Page 136

Benjamin Beller nuotr.

planuojamas statybas, kalba apie savo vizijas. Vietos administracija negali to nepaisyti ir stengiasi šiuos balsus įtraukti į plėtros planavimą. Tie pokalbiai nėra vien dviejų šalių konfrontacija – tai it apvalus stalas, prie kurio sėdi daugiau suinteresuotų bendruomenių, organizacijų. Jaučiu, kad šio naujoviško dialogo, gimusio per pastaruosius kelerius metus, moderavimas kaip tik yra sritis, kurioje labai reikia sukurti metodiką. Šio di alogo privalumas – tai, kad visi sėdintieji prie stalo nori to paties – geresnės aplinkos. Tokį dialogą ir stengiatės kurti Pekino dizaino festivalio, kurį rengiate nuo 2013-ųjų, metu. Kaip kultūros renginys gali atnešti svarbių pokyčių į miestą ir neapsiriboti keliomis skulptūromis ar fejerverkais? Visų pirma, jeigu žmonės nori leisti fejerverkus – reikia tai leisti. O tada daryti ir kitką. Kultūros platformoje visi turi jaustis įsitraukę. Ypač pirmaisiais Pekino dizaino festivalio metais turėjome daug tokių fejerverkų ir patyrėme neefektyvių išlaidų. Dizaino festivalį panaudojome kaip laikiną įvykį, pretekstą įžiebti pokalbį, kad būtų pradėti ne vienus metus trunkantys projektai. Jeigu kurių nors nespėta įgyvendinti, jie buvo tęsiami kito festivalio rėmuose. Mes festivalio metu rinkomės projektus, kurie neturėjo pakankamo svorio, nebuvo matomi, bet kurie buvo reikalingi miestui. Dirbdami istoriniuose hutongų rajonuose sugebėjome įtraukti visas suinteresuotas grupes ir organizacijas: investuotojus, vietos valdžią, vietos bendruomenę, architektus ir kitus. Tikiu – ko negali pasiekti įvairios politikos, valdžios priimti sprendimai ar pavienės visuomeninės iniciatyvos, tai gali padėti pasiekti kultūros platforma. 134  2017 Nr. 1

Mūsų festivalio, kuris yra valstybės inicijuotas ir remiamas renginys, matomumas bei galinga sklaida padėjo idėjoms, kurios kitaip būtų likusios apribotos konferencijų salių ar universiteto auditorijų sienų, tapti matomoms visos šalies ir net tarptautiniu mastu. Kokius festivalio metu vykdytus projektus išskirtumėte kaip turėjusius daugiausia poveikio ilgalaikiam miesto aplinkos pagerinimui? Dirbome istoriniame hutonge – Dašilaro rajone, esančiame šalia Tianmenio aikštės. Vietos valstybinis investuotojas buvo suinteresuotas Dašilarą paversti turistams patrauklia zona, pasinaudojant tuo, kad ji yra arti lankomiausių objektų – aikštės, šventyklos. Mūsų projektas „Dašilaro pilotai“ buvo kruopščiai suprojektuotos nedidelės architektūros intervencijos, pateikiančios labai specifinių problemų sprendimus. Laiko požiūriu jos buvo suderintos su didesnio masto urbanistiniu atnaujinimu, kurį buvo suplanavęs vietos valstybinis investuotojas. Mes, kaip kultūros renginys, negalėjome paveikti strategijų ar sprendimų savivaldybės lygiu, tačiau turėjome kitą galią – įtraukti vietos žmones ir architektus į rajono atnaujinimo procesus. Projekto dalyviai pasiūlė ne tik fizinį pastatų atnaujinimą. Pasiūlymai buvo susiję su specifiniais vietos poreikiais, pavyzdžiui, ką daryti su dažniausiai apšnerkštais nedidukais vidiniais kiemeliais, kurie priklauso keliems kaimynams. Ieškojome būdų, kaip tas kišenėles, kurių rajone šimtai, paversti erdvėmis, naudingomis ir aplinkinių namų gyventojams, ir kartu tai panaudoti kaip erdves naujoms veikloms, pavyzdžiui, verslui. Vienas architektas ilgai tyrė nematerialius

ryšius aplink tokius kiemelius: bendravo su gyventojais, policininkais, pardavėjais, vaikais, senukais ir galų gale pasiūlė kiemeliuose įterpti po mažą kambarį su vonia, taip kvartale sukuriant savotišką pabirusį hostelį (jis pavadintas „Humble hostel“ – „Kuklus hostelis“). Genialus šio projekto aspektas yra tai, kad vos 20 kv. m ploto erdvė apribojama mobilia siena, kuri, kai kambaryje niekas negyvena, gali būti patraukiama priklausomai nuo svečių skaičiaus, ir dalis kiemo vėl naudojama kaimynų. Kitas pavyzdys – „Plug-in“ sistema, sukurta architektų „People‘s architecture office“. Ji skirta istoriniam pastatui atnaujinti. Šio metodo esmė – įprasto renovacijos proceso „nugriauti ir atstatyti“ priešingybė. Tai namo name kūrimas, naudojant plokščių sistemą. Jose sumontuota visa infrastruktūra, kurios senuose namuose nebūta – nuo elektros iki vandentiekio. Tai montuojama namo viduje, nepakenkiant senam, bet dar geros būklės stogui ar medinėms konstrukcijoms. Plokštės labai nebrangios, o jų montavimas – itin greitas ir paprastas. Vieno namo vidų galima surinkti per 1 dieną neturint ypatingų statybininko įgūdžių. Plokštės universalios, tinkamos ir 10 kvadratinių metrų kambariui, ir visam kelių namų kvartalui renovuoti. Šis metodas atitinka ir ekonominius vietos gyventojų pajėgumus, nes paprastai hutongo gyventojai gyvena skurdžiai. Architektai šį projektą pradėjo patys, tada su to hutongo plėtotoju sukūrė finansavimo sistemą. Jeigu kuris nors hutongo gyventojas norėtų panaudoti „Plug-in“ sistemą, turėtų investuoti labai nedaug savų pinigų, o likusia dalimi pasirūpintų vietos valdžia. Šitaip buvo atnaujinta tikrai daug senų namų. Prieš dvejus metus ėmėmės kito hutongo rajono – Baitaso. Vienas festivalio dalyvių architektų kaip tarpininkas tarp vietos bendruomenės ir valdžios jau kelerius metus dirbo tame rajone kartu su valstybiniu plėtotoju. Į Baitaso regeneracijos programą mes įsitraukėme ją vos pradėjus. Nors dizaino festivalį visi asocijuoja su parodomis, renginiais, mažais laikinais statiniais, pirmaisiais metais Baitase panaudojome investuotojo skirtas lėšas ne šou, bet pusiau laikinoms instaliacijoms, kurios užpildė rajono infrastruktūros spragas. Pavyzdžiui, hutonguose nėra viešųjų erdvių, bet gatvės nuolat pilnos žmonių, sėdinčių ant įvairių nepatogių daiktų ir paviršių. Žmonių namų durys beveik visuomet užstatytos automobiliais. Pasirinkome vieną gatvę ir sukūrėme modulinę lauko baldų – suolų su integruotomis

Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2017/1)  

Statyba ir architektūra (2017/1)