__MAIN_TEXT__

Page 1

Vytauto Didžiojo universiteto Studentų

2019 pavasaris

Stu dis.

atstovybės žurnalas

ISSN-2029-5502


Redaktorės žodis Džiugu, kad pavasaris užliejo žaluma, ryškiausiomis spalvomis ir pakvietė vis dažniau išeiti į lauką. Taip gera išsinerti iš žiemos kokono ir užmiršti spintoje paliktą žieminę striukę, šiltus pūkuotus megztinius, kelių metrų ilgio šalikus ir pagaliau oda pajusti maloniai kaitinantį saulės šypsnį. Tiesa, studentai sutiks, kad pavasaris asocijuojasi ir su kur kas nemalonesniais potyriais. Egzaminų sesija, kursinio ar baigiamojo darbo rašymas dažnam sukelia stresą, nerimą ar kaltės jausmą. Dėl to šiame numeryje rasite tekstą apie savigraužą, kas, tikimės, padės geriau suprasti save ir pagerinti psichologinio raštingumo kompetenciją. Be šio straipsnio Jūsų laukia įvairios autorių paruoštos istorijos: nuo nuotaikingų komiksų iki interviu su VDU ŠA „Ave Vita“ choro vadovu Kastyčiu Barisu. Kaip Sekite internete: magazinestudis.wordpress.com facebook.com/studis

Viktorija Rekstytė Vyr. redaktorė jau supratote, šis pavasariu alsuojantis „Studžio“ numeris subalansuotas įvairiems skoniams ir yra skirtas visiems skaitytojams be išimties. „Studžio“ redakcija linki visa širdimi džiaugtis pavasariškomis akimirkomis, atbudusia gamta ir pasinerti į linksmiausių įspūdžių vandenyną! Šilčiausi linkėjimai

Viktorija

instagram.com/studis.vdu issu.com/studis


Poezija Geocaching‘as „Ave Vita“ Aleksandr Ismailov Savigrauža Vigilija Žiūraitė Erasmus

Turinys 4 6 10 14 20 22 30

Akademinis politologų klubas „Žilvičio“ kelionė Kūryba Komiksas Ką veikti vasarą?

33 38 42 43 44

Bendradarbiai

Vyr. redaktorė Viktorija Rekstytė, el. paštas: viktorijarekstyte@gmail.com

Donata Budreikaitė Rugilė Juciūtė Audra Baležentytė

Vyr. kalbos redaktorė Aleksandra Ivanauskaitė

Komiksas Adolfina Krivickaitė

Autoriai Germantė Lovčikaitė Aleksandra Ivanauskaitė Rugilė Bosaitė Evelina Rimkutė Ugnė Baliutavičiūtė Algimanta Raubaitė Laimonas Žvirblis Magdalena Simutytė Sigita Guogaitė

Fotografai Magdalena Simutytė Indrė Baltakytė Erika Endriulaitytė Adolfina Krivickaitė Aistė Bielevičiūtė Bernardas Butkus

Kalbos redaktoriai Gabrielė Juodzevičiūtė Rugilė Bosaitė Ugnė Baliutavičiūtė Dizainas

Viršelis Indrė Baltakytė VDU Botanikos sodas Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas


Poezija Žmogus

Bandai visą sielą išpešt.

Keista matyti jaunus, Besikeičiančius metų laikus. Ir sūpuoti delne Baltą vandens leliją. Suskaičiuoti smilgas, Besiblaškančias vėjyje Ir atnešti gaivaus Vasaros lietaus. Paskęsti tavyje Keistoje akių gelmėje Ir panirus klampion Apgavysčių pelkėj baisioj Išnirti staiga – Su keista mintim galvoje, Kad aš pasaulio žmogus Dar neatradęs savęs, Bet atiduodantis viską. Juk nesunku aukoti, Suteikti, paguosti. Aprengti vaiką sušalusį, Nuogą bestovintį. Juk jie ne stabarai Irgi turi jausmus. Priglaudi mažutėlį Į savo namus Ir tik staiga mintyse Šmėkšteli, Kad aš žmogus.

Tu bėgi, skubi, gal palauki? Grąžink, kas priklausė kadais... Be savo vaikystės aš – niekas, Ten leidau gražiausias dienas...

Ugnė Baliutavičiūtė Gyvenimo smūgiai skausmingi, Jie atima laiką, draugus, Svajonės išniekintos miršta Ir norisi grįžt į namus. Gyvenime, tu atimi džiaugsmą! Ir skaudini, nepriimi manęs, Vis stumdai ir stumdai bejėgę,

Algimanta Raubaitė ***** Stiklinė vandens Įžengiau į gyvenimą Be kompetencijos Ieškojau savo kelio Be konteksto Be fono Ar nuorodų Siekiau kontempliacijos O griaustiniai galvoj Neleido ritmingai Kvėpuoti Nesuformuotuose plaučiuose Pritrūkau oro O gal patirties Save suvaldyti Nesunku pasiduot Kai nežinai, kur pradėti Kur eit Kur sustoti Ir lieki šalikelėj Tirštas vanduo Iš užteršto upelio Nuplauna gerklę Sprangu ir kartoka Jauti, lyg tau reiktų remonto Pakeist detales, išardyt, poliruot Kad spindėdamas Grįžtum ant kelio Skersai autostrados


***** Pasiilgstu Pavasari, kas tu esi Beveide būtybe Flirtuoji ir myli Verti išsiilgt Tad klausyki manęs Noriu pasisakyt Kaip vakar ėjau tamsoje Neskubėjau Dangus užliūliavo Jaučiau gilų kvapą Žolių Ir atšylančios žemės Joje tirpo pėdos Kurias palikau eidamas Ilgu keliu Pas tave Užspaudė krūtinę Dangaus milijonas

Kokečių žvaigždžių Radau tavo vardą Keliose iš jų Kas tu esi, Pavasari Žavioji būtybe Puošnus pamaiva Sunku atsispirti Svaigstu vis svaigstu Kai grožį atskleidęs Visu gražumu Ir nuoga esybe Eini link manęs Man keliai nutirpsta Ir noriu nukristi ant žemės Po tavo padu Nuraškyti žvaigždes Užmigt ir nubust Ir niekur nebėgt Neskubėt Nes kasdien vis mažėja dienų Skirtų man gėrėtis tavim Akimis Širdimi Ausimis Sulėtinkim laiką Man nesvarbu Kad greitas pasaulis Nelauks ir paliks Toli praeity Tam sapne Tam danguj Kai pirmą kartą Paklydau laike Sutrikęs Supratęs Kad gyvas tik būsiu Žinodamas Kažkur esi tu Ir visad sugrįši Mano artimas Mielas Pavasari Sigita Guogaitė

4-5 poezija

Geležinkelio bėgiais Link galinės stotelės Kur laukia išskėtus rankas Patirtis Ir išeisit su ja Vingiuotais takeliais Ir bėgsit prieš vėją Ir šoksit audroj O byrančiais laiptais Parlipsi namo Daug kartų paklydęs Vien tam, kad pajustum Gyvenimas teka Išrėžta vaga Taip žmogui duota Supraski Taip kliuvo ir tau Tad išgerki likimą Lyg trapią stiklinę gazuoto vandens.


LOBIŲ PAIEŠKOS XXI AMŽIUJE: PALIKITE KASTUVĄ NAMUOSE

GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

asmeninio archyvo nuotraukos


J

eigu vaikystėje mėgote nuotykių istorijas apie piratus ir svajojote savo kieme po medžiu rasti užkastą aukso lobį, Geocaching – geriausias būdas savo vasarą paversti smagesne! Geocaching – tai išmaniosiomis technologijomis paremtas žaidimas, kurio dalyviai naudodamiesi GPS ieško kitų žaidėjų paslėptų lobių (angl. caches). Lobis – skambus žodis, iš tiesų dažniausiai tai tebūna maža dėžutė su įvairiomis smulkmenomis (centais, Kinder Surprise žaislais, bet kuo, ką galite įsivaizduoti...), tačiau svarbiausia – registracijos knygute (angl. logbook), kurioje lobį radęs žmogus užsirašo savo Geocaching slapyvardį. Lobis negausus, tačiau viso žaidimo esmė yra ieškojimas remiantis koordinatėmis ir duotomis užuominomis. Lobiai dažniausiai slepiami ne bet kokioje vietoje, pageidautina, kad tai būtų istoriškai įdomus, svarbus objektas ar gražus gamtos kampelis, tad keliaujant su Geocaching galima aptikti daug įdomių vietų, apie kurias galbūt nepagalvotumėte patys. Geocaching atsirado 2000-aisiais metais Amerikoje, tačiau gana greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje, šiuo metu iš viso yra daugiau nei 3 milijonai paslėptų lobių, kai kurie jų randami netgi tokiose nuošaliose vietose kaip Antarktida. Lietuvoje Geocaching išpopuliarėjo kiek vėliau, tačiau ir čia turime nemažai šios lobių medžioklės entuziastų. Kalbuosi su savo tėvais Dalia ir Gintaru Stalauskais, kurie Geocaching užsiima jau ne vienerius metus ir neįsivaizduoja gero vasaros savaitgalio be išvykos į dar nelankytus Lietuvos kampelius ieškoti lobių. Gintaras: Kartu aktyviai lobiauti pradėjome nuo 2012 metų kovo mėnesio, tačiau dar 2006 metais sužinojau, kad yra kažkoks GPS žaidimas. Lietuvoje tada buvo vos keli lobiai, neturėjau tam tinkamos įrangos, tad viskas taip ir liko... Įdomiai aš tai įsivaizdavau, galvojau, kad tie lobiai kažkur kastuvu užkasti. Dėl to mūsų paskyra yra viena seniausiai užregistruotų Lietuvoje.

Kiek šiuo metu turite lobių? Keliose šalyse jų teko rasti?

Esame radę 3322, daugiausiai per dieną yra tekę surinkti 79. O padėję esame 155 lobiukus, daugiausiai Molėtų rajone. Su Geocaching teko apkeliauti 16 šalių, o toliausiai rastas lobis yra Kroatijoje, Bol saloje.

Ar kada nors teko susipažinti ir su kitais lietuviais, užsiimančiais Geocaching? Taip. Iš pradžių esame susitikę ieškant pačių lobių, tačiau vėliau sužinojome apie vykstančius lobiautojų susitikimus. Dažniau-

6-9 žaidimas

Kada ir kaip atradote Geocaching?


lobį?

siai tai būna renginiai, skirti tam tikrai temai – vietų tvarkymui, svarbių datų minėjimai (pvz., Vasario 16-ąjai), būna ir projektų, skirtų piliakalnių metams, etnografinių regionų metams. Dauguma aktyviausių lobiautojų vieni kitus pažįsta, lobiukų ieškoti važiuoja kartu, Lietuvoje turime draugišką Geocaching bendruomenę.

Galbūt pamenate kokį nors įdomiausią ar linksmiausią rastą

Išskirti vieną tokį lobį būtų per sunku, nes jų pasitaiko labai įvairių. Lįsti po tiltais ar laipioti į medžius reikia tikrai dažnai, teko lipti ir į medį be šakų, todėl mašinoje nuo šiol vežiojamės kopėčias. Vieną lobį esame radę tik iš penkto karto. Pervalkoje yra įdomus lobis švyturyje, iki kurio reikia apie 200 metrų plaukti arba bristi mariomis. Čekijoje teko rasti tokius lobius kaip tuščias šiukšlių konteineris (su užrašu „nemesti šiukšlių“), vonia, specialiai geocaching suręstas medinis lauko tualetas, Estijoje teko 200 metrų keliauti požeminiu bunkeriu... O kartą pirmi radę naujai paskelbtą lobiuką laimėjome pasiskraidymą parasparniu.

Kaip sekasi lobiauti kartu? Ar lengviau nei po vieną, o gal kaip tik kartais kyla ginčų?

Dalia: Kyla tik vienas ginčas: „ar jau namo, ar dar kešinam?“ Žinoma, dviese šimtą kartų lengviau ir smagiau, tačiau paprastai aš būnu atkaklesnė iškilus sunkumams, ilgiau ieškau sunkiau randamo lobiuko, o Gintaras – nuoseklesnis, išsprendžia visus galvosūkius, kylančius ieškant lobių. Taip pat turime


gerai veikiantį darbų pasiskirstymą – Gintarui vairuojant aš ieškau informacijos apie netoliese esančius lobius, taip sakant, dėlioju maršrutą.

Dėl ko jums patinka užsiimti šia veikla?

Abu dirbame skirtingus, tačiau sėdimus darbus, todėl tai yra labai geras būdas prasivalyti smegenis, fiziškai pajudėti. Užsiėmimas Geocaching apima labai daug mus dominančių sričių: keliavimą, fotografavimą keliaujant, naujų vietų lankymą, kartais ir galvosūkių sprendimą. Kiekvienas lobis yra įdomioje vietoje, todėl sužinome ir įdomių istorijos ar geografijos faktų. Keliaujant tokiu būdu daug patiriame ir atrandame, kiekviena kelionė atneša savų įspūdžių. Laisvalaikiu kapstytis darže mums būtų per nuobodu.

Jeigu susidomėjote Geocaching programėle, daugiau informacijos galite rasti geocaching.com.


KASTYTIS BARISAS: „ŽMOGUS, ATLIKDAMAS KŪRINĮ, TURI SPINDĖTI, DŽIAUGTIS“

ALEKSANDRA IVANAUSKAITĖ

DU Švietimo akademija gali pasigirti jame veikiančiu vienu žiV nomiausių Lietuvoje studentų chorų „Ave Vita“. Per daugiau nei 80 gyvavimo metų kolektyvas sulaukė pripažinimo ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Apie šio jaunatviško, energija spinduliuojančio choro veiklą kalbamės su jo vadovu prof. Kastyčiu Barisu. Kaip šiandien gyvuoja choras „Ave vita“? Kiek dabar jame dainuoja choristų?

Šiuo metu chore dainuoja 45 studentai ir absolventai. Choro kūrybinis potencialas yra labai stiprus. Daug koncertuojam, per metus sudalyvaujam 40–50 koncertų, iš tikrųjų nedaugelis kolektyvų gali pasigirti tokiu renginių kiekiu. Esame daugelio konkursų laimėtojai, laureatai, diplomantai. Po universitetų konsolidacijos atsirado sunkumų, bet mes labai intensyviai dirbam: dalyvausim aukštųjų mokyklų chorų konkurse „Juventus 2019“, po jo ruošim naują stambios formos kūrinį su Vilniaus miesto pučiamųjų instrumentų orkestru. Po to atvažiuos vokiečių muzikai, kurie filmuos filmą apie Europą, jame Lietuvai atstovaus būtent „Ave Vita“, vėliau vyksime į chorų festivalį Graikijoje, kur pirmą kartą per 30 metų dalyvaus lietuvių choras. Birželio 1 d. bus Kauno dainų šventė, o sezoną užbaigsim birželio 15 d. Zarasų dainų šventėje. Studentai ir absolventai nori dirbti, važinėti, koncertuoti, nori atsto-

vauti universitetui gerai, gražiai, profesionaliai, kad nebūtų gėda nei buvusiam Edukologijos universitetui, nei Vytauto Didžiojo universitetui, kuriam dabar mes priklausom.

Esate daugybės tarptautinių konkursų ir festivalių laureatai. Koks nuotykis iš choro gyvenimo jums buvo įsimintiniausias?

Daug nuotykių būdavo, nes iš tikrųjų su konkursais išvažinėjom praktiškai visą Europą, kur mūsų pasirodymai vertinami labai gerai. Įdomiausias nuotykis turbūt buvo Turkijoje, kai buvom pakviesti į ambasadą, o ambasadoje, žinot, yra paskelbtas tam tikras laikas ir tuo laiku reikia atvykti, nevėluoti. Po ekskursijų, kai jau turėjom važiuoti į ambasadą, žiūrim, kad nėra vieno studento, visur ieškom – nėra. Sakom viskas, važiuojam, kaip bus, taip bus. O dingęs vaikinas nežinojo net adreso, kur gyvenam, buvo pirmos mūsų dienos toj šaly. Viskas baigėsi tuo, kad mes po viešnagės ambasadoj sugrįžom į viešbutį, o dingusį jaunuolį atvežė tanketė. Pasirodo, jis blaškėsi, skambino į


Ar šiandien jaunimas noriai dainuoja chore? Kokį repertuarą atliekate?

Mes repetuojam labai daug, nes šiame chore visi noriai dainuoja. Aišku, būna ir neateina, pavėluoja, negali ar serga. O dainuojam viską: sakralinę muziką, liaudies dainas, estradinę muziką, džiazą. Taip pat atliekam ir stambios formos kūrinius: kantatas, mišias, motetus ir madrigalus. Mes turim paruošti tokią programą, kad kiekvienoj koncertų salėj, bažnyčioj, mokykloj turėtume, ką dainuoti, nes kitaip būsim neįdomūs. O dabar mes esam įdomūs, galim ir televizijoj nusifilmuoti, ir mišias sugiedoti.

Ar sunku vadovauti studentų chorui, kuriame didžioji dalis narių nėra profesionalūs muzikantai? Su kokiais sunkumais tenka susidurti? Be abejonės, tai yra įvairių specialybių studentai arba absolventai. Yra, aišku, keletas ir būsimų muzikos pedagogų, bet

10-13 organizacija

Vilnių klausti, kur mes važiuojam, kur yra mūsų viešbutis, o sužinojęs adresus susistabdė kareivio tanką ar tanketę, nežinau, kas ten tiksliai buvo, ir su ja jį atvežė pas mus, į viešbutį. Po šito nutikimo jis visur, kur sutarta, atvykdavo ne lygiai, bet be 5 minučių sutartu laiku. Jei susitariam susitikti penktą valandą, be 5 ar be 15 minučių jis jau laukia. Tas įvykis buvo didelė pamoka ne tik jam, bet ir mums visiems. Iš tikrųjų choras yra ne tik kaip kolektyvas dainavimui ar užklasinė veikla, bet kartu ir lavinimo, auklėjimo „mašina“, suteikianti inteligencijos ir patirties. Būsimiesiems mokytojams dalyvavimas šokių, dainų ansambliuose, chore, sporto treniruotėse yra ypač naudingas, nes jų visas gyvenimas bus susijęs su šia veikla.


jie turi savo privalomąją choro studiją, o čia studentai ateina praleisti laisvalaikio, dainuoti, koncertuoti. Sunkumų visą laiką yra ir dėl intonacijų, ir dėl kūrinių interpretavimo, nes žiūrovai nori ne tiktai garso, ne tiktai balso, bet ir gražaus vaizdo. Man nepatinka, kai choras sustoja ir dainuoja susispaudę, suakmenėję, aš bandau choristus nuteikti žaismingai, teatrališkai, kad jie džiaugtųsi, dainuotų, judėtų, kad nebūtų taip, jog dainuojam džiaugsmingą muziką, o stovim kaip stabai. Ne, tai yra tabu, negali taip būti, žmogus atlikdamas kūrinį turi spindėti, džiaugtis. Jeigu dainuojamas motetas, sakralinė muzika, yra rimtis, bet vis tiek žmogus turi būti pasitempęs, turi akys degti, turi būti žmogus gyvas, ne numirėlis, kaip aš sakau, nes tikrai nemažai chorų gal ir gražiai padainuoja, gal girdėti ir gražu, bet matyti nesinori. Atlikėjo veidas turi būti išraiškingas, kaip ir gyvenime mes gi nesakom: (dusliai, monotoniškai, negyvu veidu) „Mama, duok pinigų, aš noriu

ledų“, mes gi taip nesakom, ar ne? Mes juk sakom: (gyvai, išraiškingai) „Mama! Nu duok biškį pinigų, aš čia ledų, giros noriu nusipirkti“. Atlikėjas turi spindėt: veidas turi būti džiaugsmingas, turi dirbti raumenys, šypsena, lūpos, spindėt akys, kakta, plaukai, bet ir man patinka, kaip jie dainuoja (šypsosi).

Jau supratau, kad scenoje labai svarbus yra įvaizdis. O kas dar yra būtina dainuojant chore? Kaip jums pavyksta visa tai sukurti ir išlaikyti?

Turi būti šiek tiek fanatizmo. Iš vadovo galbūt truputį despotizmo reikėtų, o iš kolektyvo – fanatizmo. Turiu galvoje, gerąja prasme. Jeigu nebus to užsidegimo, noro dainuoti, tai nieko nepadarysim. Gal ir gerai, kad lieka chore tik tokie žmonės, kurie nori dainuoti, o kurie nenori – padainuoja, pabūna, sako: „ai, aš čia laiko neturiu...“ ir pradingsta. O problema visų kolektyvų yra ta, kad studentai dirba. Baigiasi paskaitos, jie bėga


dirbti į kioską, mokyklą, darželį, gamyklą, viešbutį. Pirmakursiai pradeda dainuoti ir didelė dalis jų paskui įsidarbina, taip chorai netenka daug atėjusių naujokų. Čia visų chorų bėda, ne tik mūsų. Dabar studentai turi dirbti, mūsų toks gyvenimas, o anksčiau juk pragyvendavom, nereikėdavo dirbti, visą dėmesį galėdavom skirti mokslui. Studentas turi gauti stipendiją, dalyvauti kolektyvuose, sportuoti, bet pagrindinis dalykas turėtų būti mokslas, jis yra šviesa.

Tikriausiai vadovavimas chorui atima daug laiko ir pastangų. Ar muzika užima visą jūsų laisvalaikį, ar turite dar kokių nors pomėgių?

Esu pedagogas, profesoriauju VDU Švietimo akademijoje, taip pat dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ir iš tikrųjų, kai bėgi į vieną darbą, bėgi į kitą darbą, bėgi į chorą, po visko norisi poilsio, o dar reikia ir paskaitoms pasiruošti, ir kokį kūrinį pasižiūrėti, tad laisvalaikio lieka mažai. O jei ateina koks šeštadienis ar sekmadienis, kai nebūna koncertų, nors dabar visi savaitgaliai užimti, norisi pabėgti į negyvenamą salą, pabūti visiškai vienam ant smėlio prie jūros. Darbas iš tikrųjų atima daug jėgų ir ta emocinė įtampa scenoje, noras gerai, gražiai sudainuoti, nesuklysti iš dirigento reikalauja daug energijos. Norisi eiti į koncertus, spektaklius, operos teatrą, tą aš darau ir neatsilieku nuo tų žmonių, kurie vakarais nedirba, bet sunkumas yra toks, kad mes vakarais dirbam, ir kai žmonės eina į spektaklius, ilsisi, mums yra pats darbo įkarštis. Bet kai atsiranda laisvo laiko, bėgam į spektaklį, į koncertą, į festivalį, galų gale į

kavinę pasėdėti ar dar į kažkokį renginį. Toks gyvenimas, bet tai yra labai įdomu ir labai šaunu. Daug kas gali pavydėti mūsų gyvenimo. Kad tiktai atlygis leistų oriai gyventi.

Minėjote, kad mėgstate teatrą, operą, o ar turite mėgstamiausią muzikos kūrinį?

Labai mėgstu operinį žanrą, gal daugiausiai ir žiūriu operas ir baletus. Konkretaus kūrinio pasakyti negalėčiau, vienam spektakly viena dalis įdomi, kitam spektakly kita, bet gal dėl to, kad esu choro dirigentas, labiausiai mėgstu masinius žanrus, kuriuos atlieka choras, simfoninis orkestras, kur yra daug muzikantų. Neturiu nieko ir prieš solinius kūrinius, bet labiausiai mėgstu masinius žanrus, simfoninį orkestrą, operas, baletus, kur daug vizualikos, daug peno ir ausims, ir akims.

Minėjote, kad choro planuose daug renginių, galbūt norite pakviesti „Studžio“ skaitytojus į choro koncertą? Į visus koncertus kviečiam, kuo daugiau klausytojų, tuo įdomiau dainuoti!

Choras „Ave Vita“ kviečia visus norinčius dainuoti Vilniuje! avevitachoir@gmail.com


A. ISMAILOV: „PASAULYJE – NE TIK EUROPA IR JOS KULTŪRA“

VIKTORIJA REKSTYTĖ

Indrės Baltakytės nuotraukos


tudentams jis pažįstamas dėl „Facebook“ grupėje „Kas vyksta S VDU“ keliamų nuotraukų ir vaizdo įrašų iš turkų kalbos paskaitų ar susitikimų. Tikriausiai jau atspėjote, kad tai charizmatiškasis turkų

kalbos dėstytojas ir „Raktaknygės“ autorius Aleksandr Ismailov, siekiantis studentus sudominti jo dėstoma kalba. Dėstytojas teigia, kad visos kalbos turėtų būti lygiavertės, nes pasaulyje egzistuoja daugybė įvairių kultūrų.

Ne iš gero gyvenimo žmogus reklamuojasi. Noriu, kad studentai susidomėtų turkų kalba. Buvo laikai, kai turkų kalbos grupes dalino net į dvi, kadangi buvo labai daug studentų. Anksčiau aš dėsčiau tokius studijų dalykus kaip „Tiurkų pasaulis“, „Tiurkų kraštų kultūra“ ir visa tai duodavo dirvą domėjimuisi turkų kalba. Kai kurie studentai rašydavo apie Turkiją net diplominius ar kursinius darbus. Dabar studentų, norinčių studijuoti turkų kalbą, sumažėjo. Su Artimųjų bei Vidurio Rytų kalbomis aplinkybės susiklostė taip, kad Užsienio kalbų institute (UKI), kuriame jos dėstomos, organizuojamas tik kalbų mokymas. Pavyzdžiui, Tolimųjų Rytų kalbų – japonų, kinų, korėjiečių – mokymą lydi Rytų Azijos studijų programos siūlomi istorijos bei kultūros dalykai, kaip buvo ir su turkų ar arabų kalbomis prieš panaikinant D grupės dalykus. Visas Artimųjų Rytų regionas dabar universitete neturi jam skirto istorijos ir kultūros dalyko, dėstomos tik kalbos. Dabar studentai beveik nieko nežino apie šias kalbas, šitų tautų istoriją ir kultūrą. Aš manau, jog reikia nuolat kelti susidomėjimą šiuo itin svarbiu regionu, kad kalbos būtų lygiavertės.

Ar šį semestrą į turkų kalbą užsirašė daugiau studentų nei įprastai?

Dažniausiai užsirašo 9–11 žmonių, o šį semestrą atėjo 9 studentai. Dabar dėstau pradinį lygį (A1). Kažkada buvo užpildyti visi keturi lygiai. Buvo viena PMDF programa, kurios studentai paprašė padaryti net penktą lygį, kas ir buvo įvykdyta.

Plačiau papasakokite apie turkų kalbą. Kuo ji ypatinga? Kodėl verta jos mokytis, kai universitete galima rinktis net iš 30 kitų kalbų?

Turkų kalba yra turbūt svarbiausioji kalba tiurkų kalbų grupėje. Reikia atskirti žodžius „turkų“ ir „tiurkų“. Mokėdami turkų kalbą jūs galite susikalbėti visame Artimųjų Rytų regione: Turkijoje, Irane, kur vos ne pusė gyventojų yra azerbaidžaniečiai, Azerbaidžane. Taip pat Centrinėje Azijoje: Kazachstane, Turkmėnistane, Kirgizijoje, Turkmėnijoje. Aš nemanau, kad Lietuvai reikia labai daug tiurkologų ir apskritai orientalistų, bet visose valstybėse visada kažkoks minimumas tokių žmonių turi būti paruoštas. Kartais kursai būna sudaryti vos iš dviejų žmonių. Kai kuriuose universitetuose, pavyzdžiui, asirologų

14-19 pažintis

Kaip kilo mintis reklamuoti turkų kalbą grupėje „Kas vyksta VDU“?


studijoms priimami tik du studentai kartą per septynerius metus (Asirija – senovinis regionas Tigro ir Eufrato aukštupyje. Dar žinomas kaip Šiaurės Mesopotamija. ‒ red. past.). Aš manau, kad Lietuvai būtinai reikia jidiš, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, rusų, vokiečių, latvių, estų ir suomių kalbų

specialistų, nes jomis kalba tautos, su kuriomis lietuviai visais laikais buvo susiję. Apsimoka ar neapsimoka universitetui, bet tokių specialistų turi būti pakankamai paruošta. Tegul bus du trys, bet jų visada turi būti.

Kuo Jus asmeniškai žavi turkų kalba?


rėjau studijuoti tarptautinius santykius, tačiau nepavyko. Bet visada tuo domėjausi, o tiurkų regionas man įdomus dėl mano tautinės kilmės. Vis dėlto svajonę studijuoti tarptautinius santykius įgyvendino mano dukra.

Ar sunku mokytis turkų kalbą?

Sunku net pasakyti. Kai stojau į orientalistikos studijas, buvo galimybė rinktis tarp kinų, arabų ar turkų kalbų, aš iškart pasirinkau turkų.

Ar anksčiau domėjotės šia kalba, ar intuityviai pasirinkote ją mokytis? Visąlaik domėjausi. Baigęs mokyklą no-

Kalba nėra sunki, tik jos struktūra kitokia nei lietuvių kalbos. Lietuviams visada lengviau mokytis lenkų, anglų, vokiečių ar rusų kalbas, nes jos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, tai pačiai, kuriai priklauso ir mūsų kalba. O visos tiurkų kalbos, taip pat ir turkų, priklauso Uralo-Altajaus kalbų šeimai. Europoje yra keletas kalbų, iš Uralo-Altajaus kalbų šeimos – suomių, estų, komių ir vengrų. Tose kalbose žodis formuojamas prie pagrindinio žodžio pridedant dalelę. Niekada negali pasakyti, kokia žodžio galūnė, nes viename variante tai galūnė, o kitu atveju jau nebe, nes prie galūnės „prilipdoma“ kita galūnė. Tad tos dalelės yra vadinamos afiksais, šaknimis. Tokių kalbų sistemos vadinamos agliutinacinėmis (lot. agglutinare – prilipdyti. ‒ red. past.). Kartais žmonės su atsargumu svarsto, ar pajėgs mokytis arabų ar persų kalbų dėl arabiško raidyno, nes sunkoka jį išmokti. Užtat turkai nuo praėjusio amžiaus pradžios rašo lotynų raidėmis, kaip ir lietuviai, tik prideda savo „kepuraites“ ar „uodegėles“. Yra įvairių vadovėlių, kurie sudaryti tik turkų kalba. Aš savo laiku paruošiau pagalbinę knygelę, pavadinimu ,,Raktaknygė‘‘. Į moodle įkeliu naujus vadovėlius, tarkim, yra pagrindinis vadovėlis ir papildomi. Su studentais dažnai dainuojam turkiškas dainas, bendraujame


per dialogus, vaidinam sketch‘us lyg būtume, tarkim, turguje. Tada pasidalinam į dvi grupes ir vieni prekiauja, o kiti perka. Pirkėjai piktai atkerta: „per brangu, išeinu“, pardavėjai sušunka: „palauk palauk, bus nuolaida“, taip kuriam rytietiško bazaro atmosferą. Per žaidimus kalbą visada lengviau išmokti ir įsisavinti.

Ką išmoksta studentas, atėjęs į A1 lygį? Ar jis gebėtų susikalbėti Turkijoje atostogų metu?

Jis sugeba prisistatyti, papasakoti apie save ir savo kraštą, to paties paklausti pašnekovo. Taip pat gali susikalbėti parduotuvėje, turguje ir paklausti kelio. Turkai labai gerai elgiasi su užsieniečiais, juos labai gerbia ir jeigu tu nors porą žodžių suregsi turkiškai, jie pasakys: „Vay be! Kaip tu gražiai kalbi!“. Panašiai kaip ir Lietuvoje, jei užsienietis pasako ką nors lietuviškai, visi pradeda ploti.

Iš nuotraukų „Facebooke“ matyti, kad studentus ne tik mokote kalbos, bet ir siekiate supažindinti su kultūra. Kur dažniausiai vedatės studentus?

Su pažįstamu visada susitariu atsivesti studentus į mečetę, kur sužinome apie musulmonų religiją ir apeigas. Kartais einame į galerijas, pavyzdžiui, į Žilinsko galeriją, kur yra rytietiškų artefaktų skyriai. Nors tiurkų meno ten kaip ir nėra, bet studentams parodau, kad pasaulyje yra ne tik Europa ir jos kultūra. Tai juos paskatina domėtis kultūromis, kurių yra daugybė.

Esate 2008 m. VDU įkurto Rytų bičiulių sambūrio „Diwan“, vienijančio besidominčiuosius Va-

karų Azijos kraštų kultūromis, koordinatorius. Papasakokite apie sambūrio veiklą.

Sambūris gyvuoja vienuolika metų. Susirenkame pažiūrėti ne tik turkų, bet ir afganų, iraniečių filmų. Taip pat susitinkame su įdomiais žmonėmis, kviečiame svečius. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus pas mus buvo atvykęs mano buvęs studentas iš Vilniaus universiteto, kuriame irgi dėstau. Jis televizijoms verčia turkų filmus ir serialus į lietuvių kalbą. Be abejo, į paskaitas taip pat kviečiu turkus, kurie pagal „Erasmus“ mainų programą atvyksta mokytis į Lietuvą. Keletą kartų buvome azerbaidžaniečių restorane, kur susitariau, kad būtų pigiau. Anksčiau buvo egiptietiškas restoranas, kuris, gaila, jau uždarytas. Ten mes rengdavome „Rytietišką naktį“ su pilvo šokiais, nekenksmingu kaljanu, taip pat derėdavausi, kad būtų studentiškos maisto kainos. Deja, veikla vyksta netolygiai: tai yra susidomėjimas, tai jo trūksta. Dabar jis nėra didelis, bet studentai pamažu pradėjo manęs teirautis dėl ,,Diwano“ veiklos atnaujinimo. Visai neseniai atsirado viena mūsų universiteto studentė, Gintarė Bieliauskaitė, kuri parašė, kad nori prisijungti prie sambūrio veiklos. Aš paprašiau, kad išsakytų savo mintis, o ji tiek daug idėjų, visą „paklodę“, atsiuntė. Jau atnaujinome klubo veiklą. Balandį susirinkome į dokumentinio filmo „Kedi“ („Katės“) peržiūrą. Paskelbėme dokumentinių ir meninių filmų, dalyvaujančių, pavyzdžiui, Kanų kino festivalyje, peržiūrų ciklą. Siūloma paįvairinti veiklą: padaryti rytietiškos virtuvės, siuvinėjimo ar dar kažkokio


amato vakarą.

Ar dažnai nuvykstate į Turkiją? Kokios lankytinos vietos Jums paliko didžiausią įspūdį, ką kitiems rekomenduojate aplankyti? Taip, anksčiau kas savaitę būdavau Turkijoje, tačiau dabar jau rečiau.

Žmonės priprato prie Viduržemio jūros pakrantės, bet ten ne tikroji Turkija, o

kurortai. Norint pamatyti tikrąją Turkiją, reikia nuvažiuoti į Stambulą, Izmirą ar į kitus miestus prie Juodosios jūros. Ten yra istorija, žiūri ir galvoji: Čia gi prie romėnų, prie osmanų lygiai taip pat viskas atrodė, prieš tūkstantį metų žmogus matė tokį patį vaizdą.“

Ką norėtumėte patarti „Studžio“ skaitytojui? Realizuoti savo iniciatyvas. Būti influenceriais.


IR TU TURI TEISĘ SUSIMAUTI

VIKTORIJA REKSTYTĖ

Egzaminų sesija studentams suteikia ne tik žinių, bet ir daug streso, įtampos, nerimo, o jei dar nepavyksta pasiekti užsibrėžto tikslo – kaltės jausmo. Dideli lūkesčiai ir adekvačiai neįvertintos galimybės dažnai gali pasėti nerimo daigą ir sukelti psichologinių problemų. Šįkart domimės, kaip išvengti savigraužos, kad nuo pečių nukristų kaltės našta. Sakoma, kad tas, kuris moka pasijuokti iš savęs, yra psichologiškai pranašesnis, nes tokiam žmogui nebaisi kitų kritika. Bet ar tikrai savikritika yra stiprioji savybė? Kreipiamės į Psichologijos klinikos darbuotoją ir Psichologijos katedros lektorę dr. Loretą Zajančkauskaitę-Stas kevičienę, pasak kurios, savikritika dažniausiai suprantama kaip gebėjimas suvokti savo galimybių ribas. Savikritiškas žmogus geba pamatyti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, todėl suvokia, kad ne visose srityse yra pranašesnis už kitus. Tačiau kas atsitinka, kai atsižvelgiama tik į silpnąsias savybes, ir kaip atskirti, kada baigiasi savikritika ir prasideda savigrauža? Atsakymas paprastas – savikritika sukuria palankias sąlygas būti visuomenės nariu, o savigrauža dažniausiai trukdo prisitaikyti visuomenėje. „Savikritiškumas, manyčiau, yra būtinas, kad galėtume toleruoti ne tik savo, bet ir kitų netobulumą, klaidas, nesėkmes, ar kitaip – prisitaikyti netobulame pasaulyje. Savigrauža skamba gerokai agresyviau, sukelia kažkokio žvėries, graužiančio auką, vaizdinį. Jei žmogus su savimi elgiasi kaip žvėris su savo auka, tai jau negerai. Kelti sau skausmą, diskomfortą – nesveikas reiškinys. Pagrin-

dinis skirtumas tikriausiai čia ir yra, kad savikritika padeda gyventi visuomenėje, o savigrauža – ne“, ‒ teigia lektorė Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė. Kad galėtume valdyti savigraužą, turime išsiaiškinti, kas lemia kaltės jausmo atsiradimą. Tam tikrame žmogaus vystymosi etape savigrauža atsiranda ne be priežasties ‒ ji padeda išspręsti problemas, o kuo labiau pasiteisina tam tikras elgesys su savimi, tuo labiau jis stiprėja. Kaip savigraužos atsiradimo priežastį psichologė Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė įvardija ir artimųjų keliamus aukštus reikalavimus: „Kartais savigraužos išmoko tėvai. Gal girdėtas pasakymas, kad „kitiems vaikams aštuonetas gal ir geras pažymys, bet tau negalima nusileisti iki tiek“? Nors taip tėvai stengiasi parodyti tikėjimą vaiko galimybėmis, tačiau paskatina savigraužą.“ Mums svarbūs žmonės daro didžiulę įtaką, todėl jų išsakyti lūkesčiai dažnai užkelia per aukštą kartelę. Savigrauža ženkliai sumažina pasitenkinimą gyvenimo kokybe, nes kaltės jausmo kamuojamas žmogus gali jaustis prislėgtas, dirglus, susirūpinęs, neproduktyvus ir nepasitikėti savo galimybėmis. „Visi įpročiai ar bruo-


telė nei kitiems: „Labai įdomus reiškinys yra perfekcionistų savigrauža – jie save kaltina dėl tokių dalykų, kuriuos nesunkiai atleistų kitiems. Kai perfekcionistai save baudžia dėl to, kas daugumai normalu, žmogiška, juk iškart save kilsteli aukščiau, virš kitų. Šitaip savigrauža gali padėti pasijausti geriau“, ‒ sako lektorė. Vis dėlto įveikti savigraužą įmanoma. Pirmasis žingsnis yra savęs kaltinimą suvokti kaip problemą, o tada ieškoti būdų, kaip tai išspręsti. Anot dr. Loretos Zajančkauskaitės-Staskevičienės, nors tiesiogiai kovoti su savigrauža nepavyks, tai patiriantis žmogus turėtų stengtis suvokti, kodėl kyla savigrauža, ir kokią naudą pastaroji teikia. Dar gali padėti psichologo konsultacijos ir įgyta gyvenimiška patirtis: „Jei tokią pačią naudą būtų galima gauti kitais būdais, savigrauža taptų nereikalinga. Manyčiau, kad savigrauža, kaip ir kiti savęs vertinimo sunkumai, yra išaugama. Kaupiantis gyvenimo patirčiai, stiprėja tikėjimas, kad klaidos nesužlugdo ir aš turiu teisę susimauti lygiai taip pat, kaip ir kiti, tuomet savigraužos poreikis praeina.“ Taigi, prasidėjus įtemptam atsiskaitymų maratonui, neužmirškite, kad neklysta tik tas, kuris nieko nedaro. Visos padarytos klaidos ar nepasiekti tikslai, suteikiantys skaudžių, bet naudingų pamokų, po kurio laiko atrodys ne tokie reikšmingi. Išmokite į kiekvieną situaciją pažvelgti realistiškai: adekvačiai įvertinkite aplinkybes ir gebėkite išskirti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas savo savybes.

20-21 psichologijos kampas

žai, kokie bjaurūs bebūtų, turi ir savo prasmę. Tiek evoliucijoje, tiek atskiro žmogaus raidoje išsivysto tik tokios savybės, kurios vienaip ar kitaip padeda išgyventi. Kol padeda, niekas nesirūpina, kad kažkas negerai. Pasikeitus aplinkybėms kartais seni įpročiai jau labiau trukdo nei padeda“, ‒ sako Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė. Kaip nebūna tik juoda ar balta, taip ir tinkamose situacijose pasitelkta savigrauža yra naudinga, todėl Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė išskiria keletą savigraužos teikiamų privalumų. Savigrauža síekiama apsisaugoti nuo stipresnių: „Jei kritikuojamas dėstytojo studentas aktyviai tam pritaria, rodo, koks jaučiasi kaltas ir apgailestauja, tai kritikas greitai liaujasi tęsęs. Jei pats grauši save, apsisaugosi nuo kitų puolimo, nes silpno dažniausiai nepuola“, ‒ pirmąją naudą apibūdina lektorė. Demonstratyvi savigrauža padeda gauti paramą ir komplimentus: „Nepagrįstai save kaltinantį ir menkinantį žmogų daugelis stengiasi paguosti, palaikyti. Kartais savigrauža yra būdas pasiekti, kad kiti tau sakytų komplimentus. Tai galite išbandyti – pavėluokite į susitikimą pusę minutės ir atsiprašinėkite, apgailestaukite, būtinai sulauksite atsiliepimų, koks esate tikslus, rūpestingas, atidus“, ‒ teigia Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė. Dar psichologė priduria, kad savigrauža naudojama apsisaugoti nuo nemalonumų, ‒ „Vieniems nematoma, tyli savigrauža kartais būna naudinga – žmogus, manantis, kad vėl kažką padarė netikusiai, duoda sau leidimą kitą kartą net nebandyti, atsisako rizikos, atsakomybės ir išvengia sunkumų.“ Savigrauža naudinga ir tada, kai sau iškeliama didesnė kar-


VIGILIJA ŽIŪRAITĖ: „KAI NORI DAUG NUVEIKTI, NORMALU, KAD NE VISKĄ SPĖJI LAIKU.“

EVELINA RIMKUTĖ

Indrės Baltakytės nuotraukos


Saulėtoji Ispanija – flamenko, fiestų, sangrijos, mañana šalis. Ispanijoje žmonės laisvi ir nerūpestingi, ten ištisus metus šilta, o gyvenimas, atrodo, paprastesnis ir laimingesnis. Ši svajonių šalis gali apsukti galvą visiems, to neišvengė ir VDU Užsienio kalbų instituto (UKI) lektorė, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantė Vigilija Žiūraitė, kuri daugeliui pažįstama kaip linksma ir vietoje nenustygstanti ispanų kalbos dėstytoja. Su ja susitikome jau spėjusiame pražysti VDU botanikos sode ir, sėdėdamos kvepiančių vyšnių bei tulpių apsuptyje, pasišnekėjome apie Ispaniją, šios šalies žmones ir gyvenimą.

Ar jaučiatės laiminga ten, kur esate dabar?

Tikrai taip. Manau, kad mano kelias labai įdomiai susiklostė. Prisimenu 12-tą klasę, kokia sutrikusi buvau, ir kai pagalvoju, kur esu dabar, suprantu, kad viskas išsirutuliojo tikrai gerai.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti studijuojant? Ar lengva buvo pakeisti aplinką, mokyklą, rasti naujų draugų pirmaisiais studijų metais?

Aš labai nemėgau mokyklos. Dar ir dabar nemėgstu, daugelis dalykų man ten kelia klausimų. O VDU pasirinkau tikrai neatsitiktinai. Žinojau, kas yra artes liberales, buvau susipažinusi su VDU mokymo(si) sistema, naudinga man pasirodė ir studentui suteikiama laisvė susidaryti tvarkaraštį, pasirinkti studijuojamus

dalykus, kartais, žinoma, ir į paskaitas nenueiti. Visa VDU sistema man pasirodė nuostabi. Mokykloje tokios laisvės tikrai nebuvo, jaučiausi labai suvaržyta. O VDU, ko gero, visada vadinsiu prieglobsčiu, tobulu man, tokiam žmogui, kuris ne visada yra „vietoje“, kartais netelpa į rėmus. Vėliau, po „Erasmus“ studijų, pradėjau dalyvauti Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo veikloje, tapau užsienio studentų mentore. Buvo iššūkis viską spėti. Nors dauguma universiteto dėstytojų – supratingi, tačiau yra ir kitokių. Todėl vėlavimas kelias minutes, iš tiesų jau tapęs mano vizitine kortele, ne visada būdavo priimtas teigiamai. Kai nori daug nuveikti, normalu, kad ne viską spėji laiku.

Jūs buvote išvykusi pagal „Erasmus“ programą į Ispaniją. Kodėl pasirinkote būtent šią šalį? Kuo ji Jus sužavėjo?

Ispanų kalba, išgirsta per televizorių, man visuomet skambėjo labai gražiai. Pirmiausia susižavėjau Lotynų Amerika, o svajonių šalis buvo Argentina. Tačiau 2009-aisiais, prieš stojant į universitetą, atsirado galimybė išvykti į Ispa-

22-29 pažintis

Kuo svajojote būti vaikystėje?

Vaikystėje labai mėgau piešti, tačiau sulaikė tas tradicinis požiūris, kad vien iš meno neišgyvensi. Taip pat labai mylėjau ir, žinoma, vis dar myliu gyvūnus, todėl norėjau būti, kaip aš vadinau, šuniukų daktare. Tačiau, kaip matome, nei viena, nei kita netapau.


niją. Kaip dabar atsimenu, rašiau savo mamai elektroninį laišką, kuriame susižavėjusi pasakojau, kad viskas Ispanijoje kaip telenovelėje, žmonės kalba ispaniškai, o ir aš pati, mokėdama vos kelis žodžius, stengiausi susikalbėti su vietiniais. Jau vėliau, renkantis studijas, buvau tikra, kad noriu išmokti ispanų kalbą. Sužinojau, kad būtent VDU yra puiki galimybė papildomai mokytis kalbų. Taigi nusprendžiau išpildyti vieną didžiausių savo gyvenimo svajonių, kuria dabar

ir kalbėdama, ir dėstydama gyvenu.

Ar patartumėte jauniems žmonėms pasinaudoti „Erasmus“ galimybe?

Aš su „Erasmus“ programa į Ispaniją išvykau antrame kurse, tai reiškia, kad konkurse dalyvavau dar būdama pirmakursė. Vos įžengiau į VDU ir jau norėjau važiuoti. Dabar galimybių išvažiuoti yra labai daug, dar daugiau, nei man mokantis bakalauro studijų


ko viskas prasidėjo?

Festivalio idėja kilo studentų iniciatyva. Kai pradėjau studijuoti universitete, buvo keli dėstytojai, kurie kartu su studentais 2010-aisiais suorganizavo pirmąjį festivalį. Aš pati įsitraukiau vėliau ir pamažu tapau kaip ir festivalio siela, daugiausia pastangų, širdies ir laiko įdedantis žmogus, o dabar net neįsivaizduoju pavasario be šio festivalio. Ir nors šiuo metu truputį sudėtinga, tačiau nuolat stengiamės pritraukti kuo daugiau studentų. Ko gero, būtent „Primavera en español“ festivalis UKI yra vienintelis renginys, kurį nuo A iki Ž organizuoja ir jį įsitraukia patys studentai. Yra ir tokių, kurie pirmą kartą sudalyvavo dar mokydamiesi mokykloje, o dabar jau yra studentai ar net baigę universitetą. Taigi šį festivalį, vykstantį jau devynerius metus, galima pavadinti VDU tradicija.

Ko galima tikėtis iš ateinančiais metais vyksiančio jubiliejinio 10ojo „Primavera en español“ festivalio?

programoje. Tikrai patarčiau išvykti, nieko nebijoti, nes labai naudinga atsidurti svetimoje šalyje, o ypač jei dar ir kalbos nelabai moki. Svarbu išeiti iš komforto zonos, nes galų gale viskas vis tiek bus gerai ir išmoksi žymiai daugiau nei būdamas namuose, Lietuvoje, ir gyvendamas kasdienį gyvenimą.

Papasakokite šiek tiek apie festivalį „Primavera en español“. Nuo

Norėtųsi, kad tai būtų tarsi klasės susitikimas, nes per devynerius metus prie festivalio prisidėjo labai daug žmonių: ir studentų, ir dėstytojų, ir šiaip Ispanijos bei ispanų kalbos gerbėjų, todėl planuojame dar kartelį juos visus suburti 10-ajame festivalyje.

Kadangi Ispanijoje esate gyvenusi gana ilgą laiką, kokias Ispanijos vietas rekomenduotumėte aplankyti norintiems susipažinti su ta tikrąja, ne turistine Ispanija? Na, iš pradžių paminėsiu, kad Ispani-


joje yra 17 regionų ir kiekvienas iš jų yra tarsi maža šalis su sava kultūra, netgi kalba, nes Ispanijoje yra 4 oficialios kalbos. Atvykai į vieną Ispanijos kraštą, jis ypatingas vienaip, atsidūrei kitame – irgi ypatingas, tik jau kitaip, todėl parekomenduoti būtų sudėtinga. Mano mėgstamiausias miestas yra Madridas. Labai šabloniška, nes tai yra sostinė, tačiau aš ten jaučiuosi kaip namie. Taip pat patinka Alikantė, kurioje pirmą kartą studijavau, o jei norite pailsėti prie jūros ir pasimėgauti šiluma, būtent Kosta Blanka gali pasiūlyti pačius geriausius paplūdimius. Na, jei pageidaujate atrasti įdomesnę Ispaniją, tai siūlau nuvykti į šiaurinę jos dalį: susipažinti su keistaisiais baskais, pamatyti, kad šioje šalyje ir lyja, ir sninga, ir būna šalta, ir kalnai snieguoti, o prie sienos su Prancūzija galima ir slidinėti. Taigi šioje šalyje ne vien kurortai. Šiaurės Ispanija yra labai graži ir savo kraštovaizdžiais, ir kitokia kultūra, ir ten tikrai niekas nešoka flamenko. Taip pat siūlau pirma apžiūrėti didmiesčius ir susipažinti su ispanišku gyvenimo ritmu, o tada vykti į mažesnius miestelius, kaimelius, pamatyti, kokie ten nuoširdūs, svetingi, malonūs žmonės, koks skanus maistas.

O koks Jūsų mėgstamiausias ispaniškas patiekalas?

Viskas, kas iš bulvių. Juokauju, man viskas skanu, bet tikriausiai niekada neatsisakyčiau kroketų. Ispanai turi posakį, kad visi kroketai skanūs, bet skaniausi mano močiutės. Šiaip gaminti nemėgstu, vienintelis patiekalas, kurį moku pagaminti ir labai mėgstu, yra tortilla de patatas (bulvių omletas, ‒ red.

past.), jį išmokau gaminti Ispanijoje.

Ar jaučiate savyje nors dalelę ispaniško temperamento?

Man visi sako, kad tikrai turiu, kad esu labai panaši į ispanę, ir iš tikrųjų – dažnai negaliu nustygti vietoje. Ypač tai jaučiasi, kai grįžtu iš Ispanijos, net yra buvę kurioziškų situacijų. Visų pirma, aš žymiai garsiau kalbu, o kur dar tos į šalis besišvaistančios rankos... Jaučiuosi tokia nepritapusi Lietuvoje, todėl reikia šiek tiek laiko, kad nusiraminčiau. Sunkiausia būna, kai grįžtu namo, o kitą dieną turiu eiti į darbą – man visada reikia vienos laisvos dienos, kad vėl sugrįžčiau į lietuvišką ritmą.

Kokį įspūdį Jums paliko ispanų identitetas?

Kaip grįžus po kelionės į Ispaniją man reikia laiko šiek tiek nusiraminti, taip ir nuvykus tenai reikia nusimesti savo šiaurietišką kiautą, vėl priprasti prie šurmulio, prie žmonių, kurie yra labai atviri ir dažnai nejaučia atstumo, būdingo šiauriečiams – visa tai reikia priimti, suprasti ir prie to priprasti. Visai neseniai buvau šiaurės Ispanijoje,universitete, kuriame mane supažindino su kolega dėstytoju. Dar iki dabar negaliu pamiršti to momento, kai jis priėjo, prisistatė ir aš, net ir žinodama visas ispanų etiketo taisykles, juk ir pati mokau studentus, kaip reikia sveikintis su ispanais, ištiesiau jam ranką. Šis mano gestas buvo tiesiog nulydėtas žvilgsniu ir tada mes jau apsikeitėm tais įprastais dviem bučiniais į skruostus, taip, kaip ispanai ir sveikinasi. Tik pagalvojau: „Kaip aš galėjau!“ Iš tiesų tos situacijos būna gana komiškos,


ypač kai bandoma išvengti tų bučinių. Ispanai yra labai šilti, malonūs žmonės, netgi Ispanijos šiaurėje, ir galbūt ko kiti nepastebi – ispanai ir darbštūs, ir atsakingi. Būdama Baskų krašto universitete sužinojau, kad kitų politikos mokslų doktorantų disertacijos yra 500-600 puslapių, o Lietuvoje – iki 200 puslapių ir daugiau parašyti neleidžiama, be to, prie savo disertacijų ispanai dirba labai ilgai, praleidžia daug metų dėdami daug

pastangų ir darbo. Tikrai Ispanijoje yra ir labai darbščių žmonių, todėl negalima sakyti, kad visi ten atsipalaidavę.

Ispanija neatsiejama ne tik nuo karšto temperamento, bet ir futbolo. Kurią komandą pasirinktumėte: „Barceloną“ ar Madrido „Realą“? Man draugė vis primena, kad anksčiau


buvau „Barcelonos“ futbolo klubo sirgalė, tačiau aš tai neigiu, kadangi myliu Madridą, todėl dabar esu už Madrido „Realą“. Futbolas Ispanijoje yra tikrai labai svarbus, todėl būtina pasirinkti kurią nors komandą. Tačiau man tai yra sudėtinga, nes, pavyzdžiui, kalbėdama apie politiką aš žiūriu iš šono, nesirenku pusių, tai taip pat ir su futbolu.

Jeigu būtų galimybė išvykti į Ispaniją visam laikui, ar pasinaudotumėte ja?

Ko gero, vienas dažniausiai man užduodamų klausimų – kodėl tu ne Ispanijoje? Galimybių išvykti yra daug, tačiau turiu prisipažinti, kad Ispanijoje galiu išbūti ne daugiau kaip 3 mėnesius. Pirmas mėnesis – tai lyg medaus mėnuo – būnu pasiilgusi ir maisto, ir žmonių, ir to šurmulio. Antrą mėnesį dar viskas kaip ir smagu, o po trečio jau atsiranda įvairių reikalų: ar universiteto dokumentus sutvarkyti, ar į banką nueiti, o ir tai, kad Ispanija yra mañana (rytojaus) šalis – ne toks jau ir stereotipas, dėl to atsiranda visokių biurokratinių sunkumų ir tada pagalvoju, kad geriau jau grįžtu į Lietuvą, kur viskas daug paprasčiau. Neatmetu šios galimybės, ji tikrai yra ir kartais taip ir norisi viską mesti ir išvykti, ypač kai būna sunku, tačiau kol kas tikrai gerai ir Lietuvoje.

Dažnai keliaujate į įvairias šalis. Kokia, Jūsų nuomone, yra opiausia šių laikų problema pasaulyje?

Iš tiesų problemų yra labai daug. Bet manau, kad visų pirma turime branginti savo Žemę. Pasaulinis atšilimas, oro,

vandenynų užterštumas, rūšių nykimas – visa tai atrodo labai globalu, toli nuo mūsų, tačiau jei ir toliau nieko nedarysime, suprasime, kaip viskas arti ir kaip stipriai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Žinoma, yra įvairios socialinės problemos, tokios kaip skurdas, tačiau jeigu mes neturėsime Žemės, kurioje galime gyventi, prasidės globalinės katastrofos, tada socialinių ir visų kitų problemų tikrai negalėsime išspręsti, nes paprasčiausiai neturėsime, kur gyventi.

Dabar Lietuvoje labai aktuali tema – prezidento rinkimai. Ką manote apie moteris politikoje?

Viena iš mano tyrimo sričių yra politikos feminizacija ir kaip svarbu yra moterys politikoje. Pavyzdžiui, Ispanijoje, kurioje dabar yra labai gera situacija feminizmo atžvilgiu, politikoje yra daug moterų, tačiau pagrindinių keturių partijų lyderiai yra vyrai, nors valstybė lyčių lygybės srityje yra daug labiau pažengusi nei Lietuva. Tada, pažvelgusi į Lietuvą, suprantu, kad mes esame unikalioje situacijoje, kai jau antrą kartą iš eilės galime turėti prezidentę moterį. Atsižvelgdama į tai, nekalbėdama apie jokias politines ideologijas ir panašiai, manau, kad matyti moteris aukštose valstybės pozicijose yra labai svarbu. Man pačiai ne kartą teko girdėti, kad yra tokių vaikų, kurie klausia: kas bus kita prezidentė? Jie nebeįsivaizduoja, kad prezidentas gali būti vyras. Man tai atrodo didžiulis pasiekimas, puikus pavyzdys ne tik mažoms mergaitėms, bet ir berniukams, kurie gali matyti ir priimti moteris aukštose valstybės pozicijose. Manau, kad šiandien tai itin svarbu.


Kokiais įgyvendintais didžiuojatės labiausiai?

darbais

Norėčiau, kad tai būtų mano daktaro disertacija, tačiau dar reikės šiek tiek palaukti. Žinoma, didžiuojuosi ir tuo, ką nuveikiau VDU, tai įsimintiniausia mano gyvenimo dalis. Ypač daug pastangų skiriu ispanų kalbos ir kultūros populiarinimui, įskaitant ir „Primavera en español“ festivalį. Taip pat jau antrus metus organizuojame pirmąjį Lietuvoje ispanų kalbos forumą, labiau skirtą specialistams: ispanų kalbos dėstytojams, vertėjams, verslo atstovams. Kartu su kolege pastebime, kad yra begalė žmonių, kurie moko ispanų kalbos, kad yra didžiulė jos paklausa, ypač mokyklose (iš tiesų, net sunku atsiginti darbo pasiūlymų), todėl reikia suteikti tiems žmonėms galimybę tobulėti. Į šį forumą atvyksta ispanų kalbos specialistai ir iš Ispanijos, ir iš kaimyninių Baltijos šalių. Tai yra rimtas renginys ir jo tikrai reikėjo, todėl aš labai džiaugiuosi, kad jis jau vyksta.

Esate labai veikli asmenybė, ar Jus kas nors įkvepia? Ar turite autoritetą, į kurį lygiuojatės? Gana ilgą laiką buvau apolitiškas žmogus, tačiau, rašydama savo magistro darbą, pradėjau domėtis Ispanijos politika, perversmais, kurie ten įvyko po ekonominės krizės, ir mane sužavėjo dabar jau partijos „Podemos“ lyderio Pablo Iglesio mintys. Jo diskursai, pasisakymai man pasirodė įdomūs. Tai jaunas žmogus, atėjęs iš universiteto, dirbęs dėstytoju, taigi atradau ir šiokių tokių panašumų. Jis pradėjo savotišką politi-

nę revoliuciją, kai susimąstau, suprantu, kad tai net galėjo būti viena iš priežasčių, paskatinusių mane studijuoti politikos mokslus, ir tas naujas, įdomus požiūris į politiką mane įkvėpė. Taigi per daug nesigilindama į istoriją ir rinkdamasi iš šių laikų žmonių, manau, kad būtent jis yra tas žmogus, kuris mane įkvepia.

Jeigu prisimintumėte save prieš 5 metus, kaip pasikeitėte ir ko tikitės ateityje?

Tai buvo 2015-ieji metai: vieneri metai kaip dėsčiau universitete, taip pat antrieji mano magistro studijų metai. Kai pagalvoju apie dėstymo pradžią, suprantu, kaip viskas keičiasi. Tada dar buvo tik pati pradžia, daug laukė priešakyje. Prisimenu, kad viskas buvo kitaip – gerai, tačiau visiškai kitaip. Galiu pasakyti, kad ryšys su studentais tada buvo kiek stipresnis, sugebėjau lengviau jį sukurti, nes pati buvau labai jauna ir mūsų amžius daug nesiskyrė. Be to, tada ir mokymo medžiagos mažiau buvo, ir paskaitos ne tokios įdomios, reikėjo įdėti daugiau pastangų joms ruošiantis. O dabar mokymo priemonės tobulėja, galima nesunkiai paskaitas padaryti ir informatyvias, ir įtraukiančias, ir nuotaikingas. Na, po 5 metų labai tikiuosi, kad jau būsiu apsigynusi disertaciją. Kadangi ji yra apie Ispanijos politiką, labai norėtųsi pasidalinti su žmonėmis apie tai, ką rašau. Ir, žinoma, nepaisydama to, kad jau tikrai daug metų praleidau VDU ir kaip studentė, ir kaip dėstytoja, manęs taip lengvai neatsikratysite. Taigi planų tikrai yra, bet bent kol kas visi jie lieka Kaune.


„LITHUANIA THROUGH FRENCH EYES ‒ IT IS MORE THAN ICE AND SNOW“ GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

Adolfinos Krivickaitės nuotr.


t is interesting to travel but sometimes it is even more curious to IUniversity meet people from abroad in your own country. Vytautas Magnus is known for its international atmosphere, in 2018 over 1200 international students studied here. This semester I am learning Spanish language with a French girl who agreed to tell me a little bit about her experience in Lithuania. Marie Morillon is an 18-year-old “Erasmus+“ student who came to Kaunas for the spring semester of 2019.

My university asked me if I want to go on “Erasmus+“, it is mentored for second-year bachelor students. I wanted to go to Budapest in the first place but it was not possible, my place was taken by other students. After that I chose Kaunas, I didn‘t know the city before. I am pretty surprised, it is a very nice city, the people are very kind.

What subjects are you studying here? Is the learning system here different from the one you are used to in France?

My major is political sciences. The program here is very interesting. Here I have these subjects: international relations, politics in post-soviet states and global politics. Actually, there are no big differences between the learning systems. At home, we also have “Moodle” but it is not used that often. In both universities there are discussions in the lectures, seminars. The difference is that we don‘t have midterms, only the exams at the end of the semester.

Did you have any stereotypes about Lithuania before coming here?

I thought the winter here would be very cold, with a lot of snow. I was surprised because I saw the snow for just two weeks after I came here at the end of January. I was satisfied by nice weather, I took the right jacket here. Also, I thought that Kaunas was going to be a little town but it is quite a big city with many people, bars and restaurants.

What are your hobbies?

I do sports here, I read books. During “Erasmus+” I have visited some places in Lithuania: I went to Klaipėda, Palanga, I go to Vilnius every weekend because I have a friend from my university there. I went to Estonia, Finland, and Budapest. Erasmus is a very big opportunity for me to travel. Other than that I just study.

What stereotypes about French people are true? Are there any stereotypes that you’d like to break? It is true that many French people drink wine every day, but it’s just one glass. It is a part of our culture because we have very good wine. Cheese and bread are good too, I miss it while being here. Secondly, French

30-32 erasmus

Why did you choose to come to Lithuania?


people truly don‘t like to speak other languages. For example, for me it is difficult to speak in English. Yes, we study English at school and in the university but we do not have a chance to speak it every day, so it becomes quite hard.

Is it hard for you to communicate with people here?

It is not difficult here. In the markets, people don‘t always speak English, but in shops like “Akropolis” gestures are enough to be understood. After coming to Kaunas, at first I thought that the people here are so sad and serious, but once you speak to them, you see that it isn’t true. In general, people are very nice and willing to help.

If you could give advice to Lithuanians, what could it be? What would you like to change here?

You have nice parks and a lot of trees, but the streets don‘t have a lot of colors. I would say that the buildings could be more colorful. And people could smile more here.

Have you learned anything in Lithuanian? How does it sound to you?

I study Lithuanian here in courses for foreigners, so I know some basic phrases. It is always interesting to learn other languages. But the language itself is really different from what I am used to hearing, I couldn’t distinguish it.


AKADEMINIS POLITOLOGŲ KLUBAS: „SIEKIAME ŠVIESTI LIETUVOS VISUOMENĘ IR SKATINTI JĄ DOMĖTIS POLITINIAIS KLAUSIMAIS“ MAGDALENA SIMUTYTĖ

Magdalenos Simutytės ir Bernardo Butkaus nuotraukos


Akademinis politologų klubas (APK) – jau 20 metų veikianti Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų organizacija, glaudžiai bendradarbiaujanti su VDU. Šiltą balandžio antradienio pavakarį po kassavaitinio susirinkimo šnekučiavausi su Akademinio politologų klubo pirmininku Klaidu Gevorkian. Jis papasakojo, kas slepiasi už organizacijos pavadinimo, trumpai aptarėme keletą renginių. Jūsų dėmesiui – atidengiame uždangą! Kas yra APK? Kokia šios organizacijos vizija?

Na, šią organizaciją galima apibūdinti labai šabloniškai, bet taikliai: APK – visuomeninė, nepolitinė, ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslas yra vienyti Lietuvos aukštųjų mokyklų studentus ir objektyviai šviesti ne tik jaunimą, bet ir plačiąją visuomenę politiniais klausimais. Siekiame kelti politinę kultūrą ir kompetenciją Lietuvoje skatindami žmones domėtis tokiais svarbiais procesais ir sąvokomis kaip pilietiškumas ir politika, kadangi jų supratimas sieja visą tai, kas mus supa. Mūsų organizacijos viziją įvardinčiau labai paprastai ‒ šviesti Lietuvos visuomenę ir skatinti ją domėtis politiniais klausimais, perteikiant kiek įmanoma objektyvesnę, laisvą ir mūsų asmeninių interesų nepaveiktą informaciją. Principas iš esmės panašus į gėlo ir nepakeisto vandens išgavimą iš tiesioginio gamtos šaltinio, tik visa tai, be abejo, yra akademiškame, politinės informacijos perteikimo kontekste.

Kuo APK išsiskiria iš kitų nevyriausybinių organizacijų?

Manyčiau, kad vienas pagrindinių mūsų organizacijos išskirtinių bruožų yra siekis išlaikyti objektyvų minties perteiki-

mą visuomenei. Dažniausiai visuomeninės organizacijos atstovauja kažkokios politinės krypties interesams, o mes ‒ priešingai, siekiame nuo pastarųjų kaip įmanoma labiau atsiriboti. Mūsų tikslas yra šviesti, bet tiesiogiai nepaveikti asmens nuomonės tam tikrais politiniais klausimais, nors, be abejo, būna užsižiopsome ir paslystame, kadangi ir patys dar tik mokomės objektyvumo ir nešališkumo. Kaip dar vieną išskirtinumą įvardyčiau mūsų siekį būti bendruomene, o ne tik oficialių santykių jungiama studentų grupe. Aktyviai palaikome ryšius su mūsų klubo alumnais ir garbės nariais, stengiamės rengti kaip įmanoma dažnesnius susitikimus su jais. Šį pusmetį mus buvo aplankęs alumnas Andrius Veršinskas, smagiai su juo pabendravome ir akademiškai padiskutavome.

APK rengia nemažai renginių. Kaip vyksta jų planavimas, idėjų generavimas? Kas šiame procese yra sunkiausia?

Visų pirma, kai prasideda pusmetis, vyksta naujų narių atranka, po to tradicinis renginys „Įvadas į APK“, per kurį sukviečiame kiek įmanoma daugiau mūsų organizacija susidomėjusių žmonių, dažniausiai tai būna pirmakursiai,


2019 metais APK surengė pirmąkart tiek žiniasklaidos dėmesio sulaukusį renginį – Kandidatų į prezidentus debatus. Taikėte amerikietišką debatų modelį ir rengėte šį renginį kartu su VDU, sulaukėte nemažai atsiliepimų. Su kokiais sunkumais teko susidurti tiek organizuojant renginį, tiek jo metu, o kas pavyko 100 proc.?

Labai džiaugiamės, kad, nors ir sulaukėm kritikos, buvo gerų atsiliepimų. Labai džiaugiamės šitiek dėmesio sulaukę tiek iš žiniasklaidos, tiek iš VDU, tiek ir iš studentų. Buvo nemažai kritikos,

bet aš visada sakau, kad argumentuota kritika yra reikalinga, būtent ji ir verčia mus judėti pirmyn. Sunkumai, su kurias teko susidurti debatų metu – techniniai trukdžiai. Dėl to buvome atsakingi tiek mes, tiek ir VDU. Kartais nepavyksta visko iki galo įgyvendinti, kad ir kaip tobulai viskas atrodo prieš renginio pradžią. Taip pat dar vienas sunkumas buvo ne iki galo paruošti mūsų, APK, klausimai kandidatams, būtent dėl to sulaukėme daugiausiai kritikos. Vėlgi, esame studentai, dauguma narių yra pirmakursiai, antrakursiai ir negalima norėti, kad ką tik į savarankišką gyvenimą „įlipę“ žmonės profesoriaus lygmeniu galėtų diskutuoti politiniais klausimais. Šie debatai ne tiek geriausias renginys mano kadencijos metu, kiek puiki priemonė, kuri užgrūdino narius ir mane patį ateities iššūkiams, padarėme tam tikras išvadas. Visu 100 procentų pavyko tai, kad atvyko visi tuo metu pasiskelbę kandidatai. Pasisekė sėkmingai bendradarbiauti tiek su VDU, tiek su „15min“, tiek su Ina Žurkuviene, prisidėjusia prie organizavimo ir kontaktavimo su žiniasklaida, tiek su Paulium Gritėnu ir Lauru Bieliniu, kurie puikiai moderavo debatus. Viduje darbas vyko tikrai sklandžiai ir organizuotai, iš esmės visos klaidos buvo dėl patirties trūkumo, nepagalvojome apie kai kuriuos dalykus, tarkime, atsarginius mikrofonus.

Dar vienas renginys ‒ kasmetinis protmūšis „Mąstyk greitai“. Rudens semestre organizuotas renginys sulaukė daug dėmesio ir nemažo dalyvių skaičiaus. Ar

33-37 organizacija

mumis susidomėję VDU organizacijų mugės metu. Tada nauji nariai dalyvauja motyvaciniuose pokalbiuose ir pradedame metus pirmuoju kassavaitiniu susirinkimu, kurio metu išsirenkame aktualius renginius, nusprendžiame, ką mes patys norėtume įgyvendinti. Vėliau, išsirinkę renginius, skirstomės į darbo grupes, siekiame skatinti bendruomeniškumą ir ryšį tarp senų ir naujų narių, kad būtų užtikrinamas organizacijos tęstinumas. Vienas esminių sunkumų, su kuriuo susidūriau savo kadencijos metu, tai narių – tiek senų, tiek naujų – pasyvumas. Pirmakursiai ieško savęs, neprisiriša prie organizacijos taip stipriai, kaip galbūt norėtųsi. Toks prisirišimas atsiranda tik antrame, trečiame kursuose, kai paaiškėja, ar organizacija atitiko jų lūkesčius. Taip pat didelis sunkumas yra finansų trūkumas, bet čia neišsiplėsiu, kadangi tai netrukdo mums surengti kokybiškų renginių.


ir pavasario semestre sulauksime protmūšio?

„Mąstyk greitai“ ‒ bene unikaliausias ir autentiškiausias APK renginys. Pats prie jo organizavimo dirbu dar tik antrą kartą. Pirmasis buvo tada, kai pro APK bendruomenės duris buvau įžengęs tik prieš kelis mėnesius, tad tiesiogiai prie renginio prisidėjau mažiau, nes elementaru, kad tai buvo mano paties integracijos organizacijoje etapas. Labai džiaugiamės renginio kokybe, žmonių aktyvumu, nors ir neišvengėme techninių trikdžių, renginys stipriai vėlavo ir teko dalyvius priversti laukti renginio pradžios. Turiu nuvilti, tačiau pavasario semestre šio protmūšio nebus, kadangi jau keletą metų iš eilės renginys yra organizuojamas tik kartą per vienerius akademinius metus.

APK turi vidinį skaitovų klubą. Kokia jo atsiradimo priežastis ir koks veikimo principas?

Skaitytojų klubas yra vidinis projektas, ateityje tikimės, kad jis išaugs iki universitetinio lygmens, kol kas tai tik spėlionės. Klubo atsiradimo priežastis buvo vienos kandidatės į prezidentus, kuri dalyvavo mūsų organizuojamuose debatuose, išreikšta kritika dėl akademiškumo stokos. Šio klubo tikslas yra plėsti mūsų suvokimą politiniais klausimais. Skaitytojų klubo veikimo principas labai paprastas: per mėnesį perskaitome išsirinktą akademinio pobūdžio knygą, tada pasikviečiame lektorių, kuris arba aprašė šią knygą, arba kitaip yra susipažinęs su joje perteikiama pagrindine mintimi. Pirmoji knyga, kurią aptarėme, buvo Gintaro Beresnevičiaus „Imperijos darymas“. Taigi pasikvietėme Andrių Veršinską, buvusį klubo narį, kuris lei-


do kvestionuoti kai kuriuos teiginius, išsakytus G. Beresnevičiaus knygoje. Tai, mano manymu, labai įprastas principas, kuriuo remiasi didžioji dauguma tokio pobūdžio skaitytojų klubų.

Ką reikėtų žinoti, norint tapti APK nariu?

Na, galiu filosofuoti ir bandyti utopiškai bei idealiai pateikti mano įsivaizduojamą tobulą APK narį, bet tai gali prasilenkti su realybe ir studentų galimybėmis, kadangi visi dar tik žengiame pirmuosius savo žingsnius savarankiško ir nepriklausomo gyvenimo link, tad elementaru, kad mokomės ir darome klaidų, kurios kartais būna grubios ar pasikartojančios. Aš pabrėžčiau, kad reikėtų nebijoti būti išskirtiniam, unikaliam ir autentiškam. Pas mus susirenka labai nuostabūs žmonės, papildantys vieni kitus savo stipriosiomis pusėmis ar ydomis, kurių, ne paslaptis, mes kiekvienas turime. Nors APK išsišifruoja kaip „Akademinis politologų klubas“, tačiau tai nereiškia, kad nariai yra tik politikos mokslų krypties studentai. Turime tiek istorijos, tiek viešosios komunikacijos, tiek filosofijos, tiek frankofonijos, tiek meno krypties specialybių studentų, tokia narių įvairovė padeda išpildyti klubo viziją. Mano, kaip pirmininko, siekis, yra integruoti kiekvieną narį į klubo vizijos kurstymą ir įgyvendinimą. Esu šioks toks pragmatikas, todėl noriu ir siekiu realizuoti kiekvieno nario stipriąsias puses, tam, kad ilgainiui sukurtume efektyvią darbo sistemą, dėl kurios klubas garsėtų nuveiktais darbais ir įgyvendintomis idėjomis ar veiklomis.

Koks būtų palinkėjimas APK?

Na, palinkėjimai man asocijuojasi su atsisveikinimo kalbomis ar tam tikrų svarbių asmenų pasitraukimu iš organizacijos, todėl geriau pakartosiu visiems nariams turbūt jau iki kaulų įgrisusią mano pastabą: nebijokite būti savimi, o taip pat visada išklausykite konstruktyvią ir racionaliai argumentuotą kritiką, nes tik pastaroji nuves tuo teisingiausiu ir įdomiausiu keliu, kurio kiekvienas ieškome. APK, kaip organizacijai, palinkėčiau išlikti tokiai pat autentiškai, unikaliai ir išskirtinei, kokia ji, man atrodo, yra dabar.


IŠ TARPTAUTINIO TAUTINIŲ ŠOKIŲ FESTIVALIO RIVJEROJE – SU NEĮKAINOJAMŲ ĮSPŪDŽIŲ PUOKŠTE

LAIMONAS ŽVIRBLIS

Erikos Endriulaitytės nuotr.


Vytauto Didžiojo universiteto tautinių šokių ansamblis „Žilvitis“ (vad. Edgaras Šnipaitis) reprezentavo Lietuvos trispalvę, VDU ir tautinį meną balandžio 12–16 dienomis Italijoje ir Prancūzijoje vykusiame tarptautiniame liaudies šokių festivalyje „Diano Marina – Sanremo – Kanai 2019“.

Pagrindiniai festivalio renginiai vyko Kanuose (Prancūzija), Sanreme ir Diana Marinoje (Italija). Be šių vietų kolektyvas dar lankėsi Prancūzijos mieste Nicoje, kur vaikščiojo Promenade des Anglais pėsčiųjų alėja, esančia prie pat Viduržemio jūros pakrantės, pabuvojo Massena aikštėje, kurios centre yra fontanas su garsiąja Mikelandželo „Dovydo“ skulptūra. Organizatoriai pravedė ekskursiją Eze kaimelyje įsikūrusiame „Fragonard“ kvepalų fabrike, kuriame papasakojo apie parfumerijos bei kosmetikos gamybos subtilybes. Aplankytas ir nuostabusis Monakas, kur būrys šokėjų patraukė į seniausią pasaulyje Monte Carlo kazino, taip pat aplankė Formulės-1 trasą ir Monako kunigaikščio rūmų aikštę. Kanuose kartu su kitų valstybių tautinio meno kolektyvais „Žilvitis“ šoko prie pat Viduržemio jūros pakrantės. Didžiulė garbė ir atsakomybė, kad mieste, kuriame kasmet vyksta garsusis Kanų kino festivalis ir susirenka žymiausi pasaulio kino kūrėjai ir aktoriai, savo tautinį paveldą galėjo skleisti ir lietuvių

kolektyvas. Vėliau vyko fotosesija prie ryškiojo rožinio kilimo. Po koncerto Kanuose kolektyvas dar keliavo į mini ekskursiją ir turėjo progą pasigrožėti Promenade de la Croisette alėja, apsodinta palmėmis, La Croisette taku, esančiu šalia įlankos, ir Le Suquet kalva, nuo kurios atsiveria viso miesto panorama. Nuvykstant ir grįžtant „Žilvitis“ aplankė dar du nuostabius miestus – Prahą ir Vieną. Prahoje kolektyvas vaikščiojo po senamiestį, ten stebėjo astronominio laikrodžio veikimą, ėjo vienu iš miesto simbolių, Karolio tiltu, ant kurio virte virė veiksmas. Be to, aplankė Prahos pilį, o nuo Petrino kalvos žavėjosi miesto panorama. Vienoje viešėjo Šenbruno rūmuose ir 1752 m. įkurtame seniausiame pasaulyje zoologijos sode, kurio 17 ha teritorijoje gyvena beveik 9 tūkstančiai gyvūnų, iš kurių garsiausios pandos, Sibiro tigrai, baltieji lokiai ir jaguarai. Taip pat aplankė Šv. Stepono katedrą, garsiojo Mocarto skulptūrą, gėrėjosi senamiesčiu. Festivalio kulminacija vyko Diano Marina mieste, didelėje scenoje ant Ligūrijos jūros pakrantės, kurioje visi kolektyvai žiūrovams dovanojo po keliolikos minučių programą. Vyko vėliavų paradas, kuriame žingsniavo net aštuoniolikos pasaulio šalių atstovai iš Olandijos, Vengrijos, Lenkijos,

38-41 kelionė

Nuostabioje Italijos ir Prancūzijos Rivjeroje vykstantis festivalis garsėja kaip vienas didžiausių festivalių visoje Europoje ir ne tik. Šiais metais reprezentuoti Lietuvą ten vyko VDU „Žilvitis“, kuris kelionei kruopščiai ruoštis pradėjo dar pernai rudenį.


Slovakijos, Moldovos, Graikijos, Prancūzijos, Estijos, Vokietijos, Serbijos, Slovėnijos ir net tolimosios Meksikos. VDU kolektyvas „Žilvitis“ sulaukė didžiulių ovacijų pristatydamas savo programą, kurioje parodė gražiausius lietu-

viškus šokius ir specialų birbyne atliktą Šarūno Demjanovo kūrinį. Renginio pabaigoje visi dalyviai gavo vardines padėkas bei simbolinius apdovanojimus. Kasmet be koncertų Lietuvoje „Žilvitis“ susiplanuoja bent po vieną tolimą


kelionę užsienyje. Štai 2017-ais metais vyko į Belgiją, pernai svečiavosi Kroatijoje ir Kinijoje, o šįkart keliavo į festivalį, vykusį net keliose valstybėse. Artimiausiuose planuose numatoma dar daugiau smagių kelionių.

Visa „Žilvičio“ bendruomenė dėkoja savajai alma mater – „VDU“ už paramą dalyvaujant šiame ir kituose reprezentaciniuose renginiuose.


Jis

Jo veidas man taip primena vaikystę. Apskrito veido su duobutėmis skruostuose, nuoširdžia šypsena ir žibančiomis, didelėmis akimis. Prisimenu medumi ištepliotas rankas, griebiančias viską, kas tik pasitaiko po akimis, uogiene nugleizotą veidą ir besišypsančias akis, žvelgiančias kažkur toli į gilų mišką. Jo skardus balsas rėkiantis, kad laikas eiti valgyti močiutės iškeptų skanėstų. Bėgame tekini, kas greičiau, plaunam rankas ir veidą. Jau ant laiptų pakvimpa traškūs, gintaro spalvos vafliai. Godžiai užsigeriame pienu. Pavalgę vėl bėgame į lauką. Jis paima mane už rankos ir staigiai trūkteli. Susvirduliavusi teškiuosi į balą. Mano mėgstamiausia gėlėta suknelė purvina, nuo veido ir plaukų varva purvini lašai, o keliai gerokai nubrozdinti. Akyse žybteli žvaigždutės. Aš čiumpu vandens žarną, sekundė... ir Jis visas permirkęs. Paskui sušalę ir nuo juoko skaudančiais žandikauliais, sėdim verandoje ir geriam arbatą. Kvapnios mėtos aromatas gerte įsigeria į odą, į veidą, plaukus... Viskas pakvimpa ramybe. Jo pilkos akys tiesiog įsisiurbia į žalią spalvą: medžius, žolę, senojo svirno sieną. Jo šlapi šokolado spalvos plaukai styro į visas puses. Giliai įkvepia ir nusišypso... Dabar aš visa šlapia sėdžiu to paties svirno prieangyje. Tiesa, tik ne baloje išsimaudžiusi, bet šalimais tekančioje upėje. Vanduo vėsokas, net šaltas, juk dar tik gegužės pradžia, tačiau taip gera pabūti. Va čia. Šioje akimirkoje sustoti. Pamiršti rutiną, nesibaigiančius darbus ir tiesiog leisti sau pabūti tai mažai mergaitei. Nors kartą išsiteplioti veidą uogiene ir nesigėdyti. Bent kartelį įlįsti į rūsį ir kyštelt pirštą į medaus puodą, paskui dar nudžiauti nuo stalo padėtus šviežiai iškeptus sausainius ir nesijausti kaltai. Prisidirbti kokių nors bėdų ir juoktis… Taip garsiai kikenti iš visų plaučių. Gaudyti aidą palaukėj. Ganykloje atsigulti į minkštą žolę, pamedituoti su karvėmis. Pagainioti vištas po kiemą. O paskui nuleidus galvą atklausyti močiutės moralo ir prižadėti taip nebedaryti. Tačiau, kas čia tokio? Visas pasaulis su manimi kartu. Beveik niekas nebeatsimena, koks jausmas bėgti per pievą basomis, per rasotą žolę saulei dar tik tekant? Koks jausmas įtraukti į plaučius gaivaus ir salsvo eglių kvapo? Aš pati jau nebeprisimenu. Nei bėgimo per rasotą žolę, nei miško ošimo, nei paukščių balsų. Gaila. Seno svirno durys pritariamai girgžteli. Jis tyliai padeda arbatos puodelį ant staliuko greta kušetės ir atsargiai atsistoja. Spigina akimis į tolį, į miško tankmę. Tada Jo akys apsiniaukia, o kaktoje įsimeta gili raukšlė. Jis miško vaikas. Ten Jo namai. O mano namai čia. Akimis palydžiu Jį iki kol pradingsta tarp medžių. Aš rami. Jis dar grįš rytoj. Ir mes vėl bėgiosim po lauką, gainiosim vienas kitą, o močiutė gal iškeps kokių nors blynelių, o paskui vėl sėdėsim čia verandoje, sušalę, pavargę, o gal ir vėl šlapi, tačiau be galo laimingi. Atsistoju nuo svirno ir lėtai pajudu trobos link. Saulė leidžiasi. Oras staiga pasikeičia: renkasi pilki debesys, vėjas pakyla ir sušiaušia mano palaidus plaukus. Aš negrabiai nubraukiu juos nuo veido ir įsistebeilyju į mišką. Ten, kur gyvena ramybė. Ten, kur gyvena Jis. Ten, kur laikas neegzistuoja. Bent jau man. Pradeda lynoti. Greitu žingsniu nuskubu į verandą ir klesteliu ant pavargusios kušetės. Paimu į rankas puodelį su mėtų arbata. Giliai įkvepiu ir nusišypsau…

Ugnė Baliutavičiūtė


KOMIKSAS

Autorė: ADOLFINA KRIVICKAITĖ

43 komiksas

KAI IŠEINI RYTE, O GRĮŽTI TIK VAKARE


2019-ŲJŲ VASAROS PLANAI Jei per atostogas ketini dirbti, atlikti praktiką ar ilsėtis namie ir manai, kad ši vasara vėl bus niekuo ypatinga, labai klysti, nes laimė ir džiaugsmas slypi paprastume. „Studis“ skuba į pagalbą ir linki patirti jei ne šiuos, tai kitus nuostabius momentus!

• Anksti atsikelti ir stebėti saulėtekį, • suverti žemuogių ant smilgos, • pavėžiauti, • aplankyti senelius, • su rūbais išsimaudyti lietuje, • išeiti pasivaikščioti vienam, • pabraidyti po rasą, • surinkti kitų paliktas šiukšles, • parašyti draugui popierinį laišką, • pasiskinti vaistažolių, • nakvoti palapinėje, • iškylauti ir kepti zefyrus, • perskaityti knygą (linkėjimai nuo „Studžio“ filologų!), • rugpjūtį stebėti meteorų lietų, • savaitę nesilankyti socialiniuose tinkluose, • vienam išvykti į kelionę, • nueiti į spektaklį, • pagulėti hamake žiūrint į dangų, • užsiauginti daržovių (išnaudok palanges!), • susitikti su seniai matytais draugais, • pažiūrėti filmus, kuriuos seniai norėjai pamatyti, bet vis atidėliojai, • pasavanoriauti, • nusišypsoti liūdnai nusiteikusiam žmogui, • išgirsti giedant lakštingalą.

Profile for Studis

Studis • Pavasaris 2019  

Studis • Pavasaris 2019  

Profile for studis
Advertisement