Page 18

32

aplinka

,,

aplinka

Mindaugas PAKALNIS Įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas

Apie miestų vienodėjimą diskutuota dar XVII amžiuje, po vieno Lietuvos sostinę nusiaubusio gaisro. Tuomet pradėta nuogąstauti, kad vietoj senojo miesto kuriamas naujas, itališko baroko Vilnius. Skirtumai – sąlygiški Bemaž visi kalbinti specialistai sutaria, kad labiausiai miestai vienodėjo sovietmečiu, kai didmiesčiuose kilo tokių pat daugiabučių kvartalai. Tačiau Vilniuje kai kurie gyvenamieji rajonai laikomi autoriniais darbais. Štai Lazdynų gyvenamojo rajono kūrėjai net yra gavę Lenino premiją, rajonas paskelbtas urbanistiniu paminklu. O Klaipėdos miestas, ilgą laiką kvėpavęs vokiška dvasia, galintis pasigirti unikaliu senamiesčiu ir kraštovaizdžiu, sykiu yra ir vienas tų miestų, kuriuose

sėkmingai kilo sovietinės dėžutės. Tačiau ir sovietmečiu nevengta išsiskirti. Tuomet statyti mūriniai raudonų plytų namai buvo tarsi savotiškas architekto parašas. Pastaraisiais metais miestai taip pat plėtėsi ištisais daugiabučių kvartalais. A. Skridaila įsitikinęs, kad statybų bumo laikotarpiu miestuose atsiradę pagal moderniosios statybos standartus suprojektuoti statiniai ne visuomet vertintini tik neigiamai. Jie tikrai neužgožė tikrojo miestų veido. G. Čeponytė priminė, kad sovietmečiu daugiabučių

projektus kūrė skirtinguose miestuose dirbantys architektai, tas pat yra ir dabar. Architektas gali dirbti ir Kaune, ir Vilniuje, o jo braižas gali būti gana ryškus, kad būtų galima nuspėti autorystę. Šiandien išsiskirti, atsiskleisti kiekvieno kūrėjo braižui padeda ir didelis įvairių statybinių medžiagų pasirinkimas. M. Pakalnis laikosi nuomonės, kad miestai ne vienodėja, o gerėja. Prieš Europos krepšinio čempionatą pastatytos Lietuvos sporto arenos – puikus pavyzdys, kad kiekvienas miestas turi savo architektūros stilių ir braižą.

Kiekvienam miestui unikalumo teikia ir jame gyvenantys žmonės. Nuotr. Audriaus Žygavičiaus.

33

aplinka

Poreikiai kinta „Sovietmečiu statytų daugiabučių namų kvartalai šiandien nebesutalpina visų gyventojų. O naujų gyvenamųjų namų rajonų statybos, ypač ten, kur daugiabučiai surikiuoti itin tankiai, daro miesto veidą labiau urbanizuotą“, – atkreipė dėmesį G. Čeponytė. Naujieji rajonai jau nebeprimena senosios Žirmūnų dalies, Antakalnio, Lazdynų bei kitų rajonų, žavėjusių nedideliu užstatymo intensyvumu ir humanišku atstumu tarp namų. Tankus kvartalų užstatymas, žinoma, greitina ekonominę grąžą, bet reikia nepamiršti, kad arti esanti žalioji erdvė irgi smarkiai kelia būsto vertę. Anksčiau dvidešimčiai butų buvo skiriamos dvi automobilių stovėjimo vietos, šiandien tendencijos keičiasi: statytojai vietą automobiliui numato kiekvienam butui. Senųjų daugiabučių kiemai buvo didelės žaliosios erdvės, kuriose vietos pakako ir skalbinių džiovyklėms, ir žaidimų aikštelėms, ir medžiams. O ką mes turime dabar? Kiekvienas turi vietą automobiliui pastatyti, bet medžiams jos nebeužtenka. Tokie šio laikotarpio ženklai. A. Skridailai kelia abejonių pastaruoju metu stiprėjanti tendencija didinti užstatymo intensyvumą senuosiuose miestų rajonuose. „Be abejo, kiekviename mieste yra dykynių, degradavusių buvusių pramoninių teritorijų, kuriose naujų pastatų statyba nekelia jokių problemų. Atvirkščiai, taip sutvarkomos apleistos erdvės. Bet daugumos sovietiniu laikotarpiu sukurtų daugiabučių gyvenamųjų namų rajonų užstatymo tankinti nereikėtų“, – įsitikinęs pašnekovas. Laisvi tokių rajonų plotai, jo nuomone, puikiai tiktų poilsio zonoms, parkams, skverams įrengti, o kai kur ir transporto sistemai gerinti. „Pritariu minčiai, kad žmonės turi naudotis ekologiškomis transporto priemonėmis, – viešojo transporto privalumus pripažino A. Skridaila. – Bet kai 100 butų namas turi stovėjimo aikštelę tik dešimčiai automobilių, tai nebeatitinka šiuolaikinio gyvenimo realybės.“ Miestas skirtas visiems Valstybinės institucijos, organizacijos, architektai – visi prisideda kurdami miesto veidą. Vis dėlto specialistas dažniausiai gali šiek tiek daugiau nei eilinis pilietis. Jei nekalbėsime apie tokius išskirtinius atvejus kaip Mosėdžio miestelio istorija. „Kitais atvejais taisyklės kitokios: jei miestiečiams reikia viešųjų erdvių, specialistų pastangomis jų anksčiau ar vėliau atsiras. Jei gyventojams nestinga vietų, kur galėtų ilsėtis, dvasiškai ir fiziškai tobulėti, šių ir nebus“, – sakė G. Čeponytė. Architektė prisiminė atvejį, kai viename Vilniaus skverų buvo pakeista medinė suoliukų danga. Benamiai, kurie ten glaudėsi, dėkojo už atnaujintus suoliukus ir prisiekė juos saugoti. Turbūt ir saugojo. Kartais saugumo tenka ieškoti tveriant aukštas tvoras. Tiesa, dažniausiai taip savo erdvę saugo individualiųjų namų šeimininkai, o daugiabučių kiemai paprastai nėra tveriami. Dažniau uždari kvartalai formuojami pačių namų išdėstymu, o saugumą užtikrina užkardas ar vartai, taip reguliuojant transporto ir net pėsčiųjų prašalaičių patekimą į vidų. Tik senamiesčiuose situacija kiek kitokia: čia daugelis kiemų yra apsaugoti vartais. Čia dera paminėti kol kas dar naują dalyką Lietuvoje – didelių parkų, pavyzdžiui, Sereikiškių ar Vingio parko,

2011 Nr. 10

2011 Nr. 10

33

Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2011/10)  

Statyba ir architektūra (2011/10)  

Advertisement