Page 19

p al i n a k 34

aplinka

aptvėrimą. Tiesa, aptverti tokius objektus tikslinga tik tuomet, jei išties yra ką saugoti – viešoji erdvė turėtų būti visiškai sutvarkyta. Taip ne tik teritorijos saugomos nuo piktavalių žmonių, bet ir žmonės – nuo galimų pavojų parke tamsiuoju paros metu. Aptvėrimo būdas ar stilius – subtilus dalykas. Kokia turi būti tvora, kad, tarkime, jos supamos teritorijos lankytojai nesijaustų įkalinti? Įmonės „Tvora“ direktorius Eugenijus Moskvičiovas pabrėžė svarbiausią dalyką: viešąsias miesto erdves skirianti tvora neturi būti uždara. Jei tai parkai, jie turi būti matomi. Todėl geriausias pasirinkimas tokiu atveju – metalinių strypų arba segmentinės tvoros. Specialistas patarė renkantis tvorą, skirtą didelėms miesto teritorijoms aptverti, atkreipti dėmesį į metalą. Jis turi būti cinkuotas ir dažytas, pavyzdžiui, milteliniu būdu. Jei metalas necinkuotas, po kelerių metų vaizdą ims gadinti rūdys. Tokios metalinių strypų ir segmentinės tvoros yra patikimos, nes

jų antgaliai aštrūs, todėl miestų turtas ir žmonės bus apsaugoti.

Trijų eglių tradicija Dar viena aktuali miestų problema – želdynų tvarkymas. Būtent problema, o ne rūpestis. A. Skridailos nuomone, želdynų tvarkymo problemos prasidėjo ne šiandien ir net ne paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiais. „Deja, daugeliu atvejų turime ne kokį XX amžiaus antrosios pusės palikimą: ne visada tinkamai suprojektuotus ir blogiausia – dešimtmečiais išmanančių ir suinteresuotų prižiūrėtojų neturėjusius viešųjų erdvių želdynus“, – kalbėjo pašnekovas. Ko gero, rasime vos vieną kitą Lietuvos miestą ar miestelį, kurio viename centrinių skverų ar parkų dar ir šiandien neaugtų kadaise per tankiai susodintų dygiųjų eglių trijulės. Dvi jų įprastai nustelbtos, kreivos ir apdžiūvusios, o veša tik viena. Ši relikvinė kompozicija – akivaizdžiausias pavyz-

dys, kad pasodintos eglaitės ne vieną dešimtmetį niekam nerūpėjo. „Liūdna, kad ši tradicija vis dar turi gilias šaknis, nes ir naujai įrengti želdynai, sutvarkytos vietos labai greitai pamirštamos, t. y. pamirštama juos tinkamai prižiūrėti. Nesilaikant šios prievolės neverta tikėtis, kad želdynai atrodys gerai. Kartais tenka pastebėti, kad net netobulai suprojektuotas, bet gerai prižiūrimas želdynas bendra estetine verte stipriai pranoksta blogai prižiūrimą tobuląjį“, – sakė A. Skridaila. Kita iš senų laikų paveldėta problema – pačių gyventojų iniciatyva požeminių komunikacijų vietoje ar po kaimynų langais pasodinti medžiai. Įtikinti žmones, kad sodinti medžius bet kur nevalia, yra be galo sunku. Nemari tradicija puoselėti gėlių darželius po balkonais tikrai nebūtų peiktinas pomėgis, jei taip dažnai netaptų kaimynų konfliktų priežastimi. Bet Lietuvoje dažnai viskas vyksta pagal posakį „geros kaimynystės nebūna“. Todėl vieną

Katedros aikštė – neabejotinai vienas ryškiausių Vilniaus „veido“ bruožų.

,,

35

Daugeliu atvejų turime ne kokį XX amžiaus antrosios pusės palikimą: ne visada tinkamai suprojektuotus ir blogiausia – dešimtmečiais išmanančių ir suinteresuotų prižiūrėtojų neturėjusius viešųjų erdvių želdynus.

dieną kas nors, kam patinka gėlynai, pradeda piktintis, kad jų nevertina kaimynai. Ar kad šie nenori rūpintis niekuo, kas yra už jų buto durų ir juolab prisidėti lėšomis. Kartais kaimynystėje gyvenantys žmonės susipyksta vien dėl to, kad kitas gėlynas gražesnis. Problemų kyla ir dėl mieste pasodintų medžių. Gyventojai piktinasi, kai jie yra pjaunami, tačiau G. Čeponytė pataria negailėti šalia važiuojamosios dalies skurstančių medžių, kuriuos pražudo žiemą barstomas druskos ir smėlio mišinys. Tegul mažiau medžių auga prie pat gatvių, o daugiau – parkuose ir skveruose ar kvartalo gilumoje, linki pašnekovė.

Svarbu tinkamai pasirinkti „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas M. Pakalnis daugiausia miesto tvarkymo problemų mato mažesniuose miestuose, kurie gavę Europos Sąjungos paramą, anot jo, pridarė su savo viešosiomis erdvėmis keistų dalykų. Pirmiausia – per viešuosius pirkimus įsigiję vienodų, bet jiems visiškai netinkamų objektų, pavyzdžiui, mažosios architektūros elementų. O Vilnius priešingai – vis sulaukia priekaištų, kad stokoja vieningos stilistikos. Tačiau juk ir miesto erdvės labai skirtingos, komentavo architektas. M. Pakalnio nuomone, Vilnius unikalus gamtinio kraštovaizdžio ir žmogaus suformuoto miestovaizdžio derme. Ją

2011 Nr. 10

aplinka

lemia aplink miestą išsibarsčiusios nedidelės kalvos, jautrus pastatų santykis su istorine ir gamtine aplinka. G. Čeponytė išskyrė Vilniaus laisvumą, kultūrų ir kalbų gausą. Čia labai daug jaunų žmonių – Vilnių tikrai galima vadinti akademiniu miestu. Tiesa, vakare miesto gatvėse retoka vyresnio amžiaus žmonių, ir tai pirmiausia lemia ekonominiai dalykai. Bet Vilnius žavi atvirumu, laisvumu, sveiku modernumu – ne technologijų, bet komunikacijos gausa. Čia visi linkę bendrauti, yra paslaugūs ir atviri.

džiaugtis naujai įrengtais parkais. Šiemet naujų tikimasi įrengti du. Utenos rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyresniajai specialistei Jūratei Paragytei parkai irgi atrodo itin svarbūs miesto įvaizdžio formavimo elementai. Miesto plane numatyta 12 parkų, šiuo metu įrengti keturi. Gyventojai, matydami įrengtų parkų pavyzdžius, nori, kad ir prie jų gyvenamosios teritorijos būtų įrengtos viešosios erdvės, parkai. O juk prieš šešerius ar septynerius metus mieste nebuvo nė vienos gerai įrengtos teritorijos, skirtos gyventojų poilsiui. Miestiečiai beveik neturėjo galimybių ilsėtis ir gamtoje, nes potencialios poilsiavietės buvo apleistos. O juk Utena tikrai turi kuo pasigirti. Mieste yra du nedideli ežerai ir keturi maži upeliai, todėl yra puikių gamtos galimybių sukurti patrauklias poilsio erdves. Šiandien miesto plėtros planuose numatyta taip išdėstyti parkus prie upelių ir ežerų, kad žalieji plotai jungtųsi vienas su kitu ir keliautų per visą miestą. Tvarkomos ne tik parkų teritorijos – įrengta pagrindinė miesto aikštė, skverai, nuolat rūpinamasi gatvių medžių kokybe. Sutvarkyti miesto želdynų plotai, įsitikinusi J. Paragytė, kuria patrauklų miesto vaizdą, taip pat atlieka daug kitų funkcijų: rekreacinę, estetinę, pažintinę, aplinkos kokybės gerinimo, taigi yra neatsiejama miesto veido dalis.

p al i n a k

Meno dvasia pajūryje Klaipėdos miesto savivaldybės kraštovaizdžio architektė Laimutė Norkienė pritaria savo kolegoms: miesto veidą kuria visi. Ypač savo darbais prisideda dailininkai. Klaipėdą garsina bronzinė berniuko, mojuojančio jūreivio kepure laivams, skulptūra. O kas nežino dar iš sovietinių laikų paveldėtos katino su džentelmeno veidu skulptūros? Ar skulptorių neseniai mieste įkurdintos iš vandens į krantą žengiančio Vaiduoklio skulptūros? Architektės nuomone, miestas dar sovietmečiu buvo labai sėkmingai suplanuotas. Išilgai jo tęsiasi žalioji zona, kuri apima visus gyvenamuosius rajonus. Nors Klaipėdos miestas specifinis dėl aukštų gruntinių vandenų, dedamos visos pastangos, kad gyventojai galėtų

2011 Nr. 10

Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2011/10)  

Statyba ir architektūra (2011/10)  

Advertisement