Page 74

„Autentiškumas yra esminis veiksnys, apibrėžiantis vertes. Autentiškumo supratimas daro esminę įtaką visoms mokslinėms kultūros paveldo studijoms planuojant apsaugą ir restauravimą, taip pat procedūroms, susijusioms su vertybių įrašymu į Pasaulio paveldo konvencijos ir kitus kultūros paveldo sąrašus.“ Šioje citatoje galima dėlioti įvairius akcentus, ir visi jie skelbia, kad autentiškumas yra svarbus. XX amžiaus 10 dešimtmetyje autentiškumas tapo bene labiausiai svarstomu paveldo srities klausimu. 1994 metais įvyko tarptautinės Bergeno (Norvegija) ir Naros (Japonija) konferencijos, kurių metu parengtas Naros autentiškumo dokumentas (UNESCO, ICCROM, ICOMOS). Tuomet nutiko regioninės ir nacionalinės reikšmės įvykiai: pavyzdžiui, Amerikos šalių simpoziumas dėl autentiškumo kultūros paveldo apsaugos ir vadybos požiūriu (1996 m., San Antonijus, JAV) ir San Antonijaus deklaracija; Rytų Europos regioninis seminaras „Autentiškumas ir istorinės rekonstrukcijos kultūros paveldo požiūriu“ (2000 m., Ryga, Latvija) ir Rygos chartija dėl autentiškumo ir istorinės rekonstrukcijos kultūros paveldo požiūriu. Autentiškumas tapo ir plačiosios visuomenės diskusijų tema, pavyzdžiui, debatai dėl Karališkųjų rūmų Berlyne (Vokietija) ar Valdovų rūmų Vilniuje atkūrimo. Šį suaktyvėjimą, regis, išprovokavo konfliktas, kilęs tarp tarptautinių institucijų diegtos tariamai universalios autentiškumo sampratos ir savitų regioninių ar lokalių autentiškumo sampratų. Tačiau ar dėl to tapo aiškiau, kas yra tas autentiškumas?

Teorija apie neegzistuojantį autentiškumą

BFL nuotr.

Valdovų rūmai XXI a. – perkurta istorija. Istorinių ženklų (Abiejų Tautų Respublikos herbo, Vazų giminės herbo) „užmiršimas“ ir naujų „lietuviškesnių“ akcentų sukūrimas: Vytis portale, vėliavoje, vėtrungėje… 72  2017 Nr. 1

1985 metais dienos šviesą išvydo amerikiečio Davido Lowenthalio veikalas „Paveldas yra svetima šalis“ (ang. The Past Is a Foreign Country). Šis ir vėlesni jo tekstai aukštyn kojomis apvertė supratimą apie paveldo misiją, o pačiam autoriui pelnė gyvojo klasiko šlovę. Paveldas yra praeities klastotė – tokia būtų pagrindinė jo žinutė. Praeitis mums visų pirma reikalinga dėl labai pragmatiško tikslo – kaip tapatumo ar socialinės sanklodos legitimavimo išteklius (šaltinis, priemonė). Ji reikalinga dabarčiai pateisinti ir kurti. Praeitis iš esmės yra nepažini (svetima šalis), ir ji mažai teturi bendra su mūsų dabarties poreikiais bei lūkesčiais. Tai lengvai išsprendžia paveldas pateikdamas mums tokią praeitį, kokios reikia, sukurdamas, suklastodamas ją pagal dabartį. Ir tai yra tikroji paveldo prigimtis, dėl to jis atsiranda apskritai ir dėl to jis mums reikalingas – mes dieviname jį. Taigi paveldas yra dabarties konstruktas – iš

Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2017/1)  

Statyba ir architektūra (2017/1)  

Advertisement