etnoarchitektūra i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02
ko vietovėje virtę nežinia iš kur atkeliavę akmenys. Aukštaitijos regione išlikę nemažai senųjų gatvinių ar padrikų kaimų, pavienių sodybų, tačiau dėl pasitaikančio trumparegiško požiūrio ar neišmanymo daliai senojo paveldo gresia sunykti. Kaimuose likusiems žmonėms nebereikia nei kluonų, nei svirnų, nei šiaudinių stogų. Pasak architekto paveldosaugininko Edmundo Misiulio, anksčiau, kaip ir dabar, sodybos dydį ribojo tam tikros laikotarpio galimybės. Stambus ūkininkas, turėjęs 30–40 hektarų žemės, galėjo pasisamdyti darbininkų, kurie pastatytų kokybiškesnį pastatą. Eiliniai žmonės statėsi kuklias sodybas.
Sodybų ypatumai Tradicinėmis kaimo sodybomis įprastai laikomi XIX amžiaus pabaigos ar XX amžiaus pradžios statiniai. Tuomet absoliuti dauguma gyventojų vertėsi žemės ūkiu. Pagal kraštovaizdžio ir tradicinės architektūros bruožus Aukštaitijos regione išskiriami trys arealai:
Reikalavimai sodyboms, esančioms saugomose teritorijose, kelia rūpesčių daugeliui jų savininkų, tačiau valdininkai įsitikinę, kad tai vienintelis būdas išsaugoti nykstantį paveldą.
42
Kalvotoji Aukštaitija, Šiaurės Aukštaitija, Vidurio Aukštaitijos lygumos. Sodybos pamatams Aukštaitijos regione naudoti akmens rieduliai (Šiaurės Aukštaitijoje dar ir dolomito nuolaužos, grubus betonas). Stogai dengti šiaudais, skiedromis, gontais, lentelėmis, lygia neblizgia skarda. Šiaurės Aukštaitijoje didesnių sodybų stogai dengti ir molio čerpėmis. Sienos – apipjautų, tašytų ar apvalių rąstų, kampuose sunertos į lygias sąsparas ar atsikišusias kertes. Šiaurės Aukštaitija išsiskyrė mūrinėmis (raudonų plytų, akmens mūro, drėbto molio, tinkuotomis) sienomis. Gyvenamasis namas Rytų Aukštaitijoje vadintas pirkia, o Vakarų Aukštaitijoje – gryčia. Bet visame regione sodyba – vienaaukštis pastatas, kurio pamatų aukštis – iki 0,5 metro, sienų aukštis – iki 3 metrų, aukštis iki kraigo – apie 7,5 (Kalvotoji Aukštaitija) ir iki 8,5 metro (Vidurio lygumos, Šiaurės Aukštaitija). Pastato planas – ištęstas 6–9 metrų pločio, 7–24 metrų ilgio stačiakampis, stambesnėse sodybose galimas ir
T formos ar L formos planas. Stogas pusvalminis, dvišlaitis su stoginuku arba keturšlaitis (nesuskaidytas). Fasadas vientisas arba su 2 dalių sąskaida, langai išdėstyti tolygiai, įstiklinimas – 3, 4 ar 6 dalių, dažyti baltai arba natūralios medžio spalvos, uždaromi langinėmis. Atskirų Aukštaitijos etnografinio regiono arealų architektūra šiek tiek skiriasi, tačiau, pasak architekto E. Misiulio, tik tiek, kiek sodybos planavimą ar statyboms naudotų medžiagų pasirinkimą lėmė gamtinės, o sodybos dydį ir pastatų skaičių – ekonominės sąlygos. Pavyzdžiui, Vidurio lygumose, arba Vakarų Aukštaitijoje, sodybų architektūra, kitaip nei Rytų Aukštaitijoje, buvo pritaikyta dideliems ūkiams, todėl šiuose arealuose skiriasi ir sodybos pastatų konstrukcijos, ir jų tūriai. Vakarų Aukštaitijoje neišliko ir archajinių pėdinės konstrukcijos trobesių – tokių galima pamatyti tik Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Pėdinė pastatų konstrukcija laikoma itin tinkama didelio tūrio statiniams, to-
Edmundas MISIULIS Architektūros paveldo saugininkas
,,
2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i etnoarchitektūra
Sovietmečiu, ypač trėmimų į Sibirą laikotarpiu, dalis vertingų senųjų sodybų buvo nugriauta. Tad sukūrus Lietuvos kultūros paminklų apsaugos sistemą, ne kažin ką tebuvo galima įtraukti į Kultūros vertybių registrą. dėl dar palyginti neseniai naudota aukštaitiškų kluonų statybai. Seniesiems svirnams būdingi originalios konstrukcijos stogai su dviguba danga, vadinamuoju pavalu. Skliauto formos stogas buvo renčiamas iš rąstų kaip sienos tąsa. Ant jo antru sluoksniu buvo klojama šiaudų, nendrių ar kita danga. Taip būdavo įrengiamos patikimos, nuo vagysčių apsaugotos patalpos. Manoma, kad panašūs rentiniai trobesiai statyti jau prieš tūkstantį metų visoje Šiaurės Rytų Europoje. Vakarų Aukštaitijoje kluonai ir tvartai statyti siauresni, ilgesni, Rytų Aukštaitijoje – kresnesni, aukštais keturšlaičiais arba pusskliautiniais, pėdinės konstrukcijos, vėliau – gegniniais dvišlaičiais stogais. Rytų Lietuvoje yra išlikusių ir kvadrato ar stačiakampio plano diendaržių tvartų, kurie išsiskiria aukštais pėdinės permetinės konstrukcijos stogais ir centre išilgai pastato į žemę įkastais stulpais – pėdžiomis. XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės sodyboje pastatų skaičius svyravo nuo dviejų iki šešių. Mažažemių sodybose buvo vos vienas ar du trobesiai, tradicinę vidutinioko sodybą sudarė 5–6 pastatai. Pasiturinčio ūkininko sodyboje buvo iki 10 pastatų. Išskirtinis regiono statybos bruožas – geros medžiagos ir aukšta statybos kokybė bei racionalumas. Lyginant su kitais re-
gionais, naudota gana daug ąžuolo medienos. Iš jos daryti pamatiniai vainikai, slenksčiai, polangiai. Iki pat XX amžiaus visoje Lietuvoje pagrindinė statybinė medžiaga buvo mediena. Iš medžio buvo ne tik renčiamos sienos, bet ir gaminami langai, durys, klojamos grindys bei lubos, renčiami stogai. Mediena naudota ir pastatų apdailai. Vakarų Aukštaitijoje nuo seno buvo žinoma statyba iš molio – ji ypač paplito tarpukaryje skirstantis į vienkiemius, kai mediena smarkiai pabrango. Molis, maišytas su šiaudais ar pelais, ją puikiai pakeitė. Jis dažniausiai naudotas statant ūkinius pastatus. Sovietmečiu, ypač trėmimų į Sibirą laikotarpiu, dalis vertingų senųjų sodybų buvo nugriauta. Tad sukūrus Lietuvos kultūros paminklų apsaugos sistemą, pasak architekto E. Misiulio, ne kažin ką tebuvo galima įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
langus, suskirstytus į tris dalis, stačiakampį pastato planą, regionui būdingas spalvas. Vis dėlto ir tokių paminklinių pastatų neaplenkia naujovės – skardiniai stogai, plastiko langai ar dailylentės. Tai patvirtino Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Kraštotvarkos skyriaus vyr. specialistas kraštotvarkai Žydrius Mukulys. Pasak specialisto, vis daugiau žmonių skuba susidėti plastikinius langus. Ir reikalavimas, kad jie privalo būti suskirstyti į tris dalis, ne visiems rūpi. Kartais sugalvojama pastato sienas bei prieangius apkalti plastiko lentelėmis. „Rezultatas – pastato sienos apšiurusios, o prieangis blizga apkaltas lenkiškomis plastiko lentutėmis“, – apgailestavo pašnekovas. Nors sakoma, kad viena pusė niekada nebūna kalta, etnografiniuose kaimuose gyvenantys žmonės priversti rinktis šiuolaikines medžiagas, nes jos pigesnės. Etnografinėms tradicijoms atgimti pirmiausia ir padėtų finansinė valstybės parama. Programomis, kurios veikia tik popieriuje, stogų neuždengsi, o įvertinę, kiek kainuoja tradiciniai skiedrų ar gontų stogai, gyventojai nedvejodami renkasi šiuolaikiškus – šiferio ar skardos. Ž. Mukulys aiškino, kad saugomose teritorijose naujakurius niekas neverčia sodybas statyti pagal tokias pat technologijas, kaip ir prieš šimtą metų, tačiau,
o i n h t e a r cū r a t k Naujos mados Reikalavimai sodyboms, esančioms saugomose teritorijose, skiriasi. Griežčiausi taikomi toms, ant kurių prikaltos lentelės su užrašais: „Architektūros paminklas. Sodyba saugoma valstybės.“ Jas privalu ypač saugoti: būtina išlaikyti tradicinius 1,5 kvadratinio metro ploto
43