Page 77

Taryba). Jame nekalbama apie autentiškumą, tačiau, antrinant Naros dokumento reliatyvumui ar liberalumui, deklaruojama, kad kiekvienas (!) turi teisę laisvai dalyvauti kultūros paveldo srityje: kultūros paveldo nustatymo, tyrimų, aiškinimo, apsaugos ir pristatymo procesuose, viešuose svarstymuose bei diskusijose. Konvencija sunkiai skinasi kelią į pripažinimą, ir jos principai ne taip lengvai perkeliami į nacionalines paveldosaugos sistemas (Lietuva iki šiol nėra ratifikavusi šio akto), tačiau šis dokumentas liudija, kad Naros dokumento idėjos nėra atsitiktinumas – tai veikiau nauja tendencija.

Vietoj išvadų: neatsakyti klausimai Tarptautinė paveldosauga dešimtmečius teisinga laikė vieną vienintelę autentiškumo sampratą. Tuo pat metu sėkmingai gyvavo alternatyva, kuri labiau vertino vaizdingas iliustracijas, o ne nebeatkuriamą materiją ir neginčijamus mokslinius šaltinius. Pirmoji ignoravo, neigė arba komplikavo tokią elgseną kaip paveldo atkūrimas, tačiau visą tą laiką skirtinguose pasaulio kampeliuose didesniu ar mažesniu mastu paveldas buvo atkuriamas. Kol tarptautinė paveldosauga palaikė vieną iš alternatyvų, buvo galima ginčytis dėl geros ar blogos, teisingos ar neteisingos sampratos. Nuo 1995 metų UNESCO ICOMOS ir ICCROM, o vėliau ir Europos Tarybai paskelbus, kad visos paveldo, autentiškumo ir (ar) verčių sampratos yra vienodai geros ir teisingos, šie debatai nebetenka prasmės. Galimos subjektyvios, daugiau ar mažiau argumentuotos, bet ne visapusiškai teisingos, objektyvios, universalios ar bendros nuomonės. Vadovaujantis Naros dokumento nuostatais, pagrindinis tampa nebe

sampratos pasirinkimo, o ją pagrindžiančių šaltinių patikimumo ar nepatikimumo klausimas. Deja, minėtos institucijos ir jų aktai nesiima aiškinti, kur yra ta aiškesnė riba tarp to, kas patikima, ir to, kas nepatikima. Vis dėlto koks autentiškumo aspektas yra jei ne teisingiausias, tai bent jau tinkamiausias? Gal galimas toks receptas: pirma turėtų eiti sprendimas dėl norimos paveldo paskirties (kiekvienu konkrečiu atveju), o jau pagal tai turėtų būti pasirenkama tinkamiausia autentiškumo samprata ir iš jos kylantys sprendimai, praktika. Autentiškumo supratimas turėtų būti priklausomas nuo paveldo paskirties. Žinoma, viskas būtų labai paprasta, jeigu tas pats objektas dažnai neįkūnytų skirtingų verčių ir paskirčių vizijų. Kita naujovė lietuviškoje terpėje atrodo gana revoliucingai – autentiškumo sampratos pasirinkimą turi lemti ne direktyvos ir ne vien specialistai, bet susijusi bendruomenė. Jei visi sprendimai, susiję su autentiškumu, yra subjektyvūs, tai tada kokį privalumą specialistas turi prieš bendruomenę? Šalyse, kur visuomenė yra išsiugdžiusi mąstyti paveldosaugiškai, lygiateisis visuomenės dalyvavimas būtų suprantamas, priimtinas ir sveikintinas. Tačiau kai namų darbai dar neparuošti ir visuomenė nėra pribrendusi, ko gero, kyla grėsmė taip prarasti ribą tarp paveldo ir nepaveldo, paveldosaugos ir nepaveldosaugos sprendimų. Tačiau tendencija aiški: bendruomenėms dar per anksti suteikti sprendimų priėmimo galią, tačiau visuomenės ugdymo, susijusio su paveldosauga, nebederėtų atidėlioti.

Lietuvos patirtys – Vilniaus gotika ir renesansas.

S. Kulevičiaus nuotr.

Vis dėlto naujosios – pavadinkime ją reliatyvistine – paveldosaugos, kaip vienos iš tarptautinės paveldosaugos formų, buvimas jau yra abejonių nekeliantis faktas: 2005 metais Naros autentiškumo dokumento punktai tapo oficialiais kriterijais, kuriais remiantis yra atrenkami UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo objektai. Naujoji paveldosauga ir kartu autentiškumo apibrėžtis grįstos keliomis kertinėmis nuostatomis: egzistuoja ne viena samprata, o jų įvairovė; visos sampratos turi būti pripažintos teisėtomis ir lygiavertėmis; paveldas turi būti svarstomas ir suvokiamas atsižvelgiant į tą kultūrinį kontekstą, kuriam jis priklauso. Daugiaperspektyvumas, lygiateisiškumas, kontekstualumas – tai naujoji trejybė. Galios taškas paveldosaugoje nuo išankstinio žinojimo, taisyklių ir specialisto (eksperto) buvo perstumtas visuomenės (paveldo bendruomenės) ir jos dalyvavimo link, o prioritetai – nuo vienos ir direktyvomis paremtos paveldosaugos visų įmanomų paveldosaugos rūšių link. Apie autentiškumą pasakyta, kad vertinant jį nėra griežtų ar nustatytų kriterijų, kad jis gali būti reiškiamas forma ir dizainu, medžiaga ir turiniu, naudojimu ir funkcija, tradicija ir technika, vieta ir išdėstymu, dvasia ir jausmais ar kitais – čia dedamas daugtaškis! – aspektais. Šioje perspektyvoje istorinės materijos ir istorinio vaizdo autentiškumas tampa vienodai geras bei teisingas. Nebėra geros ar blogos sampratos, praktikos. Svarbu tik tai, kad tas autentiškumo aspektas ar samprata konkrečiu atveju būtų paremti šaltiniais. Ir tai lieka, ko gero, vienintelis saugiklis atskiriant, kas yra autentiška ir kas ne, kas yra paveldas, o kas – ne. 2005 metais buvo paskelbtas kitas dokumentas – Faro konvencija (Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencija, Europos

75

Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2017/1)  

Statyba ir architektūra (2017/1)  

Advertisement