Page 65

žvilgsnis

Rekonstrukcijos architektūrinės idėjos konkursas buvo parengtas taip, kad kitų variantų nei nugriovimas negalėjo būti. Tačiau mane labai nustebino Lietuvos architektų sąjunga (LAS), kuriai aš atidaviau daugelį metų ir daug energijos – nuo paprasto tarybos nario iki pirmininko. LAS, kaip vieni konkurso organizatorių, formuluodami projektavimo sąlygas įrašė, kad perėmė iš manęs visas autoriaus teises – leido su tuo pastatu elgtis kaip nori. Čia toks beprecedentis atvejis. Būna, kad ką nors rekonstruoji arba pritaikai naujai funkcijai kito autoriaus darbą, tai dėl kiekvieno lango ir durų deriniesi. O manęs net nepaklausė... Seniai gavau signalų, kad pastatas tampa nebereikalingas. Net buvę Kelių policijos vadovai ragino – pasirūpink tuo pastatu. Buvo ir statytojų, kuriems buvo brangus tas pastatas ir kuriems buvo keista, kad nedarau žygių dėl jo išlikimo. Tačiau man kovoti dėl savo paties kūrinio, įrodinėti, kad tas pastatas vertingas, atrodė nelabai etiška. Pasirinkau tylą. Viduje buvau visiškai ramus ir jau susitaikęs su tuo, kad jis tapo nereikalingas ir bus nugriautas. Kol neprasidėjo judėjimas – kolegų, konkurso organizatorių. Jis, žinoma, mane užkabino. Tas architektų netikėtas suvažiavimas prie pastato... Nežinau, ar būta tokio precedento, tada jiems tik pasakiau – man tai kaip antra Nacionalinė kultūros ir meno premija. Tai buvo įvertinimas. Juk šiaip būna, kad mažiau susirenka į Architektų sąjungos suvažiavimus, o čia suvažiavo ir iš Kauno, ir iš kitur. Tai buvo tikra ir autentiška. Taip pat praėjusių metų pavasarį „Lidl“ atstovai atvyko į mūsų biurą, buvo ne vienas susitikimas, kuriame kalbėta, kad jie, nors ir linksta nugriauti pastatą, atliks jo fiksaciją, fotogrametriją, išleis knygą su nuotraukomis, aprašymais – ne tik apie tą objektą, bet ir kitus to laiko postmodernizmo pastatus. „Lidl“ prašė surasti knygos sudarytoją, tai viskas buvo padaryta, buvo susitikimas su visais minėtais specialistais, taip pat galimais leidėjais. Tačiau pasirodė, kad tai buvo tik „makaronai“ – gryna apgaulė. Niekas nieko nesiruošė daryti, nė vienas tų pažadų neįvykdytas. Tiesa, dar sakė, kad kvies dalyvauti mus konkurse, kad tai bus kompensacija už autorystę. Man liko tam tikra nuoskauda ne dėl to pastato likimo – taip tikrai neverta apgaudinėti

žmonių. Jei turi planą, taip ir pasakyk, bet neapgaudinėk. Jie galbūt daugiau išleido lėšų viešiesiems ryšiams, negu būtų be apgavystės išleidę savo pažadams išpildyti. Manote, kad kolegos būtų atsižvelgę į Jūsų poziciją, į tą, vadinkime, taikos sutartį ir neberengę protestų? Manau, kad taip. Tuo metu, kai šnekėjomės su „Lidl“ atstovais, tas klausimas dar buvo atviras diskusijai. Kadaise esate užsiminęs, kad ir pats turėtumėte idėjų, kaip pritaikyti šį pastatą naujai funkcijai. Gal vienas konkurso darbų buvo Jūsų? Po tos istorijos asmeniškai nusprendžiau konkurse nedalyvauti – sudėtinga būtų ką nors daryti apgavikui. Mano kolegos iš Vilniaus architektūros

studijos gavo kvietimą dalyvauti ir dalyvavo, bet aš buvau visiškai nuo to nusišalinęs. Miesto meras vos prasidėjus triukšmui socialiniame tinkle replikavo neįžiūrintis nei to pastato grožio, nei vertės. Kiek visuomenė ar politikai turi ar gali dalyvauti priimant tokius sprendimus? Manau, meras pasielgė neišmintingai, nes išmintingas politikas remiasi ekspertinėmis nuomonėmis. Šiuo atveju jis arba turėjo blogą ekspertinį vertinimą, arba pasikliovė savo žiniomis. Galimas dalykas, kad jis patyrė didelį spaudimą iš to užsakovo. Nes, kaip parodė vėlesni įvykiai, tų poncijų pilotų, kurie nusiplovė rankas vėliau, buvo visas būrelis. Pradedant LAS pirmininku, LAS Vilniaus skyriaus vadovu, miesto vyriausiuoju architektu, Kultūros paveldo departamento vadove... Čia tokios pamokos, rimtesnis signalas. Didžiausia pamoka turėtų būti architektūros cechui – kad kai kas iš verslo visiškai nebesiskaito

K. Pempė su šviesaus atminimo kolega G. Ramuniu. „Liepe pozuoti kartu, mat tais laikais dirbti duetu buvo tarsi didelė naujiena. Vis klausdavo – tai kuris iš jūsų svarbesnis... Buvo kolegoms nesuprantama. Vėliau atsirado daugiau duetų, dar vėliau komandinis darbas tapo norma“, – prisimena K. Pempė.

K. Pempės archyvo nuotr.

Kokių rezultatų tikėjotės iš šio konkurso? Daugelis jį iškart įvertino kaip įrankį nutiesti kelią buldozeriams.

63

Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2017/1)  

Statyba ir architektūra (2017/1)  

Advertisement