Page 1

Fryras Spreklis 1955–1963 m.

Samerhilo savybė, dažniausiai įžiebianti aistras, yra visiškas prievartos nebuvimas pamokose dėl puikiai suprantamo susirūpinimo, kad neraštingo ar negabaus tiksliesiems mokslams mokinio atstūmimas nepaprastai apsunkins jo tolimesnį gyvenimą. Fryro Spreklio (Freer Spreckley) istorija yra ryškiausias šios mokymo filosofijos pritaikymo pavyzdys. Pats prisipažindamas esąs „probleminis vaikas“, jis paliko Samerhilą, nesugebėdamas skaityti nei rašyti, bet visgi vėliau susikūrė tai, ką daugelis žmonių vertintų kaip pavydėtinai turtingą ir visavertį gyvenimą. Kai pirmą sykį sutikau Fryrą, jam buvo kiek daugiau nei trisdešimt. Tai buvo tvirto sudėjimo išvaizdus vyriškis žilstelėjusiais plaukais, palyginti neseniai vedęs buvusią Samerhilo mokytoją Salę, kurią sutiko per vieną savo apsilankymą mokykloje. Su savo pirmuoju vaiku jie gyveno ramiame Notingemo priemiestyje. Namai buvo pilni artefaktų, kuriuos Fryras surinko savo kelionėse, ir knygų, kurias jis rijo nuo tada, kai, turėdamas kiek daugiau nei dvidešimt metų, išmoko skaityti. Šiame maloniame, puikiai gyvenimą susitvarkiusiame vyriškyje buvo sunku atpažinti laukinį, kartais siaubingą vaiką, kokį iš Samerhilo laikų jis prisimena patį save ir kokį jį prisimena buvę bendramoksliai. Dabar jau netenka stebėtis sužinojus, kad iš savo tėvo pusės jis kilęs „iš aukštesniųjų viduriniosios klasės sluoksnių“, nors vienas tuometinių Samerhilo mokinių man pasakė: „Kai pirmą sykį pamačiau Fryrą, buvau linkęs manyti, kad jis kilęs iš gausiausios, labiausiai neišprususios aplinkos, kokią tik galima įsivaizduoti.“ Fryras galbūt labiausiai pergalingas Nylo filosofijos apie gydančią laisvės ir pritarimo galią įrodymas, kokį tik galima įsivaizduoti. Esu sutikęs ir kitų senų samerhiliečių – absoliučiai blaiviai mąstančių ir žemiškų žmonių, kurie man papasakojo, kad, jei ne Samerhilas, jie tikriausiai galėjo atsidurti kalėjime ar psichiatrijos ligoninėse“. Fryro Spreklio motina buvo darbininkų klasės mergina iš rytinio Londono. Ji mirė, kai jam buvo vos dveji. Tėvas Deividas 101


102

Spreklis (David Spreckley) buvo kilęs iš turtingos šeimos su stipriai įsišaknijusiomis militaristinėmis tradicijomis – mažiausiai dešimt viena po kitos einančių kartų vyrų buvo karininkai. Vardas Fryras rodo, kad šeima skandinaviškos kilmės, o ne tai, kaip kas nors gali pagalvoti, kad jis buvo duotas kaip tėvo troškimų simbolis. Tradiciškai Spreklių šeimoje tai visuomet buvo antrasis – tėvo vardas, bet Fryro tėvas šiuo atveju nutraukė tradiciją, kaip ir daugelį kitų dalykų. Pagaliau gal tai buvo kaip nors susiję su vyresniojo Spreklio pasipriešinimu viduriniajai klasei. Jis buvo pakeltas į karininkus Sandhursto mieste, bet prieš pat Antrąjį pasaulinį karą atsistatydino ir tapo doru piliečiu, atsisakiusiu tarnauti kariuomenėje. Jo šeima tuoj pat atėmė iš jo paveldėjimo teisę. Per karą Deividas Spreklis gyveno komunoje, kuri, be kitų dalykų, šalyje reklamavo natūralaus maisto idėją. Po karo jis trumpai dirbo aktoriumi Vest Ende, po to, praėjus kuriam laikui po žmonos mirties, išvyko iš Londono ir, įkūręs mobilų knygyną, pardavinėjo knygas apie ekologinę žemdirbystę. Kitus trejus metus Fryras praleido su tėvu, keliaudamas po visą Angliją į žemdirbystės parodas ir koledžus, ir retkarčiais lankė mokyklą. „Mokykloje nesutardavau su vaikais, o ir tėvas manęs niekada neversdavo ten eiti. Nemokėjau nei skaityti, nei rašyti. Manau, kad tai irgi prisidėjo prie mano izoliuotumo pojūčio.“ Kai Fryras buvo šešerių ar septynerių, su jais pradėjo gyventi nauja jo tėvo partnerė. „Mane tai labai piktino. Tada tėvas ir nusprendė išsiųsti mane į Samerhilą – padarė tai, ką visada ketino padaryti.“ Nors Deividas Spreklis neturėjo daug savų pinigų, jis sugebėjo įtikinti vietinę tarybą sumokėti už sūnaus mokslą. Fryras su siaubu žvelgė į perspektyvą būti išsiųstam iš namų. „Nedaug prisimenu apie tą laikotarpį, bet kai vėliau perskaičiau V. Reicho teorijas apie charakterio stiprinimą, apsigaubiant šarvais, manau, kad aš paprasčiausiai vengiau šio išgyvenimo, norėdamas apsaugoti save nuo skausmo.“ Jis gyvai prisimena savo pirmąją dieną Samerhile. „Mano tėvas išėjo tartis su Nylu, o aš sąmyšio būsenoje likau bastytis aplinkui. Tada keli vaikai pakvietė mane žaisti su jais futbolą poilsio kambaryje ir nuo tos akimirkos pasijutau gerai. Iš tiesų, nė kiek nesiilgėjau namų, atvirkščiai, grįžęs į namus per atostogas, gedavau mokyklos.“


Nors Fryras augo vegetaru – jo tėvas buvo vienas iš pirmųjų vegetarų šioje šalyje – mokykloje jis pradėjo valgyti mėsą. „Mityba Samerhile buvo puiki, – prisimena Fryras. – Šviežia mėsa ir daržovės, juoda duona, daug pieno.“ Šia prasme, Fryro manymu, Samerhilas taip pat buvo pradininkas.“ Tuo metu įprastinėse duonos parduotuvėse labai retai galėjai pamatyti juodos duonos.“ Pirmą kartą savo gyvenime Fryras susipažino su vaikais, kilusiais iš šeimų su vienu iš tėvų. „Šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje tai buvo labai retas reiškinys. Visuomenės požiūriu augti su vienu iš tėvų buvo nepriimtina. Tėvas ne sykį dėl to yra jautęs nepritarimą. Bet Samerhile į tai buvo žiūrima normaliai.“ Vaikai lygindavo savo šeimas ir nesivaržydami kalbėdavo apie jas. „Kai kurie pasakojo, kad jie nemėgsta ar netgi nekenčia savo tėvų. Tėvai lankydavosi retai. Galbūt daugumai vaikų tai negaliojo, bet problemiški vaikai buvo linkę burtis į draugiją.“ Fryro kompaniją sudarė visi problemiški vaikai iš sudužusių, daugiausia gana pasiturinčių viduriniosios klasės šeimų. „Aš manau, kad, nors daugeliui tėvų ir patiko Samerhilas, jie gal ir nebūtų siuntę į jį savo vaikų, jei šeimos nebūtų iširę.“ Nors Fryras ir nesidomėjo mokomaisiais dalykais, bet lankė visas praktines pamokas, pavyzdžiui, mezgimo ir siuvimo (kurios Samerhile visai nebuvo laikomos mergaitiškomis), puodų žiedimo, žalvario kalimo (kartu su Nylu) ir medžio darbų. „Ir aš visuomet taisydavau dviračius.“ Nylo posūnis Piteris Vudas (Peter Wood) – labai geras puodžius, mokęsis pas Bernardą Lyčą (Bernard Leach) – vedė puodininkystės užsiėmimus. Fryras, nors pats to ir neteigia, prisimenamas kaip puikus savo kartos puodžius. Dailės mokytojas Haris Heringas (Harry Hering) jį labai skatino piešti ir tapyti. „Visi šie žmonės buvo geri mokytojai, nes jie patys gerai išmanė tai, ką darė. Vaikai stebėjo juos ir norėjo išmokti jų įgūdžių.“ Daugelis mokytojų buvo pirmieji ir patys didžiausi entuziastai, kurie lavino savo įgūdžius, nepaisydami, ar vaikai prisijungdavo prie jų, ar ne. Taigi, vaikai patys gaudė žinias labiau, nei buvo mokomi. Neabejotinai galima tvirtinti, kad tas pats principas Samerhile buvo taikomas ir moralei. Čia nebuvo religijos ar etikos pamokų, bet moralės principai buvo perteikiami per realaus gyvenimo patirtį. Tai savaiminio mokymosi požymiai.

103


104

Be žalvario kalimo, Fryras trumpą laiką lankė Nylo matematikos būrelį, kur dėmesys buvo skiriamas skaičiavimui mintyse, pateikiamam pasakojimo forma su daugybe skaičių ir pasibaigiančiam apskaičiavimais. Fryro manymu, šiais laikais toks mokymas galbūt būtų pavadintas specialiųjų poreikių tenkinimu. „Tos istorijos man atrodė labai įdomios ir aš išmokau rasti teisingus atsakymus.“ Tai buvo galbūt vienintelis jo sąlytis su akademiniu mokymu. Fryras prisimena, kad Nylą mėgo visi vaikai. „Jis buvo toks visur esantis, bet nekrintantis į akis. Matydavom jį ne taip dažnai. Jis niekada neįsiverždavo į vaikų aplinką. Tai buvo stipri ir mėgstama asmenybė.“ Daugiausia su Nylu Fryras bendravo per jo privačias pamokas. „Turėjau jų daug. Svarbi proceso dalis buvo pagalba, išreiškiant savo jausmus. Jis kalbėdavo apie tėvų netekimą – ar tai būtų skyrybos arba, kaip mano atveju, mirtis – ir klausdavo, ką tada jautėme. Netektis šeimoje stipriai veikia vaiko asmenybės raidą: vaikai gali regresuoti vystymosi prasme, patirti psichologinių bei socialinių pokyčių. Dauguma tėvų tais laikais neaptarinėdavo šių temų su savo vaikais, bent jau mano tėvas niekada to nedarė. Galbūt dabartiniu metu apie tai kalbama atviriau. „Šiais laikais Samerhile tokį jausmų apie tėvų praradimą išsakymą dažniausiai išklauso personalo darbuotojai, bet anuo metu tai buvo išimtinai Nylo sritis. „Tie pokalbiai būdavo labai subtilūs. Kartais net sunku būdavo juos pastebėti: jie užtrukdavo labai trumpai ir jų niekada neaptarinėdavome su kitais vaikais. Visgi jie labai padėdavo išsikrauti ir buvo puiki terapija. Iš pradžių susidariau įspūdį, kad privačios pamokos privalomos, taigi, priešinausi joms. Kai sykį atsitiktinai nugirdau vieną vaiką kalbant apie tai, kaip labai jis tų pamokų laukia, supratau, kad man jos irgi yra prie širdies.“ Kaip ir daugumai kitų, Fryrui patiko visuotiniai susirinkimai. „Iš tiesų, aš vis dar mėgstu susirinkimus. Jie suteikia galimybę įdomiai padiskutuoti ir stimuliuoja intelektą. Nebūtume sugebėję tokias diskusijas vesti ne susirinkime. Visuotiniuose susirinkimuose vaikai elgdavosi protingai ir objektyviai, nors, išėję iš jų, tapdavo beveik absoliučiai subjektyvūs. Galėjai balsuoti prieš savo geriausią draugą, jei manei, kad tai teisinga, nesijausdamas jį išdavęs ir nepatirdamas jokio sunkumo ant širdies po to. Vaikai apdovanoti gebėjimu būti absoliučiai bešališki, kai daugelyje kitų susirinkimų,


kuriuose teko dalyvauti, suaugę elgiasi ypač subjektyviai.“ Demokratijos, kaip ir moralės, Samerhile buvo ne tiek mokoma, kiek mokomasi iš pavyzdžių. „Visuotiniai susirinkimai man patiko daug anksčiau, nei aš pats pradėjau juose kalbėti. Juos buvo smagu stebėti. Daug vyresnių vaikų atrodė labai įspūdingai. Ypač man patiko viena šeima – keturi už mane vyresni vaikai, pavarde Saunders, kurie pasižymėjo ypatingu nuovokumu ir buvo šimtu procentų patikimi. Visi iš jų laukdavo išmintingų žodžių. Remdamasis jų nuomone, spręsdavau apie argumentų kokybę, ypač iš Mervyn Saunders pasisakymų.“ Kartą per savaitę vykstantis tribunolas Fryro atveju buvo ypač veiksmingas. „Mane amžinai į jį atvesdindavo. Kartą mes su Džoniu Kondonu (Johnny Condon) buvome pagauti vagiant kavą ir cukrų iš maisto sandėliuko. Mes taip elgėmės jau ilgokai, kol buvom pagauti. Už bausmę kiekvieną savaitę iki pasibaigs semestras turėjome pasiimti mums skiriamą kavos ir cukraus kiekį. Kiekvieną savaitę didelis paketas tų produktų buvo paliekamas prie mūsų kambario durų. Svarbiausia, kad dėl to mes pradėjome jaustis tokie kalti, jog paprašėme „bausmę“ panaikinti. Suvokėme esą pakankamai nubausti. Tai padarė neišdildomą poveikį mano mąstysenai. Protu pradėjau suvokti, kad gyvenime niekas nėra tik balta ar juoda, kad žmogaus intelektas labai sudėtingas. Mes su Džoniu daug kalbėjomės apie tai, kas vyksta. Tuo metu mums buvo po vienuolika metų.“ Fryras mano: „Vaikams būtina sakyti, kad jie tebėra mylimi net ir tada, kai pasielgė blogai. Kietos rankos principas netinkamas ir sukelia daugiau problemų. Reikia atskirti asmenį nuo jo poelgio.“ Vietoj negailestingų bausmių, panašių į aprašytas „Musių valdove“ (kūrinyje pavaizduoti vaikai buvo kilę iš autoritarinių šeimų), Samerhilo vaikai visada buvo baudžiami, kaip pasakytų Froidas, kilniaširdiškai. „Dauguma bausmių – tai sodo sukasimas ar langų valymas. Atlikęs nuobaudą, toliau gyvendavai be kaltės jausmo. Tai nepakeisdavo aplinkinių požiūrio į tave.“ Kartą įvyko incidentas, kurį pasmerkė visa bendruomenė. „Juodaodė mergaitė atvyko į Samerhilą iš JAV tuo pat metu kaip ir baltaodis berniukas iš pietinių valstijų. Susiginčijęs su mer105


106

gaite, jis pavadino ją „juočke“. Visi apstulbo. Be abejo, berniuko elgesys iš dalies buvo savo šalies kultūros atspindys. Rasizmas yra išoriškai primestas socialinis reiškinys, kuris vaikams natūraliai nepriimtinas. Lig šiol Samerhilo vaikai neturėjo tokios patirties. Jie galėjo tai vertinti tik kaip išimtinai nevisuomenišką poelgį. Berniukas buvo atvesdintas į specialųjį susirinkimą. Jame išreikštų pasipiktinimų stiprumas ir priemonės, kurių imtasi, buvo tokie veiksmingi, kad jis pakeitė savo nuomonę ir, grįžęs namo, ginčijosi su tėvais, teigdamas, jog šie neteisūs. Kaip pastebi Fryras, Samerhilas paprasčiausiai neleidžia tokioms nuostatoms įsigalėti. Mokyklose būna vagysčių, ypač internatinėse, bet Samerhile, Fryro manymu, vogimas vaikams buvo labiau iššūkis nei pasipelnymo tikslas. „Mes organizuodavome varžybas, kad įsitikintume, kiek kiekvienas iš mūsų gali nugvelbti nepastebėtas. Atlikome daugybę reidų į netoliese esančią saldumynų parduotuvę. Savininkas vis sugalvodavo naujų apsaugos priemonių, o mes kurdavom naujus būdus, kaip jį pergudrauti. Vienas iššūkis buvo toks: kiekvienam šutvės nariui pavogti kiek įmanoma daugiau saldumynų, vilkint tik maudymosi kelnaitėmis ir avint guminiais batais.“ Sėkmingų operacijų procentas, kaip prisimena Fryras, buvo labai didelis. Niekas neįkliuvo. Taip buvo, kol vaikai buvo mažesni. Fryro nuomone, dauguma vaikų savaime išaugo polinkį vogti dar iki išėjimo iš mokyklos. Atrodo, kad tai patvirtina Homero Leino (Homer Lane) teiginį, jog mažiems vaikams vagiliavimas yra tam tikra žaidimo forma. Jei tai tęsdavosi ir paauglystėje, jis tai vadino „neteisinga kryptimi nukreipta socialine energija“. Fryras toliau vystė savo praktinius įgūdžius. Būdamas keturiolikos, su draugu pradėjo verslą – taisė dviračius kitiems vaikams. „Mes tai darėme maždaug vieną semestrą. Turėjau keletą specialių pamokų anglų kalba pas Harį, bet Samerhile taip niekada ir neišmokau kaip reikiant skaityti ir rašyti. Priklausiau mažumai – dauguma vaikų išmoko ir vėlesniais metais eidavo į pamokas.“ Sulaukęs penkiolikos, Fryras džiaugėsi gyvenimu ir nesiruošė išeiti iš mokyklos. „Niekada daug apie tai negalvojau, bet įsivaizdavau liksiąs iki tol, kol man sukaks septyniolika. Jau seniai buvau nustojęs vagiliauti, elgiausi labai visuomeniškai ir dalyvavau visuose komitetuose. Pamenu, kaip vienbalsiai buvo nuspręsta,


kad aš dalyvaučiau semestro pabaigos komitete. Tai buvo pakankamai prestižinis dalykas, ir aš dėl to labai džiaugiausi. Vadinasi, bendruomenė mane visiškai priima ir manim pasitiki.“ Tačiau vieną dieną Nylas pasikvietė Fryrą į šoną ir pasakė, kad Samerhilas nieko daugiau negali jam duoti. Jis nesiruošė egzaminams kaip visi kiti, buvo pasitikintis savimi ir gabus, be to, jau buvo įveikęs savo problemas. Atėjo laikas išeiti. „Tuo metu nepaprastai nuliūdau, – prisimena Fryras, – bet, žvelgdamas į praeitį, manau, kad tai buvo geras sprendimas.“

Išėjus iš Samerhilo Neturėjau jokio supratimo, ką man galėtų pasiūlyti išorinis pasaulis ar kokį darbą aš galėčiau dirbti. Tuo metu tėvas buvo pradėjęs namelių ant ratų gamybos verslą. Prisiminiau, kaip vienas iš jo vairuotojų man sakė: „Viskas gerai, kol tu ten, bet kas bus, kai išeisi?“ Kalbėjausi apie tai su kitais žmonėmis iš Samerhilo. Visi pažinojo nemažai buvusių mokyklos auklėtinių, kurie turėjo darbus, nusprendėme, kad viskas bus gerai. Taigi, grįžau į Hantingdoną ir apsigyvenau tėvo namelyje ant ratų. Išorinis pasaulis mane be galo sukrėtė, ypač žmonių požiūris į gyvenimą. Daugelis jų vertybių man atrodė keistos ir iškreiptos. Prisimenu, kaip Hantingdone ėjau į šokius su keliais vietiniais vyrukais ir buvau nepaprastai nustebintas ir sutrikęs dėl jų požiūrio į seksą ir merginas. Mergaitės jiems buvo šliundros, prieš kurias reikia pasiekti kuo daugiau pergalių. Ir kuo lengviau jas buvo galima pasiekti, tuo didesnėmis šliundromis merginos buvo laikomos. Jos buvo geidžiamos ir niekinamos tuo pat metu. Supratau, kad tai buvo vyraujantis požiūris. Mano pirmas darbas – televizijos antenų montavimas. Ten dažnai apie seksą ir merginas būdavo kalbama su tokiu pat geidulingumu atmiešta panieka. Samerhile mergaitės buvo labai gerbiamos. Į jas mes žiūrėjome pagarbiai, nes jos buvo labiau subrendusios, gabios ir organizuotos. Seksas buvo laikomas sveiku ir geru dalyku. Tam tikra prasme, visi buvo vienodai naivūs. Vykdavo nemažai seksualinių eksperimentų, bet lytinių santykių buvo mažai. Vaikai vasarą nuogi degindavosi saulėje – pašaliečiai 107


108

negalėjo tuo patikėti. Iš manęs visuomet juokdavosi, kai apie tai pasakodavau kitiems. Visi laikėsi nuostatos: „Mokykloje taip nebūna.“ Manau, kad turiu sveiką požiūrį į lytiškumą. Taip greičiausiai yra dėl Samerhile tvyrojusio atvirumo sekso ir nuogumo klausimais. Be to, manau, kad mano požiūris į lyčių lygybę yra nuoširdus, bet nerūpestingas. Neturiu laiko sustabarėjusiam, politiškai teisingam vyriškam požiūriui į moterų teises. Man jis atrodo nenuoširdus. Septintojo dešimtmečio pradžioje britų mokyklose vis dar egzistavo fizinės bausmės ir lyčių atskyrimas. Atmosfera buvo autoritarinė ir represinė. Lytys buvo siejamos su galia. Dirbančiųjų klasės atstovai ypač prieštaringai vertina galią. Jie jos bijo ir ją garbina. Daugeliui pajėga prieš moterį yra vienas iš galios išraiškos būdų. O Samerhilas, priešingai, pats suteikia galios. Jis nebaugina. Jis puoselėja pasitikėjimą savimi ir lygybės pojūtį. Puoselėja supratimą, kad nėra dominuojančios lyčių grupės, o įtaka įgyjama pagal nuopelnus. Yra daugybė individų. Nė viena jų grupė nėra tiek galinga, kad viena pati kurtų vertybes. Iš dalies tai susiję su dydžiu. Samerhilas nebūtų išlikęs toks pat, jei būtų išaugęs. Kadangi darbe jaučiausi esąs autsaideris, vengdavau diskusijų su bendradarbiais, nes nebuvau toks stiprus ir pasitikintis, kad galėčiau viešai reikšti savo nuomonę. Iš pradžių bandžiau tai daryti, bet kiti vaikinai mano kalbas nuleisdavo niekais. Formavosi niektauzos reputacija. Jie netikėjo niekuo, ką aš pasakojau apie Samerhilą. Sužinojau, kad jie visi nekentė savo mokyklų. Aš nepritapau prie jų. Sakydamas, kad man patiko mano mokykla, atrodžiau keistuolis. Niekada nemaniau, kad kitos mokyklos tokios blogos. Tačiau greitai supratau, kad geriau nustoti pasakojus apie Samerhilą. Manau, jog buvau visiškas naivuolis: turėjau išmokti susitaikyti su keistomis išorinio pasaulio nuostatomis ir slėpti savo jausmus po kauke. Man atrodo, kad aš taip niekada ir neatsikračiau to siaubo, kurį patyriau supratęs, koks yra pasaulis, bet galiausiai išmokau su juo taikstytis. Metus dirbau statybose. Buvau rūškanas, prislėgtas, nes nesupratau aplinkos, kurioje atsidūriau. Nesuvokiau savo padėties iki tol, kol vieną dieną tėtis paklausė: „Gal tau depresija?“ Pagalvojau ir atsakiau: „Manau, kad taip“. Taigi, mes pasikalbėjome apie tai ir tėtis nusprendė, kad man vertėtų kuriam laikui pakeisti aplinką.


Su nemokamo keliavimo pakeleivingais automobiliais idėja mane buvo supažindinęs Vilfas, kuris atėjo į Samerhilą dirbti sodininku, o vėliau tapo kalbos mokytoju. Jaunystėje Vilfas tokiu būdu buvo keliavęs į Ispaniją. Taigi, pirmam pabandymui aš nusipirkau miegmaišį ir kuprinę ir pakeleivingomis mašinomis išvykau į kelionę po Angliją. Paskui pasiėmiau visas savo santaupas ir išvykau į Belgiją. Tada man buvo šešiolika. Nenutuokiau, kad kitus dešimt metų man teks praleisti kelyje ir du kartus apkeliauti pasaulį. Toks keliavimo būdas man pasirodė pats savaime įdomus: susitikimai su žmonėmis, pakvietimai pagyventi pas juos. Žmonės mane valgydindavo, jie buvo dosnūs ir širdingi. Per du pirmuosius mėnesius aplankiau Belgiją, Olandiją, Ispaniją, Portugaliją, Prancūziją, Vokietiją ir Laplandiją. Po to grįžau atgal į Olandiją su likusiais 30 svarų kišenėje. Kadangi neturėjau jokios aiškios idėjos, ką norėčiau veikti, grįžau į Prancūziją. Atvykau į vieną miestą pačiame džiazo festivalio įkarštyje, kur sutikau daug kitų keliautojų. Kai kurie iš jų buvo lankęsi Turkijoje. Tai man pasirodė įdomu, taigi, nuvykau ten. O iš ten – į Indiją, pietryčių Aziją, Indoneziją. Su trupučiu pinigų išsiverčiau gana ilgai. Tų trisdešimties svarų man užteko keturiems mėnesiams. Kuveite pardaviau kraujo už kitus trisdešimt svarų ir taip dariau visada, kai pritrūkdavau pinigų. Pradėjau pardavinėti savo daiktus, pavyzdžiui, laikrodį ir džinsus. Padariau atradimą, kad Kuveite galima pigiai nusipirkti laikrodžių, po to juos pelningai parduoti Indijoje. Iš šio verslo nemažai uždirbau. Bombėjuje kurį laiką filmavausi masinėse scenose, už tai buvo neblogai mokama. Laose dirbau JAV kariuomenės sandėlyje. Buvau aplankęs daugiau nei šimtą šalių, o tada nusprendžiau išleisti visas savo santaupas skrydžiui į Australiją. Atvykau visiškai be pinigų, bet, vos tik išlipęs iš lėktuvo, gavau darbą. Buvau toks pavargęs nuo kelionių, kad užmigau, todėl mane atleido. Kitą dieną gavau kitą darbą. Australijoje praleidau metus, dirbdamas susitaupiau daug pinigų. Čia savarankiškai ėmiausi mokytis skaityti ir rašyti, nes mano neraštingumas jau buvo pradėjęs mane trikdyti. Formų pildymas vizai gauti pasienio punktuose man būdavo sunkus išbandymas ir aš amžinai turėdavau blefuoti. Apkarto mano nesugebėjimas perskaityti skelbimų, reklamų ar kelio ženklų. Labai dažnai net nežinodavau, kur vykstu ar kokiame mieste esu.

109


110

Japonijoje kurį laiką mokiau šnekamosios anglų kalbos, bet, kai paprašydavo manęs ką nors užrašyti, negalėdavau to padaryti. Japonijoje stengiausi pramokti skaityti ir rašyti, bet iš to nieko neišėjo. Tik apsigyvenęs Australijos dykumoje ir dirbdamas prie aliuminio gamyklos statybos turėjau laiko ir galimybių tam atsidėti. Nusipirkau žodyną, kelias knygas ir per tris mėnesius tapau raštingas. Labai tuo džiaugiausi. Tai buvo įdomių patyrimų metas. Keliaudamas po pasaulį ir sugebėdamas pats išsiversti, tapau labai pasitikintis savimi. Daugumai žmonių, kuriuos sutikdavau, darydavo įspūdį tai, kaip aš keliauju. Jie man labai padėdavo. Šešerius metus sugebėjau išsisukti nuo žiemos. Išvykdavau iš vietovės, vos tik orui pasikeitus. Tai turėjo papildomo pranašumo – kelionėms pakakdavo lengvo bagažo. Vilkėjau marškiniais ir kelnėmis. Valgydavau kavinėse ar pas žmones namuose. Dažnai miegodavau laukuose, prisidengęs tik plona marška. Kartkartėmis, kai jau pasiilgdavau vonios ir lovos, apsistodavau pigiose turistinėse bazėse. Niekada nesirgdavau (nors savo antroje kelionėje aplink pasaulį buvau pasigavęs maliariją). Tokios mano anų laikų kelionės šiandien būtų neįmanomos. Tada pakeleivingomis mašinomis nevaržomas galėjai keliauti po Iraną ir iš esmės bet kur kitur. Šiais laikais yra per daug apribojimų. Be to, anuomet keliautojų buvo reta, autostopas buvo naujiena. Šiais laikais tokie keliauninkai jau pykdo žmones. Tai buvo nuotykių kupinas gyvenimas. Aš atrasdavau naujų vietų ir dalyvaudavau įvykiuose ne kaip turistas, bet atsitiktinai. Pavyzdžiui, į Rio de Žaneirą atvykau prieš pat prasidedant karnavalui. Visada panašiai pakliūdavau į įvairius renginius ir istorines vietas, o kartais tik vėliau sužinodavau, kad tai yra pagrindinės turistų lankomos vietos. Indijoje atsitiktinai atsiradau prie vieno nuostabaus pastato. Po kelerių metų pamačiau jo nuotrauką ir sužinojau, jog tai buvo Tadžmachalas. Tiesiog vykdavau ten, kur man norėjosi. Kartais užmiršdavau pavadinimus vietų, į kurias važiuodavau. Pamenu, Švedijoje sustabdė mane žmonės ir klausė, ar jie teisingai važiuoja į Stokholmą. Aš negalėjau jiems to pasakyti. Kartais už valkatavimą nakčiai pakliūdavau į kalėjimą, o sykį pietų Amerikoje jame buvau laikomas dvi savaites, įtarus mane esant Če Gevaros partizaninės armijos nariu.

Ugdymo revoliucijos vaikai  

Ugdymo revoliucijos vaikai

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you