Page 1

Po milijoninių baudų statybų įmonės laukia paaiškinimų Kodėl pramonės parkuose nešlama pinigų medžiai? MO muziejus – erdvė menui ir žmogui „DC Pier“ – modernių technologijų „prieplauka“ mieste

Kaina 4,00 Eur

Vieša ir privatu – ką žada naujasis įstatymas

1


2 

2018 (Nr. 2)


redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt  www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys;

Žinią apie Konkurencijos tarybos skirtas milijonines baudas dviem statybų bendrovėms statybų sektorius sutiko neramiai – regis, ne viena įmonė turėjo progą pergalvoti, ar jų sutartys negalėtų užkliūti Konkurencijos tarybai.

prof. dr. Donatas Čygas,

Ši teturi vieną patarimą – prieš sudarant susitarimus kritiškai įsivertinti, ar

VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas;

neribos konkurencijos.

prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas;

Sausį įsigaliojo dar griežtesni energinio naudingumo reikalavimai. Kadangi jautriausia atmosferos poveikiui pastato dalis yra stogo konstrukcija

Mindaugas Statulevičius,

ir dažniausiai šiluma pasišalina būtent per jį, darsyk aptarėme, į ką atkreipti

Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius;

dėmesį projektuojant ir įrengiant energiškai efektyvaus pastato stogą.

Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis,

Kraštovaizdžio architektai priminė dar vieną sostinei ir kitiems

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius;

didmiesčiams aktualią problemą. Nors rudenį ar pavasarį po didesnių liūčių

Diana Varnaitė,

skęsta gatvės, statybos procesą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja

Kultūros paveldo departamento direktorė. Redaktorė Kristina Buidovaitė Tekstų autoriai Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė, Indrė Vozgirdaitė,  Jurgita Raudonytė, Morta Mikutytė, Karina Sėrikova, 

statytojų investuoti į apželdintus stogus ir taip mažinti kietus urbanizuotų teritorijų paviršius. Žinoma, kad poveikis būtų juntamas, apželdintų stogų turėtų atsirasti ne vienas ir ne du... Šiuo metu kaip tik vyksta diskusija, ar naujai rengiamas Lietuvos bendrasis

Agnė Vaitasiūtė

planas pasiūlys kitokią kokybę nei prieš tai buvęs stalčiaus dokumentas.

Portalo www.sa.lt administratorius

Atrodo, kad suburta komanda kaip tik to ir siekia – ne tik atlikdami jiems

Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė

patikėtus darbus, bet ir kiekvieną svarbesnį žingsnį aptardami su specialistais

Brigita Kulikovskienė

ir visuomene.

Dizaineris Jonas Landsbergis

Žurnale taip pat pasakojame apie kelis išskirtinius pastatus. Vienas tokių

Reklamos skyrius

yra ilgai lauktas MO muziejus – pirmasis muziejus, pastatytas nepriklausomoje

Liuda Michalkevičienė

Lietuvoje.

Tel. +370 5 267 9484 © „Statyba ir architektūra“, 2018 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas 

Dar vienas dėmesio vertas objektas – pirmasis biurų miestelio „Saltoniškių 7“ pastatas „DC Pier“. Biurų pastatui projektuojant priskirta

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

vandens stichija. Projekto architektai aiškino, kad gamtos išraiškų priskyrimu

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

siekta kiekvienam iš būsimų keturių biurų miestelio pastatų suteikti individualų

Spausdino

adresą. Vandens motyvas užkoduotas ir biurų pastato interjere.

UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“ Tiražas 4200 egz.

Šiame numeryje pristatome įsimintiniausią 2017 m. Kauno menininką,

Leidžiamas nuo 1922 m.,

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijos laimėtoją architektą Gintarą

dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

Balčytį. Džiaugiamės dėl jo sėkmės, sykiu klausiame, kas jį įkvėpė

ISSN 0131-9183 Mūsų viršelyje – „Virš visko“ nuotr. 

studijuoti architektūrą. Džiaugiamės ir dėl dar vieno – architektūros Nobeliu vadinamos Pritzkerio premijos laureato profesoriaus Balkrishnos Doshi iš Indijos sėkmės. Šįmet ant pjedestalo – jautri ir kartu rimta architektūra.

1


tema

6

Po milijoninių baudų statybų įmonės laukia paaiškinimų

8

stogai

Kad šiluma per stogą neišgaruotų

TURINYS

64

svetur

M. Mažvydo bibliotekos interjeras – tarp pasaulio geriausiųjų

70

pasaulis

Pridėtinė spalvų vertė

2 

2018 (Nr. 2)

54

studijos

Mokyklos renovacija: orientacija – bendruomenė


17

situacija

Kodėl pramonės parkuose nešlama pinigų medžiai?

20

architektūra Mo muziejus – erdvė menui ir žmogui

28

objektas

„DC Pier“ – modernių technologijų „prieplauka“ mieste

40

objektas

Ilgai lauktos Lietuvos jūrų muziejaus permainos

44

interjeras Stiliaus kodas – industriniai motyvai

3


naujienos

Paskelbtas Stasio Eidrigevičiaus menų centro konkursas Pasaulinio garso menininko Stasio Eidrigevičiaus menų centro projektas – su ambicija išvystyti naują kultūrinį pagreitį ir daryti įtaką esamų  kultūros  įstaigų  perėjimui  į  aukštesnį  lygį.  Antrasis jo tikslas yra kuo didesnė kultūros įtaka  žmonių  gyvenimui,  nepaliekant  abejingų  ir  sukrečiant originalumu bei išskirtinumu. Skelbiamo  viešojo  pirkimo  objektas  –  dviejų  etapų  (esamo)  „Garso“  kino  teatro  rekonstrukcija  ir  praplėtimas,  viešosios  erdvės  sutvarkymas, transformuojant jas į Stasio Eidrigevičiaus  menų  centrą.  Projekto  įgyvendinimas  planuojamas  dviem  etapais,  skiriant  10 mln. eurų biudžetą (po 5 mln. eurų kiekvienam iš etapų).

4 

2018 (Nr. 2)

Pasiūlymus galima teikti iki balandžio 30 d.  13.30 val. „Mąstant  apie  būsimojo  Stasio  Eidrigevičiaus  menų  centro  pastato  formą,  visų  pirma,  norėtųsi, kad tai būtų įvykis Lietuvos architektūroje,  ir  ne  tik.  Matau  šį  statinį  iš  tolo,  važiuodamas  į  Panevėžį  iš  Vilniaus  ar  Kauno,  iš  Šiaulių,  iš  Rygos.  Statinys  kaip  ženklas,  kaip  simbolis… Labai svarbus žodis – netikėtumas“, – apie  menų centrą pasakojo S. Eidrigevičius. Pirkimo  pasiūlymus  vertins  kompetentinga  ekspertinė  komisija,  kurios  nariai  –  Panevėžio  miesto  savivaldybės  atstovai,  menininkas  Stasys Eidrigevičius, žinomi Lietuvos ir užsienio  architektai.


naujienos

Meniniai akcentai nenuvylė kokybe Trečius metus  vykstančio  idėjų  konkurso  „Kauno  akcentai“  pirmojo  kvietimo  rezultatas  –  35  kauniečių  idėjos  skulptūroms,  kurios  galėtų  puošti Kauno viešąsias erdves. Skulptūrų idėjas buvo galima siūlyti visoms  Kauno viešosioms erdvėms, nors didžiausio dėmesio tikėtasi miesto centrui. Nemažai meninių  akcentų  sulaukė  Kauno  Naujamiestis  ir  Senamiestis, taip pat pateikta idėjų Ramybės parkui,  Dainų slėniui, Pelėdų kalnui, Kauno autobusų ir  geležinkelio stočių prieigoms. Menininkai  Kaunui  pasiūlė  ir  tradicinių  monumentalių,  ir  modernių  skulptūrų.  Pagrindiniai 

akcentų vertinimo kriterijai buvo originalumas,  dermė  su  supančia  aplinka,  estetiškumas,  skulptūros  patvarumas  ir  ilgaamžiškumas  bei  ekonominis pagrįstumas. „Nors pateiktų darbų vertinimo procedūros  dar  vyksta,  tačiau  jau  dabar  galime  užtikrintai  pasakyti, kad šiemet skulptūros srities „Kauno  akcentų“ konkurso etapas maloniai nustebino  tiek darbų gausa, tiek pateiktų darbų kokybe.  Komisijai  teks  išties  nelengvas  darbas  atrinkti  favoritus, nes dauguma pateiktų darbų yra profesionalūs  ir  savaip  įdomūs“,  –  teigė  Kultūros  paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

5


tema

Po milijoninių baudų statybų įmonės laukia paaiškinimų Milijonais eurų skaičiuojamos baudos ir veikiausiai ilgai Inga LUKŠYTĖ

truksiantis teismų maratonas – taip pakrypo įvykiai po pernai Konkurencijos tarybos atlikto dviejų statybos įmonių dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose tyrimo.

Siūlo įsivertinti patiems

PST sprendimą apskundė

tlikusi minėtą  tyrimą  Konkurencijos  taryba  nustatė,  kad  uždaroji  akcinė  bendrovė  „Irdaiva“  ir  akcinė  bendrovė  Panevėžio  statybos  trestas  (PST)  teikė  bendrus  pasiūlymus  24-iuose  įmonės  „Vilniaus  vystymo  kompanijos“  skelbtuose mokyklų ir darželių atnaujinimo bei modernizavimo  darbų  viešuosiuose  pirkimuose,  nors  turėjo  realią  galimybę  dalyvauti  juose  savarankiškai.  Būtent  taip,  Konkurencijos  tarybos  teigimu,  buvo sumažintas pasiūlymus pateikusių dalyvių skaičius. Įvertinusi  konkurenciją  ribojančio  susitarimo  mastą,  trukmę  ir  pavojingumą, abiem įmonėms Konkurencijos taryba skyrė solidžias baudas:  „Irdaivai“ skirta 3,69 mln., o PST – 8,51 mln. eurų bauda. Pasirodžius informacijai apie skirtą baudą PST akcijos pigo 13 procentų. Šis  precedentas  sukėlė  didelį  nerimą  statybininkų  bendruomenėje.  Anot jų, nėra aišku, kaip reikėtų vertinti šią situaciją ir galbūt visos įmonės, dirbančios pagal jungtinės veiklos sutartis, netrukus bus paskelbtos  pažeidėjomis? Konkurencijos taryba priminė, kad kiekvienas ūkio subjektas, prieš sudarydamas susitarimus su kitais ūkio subjektais, pats turi įsivertinti, ar jų veiksmais nėra ribojama konkurencija.

PST generalinis direktorius Dalius Gesevičius žurnalui „Statyba ir architektūra“  teigė,  kad  Konkurencijos  tarybos  sprendimas  skirti  baudą  yra  apskųstas:  „Konkurencijos  taryba  dirba  savo  darbą  ir  priėmė  sprendimą,  bet  mes  nesutinkame  su  tokiu  situacijos  vertinimu  ir  šį  sprendimą skundėme.“ Bendrovės vadovas pažymėjo, kad ne įmonės turimi pajėgumai,  o nuolat stringantys viešųjų pirkimų konkursai paskatino PST sudaryti  jungtinės veiklos sutartį su partneriais. „Mes negalvojome, kad sudarydami jungtinės veiklos sutartį kaip nors pažeisime įstatymus. Konkurencijos taryba savo sprendime nurodo, kad statybos darbus galėjome atlikti vieni, bet mūsų įmonė Lietuvoje beveik viską gali pastatyti  viena. Nėra tokio objekto Lietuvoje, kurio PST negalėtų pastatyti vienas,  bet  kyla  laiko  klausimas,  per  kiek  laiko  pavyks  įgyvendinti  projektą ir ar tuo metu, kai reikia atlikti statybos darbus pagal numatytą  grafiką, mes turėsime pakankamai išteklių“, – aiškino PST generalinis  direktorius.  Anot  pašnekovo,  viešųjų  pirkimų  konkursai  paprastai  vyksta  labai ilgą laiką: „Sprendimai priimami mėnesių mėnesiais, atidėliojami,  tad nesame nusiteikę prisiimti vėlavimo riziką ir mokėti baudas. Tam, 

A

6 

2018 (Nr. 2)


kad galėtume  suvaldyti  rizikas,  mes  telkiamės.  Šiuose  konkursuose  dalyvavo  tik  įmonių  grupės,  bendradarbiaujančios  jungtinės  veiklos  sutartimis.“

Teigė dirbę skaidriai D. Gesevičius  tvirtino  nemanantis,  kad  bendrovės veikloje būta pažeidimų, nes galiausiai konkursą laimėjo mažiausią kainą pasiūliusi bendrovė. „Mano nuomone, Lietuvos statybų sektoriuje  yra kur kas problematiškesnių aspektų, bet Konkurencijos taryba pasirinko panagrinėti mus“, –  sakė pašnekovas. Panašių  precedentų  esama  užsienio  šalių  praktikoje, kaip ir sprendimų, kad pažeidimų nenustatyta.  „Jau  pradedame  kalbėti  apie  tokias  abstrakcijas,  kad  negalime  žinoti,  kaip  kas  tai  įvertins. Jei mes būtume ką nors slaptai susitarę,  ką  nors  slaptai  darę  ir  mus  būtų  už  tai  nubaudę,  net  nekeltume  šio  klausimo  į  viešumą.  Viskas buvo padaryta skaidriai: sudarytos ir pateiktos  jungtinės  veiklos  sutartys.  Būtent  su  šiomis  sutartimis ir dalyvavome konkurse. Dėl pažeidimų nebuvome pašalinti iš konkurso. Visus filtrus  įveikėme sėkmingai ir netikėtai buvo užduoti tokie klausimai, į kuriuos niekas negali atsakyti“, –  kalbėjo PST generalinis direktorius.

Pasigendama aiškių kriterijų Lietuvos statybininkų  asociacijos  (LSA)  vadovas Dalius Gedvilas teigė, kad Konkurencijos tarybos  sprendimas  skirti  baudas  dviem  statybų  bendrovėms  statybininkų  bendruomenei  buvo  netikėta  žinia.  „Žinome,  kad  per  pastaruosius  penkerius metus buvo nemažai atvejų, kai įmonės sudarė jungtinės veiklos sutartis. Tuomet iš  karto  kyla  klausimas:  ar  visos  šios  įmonės  yra  pažeidėjos? Kaip reikia vertinti šią situaciją? Apie  tai statybininkų bendruomenė aktyviai diskutuoja, nes niekur nėra išdėstyti aiškūs kriterijai, kada  galima sudaryti jungtinės veiklos sutartį, o kada  jau ne“, – kalbėjo LSA prezidentas.  D.  Gedvilo  teigimu,  šiuo  metu  nėra  aiškiai  apibrėžta,  kada  jungtinės  veiklos  sutartis  traktuojama kaip veiklos pažeidimas. „Kai nėra apibrėžtumo, kyla daug klausimų ne tik dėl to, kaip  gali būti traktuojamos vienos ar kitos praeities situacijos,  bet  ir  ko  galima  tikėtis  ateityje,  kokius  sprendimus  priimti.  Bandome  situaciją  aiškintis  su  Konkurencijos  taryba  ir  su  Viešųjų  pirkimų  tarnyba (VPT).“ Pasak  pašnekovo,  jau  konkurso  sąlygose  turėtų  būti  nurodomas  papildomas  kriterijus,  kuris  apibrėžtų  jungtinių  sutarčių  pagrindu  dirbančių  įmonių  galimybes  dalyvauti  minėtuose  konkursuose.  „Reikia  aiškių  kriterijų,  kada  darbas  pagal  jungtinės  veiklos  sutartį  bus  traktuojamas  kaip  konkurencijos  pažeidimas,  tuomet  pačios įmonės įsivertintų tolesnes bendro darbo 

galimybes. Kol tokių kriterijų nėra, esama didelio neapibrėžtumo“, – akcentavo jis. D.  Gedvilas  teigė,  kad  įmonės  pasirašo  jungtinės  veiklos  sutartis  atsižvelgdamos  į  konkursų  sąlygų  reikalavimus:  „Jei  pagrindinis  kriterijus  skaičiuojant  balus  susiejamas  su  jungtine apyvarta ir matoma, kad šis kriterijus  yra  lemiamas,  įmonės  jungiasi.  Tai,  kad  tokie  atvejai būtų traktuojami kaip konkurencijos pažeidimas, – naujiena.“

Nustebino baudos dydis Kalbėdamas apie  PST  ir  „Irdaivos“  atvejį,  D. Gedvilas priminė, kad įmonėms skirtos baudos  adekvatumas  taip  pat  kelia  klausimų.  „Ar  baudas  skiriančių  institucijų  vadovai  tikrai  teisingai  įvertino  šios  nuobaudos  dydį?  Įmonei  daug mažesnė suma jau būtų rimta nuobauda,  o  ką  jau  kalbėti  apie  šiuo  atveju  skirtos  baudos dydį. Po tokios nuobaudos daug kam kyla  veiklos tęstinumo klausimų, – svarstė D. Gedvilas. – Tai pirmas atvejis nuo nepriklausomybės  paskelbimo,  kada  tokiu  aspektu  buvo  vertinama įmonių veikla.“ Paprastai,  konsoliduojant  kapitalą,  jungiantis  įmonėms,  verslininkai  žino,  kad  reikia  praeiti Konkurencijos tarybos patikrą. „Esama  kriterijų,  numatančių,  kad  kapitalo  koncentracija nepažeistų kitų ūkio subjektų teisių ar nesidarytų  prielaidų  susijungusiems  objektams  dominuoti  rinkoje.  Kaip  minėjau,  toks  atvejis  pirmas ir esame nustebę, atidžiai sekame situaciją ir tikimės sulaukti jos išaiškinimo“, – sakė  LSA vadovas.

Konkurencijos taryba: „Tyrimas tęsiamas“ Konkurencijos tarybos  narė  Jolanta  Ivanauskienė, paklausta, ar „Irdaivos“ ir PST atvejis yra vienetinis, ar tokių tyrimų, kai įtarimų sukelia jungtinės veiklos sutartys, Konkurencijos  taryba  atlieka  daugiau,  sakė,  kad  Konkurencijos  taryba  tęsia  tyrimą,  kurio  metu  taip  pat  vertinama,  ar  tiriamųjų  ūkio  subjektų  bendras  dalyvavimas nagrinėjamuose viešuosiuose pirkimuose  statybos  darbams  pirkti  buvo  objektyviai būtinas ir neribojo konkurencijos rinkoje.  „Galutinis  Konkurencijos  tarybos  sprendimas  dar  nėra  priimtas,  todėl  neturime  galimybės  pateikti papildomų aplinkybių. Kol kas Konkurencijos  taryba  yra  priėmusi  vieną  nutarimą,  kuriame  pripažino,  kad  ūkio  subjektų  susitarimas pateikti bendrus komercinius pasiūlymus  viešuosiuose  pirkimuose  ribojo  konkurenciją  ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio  reikalavimus“, – aiškino Konkurencijos tarybos  narė.  Paprašyta  išskirti  dažniausiai  pasitaikančius  pažeidimus,  kuriuos  padaro  įmonės, 

dalyvaudamos viešųjų  pirkimų  konkursuose  ir  turėdamos  su  partneriais  sudarytas  jungtinės  veiklos  sutartis,  pašnekovė  sakė,  kad  paprastai jungtinė veikla viešuosiuose pirkimuose galima, kai prekių ar paslaugų tiekėjai nėra tiesioginiai  konkurentai,  kai  tiekėjas  objektyviai  negali  pateikti pasiūlymo vienas ar tiekėjai yra vienos  įmonių  grupės  nariai.  Tokiais  atvejais  gali  būti  padidinamas besivaržančių tiekėjų skaičius viešajame  pirkime  ir  skatinama  konkurencija.  Vis  dėlto, konkurencijos teisės požiūriu, jei jungtinė  veikla  nėra  objektyviai  reikalinga,  t.  y.  bendrovės yra pajėgios varžytis viešajame pirkime savarankiškai,  toks  ūkio  subjektų  bendradarbiavimas  gali  prieštarauti  Konkurencijos  įstatymo  reikalavimams. PST vadovas teigė, kad vykstant viešojo pirkimo  konkursui  jiems  niekas  priekaištų  dėl  to,  kad  sudarė  jungtinės  veiklos  sutartį  su  „Irdaiva“, neturėjo ir visi konkurso etapai buvo įveikti  sėkmingai. Kas šiuo atveju turėjo įspėti bendrovę,  kad  dalyvavimas  konkurse  pagal  jungtinės  veiklos sutartis galimai pažeis įstatymus? Anot Konkurencijos tarybos narės, kiekvienas ūkio subjektas, prieš sudarydamas susitarimus su kitais ūkio subjektais, pats turi įsivertinti,  ar jų veiksmais nėra ribojama konkurencija.

Konsultacijų siūlo kreiptis į teisininkus Pašnekovės teigimu, bendrovės, prieš priimdamos sprendimą bendradarbiauti viešajame pirkime, turėtų įvertinti, ar toks bendradarbiavimas  yra objektyviai būtinas ir ar jos negali dalyvauti  atitinkamame pirkime atskirai nuo konkurento. Paklausta  apie  tai,  kas  tokiais  atvejais  galėtų  suteikti konsultacijų, J. Ivanauskienė teigė, kad  įsivertinti, ar įmonė gali dalyvauti viešajame pirkime savarankiškai, gali padėti įmonės konsultantai ar teisininkai. „Konkurencijos tarybos specialistai gali pateikti  bendro  pobūdžio  vertinimo  kriterijus,  tačiau  kiekvieno  atvejo  vertinimas  priklauso  nuo  individualių  aplinkybių.  Pavyzdžiui,  nagrinėtu  „Irdaivos“ ir PST susitarimo atveju Konkurencijos taryba atsižvelgė į ilgametę bendrovių patirtį  statybos  srityje,  įgyvendintų  projektų  apimtį,  pobūdį,  mastą,  rinkos  ypatumus  ir  padarė  išvadą, kad 2013–2015 m. vykusiuose pirkimuose  abi  statybų  įmonės  realiai  galėjo  dalyvauti  atskirai  ir  varžytis  tarpusavyje.  Taigi,  šiuo  atveju  draudžiamas  konkurencijos  ribojimas  buvo  nustatytas,  kai  du  stiprūs,  patyrę  rinkos  žaidėjai,  sėkmingai  vykdantys  didelius  statybų  projektus  savarankiškai,  nusprendė  sujungti  savo  pajėgumus  ir  kartu  dalyvauti  nedideliuose  pirkimuose,  kuriuose  pagal  nustatytas  aplinkybes jie būtų galėję dalyvauti ir atskirai“, – sakė  J. Ivanauskienė.  7


stogai

Kad šiluma per stogą neišgaruotų

Aušra NARKELIŪNIENĖ

Pirmasis pasyvusis namas Vokietijoje pastatytas dar 1989 metais. Tokie statiniai jau nėra naujovė, tačiau vis dar pasitaiko klaidų juos įrengiant. Jautriausia atmosferos poveikiui pastato dalis yra stogo konstrukcija, dažniausiai šiluma pasišalina būtent per jį. Ar vien tik termoizoliacijos centimetrai užtikrina šios svarbios konstrukcijos efektyvumą?

Siūloma atsisakyti sudėtingo stogo er daugelį  metų,  projektuojant  ir  statant  energiškai  efektyvius  pastatus, buvo sukurtos specialios  programos,  leidžiančios  analizuoti  kiekvieno  pastato  specifiką ir atsižvelgti į jų konstrukcijų ypatumus,  siekiant kuo efektyviau išnaudoti statybines medžiagas,  kad  pastato  statyba  nepagrįstai  neišbrangtų ir statinys maksimaliai išlaikytų šilumą.  Pasyviųjų namų projektuotojas Martynas Ramonas teigia, kad namas yra visuma ir daugelis  dedamųjų lemia, kad jis gerai laikytų šilumą. Viena svarbiausių dedamųjų, be abejo, yra stogas.  Tačiau,  pasak  specialisto,  svarbu  suprojektuoti  ne  tik  atitinkamą  jo  konstrukciją,  bet  ir  užtikrinti  pastato  sandarumą,  eliminuojant  ilginius  šilumos  tiltelius.  Projektuojant  konstrukcijas,  svarbu aiškiai identifikuoti išorinį ir vidinį sandarumo  sluoksnius,  nenutrūkstamą  apšiltinimo  sluoksnį  bei  tai,  kaip  bus  spręstos  konstrukcijų  sandūros.  Bendrame  pastato  šilumos  balanse  net  30  proc.  prarandama,  deramai  neužsandarinus  konstrukcijų sandūrų, o tai labai veikia šildymą. 

P

8  2018 (Nr. 2)

Projektuojant šlaitinį  stogą,  daug  dėmesio  reikėtų  skirti  naudojamiems  vėjo,  garo  izoliacijos  ir  termoizoliacijos  sluoksniams,  numatyti,  kaip  jie bus sujungti tarpusavyje ir su kitomis konstrukcijomis.  Plokščiasis  stogas  paprastesnis,  o  šlaitiniame  dažniausiai  įrengiami  dūmtraukiai,  stoglangiai,  sujungimai  su  vertikaliomis  konstrukcijomis. „Todėl  modeliuojant  energiškai  efektyvų  pastatą,  reikėtų  vengti  sudėtingos  stogo  konfigūracijos, nes dažniausiai ilginiai šilumos tilteliai  atsiranda ten, kur yra dviejų skirtingų plokštumų  sandūros,  kur  susikerta  vertikalios  ir  šlaitinės  konstrukcijos. Tai nereiškia, kad sudėtingos stogo konstrukcijos neįmanoma techniškai išspręsti. Tiesiog reikia įdėti daugiau darbo, norint gerai  ją  suprojektuoti,  o  vėliau  ir  įgyvendinti.  Visa  tai  atsiliepia  sąmatinėje  pastato  vertėje“,  –  tvirtina  specialistas. Plokščiasis  stogas,  nors  ir  paprastesnis,  taip  pat  turi  „opių“  vietų:  parapeto  sandūra  su  plokščiojo  stogo  konstrukcija,  švieslangiai.  Tačiau  jo  plotas  mažesnis  nei  pasvirusio  šlaitinio,  o kuo mažesnis plotas, tuo ir šilumos per jį prarandama mažiau. Todėl geriausia, projektuojant 

energiškai efektyvų namą, parinkti optimalią, t. y.  kuo paprastesnę jo formą.

Būtini kompleksiniai sprendimai Orientuojant šlaitinį  stogą  pasaulio  šalių  atžvilgiu, reikia atsižvelgti į tai, kad, suprojektavus jo  šlaitą į pietinę pusę, atsiranda perkaitimo problema.  Jeigu  stogo  danga  masyvesnė,  pavyzdžiui,  keraminės  čerpės,  jis  geriau  akumuliuos  šilumą,  taigi,  mažesnė  tikimybė,  kad  karštomis  dienomis  patalpos  per  daug  įšils.  Tačiau,  jeigu  šlaitinio  stogo  danga  yra  lengvos  medžiagos,  kuri neakumuliuoja šilumos, tuomet šiluma persiduos apatinei stogo konstrukcijos daliai ir sunkiau bus izoliuoti patalpas nuo perkaitimo, stogo  konstrukcijoje gali susidaryti perteklinis kondensato kiekis, ypač pavasarį ir rudenį, kada dažnas  temperatūrų svyravimas. Projektuojant  pastatą,  atsižvelgiama  ne  tik  į  konstrukcinius,  bet  ir  į  jo  estetinius  niuansus.  Šlaitinius  stogus  taip  pat  galima  suprojektuoti  optimaliai, atsižvelgiant į architektūrinę jo išvaizdą  ir  tam  keliamus  reikalavimus,  išgaunant  norimą efektą. Galima įrengti ir neeksploatuojamą  palėpę, joje numatant sandėliavimo ar technines 


patalpas, o apatinę, plokščiąją denginio dalį, tinkamai įrengti, ją apšiltinant.  „Tai yra skonio ir funkciniai reikalavimai, kuriuos užduoda pastato šeimininkai  ir architektai“, – kalbėjo pašnekovas.  Stogo laikančioji konstrukcija sudaro nemažą jo dalį, tačiau efektyviausiai  šilumą saugo būtent termoizoliacinė medžiaga. Idealiausia, kad ji užpildytų  visas likusias stogo konstrukcijos ertmes. Įprastai ji turėtų sudaryti 85 proc.  bendro stogo konstrukcijos tūrio. Energiškai efektyviame pastate reikia vertinti visų medžiagų įtaką ir stengtis kiek įmanoma atsisakyti „šaltosios“ laikančiųjų konstrukcijų dalies. Todėl pastaruoju metu atsirado naujų, efektyvesnių  stogo laikančiųjų konstrukcijų elementų, pavyzdžiui, įprastos medinės ar klijuoto medžio gegnės jau keičiamos mediniais dvitėjinio profilio elementais,  vadinamaisiais  „I-BEAM“,  kurie  yra  standesni,  tvirtesni  ir  tokiu  būdu  užima  mažiau tūrio bei mažina „šaltosios“ medžiagos dalį, padidinant varžos dydį ir  mažinant bendrą konstrukcijos šilumos laidumą. Be abejo, padidėjęs šilumos izoliacijos sluoksnis diktuoja laikančiųjų stogo elementų aukštį. Jeigu anksčiau pakakdavo 20 cm termoizoliacinės medžiagos  sluoksnio,  tai  pasyviajam  namui  jau  reikia  30  ar  40  cm,  tokio  pat  aukščio turi būti ir gegnių elementai. Anksčiau prie gegnių apačios būdavo  tvirtinami papildomi 10 cm tašai, o tarp jų įrengiamas papildomas termoizoliacinės medžiagos sluoksnis, tačiau jie apsunkindavo stogo konstrukciją. Kitas  šio  sprendimo  trūkumas  yra  sumažėjęs  termoizoliacinės  medžiagos  tūris  ir  atitinkamai padidėjęs „šaltosios“ medinės konstrukcijų dalies kiekis. Renovuojamus  pastatus  pritaikant  naujiems  energinio  naudingumo  reikalavimams, kiekvieną atvejį reikia analizuoti atskirai – kiek sąnaudų pareikalaus vienoks ar kitoks sprendimas. Gal vietoj šlaitinio stogo tikslinga įrengti  plokščiąjį  arba,  atvirkščiai,  plokščiąjį  stogą  papildomai  apšiltinus  termoizoliacine medžiaga, virš jo įrengti neeksploatuojamą mansardinį aukštą. Kiekvienu  atveju  reikalingi  skaičiavimai,  padėsiantys  pasirinkti  teisingą  sprendimą.  Projektuotojai  Lietuvoje  dažniausiai  naudojasi  energiškai  efektyviems  pastatams  skirtomis  programomis  –  „nrg  3“  arba  „nrg  Pro“.  Kitose  šalyse,  pavyzdžiui, Vokietijoje, kur pirmiausia atsirado pasyvieji namai, yra kiek kitokie reikalavimai. Mūsų šalyje jie keliami pagal pastatų energines klases – nuo  2016 m. projektuojami A ir A+ klasės pastatai, ateityje reikalavimai tik didės.

Užduotis – įvertinti būsimų gyventojų poreikius

Kodėl svarbi teisinga stogo izoliacija?

Net ir nedidelis PIR izoliacinės medžiagos storis (30–50 mm) sudaro efektyvų papildomą šilumos izoliacijos sluoksnį, kurio šiluminė  varža siekia 1,35–2,25 m2K/W. Kita vieta, per kurią prarandama nemaža dalis šilumos, – šlaitinio stogo gegnės, kurios yra dideli šilumos tilteliai. Visgi daugeliu  atvejų karkaso negalima išvengti, mat stogo gegnės atlieka ne tik  stogo  laikymo  funkciją,  bet  ir  yra  būtinos  kaip  atrama  pluoštinei  šilumos  izoliacijai.  Reikalingam  mineralinės  vatos  storiui  augant,  didėja  ir  gegnių  aukštis,  lemiantis  ne  tik  konstrukcijos  kainą,  bet  ir  šios  svorį.  Vietoj  mineralinės  vatos  pasirinkus  efektyvesnes  šilumos izoliacijos medžiagas, tokias kaip FF-PIR, kurių šilumos laidumo koeficientas – 0,022 W/mK, galima gerokai sumažinti stogo  konstrukcijos storį, sykiu ir visos konstrukcijos svorį.

Šilumos nuostolius, patiriamus per stogą, galima sumažinti padidinus konstrukcijos  sandarumą.  Taip  teigia  termoizoliacinių  medžiagų  gamintojo  bendrovės „Finnfoam“ techninis konsultantas Tomas Makaveckas.  Naudojant  orui  laidžias  šilumos  izoliacines  medžiagas,  pavyzdžiui,  mineralinę  vatą,  būtina  įrengti  priešvėjinį  sluoksnį,  kuris  neleistų  vėjui  išnešti  šilumos  iš  šiltinimo  sluoksnio  ir  sumažintų  vidinę  konvekciją.  Šis  sluoksnis  turi būti kaip galima sandaresnis, sykiu laidus vandens garams. Įrengti šiam  sluoksniui  dažniausiai  naudojama  priešvėjinė  mineralinė  vata  ar  difuzinės  plėvelės.  Renkantis  mažiau  pralaidžias  ir  efektyviau  vėjo  įtaką  slopinančias  plėveles, svarbu užtikrinti ir didesnį sandarumą iš vidinės patalpų pusės, kad  sušilęs ir drėgnas oras iš patalpų vidaus nepatektų į apšiltinimo sluoksnį ir jo  nesudrėkintų.  Stogo konstrukcijos sandarumą galima padidinti teisingai įrengiant sandarumo  sluoksnį  (iš  patalpų  vidaus),  kuris  kartu  būtų  ir  garo  barjeras.  Kadangi mineralinės šilumos izoliacinės medžiagos nėra sandarios, reikalinga  sudėtinga  ir  kruopštaus  įrengimo  reikalaujanti  plėvelių  sistema.  Paprastesnis sprendimas – sandarų sluoksnį įrengti iš poliizocianurato (PIR) plokščių,  kurios  iš  abiejų  pusių  padengtos  aliuminio  folijos  danga.  Aliuminio  dangos  paviršius pasižymi dideliu atsparumu vandens garams, todėl ši izoliacija veikia ir kaip garų barjeras. Šlaitinį stogą apšiltinus mineraline vata ir iš vidinės  patalpų  pusės  įrengus  papildomą  apšiltinimą  PIR  plokštėmis,  kurių  sujungimai suklijuojami lipnia aliuminio folijos juostele, termoizoliacinis sluoksnis  tampa  vientisas  ir  sandarus,  nebereikia  įrengti  sudėtingų  plėvelių  sistemų. 

M. Ramonas  įsitikinęs,  kad,  projektuojant  energiškai  efektyvius  pastatus, svarbiausia prisiminti, jog jie pirmiausia skirti žmonėms.  Todėl, jeigu reikia didesnių ar daugiau langų ir stoglangių pačioje  stogo konstrukcijoje, nereikėtų jų atsisakyti. Juk pastatas be fizinio  turi  teikti  ir  estetinį  komfortą,  kad  jame  būtų  užtektinai  natūralios  šviesos, kad džiugintų gražūs vaizdai pro langus ir pati pastato estetinė išvaizda. Be abejo, langai yra daug laidesni šalčiui, tačiau,  tinkamai parinkus jų orientaciją ir dydį, galima pasiekti ir atvirkštinį efektą. Pavyzdžiui, žiemą į pietų pusę orientuoti langai saulėtą  dieną įsileidžia daugiau nemokamos saulės energijos šilumos nei  jos parranda, ir šis efektas taip pat padeda taupyti brangią šilumą.  Langai tarsi tampa savotiškais radiatoriais.  Pasitelkus  energiškai  efektyviems  pastatams  skirtas  programas,  galima  apskaičiuoti,  kiek  ir  kokių  langų  reikės  pastatui  bei  kiek per juos bus prarasta ar išgauta šilumos. Todėl pastatas, kuriame  žmogus  gerai  jaučiasi  ir  pro  langus  mato  gražius  vaizdus,  turi  didesnę  pridėtinę  vertę  nei  paprasta  primityvi  dėžė  su  mažyčiais langeliais.  Kiekvienas pastatas yra lyg organizmas, skirtas tarnauti žmogui. Pastaruoju metu, vis labiau populiarėjant vienaaukščiams pastatams, reikia atsižvelgti ir į tai, kad kuo mažiau statinio konstrukcijos turi sąlyčio su išore, tuo namas geriau saugo šilumą. Todėl, kuo  mažesnis  jo  plotas  ant  grunto  ir  kuo  mažesnis  stogo  užimamas  plotas, tuo šilumos nuostoliai bus mažesni. Be to, M. Ramono teigimu, reikia įvertinti ir stogo konstrukcijos, sudėtingiausios ir daugiausia kainuojančios, įrengimo sąnaudas.  Pasyviųjų namų projektuotojas pažymi, kad, net jeigu patogesnis būtų vienaaukštis namas, efektyvesnį dviaukštį lengviau suprojektuoti  ir pastatyti  su mažesniais statybiniais kaštais. Tą įvertinus,  telieka apsispręsti, ar pastato šeimininkai pasiruošę taupyti, ar vis  tik skirti daugiau lėšų ir gyventi ar dirbti tokiame name, kuriame jie  jaustųsi geriausiai. 

9


Stogams – kokybiškos, ilgaamžės plieninės dangos Nuo senų laikų valstiečiai ar smulkesni bajorai savo stogus dengdavo skiedromis, šiaudais ar čerpėmis, o bažnyčios, didesni dvarai ar ūkiniai pastatai buvo dengiami vario, žalvario ar cinkuota skarda. Ši šimtmečius menanti tradicija, tik su gerokai patobulintomis medžiagomis išlieka populiari ir šiomis dienomis. Ypač tai pastebima apsižvalgius po Lietuvos reprezentacines vietas: miestų ir miestelių senamiesčius, dvarus, pilis, bažnyčias ir naujai statomų, modernių namų kvartalus.

lgametė plieninių  stogų  gamybos lyderė Skandinavijos ir Baltijos  šalių  regione  kompanija  „Ruukki“  visiškai  kontroliuoja  visą  plieninių  stogo  dangų  gamybos procesą, turi savo metalo liejyklų Suomijoje,  Švedijoje.  Kokybiškų  plieninių  stogo  dangų  paklausa  sparčiai  auga,  tad  vos  prieš  porą  mėnesių „Ruukki“ įsigijo ir paleido veikti naujas, 

I

10 

2018 (Nr. 2)

pažangiausias stogo  dangų  gamybos  linijas  „Classic“.  Dėl  naujų  įrenginių  labai  pagerėjo  lakštų  geometrijos  tikslumas,  išvaizda,  kokybė.  Trumpai tariant, tai, kas prieš metus buvo siūloma tik brangesniuose, aukščiausios kategorijos  „Classic  NextGen“  produktuose,  šiandien  tapo  „Ruukki“ gaminių standartu. Be to, naujieji įrenginiai yra keliskart našesni, todėl labai pagerės ir  produkcijos tiekimo laikas. 

Suomių įmonė  šiemet  pateiks  ir  daugiau  svarbių  naujienų  stogų  rinkai: pavasarį bus pristatytas ir matinis  polimerinis  padengimas  „Ruukki  30  Plus“, skirtas ekonominės klasės produktams. Išskirtinio, modernaus ar net  prabangaus  stiliaus  mėgėjams  vasaros pradžioje bus pasiūlytas ir naujas  profilio raštas. 


Tvirta ir lengva danga

Forma ir raštas

Kokybės aritmetika

Plieno lakštai yra tvirti, lengvi ir lengvai apdorojami, tokios dangos sumontavimas nereikalauja  ypatingų  stogdengių  įgūdžių  ar  įrankių,  tad stogo dengimo darbai vyksta itin sparčiai.  Kiekvieno  lakšto  ilgis  apskaičiuojamas  ir  gamykloje  nupjaunamas  pagal  konkrečios  stogo vietos, kur jis bus tvirtinamas, ilgį. Dengiant  stogą plienine danga, nereikia nei specialaus  vientiso  pakloto,  nei  tvirtesnių  medinių  gegnių  –  grebėstų  konstrukcijos.  Renovuojant  stogą, dažniausiai esamos konstrukcijos keisti irgi neprireikia, pakanka tik įvertinti, ar išlaikyta  stogo  plokštumų  geometrija,  apžiūrėti  ir  pakeisti pažeistas medines dalis.

Nuo stogo  nuolydžio  priklauso  profilių  rašto  pasirinkimo  galimybės.  Čerpių  imitacijos  profiliai,  pavyzdžiui,  „Monterrey  FEB  Forma“,  „Finnera“,  „Adamante“, tinka visiems stogams, kurie turi ne  mažesnį  nei  14  laipsnių  nuolydį.  Stogams,  turintiems  mažesnį  nuolydžio  kampą,  galima  rinktis  trapecinius  „T20“  ar  „T45“  profilius  (nuo  9  laipsnių), o jei stogo nuolydis minimalus (nuo 7 laipsnių), reikėtų rinktis tik itin sandarius, falcinius profilius  „Classic“.  Maksimalus  nuolydžio  kampas  plieninei  stogo  dangai  neribojamas,  tad  neretai  „T20“ arba „Classic“ profiliai naudojami ir kaip sienų danga. 

Renkantis bet kurią stogo dangą, nereikėtų atsižvelgti  vien  tik  į  dangos  kvadratinio  metro  kainą.  Pirmiausia vertėtų sudaryti visų medžiagų ir darbų  sąmatą.  Suskaičiuoti  reikia  viską,  pradedant  medinei konstrukcijai reikalingų medžiagų ir darbų kaina, toliau – stogo danga ir jos dengimo darbų kaina, labai svarbu įvertinti ir įvairių priedų įkainius. Viską susumavus, lengva įsitikinti, kad stogo  dangos  lakštų  kaina  sudaro  gana  nedidelę  dalį  stogo sąmatoje, bet galutinė gera stogo išvaizda,  ilgaamžiškumas ir garantijos pasirinkus kokybiškesnę dangą skiriasi akivaizdžiai.  Pavasarį,  kol  statybų  sezonas  dar  neįsibėgėjęs,  pirmiesiems  patobulintos  stogo  dangos  „Classic“  pirkėjams  „Ruukki“  prekybos  atstovai  žada pateikti itin patrauklių pasiūlymų, teiraukitės  nuolaidų! 

Klaidingi mitai Spalvos ir ilgaamžiškumas Kokybiškų plieninių  lakštų  spalva  ir  estetinis  vaizdas  pasižymi  ir  ilgaamžiškumu.  Plieno  lakštų  ilgaamžiškumui  labiausiai  įtaką  daro  viršutinis sluoksnis – polimerinis padengimas.  Pavyzdžiui,  „Ruukki  30  Plus“  kokybės  klasės  dangoms suteikiama 30 m. techninių ir 10 m.  estetinių  savybių  garantija,  o  aukščiausios,  t.  y.  „Ruukki  50  Plus“  kokybės  klasės  dangoms – net 50 m. techninių ir 20 m. estetinių  savybių garantija.  Plieninių stogo dangų spalvų pasirinkimas  labai platus, tačiau populiaresnės yra natūraliai matinės, prie kraštovaizdžio labiau derančios spalvos. 

Vieningai sutariama, kad jei stogas ar palėpės perdengimas bus tinkamai apšiltintas, triukšmo namo  viduje  nesigirdės.  Dažniausiai  šiltinimui  naudojamas bent 25 cm mineralinės ar stiklo vatos sluoksnis, kuris puikiai izoliuoja ir garsą.  Žmonės  neretai  mano,  kad  metalinis  stogas  vasarą  įkaista,  tačiau  tai  irgi  tik  mitas,  jei  stogas  yra apšiltintas ir jei tarp šilumos izoliacijos ir stogo  dangos yra tvarkingai įrengti ventiliacijai skirti oro  tarpai. Ventiliuojamą oro tarpą būtina įrengti visada,  nesvarbu,  kokia  danga  dengiamas  stogas.  Kuo stogo danga labiau įkaista, tuo oras greičiau  kyla  į  viršų  ir  pasišalina  į  lauką.  Tad  įkaitęs  oras  neužsilaiko,  šilumai  nėra  jokios  galimybės  įveikti  storą apšiltinimo sluoksnį ir patekti į pastato vidų.

Daugiau patarimų, kaip išsirinkti ir įsigyti  stogo medžiagas, stogo ir namo spalvų  derinimo įrankį, visą „Ruukki“ prekybos  atstovų kontaktų sąrašą rasite internete  adresu www.ruukkistogas.lt.

11


stogai

Kaip įrengti eksploatuojamą stogą? Elena PALECKYTĖ

„Roda Architects“ vizual.

Penktojo fasado – plokščiojo stogo – panaudojimas suaugusiųjų poilsiui ar vaikų žaidimams, daržovių lysvėms Lietuvoje nebėra naujiena. Apželdinti plokščiuosius stogus dažniausiai renkamasi dviem atvejais: arba norint, kad pastatas įsilietų į kraštovaizdį, arba savo tūriais darytų mažesnį poveikį susiformavusiai vertingai gamtinei aplinkai.

Apželdintiems stogams – ne tik estetinė funkcija

Į

monės „Terra  Firma  LT“  kraštovaizdžio  architektė  Ramunė  Sanderson  teigė,  kad  Lietuvoje  projektuojant  apželdintus  stogus  kol  kas  didžiausias  dėmesys  skiriamas  estetikai  ir  funkcijai,  siekiant  vystyti  pirkėjui  patrauklų  nekilnojamąjį  turtą,  ir  tai  beveik visuomet yra investuotojo pasirinkimas.  Statybos  procesą  reglamentuojantys  teisės  aktai neįpareigoja statytojo investuoti į apželdintus stogus ir taip mažinti kietus urbanizuotų teritorijų paviršius bei gausėjančius kritulius, kurie  per liūtis visiškai perpildo lietaus nuotekų sistemas Vilniuje, o plaudami užterštus miesto paviršius  suteka  tiesiai  į  upes.  Kraštovaizdžio  architektės  siūlymu,  apželdintas  stogas  galėtų  būti  skaičiuojamas  kaip  želdynas,  nors  šiuo  metu  želdynu laikomas ir į privalomąjį procentą įskaičiuojamas  tik  krūmais  ir  medžiais  apželdintas  12 

2018 (Nr. 2)

požeminės automobilių aikštelės stogas. Reglamentuota  prievolė  techniškai  kokybiškai  įrengti  apželdintą  stogą  taip,  kad  jis  visavertiškai  infiltruotų  lietaus  vandenį  ir  tarnautų  kaip  želdynas,  išspręstų želdynų kiekio sklype klausimą.  Kitose Europos Sąjungos šalyse, pavyzdžiui,  Jungtinėje Karalystėje, jau nuo 2016 m. statytojai turi prievolę vystydami gyvenamąjį kompleksą nedidinti lietaus nuotekų, pasiekiančių lietaus  nuotėkynes, o visą lietaus vandenį natūraliai infiltruoti į gruntą arba sulaikyti ir panaudoti sklypo  reikmėms.  Taip  sprendžiama  potvynių  grėsmė,  kylanti miestams ir priemiesčiams sparčiai „kietėjant“. Tai labai aktualu ir Vilniui: apželdinti stogai mieste – galimybė išsaugoti kraštovaizdžio ir  gyvenamosios  aplinkos  kokybę  bei  vystyti  tvaresnį  miestą.  „Tačiau  tai  turi  tapti  įstatymu  paremta prievole planuotojams ir statytojams. Tuo  mes  labai  atsiliekame  nuo  kitų  Europos  Sąjungos valstybių“, – komentavo pašnekovė.  Beveik  visų  Vilniaus  mieste  šiuo  metu  vystomų  nekilnojamojo  turto  kompleksų 

(gyvenamosios, administracinės,  komercinės  paskirties)  atviros  žaliosios  erdvės  formuojamos  ant  perdangos,  po  kuria  žemyn  leidžiasi  du  ir  daugiau  požeminių  automobilių  stovėjimo  aikštelių  aukštų,  siekiant  optimaliai  ir  pelningai  išnaudoti brangią miesto žemę. „Šiandienos iššūkis  mums  yra  užtikrinti  žaliosios  erdvės  ant  stogo estetinę, funkcinę ir biologinę kokybę, turint daug konstrukcinių ir dažnai finansinių apribojimų“, – reziumavo kraštovaizdžio architektė.  Augalinio  grunto  storis,  laidumas  vandeniui,  grunto drėgnumas, derlingumas ir įšalas žiemos  metu  skirtingai  veikia  augalus  natūraliame  žemės  sluoksnyje  ir  ant  perdangos  –  čia  sąlygos  atšiauresnės, todėl ne visi, įprastai gerai žiemojantys augalai gali sėkmingai augti. „Pavyzdžiui,  labai gaji viksva, pasodinta ant stogo terasų su  45 cm grunto ir automatiniu laistymu, po žiemos  atžėlė  labai  negausiai.  Prie  neigiamų  veiksnių  reikia paminėti ir pastatų formuojamus skersvėjus,  kurie  žiemą  ypač  atšiaurūs“,  –  komentavo  R. Sanderson. 


Dėl šalčio, dažnų užšalimo ir atšilimo ciklų būtina  parinkti  atsparesnius  augalus,  nes  gruntas  peršąla  iki  perdangos.  Dėl  besikaitaliojančio  užšalimo  išbandymas  tenka  lietaus  drenažo  sistemoms,  ypač  ten,  kur  numatoma  natūrali  infiltracija.

Užsienio praktika Lietuvai? Anot pašnekovės,  kad  projektas  būtų  sėkmingai įgyvendintas, komandoje būtini įvairių sričių  specialistai,  šiuo  atveju  –  kraštovaizdžio  architektai. Šių profesionalų įsitraukimas nuo pat pirmų projektavimo proceso dienų leidžia išvengti  dalies  problemų,  iškylančių  statybų  ar  pastato  eksploatacijos metu.  Kokybiškai  įrengti  funkcionuojantį  apželdintą  stogą  Lietuvoje,  atsižvelgiant  į  klimato  niuansus,  tikrai  įmanoma.  Tačiau,  pašnekovės  žodžiais,  svarbu  laiku  priimti  teisingus  technologinius  sprendimus,  o  tai  visuomet  atsiremia  į  biudžetą.  Taigi,  jei  stogo  apželdinimas  –  užsakovo sprendimas, kartais yra tiesiog taupoma jo  atsisakant.  Kitose  Europos  Sąjungos  šalyse  tokių  sunkumų kyla mažiau, nes apželdintų stogų įrengimas jau yra prievolė, kurią statytojas privalo išpildyti,  jeigu  apskritai  nori  plėtoti  projektą.  „Čia  turime  scenarijų,  kur  galima  ir  įdomesnė  architektūra,  ir  geresnė  žaliųjų  viešųjų  erdvių  kokybė. Tuo pat metu keičiasi požiūris į projektuojamą  aplinką,  ieškoma  naujų  išraiškos  priemonių 

architektūros, supančios  aplinkos  savitumui,  išraiškingumui ir charakteriui išreikšti.  Vilniaus  Gedimino  technikos  universiteto  (VGTU)  Gelžbetoninių  konstrukcijų  katedros  vedėjas prof. dr. Juozas Valivonis teigė, kad įprastų sutapdintų stogų šilumos izoliaciją dengia ruloninė  hidroizoliacija,  o  eksploatuojamų  stogų  hid roizoliacija  yra  po  šilumos  izoliacijos  sluoksniu. Virš šilumos izoliacijos yra įrengiama grindų  danga.  Atsižvelgiant į eksploatuojamo stogo paskirtį,  skiriasi šilumos izoliacijos tipas ir grindų danga.  Eksploatuojami  stogai  gali  tapti  žmonių  susibūrimo  terasa,  apželdintu  stogu,  baseinu  ant  stogo arba automobilių stovėjimo aikštele. Įrengiant  žmonių  susibūrimo  terasas,  grindų  dangai  dažniausiai  parenkamos  plytelės,  trinkelės  arba  betonas. Automobilių stovėjimo aikštelėse, ypač ant  aktyviai  eksploatuojamų  stogų,  pavyzdžiui,  prekybos  centrų,  rekomenduojama  rinktis  betoninę  grindų dangą.  Kai  kur  naudojamos  betoninės  trinkelės,  tačiau  J.  Valivonis  nemano,  kad  tai  racionalus  sprendinys.  Atsižvelgiant į eksploatuojamo stogo paskirtį,  yra naudojamas skirtingo tipo betonas, kurio fizinėms ir mechaninėms savybėms keliami skirtingi  reikalavimai.  Vienas  jų  –  betono  sluoksnyje  privalo  būti  įrengtos  temperatūrinės-deformacinės  ir  temperatūrinės  siūlės.  Įrengiant  eksploatuojamus stogus, svarbus konstrukcinis elementas yra 

drenuojantis sluoksnis, kuris didele dalimi ir nulemia sėkmingą stogo eksploataciją.

Kas veikia eksploatuojamus stogus? Eksploatuojamus stogus naudojimo metu veikia  vanduo,  sniegas,  ledas,  cheminės  medžiagos,  neigiama ir teigiama temperatūros, saulės šviesa,  taip  pat  naudojimo  apkrovos  (automobilių  vertikalios ir stabdymo apkrovos, žmonės, sniegas,  jo  valymo  mechanizmai  ir  mašinos).  Eksploatuojant  tokius  stogus,  būtina  tvarkingai  prižiūrėti  deformacines  siūles,  vandens  surinkimo  latakus ir vandens surinktuvus. Nuo didelių plotų  eksploatuojamų stogų sniegas privalo būti valomas  lengva  specialia  technika.  Nepageidautina  naudoti  technikos  su  sniego  stūmimo  peiliais,  nes gali būti pažeista stogo danga, vandens surinkimo latakai ar deformacinės siūlės.  VGTU  mokslininkas  nesiūlo  naudoti  sniego  tirpiklių,  kurie  daro  cheminį  poveikį  dangoms,  taip  pat  ir  betonui.  Privaloma  nuolat  prižiūrėti  vandens surinkimo latakus ir juos valyti. Lietaus  vandens surinkimo sistemoje privalo būti įrengti  smėlio  (šiukšlių)  surinktuvai,  kad  neužkimštų  lietaus  kanalizacijos  vamzdynų.  Įrengiant  betoninę dangą, labai svarbi tinkama betono sudėtis  ir betonavimo technologija. Neteisingai parinkus  betono  sudėtį  arba  pažeidus  betonavimo  technologiją, apkrovų ir išorinio atmosferos poveikio  veikiama eksploatuojamo stogo betoninė danga  gali gana greitai būti pažeista.

Donato Rukšėno ir Jameso Normano Fergusono nuotr.


stogai Betoniniam sluoksniui  ir  dangoms  keliami  specialūs  atsparumo  šalčiui  ir  cheminėms  medžiagoms  reikalavimai.  Tiek  betonas,  tiek  specia lios  dangos  ar  plytelės  privalo  būti  gana  didelio atsparumo šalčiui. Taip pat eksploatuojamo stogo viršutinius sluoksnius veikia neigiama,  o  vasarą  aukšta  teigiama  temperatūra.  Susidaręs  didelis  temperatūros  pokytis  sukelia  žymių  deformacijų.  Įrengiant  stogus  su  betoninėmis  dangomis,  svarbu  gerai  apskaičiuoti  atstumą  tarp temperatūrinių-deformacinių siūlių ir temperatūrinių siūlių bei tinkamai jas išdėstyti dangoje.  Privaloma  apskaičiuoti  deformacinių  siūlių  plotį  ir  parinkti  tinkamas  jų  medžiagas.  Ypač  svarbu  teisingai įrengti hidroizoliaciją ties deformacinėmis  siūlėmis,  ties  vandens  surinkimo  latakais  ir  surinktuvais. Taip pat privalo būti teisingai įrengtas hidroizoliacinis sluoksnis. Pažeidus hidroizoliacinį sluoksnį arba klaidingai įrengus hidroizoliaciją  ties  deformacinėmis  siūlėmis,  vandens 

14 

2018 (Nr. 2)

surinkimo latakais  ir  surinktuvais,  per  eksploatuojamą stogą sunksis vanduo, o hidroizoliacijos  pažeidimo vietą nustatyti bus labai sudėtinga.  Įrengiant apželdintą stogą, reikalingos daug  didesnių  matmenų  (skerspjūvių)  laikančiosios  konstrukcijos.  Tai  reiškia,  kad  pabrangs  laikančiosios  konstrukcijos,  jų  schema  irgi  bus  visai  kita.  Virš  hidroizoliacinio  sluoksnio  bus  keletas  papildomų sluoksnių: barjerinis sluoksnis, kuris  apsaugo stogo hidroizoliaciją nuo pažeidimo augalų  šaknimis;  drėgmę  kaupiantis  ir  drenažinis  sluoksniai.  Po  augaliniu  sluoksniu  privalo  būti  drenažinis sluoksnis. Lyginant su įprastu stogu,  atsiradę papildomi sluoksniai sukels papildomų  apkrovų laikančiosioms konstrukcijoms. Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduriama  įrengiant  eksploatuojamą  stogą,  anot  J.  Valivonio,  yra  stogo  konstrukcijų  svorio  padidėjimas,  kuris  sukels  papildomų  apkrovų,  ir  apatinės,  stogą  laikančiosios  konstrukcijos,  privalančios 

būti daug  didesnės  laikomosios  galios,  tad  padidės svoris į kolonas ir pamatus – čia irgi  padidės konstrukcijų matmenys. Antra, būtina  tinkamai  įrengti  visus  sluoksnius,  nes  tai  daro  įtaką  augalų  augimo  kokybei  ir  įrengto  stogo vaizdui. Taip pat būtina užtikrinti stogo  hidroizoliacijos  apsaugą.  Pažeidus  hidroizoliaciją tektų nukasti visą stogą. Galiausiai,  įrengiant  apželdintą  stogą,  ypač tuo atveju, kai jo lygis sutampa su greta  esančiu žemės paviršiumi, negalima ant stogo  važinėti  automobiliais,  pakrautais  grunto  (projektuojant  dažniausiai  šios  apkrovos  būna  neįvertintos),  grunto  sandėliuoti  dideliuose kaupuose. Rekonstruojant pastatą ant  įprasto  stogo,  nepatikrinus  jų  laikomosios  galios,  negalima  įrengti  žaliojo  stogo.  J.  Valivonis  prisiminė  du  atvejus  Vilniuje,  kai,  nesilaikius  šių  reikalavimų,  į  pastatą  įvirto  sunkvežimiai. 


Aplinkos padiktuota P modernaus verslo komplekso „Park town“ stogo idėja Biurų kompleksas „Park town“ visuomenės dėmesį patraukė šiuolaikine pastato architektūra. Ypač nestandartinis sprendimas – lenkta, lyg paties gatvių susikirtimo perlaužta stogo linija, vizualiai sujungianti urbanistinę aplinką. Įmonė „Daistatus“, pasitelkusi profesionalumą ir ilgametę patirtį, įgyvendino šią itin sudėtingos konstrukcijos stogo viziją.

„MG Valda“ nuotr.

astato architektas  Remigijus  Bimba teigė, kad biurų komplekso  architektūrinė  idėja  atspindi  ir  stogo  išraišką.  Pastatas  stovi  kryžkelėje,  tarp  susijungiančių  Geležinio  Vilko  ir  Žalgirio  gatvių.  Tokia  lokacija  diktavo  ir  pastato  perkreiptos  formos  architektūrą.  O  stogo  projektą  papildė  ir  urbanistiniai  veiksniai  –  aukštuminė  pastatų  kalva  upės  link  ir Šeškinės kalnas. Todėl buvo nemažas iššūkis  surasti  tinkamiausią  stogo  sprendimą,  kad  jis  neužstotų kalno ir visais rakursais atrodytų kaip  skirtingų dimensijų geometrinė forma. Buvo sureaguota  į  abu  urbanistinės  aplinkos  veiksnius:  vienas stogo šonas pakyla į aukštuminę pastatų  kalvą, kitas – į Šeškinės kalną. Tokiu būdu gatvių  sankryžos  tarsi  perlaužiama  stogo  linija  padėjo  sujungti kalną su aukštumine pastatų kalva. Įmonės  „Daistatus“  darbų  vadovas  Donatas  Blanka  tvirtino,  kad  įrengti  tokį  stogą  buvo  nemenkas  iššūkis  –  ir  dėl  labai  stataus  jo  šlaito,  ir  dėl  didelio  aukščio.  Stogas  turi  itin  statų,  apie 45 laipsnių nuolydį, o jo paviršius, vos šiek  tiek  palijus,  tapdavo  nepaprastai  slidus.  Todėl  darbininkams  teko  naudotis  alpinistų  įranga,  visą  laiką  dirbti  kybant  ant  virvių,  nes  paprastu  būdu išsilaikyti ant stogo tiesiog nebuvo įmanoma. Specialistams teko pasukti galvą ne tik dėl  to,  kaip  darbininkams  saugiai  išsilaikyti  ir  dirbti  ant stogo, bet ir kaip apsaugoti medžiagas nuo  kritimo. Todėl dėl papildomo saugumo buvo nuspręsta įrengti specialias gaudykles. Įmonės  „Daistatus“  stogo  dengimo  darbus  apsunkino ir tai, kad, siekiant išgauti didelę šiluminę varžą, buvo klota daug šiltinimo sluoksnių.  Ant metalo konstrukcijų buvo sumontuoti plieno  lakštai,  o  ant  jų  paklotas  akmens  vatos  sluoksnis, įrengta garo izoliacija, polistireninio putplasčio  „Neoporo“  ir  stiklo  audinio  sluoksniai.  Galiausiai konstrukcija buvo padengta blizgia PVC  danga.  R.  Bimba  pasakojo,  kad  stogui  nebūtų  tikusi tipinė, plokštiesiems stogams naudojama,  pavyzdžiui,  bituminė,  danga,  mat  šio  pastato  stogas  tarnauja  kaip  penktas  fasadas,  yra  matomas  iš  visų  pusių.  Todėl  teko  ieškoti  dangos  medžiagos,  kuri  leistų  pastatui  atrodyti  vienalyčiam ir sutaptų vertikalių šoninių fasadų ir stogo  medžiagiškumai.  Pasirinkta  prie  aliuminio  fasadų labiausiai tinkanti itališka PVC danga su aliuminio  dulkių  priemaišomis  nulėmė  homogenišką stogo ir fasadų įspūdį. „Tai, ko gero, pirmas  statinys  Vilniuje,  o  gal  ir  visoje  Lietuvoje,  kuriame buvo panaudota šita stogo danga“, – tvirtino  architektas.  Stogui  įrengti  pasirinktos  kokybiškos  šiuolaikiškos medžiagos ir profesionaliai „Daistatus“  komandos  atlikti  darbai  užtikrino,  kad  sudėtingos  konstrukcijos  stogas  taptų  vienas  įspūdingiausių Lietuvoje ir trauktų miestiečių žvilgsnį iš  visų pastato pusių.  15


stogai

Ar saugu ant stogo?

Kristina BUIDOVAITĖ

Specialistai patvirtina – visuomeninės paskirties pastatuose gaisro atveju užtikrinti sklandžią žmonių evakuaciją ypač aktualu, nes čia lankosi ir dirba skirtingai su gaisrine sauga susipažinę, įvairaus amžiaus, įvairaus fizinio pajėgumo ar neįgalūs žmonės.

riešgaisrinės apsaugos  ir  gelbėjimo  departamento  Valstybinės  priešgaisrinės  priežiūros  valdybos  Gaisrų  prevencijos  skyriaus  vyriausiasis  specialistas  Vytas Vaičaitis atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis pagrindiniais gaisrinės saugos reikalavimais, statiniuose  leidžiama evakuotis ir eksploatuojamu stogu į laiptinę, tačiau stogas  nėra galutinis evakavimo(si) tikslas. Pagrindinis tikslas yra evakuotis iš  pastato į lauką, nes, netikėtai pasikeitus gaisro ar kitos nelaimės aplinkybėms, tektų skubiai keisti evakavimosi vietą. Visuomeninių pastatų eksploatuojamasis stogas puikiai gali atlikti  evakavimosi kelio funkciją, kai ant jo įrengiamos grindys, neleidžiančios  pažeisti  stogo  hidroizoliacijos  reikalavimų  ar  kitų  stogo  funkcionalumo ypatybių, kuriuos galėtų sukelti besievakuojantys žmonės.  Taip pat svarbūs ir stogų degumo kriterijai. Vadovaujantis Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų nuostatomis, bet kurios paskirties 

P

16 

2018 (Nr. 2)

pirmo atsparumo  ugniai  laipsnio  statinių  stogai,  neatsižvelgiant  į  jų  aukštį ir gaisrinio skyriaus plotą, turi atitikti BROOF (t1) klasės reikalavimus, o minėtų antro atsparumo ugniai laipsnio visuomeninių statinių stogai turi būti ne žemesnės kaip BROOF (t1) klasės, kai statinio  stogo plotas viršija 1400 kv. m plotą.  Trečio atsparumo ugniai laipsnio statinių stogams degumo iš išorės reikalavimai nekeliami. Papildomi degumo reikalavimai keliami  stogams, kai reikalinga apsaugoti statinio stogo dalis aplink dūmų ir  šilumos šalinimo angas. Visus žmones, kurie lankosi mažai pažįstamuose visuomeninius  statiniuose, specialistas ragina visada atkreipti dėmesį į prie išėjimų  kabančius evakavimosi planus, kad, susiklosčius nepalankiai situacijai ar atsiradus gaisro pavojui pastate, kuo greičiau galėtų evakuotis  patys  ir  galėtų  padėti  prasčiau  besiorientuojantiems  ar  fiziškai  sunkiau judantiems asmenims. 


situacija

Vilniaus savivaldybės vizual.

Kodėl pramonės parkuose nešlama pinigų medžiai? Pažadėtojo investicijų rojaus belaukiant – realybė bado akis ietuva patraukli  užsienio  investuotojams,  nes  turi  aukštos  kvalifikacijos  specialistų,  kurie  noriai sutinka jiems dirbti motyvuoti gerais atlyginimais. Į mūsų  šalį  žengiančioms  užsienio  kompanijoms  čia  kurtis  ir  patogu,  ir  per  daug  išlaidauti  nereikia:  darbo ir gyvenimo būdo kultūra Lietuvoje atitinka vakarietiškas vertybes, o štai darbo sąnaudos  vis  dar  gana  žemos.  Ir  vis  tik,  kodėl  tokios  „visuotinės  gerovės“  sąlygomis  šalies  ekonomika  neauga kaip ant mielių? Kodėl ne visi laisvosios  ekonominės zonos ir pramonės parkų projektai  pasiteisino ir kiek jų iš viso reikia Lietuvai? Nors nei vienas iš kalbintų ekspertų nesiryžo 

L

spėlioti, koks pramonės parkų skaičius būtų optimalus Lietuvai, dėl vieno sutarta – Vilniaus regionui toks parkas būtinas. Šiek tiek ironiška, kad  atokesni ir ne tokia gera geografine padėtimi pasižymintys šalies regionai jau senokai įkūrę pramonės  parkus,  o  šalies  investicijų  širdimi  vadinama sostinė dar tik ruošiasi tokiam projektui.

Vilniaus viliotinis Europai Pramonės parko  idėją  Vilniaus  regione  rugpjūčio  pradžioje  premjeras  Saulius  Skvernelis  aptarė  su  Vilniaus  miesto  meru  Remigijumi  Šimašiumi. Tuomet teigta, kad pramonės parkas būtų  kuriamas pietinėje miesto dalyje, Pagiriuose, kur  šiuo metu veikia Vilniaus logistikos parkas ir intermodalinis terminalas. Premjeras  nusiteikęs  itin  optimistiškai,  mat  pramonės  parkas  reikalingas  ne  tik  Vilniaus 

miestui, bet ir rajonui, tad analizuojama bendro  projekto  perspektyva.  S.  Skvernelis  yra  sakęs,  kad  Vyriausybė  palaiko  Vilniaus  pramonės  parko steigimo idėją, nes tai būtų svarus argumentas vietos ir užsienio verslui kurtis šalia Vilniaus.  „Šis  pramonės  parkas  būtų  unikalus  tuo,  kad  kurtųsi  dviejų  savivaldybių  teritorijoje  –  Vilniaus  miesto  ir  Vilniaus  rajono.  Todėl,  kad  iniciatyva  duotų  rezultatų,  reikia  abiejų  savivaldybių  bendro darbo, kurį koordinuotų Ūkio ministerija“, –  teigė S. Skvernelis. Jis įsitikinęs, kad toks parkas  galėtų tapti viena patraukliausių industrinių ir logistinių zonų Europoje.  Apie tai, kad Vilniaus regione  būtinas  pramonės  parkas,  ne  kartą  buvo  užsiminęs  ir  buvęs  ūkio  ministras  Mindaugas  Sinkevičius:  „Turime  apskaičiavimų,  kad  anksčiausiai tokią teritoriją galėtume pradėti įveiklinti  2019 metais.“ 17


Tokiems planams  pritaria  ir  investicijų  ekspertai.  Pasak  jų,  akivaizdžiausiai  pastebimas  pramonės  parkų  trūkumas  būtent  Vilniaus  rajone. „Vilniaus rajonas šiek tiek kenčia dėl to, kad  Vilnius, kaip šalies sostinė, yra traukos centras.  Atrodo,  kad  Vilniaus  mieste  papildomų  investicijų jau nebereikia, bet Vilniaus rajone net ir nedarbo  lygis  yra  gana  aukštas,  palyginti  su  sostine, dideli vidutinio atlyginimo skirtumai, be to,  Vilniaus rajone nėra,  į  kur atvesti  didelių  gamybinių kompanijų“, – įsitikinęs užsienio investicijų  plėtros  agentūros  „Investuok  Lietuvoje“  Investicijų plėtros departamento direktorius Gediminas  Koryzna.

„Įmerkta“ 56,53 mln. Šiuo metu Lietuvoje veikia septynios Ūkio ministerijos  ir  konkurso  būdu  atrinktų  operatorių  valdomos  laisvosios  ekonominės  zonos  ir  penki  šalies  savivaldybių  prižiūrimi  pramonės  parkai.  Tuo, kad investicijoms pritraukti turi laisvąją ekonominę zoną, jau gali pasigirti Klaipėda, Kaunas,  Kėdainiai,  Panevėžys,  Šiauliai,  Marijampolė  ir  Akmenė, o pramonės parkai įsikūrė Šiauliuose,  Alytuje, Pagėgiuose, Radviliškyje, Ramygaloje. Skaičiuojame, kad šių investicijų traukos teritorijų  įrengimas  atsiėjo  56,53  mln.  eurų  iš  Europos Sąjungos paramos fondų ir Lietuvos biudžeto. Minėtos  laisvosios  ekonominės  zonos  turi  įrengtą  inžinerinę  infrastruktūrą,  susisiekimo  komunikacijas,  čia  besikuriančiam  verslui  taikomos  mokestinės  lengvatos:  mažesnis  žemės  nuomos mokestis, atitinkamais atvejais nemokamas  arba  mokamas  mažesnis  pelno  mokestis.  Ūkio  ministerijos  specialistų  teigimu,  laisvosios  ekonominė zonos įmonių gauti dividendai neapmokestinami, tačiau ir šios investuoti skirtos teritorijos dar nėra visiškai užpildytos. Panaši situacija ir pramonės parkuose: nors  juose  galima  išsinuomoti  žemės  sklypą  su  jau  įrengta infrastruktūra investiciniam projektui įgyvendinti,  dalis  pramonės  parkų  tebėra  pustuščiai. Būta  ir  kuriozinių  atvejų:  Ramygaloje  šalia  jud raus  kelio  „Via  Baltica“  įkurto  pramonės  parko  teritorija  buvo  užsodinta  bulvėmis.  Apie  16  mln.  eurų  kainavusi  zona  taip  ir  nesulaukė  svajonių  investuotojo,  o  štai  vietiniai  gyventojai  nesikuklino  ir  gavę  vietos  valdininkų  palaiminimą greitai rado būdą, kaip pasinaudoti situacija.

Esama sėkmės istorijų „Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius G. Koryzna teigė, kad džiaugtis  šioje  srityje  yra  kuo:  „Itin  sėkmingai  veikia  Kauno  ir  Klaipėdos  laisvosios  ekonominės  zonos. Šios zonos yra vienos seniausiai veikiančių,  tad verslo modelis išgrynintas ir pritraukta daugiausia investuotojų. Turime apskaičiavimų, kad  18  2018 (Nr. 2)

šių investicijų ir pačių pramonės parkų įtaka Lietuvos ekonomikai yra didelė.“ Be  šių  pavyzdžių,  ekspertas  paminėjo  Marijampolės  laisvąją  ekonominę  zoną.  „Tai  buvo  tam tikras sėkmės garantas pritraukiant vieną didžiausių  pastarųjų  metų  investuotojų  –  kompaniją  „Dovista“.  Šiuo  atveju  sėkmę  lėmė  puikios  infrastruktūros, vakarietiško paslaugaus partnerio turėjimas, kuris galėjo gamintoją supažindinti  su vietos industrija, vietos institucijomis ir geba  integruoti danų verslą į lietuvišką verslo aplinką.  Šie veiksniai nulėmė, kad danai pasirinko Lietuvą ir užėmė visą Marijampolės laisvosios ekonominės zonos teritoriją“, – kalbėjo pašnekovas ir  pridūrė, kad tai viena didžiausių pramonės parkų plėtros sėkmės istorijų Lietuvoje. G. Koryzna priminė ir dar vieną itin sėkmingos  veiklos  pavyzdį  –  pramonės  parką  Tauragėje:  „Tai  privatus  pramonės  parkas,  teikiantis  kokybiškas  paslaugas  ir  pritraukęs  ne  vieną  investuotoją.“ Anot  pašnekovo,  akivaizdu,  kad  pramonės  parkų  sėkmei  įtakos  turi  miestų,  prie  kurių  jie  įsikūrę,  dydžiai  ir  turima  papildoma  techninė  ir  socialinė  infrastruktūra.  „Bet  kuriam  verslui,  užsienio  investuotojui  ar  vietiniam  reikia  užtikrinti,  kad jis turėtų tinkamos kvalifikacijos darbuotojų,  tad  būtina  išvystyta  kvalifikuotų  specialistų  rengimo sistema. Tam tikro dydžio kompanijos nesvarsto kurtis mažesniuose miestuose, nes baiminasi susidurti su darbuotojų trūkumu“, – sakė  pašnekovas ir pabrėžė, kad kuo geriau išvystyta  visa  miesto  struktūra,  tuo  didesnė  ir  investicijų  pritraukimo galimybė.

Nupjovė šaką, ant kurios sėdėjo G. Koryznos  teigimu,  investicijų  pritraukimas  –  ilgalaikis  procesas  ir  naujosios  laisvosios  ekonominės  zonos  veikia  dar  gana  neilgai,  tad  sunku tikėtis, kad Marijampolės sėkmė jas aplankytų iš karto. „Analizuojant blogąsias patirtis,  galima  išskirti  Kėdainių  laisvosios  ekonominės  zonos  istoriją,  kur  investuotojo  atėjimą  vetavo  pati  savivaldybė.  Tai  blogoji  praktika,  kuri  mažina  pačios  Lietuvos  patrauklumą  investuotojams,  kuomet  vietiniai  interesai  nulemia  tokius  sprendimus.“ Ekspertas taip pat užsiminė apie Šiaulių bei  Panevėžio  pramonės  parkus  ir  patikslino,  kad  „Investuok Lietuvoje“ tikslas yra pritraukti į šiuos  regionus didelių investuotojų, kurie kurdamiesi  Lietuvoje kartu atsivestų ir visą vadinamąją tiekimo grandinę. „Viena didelė įmonė, įdarbinanti  per tūkstantį darbuotojų, į tą patį regioną galėtų  pritraukti keletą mažesnių, turinčių kelis šimtus  darbuotojų, kurios tiektų komponentus pramonės parke veikiančioms įmonėms. Vadovaudamiesi tokiu principu, sėkmingai pritraukėme investuotojų į Kauno laisvąją ekonominę zoną: ir  automobilių  dalių  gamintoją  „Hella“,  ir  medicinos prietaisų gamintoją „Hollister“. Pasak pašnekovo, pramonės milžinai dairosi į didelius miestus, bet mažesni to paties regiono miestai gali būti patrauklūs didžiuosius žaidėjus  aptarnaujančioms  įmonėms.  „Natūralu,  kad Šiauliams ir Panevėžiui reikia kiek daugiau  įdirbio, infrastruktūros ir tam tikrų verslo klasterių  susiformavimo,  tada  pavyks  pritraukti  mažesnių, bet daugiau kompanijų“, – kalbėjo jis.


situacija Investuotojai nori „čia ir dabar“ Paklaustas, ko pasigenda savo verslą Lietuvoje  vystyti ketinantys investuotojai, G. Koryzna sakė:  „Lietuvoje šiuo metu nėra tinkamai įrengtos infrastruktūros, kurią galėtume pasiūlyti tiems, kas  nori  investuoti  į  gamybą.  Dažnai  savivaldybės  siūlo  senus  pramonės  parkus  ar  senas  gamybines teritorijas, bet jos netinka kompanijoms iš  Vakarų  šalių  –  senų  pastatų  netinkamas  suplanavimas,  pasenusi  infrastruktūra,  užterštos  teritorijos  ir  pan.  Šių  dienų  investuotojams  reikia  švarių  sklypų,  kad  kuo  greičiau  galėtų  pradėti  savo  pastatų  statybas  ir  savo  produktų  gamybą.“ Anot pašnekovo, kol kas šio poreikio Lietuva patenkinti negali, tad naujų investicinių zonų  Lietuvai reikėtų. Nemažiau svarbu, kad būtų tam  tikras  balansas  tarp  valstybinių  ir  privačių  pramonės parkų. Žvelgiant  į  tarptautinį  kontekstą,  pasak  G.  Koryznos,  Lietuvai  būtų  pravartu  gerosios  praktikos  semtis  iš  kaimyninės  Lenkijos.  „Lenkija  taiko  kitokį  pramonės  parkų  steigimo  modelį. Jis labai liberalus ir laisvosios ekonominės  zonos statusą gali įgyti bet kuris privatus nekilnojamojo  turto  savininkas,  kuris  sutvarko  turimą infrastruktūrą iki tam tikro lygio ir pateikia tai  investuotojams“,  –  teigė  jis  ir  pridūrė,  kad  pramonės parkų plėtros lydere laikoma ir Airija, kur  įkurtas  specialus  padalinys,  besirūpinantis  laisvąja ekonomine zona, net numatytas tam tikras  biudžetas pastatų, skirtų gamybiniams investuotojams pritraukti, statybai. „Šis modelis pasiteisina, nes kai kuriems investuotojams ypač svarbi galimybė kuo greičiau  pradėti  gamybą“,  –  kalbėjo  „Investuok  Lietuvoje“ atstovas.

Alytuje verda darbas Alytuje pramonės parkas pradėtas kurti 2009-aisiais.  Alytaus  meras  Vytautas  Grigaravičius  įsitikinęs,  kad  geriausiai  sekasi  tiems  pramonės  parkams,  kurie  įsikūrę  šalia  didžiųjų  miestų.  Anot  mero,  tai,  kad  didelė  dalis  pramonės  parkų  Lietuvoje  neužpildyti,  lemia  daug  veiksnių:  „Gal  ir  pačių  parkų  daugoka,  gal  pati  Lietuva  nėra tokia patraukli, kad būtų eilės norinčiųjų čia  steigti verslus... Žinoma, mes, kaip ir kitos savivaldybės, darome viską, kad mūsų parkas būtų  užpildytas, atsirastų naujų darbo vietų, kuriame  reikiamą infrastruktūrą.“ Alytaus pramonės parke šiuo metu darbuojasi  logistikos,  maisto  pramonės  ir  gamybos  įmonės.  Savivaldybei  čia  pavyko  pritraukti  nedideles įmones, kurių veikla atspindi Alytaus regionui būdingas pramonės šakas. Pasak  Alytaus  miesto  savivaldybės  mero  pavaduotojo  Tautvydo  Tamulevičiaus,  progresas vystant parko infrastruktūrą ir paslaugas investuotojams akivaizdus. „Šiemet miesto taryba 

ryžosi ne tik ES, bet ir biudžeto lėšomis tvarkyti parko infrastruktūrą. Investuotojai nelinkę ilgai  laukti,  tad  turime  pagreitinti  procesus.  Dirbame  tiek  prie  paties  parko,  tiek  siūlome  investuotojams ir kitas paslaugas. Savivaldybė projektuoja  pirmąjį gamybinį pastatą, kurio projektą pasiūlysime  potencialiam  investuotojui  arba  svarstysime galimybę statyti jį savivaldybės iniciatyva“, –  kalbėjo jis. T. Tamulevičiaus teigimu, Alytaus pramonės  parkas šiuo metu turi septynis investuotojus, kurie arba jau vykdo veiklą, arba vysto statybas ir  darbą  planuoja  artimiausiu  metu.  Parkas  būtų  pajėgus priimti dar tiek pat investuotojų.

Tauragės fenomenas Išskirtinis sėkmės  pavyzdys  –  privatus  industrinis  pramonės  parkas  Tauragėje,  neturintis  laisvosios  ekonominės  zonos  statuso  ir  jo  suteikiamų  mokestinių  ir  kitų  lengvatų.  Per  dešimt  Tauragės  industrinio  parko  veiklos  metų  parke  įsikūrė  dešimt  užsienio  ir  lietuviško  kapitalo  įmonių,  kurios  Tauragėje  sukūrė  daugiau  nei  800 šiuolaikiškų darbo vietų ir investavo daugiau  nei  40  mln.  eurų.  Tarp  jų  pasaulyje  gerai  žinomi  prekės  ženklai:  „Ansell“,  „Trelleborg“,  „Jupiter  Bach“,  „Elka“,  „Egersund“,  „Nofir“,  „Mega  Teknik“. UAB  „Švytis“  generalinis  direktorius  ir  pagrindinis  Tauragės  industrinio  parko  steigėjas  Antanas  Stankus  pasakojo  apie  verslo  pradžią:  „Mūsų šeimos verslą pradėjo 1993 m., kai buvo  įkurta  UAB  „Švytis“.  Ėmėmės  vaikiškų  drabužių  siuvimo,  vėliau  įmonės  veikla  plėtėsi.  Tauragės  industrinio  parko  idėja  kilo  prieš  dešimt  metų,  kai  įsigijome  ir  pradėjome  renovuoti  buvusias  Tauragės  keramikos  gamybines  patalpas. Tuo metu savo pagrindiniams užsakovams 

pasiūlėme tapti  investuotojais.  Tauragės  industriniame parke per trumpą laiką paruošėme patalpas  pagal  užsienio  bendrovių  reikalavimus  bei perleidome gamybos procesus. Investuotojai savo ruožtu perkėlė kitus gamybos procesus  ir dar labiau išplėtė gamybą.“ Kalbėdamas apie Tauragės industrinio parko  pranašumus,  A.  Stankus  akcentavo,  kad  investuotojams itin patraukli galimybė greitai perkelti  savo gamybą: į esamas patalpas tai padaroma  per du mėnesius, į naujos statybos patalpas per  šešis.  „Turime  savo  generalinės  rangos  įmonę,  todėl galime pasiūlyti gerą kainos ir kokybės derinį,  maksimaliai  sutrumpinti  gamybos  patalpų  statybos  ar  rekonstrukcijos  laiką.  Džiaugiamės  darbuotojų  kvalifikacija  ir  motyvacija.  Viena  iš  šiuo  metu  Tauragės  industriniame  parke  įsikūrusių įmonių, perkėlusi gamybą iš Vakarų Europos,  pradėjusi  dirbti  Lietuvoje  2,5  karto  pakėlė  gamybos efektyvumą. Tauragiškiai vertina šiuolaikiškas  ir  gerai  mokamas  darbo  vietas,  todėl  mūsų klientai nuolat turi potencialių darbuotojų  sąrašus  ir  bet  kada  plėsdami  gamybos  apimtį  gali rasti naujų darbuotojų“, – pažymėjo jis. Tauragės  rajono  savivaldybės  administracijos  direktorius  Modestas  Petraitis  teigė,  kad  savivaldybė  nuolat  stebi  situaciją  Tauragės  industriniame  parke  ir  su  jame  besikuriančiomis  įmonėmis siekia bendradarbiauti. „Savivaldybė džiaugiasi kiekviena įkurta darbo vieta ir stengiasi padėti – siūlome įvairias mokestines lengvatas, talkininkaujame tvarkant šalia parko esančią kelių infrastruktūrą. Šiuo metu  su viena iš pramonės parke veikiančių užsienio  kapitalo įmonių vykdome bendrą projektą, kurio  metu suaugusiųjų profesinio rengimo centre besimokantys asmenys įgautus įgūdžius galės pritaikyti realioje darbo aplinkoje“, – kalbėjo jis. 

19


Mo muziejaus vizual.

architektūra

MO erdvė menui ir žmogui

muziejus –

Kristina BUIDOVAITĖ

Pozityvus siekis išsaugoti meno vertybes ateities kartoms, supažindinti su turtinga Lietuvos meno kolekcija, sukurti kultūros traukos centrą sostinės Naujamiestyje – tokios funkcijos numatytos kone ambicingiausiam šalies architektūros padangėje projektui – MO muziejui. Iš privačių Viktoro ir Danguolės Butkų šeimos lėšų kuriamas muziejus bus pirmasis, pastatytas nepriklausomoje Lietuvoje. 20 

2018 (Nr. 2)


Projektą patikėjo architektūros žvaigždei

Senamiesčio kiemo transformacija

odernaus meno  centras,  2017-aisiais  tapęs  MO  muziejumi,  turėjo  iškilti  dešiniajame  Neries  krante,  tačiau,  užsitęsus  detaliojo  šios  teritorijos  plano  rengimui,  projektavimas  ir  architektūrinės  idėjos  persikėlė į daug potencialo turinčią „Lietuvos“ kino teatro teritoriją.  Antrąsyk  paskelbus  architektūrinį  konkursą,  komplekse planuota suderinti visuomeninius ir privataus verslo  interesus,  o  šiuolaikinę  architektūrą  –  su  istorine  senamiesčio aplinka. Tuomet taip ir neskirtas pirmos vietos  laimėtojas. Kino teatro vietoje kylančio MO muziejaus projektas  2015-aisiais  patikėtas  pasaulinio  garso  architektui  Danieliui  Libeskindui  ir  jo  architektų  komandai  „Studio  Libeskind“,  įgyvendinusiai  ne  vieną  išskirtinį  architektūrinį  projektą visame pasaulyje. „Studio Libeskind“ muziejaus  pastatą  projektuoja  bendradarbiaudama  su  Lietuvos  architektų biuru „Do architects“ (architektė Andrė Baldišiūtė). Generalinis projekto rangovas – bendrovė „Naresta“. Architektė  A.  Baldišiūtė  pasakojo,  kad  pagrindinis  „Do architects“ komandos tikslas buvo tapti D. Libeskindo kuratoriais, padedančiais architektui atsižvelgti į vietos  kontekstą ir kitas aplinkybes. 

Pašnekovės žodžiais,  muziejus  bus  labai  aiškiai  suvokiamas iš Senamiesčio pusės – Trakų gatvės, į kurią orientuotas pagrindinis įėjimas.  Viešosios  erdvės  muziejuje  lyg  tipinio  Vilniaus  senamiesčio vidinio kiemo interpretacija – pastatą kertanti trijų  lygių lauko terasa tarsi pastato viduje, bet atvira, kviečianti  miestiečius ant amfiteatrinių laiptų į renginius ir pasisėdėti. Vaikštant  po  muziejaus  erdves  atsiveria  įvairios  perspektyvos: vienoje pusėje – Naujamiesčio bažnyčios, žvelgiant pro antro aukšto ekspozicijų ir darbo erdvių langus –  Trakų gatvė.  Muziejaus pastatas labai kompaktiškas (kiek daugiau  nei  3  tūkst.  kv.  m),  nors  sklype  tilptų  ir  keliskart  didesnis  pastatas. A. Baldišiūtė svarstė, kad daug vietos neužimantis  pastatas  ir  didelė  jį  supanti  teritorija  ne  visuomet  yra  vertybė:  „Teritorija  priešais  „Lietuvos“  kino  teatrą  pagal  laisvo užstatymo planavimo principus stovėjęs pastatas –  perimetriniame  Senamiestyje.  Kultūriškai  ji  buvo  svarbi  kaip susirinkimų erdvė, bet uždarius pastatą liko apleista  ir degradavo.“  Buvusio  „Purvinojo“  skersgatvio  erdvėse  įsikūrė  nedidelės  kavinės  ir  parduotuvės,  jos  pamažu  gaivino  ilgą  laiką apleistą vietą. Suprojektuotas skulptūrų sodas su terasomis jungia viešąsias erdves, vilniečiams ir miesto svečiams sukurdamas įvairią aplinką.

M

Mo muziejaus pastatas kompaktiškas, nors sklype būtų tilpęs ir keliskart didesnis pastatas.

21


architektūra Poilsiui – trijų lygių terasos Nagrinėdamas Senamiesčio pastatus, architektas vertina, kas jiems suteikia grožio ir trapumo.  Dekoratyviniai  elementai  su  besiraitančiomis  linijomis  sukuria  šešėlių  žaismą  pačiame  fasade.  MO  muziejaus  fasado  tinkas  būdingas  Senamiesčiui:  neblizga,  dera  prie  aplinkos  ir  su  šiuolaikiška  rustų  forma,  stengiantis  neimituoti  istorijos. Šiame objekte fasadų apdailai panaudotos  Austrijos  bendrovės  „Baumit“  pagamintos  inovatyvios medžiagos: savaime išsivalantys dekoratyvinis tinkas „Baumit NanoporTop“ ir fasado  dažai  „Baumit  NanoporColor“,  užtikrinsiantys,  kad šviesus fasadas ilgus metus išliks patrauklus ir estetiškas, išryškins norimas detales. Muziejaus išskirtinumas – išorės laiptai, kuriais iš vienos terasos lygio patenkama į aukščiau  esantį.  Granitiniai  laiptai  –  labai  stipri  viešosios erdvės dalis: būtent dėl jų erdvė tampa 

įdomesnė. Viešosios  erdvės  kompleksiškumas, priešingai nei tuščia aikštė, skatina užsibūti, bendrauti.  Architektės teigimu, šiandien monofunkcės  erdvės  projektuojamos  vis  rečiau,  todėl  ir  šiame  projekte  architektams  patikėta  užduotis  suprojektuoti  pastatą,  kurį  būtų  įmanoma pritaikyti kelioms funkcijoms, o erdves  prireikus transformuoti.  Taigi, nuosaikus statinys dėl savo sudėtingos  konstrukcijos  viduje  taps  dinamiška  erdve,  kurioje  lankytojams  atsivers  įdomių  žiūros  taškų,  kai  iš  vieno  taško  bus  galima  matyti skirtingas pastato ar gatvės vietas. Pagrindinė 1000 kv. m ploto ekspozicijų  salė – be jokių kolonų, tačiau net ir be jų ši  erd vė  nėra  tik  stačiakampė  dėžė.  Tai  L  formos  erdvė  su  pasvira  vitrina.  Ekspozicijų  salę,  užlipus  į  viršutinį  aukštą,  žvilgsniu  galima skaidyti į dvi ar tris erdves. 

Kokybės siekis kiekviename žingsnyje MO muziejuje techninę priežiūrą atliekančios įmonės  „Keista“ statinio statybos techninės priežiūros vadovo  Gintauto Veito teigimu, aukštą MO muziejaus projekto  kokybės lygį užtikrina kompetentinga, ilgametę patirtį  turinti  projekto  komanda.  Nuolatinė  stebėsena,  kontrolė, griežtas planavimas ir glaudus komandos narių  bendradarbiavimas  –  tokie  pagrindiniai  rodikliai,  padedantys užtikrinti projekto sėkmę. Vykdant statinio statybos techninę priežiūrą, didelė reikšmė teikiama prevencijai. Prieš prasidedant kiekvienam statybos etapui, rangovas ne tik susipažįsta  su projektine dokumentacija, bet ir parengia technologinį planuojamų atlikti darbų projektą, kuriame išsamiai numato kokybinius kriterijus. Detalus etapų planavimas sumažina nesėkmių riziką ir padeda užtikrinti  efektyvius statybos rezultatus. Ne paslaptis, kad kokybiškai parengtas projektas  labai prisideda prie sklandaus projekto įgyvendinimo,  todėl MO muziejaus projekto vykdymo procese naudojamas statinio informacinis modelis (BIM). Statinio  statybos  techninės  priežiūros  vadovams  jis  padeda  laiku užkirsti kelią klaidoms, efektyviai suderinti reikalingus sprendinius projekto tarp dalyvių – generalinio  rangovo, projektuotojų, užsakovo, statybos techninės  priežiūros vadovų, taip pat tiksliai įvertinti darbų kiekį  ir užtikrinti sklandesnį, spartesnį darbo procesą. Intensyvus  patyrusios  komandos  darbas  su  BIM  modeliu  užtikrina maksimaliai aukštą rezultatą ir naudą. 22 

2018 (Nr. 2)

Norbert Tukaj nuotr.

Antrą muziejaus aukštą sudaro du korpusai, kuriuos perskrodžia lauko viešoji erdvė  su  terasomis.  Įkirtimas  stačiakampiame tūryje, anot projekto architektų, aliuzija į  miesto ir muziejaus jungtį.  Vienas  korpusų  bus  skirtas  parodoms,  prireikus – susirinkimui ar konferencijai. Šalia įsikurs skaitykla, biurų erdvė, kur jaukioje aplinkoje, sėdint ant fotelių ar kilimo, bus  kviečiama kalbėtis apie meną. Arba iš tam  tikro taško stebėti terasą, muziejų, miestą.  Pirmame  aukšte  veiks  kavinė,  bus  įrengta  muziejaus  parduotuvė.  Didelis  laisvalaikio vestibiulis galės būti transformuojamas  į  vaikų  edukacinę  erdvę,  konferencijų  ar  renginių  zoną,  nes  tiesiogiai  jungsis  su  universalios  paskirties  renginių  centru,  kuriame tilps iki 120 sėdinčių žmonių. Čia numatoma  rengti  diskusijas,  kino  peržiūras  ir  kitus renginius.


Granitiniais laiptais iš vienos terasos lygio bus galima patekti į aukščiau esantį.

Subūrė kelis šimtus specialistų „Visos suprojektuotos  erdvės  lanksčios,  jas  galima jungti, skaidyti. Daugelis jų kompleksiškų formų, bet persiliejančios, atliekančios  daug  funkcijų,  –  apibendrino  pašnekovė.  –  MO muziejaus projektas – kone 300 specialistų  bendras  darbas.  Architekto  užduotis  –  išgryninti tai, kas svarbu, išlaikyti idėją, kad  erdvė yra svarbiau nei storas vamzdis, sykiu  būtinas  ir  tobulas  vėdinimas.  Vienas  pats  daug  dalykų  nepadarytum.  Su  kiekvienu  pastatu,  žmonių  grupe  įgauni  naujos  patirties, kaip padaryti geriau, kitaip.“

Padedami konstruktoriaus  Audriaus  Ražaičio, architektai pasiekė, kad pastate nėra nereikalingų elementų, kurie erdvės įspūdį sumenkintų ar pasilpnintų, kad pastatas išlaikytų balansą,  būtų stabilus, sykiu išsaugotų architektūrinę intrigą,  plono  siūlo  įspūdį,  leidžiantį  pasiekti  erdvės švarumą.  Anot  „Narestos“  generalinio  direktoriaus  Arūno Šlenio, visas pastato konstrukcijų sudėtingumas yra vidaus patalpose ir „ore pakabintoje“  pastato dalyje. Viduje beveik nėra stačių kampų.  Aštrios formos ir įvairūs peraukštėjimai buvo galvosūkis projektuotojams, statybos inžinieriams ir 

betonuotojams, kurie per statybos laikotarpį išliejo  daugiau kaip 1700 kubinių metrų betono. Tam, kad   ore būtų pakabinta pastato dalis, visas trečio aukšto išorines sienas teko įrengti jose sumontuojant 7  m aukščio plienines santvaras.   Visą pastato stogą  laiko 6 pagrindinės stogo sijos (2,2 m aukščio), ilgiausia kurių yra 33 m ilgio. Prie 45 laipsnių kampu  „paguldytos“  plieninės  konstrukcijos  bus  tvirtinama stiklinė vitrina, kuri svers apie 36 t. Per tris aukštus kylančių spiralinių laiptų konstrukcija  bus  pati  save  laikanti,  neturinti  jokių  atramos ar pakabinimo taškų, išskyrus pamatą po pirma laiptų pakopa. 

Projekto generalinis rangovas

23


24 

2018 (Nr. 2)


„Architektas Arnas Dineika“, Vilnius: Vario burnos, 2018, 240 p.

biblioteka

Autoriaus dosjė Monografijos sudarytojas  ir  vienas  iš  autorių  Tomas  S. Butkus, 1992 m. įkūręs „Vario burnų“ idėjų dirbtuves, dirba meninių ir mokslinių iniciatyvų srityje, jungiančioje grafinį  dizainą,  leidybą,  literatūrą  ir  urbanistiką.  2009  m.  VGTU  įgijo  humanitarinių  mokslų  daktaro  laipsnį,  2011  m.  išleido  mokslinę monografiją „Miestas kaip įvykis“, 2015 m. – „Klaipėdos urbanistinė raida 1945–1990“ (kartu su V. Safronovu ir  V. Petruliu). T. S. Butkus yra daugiau nei poros šimtų meninių  ir leidybinių iniciatyvų autorius.

A

Monografijos puslapiuose – Lietuvos architekto modernisto kelias

rchitektas Arnas Dineika – renesansinio tipo asmenybė ir europinės  dimensijos  lietuvių  kūrėjas.  Tai  vienas  svarbiausių  pokarinio  Lietuvos  modernybės  projekto  architektų  –  greta Vytauto Edmundo Čekanausko, brolių Nasvyčių, Nijolės  Bučiūtės,  Justino  Šeiboko,  Vytauto  Dičiaus,  Alfredo  Gyčio 

Tiškaus ir kitų.  A. Dineikos indėlis į sovietmečiu sukurtos architektūros ekspoziciją – kelios dešimtys pramoninės paskirties objektų, tarp kurių dar funkcionuojanti  Šiaulių televizorių gamyklos sporto salė ir 7 aukštų „Vilmos“ gamybinio susivienijimo administracinis korpusas. Jo  kurti  unikalios  architektonikos,  subtilaus  mastelio  pastatai  vertintini  kaip sėkmingas pavyzdys humanizuojant urbanizuotą aplinką. Be praktinės  veiklos, A. Dineika minėtinas ir kaip originalių architektūrinių koncepcijų autorius. Jis vienas pirmųjų tuometinėje Sovietų Sąjungoje į architektūros žodyną  įtraukė  „mastelio  transformacijos“,  „integruotos  aplinkos  mastelio“  ir  „beribės erdvės“ sąvokas. Jo plėtota architektūros teorija nuo tuo metu panašias koncepcijas kūrusių sovietų architektų skyrėsi galimybe tai pritaikyti  –  visas  A.  Dineikos  mokslines  tezes  buvo  galima  pagrįsti  architektūrine  praktika. Šių teorijų įžvalgas nesunkiai galima pritaikyti ir šiandieninėse architektūros inovacijose, skirtose visuomenės psichinei sveikatai gerinti. 

Tomo S. Butkaus monografijos ,,Architektas Arnas Dineika“ pristatymas

Architekto pedagoginė veikla ne mažiau iškalbinga. A. Dineika su kitais VISI Architektūros fakulteto dėstytojais nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio  tobulino  architektų  rengimo  metodiką.  Per  kelias  dešimtis  metų  suformuota nauja architektų rengimo programa buvo reikšminga ugdant kelias architektų kartas, kartu keičiant Lietuvos architektūros vaizdą.  A. Dineika buvo vienas studentų mėgstamiausių dėstytojų. 2005 m.  jo mokiniai, dabar žinomi architektai – Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas,  Audrys  Karalius,  Gintaras  Klimavičius,  Sigitas  Kuncevičius,  Rolandas Palekas, Saulius Pamerneckis, Darius Osteika, Linas Tuleikis,  Vykintas Šeškus ir kiti įsteigė A. Dineikos stipendiją. Stipendija perspektyviausiam Lietuvos architektūros studentui iš steigėjų lėšų mokama vienerius metus. Ne mažiau novatoriški ir įtaigūs, tačiau mažiau žinomi architekto sukurti dailės kūriniai, kurie dar laukia menotyrininkų ir meno kūrinių kolekcionierių dėmesio.  Nepaisant išlikusio negausaus A. Dineikos kūrinių archyvo, šios neeilinės asmenybės kūrybą būtina pristatyti platesnei visuomenės daliai  tiek  Lietuvoje,  tiek  užsienyje.  Neordinariniu  mąstymu,  atsakinga  profesine  etika,  jautriu  požiūriu  į  žmogų  A.  Dineika  pralenkė  savo  gyventą laiką.  Leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.


objektas

„Technopolio“ nuotr.

„Penta“: dėmesys aplinkai ir žmogui Siekis – darbuotojų patogumas etrukus duris  atversiantis  septintasis biurų pastatas „Penta“ –  didžiausias biurų mieste. Biurų  pastato  „Penta“  projekto  vadovė,  architektų  biuro  „Unitectus“  architektė  Jurga  Kiaurakytė  paaiškino,  jog  sprendimą  projektuoti  penkiakampę  pastato formą lėmė nedidelis sklypo „Technopolio“ miestelyje plotas, sykiu užsakovo noras, kad  į biurų patalpas patektų kuo daugiau natūralios  šviesos. Galiausiai neįprasta forma pratęsia perimetrinį teritorijos užstatymą.

N

26 

2018 (Nr. 2)

Kristina BUIDOVAITĖ

Sostinėje vis dar augantis biurų miestas „Technopolis“ tapo patogia erdve daugiau nei 6 tūkst. žmonių bendruomenei. Po „Technopolio“ stogu buriasi ir tarptautinės kompanijos, ir nedidelės vietinės įmonės, noriai besidalijančios ne tik bendromis erdvėmis, bet ir bendrais projektais. Anot architektės, projektuojant pastatą, statytojas  labai  aiškiai  sudėliojo  prioritetus:  pastatas turi būti energiškai efektyvus, fasadas su  atskirų  langų  sistema,  vidaus  planavimas  turi  turėti  modulinę,  lanksčią,  universalią,  lengvai  pritaikomą  sistemą  įrengiant  patalpas.  „Turėdami  šiuos  kertinius  uždavinius,  projektuotojų  komandą  ir  normatyvų  paketą,  siekėme  sukurti  visoms  suinteresuotoms  pusėms  tinkantį  va riantą.  Su  įgyvendintomis  išraiškos  priemonėmis  energinė  A  klasė  pasiekta  optimaliais  statybiniais  kaštais.  Biurų  pastato  architektūra  santūri, siekta ne vienadienės, o ilgalaikės estetikos“, – kalbėjo architektė. 

Specialistės žodžiais,  potencialių  darbuotojų prioritetų sąraše įprastai būna įmonės darbo profilis, atlyginimas, įmonės dvasia, pastato lokacija miesto atžvilgiu ir panašūs dalykai,  kurie tiesiogiai susiję su darbuotojo komfortu. „Pentagonu“  biurų  pastatą  pakrikštijo  patys  projektuotojai, prie jo priprato ir užsakovai. Visgi, baigiantis statyboms, pavadinimas sutrumpėjo – „Pentagonas“ tapo „Penta“. Ar neįprasta pastato forma išsyk žada sudėtingą statybų procesą? Architektės teigimu,  kolonos ir perdangos plokštės yra monolitinio  gelžbetonio, tad statybininkams didesnių sunkumų nekilo. 


Taupys vandenį ir šilumą

Registratūroje įrengta žalioji natūralių augalų siena.

Projektuoti penkiakampę pastato formą nuspręsta dėl nedidelio sklypo ploto.

„Knauf“ sprendimai biurų pastate „Penta“ Miestuose sparčiai  kylantys  verslo  biurų  pastatai išsiskiria ne tik savo paskirtimi, bet ir kur kas  didesniu  žmonių  srautu.  Labai  intensyviai  naudojamiems  pastatams  įrengti  reikalingos  ypač  aukštos  kokybės  medžiagos  ir  išbandytos  pažangiausios sistemos, kokias ir siūlo „Knauf“. Naujajame  biurų  pastate  „Penta“  buvo  panaudotos  universalios  gipskartonio  plokštės  „Knauf Blue“, užtikrinančios itin gerą garso izoliaciją, priešgaisrinę saugą, atsparumą drėgmei  ir paviršiaus stiprumą. Šių plokščių paviršius yra  papildomai  sukietintas  –  taip  pertvaros  įgauna  papildomo  atsparumo  smūgiams  ir  kitam  fiziniam poveikiui. 

Septynaukščio pastato  fasadas  –  vėdinamasis,  apdailai  panaudotos  aliuminio  kompozicinės  plokštės,  atitvaroms  –  daugiasluoksnės  plokštės su izoliaciniu poliuretano užpildu. Pirminė architektų komandos idėja buvo biurų pastatą apdailinti keramikos arba akmens plokštėmis.  Visgi,  galiausiai  nuspręsta  naudoti  lengvesnes  –  trisluoksnio  aliuminio – plokštes. Juoda su šviesiomis siūlėmis fasado spalva parinkta  atsižvelgiant  į  aplinkinius  pastatus,  jas  pasirinkti  įpareigojo  ir  pavadinimas – pastatas tapo masyvus, palyginti žemas ir sunkus. Vidinių pastato fasadų apdailai panaudotas atvirkštinis spalvų derinys –  šviesi  apdaila  dalijama  juodų  siūlių.  Vidiniame  verslo  centro  kieme  darbuotojai gali atsipūsti žaliojoje poilsio zonoje. Užsakovai siekė A energinio naudingumo klasės, atliktas pastato  energetinis modeliavimas projektuotojams padėjo surasti racionalius  sprendimus sandarumui ir fasadų bei stogo šilumos izoliacijai užtikrinti. Ant stogo įrengti saulės kolektoriai taip pat sumažino energijos  sąnaudas. Biurų pastate įdiegta efektyvi pastato vėdinimo sistema su rekuperacijos ir oro drėkinimo funkcijomis. Tinkamą oro temperatūrą patalpose palaikys gariniai oro drėkintuvai ir didesnio našumo vėdinimo  įrenginiai. Šiluma iš pastato šilumos punkto bus tiekiama į plieninius  radiatorius su termostatais.  Pastato nuomininkai naudosis taupančiais vandenį santechnikos  prietaisais,  LED  apšvietimu  bendrosiose  pastato  patalpose.  Darnų  šildymo,  vėdinimo,  vėsinimo  sistemų  funkcionavimą  užtikrins  išmanioji pastato valdymo sistema. Biurų administracija galės valdyti patalpų apšvietimą, kondicionavimą, realiuoju laiku stebėti ir reguliuoti  pastato techninius parametrus, matyti jų apskaitą. Verslo centre įdiegta praktiška biurų planavimo sistema: atsižvelgiant į nuomininkų pageidavimus, galima įrengti atvirojo plano biurus  arba kabinetus. Darbo vietos įrengtos prie langų, o posėdžių kambariai, virtuvėlės ar pagalbinės patalpos nukeltos į pastato gilumą. Pirmame aukšte įrengta registratūra, kuri išsiskiria žaliąja natūralių augalų siena. Dalį pirmo aukšto patalpų užima restoranas, kuriame  galima ne tik pavalgyti. Prireikus formalios erdvės, pakanka užtraukti užuolaidas ir galima organizuoti įvairius pristatymus, pasitarimus. Automobiliams įrengta atvira daugiaaukštė aikštelė, dviračiams –  saugyklos, taip pat dušai ir persirengimo kambariai. Atskiros vietos  skirtos elektromobiliams. 

Plokštės buvo  montuojamos  prie  0,6  mm  skardos  storio  „Knauf  CW/UW“  profilių  konstrukcijos,  dėl  kurios  pavyko  gauti  maksimaliai  tvirtas ir ilgaamžes pertvaras.  Pertvaroms buvo naudojami dvigubi plokščių  „Knauf  Blue“  sluoksniai  –  tai  leido  pasiekti  geras  garso  izoliacines  vertes,  padėjusias  ats kirti  darbui  skirtas  patalpas  nuo  kitų  erdvių.  Šios  plokštės  taip  pat  buvo  panaudotos  lifto  zonai  izoliuoti  nuo  garso  –  prie  masyvios  lifto  šachtos  sienos  sumontuota  plokščių  „Knauf Blue“ apkala. Vietose,  kur  pertvaros  turėjo  būti  privedamos  prie  siaurų  lauko  fasado  aliuminio  elementų,  buvo  reikalinga  pasitelkti  puikiai  garsą  izoliuojančias  gipskartonio  plokštes 

„Knauf Silentboard“.  Jos  ne  tik  optimaliai  izoliuoja garsą, bet ir stabdo žemų dažnių triukšmą,  gerina sienų priešgaisrines ypatybes. Vidaus apdailos darbams taip pat panaudoti  plytelių  klijai  „Knauf  K2“  ir  „Knauf  K4“,  siūlių  glaistas „Knauf Uniflott“ ir viso paviršiaus glaistas „Knauf SuperFinish“.

27


objektas

„DC Pier“ – modernių technologijų „prieplauka“ mieste Pirmasis sostinės Saltoniškių gatvėje iškilęs „DC Pier“ biurų miestelio pastatas (projekto autoriai – architektų biuro „Archinova“ komanda) jau turi savo gyventojus – čia įsikūrė „Danske Bank“ Globalių paslaugų centras. Atrijaus tipo Morta MIKUTYTĖ

pastate gausu naujovių ir unikalių sprendimų, kuriančių ne tik estetinį vaizdą, bet ir visapusišką komfortą darbuotojams. Architektų ir projektuotojų pastangos įvertintos ir tarptautiniu mastu – projektas pelnė „BREEAM New Construction Excellent“ sertifikatą. Tai pirmasis tokio lygio įvertinimas Lietuvoje.

Pauliaus Gasiūno nuotr.

28  2018 (Nr. 2)


Kiekvienam pastatui – po individualybę entrinėje Vilniaus dalyje, kiek didesniame nei 2 hektarų sklype, projektuojami biurų miestelio pastatai patenka į Vilniaus  senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos zoną.  Tačiau  žvelgiant  nuo  pagrindinių  miesto  apžvalgos  taškų  –  Tauro kalno ir Gedimino pilies kalno, sprendiniai panoramai  poveikio neturi, nes projektuojamas sklypas patenka į aukštesnių pastatų vizualinių šešėlių zoną. Projektuojama  teritorija  –  istorinis  Žvėryno  priemiestis,  vėliau  prijungtas  prie  Vilniaus.  Nutiesus  T.  Narbuto  gatvę  ši  Žvėryno  dalis  buvo  atskirta.  Dėl  ten  anksčiau  buvusių  įvairių  pramonės  objektų  ši  dalis  prarado  vientisumą  su  aplinkiniais  objektais.  Todėl  siūlyta  teritoriją  prijungti  prie  besivystančios  urbanistinės ašies dešiniajame Neries krante, naujojo miesto centro, su jau  suformuotomis  ir  išbaigtomis  viešosiomis  erdvėmis.  Projektuojant  kompleksą numatyta įrengti viešąją erdvę sklypo centrinėje dalyje, kuri tarnautų ne tik  susisiekimui tarp atskirų komplekso pastatų, bet ir visų miestiečių labui. Kompleksas suprojektuotas taip, kad pabrėžtų ir darniai įsilietų į esamą urbanistinį  kontekstą ir kompozicinę ašį. Architektų  biuro  „Archinova“  architektas  Aleksandras  Gvildys  aiškino,  kad, rengiant pasiūlymus projektui „Saltoniškių 7“, buvo atsiž velgiama į perspektyvą, atsiveriančią leidžiantis Ukmergės gatve Vilniaus centro link. Sumanyta pastatus išdėstyti skirtingose terasose, žvelgiant nuo Ukmergės gatvės 

C

kuriama laiptuota  silueto  linija.  Iš  viso  sklype  numatyta  4  administracinių  pastatų  su  pusiau  atvirais  kiemeliais  kompozicija.  Didelė  vientisa teritorija skaidoma, projektuojamos viešosios erdvės sklypo viduje.  Viešosios erdvės tarp pastatų ir su jomis besijungiantys pastatų kiemeliai,  planuojama,  sudarys  harmoningą  ir  atraktyvią  erdvinę  struktūrą.  Projektu  formuojamas  pėsčiųjų  ryšys,  lygiagretus  su  Pieninės  gatve.  Numatytos dviratininkų judėjimo trasos, siekiančios 500 metrų. Administracinio pastato aukštis aukščiausioje vietoje siekia 25 m,  aukšto plotis plačiausioje vietoje yra 20,5 metro. Tipinio aukšto konstrukcinis  aukštis  nuo  grindų  iki  grindų  yra  3,9  m,  pirmojo  aukšto  –  4,5  metro.  Pastato  forma  leidžia  maksimaliai  išnaudoti  sklypą  ir  suformuoja praktišką ir funkcionalią geometriją. Išoriniai pastato fasadai  gali būti išnaudojami ergonomiškam biuro baldų išdėstymui. „DC Pier“  projektuojami 5 liftai. Projektuojant „DC Pier“ liftus daug dėmesio buvo  skirta funkcionalumui – vertikalusis jų greitis atitinka aukščiausius standartus. Netipinis ir liftų dizainas. Tiek panoraminiai, tiek krovininiai liftai  buvo pritaikyti prie pastato interjero sprendinių. Visų keturių komplekso tūrių išorės fasadų architektūrinę išraišką  numatoma  projektuoti  atsikartojančio  medžiagiškumo  ir  charakterio.  Tokiu  būdu  bus  išgautas  kvartalo  ansambliškumas,  vientisumas.  Tačiau  pusiau  uždarų  vidinių  kiemelių  architektūra  ir  landšafto  sprendiniai numatomi kontrastingi. Kiekvieno pastato kiemelis turės individualią landšafto architektūros koncepciją, atspindinčią skirtingus motyvus  (elementus) gamtos tema: vandenį, medį, kalvą, slėnį, tarpeklį, pievą.

29


objektas Vyraujantis elementas – vanduo Būtent pirmajam  „Saltoniškių  7“  stačiakampio formos, 6 aukštų pastatui, kuriame įsikūrė „Danske Bank“ Globalių paslaugų centras,  priskirta  vandens  stichija.  Architekto  ir  projekto  vadovo  teigimu,  tokiu  gamtos  išraiškų  priskyrimu  siekta  kiekvienam  iš  keturių  pastatų suteikti identitetą – tarsi individualų adresą  tame  pačiame  sklype.  Kiekvieno  gamtos  elemento  tema  pastatuose  bus  išreikšta  interpretuojant  numatytus  projektinius  sprendimus.  Pirmame  etape  pasirinktą  vandens  temą  atskleidžia  kieme  suprojektuotas  vandens  telkinys,  kurio  vandens  raibuliavimas  jaučiamas  ant  visų  kiemo  fasadų  paviršių.  Įrengtas 27,5 m ilgio kabantis tiltas – vienintelis  toks  Lietuvoje,  sukurtas  specialiai  šiam  pastatui. Šio tilto lubos turi ats pindintį paviršių,  kuris  vandens  raibuliams  leidžia  sklisti  per visas erdves. Pastato vidaus fasadai – išskaidrinto stiklo.  Ant  šio  blizgaus  paviršiaus  per  atspindį  matysis  raibuliuojantis  vanduo.  Šis  motyvas  pratęsiamas  ir  interjere  –  ant  pastato  branduolių  suprojektuota  grafinė  kompozicija  vandens tema (maždaug 25 ir 70 m dydžio).  Šis  akcentas  matomas  tiek  stebint  pastatą  iš  kiemo,  tiek  vidaus  erdvėse.  Šio  paveikslo  spalvinis  sprendimas  pratęsiamas  į  pastato  darbo  erdvių  interjerus.  Todėl  kiekvieno  aukšto  darbo  zonų  interjeruose  dominuoja  skirtingos  spalvos  ir  medžiagos,  priderintos  prie bendro koncepto. „Vandens  tema  labai  tiko  šiame  pastate  įsikūrusiam „Danske Bank“. Danai (ir apskritai  skandinavai)  neįsivaizduojami  be  jūros,  vandens kanalų miestuose. Ne be reikalo oficialus  pastato  pavadinimas  „Danske  Campus  (DC)  Pier“.  O  „Pier“  tai  prieplauka“,  –  sprendimą  rinktis  vandens  motyvus  aiškino  A. Gvildys. Fasado sprendimais šiame pastate siekta  išryškinti  pastato  išorinį  monumentalumą,  šviesumą.  Pastato  išorės  perimetro  fasadai  projektuojami iš vertikalių fasado elementų –  kuriamas kieto, tvirto tūrio įspūdis. Vertikalių  piliastrų medžiagiškumas – dažyto aliuminio  kompozito  plokštės.  Pastato  vidinės  erdvės  fasadai  projektuojami  iš  aliuminio  ir  stiklo  konstrukcijų,  taip  kuriamas  lengvos,  skaidrios erdvės įspūdis. Kadangi  pastatas  bus  apžvelgiamas  ir  nuo Šeškinės kalvų, dėmesio skirta ir jo stogo architektūrai. Inžineriniai įrenginiai slepiami  specialiai  tam  suprojektuotose  prieduobėse.  Stogo  architektūra  sprendžiama  kaip  penktasis fasadas. 30 

2018 (Nr. 2)


„Virš visko“ nuotr.

Atitinka moderniausius kriterijus Neseniai iškilęs pirmasis projekto „Saltoniškių 7“  pastatas  atitinka  moderniausius  ir  inovatyviausius kriterijus, tarptautiniu mastu keliamus biurų  pastatams.  Projektuotojai  pasistengė,  kad  pastate būtų užtikrintas maksimalus komfortas darbuotojams  ir  aptarnaujančiam  personalui.  Darbo erdvės suplanuotos taip, kad jas būtų galima  skaidyti,  perplanuoti  įvairiais  būdais,  atsižvelgiant  į  įsikūrusių  kompanijų  poreikius.  Patalpas  galima  lengvai  pertvarkyti  į  kabinetines  darbo  vietas ar atviras erdves („open office“) arba derinti  šiuos  tipus  pagal  poreikį.  Taip  pat  suplanuotos maitinimo, konferencijų, sporto, žaidimų,  poilsio ir net darbuotojų vaikų priežiūros funkcijos.  Visas  šias  funkcijas  sujungia  bendras  atrijus, kuriame įrengta kabanti laiptinė ir panoraminiai liftai, kuriais migruojant per pastatą atsiveria  įspūdingi atrijaus ir vidinio kiemelio su vandens  telkiniu bei kabančiu tiltu 5–6 aukšte vaizdai. Pastatas – A energinio naudingumo klasės.  Jame integruotos moderniausios inžinerinės sistemos. Taip pat įdiegta išmanaus pastato valdymo  sistema.  10  proc.  pastatui  reikiamos  energijos  pagaminama  ant  stogo  išdėstytais  saulės  elementais.  Apskritai  šiam  inovatyviam  statiniui  reikia  40  proc.  mažiau  energijos,  52  proc.  mažiau  suvartojama  vandens.  Į  aplinką  išmetama  32  proc.  mažiau  CO2.Biurų  patalpų  dvigubo  fasado ekranas prastumtas pirmo aukšto atžvilgiu.  Dvigubo  fasado  ekranas  apsaugos  biurų  darbuotojus  nuo  transporto  triukšmo,  sklindančio  nuo judrios Saltoniškių ir Ukmergės gatvių sankryžos. Be šių praktinių ypatybių gana sudėtingos  konfigūracijos  fasadas  suteikia  pastatui  išskirtinę  trijų  dimensijų  architektūrą,  kuri  darniai  įsilieja  į  kuriamo  modernaus  naujojo  Vilniaus  centro siluetą. 

„Knauf“ sprendimai biurų pastate „DC Pier“ Vilniuje metų  pradžioje  atidaryto  verslo  centro  „DC Pier“ vidaus sprendimams įgyvendinti buvo  pasitelktos kokybiškos „Knauf“ medžiagos ir pažangios sistemos. Anot „Knauf“ projektų vadovo  Remigijaus  Lukausko,  pastato  architektai  siekė  išlaikyti  griežtas  fasado  architektūrines  linijas  ir  kartu  išsaugoti  vidaus  ir  išorės  vientisumą.  Vis  tik  daugelį  specifinių  vidaus  sprendimų  nebuvo lengva įgyvendinti, todėl patarimų kreiptasi į  „Knauf“ specialistus. Biurų pastato viduje buvo montuojamos sistemos  pertvaros  „Knauf  W112“,  sistemos  apkalos  „Knauf  W628B“,  sistemos  lubos  „Knauf  D112“,  sistemos  priešgaisrinės  šachtos  „Knauf 

A. Gvildys atskleidė, kad projektas buvo įgyvendintas vos per 2 metus – tai neįtikėtinai trumpas  laikotarpis tokios apimties ir inovatyvumo idėjoms. Architektas būtent trumpą laikotarpį nurodo kaip  pagrindinį iššūkį, su kuriuo teko susidurti per kūrybinį procesą. Prie darbo projektuojant prisidėjo architektų biuro „Archinova“ komanda: Andrius Sinius, Artūras Mažeika, Virginija Kazlauskaitė, Jovita  Saveikė, Sandra Paškevičienė ir Vytautas Trinkūnas. Konstrukcinių darbų ėmėsi Virmantas Juocevičius ir Vytautas Cvirka iš „ASD Project“.Dar projekto rengimo stadijoje statinys buvo projektuojamas  pagal „Breeam International New Construction 2013“ darnios plėtros standartą. Orientuotasi į „Very  good“ ir „Excellent“ sertifikatą. Komandos pastangos nenuėjo veltui – šis pastatas kol kas vienintelis  Lietuvoje įvertintas „Excellent“ sertifikatu. 

W629“ ir priešgaisriniai reviziniai liukai „F-TEC“.  Visose  „Knauf“  gipskartonio  sistemose  buvo  naudojamas  siūlių  armavimo  glaistas  „Knauf  Uniflott“,  o  įrengiant  pastato  šlapias  patalpas  –  hidroizoliacinės sistemos „Knauf“. R.  Lukausko  teigimu,  įrengiant  administracinius  pastatus  dažniausiai  atsiranda  specifinių  klausimų,  kurių  statybos  darbų  vadovai,  siekdami  aukščiausios  darbų  kokybės,  nesiryžta  spręsti  vieni  patys.  Tokiais  atvejais  kreipiamasi  į  kompaniją  „Knauf“,  kurios  specialistai  padeda  rasti  priimtinus  profesionalius  sprendimus.  „Vykstame tiesiai į objektą ir ieškome geriausio  situacijos sprendimo. Didesnės apimties projektuose labai svarbu gera komunikacija. Tam, kad  visame  objekte  būtų  vienodai  užtikrinta  darbų 

kokybė ir  vientisumas,  atsakymus  į  klausimus  stengiamės pateikti kaip galima greičiau. Administraciniai pastatai – tokia vieta, kur iš pažiūros  smulki bėda gali virsti labai brangiai kainuojančia didele problema garantinio laikotarpio metu.  Džiugu  matyti,  kad  pastaruoju  metu  rangovai  taip  pat  pradeda  į  tai  atkreipti  dėmesį“,  –  sakė  R. Lukauskas.

31


interjeras

Vandens motyvų padiktuotas interjeras Karina SĖRIKOVA

Neseniai Saltoniškių g. 7 duris atvėrė globalių paslaugų centras „DC Pier“ – 6 aukštų pastatas, kuriame įsikūrė Danijos bankas „Danske Bank“. Pastato, kuriame gali tilpti 850 darbuotojų, interjeras buvo patikėtas architektų biuro „A2SM“ architektams Viačeslavui Malenko ir Gretai Frišmantaitei-Gudaitienei.

32 

2018 (Nr. 2)


Saltoniškių gatvėje – įvairių gamtos motyvų tematika lobalių paslaugų  centro  interjero  tematiką  padiktavo  idėja  susieti  jį  su  kitais  trimis  kvartale  planuojamais  statyti  pastatais,  kuriems  interjerą  taip  pat  kurs  „A2SM“  architektų  komanda.  „Archinovos“  architektai,  kurie  projektavo  bendrųjų  erdvių,  įskaitant  atrijaus  interjerą, sukūrė viziją, kad kiekviename pastate, kurį Saltoniškių  g.  statys  bendrovė  „M.M.M.  Projektai“,  vyraus  gamtos  motyvas. „DC Pier“ buvo priskirtas vandens motyvas. Pastatas buvo formuojamas  kaip  miestas:  periferijoje  žmonės  dirba,  o  centre  vyksta  visi pagrindiniai laisvalaikio užsiėmimai: čia darbuotojai susiburia pramogauti, pavalgyti, bendrauti, ilsėtis. „Buvo suformuota centrinė pastato dalis ir atrijaus dalis per visus 6 aukštus, iš kurios patenkama į  visas patalpas ir virtuvę, kuria vyksta visas judėjimas, o šonuose atsirado darbo erdvės ir nedideli kiekvienos komandos pasitarimo kambariai, drabužinės, kambariai, kuriuose galima ramiai paskambinti klientui ar suorganizuoti „Skype“ pokalbį. Čia vyrauja ramybė ir kur kas  mažesnis judesys“, – teigė pašnekovė. 

G

Šiame pastate  yra  beveik  200  skirtingų  dydžių  susitikimų  kambarių – nuo vienučių, skirtų pokalbiams telefonu, iki salės, kurioje telpa iki  100 žmonių.

Pirmame aukšte – komercinės paslaugos Pirmame pastato aukšte įsikūręs restoranas, kuris aptarnauja visus Saltoniškių gatvėje dirbančius „Danske Bank“ darbuotojus, visą parą veikiantis  sporto klubas, už kurio lankymą darbuotojams tenka mokėti tik simbolinį  mokestį,  automatizuotas  drabužių  priėmimo  valyti  ir  atsiėmimo  punktas  bei didieji pasitarimų kambariai, kuriuose vyksta mokymai, konferencijos.  Taip  pat  pirmame  aukšte  įrengtas  žaidimų  kambarys,  kuriame  pastatyti  futbolo ir teniso stalai, žaidimų konsolės. „Mintis buvo ta, kad darbuotojas, neišėjęs iš pastato, gauna visą paslaugų paketą: gali čia pavalgyti,  pasportuoti, atiduoti drabužius valyti, atsipalaiduoti“, – sakė architektė.

Šeštas aukštas – ramybės zona Šeštajame pastato aukšte buvo nutarta sumažinti darbo vietų skaičių, tačiau įrengti dar vieną traukos centrą. Čia įrengta vadinamoji oazė – biblioteka ir ramybės zona. 

Labai svarbūs interjere grafikos dizainerio Antano Laukaičio sukurti darbai. Leono Garbačausko nuotr.

33


34 

2018 (Nr. 2)

Pastate panaudotos išskirtinės, specialiai šiam projektui „Šviesos technologijų“ inžinierių suprojektuotos  ir pagamintos apšvietimo sistemos. Įgyvendinant architektų vizijas ir užsakovo lūkesčius, pasitelkti  moderniausi, energiškai efektyviausi tokių gamintojų kaip „Zumtobel“, „Fagerhult“ ir „Philips“ šviestuvai.


interjeras

„Čia pastatyti karkasiniai namukai, į kuriuos  gali ateiti darbuotojai, jei nori susikaupti. Taip pat  įrengtos kelios patalpos, kur galima užsirezervavus laiką ramiai nusnūsti. Yra kabančių krėslų ir  sofų  aukštais  atlošais.  Kiek  tenka  lankytis  pastate, pastebėjome, kad ir juose darbuotojai taip  pat ilsisi“, – pasakojo pašnekovė.

Darbo zonas skiria kambariai Nuo antrojo  iki  penktojo  aukštų  vyksta  darbas.  „Danske  Bank“  atstovai  pažymėjo,  kad  ateityje  darbuotojų skaičius gali augti, tad buvo nutarta  erdvių  neskaidyti  į  kabinetus,  o  pritaikyti  atviro  plano darbo vietas.  „Siekiant  sukurti  daugiau  privatumo,  mat  pastate dirba 850 žmonių, darbo vietas stengėmės atskirti, tarp jų įterpdami pasitarimų, pokalbių  ir  kitas  patalpas.  Tokiu  būdu  perspektyvoje  darbuotojas nemato atviro lauko, ji yra vizualiai  suskaidyta, kas suteikia žmonėms daugiau jaukumo,  taip  pat  mažina  triukšmą,  dėl  kurio  dažnas  darbuotojas,  dirbdamas  tokiose  patalpose,  skundžiasi“, – teigė G. Frišmantaitė-Gudaitienė.  36 

2018 (Nr. 2)

Trečiame aukšte svarbiausia salotinė vandens augalų spalva.


Interjere – vandens motyvas Atrijume „Archinovos“  biuro  architektai  sukūrė piešinį, kuris tęsiasi per visus aukštus, –  spalvotą vandens pjūvį.  „Nuo  jo  ir  bandėme  atsispirti.  Interjero idėja – einant per aukštus pamatyti visas  saulėtos dienos prie jūros spalvas: antrame  aukšte  yra  mėlyna  vandens  spalva,  trečiame – salotinė vandens augalų spalva, ketvirtame – pakrantės smėlio spalva, penktame –  tamsiai  žalia  žolės  spalva,  o  šeštame  –  vėl  vyrauja  mėlyna,  tik  šįkart  dangaus,  spalva.  Lyg  keliautum  iš  vandens  į  sausumą  ir  žvilgsnis sustotų danguje. Pirmąjį aukštą norėjome  išskirti,  nes  jis  ir  taip  buvo  labai  aktyvus,  todėl  išlaikėme  nuosaikesnį  interjerą  ir  pasirinkome  pilką  spalvą“,  –  pasakojo  pašnekovė.  Prie  šių  spalvų  buvo  derinti  kilimai.  Kiliminė  danga  kiekviename  aukšte  atitinka  aukšto  spalvą,  tačiau  visuomet  pereina  į  neutralią pilką. Taip pat prie aukšto spalvos  buvo priderinti minkštų baldų apmušalai.  Antrame aukšte vyrauja mėlyna vandens spalva.

37


interjeras

„Aktyvią zoną  darėme  dinamiškesnę:  čia  sukūrėme margas PVC grindis, aktyvias virtuves su  spalvotomis  plytelėmis  ir  pereinančių  spalvų  medinėmis grindimis“, – pridūrė „A2SM“ architektė. Apšvietimas  darbo  vietose  linijinis,  o  pasitarimų kambariuose ir laisvalaikio zonose buvo kabinami apvalūs arba žiedo formos šviestuvai.  „Žaidėme su šviestuvų pakabinimo aukščiais,  su jų dydžiais“, – pridūrė architektė.

Interjerui reikšminga grafika Didelį akcentą  interjerui  suteikė  grafikos  dizainerio Antano Laukaičio sukurti darbai. Kiekvienas pasitarimų  kambarys  ir  visos  kitos  erdvės  turi  savo  pavadinimus,  kuriuos  sugalvojo  patys  „Danske  Bank“ darbuotojai. Pagal šiuos pavadinimus buvo  kuriama  grafika  ant  sienų.  Grafikai  išreikšti  buvo  naudojamos akustinės plokštės, kurios suteikia ne  tik estetikos, bet ir garso izoliacijos funkciją. Taip  pat pavadinimų tematiką atitiko lipdukai ant stiklų  ir įvairūs kiti grafiniai akcentai.  Šis projektas – vienas didžiausių per architektų studijos „A2SM“ gyvavimą.  38  2018 (Nr. 2)


teisė

Lietuvos bendrojo plano vizija Diskusijos apie naujo Lietuvos bendrojo plano poreikį, lūkesčius, būsimas dokumento funkcijas ir naudą tampa realybe. Aplinkos ministerijos organizuotame forume „Globali ir Lietuva“ kalbėtasi apie esamą ir būsimą dokumento rengimo procesą, rengėjų keliamus tikslus, planuojamas bendradarbiavimo su specialistais ir visuomene formas.

plinkos ministras Kęstutis Navickas  pabrėžė,  jog  svarbiausias  Lietuvos  bendrojo  plano  rengėjų  siekis,  kad  dokumentas  būtų  parengtas  ne  už  uždarų  durų,  o  nuosekliai  bendradarbiaujant  su  specialistais  ir  visuomene  –  diskusijose,  susitikimuose.  Surinkti  duomenys  neturėtų  nugulti  stalčiuose,  o  būtų  noriai  naudojami  mokslo  institucijose  ar  startuolių bendruomenėse. K. Navicko žodžiais,  būsimasis  dokumentas  turėtų  būti  naudingas  planuojant ne tik infrastruktūros pokyčius, bet ir  finansines investicijas.  Aplinkos  ministerijos  Statybos  ir  teritorijų  planavimo departamento direktorius Marius Narmontas  antrino,  kad  dauguma  esamo  iki  2020ųjų  galiojančio,  bendrojo  plano  sprendinių,  vienas  kurių  Vilniaus  ir  Kauno  dvipolis,  taip  ir  liko  neįgyvendinti,  todėl  iš  būsimojo  dokumento  tikimasi  integralumo  ir  efektyvumo  bei  veiksmingo įgyvendinimo. Beje, Lietuvos bendrojo plano  sprendiniai galios iki 2030 metų, o pasiūlyta vizija – net iki 2050-ųjų.  Šiuo  metu  vykstantis  etapas  –  esamos  būklės analizė – turėtų būti baigta šių metų gegužę  (projekto komanda – architektų biuras „Taem Urbanistai“, jungtinės veiklos pagrindu veikianti su  Valstybės žemės fondu, Vilniaus Gedimino technikos  universitetu  ir  įmone  „Sweco  Lietuva“). 

A

Vėlesniais etapais  bus  formuojama  bendrojo  plano koncepcija, kurią turės patvirtinti Seimas,  o konkrečius sprendinius – Vyriausybė.  Į procesą įtraukus Seimą ir Vyriausybę, tikimasi,  kad  bus  galima  greičiau  reaguoti  į  besikeičiančią  situaciją,  infrastruktūros  projektų  poreikį. Antra vertus, kuo daugiau strategijų suguls  į  vieną  dokumentą,  tuo  aiškesni,  efektyvesni,  racionalesni  sprendiniai  bus  priimti.  Į  bendrąjį  planą  ketinama  integruoti  aktualias  Kraštovaizdžio,  Būsto  strategijas,  šiuo  metu  teberengiamą Urbanistinę chartiją, kraštovaizdžio politikos  aktualijas. Bendrojo plano sprendiniai bus ypač  svarbūs ir siekiant Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslų, mat šiems pasiekti kiekviena šalis  turi pati numatyti tam tikras priemones. Aplinkos  ministerijos  Statybos  ir  teritorijų  planavimo  departamento  Erdvinio  planavimo,  urbanistikos  ir  architektūros  skyriaus  vyriausiasis  specialistas  Donatas  Baltrušaitis,  ilgą  laiką  dirbęs  Belgijoje,  pabrėžė,  kad  dabartinis  bendrasis planas – knyga, žemėlapių rinkinys, ateities  projektų  sąrašas,  integralus  dokumentas,  apimantis daug sričių. „Kodėl bendrasis planas  negali  būti  išsami  struktūrinė  vizija,  adaptuojama prie kintančių socialinių, ekonominių sąlygų,  tapti veiksmų planu. Pavyzdžiui, belgai atsisako  statiškų  planavimo  įrankių“,  –  atkreipė  dėmesį  specialistas. 

Pagrindiniai bendrajame  plane  planuojami  kelti  klausimai  –  kaip  išnaudoti  regionų  specializacijas,  pritaikant  ateities  iššūkiams,  kiek  perteklinės  infrastruktūros  turėsime  ateityje,  kaip  planuoti  žinant,  kad  planas  keisis,  galiausiai,  užtikrinti  ilgalaikį  plano  gyvybingumą.  Architektų biuro „Taem Urbanistai“ architektė Kristina Gaučė pristatė esamą bendrojo  plano būklę nagrinėjančią komandą. Vilniaus  Gedimino technikos universitetas rengia dvi –  susisiekimo  ir  nekilnojamojo  kultūros  paveldo  dalis.  Bendrovės  „Sweco“  specialistai  –  inžinerinės infrastruktūros ir geologijos dalis.  Valstybės žemės fondas pasirengęs atsakyti į  klausimus, susijusius su gamtine aplinka.  Aplinkos  ministerijos  viceministrė  Rėda  Brandišauskienė  atkreipė  dėmesį,  kad,  tik  pradėjus  rengti  Lietuvos  bendrąjį  planą,  atsiliepė nemažai skeptikų, anot kurių, šis planas  –  stalčiaus  dokumentas,  kurį  parengti  kainuoja  nemažai  lėšų.  „Mūsų  tikslas,  kad  naujasis bendrasis planas būtų daug gyvesnis,  įrankio  funkciją  atliekantis  dokumentas.  Šiandien  sudėtinga  atsakyti,  kokią  Lietuvą  matysime  2050  metais.  Tačiau  jei  turime  viziją, turime ir prielaidų judėti jos link. Planavimo tikslai šiuo atveju ypač tinka“, – apibendrino viceministrė. 

39


Evaldo Lasio nuotr.

objektas

Ilgai lauktos Lietuvos jūrų muziejaus permainos

Priestatas įkomponuotas į forto architektūrą laikantis griežtų paveldosaugos reikalavimų.

Lietuvos jūrų muziejaus gerbėjai jau kurį laiką gali Indrė VOZGIRDAITĖ

džiūgauti – po ilgai trukusios rekonstrukcijos gerokai pakitusios išvaizdos muziejus vėl atviras lankytojams.

40 

2018 (Nr. 2)

Einant tuneliu galima matyti virš galvos didžiules žuvis.


„Knauf“ sprendimai Lietuvos jūrų muziejuje Lietuvos jūrų  muziejaus  ir  delfinariumo  specifika  rekonstrukcijos metu lėmė nemažai nestandartinių sprendimų,  kuriems  įgyvendinti  buvo  pasitelkti  ir  novatoriški  „Knauf“  produktai.  Neabejotinai  vienas  šių  objektų  išskirtinumų  –  ne  tik  nuolatinės,  bet  ir  dėl  naudojamo  jūros vandens chemiškai agresyvios drėgmės veikiamos patalpos. Taigi, tradicinėje  statyboje  įprasti  standartiniai  cinkuoti  profiliai  tokiomis  sąlygomis  netinka.  Jūrų  muziejaus ir delfinariumo vidaus patalpose, atsižvelgiant į jų pobūdį, buvo naudojami  arba  aukštesnės  antikorozinės  apsaugos  (C3  klasės),  arba  maksimalios  antikorozinės  apsaugos  (C5M  klasės)  „Knauf“  profiliai  ir  elementai.  Atitinkami  reikalavimai standartai buvo keliami ir plokštėms. Vidaus darbams pasirinktos cementinės  „Knauf“  plokštės  „Aquapanel®  Cement  Board  Indoor“  yra  pagamintos  naudojant  portlandcementį  ir  lengvą  perlito  granulių  užpildą,  jos  iš  abiejų  pusių    padengtos  stiklo pluošto tinkleliu, plokštės tvirtumui padidinti. Šios plokštės ne tik puikiai pritaikytos nuolatinės ir chemiškai agresyvios drėgmės sąlygoms, yra tvirtos, atsparios  smūgiams, bet ir gali būti lenkiamos – jų lenkimo spindulys siekia iki 1 metro, lenkiant  visa  plokštės  lapą.  Iš  šių  plokščių  buvo  sumontuoti  ir  didžiuliai  multimedijos  ekranai,  įrengti  virš  pagrindinio  Jūrų  muziejaus  akvariumo.  Tuo  metu  viršutinei  fasadinei delfinariumo juostai formuoti buvo pasitelktas „Aquapanel® Cement Board  Indoor“ giminingas produktas išorės darbams – cementinės plokštės „Aquapanel®  Cement Board Outdoor“. Tai idealus pasirinkimas karkasinei statybai, kuri patraukli  daugeliu pranašumų (lengvos konstrukcijos, spartus darbas, ekonomiškumas ir kt.).  Ši „Knauf“ išorinių sienų sistema suteikia galimybę įgyvendinti originalius architektūrinius sprendimus, kai reikia išgauti nestandartines, lenktas formas. Be to, tai yra  solidi alternatyva tradiciniams statiniams iš plytų ar blokelių, kadangi „Aquapanel®  Cement Board Outdoor“ cementinės plokštės leidžia suformuoti vizualiai švarų, ištisinį, besiūlį fasado paviršių – šis efektas buvo pasiektas ir delfinariumo atveju.

Neįprasto projekto iššūkis albėdamas apie Jūrų muziejaus  rekonstrukciją,  projekto  vadovas  ir  vienas  jo  autorių,  architektas  Vytautas  Lukoševičius  (Vilniaus  architektūros  studija)  prisipažino, kad jų komandos istorijoje tai buvo  vienas  ilgiausių  darbų,  trukusių  net  10  metų.  2007-aisiais, prieš pat projekto pradžią, muziejui  jau  buvo  sukakę  30  eksploatavimo  metų  –  per  tą laiką nebuvo atlikta jokia rekonstrukcija ar remontas.  „Aplinka  ten  agresyvi  –  sūrus  vanduo,  atviri baseinai, pastatas buvo jau gerokai padėvėtas, surūdijęs“, – aiškino pašnekovas.  Architektas tvirtino, kad visas projektas buvo  nemažas  iššūkis,  nes  anksčiau  tokio  pobūdžio  užduoties  nėra  gavę.  Tačiau  patirties  dirbti  su  vandens technologijomis jau būta ir anksčiau –  prieš  tai  architektų  komanda  buvo  parengusi  Druskininkų  vandens  parko  projektą.  Tai,  matyt,  ir  lėmė,  kad  muziejaus  rekonstrukcijos  projektui kurti buvo kreiptasi būtent į jų įmonę. Vis  tik architektas pabrėžė, kad panašumai – tik daliniai:  jie  buvo  perpratę  baseinų  įrangos,  persipylimų  esmę,  patalpų  apsaugą  nuo  drėgmės,  bet ne technologijas, skirtas vandens gyventojų 

K

gyvybinėms funkcijoms  užtikrinti.  Juk  vandens  pasaulio  akvariumo  technologija  stipriai  skiriasi  nuo baseino, skirto žmonių maudynėms. Jūrų muziejaus rekonstrukcija vykusi keliais  etapais.  Anot  projekto  vadovo,  viena  priežasčių,  kodėl  ji  užsitęsė  net  dešimtmetį,  buvusi  ta,  kad  pastatas  niekada  nebuvo  visiškai  uždarytas. Jame ir toliau dirbo muziejaus darbuotojai,  o vandens gyvūnai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą. Vykstant  rekonstrukcijai dalis  vietinės  kilmės žuvų buvo išleista į laisvę, į Baltijos jūrą,  kitos, vertingiausios, egzotinės, laikinai suleistos  į  baseinus  rūsiuose.  Taigi,  tokiomis  sąlygomis  vykstančios  rekonstrukcijos  darbų  organizavimas buvęs gerokai apsunkintas. 

Priestatas – įrangai ir edukacijai „Muziejus sudarė naują programą, ką jie norėtų  matyti atnaujintame pastate. Ji buvo platesnė nei  iki šiol, viskas netilpo į vieną pastatą, buvo akivaizdu, kad akvariumo pastatui reikalingas priestatas“,  –  pasakojo  architektas.  Teko  sugalvoti,  kaip  naująjį  priestatą  būtų  galima  įkomponuoti  į forto architektūrą laikantis griežtų paveldosaugos reikalavimų. Galiausiai pavyko rasti kompromisą  tarp  kultūros  paveldo  ir  architektūros  normų. Pašnekovo teigimu, sprendimas buvo gana 

modernus – suformuoti aplink pastatą pylimą.  „Pylimas – tik literatūrinis pavadinimas, iš tiesų tai lenktos formos pastatas, dengtas žalios  spalvos žaliuzėmis, imituojančiomis apželdintą pylimą aplink pastatą, būdingą fortų architektūrai“,  –  aiškino  architektas.  Ši  idėja  buvo  įgyvendinta ir pirminiame forto pritaikymo muziejui  projekte  prieš  30  metų,  tačiau  ilgainiui  dėl  netobulų  to  laikotarpio  technologijų  dirbtinai  supiltų  šlaitų  su  natūralia  žole  muziejui  teko  atsisakyti.  Laikui  bėgant  pastatas  ėmęs  praleisti  vandenį,  todėl  žolė  buvo  pašalinta,  liko  vien  hidroizoliacija  dengtos  nišos.  Tai  buvo viena iš inspiracijų statyti aplink pastatą  pylimo formos priestatą – minimalistinio dizaino, tvarkingos geometrijos.  Architektas  pasakojo,  kad  naujajame,  800 kv. m ploto technologinės paskirties pastate  yra  daugybė  langų,  vamzdžių  ir  kitų  būtinų  technologinių  dalykų,  nepavaldžių  architektui  ir  keliančių  chaotišką  įspūdį.  Todėl  nuspręsta visą pastatą uždengti aliuminio žaliuzėmis, kad vaizdas taptų tvarkingas ir vientisas. Šiame muziejaus priestate dabar įrengtos  ne  tik  techninės  patalpos,  bet  ir  keletas  edukacinių  klasių,  parduotuvė,  garsėjanti  ne  įprastiniais, o jūrų suvenyrais. 41


objektas Derinti su prancūzų kompanija Pasak V. Lukoševičiaus, dar pirminėje darbų stadijoje  buvo  kreiptasi  į  užsienio  akvariumų  technologijų projektuotojus. Iš pradžių prie projekto  dirbusi  britų  kompanija,  vėliau  –  prancūzų.  Šie  projektavo pačią baseinų technologiją ir gamino  baseinų, akvariumų įrangą. „Mūsų darbas buvo  sukurti  aplinką,  suprojektuoti  namą  ir  suderinti  įprastąją statinio inžineriją su technologine, įgyvendinta prancūzų kompanijos“, – gautą užduotį  komentavo architektas. Pagrindiniame pastate seni akvariumai buvo  pakeisti į naujus – skirtingo dydžio, didesnio tūrio nei ankstesnieji. Anksčiau viskas buvo išdėstyta ratu, palei išorinę sieną, o dabar – ir palei vidinę, nes atsisakyta atviro balkono, skirto žiūrėti  į centrinį baseiną.  Pakeista  ir  lankytojų  judėjimo  kryptis,  ekspozicijos  apžiūrėjimo  principas.  Atsirado  vidiniai  laiptai,  įėjusius  lankytojus  iškart  vedantys  į  ant rą aukštą, iš ten į pirmąjį ir galiausiai – į rūsį. 

42 

2018 (Nr. 2)

Judėjimo schema  pritaikyta  ir  neįgaliesiems.  Ant rame  pastato  aukšte  buvo  išsaugota  ir  šiek  tiek  atnaujinta  senoji  sausa  (kriauklių,  iškamšų,  kaulų ir kt.) ekspozicija. Nors  muziejaus  ekspozicijos  plotas  nepakito,  buvo  atnaujintas  ne  tik  jo  interjeras,  bet  ir  pagerintas  mikroklimatas.  Pavyzdžiui,  pingvinariume  anksčiau  kabėjusį  primityvų  buitinį  kondicionierių,  dažnai  nuo  garų  užšaldavusį  ir  nebeveikdavusį,  pakeitė  profesionali,  nustatytą  temperatūrą palaikanti vėsinimo sistema. Muziejaus  ankstesnioji  mechaninio  vėdinimo  sistema  dėl neefektyvumo paprasčiausiai nebebuvo įjungiama, dabar ji pakeista modernia vėdinimo sistema  su  mikroklimato  palaikymo  funkcija.  Analogiškai ir kitos susidėvėjusios, neekonomiškos  inžinerinės sistemos, kurių dalis išvis nebeveikė,  pakeistos į ekonomiškas, automatizuotas, atitinkančias  šiuolaikinius  reikalavimus.  Po  rekonstrukcijos pagerėjo ne tik oro kokybė, bet ir stipriai  pasikeitė išlaidos pastato eksploatacijai, gerokai 

sumažėjo elektros  suvartojimas  (pastatas  šildomas elektra). Architektas  minėjo  gerokai  brangesnę  nei  įprasto  pastato  vamzdynų  įrangą.  Visi  vamzdynai yra iš nerūdijančiojo plieno arba  specialaus  plastiko  –  įranga  privalėjo  būti  apsaugota dėl rūsio baseinuose vykstančių  sūraus vandens valymo ir nuolatinio garavimo procesų. Lauko  baseinų  formos  buvo  išlaikytos,  tačiau  patys  baseinai  (kaip  paaiškėjo  išleidus  vandenį,  buvę  kiauri)  suremontuoti:  sutvirtinti  jų  dugnai  ir  atnaujintos  dangos.  Jūrų liūtų pasirodymams skirta lauko arena  buvo  rekonstruota  laikantis  gyvūnų  apsaugos  įstatymų:  pašalintos  žiūrovų  tribūnos  ir  cirko  pasirodymams  skirta  įranga.  Ankstesnioji baseino patalpa – scena su pakylomis – buvo užpildyta vandeniu. Dabar jame  plaukioja jūrų liūtai, o lankytojams leidžiama  prieiti ir iš arčiau bendrauti su gyvūnais.


Įspūdinga naujovė – apžvalgos tunelis Garsioji muziejaus naujiena po rekonstrukcijos –  apie  20  m  ilgio  stiklo  tunelis,  leidžiantis  juo  einantiems  lankytojams  stebėti  praplaukiančius  eršketus (muziejus planuoja įsigyti ir rajų). Anot  architekto,  nors  tunelio  idėja  pasaulio  akvariumuose nėra nauja, ji tikrai pasiteisinusi – sukurtas reginys išties įspūdingas.  Tunelio įrengimas – sudėtingas ir specifinis.  V.  Lukoševičiaus  teigimu,  pirmiausia  reikėję  išpumpuoti iš baseino visą vandenį, kuriame anksčiau plaukiojo muziejaus pasididžiavimas – į Lietuvos raudonąją knygą įtraukti eršketai. Išleidus  vandenį, paaiškėjo, kad baseinas yra kiauras: išplauti  pamatai,  sutrūkinėjusios  sienos.  Atsirado  daugybė konstruktyvinių iššūkių, kaip stabilizuoti  namą,  nes,  nelikus  vandens  ir  iškart  pasikeitus spaudimo jėgoms, namas, vaizdžiai kalbant,  tarsi išleidus iš baliono orą pradėjo bliūkšti. Teko  keisti  ir  stiprinti  dugną,  taip  pat  suprojektuoti 

tunelio pamatus,  ant  kurio  prancūzų  įmonė  galėtų sumontuoti jų pagamintus stiklus.  Forto  pastato  specifika  padiktavo  tunelio  stik lo  suskaidymą  segmentais  ir  pačius  jų  dydžius, nes įnešti į pastatą daugiau nei dvi tonas  sveriantį  lenkto  akrilo  elementą  statybininkams  tapo tikru iššūkiu: fortą juosia vandens kanalas ir  žemės pylimas, o patenkama tik pro vienintelius  vartus.  Būtent  jų  dydis  ir  nulėmė  ne  tik  tunelio  segmentų,  bet  ir  maksimalius  daugumos  naujųjų akvariumų matmenis. Jokia sunki statybinė  technika į muziejų įvažiuoti neturėjo galimybės.  O  kai  kuriuos  akrilo  elementus,  pavyzdžiui,  11 tonų akvariumą, po ilgų svarstymų buvo nutarta įkelti automobiliniu kranu per fortą juosiantį  pylimą  (buvo  svarstyta  ir  perkasti  pylimą).  Pats  kranas,  vienintelis  toks  Baltijos  šalyse,  atvežtas  iš Latvijos ir perkeltas į Smiltynę. Vien krano kontrasvorių  atvyko  vienuolika  sunkiasvorių  vilkikų,  kranas buvo montuojamas ir išmontuojamas po  tris dienas. Jau perkėlus akvariumą per muziejų 

juosiantį pylimą, vidiniame muziejaus kieme buvo  nutiestas  laikinas  betoninis  kelias  akvariumui  įstumti į pastatą. Lietuvių  architektams  taip  pat  teko  spręsti  galvosūkį, kaip suprojektuoti tinkamo dydžio tunelį: jame turėjo tilpti einantis žmogus ir pakakti  vandens žuvims perplaukti per viršų. Kai virš tunelio liko apie 50–70 cm vandens, kilo abejonių,  ar  eršketai  (visą  gyvenimą  plaukę  ratu  ir  kitaip  nemokantys) plaukios dviem mažais ratukais, atskirtais tunelio, ar vis tik perplauks per viršų. „Visi  buvo nustebę ir labai patenkinti, kad eršketai vis  tik plaukė per viršų. Eidami tuneliu galime matyti  virš galvos didžiules žuvis, atrodo, lyg galėtume  paliesti jų pilvus – tai kelia labai didelį įspūdį“, –  dvigubai pasiteisinusia tunelio naujove, dabar itin  žavinčia lankytojus, neabejojo architektas.  Lietuvos jūrų muziejaus projekto autoriai: architektai Kęstutis Pempė, Vytautas Lukoševičius,  Viktoras Gricius, konstruktoriai Alfonsas Vaškevičius ir Raimondas Druskinis. 

Jūrų muziejaus rekonstrukcija truko dešimtmetį.

Alfonso Mažūno nuotr. 43


interjeras

S

Gintaro Morkūno nuotr.

tiliaus kodas – industriniai motyvai Indrė VOZGIRDAITĖ

Įmonės „Citus“ naujasis biuras aiškia stilistika atspindi įmonės veiklą ir filosofiją. Verslo centre „3 burės“ įsikūrusio biuro interjeras siunčia apie save žinutę – jis šiuolaikiškas, drąsus, su daugybe reprezentatyvių industrinės aplinkos idėjų.

44 

2018 (Nr. 2)

Įprastus dailės kūrinius atstoja statybinių įrankių dekoracijos.


Biuro interjere vyrauja industrinio stiliaus linija.

Privilegija – vaizdas pro langus monei „Citus“ interjerą kūrusi jos darbuotoja, dizainerė Rūta Montrimaitė pasakojo, kad nekilnojamojo turto vystymo sritis yra technokratiška, todėl nebuvo sunku  išsirinkti jų biurui priimtiniausią interjero stilių. Norėjosi atspindėti įmonės veiklą per  vyraujančią industrinio stiliaus liniją, sujungiant interjere industrinio, modernaus ir  klasikinio stiliaus detales. Anot dizainerės, buvo nepabijota ir „grubių“ sprendimų, pavyzdžiui, atvirų inžinerijos įrenginių  ir trasų ant lubų, netradicinio medžiagų panaudojimo. R. Montrimaitė teigia, kad pirminis patalpų planas jiems nebuvo priimtinas: daug koridorių, uždaros erdvės, kurių dalis netgi buvo be langų, kėlė nemalonų klaustrofobijos pojūtį. Todėl nuspręsta viską išgriauti ir iš esmės erdvę perplanuoti. Norėjosi, kad pati erdvė atspindėtų įmonės filosofiją – atvirumą, skaidrumą, o tą buvo galima pasiekti patalpoms suteikiant didesnės erdvės įspūdį. Vidinėms pertvaroms nutarta panaudoti stiklą, kuris leistų iš bet kurio 19 aukšte įsikūrusio biuro  kampelio matyti per panoraminius langus plačiai atsiveriančius Vilniaus vaizdus. Tokią privilegiją  norėjosi suteikti ne tik darbuotojams, bet ir įmonės svečiams, atvykusiems į biurą.

Į

Vidines pertvaras  biure  pagamino  ir  sumontavo  bendrovės „Siteks“ specialistai. „Siteks“ – balkonų  turėklų ir vidinių pertvarų ekspertai. www.siteks.eu 45


interjeras Ne vien „open space“ R. Montrimaitė pasakojo, kad buvo nuspręsta pasirinkti mišrų erdvių suplanavimo tipą,  sukuriant tiek atviras (angl. open space), tiek uždaras erdves. Juk, reikia pripažinti, dalis darbuotojų atvirose erdvėse nesijaučia pakankamai komfortiškai. Savijautą nulemia  ir darbuotojų veiklos pobūdis, o skirtingas suplanavimas leidžia įvairioms formalioms ir  neformalioms veikloms pasirinkti vis kitas erdves. Kai kuriuose įmonės skyriuose esama daugiau konfidencialumo ar reikalingas didesnis  susikaupimas  –  tokiais  atvejais  uždaros  erdvės  leidžia  dirbti  efektyviau,  nesiblaškant. O atviros erdvės palengvina komunikaciją tarp skirtingų, bet prie vienos užduoties dirbančių skyrių – tai labai tinka darbuotojams, kurie dirba kūrybinį darbą arba  derina projektų veiklą. Dizainerė apsisprendė neišskirti vienos poilsio erdvės, o integruoti ją į erdvią virtuvės patalpą. Taigi, bendroje erdvėje dabar darbuotojai gali naudotis visomis virtuvės  funkcijomis, prisėsti prie atskirų staliukų ar vieno bendro baro stalo, o panorėję – patogiai įsitaisyti ant minkštų sėdmaišių. 

Vyrauja industriniai baldai Įmonės biure dominuojančios balta, juoda, pilka ir geltona spalvos papildo bendrą interjero stilistiką. Papildomų niuansų suteikia juodos ir geltonos spalvų duetas, iš kurio  susideda įmonės logotipas ir kuris yra tapęs reprezentaciniu bendrovės spalvų deriniu.  Todėl apsispręsti dėl spalvinės gamos dizainerei nebuvo sudėtinga – žinoma, ir interjere norėjosi atspindėti įmonės spalvas. Vienas kitas geltonos spalvos baldas ir geltonai dažyti grafiniai sienų elementai, juodos pertvaros ir baldų rėmai – ramiame, dalykiškame baltame ar dekoratyvinio tinko fone pakako keleto kontrastingų spalvų akcentų.

Interjero kūrėja neatsisakė atvirų inžinerijos įrenginių ir trasų ant lubų.


Rekreacinę funkciją atlieka erdvi virtuvė.

Industrinį biuro charakterį ypač reprezentuoja  specifiniai  baldai  ir  jiems  naudotos  medžiagos. Išskirtiniai virtuvės elementai: iš armatūros  sukonstruotas  stelažas,  iš  metalo  konstrukcijų  pagamintos  kėdės.  Akį  patraukia  administratorės zona, sukurta iš vienas ant kito sustatytų keraminių blokelių. Šaltos metalinės stelažų, spintų  detalės,  kiek  sušvelnintos  medžio  motyvų,  įsilieja  į  industrinio  įvaizdžio  visumą.  Tokie  baldų sprendimai akimirksniu sukuria provokuojantį įspūdį, aiškiai deklaruoja technokratišką, sykiu  kūrybišką įmonės veiklą.  Grindims  dizainerė  parinko  vinilinę  grindų  dangą,  labiausiai  patraukusią  dėl  jų  atsparumo  mechaniniams  pažeidimams  ir  drėgmei.  Aktuali buvo ir natūralias medienos lentas primenanti  jų  išvaizda  –  taip,  per  imituotą  medžio  faktūrą,  norėjosi  suteikti  jaukesnių  bruožų  vyraujančiai  stilistikai. Susitikimų kambariuose, kuriuose svarbiausia  reprezentuoti  įmonės  veiklos  pobūdį  klientams  ar  partneriams,  įprastus  dailės  kūrinius  atstoja  įrėminta  sienelė  su  statybinių  įrankių  –  šalmų,  gyvatvorių  žirklių,  teptukų  –  dekoracijomis.  Tai  taip  pat  svečiams  perduodama  žinutė  apie įmonės veiklos specifiką.  Dar viena interjero stilistiką papildanti idėja –  erdvę gyvinantys, darbuotojų filosofiją ir charakterį atspindintys užrašai. Patys darbuotojai, išsirinkę ir nubalsavę už jiems priimtiniausias frazes,  jas dažais išpurškė ant kolonų.  47


interjeras

K

Tomos Kaliukevičiūtės nuotr.

Kultūros bare įrengta keletas skirtingas funkcijas turinčių salių.

ultūros baras „Kablys“ – modulinis interjeras, padiktuotas istorijos Nuo sovietmečiu vykusių šokių iki alternatyviosios muzikos renginių laisvės ieškotojams – tokias funkcijas įvairiais savo gyvavimo tarpsniais atliko dar 1958 m. pastatyti Geležinkelininkų rūmai Vilniuje, dabar geriau žinomi „Kablio“ vardu. Šiandien tai kultūros baras, kuriame yra keletas skirtingas funkcijas turinčių salių. Jo interjerą kūrusi architektė Justina Laurinaitytė pasakojo, kad pagrindinė idėja buvo ne tik kuo geriau atspindėti šiandienę pastato paskirtį, bet ir išsaugoti jo autentiškumą. 48  2018 (Nr. 2)

Agnė VAITASIŪTĖ


Kultūros baro erdvės pritaikytos tam, kad jas būtų galima modifikuoti.

Nuolat kintantis interjeras eležinkelininkų rūmų istorija yra labai spalvota. Skirtingais laikotarpiais čia gyvavo įvairaus žanro muzika. Sovietmečiu vykdavo  šokiai,  kino  seansai,  vėliau  –  alternatyvios  muzikos  renginiai.  Visa tai norėjosi atspindėti interjere“, – pasakojo interjero dizainerė. Būtent dėl to vienoje iš salių buvo pakabinta balta medžio  šaknis, tarsi simbolizuojanti ir viso pastato šaknis, kurios yra tebegyvos ir atsispindi veikloje. Paties pastato autentika architektūrine prasme, anot J. Laurinaitytės, nėra  labai  vertinga,  mat  tai  buvo  kartotinis  to  laikotarpio  projektas,  tačiau  interjero  kūrėjai vis tik norėjosi išsaugoti atitinkamą nuotaiką, menančią „Kablio“ istoriją.  „2000-aisiais čia įvykęs gaisras paliko savo žymių ant sienų. Kai kuriose vietose  palikome tuos padūmavimus“, – savo sprendimus aiškino dizainerė. Prie tokių  gaisro paliestų sienų jai pavyko priderinti ir kitus nenudailintus paviršius: juodas, nelygias sienas, nutrupėjimus, sienas, dažytas be tinkavimo.  Kitas svarbus uždavinys buvo sukurti tokį interjerą, kuris galėtų nuolat kisti.  „Mes iki šiol esame nuolatiniame procese, nes čia svarbu ne rezultatas, o virsmas. Žmonės, vaikštantys į renginius, visada ištroškę pramogų, naujienų ir pokyčių, dėl to čia erdvės pritaikytos tam, kad būtų galima jas modifikuoti, kad jos  būtų mobilios. Nėra jokio prisirišimo prie apšvietimo ar baldų“, – apie interjero  idėją pasakojo J. Laurinaitytė. Tiesa, kalbant apie interjero kintamumą, būtent  apšvietimas čia itin reikšmingas. Kiekvienas renginys turi savo apšvietimo stilių,  kuriuo rūpinasi apšvietėjų komanda. Tai leidžia žaisti šviesos šešėliais, intensyvumu  ir  spalvomis.  „Tai  yra  vienas  šio  klubo  išskirtinumų.  Kiek  žinau,  kituose  klubuose apšvietimas yra reguliuojamas, bet ne keičiamas“, – sakė architektė. 

„G

49


interjeras

Objekte pagamino ir sumontavo metalines lubas. Pagamino baro bei restorano baldus.

Paklausta, kokiam stiliui priskirtų šį klubą, interjero architektė sakė, kad klubas turi turėti savo veidą, todėl klasifikuoti būtų sudėtinga.

Vyrauja natūralios medžiagos Bene pirmas  dalykas,  krentantis  į  akis  užėjus  į  klubą, yra baldai. Anot J. Laurinaitytės, svarbiausias kriterijus šiam interjero elementui buvo lengvumas – ne tiek svorio, kiek tūrio prasme. „Man  buvo svarbu sudėlioti erdves taip, kad jose žmonėms būtų galima kuo paprasčiau judėti ir šokti.  „Kablys“ nėra vien tik klubas, čia vyksta ir „popup“  renginiai,  mugės,  privatūs  vakarėliai,  todėl  baldai  turėjo  būti  kuo  lakoniškesni,  smulkesni,  lengvesni.  „Čia  turime  minkštasuolių  ir  kokteilinių staliukų. Tiesa, šie savo svoriu nėra lengvi –  jie  pagaminti  iš  gana  sunkių  metalo  lakštų,  bet  50 

2018 (Nr. 2)

lengvi savo struktūra, neužgožia erdvės“, – kalbėjo  architektė.  Vieninteliai  iš  tiesų  sunkūs  baldai  –  tai stovintys barai, išlieti iš betono.  Į kiekvieną zoną ir objektą J. Laurinaitytė žiūrėjo taip, kad jis gerai atrodytų tiek visumoje, tiek  atskirai kaip meno kūrinys ar skulptūra. Dėl to atskiros erdvės turi savo charakterį – jos nėra vieningai pereinančios. Kiekviena zona turi ką nors ryškaus ir išskirtinio. Pavyzdžiui, restobaras iškrenta  iš  konteksto,  nes  jis  žaismingas,  nuotaikingas,  spalvotas,  baltas.  Visai  kitaip  yra  kitose  erdvėse,  kuriose vyrauja tamsios spalvos, kur žmonės ateina klausytis rimtos muzikos, atsipalaiduoti. 

Vis tik spalvinė gama pasirinkta gana paprasta – žemiška. „Kad ir kaip būtų, žmonės  atsipalaiduoja tamsoje. Vienoje iš erdvių tvyro šiek tiek „tvinpyksiška“ nuotaika, kurią sukuria juodai baltos šachmatinės grindys, paveldėtos iš ankstesnių laikų. Be to, nepaliestą  palikau  ir  raudoną  sieną,  kuri  yra  nedažyta,  netinkuota ir neglaistyta. Ji turi savotiško šarmo, kurio nesinorėjo gadinti“, – pasakojo interjero  kūrėja.  Paklausta,  kokiam  stiliui  priskirtų šį klubą, interjero architektė sakė, kad  klubas turi turėti savo veidą, todėl klasifikuoti  būtų sudėtinga.


Karolio Milaševičiaus nuotr.

Kūrybinė laisvė Dar vienas  J.  Laurinaitytės  darbas  –  Palangoje  veikiančio baro „Kablys“ interjeras (buvusi meno  galerija „Kupeta“). „Baro veikla ten buvo pradėta be jokio dizaino, savomis jėgomis, daug kas  rankomis kalta iš lentų, baldams naudotos paletės – visa tai tiko paplūdimio baro tipažui. Tačiau  praėjusią  vasarą  savininkai  pasikvietė  mane  ir  padirbėjome  šiek  tiek  rimčiau“,  –  kalbėjo  dizainerė. Ji naujai suprojektavo barą, vidaus erdves  su  minkštasuoliais,  performavo  terasą.  Anot  J. Laurinaitytės, viena vertus, šis projektas ir Vilniaus  „Kablys“  yra  labai  skirtingi,  antra  vertus,  turi panašių idėjinių linijų. „Ir vienur, ir kitur išlieka natūralių medžiagų pasirinkimas, abu pastatai yra gerai žinomi žmonėms, todėl tiek čia, tiek  ten buvo atsižvelgta į tai, kad nereikėtų kurti ko  nors kardinaliai naujo, o tik prisijaukinti buvusią  funkciją,  sužaisti  ir  sukurti  kažką  įdomaus,  atsigręžiant į pastato istoriją“, – pasakojo architektė.  Ji  džiaugėsi,  kad,  kuriant  „Kablio“  interjerą,  užsakovai  paliko  jai  kūrybinę  laisvę.  „Užsakovas  turi  gerą  skonį.  Vieną  iš  salių  –  šviesiąją  restobaro erdvę – jis įgyvendino savarankiškai. O visa  kita  buvo  patikėta  mano  kūrybinei  laisvei“,  –  sakė J. Laurinaitytė. 

Justinos Laurinaitytės nuotr. Palangoje veikiančio baro „Kablys“ interjere vyrauja natūralios medžiagos.

51


„Axis Industries“ vizual.

sprendimas

Vieša ir privatu – ką žada naujasis įstatymas

Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) pradžią Lietuvoje žymi sostinės Balsių mokyklos statybos 2010–2011 metais. Specialistai pripažįsta – šis finansavimo mechanizmas neįsivažiavo žaibiškai, tačiau kasmet vis greitėja, o projektų skaičius auga. Kad ir ateityje tokių VPSP projektų planavimas neįstrigtų, o abipusio pasitikėjimo netemdytų įstatymų spragos, metų

Kristina BUIDOVAITĖ

pradžioje įsigaliojo Ūkio ministerijos parengta nauja Koncesijų įstatymo redakcija.

Keis koncesijos įvaizdį ietuvoje VPSP  suprantama  kaip  koncesija,  nors  jos  formų  yra  gana  daug,  o  mūsų  šalyje  pasitelkiama  tik  labai  maža jų dalis. Specialistų teigimu,  Lietuvos  verslo  atstovai  palankiai  žiūri  į  VPSP  mechanizmą,  tačiau  taisytinų  dalykų  apstu: daugumos viešųjų projektų konkursai  užsitęsia  dėl  ilgų  vertinimo  procedūrų  arba  patenka į ginčų pinkles, kuomet nesutariama  dėl  vertinimo  sistemos  ir  dalyviai  ima  skųsti  konkurso rezultatus. Ūkio  ministerija  žada,  kad  nauja  Koncesijų  įstatymo  redakcija  padės  užtikrinti  skaidrią sistemą, skatins partnerystę. Sykiu šiuo  įstatymo pakeitimu į Lietuvos nacionalinę teisę bus perkelta Europos Sąjungos direktyva. 

L

52 

2018 (Nr. 2)

Visų pirma,  nauju  reglamentavimu  ketinama išspręsti teisinio netikrumo ir kontrolės klausimus,  o  tai  užtikrintų  VPSP  būdu  įgyvendintų  projektų  skaidrumą  ir  efektyvumą.  Žinoma,  yra  ir  kitų  veiksnių,  turinčių  įtakos  tinkamam  ir  sėkmingam  koncesijų  vykdymui:  kompetencijos  ir  supratimas,  patrauklūs  ir  tinkamai  parengti  projektai,  sprendimai  dėl  koncesijų  priėmimo,  remiantis objektyviais skaičiavimais ir ekonominiais argumentais, standartizuotos metodikos ir  rekomendacijos bei konkurencija.  Įstatyme,  didinant  koncesijos  projektų  patrauklumą,  įtvirtinama  galimybė  koncesijas  suteikti  konkurencinio  dialogo  būdu.  Toks  būdas  įmanomas tais atvejais, kai paslaugos arba darbai atitinka bent vieną kriterijų: suteikiančiosios  institucijos  poreikiai  negali  būti  patenkinti  be  specialaus  lengvai  prieinamų  sprendinių  pritaikymo, paslaugos ar darbai apima inovatyvius ar 

projektinius sprendinius,  dėl  specifinių  aplinkybių,  susijusių  su  paslaugų  ar  darbų  pobūdžiu,  sudėtingumu,  teisine  ar  finansine  prigimtimi  arba  tenkančia  rizika,  koncesijos  sutartis  negali būti sudaryta be išankstinių derybų, suteikiančioji  institucija  negali  tiksliai  apibrėžti  perkamo  objekto  techninės  specifikacijos  pateikdama  nuorodą  į  standartą,  Europos  techninio  įvertinimo patvirtinimo dokumentą, informacinių ir ryšių  technologijų  bendrąją  techninę  specifikaciją  ar  techninį pamatinį dokumentą. Kalbant  apie  viešojo  ir  privačiojo  sektorių  bendradarbiavimą,  atsakomybė  –  ypač  jautri  tema.  Taigi,  kartu  su  įstatymu  teikiamas  Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimo įstatymo  projektas,  kuriame  įtvirtinama  asmeninė  pažeidimus  padariusių  asmenų  (koncesijas  suteikiančių  institucijų  vadovų,  komisijos  narių  ir  kitų asmenų) atsakomybė ir piniginė bauda.


Žilvinas ŠILĖNAS Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Išsivysčiusiose  šalyse  PPP  (angl.  Public  Private  Partnership)  yra  įprastas  būdas  finansuoti  infrastruktūros projektus. PPP, priklausomai nuo pasirinktos formos,  turi  keletą  patrauklių  bruožų.  Jei  pasirenkamas 

Kuria lanksčią sistemą Priimtame įstatyme  įteisinamos  dvi  skirtingos  koncesijų  rūšys  –  darbų  ir  paslaugų  koncesija.  Toks  reglamentavimas  turėtų  suteikti  daugiau  aiškumo.  Neberibojama ir koncesijos sutarties trukmė – ją nustatys  suteikiančioji  institucija,  atsižvelgdama  į  reikalaujamus darbus ar paslaugas, t. y. įvertinus faktinių aplinkybių visumą bus leidžiama individualizuoti  koncesijų terminą.  Tiesa,  bet  kokiu  atveju  koncesijos  trukmė  turi  būti  ribota  (koncesijos  dokumentuose  turi  būti  nurodyta maksimali jos trukmė, nebent trukmė naudojama kaip koncesijos suteikimo vienas iš kriterijų). 

toks modelis, kur PPP finansuojamas viešojo kapitalo šaltiniais, tuomet mokėjimus už objektą galima  išdėstyti  laike  (panašiai,  kaip  perkant  išsimokėtinai).  Jei  pasirenkamas  modelis,  kai  už  naudojimąsi  objektu iš vartotojų galima imti užmokestį (pavyzdžiui, rinkliavas už pervažiavimą tiltu ar tuneliu), tuomet  objektas gali apskritai nieko nekainuoti valstybės ar savivaldybės biudžetui. Tokiais atvejais privatus kapitalas finansuoja, pavyzdžiui, tilto statybas, įgyja teisę 25 metus imti rinkliavą už naudojimąsi tiltu, o po 25 metų įsipareigoja (dažniausiai) tiltą atiduoti valstybei. Taigi, pirmas  patrauklus bruožas – galima turėti objektą (pavyzdžiui, tiltą) ir už jį mokėti dalimis arba apskritai nemokėti. Antras patrauklus bruožas – užsakovas (valstybė) sumažina rizikas, susijusias su projekto įgyvendinimu ar ilgalaikiu eksploatavimu.  Viena,  užsakovas  neprisiima  projekto  pabrangimo  rizikų  (nors  detalės  priklauso  nuo  sutarties).  Kita, tas, kas sukuria infrastruktūrą, ją ilgus metus už savo pinigus ir turi prižiūrėti. O tai reiškia, kad jei  objektą pastatysi nekokybiškai ir pats už savo pinigus turėsi prižiūrėti, tai kainuos brangiai. Vadinasi,  statyti nekokybiškai – neapsimoka.  PPP esmė – rizikos pasidalijimas finansuojant, statant ir prižiūrint objektus. Aišku, PPP nėra panacėja. Jei pats objektas yra ekonomiškai nepagrįstas, stumiamas politiškai ar pan., tai jokio skirtumo,  kaip jį finansuoti, – jis vis tiek neapsimokės. Pagrindinė kliūtis PPP Lietuvoje yra politinės valios trūkumas ar net principinis nusistatymas prieš PPP ir įvairias jos formas. Apskritai, kol valstybė vykdys privataus kapitalo išstūmimą iš energetikos ar kitų infrastruktūros sektorių, apie kažkokį PPP suklestėjimą  sunku kalbėti.

Taip pat  įtvirtinta  specialioji  nuostata,  kad  koncesijų  sutarčių,  kurių  trukmė  ilgesnė  kaip  5  metai,  trukmė  negali  būti  ilgesnė  už  laikotarpį, per kurį koncesininkas pagrįstai gali tikėtis atgauti atliekant darbus ir teikiant paslaugas investuotas  lėšas  ir  būtų  gauta  investuotojo  kapitalo  grąža atsižvelgiant į investicijas, būtinas konkretiems  tikslams  pasiekti.  Taigi,  koncesijų  trukmė  susiejama su investicijų atsiperkamumu, o koncesijų sutarties terminas negali būti ilgesnis nei  investicijų grąžos terminas. Įstatyme  nustatoma  nauja  derybų  tvarka.  Į  derybas bus kviečiamas ir antroje dalyvių sąrašo 

vietoje esantis  dalyvis.  Suteikiančioji  institucija  koncesijos  dokumentuose  turi  įpareigoti dalyvį pasiūlyme nurodyti visas koncesijos  sutarties dalis ir visus siūlomus subrangovus  bei  dar  žemesnės  subrangos  grandies  subrangovus, kuriuos ketina pasitelkti koncesijos sutarčiai vykdyti. Koncesijos  sampratą  nuspręsta  sieti  su  darbų  atlikimu  ar  paslaugų  teikimu,  naudojimusi darbais ar paslaugomis ir papildomai  mokamu atlygiu, o ne su turto valdymu kaip  iki šiol galiojusiame teisės akte. Beje, koncesijos projekte gali dalyvauti ir fizinis asmuo. 

Šiuo metu vyksta Šeškinės daugiafunkcio komplekso koncesijos konkursas.


studijos

Mokyklos renovacija: orientacija – bendruomenė

Siūloma atverti pirmo aukšto holą į pietų pusę – stadioną.

Projektuojant naujas, gaivinant esamas miestų erdves ar pastatus pritaikant naujai funkcijai, gyventojų balsas dažnai lieka neišgirstas, o miestiečiams aktualūs sprendimai priimami už uždarų durų. Ar dialogas tarp skirtingų interesų grupių gali tapti realybe? Atsakymų ieškojo bendruomenėje ilniaus dailės  akademijos  Aukštųjų  studijų  fakulteto  Architektūros  katedros  absolventės  Evelinos  Vasiliauskaitės baigiamajame darbe „Socialiai orientuotos  Architektūros  metodas  praktikoje.  Palangos  pradinės  mokyklos  renovacija  su  praplėtimu“  (darbo  vadovė  Aušra Siaurusaitytė-Nekrošienė) ne tik kalbama apie socialiai orientuotos  architektūros  metodą,  bet  ir  pristatomi  Palangos  pradinės  mokyklos renovacijos sprendimai. E.  Vasiliauskaitė,  baigiamajame  darbe  apibendrinusi  mokyklos  bendruomenės  poreikius,  paaiškėjusius  viename  iš  tyrimo  etapų  vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse, priėjo prie išvados, kad pradinės mokyklos pastatas universalus, tačiau visiškai neišnaudojamas. Mokykla  noriai dalytųsi erdvėmis su vietos bendruomene, tačiau sykiu stokoja  tam  tikrų  funkcinių  zonų.  Taigi,  ieškota  kompromiso,  atitinkančio  tiek  mokyklos, tiek vietos bendruomenės lūkesčius. 

V

54 

2018 (Nr. 2)

Projekte siūloma palikti esamas mokyklos patalpas ir įrengti priestatą, skirtą neformaliajam švietimui. Mokykloje egzistuojantis, tačiau šiuo  metu  nenaudojamas  observatorijos  bokštas  būtų  atviras  abiem  bendruomenėms, o priestate esanti salė galėtų būti pritaikyta ne tik visuomeniniams renginiams, bet ir veikti kaip mokyklos sporto salė.  Teorinėje darbo dalyje E. Vasiliauskaitė nagrinėjo socialiai orientuotos architektūros pavyzdžius – ieškojo metodikos kurti tokią architektūrą.  Autorė priėjo prie išvados, kad universalaus metodo negali būti – kiekviena situacija yra unikali ir tik ją detaliai išanalizavus galima kalbėti apie  metodą,  kuriuo  būtų  remiamasi  įgyvendinant  konkretų  projektą,  nepriklausomai  nuo  to,  ar  projektuojamas  naujas  objektas,  ar  perplanuojamas jau esamas.  Išanalizavus tokios architektūros pavyzdžius pasaulyje, padaryta išvada,  kad  bendruomenės  įtraukimas  į  kūrybinį  procesą  –  svarbiausias  sėkmingų ir tęstinumą turinčių projektų kriterijus. Tad praktiniame darbe  esminiu elementu tapo būtent bendruomenės poreikių analizė ir jos bendradarbiavimas kuriant projektinius pasiūlymus.


Tikslas – išsaugoti išskirtinę architektūrą Praktiniam darbe  pasirinkta  Palangos  pradinė  mokykla.  Vienas  tokio  pasirinkimo  motyvų – architektų bendruomenėje aktuali diskusija XX a. pabaigos architektūros įprasminimo  tema. Nevykstantis pokalbis tarp architektų ir  visuomenės apie pastato potencialą, jo pritaikymo  galimybes  dažnai  reiškia  statinių  konservavimą ir galiausiai nugriovimą.  Palangos  mokykla  –  vienas  tų,  ant  griovimo  slenksčio  atsidūrusių  pastatų.  Jau  kurį  laiką atidėliojamas mokyklos esminės renovacijos klausimas – diskutuojama dėl jos funkcionalumo.  Pastaruoju  metu  mokykloje  atliktas  tik  kosmetinis  fasado  remontas,  nesprendžiantis  pagrindinių  pastato  problemų.  Pagal  2016-aisiais parengtą naują detalųjį planą buvusi rekreacinė ir visuomeninė kvartalo paskirtis  būtų  keičiama  į  komercinę.  Planuojamas  miestui nebūdingas ypač tankus užstatymas,  orientuotas ne į miestiečius, o į turistus. Tokia  situacija nėra palanki Palangos gyventojams, 

tačiau, norint  keisti  esamą  padėtį,  reikia  stiprios  vietos bendruomenės ir svarių jos argumentų.  Stengdamasi suprasti ir įvertinti Palangos pradinės mokyklos būklę ir kontekstą, baigiamojo darbo autorė pasirinko tris analizės pjūvius: urbanistinį, architektūrinį ir sociokultūrinį.  Palangos  pradinė  mokykla  yra  kurorto  centrinėje dalyje, pastatas matomas tik įvažiavus į miesto  centrinę  dalį,  judant  pagrindinėmis  gatvėmis.  Pradinės  mokyklos  situacija  miesto  kontekste  yra  patogi:  arti  esantys  viešosios  paskirties  objektai,  orientuoti  į  švietimą,  tame  pat  kvartale  įkurta  Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla, sporto maniežas,  svečių namai. Nenaudojamame pietiniame sklype  yra du apleisti garažai. Nagrinėjamas  kvartalas  patenka  į  kultūros  paveldo  apsaugos  zoną,  išskyrus  patį  mokyklos  pastatą.  Paveldosaugininkų  saugomas  tik  Vlado  Jurgučio  mokyklos  pastatas,  kuris  yra  seniausias  statinys kvartale (mokykla čia įkurta 1921 metais). Palangos  pradinė  mokykla  (originaliai  projektuota  kaip  Pionierių  rūmai)  užbaigta  1984-aisiais,  projekto  autoriai  –  architektų  pora  Gintas  Likša  ir 

Irena Likšienė. Ugdymo įstaiga vėliau turėjo būti  praplėsta,  įrengiant  jaunimo  teatrą,  pastačius  žiemos sodą ir baseiną. Observatorija buvo elementas,  jungęs  tris  ašis:  tai  observatorija-mokykla,  observatorija-žiemos  sodas  ir  observatorija-baseinas.  Patvirtinti  ir  tik  suplanuoti  lauko  teritorijos  sutvarkymo,  tam  tikros  mažosios  architektūros  sprendimai  atskleidė  projekto  idėjos vientisumą ir vizijos detalumą. Šalia pradinės  mokyklos  planuotas  abiturientų  sodas  taip  pat  iliustravo nuolat augančios, judančios ir besiformuojančios erdvės koncepciją. Kvartalo teritorijoje  taip  pat  buvo  numatytas  lauko  amfiteatras  (šalia Vlado Jurgučio mokyklos), prie tarp abiejų mokyklų esančio stadiono buvo suplanuotos  lauko tribūnos.  Kvartalo  teritorijoje,  tarp  visų  objektų,  buvo  projektuojamas  uždaras  pėsčiųjų  takų  tinklas,  kurio  dalis  buvo  įrengta  ties  jau  buvusia  Vlado  Jurgučio  mokykla  ir  naujai  pastatyta  pradine  mokykla. Kita takų sistemos dalis liko neįrengta,  tačiau žmonių natūraliai pravaikščiota numatytomis architektų kryptimis.

Naujai formuojamomis lauko erdvėmis siūloma ne tik papildyti pastato programą, suteikti jai lankstumo, bet ir išryškinti jau suformuotos aplinkos stiprybes.

55


studijos

Mokyklos interjere dėmesys kreipiamas į mobilumą – galimybę pritaikyti vidaus erdves įvairiems užsiėmimams.

Sovietmečio pastatui – modernūs sprendimai Baigiamojo darbo autorė projektu siekė pasiūlyti  geriausią ir aktualiausią renovacijos planą Palangos pradinės mokyklos bendruomenei.  Projektuojamas  naujas  priestatas  būtų  skirtas  bendruomenės centrui (vaikų skaityklai ir Trečiojo amžiaus universitetui), kuris užbaigtų vienintelį asimetrišką puslankio formos tūrį (turėjusį virsti  jaunimo teatru) ir uždarytų ašį, aplink kurią orientuojamos mokyklos erdvės ir vyksta pagrindinis  žmonių judėjimas. Kadangi  esamas  pastatas  yra  unikalios  išvaizdos,  savo  vidaus  planu  ir  išorės  geometriniais  fasadų  sprendimais,  nauji  objektai  formuojami  remiantis  archetipinėmis-grynosiomis  formomis, savo tekstūra kontrastuojančiomis su  esamu  pastatu.  Visi  objektai  teritorijoje  matomi  individualiai ir bendroje švarių bei nesikartojančių formų kompozicijoje.  Projektuojama  lauko  klasė  –  šiltnamis  su  papildoma  maža  virtuvėle.  Šis  paviljonas  galėtų  būti  naudojamas  tiek  mokyklos,  tiek  vietos  bendruomenės poreikiams, pavyzdžiui, kulinarijos, sodininkystės kursams. Taip pat jame galėtų  vykti  teminės  pamokos  mokiniams  (pavyzdžiui,  pasaulio pažinimo užsiėmimai). Magistrantės  darbe  pateiktoje  koncepcijoje  siūloma  išsaugoti  ir  įveiksminti  šalia  mokyklos  56 

2018 (Nr. 2)

esantį vaismedžių sodą, kuris svarbus visoms  vietinės bendruomenės amžiaus grupėms. Požeminiame  aukšte  projektuojamos  su  universalia  sale  susijusios  zonos.  Siūlomi  du  patekimo būdai (kartu ir dvi reikalingos evakuacinės  laiptinės).  Pirmasis  –  iš  mokyklos  pusės, skirtas salės naudojimui sporto tikslams,  antrasis  –  iš  bendruomenės  centro,  skirtas  atviro renginio žmonių srautui. Taip pat požeminiame aukšte numatoma įrengti vaikų daiktų spinteles ir rūbinę.  Pirmame  aukšte  įrengiamas  į  dvi  puses  orientuotas  pagrindinis  įėjimas,  jungiantis  bendruomenės centrą ir mokyklą. Jis yra pasiekiamas  ir  iš  observatorijos  bokšto.  Pirmame  aukšte  išdėstytos  lankstesnės  mokyklos  funkcijos:  maitinimo  įstaiga,  teminės  klasės  (muzikos,  geografijos  ir  etikos).  Taip  pat  yra  pirmosios  pagalbos  punktas  ir  sociologo  kabinetas. Visos pirmame aukšte esančios zonos vasarą  gali  būti  atviros  miestiečiams.  Valgyklos  erdvę galima praplėsti, nes ji įrengta prie atskiro įėjimo, todėl čia gali būti rengiami įvairūs  banketai, nuomojama salė koncertui (kadangi  šalia amfiteatras-salė), privatiems renginiams. Teminės klasės, esančios pirmame aukšte,  ne  mokyklos  sezonu  galėtų  būti  pritaikomos bendruomenės funkcijoms, nuomojamos 

privačioms pamokoms ir pan. Jose būtų naudojami moduliniai baldai.  Antrame  ir  trečiame  mokyklos  aukštuose  planuojamos  tik  pradinės  klasės.  Iš  trečio  aukšto  galima  tiesiogiai  patekti  į  observatorijos  bokštą,  o  iš  antrojo  –  į  bendruomenės  centrą,  skaityklą  ir  terasą.  Šiais  įėjimais  būtų  pratęsiama  pastato  kompozicinė  ašis.  Mokslo metais ši plati, laiptuota bendroji erdvė galėtų tapti vaikų žaidimams skirta zona. Erdvę  užpildytų interaktyvūs moduliniai elementai, ji  būtų  nuolatos  keičiama,  pritaikoma  prie  įvairių veiklų. Visos vidaus erdvės būtų paliekamos neutralios, švarios (šiuo atveju baltos) tam, kad išryškėtų erdvių kompozicija. Interjere siekiama  paryškinti  vertingąsias  detales,  pavyzdžiui,  geometrinį grindų raštą. Priestatui  jungiantis  su  jau  esamu  mokyklos pastatu, interjere būtų įrėminamas silikatinis  plytų  raštas,  kuris  primintų  pastato  paprastumą, sykiu vertingumą. Baigiamojo  darbo  autorė  tikisi,  kad  atliktas  tyrimas  pastūmės  mokyklos  bendruomenę  aktyviau  domėtis  mieste  vykstančiais  procesais,  imtis  iniciatyvos  atstovaujant  savo  interesams, o miesto savivaldybę – atsižvelgti į bendruomenės lūkesčius strateguojant tolesnį mokyklos pastato likimą. 


Siūlomų sprendinių teritorijos planas.

57


Visos nuotr. G. Balčyčio

asmenybė

Gintaras Balčytis – architektūrinės Kauno ambicijos Gintaras Balčytis – įsimintiniausias 2017 m. Kauno menininkas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) premijos laimėtojas, vienas naujosios Kauno autobusų stoties architektų. Su G. Balčyčiu susitikome jo darbo vietoje Kauno centre. Kalbėjomės sėdėdami prie didelio, apskrito stalo, o klausant atsakymų į klausimus mano žvilgsnis vis nuslysdavo didžiulės, sieną užstojančios lentynos, nukrautos knygomis ir žurnalais apie architektūrą, link. 58  2018 (Nr. 2)

Kauno autobusų stotis (2017 m.), projekto architektas – Gintaras Balčytis, architektai – Kęstutis Vaikšnoras, Paulius Vaitiekūnas, Jurgita Šniepienė. G. Balčyčio nuotr.

Jurgita RAUDONYTĖ

aip nusprendėte tapti architektu ir ar kada buvo kilę minčių, kad reikėjo rinktis kitą specialybę? Tuo metu,  kai  mokiausi  dailės  mokykloje,  didelių  architektūros  pavyzdžių,  žurnalų  nebuvo,  o  ši  sritis  mane intrigavo. Išties, anksčiau norėjau būti geologu.  Mane visą laiką traukė tapyba, tačiau anais laikais buvo kita priėmimo tvarka, tapyba ir skulptūra buvo specialybės, į kurias įstoti būdavo  praktiškai neįmanoma, nes priimdavo po vieną ar du žmones, o į vieną  vietą apie 50 pretendentų. Dėl šių priežasčių net nebandžiau... Įstojau į Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultetą ir ten pritapau, vėliau minčių kažką keisti nekilo. Man meninis profilis – kaip gyvenimo būdas. Techninio ar kitokio pobūdžio darbai manęs  nelabai ir traukė. 

K


Kuo žavėjotės, kas Jus įkvėpė studijų metais ir karjeros pradžioje? Studijų universitete metu didelės informacijos  sklaidos apie architektūrą nebuvo. Leido kelis  žurnalus, kuriuos buvo galima pavartyti bibliotekos spec. skyriuje, tačiau laisvai prieinamos  informacijos stigo.  Visiems  prieinamas  buvo  prancūzų  architektūros  žurnalas  L‘ Architecture d‘Aujourd‘hui,  kurį  visi  skaitėme.  Beje,  leido  ne  originalų  žurnalą,  o  Maskvoje  nukopijuotą  jo  versiją.  Tuo  metu  kaip  tik  kilo  postmodernizmo  banga  ir,  aišku,  visus  mus,  jaunus  architektus, tai labai intrigavo. Iki to laiko dominavo  funkcionalizmas,  kuris  buvo  labai  paprastas,  nieko  nestebino.  Į  istorinę  architektūrą  atsigręžęs postmodernizmas kėlė didesnį susidomėjimą – didesnė formų įvairovė, buvo galima  kurti įdomesnius dalykus.  Iš architektų žavėjo Aldo Rossi ankstyvieji  darbai.  Kaip vertinate monolitinę, masyvią sovietinę architektūrą? Ji yra labai įvairi ir netgi sovietiniais laikais pavykdavo pastatyti vieną kitą neblogą pastatą.  Maždaug 1985–1995 m. buvo jaučiama didelė  japonų  architektūros  įtaka,  paskleista  architekto Kenzo Tange. Iš to kilo brutalizmo architektūra  ir  atsirado  išskirtinių  pastatų,  kaip,  sakykime,  Vilniaus  koncertų  ir  Sporto  rūmai  arba XIX forto monumentas Kaune.  Šie  statiniai  ir  iš  šių  dienų  perspektyvos  žiūrint išliko gana neblogais brutalizmo architektūros  pavyzdžiais.  O  štai  „Žilvino“  (arch.  A.  Lėckas)  poilsio  namų  kompleksas  Palangoje iki šiol nėra pralenktas – manau, kad geresnio pastato, kaip architektūros kūrinio, Lietuvoje nėra. 

Tačiau ši architektūra žymi ne tai, kuo buvome,  o  kuo  norėjome  būti.  Tuo  metu  dauguma  žmonių  gyveno  kaimuose,  o  ši  architektūra  atspindi norą keltis į miestus, tapti vakarietiškosios  kultūros dalimi. Ne visi tikslai buvo pasiekti, du  dešimtmečiai  visgi  gana  trumpas  laikas,  tačiau  architektūra išties pavyko. Jeigu Jums duotų visišką kūrybinę laisvę sukurti vientisą pastatą, ir eksterjerą, ir interjerą, ar imtumėtės? Ir kokios architektūrinės krypties pastatas tai būtų? Interjerus  esu  kūręs  karjeros  pradžioje,  dabar to nebedarau.  Interjerai  –  atskira  sritis,  jokiu  būdu  negaliu  pasakyti,  kad  ji  prastesnė  nei  architektūra.  Sukurti gerą interjerą – sunki, daug darbo reikalaujanti užduotis.  Tačiau tokį pastatą projektuoti apsiimčiau.  Dėl  krypties  –  nežinau.  Nemėgstu  hipotetinių klausimų. Architektūra – kūrybos sritis, iš kitų  išsiskirianti  tuo,  kad  privalo  turėti  užsakovą.  Architektai  projektuoja  pagal  užduotas  sąlygas  ir  kliento norus.  Būna užsakovų, kurie architektui leidžia daryti tai, ką jis nori, tačiau visgi negalėčiau atsakyti, ką daryčiau gavęs tokią laisvę.  Ir  laisvės  negali  būti  be  atsakomybės.  Visi  kūrėjai  turi  kažkokių  kūrybinių  stabdžių.  Net  tapytojai, kurie daro ką nori ir kaip nori, neturi reglamentuojančių  įstatymų  kaip  architektai  –  gali  tapyti rankomis, kojomis, kaip tik sugalvoja. Tačiau paveikslai vis tiek yra kaip paveikslai. Tikriausiai,  gavus  visišką  kūrybinę  laisvę,  pradinė  idėja  būtų  visiškai  kitokia  nei  galutinis  rezultatas. Viena kūrybinė mintis sukeltų kitą, judant pirmyn gimtų pastatas – laisvai kuriant sunku iš anksto numatyti, koks bus rezultatas. 

Pastato pastatymas – komandinis darbas. Kaip Jums sekasi bendrauti su inžinieriais? Ar dažnai jie stabdo Jūsų kūrybinę viziją? Kuo ilgiau  dirbi  vienoje  srityje,  tuo  daugiau  išmoksti. Inžinerinių žinių neišvengiamai atsiranda,  nes tai neatsiejama nuo architektūros.  Pastate yra labai daug inžinerinių dalių – pradedant  pastato  konstrukcija,  baigiant  šildymu  ir  elektros išvedžiojimu. Architektas yra viso proceso pradžia ir pabaiga, jo darbas – neduoti nerealių užduočių, kurių negalima įgyvendinti.  Kol  kas  su  inžinieriais  bendrauti  man  sekasi  visai neblogai, galbūt todėl, kad neturiu išskirtinių  pastatų su begaliniu biudžetu. Dėl to nėra ir nerealių vizijų. Visgi, jeigu biudžetas būtų neribotas,  galbūt požiūris taptų kitoks...  Tačiau dar studijų laikais dėstytojai sakė, kad  jeigu gali padaryti maketą iš popieriaus, vadinasi,  stovės  ir  pastatas.  O  šiandien  kompiuterinės  prog ramos,  naujos  technologijos  leidžia  įgyvendinti sprendimus, kurių prieš 20 metų niekas nebūtų pasiryžęs daryti.  Svarbu  nepamiršti,  kad  architekto  darbas  –  padaryti logišką projektą. Viską galima pastatyti,  tačiau turi būti tikslas tai daryti.  Ar galite išskirti tris gero projekto ypatybes? Mano supratimu, vienas svarbiausių dalykų pastate – funkcija. Jos neišpildantis pastatas nebus  geras.  Visų antra, jis turi atitikti vietos dvasią. Tai nereiškia, kad senamiestyje statomas pastatas turi  imituoti senovę, o naujamiestyje būti itin modernus. Naujas statinys gali su jais kontrastuoti, būti  kitaip priderintas, tačiau pastatas turi atitikti urbanistinę vietos dvasią. Ir  galiausiai  –  tai  turi  būti  architektūros  meno kūrinys. 

O kaip vertinate Kauno tarpukario architektūros palikimą? Kauno modernistinė  architektūra,  atsiradusi  per  du  pirmosios  nepriklausomybės  dešimtmečius, vertinga jau vien tuo, kad sukūrė Lietuvos  architektūros  mokyklą.  Iš  jos  atsirado  visi tie, kurie dirbo pokariu ir vis dar dirba, taigi, būtų labai keista, jeigu sakyčiau, kad ji nevertinga.  Yra ikoniniai pastatai – Pieno centras, KTU  Chemijos  fakultetas,  pastatytas  kaip  karinės  pramonės laboratorija, Centrinis paštas, Karininkų ramovė...  Svarbūs  ir  foniniai  pastatai,  gyvenamieji  namai,  kurie  rodo  tam  tikrą  epochą.  Vilniaus  barokas  rodo  LDK  pasiekimus  ir  gyvenimo  būdą  būtent  tuo  laikotarpiu  bei  turi  išskirtinę  reikšmę  ne  tik  Lietuvos  mastu.  O  štai  Kauno  modernistinė  architektūra  rodo,  kuo  gyvenome pirmosios nepriklausomybės periodu.  Individualus gyvenamasis namas Kačerginėje (2018 m.), projekto architektas – Gintaras Balčytis.


asmenybė Koks šiuolaikinės architektūros statinys Jums labiausiai patinka, ką laikytumėte pavyzdiniu pastatu? Pasaulyje pastatų  labai  daug,  ir  labai  gerų  pavyzdžių. Tačiau išskirti kažkokį, kad turi būti tiktai  toks... galėčiau, bet nenorėčiau.  Man  patinka  pastatai,  kurie  yra  architektūros  meno  pavyzdžiai.  Yra  daug  madingų,  šiuolaikinių statinių, kurie tikrai neblogi. Tačiau, kaip  ir visoje kūryboje, yra daug kūrinių, atitinkančių  šiandienos dvasią, tačiau neaišku, kaip jie atrodys po 50 ar 100 metų.  Architektūrinis objektas – ilgaamžis kūrinys.  Jeigu jis neteks prasmės po 50 metų, dar gal ir  ne  taip  baisu,  tačiau  jei  žmonės  jo  nebesupras  po 10, jau negerai, jis neatlieka savo funkcijos.  Šiaip  ar  taip,  yra  gal  ne  tiek  pastatų,  kiek  architektų,  kurių  kūryba  intriguoja.  Vienas  tokių  būtų  šveicarai  „Herzog  &  de  Meuron“.  Jie  įdomūs ne tik projektuojama forma, bet ir naujomis  technologijomis,  kurias  pasitelkę  sukuria  labai  įprasminančią  architektūrą  tiek  vietos,  tiek  pasaulio  kontekste.  Taip  pat  patinka  kitas  šveicaras  Peteris  Zumthoras,  kuris  savo  sąlyginai  paprastomis  formomis  kuria  intrigą,  perteikiančią  kūrinio idėją, jo darbai turi dvasią.  Tokie kūriniai ilgaamžiai. Daug yra neblogai  atrodančių pastatų, tačiau tai labiau fasadinė išraiška,  kuri  sudaro  bendrą  miesto  foną,  įvaizdį.  Ir  tai  viena  architektūros  funkcijų  –  kurti  miesto  vaizdą.  Kaip  jau  minėtas  Kauno  tarpukario  architektūros pavyzdys – atskiri gyvenamieji pastatai  nėra kažkuo ypatingi, bet jie sukuria gerą miesto atmosferą. Tai vienas urbanistikos uždavinių.  Architektūra nėra tik fasadinė išraiška. Architektūra – tai šviesa ir erdvė tiek pastato išorėje,  tiek  viduje.  Kaip  pavyksta  atrasti  erdvės  ir  šviesos dermę, taip ir architektūra pavykus arba ne. 

60 

2018 (Nr. 2)

Daug kalbate apie tai, kad pastatai turi derėti tarpusavyje, kurti miesto vaizdą ir nuotaiką. Pats esate kaunietis, taigi, apie šį miestą ir norėčiau pasiteirauti – kaip manote, kokių atnaujinimų reikia architektūriniam Kauno įvaizdžiui? Bet kuri  apleista  vieta  reikalauja  atnaujinimo.  Visais laikais miestuose vyko pokyčių, ir jie turi  vykti. Nesvarbu, ar tai UNESCO paveldo objektas,  ar  šiaip  miestas,  jeigu  niekas  nevyks,  po  kažkiek laiko jis degraduos ir neliks gyvybės.  Taip ir Kaune – nekalbant apie periferinius rajonus, tačiau pačiame mieste, Naujamiestyje, yra  daug vietų, kur turėtų būti pastatų, o ne plynių.  Arba  priešingai  –  pastatai,  kuriuos  laikas  nugriauti  ir  statyti  kažką  nauja.  Labai  daug  tokių  vietų.  Jeigu konkrečiau, važiuojant Karaliaus Mindaugo prospektu iš Šančių pusės visas pramonės  rajonas  turėtų  būti  naujai  suprojektuotas,  naujai  pastatytas.  Žemosios  Fredos  krantinė  –  puiki  vieta  miesto  centro  plėtrai,  Laisvės  alėjos  kiemai  reikalauja  pokyčių...Tik  gaila,  kad  Kaunas  mažėja.  Mažėja  gyventojų,  o  su  jais  menksta  ir  pastatų  poreikis.  Architektūra  labai  priklauso  nuo  žmonių,  gyvenančių  mieste,  jų  skaičiaus. Grįžkime prie Jūsų kūrybos. Ar stebite tolesnį savo pastatų gyvenimą: erdvių nuomininkus, pokyčius interjere, erdvių pritaikymą prie ten dirbančių žmonių poreikių? Nesu iš tų architektų, kurie gyvena savo pastatų  gyvenimą.  Aišku, rūpi, kaip tie pastatai gyvena, kas su  jais vyksta, bet nesu iš tų, kurie galvotų, kad negali  būti  kažkaip  kitaip.  Pastatas  yra  funkcinis  dalykas ir, jeigu kinta pastato funkcija, tai ir pastatas turėtų keistis. 

Individualus gyvenamasis namas Kačerginėje (2009 m.), projekto architektas – Gintaras Balčytis.

Kuris projektas buvo sudėtingiausias, pareikalavo daugiausia pastangų ir kuriuo įveiktu iššūkiu labiausiai didžiuojatės? Architektūra, ypač  dideli  projektai,  nėra  vieno  žmogaus.  Individualų  gyvenamąjį  namą  suprojektuoti gali vienas žmogus, bet dideli objektai –  komandinis darbas.  Naujoji autobusų stotis – vienas tų pastatų,  kuriuo gali didžiuotis visa komanda.  Tai puikiai matomas, kaip ir muziejai ar teatrai, miesto vaizdą formuojantis pastatas. Tokius  statinius visi vertina rimčiau. Manau,  kad  tai  pavykęs  projektas,  kuriam  įgyvendinti  reikėjo  įveikti  daug  iššūkių.  Mūsų  masteliais  žiūrint,  tai  didelis  objektas,  kuriam  buvo skirta gana mažai vietos, ir funkcija sudėtinga.  Pastatas  yra  Naujamiestyje,  kur  teko  atkreipti  dėmesį  į  urbanistinį  planavimą,  architektūros paveldo taisykles.  Dar nekviečia projektuoti Vilniaus stoties? Jau  vien  šis  pajuokavimas  parodo,  kad  Kauno  stoties projektas – tikrai vykęs.  Na, o jeigu kviestų projektuoti naują autobusų stotį Vilniuje, neabejotinai kažką galvotume ir  eitume siūlyti.  Pastatas  Vilniuje  šiuo  metu  tikrai  gana  apleistas,  nelabai  tinkamas  pagal  situaciją,  tačiau  viskas  priklauso  nuo  daug  veiksnių  –  vienas  jų  yra  miesto  požiūris  į  visą  urbanistinį  procesą.  Vienu  ar  kitu  keliu  ši  autobusų  stotis  irgi  turės  būti sutvarkyta.  Visgi,  situacija  Vilniuje  kitokia.  Tai  tikras  transporto mazgas, kur greta yra autobusų stotis, traukinių stotis ir miesto viešasis transportas.  Šiuo atveju vien tik graži stotis didelės pridėtinės  vertės neduotų – ten reikia didesnių, globalesnių  sprendimų.  Kaune tos problemos nebuvo – autobusų ir  traukinių  stotys  yra  kelių  šimtų  metrų  atstumu,  nėra tiek daug eismo vienoje vietoje.  Per pokalbį ne pirmą kartą pabrėžiate urbanistinius miesto erdvių sprendimus, jų svarbą. Kaip vertinate projektą „Kaunas tvarkosi“, kai tvarkomos gatvės, restauruojama daug istorinių pastatų fasadų? Nepaisant  to,  kad  yra  daug  diskutuotinų  ir  abejotinų sprendinių, „Kaunas atsinaujina“ – geras,  pozityvus  dalykas.  Kaunas  buvo  gana  apleistas  miestas  ir  sunku  buvo  tikėtis  greitų  pokyčių.  Jeigu  prieš  kelerius  metus  kažkas  būtų  pasakęs,  kad  tiek  daug  fasadų  bus  atnaujinta,  taip smarkiai pagerės miesto nuotaika, nebūčiau  patikėjęs.  Dabar  architektūrinę  miesto  plėtrą  planuoja  ne administracija ir ne prie žemėlapio atsisėdęs  ir  kažką  nusprendžiantis  strategas.  Ją  planuoja  žmonės, investuojantys į pastatus pinigų. Miesto 


administracijai reikėtų juos skatinti ir kreipti teisinga  architektūrine linkme.  Ar visi žingsniai yra teisingi? Kiekvienas turi savo  viziją ir kelius jai įgyvendinti. Nesakau, kad kitų vizijos blogos, jos tiesiog šiek tiek kitokios nei mano. Kad  kartais  kažkas  vyksta  ne  taip,  kaip  turėtų,  nėra  baisus  dalykas.  Viskas  negali  būti  idealu,  be  to, niekada ir netikėjau idealiais sprendiniais. Architektūra turi labai daug atspalvių, o galutinį rezultatą  lemia daug veiksnių: pinigai, gebėjimas juos panaudoti,  bendras  supratimas...  Architektūra  jau  kažkur  apačioje.  Architekto tikslas – padaryti geriausiai, kaip gali.  Gal ne visi architektai įdeda daug širdies, tada ir rezultatas būna vidutiniškas, tačiau ir toks, palyginti su  tuo, kas buvo, jau yra gerai.  O Jums pačiam svarbios kitų žmonių pastabos, patarimai? Svarbios.  Nebūtina  visada  daryti  taip,  kaip  pataria,  bet visada reikia įsiklausyti, apsvarstyti, ką sako kiti.  Tik  kvailys  gali  būti  įsitikinęs,  kad  viską  žino  ir  jam  nereikia jokios pagalbos iš šalies.  Pats stengiuosi išgirsti viską, kas man sakoma,  tačiau atsirenku, į kurias pastabas kreipti dėmesį.  Jūsų darbas gana sudėtingas ir susidedantis iš daugelio etapų. Ar yra darbo elementų, kurių mielai nedarytumėte, perleistumėte kažkam kitam? Lietuvoje įprasta, kad architektas daro viską: sukuria idėją, pastato struktūrą, teikia architektūrinius  pasiūlymus, jį projektuoja, o paskui daro darbo brėžinius, pagal kuriuos reikia pastatą statyti.  Štai kitose šalyse įprasta praktika, kad architektas kuria tik architektūrinę dalį, o darbo brėžinius padaro statybų įmonės. Tai šitą etapą ir aš mielai praleisčiau, nes tai jau ne kūrybinis darbas, o techniniai  dalykai, kad pastatas būtų šiltas ir gerai stovėtų.  Taip pat pas mus istoriškai susiklostę, kad architektas yra ir projekto vadovas. O projektas susideda  iš daug punktų (didesniam pastate ir iki 25 dalių): ir  elektros  instaliacija,  ir  priešgaisrinė  sauga,  ir  daug  kitų dalykų. Taigi, projekto vadovas turi suvaldyti visus darbo procesus.  Projekto vadovo funkcijų didesniuose pastatuose man kol kas nepavyksta atsisakyti, bet mielai taip  padaryčiau. Projekto vadovas tikrai neturėtų būti architektas, nes tai atima labai daug laiko, energijos,  tai labai atsakinga pozicija. Čia reikia atskiro, patyrusio ir išmanančio žmogaus.  O kaip vertinate egzotinę Rytų šalių architektūrą? Kiek  teko  ten  būti,  tai,  mano  požiūriu,  ten  nelabai  yra šiuolaikinės architektūros. O istorinė architektūra išskirtinė.  Negaliu  atsakyti,  kiek  ji  menotyriniu  požiūriu  vertinga.  Įprasta  manyti,  kad  tai,  kas  turi  kelis 

Galvojame, jog tai, ką turime, viskas yra išskirtinai vertinga, išskirtinai gera ir įvyks žiaurus nusikaltimas, jeigu kažkas kažką pakeis. / Gintaras BALČYTIS /

tūkstantmečius menančią  istoriją,  savaime  vertinga. Turbūt taip ir yra, nes istorija prideda  daug  sluoksnių,  konteksto.  Man  patinka  senoviški, rankų darbo pastatai – į juos persiduoda žmonių šiluma.  Jūs kaip ir suabejojote, ar tikrai viskas, kas sena, yra vertinga? Viskas labai priklauso nuo konkretaus pastato, bet, kalbant apie mūsų paveldosaugininkų požiūrį, manau, kad kultūros paveldo strategija Lietuvoje yra konservatyvi ir pasenusi.  Labai  daug  dalykų  keičiasi,  bet  reikėtų  pakeisti dar daugiau.  Čia ir visų mūsų problema, kad galvojame,  jog  tai,  ką  turime,  viskas  yra  išskirtinai  vertinga, išskirtinai gera ir įvyks žiaurus nusikaltimas, jeigu kažkas kažką pakeis.  Aš taip nemanau. Bet kurioje vietoje, bet  kuriame  pastate  galima  kažką  daryti,  tačiau  viskas priklauso nuo to, kaip daryti. Mes galbūt  neturime  geros  patirties,  bet  pasaulyje  yra daug pavyzdžių, kaip vertingus pastatus  galima  rekonstruojant  truputį  pakeisti  ir  jie  tampa dar geresni, įdomesni, kokybiškesni.  Daug kalbame apie architektūrą kaip meną, pats buvote pripažintas įsimintiniausiu 2017 m. menininku. Kaip manote, ar architektūra kaip meno rūšis sulaukia užtektinai dėmesio? Blogiausia, kad praktiškai neturime architektūros kritikos – nei profesionaliu, nei mėgėjišku lygmeniu. 

Tai problema.  Žmonės  į  architektūrą  žiūri kaip į statinius, kurie papuošia arba nepuošia miesto. Tačiau apie architektūrinę kokybę,  apie  pastatą  kaip  meno  objektą,  tendencijas,  erdvės kūrimą – o architektūra ir yra ne tik fasadai, bet ir erdvės kūrimas – nėra jokių straipsnių, rubrikų.  Turime  profesionalių  recenzijų  apie  naujas  knygas,  filmus,  teatro  pastatymus...  Apie  architektūrą  niekas  nerašo,  nėra  recenzijų  laikraščiuose, žurnaluose. Dėl to kyla problema –  viešojoje erdvėje vyrauja asmeninė nuomonė,  kuri, jei esi labiau žinomas, priimama kaip neginčijama, o jei mažiau, lieka neišgirsta.  Architektūros  menotyros  laukas  yra  visiškai tuščias ir, tikiuosi, kad jį kas nors užpildys,  nes yra labai daug, apie ką rašyti. Kad ir šiuolaikinė architektūra – visi rašo, kad stiklinės dėžutės  ir  panašiai.  Galima  pagalvoti,  kad  mūrinės  dėžutės  jau  gerai,  o  stiklinės  –  savaime  blogai. Bet viskas daug sudėtingiau...  Tam,  kad  galėtume  vertinti,  reikia  turėti  atramos  taškų,  domėtis,  žinoti  tendencijas,  kontekstus.  Nesidomint  nėra  kritikos,  yra  tik  patinka arba nepatinka.  Panašiai  kaip  su  moderniais  paveikslais  –  jeigu  tuo  nesidomi,  tai  tiesiog  pasakysi,  kad  čia  teplionė,  nesąmonė.  Tokių  paveikslų  gali  bet kas prikepti kiek tik nori.  Bet kuo labiau domiesi, tuo daugiau spalvų pamatai, sudėtingų dalykų. Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“ ar tik raudonai nudažyta drobė įgauna papildomų poteksčių, jei  matai ne tik dažais nudažytą paveikslą.  61


regionų plėtra

Anykščių ambicijos auga kasdien

Ant Šeimyniškėlių piliakalnio giedama Tautiška giesmė. A. Falkausko nuotrauka

Pastaraisiais metais Anykščiai tapo ta vieta, kurią iš naujo atrado bemaž visos šalies gyventojai. Atsidarę unikalūs traukos objektai, nuostabus kraštovaizdis, galimybė pasimėgauti SPA procedūromis – priežastys, dėl kurių tūkstančiai žmonių važiavo į šį miestą. Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis TUBIS tiki, kad visa tai tėra rajono ryškesnės plėtros pradžia.

Skatina kurti kuo daugiau darbo vietų rieš kelerius  metus  miestas  pats  buvo  nustebęs  –  atidarius  Anykščių  medžių  lajų  taką,  norinčių  juo  pasivaikščioti  nusidriekė eilės. Antplūdis buvo toks  didelis, kad vietos verslininkai nebuvo tam pasiruošę, trūko maitinimo ir nakvynės įstaigų, miesto svečiai pasigesdavo kitokių pramogų. „Šiandien  nebesulauktume  nusiskundimų,  kad atvykusieji aplankyti Anykščių neturi kur papietauti,  išgerti  kavos.  Vietos  verslininkai  tikrai  nesnaudė  ir  pasinaudojo  galimybe.  Nežadame  užmigti ant laurų ir toliau kuriame plėtros planus, 

P

62 

2018 (Nr. 2)

įgyvendiname verslo  skatinimo  programas“,  –  kalbėjo meras K. Tubis. Anykščių  rajono  savivaldybėje  yra  sukurta  smulkiojo  ir  vidutinio  verslo  skatinimo  sistema.  Pagal  ją  verslininkams,  sukūrusiems  penkias  ir  daugiau  naujų  darbo  vietų,  taikomos  mokestinės  lengvatos:  jie  gali  būti  atleidžiami  nuo  žemės ir turto mokesčio iki 3 metų.  Kasmet  skiriama  vis  daugiau  lėšų  smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo programai. Antai  2017 m. jai panaudota 33,3 tūkst. eurų, šiais metais  numatyta  skirti  40  tūkst.  eurų.  Viešųjų  paslaugų verslui organizuoti skirta 59,8 tūkst. eurų.  „Nors  Anykščiai  prioritetu  pasirinko  turizmo  vystymą  ir  kurorto  statuso  siekį,  galime 

pasidžiaugti žemės  ūkio  ir  gamybos  plėtra.  Pavyzdžiui,  rajone  veikianti  danų  kapitalo  įmonė  „Balticsofa“  yra  įkūrusi  du  gamybos  cechus  –  siuvyklą ir baldų surinkimo, kuriuose dirba apie  120  anykštėnų.  Didžiąją  dalį  savo  produkcijos  įmonė eksportuoja į Daniją ir kitas Skandinavijos  šalis“, – pasakojo Anykščių rajono meras. Jis paminėjo ir ūkininko Audriaus Juškos ūkį, kuris 2017 m. smarkiai plėtėsi, 6 ha teritorijoje pastatyti  nauji  šiltnamiai  ir  6  MW  biokuro  katilinė.  Šiuo metu ūkyje dirba 180 žmonių. Šiltnamiuose  auginami pomidorai ir agurkai, į rinką patiekiama  aukštos  kokybės  produkcija,  kuria  prekiaujama  visuose Lietuvos prekybos tinkluose bei Latvijoje ir Estijoje. 


Užs.

Vizija – išskirtinis kurortas Anykščiams siekiant  tapti  kurortu,  gryninama  koncepcija,  koks  būtų  jų  išskirtinumas  iš  kitų.  „Norime,  kad  tai  būtų  kurortas,  kuriame  kuriasi aukštųjų mokyklų kūrybinių industrijų laboratorijos,  įrašų  studijos,  medijų  kūrėjų  dirbtuvės,  IT  biurai,  rašytojų  ir  menininkų  rezidencijos,  didmiesčių  biurų,  gal  net  ambasadų,  vasaros  rezidencijos,  menininkų  butikai,  amatininkų  manufaktūros,  kūrybinės,  sporto,  sveikatinimo  stovyklos,  konferencinis  turizmas.  Čia  telktųsi  intelektualioji bendruomenė. Situacija ir sąlygos  tam  plėtoti  labai  palankios.  Graži  aplinka,  nedideli atstumai tarp įstaigų, spartus internetas, išmaniosios technologijos, nebrangus būstas, lėtas  gyvenimo  ritmas,  gamta,  regioninis  parkas,  aukštos kokybės kultūros renginiai, išvystyta infrastruktūra, ilgametės kultūros tradicijos“, – vardijo K. Tubis. Jo  teigimu,  tokios  iniciatyvos  plėtojimas  ir  įgyvendinimas  padėtų  spręsti  gyventojų  užimtumo, investicijų į Anykščių rajoną ir aukštesnio  nei  minimalaus  darbo  užmokesčio  problemas.  Įgyvendinant šią iniciatyvą, Anykščių rajone būtų  sudaromos išskirtinės sąlygos plėtoti kūrybines  industrijas kurorte. Kurorto savitumas ir unikalumas trauktų ir užsienio investuotojus. Anykščių  rajono  savivaldybė  yra  numačiusi  2018–2020 m. strateginio veiklos plano priemones.  Pagal  jas  tolesniam  krašto  vystymuisi  turi  būti  sutvarkyta  infrastruktūra,  gerinamos  susisiekimo sąlygos, tvarkomi lankytini objektai, pertvarkomos viešosios erdvės.  Tai  Anykščiams  padės  tapti  išskirtiniu  kurortu,  kurti  naujas  darbo  vietas.  Pagal  numatytą  viziją  įgyvendinamos  priemonės  lems  ekologinių  ūkių  vystymąsi,  bus  kuriami  vietos  verslų  segmentų  klasteriai,  pavyzdžiui,  vaisių  ir  uogų  auginimo  bei  perdirbimo.  Taip  pat  didės  SPA  procedūrų  įvairovė,  vystysis  kiti  susiję  verslai:  natūralių gėrimų gamyba, augalų aromaterapija,  avininkystė,  veltinių  gamyba,  stiklo  ir  taros,  papuošalų gamyba.

Infrastruktūrai – nemažos investicijos Tam, kad būtų sukurta kuo patrauklesnė investicinė aplinka, turi būti paruošta ir gerai sutvarkyta  infrastruktūra. Anykščių rajono savivaldybė pastaraisiais metais įgyvendino nemažai investicinių  projektų,  kurie  pagerino  susisiekimo,  energetikos ir viešąją infrastruktūrą. Anykščių  rajono  savivaldybė  2017  m.  vietinės  reikšmės  transporto  infrastruktūros  objektų  statybai,  rekonstrukcijai  ir  priežiūrai  panaudojo  daugiau  kaip  1,92  mln.  eurų,  iš  kurių  ES  struktūrinių  fondų  lėšos  sudarė  daugiau  kaip  172 tūkst. eurų. Taip pat panaudotos Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos (daugiau kaip  1,24  mln.  eurų)  ir  savivaldybės  biudžeto  lėšos  (513,26  tūkst.  eurų).Šiais  metais  užbaigti  Anykščių medžių lajų takas. R. Kaladės nuotrauka

Anykščių Šaltupio  gatvės  dalies  rekonstravimo  darbai.  Įrengti  nauji  gatvės  pagrindai,  paklota  nauja  asfaltbetonio  danga,  nutiestas  dviračių  takas,  rekonstruoti  šaligatviai,  sumontuoti  nauji  gatvės LED šviestuvai. Taip pat baigti Anykščių A. Vienuolio gatvės  rekonstravimo  darbai,  pradėtos  atnaujinti  Jablonskio ir Obelų gatvės. Naujai nutiestas dviračių takas sujungs Žiburio gatvės taką su Šventosios upės kairiojo kranto taku. Bus rekonstruoti  šaligatviai, gatvę apšvies nauji LED šviestuvai.  Vystant pėsčiųjų ir dviračių takų tinklą, pradėti  statybos  darbai  Šeimyniškėlių  gatvėje.  Šis  pėsčiųjų  ir  dviračių  takas  sujungs  Šventosios  upės kairiojo kranto taką su taku, vedančiu į Niūronių kaimą.  Gerinant  infrastruktūrą  prie  lankytinų  objektų buvo atnaujinta asfaltbetonio danga automobilių  stovėjimo  aikštelėje  Liudiškių  gatvėje  prie  „Laimės žiburio“.Vienas svarbesnių įgyvendintų  projektų  –  Anykščių  kultūros  centro  renovacija,  kuri  pradėta  dar  2008  metais.  Renovacijos  darbų biudžetas siekė daugiau kaip 4,95 mln. eurų,  iš  jų  daugiau  kaip  3,96  mln.  sudarė  valstybės  skirtos lėšos. Anykščių rajono biudžetui kultūros  centro renovacija kainavo 990 tūkst. eurų. Atliekant darbus apšiltintos pastato sienos, cokolis ir  stogas, pakeisti langai ir durys. Suremontuotos  visos administracinės, rūsio patalpos, kino salė,  mažoji salė, teatro studija, choro salė. Anykštėnams buvo labai svarbi šilumos ūkio  pertvarka. Daugelį metų dėl vienintelio kuro šaltinio – brangių gamtinių dujų – Anykščiuose centralizuotai tiekiama šiluma buvo viena brangiausių šalyje. Įgyvendinus šilumos ūkio pertvarkos  projektus  ir  gamtines  dujas  pakeitus  biokuru,  trečdaliu sumažėjo šilumos kaina vartotojams.  Šiuo  metu  6  atskiros  dujinės  katilinės  sujungtos  į  vieną  tinklą,  šiluma  yra  gaminama  iš  vienos  biokuro  katilinės  tol,  kol  užtenka  katilo  galingumo.  2017  m.  pradėta  eksploatuoti  šilumos  trasa  nuo  biokuro  katilinės  iki  Pušyno  mikrorajono, kurios ilgis 1049 metrai. Šių metų kovo 9 d. VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra pasirašė sutartį su UAB „Anykščių  šiluma“  dėl  naujo  biokuro  katilo  sumontavimo 

K. Tubis Anykščių teniso kortų atidarymo šventėje. Anykščių r. savivaldybės nuotrauka

Anykščių miesto  biokuro  katilinėje.  Bendra  projekto suma – 714368,00 Eur, skiriama Europos Sąjungos lėšų – 428621,00 Eur. Mokesčiai už šildymą kai kurių Anykščių  daugiabučių  gyventojams  dar  labiau  sumažėjo atlikus namų renovacijos darbus. Pagal  Anykščių  rajono  energinio  naudingumo  didinimo  daugiabučiuose  namuose  programą  baigti renovuoti 36 daugiabučiai namai – 26  proc. visų mieste esančių daugiabučių. Pavasarį  bus  pradėti  dar  devynių  daugiabučių  namų  renovacijos  darbai.  Jau  yra  parengti  investiciniai  planai,  konkurso  būdu  išrinkti rangovai. Mero K. Tubio teigimu, džiugu, kad renovacija peržengė Anykščių miesto  ribas  ir  pirmas  modernizavimo  projektas  bus įgyvendintas Kavarske. Kitam renovacijos etapui jau yra parengta  14  investicinių  planų.  Gyventojams  pritarus,  šie daugiabučiai irgi sulauks statybininkų.

63


Martyno Mažvydo bibliotekos nuotr.

svetur

M. Mažvydo bibliotekos interjeras – tarp pasaulio geriausiųjų Elena PALECKYTĖ

Jaunos vilniečių architektūros studijos „2XJ“ suprojektuotame Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interjere dera tiek sena, tiek nauja, o erdvėse vietos atsirado ne tik įprastoms bibliotekos funkcijoms, bet ir kino salei ar kūrybinėms dirbtuvėms. Bibliotekos interjero sprendimai buvo įvertinti tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose architektūros konkursuose. Architektas Jokūbas Jurgelis pasakoja, kad maloniausia ne apdovanojimai, o matyti, kad sukurtos erdvės yra panaudojamos veikloms ir mylimos bibliotekos lankytojų. 64 

2018 (Nr. 2)


artyno Mažvydo bibliotekos interjeras susilaukė daug teigiamų įvertinimų. Ar galėtumėte detaliau papasakoti, kokių apdovanojimų gavote? Praėjusių metų  pabaigoje  Šendžene  vykusiuose  tarptautiniuose  erdvių  dizaino  apdovanojimuose  „Idea-Tops“  Nacionalinės  bibliotekos  interjeras  pateko tarp penkių geriausių 2017 metų visuomeninių  projektų  pasaulyje.  Projektas  pripažintas  geriausiu  viešuoju interjeru konkursuose „Mano erdvė 2017“  ir „Geras dizainas“, o konkurse „Lietuvos metų gaminys 2016“ rekonstrukcija įvertinta aukso medaliu.  Projektu taip pat nuolatos domisi autoritetingi tarptautiniai architektūros leidiniai, mokslo ir tyrimų institucijos.

M

Kaip tokią jauną studiją šie įvertinimai nuteikia – ar tikėjotės būti pamatyti pasaulyje? Labiausiai norėjome padaryti savo darbą gerai, nekeliame  sau  užduoties  būti  pastebėtiems.  Laimėjimai  jauniesiems  kūrėjams  suteikia  trūkstamo  pasitikėjimo  savimi,  dėmesys  ir  įvertinimai  tikrai  labai  motyvuoja  ir  skatina  toliau  dirbti  šioje  srityje,  kur  procesas dažnai nebūna labai lengvas. Kaip manote, kodėl būtent jūsų kurtas interjeras nusipelnė visų šių apdovanojimų? Labai sunku atsakyti. Gauti apdovanojimai Lietuvoje  buvo nuspėjami, tačiau Kinijoje – tikrai labai netikėta. Manau, kad gana neįprastas kontekstas, kuriame  buvo  kuriamas  interjeras,  taip  pat  tikrai  nėra  daug  sėkmingų  to  laikotarpio  architektūrinių  konversijų  pavyzdžių. Kuriant istorinių pastatų interjerus natūraliai atsiranda apribojimų, kurie neretai tampa esmine interjero dalimi. Kokia yra jūsų patirtis? Mūsų  situacija  taip  pat  ne  išimtis,  nes  pastatas  –  jo  tūris,  vidinė  struktūra,  apdailos  medžiagos  ir  beveik  visi  interjero  elementai  –  saugomi  paveldosaugininkų. Dėl šių priežasčių erdvių tūris išliko nepakitęs. Interjero elementai buvo restauruojami arba  atkuriami identiški. Mūsų rastais „raktais“ buvo siekiama  pabrėžti  seno  ir  naujo  santykį,  aiškiai  atskirti  laikotarpius.  Į  esamą  tūrį  buvo  tarsi  įdėta  nauja,  kontrastinga esamai situacijai baldinė struktūra, kuri  yra vientisos estetikos, šiuolaikiška, aktyvi (juoda) ir  formuoja naują bibliotekos veidą. Interjere daug juodos spalvos, suteikiančios erdvei vientisumo. Kokiomis kitomis priemonėmis suvaldėte tokią didelę erdvę? Praėjus šiek tiek laiko galima kiek kitaip pažvelgti į  sprendimus. Didžiausią pridėtinę vertę šiam pastatui kuria visgi ne estetiniai sprendimai, o sėkmingas  pastato  įveiklinimas.  Tinkamos  veiklos  ir  funkcijos  natūraliai suvaldo dideles erdves, paskui eina estetiniai  sprendimai,  kurie  pabrėžia  ir  sustiprina  tinkamus funkcinius sprendimus. 65


svetur

Kuo išskirtinė yra bibliotekų tipologija? Kaip į tai atsižvelgėte? Bibliotekų misija  kinta  keičiantis  visuomenei ir jos poreikiams. Pagrindinė mūsų  užduotis  buvo  sukurti  maksimaliai  atvirą  visuomenei objektą, kviečiantį ne tik skaityti, bet ir užsiimti įvairiomis kūrybinėmis,  kultūrinėmis,  intelektualiomis  veiklomis  ar  pramogomis.  Esamose  erdvėse  buvo  sukurta daug naujų funkcijų ir galimybių  jomis  naudotis:  keli  šimtai  šiuolaikiškų  darbo  vietų  skaitytojams,  bendradarbystės erdvės (angl. hub), kavinės, konferencijų  salė,  galerija,  muzikos  įrašų  studija,  nedidelė  kino  salė,  menų  inkubatorius,  vaikų dienos centras, knygynas ir kt. Šis projektas – vienas didžiausių jūsų praktikoje. Kaip vertinate įgytą patirtį? Šis  projektas  neišvengiamai  tapo  labai  svarbiu mūsų profesiniame kelyje ir dėl jo  galime sėkmingai augti. Taip pat tikimės,  kad ši patirtis atvers galimybių patirti dar  daugiau. 

66 

2018 (Nr. 2)


infrastruktūra

Pajūriui siūlo racionalų susisiekimo problemos sprendimą ietuviai labiau linkę išradinėti dviratį  nei  pasinaudoti  kaimynų  ar  kitų  šalių  gerąja  patirtimi.  Šitaip  sugaištama daug laiko, išleidžiama  daug  pinigų,  tačiau  rezultatas  būna  absoliučiai  niekinis.  Viešosios  įstaigos  „Metro  sąjūdis“  valdybos  pirmininko  Juozo  Zykaus  teigimu,  būtent  taip  elgiamasi  sprendžiant  vieną  opiausių  didmiesčiuose  viešojo  susisiekimo problemų. Praėjusių metų vasarą Klaipėdos valdžia ėmė  svarstyti galimybę ateityje pereiti prie elektra varomo viešojo transporto. Buvo pasiūlyta tramvajaus idėja. Jeigu tokie siūlymai sulauktų politinio  palaikymo, 2020 m. būtų parengtas naujos transporto  rūšies  projektas,  o  2022-aisiais  projektas  būtų  pradėtas  įgyvendinti.  Tačiau  vos  tik  pateikus tokius siūlymus, jau kilo priešpriešų, atsirado  abejojančių tokio projekto nauda. „Metro sąjūdžio“ vadovas J. Zykus irgi įsitikinęs, kad tokia idėja nėra racionali, o klaipėdiečiai  pasuko vilniečių pramintu klaidingu keliu. Mat pirma  bus  išleisti  milijonai  mažai  ką  duosiančioms  galimybių studijoms atlikti.  Kodėl Klaipėdos miestas, kuris vienintelis turėjo elektrinį tramvajų, bet jo atsisakė, vėl ruošia  galimybių studijas, kaip tokį projektą įgyvendinti?  Priežastis  aiški.  Tai  –  paprasčiausias  būdas  panaudoti europinės paramos lėšas, ypač kai tokia  studija, kurią sudaro 25 tomai, 2003 m. buvo paruošta Vilniuje. 

L

Eiti pramintu  taku  lengva  ir  saugu.  Galima tiesiog paimti milijoną ar kitą ir nebūti kaltinamiems  korupcija.  Už  kvailus  sprendimus  pagal mūsų įstatymus politikai nebaudžiami,  todėl  ir  suprantant  aferą  galima  apsimesti  kvaileliu. Sakyti, kad politikams talkinę mokslininkai ir ekspertai klydo“, – svarstė J. Zykus.  Vilniuje  atliktos  galimybių  studijos  išvados  parodė,  kad  tramvajaus  įrengimo  kaina  būtų panaši kaip ir metro, nes reikėtų tramvajaus trasoje esančias inžinerines komunikacijas perkelti į kitą vietą. O tramvajaus eksploatacija  toje  trasoje  ir  ją  kertančiose  gatvėse  penkiais  kilometrais  per  valandą  sumažintų  kitų  transporto  priemonių  greitį.  Privatus  investuotojas tokio projekto galėtų imtis tik tuo  atveju,  jeigu  toje  gatvėje  kitas  transportas  būtų uždraustas.  Po tokių ekspertų išvadų, kurios kainavo  apie  milijoną  eurų,  sostinės  politikai  tramvajaus projekto svarstymą atidėjo iki 2030 metų. „Norėtume, kad klaipėdiečiai pasimokytų  iš kitų klaidų ir pasektų gerais pavyzdžiais“, –  kalbėjo „Metro sąjūdžio“ vadovas J. Zykus. Jo  vadovaujami  specialistai  siūlo  pasekti kaimynų lenkų pavyzdžiu, kur geležinkelio  linija  jungia  didesnį  Gdanską  su  kurortiniais  miestais  Gdyne  ir  Sopotu.  Panašiai  galėtų  būti ir Klaipėdoje. Uostamiestyje įrengus metro po miestu, viename šios linijos gale būtų  įrengta  jungtis  tuneliu,  po  Kuršių  mariomis, 

su Smiltyne, maždaug ties Perkėlos gatve. Kitame  gale  nuo  Klaipėdos  geležinkelio  stoties,  jau  ant  žemės,  būtų  nutiesti  bėgiai  iki  Palangos. Į Palangą, atsižvelgiant į metų laiką, traukiniai  galėtų  važiuoti  kas  pusvalandį  ar  kas  valandą. „Apskaičiuota,  kad  metro  važiuoti  yra  10  kartų  pigiau  nei  individualiu  transportu.  Uostamiesčio atveju į vieną viešojo transporto  sistemą įsijungtų Klaipėdos rajonas, Klaipėda,  Kretinga ir Palanga, o pačiam Klaipėdos miestui  nebereikėtų  atlaikyti  didžiulio  į  darbus  iš  priemiesčio atvažiuojančių gyventojų automobilių srauto“, – aiškino J. Zykus.  Jeigu  klaipėdiečiai  nuspręstų  įsirengti  tramvajų,  specialistų  nuomone,  neišspręstų  esminių  transporto  problemų.  Tramvajus  juda  tuo pačiu lygiu kaip ir gatvės eismas, todėl ties  sankryžomis  automobiliai  būtų  priversti  pirmenybę  suteikti  tramvajui  ir  dėl  to  formuotųsi  spūstys. Be to, tramvajaus trasa įprastai būna  paklota gatvės viduryje, todėl, tramvajui sustojus  išleisti  keleivius,  privalo  sustoti  ir  visas  kitas  ta  pačia  kryptimi  judantis  transportas.  Tai  dar  vienas  nepatogumas  kitam  gatvės  eismo  dalyviui. „Mūsų  nuomone,  Klaipėdai  būtų  naudingesnė lengvojo metro sistema. Ji būtų visiškai  atskirta nuo gatvės eismo, todėl kelionės taptų  daug greitesnės, iki minimumo sumažėtų vėlavimo rizika“, – įsitikinęs J. Zykus. 

67


pasaulis

Jerry Yudelsonas. Visa tiesa apie žaliuosius pastatus Elena PALECKYTĖ

Pasaulyje žymus inžinierius Jerry Yudelsonas neretai vadinamas žaliųjų pastatų krikštatėviu. Jis daugybės knygų šia tema autorius, dažnas konferencijų ir forumų, kuriuose kalbama apie pastatų tvarumą, pranešėjas, besidalijantis žaliosios architektūros principais ir savąja patirtimi.

sate parašęs daug knygų pastatų tvarumo tematika. Kokiems žmonėms jos skirtos? Pačią pirmąją  mano  knygą  „Green  building  A  to  Z“  (liet.  „Žalieji  pastatai  nuo  A  iki  Z“)  būtų  galima  pavadinti  tvarios  architektūros  terminologijos  pagrindais.  Ją parašiau galvodamas apie verslininkus: norėjau, kad, prieš eidami į  pasitarimus šia tema, jie turėtų galimybę įgyti tvarios architektūros žodyno pagrindus, žinotų, kokie žodžiai yra vartojami šiame kontekste, ir  galėtų lengviau jame orientuotis. Tačiau daugiausia rašau profesionalams – architektams ir inžinieriams. Juokauju, kad į knygas, skirtas architektams, stengiuosi įtraukti  kuo daugiau paveikslėlių ir nuotraukų, o inžinieriams – daugiau schemų ir diagramų. Šios knygos skirtos ir kitiems profesionalams, pavyzdžiui,  investuotojams  ar  studentams.  Žinoma,  žmonės,  kurie  nuoširdžiai domisi, mano knygą supras ir nebūdami profesionalais. Naujausia  knyga  „Reinventing  green  building:  why  certification  systems aren‘t working and what we can do about it“ (liet. „Perkuriant  žaliuosius pastatus: kodėl sertifikavimo sistemos neveikia ir kaip galime tai pakeisti?“) buvo parašyta platesnei auditorijai. Ją būtų galima  pavadinti tvarių pastatų vertinimo standarto „LEED“ kritika, nes joje rašoma apie šios sistemos problemas, trūkumus ir apie tai, kad nors kartais yra sakoma, jog mes darome teigiamą poveikį, iš tiesų taip nėra.

E

68  2018 (Nr. 2)

Kokie pagrindiniai „LEED“ minusai? Didžiausios su  „LEED“  susijusios  problemos  tebėra  kaina  ir  sertifikato  kompleksiškumas.  Šis  sertifikatas  yra  brangus,  todėl  dar  labiau  išauga  pastato  kaina.  Taigi,  daug,  pavyzdžiui,  mokyklų  pastatų  tiesiog  nusprendžia  nė  nesistengti  gauti  sertifikato.  Taip  pat  „LEED“  konkuruoja  su  kitomis  sertifikavimo  sistemomis,  tokiomis  kaip  „BREEAM“  (Jungtinė  Karalystė), „DGNB“ (Vokietija) ir naujuoju „EDGE“ sertifikatu („World  Bank“).  Įdomu  tai,  kad  „LEED“  atėjo  iš  „BREEAM“,  tai  buvo  tarsi jo kopija. JAV, skirtingai nei Europoje, sertifikatus inicijavo  verslo įmonės, o ne valstybė ar akademikai, šie tik patardavo.  Pristatyme  minėjote,  kad  neretai  koncentruojamasi  ne  į  konkrečius skaičius, o tiesiog į žalumo įspūdį. Turėjau  omenyje,  kad  kai  kurie  pastatai  naudoja  mažiau  energijos  nei  kiti,  tačiau  tai  tik  palyginimas.  Juk  jei  sakoma,  kad konkretus pastatas sunaudoja 20 proc. mažiau energijos  nei kitas, statytas 1960 metais, ką tai reiškia? Tokiu teiginiu nieko nepasakoma, dabartiniai standartai labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Todėl reikia mąstyti ne tik apie energijos sąnaudų mažinimą, bet ir koncentruotis į apskritai energijos nenaudojančius  pastatus. O tai – visai kitas mąstymo būdas.


Esate minėjęs, kad Europos ir JAV tvarios architektūros situacijos skiriasi. Kuo? JAV dominuoja  „LEED“  sistema,  ji  užima  98  proc.  rinkos.  O  jūs,  europiečiai,  turite  „BREEAM“, „LEED“, prancūzų „HQE“, „DGNB“, bene  kiekvienoje šalyje yra atskirų sistemų. Taigi, nėra  vientiso požiūrio, ieškoma naujų variantų. Skiriasi  ne  tik  sertifikavimo  sistemos,  tačiau  ir  pats požiūris. Juk Europoje yra sunku rasti biurų  pastatų, į kuriuos nebūtų galima nuvažiuoti viešuoju transportu. O Amerikoje daugybė pastatų,  nutolusių nuo pagrindinių kelių ir miestų. Norint  juos  pasiekti,  išnaudojama  dar  daugiau  energijos,  todėl  net  jei  pats  pastatas  ir  yra  žalias,  tai  nereiškia, kad bendras poveikis aplinkai nėra didelis. Kai 2002–2009 metais tyrinėjau Europos architektūros reikalavimus, sužinojau, kad, pavyzdžiui, jūsų žemyne nėra problemų su šviesa: čia  savaime suprantama, kad, tarkim, Vokietijoje negalima projektuoti darbo vietos, nutolusios daugiau  nei  7  m  nuo  lango,  todėl,  bendrai  tariant,  pastatas negali būti platesnis nei 14 metrų. JAV  į tai nėra kreipiama pakankamai dėmesio – pastatas  gali  būti  kad  ir  50  m  pločio.  Taigi,  galima  sakyti,  kad  egzistuoja  ir  kultūriniai  skirtumai  –  europiečiams  yra  amoralu  versti  žmogų  dirbti  tamsoje. Tęsiant biurų temą, dauguma žmonių dabar  dirba atviro plano biuruose, tačiau juose atsiranda triukšmo ir kitų problemų: pavyzdžiui, mano  žmona yra alergiška kvepalams. Kaip suprojektuoti  biurą,  kuriame  tikrai  niekas  nebūtų  pasikvėpinęs? Kaip kovoti su įvairiomis socialinėmis  problemomis? Juk ir visa tai turi būti apgalvota. Žinoma,  daugybė  skirtumų  tarp  Europos  ir  Amerikos išliks, tačiau, kita vertus, šiuolaikiniuose pastatuose kai kurie aspektai visgi sutampa.  Pavyzdžiui, tiek vieniems, tiek kitiems labai svarbus tampa į aplinką išmetamo anglies dioksido  kiekis. Ar JAV architektūros mokyklose mokoma ekologijos, pastatų tvarumo? Tikrai  taip.  Šiuo  metu  tai  yra  viena  pagrindinių  architektūros  mokymo  ir  veiklos  krypčių.  Tiesą  sakant,  mes  netgi  reitinguojame  mokyklas  pagal tai, kaip gerai jose išvystytos yra būtent šios  sritys.  Renovuojant senuosius pastatus labai dažnai prarandama jų estetinė vertė. Kaip būtų galima to išvengti? Manau,  kad  tai  labai  įdomu,  nes  istorikai  ir  inžinieriai  dažniausiai  nesutaria  šiuo  klausimu.  Vilniuje  pastebėjau  daugybę  medinių  pastatų,  kurių  dauguma  niekada  nebus  energiškai  efektyvūs,  tai  tiesiog  neįmanoma.  Tad  kyla  klausimas,  kiek  tokių  istorinių  pastatų  mums  reikia,  kiek jų galima arba reikia išsaugoti?

Tikiu, kad naujosios technologijos, tokios kaip elektrinės transporto priemonės, saulės ir vėjo energija, gali pašalinti daug mūsų nerimo dėl ateities priežasčių. / Jerry YUDELSONAS /

Dažniausiai fasadus  tenka  keisti,  kadangi  tai  –  pastato vidaus ir išorės membrana, kuri ir nulemia energinį naudingumą. Tačiau juk privalo būti alternatyvų? Žinoma, visada yra tam tikrų išeičių. Pavyzdžiui,  po  renovacijos  „Empire  State“  pastatas  (JAV)  tapo 40 proc. efektyvesnis. Buvo nutarta, kad už  radiatorių būtų galima padėti infraraudonuosius  spindulius  reflektuojančias  plokšteles,  nes  tai  padėtų į pastatą grąžinti bene pusę radiatoriaus  skleidžiamos šilumos. Taip pat užsimota pakeisti  langus. Kiekvieną naktį rūsyje buvo pakeičiama  apie 90 langų.  Taigi,  taip,  yra  sprendimų:  kartais  pavyksta  sėkmingai renovuoti pastatą, pastatytą dar tada,  kai apie energinį naudingumą ar oro kondicionavimą  apskritai  nebuvo  susimąstoma.  Bet  reikia  prisiminti,  kad  tokį  pastatą  daug  lengviau  efektyvinti  nei  tą,  kuris  turi  stiklinius  fasadus.  Todėl  ateityje kils vis daugiau problemų. Danielis  Libeskindas  suprojektavo  MO  muziejų Vilniuje. Tačiau kiek tokių naujų pastatų pastatoma?  Daug  didesnis  yra  renovacijos,  o  ne  naujų pastatų poreikis, todėl manau, kad jaunieji  architektai, nuspręsiantys pasirinkti būtent istorinių  pastatų  modernizavimo  specializaciją,  tikrai  turi daug karjeros galimybių. Mano manymu, architektūros mokyklose kol  kas  nėra  kreipiama  užtektinai  dėmesio  būtent  į  renovacijos problemas. Kas svarbu pastatų tvarumui – sumanus projektavimas ar aukštos kokybės išorinės sienos? Tvariai  architektūrai  reikia  abiejų:  tiek  aukštos  kokybės  pastato  apvalkalo  (ypač  šaltesniuose 

regionuose, tokiuose kaip Šiaurės Europa), tiek  sumanaus  dizaino.  Juk  šildymas  yra  ne  visas,  o tik trečdalis energijos sąnaudų: du trečdalius  sudaro  šviesos,  inžinerinių  sistemų,  elektroninių  įrenginių  poreikiai.  Tad  sumaniu  projektavimu galima maksimaliai išnaudoti dienos šviesą,  taip sumažinti poreikį apšviesti patalpas. Tačiau  tuomet reikia ir aukštos kokybės statybinių medžiagų,  kurios  padėtų  kompensuoti  per  langus  prarastą  šilumą.Jaučiu,  kad  kalbėdamas  apie  žaliuosius  pastatus  esate  gana  optimistiškas.  O kaip dėl kitų sričių, ar tikite, kad jos irgi aiškiai  atsigręš į tvarumą? Manau,  kad  esu  technologinis  optimistas,  ir tikiu, kad naujosios technologijos, tokios kaip  elektrinės  transporto  priemonės,  saulės  ir  vėjo  energija,  gali  pašalinti  daug  mūsų  nerimo  dėl  ateities  priežasčių.  Galima  sumažinti  iškastinio  kuro naudojimą, naudoti saulės ir vėjo energiją,  kitaip  skatinti  atsinaujinančiąją  energetiką.  Dar  manau,  kad  nė  viena  maža  šalis  neturėtų  būti  palikta viena spręsti šių problemų ir mes turėtume ieškoti sprendimų kartu. Ką galėtumėte patarti Lietuvos architektams ir urbanistams? Kokią Lietuvos viziją matote? Viena didžiausių šiuolaikinės Lietuvos valstybės  problemų yra didžiulė emigracija ir į tai privaloma  atsižvelgti.  Tvarumui  sukurti  reikia  gyvybingos  ekonomikos,  o  kadangi  šalies  populiacija  mažėja,  lieka  vis  mažiau  žmonių,  galinčių  sumokėti būtinus mokesčius, kad būtų tvarkomas  vanduo  ar  šiukšlės,  vystoma  atsinaujinančioji  energetika  ar  didinamas  pakrančių  atsparumas (stabdomas vandens lygio kylimas, bandoma  sustabdyti  vis  dažnėjančias  ir  stiprėjančias  audras).  69


Daisuke Shima nuotr.

pasaulis

Kaip kontrastas minimalistiniam pastatui – jį supantys seni gyvenamieji pastatai.

ridėtinė spalvų vertė Parengė Daiva NICCOLINI

Dauguma šiuolaikinių minimalistinių pastatų dažniausiai yra tik beveidės stačiakampės dėžutės. Tačiau vaikams reikia spalvų ir individualumo – tai padeda vystytis jų asmenybėms. Toks yra Japonijoje 2017 m. balandį pastatytas vaikų darželis – vienas iš prancūzų kilmės architektės Emmanuelle Moureaux spalvingųjų projektų. Tai minimalizmo pavyzdys, įsiterpęs senų pastatų kvartale Fukuokos mieste, Japonijoje. Spalvingi elementai čia panaudoti ne tik apdailai, bet ir skirtingų erdvių nuotaikai kurti. Išradingai kuriami spalviniai ritmai skatina vaikų vystymosi raidą. Darželyje vienu metu gali būti 90 vaikučių nuo pačių mažiausių iki 5 metų amžiaus. 70 

2018 (Nr. 2)


Laimės dizainą kurianti architektė rchitektė ir dizainerė E. Moureaux  yra  Jamagatos  Tohoku  meno  ir  dizaino  universiteto  profesorė,  dirbanti  Japonijos  architektūros  institute,  Tokijo  architektų  sąjungos  narė.  Daugelis  jos  projektų  –  savotiškos  spalvų  studijos,  kur  spalvos  traktuojamos  kaip  svarbiausi  architektūrinės  raiškos  elementai.Tarp žymių jos darbų – kelių Japonijos  bankų  projektai,  kuriuose  svarbiausios  eksterjero  ir  interjero  detalės  kuria  spalvų  žaismą. E. Moureaux praplėtė laimės dizaino temą, sėkmingai skleidžiamą Japonijoje.  Architektė  visiškai  pakeitė  rimtą  ir  statišką  bankų  įvaizdį,  suteikdama  jiems  patrauklumo  ir  priartindama  arčiau  žmogaus.  Jos  kurti  bankų  pastatų  fasadai  trykšta  vaivorykštės spalvomis, čia liejasi įvairių formų ir  geometrinių  figūrų  dermė,  o  interjeras  atspindi ir pratęsia eksterjero užduotą žaismingą  toną.  Toks  neabejotinai  šviežias  ir  netikėtas motyvas architektūroje sukelia norą į  banką užsukti ne tik atlikti svarbių finansinių  operacijų, bet ir pabūti, pailsėti.  Architektė yra instaliacijos „100 colors“  iniciatorė.  Projekto  pagrindas  –  spalvų  invazija, skleidžianti puikias emocijas tiek Tokijuje,  tiek  kituose  pasaulio  miestuose.  Architektės  vizija  –  tai  spalvų  idėjų  sklaida,  turinti  užkrėsti  savo  geromis  ir  jaukiomis  emocijomis.  Kiti E. Moureaux projektai – kulinarijos  studijos  Šanchajuje  interjeras  „ABC  Cooking Studio“, instaliacijos „UNIQLO 26“ pasaulio  miestuose;  „Issey  Miyake“,  „Furlà“  parduotuvės Tokijuje ir daugelis kitų. O  Taivane,  Taipėjaus  mieste,  kitąmet  bus  užbaigta  metro  antžeminė  dalis,  kuri  tęsis net 14 km ir savo spalvomis džiugins  miestiečių akis.

A

Fasadams dekoruoti sukurti spalvingi stilizuoti medeliai.

Spalvinga grafika išorėje ir viduje Fukuokos prefektūroje  architektės  E.  Moureaux  suprojektuotas  originalus  darželis  „Creche  Ropponmatsu“  su  vidaus  erdvėmis  turi  savo  logotipą  ir  grafinius  ženklus.  Visur vyraujančios spalvos suteikia vaikams  gyvybingų potyrių. Tai savotiškai nauja vaikų  darželio  vizija,  skatinanti  laisvą  vaikų  protinį ir fizinį vystymąsi. Spalvingi medelių  ritmai atsispindi architektės sukurtame darželio  logotipe  ir  darželio  uniformose.  Net  vaikus  vežiojantis  autobusas  pažymėtas  darželio  logotipu.  Šiais  mažais,  bet  reikšmingais akcentais stengtasi pabrėžti idėjos  vientisumą ir išbaigtumą.  71


pasaulis

Laiptinei, jungiančiai 4 aukštus, sienoms panaudota net 18 atspalvių, kurie keičiasi kylant ir leidžiantis.

72 

2018 (Nr. 2)


Pagrindinei erdvei komponuoti naudojamos mobiliosios komodos su ratukais. Jos prireikus perstumiamos į reikiamą vietą.

Fasado dekorui  panaudotos  net  22  fluorescencinės  spalvos.  Iš  spalvotų  elementų  sukomponuoti  63 skirtingų spalvų stilizuoti medeliai, siekiantys 4 m  aukštį. Ritmiškas šakų išdėstymas, išplėstas per visą  statinio ilgį ir aukštį, tarsi apgaubia viso darželio tūrį.  Tad pro didžiulius vitrininius langus matomi spalvoti  medžiai teikia atvirumo ir saugumo jausmą. Pastatas  gerai matomas iš tolimesnių apylinkės vietų ir kuria  nuostabios spalvų oazės vaizdą. Balta spalva, pasirinkta kaip pagrindas, čia simbolizuoja švarą ir atsinaujinimą, vienija visus vaivorykštės atspalvius. Lopšelio  interjero  pagrindą  sudaro  200  įvairiaspalvių, palei sienas suprojektuotų lentynų. Joms  panaudotos  net  25  spalvos.  Kiekvienas  vaikas  turi  savo  spalvą,  tad  pagal  ją  ir  atskiria  dėžutę,  kuriose  laiko asmeninius daiktus. Darželio baldai – faneruoti  natūraliu lukštu, saugūs, nes dauguma jų suapvalintais kampais. Pagrindinei erdvei komponuoti naudojamos  mobiliosios  komodos  su  ratukais.  Jos  prireikus perstumiamos į reikiamą vietą.

Keturis pastato  aukštus  jungia  laiptai,  kuriems  panaudota  net  18  skirtingų  atspalvių.  Keliaujant  aukštyn ar žemyn besikeičiančios sienų spalvos optimistiškai ir kūrybiškai veikia vaikų vaizduotę. Laikas  tokioje spalvingoje aplinkoje skatina vaikų jautrumą  ir padeda išryškėti kiekvieno asmenybei. Gyvendami tarp spalvų gausybės, vaikai gali jas gyvai liesti ir  taip turtinti savo vaizduotę bei individualumą.

Skaičiai Pastatas 4  aukštų.  Statinio  plotas  697  kv.  m  –  pirmame  aukšte  216,92  kv.  m,  antrame  ir  trečiame  –  222,03 kv. m, ketvirtame – 36,42 kv. m. Darželyje  vienu  metu  gali  būti  90  vaikučių  nuo  pačių mažiausių iki 5 m. amžiaus. Pastato  laikančioji  konstrukcija  –  metalinis  karkasas, termoizoliacinė medžiaga – purkštos akmens  vatos sluoksnis, stogas – plokščias, langai su stiklo  paketais.  Sklypo plotas 417,48 m2. 73


pasaulis

L Rūta LEITANAITĖ

eiskit miestą gydyti miestiečiams

Šiandienis europietiškas miestas yra susitarimas. Kuo jo daugiau – tuo labiau miestas klesti. O kad jį ne taip lengva pasiekti, liudija sparnuota frazė: „Jeigu nori sustabdyti projektą – svarstyk jį su visuomene“. Vis dėlto visuomenės įtraukimas į miesto plėtros procesus toli gražu reikalingas ne tik miestiečiams, kurie nori būti išklausyti. Ekonomika, technologijos ir gyvenimo būdas taip greitai keičia šiandienį miestą, kad jo administracijai būtinos papildomos idėjos, ištekliai ir kompetencija, kurių turi... būtent miesto gyventojai. Apie tai, kaip, įgyvendinant įvairias iniciatyvas, sujungiančias miestiečius, bendruomenes, visuomenines organizacijas, verslą ir miesto administraciją, kilstelėti miesto patrauklumą, ekonomiką ir miestiečių bendruomeniškumą, mintimis dalijasi urbanistas, tyrėjas ir miestų plėtros politikos ekspertas Levente Polyakas.

74 

2018 (Nr. 2)


okios temos Europos miestams svarbiausios šiandien? Globalios, tokios kaip klimato atšilimas, ar lokalios, tokios kaip emigracija ar imigracija, visuomenės susiskaldymas? Europos urbanistinė  programa  nurodo  kelis  svarbiausius  iššūkius  Europos  miestams.  Pirma,  tai  –  nedarbas  ir  naujų  darbo  vietų  kūrimas,  naujų  įgūdžių  mokymas.  Šiam  iššūkiui  įveikti  būtinas  viešas  administracijos,  verslo  kompanijų,  universitetų  bendradarbiavimas.  Jam  svarbios  ir  nevyriausybinės organizacijos, kurios tame bendradarbiavime  atlieka  tarpininko,  mediatoriaus,  vaidmenį.  Skurdas  taip  pat  yra  aštri  problema.  Miestai  turi  sugalvoti,  kaip  dirbti  su  labdaros,  didelėmis  nevyriausybinėmis  organizacijomis  ir  mažomis  vietinėmis  bendruomenėmis, kaip pertvarkyti švietimą,  kad  skurde  gyvenantys  žmonės  išmoktų  šiandienos  rinkai  reikalingų  įgūdžių.  Kalbant apie racionalų energijos panaudojimą,  yra svarstomi energijos tinklo decentralizavimo  modeliai:  kai  mieste  energiją  gamina  ne  tik  kelios  didelės  elektrinės,  bet  ir  kiekvienas  miestietis  gali  pagaminti  nedidelį  kiekį energijos tiesiog namų valdoje ir nepanaudotą energiją parduoti bendram energijos tinklui.

K

Kodėl komunikuoti ir vykdyti sėkmingą, nuoseklų bendradarbiavimą taip sudėtinga? Todėl, kad  visi  dalyviai,  miesto  administracija,  verslas,  visuomeninės  organizacijos,  bendruomenės, kalba žvelgdami iš skirtingo  požiūrio  taško  –  bendrauja  skirtingomis  kalbomis.  Kaip  geras  bendradarbiavimo  pavyzdys  įdomus  olandų  modelis:  per  amžius  ši  šalis  kovojo  su  jūros  vandens  lygiu.  Visi  šalies  gyventojai  turėjo  prisidėti  prie pastangų išlaikyti gyvenamus ir dirbamus žemės plotus neapsemtus. Taip gimė  tradicija  dirbti  kartu.  Žinoma,  kiti  Europos  miestai  negali  tiesiog  perimti  šios  amžių  senumo tradicijos ir tikėtis, kad ji iškart prigis. Turime žiūrėti į savo vietinį kontekstą ir  jame rasti savito potencialo. Posocialistinėse šalyse didžiausia kliūtis bendradarbiauti  yra pasitikėjimo trūkumas. Reikės daug pastangų, kad procesai šiose valstybėse taptų skaidresni, atviresni, kad būtų kuriamos  erdvės skirtingoms grupėms reguliariai susitikti,  kalbėtis,  būti  išklausytiems,  pažinti  vieniems  kitus  kaip  žmones,  o  ne  priešus.  Šis procesas neįvyks savaime – jį reikia suplanuoti, moderuoti, skatinti.

75


pasaulis

Ne tik bendruomenės ir verslas nepasitiki valdžia. Nepasitikėjimas turi ir kitą kryptį – neretai valdžia bendravimą su miestiečiais laiko tikru prakeiksmu. Kodėl savivaldybės vis dėlto turėtų stengtis įtraukti miesto bendruomenes? Daugelyje situacijų visuomenės ar privataus verslo kompetencija gali labai padėti įgyvendinti viešųjų paslaugų strategijas. Savivaldybių galimybės ir ištekliai riboti, taigi, pasidalijus užduotimis, ištekliais ir idėjomis, galima gauti daug geresnių rezultatų.  Pavyzdžiui,  Bratislavoje  visuomeninė  organizacija  pasiūlė  planą  atnaujinti  apleistą  turgavietę,  derinant  prekybos  ir  kultūros  funkcijas skirtingu metu, ir turgavietė suklestėjo. Taip pat, jeigu  miesto valdžios ryšiai su vietinėmis bendruomenėmis ir privačiu  sektoriumi glaudūs, ji daug geriau supranta aktualius poreikius  ir problemas.  Ar geresniam savivaldybės ir kitų dalyvių bendradarbiavimui būtina kurti naujas struktūras, programas, ar pakaktų tiesiog pradėti pasikviečiant visus prie bendro stalo? Kokie bendradarbiavimo įrankiai – struktūros, institucijos, programos, iniciatyvos – davė geriausių rezultatų Europos miestams? Žinoma,  egzistuojančios  struktūros  negali  būti  nubrauktos  iškart. Bet galima, įvardijus problemą ar uždavinį, identifikuoti juo  suinteresuotas  grupes  ir  įsteigti  darbo  grupę,  kuri  reguliariai  rinktųsi, – tai jau pradžia. Vienas  iš  įrankių  gali  būti  akceleravimo  mechanizmas.  Pavyzdžiui, stengiantis atgaivinti apleistas erdves, galima parengti  duomenų bazę apie tokias erdves ar pastatus ir jų savininkus,  kad kiekvienas, ieškantis erdvės kokiai nors veiklai, iškart gautų pasirinkimo įvairovę. Turint tokią informaciją, smulkiojo verslo  savininkas  taip  pat  informuojamas  ir  apie  kitus  greta  esančius  verslus, iniciatyvas ir gali prisijungti prie jų.  76 

2018 (Nr. 2)

Budapešte buvo sukurta duomenų bazė, kuri suteikė  informacijos apie laisvas viešąsias erdves ir pastatus visuomeninėms organizacijoms ir verslui. Dėl šio projekto  rajone  įsikūrė  dizaino,  labdaros  parduotuvės,  maži  restoranai, įdarbinantys neįgalius žmones, cirko grupė, dirbanti su problemiškais vaikais.  Jeigu savivaldybės turimas nekilnojamasis turtas labai ribotas, ji gali iniciatyvas skatinti įvairiomis lengvatomis. Kokias jų formas taiko Europos miestai? Jungtinėje  Karalystėje  taikomos  įvairios  mokesčių  lengvatos.  Pavyzdžiui,  jeigu  esate  nekilnojamojo  turto  savininkas,  turite  mokėti  mokesčius,  net  jei  Jūsų  turimas  pastatas neišnuomotas. Tačiau jeigu jame leidžiate veikti  visuomeninei,  labdaros  organizacijai  ar  bendruomenei,  mokėsite daug mažesnius mokesčius. Taigi, laimi abu –  ir pigiau patalpas gaunanti visuomeninė organizacija, ir  pinigų sutaupantis pastato savininkas.  Kaip toks bendradarbiavimas keičia miestą? Sumažėja tuščių ir apleistų erdvių, pastatų, atsiranda didesnis saugumas gatvėse, suaktyvėja ekonomika, sukuriama  daugiau,  įvairesnių  paslaugų.  Projekto  Paryžiuje  metu savivaldybė stengėsi suaktyvinti vietinį verslą, kurį  matė  kaip  svarbią  rišamąją  medžiagą  bendruomenės  ryšiams.  Vykstant  programai  vietiniai  verslininkai,  amatininkai  buvo  mokomi  prisistatyti  internete,  organizuoti  bendrą prekių pristatymą klientams, taip pat ieškoti partnerių ir išsinuomoti didesnes erdves kartu. Paryžius taip  pat sukūrė interneto platformas vietiniams gyventojams,  kur  jie  gali  išsakyti  savo  poreikius,  į  kuriuos  atsižvelgę  verslininkai gali planuoti parduotuvės pobūdį. 


Įrankiai, apie kuriuos kalbate, daugiausia susiję su veikla, ne su fizinės aplinkos keitimu. Ar tokias iniciatyvas galima, ar reikia įterpti į miesto plėtros planus? Žinoma. Tartu miestas Estijoje, rengdamas naują bendrąjį planą, sukūrė interneto svetainę, kurioje žmonės galėjo išreikšti savo pageidavimus  ar nuomonę apie konkrečius planus tam tikroms  miesto  dalims.  Panašiai  elgėsi  Helsinkis,  Hamburgas.  Iniciatyva įgyvendinama ir kas toliau? Kaip užtikrinti jos poveikio ilgalaikiškumą? Viskas  priklauso  nuo  finansavimo  ir  požiūrio  į  bendruomenę:  ar  kaip  į  žmones,  kuriems  nuolat  reikės  viešojo  sektoriaus  paramos,  ar  kaip  į  tvarų  socialinės  ekonomikos  sektorių.  Dažnai  atsitinka  taip,  kad  po  poros  sėkmingo  projekto  vykdymo  metų  pasikeičia  miesto  valdžia,  sykiu  jos  prioritetai  ir  tuomet  tęstinumo  nebelieka.  Lisabonos  miestas  vykdė  bendruomenių  projektų  paramos  projektą,  per  kurį  verslai  buvo  finansuojami dvejus metus su sąlyga, kad verslo 

planas būtų ilgalaikis ir tvarus. Budapešte buvo  organizuojamas atvirų parduotuvių festivalis, per  kurį  patalpų  savininkai  leisdavo  menininkams  mėnesį prekiauti savo kūriniais nemokant patalpos  nuomos.  Apie  trečdalį  tokių  menininkų  po  mėnesio  likdavo  nuomotis  patalpų  ilgam  laikui.  Didžiausias iššūkis viešajam sektoriui – suprasti,  kas  yra  bendruomenės  ir  bendruomeninė  ekonomika, kur iškyla pagrindiniai iššūkiai, susiję su  reglamentavimu.  Pavyzdžiui,  daugelyje  šalių  visuomeninės  organizacijos  negali  gauti  pajamų  iš savo veiklos. Tai reiškia, kad vienintelė galimybė finansuoti veiklą yra tikėtis viešojo sektoriaus  paramos,  neįmanoma  planuoti  veiklos  tvaraus  ekonominio modelio. Kita vertus, jeigu tokiai organizacijai  leidžiama  uždirbti,  ji  gali  investuoti  uždarbį  į  kitas  veiklas.  Tuomet  svarbu  užtikrinti,  kad  niekas  negalėtų  pasinaudoti  gaunamu  pelnu asmeniniams tikslams. Dėl tokio modelio  dauguma viešųjų iniciatyvų taptų ilgalaikės. Vienas bendruomenės sodas galbūt netvers ilgai, tačiau jeigu mieste jų įsikurs penkiasdešimt ir jie susijungs į tinklą, tuomet tai gali

gyvuoti metų metus. Ar tikrai tam, kad visuomeninės iniciatyvos gyvuotų, būtina burtis į dideles sistemas? Sutinku, kad kritinė masė – būtina, kad būtų galima sukurti tinklą, kuriame skirtingos iniciatyvos  stiprintų  vienos  kitas.  Jei  tiems  patiems  bendruomenių  sodams  reikia  transportuoti  didelį  kiekį  dirvožemio,  darydami  tai  kartu,  per  kelias  dienas sutaupytų.  Kaip turėtų elgtis nedidelės iniciatyvos idėją turintis miestietis: ieškoti ar kurti panašių iniciatyvų tinklą ar tiesiog pradėti veiklą ir tuomet žiūrėti, kas vyksta aplink? Nedidelis  tyrimas  apie  tai,  kas  vyksta  aplink  mieste,  tikrai  nepakenks.  Pradėjus  veiklą  rekomenduočiau  iškart  ieškoti  sąjungininkų,  tačiau  laukti, kol susikurs didelė sistema, nepatarčiau –  tuomet niekas nieko nebedarys.  Kaip padrąsinti bendruomenes būti aktyvesnes? Kaip prie to gali prisidėti architektai? Architektai supranta, kaip turi vykti procesas, jie  tikrai  gali  padėti  bendruomenėms  suvokti,  kaip  įgyvendinti  idėjas,  susijusias  su  miesto  erdvėmis, dizainu. Beje, daug profesionalų yra tų pačių bendruomenių nariai.  Labai  svarbu  bendruomenei  tinkamu  laiku  užduoti  teisingą  klausimą  ir  jai  priskirti  teisingą  vaidmenį  –  nesitikėti,  kad  bendruomenė  padarys kvalifikuotus sprendimus, kuriuos turi priimti  specialistai ar miesto administracija, bet leisti jai  kalbėti  apie  savo  poreikius.  Pateikiant  bendruomenės  nuomonei  tam  tikrus  sprendinius  reikia  apgalvoti, ar jie bus suprantami: tarkime, dažnai  miesto bendrojo plano schemos neprofesionalui  miestiečiui  yra  neįskaitoma  abra kadabra.  Neturiu aiškaus atsakymo, kaip suaktyvinti bendruomenes. Ką matau šiuo metu vykstant Europoje –  tai be galo daug eksperimentavimo šia tema. 

Pokalbis transliuotas „Žinių radijo“ laidoje „Reikia architekto“ (rengiama Lietuvos architektų sąjungos). Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

77


Sėdančio namo problemą galima nesunkiai pašalinti Prieš 38 m. Suomijoje veiklą pradėjusi įmonė padeda išspręsti su pastatų ir inžinerinių statinių nusėdimu susijusias problemas. šiuo metu jau daugiau nei 50 pasaulio šalių gyventojams ir verslininkams siūlomas sprendimas – pakelti nusėdusius pastatus ir stabilizuoti dirvožemį naudojant geopolimerus. Tokiu būdu buvo sustabdytas nusėdimas šimtui tūkstančių pastatų, o pirmieji objektai, kuriuose įmonė taikė šią technologiją, išlieka stabilūs ir dabar, po keturių dešimtmečių.

eliolika įvairių  URETEK  sukurtų geopolimerinių mišinių  sėkmingai naudojami tiek individualiems namams ir daugiabučiams,  tiek  pramoniniams  pastatams  ir  inžineriniams  statiniams  stabilizuoti.  Laboratorinėmis  sąlygomis  įrodyta,  kad  geopolimerų  tarnavimo  laikas  yra  maždaug  100  metų.  URETEK  naudojamos  medžiagos yra saugios, joms suteikti visi reikiami  aplinkosaugos  sertifikatai.  Atliktiems  darbams  taikoma  2,  medžiagoms  –  10  m.  garantija.  Baltijos  šalyse  URETEK  veikia  tik  dvejus  metus,  bet  jau  spėjo  pakelti  ir  stabilizuoti kelis šimtus objektų, pradedant individualiais namais ir baigiant prekybos centrais  bei keliais.

K

Geopolimerų technologijos pranašumas lyginant su tradiciniais metodais Pagal tradicinę  metodiką  nusėdusios  individualaus namo grindys išardomos ir klojamos  iš naujo, t. y. darbų vykdymo laikotarpiu gyventojams tenka susirasti naują laikiną būstą  ir perkelti ten visus baldus. O štai pagal technologiją  URETEK  nusėdimas  sustabdomas  greitai  ir  nepastebimai.  Toks  sprendimas  ne  tik patogesnis, bet ir tvaresnis. Įprastu  būdu,  įklojus  mišinio  sluoksnį,  nusėdimo  problema  nedings.  Atvirkščiai,  grindys  taps  dar  sunkesnės  nei  ankščiau,  o  nusėdimas  gali  dar  sustiprėti.  Be  to,  storesnis  grindų  sluoksnis  padidins  šildymo  išlaidas. Technologija URETEK tokių bėdų nesukelia“, – pasakoja „URETEK Baltic“ vadovas  Romanas Reineris-Latyševas. „Bet kokie plyšiai sienose ar grindyse yra  ženklas, kad konstrukcija pasislinko ar pajudėjo.  Tokiu  atveju  būtina  nedelsiant  kreiptis  į  specialistą.  Veikia  tokia  taisyklė:  kuo  ilgiau  delsiama, tuo didesnė žala padaroma“, – aiškino R. Reineris-Latyševas. 78  2018 (Nr. 2)

Pramonės, žemės  ūkio  ir  prekybos  paskirties  pastatų  savininkai  bei  valdytojai  labai  vertina technologiją URETEK. Vienas pagrindinių jos  pranašumų  –  dirvožemio  tankinimo  darbai  netrukdo objekto kasdienei veiklai.  Tyrimai rodo, kad, uždarius parduotuvę ilgiau  nei  dviem  savaitėms,  paskui  prireikia  maždaug  šešių mėnesių, kol vėl sugrąžinamas ankstesnis  klientų srautas. Taigi, tradicinis grindų tvarkymas  įmonei  reiškia  dideles  laiko  sąnaudas  ir  negautas pajamas arba papildomas išlaidas. Naudojant  technologiją  URETEK,  pavyzdžiui,  Tartu  mieste  esančiame prekybos centre „Prisma“ grindų nuolydis buvo atkurtas ir 500 kv. m grindų paviršius  buvo stabilizuotas vos per keturis vakarus ir naktis,  įskaitant  paruošimo  darbus.  Vadinasi,  įprastas prekybos centro darbo ritmas nesutriko.  Panašų projektą praėjusių metų liepos mėnesį  URETEK  įgyvendino  viename  Vilniaus  objektų – čia pakeltos ir stabilizuotos nusėdusios grindys  2800  kv.  m  plote.  Kai  kur  nusėdimas  siekė  net 13 centimetrų. šis klientas taip pat pasirinko  URETEK,  kadangi  įmonė  efektyviai  atlieka  darbus per trumpą laiką, lanksčiai taiko sprendimus  ir užtikrina ilgalaikį rezultatą.  Dar  vienas  technologijos  Uretek  pranašumas  –  vykdomi  darbai  nekelia  vibracijos,  todėl  nekenkia  objektui  ar  šalia  jo  esantiems  pastatams.  Tai  ypač  svarbu  paveldosaugos  požiūriu.  R.  Reinerio-Latyševo  teigimu,  su  Tartu  miesto  savivaldybe netrukus bus pasirašyta sutartis dėl  N.  Pirogovo  monumento  stabilizavimo  ir  tiesinimo.  Taip  pat  „URETEK  Baltic“  atliko  individualių  namų pamatų stabilizavimo darbus Talino, Rygos  ir  Vilniaus  senamiesčiuose,  kur  namus  laikantys  mediniai poliai buvo pradėję trūnyti. Panašią problemą pavyko išspręsti prieš kelis mėnesius, kai  ėmė sėsti Rygoje prie Dauguvos esantis triaukštis  biurų  pastatas.  Per  tris  savaites  buvo  stabilizuota 345 linijinių metrų pamatų, esančių iki 3,5  metrų  gylio.  Grunto  stabilizavimo  darbai  dažnai  atliekami ir 7–10 metrų gyliu, o Amerikoje pasiektas net 22 metrų gylio rekordas.

Kas sukelia grunto nusėdimą? Šio proceso priežastys gali būti, pavyzdžiui, silpnas  gruntas,  mažas  jo  tankumas,  neįrengtas  arba  įtrūkęs  gruntinių  vandenų  drenažo  vamzdis.  Tokiais  atvejais  po  pastatu  prasisunkiantis  vanduo  gali  išplauti gruntą. Kartais jis nusėda statybininkams paskubėjus arba tinkamai neatlikus grunto bandymų.  „Pasitaiko  ir  labai  šiurkščių  piktnaudžiavimo  atvejų,  –  nurodė  R.  Reineris-Latyševas.  –  Pavyzdžiui,  nustatant namų nusėdimo priežastį viename naujų  individualių  namų  rajonų  Lietuvoje,  paaiškėjo,  kad  statybos  įmonės  kaip  grunto  užpildą  naudojo  net  padėklus ir kelmus. Laikui bėgant jie, žinoma, pradėjo pūti.“  Daug problemų kilo dėl vadinamojo statybų bumo  2007–2008  m.,  kai  namai  buvo  statomi  paskubomis.  „URETEK  Baltic“  specialistams  dažnai  tenka  taisyti  trūkumus  ir  2015–2016  m.  statybos  namuose, nes jų garantijos laikas dabar baigiasi, o valdytojai  ieško  ilgalaikio  sprendimo,  kuris  leistų  atkurti  pastato  pradinę  būklę,  tačiau  nekeltų  rūpesčių  jų  klientams.  R.  Reineris-Latyševas  klientams  pataria  neatidėlioti  problemų  sprendimo,  juolab  kad  už  konsultaciją  ir  pasiūlymo  parengimą  „URETEK  Baltic“  pinigų  neima.  Ilgai  delsiant  pastato  būklė  gali  dar  labiau  pablogėti,  tuomet  darbai  kainuos  kur  kas  brangiau.   www.uretek.lt


pasaulis

ritzkerio laurai – už jautrią ir prasmingą architektūrą ių metų architektūros Nobelio – Pritzkerio architektūros premijos – laureatu tapo profesorius Balkrishna Doshi iš Indijos.  Pastaruosius 70 metų žinomas kaip architektas, miestų projektuotojas ir pedagogas, B. Doshi padėjo formuoti architektūrą ne tik Indijoje, bet ir pasaulyje. Įkvėptas XX a. architektūros meistrų Charleso-Édouardo Jeannereto, dar žinomo kaip Le Corbusier,  ir  Louiso  Kahno,  B.  Doshi  sugebėjo  interpretuoti  architektūrą  ir  paversti  ją  pastatais, gerbiančiais Rytų kultūrą, sykiu gerinančiais gyvenimo kokybę Indijoje. Jo etinis ir asmeninis požiūris į architektūrą įvairiapusiškai palietė kiekvienos socialinės ir ekonominės klasės atstovų gyvenimus nuo 1950-ųjų. „Mano  darbai  yra  mano  gyvenimo,  filosofijos  ir  svajonių  tąsa,  siekianti  sukurti architektūros dvasios lobyną. Esu skolingas savo guru – Le Corbusier.  Jo  mokymai  paskatino  mane  abejoti  tapatybe  ir  įkvėpė  atrasti  naują,  prie  vietovės  pritaikomą,  šiuolaikinę  holistinės,  tvarios  gyvenvietės  išraišką, – kalbėjo B. Doshi. – Su visu nuolankumu ir dėkingumu noriu padėkoti 

Š

Pritzkerio premijos komisijai už šį giliai paliečiantį ir garbingą mano darbo pripažinimą. Tai dar kartą patvirtina mano įsitikinimą, kad gyvenimas  švenčia, kai gyvenimo būdas ir architektūra susilieja.“ B.  Doshi  architektūroje  nagrinėja  santykius  tarp  pagrindinių  žmogaus gyvenimo poreikių, ryšį su savimi ir kultūra, socialinių tradicijų supratimą vietos ir aplinkos kontekste per atsaką į modernizmą. Vaikų  prisiminimai,  nuo  orų  ritmų  iki  šventyk lų  varpų  skambėjimo,  formuoja  jo  kuriamą  dizainą.  Pritzkerio  premijos  laureatas  apibūdina  architektūrą  kaip  kūno  pratęsimą,  o  jo  gebėjimas  atidžiai  spręsti  uždavinius,  atkreipiant  dėmesį  į  klimatą,  kraštovaizdį  ir  urbanizaciją,  atsis pindi persidengiančiose erdvėse, pasirenkant medžiagas, naudojant  natūralius ir suderintus elementus. Architektas, pasitelkęs namų, kiemų ir vidinių kelių labirinto sistemą,  suprojektavo  „Aranya  Low  Cost  Housing“  kvartalą  (Induras,  1989  m.),  kuriame šiuo metu gyvena per 80 000 žmonių.  79


Daugiau nei 6500 būstų varijuoja nuo nedidelių  vieno  kambario  butų  iki  erdvių  namų,  kuriuose  gyvena  mažas  ir  vidutines  pajamas  gaunantys  žmonės.  Persidengiantys  sluoksniai  ir  pereinamosios  zonos  lemia  lanksčias  ir  pritaikomas  gyvenimo  sąlygas,  įprastas  Indijos  visuomenėje. B.  Doshi  architektūra  yra  poetiška  ir  funkcionali.  Indijos  vadybos  institutas  (angl.  Indian  Institute  of  Management)  (Bangaloras,  1977– 1992), įkvėptas tradicinių Indijos miestų labirintų  ir šventyklų, yra sudarytas iš susijungiančių pastatų, aikštelių ir balkonų (galerijų). Jame taip pat  yra daug patalpų, apsaugotų nuo karšto klimato. Platūs apželdinti koridoriai ir grindiniai leidžia  lankytojams būti kartu ir viduje, ir lauke. Pastatus  ir erdves praeinančius žmones B. Doshi kviečia  pajusti aplinką ir siūlo transformacijos galimybę. 2018  m.  komisijos  pareiškime  rašoma,  kad  per visus savo praktikos metus B. Doshi visuomet kūrė rimtą architektūrą, kuri niekada nebuvo  rėžianti akį ar sekanti madas. Su dideliu atsakomybės  jausmu  ir  noru  prisidėti  prie  savo  šalies  ir  jos  žmonių  gerovės  per  aukštos  kokybės,  autentišką  architektūrą,  jis  projektavo  viešojo  administravimo  ir  komunalinių  paslaugų,  švietimo  ir  kultūros  įstaigas  ir  privačių  klientų  būstus. Pritzkerio premijos komisijos narių teigimu,  B.  Doshi  aiškiai  žino,  kokiame  kontekste  yra  jo  pastatai. Jo sprendimai atsižvelgia į socialinius,  aplinkos apsaugos ir ekonominius aspektus, todėl jo architektūra labai susijusi su tvarumu.

80  2018 (Nr. 2)

B. Doshi parengta studija „Sangath“ (Ahmadabadas,  1980)  gali  būti  verčiama  kaip  „judėti  kartu“.  Bendruomenių  erdvių,  tarp  jų  sodo  ir  lauko amfiteatro, išdėstymas pabrėžia B. Doshi  skiriamą dėmesį bendradarbiavimui ir socialinei  atsakomybei. Skliautiniai stogai, porceliano mozaikų  plytelių  dangos,  apželdinti  plotai  ir  žemo  lygio erdvės sušvelnina itin didelį karštį. Mozaikų  plytelių  detalės  atsispindi  ant  vėžlio  kiauto  formos įkvėpto Amdavad Ni Gufa (Ahmadabadas,  1994)  stogo  –  banguotos,  panašios  į  urvą,  geležies cemento požeminės meno galerijos, eksponuojančios Maqboolo Fidos Husaino darbus. Tarp  įsimintinų  architekto  projektų  –  akademinė įstaiga Aplinkos planavimo ir technologijų  centras  (Ahmadabadas,  1966–2012),  kultūrinės  erdvės, tokios kaip Tagore Memorial Hall (Tagorės  memorialinė  halė)  (Ahmadabadas,  1967),  Indologijos  institutas  (Ahmadabadas,  1962),  Premabhai  halė  (Ahmadabadas,  1976),  gyvenamųjų  namų  kompleksai  Vidhyadhar  Nagar  Masterplan  ir  Urban  Design  (Džaipuras,  1984),  Gyvybės  draudimo  korporacijos  namai,  arba  Bima  Nagar  (Ahmadabadas,  1973),  privati  rezidencija Kamala House (Ahmadabadas, 1963) ir  daugelis kitų. B. Doshi yra 45-asis Pritzkerio premijos laureatas ir pirmasis iš Indijos. Pritzkerio architektūros premija 40-ąjį kartą bus įteikta gegužę Agos  Khano muziejuje Toronte, Kanadoje.  Pagal www.pritzkerprize.com inf. parengė Lilija Buidovaitė.


81


Architektai – „Archinova“, konstruktoriai – „ASD Project“ 

„Virš Visko“ nuotr.

UAB „Delta nova“ projektuotojams pasiūlė pagrindinių didžiosios pastato angos santvarų atraminių mazgų sprendimą – KPRM tiltų sferinius atraminius guolius; taip pat parinko Calenberg slystamuosius elastomerinius atraminius guolius paslankiems gelžbetonio ir fasado konstrukcijų mazgams.

Užupio g. 30, LT-01203 Vilnius, Lietuva Tel. +370 52 72 5308, faks. + 370 5 272 10 62, mob. +370 615 13669 el. p. info@deltanova.lt

Statyba ir architektūra (2018/2)  
Statyba ir architektūra (2018/2)  

„Statyba ir architektūra“ – žurnalas apie statybas, projektavimą, nekilnojamąjį turtą, architektūrą, renovaciją, kultūros paveldą ir kitas s...

Advertisement