Page 1


Romanas

Vilnius 2015


Prologas

Gyveno kartą keturios panelės, kurios kone visus Londono aukštuomenės pokylių sezono pobūvius, arbatėles ir šokių vakarus praleido salės pasienyje. Daug laiko viltingai prasėdėjusios ant kėdžių merginos pagaliau užmezgė pokalbį. Ir suprato: nors varžosi dėl tos pačios grupės džentelmenų dėmesio, nepalyginamai daugiau laimėtų būdamos draugės, o ne varžovės. Juo labiau kad pamėgo viena kitą. Todėl nusprendė suvienyti jėgas, kad joms visoms pavyktų ištekėti: nuo vyriausios Anabelės iki jauniausiosios Deizės.

5


L i s a K l e y pa s

Anabelė neabejotinai buvo iš jų pati gražiausia, tačiau neturtinga, ir tai kėlė didelių nepatogumų. Didžioji dalis Londono viengungių iš būsimosios žmonos tikėjosi ne tik dailaus veidelio, bet ir solidaus kraičio. Evė ryškiais vario spalvos plaukais ir gausiai strazdanota oda švytėjo savitu patrauklumu. Visi žinojo, jog kada nors iš tėvo ji paveldės gražų palikimą. Tačiau tėvas nepriklausė kilmingųjų luomui: jaunystėje jis buvo boksininkas, vėliau įsigijo lošimo namus, o tokia abejotina reputacija – sunkiai įveikiama kliūtis merginai, ieškančiai tinkamos partijos aukštuomenėje. Dar blogiau – Evė buvo nežmoniškai drovi ir kalbėdama mikčiojo. Visi vyrai, mėginę su ja pasišnekučiuoti, vėliau savo patirtį apibūdino kaip kankynę. Seserys Lilijana ir Deizė Bouman į Londoną atvyko iš Niujorko. Boumanų šeima buvo stulbinamai, nepadoriai, beveik neįsivaizduojamai turtinga, o turtus susikrovė iš muilo gamybos. Seserys negalėjo didžiuotis kilme, nepasižymėjo geromis manieromis, neturėjo įtakingų globėjų. Lilijana, nors besąlygiškai atsidavusi savo draugėms, buvo valdingo būdo ir mėgo kitiems nurodinėti. O Deizė, iš prigimties svajoklė, dažnai susierzindavo, kad tikras gyvenimas nė iš tolo nėra toks įdomus kaip romanuose, kuriuos ji ryte rijo. Padėdamos viena kitai išvengti Londono aukštuomenės gyvenimo povandeninių srovių, ramindamos, guosdamos viena kitą ir dalydamosi džiaugsmais visos keturios nenuoramos sėkmingai ištekėjo ir dabar jau niekas nebevadino jų sienų ramstytojomis.

6


Nenuoramų Kalėdos Aišku, prasidėjus naujam aukštuomenės pokylių sezonui atsirado naujų sienų ramstytojų. (Visada pasitaiko merginų, kurių džentelmenai nepastebi arba į kurias nekreipia dėmesio, nors jiems vertėtų prasikrapštyti akis.) Artėjo Kalėdos, buvo laukiama į Angliją atvykstant Rafo Boumano, Lilijanos ir Deizės vyriausiojo brolio. O tada vienos Londono sienų ramstytojos gyvenimas iš esmės pasikeis...

7


1

Londonas, 1845 – Tai oficialus pranešimas, – patenkinta tarė Lilijana, ledi Vestklif, dėdama į šalį laišką nuo brolio. – Rafas atplauks į Londoną maždaug po dviejų savaičių. Laivo pavadinimas – „Viesulas“; man atrodo, tai labai iškalbinga, turint omenyje artėjančias Rafo sužieduotuves. Ji pažvelgė į Anabelę ir Evę, kurios darbavosi pasitiesusios ant grindų didelį gabalą raudono aksomo. Draugės susirinko

8


Nenuoramų Kalėdos Londone, Lilijanos namų, vadinamų Marsdenų terasa, svetainėje, išgerti popietinės arbatos ir pasišnekėti. Anabelė ir Evė kaip tik siuvo šventinį paklotą po Kalėdų eglute – tiesą sakant, stengėsi ką nors sukurpti iš audinio, prie kurio jau buvo prikišusi nagus Lilijana. Evė mėgino nuardyti iš vienos pusės nelygiai pridygsniuotą brokato kaspiną, o Anabelė, mikliai apkirpusi kitą kraštą, atlenkė palanką ir ėmė smaigstyti smeigtukais. Trūko tik vienos iš jų būrelio, jaunesniosios Lilijanos sesers Deizės, kuri su vyru gyveno Bristolyje. Anabelė nekantravo ją pamatyti ir įsitikinti, kaip jaučiasi neseniai ištekėjusi draugė. Laimei, netrukus jos visos susirinks Hampšyre atšvęsti Kalėdų švenčių. – Manai, tavo broliui gali būti sunku įtikinti ledi Nataliją už jo tekėti? – pasiteiravo Anabelė ir susiraukė pastebėjusi audinyje didžiulę tamsią dėmę. – O ne, tikrai ne, – nerūpestingai patikino Lilijana. – Rafas gražus, žavus ir labai turtingas. Kas ledi Natalijai gali nepatikti, be to, jog jis amerikietis? – Na, Deizė minėjo, kad jis palaidūnas. Kai kurioms jaunoms moterims tai... – Nesąmonė! – užprotestavo Lilijana. – Rafas jokiu būdu ne palaidūnas. Aišku, jo gyvenime buvo laikotarpis, kai reikėjo išsidūkti, bet kuriam tikram vyrui nepasitaiko? Anabelė abejodama žvelgė į ją. Nors jaunesnioji Lilijanos sesuo Deizė visų buvo laikoma romantiška svajotoja, jai buvo nesvetimas blaivus protas, todėl ir jos įžvalgos atrodė tikėtinos.

9


L i s a K l e y pa s

Jeigu jau Deizė pasakė, kad jų vyriausias brolis palaidūnas, tai buvo rimtas pagrindas tikėti, jog taip ir yra. – Ar jis geria ir lošia? – pasidomėjo Anabelė. Lilijana sunerimusi įsitempė. – Kartais. – Ar pasižymi šiurkščiu, nederamu elgesiu? – Jis Boumanas. Kitaip elgtis mes nemokame. – O ar laksto paskui moteris? – Žinoma. – Ar Rafas kada nors buvo ištikimas kokiai vienai moteriai? Ar buvo įsimylėjęs? Lilijana piktai dėbtelėjo į ją. – Kiek žinau, nebuvo. Anabelė pažvelgė į Evę ir kilstelėjo antakius. – Ką tu apie jį manai, Eve? – Palaidūnas, – pasigirdo glaustas atsakymas. – Na gerai, – suniurnėjo Lilijana. – Gal Rafas ir palaidūnas. Tačiau tai negali sukliudyti jam pasipiršti ledi Natalijai. Kai kurioms moterims patinka palaidūnai. Kad ir Evei. Evės, kuri ir toliau susikaupusi ardė nuo raudono aksomo pakloto brokato kaspiną, lūpas suvirpino šypsnys. – Man p-patinka ne visi palaidūnai, – pareiškė ji nepakeldama akių nuo darbo. – Tik vienas. Niekas nesitikėjo, kad Evė, švelniausia ir romiausia iš jų visų, užkariaus širdį liūdnai pagarsėjusio lordo Sent Vincento, kuris tikrai buvo palaidūnas. Ši mėlynakė būtybė ryškiais vario spalvos plaukais pasižymėjo retai pasitaikančiu neįprastu grožiu,

10


Nenuoramų Kalėdos tačiau buvo nepakeliamai drovi. Be to, dar ir mikčiojo. Vis dėlto ji turėjo neišsenkančias vidinės jėgos atsargas ir narsią širdį, o to, regis, pakako visiems laikams suvilioti šį moterų numylėtinį. – Ne paslaptis, kad tas buvęs palaidūnas tave dievina, – tarė Anabelė. Ji kurį laiką tylomis įdėmiai žvelgė į Evę, tada paklausė: – Ar Sent Vincentas džiaugiasi, kad turėsite kūdikį, mieloji? – O taip, jis... – Evė nutilo ir iš nuostabos išpūtusi akis pažvelgė į Anabelę. – Iš kur tu žinai apie kūdikį? Anabelė nusišypsojo. – Pastebėjau, kad tavo naujosios suknelės iš priekio ir iš užpakalio yra su klostėmis, kurias bus galima išleisti, kai pastorėsi. Tai patikimas įrodymas, mieloji. – Tu laukiesi?! – paklausė Lilijana ir nutrūktgalviškai riktelėjo iš pasitenkinimo. Pašokusi nuo minkštasuolio ji pripuolė prie Evės ir susmukusi šalia apsivijo ją ilgomis rankomis. – Kokia nuostabi žinia! Kaip tu jautiesi? Ar jau pykina? – Supykino, bet tik tada, kai pamačiau, ką tu padarei su tuo eglutės paklotu, – tarė Evė ir nusijuokė iš tokio nerimto draugės elgesio. Kartais būdavo sunku prisiminti, kad Lilijana yra grafienė. Spontaniška jos prigimtis nė už ką nesileido suvaržoma aukštos padėties visuomenėje. – Oi, tau negalima sėdėti ant grindų! – pareiškė Lilijana. – Duok man žirkles, aš tuoj nuardysiu tą prakeiktą kaspiną... – Ne! – vienu metu užprotestavo draugės. – Mieloji Lilijana, – tęsė Anabelė, – geriau nesiartink prie šio eglutės pakloto. Tavo darbą su adata ir siūlu galima prilyginti kriminaliniam nusikaltimui.

11


L i s a K l e y pa s

– Aš tik pamėginau, – ėmė teisintis Lilijana ir kreivai šypsodamasi patogiai įsitaisė šalia draugių. – Buvau kupina pačių geriausių norų, bet netrukus pavargau dygsniuoti smulkiais dygsniais ir pradėjau skubėti. Šiaip ar taip, mums reikia pakloto po Kalėdų egle, ir labai didelio. Antraip kur lašės vaškas, kai uždegsime žvakutes? – Gal malonėtum pasakyti, iš kur čia atsirado šis blynas? – pasiteiravo Anabelė rodydama į bjaurią dėmę aksome. Lilijana susigėdo. – Pamaniau, gal bus galima tą vietą nusukti į kitą pusę. Netyčia išpyliau ant pakloto taurę vyno. – Siūdama tu gėrei? – nustebo Anabelė ir pagalvojo, jog tai daug ką paaiškina. – Tikėjausi taip galėsianti atsipalaiduoti. Siuvimas mane erzina. Anabelė atlaidžiai nusišypsojo. – Kodėl? – Prisiminiau, kaip mama prižiūrėdavo mane, kai mokiausi siūti. Vos tik suklysdavau, ji liniuote uždroždavo per krump­ lius. – Lilijana niekinamai šyptelėjo iš savęs, tačiau šįkart ryškiose rudose jos akyse neįsižiebė linksmi žiburėliai. – Aš buvau siaubingas vaikas. – Net neabejoju, kad buvai miela mergaitė, – švelniai patikino draugę Anabelė. Ji niekada iki galo neperprato, kaip Lilijanai ir Deizei pavyko taip puikiai susitvarkyti gyvenimą, turint omenyje jų tėvų auklėjimo metodus. Tomas ir Mersedesa Boumanai kažkaip sugebėjo būti reiklūs ir kritiški, o drauge ir nerūpestingi – tai prilygo kone žygdarbiui.

12


Nenuoramų Kalėdos Suvokę, jog net ir solidus kraitis nepaskatins viengungių Niujorko aukštuomenės vyrų vesti Lilijanos ir Deizės, Boumanai prieš trejus metus atsivežė abi savo dukteris į Londoną. Sunkus darbas, sėkmė ir nepalaužiamas atkaklumas padėjo Tomui Boumanui sukurti didžiausią ir sparčiai gamybos apimtis didinančią įmonę pasaulyje. Dabar, kai muilas tapo įperkamas visiems gyventojų sluoksniams, Boumano muilo fabrikai Niujorke ir Bristolyje vos įstengė patenkinti paklausą. Norint įsitvirtinti Niujorko aukštuomenėje, nepakako turėti daug pinigų. Turtingos, bet nekilmingos paveldėtojos, tokios kaip Lilijana ir Deizė, nebuvo pageidaujamos nuotakos analogiškų šeimų jaunuoliams, kurie taip pat troško pasinaudodami santuoka palypėti aukščiau visuomenės laipteliais. Todėl Londone su nuolat didėjančia nuskurdusių aristokratų sankaupa Amerikos naujaturčiai rado derlingus medžioklės plotus. Ironiška, tačiau kaip tik Lilijana, ištekėjusi už Markuso, lordo Vestklifo, padėjo Boumanams įsitvirtinti tarp Anglijos aukštakilmių. Buvo sunku patikėti, kad santūrus ir įtakingas grafas gali vesti tokią nesutramdomą užsispyrėlę kaip Lilijana. Vis dėlto šis aristokratas sugebėjo įžvelgti nežabotu akiplėšiškumu maskuojamą jautrią ir be galo mylinčią jos širdį. – Aš buvau tikra padauža, – atvirai prisipažino Lilijana. – Rafas taip pat. Kiti du broliai, Ransomas ir Risas, ne tokie pašėlę, nors toli gražu ne angelėliai. Deizė irgi prisidėdavo prie mano išdaigų, bet ji didžiąją dalį laiko praleido svajodama arba pasinėrusi į savo knygas. – Lilijana, – tarė Anabelė, rūpestingai matuodama kaspi-

13


L i s a K l e y pa s

ną, – kodėl tavo brolis sutiko pasimatyti su ledi Natalija ir Blendfordais? Ar jis tikrai jau pasirengęs santuokai? Gal jam reikia pinigų, o gal jis nori įtikti tėvui? – Na, tiesą sakant, aš nežinau, – atsakė Lilijana. – Nemanau, jog tai dėl pinigų. Rafas neblogai pasipelnė iš spekuliacijų Vol­ strite, nors kai kurie jo sandoriai gana abejotini. Spėju, kad jis jau pavargo nuo nesutarimų su tėvu. O gal... – Lilijana sudvejojo, jos veidas apniuko. – Kas „gal“? – švelniai paragino ją tęsti Evė. – Na, iš pažiūros Rafas atrodo nerūpestingas, bet iš tikrųjų niekada nebuvo laimingas. Motina ir tėvas su juo elgėsi pasibjaurėtinai. Atvirai kalbant, su mumis visais. Jie niekada neleisdavo mums žaisti su vaikais tų šeimų, kurias laikė prastesnėmis už mūsų. O prastesni jiems atrodė visi. Dvyniai Ransomas ir Risas turėjo vienas kitą, mudvi su Deize buvome labai artimos. Tik Rafas – visada vienas. Tėvas norėjo, kad jis būtų rimtas berniukas, todėl laikė atskyręs nuo kitų vaikų. Rafui buvo draudžiama žaisti arba daryti ką nors, kas tėvui atrodė paviršutiniška. – Galų gale jis pradėjo maištauti, – įsiterpė Anabelė. Lilijana nusišypsojo. – O taip. – Jos šypsena nublanko. – Įdomu... kas nutinka, kai jaunas vyras pavargsta būti rimtas, tačiau pavargsta ir maištauti? Kas dar jam lieka? – Ko gero, netrukus mes tai sužinosime. – Aš noriu, kad Rafas būtų laimingas, – prisipažino Lilijana. – Kad sutiktų merginą, kuria galėtų rūpintis.

14


Nenuoramų Kalėdos Evė nužvelgė abi drauges susimąsčiusiu žvilgsniu. – Ar kuri nors iš jūsų esate mačiusi ledi Nataliją? Ar mes ž-žinome, kokio ji būdo? – Aš nebuvau su ja susitikusi, – prisipažino Lilijana, – tačiau jos reputacija nepriekaištinga. Ledi Natalija yra rūpestingai globojama tėvų, aukštuomenėje pasirodė praėjusiais metais ir tapo labai populiari. Girdėjau, kad ji graži ir puikiai išauklėta. – Lilijana patylėjo ir išsiviepė. – Rafas mirtinai ją išgąsdins. Dievai žino, kodėl Blendfordai pritaria jų santuokai. Galimas daiktas, jog jiems reikia pinigų. O mūsų tėvas nieko nepagailės, kad tik įlietų į šeimą dar šiek tiek mėlyno kraujo. – Man atrodo, t-turėtume pasikalbėti su žmogumi, kuris pažįsta ledi Nataliją, – susimąsčiusi tarė Evė. – Su tokiu, kuris galėtų tavo broliui patarti, pasakytų, kokios jos mėgstamiausios gėlės ir visa kita. – Ledi Natalija turi palydovę, – prisiminė Lilijana. – Neturtingą pusseserę, kurios vardas Hana ar panašus. Gal mes galėtume pasikviesti ją arbatos prieš Rafui susitinkant su ledi Natalija? – Man regis, tai išties puiki mintis, – apsidžiaugė Anabelė. – Jeigu ji nors truputį papasakos mums apie ledi Nataliją, tai labai palengvins Rafo užduotį. – Taip, privalai ten nueiti, – tvirtai pareiškė lordas Blendfordas. Hana stovėjo priešais jį Blendfordų namų svetainėje Meifere. Tai buvo vienas iš mažesnių ir senesnių statinių prašmatniame Londono rajone, vakarinėje miesto dalyje netoli Haid Parko.

15


L i s a K l e y pa s

Meifere, pasižyminčiame dailiais skverais ir plačiomis gatvėmis, gyveno daug privilegijuotų aristokratų šeimų. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį įvyko kai kurių pokyčių, šiaurinėje dalyje ėmė kilti didžiuliai rūmai ir gotikinio stiliaus pilaitės, čia kūrėsi neseniai praturtėję verslininkai. – Padaryk viską, kas tavo jėgoms, – tęsė lordas Blendfordas, – kad mano dukrai būtų lengviau užmegzti pažintį su ponu Boumanu. Hana spoksojo į jį negalėdama patikėti. Lordas Blendfordas visada pasižymėjo įžvalgumu ir geru skoniu. Jai netilpo galvoje, kad jis gali norėti, jog Natalija, vienturtė duktė, ištekėtų už netašyto Amerikos fabrikanto sūnaus. Natalija buvo graži, elegantiška ir gerokai labiau subrendusi nei kuri kita dvidešimtmetė. Panorėjusi ji galėjo ištekėti už bet kurio vyro. – Dėde, – atsargiai tarė Hana, – aš niekada nedrįsčiau abejoti jūsų sprendimu, bet... – Bet nori sužinoti, ar tik aš neišsikrausčiau iš proto? – užbaigė lordas Blendfordas ir sukikeno, kai ji linktelėjo. Jis mostelėjo ranka į minkštą krėslą prie židinio. – Prisėsk, mieloji. Juodu nedažnai rasdavo progą pasikalbėti akis į akį. Tačiau dabar ledi Blendford su Natalija buvo išvykusios aplankyti sergančio pusbrolio, o Hana liko Londone, nes turėjo paruošti Natalijos drabužius ir kitus asmeninius daiktus, kurių prireiks per šventes Hampšyre. Žvelgdama į protingą ir malonų veidą žmogaus, kuris elgėsi su ja taip kilniaširdiškai, Hana paklausė: – Ar galiu kalbėti atvirai, dėde?

16


Nenuoramų Kalėdos Jo akys sužibo. – Man atrodo, tu niekada kitaip ir nekalbi, Hana. – Taip, žinoma... Aš jums iš mandagumo parodžiau ledi Vestklif kvietimą išgerti arbatos, tačiau neketinau jo priimti. – Kodėl? – Todėl, kad ji mane kviečia tik norėdama išpešti kuo daugiau žinių apie Nataliją ir priblokšti tariamomis pono Boumano dorybėmis. Dėde, aš esu įsitikinusi, jog ledi Vestklif brolis nė iš tolo nevertas Natalijos! – Pasirodo, tu jau iš anksto jį pasmerkei, – maloniai tarė lordas Blendfordas. – Kodėl esi taip nusistačiusi prieš amerikiečius? – Taip kalbu ne todėl, kad jis amerikietis, – išsigynė Hana. – Galų gale, jis dėl to nekaltas. Tačiau jo principai, vertybės, troškimai yra visai svetimi Natalijai. Ji niekada nebus laiminga su ponu Boumanu. – Troškimai? – kilstelėjęs antakius perklausė Blendfordas. – Taip, jis trokšta pinigų ir galios. Gal Niujorke jis ir įtakingas žmogus, bet čia nieko nereiškia. Natalija nepripratusi bendrauti su tokiais vyrais. Juodu vienas kitam visai netinka. – Žinoma, tu teisi, – sutiko Blendfordas nustebindamas Haną. Jis atsilošė krėsle ir susinėrė kaulėtus pirštus. Lordas Blendfordas buvo malonus taikingo veido žmogus didele gražios formos nuplikusia galva; oda, glaudžiai aptempusi kaukolę, metėsi į raukšles apie akis, ant skruostų ir pasmakrėje. Visas jo kūnas atrodė ištįsęs ir kaulėtas, tarsi gamta būtų pamiršusi parūpinti raumenų skeletui prilaikyti. – Tam tikra prasme jie

17


L i s a K l e y pa s

nelygiaverčiai partneriai, – tęsė jis. – Tačiau jų sąjunga gali būti išsigelbėjimas, galvojant apie būsimąsias šeimos kartas. Mieloji, tu man beveik kaip duktė, tad kalbėsiu be užuolankų. Aš neturiu sūnaus, kuris paveldėtų iš manęs titulą, bet negaliu patikėti Natalijos ir ledi Blendford ateities abejotinai kito lordo Blendfordo malonei. Jos turi būti aprūpintos. Didžiai apgailestauju, kad negalėsiu palikti joms pajamų, kurių pakaktų padoriai gyventi, nes dauguma Blendfordų piniginių fondų ir dvarų yra paveldimi drauge su titulu. – Tačiau yra ir turtingų anglų, kurie su džiaugsmu vestų Nataliją. Pavyzdžiui, lordas Traversas. Juodu su Natalija bendraminčiai, jis valdo didelį turtą... – Šiokį tokį turtą, – ramiai pataisė ją Blendfordas. – Tikrai nedidelį. Nė iš tolo neprilygstantį tam, kurį yra sukaupęs Boumanas, ką jau kalbėti apie palikimą ateityje. Hana sutriko. Per visus tuos metus, kai ji pažinojo lordą Blendfordą, jis niekada neparodė susirūpinimo dėl turto. Taip kalbėti nederėjo jo padėties žmogui, į šį reikalą buvo žiūrima iš aukšto, padejavimus dėl pinigų stokos paliekant miestiečiams ir kitiems prasčiokams. Kas paskatino lordą Blendfordą dabar prabilti apie tai? Pamatęs Hanos veido išraišką lordas Blendfordas niūriai šyptelėjo. – Ak, Hana. Kaip man tau paaiškinti, kad suprastum? Pasaulis greitai juda į priekį – per greitai tokiems kaip aš. Atsiranda daug naujų galimybių. Vos tik spėju priprasti prie pokyčių, viskas vėl pasikeičia. Kalbama, jog neilgai trukus geležinkeliai

18


Nenuoramų Kalėdos išraižys visą žalią mūsų Angliją. Liaudies masės prausis su muilu, valgys konservuotą maistą, pirks gatavus drabužius, o skirtumas tarp mūsų ir jų darysis vis mažiau pastebimas. Hana, kuri įdėmiai jo klausėsi, pagalvojo, kad ji pati, nelepinama sėkmės ir priklausanti niekuo neišsiskiriančiai šeimai, jau priklauso tiek Blendfordų pasauliui, tiek „liaudies masėms“. – Ar tai blogai, dėde? – Nelabai, – ilgokai dvejojęs atsakė Blendfordas. – Tačiau aš nuoširdžiai apgailestauju, jog aristokratiška kilmė ir geros manieros palengva praranda ankstesnę vertę. Galvojant apie ateitį tenka pripažinti: ji priklauso tokiems karjeristams kaip Boumanas. Ir tokiems vyrams kaip lordas Vestklifas, kurie pasirengę daug ką paaukoti, kad suspėtų žengti koja kojon su besikeičiančiu pasauliu. Lordas Vestklifas buvo Rafaelio Boumano svainis. Grafas – neabejotinai vienos iš garbingiausių Anglijos šeimų atstovas, o jo gyslomis tekantis kraujas mėlynesnis nei pačios karalienės. Vis dėlto jis buvo laikomas pažangiu žmogumi sprendžiant tiek politinius, tiek finansinius reikalus. Be kitų investicijų, Vestklifas prisidėjo prie geležinkelių pramonės plėtros ir iš to reikšmingai pasipelnė; negana to, buvo kalbama, jog jį itin domina prekyba. Tai buvo gana neįprasta, nes dauguma aristokratų vis dar tenkinosi pajamomis, kurias, laikantis šimtmečių tradicijų, jiems teikė jų dvarų žemių nuoma. – Tai jūs norite susigiminiuoti ne tik su Boumanais, bet ir su lordu Vestklifu, – susivokė Hana. – Žinoma. Ištekėjusi už turtingo amerikiečio ir įsigijusi tokį

19


L i s a K l e y pa s

įtakingą svainį kaip Vestklifas mano duktė užims ypatingą padėtį. Kaip Boumano žmona ji bus sodinama prie stalo su žemesnės kilmės svečiais... bet tas stalas priklausys Vestklifui, o tai gana reikšminga aplinkybė. – Suprantu, – susimąsčiusi ištarė Hana. – Tačiau tam nepritari? Ne. Niekas negalėjo įtikinti Hanos, jog jos mylima pusseserė Natalija turi ištekėti už prastai išauklėto stuobrio vien dėl to, kad susigiminiuotų su lordu Vestklifu. Tačiau ji neketino ginčyti lordo Blendfordo sprendimo. Bent jau garsiai. – Aš pasikliauju jūsų išmintingumu, dėde. Vis dėlto tikiuosi, jog netrukus šios sąjungos pranašumai... arba trūkumai... iškils aikštėn. Lordas Blendfordas tyliai nusijuokė. – Tu labai diplomatiška, mieloji. Esi blaivaus proto. Gal net per daug, tokiai jaunai moteriai to nereikia. Geriau, kai ji – daili ir tuščiagalvė kaip mano duktė, nei neišvaizdi ir protinga. Hana neįsižeidė, nors būtų galėjusi pasiginčyti su dėde dėl tokios jo nuomonės. Visų pirma, Natalija toli gražu ne tuščiagalvė. Tik ji nesipuikuoja savo protu, nes gerai supranta, kad tokios moters savybės nepatraukia gerbėjų dėmesio. Antra, Hana nelaikė savęs neišvaizdžia. Ji buvo rudaplaukė ir žaliaakė, mokėjo žavingai šypsotis ir turėjo dailią figūrą. Net neabejojo: jeigu turėtų gražių drabužių ir papuošalų, būtų laikoma net labai patrauklia. Galų gale, kiekvienas savaip supranta grožį. – Važiuok išgerti arbatos į Marsdenų terasą, – šypsodamasis

20


Nenuoramų Kalėdos paragino ją lordas Blendfordas. – Išpurenk dirvą. Reikia supiršti tuodu jaunus žmones. Kaip vykusiai pasakė Šekspyras: „Pasaulį būtina gausinti.“ – Jis reikšmingai pažvelgė į Haną. – O kai ištekinsime Nataliją, tu taip pat susirasi jaunikį. Žinai, man atrodo, kad judviem su ponu Klarku gali kas nors išeiti. Hana pasijuto raustanti. Pastaruoju metu ponui Samueliui Klarkui, lordo Blendfordo geram draugui ir tolimam giminaičiui, ji padarė keletą smulkių paslaugų kaip sekretorė. Tiesą sakant, į šį patrauklų, šviesiaplaukį, liekną ir nedaug už ją vyresnį viengungį Hana dėjo šiokias tokias slaptas viltis. Matyt, tos viltys buvo ne tokios jau slaptos, kaip ji manė. – Išties nesuprantu, ką jūs turite omenyje, dėde. – Net neabejoju, kad supranti, – atšovė jis ir sukrizeno. – Viskam savas laikas, mieloji. Pirmiausia užtikrinkime laimingą ateitį Natalijai. O tada ateis tavo eilė. Hana jam nusišypsojo, tačiau nieko neatsakė. Nors „laimingą ateitį“ savo pusseserei ji įsivaizdavo ne visai taip kaip jis. Natalija buvo verta mylinčio, atsakingo ir patikimo vyro. Jeigu Rafas Boumanas toks yra, jam teks tai įrodyti.

21


Profile for Svajonių knygos

Lisa Kleypas NENUORAMŲ KALĖDOS  

http://www.svajoniuknygos.lt/lisa-kleypas-nenuoramu-kaledos

Lisa Kleypas NENUORAMŲ KALĖDOS  

http://www.svajoniuknygos.lt/lisa-kleypas-nenuoramu-kaledos

Advertisement