46
Augis GUČAS: „Jei būtų galima statyti kaip
G. Bartuškos nuotr.
nori, statyti tiek, kiek yra vietos, arba visų išgriautų pastatų vietoje, Vilniaus senamiestis taptų moderniu miestu, kuriame yra istorinių pastatų ir keletas autentiškų kvartalų.“
Lenkai siekė atkurti ne atskirus paminklus, bet visą senamiestį ir naujamiestį, tam tikslui turėjo surinkę pakankamai ikonografinės medžiagos. Jų pastangos tarptautiniu mastu buvo pripažintos 1980-aisiais, kai Varšuvos centrą UNESCO įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą kaip atstatytą, o ne autentišką istorinį miestą. Architektė priminė, kad nors Lietuvoje apie Vokiečių gatvės atkūrimą aktyviausiai diskutuota prieš dešimtmetį, o investuotojų planai tuomet žlugo, neaišku, ar ta diskusija kada nors nebus atgaivinta, mat kalbama apie teritoriją miesto centre. „Ar atkūrus Vokiečių gatvę miestui būtų geriau? Jau kelios vilniečių kartos užaugo su dabartine gatve. Ji pilna ir darbo dienomis, ir savaitgaliais. Jei ši gatvė būtų numarinta, kažin kur persikeltų tas viešasis gyvenimas?“ – svarstė pašnekovė. V. Janušauskaitė atkreipė dėmesį, kad vyresnės kartos restauratorių itin vertinama 1964 metų Venecijos chartija Lietuvoje interpretuota labai lanksčiai, todėl, nors šiame dokumente įspėta vengti falsifikavimo, kuris gresia neturint pagrįstų duomenų, mūsų šalyje, remiantis ja, imtasi plačių užmojų – didelio masto atkūrimo ir restauracijos, neretai pagrįstos analogijomis ir interpretacijomis. „Chartijoje teigiama, kad reikia gerbti istorinius laikotarpius. Ji skirta pastatams, bet jei pritaikytume miestams, tai iš tiesų turėtume gerbti laikotarpį, kuris jau praėjo, kuris buvo miestų istorijos dalis. Tad atkūrimo procesus reikia vertinti atsargiai“, – įspėjo architektė. Tarptautinių ekspertų Vilnius kritikuojamas būtent dėl istorinių pastatų atstatymo. Pirmiausia – dėl Valdovų rūmų. „Tarptautinė bendruomenė mus kritikuoja, komentuoja, kad Lietuvos sostinei labai pasisekė, jog dėl Valdovų rūmų jos neišbraukė iš Pasaulio paveldo sąrašo“, – komentavo architektė. Pašnekovės įsitikinimu, būtina susimąstyti ir dėl planuojamo Radvilų rūmų atstatymo. „Jei Valdovų rūmai būtų buvę pastatyti neimituojant, kad tai istorinis pastatas, apie kurio eksterjerą ir interjerą iš tiesų išliko labai mažai istorinių bei ikonografinių žinių, kritikos iš pasaulinės bendruomenės būtų mažiau. Lietuvoje vis teisinamasi, kad atkūrimas svarbu tautai, valstybingumui, kad atstovaujama visuomenės interesams, tačiau juk iš pradžių, nusprendus Valdovų rūmus atstatyti už surinktas aukas, neatsirado daug rėmėjų. Kyla klausimas – ar visuomenė iš tiesų norėjo tam skirti tuos pinigus?“ – kalbėjo V. Janušauskaitė.
Paveldo ženklai rūpi ir regionams
Irena KLIOBAVIČIŪTĖ: „Atkuriant istorinius pastatus būtina saugoti išlikusias autentiškas dalis – pamatus, rūsius, kitas pastatų dalis, o tai ypač pabrangina statybas.“
AS
PA
LD VE
1 20
5N
/ r. 3
Įgyvendinant Marijampolės senamiesčio rekonstrukcijos projektą skrupulingai laikytasi taisyklės – atkurti kuo daugiau autentiškumo. Viena Marijampolės senamiesčio rekonstrukcijos projekto autorių architektė Reda Marcinkevičienė pasakojo, kad rengdami projektą architektai ypač atidžiai išstudijavo istorinius miesto planus. Vieni pirmųjų darbų – senąja bruko danga pažymėti istorines Skersinės ir Žydų gatveles. Dalis XIX amžiaus Marijampolės senamiesčio pastatų sumūryta iš raudonų plytų, vėliau nutinkuota. Projekte buvo numatyta atidengti ir eksponuoti autentiško raudonų plytų mūro fragmentus. Gyventojai džiaugėsi atgimstančiu Marijampolės senamiesčiu. „Mes nepadarysime visko taip pat, kaip buvo prieš kelis šimtus metų, bet suderinti istoriją ir šių dienų poreikius, atskleidžiant senamiesčiui būdingą charakterį, tikrai įmanoma“, – patikino pašnekovė. Miesto planuose – Rygiškių Jono gimnazijos ir Liuteronų bažnyčios Kauno gatvėje tvarkybos darbai. Kauno gatvę, kuria ėjo senasis Varšuvos traktas, ateityje irgi turėtų žymėti senoji bruko danga. Buvusių arklių pašto rūmų vieta jau įamžinta mažąja architektūra. Apibendrindama atliktus tvarkybos darbus architektė R. Marcinkevičienė pabrėžė, kad išgražėjusiame senamiestyje nėra senovę imituojančių šviestuvų – pasirinkti šiuolaikiniai sprendimai. Likę tik tam tikri istoriniai elementai: tašyti akmenys, autentiško mūro fragmentai. „Pasižadėjome, kad neimituosime senovės, – paaiškino architektė. – Nepirkome pigių šviestuvų, mažosios architektūros elementai – šiukšlinės, gėlinės, suoliukai – modernios architektūros.“