Page 1

Nr. 1 (970 (970) 0)

2013 BALANDIS

TĖVYNĖS ILGESYS

www.sportas.info

Anglijoje ne vienus metus gyvenanti olimpinė čempionė Rūta Meilutytė ilgisi tėvynės. Anot britų spaudos, plaukikės tėvas Saulius stengiasi nuslopinti ilgesį gamindamas silkių ar rūkytos šoninės patiekalus. 3 p.

LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

POKALBIS Jaunystėje imtynes į mokslus iškeitęs premjeras Algirdas Butkevičius laisvalaikiu stengiasi pasisemti energijos sportuodamas.

4,5 p.

VEIDAS Dviejų olimpiadų dalyvė badmintonininkė Akvilė Stapušaitytė tiki, kad jos valanda išmuš 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse.

8 p.

SPORTUOJAM Ketinančius išmėginti ledo ritulį kartais stabdo baimė apsijuokti ir aprangos kainos. Bet noras žaisti nugali visas kliūtis.

10 p.

ŽVILGSNIS

15 p.

www.tavosiena.lt

Vilniaus „Žalgirio“ vykdomoji direktorė Vilma Venslovaitienė tiki prietarais ir su komanda nekeliauja nei autobusu, nei lėktuvu.


2

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

ATGARSIAI DARVYDAS ŠERNAS AS

Lietuvos futbolo rinktinės puolėjas D. Šernas įmušė įvartį, padėjusį mūsų šalies komandai iškovoti tašką pasaulio čempionato atrankos mače su slovakais. Rungtynės Žilinoje baigėsi 1:1. Lietuviai, per 5 dvikovas surinkę 5 taškus, G grupėje užima 4-ąją vietą.

AGNĖ SEREIKAITĖ

Geriausia Lietuvos čiuožėja trumpuoju taku A. Sereikaitė Italijoje pranoko konkurentes 500 m, 1 000 m, 1 500 m distancijose ir tapo absoliučia Europos jaunimo taurės laimėtoja. Šį titulą 18-metė vilnietė iškovojo penktą kartą iš eilės.

2013 BALANDIS

VYTAUTAS GRYBAUSKAS nesulaukė 91-ojo gimtadienio, kurį būtų paminėjęs balandžio 3 d. Garsus išeivijos sporto veikėjas kovo 17 d. iškeliavo Anapilin.

91

Per dvi treniruočių stovyklas dėl oro sąlygų į lauką pavyko išeiti tik du kartus. Daugiausia darbo buvo prie tinklo. Ir tose varžybose dalyvavau be jokio rimtesnio tikslo. Norėjau sukelti organizmui šiokį tokį šoką – juk yra skirtumas, kai dirbi prie tinklo ir iš karto po to dalyvauji varžybose lauke. Tai ir sudalyvavau. Ir visai neblogai pasisekė.

VIRGILIJUS ALEKNA anksti pradėjo sezoną – 41 metų atletas kovo 16 d. užėmė antrąją vietą Europos metimų taurės varžybose Ispanijoje, nusviedęs diską 64 m 66 cm.

Vieną po kito į Kauno „Žalgirį“ stiprius ir kartu brangius žaidėjus sukvietęs Vladimiras Romanovas V atsisakė turėtų klubo akcijų ir paliko Lietuvos čempionus su milžiniška skolų našta. Donato Biliaus („Lietuvos rytas“) pieš.

DIRKAS BAUERMANNAS

Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos vairą perėmė ilgametis Vokietijos rinktinės strategas D. Bauermannas. Jis sostinės klubo trenerio poste pakeitė Darių Maskoliūną. Su vokiečiu pasirašyta sutartis iki sezono pabaigos su galimybe ją pratęsti dar metams.

ROLANDAS DOVIDAITIS

Lietuvos automobilių klubo (LAK) suvažiavime naujuoju prezidentu buvo išrinktas R. Dovidaitis. LAK, tikrasis Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) narys, kasmet rengia tradicinį ralį „Aplink Lietuvą“ ir „Vilniaus“ ralį.

ISABELLA TOBIAS

Paaiškėjo, kad amerikietės ledo šokėjos I. Tobias, kartu su lietuviu Deividu Stagniūnu iškovojusios kelialapį į 2014 m. olimpines žaidynes, šaknys – Lietuvoje. Čiuožėjos mamos dėdė tvirtina, jog jo senelis gimė ir augo Alytaus apylinkėse. LEIDĖJA VšĮ “Sporto leidinių grupė” Įmonės kodas 300093445 Olimpiečių g. 17 LT-09237 Vilnius Tel. 8 5 275 2791 Faksas 8 5 278 4349 El.p. redakcija@sportas.info

Direktorius Artūras Gimžauskas Tel. 8 698 82 421 Redaktorius Marius Grinbergas Tel. 8 686 09 700

REDAKCIJA REKLAMA Marytė Marcinkevičiūtė Rasa Jankeliūnienė maryte@sportas.info Tel. 8 646 83 314 Faksas 8 5 278 4349 Ingvaras Butautas El.p. rasa@sportas.info redakcija@sportas.info

BUHALTERIJA Finansininkė Ona Ratkevičienė Tel. 8 5 273 0279 o.ratkeviciene@bnk.lt

Tiražas

4000

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje ISSN 1392-9259 pasitaikančias įvairaus Indeksas 0237 pobūdžio klaidas redakcija neatsako.


2013 2013 BALANDIS BAL ALAN ANDI AND DIS D S

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

RŪTA MEILUTYTĖ išrinkta populiariausia Lietuvos sportininke seniausiai mūsų šalyje rengiamuose rinkimuose, kuriuos organizuoja laikraštis „Sportas“.

RINKIMAI Triumfu Londono olimpinėse žaidynėse net save nustebinusi ir sutrikdžiusi R. Meilutytė dabar – savimi pasitikinti paauglė, kurios pergalės jau niekam nėra staigmena. Elijaus Kniežausko nuotr.

„Po olimpinių žaidynių supratau vieną dalyką – sunkus triūsas atsiperka“, – teigė geriausia metų sportininkė Rūta Meilutytė

VISI RINKIMŲ LAUREATAI Laikraščio „Sportas“ rinkimų istorija. Populiariausi Lietuvos sportininkai 1956 m. 1957 m. 1958 m. 1959 m. 1960 m. 1961 m.

Kovo 19 d. 16-ąjį gimtadienį atšventusi plaukikė Rūta Meilutytė sporto srityje jau pasiekė tiek, kiek kitiems nepavyksta per visą gyvenimą. Londono olimpinėse žaidynėse pasaulį pergale 100 m rungties krūtine distancijoje pribloškusi tada dar 15-metė lietuvė vėliau nesumažino apsukų ir gruodį pasaulio čempionate Stambule nuskynė du aukso ir vieną sidabro medalį. Už įspūdingą pasirodymą arenose R. Meilutytė skynė laurus įvairiuose rinkimuose. 2012 m. geriausia ir populiariausia Lietuvos sportininke R. Meilutytė išrinkta ir seniausiai mūsų šalyje rengiamuose rinkimuose, kuriuos organizuoja laikraštis „Sportas“, o pastaraisiais metais – ir portalas „sportas.info“. Antroji vieta atiteko šiuolaikinės penkiakovės olimpinei čempionei Laurai Asadauskaitei, trečioji – Londone sidabrą iškovojusiam kanojos irkluotojui Jevgenijui Šuklinui. Į R. Meilutytės gyvenimą, praėjus aštuoniems mėnesiams nuo Londono olimpinių žaidynių, pažvelkime Didžiosios Britanijos žiniasklaidos akimis. Dienotvarkė nepasikeitė Praėjo aštuoni mėnesiai nuo tada, kai Rūta Meilutytė laimėjo 100 m plaukimo olimpinį auksą. Po šio triumfo lietuvės gyvenimas, atrodytų, turėtų būti jau kitoks, bet, kaip sako ji pati, iš tiesų niekas nepasikeitė. Ji vis dar keliasi 4.50 val. pasirengusi dviejų valandų ankstaus ryto treniruotei. Penkias dienas per savaitę vis dar eina į mokyklą. Vis dar nekenčia matematikos, fizikos ir mėgsta biologiją bei fizinį lavinimą. Po pamokų mergina vis dar eina į baseiną ir treniruojasi dvi valandas popiet. Tai skamba labai nedėkingai, bet ji turi vieną ar dvi nedideles privilegijas. „Manau, – sako plaukikė krizendama. – Mokytojai dabar labiau linkę atleisti mano išdaigas.“ R. Meilutytės Plimuto koledžo mokslo draugai laiko jos sėkmę pavyzdžiu. Kartu su britų šuolių į vandenį pasi-

didžiavimu Tomasu Daley jiedu buvo laikomi dviem mokyklos žvaigždėmis. Kitaip nei iš T. Daley, niekas prieš žaidynes iš R. Meilutytės labai daug nesitikėjo. Juk su ja varžėsi dvi šių laikų geriausios pasaulio plaukikės: australė Leisel Jones ir 11 olimpinių bei 14 pasaulio čempionato medalių iškovojusi amerikietė Rebecca Soni. „Buvo puiku rungtyniausi tame pačiame plaukimo take su jomis“, – sakė R. Meilutytė. Prieš žaidynes ji planavo patekti į finalą. Lietuvė būtų laiminga ir tuo. O laimėtas auksas ją šokiravo. Prieš plaukimą neatrodė, kad mergina nervintųsi, bet po to paauglei teko kovoti su galvos skausmu. „Aš tikėjausi tik pasiekti geriausią savo laiką, maniau, kad jo patekti į finalą užteks. Aš būčiau buvusi laiminga atplaukusi aštunta. Tikrai negalvojau apie medalį. Nustebinau pati save“, – kraipė galvą sportininkė. Tą naktį ji negalėjo patikėti tuo, ką padarė, ir užmigo su medaliu pižamos kišenėje.

toks: „Niekas nėra įžvelgęs nieko tokio, kas kalbėtų apie Lietuvos plaukikės kūno anomalijas. Ji tiesiog yra gera ir labai greita plaukikė.“ Trumpai tariant, J. Leonardas matė užtektinai Rūtos pasirodymų jaunimo čempionatuose, kad suprastų, kokia gera plaukike ji yra, ir nemano, kad jos laikas olimpinėse žaidynėse buvo toks neįtikėtinas, kad leistų ją kuo nors įtarti. R. Meilutytė atsiriboja nuo viso to. Ji tiki, kad „sunkiausiai dirbantis asmuo laimi“. Maloniausias dalykas, jai nutikęs po olimpinių žaidynių, – sugrįžimas į baseiną Stambule, kur vyko trumpojo baseino pasaulio čempionatas. Jame lietuvė pagerino abiejų plaukimo krūtine distancijų (50 ir 100 m) Europos rekordus ir laimėjo sidabro medalį plaukdama 100 m distanciją kompleksiniu būdu. Sportininkė sako, kad plaukimas krūtine jai patinka, nes „viską lemia technika, o ne fizinė jėga.“ Tačiau ji gali konkuruoti ir kitose rungtyse. Britų universitetų čempionate Šefilde praėjusi mėnesį R. Meilutytė net 8 sek. pagerino Lietuvos 200 m komplekDidžiuojasi būdama lietuvė Pirmas dalykas, kurį britų spauda no- siniu būdu plaukimo rekordą. Jos laiko rėjo sužinoti, – ar R. Meilutytė sutiktų (2 min. 13,69 sek.) būtų užtekę patekti į pakeisti pilietybę. Jos šeima persikė- olimpinių žaidynių pusfinalį. lė į Plimutą 2010 m., nes Rūtos tėvas Saulius dirbo svetur. Nuo tada klube Sunkus triūsas atsiperka „Plymouth Leander“ lietuvę treniruo- Didžiojoje Britanijoje vykusiame „British Gas International“ čempionate R. ja Jonathanas Ruddas. R. Meilutytė atsakė trumpai: „Aš la- Meilutytė laimėjo 50 ir 100 m plaukimo bai didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Gy- krūtine rungtis. Abejose ji pagerino venau Lietuvoje beveik visą savo gy- sau priklausiusius Lietuvos rekordus. venimą, mano visa šeima yra iš ten, ir Ji dalyvavo ir plaukimuose laisvuoju aš nesuprantu, kodėl turėčiau keisti stiliumi, nugara bei peteliške. „Visa tai yra tik dalis pasiruošimo pasavo pilietybę.“ Plaukikė iki šiol ilgisi tėvynės, nors tė- saulio čempionatui, kuris vyks Barsevas Saulius stengiasi nuslopinti ilgesį lonoje liepos ir rugpjūčio mėnesiais“, – gamindamas silkių ar rūkytos šoninės teigė plaukikė. Jeigu lietuvei ir toliau taip gerai seksis, patiekalus. ji Barselonoje plauks ne tik krūtine, bet ir kompleksiniu būdu. TvarkarašSpecialistai nutildė kaltintojus Olimpinių žaidynių metu atsirado tis sunkus, bet R. Meilutytė laiminga, tokių, kurie stebėjosi, kodėl Rūtai ne- taikstydamasi prie jo. „Po olimpinių metami kaltinimai, persekioję 16 metų žaidynių supratau vieną dalyką – sunKinijos plaukikę Ye Shiwen po šios kus triūsas atsiperka“, – sakė plaukikė. laimėto olimpinių žaidynių medalio. JAV plaukimo trenerio Johno Leonar- Daugiau plaukimo naujienų skaitykite do, abejojusio dėl Ye, atsakymas buvo www.sportas.info

3

1962 m. 1963 m. 1964 m. 1965 m. 1966 m. 1967 m. 1968 m. 1969 m. 1970 m. 1971 m. 1972 m. 1973 m. 1974 m. 1975 m. 1976 m. 1977 m. 1978 m. 1979 m. 1980 m. 1981 m. 1982 m. 1983 m. 1984 m. 1985 m. 1986 m. 1987 m. 1988 m. 1989 m. 1990 m. 1991 m. 1992 m. 1993 m. 1994 m. 1995 m. 1996 m. 1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m.

ALGIRDAS ŠOCIKAS boksas JONAS PIPYNĖ lengvoji atletika BIRUTĖ KALĖDIENĖ lengvoji atletika ADOLFAS VARANAUSKAS lengvoji atletika ZIGMAS JUKNA ir ANTANAS BAGDONAVIČIUS irklavimas ZIGMAS JUKNA ir ANTANAS BAGDONAVIČIUS irklavimas ANTANAS VAUPŠAS lengvoji atletika ADOLFAS VARANAUSKAS lengvoji atletika RIČARDAS TAMULIS boksas MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis DANAS POZNIAKAS boksas MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis MODESTAS PAULAUSKAS krepšinis VLADAS ČESIŪNAS baidarių ir kanojų irklavimas VLADAS ČESIŪNAS baidarių ir kanojų irklavimas ČESLOVAS JEZERSKAS savigynos sportas ANGELĖ RUPŠIENĖ krepšinis VILHELMINA BARDAUSKIENĖ lengvoji atletika VILHELMINA BARDAUSKIENĖ lengvoji atletika LINA KAČIUŠYTĖ plaukimas LINA KAČIUŠYTĖ plaukimas ROBERTAS ŽULPA plaukimas VLADAS TURLA šaudymas ANA AMBRAZIENĖ lengvoji atletika ARVYDAS SABONIS krepšinis ARVYDAS SABONIS krepšinis ARVYDAS SABONIS krepšinis ŠARŪNAS MARČIULIONIS krepšinis GINTAUTAS UMARAS dviračių sportas ŠARŪNAS MARČIULIONIS krepšinis ŠARŪNAS MARČIULIONIS krepšinis ŠARŪNAS MARČIULIONIS krepšinis ROMAS UBARTAS lengvoji atletika VITALIJUS KARPAČIAUSKAS boksas ARVYDAS SABONIS krepšinis ARVYDAS SABONIS krepšinis ARVYDAS SABONIS krepšinis ARVYDAS SABONIS krepšinis DIANA ŽILIŪTĖ dviračių sportas EDITA PUČINSKAITĖ dviračių sportas VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika RAIMONDAS RUMŠAS dviračių sportas VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika ŽYDRŪNAS SAVICKAS galiūnų sportas VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika VIRGILIJUS ALEKNA lengvoji atletika EDVINAS KRUNGOLCAS šiuolaikinė penkiakovė MARIUS STANKEVIČIUS futbolas MINDAUGAS GRIŠKONIS irklavimas RŪTA MEILUTYTĖ plaukimas


4

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

POKALBIS

2013 BALANDIS

Lietuvos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius asmeninėmis lėšomis parėmė Lietuvos neįgaliųjų teniso rinktinę.

Jaunystėje imtynes į mokslus iškeitęs premjeras rūpinasi talentų kalvės atgaivinimu Panevėžyje, tiki, kad Vilniuje išdygs nacionalinis stadionas, o laisvalaikiu stengiasi pasisemti energijos sportuodamas

Pliadisfoto.lt nuotr.

MINISTRAS PIRMININKAS ALGIRDAS BUTKEVIČIUS

SPORTAS – ŠALIES VIZITINĖ KORTELĖ Marytė Marcinkevičiūtė redakcija@sportas.info Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius šių metų lapkričio 19 d. minės 55 metų gimtadienį. Jis – sporto žmogus, aktyviai sportuojantis ir dabar. Šiandien premjeras dalijasi savo mintimis apie Lietuvos sportą, aktualijas ir laisvalaikį Po Vyriausybės šimtadienio premjeras su žmona Jolanta išvyko savaitę pailsėti į Ispanijai priklausiančią Gran Kanarijos salą ir čia bus iki Šv. Velykų. Prieš išvykdamas A. Butkevičius sakė, kad jo atostogos bus aktyvios ir sportiškos. Lietuvos ministru pirmininku tapo sporto žmogus. Ar galima tikėtis, kad nuo to Lietuvos sportui bus geriau? – paklausėme premjero. Kūno kultūrai ir sportui XVI Vyriausybės programoje skyrėme nemažai dėmesio ir siekiame programą įgyvendinti. Su Kūno kultūros ir sporto departamentu (KKSD) aptarėme numatomus ateinančių kelerių metų darbus. Nemažai projektų yra pradėta, tačiau iki šiol jie strigo dėl lėšų stygiaus. Mano pozicija tokia: turime pirmiausia baigti pradėtus projektus, išspręsti įsisenėjusias problemas ir tada imtis naujų.

Į premjero kėdę sėdote, turėdamas nemažai gražių sumanymų, susijusių ir su sporto sritimi. Kokie jie? Maloni naujiena – Vyriausybė planuoja atleisti sporto bazes nuo nekilnojamojo turto mokesčio.

sporto institucijų vadovais. Akcentavau būtinybę sporto bendruomenei būti vieningai, pradedant, žinoma, nuo sporto institucijų įsiklausymo į sportininkų poreikius ir atsakomybę, sprendžiant sporto klausimus.

Jau dabar Lietuvos olimpinio sporto centro bazės nemoka nekilnojamojo turto mokesčio. Kai kurios savivaldybės savo tarybų sprendimu sporto objektus yra atleidusios nuo šio mokesčio, kitos – ne. Todėl Vyriausybės programoje numatėme įstatymu įtvirtinti galimybę atleisti sporto paslaugas teikiančius objektus nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Taip tikimės pagerinti finansinę sporto situaciją ir skatinti tiek profesionalų, tiek mėgėjų sportą.

Kaip manote, kiek Lietuvos sportui užtektų pinigų, norint oriai gyventi?

Ar esate patenkintas dabartine Lietuvos sporto padėtimi, kas jums labiausiai kelia nerimą? Džiugina jaunoji sportininkų karta. Ji įrodė, kad yra stipri, valinga, pajėgi kovoti. Tai ne vienos dienos ir ne vienų metų atletų bei trenerių triūso rezultatas. Nerimą kelia šioks toks sporto bendruomenės susiskaidymas ar nesusikalbėjimas. Per beveik tris mėnesius buvau susitikęs su įvairiais sporto bendruomenės atstovais – treneriais, sportininkais,

Pinigų niekada neužteks, tačiau tiek, kiek turime, privalome tikslingai paskirstyti ir panaudoti efektyviai. Sporto lėšos 2011 m. Lietuvoje perkopė per pusę milijardo litų, įskaitant savivaldybių, KKSD asignavimus, lėšas, gautas nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio ir t. t. Reikia atskirti lėšas, skiriamas sporto infrastruktūros plėtrai, ir tas, kurios tiesiogiai skiriamos tiek fiziniam aktyvumui ir kūno kultūrai lavinti, tiek didelio meistriškumo sportininkams rengti. Šiais metais skirtas 31 mln. litų sporto objektų statybai. Turime naudotis sporto centrais, o jų paslaugos turi būti prieinamos visiems – ir sporto meistrams, ir sporto entuziastams, mėgėjams. Sieksime, kad būtų skirta lėšų iš 2014–2020 m. naujos Europos Sąjungos finansinės perspektyvos 50 m baseinų Klaipėdoje ir Vilniuje statyboms bei kitų sporto centrų

plėtrai regionuose. Užsienio praktika rodo, kad tikslingiausia lėšas skirstyti pasirenkant konkrečias kryptis, o ne išdalijant mažomis sumomis. Mūsų požiūriu, itin svarbu skirti lėšų ten, kur pinigais pasinaudos jauni sportininkai, kad jomis būtų ugdomas sporto meistriškumas. Gal jūsų vadovaujamai Vyriausybei pavyks pralaužti ledus ir Vilniuje bus pastatyti reprezentaciniai miesto stadionas bei plaukimo baseinas? Vyriausybė stengsis įgyvendinti šiuos projektus, bet tam reikia ir Vilniaus miesto savivaldybės pagalbos, ir pritraukti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Sausio viduryje asmeniškai teko lankytis Vilniaus Lazdynų baseine kartu su miesto meru ir sporto vadovais. Aptarėme, kaip galėtų būti išspręsta baseinų Vilniaus mieste padėtis. Ieškosime galimybių dar šiais metais iš Valstybės investicijų programos Lazdynų baseino kosmetiniam remontui skirti 2 mln. litų, kad 700 jį lankančių plaukikų galėtų nenutrūkstamai treniruotis, o naujojo baseino Vilniuje statybos numatomos, kaip minėjau, iš 2014–2020 m. finansinės perspektyvos lėšų. Nacionalinis stadionas, į kurį iki

šiol investuota per 100 mln. litų, mano manymu, turi būti pastatytas, jei šiam projektui įgyvendinti pritrauksime ir privačių investuotojų lėšų, remdamiesi vadinamuoju PPP (angl. Public Private Partnership) – viešos ir privačios partnerystės pagrindu. Savo patarėjus esu įpareigojęs išnagrinėti galimybes ir pateikti pasiūlymų, su kokiais privačiais investuotojas ir valstybės parama šį projektą galėtume įvykdyti. Dar ne taip seniai prasitarėte, kad Panevėžyje norėtumėte atgaivinti internatinę sporto mokyklą, kurioje galėtų tobulėti talentingi sportininkai iš visos Lietuvos. Ar tie planai išlieka? Taip, planai išlieka. Galiu pasakyti, kad vasario pabaigoje buvo susitikta su Panevėžio atstovais, KKSD vadovais ir aptarta, kaip šią idėją atgaivinti. Panevėžio sporto mokykla kelis dešimtmečius ugdė mūsų sporto meistrus, pelniusius aukščiausius apdovanojimus pasaulio, Europos čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse. Manau, atkūrę Panevėžio internatinę sporto mokyklą, sudarysime papildomų galimybių atrasti ir ugdyti jaunuosius mūsų sporto talentus. Šiuo klausimu darbą jau pradėjo ekspertų grupė. Ji turi parengti


2013 BALANDIS

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS MILDA VALČIUKAITĖ – kryžkelėje: dvivietėje valtyje irkluotoja gerai jaučiasi su olimpiete, bet nenori prarasti ir JAV studijuojančios porininkės.

konkretų ilgalaikį planą, kuriuo bus siekiama jau 2014-ųjų mokslo metų pradžioje sukomplektuoti pirmąsias Panevėžio internatinės sporto mokyklos sportininkų klases. Kam, jūsų nuomone, turėtų priklausyti Kūno kultūros ir sporto departamentas?

KKSD šiuo metu yra Vyriausybei pavaldi institucija, kurią kuruoja Vidaus reikalų ministerija. Departamento funkcijos yra aiškiai apibrėžtos, o dirbdamas visada reikalauju griežtos atsakomybės ir kompetencijos, vykdant numatytas funkcijas. Svarbiausia, kad šalies sporto institucijos visuomet rastų konstruktyvų dialogą su visa sporto bendruomene, o sportas, kaip ir pridera, taptų tautos vienybės ir susitelkimo pavyzdžiu. Stebėjote Londono olimpines žaidynes. Kokiose varžybose lankėtės, ar didžiavotės Lietuvos sportininkais? Per Londono olimpines varžybose stebėjau krepšinio rungtynes ir sporto karalienės – lengvosios atletikos – meistrų pasirodymus. Kaip ir kiekvienam lietuviui, jausmas matyti kylančią Lietuvos trispalvę aukščiau nei kitų dešimtis kartų galingesnių šalių yra neapsakomas. Lietuvos sportininkai – savanoriai Lietuvos ambasadoriai, aukojantys savo bendraamžiams įprastus pomėgius dėl nepaprastai kantriu ir sunkiu darbu pasiekiamų rezultatų. Džiaugiuosi, kad lietuvių tauta turi vienybės jausmą ir pozityvų požiūrį į sporto svarbą, o tai valdžios institucijas verčia dar labiau pasitempti ir skirti tinkamą dėmesį.

Reikia atskirti lėšas, skiriamas sporto infrastruktūros plėtrai, ir tas, kurios tiesiogiai skiriamos tiek fiziniam aktyvumui ir kūno kultūrai lavinti, tiek didelio meistriškumo sportininkams rengti. Šiais metais skirtas 31 mln. litų sporto objektų statybai. Turime naudotis sporto centrais, o jų paslaugos turi būti prieinamos visiems – ir sporto meistrams, ir sporto entuziastams, mėgėjams.

5

6p.

Nors A. Butkevičiaus dienotvarkė – labai intensyvi, jis randa laiko pasportuoti.

Kelintos tai buvo jūsų olimpinės Lankote sveikatingumo klubą, žaidynės? žavitės pilateso mankšta, žaidžiate krepšinį, ko dar apie jus Tai buvo antrosios olimpinės nežinome? Dabar kalnų slidinėžaidynės, kurias galėjaus stebėti, jimo bumas, gal leidžiatės nuo pirmosios buvo Pekine. kalnų? Buvote įvairių sporto šakų tarptautinių turnyrų, varžybų globėjas. Kurios sporto šakos jums labiausiai prie širdies? Mokydamasis mokykloje susidomėjau ir lankiau laisvųjų imtynių treniruotes. Mano treneris Fiodoras Vladimirovas, kuriam esu tikrai dėkingas, įskiepijo užsispyrimą, atkaklumą, ištvermę, išmokė daug dirbti, siekiant sportinių rezultatų. Todėl ši sporto šaka visada traukia mano dėmesį. Domiuosi sportu – dauguma sporto šakų, tik gaila, kad šiuo metu mažiau laiko lieka atvykti ir stebėti varžybas gyvai. Buvote gero lygio imtynininkas, tačiau dar neatsiskleidus sugebėjimams, jūsų sportinė karjera staiga nutrūko. Kodėl? Tuo metu jau buvau kandidatas į TSRS sporto meistrus, tačiau teko pasirinkti, ar daugiau laiko skirti fiziniam sportui, ar studijoms. Pasirinkau studijas. Ar dabar jūsų artimų draugų būryje yra sportininkų? Turiu labai daug pažįstamų sportininkų, keletas jų – draugai. Tai graikų-romėnų imtynių pasaulio čempionas Rimantas Bagdonas, bendraujame su disko metiku Virgilijumi Alekna.

Šiandien gyvendamas pagal tokią intensyvią darbotvarkę griežtai laikausi principo – kartą ar du per savaitę apsilankyti sporto klube. Sportas man suteikia energijos ir teigiamą, pozityvią savijautą. Gyvenate prie Vingio parko, ar pasinaudojate jo pranašumais ir išeinate pabėgioti? Kartais išeinu pasivaikščioti gryname ore, deja, neturiu tam tiek laiko, kiek norėčiau. Rūta Meilutytė, lankydamasi pas jus, padovanojo plaukimo kepuraitę. Ar ją laikysite kaip olimpinės čempionės suvenyrą, ar naudositės plaukiodamas baseine? Olimpinės čempionės R. Meilutytės dovana man labai brangi. Sportininkės fenomenas rodo, kiek daug neatskleisto talentų potencialo turi Lietuvos jaunosios kartos sporto atstovai. Tai dar labiau įpareigoja mus sudaryti tinkamas sąlygas treniruotis didelio meistriškumo sportininkams. Tikrai miela buvo susitikti su čempione Rūta. Ji, nors turi nepaprastą talentą, sugeba itin paprastai ir nuoširdžiai bendrauti su visais savo gerbėjais, kiekvienu sutiktu žmogumi. Linkiu jai kuo geriausios kloties ir svarių sportinių laimėjimų.

Praėjusiais metais asmeniniais pinigais (apie 10 tūkst. litų) apmokėjote Lietuvos neįgaliųjų sportininkų kelionę į pasaulio neįgaliųjų teniso čempionato atrankos turnyrą. Gal parėmėte ir daugiau sportininkų? Manau, kad sportas – tai ne tik mūsų šalies vizitinė kortelė, į kurią įrašytos mūsų čempionų pavardės. Sportas – tai ir sveiko gyvenimo būdas, kuriam laiko turime rasti kiekvienas. Stengiuosi rasti rėmėjų. Teko prisidėti ir prie Vilkaviškio imtynių klubo, paremti dviratininkus. Kuriam Lietuvos sportininkui, komandai jaučiate simpatijas? Kaip ir kiekvienas Lietuvos žmogus, mėgstu krepšinį. Norėtųsi, kad abi garsios krepšinio komandos – „Žalgiris“ ir“ Lietuvos rytas“ – išliktų stiprios tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu lygiu. Simpatijas jaučiu kiekvienam sportininkui, siekiančiam rezultatų. Ko tikitės iš Lietuvos sportininkų 2013-aisiais? Pirmiausia kiekvienam sportininkui ir jį ruošiančiam treneriui linkiu gerų rezultatų, ištvermės jų siekiant. Neabejoju, kad šiais metais turėsime progą kartu džiaugtis mūsų šalies sportininkų laimėjimais, nes ir Europos, ir pasaulio čempionatų laukia išties daug. Vien Lietuvoje jų planuojame surengti net šešis. Daugiau naujienų skaitykite www.sportas.info


6

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

TALENTAI

2013 BALANDIS

MILDA VALČIUKAITĖ praėjusiais metais gerais pažymiais baigė Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnaziją ir rudenį pradėjo studijuoti Vilniaus universitete.

Donata, kaip ir Ieva, yra yrininkės, o aš sėdžiu už nugaros. Prie abiejų prisitaikau be jokių problemų. Balandį dalyvausime kontrolinėse varžybose, pažiūrėsime, kaip su Donata seksis irkluoti.

M. Valčiukaitė (dešinėje) ir I. Adomavičiūtė neturėjo sau lygių jaunių varžybose. Viduryje – T. Valčiukas.

M. Valčiukaitė yra irklavusi ir vienvietę valtį.

ŽENGIA Į SUAUGUSIŲJŲ PASAULĮ Milda Valčiukaitė dvivietėje valtyje gerai jaučiasi su olimpiete, bet laukia sugrįžtančios įprastos porininkės Marytė Marcinkevičiūtė redakcija@sportas.info Irklavimas – nenuspėjamas sportas. Šiandien sportininkai gali irkluoti vienvietę valtį, o rytoj sėsti į dvivietę ar keturvietę ir viską pradėti iš naujo, kurti naujus planus. Dukart pasaulio ir Europos jaunių čempionė vilnietė Milda Valčiukaitė savo valtį, atrodo, rado ilgai neieškojusi. Tai – porinė dvivietė. Tik neaišku, su kuo ją šiemet irkluos. Vilnietės porininkė kaunietė Ieva Adomavičiūtė išvyko studijuoti į Ameriką ir Vašingtono valstijoje irkluoja aštuonvietę. Milda šiemet porinę dvivietę pradėjo irkluoti su Europos moterų čempione kauniete Donata Vištartaite, tačiau nežino, kaip bus toliau. Laukia rimti išbandymai „Negaliu sakyti, kad išsiskyriau su savo ankstesne porininke, mes visada žiemą ir rudenį treniruodavomės atskirai. Ievą tobulino treneris Vytautas Valiauskas, o mane – tėtis ir treneris Tomas Valčiukas. Gegužę laukiu Ievos sugrįžtančios. Dar praėjusiais metais varžėmės jaunių grupėje, tačiau Trakuose debiutavome ir per pasaulio jaunimo čempionatą užėmėme ketvirtąją vietą. Šiemet mūsų jau laukia rimti išbandymai jaunimo grupėje. Joje galėsime dalyvauti ketverius metus, įkelsime koją ir į suaugusiųjų irklavimo pasaulį. Per šiemetį pasaulio jaunimo čempionatą norėtųsi patekti į šešetuką, gerai pasirodyti universiadoje, Europos čempionate“, – sakė Milda. Vilnietė taip pat turėjo pasiūlymų

`

ŽVILGSNIS IŠ ŠALIES Tomas Valčiukas Daugkartinis Lietuvos čempionas, sportininkės tėvas ir treneris „Milda lankė dainų ir tautinių šokių būrelį. Kai atėjo vasara, jai pasiūliau pairkluoti. Pabandžiusi irklų nepaleidžia iki šių dienų. Dar 2010 m. buvo matyti, kad Lietuvoje atsirado nebloga įgula. Auksiniai Ievai ir Mildai buvo 2011-ieji, irkluotojos tapo pasaulio ir Europos jaunių čempionėmis, laimėjo tarptautinių regatų. Po metų merginos pergales pakartojo. Tai buvo rimta paraiška ateities laimėjimams. Su Ievos treneriu kauniečiu Vytautu Valiausku nusprendėme bendradarbiauti toliau. Nesiryžčiau sakyti, kurią valtį Milda toliau irkluos: vienvietę ar dvivietę, matau didelį jos įdirbį. Man pačiam būtų labai smagu, kad per ateinantį olimpinį ciklą dukra taptų viena iš kandidačių atstovauti Lietuvai Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.“ Donata Vištartaitė Europos čempionė, olimpietė „Nežinau, kaip seksis irkluoti su Milda Valčiukaite. Per pirmąją treniruočių stovyklą Graikijoje nebuvo daug galimybių kartu irkluoti, buvo nekoks oras. Kartu nesitreniravome tiek, kiek norėjome. Tačiau pradžia mane tenkina ir bandysime toliau ta linkme dirbti. Norime sukurti gerą, tvirtą komandą. Milda už mane jaunesnė, tačiau ji jau tituluota irkluotoja, dukart pasaulio ir dukart Europos jaunių čempionė. Labai darbšti, siekia savojo tikslo. Manau, tik klausimas, kaip mums seksis kartu irkluoti, – viskas turėtų būti gerai. Tai, kad susėdome į vieną valtį, – daugybės žmonių siekis. Ir Lietuvos irklavimo federacijos, ir mūsų pačių, ir rinktinės trenerių. Taip viskas sutapo.“

važiuoti į Ameriką, tačiau atsisakė. Buvo gaila palikti Lietuvą ir namus, be to, Amerikoje jai tektų irkluoti aštuonvietę valtį, prie kurios Milda nėra pratusi: „Manęs netraukia nei Amerika, nei Anglija, geriausia – namuose.“ Į dvivietę – su olimpiete Kol M. Valčiukaitės porininkė studijuoja Amerikoje, treneriai jai pasiūlė porinę dvivietę irkluoti su D. Vištartaite. Lietuvos irklavimo federacija sportininkėms užsakė naują valtį, ji dabar gaminama. Vasario pabaigoje ir kovo pradžioje per treniruočių stovyklą Graikijoje jos jau liejo prakaitą kartu. Tiesa, oro sąlygos naujajai įgulai neleido gerai padirbėti, abi kartu irklavo vos penkis kartus. „Ir man, ir Donatai patiko. Tačiau tai – dar tik pradžia, sunku spręsti, kaip bus toliau. Donata, kaip ir Ieva, yra yrininkės, o aš sėdžiu už nugaros. Prie abiejų prisitaikau be jokių problemų. Balandį dalyvausime kontrolinėse varžybose, pažiūrėsime, kaip su Donata seksis irkluoti“, – sakė 18-metė Milda. Deriną mokslą ir sportą M. Valčiukaitė praėjusiais metais gerais pažymiais baigė Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnaziją ir rudenį pradėjo studijuoti Vilniaus universitete Matematikos ir informatikos fakultete. Sportininkė stengiasi suderinti mokslą su sportu, nors tai padaryti nėra lengva, mokslas šiek tiek nukenčia. Vos grįžusi iš treniruočių stovyklos Graikijoje, mergina kibo į mokslus. „Labai atsilikau, tad per trumpą laiką stengiausi viską susitvarkyti. Net nenuėjau į geriausių Lietuvos mokinių spor-

tininkų apdovanojimą, kur man su Ieva buvo skirtos trečioji ir ketvirtoji vietos. Su Donata kartu neišvažiavau ir į antrąją treniruočių stovyklą Graikijoje, prie jos prisijungiau kiek vėliau“, – sako Milda. Didelę įtaką daro tėvas Irklavimo srityje sportininkei didelę įtaką daro tėvas ir treneris T. Valčiukas, dar ne taip seniai pats sėkmingai irklavęs vienvietę ir atstovavęs Lietuvai pasaulio čempionatuose. Mėgėjiškai irklavo ir Mildos mama Gabija Abaraitytė-Valčiukienė. Kaip ir tėvas, Milda iš pradžių bandė irkluoti vienvietę valtį, per 2010 m. pasaulio jaunių čempionatą Čekijoje užėmė septintąją vietą. Tačiau po to sėdo į porinę dvivietę. Sportininkė teigia, kad namie su tėvu apie irklavimą jie stengiasi kalbėti kuo mažiau, mama itin kontroliuoja tą erdvę. „Per pratybas jis man – treneris, o namie – tėtis. Manęs neverčia laikytis dietų ar eiti anksti miegoti laiku“, – sako Milda. Ji nemažą dėmesį skiria mitybai, Graikijoje per treniruočių stovyklą su tos šalies rinktinės irkluotojais vilnietė maitinosi pagal graikų dietologo sudarytą valgiaraštį. Laisvalaikio pasaulio ir Europos jaunių čempionė neturi. Graikijoje per šiemetę treniruočių stovyklą ji su D. Vištartaite treniravosi 22 dienas ir tik vieną dieną turėjo laisvą, tada važiavo pasižvalgyti po Atėnus. Milda turi šešiametį brolį Motiejų. Su juo gražiai draugauja, kai būna namuose, kartu pažaidžia. „Būdama užsienyje, broliuko labai pasiilgstu“, – teigė sportininkė.


2013 2013 BALANDIS BAL B ALAN AND DIS D IS

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

7

KARJERA

VAIKAI – IR NAMIE, IR DARBE Buvęs slidininkas Ričardas Panavas ugdo jaunuosius slidininkus ir labai pasigenda jiems rengiamų varžybų

Marytė Marcinkevičiūtė

R. Panavas nedalyvauja veteranų varžybose. Vilnietis Ričardas Panavas dažJis mieliau nai nuklysta į praeitį ir prisimena treniruoja vaikus. tuos laikus, kai dalyvavo Albervilio, Lilehamerio, Nagano bei Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse.

redakcija@sportas.info

Stafano Milčevičiaus nuotr.

„Vis dėlto labiausiai įsiminė pačios pirmosios olimpinės žaidynės 1992 m. Albervilyje. Buvau jaunas idealistas, kupinas pačių geriausių norų. Jutau didelį savo gyvenimo pakilimą, nepakartojamą jausmą – tai buvo mano pirmosios olimpinės žiemos žaidynės, kuriose atstovavau laisvai Lietuvai. Viskas atrodė labai gražu, idealu, kibirkščiavo tautos vienybė. Dabar tai ne visada jaučiu. Kaip jaunas slidininkas, Lilehameryje ir Nagane pasiektais rezultatais buvau patenkintas. Tačiau Solt Leik Sityje jau norėjosi daugiau, bet kažko pritrūkau – gal jėgų, o gal vienybės. Rezultatas priklauso ne tik nuo sportininko, o nuo daugybės veiksnių. Kaip ir kiekvienas įvykis viskas susideda iš mažų dalykėlių, viskas susikristalizuoja ir susidaro kažkoks derinys. Slidinėjimas – individuali sporto šaka, vienas turi kovoti, joks komandos draugas už tave nepakovos“, – sako R. Panavas.

Gimė 1972-04-01 Vilniuje. 1995 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą.

Treneriu dirbi aštuntus metus, ar patinka? Patinka, nes galiu perteikti savo patirtį. Kol yra žmonių, kuriems įdomu, ir galiu ko nors išmokyti, – tai man teikia džiaugsmą. Kokio amžiaus slidininkai treniruojasi tavo grupėje? Vyriausiam – 14-a metų, o jauniausiam – dešimt. Iš pradžių slides jie perkasi patys, o kai kuriems duodu savo sportinį inventorių. Dabar „Sietyno“ sporto mokykloje, kurioje dirbu, stipresnių sportininkų laukia naujų slidžių siuntos. Gerėja rezultatai, gerėja ir inventorius.

Kai atvažiuoju į kokias nors varžybas, nuolat matau tuos pačius veidus. Slidinėjimo trasose noriu matyti kuo daugiau jaunimo, o ne vyresnio amžiaus slidininkų, besivaržančių tarpusavyje. Iš didesnės atrankos būtų didesnė galimybė surasti stipresnių vaikų, kurie ateityje galėtų garsinti Lietuvą.

Treneriai: Jakovas Gimbickis (1983–1995 m., pirmasis), Kazys Milašius (1997–2002 m.). 21 kartą tapo Lietuvos slidinėjimo čempionu.

avgi.lt nuotr.

Ričardai, kodėl atsisveikinai su didžiuoju slidinėjimu, juk tau buvo vos 31-i. Kaip slidininkui – tai pati branda...

Atsisveikinau dėl to, kad buvau šiek tiek nusivylęs. Man, jaunam slidininkui, slidinėjimas iš pradžių buvo idealizmas, o vėliau pamačiau, kad mano rezultatai netenkina visuomenės. Slidinėjant vienam ypač sunku pasiekti gerų rezultatų. Pavargau nuo kelionių, dažnai tekdavo pačiam automobilį vairuoti. Daug kas sako, kad galėjau dar sportuoti, tačiau tokiomis sąlygoms, kokios buvo, nelabai galėjau pagerinti savo rezultatų per pačias svarbiausias metų varžybas. Kai man sukako 40 metų, visai kitaip pradėjau žiūrėti į sportą.

RIČARDAS PANAVAS

R. Panavo patirties bagažas – įspūdingas.

Labai pasigendu varžybų, slidinėjimo švenčių vaikams. Buvome nuvažiavę į varžybas Maduonoje (Latvija) ir mane nustebino, kad vaikai buvo suskirstyti į įvairias amžiaus grupes: gimusieji 2004 m., 2006 m. ir jaunesni. Lietuvoje grupių mažai: gimusiesiems 1997 m. ir jaunesniems. Tai didelė praraja, kurios neturėtų būti. Jiems nėra stimulo lenktyniauti – jaunesnieji pralaimi vyresniems ir dėl to išgyvena, nes nežino, dėl ko pralaimėjo. Vaikams 3–5 metai labai didelis skirtumas, o daugiau grupių per varžybas nėra. Kai atvažiuoju į kokias nors varžybas, nuolat matau tuos pačius veidus. Slidinėjimo trasose noriu matyti kuo daugiau jaunimo, o ne vyresnio amžiaus slidininkų, besivaržančių tarpusavyje. Iš didesnės atrankos būtų didesnė galimybė surasti stipresnių vaikų, kurie ateityje galėtų garsinti Lietuvą.

užtenka ir namuose. Dar anksti kalbėti, kuo vaikai bus užaugę, ar jie paseks mano pėdomis, ar ne. Kodėl retai tave matome dalyvaujantį veteranų varžybose?

Keturių pasaulio čempionatų dalyvis (1993, 1997,1999, 2001). Ketverių žiemos olimpinių žaidynių dalyvis (1992, 1994, 1998, 2002). Daugkartinis tarptautinių lenktynių prizininkas. nieko nepasieksi, ją reikia patiems ugdytis. Sportininkai pratybas turi lankyti sistemingai bet kokiu oru – lyjant, pustant, esant atodrėkiui.

Kai aktyviai sportavai, turėdavai nemažų priekaištų Lietuvos Manęs to paties kartais klausia ir slidinėjimo federacijai, o kaip veteranai. Apie veteranų sportą dabar vertini jos darbą? turiu savo nuomonę. Tie, kurie Nenoriu leistis į jokias apkalbas. jaunystėje savęs nerealizavo, Sporto šakos populiarumą, rezulnebuvo persisotinę slidinėjimu, tatų augimą lemia ir sutarimas, jiems dar kažko trūksta, todėl ir ir tikėjimas vieniems kitais. Kuo veržiasi į trasas. Man – kitaip. geresnė atmosfera, tuo daugiau Daug metų praleidus slidinėjant vaikų gali ateiti sportuoti, jie ir žinant, kad jau nepasieksiu to- greičiau tobulėja. Kokia dabar yra kio rezultato, kokį pasiekiau per situacija, nenorėčiau gilintis. vieną iš pasaulio čempionatų (21- Dirbu su vaikais, esu kiek nutoa vieta) ir olimpines žaidynes, lęs nuo tos virtuvės. Jeigu jėgas nėra reikalo vėl siekti pergalių su skirsiu įrodinėti savo tiesas, man jų neužteks – jėgas skiriu veteranais. ten, kur esu reikalingas, kur šią Įkūrei Vilniaus slidinėjimo klu- akimirką galiu geriausiai padaryti savo darbą. bą „Marsas“, kokias viltis sieji Mūsų, trenerių, nėra daug, su juo? todėl visi turėtumėm vienytis ir Ar norėtum dirbti Lietuvos slidi- Klubą įkūrėme visiškai neseniai. dirbti, kaip sakoma, „Vardan tos nėjimo rinktinės vyr. treneriu? Lietuvos“. Idealai turi būti, be jų Atsiranda žiemos sporto entuzinėra jokios krypties. Mes dirbame astų, kurie nori išmokti slidinėti, Kartais apie tai pagalvoju, bet tų kasdienį darbą – stengiamės, kad bet nežino, į ką kreiptis. Kiti galpareigų man niekas nesiūlo. Kita mūsų mokiniai garsintų gimtą voja, kad palikęs aktyvųjį sportą vertus, turiu tris mažus vaikus dingau kaip į vandenį. Tuo klubu kraštą, visiems parodytų, kad (dukrytei dar tik šeši mėnesiai, o noriu priminti apie save, kad esu yra tokia Lietuvėlė. Jeigu vieni sūnums ketveri ir dveji metukai), gyvas, sveikas ir toliau populiari- ant kitų bersime šiukšles, tai todėl kažin ar galėčiau kaip čigonieko gero nepasieksime. Skatau nu savo mėgstamą sporto šaką. nas keliauti iš vienos vietos į kitą įvairiausio pobūdžio knygas, Turime savo internetinį puslapį, ir pusę metų nebūti namuose. Kai kurį pavadinome „Valia.lt“. Kaip naršau po internetą, noriu ką nors vaikai dar neužauginti, veiklos pakeisti ten, kur dirbu. ir kitose sporto šakose, be valios


8

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

VEIDAI

2013 BALANDIS

Net Olandijoje geriausiai Lietuvos badmintoninkei Akvilei Stapušaitytei dažniau tenka treniruotis su vaikinais, nes ir čia trūksta aukščiausio lygio badmintonininkių.

6

A. Stapušaitytė atstovavo 6 užsienio klubams: vienam Prancūzijos, dviem Danijos, vienam Lenkijos ir dviem Olandijos. Šios šalies ekipoje „BC Duinwijck“ lietuvė žaidžia jau ketvirtą sezoną.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dviejų olimpiadų dalyvė Akvilė Stapušaitytė tiki, kad jos valanda išmuš Rio de Žaneiro žaidynėse Inga Bartuševičiūtė

čempionate pamačiau azijiečius, atstovaujančius Prancūzijos ar Olandijos šalims, tačiau neturiu nieko prieš. Vis dėlto pati nematau prasmės keisti pilietybės, nes save matau tik kaip lietuvę.“

redakcija@sportas.info A. Stapušaitytė pastaraisiais metais daugiau laiko praleidžia ne gimtinėje, o Olandijoje. „Olandijoje yra daugiau lygiaverčių treniruočių partnerių, o jų mums labai trūksta Lietuvoje, be to, daug geresnės treniravimosi sąlygos, salės. Yra badmintono centras, kuriame vyksta visų geriausių sportininkų pratybos. Ten sukurtos visos sąlygos treniruotis ir tobulėti. To mes neturime Lietuvoje, sąlygas kuriamės patys“, – pasakojo olimpietė. Tiesa, A. Stapušaitytei net Olandijoje dažniau tenka treniruotis su vaikinais, nes ir čia trūksta aukščiausio lygio badmintonininkių, be to, vaikinai daugiau ir rimčiau treniruojasi, tad pratybos būna kokybiškesnės. Intensyvios treniruotės ankstesnį sezoną lėmė puikų sportininkės pasirodymą Olandijos ir Europos klubų varžybose. „2010–2011 m. sezoną mano atstovaujamas klubas „BC Duinwijck“ tapo šalies ir Europos čempionu. Aš laimėjau visus vienetų mačus, kuriuose žaidžiau, ir buvau išrinkta geriausia Harlemo miesto metų sportininke, – pasakojo badmintonininkė. – Iškart po Londono olimpiados prasidėjo naujas sezonas, patyriau keletą traumų, tad sekėsi kiek sunkiau, tačiau yra geros sąlygos treniruotis ir siekti aukštų rezultatų. Kol kas jaučiu, kad tobulėju ir galiu tobulėti.“ Olimpinės žaidynės 26 metų sportininkė dalyvavo jau dvejose olimpiadose – 2008 m. Pekino ir 2012 m. Londono. „Įspūdingiau atrodė Pekino žaidynės. Gal dėl to, kad man tai buvo pirmoji olimpiada, viskas buvo nauja, buvau apimta euforijos, be to, buvau pirmoji mergina, iškovojusi teisę

atstovauti Lietuvai badmintono varžybose. Viskas buvo labai gražu – daug įžymybių aplink, o aš tarp jų, – šypsodamasi pasakojo olimpietė. – Aišku, Londono olimpiada taip pat buvo labai įspūdinga, sąlygos ir atmosfera gera, tik badmintono varžybos vyko „Wembley“ arenoje, kurią pasiekti iš olimpiečių kaimelio užtrukdavo nemažai laiko. Tad tik nuvykusi į Londoną porą dienų pagyvenau kaimelyje, bet greitai dėl treniruočių ir varžybų teko persikelti į viešbutį tam, kad galėtume labiau pailsėti ir pasiruošti startui, – tai neleido pajusti olimpinės atmosferos. Tik po varžybų grįžau į kaimelį.“

Du skirtingi pasauliai Badmintonas kilęs iš Azijos, tad azijietės yra bene stipriausios šios sporto šakos atstovės visame pasaulyje. Pasak A. Stapušaitytės, azijiečiai gyvena badmintonu taip, kaip lietuviai krepšiniu. „Badmintonas Lietuvoje ir Azijoje – tai du skirtingi pasauliai. Pirmiausia dėl to, kad turime visiškai kitokias sąlygas. Lietuvoje pasiekę profesionalų lygį sportuojame kaip galime ir stengiamės kurti kuo geresnes sąlygas, o jiems tos sąlygos jau yra sukurtos. Geriausi jų sportininkai negalvoja apie priemones, aprangą ar inventorių, jiems lieka tik treniruotis ir siekti gerų rezultatų“, – aiškino A. Stapušaitytė. Mintyse – Rio de Žaneiras Kai kurios Europos valstybės Sportininkė jau galvoja ir apie bando prisivilioti tarp savo šalių 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadą: lyderių nepatenkančias azijietes, „Tikiu, kad dar galiu pasiekti suteikdamos joms pilietybę ir taip pergalių. Pirmoji olimpiada buvo sustiprindamos savo rinktines. tarsi apšilimas, prieš antrąją A. Stapušaitytė nesmerkė turėjau labai daug sveikatos sportininkių sprendimo atstovauti problemų, pakišusių koją, o trečias kitai šaliai: „Aišku, iš pradžių kartas nemeluos.“ buvo keista, kai Europos

Badmintonas Lietuvoje ir Azijoje – tai du skirtingi pasauliai. Pirmiausia dėl to, kad turime visiškai kitokias sąlygas.

Treniruoja ir kitus Kadangi A. Stapušaitytė didžiąją laiko dalį skiria badmintonui, sportininkės dienotvarkėje įsivyravo rutina: „Olandijoje manęs niekas neišlaiko, tad gyvenimui tenka užsidirbti pačiai. Kartais tenka treniruoti vaikus ar komandas, retkarčiais treniruoju žmones individualiai. Kitų treniravimas man yra darbas, bet vis dėlto didžiąją dalį laiko skiriu treniruotėms.“ Sportininkė atsipalaiduoja leisdama laiką ir bendraudama su jai artimais žmonėmis, draugais, klausydamasi muzikos, skaitydama knygas ar netgi gamindama maistą. A. Stapušaitytė prisipažino – į Lietuvą norėtų grįžti kuo dažniau, tačiau pastaruoju metu užimtumas neleidžia to daryti. Olimpietė atskleidė, kad Olandijoje turi širdies draugą, kuris taip pat žaidžia badmintoną: „Mane su draugu suvedė panašus likimas. Pasirinkome tą pačią sporto šaką, tai padeda mums lengviau suprasti vienam kitą. Abu esame pasinėrę į sportą ir siekiame karjeros aukštumų, taigi rimtesnių planų kol kas neturime.“ Pirmieji žingsniai Iš Tauragės kilusi A. Stapušaitytė badmintoną pradėjo žaisti būdama devynerių. Prieš tai jėgas išbandė kaip lengvaatletė, žaidė rankinį. Badmintonu susižavėjo, nes tai asmeninė sporto šaka, kurią sudaro labai daug elementų. Pirmasis sportininkės treneris buvo Jonas Šileris. Dabar į Olandiją persikėlusią profesionalią badmintonininkę treniruoja Hermanas Leidelmeyeris, o Lietuvoje – Juozas Špelveris. Daugiau naujienų skaitykite www.sportas.info


2013 BALANDIS

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Patyrę y ę specialistai p p pataria nežiūrėti į sportą kaip į katorgą.

9

11pp..

Marytė Marcinkevičiūtė redakcija@sportas.info Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvė, Pasaulio taurės laimėtoja 37 metų Rasa Mažeikytė vėl aktyviai mina dviračio pedalus ir teigia, kad jos planai labai rimti. Rasa, kas tave paskatino grįžti į didįjį sportą? Lemtingas buvo 2012 m. Europos čempionatas Panevėžyje. Daug galimybių keliauti neturiu, auginu trejų metukų sūnelį Tomą. Bet į Panevėžį labai veržiausi, su šiuo miestu susieta daug gražių mano prisiminimų. Per čempionatą susitikau savo pirmąjį trenerį klaipėdietį Juozą Paulauską, kurio seniai nebuvau mačiusi. Ir būdama čempionate paprašiau trenerio Antano Jakimavičiaus, kad man sudarytų galimybę atsisėsti ant šiuolaikiško dviračio ir 10 min. pasisukioti puikiame treke. Buvo nepakartojama, mane dviratis nešė lyg ant sparnų. Italijoje kartais mėgėjiškai pasivažinėdavau sportiniu dviračiu, bet visai kitoks jausmas, kai sėdi ant treko dviračio ir juo apsukti kelis ratus. Nebijojai? Šiek tiek. Pastarąjį kartą treko dviračiu važiavau 2003 m. per Pasaulio taurės varžybas. Prabėgo dešimt metų nuo to laiko, kai vėl išgyvenau tą neapsakomą jausmą. Nutariau, kad reikėtų pabandyti rimčiau pasitreniruoti. Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneris A. Jakimavičius vasario pabaigoje tave pakvietė į treniruočių stovyklą Kroatijoje. Kaip sekėsi? Stovykloje praleidau daugiau kaip dvi savaites, stiprėjome fiziškai, važinėjome plentu. Į treką, manau, sugrįšiu rugpjūtį ar rugsėjį. Nutariau: arba treniruotis rimtai, arba iš viso nesitreniruoti, žaidimams nėra laiko. Mano planai rimti, o toliau viskas priklausys nuo savijautos. Norėčiau atstovauti Lietuvai komandinėse persekiojimo lenktynėse. Pradžia visada būna sunki, treniruočių krūviai dideli, nelengva juos įveikti. Tačiau turiu labai daug entuziazmo ir noro. Iš trenerio gavau individualius planus dirbti Italijoje, stengiuosi viską padaryti, o po kurio laiko vėl prisijungsiu prie Lietuvos rinktinės.

pionatui, buvusiam vienam iš atrankos etapų į Atėnų olimpines žaidynes. Praktiškai jau turėjau kelialapį savo rankose. Bet pasaulio čempionatą buvau priversta praleisti, „nuplaukė“ ir mano trečiosios olimpinės žaidynės. Tai buvo labai sunkūs metai, reikėjo iš naujo atrasti save. Ant dviračio, kur praleidau visą savo gyvenimą, ilgai vengiau sėsti. Laimė, sutikau draugą, jis man daug padėjo, suteikė namus, puikią aplinką. Ar skaudus buvo atsisveikinimas su didžiuoju dviračių sportu?

Labai skaudus. Tai buvo ne mano lemiamas žodis, ne aš nusprendžiau skirtis su sportu. Nuo 1999 metų. Išvažiavau Kažkas už mane nusprendė: atstovauti vienam klubui „Aliver- lenktyniavau, nukritau, atsibuti“. Po to atstovavau dar vienam dau, atsikėliau ir aš – jau nebe klubui ir 2003 m. baigiau sportidviratininkė. Man tai buvo pats nę karjerą. Su didžiuoju sportu didžiausias smūgis gyvenime. atsisveikinau ne savo noru – dėl Porą metų per televizorių net nesveikatos problemų. Per vienas iš galėjau žiūrėti sporto programų, plento varžybų griuvau, paaštrėjo stebėdavau kitas laidas. anksčiau gydytos nugaros skausmai. Buvo užspaustas nervas, Kaip jauteisi, vėl atsidūrusi teko gydytis. Europos dviračių treko čempioTada rengiausi pasaulio čemnate? Kiek laiko gyveni Italijoje?

„ Tomo Gaubio nuotr.

Išgyvenau daug teigiamų emocijų, sutikau pažįstamų, draugų. Labai džiaugiuosi, kad geromis treko persekiotojomis tapo Vilija Sereikaitė, Aušrinė Trebaitė. Jos savo rezultatais peraugo ir mane. Visą laiką tikėjau, kad kada nors atsiras man derama pamaina, kitaip negali būti. Mano treneris A. Jakimavičius toliau dirba kūrybingai, aukojasi, negaili savęs. Dabar vėl esu nepaprastai laiminga, kad galiu treniruotis su naująja Lietuvos dviratininkių karta. Ką veiki Italijoje? Praėjusios vasaros sezoną buvau įsidarbinusi sporto prekių parduotuvėje, o šiaip tarpininkauju lietuviams, atvažiuojantiems į Italiją pirkti automobilių. Būnu jų tarpininkė ir vertėja. Pastaruoju metu Italijoje jaučiama krizė, darbo sumažėjo. Itališkai gerai kalba mano sūnelis, jis supranta ir lietuviškai. Su vyru Liuka gyvename prie jūros kurortinėje vietovėje netoli Pizos miesto, Lukos provincijoje. Netoliese įsikūrė ir Raimondas Rumšas su šeima. Maždaug už 60 km gyvena Edita Pučinskaitė, autostrada pas

ją nuvažiuoju per pusvalandį. Susitinku ir su Erika Vilūnaite. Ar norėtum, kad Tomas užaugęs būtų dviratininkas? Jis turi dviratuką, juo važinėja, tačiau nežinau, ar norėčiau, kad jis užaugęs būtų dviratininkas. Dar pagalvosiu, kur jį leisti sportuoti. Penktus metus Lietuvos dviračių treko meistrams per šalies čempionatus atsiunti dovanų – čempionų marškinėlių. Ar tu juos perki už savo pinigus? Esame geri draugai su vienos siuvyklos savininku. Su juo susipažinau, kai jis mano klubui siuvo sportinę aprangą. Dabar tarpininkauju klubams, jie patys perkasi aprangą. Pagalvojau, kad ir Lietuvos dviratininkams reikėtų padėti. Siuvyklos šeimininkas mūsų dviratininkams dovanoja Lietuvos čempionų marškinėlių. Ir italams malonu rengti Lietuvos čempionus, ir man, kad tarpininkauju. Veltui rengiame ir Simoną Krupeckaitę. Ji turi visą sportinę aprangą. Stengiuosi padėti savo treneriui A. Jakimavičiui.

Pradžia visada būna sunki, treniruočių krūviai dideli, nelengva juos įveikti. Tačiau turiu labai daug entuziazmo ir noro. Iš trenerio gavau individualius planus dirbti Italijoje, stengiuosi viską padaryti, o po kurio laiko vėl prisijungsiu prie Lietuvos rinktinės.


10

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

SPORTUOJAM

2013 BALANDIS

Būnant ant ledo, labai lavėja kvėpavimo takai. Įrodyta, kad ledo ritulininkai vidutiniškai serga mažiau, palyginti su futbolininkais ar krepšininkais.

Ingvaras Butautas

metų. O kita sulūžo po trijų savaičių. Yra žmonių, žaidžiančių gerokai ilgiau, yra ir vieną po kitos keičiančių. Tai daugiausia priklauso nuo žaidimo stiliaus“, – pasakojo V. Gedvilas. Anot jo, kai kurios lazdos nėra vienkartinės. Net sulūžusias galima pataisyti.

redakcija@sportas.info „Visoje Lietuvoje yra labai daug norinčiųjų žaisti ledo ritulį. Bet visi gėdijasi, ypač „Akropoliuose“, kur dažniausiai ir vyksta treniruotės, kad į juos labai žiūrės ir juoksis“, – kalbėjo Klaipėdos mėgėjų komandos „Kirai“ ledo ritulininkas Vaclovas Gedvilas.

Vartininku būti sunku Išskirtinė persona ledo ritulio aikštelėje – vartininkas. Jis prieš rungtynes drabužinėje praleidžia dvigubai daugiau laiko. Ir jo amunicija kainuoja dvigubai daugiau. „Vartininku būti sunkiau. Nors sveikatos sutrikimų nebūna, bet gauti rituliu, skriejančiu 70–80 km/ val. greičiu, į šalmą didelio džiaugsmo nėra. Jo stovėsena primena sėdėjimą ant taburetės, kurios nėra, – tai fiziškai sunkus darbas. Ledo ritulio vartininkas turi būti labai ramus. Čia situacija keičiasi žaibiškai. Jeigu tik susinervinsi, neturėsi laiko susitvardyti. Tokių, kaip futbolo, pertraukėlių, kai lauki, kol atsineš kamuolį, kol pakels kampinį, – nėra“, – pasakojo V. Gedvilas. Lietuvos mėgėjų komandose iš vartininkų nereikalaujama mokėti už treniruotes, nemažai klubų prisideda perkant vartininkų aprangą.

„Kirai“ žaidžia Nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NLRL). V. Gedvilas yra lygos atstovas spaudai. Jis rimčiau domėtis šiuo žaidimu pradėjo dirbdamas žurnalistinį darbą. „Tai buvo maždaug prieš šešerius ar septynerius metus. Dirbau televizijoje ir rengiau sporto laidą. Klaipėdos komanda, dalyvavusi Latvijos miesto Liepojos atvirajame čempionate, mane pakvietė padaryti reportažą. Važiavome kartu ir man pasiūlė: „Pabandyk, ateik į treniruotę.“ Pačiūžas avėjęs buvau ir mokėjau čiuožti tiesiai, bet per pirmas treniruotes stabdydavau tiesiog atsitrenkdamas į bortą. Nei pasukti, nei stabdyti nemokėjau. Vaikystėje mes žaisdavome ledo ritulį šiaip – su batais. Buvo įdomu pabandyti su pačiūžomis“, – pasakojo V. Gedvilas. Kaip ir V. Gedvilas, dauguma mėgėjų ledo ritulį pradeda žaisti būdami jau toli gražu ne vaikų ar paauglių amžiaus. Dažnam tenka prieš tai išmokti čiuožti. NLRL ir žemesnio pajėgumo lygose žaidžia vyrai nuo 20 iki 50 metų. Inventorius – nepigus Ledo ritulys atrodo brangiai kainuojanti sporto šaka, palyginti su kitais Lietuvoje populiariais žaidimais – krepšiniu ar futbolu. Vien apsirengti prieš treniruotes ar rungtynes visą amuniciją kiek prireikia laiko. „Kol apsirengi – spėji sušilti“, – juokavo V. Gedvilas. Ir visa ta amunicija, žinoma, kainuoja. Bet ledo ritulio entuziastas iš Klaipėdos tikina, kad gerai paskaičiavus, kainos nebaugina. „Taip, jeigu eitum į ledo ritulio aprangos parduotuvę ir viską pirktum naują, būtų labai brangu. Išleistum apie pusantro tūkstančio litų vidutinės klasės aprangai. Bet aš tą komplektą nusipirkau prieš septynerius metus, išskyrus, aišku, lazdas, nes jos lūžta. Dar pirštinės. Jos yra odinės. Jeigu jų tinkamai neprižiūri, gali prireikti ir jas pasikeisti. Bet jei jas prižiūrėsi tinkamai, penkerius metus galėsi drąsiai nešioti. Žaidžiant mūsų lygiu, pačiūžos tikrai gali būti amžinos, šortai gali apiplyšti, bet jų aš dar nekeičiau. Taip, palyginti su futbolu arba krepšiniu, ledo ritulio ekipuotė yra šiek tiek brangesnė. Bet krepšinio batelių užtenka sezonui. Futbolo bateliai – laukui vieni, salei – kiti. Jų dviejų porų prireikia per metus. Žinau, ką sakau, nes esu žaidęs ir futbolą, ir krepšinį. Todėl ledo ritulys nėra daug brangesnis už kitus žaidimus“, – samprotavo V. Gedvilas. Dažniausiai keičiamos lazdos Ledo ritulio lazda yra dažniausiai keičiama sportininko amunicijos dalis. Bet kiek laiko viena lazda išlaikys, sunku prognozuoti. „Nusipirkau dvi vienodas lazdas. Su viena jų žaidžiau pusantrų

Ledo ritulininko amunicija kainuoja nepigiai. Vaclovo Gedvilo nuotr.

PRAKAITAS LIEJASI DAR DRABUŽINĖJE Ketinančius išmėginti ledo ritulį kartais stabdo baimė apsijuokti ir aprangos kainos. Bet noras žaisti nugali visas kliūtis KIEK TAI KAINUOJA? PAČIŪŽOS BLAUZDINĖS KOJINAITĖS KOJŲ APSAUGOS GENITALIJŲ APSAUGOS ŠORTAI KRŪTINĖS APSAUGA PIRŠTINĖS ALKŪNĖS TRENIRUOČIŲ MARŠKINĖLIAI ŠALMAS SU VEIDO APSAUGA LAZDA RITULYS

150–2 000 litų 50 litų 10 litų 70–200 litų 50 litų 100–400 litų 100–200 litų 150–400 litų 70–200 litų 50 litų 150–350 litų 70–500 litų 3 litai

Vartininko amunicijos kainą reikia padauginti iš dviejų

Brangiausia – ledo nuoma Žaidžiant ledo ritulį, brangiausias dalykas yra ledo nuoma. „Įvairūs klubai sprendžia ledo nuomos klausimą skirtingai. Klaipėdoje ledo nuoma nuo 21 iki 23 val. kainuoja 330 litų. Tuo metu drąsiai gali žaisti 25 žmonės, per dvi valandas prisibėgioji iki valiai. Iš ryto Klaipėdoje ledas kainuoja 200 litų už beveik dvi valandas. Panašios kainos yra Šiauliuose ir Kaune. Vilniuje „Akropolyje“ jos kiek aukštėlesnės. Sostinės pramogų arenoje – labai brangu. Dvi su puse valandos, per kurias sužaidžiamos rungtynės, kainuoja 900 litų. Todėl niekas ten nesitreniruoja, nebent rungtyniauja. Šiaip, atsižvelgiant į klubo politiką, vienam žmogui treniruotė kainuoja 10–30 litų“, – ledo nuomos įkainius dėstė „Kirų“ ledo ritulininkas. Treneris - samdomas „Trenerius samdo net atėjusieji „nuo balos“. Jie surinko žmonių, sužaidė rungtynes, gavo 0:15, 0:18, 0:20 ir suprato, kad patys nieko neišmoks. Dažniausiai mėgėjų komandų treneriais dirba vaikų ledo ritulio mokyklų treneriai, taip pat treniruojantys ir suaugusiuosius“, – tvirtino V. Gedvilas. Jo komanda treniruojasi tris kartus per savaitę. 2–3 treniruotės per savaitę yra įprasta Lietuvos ledo ritulio mėgėjams. „Tikrai nėra taip, kad vyrai susirenka į rungtynes, po jų išgeria alaus ir išsiskirsto“, – tikino klaipėdietis. Ledo ritulio pliusai Savo pamėgtai sporto šakai V. Gedvilas rado pliusų, išskiriančių ją iš kitų žaidimų: „Tai yra gerokai intensyvesnė sporto šaka, greičiai čia visai kiti ir adrenalinas, emocijos. Kad ir kaip būtų keista, bet ant ledo suprakaituoji gerokai greičiau, emocijų patiri daugiau, orientuotis reikia staigiau. O didžiausias pranašumas yra tas, kad būnant ant ledo, labai lavėja kvėpavimo takai. Įrodyta, kad ledo ritulininkai vidutiniškai serga mažiau, palyginti su futbolininkais ar krepšininkais.“


2013 BALANDIS

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Lietuvos krepšinis per krizę neteko Varėnos, Rokiškio, Jurbarko, Pagėgių, Rietavo, Ignalinos, Visagino, Elektrėnų, Širvintų ir Ukmergės komandų.

11

12-13p.

ŽADINTUVAS

IŠ ŽIEMOS MIEGO Patyrę specialistai pataria nežiūrėti į sportą kaip į katorgą ir daryti tai, kas patinka. Tai padės pasijusti gerai ir kūnui, ir protui Ieva Staponkutė redakcija@sportas.info Šylant orams pajuntame norą pažadinti savyje žiemos miegu užmigusią mešką. Dauguma nerimaujame dėl per šaltąjį sezoną nejučiomis priaugto svorio ar tiesiog stengiamės pagerinti bendrą savijautą. Tam pradedantiesiems siūloma išnaudojant gryną orą ar pasitelkti trenerių pagalbą sporto klube.

3

Specialisto

manymu, Įsigykite naujus batelius Tiems, kas galbūt nėra sporto klubų pradedantysis turėtų per mėgėjas ir norėtų kuo daugiau laiko savaitę rasti praleisti gryname ore, Mindaugas Reinikovas, Lietuvos aukštosios jūreivys- bent tris kartus tės mokyklos kūno kultūros dėstytojas po 45 minutes bei sporto instruktorius siūlo atrasti vidutinio tempo pasivaikščiotai, kas patinka. „Siūlyčiau visų pirma į sportą nežiū- jimui, įtraukti rėti kaip į katorgą, sportas negali būti kelis mankštos pratimus. kančia. Šiuolaikinėje visuomenėje kiekvienas turi atrasti savo pašaukimą. Jei patinka vaikščioti – vaikščiok, jei nepatinka – bėk, o jei ir tas nelabai – mink dviratį“, – sako buvęs lengvaatletis, daugkartinis 400 m barjerinio bėgimo Lietuvos čempionato prizininkas. Rinktis tikrai yra iš ko, juolab kad tai nieko nekainuoja. Aišku, svarbu turėti ir bendražygį ar augintinį, įsigyti geSportavimo rus bėgimo ar vaikščiojimo batelius. plano suda„Nauji patogūs bateliai – vienintelė rymo kaina investicija ir gera motyvacija jau turint Lietuvoje juos panaudoti, o kompanionas negali būti nuo leis liūdėti. Tai labai svarbu persilau50 litų – žiant“, – sako M. Reinikovas. Jis šiuo tai priklauso metu dirba ir lengvosios atletikos treir nuo miesto, neriu, ugdo jaunimą. Specialisto manymu, pradedantysis tu- ir sporto klubo, ir paties rėtų per savaitę rasti bent tris kartus po trenerio. 45 minutes vidutinio tempo pasivaikščiojimui, įtraukti kelis mankštos pratimus (rankų sukimus ar įtūpimus) ir juos kartoti vaikščiodamas. Paprastam žmogui tai ypač tiks. Be to, svarbu į mitybos racioną įtraukti ir kuo daugiau daržovių. „Kūnas net mums nežinant žiemą augino svorį. Gerėjant orams, reikia imtis priemonių. Net patį organizmą pradeda traukti prie vitaminų, todėl svarbu valgyti daug žalių salotų, kuo žalesnės – tuo geriau. Į racioną įtraukite pekininių kopūstų, paprastų lietuviškų salotų, nepamirškite ir lietuviškų svogūnų bei pomidorų“, – sako M. Reinikovas.

50

Sporto klube reikia trenerio Lietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos federacijos Teisėjų kolegijos pirmininkas, Vilniaus kultūrizmo ir fitnio klubų sąjungos generalinis sekretorius bei asmeniniu treneriu dirbantis Remigijus Bimba teigia, kad pradėti sportuoti gali kiekvienas norintysis. „Vienas iš patarimų norintiesiems

pradėti mankštintis yra pasikonsultuoti su kvalifikuotu treneriu ir turėti tinkamai sudarytą programą. Pačiam tai padaryti gana sudėtinga, o draugų ar internete rastos – labai jau neprofesionalu“, – teigia R. Bimba. Programų pasirinkimo įvairovė šiais laikais gana didelė: kūno masės palaikymo, riebalinio kiekio deginimo, kūno masės auginimo, antistresinė. Programos sudaromos net vaikams, nėščiosioms ir senjorams. Vidutinė plano sudarymo kaina Lietuvoje gali svyruoti nuo 50 iki 150 litų, tai priklauso ir nuo miesto, ir sporto klubo, ir paties trenerio. Lietuvoje – sudėtinga situacija Pasak užsienyje dirbusio asmeninio trenerio R. Bimbos, sporto klubas žmogui per mėnesį gali kainuoti apie porą šimtų litų. Tačiau situacija Lietuvoje yra gana sudėtinga – sporto klubų nėra daug, o sportuoti nori daug kas. „Teko dirbti ir Rusijoje, ir Didžiojoje Britanijoje, ir Norvegijoje, todėl dabar galiu įžvelgti šiokių tokių skirtumų. Vienas gerų pavydžių iš Didžiosios Britanijos sostinės Londono: miesto valdžia valdo 76 klubų tinklą, prieinamą kiekvienam. Asmeninis treneris – kitas dalykas, jis atitinkamai ir kainuoja, – dalijasi patirtimi R. Bimba. – Vilniuje turėtų būti dvigubai daugiau klubų, nei yra. Vieni būna maži ir nesanitariški, kiti – dideli ir perpildyti. Politikai turėtų būti labiau suinteresuoti visuomenės fiziniu aktyvumu.“ Kaip pasirinkti tinkamą kelią? Šiais laikais dauguma klubų samdosi kvalifikuotus trenerius. Kai kurie būna baigę aukštąjį mokslą, kiti turi trenerio veiklos licenciją. Tačiau svarbus ne popieriukas, o žinios. Kai kuriems sporto klubų vadovams svarbu, kad treneris būtų buvęs sportininkas. Tačiau nėra jokių stereotipų lyčių klausimu. „Vyresnės moterys galbūt ir renkasi trenerę moterį, baimindamosi vyrų ir jų galimai didesnio krūvio. Kartais, kai klientas vyresnis, ir trenerio ieško vyresnio – bendresni interesai, – sako R. Bimba. – Yra daug trenerių ir visi jie skirtingi – vienas lėtas, kitas aktyvus ir greitas. Žmogus pats pasižiūri, pabendrauja ir pasirenka, kuris jam prie širdies.“ Žinoma, sportas neduos rezultatų, jei nebus subalansuota ir mityba. „Reikėtų vartoti kuo mažiau konservuotų, perdirbtų ir rinktis liesesnius produktus. Venkite cukraus ir daug jo turinčių maisto produktų, taip pat riebaus maisto. Į racioną įtraukite daugiau daržovių, vaisių, liesos mėsos ir valgykite kuo įvairesnį maistą, – siūlo treneris. – Taip pat laikykitės valgymo režimo, gerai išsimiegokite ir gaukite vitaminų. Būsite sveikesni ir laimingesni.“

R. Bimba pradedantiesiems pataria pasikonsultuoti su kvalifikuotu treneriu.

TRENERIO RECEPTAS Pasak M. Reinikovo, paprastų pomidorų ir agurkų salotų receptas – tikras vitaminų užtaisas.

Reikės: šviežių pomidorų šviežių agurkų pekininių kopūstų svogūnų ar svogūnų laiškų

Padažui: acto alyvuogių aliejaus cukraus druskos Stambiai supjaustykite pekininį kopūstą, šviežius pomidorus ir agurkus, smulkiau – svogūnus. Sudėkite viską į salotų dubenėlį, padažui naudokite truputį druskos, cukraus, acto ir aliejaus. Paprasta ir labai skanu, galima pagardinti bet kokį mėsos patiekalą. Tik prisiminkite – viena dalis mėsos ir trys dalys salotų.

Skanaus!

„ M. Reinikovas siūlo derinti sportą ir sveiką mitybą.

Programų pasirinkimo įvairovė šiais laikais gana didelė: kūno masės palaikymo, riebalinio kiekio deginimo, kūno masės auginimo, antistresinė. Programos sudaromos net vaikams, nėščiosioms ir senjorams.


12

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

TEMA

2013 BALANDIS

Praūžus ekonominei krizei krepšinio žemėlapyje nebeliko Varėnos, Rokiškio, Jurbarko, Pagėgių, Rietavo, Ignalinos, Visagino, Elektrėnų, Širvintų ir Ukmergės rajonų komandų.

SUNKMEČ

LIETUVOS KREPŠ

Edvinas Kasulaitis redakcija@sportas.info Trijuose pagal pajėgumą nacionaliniuose čempionatuose šį sezoną iš viso žaidžia 57 krepšinio klubai – 12 Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), 18 – Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) ir 27 Regionų krepšinio lygoje (RKL). Tačiau jei palygintume dabartinį Lietuvos krepšinio žemėlapį su buvusiu prieš kelerius metus, išvystume nemažai skirtumų. Dar 2009–2011 m. iš 57 savivaldybių (to paties miesto ir rajono savivaldybės traktuojamos kaip vienas vienetas, nebent turi atskiras komandas) tik 11 neturėjo savo krepšinio ekipos bent vienoje šalies lygoje. Tačiau praūžus ekonominei krizei krepšinio žemėlapyje nebeliko Varėnos, Rokiškio, Jurbarko, Pagėgių, Rietavo, Ignalinos, Visagino, Elektrėnų, Širvintų ir Ukmergės rajonų komandų. Dzūkai neturi kuo pasigirti Alytaus apskrityje gyvuoja vos dvi krepšinio komandos ir abi priklauso apskrities centrui – Alytaus miestui. NKL grumiasi „Dzūkija“, o RKL rungtyniauja „Savanoris“. Apskričiai priklausantys Lazdijų ir Varėnos rajonai bei Druskininkų miestas neturi savo vyrų krepšinio komandų, rungtyniaujančių bent viename nacionaliniame čempionate. Varėna prieš kelerius metus turėjo savo komandą RKL, ji vadinosi Varėnos „Ekstra-Feniks“. Tačiau 2009–2010 m. sezonas šiai ekipai buvo paskutinis. Druskininkų sporto centro direktoriaus pavaduotojas Gintaras Grigas

paminėjo dvi pagrindines priežastis, kodėl jų miestas neturi krepšinio komandos: „Lėšas skiriame vaikų komandoms, skatiname jų tobulėjimą. Organizuojame klasių krepšinio varžybas, nemažai tam skiriame pinigų. O juk žinote, kiek kainuoja išlaikyti komandas nacionaliniuose čempionatuose, tad tas lėšas geriau skiriame vaikų sportui. Kitas dalykas – gyventojų skaičius ir gimstamumas. Jei mieste per metus gimsta 160 vaikų, išauginti komandą yra labai sunku. Nėra visavertės atrankos – kas ateina, tas sportuoja. Kas iš to, kad miestas turi savo vyrų krepšinio komandą, bet jai atstovauja visi žaidėjai, atvykę iš kitų miestų. Mes norėtume, kad bent dauguma būtų vietiniai žaidėjai. Turėti komandą vien tam, kad galėtumėm išleisti pinigus, – to nenorime.“ Tiesa, Druskininkai ne visada buvo juoda skylė Lietuvos krepšinio žemėlapyje. Prieš septynerius metus gyvavo „Druskininkai“, žaidę NKL ir lygoje, kurią vėliau pakeitė RKL. „Neatmetame galimybės, kad ateityje vėl turėsime savo komandą. Bus geresnės sąlygos ar bent ekonominė situacija pasitaisys, tada galbūt sugrįšime į didįjį krepšinį“, – sakė G. Girgas. Lazdijų rajono gyventojai krepšinį žaisti taip pat moka, be to, turi ir puikią krepšinio areną, tačiau nė viename iš čempionatų komandos nėra turėję. Lazdijų sporto centro krepšinio trenerio Ričardo Čepanonio teigimu, svarbiausia kliūtis yra finansai. Vis dėlto tikimasi, kad jau kitą sezoną pavyks debiutuoti RKL pirmenybėse. „Mūsų miestelis mažas, nėra įmonių, todėl reikia prašyti finansavimo iš sa-

11

2009–2011 metais iš 57 savivaldybių tik 11 neturėjo savo krepšinio ekipos bent vienoje šalies lygoje.

vivaldybės. Lazdijų vaikai treniruojasi, noriai dirba, turime ir neblogų žaidėjų, tačiau tinkamo požiūrio dar nesulaukėme. Aš manau, kad komanda būtų svarbi mūsų jaunimui kaip motyvavimo priemonė. Jie turėtų stengtis, žaisti ir turėti galimybę atstovauti Lazdijų komandai. Tai didelis motyvas“, – komandos naudą įžvelgė R. Čepanonis. Rytų Lietuvoje – ne koks vaizdelis Ne koks vaizdas pasitinka ir Rytų Lietuvoje. Utenos ir Vilniaus apskrityse randame vos keturias krepšinio komandas – Utenos „Juventus“ (LKL), Molėtų „Ežerūnas-Karys“ (NKL), „KK Trakai“ ir Anykščių „KKSC-Volupis“ (RKL). Rajono centrų – Ignalinos, Visagino, Zarasų, Elektrėnų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Ukmergės – gyventojai šiemet neturi galimybės sirgti už savo komandą nė viename iš nacionalinių čempionatų. Tiesa, prieš kelerius metus net penki iš minėtų aštuonių miestų turėjo savo ekipas RKL. Dar praėjusį sezoną gyvavo „Ignalina“ ir Elektrėnų „Hidras-Centauras“, 2010– 2011 m. sezone žaidė Širvintų „Alekniškis“, 2009–2010 m. rungtyniavo „Visaginas“, 2008–2009 m. buvo ir Ukmergės „Olimpas“. Ukmergės sporto centro direktorius Vytautas Tutlys pripažino, kad miestui reikia krepšinio komandos, bet lėšų stygius neleidžia dalyvauti RKL. „Pateiksiu vieną pavyzdį. Jonava savo klubams šiemet skyrė 700 tūkst. litų, o Ukmergės vyrų ir moterų krepšinio bei futbolo komandos gavo po 5 000 litų... Visi labai norėtume turėti komandą, kuri žaistų RKL. Kiekvienai sporto šakai svarbu turėti pagrindinę koman-

dą, kurioje tobulėti galėtų perspektyviausi miesto sportininkai. Juolab kad mūsų komandai gali atstovauti ir čia mokyklas pabaigę Vilniuje studijuojantys žaidėjai.Turime ir noro, ir techninių galimybių – visos mokyklų sporto salės yra renovuotos. Trūksta tik pinigų“, – sakė V. Tutlys. Tauragės apskritis pasigirti krepšinio komandų skaičiumi taip pat negali. Tuštumą tarp Jurbarko, Pagėgių ir Šilalės užpildo vienintelis Tauragės krepšinio klubas, besigrumiantis RKL pirmenybėse. 2009–2010 m. RKL rungtyniavo Jurbarko „Nemunas“, o 2010– 2011 Pagėgiams atstovavo Vilkyškių pieninė, bet jų neliko. Jurbarko sporto centro vadovas Antanas Domeika pateikė kelias komandos subyrėjimo priežastis, tačiau pagrindinė išlieka finansavimo stoka. „Šešis sezonus žaidėme RKL, bet paprasčiausiai susiklostė tokia situacija, kad dėl lėšų stokos nebegalime dalyvauti. Tam įtakos turėjo ekonominė krizė. Deja, artimiausiu metu sugrįžti į didįjį krepšinį planų nėra, bet ne tik dėl lėšų stokos. Neturime ir tinkamo trenerio, kad žaistumėm tokio lygio lygoje“, – sakė A. Domeika. Suvalkijoje yra vietos plėtrai Marijampolės apskrityje krepšinis dar taip pat turi vietos plėstis. Čia padėtį gelbėja tik regiono centras – Marijampolės miestas, kuriame yra trys komandos. NKL rungtyniauja „Sūduva-Mantinga“, o RKL žaidžia dvi jaunimo komandos – „ŽSM-Mantinga“ ir KK „Kadis“. Krepšinis šaknis įleidęs ir Šakiuose. Šio miesto komanda „Zanavykas“ iš RKL šiemet persikėlė


2013 BALANDIS

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

IO RANDAI

www.tavosiena.lt

VILMA VENSLOVAITIENĖ niekada nesitikėjo dirbti sporto srityje. Tačiau likimas energingą moterį įsuko į Lietuvos futbolo verpetą.

Po Lietuvos ekonomiką kausčiusios krizės trijose pagrindinėse šalies vyrų krepšinio lygose – LKL, NKL ir RKL – neliko 10-ies savivaldybių komandų. Liūdniausia situacija – Rytų Lietuvoje, geriausia – Šiaulių apskrityje. Būtent čia krepšinio gerbėjai turi daugiausia galimybių rinktis, už kurią mėgstamą komandą sirgti.

į aukštesnę lygą NKL ir čia sėkmingai grumiasi. Tačiau šiais dviem miestais krepšinis Suvalkijos regione ir apsiriboja. Vilkaviškis, Kalvarija ar Kazlų Rūda savo komandų neturi. Lyderiai Lietuvoje - Šiauliečiai Nepralenkiama yra Šiaulių apskritis, būtent čia krepšinio gerbėjai turi daugiausia galimybių rinktis, už kurią mėgstamą komandą sirgti. Visos septynios savivaldybės čia turi savo krepšinio komandų pagrindinėse Lietuvos lygose – LKL, NKL arba RKL. Aukščiausioje lygoje rungtyniauja „Šiauliai“. Antroje pagal pajėgumą lygoje žaidžia Joniškio „Delikatesas“, Pakruojo „Meresta“ ir Radviliškio „Radviliškis-Juodeliai“. Regionų krepšinio lygoje dalyvauja „SCKK Akmenė“, „Kelmė“, Kuršėnų „Grafų baldai-Kristalas“ ir „Saulė-Šiauliai“. Komandų skaičiumi pasigirti gali ir gretima Panevėžio apskritis. Čia penkiose savivaldybėse pasiskirsčiusios septynios krepšinio komandos ir tik vienas iš rajonų centrų – Rokiškis – nuo 2010 m. nebeturi savos komandos. Panevėžio miestui LKL atstovauja „Lietkabelis“, o RKL žaidžia „Omega-Irmus“ ir „Bangenė-Aivera“. Pasvalys taip pat turi savo atstovus LKL – tai „Pieno žvaigždės“, o RKL rungtyniauja „Pasvalio melioracija“. Kupiškiui Regionų lygoje atstovauja „SC-Dailista“, o Biržų garbę gina „Rinkuškių alus“.

vui Regionų lygoje atstovavo „Liūtas“. Lietuvos krepšinio sostinę Kauną taip pat supa nemažai komandų. Kauno apskrityje savo klubus pagrindinėse šalies pirmenybėse turi šie regiono centrai: Kėdainiai, Jonava, Prienai, Raseiniai, Birštonas. Be savo komandos lieka vienintelis Kaišiadorių rajonas, išugdęs vieną mūsų krepšinio žvaigždžių Ramūną Šiškauską. Prieš gerą dešimtmetį baigė gyvuoti R. Šiškausko pirmoji komanda Kaišiadorių „Baltija“.

Pajūryje žaidžia krepšinį Nemažai ekipų yra ir pajūrio regione. Klaipėdos apskrityje veikia aštuonios komandos, pasiskirsčiusios beveik visuose rajonų centruose. LKL rungtyniauja Klaipėdos „Neptūnas“ ir Palangos „Palanga“, NKL grumiasi „Nafta-Universitetas“, „Gargždai-Bremena“, „Šilutė“, RKL žaidžia Klaipėdos „LCC tarptautinis universitetas“, Neringos „Kuršiai“ ir „Kretinga“. Savo komandos pastaruosius sezonus neturi tik Skuodas. Dar 2009–2010 m. gyvavo Skuodo komanda „Kuršasta“, tačiau pastarasis RKL sezonas jai buvo paskutinis. Apibendrinant Lietuvos krepšinio žemėlapio duomenis, galima drąsiai teigti, kad nuo 2008 m. užklupusi ekonominė krizė turėjo nemažai įtakos ir krepšinio klubams. Vis dėlto Šiaurės ir Šiaurės vakarų Lietuvos regionai sugebėjo prie šios padėties prisitaikyti lanksčiau ir išsilaikyti krepšinio žemėŽemaičių klubai lapyje. O kitoms apylinkėms, ypač Rytų Tik viena savivaldybė komandos ne- Lietuvos, dar teks įdėti nemažai pastanturi ir Telšių apskrityje – Rietavas. Že- gų, norint sugrįžti į didįjį krepšinį. maičiai NKL gali sirgti už „Mažeikius“ ir Plungės „Olimpą“, o RKL – už „Tel- Daugiau krepšinio naujienų skaitykite šius“. Dar 2010–2011 m. sezoną Rieta- www.sportas.info/krepšinis

REKLAMA

ŠINIO ŽEMĖLAPYJE

15p.

13


2013 2013 BALANDIS BAL ALAN ANDI AND DIS D S

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

15

ŽVILGSNIS Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ vykdomoji direktorė Vilma Venslovaitienė tiki prietarais ir su komanda nekeliauja nei autobusu, nei lėktuvu

Ieva Staponkutė

dalykais – tai jau atskiras verslas, kur iš tiesų reikia daug dirbti. Tada maniau, kad nebedirbdaVilniaus „Žalgiris“ Lietuvos fut- ma su V. Romanovu, su futbolu nebeturėsiu nieko bendra, tačiau bolo padangėje išsiskiria ne tik taip neatsitiko. Pradėjusi gilintis šlovinga istorija ar gausiausiais ir ištikimiausiais sirgaliais. Sosti- į futbolo subtilybes, mokytis iš nės klubas yra vienintelis šalyje, „Hearts“ ir kitų užsienio klubų, įgijau neįkainojamos patirties, kuriam vadovauja moteris. kurią buvo per brangu pasilikti sau, tad norėjosi ja pasidalyti. Tai Vadybos magistrė 39 metų ir padariau. kaunietė Vilma Venslovaitienė, Vilniaus miesto futbolo draugijos Kokių Lietuvos ir kitų šalių fut„Žalgiris“ vykdomoji direktorė per ketverius metus ne tik pamilo bolo skirtumų įžvelgiate? legendinę komandą, bet ir vadina Kaip minėjau, teko laimė viską ją savo šeima. pradėti nuo Škotijos. Tai buvo futbolo vadovėlis. Teko dažnai Vilma, kaip atradote kelią į futskristi į Škotiją, po mėnesį ar du bolą? – paklausėme moters. ten praleisdavau. Vėliau teko Keista, bet visi manęs klausia, ko- prisidėti ir prie vieno Vokietijos kią sporto šaką buvau pasirinkusi. klubo plėtros koncepcijos kūrimo. Galiu pasakyti – su sportu buvau Futbolas tikrai turi gražų socialinį absoliučiai susipykusi, nuo moky- atspalvį. Visi tie, kurie prisiliečia ir klos laikų kūno kultūros pamokos dalyvauja klubo gyvenime, tampa man buvo nesuprantamas dalysocialiai atsakingi žmonės. Šalia kas. Prievartinis sportavimas buvo klubo visada yra ir vaikai, ir tėvai, nepriimtinas ir nesuvokiamas. ir miestų bendruomenė. Todėl Į futbolą atvedė atsitiktinumas. Vokietijos verslininkai jaučia, kad Dirbau „Senukų prekybos centro“ turi atiduoti duoklę visuomenei ir personalo vadove, bet po aštuoremia savo miesto klubus, nieko nerių metų darbo tapau „Ūkio iš to nereikalaudami. Lietuvos banko investicinės grupės“, verslininkai į sporto rėmimą žiūri personalo direktore. Vienas iš kitaip, nes visada klausia – kas ŪBIG projektų plėtros sričių buvo man iš to. Kas? Tiesiog – garbė. futbolo klubai vienas jų ir Škotijos sostinės Edinburgo „Hearts“. Jis Kaip sekasi dirbti su tiek daug ir tapo mano langu į sporto pavyrų? Būnate griežta? saulį. Vieną dieną ant savo stalo radau sportinės veiklos sutartis Vienareikšmiškai pasakyti taip ir pradėjau į jas gilintis. Skai- negaliu, bet iš darbo patirties su čiau įvairias taisykles net naktižmonėmis žinau, kad jie mane mis. Pamačiau, kad futbolas yra išgirsta. Be to, nejaučiu, kad kas ne tik žaidimas, reikia rūpintis ir nors būtų ne taip. Mano kalba pažaidėjų pirkimais, jųnuoma, biu- prasta ir konkreti. Visada išklaudžetu, komercija, rėmėjais ir kitais sau kitus. O kai reikia – taip, galiu

redakcija@sportas.info

Turiu šiokį tokį lošėjo mentalitetą, esu ambicinga, į tikslą orientuota asmenybė, viską turiu padaryti maksimaliai gerai. Tai mane ir atvedė į futbolą, buvo spustelėtas ambicijų mygtukas – sakė, kad vyro, nežaidusio futbolo, ir moters derinys nieko nepasieks. Pasijutau tarsi „blondinė“. Tačiau atsakiau – stebėkite, kaip futbolas atgims ir Vilniuje, mieste, kurio net nepažįstu. Ir jis atgimė.

V. Venslovaitienė „Žalgirį“ vadina savo šeima ir jam skiria visas jėgas. Avgi.lt nuotr.

būti labai giežta (juokiasi). Bet aš stengiuosi ieškoti kompromisų. Visi žino, kad atėję pas mane sulauks atsakymų ir, jei reikės, pagalbos. Esu pasiekiama visas 24 val. per parą. Daug laiko praleidžiate dirbdama, o kaip šeima? Aš išsiskyrusi, o vaikų neturiu. Turiu didelę žalgiriečių šeimyną, kaip juokauju, turiu jau ir anūkų (šypsosi) .

Autobusu tikrai nekeliauju, jei reikia, pati važiuoju. O lėktuvu skridau vieną kartą, bet daugiau nebeskrisiu (juokiasi). Tada varžybos buvo nesėkmingos, todėl pasakiau – viskas, komanda keliaus atskirai, aš – taip pat. Yra daug prietarų ir aš, būdama gana senamadiška, jais tikiu. Bet jei pati nekeliauju, tai tos dvi valandos būna košmariškos. Stengiuosi užsiimti kokia nors veikla, kad tik nukreipti mintis. Rezultatą dažniausiai man praneša SMS žinute.

Ar dirbdama tokį darbą jaučiatės Su „Žalgiriu“ dirbate jau ketvekaip žuvis vandenyje? rius metus. Ar ketinate ką nors keisti dar po ketverių? Juk pati Visi sako: „Jūs turbūt mėgstate sakėte, kad žmogus darbą keisti futbolą.“ Aš mėgstu rezultatą ir atsakomybę už tai, ką darau. To- turi kas aštuonerius metus. dėl, natūralu, kad turi ne mėgti, o Savęs nepaliksi. Kol esu viena mylėti tai, ką darau. iš klubo savininkių ir kol jis dar tvirtai nestovi ant kojų, šiandien Tai ar pamėgote? nematau nė vienos galimybės pasitraukti bent vienam iš mūsų. Taip, tai yra mano šeima. ŠianKol nėra galimybių, negalvoju ir dien – tai mano gyvenimas. Nuo apie norus. 2009-ųjų vis neturiu laiko net atostogoms. Turiu visą būrį vyrų Neskaitant aistros darbui, kas ir jų šeimų. Kasdien mąstau apie dar jums gyvenime svarbu? klubo gerovę. Reikia rezultatų, o jiems pasiekti – ir pinigų. Klubo Iškelti sau maksimalius tikslus biudžetas 2010 m. buvo 2 mln. ir stengtis juos įvykdyti. Turiu litų 2011 m. – jau 3 mln. litų,. Pernai biudžetas išaugo iki 4 mln. šiokį tokį lošėjo mentalitetą, esu ambicinga, į tikslą orientuota litų, 2 mln. skyrė savivaldybė. Kitos lėšos – paieškos rezultatas. asmenybė, viską turiu padaryti Todėl atostogų nėra. maksimaliai gerai. Tai mane ir atvedė į futbolą, buvo spustelėŽinome, kad futbolininkai tas ambicijų mygtukas – sakė, gana prietaringi, todėl neleidžia kad vyro, nežaidusio futbolo, ir moteriai važiuoti kartu vienu moters derinys nieko nepasieks. autobusu – sakoma, kad koman- Pasijutau tarsi „blondinė“. Tačiau da atsiveža įvartį į savo vartus. atsakiau – stebėkite, kaip futbolas Ar tas pat galioja ir skrendant atgims ir Vilniuje, mieste, kurio lėktuvu? Kaip pati keliaujate? net nepažįstu. Ir jis atgimė.


16

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

BAZĖS

2013 013 BALANDIS BAL B ALAN ANDI DIS S

Renovacijai 2 mln. litų skyrė Vyriausybė, o 300 tūkst. litų – miesto savivaldybė. Iš viso maniežo renovacija kainavo 4,3 mln. litų. tų.

ŠIAULIŲ MANIEŽAS Dominyko Lauručio nuotr.

1973 metai A Atidarytas Šiaulių lengvosios atletikos maniežas – vienintelis Baltijos šalyse, sukvietęs geriausius miesto sportininkus, trenerius sportuoti ir dirbti mokykloje. Naujai atidarytos Lengvosios atletikos mokyklos direktoriumi buvo paskirtas V. Leskauskas. Tais metais mokykloje buvo tarifikuotos 44 grupės, kuriose savo sportinį kelią pradėjo 546 moksleiviai.

2003 metai Renovuoti lengvosios atletikos R stadiono, esančio šalia maniežo, bėgimo takai, sutvarkyti šuolio į tolį, trišuolio, metimų sektoriai.

Renovuotame Šiaulių manieže treniruojasi ne tik lengvaatlečiai, bet ir regbininkai, žolės riedulininkai, irkluotojai ir futbolininkai

2013 metai Vasario 9 d. įvyko renovuoto V Šiaulių maniežo atidarymo šventė, kurios metu buvo surengtos ir pirmosios varžybos. Vasario 15–16 d. čia surengtas Lietuvos žiemos čempionatas. Augusto Didžgalvio/LLAF nuotr.

ATSINAUJINIMAS PAVERTĖ LYDERIAIS Marytė Marcinkevičiūtė redakcija@sportas.info Šiauliai tapo Lietuvos lengvaatlečių žiemos sostine – čia po rekonstrukcijos duris atvėrė vienas geriausių šalies lengvosios atletikos maniežų.

Šiauliuose išaugo daug puikių lengvaatlečių, Lietuvos čempionų ir rekordininkų: Seulo olimpinių žaidynių vicečempionė Laimutė Baikauskaitė, Teresė Raponavičienė, Nijolė Kvietkauskaitė, Nelė Žilinskienė, Česlovas Kundrotas, Rasa Drazdauskaitė, Eglė Balčiūnaitė. Todėl, pasak Šiaulių lengvosios atletikos maniežo ir Lengvosios atletikos mokyklos direktoriaus Tolvydo Skaliko, miesto sportininkai jau seniai nusipelnė turėti gerą lengvosios atletikos maniežą. Maniežo direktorius – buvęs lengvaatletis, du kartus gerinęs šalies dešimtkovės rekordus: 1984 m. Vilniuje surinko 8 042 tšk., o 1985 m. tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) – 8 047 taškus. Kiek laiko truko maniežo renovacija? – paklausėme T. Skaliko. Renovacija su pertraukomis truko apie porą metų. Idėja buvo labai paprasta: Europos Sąjunga skiria investicinių lėšų ekonominio taupumo ir šildymo objektams. Iš tos programos gavome 1,9 mln.

Kol Lietuvoje neatsiras šiuolaikiškesnio konkurento, viliuosi, kad pas mus vyks nemažai gero lygio varžybų. Tačiau, be abejo, renovuosis ir kiti maniežai, tada bus didesnė konkurencija, ir mūsų manieže varžybų sumažės.

litų – apšiltinome visą maniežo išorę, pakeitėme langus, šildymo sistemą, įrengėme naują apšvietimo sistemą. Renovacijai 2 mln. litų skyrė Vyriausybė, o 300 tūkst. litų – miesto savivaldybė. Iš viso maniežo renovacija kainavo 4,3 mln. litų. Darbus atliko bendrovė „CCM Baltic“. Dabar mūsų maniežas tikrai gražus ir šiltas. Aplinkui – keturi bėgimo takai, o tiesiojoje – šeši. Įsigijome naują fotofinišą, teleskopines tribūnas, švieslentę, suremontavome vidaus patalpas. Praplėtėme trišuolio ir šuolio į tolį šuoliaduobes, prireikus vienu metu čia galima atlikti du šuolius iš karto. Nusipirkome naują surenkamą mobilų rutulio stūmimo sektorių, kurį galime pastatyti, kur tiktai norime. Susitvarkėme patalpas, esančias rūsiuose, ten išbetonavome grindis, išdažėme sienas, laiptus išklojome plytelėmis. Turime garažą su pakeliamaisiais elektriniais vartais. Nežinau, ką daugiau buvo galima padaryti. Net vasarą galime atsidaryti stoglangius ir įkvėpti tyro oro. Susiremontavome visus darbo kabinetus. Mano svajonė buvo pasikeisti ir visą naują sporto įrangą – naujus aukščio ir šuolių su kartimi sektorius, nors ir dabartiniai dar nėra labai blogi, barjerus, trinkeles. Ar išnaudojote visus pinigus, kuriuos surinkote, ar dar kažkam pasilikote?

Panaudojome viską – ką galėjome, viską padarėme. Įgyvendinau savo slaptą svajonę kada nors Šiauliuose turėti gerą lengvosios atletikos maniežą. Tikrai nesigirdamas galiu pasakyti, kad jis Lietuvoje iš tikrųjų geriausias. Niekas nepasakys, kad mūsų manieže šalta – per treniruotes būna 16–17 laipsnių, o per varžybas – 19–20 laipsnių šilumos. Turint tokį maniežą, iš Šiaulių lengvaatlečių galima tikėtis dar svaresnių rezultatų? Norėčiau, kad per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, be dviejų mūsų lengvaatlečių maratonininkių Remaldos Kergytės ir Rasos Drazdauskaitės, kurios rungtyniavo Londone, būtų trys ar keturi sportininkai. Realūs kandidatai Eglė Balčiūnaitė neįvykdė A normatyvo, Tomas Gaidamavičius – B normatyvo, o Dovilė Dzindzaletaitė jį įvykdė pavėlavusi. Mūsų rungčių spektras auga: turime trišuolininkų, ėjikų, vidutiniųjų ir ilgųjų nuotolių bėgikų. Du kartus gerinote Lietuvos rekordus, jeigu būtumėte turėjęs tokias sąlygas kaip dabar, galėjote ir į olimpines žaidynes nuvažiuoti? Sunku pasakyti, kaip viskas būtų susiklostę. Tada, kai rinkau po 8 000 taškų, treniravausi Vilniaus lengvosios atletikos manieže. Puikiai atsimenu tuos laikus, kai

po kojomis painiojosi mažiukai sportininkai ir normaliai negalėjau nei bėgioti, nei šokinėti. Todėl savo manieže dabar darau tvarką: apšilimas vyksta trečiame ir ketvirtame takuose, o pirmas ir antras takai būna laisvi, kad sportininkai galėtų ramiai bėgioti atkarpas. Tvarkos esu išmokęs ir futbolininkus, ateinančius stiprėti fiziškai, o su kamuoliu manieže jie nežaidžia. Mūsų maniežas – ne tik lengvosios atletikos Meka. Paprastomis dienomis čia treniruojasi ir regbininkai, žolės riedulininkai, irkluotojai, kaip jau minėjau, futbolininkai. Per vieną dieną apsilanko apie 700 sportininkų. Kol Lietuvoje neatsiras šiuolaikiškesnio konkurento, viliuosi, kad pas mus vyks nemažai gero lygio varžybų. Tačiau, be abejo, renovuosis ir kiti maniežai, tada bus didesnė konkurencija, ir mūsų manieže varžybų sumažės. Ar jūs, maniežo direktorius, turite daug darbų? Darbo užtenka, tačiau jis manęs nebaugina. Jeigu į darbą eičiau kaip į katorgą, neičiau į jį iš viso. Esu ir maniežo, ir sporto mokyklos direktorius, gyvenu tuo, ką suprantu ir moku daryti. Pats dar dirbu treneriu – kartu su Juzefa Baikštiene treniruoju savo mėgstamos rungties – daugiakovės – sportininkus. Mano pagrindinės rungtys – metimai ir šuoliai su kartimi.


18

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

2013 BALANDIS

IŠ ARCHYVŲ

Žvilgsnis į laikraščio „Sportas“ archyvus. Šįkart – 1973-iųjų kovo atgarsiai.

PRIEŠ 40 METŲ

TRUMPAI

Studentų čempionė

Kaip žinoma, šių metų šalies čempionato dvikovose lygiosios nefiksuojamos. Užvakar visasąjunginio sporto komiteto futbolo valdyba bei TSRS futbolo federacija paskelbė, kaip bus skaičiuojami taškai už pergalę. Jei ji pasiekta per 90 minučių žaidimo, nugalėtojo turnyrinėn sąskaiton įrašomi du taškai, o jei tik po 11 m baudinių serijos – vienas. Pralaimėjusi komanda ir vienu, ir kitu atveju negauna taškų. 1973-03-01

1973-03-01 Hanoveryje (VFR) pasibaigė pirmasis pasaulio studentų stalo teniso čempionatas. Per komandines varžybas mūsų šalies vyrai laimėjo aukso, o moterys – bronzos medalius. O per asmeninį turnyrą sėkmingai žaidė TSRS vyrai – jiems atiteko visas auksas. Absoliučiu čempionu tapo batumietis S. Sarchojanas. TSRS eksčempionas vieneto varžybų finale nugalėjo čekoslovaką J. Kuncą. Kartu su jerevaniete R. Pogosova jis laimėjo mišrių dvejetų turnyrą, finale 3:0 įveikę triskart žemyno čempionus maskviečius Z. Rudnovą ir S. Gomozkovą. Trečią aukso medalį batumietis iškovojo kartu su S. Gomozkovu per vyrų dvejetų varžybas – jie 3:1 nugalėjo VFR žaidėjus K. Šmitingerį ir J. Leisą. Su aukso medaliu grįžta KKI studentė Asta Giedraitytė. Kaip ir neseniai pasibaigusiame šalies čempionate, kaunietė kartu su Z. Rudnova laimėjo moterų dvejetų varžybas. Finale mūsiškės 3:1 įveikė R. Pogosovą ir L. Andrejevą. Moterų čempione tapo ČSSR sportininkė A. Grofova, 3:2 nugalėjusi Z. Rudnovą.

TSRS čempionas 1973-03-03 Kaukazo priekalnėse esansi Adygėjos autonominės srities sostinė Maikopas garsėja nafta ir... savigynos imtynininkais. Vietos pedagoginio instituto fizinio lavinimo katedros vedėjas Jakubas Koblevas išugdė ne vieną savigynos meistrą, jo mokinys Vladimiras Nevzorovas 1971–1972 m. iškovojo TSRS čempiono vardą, tapo pirmuoju Europos savigynos imtynių pirmenybių nugalėtoju. TSRS savigynos čempionatas neatsitiktinai surengtas Adygėjos sostinėje. Ši vyriška sporto šaka čia gerbiama ir mėgstama. Juk net 18 maikopiečių dalyvauja šalies pirmenybėse. Įsimins visam gyvenimui Maikopą Kauno treneris Jurijus Kuricinas, Pernai Krasnojarske jis tapo šalies pirmenybių sidabro medalininku, pralaimėjęs lemiamą imtį sverdlovskiečiui A. Fiodorovui. Per šiemetines varžybas seni varžovai apsikeitė pakylos laipteliais – TSRS čempionu tapo 34-erių metų J. Kuricinas, finale nugalėjęs leningradietį J. Gerasimovą. Praėjusių metų šalies ir Europos čempionui A. Fiodorovui teko pasitenkinti bronzos medaliu.

1973 KOVAS LEIDIMAS NUO 1956 METŲ

SVEIKATOS VERSMĖ Marytė Marcinkevičiūtė 1973-03-03 Sunku medikams iš karto pasireikšti keliose srityse. Didesnę dalį dienos atima darbas, vakarais reikia pabūti su šeima, žiūrėk, pramogoms laiko ir nebelieka. Tačiau turime ir kitokių pavyzdžių. Prisiminkime chirurgus vilniečius Algimantą Saunorį, Praną Naujokaitį, alytiškį Blažiejų Jucevičių, panevėžietį stomatologą Stasį Labanauską. Jų pavardės didesnių komentarų nereikalauja. Minėti medikai žinomi visoje respublikoje ir kaip geri savo srities specialistai, ir kaip puikūs sportininkai. Vadinasi, laiko galima surasti. Tuo įsitikinome ir pabuvoję Pakruojyje, kur susipažinome su centrinės ligoninės medikais, dideliais sporto entuziastais.

Kai Pakruojyje vyksta kurios nors sporto šakos zoninės varžybos, centrinės ligoninės medikų kolektyvo 1973-03-13 raginti nereikia: sporto kolektyvo Italijoje, netoli Forni di Sorpa pirmininkas rentgenologas Vincas miestelio, praėjusį savaitgalį vyko pirmasis pasaulio jaunimo biatlono Mickus sukviečia aktyvą į savo kabičempionatas, kuriame buvo šaudo- netą ir pasako: „Vyručiai, rinksimės ma mažo kalibro šautuvais. Puikiai tada ir tada, prašome nevėluoti!“ Labiausiai medikai mėgsta parungpasirodė Vilniaus geležinkelių tyniauti krepšinio aikštelėje. Tiesa, transporto technikumo trečio kurso per rajono pirmenybes jie į prizininmoksleivis 19-metis Igoris Gruzdevas, tapęs pasaulio čempionu. Tre- kus netaiko, tačiau pajėgiausioms nerio V. Januškovskio auklėtinis 15 komandoms įvaro nemažai baimės. km įveikė per 56 min. 2,07 sek. ir tik „Jeigu pavyktų bent porą mėnesių vieną kartą nepataikė į taikinį, taip visiems krepšininkams pasitreniruoti kartu, neabejoju, ir apie prizigaudamas vieną baudos minutę. nę vietą pagalvotume. Deja, mūsų darbas toks, kad retokai visi galime Rašykite redakcija@sportas.indo susirinkti“, – sako Vincas Mickus. pageidavimus, kurių metų archyvo puslapius norėtumėte kartu pavartyti Geriausiaskomandoskrepšininkas–

Pasaulio čempionas

ftiziatras Sigitas Slapšys. Jį aikštelėje sunku uždengti. Vidutinio ūgio krepšininkas žaidžia judriai, todėl varžovai Sigitui Skiria nemažą dėmesį. Savo laiku Sigitas buvo daug žadantis krepšininkas, atstovavo respublikos jaunių rinktinei, žaidė gynėjo pozicijoje. Nors gydytojas dabar jau ne pirmos jaunystės, tačiau sportas ir šiuo metu – jo geriausias draugas. Kiekvieną dieną ftiziatras atlieka rytinę mankštą, nepraleidžia progos pabūti gryname ore, mėgsta paslidinėti. Kalbant apie krepšininkus, negalima nepaminėti ir Vinco Mickaus, centrinėje ligoninėje dirbančio pirmus metus. Nors jis ligoninėje laikomas naujoku, tačiau jaunas rentgenologas spėjo atkreipti dėmesį savo organizaciniais gabumais. Ne veltui medikai energija trykštančiam simpatingam jaunuoliui patikėjo kolektyvo pirmininko pareigas. Vincas mielai ėmėsi šių pareigų, medikai dažniau pradėjo dalyvauti varžybose, vis aktyviau įsitraukia į sportinį sąjūdį. Dabar ligoninėje 35 medikai, aktyvūs sportininkai, reguliariai lanko pratybas, semiasi sveikatos. Jeigu medikų penketukui „nekrenta“ laimė per varžybas, niekas žaidėjų „nenušvilpia“. Juk ir tikriems snaiperiams ne visada sekasi. Centrinės ligoninės krepšinio komanda, nors ir nėra pajėgiausia rajone, tačiau labiausiai mėgstama žiūrovų. Didelį autoritetą ligoninėje turi vidaus ligų gydytojas Valerijus Šidlauskas. Jo iniciatyva medikai apsirūpino šachmatų lentomis, teniso stalu, kitu sporto inventoriumi, kuriuo dabar gydytojai mielai pasinaudoja pietų pertraukos metu.

*** Du įžymūs Ispanijos krepšininkai Emiljanas Rodrigezas ir Fransiskas Buskatas netrukus atsisveikins su aktyviuoju sportu. Ta proga Tarptautinė krepšinio mėgėjų federacija nutarė birželio 14 ir 16 d. surengti dvejas rungtynes Ispanijoje tarp Europos žvaigždžių rinktinės ir E. Rodrigezo klubo Madrido „Real“ bei F. Buskato klubo Badalonos „Joventud“ krepšininkų. Europos „žvaigždžių“ rinktinei paskirtas vadovauti Vitoldas Zagorskis (Lenkijos LR) jau paskelbė į komandą kviečiamų 15 krepšininkų sąrašą. Jame yra keturi mūsų šalies atstovai. Tai – M. Paulauskas, Aleksandras ir Sergejus Belovai bei A. Žarmuchamedovas. 1973-03-08 *** Rubikių ežeras Anykščių rajone sekmadienį ant ledo priėmė respublikos poledinės žūklės čempionato dalyvius. Į varžybas atvyko Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Anykščių žūklės mėgėjai. Moterų grupėje nugalėjo panevėžietė V. Kranočiadova, antra buvo kaunietė D. Milkevičienė, o bronzos medalis atiteko kaunietei B. Blinstrubienei. Iš vyrų geriausiai Rubikių žuvis traukė iš ekečių panevėžiečiai. Čempionu tapo A. Palionis, pralenkęs J. Tarulį. Bronza vėl iškeliavo į Šiaulius – ją išsivežė žinomas bokso treneris V. Peleckis. Panevėžiečiai laimėjo ir pereinamąjį prizą. Po jų liko šiauliečiai ir kauniečiai. Gaila, kad Rubikiuose nebuvo nė vieno vilniečio, nors sostinėje yra tūkstančiai poledinės žūklės mėgėjų. Negi respublikos sostinės žvejai nesugebėjo atsiųsti aštuonių žvejų (vilniečiams buvo leista pristatyti dvi komandas)? 1973-03-15

Palinkusį prie šachmatų lentos dažnai galima pamatyti ir patį vidaus ligų gydytoją, ligoninėje neturintį sau lygių varžovų. Ir ne tik darbovietėje, bet ir Pakruojo rajone. Kad Valerijus Šidlauskas gerai žaidžia šachmatais, įsitikino ir visos respublikos medikai – pakruojietis pernai Alytuje per respublikines medikų spartakiados varžybas užėmė pirmąją vietą. Na, o šaškėmis Pakruojo rajone geriausiai žaidžia medicinos sesuo Aldona Dačiulienė, nuo jos stengiasi neatsilikti darbo draugė Elena Kupriūnienė. Ligoninės šaškininkai neseniai laimėjo rajono žiemos spartakiados varžybas. Su sportu draugauja dauguma Pa*** kruojo centrinės ligoninės medikų, Buvo metų, kai TSRS moterų spartakiados varžybose aktyviai rankinio rinktinei atstovavo po 4–6 dalyvauja ir moterys, ir vyrai. DanLietuvos rankininkes. Turėjome tų technikė Vida Daunoraitė, vaikų savo pasiuntinių ir TSRS vyrų konsultacinio skyriaus medicinos rinktinėje. A. Macežinskas buvo sesuo Birutė Drevenskaitė mielai net jos kapitonu. Tačiau pamažu, žaidžia krepšinį, profsąjungos vielyg nepastebimai, mūsiškių vietas tos komiteto pirmininkas chiruružėmė kiti. Pastaraisiais metais gas Algis Ramašauskas – prisiekęs TSRS herbu pažymėtą aprangą stalo tenisininkas, vyr. gydytojas turėjo teisę vilkėti tik kaunietė Kazimieras Lickūnas – aistringas A. Lasickaitė-Gončarova. Pozicišachmatų mėgėjas, medicinos sejos aiškiai buvo užleistos. Todėl serys Julija Koženauskaitė ir Birutė dvigubai malonu, kad šiemet mūsų Žulonaitė – turizmo gerbėjos. Me- rankininkai vėl atkreipė šalies rinkdikai užmezgė draugystės ryšius tinių trenerių dėmesį. Pirmą kartą su Kuršėnų, Biržų, Kėdainių benį šalies rinktinę pakviesta 22 metų dradarbiais, kasmet su jais susitinKauno žalgirietė politechnikos ka draugiškose varžybose. instituto studentė Rita Zailskaitė. Pakruojo centrinės ligoninės sporto Tarp kandidatų į šalies jaunimo kolektyvas gana jaunas – jam nėra rinktinę yra kauniečiai Aldona nė dešimties metų. Medikai sėkmin- Česaitytė ir Albertas Mazeliauskas. gai laiko PDG komplekso normas, TSRS jaunių rinktinę reprezentuos sveikatos semiasi krepšinio aikšteseptyniolikmetis moksleivis iš lėse, turistiniuose žygiuose. Laikui Veisiejų Romas Dumbliauskas. Gal visa tai – renesanso pradžia? bėgant, bus ir svaresnių laimėjimų. Sveikatos versmei nėra ribų. 1973-03-17


2013 2013 BALANDIS BAL B ALAN AND DIS D IS

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

19

PRO MEMORIA Kovo 9 d. nustojo plakti Janio Grinbergo širdis. Žmogaus, buvusio išskirtine sporto pasaulio asmenybe. Ne tik rankinio patriarchas, bet ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atgimimo šauklys. Jis dirbo net aštuoneriose vasaros ir vienose žiemos olimpinėse žaidynėse. Miunchene, Monrealyje, Maskvoje, Los Andžele, Seule, Barselonoje, Atlantoje ir Sidnėjuje J. Grinbergas buvo oficialus Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) atstovas, o Maskvoje – ir rankinio varžybų direktorius. Į Albervilio žiemos žaidynes J. Grinbergas jau vyko kaip LTOK generalinis sekretorius.

GYVENIMAS, SKIRTAS SPORTUI Janis – sporto džentelmenas „Mano pažintis su Janiu Grinbergu įvyko per IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, vykusias Lietuvoje 1991 m., kai su juo supažindino jo žmona šviesaus atminimo Roma Griniūtė. Tada Janis buvo šių žaidynių organizacinio komiteto štabo vadovas, o aš vadovavau Amerikos lietuvių sportinei delegacijai. Žaidynių metu buvau pakviestas į Janio ir Romos sodybą Molėtų rajone, turėjau puikią galimybę su Janiu daugiau pabendrauti. Reikia tikėtis, kad šio subtilaus žmogaus įdėtas darbas į Lietuvos rankinį nenueis veltui – ir toliau sporto šaka žengs tobulėjimo keliu, trauks mūsų jaunimą, užims tinkamą vietą Lietuvos sportiniame judėjime. Kiek teko su juo bendrauti, jis man paliko labai ramaus, subtilaus sporto džentelmeno asmenybės įspūdį. Tyliai ir ramiai dirbdamas Lietuvos rankinio federacijoje ir LTOK, išlaikė orumo skraistę. Toks mano gyvenime Janis ir liks.“ Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus

Milžiniška įtaka pasauliniam rankiniui „Pirmą kartą Janį Grinbergą pamačiau gal 1976 m., kai žaidžiau rankinį, o 1982 m. su juo jau susipažinau artimiau, nes pradėjau dirbti Elektrėnų sporto mokyklos direktoriumi. 1990 m. J. Grinbergas mane pakvietė dirbti į Lietuvos rankinio federaciją, tada iš jo gavau pirmąsias tarptautinio lygio vadybos pamokas. 1991 m., jam tapus LTOK generaliniu sekretoriumi, taip pat teko dažnai bendrauti, jis man daug padėjo organizaciniame darbe. Daugiausia iš savo mokytojo sužinojau, kai jis dirbo Tarptautinėje rankinio federacijoje vienu iš Teisėjų ir taisyklių komisijos vadovų. Teko dažnai dalyvauti IHF ir Europos rankinio renginiuose, būtent tada pamačiau, kokią milžinišką įtaką Janis turi pasauliniam rankiniui, kiek žmonių jį gerbia ir dėkoja už pagalbą.“ Valentinas Pekeliūnas, LTOK generalinis sekretorius

Apie anapilin iškeliavusį Lietuvos rankinio tėvą ir olimpinio atgimimo šauklį Janį Grinbergą – jo bendražygių mintys

Lemtingą akimirką nesudvejojo „Kai sovietmečiu pradėjau dirbti Sporto komiteto pirmininko pavaduotoju, mano kuruojama sritis buvo ir sportiniai žaidimai. Janis Grinbergas – pats žinomiausias sporto darbuotojas iš Lietuvos užsienyje.

A. Poviliūnas ir V. Adamkus ne kartą lankėsi Romos ir Janio Grinbergų sodyboje Molėtų rajone.

JANIS GRINBERGAS 1925 m. spalio 29 d. Liepojoje (Latvija) gimęs J. Grinbergas – latvių savanorio Alberto Grinbergo ir į Liepoją su šeima iš Vilniaus krašto atvykusios Antaninos Galinis sūnus. Sąjunginės kategorijos krepšinio (1952), rankinio (1955), tarptautinės kategorijos rankinio (1959) teisėjas. Lietuvos (1963) ir SSRS (1965) nusipelnęs treneris. 1950 m. baigė Latvijos kūno kultūros institutą. 1948–1949 m. – Kauno universiteto treneris dėstytojas, 1949–1953 m. – „Kauno audinių“ krepšinio komandos žaidėjas, treneris, 1953–1957 m. – Kūno kultūros ir sporto komiteto krepšinio, tinklinio, teniso (iki 1955), 1953–1989 m. – rankinio valstybinis treneris. 1956–1964 m. treniravo SSRS moterų rankinio rinktinę, 1963– 1970 m. – vyrų. Nuo 2000 m. – IHF garbės narys. 1989–1992 m. – LTOK generalinis sekretorius, nuo 2002 m. – garbės generalinis sekretorius, 1997– 1998 m. – Lietuvos rankinio federacijos prezidentas, nuo 1998 m. – garbės prezidentas. Lietuvos olimpinės akademijos akademikas (2005). J. Grinbergas apdovanotas: LTOK Garbės ženklu (1994), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (2000), KKSD 2-ojo laipsnio ordinu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2000), IOC Olimpiniu ordinu (2002), KKSD 1-ojo laipsnio ordinu su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2005), LTOK Olimpine žvaigžde (2005), IHF auksiniu Garbės žiedu (2005), IHF Aukso ženklu (2007), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2008).

„Reiškiu gilią užuojautą gerbiamo Janio Grinbergo, Lietuvos rankinio ir krepšinio trenerio, teisėjo, sporto darbuotojo, šeimai, artimiesiems, visai sporto bendruomenei.“ Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR Vyriausybės darbuotojų vardu Generalinis direktorius Klemensas Rimšelis Dėl Janio Grinbergo mirties reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems. Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“.

Būdamas Tarptautinės rankinio federacijos teisėjų komisijos pirmininkas, jis dažnai važinėjo į užsienį ir žinojo visas rankinio peripetijas. Pagrindinis labai artimas sąlytis su Janiu – LTOK komiteto atkūrimas 1988-aisiais. Jo patarimai buvo ypač svarbūs, tačiau Janiui tai taip pat buvo nepaprastai svarbios akimirkos – tuo metu dar viskas buvo daroma per Maskvą, o jis buvo ir atkuriamojo LTOK darbo grupės narys, vėliau išrinktas generaliniu sekretoriumi. Janis mus mokė tvarkytis subtiliai, kiek galima daugiau medžiagos apie LTOK nuveiktus darbus siųsti į IOC būstinę Loznoje, tą, beje, mums patarė ir tada dar būsimas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Būdamas generalinis sekretorius, Janis dirigavo mūsų išvykai į Tarptautinį olimpinį komitetą, kur kalbėjomės LTOK atkūrimo klausimais. Gruodžio 11 d. sukaks 25-eri metai, kai mes pasiekėme savo tikslą – atkūrėme LTOK, tačiau tose mums džiugiose iškilmėse Janio jau nebebus, jį pagerbsime tylos minute. Užaugo nauja karta, tarsi ir vargo nebūta. Tačiau tuo metu reikėjo ryžtis. Janiui – taip pat. Ar tu būsi SSRS deleguotas IHF teisėjų komisijos pirmininkas, ar tau gali užsidaryti visos durys į tarptautinę sferą. Ne tik man, tuomečiam Sporto komiteto pirmininko pavaduotojui, bet ir Janiui teko didelė atsakomybė, nelengva ryžtis tokiam drąsiam žingsniui. Tačiau nepaisydami įvairių grasinimų, mes ryžomės. Kai susitikdavome su latviais, jie man šypsodamiesi sakydavo – jeigu ne latviai, mes nebūtume atkūrę Tautinio olimpinio komiteto. Mat Janis Grinbergas – latvių tautos sūnus, gyvenęs Lietuvoje.“ Artūras Poviliūnas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės prezidentas

JUOZAS SUBAČIUS 1928–2013

Kovo 14 d. Kaune mirė buvęs ilgametis Lietuvos sporto universiteto dėstytojas, Dvikovos sporto šakų katedros vedėjas, Lietuvos nusipelnęs treneris, žinomas fechtuotojas, SSRS sporto meistras Juozas Subačius. J. Subačius gimė 1928 m. vasario 29 d. Kamorūnuose, Leipalingio valsčiuje, Seinų apskrityje. 1953 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (LVKKI, dabar – Lietuvos sporto universitetas). 1953–1954 m. dirbo „Spartako“ sporto draugijos sporto instruktoriumi, 1954–1995 m. – LVKKI Dvikovos sporto šakų katedroje: 1954–1956 m. fechtavimosi dėstytoju, 1956–1958 m. ir 1975–1988 m. – vyr. dėstytoju, 1958–1975 m. katedros vedėju, 1988– 1995 m. sporto įrenginių meistru. J. Subačius jaunystėje aktyviai sportavo, aštuoniskart (1954, 1956–1962) tapo Lietuvos, 1954 m. – Pabaltijo fechtavimosi kardu čempionu, septyniskart (1953, 1956–1960, 1962) – Lietuvos komandinių varžybų, penkiskart (1958–1962 m.) – Lietuvos taurės, 1962 m. – Pabaltijo taurės komandinių varžybų laimėtoju. J. Subačius buvo fechtavimosi sporto teoretikas ir praktikas. Daug prisidėjo rengiant aukštos kvalifikacijos fechtavimosi specialistus LVKKI. Buvo Lietuvos fechtavimo federacijos trenerių tarybos narys, rinktinės vyr. treneris (1963–1980), Lietuvos fechtavimo federacijos prezidentas (1974–1975). Parašė knygas: „Fechtavimo mokymo ir treniruotės pagrindai“ (1983), „Fechtuotojų techninis ir taktinis parengimas“ (1985), „Fechtavimo taktika ir fechtuotojų taktinis rengimas“ (1986). Išugdė daug garsių sportininkų: daugkartinius Lietuvos čempionus ir prizininkus A. Čechanavičiūtę, A. Špoką, R. Karpickaitę-Nekrašienę, V. Stašaitį, G. Maisiejų, B. Rusteiką, V. Matulevičių, Z. Motiekaitį, L. Varneckienę, J. PetrauskaitęBukauskienę ir kitus. Savo gyvenimą J. Subačius skyrė Lietuvos sportui, jaunosios kartos ugdymui. Kolegų ir Lietuvos sporto visuomenės atstovų buvo ypač vertinamas ir mylimas už sąžiningumą, darbštumą ir nuoširdumą. Šviesus šio pedagogo atminimas išliks jį pažinojusiųjų ir su juo ilgus metus dirbusiųjų atmintyje. Lietuvos fechtavimosi federacija


20

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

SUKAKTYS

2013 BALANDIS

Jaunystėje Mečislovas Preišegolavičius buvo lengvaatletis, taip pat žaidė badmintoną, šokinėjo į vandenį nuo tramplino.

VIZITINĖ KORTELĖ Mečislovas Preišegolavičius Gimė 1938-03-04. 1960 m. baigė LVKKI. 1962–1972 m. – Vilniaus miesto sporto komiteto instruktorius. 1972–1986 m. – „Nemuno“ sporto draugijos Centro tarybos instruktorius. 1986–1992 m. – „Žalgirio“ sporto draugijos Respublikinės tarybos vyriausiasis instruktorius. 1992–2003 m. – Lietuvos žirginio sporto sąjungos valdybos direktorius. 2003–2004 m. – Lietuvos sporto federacijų sąjungos vyriausiasis specialistas. 1990–2003 m. – Lietuvos žirginio sporto sąjungos teisėjų kolegijos pirmininkas. 1990–2003 m. – LTOK atkuriamojo suvažiavimo delegatas. 1974–2002 m. – Lietuvos, SSRS čempionatų, taurių varžybų vyriausiasis teisėjas.

Žirgų sportui atsidavęs Mečislovas Preišegolavičius pats jojimo varžybose nedalyvavo

MEČISLOVAS PREIŠEGOLAVIČIUS

POSŪKIS – PRIEŠ 40 METŲ Ingvaras Butautas

vičiaus, dėl to, kad olimpiadą boikotavo dauguma Vakarų šalių, sportinis jojimo varžybų Kovo 4 d. 75-metį atšventęs lygis buvo labai žemas: „Gaila, Mečislovas Preišegolavičius gimė kad niekas iš rimtesnių raitelių Kaune.„Gyvenome Vilijampolėje. jose nedalyvavo. Atvežė indus. Pačiame pakraštyje, už „Inkaro“ Juokavom, kad jiems geriau ant gamyklos. Tėvas turėjo 80 arų žedramblių joti...“ mės – tai buvo mūsų sodyba. Tenai M. Preišegolavičius buvo vedęs tėvas ir arklį laikydavo. Nors tiek du kartus. Su pirmąja žmona žemės nuo vaikystės su kastuvu susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Teisėjo karjera sukasdavome. Karo metus dar šiek Pats M. Preišegolavičius nėra daly- ir dukters. Su antrąja – Danute – tiek prisimenu. Jau 1944 m. mes, vavęs jojimo varžybose kaip raitelis. susilaukė dar vienos dukters. mažiukai vaikai, kariškių arkliais „Aišku, jodavau. Bet savo malo„Žmona Danutė – chemikė. Bet jodavome iki Nemuno jų maudynumui, o ne sportui. Smagu pajodi- dirbo Seimo posėdžių sekretoti, girdyti“, – dalijosi vaikystės Žirgų sportą atrado Vilniuje nėti nuvažiavus kur nors į žirgyną. riate. Turiu ne tik vaikaičių, bet prisiminimais vėliau daug metų su KKI M. Preišegolavičius baigė ir provaikaičių – sūnaus dukters Pamenu puikų žirgą Faridą. Išjoji žirginiu sportu darbavęsis vyras. 1960 m. ir išsikraustė į Vilnių juo žiemą, jis iki pilvo sniegu bren- vaikų“, – džiaugėsi ilgametis dirbti odos galanterijos komda...“ – kalbėjo veteranas. sporto organizatorius. Tiesa, nuo tos vaikystės iki žirgi- binato gamybinės gimnastikos Bet M. Preišegolavičius penkis nio sporto organizatoriaus, teisėjo metodininku. kartus buvo SSRS čempionato Namuose – lyg muziejus darbo Nemunu nutekėjo daug 1962–1972 m. M. Preišegolavivyriausiasis teisėjas. Klausti M. Preišegolavičiaus, ar vandens. Ir sporto šakų M. Preiše- čius dirbo Vilniaus miesto sporto „Prieina pulkininkas ir sako: dabar, būdamas pensininkas, golavičius išbandė nemažai. komitete. „Po to pasiūlė dirbti „Reikia, kad Maskva laimėtų.“ At- jis domisi žirgų sportu, matyt, „Buvau ne jojikas, o lengvaa„Nemuno“ draugijoje. Man joje sakau: „O aš manau, kad laimėti nevertėjo... „Pažiūrėkit – čia visur tletis“, – tikino sporto veteranas. turi Vilnius. Ir esu vyriausiasis davė kuruoti žirgų sportą. Ir viskas susiję su žirgų sportu“, – Sportuoti rimčiau M. Preišegolaužsikabinau... Ir dabar su šiuo teisėjas. Aš pasiskųsiu ir daugiau į rodė jis savo kambarį. vičius ėmė įstojęs į Kūno kultūros sportu jau esu daugiau nei 40 stadioną neįeisite.“ Po to galvoju – Ir į varžybas M. Preišegolaviinstitutą (KKI). „Kai studijavau metų“, – kalbėjo garsusis sporto kad tik manęs nenušautų...“ – čiaus varu varyti nereikia. organizatorius ir teisėjas. prisimindamas teisėjavimo SSRS „Būna dar pakviečia, kartais Kūno kultūros institute, garsus Pradėjęs dirbti „Nemuno“, vėliau pirmenybėse specifiką, juokėsi M. pateisėjauju. Bet geriau jau iš krepšinio ir rankinio treneris „Žalgirio“ draugijose instruktoPreišegolavičius. šalies pasižiūrėti, pakalbėti su Valerijus Grešnovas iš Maskvoje riumi, 1992 m. M. Preišegolavičius Lietuvis teisėjavo ir Maskvos draugais. Kai teisėjauji, turi būti vykusio pasaulio jaunimo festiolimpinėse žaidynėse 1980-aisiais. susikaupęs, atlikti savo funkciją ir valio atvežė į Kauną badmintoną. tapo atkurtosios Lietuvos žirginio Tiesa, iš jų prisimena ne tik gerus nematai paties jojimo“, – aiškino Mes jį žaisdavome, susirinkę į KKI sporto sąjungos direktoriumi. „Buvau vienintelis apmokadalykus. Anot M. Preišegolasalę nuo septynių ryto. Ir kartą vieilgametis žirgų sporto teisėjas.

redakcija@sportas.info

name kariniame dalinyje su Povilu Tamošausku sužaidėme pirmąsias Lietuvoje parodomąsias badmintono rungtynes su visais teisėjais. Patiko šuoliai į vandenį. Kol šokdamas iš dešimties metrų plojausi į vandenį nugara... Tada šokinėti baigiau. Užsiėmiau povandeniniu sportu. Bet, aišku, daugiausia dėmesio skyriau lengvajai atletikai. Bėgiojau 100 m, estafetę, šokinėjau per barjerus. Būdamas moksleivis buvau ir 400 m barjerinio bėgimo prizininkas.“

mas sąjungos darbuotojas, kurio pareigos buvo varžybų organizavimas, rinktinių komplektavimas ir siuntimas į SSRS čempionatus, tarptautines varžybas, inventorius, pinigų organizacijos veiklai ieškojimas. Žodžiu, tūkstančiai darbų“, – kalbėjo buvęs žirgų sporto funkcionierius.

1980 m. teisėjavo XXII olimpinėse žaidynėse Maskvoje. 1982 m. suteiktas LTSR nusipelniusio trenerio vardas. 1997 m. suteikta nacionalinė žirgų sporto teisėjo kategorija. 2008 m. suteiktas LTOK garbės nario vardas. 1980 m. apdovanotas KKSD medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. 2000 m. apdovanotas Vilniaus savivaldybės medaliu „Už nuopelnus Vilniaus miesto sportui“. 2002 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos prezidento padėkos raštu. 2003 m. apdovanotas KKSD aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, LTOK olimpine žvaigžde. 2008 m. apdovanotas Sporto garbės komandoro ženklu, LTOK atkūrimo 20-mečio medaliu.


2013 BALANDIS

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS VALENTINAS BUBULIS pašaukimą surado sename sovietiniame žurnale.

21

22p.

Pliadisfoto.lt nuotr.

95-mečio proga pas V. Barkalają rinkosi sveikinti sporto žmonės.

GRUZINAS ŠIRDĮ ATIDAVĖ LIETUVAI Viktoras Barkalaja į mūsų kraštą atvyko iš Gruzijos, o Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Irane

Marytė Marcinkevičiūtė redakcija@sportas.info Šių metų balandžio 11 d. lengvosios atletikos treneriui Viktorui Barkalajai būtų sukakę 100 metų. Tačiau jo netekome 2010 m. lapkričio 6 dieną. Jis mirė savo namuose, eidamas 98-uosiusĮdomu, kiek metų reikės laukti, kol bent vienas mūsų vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikų treneris išugdys tokio didelio meistriškumo stajerius kaip Jonas Pipynė, Kęstutis Orentas, Adolfas Aleksiejūnas, Anatolijus Baranovas, Algimantas Žadvydas... nuoširdumu traukė žmones. Baigęs sportinę karjerą, V. BarkaV. Barkalaja – vienas pirmųjų laja apie save ėmė burti bėgikus. Lietuvos pokario trenerių, į mūsų Pratybose naudodavo daug natūralių priemonių, nemažai laiko šalį atvykęs iš Gruzijos. Ten jis gimė ir augo, studijavo medicinos praleisdavo ne tik Vingio parke, institute, vėliau tarnavo sovietų bet ir Gedimino kalno papėdėje. armijoje Irane, buvo medicinos Kažin ar dabartiniai mūsų bėgikai po kelis kartus viena koja nuo tarnybos papulkininkis. Katedros užšuoliuotų į Gedimino Į Vilnių Viktoras atvažiavo 1947-aisiais. Gal ir nebūtų įleidęs pilies kalną. O šviesaus atminimo trenerio vadovaujami bėgikai tą šaknų Lietuvoje, jei ne skaudi dažnai darė. vienintelės mažametės dukrelės mirtis, kai jis, medikas, jai niekuo negalėjo padėti. Tai buvo Knygos taip ir neparašė Bėgikų ugdytojas gilinosi į mokipati didžiausia Viktoro netektis nių psichologiją, jiems padėdavo gyvenime, po kurios jis ilgai įvairiausiais klausimais, tarkime, negalėjo atsigauti ir nutarė išeiti, kaip rasti gyvenimo kelią renkur akys mato, pakeisti aplinką, nelikti Gruzijoje, nes ji jam nuolat kantis studijas, pradedant dirbti, kuriant šeimą. primindavo skaudžią netektį. Šviesaus atminimo Gediminas Astrauskas apie savo trenerį buvo Apie save subūrė bėgikus Viktoras buvo talentingas lengva- sumanęs parašyti knygą, net atletis: turėjo Gruzijos čempiona- pavadinimą jau buvo sugalvojęs – „Barkalajos alėja“. Pradėjo rašyti tų apdovanojimų, dešimt kartų prieš kelias dešimtis metų, bet jos gerino Lietuvos kūjo metimo taip ir nebaigė. rekordus (nuo 34,67 iki 50,28 Kaip pats prisipažino, teparašė m), penkis kartus tapo Lietuvos čempionu. Jis labai greitai prigijo lygiai 37 puslapius. Tuo metu Lietuvoje, nes savo žmogiškumu, pasaulyje egzistavo bėgimo mo-

V. Barkalaja su vienu garsiausių savo auklėtinių A. Baranovu.

tais jų skaičius siekdavo net 60. Kas ateidavo, tą priimdavo. Kartu treniravosi ir didelio meistriškumo bėgikai, ir antrojo atskyrio sportininkai. Treneris nepaprastai gerai pažinojo savo mokinius, jų charakterius. Bėgikų ugdytojas buvo sumanus psichologas, be galo taktiškas ir pareigingas.

Vanduo – gyvenimo eliksyras Visus metus jo vadovaujami bėgikai treniravosi lauke, o po pratybų savo mokinius grūdindavo šaltame vandenyje. Nuo šios „procedūros“ retsykiais buvo kyklos, tarp kurių buvo ir Vingio atleidžiamas tik sėdimojo nervo parko mokykla. Ji iškilo tada, kai uždegimą gydęsis J. Pipynė ir jam J. Pipynė nušluostė nosis visiems netekdavo nirti į šaltas bangas. vengrų, anglų, australų mokyklų Treneriui vanduo buvo savotiškas gyvenimo eliksyras. Kiekviena bėgikams. Pasak G. Astrausko, vienu metu tai buvo neabejotinai jo diena prasidėdavo rytmečio geriausiai parengtas, talentingiau- mankšta su svarmenimis ir šaltu dušu ar vonia, o kai šalčiau – sias pasaulio bėgikas. „Barkalajos alėja“ ir buvo tos mo- maudymusi Valakampiuose. kyklos pradžia. V. Barkalaja išug- Kartą per savaitę jis mėgdavo dė keturis olimpiečius ir 17 sporto pasikaitinti pirtyje. meistrų, 365 kartus jo auklėtiniai Garsusis bėgikas A. Aleksiejūnas gerino SSRS ir Lietuvos rekordus. teigia, kad treneris V. Barkalaja „Tai buvo tikrai didis treneris“, – pirmasis Lietuvoje privertė bėgikus intensyviai treniruotis žiemą. Jo teigė olimpietis K. Orentas. mokiniai buvo pirmieji „bandomieji triušiai“, bėgioję per šaltį ir pūĮ grupę priimdavo visus gas, savo apšerkšnijusiais veidais Kaip šiam garsiajam treneriui gąsdindami kailiniuotus praeivius. pavyko išugdyti tiek daug rekordininkų ir čempionų? Jis atsakydavo: „Labai paprastai. Aš Neklausė auklėtinių pavardžių čia niekuo dėtas – bėgimo takelyje Anksčiau lengvosios atletikos trenerių specializacija nebuvo kuri lenktyniavo mokiniai, o ne aš. Daug kas manęs dažnai prašyda- nors viena rungtis. V. Barkalajos vo parodyti auklėtinių treniruočių grupėje buvo ne tik bėgikų, bet ir metikų. Pradedančiųjų treneris planus, o aš jiems ir sakau, kad niekada neklausdavo, kokios jų planus turėjau tik tam, kad parodyčiau mokyklos direktoriui savo pavardės. Kai prabėgdavo keli mėnesiai ir naujokai, ištvėrę didelius darbą ir gaučiau atlyginimą.“ V. Barkalajos grupėje mažiau nei pratybų krūvius, neišsibėgiodavo 30 bėgikų niekada nebūdavo, kar- iš grupės, tada treneris pasidomė-

davo, kokios jų pavardės. „Tada jais susidomėdavau, nes žinodavau, kad tai tikrieji sportininkai, kurie pasieks gerų rezultatų. Nė nepajutau, kaip pirmajam iš Lietuvos trenerių teko pradėti tą specializaciją, – pradėjau ugdyti tik bėgikus“, – sakė V. Barkalaja. Pomėgis – maisto gaminimas V. Barkalaja buvo puikus kulinaras, gamino nuostabius mėsos patiekalus, įvairiausių žolelių arbatas, žinojo daugybę maisto gaminimo receptų. Pats eidavo į parduotuves, susipirkdavo produktus ir kuriam laikui užsidarydavo virtuvėje. Į svečius kviesdavo savo mokinius ir juos vaišindavo neapsakomo skonio patiekalais. Treneris ir mokiniai buvo viena darni šeima, kartu švęsdavo gimtadienius, įvairias šventes. „Aš neturėjau tokio hobio, kaip mano mokiniai. J. Pipynė buvo aistringas medžiotojas, K. Orentas – žvejys ir grybautojas, G. Astrauskas netgi ir bėgdamas taku, rungtyniaudamas kūrė eilėraščius. Man liko tik kulinarija. Galiu viską pagaminti iš mėsos. Bet argi tai hobis? Labai mėgau tvarkyti kambarius, mažiausia dulkelė ant baldų ar grindų man badė akis. Labai anksti netekau mamos, jos net ir neatsimenu, visą laiką augau su tėčiu. Nuo mažens dirbau visus moteriškus ir vyriškus darbus. Tvarkingumas įaugo į mano kraują“, – yra sakęs visų mylimas treneris. Jis ir iš savo auklėtinių reikalavo didelės tvarkos ir punktualumo. Daugiau neujienų skaitykite www.sportas.info


22

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

2013 BALANDIS

MANO KRAŠTAS

Vasarį V. Bubulis buvo išrinktas į Europos beisbolo konfederacijos (CEB) Vykdomąjį komitetą. Lietuvis į tokį aukštą postą išrinktas pirmą kartą. „Pastaruosius dešimt metų aš dirbu „Saulės“ gimnazijos direktoriumi. Beisbolui populiarumo tai nepridėjo. Anksčiau buvau ir treneris, ir direktorius, ir tėvas, ir motina, ir kas tik nori. Tada mes, uteniškiai, esame dalyvavę ir poroje pasaulio serijų, esame žaidę su daugiau nei 40-ies pasaulio šalių čempionais“, – aiškino V. Bubulis. Kad ir koks svarbus Utenai būtų beisbolas, gimnazijos direktorius pripažįsta, kad populiariausia sporto šaka ir anksčiau, ir ypač dabar, kai miesto komanda „Juventus“ žaidžia LKL, yra krepšinis, nors itin dideliais laimėjimais krepšininkai pasigirti negali. „Utenos dviratininkų rezultatai yra labai geri. O dviračių sportas čia tikrai nėra populiariausia sporto šaka“, – kalbėjo V. Bubulis. Vis dėlto beisbolo entuziastas mano, kad laimėjimai gali lemti daug. „Štai mūsų mokinys Jonas Valančiūnas pasirašė sutartį su NBA klubu. Buvo ir to paties amžiaus beisbolininkas. Jam labai nedaug trūko iki sutarties su profesionalų lyga. Bet visi žino krepšininką, o beisbolininko – ne“, – kalbėjo „Saulės“ gimnazijos direktorius. Nors dauguma jo gimnazijos mokinių renkasi krepšinį, V. Bubulis sako, kad Utenoje sporto šakų pasirinkimas yra didelis: „Mūsų mieste vaikas gali pasirinkti beveik bet kokią sporto šaką. Visų šakų treneriai jį stengiasi prisivilioti pas save.“

Kraštiečius neįprasta Lietuvoje sporto šaka užkrėtusio Valentino Bubulio pirma beisbolo lazda buvo kastuvo kotas

avgi.lt nuotr.

VALENTINAS BUBULIS

PAŠAUKIMĄ RADO ŽURNALE Ingvaras Butautas redakcija@sportas.info „Anksčiau mes norėjome įvažiavimo į miestą vietoje pastatyti stendą su užrašu „Sveiki atvykę į Lietuvos beisbolo sostinę“. Dar tos minties neatsisakėme ir, manau, kada nors pastatysime“, – kalbėjo Lietuvos beisbolo asociacijos prezidiumo ir Europos beisbolo konfederacijos Vykdomojo komiteto narys Valentinas Bubulis.

bolą sužinojo dar gilaus brežnevizmo laikais. Būsimasis fizinio lavinimo ir geografijos mokytojas beisbolą atrado, domėdamasis dėl šios sporto šakos pamišusia tolima Karibų jūros šalimi. „Kioske nusipirkau tokį rusišką žurnalą „Kuba“. Jame gal šeši viduriniai lapai buvo prirašyti apie beisbolą. Vėliau tą žurnalą išmečiau, o vidurinius lapus pasilikau, kartkartėmis pasižiūrėdavau ir išsitraukdavau iš stalčiaus. Tada dirbau vienoje mokyklėlėje kūno kultūros mokytoju, su vaikais pabandėme žaisti beisbolą pagal tai, kas ten buvo parašyta. Išsilaužiau iš kastuvo kotą, turėjau ledo riedulio kamuoliuką“, – pasakojo Lietuvoje tuo metu retam girdėtos sporto šakos entuziastas.

53 metų Utenos „Saulės“ gimnazijos direktorius gimė Vilniuje, bet save laiko tikru uteniškiu. Visas jo gyvenimas prabėgo šiame Aukštaitijos mieste. Didelė šio gyvenimo dalis susijusi su beisbolu. V. Bubulis yra Utenos „Vėtros“ beisbolo klubo prezidentas, Lietuvos vaikų beisbolo Nebuvo įmanoma suprasti lygos prezidentas, vienas pirmųjų Išlikusiuose žurnalo puslapiuose beisbolo propaguotojų Lietuvoje. buvo pateiktos beisbolo taisyklės. „Bet jos surašytos siaubingai. Netikėta kelio pradžia Ten nieko nebuvo įmanoma suPirmą kartą V. Bubulis apie beis- prasti. Todėl mums tada nieko ir

ATSAKINGOS PAREIGOS Vasarį V. Bubulis buvo išrinktas į Europos beisbolo konfederacijos (CEB) Vykdomąjį komitetą. Lietuvis į tokį aukštą postą išrinktas pirmą kartą. Į CEB Vykdomajame komitetą išrinkta 11 narių. CEB prezidentu išrinktas Janas Esselmanas (Olandija), pirmuoju viceprezidentu tapo Peteris Kurzas (Izraelis), antruoju – Jürgenas Elsishansas (Vokietija), trečiuoju – Petras Ditrichas (Čekija), o generaliniu sekretoriumi tapo Xavieras Mateu (Ispanija). Kiti CEB Vykdomojo komiteto nariai: Rene Laforce’as (Belgija), Matsas Fransonas (Švedija), Michaelas Manningas (Airija), Didier Seminet (Prancūzija), Monique Schmitt (Šveicarija) ir Valentinas Bubulis (Lietuva).

nepavyko“, – prisiminė V. Bubulis. Daug vėliau Utenos komanda startavo Lietuvos beisbolo čempionate. Tada beisbolas jau buvo žaidžiamas didžiuosiuose Lietuvos miestuose. „Kai sužinojau, kad beisbolą žaidžia ir kauniečiai, ir vilniečiai, nuvažiavau į Vilnių, susitikau su reikiamais žmonėmis ir suspėjome į pirmąjį Lietuvos beisbolo čempionatą“, – pasakojo Utenos beisbolo entuziastas. Vis dėlto Utena aplenkė ir Kauną, ir Vilnių. Nes Utenoje įrengtas vienintelis Lietuvoje beisbolo stadionas. „Gal kur nors beisbolas ir yra egzotiška sporto šaka, bet Utenoje jis – jokia naujiena: viskas įprasta, viskas suprantama, viskas aišku“, – kalbėjo apie Lietuvos beisbolo sostinę V. Bubulis.

Sąlygos treniruotis - puikios Dabar jau nebe tie laikai, kai vietoj beisbolo lazdos reikėjo naudoti kastuvo kotą. V. Bubulis tvirtina, kad sąlygos Utenoje lankyti beisbolą yra puikios. Tai nėra brangus sportas. „Yra ir pirštinių, ir lazdų, kainuojančių kelis šimtus dolerių, bet yra ir paprastesnių variantų, kainuojančių tikrai nedaug. Juo labiau, kad mes įrangos galime gauti už ačiū“, – tvirtino Utenos beisbolo pradininkas. Tos įrangos uteniškiams parūpina amerikiečiai. „Turime labai gerų ryšių su čia, Utenoje, gyvenančiais amerikiečiais. Ir neturim problemų įsigyti įrangos. Mes jos gauname labai pigiai“, – kalbėjo V. Bubulis. Prieš kelerius metus Lietuvos beisbolininkai įrangos gaudavo nemokamai kaip labdarą. „Yra tokia organizacija „Little League“. Ji vykdo pačią didžiausią jaunimo programą iš visų sporto šakų visame pasaulyje. Aš buvau jos administratorius Lietuvoje. Mes gaudavome pačių garsiausių įmonių labdaringų siuntų – naujausios ir geriausios įrangos. Jos esame gavę visi lietuviai: ir mes, ir vilniečiai, ir kauniečiai“, – pasakojo V. Bubulis.

Dukra – garsi dainininkė V. Bubulis gyvena su žmona Rūta. O jųdviejų dukra Rasa dainuoja grupėje „Rasabasa“. „Kažkada Rasa buvo pirmoji mergina Lietuvoje, žinanti beisbolo taisykles. Rasa – buvusi rajono šuolių į tolį čempionė. Į tėvą. Aš ir pats buvęs šuolininkas. O dabar dainuoja, nueina į šalia esančią salę ir pasportuoja. Bet tai jau daugiau kūno kultūra nei rimtesnis sportas.“ Populiariamas buvo didesnis V. Bubulio žmona su sportu Tačiau vyras pripažino, kad anks- nėra niekuo susijusi. Nors, pasak čiau ši sporto šaka mieste buvo beisbolo pradininko, niekada nesipopuliaresnė negu dabar. priešino sporto idėjoms.


2013 2013 BALANDIS BAL B ALAN AL ANDI DIS S

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

23

PERTRAUKĖLĖ

Pliadisfoto.lt nuotr.

MEDALIAI ŽURNALISTAMS Kovo pradžioje Geteborge (Švedija) vykusiame Europos lengvosios atletikos uždarųjų patalpų čempionate Lietuvos sportininkai neiškovojo medalių. Bet be apdovanojimų lietuviai neliko – čempionės titulą ir prizą iš žemyno pirmenybių parsivežė naujienų portalo „sportas.info“ ir laikraščio „Sportas“ korespondentė Ieva Staponkutė. Buvusi trišuolininkė laimėjo paskutinę čempionato dieną surengto žurnalistų 800 m bėgimo „Omega Race“ moterų varžybas. Ji nuotolį įveikė per 2 min. 56,37 sekundės. „Smagu dalyvauti tokiose varžybose, – po renginio šypsojosi I. Staponkutė. – Buvo šiek tiek sunkoka, pakirto kojas. Į olimpines aukštumas jau nepakilsiu, ypač tokios rungties varžybose, bet džiaugiuosi savo pasirodymu.“ Iš viso žurnalistų bėgimo varžybose dalyvavo septyni vyrai ir dvi moterys iš Lietuvos, Rusijos, Čekijos, Švedijos ir Didžiosios Britanijos.

Siųskite teisingą kryžiažodžio atsakymą el. paštu redakcija@sportas.info iki balandžio 15 d. ir laimėkite „Hummel“ laisvalaikio marškinėlius. Laimėtoją paskelbsime kitame laikraščio „Sportas“ numeryje.

I. Staponkutė – ne pirma Lietuvos žurnalistė, iškovojusi medalį lengvosios atletikos čempionate. 1995-aisiais taip pat Geteborge vyko pasaulio pirmenybės, kuriose bendrovės „Carlsberg“ atstovų ir Švedijos šuolininko į aukštį Patriko Sjöbergo iniciatyva žurnalistams surengtoje šuolių į aukštį rungtyje dalyvavo ir tuometis Lietuvos radijo ir televizijos sporto redakcijos vyriausiasis redaktorius, o dabar fotografas Alfredas Pliadis. Buvęs šuolininkas A. Pliadis tada įveikė 160 cm aukštį ir pelnė bronzos medalį. Pirmąją vietą iškovojo žurnalistas iš Danijos Larsas Werge (206 cm). „Kolegos įkalbėjo dalyvauti kaip buvusį sportininką. Nesigailiu, linksma prisiminti tą sėkmę ir dabar. Gavau dovanų sportinį krepšį, prikrautą alaus skardinių, sportinius marškinėlius su garsiojo šuolininko autografu ir ta proga išleistą specialų ženklelį“, – prisiminimais dalijosi fotografas.


LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Apranga, makiažas, šukuosena, aksesuarai. Visa tai prisideda da prie smagios varžybų atmosferos ir gerų sportinių rezultatų tų

Lengvaatletės trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė ir stajerės Vaida Žūsinaitė su Monika Juodeškaite neslepia – gražiai ir tvarkingai joms norisi atrodyti ne tik kiekvieną dieną, bet ir per varžybas.

MONIKA JUODEŠKAITĖ

Ieva Staponkutė redakcija@sportas.info

DOVILĖ DZINDZALETAITĖ Pasaulio jaunimo lengvosios atletikos čempionato sidabro laimėtoja ir Lietuvos rekordininkė D. Dzindzaletaitė visada, nors ir minimaliai, stengiasi pasipuošti varžyboms. „Dažniausiai pasirausiu spintoje ir ieškau gražesnės naujesnės aprangos. Aišku, labai svarbu, kad ji būtų ir patogi, nes tada ir nuotaika gera, o tai leidžia man jaustis gražiai“, – teigė 19-metė sportininkė. Tačiau trišuolininkė nesistengia išsiskirti makiažu. „Kai buvau pasaulio jaunimo čempionate, pastebėjau, kad juodaodės merginos mėgsta būti ryškios ir išvaizdžios. Man tai nesvarbu ir išvis dažniausiai nepastebiu, kas ką apsirengęs ar pasidažęs – susikoncentruoju į varžybas“, – sakė kovo pradžioje suaugusiųjų Europos čempionate Geteborge debiutavusi ir 14-ąją vietą užėmusi lengvaatletė.

Amerikos Oklahomos universiteto antrame kurse studijuojanti lietuvė teigia, kad varžyboms per daug nesiruošia, bet bėgant ilgus nuotolius jai praverčia speciali šukuosena. „Mano plaukai ilgi, todėl turiu įprotį susipinti juos eglute. Tačiau tenka išvysti ir geresnių šukuosenų – varžybose JAV dauguma juodaodžių sprinterių bėga palaidais plaukais ar su vakarinėmis šukuosenomis: plaukus susigarbanoja ir prisiriša įvairių kaspinėlių ar blizgių lankelių, išsidažo“, – stebėjosi M. Juodeškaitė. Tačiau pati ryškių spalvų varžybose vengia. „Makiažas toks kaip ir kiekvieną dieną, o mano pagrindinis stiliaus akcentas ir talismanas – auskarai. Pati juos pasidariau iš kriauklyčių, rastų Ispanijos paplūdimyje“, – pasakojo 23-ejų sportininkė.

VAIDA ŽŪSINAITĖ Kita ilgų distancijų bėgikė, dažnai varžybose patenkanti fotografų akiratin, V. Žūsinaitė teigė, kad tiek vasarą, tiek žiemą jai patinka būti lengvai natūraliai įdegusiai. „Mėgstu žiemą nueiti į soliariumą, bet tik šiek tiek, kad įgyčiau natūralios spalvos įdegį. Gražindamasi ir pasišildau, ir nuotaika pakyla, – sako šilumą labiau nei makiažą mėgstanti sportininkė. – Patinka ir bent minimaliai pasidažyti: tiek bėgi, stengiesi, tai bent prieš startą ir po jo gali graži jaustis. Kadangi niekada daug nesidažau, prakaitas makiažo nesugadina“, – dalijasi grožio subtilybėmis 25-erių bėgikė. Ji pastebi skirtingų rungčių atstovių aprangos skirtumus. „Mums, ilgų distancijų bėgikėms, patinka prigludusi apranga. Tiesiog daug patogiau bėgti su tokiomis sportinėmis kelnėmis nei su plačiomis medvilninėmis, kurias dažnai apšilimo metu mūvi sprinterės“, – paaiškino 1 500 m kliūtinio bėgimo Lietuvos rekordininkė.

Augusto Didžgalvio/LLAF nuotr.

STILIUS

2013 2013 BALANDIS BA B BAL ALAN A AN

pliadisfoto.lt nuotr.

24

SPORTAS Nr1 (2013m)  

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS LEIDŽIAMAS NUO 1956 METŲ !