Page 56

žvilgsnis

Mindaugas Pakalnis: greičiau – nebūtinai geriau Gyventojų protestai dėl statybų Užupyje ir Žvėryne, rezonansiniai verslo Rusnė MARČĖNAITĖ

centro „k18B“ ir buvusio Kelių policijos pastato architektūros konkursai, Lukiškių aikštės rekonstrukcijos klausimai, viešbučių virsmo daugiabučiais ir „Žalgirio“ stadiono skandalai – pirmieji Mindaugo PAKALNIO metai sostinės vyriausiojo architekto poste nebuvo paprasti. Su juo ir šnekėjomės apie darbus, kuriuos planavo pats ir kurie atsivijo nelaukti.

„To aiškinimosi ir teisinimosi tiek, kad atrodo, jog rytą pabudai ir jau esi kaltas. Tačiau matyti ir rezultatų. Kai ką nors ilgai aiškinę statytojui ar architektui pagaliau matome akivaizdžiai pagerėjusį projektą, išspręstą problemą... Kad ir ta Lukiškių aikštė. Nors kartais atrodė, kad neįmanoma visų interesų suderinti, bet kai šnekiesi, tai ir susišneki. Mes tikrai pabaigsime šį projektą. Dėl paties aikštės kompozicinio ar funkcinio sprendimo – kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, bet vieną dieną kas nors turi pasakyti: viskas, diskusijos baigtos, einame į priekį“, – sakė M. Pakalnis. Visuomenininkai nenori baigti diskusijų, jie net norėtų pradėti jas iš naujo: apie aikštės funkciją, apie Vyčio paminklą ir demokratiją. Diskutuoti ir kritikuoti niekas nedraudžia. Kitas dalykas yra tai, kad viešos institucijos yra atsakingos už tai, kad projektas įvyktų. Jos turi prisiimti atsakomybę ir nuspręsti. O diskutuoti galima be galo, bet jei pagaliau diskutuodami nusprendėme, kad Lukiškių aikštėje reikia išardyti tą pseudoklasicistinę struktūrą su vado paminklu vidury ir daryti laisvesnę kompoziciją su kraštovaizdžio elementais, demokratiškesnę aplinką, tai reikia tai imti ir padaryti. Nereikia kurti imperinės valstybės sostinės įvaizdžio formuojant ašis ir tų ašių galuose statant simbolius – Vilniui tai niekada nebuvo būdinga. Kai tą sprendimą pasakiau sau, kai pamačiau, kad tą sprendimą palaiko dauguma kolegų ir didžioji dalis visuomenės, buvo nebesunku eiti tolyn.

54  2017 Nr. 1

Arba policijos pastatas Giraitės gatvėje – kolegos architektai akivaizdžiai pasielgė ne visai etiškai siūlydami įtraukti šį objektą į paveldo sąrašą. Tai daryti reikėjo anksčiau, kai jis buvo parduodamas, o ne tada, kai jį įsigijo „Lidl Lietuva“ ir panoro ką nors su juo daryti. Taip, tai smagus pastatas, bet šiuo atveju turime suprasti, kad diskusija baigta. Aš suprantu, kad kolegos gali ant manęs pykti, bet toje vietoje turiu elgtis kaip žmogus, kuris mato realią situaciją. Negalime vadovautis tik jausmais. Jeigu mes, architektai, patys nepadarėme kokių nors darbų – tarkime, nesudarėme vertingų sovietmečio objektų sąrašo ar, kai sudarėme tam tikrus sąrašus, to pastato neįtraukėme, tai paskui gal nebepykime... Esate sakęs, kad Jums kaip urbanistui gali tekti laukti ir 10 metų, iki pamatysite savo darbų rezultatus. O kiek laiko praeina, iki pasimato vyriausiojo architekto įdirbis? Daugelis šiuo metu realizuojamų objektų yra pradėti dar iki mano atėjimo į šį postą. Nuo tada, kai išduodamas leidimas statybai, iki jis realizuojamas, užtrunka porą metų. Tad dabar daromų, planuojamų, projektuojamų darbų rezultatus realiai pamatysime po 3–4 metų. To paties verslo komplekso „k18B“ konkursas įvyko vos man pradėjus dirbti, 2016 metų balandį, ir tik dabar, praėjus metams, yra pateikti projektiniai siūlymai. Urbanistika – tęstinis procesas: perimi darbus ir žinai, kad tavo darbus kiti pratęs. O pats gali tik pakreipti šiek tiek įvykius, nusimatyti kiek kitokią strategiją. Man pačiam buvo svarbu, kad

būtų daugiau atsižvelgiama į urbanistinį kontekstą. Atėjęs pamačiau, kad tokie žodžiai kaip „kontekstas“, „užstatymo linija“, „užstatymo tipologija“ Miesto plėtros departamente nelabai net buvo vartojami. Tam, kad reikalai keistųsi, reikalinga visa komanda, kuri turi tikėti tuo, ką daro, ir vieningai siekti rezultato. Mano tikslas buvo, kad tie žmonės, kurie dirba su leidimais statybai ir su projektavimo sąlygomis, pradėtų nuosekliai bendradarbiauti su seniūnijų architektais. Kad būtų laikomasi ne dviejų, o keturių akių principo. Siekiau, kad seniūnijų architektams tektų kuo daugiau atsakomybės. Juk peržiūrėti projektą aptarimo metu mes Miesto plėtros departamente turime 2 ar 3 minutes. Kas, jei ne seniūnijos architektas, turi žinoti kiekvieną savos teritorijos kampelį ir visapusiškai įvertinti situaciją? Todėl vertinu tuos kolegas, kurie patys sugeba spręsti, yra iniciatyvūs. Bet vieni atsakomybės imasi noriai, o kiti tau atneša spręsti kiekvieną smulkiausią atvejį. Kol kas tai daugiau mūsų susitarimas, kad jie peržiūrėtų, pakomentuotų projektus, kad aptartų juos su bendruomenėmis. Netrukus tai įteisinsime ir pareiginiuose nuostatuose. Džiugu, kad į plėtros departamentą atėjo vilčių teikiančio jaunimo, pradedamos naudoti naujos technologijos. Žinoma, norėtųsi, kad ta pažanga būtų greitesnė. Iš esmės plėtros departamentas yra rutina, mašina, į kurią įkišus projektą po griežtai nustatyto darbo dienų skaičiaus turi būti išspjautas statybos leidimas. Toks klaikus biurokratinis procesas, kurį mes, vydamiesi doing business

Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2017/1)  

Statyba ir architektūra (2017/1)  

Advertisement