Page 23

42

architektūra

net tik jiems patiems, bet ir kaliniams. Yra tekę girdėti nuomonę: pamirškite kalinius ir jų gyvenimo sąlygas, rūpinkitės darbuotojais, ir viskas bus gerai. Man rodos, čia daug tiesos. Paminėsiu vieną pavyzdį, kurį teko matyti Helsinkyje esančiame kalėjime. Ten įkurta erdvi patalpa darbuotojams, kurioje yra ne tik virtuvėlė, bet ir galimybė nusnūsti pertraukos metu.

Sistemos pertvarka 2009 metais LR Vyriausybė pritarė Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijai. Iki 2017 metų Lietuvoje suplanuota atlikti visos įkalinimo įstaigų sistemos pertvarką. Iš miestų centrų bus iškeldintos įkalinimo įstaigos, rekonstruoti seni pastatai ir pastatytos naujos įkalinimo įstaigos Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje. Jau iki 2014 metų pabaigos planuojama perkelti Lukiškių kalėjimą į Pravieniškių kalėjimą ir uždaryti Lukiškių laisvės atėmimo vietų ligoninę. Iki 2015 metų pabaigos numatyta šalia Vilniaus pastatyti naują tardymo izoliatorių-pataisos namus, į kuriuos bus perkeltos visos šiuo metu sostinėje veikiančios įkalinimo įstaigos. Klaipėdoje bei Šiaulių miesto pakraštyje bus pastatyti nauji tardymo izoliatoriai-pataisos namai. Taip pat baigti rekonstruoti Kybartų pataisos namų statiniai.

2011 Nr. 10

r a hic ekt ūr a t architektūra

– Koks istorinis kalėjimų architektūros kontekstas – pagrindiniai modeliai ir su tuo susijusios bausmės formos? – Kalėjimų istorija gana trumpa: bausmės vykdymo uždarose įstaigose koncepcija susiformavo tik maždaug XVI–XVII amžiuje. Iki tol nusikaltėlis būdavo kalinamas tik iki fizinės ar mirties bausmės skyrimo. Pagrindinius modelius ir bausmės formos idėjas geriausiai yra aprašęs Michelis Foucault knygoje „Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas“. Anksčiau, kai pagrindinė kalėjimo funkcija buvo kontroliuoti ir palaužti kalinio valią, tam tarnavo ir kalėjimo architektūra. Pavyzdžiui, žymusis Panoptikumo modelis – kai iš pastato centre esančio bokštelio prižiūrėtojai galėdavo stebėti kone visus kalinius, esančius aplink. Svarbu buvo ne vien turėti tokią galimybę, bet ir sukurti kaliniams iliuziją, kad jie yra nuolat stebimi. Iki 2016 metų pabaigos planuojama baigti rekonstruoti Alytaus bei Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų statinius. Iki 2017 metų pabaigos Panevėžyje, Mastrakio g. 6, planuojama pastatyti 400 vietų tardymo izoliatorių-pataisos namus. Taip pat uždaryti Marijampolės pataisos namus. Tikimasi, kad šie pokyčiai išspręs tardymo izoliatorių perpildymo problemą; užtikrins asmenų laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygų atitikimą Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų reikalavimams; leis racionaliai išdėstyti laisvės atėmimo vietas suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosios vietos, teisėsaugos institucijų ir apygardos teismų veiklos teritorijų atžvilgiu; mažins konvojavimo išlaidas; spręs laisvės atėmimo vietų saugumo problemą; didins visuomenės saugumą; padės sutaupyti ekonomiškai eksploatuojant kompleksiškai rekonstruotas įstaigas.

– Koks buvo sovietinis kalėjimo modelis? – Sovietinė ideologija sukūrė savitą kalėjimų architektūrą, kuria naudojamės iki šiol. Kadangi kaliniai buvo išnaudojami kaip pigi darbo jėga, visa kalėjimo architektūra tarnavo griežtos priežiūros ir darbo tikslui. Todėl visos tais laikais statytos įkalinimo įstaigos savo teritorijoje turėjo dideles gamyklas, kurios dabar tėra griuvėsiai. Visi kaliniai buvo apgyvendinami didelėse patalpose po daug žmonių, nes taip buvo pigiau. Be to, buvo tikima teigiama darbo ir gyvenimo kartu įtaka. Realybė buvo ir yra kitokia: tai skatina subkultūrą ir išnaudojimą, mažina pozityvios įtakos galimybę. – Ar būtų galima teigti, kad Lietuvoje iki šiol vyravo vienas kalėjimų pastatų dizaino modelis? – Taip. Gal reikėtų patikslinti, kad Lietuvoje yra dvi uždaro tipo įkalinimo įstaigų formos – kalėjimas ir pataisos

namai. Šie sudaro standartinę formą. Tai didelė teritorija, suskirstyta sektoriais arba zonomis. Kiekviename sektoriuje yra bendrabučio tipo pastatas, kur didelėse patalpose miega nuo kelių iki keliasdešimties nuteistųjų. Dienos metu jie gali laisvai vaikščioti ne tik po visą pastatą, bet ir lauke – to sektoriaus viduje. Toks modelis vyrauja visose posovietinėse šalyse ir toliau į Vakarus nėra sutinkamas. Pagrindinė jo problema – į atsėdėjimą orientuotas bausmės vykdymas ir didelė subkultūra bei klestinti kalinių hierarchija. Didelėse teritorijose ir didelėse patalpose neįmanoma užtikrinti, kad pozityvi darbuotojų įtaka būtų didesnė už tą, kuri susiformuoja kalinių grupėse. Be to, pastatai dažniausiai yra seni, didžioji dalis gamybinių įrenginių – beviltiškai pasenę. Vienintelis kalėjimas Lietuvoje yra Lukiškių. Jame nuteistieji atlieka bausmę kamerose 23 valandas per parą. Viena valanda skiriama pasivaikščioti.

gi. Tai labai priklauso nuo vadovavimo stiliaus ir tarpusavio santykių.

– Gal galėtumėte nusakyti svarbiausius kalėjimo dizaino pokyčius per pastaruosius penkis dešimtmečius? – Vakarų kultūros šalyse susiformavo visiškai kitoks kalėjimo suvokimas, negu buvo anksčiau ar iki šiol išliko totalitarinėse ar pototalitarinėse valstybėse. Besikuriant kalėjimo koncepcijai, valdžiai (karaliui, imperatoriui, diktatoriui) buvo svarbu demonstruoti savo jėgą ir grasinti visiems prašalaičiams. Šiais laikais toks demokratinės valdžios teatras būtų prasto skonio rodymas. Tačiau pokyčiai ne visur vienodi. Jų kryptis priklauso nuo požiūrio, vyraujamo supratimo, kultūros. Vienas

43

svarbiausių dalykų, labai pakeitusių šiuolaikinę kalėjimų architektūrą, yra įžvalga, kad uždaryti nusikaltėlį ir taip jo atsikratyti nėra svarbiausias tikslas. Nusikalstamą elgesį lemia labai daug individualių bei socialinių veiksnių, kurių visuma nusikaltėliu gali padaryti bet ką. Lygiai taip pat tam tikros sąlygos, santykiai, skatinama vidinė motyvacija gali leisti ateityje gyventi nenusikalstamai. Dabar įkalinimas taikomas tik kaip paskutinė priemonė. Nors, pavyzdžiui, Lietuvoje jis sudaro maždaug 30 proc. visų taikomų bausmių, t. y. labai daug. Įkalinant nesiekiama ir net draudžiama nuteistąjį kankinti, laikyti išskirtinėmis blogomis sąlygomis (drėgnose, ankštose patalpose, į kurias nepatenka natūrali šviesa ir pan.), priversti kentėti, išreikšti visuomenės kerštą ar kita.

– Gal galėtumėte paanalizuoti Lukiškių kalėjimo komplekso pastatų architektūrą – kokiai bausmės formai ji skirta? – Lukiškių kalėjimas yra tipiškas imperinės Rusijos kalėjimas, pastatytas pagal XX amžiaus pradžioje vyravusį nusikaltimo ir bausmės esmės suvokimą. Nors kamerose kali mažiau asmenų nei vienoje patalpoje pataisos namuose, tačiau pastatas yra drėgnas, turi specifinį kvapą. Beje, iš kalėjime tvyrančio kvapo galima labai daug apie jį pasakyti. Geriausi kalėjimai specifinio sovietinio kalėjimo kvapo neturi. Vienintelė Lukiškių kalėjimo išorinio saugumo priemonė – aukšta tvora su spygliuota viela. Ne vien Lukiškių kalėjimas, bet ir daugelis kitų įkalinimo įstaigų Lietuvoje išsiskiria nežmoniškomis pasivaikščiojimui skirtomis patalpomis. Tais atvejais, kai nuteistasis turi teisę pasivaikščioti tik vieną valandą, jis tai daro ankštoje pilkoje erdvėje tarp keturių sienų, viršuje uždengtų grotomis. Tai ryškus sovietinis palikimas. Tačiau senuose pastatuose nieko pakeisti neįmanoma. Be to, trūksta patalpų grupiniam ir individualiam darbui, kieme – vien asfaltas, jokios žalumos. Visos kitos įkalinimo įstaigos Lietuvoje – pataisos namai – labai panašios viena į kitą, pastatytos pagal minėtą modelį. Tačiau, nepaisant išorinio panašumo, atmosfera ir mikroklimatas jose skirtin-

2011 Nr. 10

Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2011/10)  

Statyba ir architektūra (2011/10)  

Advertisement