėlęs, skrandyje suplasnojo nervingi drugeliai, keliai sulinko. Amelija visiškai netikėtai pajuto, kad visa virpa. Kaip tai absurdiška, tačiau būtent tokie išgyvenimai ją užplūdo. Tvirti hercogo žandikauliai ir tiesi nosis pavertė jį gardžiu saldainiuku akims. Tikras pasakų princas. Kadaise Amelija svajojo su tokiu vyru nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą. Deja, žiauri gyvenimo realybė parodė, kad stebuklų nebūna. Hercogas pažvelgė į ją taip, kaip ir dera žiūrėti į visai nereikšmingą, vos aukštesnio už tarnaitę luomo merginą. Amelija iš savo svajų triukšmingai nusileido atgal į žemę. Vieną trumpą akimirką ji pajuto užplūstant visa apimantį, kankinantį nusivylimą. Tačiau tuoj pat suėmė save į rankas ir priminė sau, kad buvo tikra kvailė, jei tikėjosi ko nors kito. Amelija puikiai žinojo, kad negalima apie knygą spręsti pagal viršelį, kad ir koks kerintis šis pasirodytų pirmą kartą į jį pažvelgus. Dažniausiai ji nebuvo linkusi į naivius skraidymus padebesiais ir kvailas mintis apie ateitį su tituluotu didiku. Iš pradžių tokia neįprasta kūno reakcija į hercogą Ameliją labai sutrikdė, tačiau prabangiame naujame miegamajame kiek pamąsčiusi ji suprato, kad jai paprasčiausiai visko buvo per daug. Ji susipažino su dailiu, pasipūtusiu hercogu, ją supo nuostabi aplinka. Pagaliau ji ir vėl galės leisti laiką deramoje draugijoje. Tikrai buvo ilga

18


He rc o ga s i e š ko ž m o n o s !

kelionė, ir ji jautėsi labai pavargusi. Visai nenuostabu, kad elgėsi tarsi nesava ir nustebo, kad išdidusis hercogas pasirodė visai nepanašus į jos įsivaizduotą vyrą. Neįprasta, kad kilmingas vyras jos tuoj pat nenuvylė. Ji nesitikėjo susipažinti su vyru, panašiu į Adonį*, tad negalėjo pykti ant savęs už tai, kad kurį laiką savo akimis netikėjo tuo, ką išvydo. Žinoma, sureagavo gana nervingai. Amelija susitvardė, išsitiesė ir ryžtingai išėjo iš miegamojo. Liokajus ilgu koridoriumi ją palydėjo į oficialų valgomąjį. Amelija buvo pasodinta didžiulio penkiems asmenims padengto stalo viduryje. Seras Džordžas pasirodė pirmas. Jis sudribo į priešais Ameliją stovinčią kėdę ir mostelėjęs ranka nurodė tarnui taures pripildyti vyno. – Panele Mansfild, kaip nuostabu, kad galėsiu vienas pasidžiaugti jūsų draugija. Tikriausiai degate smalsumu ir turite šimtus klausimus apie šį namą ir jame gyvenančią šeimą. Jums labai pasisekė... – Vyras patraukė didelį gurkšnį vyno ir mirktelėjo tarsi sąmokslininkas. – Išgėrus bent lašelį alkoholio mano liežuvis atsiriša. Raginu jus pasinaudoti proga, kol pasirodys kiti ir privalėsiu elgtis deramai. Nors Amelija su šiuo vyru bendravo trumpiau nei penkias minutes, jis jau tapo jos mėgstamiausiu šių namų gyventoju. * Adonis – graikų mitologijos veikėjas, vyriško grožio simbolis. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

19


Vi r gi n i a He a t h

– Namas tikrai pribloškiantis. Ar jis visada priklausė jūsų šeimai? Seras Džordžas pavartė akis. Panašu, kad jį suerzino toks nuobodus klausimas. – Šį namą keturioliktajam mūsų giminės hercogui suprojektavo pats Robertas Adamas*. Tai didžiausias Berklio skvero namas. Galėjote sugalvoti ir įdomesnį klausimą. Juolab adresuodama jį man, artimai pažįstančiam šią garsią šeimą ir stebinčiam joje vykstančius nuotykius. Juk Beneto tėvas buvo mano vyresnysis brolis. Vyro veide švietė kvietimas kalbėti atvirai. – Ar hercogas yra artimas Jo Didenybės draugas? – jei taip ir buvo, pasitvirtins baisiausi Amelijos įtarimai apie tą vyrą. Seras Džordžas prieš atsakydamas gurkštelėjo vyno. – Benetas yra vienas iš jo patarėjų. Tačiau karaliaus sūnui nekaip sekasi vadovautis jo patarimais. – Tai neatsako į mano klausimą, sere Džordžai. – Jei išdidusis hercogas yra geras Jurgio IV** draugas, kiekviena jo draugijoje praleista akimirka Amelijai kels pasišlykštėjimą. Seras Džordžas nusijuokė iš jos pastangų pasirodyti landžiai. * Robertas Adamas (1728–1792 m.) – škotų architektas, dizaineris. ** Jurgis IV – Jungtinės Karalystės ir Hanoverio karalius, valdęs 1820–1830 m. Tėvui susirgus psichikos liga, 1811 m. tapo princu regentu.

20


He rc o ga s i e š ko ž m o n o s !

– Jei norite sužinoti, ar Avelio hercogas gerbia mūsų valdovą, turiu pasakyti, kad jis tikrai nelinkęs į išdavystes ir nerizikuos dėl savo pareigų. Tačiau, kalbėdamas užuominomis, priminsiu, kad mano sūnėnas, visai kaip ir jo tėvas, yra politikas. O norint būti geru politiku privalu būti tikru diplomatu. Manau, kad mano sūnėnas puikiai naudojasi savo diplomatiniais gebėjimais siekdamas valstybei gero. Jis retai susitinka su princu laisvalaikiu, jei suprantate, ką turiu omenyje. Kartu jie dalyvauja tik valstybei tikrai svarbiuose renginiuose. Sužinojus, kad namų šeimininkas nelošia ir nepuotauja su princu, Amelijos jam juntamas pasišlykštėjimas kiek sumažėjo. Ne paslaptis, kad lordas Liverpulis – ministras pirmininkas – labai vertino Beneto Montagio nuomonę. Dėl to Amelija iškart pajuto hercogui priešiškumą. Liverpulis visai nekreipė dėmesio į sunkią vargingųjų padėtį ir visuomenės atskalūnus norėjo numalšinti jėga, o ne su jais derėtis. – Laikraščiuose tvirtinama, kad hercogas dar nesulaukęs keturiasdešimties taps ministru pirmininku. – O varge! – sukikeno seras Džordžas, taurėje teliuškuodamas vyną. – Prašau taip nekalbėti Beneto draugijoje. Jis ketina šias pareigas užimti dar nesulaukęs trisdešimt penkerių. Net toks laukimas jam atrodo per ilgas. Jis nekantrauja tarnauti tautai.

21


Vi r gi n i a He a t h

Amelijai nebeliko laiko daugiau pasmalsauti, nes pasirodė senosios damos. Hercogo mama atsisėdo stalo gale, o Amelijos darbdavė – šalia jos. – Kur prapuolė Benetas? Mirštu iš bado. Seras Džordžas reikšmingai dirstelėjo į ant indaujos stovintį laikrodį. – Iki septintos valandos dar dvi minutės. Jis pasirodys tiksliai laiku, kaip visada. – Vyras dar kartelį smagiai ir sąmokslininkas mirktelėjo Amelijai. – Pagal jo elgesį aš nustatau laikrodį. Jis gerokai patikimesnis nei visi šiuose namuose turimi laikrodžiai. Jiems mandagiai šnekučiuojantis Amelija nesusivaldė ir įsiklausė į ritmingą laikrodžio tiksėjimą šiam skaičiuojant sekundes. Juk hercogas negali būti toks nuoboda, kad sekundžių tikslumu laikytųsi grafiko? Tačiau būtent taip jis ir pasielgė.

22


2 Gera žmona privalo išmanyti politikos pagrindus. Jūsų antroji pusė turės svečiams užduoti tinkamus klausimus, skatinančius susirinkusių vyrų diskusijas... Patarimai įžvalgiam džentelmenui, besirenkančiam tobulą žmoną, autorius Benetas Montagis, šešioliktasis Avelio hercogas Laikrodžio ilgajai rodyklei pasiekus skaičių 12, Avelio hercogas įžengė į valgomąjį kaip tikras namų šeimininkas. Tiesą pasakius, toks jis ir buvo. Amelija dirstelėjo į serą Džordžą ir pamatė, kaip jos naujojo draugo akyse žybtelėjo smagi kibirkštėlė. – Visiems labas vakaras, – atsisėdęs pasisveikino hercogas ir beveik kariškai tiksliai sau ant kelių patiesė servetėlę. – Lovetai, mes pasiruošę. Išgirdę šeimininko paliepimą tarnai apspito stalą nešini pirmuoju patiekalu – gardžia skysta sriuba. Pamačius


Vi r gi n i a He a t h

hercogą Amelijos širdis vėl ėmė greičiau daužytis ir vis nedavė jai ramybės. Vyras atrodė tikrai pritrenkiamai. Kaip gaila, kad vidus ne toks nuostabus kaip išorė. Benetas buvo panašus į įmantriais raštais glaistytą tortą, kuris po puošmenomis tėra senas ir sudžiūvęs. Hercogas nesivargino plepėti nereikšmingomis temomis. – Mama, peržvelgiau kvietimų į pokylius sąrašą, kurį man perdavei. Manau, kad pavyks apsilankyti Renšo pokylyje ir Bainbridžo grafo arbatėlėje gruodžio mėnesį. Bijau, kad artimiausią mėnesį daugiau niekam negaliu skirti laiko. – Kaip gaila, brangusis, – hercogo motina akivaizdžiai nusivylė.  – Ar tikrai niekaip nepavyktų bent trumpam pasirodyti pas ledi Balfan? Tavo apsilankymas ją labai pamalonintų, o aš jau pažadėjau, kad apsilankysi. Priscila labai nekantrauja su tavimi susitikti. – Deja, tikrai negalėsiu. Parlamente laukia ypatingai varginanti savaitė. Priscilą pamatysime knygų klube. Man labai gaila, – Amelija pastebėjo, kad hercogas visai neatrodė panašus į apgailestaujantį. Jį labiau domino sriuba, o ne kvietimas. – Kas ta Priscila? – ledi Vorsted pasiteiravo sesers. – Ji yra vyriausioji ledi Balfan anūkė. Viena iš jaunųjų merginų Beneto kandidačių sąraše. Panašu, kad visi susirinkusieji prie stalo žinojo, apie ką šnekama, tad Amelija nesusilaikė nepaprašiusi darbdavės

24


He rc o ga s i e š ko ž m o n o s !

tikslesnio paaiškinimo. Žinoma, ji puikiai suprato, kad kaip kompanionė neturi jokios teisės klausinėti. – Kandidačių sąraše? Ledi Vorsted nekaltai nusišypsojo, tačiau senose gudriose akyse tikrai šmėkštelėjo kažkokia klasta. – Beneto kandidačių į Avelio hercogienes sąraše. Pastaruosius dvejus metus jis skinasi kelią per tą sąrašą. Naujausiomis mano žiniomis, liko dešimt kandidačių. – Dabar jau tik penkios, – paslaugiai pataisė hercogo motina, pakeldama lėkštę, kad pasemtų daugiau sriubos. – Jis tikisi jau pavasario pabaigoje galutinai apsispręsti. Tačiau juk žinai, kaip klostosi tokie dalykai. – Akivaizdu, kad moteris tokių paieškų visai nelaikė keistomis. Na, bet jos sūnus yra hercogas. – Ar jau turime aiškiai pirmaujančią merginą? – ledi Vorsted dirstelėjo į serą Džordžą ir nusišypsojo. Akivaizdu, kad ši porelė turėjo kažkokių paslapčių, kuriomis nesidalijo su hercogo motina. – Turėjome daug vilčių dėl ledi Elžbietos Pirs, tačiau ji neišlaikė išbandymų, – atsiduso našlė. – Paaiškėjo, kad ji linkusi karščiuotis ir yra visai ne tokia šaltakraujė, kokia apsimetė. O, dangau. Hercogas net asmeniniame gyvenime vadovaujasi taisyklėmis, aprašytomis toje paikoje knygoje. Amelija dar niekada negirdėjo tokio absurdo. – Ar penkios pirmaujančios damos žino, su kuo konkuruoja siekdamos užimti šią trokštamą poziciją?

25


Vi r gi n i a He a t h

Ledi Vorsted ir seras Džordžas išpūtė akis išgirdę jos balse užslėptą sarkazmą, bet išdidusis hercogas ir toliau sėdėjo sukaupęs dėmesį į sriubą. – Žinoma, – atsiliepė jo motina nustebusi, kad Amelijai dėl to kilo dvejonių. – Benetas labai stengiasi nė vienai iš jų nerodyti išskirtinio dėmesio. Su visomis kandidatėmis jis elgiasi vienodai, ir taip bus iki pat priimant galutinį sprendimą. – Jis skrupulingai teisingas, – pritardamas linktelėjo seras Džordžas, tačiau jo lūpų kampučiuose šmėkštelėjo šypsenėlė. – Visuose pokyliuose jis su kiekviena iš kandidačių pašoka po vieną šokį. Žinoma, tas šokis niekad nebūna valsas – jis nenori kuriai nors suteikti tuščių vilčių. – Jokiu būdu. – O kiekvieną ketvirtadienį visos merginos gauna po vienodą puokštę gėlių. Amelija vos nepaspringo sriuba. – Vienodą? Kaip tai... romantiška, – tarstelėjo ji, o ledi Vorsted po stalu švelniai jai įspyrė. – Neabejoju, kad jos labai džiaugiasi, kai parodomas toks ypatingas dėmesys. Žinoma, Amelija neturėjo gerbėjo, tačiau jei turėtų, tikėtųsi, jog vyras garbins tik ją, o ne ir kitas merginas. Sužinojusi, kad jos gerbėjas siunčia tokias pačias gėlių puokštes kitoms keturioms damoms, tų gėlių kotais ji negailestingai išpertų jam kailį, o tada išvytų pro duris.

26


He rc o ga s i e š ko ž m o n o s !

– Ar visos penkios damos nuėjo tokį patį išbandymų kelią? – Amelija taip norėjo nusijuokti, kad stabdant besiveržiantį kikenimą teko prikąsti skruostą. Serui Džordžui taip pat sunkiai sekėsi susivaldyti nenusijuokus. Jis palenkė galvą ir pasrėbė didelį šaukštą sriubos. Apsimetė paspringęs, tad galėjo pateisinti savo kosčiojimą. Išgirdęs keistą triukšmą vyras, kurio romantinius santykius visi aptarinėjo, pakėlė akis ir sutrikęs nužvelgė sambrūzdį. Amelijai pasirodė, kad jis visai nesiklausė pokalbio. Turbūt todėl, kad buvo toks svarbus. Ar bent įsivaizdavo toks esąs. Hercogas kritiškai nužvelgė stalą ir patenkintas, kad visi jau pavalgė, nurodė liokajui nurinkti sriubos lėkštes. – Benetas labai konkretus, – tarė ledi Vorsted, meiliai patapšnodama sūnėnui per ranką. – Ar ne tiesa, Benetai? Juk nenorėtum visam gyvenimui įstrigti su netinkama žmona? Praėjo kelios sekundės, kol Benetas susigaudė, kas vyksta. Jis visai nesekė susirinkusiųjų pokalbio. Jo mintys buvo nukreiptos į paskutinę pastraipą kalbos, kurią rytoj turės sakyti Lordų rūmų nariams*. Benetas juto, kad jai kažko trūksta, ir mintyse svarstė įvairius sakinius, padėsiančius įmantriai užglaistyti klaidą. Jis suprato, kad turbūt jo elgesys buvo netaktiškas. Žinoma, mama ir dėdė Džordžas pripratę, kad jis visiškai * Jungtinės Karalystės parlamentas susideda iš žemesniųjų Bendruomenių rūmų ir aukštesniųjų Lordų rūmų.

27


Vi r gi n i a He a t h

28

Virginia Heath HERCOGAS IEŠKO ŽMONOS  
Virginia Heath HERCOGAS IEŠKO ŽMONOS  
Advertisement