Issuu on Google+

www.sportas.info

2016 Nr. 9

RINGE – KOVA SU PATYČIOMIS

ŽVILGSNIS Tituluočiausia Lietuvos stalo tenisininkė Rūta Paškauskienė pratinasi prie minties apie karjeros pabaigą. Bet padėti tašką jai sunku.

„Pas mus ateina vaikai, kurie mokyklose susiduria su patyčiomis. Čia jie ne tik susiranda naujų draugų, bet ir išmoksta apsiginti“, – teigia kikbokso treneris Vytautas Kislauskas. 15 p.

SĖKMĖS RAKTAS

3 p.

POKALBIS Naujas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis: „Visi suvažiuoja dėl vieno tikslo.“

4 p.

POSŪKIS „Seimo nario pažymėjimas – puikus pasiektų rezultatų įvertinimas. Tai kaip iškovotas medalis“, – teigia Seimo nariu tapęs kovotojas Kęstutis Smirnovas.

10 p.

Alfredo Pliadžio nuotr.

TALENTAI Talentinga 17-metė Lietuvos dailiojo čiuožimo atstovė Goda Butkutė kelią į olimpą skinasi per prosenelio gimtinę, Rusijos miestą Sankt Peterburgą.

22 p.

Prie Vilniaus „Žalgirio“ vairo antrą sezoną stovintis Valdas Dambrauskas neslepia: jis nuolat jaučia spaudimą. Ir tai geriausias 2016 m. Lietuvos futbolo čempionato treneris vadina privilegija. 12 p.


2

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

ATGARSIAI

Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentu jau penktai kadencijai išrinkt išrinktas verslininkas, buvęs lengvaatletis EIMANTAS SKRABULIS.

KARATĖ KOVOTOJAI

Kiokušin karatė absoliučios svorio kategorijos Europos čempionais Bulgarijoje moterų grupėje tapo Inga Mikštaitė, vyrų grupėje – Eventas Gužauskas. Bronzą iškovojo Gabija Gudeliauskaitė ir Edgaras Sečinskis.

LENGVAATLEČIAI

Nr. 9

5

„Nenešame žuvies, o ateiname atnešdami meškerę. Suprantu, kad šiuo metu esame duobėje ir mums reikia plano, kaip iš jos išlipti. Vienas mūsų ketverių metų programos tikslų – sutvarkyti federacijos karkasą. Mūsų pagrindinis naujo olimpinio ciklo iššūkis – deleguoti į olimpines žaidynes visų keturių olimpinių dviračių sporto disciplinų – plento, treko, BMX ir MTB – atstovus.“

Taip savo programą ir planus pristatė Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentu perrinktas Romualdas Bakutis.

Šalies rinktinės kapitonas ir jos atakų lyderis 25 metų Fiodoras Černychas išrinktas geriausiu 2016 m. Lietuvos futbolininku.

Geriausiais 2016 m. Lietuvos lengvaatlečiais išrinkti šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė ir disko metikas Andrius Gudžius. Jaunąja kylančia žvaigžde pripažinta šuolininkė į aukštį Urtė Baikštytė.

VDU KREPŠININKAI

Vytauto Didžiojo universiteto krepšinio komanda Italijos sostinėje Romoje vykusių antrųjų Pasaulio tarpuniversitetinių sporto žaidynių finale 54:36 nugalėjo Čekijos technikos universiteto krepšininkus.

ALGIS VASILIAUSKAS

Lietuvos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos pirmininku vietoje atsistatydinusio Rimanto Kveselaičio išrinktas asociacijos „Sportas visiems“ ir draugijos „Žalgiris“ prezidentas Algis Vasiliauskas.

RIČARDAS BERANKIS

Geriausiam Lietuvos tenisininkui Ričardui Berankiui tenka pristabdyti karjerą – jam atlikta dešiniojo klubo operacija. Pasaulio reitingo šimtuke šiemet įsitvirtinęs 25 metų lietuvis negalės žaisti apie pusę metų.

Donato Biliaus („Lietuvos rytas“) piešinys

LEIDĖJA VšĮ „Sporto leidinių grupė“ Įmonės kodas 300093445 Olimpiečių g. 17, LT-09237 Vilnius Tel. 8 5 275 2791 Faks. 8 5 278 4349 El. p. redakcija@sportas.info

Direktorius Artūras Gimžauskas Tel. 8 698 82 421 Vyr. redaktorius Marius Grinbergas Tel. 8 686 09 700

Marytė Marcinkevičiūtė maryte@sportas.info Ingvaras Butautas redakcija@sportas.info Lina Daugėlaitė lina@sportas.info

REKLAMA Tel. 8 686 09 700 Faks. 8 5 278 4349 El. p. marius@sportas.info

BUHALTERIJA Finansininkė Ona Ratkevičienė Tel. 8 5 273 0279 o.ratkeviciene@bnk.lt

Tiražas

6 000

Spausdino UAB „Lietuvos rytas“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje ISSN 1392-9259 pasitaikančias įvairaus Indeksas 5214 pobūdžio klaidas redakcija neatsako.


Nr. 9

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

RŪTA PAŠKAUSKIENĖ su serbu ALEKSANDRU KARAKAŠEVIČIUMI keturiskart tapo mišriųjų dvejetų Europos čempionais.

3

ŽVILGSNIS

VARIKLIS – PERGALIŲ DŽIAUGSMAS Stalo tenisininkė Rūta Paškauskienė pratinasi prie minties apie karjeros pabaigą. Bet padėti tašką jai sunku Vytauto Dranginio nuotr.

Lina Daugėlaitė lina@sportas.info Pagal iškovotus medalius stalo tenisininkė Rūta Paškauskienė patenka į Europos visų laikų tituluočiausių sportininkių penketuką. Lietuvos stalo tenisininkė per savo karjerą dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse, o Europos čempionatuose iškovojo net 17 medalių. Daugiausia apdovanojimų R. Paškauskienė pelnė žaisdama kartu su serbu Aleksandru Karakaševičiumi mišriųjų dvejetų varžybose: jie keturiskart tapo Europos čempionais, du – vicečempionais ir dukart pasipuošė bronza. Vienas šių bronzos medalių laimėtas 2016 m. Europos čempionate Vengrijoje. Šia bronzine nata 39 metų tituluočiausia Lietuvos stalo tenisininkė, varžybose pradėjusi dalyvauti būdama 12-os, pasirodymus Europos čempionatuose ketina ir baigti. Sakėte, kad mama iš Europos čempionato liepė parvežti medalį. Jį ir parvežėte, bet Europos rekordo – tapti mišriųjų dvejetų Europos čempione penktą kartą – nepavyko pasiekti. Ar esate patenkinta Europos čempionato rezultatu – bronziniu trofėjumi? – paklausėme R. Paškauskienės. Esu labai patenkinta: medalių nedaug ir juos laimėti labai sunku. Ar tai būtų mišrieji dvejetai, ar asmeninės varžybos, ar moterų dvejetai – visur vienodai sunku laimėti medalį. Manau, man šis Europos čempionatas jau paskutinis. Dėl to, kad jame iškovojau medalį, labai džiaugiuosi. Jau reikia išeiti – Europos čempionatas tikrai paskutinis. Gegužę dar vyks pasaulio asmeninis čempionatas. Kadangi atstovauju Budapešto klubui, žaisime Čempionų lygoje, tai, manau, ir pasaulio čempionate dar reikėtų sudalyvauti. O Europoje iškovotas medalis – ir viskas. Kodėl nutarėte, kad po truputį laikas baigti sportinę karjerą? Lyg ir sekasi – medalis Europos čempionate, o atstovaudama Budapešto klubui neseniai įveikėte ir 20 pasaulio raketę. Nereikia juokinti žmonių (šypsosi). Yra dar tokių – iš Liuksemburgo gal 53 ar 55 metų, gerai žaidžia – tai fantastika. Nepatekau į Rio olimpines žaidynes, viskas tragiškai susiklostė. Turėjau ganėtinai ilgas atostogas, bet paskui labai greitai įgavau formą ir dabar tikrai gerai žaidžiu. Gaila, kad asmeninėse varžybose Europos čempionate nepavyko. Bet vis tiek viskam savas laikas. Ar tai, kad nepavyko prasibrauti į Rio, taip pat prisidėjo prie to, kad nutarėte dėti tašką? Maniau, kad olimpiada Rio de Žaneire bus paskutinė man – savo galvoje ėjau to link. Ir dabar mano sportinė forma tikrai gera, bet nenoriu išeiti tada, kai pradėsiu pralaimėti. O vis tiek ateina laikas,

kai pradėsiu. Negaliu sau leisti pralaimėti 400-ąją vietą reitinge užimančioms žaidėjoms. Du vaikus turiu, jie nemato mamos. Dar mažiukui vienodai šviečia, o didesnis vis klausinėja: „Kada grįši? Ir vėl išvažiuoji, ir vėl...“. Daug važinėjimo, gaila vaikų. Taigi atsisveikinimas su Europos čempionatu gali būti pabaiga ne tik rinktinėje, bet ir apskritai sportinėje karjeroje? Ne, manau, kad klube dar reikia truputį pažaisti, kad visko taip greitai nenutraukčiau. Įtraukė mane tenisas. Visą laiką sakydavau, kad man nebus gaila baigti karjeros, kad nemirštų dėl sporto, bet žiūriu, kad bus sunku. Todėl klube dar pažaisiu. Metelius kokius. Priminkite, kaip gimė jūsų ir serbo A. Karakaševičiaus duetas. Fantastiškai. Aš ir dabar sakau A. Karakaševičiui – padėkok tam treneriui, kuris surašė mus į porą. Buvo 2000 metai. Brėmenas. Europos čempionatas. Aš neturėjau porininko mišriųjų dvejetų varžybose. Mama nueina pas prancūzus, slovėnus, kroatus – visi turi poras, nėra žmogaus. Ir ji beveik paskutinę dieną nubėgusi pas serbus sako: „A. Karakaševičius nežaidžia mišriųjų dvejetų, surašom juos kaip nors.“ Vėliau Aleksandras pasakojo, kad atėjo treneris ir pasakė: „Tau tokią lietuvę prikabinsim.“ Jam buvo šokas – sportininkas buvo nusprendęs, kad nežais mišriųjų dvejetų, tiesiog nežais. O jam treneris ateina ir sako: ne, tu žaisi su štai ta Rūta. Tą pirmą kartą štai taip netyčia sukritę į porą mes tapome Europos

č čempionais. Paprastai galvoji, renkiesi, r su kuo būtų geriau žaisti? Su S A. Karakaševičiumi į porą suėjome s visiškai atsitiktinai.

17

Tiek medalių Europos čempionatuose yra iškovojusi stalo tenisininkė Rūta Paškauskienė.

Kokia K buvo jūsų dueto sėkmės paslaptis? Aleksandras labai geras dvejetų žaidėjas, o aš turbūt irgi. Mes jau su Jolanta (Prūsiene – aut. past.) 1994 m. pirmą kartą iškovojome dvejetų medalius, po to du kartus auksą laimėjau su Oksana (Rusijos sportininkė O. Fadejeva – aut. past.). Be to, Aleksandras labai nestandartinis žaidėjas, kairiarankis. Tai turbūt vienas talentingiausių žaidėjų pasaulyje – tokių rankų kaip jo mažai. Aš labai greita žaidėja, iš kairės pusės žaidžiu su dantukais – irgi nepatogumas kitam. Labai gerai, kai dvejetų porą sudaro kairiarankis ir dešiniarankis.

mamai – mano mama tokia laiminga buvo! Laimingesnė už Dovydą. Ji pasakojo, kaip Dovydas žaidė, mane apėmė smagus juokas. Sakiau mamai, kad man baigus karjerą Dovydas laimės medalių. Tad, galima tikėtis, kad jūsų giminės stalo tenisininkų dinastija nenutrūks? Nežinau... Aš labai nenoriu eiti dirbti trenere – ar aš norėsiu jį treniruoti?.. Kažkam kitam atiduoti? O kiek mama dirbs – nežinau... Kol kas neaišku, kaip bus su Dovydo tenisu. Bet gal dabar man taip atrodo, gal baigsiu žaisti ir eisiu dirbti trenere. Nors kol kas sunkiai save tokią įsivaizduoju.

Tad ką ketinate veikti baigusi sportinę karjerą? Trenerės darbas, kaip suprantu, nevilioja? Su mažiukais savęs neįsivaizduoju. Trenere galėčiau dirbti su kokia nors Jūsų karjera ilga ir tokios gali pavydėti rinktine. Su tokio lygio sportininkais, ne vienas sportininkas. Kas jus, tiek kurie jau moka žaisti, arba su kokių metų žaidžiant, dar džiugina? 12–13 m. mergaitėmis. Tokį darbą Žaidi, nes laimi. Ir tai suteikia norėčiau dirbti – norėčiau važiuoti į džiaugsmo, gerų emocijų. Jau turbūt stovyklas, čempionatus. Būtų įdomu. būčiau seniai baigusi karjerą, jeigu Bet pas mus nėra sistemos. Tai ne jausčiau, kad žaidžiu blogai, kad futbolas ar krepšinis. Nėra nei stalo tai neteikia jokio pasitenkinimo. teniso mokyklos, nei pinigų – niekas Pergalės džiaugsmas kaip variklis niekur nevažiuoja. Aš dar išvažiuoju varo į priekį. į kokį nors turnyrą, dar per metus kartą išsiunčia žmones federacija. Prieš kelerius metus sakėte, kad Net ir žmonių nėra, su kuriais nuolat jūsų vyresnėlis Dovydas turi smagią galėtum dirbti. Su Rimgaudu Balaiša ranką, jaučia kamuoliuką. Ar jis vis (Lietuvos stalo teniso federacijos dar žaidžia stalo tenisą? prezidentas – aut. past.) kalbėjomės Dovydas žaidžia, jis kairiarankis. dėl kitų metų. Jis sako, kad galiu būti Ranką labai gerą turi. Neseniai rinktinės trenerė. Bet kas iš to, jeigu kažkokiose varžybose Kaune net pinigų negausiu už darbą? Nėra ir laimėjo pirmą savo medalį. Aš kaip pastovaus važinėjimo kaip trenerio – stovyklų, turnyrų. Jų daugybė, o pas tik išvažiavusi buvau ir nemačiau, mus – niekas niekur. kaip jis žaidžia. Paskambinau


4

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

POKALBIS

Nr. 9

Atstovaudamas Lietuvos rinktinei DAINIUS ADOMAITIS iškovojo 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalį.

Alfredo Pliadžio nuotr.

D. Adomaitis yra ir „Neptūno“ komandos strategas.

LIETUVOS KREPŠINIO RINKTINĖS VYRIAUSIASIS TRENERIS DAINIUS ADOMAITIS

Alfredo Pliadžio nuotr.

VISI SUVAŽIUOJA DĖL VIENO TIKSLO Lina Daugėlaitė lina@sportas.info Lietuvos rinktinės vairą Lietuvos krepšinio federacija šių metų spalį ketveriems metams įdavė Klaipėdos „Neptūno“ vyr. treneriui Dainiui Adomaičiui į rankas. Iš Šakių kilęs 42 metų treneris šioje karštoje kėdėje pakeitė ketverius metus į pergales Lietuvos rinktinę vedusį lygiai 20 metų vyresnį Joną Kazlauską. Abu šie strategai gerai pažįstami. Būtent J. Kazlauskui treniruojant Kauno „Žalgirį“ ir Lietuvos rinktinę, D. Adomaitis iškovojo skambiausias savo, kaip krepšininko, pergales – 1998 m. su komanda laimėjo Europos taurę, dar po metų – Eurolygą, o 2000 m. Sidnėjuje – olimpinę bronzą. Bronzinį medalį D. Adomaitis turi ir kaip treneris. Tik kol kas ši bronza kitokio kalibro. 2015 m. LKL čempionate jam pavyko ant trečio garbės pakylos laiptelio užkelti Utenos „Juventus“, kuris tąkart paveržė bronzos medalius iš Klaipėdos „Neptūno“. Tačiau jau kitą sezoną, tapęs „Neptūno“ strategu, D. Adomaitis „atsilygino“ uostamiesčio komandai su kaupu – atvedė ją į finalą ir laimėjo sidabro medalius. Fanatiškas atsidavimas darbui, siekis nuolat tobulėti, ko gero, yra viena šio stratego sėkmės recepto sudedamųjų dalių.

Savo, kaip trenerio, karjerą D. Adomaitis pradėjo iškart pakabinęs ant vinies sportinius batelius – 2009 m. tapo Slupsko „Energa Czarni“ trenerio asistentu, po metų jis jau buvo šios ekipos vyr. treneris. Vėliau vadovavo Vloclaveko „Anwil“ ekipai, o jo karjerai pakrypus į Lietuvą, vėl pradėjo nuo asistento pareigų, šįkart – sostinės „Lietuvos ryto“ komandoje. Tiesa, sezono pabaigoje jam teko prisiimti ir vyr. trenerio atsakomybę. Per savo krepšininko karjerą D. Adomaitis yra žaidęs abiejų Lietuvos grandų – tuometės Vilniaus „Statybos“ ir Kauno „Žalgirio“ ekipose, taip pat Italijos, Lenkijos, Prancūzijos, Latvijos klubuose. D. Adomaičio, kaip Lietuvos rinktinės stratego, krikštas laukia 2017 m. Europos čempionate. Čia pirmojo etapo B grupėje jo auklėtiniams teks kautis su Izraelio, Italijos, Gruzijos, Vokietijos ir Ukrainos ekipomis. Treneris įsitikinęs, kad tai, jog jam dar neteko vadovauti komandai, žaidžiančiai aukščiausio rango turnyruose, netaps kliūtimi siekti pergalių su Lietuvos rinktine. Kuris treneris jums per jūsų karjerą padarė didžiausią įtaką? – paklausėme D. Adomaičio. Kiekvienas turėtas treneris padarė labai svarbią įtaką tuo periodu, kuris tuo metu buvo. Vieno išskirti negalėčiau.

Ir pirmasis treneris Valdis Alekna, ir Raimondas Sargūnas Panevėžyje, įskiepijęs meilę krepšiniui, atsidavimą, koks turi būti. Vilniuje – Rimantas Endrijaitis – mano pirmasis kaip profesionalaus žaidėjo treneris. Jis man padėjo „susitvarkyti galvą“ – suprasti, kaip reikia dirbti, koks turi būti požiūris į darbą. Po to, perėjus į aukščiausią lygį, – „Žalgirį“ ir rinktinę – J. Kazlauskas. Šis treneris padėjo patikėti ne tik man, bet mums visiems, kad galime žaisti aukščiausiu lygiu, kad galime laimėti. Iš trenerių, kurie dirbo man žaidžiant kaip legionieriui, išskirčiau Andrejų Urlepą. Jis buvo tas treneris, kuris parodė visiškai kitokį krepšinį, kitokią sistemą ir fanatišką atsidavimą.

Manau, taip. Treneris J. Kazlauskas labai atsidavęs savo darbui ir ypač Lietuvos krepšiniui. Pats esu žaidęs jo treniruojamas, matydavau, kaip jis dirba, kaip ruošiasi varžyboms, manau, nebūtų jokių problemų. Ir, jeigu reikės, tikrai bus galima kreiptis. Ar krepšininkų santykis su rinktinės ir su klubo treneriu kitoks? Pagrindinis skirtumas, kad klubuose visi žaidėjai turi kontraktus, kur yra labai griežtai apibrėžtas uždarbis, gyvensena, vidaus taisyklės ir t. t. Į rinktinę visi suvažiuoja vedami vieno tikslo – atstovauti savo šaliai. Tai didelė garbė. Niekas neatvažiuoja į rinktinę užsidirbti pinigų ar turėdami kažkokį kitą tikslą. Visų tikslas vienas, visi žino, kokia už nugaros sėdi ir palaiko sirgalių armija, kokios emocijos. Tai pagrindinis skirtumas.

pirmiausia savo klaidas analizuoti, paskui, ką komanda negerai daro. Ypač Prancūzijoje su treneriais diskutuodavome. Tada jau supratau, kad trenerio darbas – labai įdomus, kad reikia gilinti žinias ir galima eiti šiuo keliu. Buvo didžiulis noras, bet kitas dalykas – ar tu sugebėsi, ar tau patiks? Tai darbas, kuriam reikia labai daug laiko ir 24 val. per parą tikrai per maža.

Kada pajutote, kad tai ne tik noras, bet ir tai, kad šis darbas jums tinka? Reikėjo laiko? Nuo pat pirmų dienų supratau, kad tai yra tai, ką noriu daryti. Kitas dalykas – iššūkiai. Pavyzdžiui, patį pirmą sezoną, baigęs profesionalaus žaidėjo karjerą, pradėjau dirbti trenerio asistentu. Taip išėjo, kad vyriausiasis treneris dirbo su Pats, dirbdamas treneriu, turite rinktine ir man reikėjo komandą trenerį autoritetą? ruošti sezonui. Tai buvo didžiulis iššūkis: galva verda, nori Yra trenerių, kurių nuomonė man Baigęs karjerą, iškart pradėjote labai svarbi ir su kuriais kartais, komandą paruošti kuo geriau, tad net tas treniruotes pats ypač vasarą, konsultuojamės dėl dirbti treneriu. Visada žinojote, pirmiausia išbandydavau. Daug žaidėjų ir komplektacijos. Tai ne kad rinksitės šį kelią? Kai žaidžiau, buvau labiau buvo dalykų, kurių nežinodavau tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. tiksliai: gali susiplanuoti, bet Manau, kad mums visiems, kurie susikaupęs tam darbui. Tačiau bėgant metams vis tiek imi tiksliai nežinai, kiek tam prireiks tuo metu žaidėme „Žalgiryje“ galvoti, kuo užsiimsi, kai baigsi laiko. Ir pats treniruočių, ir rinktinėje, J. Kazlauskas, žaisti. Paskutinius šešerius metus visų mikrociklų planavimas, kaip treneris, yra didžiausias žaisdamas pradėjau gilintis į mėnesinių planų sudarymas autoritetas. detales, daugiau bendrauti su užtrukdavo gerokai ilgiau. Iš pradžių tai daugiausia atimdavo treneriais, į rungtynes žiūrėti Lietuvos rinktinės vairą perimate būtent iš J. Kazlausko. truputį kitaip. Buvau iš tų žaidėjų, laiko. O kaip supranti krepšinį, kurie po mačo prašydavo trenerio taip jau supranti, gali savo Jeigu reikėtų, ar galėtumėte, ar žinias tik lavinti, gilinti, domėtis, norėtumėte kreiptis į šį strategą vaizdo įrašo, persižiūrėdavau rungtynes, pradėdavau informacijos bagažą didinti. pagalbos, patarimo?


Nr. 9

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

B BURTAI Lapkričio 22 d. Stambule ištraukti 2017 m. Europos vyrų krepšinio čempionato pirmo etapo burtai. A grupė (varžybos vyks Suomijoje): Suomija, Islandija, Prancūzija, Graikija, Slovėnija, Lenkija. B grupė (varžybos vyks Izraelyje): Izraelis, Lietuva, Ukraina, Gruzija, Italija, Vokietija. C grupė (varžybos vyks Rumunijoje): Rumunija, Vengrija, Kroatija, Ispanija, Čekija, Juodkalnija. D grupė (varžybos vyks Turkijoje): Turkija, Rusija, Serbija, Latvija, Belgija, Didžioji Britanija. Į kitą etapą – atkrintamąsias varžybas – iš kiekvienos grupės pateks po keturias komandas. Europos čempionatas vyks rugpjūčio 31 – rugsėjo 17 d. Skinate skambias pergales LKL, atvesdamas savo treniruojamas ekipas ant nugalėtojų pakylos, jūsų treniruojamos komandos žaidžia Europos turnyruose, bet Eurolygoje, kaip treneris, jėgų nesate bandęs. Ar nepritrūks jums aukščiausio rango turnyro patirties? Nemanau, kad tai kliūtis. Teko būti trenerio asistentu, kai žaidėme Eurolygoje su „Lietuvos rytu“. Taip, Eurolyga – aukščiausias lygis, ten žaidžia stipriausi žaidėjai. Galima sakyti taip: ten truputį didesni greičiai, truputį greičiau priimami sprendimai, bet skirtumas nėra didžiulis.

6p. LTOK archyvo nuotr.

Naujasis Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas EMILIS VAITKAITIS sieks pateikti kuo didesnį galimybių pasirinkimą

5

Lietuvos rinktinė – ant Sidnėjaus olimpinių žaidynių garbės pakylos. Pasiūlymas tapti Lietuvos rinktinės vyr. treneriu jums buvo netikėtas ar vis dėlto lauktas? Atvirai pasakius, tokių minčių buvo. Gal tokius pamąstymus sužadino aplinkinių žmonių klausimai: „Ar pasiruošęs?“, kai kurių netgi teigimas. Vis dėlto nesu svajotojas, skrajotojas padebesiais, esu labiau realistas, nemėgstu svarstyti, kas bus, jeigu... Ypač jei to nėra. Kai ateina konkretus pasiūlymas, tada reikia jį ir svarstyti.

Esate Klaipėdos „Neptūno“ vyr. treneris. Ar darbas klube ir darbas rinktinėje netrukdys Lietuvos rinktinės vyriausiojo vienas kitam? trenerio rinkimų kampanija Nemanau, kad tai problema. Ypač dabar, žinant, kokia bus sulaukė daug atgarsių sistema. Europos čempionatas spaudoje, daug svarstymų, vyks vėlai, pasiruošimas kam geriau patikėti vairą – jam irgi neprasidės iškart po Dainiui Adomaičiui ar Rimui nacionalinių čempionatų, o Kurtinaičiui. Ar jūs sekėte šias liepos antroje pusėje. Visi žaidėjai batalijas, kaip jums iš šalies atvažiuos pailsėję, nereikės atrodė šie rinkimai? galvoti, kaip derinti darbą ir Atsiriboti neįmanoma – portalai, socialiniai tinklai, aš pats renkuosi kai kurių krepšininkų poilsį, visiems bus galima dirbti vienu informaciją, kas susiję su darbu, ritmu. Gali truputį nukentėti ir t. t. Mane visada domina, jei tai pasiruošimas sezonui su klubu, yra analitinis straipsnis, ar labai pagrįsta nuomonė, kritika. Bet nes čempionatas baigiasi rugsėjo lietuviškas užsilipimas ant kėdės ir 17 d., tačiau tam yra fizinio garsus rėkimas, kad tas toks, anas parengimo treneriai, asistentai ir anoks, man neįdomus. Populizmas t. t. O sezono metu bus sudaryti langai atrankinėms varžyboms į man nepatinka. Vis dėlto nuo pasaulio čempionatą. Visi klubai to negali atsiriboti mūsų darbe. privalės išleisti žaidėjus ir nevyks O kaip viskas vyko? Tai buvo oficialių varžybų. nauja patirtis. Man buvo viskas labai paprasta – paskambino Ar jau teko bendrauti su ir paklausė, ar sutinku, kad rinktinės žaidėjais, sulaukėte mano kandidatūra būtų iškelta sveikinimų? vyr. trenerio pareigoms užimti. Taip, sulaukiau sveikinimų, Pagalvojau dešimt dienų ir skambučių. Po truputį vyksta atsakymas buvo „taip“. Lietuvos bendravimas. Pirmiausia noriu krepšinio trenerių asociacija pabendrauti su visais, kurie yra taip pat uždavė tokį klausimą, žaidę rinktinėje. ar gali iškelti mane kaip vieną iš kandidatų Vykdomajame Jau svarstote apie tai, koks bus komitete. Jai irgi pasakiau „taip“. rinktinės veidas? Kas taps jūsų Viskas. Buvo susirinkimas, asistentais? Kokiuose turnyruose kuriame buvo balsuojama. Gal dalyvausite? pritrūko daugiau bendravimo, Dar anksti apie tai kalbėti. Bet situacijos išaiškinimo? Aš šioje veidas bus tikrai lietuviškas situacijoje – blogas vertintojas. Atsiribojau ir stengiausi susikaupti (juokiasi). Pasiruošimo darbui su „Neptūnu“, nes žaidėme griaučiai po truputį dėliojami. Bendraujame su federacijos begalę svarbių rungtynių.

„Lietuvos rinktinė niekada nebuvo ta rinktinė ir lietuviai nėra tie žmonės, kurie atvažiuoja į ją rodyti savo ego, patenkinti asmeninių ambicijų. Niekada nebuvo problemų tarp trenerių ir žaidėjų. Nemanau, kad kitą vasarą tai bus rinktinė, kuri kariaus su vyr. treneriu D. Adomaičiu. Tokios baimės nepagrįstos.“

atstovais, po truputį darbas vyksta. Koks bus žaidimas? Pirmiausia reikia sulaukti sezono pabaigos, matysime, kokia bus žaidėjų sveikatos būklė. Kartais toks negailestingas dalykas kaip traumos pakoreguoja planus. Dėl asistentų minčių yra, bet detalizuoti dar nenorėčiau. Lietuvos rinktinėje niekada nebuvo išlepusių žvaigždžių, tačiau turime ir milijonierių, NBA ir stipriausiuose Europos klubuose rungtyniaujančių krepšininkų. Kaip užsitarnauti jų autoritetą? Lietuvos rinktinė niekada nebuvo ta rinktinė ir lietuviai nėra tie žmonės, kurie atvažiuoja į ją rodyti savo ego, patenkinti asmeninių ambicijų. Niekada nebuvo problemų tarp trenerių ir žaidėjų. Nemanau, kad kitą vasarą tai bus rinktinė, kuri kariaus su vyr. treneriu D. Adomaičiu. Tokios baimės nepagrįstos. Visi suvažiuoja dėl vieno tikslo – kovoti dėl užrašo ant marškinėlių – „Lietuva“. Visi pamina savo asmenines ambicijas, didesnį ar mažesnį ego ir žaidžia dėl vieno tikslo. Žinia labai aiški ir tai žaidėjai supranta. Man, kaip treneriui, tai reikės primini ir pakartoti. Po Rio olimpinių žaidynių buvo daug kalbų apie psichologinę rinktinės būseną, apie tai, kad galbūt komandai reikalingas psichologas. Kokia jūsų nuomonė, ar reikia tokio specialisto rinktinėje, ar šios pareigos turi tekti vyr. treneriui? Turėjome net tokią diskusiją su treneriais. Dauguma jų man pritaria, kad krepšinio trenerio išsilavinime, kurį jis gauna, sporto psichologija turėtų užimti kuo didesnę vietą. Psichologija sportui labai svarbi, ypač kai kuriems žaidėjams. Ne kiekvienas gali būti kieto charakterio ar gintis stora oda, kai po nepasisekusių vienų kitų rungtynių pasipila kritika, visi daug kalba, ažiotažas aplink rinktinę didelis. Ne kiekvienas tai gali atlaikyti. Trenerio pareiga – kiek įmanoma atriboti nuo to,

rasti tinkamą žodį. Ne tik vyr. trenerio – viso trenerių kolektyvo, medikų. Psichologas – nebloga mintis, tai taikoma praktika. Bet tai turi būti aukščiausio lygio specialistas ir svarbu, kad jis su komanda būtų visada. Negalima daryti bandymų – pabandyti per kažkurias rungtynes ar pan. Jis turi būti komandos dalis. Žiūrėsime, kalbėsime. Kiek teko analizuoti, kokia buvo situacija Rio, psichologinių problemų ten nebuvo, ne tai buvo svarbiausia. Kokia jūsų žaidimo filosofija? Kokie kertiniai jos akmenys. Mėgstu žaidėjams kartoti, kad pagrindinis dalykas, kuris suteikia stabilumo, – gera gynyba. Tau gali kartais labai nesisekti puolant ar priešininkas labai gerai žaisti gindamasis, bet itin aiškios apibrėžtos taisyklės, gynybiniai vaidmenys tiek asmeninėje, tiek komandinėje erdvėje garantuoja stabilumą. O puolant reikia duoti žaidėjams ir laisvės, pasitikėjimo, stengtis išnaudoti jų stiprybes. Visada turi išlikti komandiškumas – geras dalijimasis kamuoliu, kas yra lietuviško krepšinio vizitinė kortelė. Sakėte, kad kartais galva verda nuo minčių ir krepšinio. Kaip ją atvėsinate? Šeima. Vienareikšmiškai šeima. Žmona, dukros, namai – tai mano komforto zona. Čia man geriausias poilsis ir geriausias atotrūkis nuo darbo. Jūsų dukros krepšinio nežaidžia? Turi labai griežtą tėtį, kuris neleidžia (juokiasi). Gal dėl to, kad pats buvau profesionalus krepšininkas, žmona – irgi buvusi profesionali sportininkė (rankininkė – aut. past.). Žinome, kokia tai sunki dalia. Pats krepšinį baigiau žaisti dėl traumos. Yra begalė kitų užsiėmimų, kuriais dukros užsiima ir yra patenkintos. Bet krepšinis yra vienas svarbiausių dalykų šeimoje, tik daugiau kaip žiūrovams.


6

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

RINKIMAI

Nr. 9

EMILIS VAITKAITIS – daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas, pasaulio ir Europos čempionatų dalyvis.

NESUGADINTAS OLIMPINIO SPINDESIO

E. Vaitkaitis nėra nei plaukimo, nei federacijos naujokas.

Lina Daugėlaitė

Siekti prezidento pareigų E. Vaitkaitis apsisprendė gana spontaniškai. Jis jau buvo netgi paskelbęs, kad ketina trauktis iš „Pagalvojau, kad turiu darbo federacijoje. Kas privertė pateikti savo pasiūlymą. Tas persigalvoti? „Rinkausi iš dviejų pasiūlymas nėra saldainis, kraštutinių variantų. Sporto turi jis ir silpnų vietų, yra politikoje bendrąja prasme, nepopuliarių sprendimų, bet mano pareiga buvo pateikti“, – nekalbant apie federaciją, nesiekiu karjeros. Alternatyvų gyvenime kodėl nutarė siekti Lietuvos galiu turėti ir kitų. Sprendžiau, plaukimo federacijos (LPF) ar man pasirinkti visai kitą sritį, prezidento pareigų, sako nes būnant 36-erių pasirinkti buvęs šios organizacijos lengviau nei, tarkime, po ketverių generalinis sekretorius 36 metų, kai sulauksiu 40-ies. Kuo metų Emilis Vaitkaitis. ilgiau konkrečioje sferoje dirbi, tuo mažiau alternatyvų turi. Tai Nei plaukimo srityje, nei buvo viena pusė. Bet kita pusė – federacijoje jis nėra naujokas. Plaukti naujasis LPF prezidentas aštuoneri metai, atiduoti darbui federacijoje, nesinori, kad darbai pradėjo būdamas vos penkerių, sustotų, vis tiek rūpi. Sulaukiau kai į baseiną jį atvedė mama, o ir bendruomenės palaikymo – dirbti federacijoje ėmė 2009 m., buvau deklaravęs žinią, kad ketinu po to kai baigė plaukiko karjerą, pasitraukti, skambino žmonės, dukart nepatekęs į olimpinę prašė... Be to, iš kandidatų matėme, rinktinę. „Šiandien galiu drąsiai kad tai bus dirbantis prezidentas, pripažinti, kad tie du kartai, ne visuomenininkas“, – pasakoja kai nepatekau į olimpines naujasis LPF vadovas. žaidynes, buvo ir yra geriausia, Plaukimo bendruomenė patikėjo ką plaukimas galėjo man duoti. E. Vaitkaičiu. Antrajame rinkimų Nesu sugadintas olimpinio ture jis vieno balso persvara spindesio ir mano ego tvirtovė nėra pažeista“, – teigia E. Vaitkaitis. įveikė pagrindinį oponentą V. Janušaitį (10:9). Beje, pirmame Rinkimų kova dėl prezidento ture V. Janušaitis dviem balsais posto šįkart buvo kaip niekada atkakli. Savo kandidatūras (9:7) buvo pralenkęs E. Vaitkaitį. iškėlė keturi pretendentai – be Prezidento poste E. Vaitkaitis E. Vaitkaičio, dėl prezidento pakeitė prieš tai šias pareigas pareigų varžėsi buvusio premjero ketverius metus ėjusį verslininką Algirdo Butkevičiaus patarėjas Tomą Kupčinską, kuris sporto klausimais Vytautas pasitraukė po nesėkmingai Janušaitis, jau anksčiau LPF plaukikams susiklosčiusių Rio vadovavusi Lietuvos sporto olimpinių žaidynių. universiteto docentė Ilona E. Vaitkaitis prezidento pareigas Zuozienė ir Kauno plaukimo eis ne visuomeniniais pagrindais, mokyklos direktorius Šarūnas o už darbą gaus atlygį. „Mūsų Mažutaitis. įstatai tai leidžia. Tai nėra lina@sportas.info

naujiena. Yra pasaulyje visokių struktūrų. Vienur prezidentai yra visuomenininkai, kitur gauna atlyginimus, kaip, pavyzdžiui, ir Lietuvos krepšinio federacijoje, Lietuvos futbolo federacijoje ir pan.“ – sako E. Vaitkaitis. LPF viceprezidentais išrinkti Paulius Andrijauskas, Saulius Binevičius ir I. Zuozienė. Generalinio sekretoriaus pareigos patikėtos Tomui Pakščiui. Arūnas Gabrilavičius ir Asta Dirgėlienė – du Vykdomojo komiteto nariai. Naujajam prezidentui jau pavyko apginti vieną naujovę – septynių narių valdybą. „Norisi turėti dirbantį Vykdomąjį komitetą. Vykdomasis komitetas – vienas pagrindinių darbininkų, nuo jo viskas priklauso. Gali turėti didelį komitetą, 11–12 žmonių visuomenininkų, kurie atvažiuoja į posėdžius, bet visiškai į tą veiklą neįsitraukia, jie neprisiima jokios atsakomybės, nes sprendimai yra kolegialūs. Tai neefektyvu. Kaip rašo ir visi vadybos vadovėliai, rodo atlikti tyrimai, valdyba efektyviausia, kai ją sudaro 5–7 žmonės. Tada gali tiems žmonėms priskirti konkrečias funkcijas, jie turi tiesioginę atsakomybę ir sprendimų priėmimas efektyvus. Yra ir rizikų – kuo mažiau sprendėjų, tuo labiau gali atrodyti, kad tie sprendimai reikalingi vienai interesų grupei. Bet arba tu vadovaujiesi vertybėmis, bendru tikslu ir tuo remdamasis priimi sprendimus, arba interesais. Jei vadovausiesi interesais, gali kilti pavojus“, – kodėl sumažintas Vykdomojo komiteto narių skaičius, aiškina naujasis prezidentas.

Nuotr. iš asmeninio albumo

Naujasis Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Emilis Vaitkaitis sieks pateikti kuo didesnį galimybių pasirinkimą

„Geriausia turėti kuo didesnį „meniu“ – įvairių sistemų pasiūlymų ir įvairių konsultantų. Nė viena sistema, ją pargabenus į Lietuvą ir aklai nukopijavus, neveiks. Yra skirtingos aplinkybės, poreikiai, ekonominė, socialinė, tautinė aplinka.“

Po Rio olimpinių žaidynių iš Lietuvos rinktinės vyr. trenerio pareigų pasitraukė Žilvinas Ovsiukas. Kas užims jo vietą? – paklausėme E. Vaitkaičio. Tai spręsime artimiausiu metu. Gali būti, kad tokios pareigybės visą ciklą nebus. Mes norime turėti rinktinės konsultantus. Vienas variantų – Genadijus Sokolovas, dirbęs ir su Michaelu Phelpsu ir kitai garsiais plaukikais, sukaupęs didelę patirtį. Turėsime kalbėti dar ir su kitais treneriais. Matome, ką reikia padaryti, kad tai turi būti daugiametė treniruotė, turi būti sisteminis plaukikų rengimas, sudėta visa plaukimo piramidė nuo jaunimo iki suaugusiųjų – viskas palaipsniui. Kad turėtume rezultatų ne tik atsitiktinių trenerių ir atsitiktinių talentingų vaikų dėka, bet ir dėl sisteminio rengimo. Taigi dar spręsime, ar bus vyr. trenerio funkcija, ar ją vadinsime kitaip.

pasiūlymų ir įvairių konsultantų. Nė viena sistema, ją pargabenus į Lietuvą ir aklai nukopijavus, neveiks. Yra skirtingos aplinkybės, poreikiai, ekonominė, socialinė, tautinė aplinka. Negalime nukopijuoti Amerikos sistemos, nes ten yra milijonai plaukikų, kitokia infrastruktūra, mes to neturime. Tad kai kuriuos dalykus galime perimti, bet juos reikia adaptuoti Lietuvos sistemai. Bet taip, tai nebus vien lietuviai, norisi kuo įvairiau pasižiūrėti.

Giedrius Titenis po Rio žaidynių jau ėmėsi permainų ir pluša su nauju treneriu Dirku Lange. Rūta Meilutytė dar atostogauja, bet kur ir su kuo ji treniruosis toliau? R. Meilutytė jau po truputį sportuoja. Galutinis sprendimas bus jos – laisva Lietuva, laisvi žmonės, apsisprendimo laisvę turi pats. Mūsų, kaip federacijos, darbas – pasiūlyti kuo didesnį sąrašą. Kažką rekomenduosime, Tarp konsultantų bus ir užsienio kažką darysime, bet sprendimas specialistų? bus Rūtos. Kol kas daugiau Geriausia turėti kuo didesnį nenoriu komentuoti, dar viskas „meniu“ – įvairių sistemų nėra aišku.


Nr. 9

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Lietuvos jaunučių ir sporto vilčių žaidynėse šiais metais dalyvavo visų 60 šalies savivaldybių atstovai.

7

8p.

VEIKLOS ATSPINDYS – REZULTATAI Lietuvos irklavimo federacijos prezidentu perrinktas Dainius Pavilionis darbus tęs su patikrinta komanda maryte@sportas.info Per naują Tokijo olimpinių žaidynių keturmečio ciklą drauge su Dainiumi Pavilioniu dirbs beveik ta pati Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) komanda: viceprezidentai vilniečiai Edmundas Daukantas ir Antanas Guoga, trenerių tarybos pirmininkas Mykolas Masilionis ir generalinė sekretorė Inga Daukantienė. Įvyko tik vienas pasikeitimas: federacijoje nebeliko viceprezidentės Rimos Karalienės, kurią pakeitė klaipėdiečių treneris Liudvikas Mileška. Antrai kadencijai perrinktas D. Pavilionis didesnės konkurencijos iš vėl į LIF prezidento postą norėjusio sugrįžti Artūro Juknos nesulaukė: pergalė pasiekta 15:4. Šie metai Lietuvos irklavimui buvo išskirtiniai – Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse laimėti net du medalių komplektai. Sidabrą iškovojo Mindaugas Griškonis ir Saulius Ritteris, bronzą – Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė. Ar nebuvo nerimo prieš rinkimus dėl to, kad jūsų gali neperrinkti prezidentu? – paklausiau D. Pavilionio. Į kėdę nesilaikau įsikibęs. Pavyko pasiekti, kad mūsų federacijos darbai būtų matomi, pasiektos įspūdingos pergalės, per konferenciją visi pripažino, kad LIF dirbo kryptingai ir gerai. Tačiau norisi, kad į federaciją ateitų naujų žmonių, kuriuos galėtume užsiauginti, perteikti savo patirtį. Kai 2013 m. Tarptautinės irklavimo federacijos (FISA) prezidentu tapo Jeanas Christophe’as Rolland’as, ankstesnis prezidentas Denisas Oswaldas pasakė, kad dar vienus metus pabus šalia, perteiks patirtį, praves visais koridoriais, supažindins su Tarptautinio olimpinio komiteto žmonėmis. Mūsų federacijoje taip pat pageidautinas tęstinumas, nesinorėjo, kad kažkas būtų keičiama. A. Jukna mano konkurentas buvo tik per ataskaitos ir rinkimų konferenciją, o šiaip mes esame draugai, šiemet per pasaulio meistrų čempionatą Kopenhagoje irklavome aštuonvietę ir savo amžiaus grupėje užėmėme trečiąją vietą. Jis turi didžiulę patirtį, galėjome dirbti vienoje komandoje.

varžybas. Lietuvoje atsirado sporto gimnazijų, Lietuvos olimpiniame sporto centre nebeliko perspektyvinės sportininkų grupės. Atsirado problemų: negalime rasti lėšų, nupirkti sportinio inventoriaus tų miestų irkluotojams, kurie neturi sporto gimnazijų. Sukame galvas, kaip įkurti sporto klases. Mums geriau turėti sporto klases Trakuose, kur yra puikios sąlygos irkluoti, nei sporto gimnaziją Vilniuje. Ozo gimnazijoje yra vos dvi irkluotojos, be to, ten gana sudėtingos treniruočių sąlygos. Trakų rajono merė Edita Rudelienė palaiko mūsų idėją pas juos įsteigti sporto klasę, mus girdi ir Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius. Irklavimo sporto centrų daugėja visoje Lietuvoje: jau irkluojama ir Kupiškyje, Telšiuose, su Seimo nariu Artūru Skardžiumi buvome nuvykę į Šilutę ir domėjomės galimybėmis ten plėtoti irklavimą. Esame sutarę, kad vienus metus mūsų rinktinę ir toliau konsultuos italas Giovanni Postiglione. Nežinia, ką gyvenimas toliau diktuos, tačiau mūsų treneriai Mykolas Masilionis, Kęstutis Keblys, Virgaudas Leknickas, Valdas Vilkelis ir kiti jau yra D. Pavilionis dar ketverius subrendę ir turi sukaupę didelę metus vadovaus Lietuvos patirtį, gali puikiai dirbti ir vieni. irklavimo federacijai. Prie jų bandysime pritraukti jaunus trenerius, kurie galėtų pasitobulinti per Lietuvos jaunių buvo įvairiausių nutikimų, ar jaunimo rinktinių treniruočių dideliu galvos skausmu tapo stovyklas, įgyti patirties. Į irkluotojų traumos, porininko irklavimą reikia pritraukti parinkimas Sauliui Ritteriui. Ir kuo daugiau jaunų trenerių. naujajame olimpiniame cikle Didelę pagarbą jaučiame mūsų mano vadovaujamos komandos legendiniam treneriui Algirdui lauks nemaži iššūkiai, tačiau Areliui, kuris šiemet, rengiantis esame pasirengę dirbti, nelinkę Rio de Žaneiro olimpinėms aimanuoti. žaidynėms, konsultavo ir padėjo Kaip konferencijoje teigė FISA K. Kebliui. Tačiau ateina toks atstovas Algirdas Raslanas, mes metas, kada reikalingas ir jaunų esame gerai vertinami ne vien už trenerių įsiliejimas. puikius rezultatus, bet ir už tai, Koks jūsų, LIF prezidento, pats kad mumis pasitiki FISA rengti didžiausias rūpestis? aukšto lygio čempionatus: Pirmiausia – materialinė 2018 m. Trakuose vyks pasaulio bazė. Reikia sutvarkyti Trakų jaunių (18 m.) čempionatas, 2020 m. norėtume rengti pasaulio irklavimo bazę, realiai nėra normalių sąlygų Vilniuje, meistrų, o 2022 m. – pasaulio suaugusiųjų čempionatus. rekonstrukcija vyksta Klaipėdoje. Parengtas Kupiškio irklavimo bazės techninis projektas, Dabar iškart imsitės darbų? tačiau dėl lėšų stokos jis nėra Taip. Keičiasi įstatymai, mums įgyvendinamas, darbai sustojo. dabar svarbu susitvarkyti Mūsų irkluotojai lankosi įstatyminę bazę, reikia keisti federacijos įstatus. Per konferenciją sveikatingumo centruose ir mato, kokios ten geros sąlygos, išgirdome federacijos klubų, todėl juos kišti į kokius nors komisijų, trenerių pastabų. Kūno lūšnynus – sudėtinga. Mūsų kultūros ir sporto departamente sportininkai nėra amžini, kalbėjomės dėl trenerių apmokėjimo pagal sutartis reikia rūpintis pamaina, kuri Lietuvos olimpiniame sporto ateityje pakeistų šiandienos centre, stengiamės apginti savo lyderius. Turime talentingus trenerius, kad jie turėtų garantijas. Ievą Adomavičiūtę, Armandą Tobulinsime sportininkų Kelmelį, į juos stengiasi atrankos kriterijus ir kontrolines lygiuotis kiti. Alfredo Pliadžio nuotr.

Marytė Marcinkevičiūtė

išrinktas klaipėdietis Sigitas Dobilinskas. Tačiau po mėnesio, pakeitęs darbą ir pakilęs pareigose, jis pasitraukė iš federacijos prezidento posto. Būdamas LIF viceprezidentas, trejus metus praktiškai buvau federacijos prezidentas. 2011 m. tapau oficialiu prezidentu, o 2012 m. buvau perrinktas prezidentu. Prieš šiemetę federacijos ataskaitos ir rinkimų konferenciją turėjau žodinį klubų palaikymą, tais žmonėmis tikėjau. Nepaisant to, nerimo ir jaudulio buvo, nes rinkimai yra rinkimai, balsavimas buvo slaptas. Per konferenciją išgirdau ir daug gerų žodžių, ir pastabų, į kurias reagavau, ir stengsiuosi kai ką pakeisti, pagerinti mūsų darbe.

Vėl tapus LIF prezidentu, daugiau džiaugsmo ar nerimo? Kadangi tai ne pirmoji mano kadencija, žinau savo darbus, todėl didelio nerimo nėra. Perėjau į kitą etapą, įgijau žmonių pasitikėjimą, pamačiau, kad jie Rinkimus laimėjote net 15:4, ar mane palaiko – tai ypač malonu ir to tikėjotės? svarbu. Atsakomybė tikrai didelė, Neoficialiai federacijos prezidentu nes Rio de Žaneiro olimpinių esu išrinktas trečiai kadencijai. žaidynių triumfą bus nelengva Kai 2008 m. dėl problemų darbe pakartoti. Rio pagal medalius LIF toliau nepanoro vadovauti užėmėme 11 vietą. A. Jukna, prezidentu buvo Prieš olimpines žaidynes

„Esame sutarę, kad vienus metus mūsų rinktinę ir toliau konsultuos italas Giovanni Postiglione. Nežinia, ką gyvenimas toliau diktuos, tačiau mūsų treneriai Mykolas Masilionis, Kęstutis Keblys, Virgaudas Leknickas, Valdas Vilkelis ir kiti jau yra subrendę ir turi sukaupę didelę patirtį, gali puikiai dirbti ir vieni.“


8

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Nr. 9

ŽAIDYNĖS

Žaidynių uždarymas ir nugalėtojų apdovanojimas surengtas „Karolinos“ konferencijų centre Vilniuje.

UNIKALŪS – NE TIK REKORDAI

Lietuvos jaunučių ir sporto vilčių žaidynėse šiais metais dalyvavo visų 60 šalies savivaldybių atstovai

Marytė Marcinkevičiūtė maryte@sportas.info „Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad mūsų varžybos sutraukia jaunimą, jį skatina sportuoti ir siekti užsibrėžtų tikslų“, – teigia Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) generalinė sekretorė Agnė Vanagienė. LSFS rengiamose Lietuvos jaunučių ir sporto vilčių žaidynėse šiemet pavyko pasiekti prieš kelerius metus užsibrėžtą tikslą – jose dalyvavo absoliučiai visos 60 Lietuvos savivaldybių. Kaip vertinate šiemetes Lietuvos jaunučių ir sporto vilčių žaidynes, kuo jos išsiskyrė iš ankstesnių? – paklausėme A. Vanagienės. LSFS rengiamos Lietuvos jaunučių sporto žaidynės jau tradicinės, nekinta 18 strateginių ir prioritetinių sporto šakų varžybos. Ta pati išlieka ir varžybų programa. Na, o sporto vilčių žaidynės rengiamos tik antrus metus. Šiemet įtraukėme naują sporto šaką – grindų riedulį, kurio varžybos labai sėkmingai vyko Vilniuje. Toliau šis kompleksinis sporto renginys išlieka atviras visoms sporto šakoms, kurios kreipsis į žaidynių organizacinį komitetą ir atitiks keliamus reikalavimus. Šiemet, įvertinus praėjusių metų rezultatus ir naująją taškų skaičiavimo sistemą, buvo kiek pakoreguotas sportininkų ugdymo centrų (SUC)

kompleksinės įskaitos rezultatų skaičiavimas. Juos skaičiavome pagal kiekvienos komandos pasiektus rezultatus. Tai mažesniųjų miestų SUC suteikė daugiau galimybių patekti tarp prizininkų. Be to, šiemet mums pavyko pasiekti prieš kelerius metus užsibrėžtą tikslą – žaidynėse dalyvavo absoliučiai visos 60 Lietuvos savivaldybių.

Kaip vyksta žaidynės, ar jos žinomos šalyje? Žaidynės gerai žinomos visoje Lietuvoje. Zoninės įvairių sporto šakų varžybos vyksta absoliučiai visose savivaldybėse, na, o finaliniai etapai, kuriuose išaiškiname stipriausius sporto šakų jaunuosius sportininkus, vyko Alytuje, Ignalinoje, Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje, Kuršėnuose, Marijampolėje, Panevėžyje, Rokiškyje, Šiauliuose, Širvintose, Tauragėje, Trakuose, Utenoje, Vilniuje. Miestų išties daug ir tai daro žaidynes dar labiau įspūdingas. Kurių sporto šakų atstovai nudžiugino savo meistriškumu, o kurių – nuvylė? Mes, žaidynių organizatoriai, tikrai nuoširdžiai džiaugiamės kiekvienu sportininku, dalyvaujančiu žaidynėse. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad kartu su sporto šakų federacijomis organizuojamos varžybos sutraukia jaunimą, jį skatina sportuoti ir siekti užsibrėžtų tikslų.

„Kiekvienas jaunasis sportininkas, patekęs ir dalyvaujantis žaidynėse, jau yra neeilinis: jo pasiektas rezultatas ar startas yra unikalus jam, jo treneriui, sporto centrui ar savivaldybei.“

Kiekvienas jaunasis sportininkas, patekęs ir dalyvaujantis žaidynėse, jau yra neeilinis: jo pasiektas rezultatas ar startas yra unikalus jam, jo treneriui, sporto centrui ar savivaldybei. Ar tarp nugalėtojų įžvelgėte žvaigždučių, būsimų olimpinių žaidynių dalyvių? Gal kas pagerino Lietuvos jaunučių rekordus? Rekordus pagerino tikrai nemažas būrys jaunųjų sportininkų. Rekordininkais tapo: lengvaatlečiai Ugnė Žvinklytė, Meda Majauskaitė ir Vildijus Petkus, plaukikai Liepa Kluonytė, Gabija Mankauskaitė, Paulina Pekūnaitė, Kamilė Kučaitė, Ieva Stackevičiūtė, Augustė Morta Vaitkutė, Marija Rutkauskaitė, Erikas Kapočius, Pijus Kalindra, Eigirdas Jankauskas, Tauras Praniauskas ir Saulius Valatkevičius, šauliai Justina Jančiulevičiūtė, Justina Mekionytė, Martinas Lesinas, sunkiaatlečiai Eligija Remėzaitė, Žilvinas Žilinskas, Povilas Valskis, Edvinas Simonaitis, Karolis Stonkus. Šiems sportininkams, kaip ir kitiems dalyviams, norisi priminti žaidynių simbolio – stilizuotos piramidės su olimpiniais žiedais viršuje – prasmę ir palinkėti siekti užsibrėžtų tikslų, drąsiai svajoti. Tikiu, kad vieną dieną, kalbindami olimpinių žaidynių dalyvius, išgirsime apie jų kelio pradžią būtent žaidynėse.

Nenuskriaudėte ir tų, kurių sporto šakų nėra olimpinių žaidynių programoje. Šių sporto šakų atstovus galiu tik pagirti: už norą ir ryžtą, pasiaukojantį darbą ir tikėjimą savo sporto šaka. Sporto vilčių žaidynių programa atvira visoms sporto šakoms, nepatenkančioms į strateginių ir prioritetinių sporto šakų sąrašą. LSFS stengiasi, kad abejos žaidynės būtų rengiamos vienodomis sąlygomis: tuose pačiuose miestuose, kur vyko finalinės varžybos, o nugalėtojų ir prizininkų apdovanojimų ceremoniją organizuosime kartu. Ar komandinėje įskaitoje nugalėjo tie, iš kurių ir buvo tikimasi, ar atsirado naujų veidų, komandų? Komandinėje įskaitoje, ypač pradedant nuo trečiosios grupės, kuriose rikiuojasi savivaldybės be didžiųjų Lietuvos miestų, kasmet nugalėtojai ir prizininkai keičiasi. Labai malonu, kai, nuvykus į kurios nors sporto šakos finalines varžybas mažesnėje savivaldybėje, jaučiamas nuoširdus rūpestis, sekami rezultatai ir skaičiuojami sportininkų iškovoti taškai. Tai rodo žaidynių svarbą miestams ir rajonams, juk tai – vienintelis kompleksinis sporto renginys, kai galima palyginti komandinės įskaitos rezultatus su kitomis, dydžiu panašiomis savivaldybėmis. Abejas žaidynes rengė LSFS, ar turėjote laiko jas įvertinti?


Nr. 9

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

„Seimo nario pažymėjimas – puikus pasiektų rezultatų įvertinimas. Tai kaip iškovotas medalis“, – teigia KĘSTUTIS SMIRNOVAS.

9

10p.

Daugiausia apdovanojimų iškovojo Vilniaus atstovai.

Kas jus žaidynėse labiausiai nudžiugino ir nuvylė? Pirmiausia norėčiau padėkoti Lietuvos atskirų sporto šakų federacijoms, dalyvavusioms žaidynių programoje, už visokeriopą pagalbą ir bendradarbiavimą, diskusijas ir kompromisų paieškas. Tikrai džiaugiuosi daugumos savivaldybių teigiamu požiūriu ir parama sportininkams, treneriams, dalyvavusiems žaidynėse, na, o kai kurias savivaldybes norėčiau paskatinti, skirdama joms daugiau dėmesio. Kitąmet estafetę perims Lietuvos jaunių sporto žaidynės. Ar jau aiški jų programa? Ar Lietuvos jaunių sporto žaidynės bus rengiamos, sužinosime tik paskirsčius Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšas, tuomet per rekordiškai trumpą laiką turime parengti daugybę dokumentų ir suderinti daugybę klausimų, kad žaidynės apskritai įvyktų. Jeigu Lietuvos jaunių sporto žaidynės bus rengiamos, jų programa nekis, tačiau prie sporto vilčių žaidynių programos kviesime jungtis ir daugiau sporto šakų.

R REZULTATAI 2016 m. Lietuvos jaunučių sporto žaidynių savivaldybių kompleksinė įskaita I grupė: Vilniaus miestas, Kauno miestas II grupė: Šiaulių miestas, Klaipėdos miestas, Panevėžio miestas III grupė: Alytaus miestas, Marijampolės savivaldybė, Telšių rajonas IV grupė: Utenos rajonas, Rokiškio rajonas, Pasvalio rajonas V grupė: Joniškio rajonas, Biržų rajonas, Skuodo rajonas VI grupė: Palangos miestas, Visagino savivaldybė, Pagėgių savivaldybė 2016 m. Lietuvos jaunučių sporto žaidynių sportininkų ugdymo centrų kompleksinė įskaita pagal sporto šakas Baidarių ir kanojų irklavimas: Panevėžio kūno kultūros ir sporto centras Boksas: Kauno sporto mokyklos „Gaja“ I komanda Buriavimas: Kauno buriavimo mokyklos „Bangpūtys“ I komanda Dviračių sportas: Panevėžio kūno kultūros ir sporto centras Dziudo: Kauno sporto mokyklos „Gaja“ I komanda Futbolas (merginos): Jonavos kūno kultūros ir sporto centras Futbolas (vaikinai): Panevėžio futbolo akademija Imtynės: Klaipėdos „Viesulo“ sporto centras Irklavimas: Kauno buriavimo mokyklos „Bangpūtys“ I komanda Krepšinis (merginos): Kauno krepšinio mokyklos „Aisčiai“ II komanda Krepšinis (vaikinai): Kauno krepšinio mokykla „Perkūnas“ Lengvoji atletika: Kauno sporto mokyklos „Viltis“ I komanda Plaukimas: Vilniaus miesto sporto centro I komanda Rankinis (merginos): Klaipėdos „Viesulo“ sporto centras Rankinis (vaikinai): Varėnos sporto centras Stalo tenisas: Vilniaus sporto mokyklos „Tauras“ II komanda Sunkioji atletika: Marijampolės sporto centras „Sūduva“ Šaudymas: Alytaus sporto ir rekreacijos centras Šiuolaikinė penkiakovė: Vilniaus miesto sporto centro I komanda Tenisas: Vilniaus teniso akademija Tinklinis (merginos): Kauno centro sporto mokyklos I komanda Tinklinis (vaikinai): Vilniaus sporto mokyklos „Tauras“ I komanda Tinklinis (paplūdimio): Šiaulių sporto mokykla „Dubysa“ ir Vilniaus sporto mokykla „Tauras“ 2016 m. Lietuvos sporto vilčių žaidynių savivaldybių kompleksinė įskaita I grupė: Vilniaus miestas, Kauno miestas II grupė: Šiaulių miestas, Klaipėdos miestas, Panevėžio miestas III grupė: Vilniaus rajonas, Marijampolės savivaldybė, Kauno rajonas IV grupė: Kaišiadorių rajonas, Jurbarko rajonas, Šiaulių rajonas V grupė: Anykščių rajonas, Akmenės rajonas, Elektrėnų savivaldybė VI grupė: Ignalinos rajonas, Širvintų rajonas, Palangos miestas 2016 m. Lietuvos sporto vilčių žaidynių sportininkų ugdymo centrų kompleksinė įskaita pagal sporto šakas Badmintonas: Klaipėdos badmintono klubas Fechtavimasis: Vilniaus miesto sporto centras Grindų riedulys (merginos): Ignalinos kultūros ir sporto centras Grindų riedulys (vaikinai): Vilniaus rajono sporto mokykla Kiokušin karatė: Klaipėdos sporto klubas „Shodan“ Orientavimosi sportas: Vilniaus miesto sporto centro I komanda Regbis: Šiaulių sporto mokykla „Klevas“ Sambo: Ukmergės sporto centras Sportiniai šokiai: Vilniaus sportinių šokių klubas „Šokių sostinė“ Šaškės: Vilniaus sporto mokyklos „Tauras“ I komanda Šaudymas iš lanko: Alytaus lankininkų klubas „Žaliasis lankas“ Triatlonas: Panevėžio kūno kultūros ir sporto centras Vandensvydis: Kauno plaukimo mokyklos I komanda Žirgų sportas: Anykščių kūno kultūros ir sporto centras Žolės riedulys: Širvintų sporto mokykla Dailusis čiuožimas: Kauno žiemos sporto mokyklos „Baltų ainiai“ I komanda

Iš kairės: LSFS prezidentas R. Kveselaitis, LTOK prezidentė D. Gudzinevičiūtė ir Alytaus atstovai A. Andrušaitis ir V. Gibienė. Alfredo Pliadžio nuotr.

Kokių gavote pamokų ir kokią šių jaunučių sporto žaidynių viziją įsivaizduojate ateityje? Vertinimo procesas LSFS nuolatinis, nes koordinuoti tiek daug sporto šakų – nemenkas iššūkis. Nuolat įvertiname teisingus ar nepasiteisinusius sprendimus ir juos keičiame, ieškome optimalaus varianto, koreguojame taškų skaičiavimo sistemą ir pan. Labai apmaudu, kad negalime žaidynėms planuoti ilgalaikių strategijų, tvirtinti nuostatų ilgesniam laikotarpiui, nes metų pabaigoje niekada nežinome, ar kitais metais žaidynės apskritai vyks. Tol, kol finansavimas žaidynėms gaunamas parašius projektą Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondui, situacija bus ydinga ir ateities vizijos įsivaizdavimas nelabai galimas.

Kauno vicemeras V. Popovas (dešinėje) žaidynių vėliavą perdavė Klaipėdos kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjui S. Paliuliui. Kitąmet uostamiestyje vyks Lietuvos jaunių sporto žaidynių finalinės varžybos.

LSFS generalinė sekretorė A. Vanagienė džiaugėsi rekordais.


10

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Nr. 9

POSŪKIS

KĘSTUTIS SMIRNOVAS vadovaus Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijai. Nuotr. iš asmeninio albumo

PERGALĖS – NE TIK RINGE

K. Smirnovas (stovi dešinėje) su mama, penkiais broliais ir trimis seserimis.

„Seimo nario pažymėjimas – puikus rezultatų įvertinimas. Tai kaip medalis“, – teigia Kęstutis Smirnovas Marytė Marcinkevičiūtė

tarptautinės šios sporto šakos federacijos prezidentas. Tris kadencijas Šakių Lapkričio 3 d. garsiam Lietuvos savivaldybėje dirbęs atletas MMA bušido kovotojui, treneriui, už tvirtus žingsnius žengiant varžybų organizatoriui įteiktas gyvenimo keliu negaili gerų Seimo nario pažymėjimas. žodžių savo tėvams, ypač motinai, pagimdžiusiai ir „Sportiniais terminais kalbant, užauginusiai devynis vaikus. pažymėjimas – kaip čempionato apdovanojimas, pelnyta Kęstuti, kokiame komitete, taurė, medalis. Seimo nario komisijoje norėtumėte dirbti pažymėjimas – tai ypač didelė Seime, kas labiausiai prie širdies? – atsakomybė. Esu išrinktas paklausėme naujojo Seimo nario. vienmandatėje apygardoje, Mano specialybė – pedagogas. Vilkaviškio krašto žmonių 2002 m. baigiau Kūno kultūros pasitikėjimas manimi įpareigoja akademiją, o 2008 m. – Vytauto pateisinti jų lūkesčius“, – teigia Didžiojo universitetą ir įgijau Kęstutis Smirnovas. edukologijos magistro diplomą. Lapkričio 24 d. jis pasiekė dar Todėl natūralu, kad turėčiau vieną politinę aukštumą – buvo dirbti Seimo Švietimo ir mokslo išrinktas Seimo Jaunimo ir sporto komitete, taip pat išreiškiau reikalų komisijos pirmininku. norą darbuotis Jaunimo ir sporto Šalies sporto bendruomenė 40 reikalų komisijoje. metų šakiškį geriausiai žino Iš prigimties esu sportininkas, dėl jo įspūdingų laimėjimų savo pirmąjį diplomą gavau dar kovų ringe – K. Smirnovas yra mokydamasis trečioje klasėje. daugkartinis įvairių kovos menų Augau devynių vaikų šeimoje, Lietuvos čempionas, laimėjo buvau pats jauniausias, o man daugybę aukščiausio lygio dabar – jau 40. Mes, broliai, visi tarptautinių varžybų. sportavome, o sesutės Nijolė ir Jo dėka Lietuvoje įsitvirtino Marytė – nusipelniusios cirko vadinamosios graplingo artistės. imtynės – K. Smirnovas buvo Trys jauniausi broliai Vytautas, ne tik mūsų šalies, bet ir Mindaugas ir aš nuo 1990 m. esame maryte@sportas.info

susieti su kovų menais. Algis buvo svarsčių kilnotojas, o Albinas – sunkiaatletis, sporto meistras, kandidatas į SSRS rinktinę. Šviesaus atminimo mano tėvelis Aloyzas Smirnovas (kitąmet bus 20 metų, kai, būdamas 65-erių, jis paliko šį pasaulį), atlikdamas karinę tarnybą, buvo savigynos imtynių čempionas. Jis mums visuomet sakydavo: būkite visi kartu, tada niekas jūsų nesulaužys, o jeigu po vieną – sulaužys visus. Mes vienas kitą papildydavome. Ir tėvelis, ir mamytė buvo stiprūs žmonės. Sakyčiau, puiki sportininkė buvo mano mamytė Teresė Smirnovienė. Ji mus visus devynis užaugino ir visus leido į mokslus. Kadangi esate sporto žmogus, sakykite, kokių pokyčių iš naujojo Seimo gali tikėtis Lietuvos sportas? Kažkokių perversmų nereikėtų daryti. Puikiai žinau, kad yra parengti Kūno kultūros ir sporto bei Kūno kultūros ir sporto rėmimo įstatymų projektai, su jais susipažinsiu ir kartu su mūsų sporto organizacijomis juos apsvarstysime, diskutuosime. Mūsų rinkiminėje programoje buvo numatyta visą laiką kviestis

nevyriausybinių organizacijų atstovus ir juos išklausyti, diskutuoti. Tie Seimo nariai, kurie dirba kelias kadencijas, yra nutolę nuo esamų reikalų ir gyvena praeitimi. O iš tikrųjų daug kas yra pasikeitę. Tik diskusijose gali gimti tikra tiesa ir geriausias kelias. Turi būti bendras sutarimas. Lietuvos sportas turi dirbti viena kryptimi: kad mūsų šalyje sportininkams būtų gera ir malonu sportuoti. Tik mažas sportininkų būrys gauna Lietuvos tautinio olimpinio komiteto stipendijas, o rezervu niekas nesirūpina, nes nėra lėšų. Sportas daugiausia laikosi entuziastų, atidavusių jam visą savo gyvenimą, dėka. Jie savo mokinius užsiaugina nuo 5–6 metų ir net už savo lėšas vežioja į varžybas. Gerai, kad tokių trenerių dar yra, bet jų lieka vis mažiau. Kol dar yra tokių trenerių, turime ir rezultatų. Jiems turime padėti, o ne palikti likimo valiai. Jus pažįstame kaip puikų kovos menų (kovinė savigyna, dziudo, bušido, džiudžitsu) meistrą. Kur susidomėjote šiomis sporto šakomis?

Šakiuose. Pradėjau nuo lengvosios atletikos, pratybas lankiau iki devintos klasės pas puikų trenerį Vinsą Ulinską. Jis buvo išugdęs daugkartinę Lietuvos čempionę ir rekordininkę ėjikę Sadą EidikytęBukšnienę, ji man buvo didelis pavyzdys. Buvau universalus: šokinėjau į tolį, stumdžiau rutulį, bėgau trumpas distancijas, varžiausi ėjimo take. Tapau Lietuvos jaunučių sportinio ėjimo čempionu. Kovų menų mane mokė vyresnysis brolis Vytautas. Sportinė karjera prasidėjo nuo džiudžitsu ir kobudo. 1995–1996 m., atlikdamas karinę tarnybą Marijampolės „Geležiniame vilke“, susidomėjau kovine savigyna. Tuo metu kariuomenės vadas buvo pasaulio čempionas Česlovas Jezerskas, jis man ir įteikė pirmąjį čempiono diplomą. Ankstesniais metais sportuodavau, bet nebuvau dalyvavęs jokiose varžybose. 1997 m. įstojau į Kūno kultūros akademiją. Tuo metu dirbau pasienio policijoje. Reikėjo mokėti už mokslą, todėl teko užsidirbti. Dirbau ir mokiausi. Kai baigiau tris kursus, pradėjau dirbti Šakių vaikų ir jaunimo


Nr. 9

Tie Seimo nariai, kurie dirba kelias kadencijas, yra nutolę nuo esamų reikalų ir gyvena praeitimi. O iš tikrųjų daug kas yra pasikeitę. Tik diskusijose gali gimti tikra tiesa ir geriausias kelias.

sporto mokykloje, kuri ilgainiui tapo Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centru. Iki šiol čia 17 metų dirbau dziudo treneriu, kol buvau išrinktas į Seimą. Tai buvo mano pirmasis darbas. Mes, broliai, buvome stiprūs, apie mus susibūrė žmonės, kuriuos treniravome. Mindaugas dabar dirba Jurbarko gaisrinėje, turi savo sporto klubą „Pantera“, o Vytautas – Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus kūno kultūros mokytojas, taip pat turi sporto klubą „Ošimas“. Kiti broliai turi savo įmones, nesusijusias su sportu. Kai tapau Seimo nariu, pradėtą darbą Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centre tęsia mano mokiniai. Viena jų – daugkartinė Lietuvos dziudo čempionatų medalininkė Neringa Gudiškytė-Žebrauskienė, baigusi Lietuvos sporto universitetą. Dauguma mano auklėtinių dirba Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijų sistemose. Mes, šakiečiai, rengiame Lietuvos pareigūnus. Įspūdinga jūsų sportinė karjera: 1995–1998 m. – Lietuvos kovinės savigynos čempionas, 1998– 1999 m. – Lietuvos džiudžitsu čempionas, 2000 m. – Lietuvos „Bušido Rings“ absoliutus čempiono diržo laimėtojas, 2004 m. – tarptautinio turnyro „Bušido karalius“ absoliutus nugalėtojas, 2006 m. Europos bušido „Shooto“ profesionalų čempionas ir pasaulio bušido čempionato „Hero’s“ bronzinis prizininkas. Kuri šių pergalių jums pati brangiausia? Tų laimėjimų yra ir daugiau. Pačios svariausios mano pergalės – Europos profesionalų čempiono diržas ir pasaulio bušido čempionato bronzos medalis. Visada malonu prisiminti ir 2000 m., kai tapau pirmuoju Lietuvos bušido čempionu. 2002 m. Japonijoje pavyko laimėti stambų mišrių kovos menų turnyrą. Kai treniravausi kaip profesionalas, salėje praleisdavau po penkias valandas. Kovos menams, ypač bušido, reikalingos visos kovotojo savybės, o ir galvą reikia turėti, bet kurią sekundę būti pasirengusiam priimti sprendimą. Kiekvienas varžovas moka tuos pačius veiksmus, tik

vieni juos pritaiko greičiau, o kiti lėčiau. Visą laiką sakau, kad kovos menai – tai imtynių šachmatai. Mano sportinė karjera 2007 m. nutrūko, nes patekau į avariją ir vos likau gyvas, buvau operuojamas net penkias valandas. Kurį laiką gydžiausi, po to vėl sugrįžau. Atsisveikinimo kova įvyko 2014 m., tada oficialiai išėjau iš profesionalų sporto. Atsirado kitų veiklų, visą laiką dalyvavau įvairiose jaunimo organizacijose, tris kadencijas buvau Šakių rajono savivaldybės tarybos nariu. Rūpinuosi savo įkurtu klubu „Audra“, kurį įsteigiau 1999 metais. 2014 m. įkūriau Lietuvos graplingo federaciją ir jai vadovavau, kol buvau išrinktas į Seimą. Jau suburta mūsų komanda, organizuojame varžybas, Europos ir Baltijos šalių čempionatus, populiariname šią sporto šaką. Lietuvoje jau veikia 37 graplingo sekcijos, 2018 m. Lietuvoje norime surengti pasaulio čempionatą. Savo malonumui dar mėgėjiškai sportuoju. Iš visų dvikovinių sporto šakų labiausiai patinka dziudo. Mūsų centre treniruojasi apie 70 jaunųjų dziudo entuziastų. Šakiuose kovos menai, kaip ir lengvoji atletika, krepšinis, yra labai populiarūs. Dziudo pasirinko ir mano dukra 17 m. Julija. Ji mokosi Panevėžio R. Sargūno sporto gimnazijoje ir šiemet tapo Lietuvos suaugusiųjų čempione. Ar pergalė Seimo rinkimuose Vilkaviškyje prieš premjerą Algirdą Butkevičių – pati svariausia jūsų gyvenime? Politikos srityje – taip. Premjeras – taip pat sporto žmogus, buvęs imtynininkas. Su juo mes dar anksčiau buvome pažįstami: susitikdavome per varžybas, pasisveikindavome, persimesdavome vienu kitu žodeliu. Koks jūsų laisvalaikis? Būnu laimingas, kai galiu pabūti su vaikais ir su jais pasportuoti. Labai mėgstu keliauti. Kai paaugs mažasis sūnelis Jokūbas, kuriam dar nėra nė pusantrų metukų, bandysiu pakeliauti. Lietuvoje yra tiek daug gražių vietų, kur mes nesame buvę. Turiu daug draugų užsienyje, norėčiau ir juos aplankyti.

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Prie Vilniaus „Žalgirio“ vairo antrą sezoną stovintis VALDAS DAMBRAUSKAS neslepia: jis nuolat jaučia spaudimą. Ir tai vadina privilegija.

12p.

11


12

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Nr. 9

TEMA

Šį sezoną „Žalgiris“ laimėjo šalies Supertaurę, dukart triumfavo LFF taurės turnyre ir apgynė Lietuvos čempionų titulą.

TRENERIS NEDIRBA TIK MIEGODAMAS Alfredo Pliadžio nuotr.

Vilniaus „Žalgirio“ treneris Valdas Dambrauskas nuolat jaučia spaudimą. Ir tai jis vadina privilegija

„Žalgiris“ ketvirtą sezoną iš eilės triumfavo A lygos čempionate.

Ingvaras Butautas

Valdas Dambrauskas „Žalgirį“ treniruoja antrus metus. Tai antra suaugusiųjų komanda, kuriai vadovauja šis treneris. Vilniaus „Žalgiris“ vėl laimėjo 39 metų specialistas niekada visus titulus namuose. Lietuvos nebuvo profesionalus futbolo klubų flagmanas nepralaimėjo nė vieno lietuviško futbolininkas, tačiau nuo jaunystės siekė futbolo trenerio turnyro jau keturis sezonus iš eilės. Tiesa, šiemet vilniečių darbo. 2002 m. jis išvyko į Angliją kraitis buvo rekordinis – įgyti trenerio kvalifikaciją šalyje, kurios futbolo mokykla laikoma Supertaurė, dvi Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės ir Lietuvos viena geriausių pasaulyje. Ten jis mokėsi, dirbo vaikų ir jaunimo čempionų aukso medaliai. komandų treneriu įvairiuose Anglijos klubuose, tarp jų ir Kita vertus, Europos čempionų lygos atrankoje trečią kartą iš eilės tokiuose kaip „Manchester žalgiriečiai turnyrą baigė sužaidę United“, Londono „Fulham“. vos du mačus su viena komanda. 2009 m. V. Dambrauskas grįžo į Lietuvą ir treniravo Lietuvos Šiemet jie Vilniuje susitikimą su Kazachstano čempione „Astana“ jaunių, jaunimo rinktines, dirbo baigė lygiosiomis 0:0, o svečiuose tuomečio Lietuvos futbolo klubų lyderio Panevėžio „Ekrano“ pralaimėjo 1:2, lemiamą įvartį vyriausiojo trenerio Valdo praleidę paskutinę rungtynių Urbono asistentu. 2014-aisiais akimirką. 2016-ųjų sezoną „Žalgiris“ pradėjo jis tapo „Ekrano“ vyriausiuoju treneriu. O po to iš Panevėžio pergale Supertaurės mače. Tačiau persikėlė į „Žalgirį“. pirmą sezono pusę turėjo šiokių tokių problemų A lygoje, kur Treneri, įvertinkite šių metų patyręs vieną kitą pralaimėjimą kurį laiką turnyro lentelėje buvo net sezoną, – kreipėmės į V. Dambrauską. trečias. Tai vilniečiams nesutrukdė Kai prieš sezoną dėliojomės laimėti 2015–2016 m. LFF taurę. tikslus, atrodė, kad sezonas A lygoje būsimųjų čempionų bus labai sunkus. Supertaurė, reikalai pasitaisė po to, kai dvi taurės, čempionatas – komandą prieš Čempionų lygos labai nelengva viską laimėti. rungtynes papildė keli nauji Iš tikrųjų lengva nebuvo, bet futbolininkai. Ypač stipriai prie to pavyko tai padaryti. Tačiau prisidėjo atraminis saugas kroatas jeigu vertinčiau sezoną vien per Slavko Blagojevičius ir puolėjas lietuvišką prizmę, manau, tas serbas Andrija Kaludžerovičius. vertinimas būtų neadekvatus. Šis per pusę sezono įmušė Nes „Žalgiris“ viską laimėdavo daugiau įvarčių nei bet kuris kitas Lietuvoje prieš mane, laimės A lygos futbolininkas per visą ir po manęs. Vienintelis tvirtas čempionatą – 20. vertinimo kriterijus gali būti Rudenį laimėjęs dar ir 2016 m. LFF rezultatai Europoje. Galiu sakyti, taurę, A lygos čempionų vardus kad per plauką pasistūmėjome „Žalgiris“ užsitikrino likus trims savo svajonės link, bet tiek pat – turams iki pirmenybių pabaigos. plauko – ir pritrūko. redakcija@sportas.info

A LYGA

„ V. Dambrauskas.

„Aš „Žalgiryje“ spaudimą jaučiu visą laiką. Jaučiu iš klubo vadovų, jaučiu iš gerbėjų. Negali nejausti. Taip, kaip man, ateiti į „Žalgirį“ yra pats sunkiausias būdas. Daug lengviau nueiti į kokią ketvirtą komandą, iškovoti su ja medalį ir visi bus patenkinti, plos tau, sakys – šitas treneris geras.“

Galutinė A lygos turnyro lentelė (vieta, komanda, rungtynės, pergalės, lygiosios, pralaimėjimai, įvarčiai, taškai): 1. Vilniaus „Žalgiris“ 2. Trakų „Trakai“ 3. Marijampolės „Sūduva“ 4. Klaipėdos „Atlantas“ 5. Kauno „Stumbras“ 6. Jonavos „Lietava“ 7. Utenos „Utenis“ 8. „Kauno Žalgiris“ Rimto žaidėjų pastiprinimo sulaukėte tik prieš pat Čempionų lygos atranką. Kodėl tokia komanda nežaidė nuo sezono pradžios? Po pernykštės patirties norėjome visą komandą turėti jau sausį ir visą laiką ją ruošti svarbiausioms rungtynėms. Bet kai per tarpsezonį pasikeičia 10 ar 11 žaidėjų, labai sunku sulipdyti stiprią komandą. Kaip atsirinkti naujus žaidėjus? Žiūrėdamas vaizdo analizę gali pamatyti, kaip futbolininkas žaidžia, jo stipriąsias ir silpnąsias žaidimo ypatybes. Bet ekrane nepamatysi žaidėjo charakterio, asmeninių savybių, chroniškų traumų ar ligų. Čia kaip mašinų turguje – kartais pataikai, kartais ne. Būna, kad mašina iš išorės graži, atrodo, kad jai viskas gerai, bet ji nevažiuoja. Taip ir čia: kažkas neįsilieja į kolektyvą, kažkas nesusigyvena, kažkas nepatenkintas savo vaidmeniu komandoje. Daugybė visokių veiksnių. Žaidėjas, pakeitęs pernai „Žalgiryje“ rungtyniavusį baltarusį Jurijų Kendyšą, nežaidė taip, kaip mes norėjome, turėjo sveikatos bėdų. Ir atraminio

33 33 33 33 33 33 28 28

24 20 17 16 8 8 4 2

4 7 7 8 9 8 4 9

5 6 9 9 16 17 20 17

74:29 55:26 55:41 42:32 43:63 35:58 24:47 23:55

76 67 58 56 33 32 16 15

saugo vietoje buvo tuščia erdvė. Taip pat trūko žaidėjo, kuris stabiliai, reguliariai muštų įvarčius. Būtent per sezoną pamatai silpnąsias vietas, kurias reikėtų pastiprinti, ir tai darai. Sakėte, kad tenka suderinti komandos narių charakterius. Psichologo nei „Žalgiris“, nei kiti Lietuvos klubai neturi. Kas jį pavaduoja? Treneris, klubo vadovai? Gal komandos kapitonas? „Žalgiris“ yra toks klubas, kuriame dirbamas ir ne visą laiką matomas darbas. Klubas turi ambicingų žaidėjų. Tai geri futbolininkai, jau pažaidę keliose šalyse, matę daugiau ir turintys daugiau patirties geruose klubuose, įpratę klube gauti viską, kad patys galėtų susitelkti vien į futbolą. Kuo „Žalgiris“ skiriasi nuo kitų Lietuvos klubų? Tuo, kad čia stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kad žaidėjas galėtų rūpintis tik futbolu, būti laimingas ir jausti malonumą žaisdamas, kiekvieną dieną kažko išmokti ir tapti geresniu žaidėju. Vadovai, gydytojai,


Nr. 9

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Vieną dieną tu statybininkas, kitą – Europos vicečempionas. Tokia kikboksininko VINCO DANISEVIČIAUS istorija treneriai yra tie žmonės, kurie atsakingi už tokią atmosferą. Ir atsakingi už psichologinę žaidėjų būseną. Taip, kada nors Lietuvos klubuose atsiras psichologų, bet dabar jų net ir norėdamas nerasi, nes sporto psichologų Lietuvoje nėra – niekas jų pas mus neruošia. Juk net iš Lietuvos olimpinės rinktinės girdima, kad didžiausia jos problema – sporto psichologo nebuvimas. Pirmą sezono pusę „Žalgiris“ kurį laiką atsiliko nuo varžovų turnyro lentelėje. Ar nejautėte spaudimo, nerimo, kad klubo vadovai gali ieškoti naujo trenerio? Aš „Žalgiryje“ spaudimą jaučiu visą laiką. Jaučiu iš klubo vadovų, jaučiu iš gerbėjų. Negali nejausti. Taip, kaip man, ateiti į „Žalgirį“ yra pats sunkiausias būdas. Daug lengviau nueiti į kokią ketvirtą komandą, iškovoti su ja medalį ir visi bus patenkinti, plos tau, sakys – šitas treneris geras. O atėjęs į tokį klubas, kuris dabar užima geriausią poziciją per visą savo gyvavimo laikotarpį, kai jis laimi tiek titulų iš eilės, supranti, kad gali padaryti tik blogiau. Geriau negali padaryti nieko – viską jie jau laimėjo prieš tau ateinant. Vienintelė vieta, kur gali pasiekti daugiau, yra Europa. Ir neleidžiama nė kartelio suklysti. Kitų klubų treneriai tokią galimybę turi. Todėl spaudimas natūralus. Ir jis niekur niekada nedings. Bet mano vienas direktorius Anglijoje sakydavo: „Jeigu dirbi ir nuolat jauti spaudimą, tai – privilegija.“ Nes šioje srityje, jeigu nėra spaudimo, esi niekam neįdomus. Antroje sezono pusėje „Žalgiris“ vėl tapo visa galva aukštesne komanda už visas kitas. Kažkas pakito varžovų ar paties „Žalgirio“ žaidime? Tada – balandžio, gegužės mėnesiais – mes matėme problemas, supratome, kas yra blogai, kur turime dirbti daugiau, ką reikia sustiprinti. Ir problemas sprendėme. Kaip jau minėjau, teko sustiprinti kai kurias komandos pozicijas: atvažiavo S. Blagojevičius, A. Kaludžerovičius, prieš startą Čempionų lygoje surengėme stovyklą ir viskas stojo į savo vietas. Nusistovėjo komandiniai ryšiai ir viskas pradėjo eitis gerai – per trečią ratą nepraradome nė vieno taško. Kaip sugebate motyvuoti komandą ir save, kai, atrodo, jau nėra ko Lietuvoje siekti, nes viskas pasiekta? Treneriui paprasta motyvuoti save, kai nuolat jauti ne tik išorinį, bet ir vidinį spaudimą. Žaidėjams kitaip. Jie sezono metu į duobes įkrenta, kai jų žaidimas suprastėja, po to vėl pagerėja. Bet „Žalgiris“ – tokia komanda, kurios žaidėjai turi ambicijų ir nori parodyti save. Ir čia jie turi tam gerą platformą. Mes turime apie 15 labiau patyrusių žaidėjų ir kiekvienas svarbus. Kiekvieną jų stengiamės išleisti į aikštę pagal rotaciją, kai jiems nesiseka, bandom atgaivinti ir vėl suteikti galimybę. Ir tie žaidėjai taip pat nori atsidėkoti,

žaisti, laimėti. Rotacijos principu išgauname rezultatą. Be to, kiekvienais metais „Žalgiris“ pasikeičia. O naujas futbolininkas – savaime motyvuotas, nes nori įrodyti, kad jis yra kažko vertas. Kai aplink tave tiek motyvuotų žaidėjų, pats negali stovėti vietoje. Taip, būna akimirkų, pavyzdžiui, kai grįžti į Lietuvos čempionatą po Čempionų lygos, kai būna sunku nusiteikti. Tada porą trejetą rungtynių reikia išgyventi. Bet po to žaidėjai supranta, kad gyvenimas eina į priekį, o jų darbas – žaisti futbolą. Ar turi galimybių „Žalgirio“ antrosios komandos jaunimas įsilieti į pirmąją, kuri nuolat stiprėja dėl vis geresnių žaidėjų, ateinančių iš kitur? Turi. Bet privalo tapti tokiais žaidėjais, kurie būtų stipresni už atvykstančiuosius. Jei mes norime išlaikyti „Žalgirį“, kaip aukšto lygio klubą, kuris viską laimi Lietuvoje, ir turėti galimybę Europoje, tai negalime jaunimui suteikti galimybės dirbtinai. Jie patys turi laimėti pagal visas konkurencijos taisykles. Aš sutinku, kad jiems labai sunku. Kad ir Justui Lasickui. Jis konkuruoja dėl vietos kartu su Vytautu Lukša ir Sauliumi Mikoliūnu. Vienas jų ilgą laiką žaidė rinktinėje, kitas kviečiamas į rinktinę dabar. O J. Lasickui reikia būti geresniam už juos. Juk mes negalime į aikštę leisti žaidėjo vien dėl to, kad jis jaunesnis. Aišku, kai tik yra galimybė, jaunimas gauna galimybę pasirodyti. Reikia jaunimui palinkėti dirbti ir siekti tikslo. Nes tikslas neturėtų būti patekti į „Žalgirį“. Turi būti toks, kad komanda su tavimi aikštėje laimėtų.

Kitais metais A lygoje nebus taikomas legionierių limitas Europos Sąjungos šalių futbolininkams. Kaip vertinate šį sprendimą? „Žalgiriui“ tai į naudą. Kad ir kas ką sakytų, lietuvius žaidėjus, kurie gali sustiprinti „Žalgirį“, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir mes neturime tokių galimybių juos čia prisivilioti, mokėti jiems pakankamas algas. Jie žaidžia geresniuose čempionatuose ir gauna didesnius pinigus. Į Lietuvą dėmesį atkreipia nebent

prieš karjeros pabaigą. O mes į Europos turnyrų grupes norime patekti dabar. Todėl ir ieškome užsienyje tokių žaidėjų, kurie galėtų juos pakeisti. Manau, dėl šio legionierių limito palengvinimo turėsime stipresnę komandą, negu turėjome pernai Šiais laikais klubai taiko šiuolaikines savo žaidėjų, varžovų ir šiemet. analizės technologijas, turi vos ne informacijos apdorojimo centrus. Bet ar nebus kitais metais tokių rungtynių, kai „Žalgirio“ Ar „Žalgiris“ tuo užsiima? sudėtyje nebus nė vieno lietuvio? Negaliu sakyti, kad mes Aš labai tikiuosi, kad taip nebus. esame šios srities lyderiai, Bet garantuoti negaliu. bet stengiamės gauti, naudoti informaciją, nes ji padeda susidaryti vaizdą. Apie savo Kiek valandų per dieną dirba būsimus naujokus gauname „Žalgirio“ treneris? daug ir išsamios vaizdo Nedirba tik tada, kai miega. informacijos. Medicinos srityje Mes dažniausiai treniruojamės bendradarbiaujame su klinikomis, 11 val. dienos. Treneriai stadione su reabilitacijos centrais, tokiais būname jau 10 valandą. Po kaip „Gemma“. treniruotės – aptarimas. Tada Mes nesame „Milan“, kurie turi važiuojame į klubo būstinę, savo laboratoriją, bet labai daug pietaujame. Ir likusi dienos dalis dirbame su analizėmis. Dėl būna skirta darbui, susitikimams, varžovų – tai aš esu peržiūrėjęs individualiems pokalbiams, kokius 90 proc. A lygos susirinkimams, analizei. Labai rungtynių. Iš tų duomenų, kiek dažnai iš būstinės išeinu jų pernai turėjome apie švedų paskutinis. Buvo net užrakinę „Malmo“, būtų galima labai storą mane, nematydami, kad ten dar knygą parašyti... Aš pats skridau, sėdžiu. O kai grįžti namo, tai žiūrėjau jų rungtynes. Šiemet dar su kažkuo pakalbėti reikia, darėme keliais procentais mažiau. paskambinti, peržiūrėti kokį nors Dėl to, kad patys norėjome žaisti vaizdo įrašą. Bet neįsivaizduoju, drąsiau ir geriau, mažiau dėmesio kad galėčiau dirbti ką nors kita, kreipėme į varžovus, daugiau man tai didžiausias malonumas. koncentravomės į save. Po Būna, aišku, minčių – sunku, ar pernykštės nesėkmės su „Malmo“ aš galiu... Bet juk supranti, kad mes analizavome, aiškindamiesi, nieko kito nemoki ir nenori dirbti. kodėl mums nepavyko. Ir viena Todėl, vėl nuvažiavęs į treniruotę išvadų buvo, kad privalome ir pamatęs žaidėjus, pagalvoji, būti drąsesni. Nors ir apie kad tai – didžiausia laimė. klubą „Astana“ žinojome viską. Ar yra „Žalgiryje“ koks nors Žaidėjams paruošėme vaizdo darbo pasidalijimas tarp trenerio, analizę iš devynerių pastarųjų asistentų, sporto direktoriaus? klubo rungtynių.

Suprantama. Sporto direktorius formuoja komandą, ieško žaidėjų, juos stebi, su jais bendrauja. Vartininkų treneris užsiima vartininkais. Andrius Skerla šiemet dar dirbo ir su B komanda – jam teko nežmoniškas krūvis, dvigubai daugiau rungtynių. Rolandas Džiaukštas analizavo varžovus, savus žaidėjus, rinko statistinius duomenis, ruošė futbolininkus standartinėms situacijoms. Sako, kad „Žalgirį“ galėtų treniruoti ir prekybos centro pardavėjas. Aš tuo abejoju.

13

15p.

gyvena... Turiu tokią šeimą, kuri, ačiū Dievui, palaiko mane ir patys labai jaudinasi ir dėl komandos, ir dėl manęs. Mano žmonai Ingridai – 40 metų. Ji dirba draudimo bendrovėje. Mane visada ir visur palaiko. Jaunesniajam sūnui Midui – 10 metų, vyresnėliui Lukui – 12. Abu eina į mokyklą. Futbolo nelanko? Žaidėjai jie, ko gero, nebus. Na, nebent gal treneriai. Jaunėlis lanko futbolą. Bet tik dėl to, kad jam smagu ir patinka. „Žalgirio“ gerbėjai kasmet turi progų švęsti.

Kas ieško futbolininkų užsienyje, žemesnėse Lietuvos lygose, futbolo mokyklose? Aš nežinau, ar yra toks žaidėjas Europoje, kurio nežinotų mūsų sporto direktorius Mindaugas Nikoličius. Ar klubo, kuriame tas žaidėjas pastarąsias rungtynes sužaidė, kuris jų laisvas, kurio sutartis baigiasi ir panašiai. Tai, matyt, vienintelis žmogus Lietuvoje, dirbantis daugiau negu aš... Jis gyvena vien tik futbolu ir viską apie jį žino. O Lietuvoje vargu ar yra toks žaidėjas, kurio nežinočiau. Žinome ne vien tuos žaidėjus, kurie žaidžia A lygoje ar pirmojoje. Stengiamės nepraleisti ir U-19 pirmenybių rungtynių. Pridėjus dar su jaunimu dirbantį A. Skerlą, galima sakyti, kad visus perspektyvesnius Lietuvos futbolininkus matome ir žinome.

O pačiam jums pavyksta kada pažaisti futbolą? Iki 28 metų futbolą žaisdavau kiekvieną dieną. Suprantama, kaip mėgėjas. Bet kai rimčiau pradėjau dirbti, lyg ir laiko nėra tam. Būna, kad kur stovyklose pažaidžiam su treneriais – tada jaučiu malonumą. Bet labai didelio potraukio nėra. Labiau mėgstu bėgioti, pažaisti tenisą ar skvošą (sieninį). Kai dirbau Panevėžyje, dalyvaudavau įvairiuose bėgimuose, įveikdavau ir pusmaratonius. Tada ir šachmatais žaisdavau, prieš porą metų dalyvavau Lietuvos greitųjų šachmatų čempionate. Bet persikėlęs į Vilnių tam laiko neturiu.

Trenerio profesija yra tokia, kai niekada negali žinoti, ar liksi savo vietoje po mėnesio. Kiek dar galioja jūsų sutartis su „Žalgiriu“? Ar turite pasiūlymų Iš kur semiatės treniravimo žinių? iš kitų klubų? Vargu, ar gali būti kokių nors Iš kur tik galiu. Ką bedaryčiau, visada mąstau, kaip tai pritaikyti pasiūlymų iš kitų Lietuvos klubų, kai dirbi „Žalgiryje“. O sutartis futbolui. Nesvarbu, ar žiūriu galioja dar metus. Ar išdirbsiu, ar kito sporto rungtynes, ar kino neišdirbsiu tų metų, pamatysime. filmą. Ir atostogas planuoju, Pats suprantu, kad mano darbe primesdamas – ką pamatysiu nuvažiavęs, kokį klubą galėsiu garantijų mažai. Juk trenerio apžiūrėti, kokią jo treniruotę darbe – trys pralaimėjimai iš pamatyti. Kai tame verdi, eilės ir nesvarbu, kas buvo prieš kiekviena diena būna skirta tai. Bet aš nesistengiu taip toli tobulėti. Darbas man jau galvoti. Šiuo metu gyvenu gerai, susijungė su hobiu ir tapo mėgaujuosi tuo, ką darau, dirbu gyvenimo būdu. Kiti treneriai geriausiame klube, kurio rezultatai sako, kad grįžę namo atsijungia šiuo metu – geriausi. Ir žinau tiek, ir skiria dėmesį tik šeimai. Man kad kaip bebūtų, išeidamas iš taip nepavyksta. Aš visą laiką klubo treneris yra geresnis negu esu su futbolu. ateidamas į jį. Ir dabar – net niekur neišėjęs, bet dvejus metus išdirbęs Kaip šeimos nariai su tuo taikosi? „Žalgiryje“ aš esu geresnis, nei Na, tai ir šeima futbolu buvau čia ateidamas.


14

LIETUVOS SPORTO LAIKRAÅ TIS

Nr. 9


Nr. 9

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

VINCAS DANISEVIČIUS Europos čempionato sidabrą iškovojo Slovėnijoje vykusiose varžybose. Jose dalyvavo 523 sportininkai iš 40 valstybių.

15

SPORTUOJAM

RINGE – KOVA SU PATYČIOMIS Vieną dieną tu statybininkas, kitą – Europos vicečempionas. Tokia kikboksininko Vinco Danisevičiaus istorija

Mariaus Naruševičiaus nuotr.

Marius Naruševičius mariusn@sportas.info 35-erių Vincas Danisevičius į treniruotes atėjo tik sulaukęs 33 metų. „Vincukas turi sunkią ranką, tvirtą galvą ir didelę širdį“, – apie V. Danisevičių kalba kikbokso treneris Vytautas Kislauskas. Vilniaus klube „Fighters gym“ besidarbuojantis specialistas pasakoja ne tik apie kikbokso treniruotes, bet ir neigia mitus, kad sporto klubuose auginami chuliganai. „Kovos menų sporto klubai nebeaugina banditų, net jei anksčiau ir augindavo. Galėčiau pateikti atvirkštinį pavyzdį. Pas mus beveik pusantrų metų sportuoja vienas vyrukas. Paskui jį vis dar velkasi daugybė teismo posėdžių, kuriuose jis kaltinamas dėl muštynių ir panašių dalykų. Nuo to laiko, kai pradėjo sportuoti, pasibaigė visos tos nesąmonės – žmogus išsilieja ant bokso kriaušės, o ne ant aplinkinių žmonių ir iš salės išeina su šypsena“, – pasakoja V. Kislauskas. Ir vaikai, ir verslininkai Kikbokso treniruotes renkasi paties įvairiausio amžiaus žmonės. Patys mažiausi kikboksininkai sportuoti pradeda dar nuo šešerių. Tiesa, tokių Lietuvoje tėra keli, o tokio amžiaus kovotojams negalima leisti didelio fizinio krūvio, kilnoti sunkumų. Jie daugiau dėmesio skiria koordinacijai, greičiui ir technikai lavinti. Amžiaus lubų, pasak trenerio V. Kislausko, šioje sporto šakoje nėra: „Yra tokių, kurie sportuoti pradeda jau įžengę į penktą dešimtį. Svarbiausia, kad būtų noro, treniruotis leistų kūnas ir širdis.“ Kaip ir daugumos sporto šakų, kikbokso treniruotes dažniausiai renkasi moksleiviai ir studentai. Tiesa, yra atskiros grupės, skirtos suaugusiesiems, kurie nesiekia sportinių aukštumų, o treniruojasi savo malonumui. „Yra rytinės grupės – mes jas vadiname verslininkų. Į jas susirenka suaugę dirbantys žmonės, turintys daugybę minčių, problemų darbuose ir pan. Jie čia atsidaužo, pasportuoja ir išeina geros nuotaikos. Sportuodami žmonės spėja apmąstyti savo darbus, o jų rutina persimeta į kitą lygį. Be kita ko, didėja ir darbo produktyvumas, apie tai ne kartą teko išgirsti iš savo sportininkų“, – sporto klubų kasdienybę apibūdina V. Kislauskas.

Treneris V. Kislauskas.

su patyčiomis. Čia jie ne tik susiranda naujų draugų, bet ir išmoksta apsiginti. Tėvai dėl to labai laimingi“, – pasakoja V. Kislauskas. Treniruotės, kurioje lankėmės, metu vaikai visąlaik tarpusavyje bendravo. Treneris Vytautas jiems – kaip vyresnis draugas, negailintis nei patarimų, nei juokų, o su savo auklėtiniais ryšį palaikantis ir socialiniuose tinkluose.

Kikboksas – visiems Jeigu atrodo, kad kikboksas skirtas tik vyrams – klystate. V. Kislauskas pasakoja, kad merginų treniruotėse tikrai netrūksta: „Vien mūsų sporto klube sportuoja per 20 panelių. Jos ateina, ir, kad ir kaip būtų keista, labiau skriaudžia vaikinus negu vaikinai merginas. Panelės stovėdamos iš visų jėgų vanoja ir kiečiausius sportininkus, o jie bijo stipriau suduoti – tikri džentelmenai (juokiasi).“ Kikbokso treniruotės vyksta labai įvairiai. Viskas priklauso nuo sportuojančiojo poreikių. „Profesionalų sportas skirstomas į ciklus – įprastus, varžybinius ir parengiamuosius. Visiems skirtos treniruotės dažniausiai vyksta taip: būtinai darome apšilimą, tada tempimo pratimus. Po to tobuliname techniką, imituojame kovos elementus. Užuovėją randa klube Vėliau atliekami pratimai kūnui Dauguma į kikbokso treniruotes lavinti, ištvermei. Kartais labai atėjusių žmonių sportuoja savo daug dėmesio skiriame būtent malonumui. „Jei kalbėtume ištvermei, nes kovojant ji labai apie vaikus, tai pas mus ateina svarbi“, – teigia V. Kislauskas. vaikai, kurie mokyklose susiduria Treneris įsitikinęs, kad Lietuvoje

„Nieko nėra neįmanoma – truputėlis darbo, užsispyrimo, sėkmės – ir gali tapti Europos vicečempionu.“ VYTAUTAS KISLAUSKAS

Europos vicečempionas V. Danisevičius. kikboksas dar nėra pažengęs tiek, kiek galėtų būti. Kaip pavyzdį specialistas pateikia treniruočių tvarką: „Visame pasaulyje pradedantiesiems sportuoti galioja tvarka, kurią reikėtų įvesti ir pas mus: pirmus metus žmogus dalyvauja bendro sveikatingumo grupėje, vėliau kelerius metus – naujokų grupėje. Na, o Lietuvoje po pusmečio treniruočių kai kurie įsigudrina save vadinti profesionalais...“ Sportininkas turi subręsti Klubo „Fighters gym“ auklėtiniai renkasi ilgąjį kelią, o per jį turi laiko pamąstyti, ko nori iš kikbokso. „Tik supratęs, kad šitas sportas tau, gali pasiekti aukštų rezultatų. Būtent dėl to mes neverčiame vaikų „sparinguotis“ – treniruočių metu kautis iš visų jėgų. Anksčiau būdavo taip, kad žmogus ateidavo į klubą ir jį iškart ruošdavo kaip

profesionalų sportininką. Ateis laikas, užsimanys – tada ir kalbėsime apie rimtą darbą. Kaip ir Vincukas – sulaukė 33-ejų, sumanė, kad nori rimtai kovoti, ir štai – puikūs rezultatai. Žmogus turi subręsti – kikboksas nėra toks agresyvus sportas, kur reikėtų ką nors versti sportuoti“, – įsitikinęs V. Kislauskas. Tiesa, tokių atvejų kaip V. Danisevičiaus, pasitaiko. Trenerio V. Kislausko teigimu, labai aukšto lygio kikbokso mokyklą turi Rusija ir Baltarusija. „Sankt Peterburge yra žmogus, vadinamas „motyvatoriumi“, jis sportuoti pradėjo tik 41 metų ir pasiekė labai aukštų rezultatų. Tikimės, kad atėjus Vincukui tokių pavyzdžių ir Lietuvoje bus daugiau. V. Danisevičius – labai tvirtas atletas, į kikboksą įdėjęs visą širdį. Galima rinktis skirtingus kelius, kaip siekti aukščiausio lygio – per taktiką, techniką, jėgą – kiekvienas žmogus yra asmenybė. Vienas greitesnis, kitas – ištvermingesnis ar stipresnis. Trenerių darbas yra atrasti ir suderinti tas savybes. Vincui tai pavyko labai sėkmingai. „Nieko nėra neįmanoma – truputėlis darbo, užsispyrimo, sėkmės – ir gali tapti Europos vicečempionu“, – neabejoja V. Kislauskas. „Status Unifight“ klubo atstovas V. Danisevičius Europos čempionato sidabrą iškovojo Slovėnijoje vykusiose varžybose. Čempionate dalyvavo 523 sportininkai iš 40 valstybių.


Nr. Nr. 9

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

2016 m. Europos čempionate auksą iškovojo SIMONA KRUPECKAITĖ ir AUŠRINĖ TREBAITĖ.

17

IŠ ARTI

TREKE – ATGIMIMO NUOTAIKOS Marytė Marcinkevičiūtė maryte@sportas.info

A. Jakimavičius.

S. Krupeckaitė ir D. Leopoldas.

Lietuvos dviračių treko meistrai pradeda naują olimpinį ketverių metų ciklą. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės jiems didelio džiaugsmo nesuteikė. Olimpiniame treke rungtyniavo vienintelė sprinterė Simona Krupeckaitė, o tempo rungčių atstovės į olimpiadą nepateko. Naują olimpinį ciklą trekininkai pradeda gerai nusiteikę. Spalį Prancūzijoje vykusiame Europos čempionate net tris medalius iškovojo 33 metų S. Krupeckaitė. Ji triumfavo asmeninėse sprinto lenktynėse, taip pat pelnė keirino rungties bronzą ir kartu su 20 metų Migle Marozaite – komandų sprinto. Skrečo rungties Europos čempione tapo 28 metų Aušrinė Trebaitė. Didžiojoje Britanijoje vykusiame pirmajame Pasaulio taurės etape S. Krupeckaitė laimėjo du aukso medalius. Ji buvo greičiausia sprinto ir keirino lenktynėse. Vyrų keirino rungtyje sidabro medalį iškovojo 21 metų Vasilijus Lendelis. Po sėkmingo pasirodymo pirmajame Pasaulio taurės etape S. Krupeckaitė pakilo į pirmąją vietą planetos sprinto reitinge. Antrajame Pasaulio taurės etape Nyderlanduose lietuviai medalių neiškovojo, o aukščiausiai pakilo penktąją vietą keirino varžybose užėmęs V. Lendelis. Dabar Lietuvos dviratininkai kone kiekvieną savaitgalį dalyvauja pasaulio reitingo turnyruose ir siekia surinkti kuo daugiau taškų, norėdami patekti į kitų metų planetos čempionatą. Šiandien mūsų pašnekovai – du Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneriai: sprinterius rengiantis Dmitrijus Leopoldas ir tempo rungčių specialistas Antanas Jakimavičius.

A. Trebaitė.

„Lietuvos dviračių sporte trekas niekada nebuvo žlugęs. Nors ir vyksta dviratininkių kaita, medalių iškovojame kiekvienais metais. Tik anksčiau jų buvo mažiau, o šiemet padaugėjo.“

sportas vien olimpiada nesibaigia. Europos čempione tapo A. Trebaitė. Dabar tempo rungčių komandoje vyksta kartų kaita: vyresnės dviratininkės palieka sportą, o jų vietą užima jaunosios atletės. Pasaulio jaunių rekordą 2 km asmeninėse persekiojimo lenktynėse pagerino 18-metė Olivija Baleišytė, tapusi Europos jaunių čempione ir vicečempione. Ar galite teigti, kad prasidėjo Lietuvos dviračių treko atgimimas? D. Leopoldas: Sunku pasakyti. Užaugo ir subrendo mano treniruojami sprinteriai. Jiems buvo 16–17 metų, kai kartu pradėjome dirbti. Iki manęs sprinto Lietuvoje neegzistavo. Dabar sprintas rado savo kelią, auga ir tobulėja talentingi sportininkai, pasiekia vis geresnių rezultatų. A. Jakimavičius: Lietuvos dviračių sporte trekas niekada nebuvo žlugęs. Nors ir vyksta dviratininkių kaita, medalių iškovojame kiekvienais metais. Tik anksčiau jų buvo mažiau, o šiemet padaugėjo.

M. Marozaitė ir V. Lendelis.

keturi sprinteriai: S. Krupeckaitė, M. Marozaitė, V. Lendelis ir S. Jonauskas. Manęs daug kas klausia, kodėl tiek mažai, nėra pamainos. Atsakau: jei Panevėžyje yra sporto gimnazija, tai ji ir turi rūpintis pamaina. A. Jakimavičius: Šiais laikais Kaip vertinate šiuos metus? – į dviračių sportą ypač sunku paklausėme trenerių. prikalbinti jaunimą. Naujų D. Leopoldas: Metų negalėčiau sportininkių paieškai, patikrai, pavadinti labai sėkmingais, nes joms apgyvendinti bendrabutyje per Rio de Žaneiro olimpines daug padeda miesto Kūno žaidynes nepelnėme medalių, nors S. Krupeckaitė ir užėmė gana kultūros ir sporto centras, Ar šiais laikais sunku prikalbinti vadovaujamas Sauliaus Raziūno. aukštas vietas (7-ąją sprinto ir Kai atsivežame dviratininkes 12-ąją keirino varžybose – aut. past.). dviratininkus lankyti dviračių patikrai, jas tomis dienomis patys Labai džiaugiuosi, kad pirmą pratybas, kur jų ieškote ir kur maitiname, trenerės gamina sykį Lietuvos dviračių treko Panevėžyje apgyvendinate? maisto, sumokama už nakvynę D. Leopoldas: Sportininkai, istorijoje per Pasaulio taurės norintys pasukti į sprintą, patys bendrabutyje. Pasisekė suburti varžybas turėjome visą sprinto neblogą merginų tempo rungčių varžybų kvotą. pasiprašo. Juos išbandome. grupę, su kuria, be manęs, dar Sporto gimnazijoje jaunimui Įvairiose rungtyse varžėsi dirba treneriai Solveiga Baleišytė, suteikiamas maitinimas, o mes S. Krupeckaitė, V. Lendelis, Eglė Zablockytė ir Aleksandras Svajūnas Jonauskas ir to pasiūlyti negalime. Tačiau M. Marozaitė. Šie mano auklėtiniai kai sportininkai baigia mokslus, Mitunevičius. Raimundo Sargūno Sporto patenka į geriausiųjų pasaulio lieka niekam nereikalingi. Štai gimnaziją šiuo metu lanko treko meistrų 30-ukus. Man tai – S. Jonauskas tapo pasaulio 12 dviratininkių. Čia jos yra pats geriausias rezultatas šiemet. jaunių čempionu, bet jam A. Jakimavičius: Metai buvo nepriklauso valstybės stipendija. pamaitintos, turi kur gyventi, gauna sportinės aprangos. Tačiau nei blogi, nei labai džiugūs. Jis ir toliau sportuoja, bet nieko negauna, yra „bedarbis“, neturi problemų dar yra nemažai. Blogai tai, kad tempo rungčių dviratininkių nebuvo Rio jokių socialinių garantijų. Šiuo Bet svarbiausia, kad sporto olimpinėse žaidynėse. Tačiau metu mano grupėje treniruojasi gimnazijos vadovybė stengiasi

Alfredo Pliadžio, Marytės Marcinkevičiūtės, Tomo Gaubio nuotr.

Lietuvos rinktinės treneriai Dmitrijus Leopoldas ir Antanas Jakimavičius su viltimi žvelgia į naują olimpinį ciklą

ANTANAS JAKIMAVIČIUS prasideda atrankos varžybos. Tik gruodžio viduryje bus galima išvažiuoti kur nors pailsėti. Gana aukštą vietą pasaulio reitinge užima V. Lendelis, nematau problemų, kad pirmą kartą Lietuvos dviračių treko istorijoje jis, lietuvis sprinteris vyras, patektų į pasaulio čempionatą, Prasidėjo Tokijo olimpinių kuris balandį vyks Honkonge. žaidynių keturmetis, su A. Jakimavičius: Prasidėjus kokiomis viltimis jį pradedate? D. Leopoldas: Labai norėčiau, naujam olimpiniam ciklui, didelių problemų nėra. Per ketverius kad į Tokijo olimpines žaidynes patektų du sprinteriai: viena metus jų turėtų atsirasti savaime. moteris ir vienas vyras. Į Rio Kiek dirbu treneriu, visą laiką jas beveik pateko V. Lendelis, tai gal padeda spręsti Kūno kultūros ir šį kartą pavyks. sporto departamentas, Lietuvos Šiemet gruodžio ir sausio tautinis olimpinis komitetas. mėnesiais treniruosimės Tikiuosi, kad taip bus ir dabar. Sezonas baigėsi, sezonas Kroatijoje, kur geros sąlygos, prasideda. Gaila, kad nuo o ir susisiekimas su kitomis pasaulio valstybėmis geresnis nei gruodžio 7 d. mums užsidaro Lietuvoje. Dabar, kai vėsta orai, dviračių treko durys, nes prasideda įvairūs naujametiniai namie plentuose jau negalime treniruotis, o į treką nuo gruodžio renginiai. Esame priversti sukti galvas, kur treniruotis. Dabar pradžios nepateksime. Lieka dalyvausime pasaulio dviračių tik važiuoti ten, kur šilčiau ir treko reitingo varžybose. mažiau papildomų išlaidų. Mes visi, kaip ir kiti paprasti žmonės, Gruodžio 2–3 d. laukia startai Šveicarijoje, o gruodžio skaičiuojame pinigėlius. viduryje – Portugalijoje. Išvykti Kovą praleisime Kolumbijoje. į pasaulio reitingo varžybas Prasideda tikras varžybų mums daug padeda Lietuvos maratonas – kone kiekvieną olimpinis sporto centras. savaitgalį rungtyniausime, nes padėti treneriams dirbti ir po truputį sprendžia susidariusias problemas. Mūsų santykiai su gimnazijos kolektyvu, kuriam vadovauja direktorė Jūratė Pauliukienė, darosi šiltesni ir supratingesni.


18

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Nr. 9

KKSD.LT

Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento naujienos

buvo įsteigtas 2014 metais. Pirmuoju jo laureatu tapo krepšininkas Arvydas Sabonis. 2015 m. „Sporto garbės žvaigžde“ buvo apdovanoti sportinių šokių Lietuvoje pradininkai Jūratė ir Česlovas Norvaišos bei krepšininkas Modestas Paulauskas. V. Adamkus ir E. Urbanavičius taip pat aptarė šalies sporto aktualijas. „Prezidentas puikiai žino situaciją, mato problemas ir labai tiksliai jas identifikuoja. Didžiausias, mūsų nuomone, rūpestis – bendro fizinio aktyvumo stoka. Ir blogiausia, kad mūsų švietimo sistema nelinkusi keistis“, – pokalbį su Prezidentu prisiminė E. Urbanavičius. Kadenciją baigęs Prezidentas po vizito KKSD rengėsi eiti į plaukimo baseiną. „Sustiprėjus sveikatai Prezidentui vėl leidžiama plaukioti. Tik V. Adamkus sakė, kad nuplaukus tam tikrą atstumą, nors ir jėgų netrūksta, jam tenka išlipti, kad būtų pamatuotas pulsas ir kraujospūdis. Po to vėl leidžiama plaukti“, – pasakojo KKSD vadovas.

UŽ SĖKMĘ ARENOSE – ĮVERTINIMAS U

V. Adamkus ir E. Urbanavičius.

TTRADICINIS TURNYRAS Apdovanojimo akimirka.

Tomo Gaubio nuotr.

Lapkričio 18 d. Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD) Prezidentui Valdui Adamkui už viso gyvenimo nuopelnus buvo įteikta „Sporto garbės žvaigždė“. Apdovanojimą neseniai 90-ąjį gimtadienį atšventusiam V. Adamkui įteikė KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius. Po renginio E. Urbanavičius teigė, kad jam buvo didelė garbė svarbiausią KKSD apdovanojimą įteikti Prezidentui V. Adamkui: „Neturiu nė mažiausios abejonės, kad V. Adamkus vertas šio apdovanojimo kaip niekas kitas. Jaunystėje sportavęs pats, vėliau jis būrė išeivijos sporto organizacijas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Prezidentas buvo aktyvus šalies olimpinio judėjimo narys. Jo nuopelnus sportui ir valstybei galima būtų vardyti dar ilgai. Todėl šiandien aš labai džiaugiuosi galimybe įteikti „Sporto garbės žvaigždės“ apdovanojimą šiam iškiliam žmogui“, – sakė E. Urbanavičius. „Sporto garbės žvaigždės“ apdovanojimas

Renato Mizero nuotr.

PREZIDENTUI – IŠSKIRTINIS APDOVANOJIMAS

Imtynininkų apdovanojimas. Vilniuje trečią kartą surengtas Lietuvos rankinio patriarcho Janio Grinbergo atminimo turnyras. Varžybose dalyvavo 14 merginų ir vaikinų rinktinių iš septynių šalių. Kovos vyko dviejose amžiaus grupėse. Iš viso sužaista 20 rungtynių. Varžybas stebėjęs ir jų nugalėtojus apdovanojęs Edis Urbanavičius atkreipė dėmesį, kad tai vienintelis tokio aukšto lygio tarptautinis rankinio turnyras Lietuvoje. Džiugu, kad kasmet į jį susirenka vis stipresnės komandos. Jaunieji Lietuvos rankininkai turi puikią galimybę palyginti savo meistriškumą jau ne tik su gretimų šalių komandomis. J. Grinbergas – vienas Lietuvos rankinio pradininkų, rankinio ir krepšinio treneris, teisėjas, sporto darbuotojas, oficialus Tarptautinės rankinio federacijos atstovas olimpinėse žaidynėse Miunchene, Monrealyje, Maskvoje, Los Andžele, Seule, Barselonoje, Atlantoje ir Sidnėjuje, buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generalinis sekretorius. Jis buvo vadinamas Lietuvos rankinio tėvu. Šaškininkų apdovanojimas.

Renato Mizero nuotr.

ĮĮVERTINO DARBUS

Kurčiųjų apdovanojimas. Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD) pratęsta tradicija apdovanoti tarptautinėse varžybose gerai pasirodžiusius sportininkus ir jų trenerius. Lapkritį apdovanoti imtynininkai, šaškių žaidėjai, kurtieji sportininkai. Apdovanotųjų sąrašą rasite „kksd.lt“.

Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius Edis Urbanavičius 65 metų sukakties proga suteikė Nusipelniusio Lietuvos Respublikos sporto darbuotojo vardą ilgamečiam departamento darbuotojui, sporto organizatoriui Liudvikui Skrobockiui.

A APTARĖ PLĖTRĄ Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD) surengtas pasitarimas neįgaliųjų sporto Lietuvoje strategijos klausimais. Susitikime, kuriame dalyvavo valstybės institucijų ir neįgaliųjų sporto organizacijų atstovai, buvo aptarti neįgaliųjų sportininkų pasirengimo, žmonių su negalia sporto organizacijų programų finansavimo, infrastruktūros plėtros ir sporto bazių pritaikymo neįgaliems sportininkams klausimai. „Reikia pripažinti, kad pačios neįgaliųjų sporto organizacijos Lietuvoje kol kas nėra stiprios. Reta kuri jų turi aiškią ilgalaikę veiklos strategiją. Džiaugiuosi, kad mums pavyko sutarti, kad šios organizacijos, mums padedant, pradės rengti tokius dokumentus, o visi kartu mes imsimės ir bendros neįgaliųjų sporto strategijos“, – aiškina KKSD vadovas Edis Urbanavičius. Susitikimo dalyviai taip pat sutarė, kad neįgaliųjų sporto organizacijos iki lapkričio vidurio pateiks siūlymus dėl neįgaliųjų sporto finansavimo modelio pokyčių. Kol kas neįgaliųjų sportas yra finansuojamas KKSD ir Neįgaliųjų reikalų departamento lėšomis. Vis dėlto susitikimo dalyviai pritarė minčiai, kad ilgainiui neįgaliųjų kūno kultūros ir sporto programų bei projektų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis šaltinis turėtų likti vienas – Kūno kultūros ir sporto departamentui skirti asignavimai: valstybės biudžeto lėšos neįgaliųjų sporto plėtojimo programoms finansuoti ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas – neįgaliųjų kūno kultūros projektams įgyvendinti. Neįgaliųjų sportui kasmet galėtų būti skiriama ne mažiau nei 10 proc. fondo lėšų, o neįgaliųjų sporto organizacijų atstovas turi būti deleguotas į fondo tarybą. Susitikime dalyvavo KKSD, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, taip pat Lietuvos aklųjų sporto federacijos, Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto, Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos, Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto, Lietuvos parolimpinio komiteto vadovai.


Nr. Nr. 9

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

ALEKSAS MAKULAVIČIUS nišą krepšiniui rado net Veliučionių specialiojoje profesinėje mokykloje.

SUKAKTIS

Ingvaras Butautas redakcija@sportas.info Lapkričio 24 d. 80-metį šventęs dabartinis Regionų krepšinio lygos (RKL) direktorius Aleksas Makulavičius per savo gyvenimą yra pakeitęs daug darbų. 1961 m. baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, jis dirbo tai sportinį, tai pedagoginį darbą. Tačiau dar vaikystėje pamėgta sporto šaka lydėjo beveik visą gyvenimą.

sportavau nuo vidurinės mokyklos laikų, greitai bėgiojau, būdamas studentas lankiau ir lengvąją atletiką. Žiemą – slidinėjimą. Krepšinį man teko žaisti paslapčia nuo lengvosios atletikos trenerio, nes jis buvo įsitikinęs, kad šis žaidimas gadina lengvaatlečio žingsnį“, – pasakoja A. Makulavičius.

Sportas padėjo auklėti Iš karto po universiteto A. Makulavičių išsiuntė į Kėdainius dirbti šio miesto sporto mokyklos mokymo dalies vedėju „Tiesa, garsus krepšininkas ar ir krepšinio treneriu: „Buvau garsus treneris niekada nebuvau. subūręs ir treniravau Kėdainių Ir labiau esu žinomas kaip moterų krepšinio rinktinę.“ krepšinio organizatorius, o kurį laiką – ir teisėjas“, – sako jubiliatas. Tiesa, Kėdainiuose jis ilgai neužtruko. Po metų iš ten persikėlė į Anykščius. Anot Labiausiai traukė krepšinis „Krepšinis prasidėjo nuo Alytaus paties A. Makulavičiaus, – dėl šeimos padėties. Gavo skyrimą rajono Butrimonių vidurinės mokyklos. Ten buvo neblogų į Kunigiškių aštuonmetę krepšininkų. Vasarą mes mokyklą direktoriauti, vėliau žaisdavome lauko aikštelėje, tapo Anykščių švietimo nes mokyklos sporto salė buvo skyriaus vedėju. Iš Anykščių kelias pedagogą vedė atgal į labai maža. Ir išbūdavome toje aikštelėje nuo ryto iki vakaro. Dar Vilnių: iš pradžių dirbo miesto mokykloje žaidėme stalo tenisą, vaikų ir jaunių sporto mokyklos bėgiojau ilgus nuotolius ir net direktoriaus pavaduotoju, vėliau – 33-iosios profesinės buvau geriausias Dzūkijoje. Bet mokyklos direktoriaus labiausiai traukė krepšinis“, – prisimena A. Makulavičius. pavaduotoju, dar vėliau – Jau mokykloje pasireiškė jo, kaip Veliučionių specialiosios sporto organizatoriaus, gabumai. profesinės mokyklos Jaunuolis buvo vidurinės direktoriumi. mokyklos sporto komiteto Dirbdamas visus šiuos darbus pirmininkas. A. Makulavičius rasdavo nišą Baigęs vidurinę, A. Makulavičius krepšiniui: treniruoti, rengti bandė stoti į tuometį Kūno varžybas, pačiam kartais sužaisti. kultūros institutą Kaune. „Išdirbau Veliučionyse dešimtį „Sutrukdė netinkamas metų. Su 14–18 metų paaugliais, kraujospūdis. Įstojau į tuometį kurie jau buvo padarę kokį nors Vilniaus pedagoginį institutą, nusikaltimą. Ir tikrai jie buvo į fizinio auklėjimo ir žmogaus sunkiai auklėjami. Bet krepšinis anatomijos specialybę. Kadangi padėjo man tai daryti. Lietuvoje

„RKL įkūrimas turėjo savų tikslų. Pagrindinis buvo tas, kad kiekviename mieste ir rajone būtų po krepšinio komandą. RKL dalyvių skaičius kaskart didėjo. Per pirmuosius penkerius metus klubų skaičius nuo 24 išaugo iki 40-ies.“

Sauliaus Čirbos nuotr.

GYVENIMO KELIU VEDA SPORTAS Regionų krepšinio lygos direktoriui Aleksui Makulavičiui – jau 80. Bet jis dar gyvena sporto šaka, kurią pamėgo vaikystėje

19

krepšinį mėgsta visur. Ir ten. Nusivarydavo man jie krepšinio salėje, kol pavargdavo. Po to geriau miegodavo...“ – prisimena A. Makulavičius. 2008 m. vyras baigė tiesioginę pedagoginę veiklą. Liko sporto organizavimas. A. Makulavičių perkėlė į „Darbo rezervų“ sporto draugiją dirbti Respublikinės tarybos pirmininko pavaduotoju. Draugija rengė įvairių sporto šakų varžybas profesinių ir techninių mokyklų auklėtiniams, bet krepšinio nesiėmė. Naujasis pirmininko pavaduotojas greitai ištaisė klaidą ir užsiėmė šia sporto šaka. Rengdavo ne tik „Darbo rezervų“, bet ir kaimo sporto draugijos „Nemunas“ krepšinio varžybas. Taip pat ir teisėjaudavo krepšinio rungtynėse.

konfliktas, kai klubai neišrinko A. Makulavičiaus siūlomo prezidento ir lyga skilo į dvi dalis. A divizionas tapo Nacionaline krepšinio lyga, o B – Regionų krepšinio lyga. Šią taip pat įkūrė A. Makulavičius. „Šiaip RKL įkūrimas turėjo savų tikslų. Pagrindinis buvo tas, kad kiekviename mieste ir rajone būtų po krepšinio komandą. RKL dalyvių skaičius kaskart didėjo. Per pirmuosius penkerius metus klubų skaičius nuo 24 išaugo iki 40-ies“, – kalba iki šiol RKL direktoriaus pareigas einantis ir visus pagrindinius jos reikalus tvarkantis A. Makulavičius.

Mato darbų pabaigą Tiesa, 80-metis užsimena ir apie pasitraukimą iš organizacinės veiklos. „Kai buvo man 70 metų, Sukūrė dvi krepšinio lygas jau galvojau, gal jau užteks Kitas žingsnis – Lietuvos sporto dirbti. Dabar vėl galvoju – gal komitete SSSR moterų rinktinių reikia pasiilsėti, kol dar visai vyriausiojo trenerio Lietuvoje nesubyrėjau?..“ – svarsto kėdė. A. Makulavičiaus užduotis A. Makulavičius. buvo ieškoti sovietų rinktinėms RKL direktoriaus žmona jau jaunų krepšinio talentų. senokai yra pensijoje. „Aš ir dabar Nepriklausomybės laikais patyręs išeinu septintą ryto, o grįžtu vakare. Žmona per tiek metų specialistas tapo krepšinio lygų jau priprato. Turi laiko, anūkes įkūrėju ir vadovu. Aurimę ir Justę pažiūri“, – apie „Susikūrus Lietuvos krepšinio šeimą pasakoja A. Makulavičius. lygai, pagalvojau – o gal ir man įkurti dar vieną?“ – pasakoja Viena jo anūkių jau mokosi mokykloje, kita lanko darželį. sporto organizavimo veteranas. Sūnus Aurimas dirba draudimo Netrukus, jau 1995 m., iš bendrovėje „Ergo“. žemesnio pajėgumo komandų „Norėjau, kad sūnus būtų buvo įkurta Lietuvos krepšinio krepšininkas, leidau į Šarūno A lyga. Jos direktoriumi buvo Marčiuliono krepšinio mokyklą, pats A. Makulavičius. bet matėsi, kad nieko jam neišeis Su laiku lyga vis augo ir pradėjo apimti jau du divizionus – A ir B. ir krepšininku netaps. Dabar Su sėkmingai gyvavusia A lyga kartais nueina su bendradarbiais pažaisti krepšinio mėgėjiškai“, – A. Makulavičius išsiskyrė po dešimties metų. Įvyko kalba ilgametis RKL direktorius.


Nr. 9

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

PRO MEMORIA Elijaus Kniežausko nuotr.

Ilgametis Džilongo lietuvių bendruomenės pirmininkas STASYS ŠUTAS aktyviai žaidė ne tik krepšinį, bet ir tinklinį, tenisą, biliardą.

STASYS ŠUTAS

1941 07 13–2016 11 16

21

ALGIMANTAS NAUJOKAITIS 1956 03 21–2016 10 10

S. Šutas dalyvavo visose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Visų devynerių Pasaulio lietuvių sporto žaidynių (PLSŽ) dalyvis Stasys Šutas iš Džilongo jubiliejinių dešimtųjų žaidynių nesulaukė. Pasaulio lietuvių sporto žaidynės Australijos lietuviui S. Šutui buvo vienas svarbiausių dalykų gyvenime. „Žaidynės man – tai puiki galimybė atvykti į Lietuvą, susitikti su senais draugais ir pažįstamais, giminėmis. Nuostabu, kad žaidynės dabar nuolat vyksta Lietuvoje, mes žinome, kad jos bus surengtos gerai, kad kalbėsimės lietuviškai. Mes Australijoje tokių žaidynių negalėtume surengti, neturime pajėgų“, – sakydavo S. Šutas. Jis džiaugėsi, kad Džilonge auga lietuviškasis jaunimas, kuris užsirašo į „Vyties“ klubą, gyvuojantį nuo 1953 m., ir buvo įsitikinęs, kad klubo bendraminčiai tęs jo pradėtus darbus. Savo laiškuose S. Šutas nuolat užsimindavo, kad dešimtosios PLSŽ Kaune 2017 m. turėtų būti pačios įspūdingiausios. Į Kauną jis svajojo atvažiuoti su savo dviem anūkais, kurie žaidžia krepšinį. Tačiau jubiliejinių PLSŽ jam nebuvo lemta sulaukti – užklupusi sunki liga buvo per stipri. Su Lietuvos prezidentu V. Adamkumi.

S. Šutas gimė ežerų krašte Zarasuose. 1944 m. tėvai nutarė trauktis į Vakarus, Stasiui tada nebuvo net trejų. Iš pradžių šeima gyveno Austrijoje, po to Vokietijoje, Italijoje ir pagaliau 1947 m. po kelionės laivu atsidūrė Australijoje, Džilonge. Šiame mieste daug lietuvių nebuvo, todėl krepšinį S. Šutas žaidė australų komandose, kurios turėjo gerus trenerius. Jis lankė lietuvišką mokyklą ir tai džilongiečiui padėjo neužmiršti lietuvių kalbos. Kai 1964 m. Australijoje viešėjo Šiaurės Amerikos lietuvių krepšinio rinktinė, tos išvykos vadovas buvo Valdas Adamkus, S. Šutas taip pat rungtyniavo aikštelėje. Vieną iš naktų jo tėvų namuose V. Adamkus net pernakvojo. Ilgametis Džilongo lietuvių bendruomenės pirmininkas S. Šutas aktyviai žaidė ne tik krepšinį, bet ir tinklinį, tenisą, biliardą, dalyvaudavo Australijos lietuvių sporto žaidynėse. Visas buvo pasinėręs į lietuviškąjį gyvenimą: 20 metų buvo Džilongo „Vyties“ krepšinio klubo treneris, 1974–1991 m. vadovavo šiam sporto klubui, 12 metų – Australijos lietuvių vyrų krepšinio rinktinei.

Pirmosiose PLSŽ žaidynėse Toronte S. Šutas žaidė krepšinį ir tinklinį, antrosiose Čikagoje buvo žaidžiantysis krepšinio treneris, trečiosiose Adelaidėje – krepšinio treneris ir biliardo varžybų dalyvis. Kai 1991 m. žaidynės persikėlė į Lietuvą, buvo Australijos lietuvių moterų ir vyrų krepšinio komandų treneris. 2009 m. per žaidynes Vilniuje S. Šutas žaidė rusišką biliardą ir pelnė bronzos medalį, o 2013 m. Klaipėdoje buvo ketvirtas. Londono olimpinėms žaidynėms Džilonge besirengiant Lietuvos dviračių treko rinktinei, S. Šutas mūsų dviratininkėmis nuoširdžiai rūpinosi. Ypač susidraugavo su rinktinės treneriu Antanu Jakimavičiumi ir su juo palaikė artimus ryšius. Globodavo ir kitus į Australiją atvykusius Lietuvos sportininkus. Didelė Stasio aistra buvo lenktyniniai žirgai, kurių daugumą vadino lietuviškais vardais. Pats pajėgiausias buvo Vytis, keturis kartus laimėjęs Australijos varžybas. S. Šutas savo ūkyje augino retas žuvis, kuriomis vaišindavo visus, kas tik apsilankydavo jo namuose.

A. Naujokaitis su auklėtinėmis prie Galvės ežero. Šiemet per Vėlines žvakutės buvo uždegtos ir ant neseniai supilto buvusio ilgamečio Lietuvos moterų baidarių irklavimo rinktinės vyriausiojo trenerio Algimanto Naujokaičio kapo. Šių metų kovo 21 d. Lietuvos nusipelnęs treneris A. Naujokaitis šventė 60 metų jubiliejų. Jis jau buvo nutolęs nuo savo mėgstamos sporto šakos, kuriai atidavė gražiausius gyvenimo metus. Paskutiniąsias dienas leido Visagine, o palaidotas Zarasuose. Kaip teigė ilgametis šios sporto federacijos generalinis sekretorius Zigmantas Raudonius, tai buvo energingas, perspektyvus, besidomintis pasaulio baidarių irklavimo naujovėmis treneris. Kai 1985 m. Lietuvos moterų rinktinę paliko legendinis treneris trakiškis Vytautas Narkevičius, išugdęs visą būrį garsių baidarininkių, iš jo estafetę perėmė A. Naujokaitis. Po garsių baidarininkių Natalijos Kalašnikovos, Anos Beloborodovos, Reginos Vaitkevičiūtės-Engelės, Danutės Liulytės eros Lietuvos moterų irklavimas apmirė. Kelerius metus A. Naujokaitis treniravo Lietuvos moksleivių rinktinę, rengė ją sąjunginei moksleivių spartakiadai. Pradėjęs dirbti Trakų internatinėje sporto mokykloje, A. Naujokaitis važinėjo po Lietuvą ir būrė baidarininkių komandą. Vieną irkluotoją rado Šilutėje, kitą – Alytuje, trečią – Kaune, taip ir sulipdė grupę ir su ja pradėjo dirbti. Jaunajam treneriui buvo ypač svarbu, kad merginos būtų savarankiškos, nes puikiai žinojo, jog joms reikia ne tik irklavimo. Trenerio planuose buvo ir susitikimai su žinomais žmonėmis, teatrų ir koncertų salės,

ekskursijos po įvairius miestus. Tai cementavo kolektyvą. A. Naujokaičio auklėtinės Snieguolė Narevičiūtė, Reda Sukarevičiūtė, Vida Mikailionytė, Eglė Bartusevičiūtė, suburtos Trakų internatinėje sporto mokykloje, greitai tapo lyg vienos šeimos narės. Per Lietuvos čempionatus jos karaliavo moterų varžybose. Jau antrajame pasaulio jaunimo čempionate 1986 m. Italijoje SSRS rinktinei atstovavo S. Narevičiūtė ir iškovojo sidabro bei bronzos medalius, o 1987 m. tapo pasaulio suaugusiųjų čempionato bronzine prizininke. Rinktinėje ji buvo jauniausia sportininkė (19 m.), pelniusi medalį. A. Naujokaitis neakivaizdiniu būdu studijavo Kūno kultūros institute, bet jo nebaigė. Kai užsidarė Trakų internatinė sporto mokykla, A. Naujokaitis su nuoskauda širdyje ir neišsipildžiusiomis viltimis išvyko dirbti ir gyventi į Kauną, o po to – į Zarasus, kur treneriu jau nebedirbo. Su jo pasitraukimu iš trenerio gretų užgeso ir Lietuvos moterų baidarių irklavimas. Jis, beje, neatsigauna iki šių dienų. Savo vyro netektį skaudžiai išgyvena žmona Loreta ir velionio atžalos: Panevėžio sporto gimnazijoje futbolą lankęs, o dabar Zarasų „Liepsnos“ futbolo komandai atstovaujantis ir orientavimosi bei šokių pratybas lankantis Žygimantas, 16-metis Aivaras, Panevėžio sporto gimnazijoje lankantis dviračių sporto pratybas ir jau pasiekęs pirmąsias svaresnes pergales, 12-metė dukra Ugnė, pasirinkusi sportinių šokių pratybas ir besimokanti groti fortepijonu, bei 27-erių dukra Erika iš pirmosios santuokos.


22

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Nr. 9

TALENTAI

Dvylikos išvykusi į Sankt Peterburgą GODA BUTKUTĖ Lietuvai atstovauja čiuoždama su rusu NIKITA JERMOLAJEVU.

SVAJONĖ STIPRESNĖ UŽ SUNKUMUS 17-metė Lietuvos dailiojo čiuožimo atstovė Goda Butkutė kelią į olimpą skinasi per prosenelio gimtinę Lina Daugėlaitė Nuotr. iš asmeninio albumo

lina@sportas.info Talentinga lietuvė penktus metus gyvena Sankt Peterburge, kad galėtų su Nikita Jermolajevu dalyvauti porinio čiuožimo varžybose. Tai – pirmoji ir vienintelė Lietuvos porinio čiuožimo pora. „Man nuo mažens patiko porinis čiuožimas. Labai mėgau palaikymus, aukščio niekada nebijojau, norėjosi pabandyti. Dabar suprantu, kad sportinio čiuožimo rutina kitokia, nes gali visą laiką sugalvoti kažką nauja – nematytų palaikymų, nematytų pakėlimų. Nėra ribų. Čiuožiant pavieniui, nuolat reikėdavo atlikti tuos pačius šuolius, tuos pačius suktukus, o porinis čiuožimas siūlo kur kas didesnį pasirinkimą“, – prieš pradėdama čiuožti su N. Jermolajevu, G. Butkutė Kaune ledą pačiūžomis raižė viena. Gražus, bet svetimas Dvylikos išvykusi į Sankt Peterburgą, šiame Rusijos mieste G. Butkutė gyveno paeiliui globojama mamos ir močiutės. Šiandien mama – tik viešnia, o šalia Godos nuolat būna močiutė. Beje, jai Sankt Peterburgas nėra visiškai svetimas miestas – G. Butkutės prosenelis kilęs iš šio Rusijos miesto, kuriame ir šiandien tebegyvena močiutės pusseserės. Vis dėlto jaunajai sportininkei prisijaukinti Sankt Peterburgą nelengva. Jos partneris 25-erių N. Jermolajevas – ne tik partneris, bet ir bičiulis. Jis gali ištiesti pagalbos ranką dideliame svetimame mieste. Tačiau daugiau gerų draugų šiame mieste įgyti G. Butkutei kol kas nepavyko. „Nesiseka man susipažinti kažkaip. Čiuožykloje yra vaikų, bet gerų draugų čia neturiu“, – sako mergina. Sankt Peterburgas gražus ir didelis miestas. Ir dėl to lietuvei sunku: „Labai daug žmonių, prie to sunku priprasti. Nepasakyčiau, kad aš esu didmiesčio mėgėja.“ Važiuodama į treniruotes iš savo buto čiuožėja metro sugaišta valandą. „Pas mus iš Kauno į Vilnių būtų galima nuvažiuoti, o čia – tik per pusę miesto! Dėl to sunku“, – pasakoja Goda, įsitikinusi, kad lietuviams tokie dideli masteliai neįprasti. Gyvendama Sankt Peterburge G. Butkutė labiausiai pasiilgsta savo šeimos. Taip pat – ir lietuviško maisto. „Lietuviško maisto kokybė kita. Kad ir to paties sūrio – lietuviško geresnė nei Rusijoje gaminto. Kai atvažiuoja pas mane kas, pavyzdžiui, mergaitės iš Lietuvos treniruotis, prašau, kad atvežtų sūrio. Netgi duonos –

G. Butkutė ir N. Jermolajevas. lietuviškos skonis visiškai kitoks nei rusiškos“, – sako anksti namus palikusi čiuožėja.

Bendramokslių nepažįsta G. Butkutė – Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazijos dvyliktokė. Gyvendama Rusijoje, mokslus ji kremta nuotoliniu būdu. Tad ir ne visus savo bendraklasius mergina pažįsta. „Kartais susitinku koridoriuje ir nežinau, ar jis iš mano klasės“, – šypsosi Goda. Mergina bendramokslius sutikti turi retas progas – tik tuomet, kai į Kauną grįžta atsiskaitymams. „Man ir mokytojai, ir direktorius labai padeda. Norėčiau jiems nuoširdžiai padėkoti. Atvažiuoju, stengiuosi per kelias dienas susirinkti visą informaciją ir paskui mokausi pati. Tai sudėtinga, bet dvyliktoje klasėje neturiu nei chemijos, nei fizikos, nes man nereikės jų stojant. Esu pasilikusi minimumą ir stengiuosi jį išmokti. Mėgstu mokytis“, – sportininkė jau žino, ką veiks baigusi mokyklą. Ji neabejoja, kad savo ateitį sies su dailiuoju čiuožimu ir rinksis trenerės, o vėliau galbūt ir teisėjos specialybę. Viena stipriausių Bet tai ateitis, o šiandien savo karjerą lietuvė kuria ant ledo.

„Nikita stengiasi mokytis lietuvių kalbos – galvojame apie ateitį. Kai kurias frazes supranta, čiuožimo elementus moka ištarti – tai, kas susiję su ledu. Kai būna Lietuvoje, dažniausiai jau supranta esmę to, apie ką kalbame.“

iš viso reitinguota 61 pora. Bendrame pasaulio reitinge G. Butkutė ir N. Jermolajevas rikiuojasi 25-ti tarp 92 porų. „Didžiojo prizo“ varžybos šiai Lietuvos porai tapo lyg įžanga į kitus svarbius šio sezono startus. Porą Sankt Peterburge treniruoja Europos porinio čiuožimo čempionas Aleksandras Smirnovas, be to, jie jau turi surinkę tiek taškų, kiek jų reikia startuoti 2017 m. Europos ir pasaulio čempionatuose. Reikia laiko Pasak G. Butkutės, šiemet jų tikslas Europos čempionate – dešimtukas. Pasaulio čempionate jie nusiteikę kovoti dėl olimpinio kelialapio. Juos pasaulio čempionate pelnys 1–16 vietas užėmusios poros. Atsarginė galimybė – rugsėjo pabaigoje vyksiantis turnyras, kur porinio čiuožimo atstovai išsidalys paskutinius keturis kelialapius. Iškovoti olimpinį kelialapį – pusė darbo. Kita pusė – įgyti N. Jermolajevui Lietuvos pilietybę. Nors tai ir nebus lengva, G. Butkutė viliasi, kad pavyks, ir jau moko savo partnerį lietuvių kalbos: „Nikita stengiasi mokytis kalbos – galvojame apie ateitį. Kai kurias frazes supranta, čiuožimo elementus moka ištarti – tai, kas susiję su ledu. Kai būna Lietuvoje, dažniausiai jau supranta esmę to, apie ką kalbame.“

Bendrauja su legendine pora Būti Lietuvoje čiuožėjams tenka nedažnai. Gruodžio 7 d. Specialistai neabejoja, kad jie mėnesiui atvyks į Lietuvą tai talentinga čiuožėja, ir iš treniruotis, dalyvauti Lietuvos pirmojo Lietuvos porinio čempionate ir „Liepsnojančio čiuožimo dueto laukiama ledo“ pasirodymuose. Tai aukštų rezultatų. G. Butkutė ir bus antroji jų viešnagė per N. Jermolajevas suaugusiųjų metus po to, kai vasarą Kaune varžybose debiutavo praėjusį jie treniravosi tris savaites. sezoną. Pirmajame savo Europos čempionate debiutantai „Savaitę dirbome su Margarita Drobiazko ir Povilu Vanagu, užėmė 11 vietą, o pasaulio kai šie atvažiavo mums statyti pirmenybėse liko per žingsnį ilgąją programą, vėliau atvyko nuo finalo – buvo 17. Praėjusį ir mūsų treneris A. Smirnovas. sezoną surinkti taškai jiems Tai buvo prieš atostogas, nes atvėrė kelią į vieną „Didžiojo prizo“ turnyrą. Jame jie startavo Rusijoje ledo jau nebebuvo, o Lietuvoje mums suteikė puikias šių metų lapkričio pradžioje sąlygas sportuoti“, – pasakoja Maskvoje. „Norėjome geriau G. Butkutė. pasirodyti, bet mums tai buvo Nauja ilgoji programa, kurią labai sunkus „Grand Prix“. jiems sukūrė M. Drobiazko ir Itin jaudinomės. Daugiau P. Vanagas, pasak čiuožėjos, nei prieš Europos ir pasaulio čempionatus“, – po starto gerokai sudėtingesnė už G. Butkutė sakė, kad čiuožiant ankstesniąją. „Senojoje nebuvo ant ledo su stipriausiais iš sunkių perėjimų, tarpelementinių stipriausių nepavyko sutramdyti pakėlimų. Šiemet jų itin daug, jaudulio, o jis daugiausia ir kišo mes labai ilgai mokėmės. Net koją. „Žiūrovų buvo 13 tūkst., pati čiuožimo programa, be tad vien išeiti į tokią areną daug elementų, yra kur kas sunkesnė reiškia. O patirties dar nėra – nei praėjusiais metais. Tai dar dar tik antras sezonas“, – viena priežastis, kodėl mums kol sportininkei antrino Lietuvos kas sunkiau sekasi“, – pasakoja dailiojo čiuožimo federacijos mergina, pabrėždama, kad norint prezidentė Lilija Vanagienė. atlikti programą be priekaištų Varžybose Maskvoje mūsų dar reikia darbo ir laiko. Juolab pora užsidirbo 191 pasaulinio kad ankstesnę ilgąją programą reitingo tašką ir 2016–2017 m. jie varžybose demonstravo tris sezono reitinge yra 11 vietoje – sezonus.


Nr. 9

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Paplūdimio tinklinis žiūrovus žavi ne tik varžybų azartu, bet ir tobulais sportininkų kūnais.

23

24p.

AUKSINĖ SIDABRINIO DEBIUTO VERTĖ Sidabro taures svarbiausiose varžybose susirinkęs lenktynininkas Gustas Grinbergas sezoną vadina auksiniu

L na Dau Li augė ggėėla lait iė lilina naa@s @spo @spo p rt rtas as.iinffo

mana ma nau, na u – did u, del elis i lai is a mėėjij ma m ss““, – teeig igia ia nuo uo ašt štuo uone uo neri ne rių ri ų go goka kart ka rttą vairuojantis G. Grinbergas ir ketina tempo nelėtinti, o kitais metais svarbiausiose varžybose jau kovoti dėl auksu spindinčių apdovanojimų.

Debiutinį sezoną „Rok Junior“ kartingų klasėje trylikametis vilnietis Gustas Grinbergas uždarė su trenksmu – lenktynėse „International Rok Finals“ jis tapo šios klasės pasaulio vicečempionu. Svarbios sėkmės dalys Svarstydamas, kas lėmė sūnaus Tai buvo paskutinis, bet ne sėkmę debiutinį „Rok Junior“ vienintelis skambus šio sezono sezoną, D. Grinbergas sako, akordas – prieš tai vaikinas lipo kad sudedamųjų dalių daug. ant antrojo garbės pakylos laiptelio „Daug varžybų, daug važiavimo. Lenkijos kartingų čempionate. Technika labai gera, komanda Tokie rezultatai pranoko lūkesčius. gera, psichologinis klimatas Prieš sezoną, pasak lenktynininko komandoje puikus. Paties Gusto fizinė būklė gera, taip pat ir tėvo Dariaus Grinbergo, jie kėlė tikslą Lenkijos čempionate būti psichologinė.“ Be to, taip sutapo, tarp dešimties pajėgiausių, sėkmės kad trasa Italijoje, kurioje vyko atveju – pakovoti dėl vietos ant „Rok“ pasaulio čempionatas, podiumo, „International Rok nuo mažų dienų Gusto viena Finals“ vylėsi patekti į finalą. Juk mėgstamiausių. „Ji tiesiog limpa – tai pirmas sezonas, kai Gustas visuomet neblogai ja važiuoja. Ir persėdo į gerokai galingesnį pačios pirmosios sezono lenktynės gokartą – iš „Mini Rok“ klasės, vyko ten. Tarp 44 dalyvių jis buvo kurioje lenktyniavo anksčiau, pirmas kvalifikacijoje. Tai dar perėjo į „Rok Junior“. labiau sutvirtino jo pasitikėjimą savimi“, – dėsto tėvas. Žada nelėtinti tempo Dar vienas svarbus sėkmės „Labai dažnai 13 m. vaikai veiksnys glūdi ne šio sezono pereina į aukštesnę klasę, nes užkulisiuose. 2015 m. vasarą „Mini“ kategorijoje viską jau G. Grinbergui pasitaikė proga būna pasiekę, ką mes pernai ir pasisemti patirties lenktynininkų padarėme. Ir komanda pritarė, ir tobulinimo centre „iZone“ pats Gustas norėjo važiuoti „Rok Anglijoje. Nors jame praleido Junior“ klasėje. Viskas sutapo. vos dieną, intensyvi programa Aišku, kartais tas perėjimas būna jaunajam Lietuvos lenktynininkui sudėtingas, nes technika skiriasi iš davė neįkainojamos patirties – esmės. Bet nuo pat pirmų testų – praktinės ir, kas itin svarbu, sausį pabandėme Italijoje – Gustui psichologinės. „Ten buvo gerai viskas labai gerai sekėsi. Taip ir praplautos smegenys. Beveik pusė visą sezoną buvo gerai“, – pasakoja to laiko buvo skirta pokalbiams, lenktynininko tėvas ir priduria, kad, suvokimui, pagalbai nusiteikti nors dar metus galėjo lenktyniauti prieš startą, lenktynių metu“, – „Mini Rok“ klasėje, sprendimas prisimena D. Grinbergas. sėsti prie galingesnės transporto Talentingą trylikametį važiuojantį priemonės vairo pasiteisino. Lietuvoje galima išvysti retai. Jau Rezultatais džiaugiasi ir jaunasis penkerius metus jis atstovauja lenktynininkas. „Aš pavadinčiau Lenkijos kartingų komandai sezoną auksiniu – pirmas sezonas „BirelART Poland“. Tokia šioje klasėje ir būti antram pasauly, ištikimybė komandai automobilių

sporto srityje, pasak D. Grinbergo, retas atvejis, nes po nepavykusio sezono komandose veidai mainosi dažnai. „Matau, kad komanda labai profesionali, o čia be inžinierių, mechanikų niekur nenueisi. Būdavo nesėkmių – ir techninių, ir komanda kažko nepataikydavo padaryti, bet labai gerai matau, kaip visi stengiasi dirbti gerai – kad jų lenktynininkas būtų pirmas. Susidraugavome ir esame kartu“, – ilgametės draugystės priežastis atskleidžia D. Grinbergas. Kopti karjeros laiptais Lenkijoje nuspręsta tik dėl konkurencijos. Pasak D. Grinbergo, „Mini Rok“ kategorijos, kurioje anksčiau lenktyniavo sūnus, čempionatas Lenkijoje – antras pagal pajėgumą Europoje po Italijos. „Lietuvoje paprastai, kai dar mes čia važiuodavome, būdavo 12 lenktynininkų, Lenkijoje – per 30. Skirtumas didžiulis. Ir jeigu pralaimi, tai žinai, dėl ko pralaimėjai. Jeigu laimi, džiaugsmas – nepalyginamo kalibro“, – pasakoja lenktynininko tėvas ir sako, kad stiprūs konkurentai – būtina tobulėjimo sąlyga. Duoklė mokslams Naujas sezonas Gustui prasidės paskutiniais žiemos mėnesiais. O iki tol – atokvėpis. Bet jo, panašu, vaikinas, nelabai ir laukia, nes, paskutinįkart gokartą vairavęs spalio pabaigoje, jis jau spėjo smarkiai pasiilgti vairo: „Pasiilgstu labai greitai. Dabar važiuosiu tik sausį.“ Kita vertus, kartingų sporto pertrauka – proga atsidėti mokslams. Vilniaus inžinerijos licėjaus septintokas šypsosi, kad gal trasoje jam sekasi geriau nei mokykliniame suole, o licėjuje geriausiai sekasi anglų kalba ir kūno kultūra. „Anglų kalbos negaliu nemokėti, nes lenkiškai

G. Grinbergas šį sezoną iškovojo „Rok Junior“ pasaulio vicečempiono titulą. man sunku kalbėti, tad stengiuosi su komanda bendrauti angliškai. Jie taip pat angliškai šneka, nors ne visai gerai. Apskritai Lenkijoje žmonės ne itin gerai moka anglų kalbą, tada bandau susikalbėti lenkiškai“, – pasakoja vaikinas. Geras fizinis pasirengimas lenktynininkui taip pat reikalingas. „Kai kuriems žmonėms atrodo, kad čia reikia tik vairą pasukti, ir viskas. Kur kas daugiau į tai įeina“, – įsitikinęs Gustas, todėl ne tik sportuoja per pamokas, bet fiziniam pasirengimui kiekvieną dieną skiria papildomą dėmesį ir namuose – bėgioja, dirba su treniruokliais. Daug laisvo laiko vaikinas neturi, bet savaitgalį mėgsta susitikti su draugais – su tais, su kuriais lenktynėse važiuodavo anksčiau. Į kartingų sportą paniręs trylikametis domisi ir kitomis sporto šakomis. „Patinka automobilių sportas ir šiaip adrenalinas, be jo negaliu gyventi. Išsikraunu važiuodamas, bet kartais išbandau ir kitas sporto šakas. Ledo ritulį, pavyzdžiui. Futbolas man patinka. Apskritai sportas patinka. Man nesvarbu koks – jeigu daug judėjimo, smagu. O jeigu lietuvis dalyvauja, visada įdomu pasižiūrėti.“ Apie tikslus ir svajonę Tad adrenaliną mėgstantis

vaikinas, persėdęs prie galingesnių „Rok Junior“ klasės kartingų, džiaugiasi galėjęs važiuoti galingesniais gokartais. „Daugiau galios man patinka labiau, bet greičio skirtumo labai nesijaučia, kai pripranti“, – tikina jis. Labiausiai G. Grinbergui patinka lenktyniauti džiūstančioje trasoje. Tokia trasa, įsitikinęs jaunasis lenktynininkas, geriausiai atskleidžia vairuotojo meistriškumą. „Kai trasa džiūsta, būna vietų, kur sausa ir kur šlapia – reikia atrasti trajektorijas, suprasti, kur galima greitai važiuoti, kur ne“, – aiškina niuansus talentingas sportininkas. Sausomis ar šlapiomis trasomis kitą sezoną Gustas lėks į naujus sezono tikslus. Tai bus paskutiniai G. Grinbergo metai „Rok Junior“ klasėje. Pasak paties lenktynininko bei jo tėčio, tikslai – patys aukščiausi. Lenkijos vicečempionas kovos ne tik šalies kaimynės čempionate, bet bandys pakovoti dėl vietos ant garbės pakylos ir Italijoje. Galbūt pamatysime p y jį ir Lietuvoje. j Žvelgdamas dar toliau į ateitį, jaunasis talentas prasitaria, kad jį vilioja ilgi nuotoliai: „Sportinė svajonė – ilgų distancijų pasaulio čempionatas („FIA World Endurance Championship“). Į jį įeina ir legendinės Le Mano 24 valandų lenktynės.“


LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Nr. 9

STILIUS

Šiemet MONIKA POVILAITYTĖ ir KAROLĖ VIRBICKAITĖ tapo partnerėmis aikštėje ir drauge sieks pergalių. Vytauto Dranginio nuotr.

24

APRANGOS KODAS – PATOGUMAS P Paplūdimio tinklinis žžiūrovus žavi ne tik varžybų azartu, bet ir tobulais sportininkų kūnais

Lina Daugėlaitė

M. Povilaitytės partnerė, su kuria šį sezoną sieks pergalių, 24 metų Karolė Virbickaitė per daug Moniką Povilaitytę galima vadinti dėmesio savo aprangai neskiria. ne tik viena talentingiausių „Turiu savo stilių. Kai renkuosi Lietuvos paplūdimio kokį nors daiktą įsigyti, tada tinklininkių, bet ir viena labiausiai ir pasveriu, su kuo tiks, žaviausių šalies sportininkių, kada nešiosiu, – sako mergina ir kuriai vienodai tinka tiek į pabrėžia, kad laisvalaikio stilius – kuodelį tvirtai susukti plaukai, jos mėgstamiausias. – Rengiuosi kad netrukdytų per treniruotes ar tai, kas tinka mano figūrai. varžybas, tiek ir besiplaikstančios Stengiuosi per daug nesivaikyti garbanos, kuriomis apsigaubia madų, man patinka rengtis taip, per šventes. kaip man patinka.“ Abi merginos kasdien nemėgsta Šventės – toji reta galimybė, kai naudoti dekoratyvinės sportinę ar laisvalaikio aprangą kosmetikos. „Nesidažau niekada. 22 metų mergina gali iškeisti Žaidžiant smėlio patenka į į puošnų apdarą, neįprastai akis, gali prisitrinti, kad ir tušu susišukuoti plaukus ir pasigražinti pasidažiusi. Mano pozicija makiažu. Tinklininkė lankosi gynyboje, turiu bėgioti po smėlį, salone, kuris pasirūpina jos grožiu tad tai nesuderinama. Nors yra per šventes, tad dėl to galvos jai labai daug aukšto lygio žaidėjų, sukti nereikia. Tada ji atiduoda kurios ateina pasidažiusios, joms duoklę ir aukštakulniams, nors tai netrukdo. Na, o man trukdo“, – jie, šypsosi, labai nepatogūs: „Čia kodėl nenaudoja dekoratyvinės įmanoma priprasti arba ne... Nesu kosmetikos priemonių, aiškina jų mėgėja, geriau paprasti ar M. Povilaitytė. „Oi ne, makiažas – sportiniai bateliai.“ tik gelis ir vanduo, pilamas ant Na, o šiokiadieniais – per galvos ir veido“, – antrindama treniruotes ir net varžybas – savo porininkei kvatojasi ir M. Povilaitytė, galima sakyti, K. Virbickaitė. asketiška – be kosmetikos, be Su M. Povilaityte į varžybas ir papuošalų. Tačiau dėl to pilka treniruotes visuomet keliauja pelyte ji nevirsta. Būtent tokia ji pakabutis su jos zodiako ženklu. krito į akį ir savo širdies draugui Žavią Mergelę anksčiau ji visuomet Simui, kuris pirmiausia ją segėdavo per varžybas, tačiau pastebėjo per varžybas – Europos dabar pakabučio vieta – kuprinėje. žaidynes, transliuotas televizijos. „Seniau segėdama grandinėlę Tad, galima sakyti, kad tos žaisdavau, ji nebūdavo ilga, man žaidynės tinklininkei padovanojo netrukdė, gana gražiai atrodė. Bet ne tik bronzinį apdovanojimą, bet teko porą kartų pamesti auksinių ir mylimąjį. grandinėlių, tad dabar labiau lina@sportas.info

saugau. Žiūri ne į grožį, o kad turėtum daiktą, išsaugotum jį“, – kodėl grandinėlė kuprinėje, o ne ant kaklo, aiškino M. Povilaitytė. Vienintelis papuošalas, kurį kartais segi, – ausyse žėrintys mažutėliai auskariukai. Tinklininkės porininkė K. Virbickaitė – priešingybė. Ši mergina niekada, taip pat ir per varžybas, nesiskiria su grandinėlėmis ant kaklo, keliomis apyrankėmis ir auskarais. Ir tai jokia išimtis – puoštis mėgstančių tinklininkių pasaulyje nemažai. Ir ne tik tinklininkių – puoštis mėgsta ir vyrai. „Rusai vyrai segi labai ilgas auksines ar sidabrines grandinėles. Atrodo, turėtų trukdyti?.. Bet iš šalies stebint atrodo gražiai“, – sako M. Povilaitytė. Neatskiriamos M. Povilaitytė puošmenos – tatuiruotės, kurių kiekviena jai turi prasmę. Dvi jų – duoklė tinkliniui, trečioji, paukščiai, – laisvės simbolis, o štai kalbėdama apie ketvirtąją, naujausią – žvaigždutes, puošiančias pilvą, – paslaptingai šypsosi: ką reiškia ši, papasakos kada nors vėliau... Aprangos paplūdimio tinklininkėms reikia nedaug. „Ispanės labai išsiskiria, nes maudymuko apačia būna, kaip mes sakome, labai maža. Jų puikios figūros, tad ir atrodo jos labai gražiai. Manau, traukia akį“, – iš varžovių ispanes išskiria M. Povilaitytė. Viršutinę dalį sportininkai gauna per varžybas iš organizatorių, tad pačioms merginoms reikia pasirūpinti tik kelnaitėmis. Jų

Alfredo Pliadžio nuotr.

M. Povilaitytės kūną puošia keletas tatuiruočių.

K. Virbickaitė ir žaidžia, ir treniruojasi su kepuraite. reikia ne vienos poros, nes per varžybas pasitaiko įvairaus oro, kartais apranga sušlampa per lietų, nespėja išdžiūti. Besirinkdamos kelnaites, merginos pirmiausia paiso patogumo. M. Povilaitytė prisimena ne vieną atvejį, kai per varžybas teko galvoti ne apie žaidimą, o apie... kelnaites: „Pasimatuoji, atrodo, gerai. Ateini į varžybas – viskas krenta, galvoji ne apie žaidimą, o tik kaip nepamesti maudymuko, vis traukai jį. Dažnai taip būna, kai pigesnes kelnaites perki. Pasimokėme, dabar atidžiai žiūrime.“ Kokios spalvos kelnaites rinktis, merginos tariasi tarpusavyje – reikia suderinti abiejų norus. M. Povilaitytė sako, kad jos mėgstamiausia – mėlyna spalva,

tačiau ji pastebėjo, kad ant balto smėlio labai gražiai atrodo ir raudonos. K. Virbickaitei aprangos reikia šiek tiek daugiau. Neatskiriama jos palydovė per treniruotes ir varžybas – kepuraitė su snapeliu, padedanti „sutramdyti“ trumpai kirptus plaukus. „Kad ir trumpi, vis tiek trukdo. Tad turiu gal dešimt kepuraičių. Turiu ir labiausiai mėgstamas dvi ar tris, su kuriomis važiuoju į varžybas“, – šypsosi Karolė. Kepuraitės – tinklinio aprangos dalis. Laisvalaikiu jų K. Virbickaitė nenešioja. M. Povilaitytė per varžybas galvos kepurėmis niekada nedengia, nors kartais nuo karščio ir saulės, prisipažįsta, ir svaigsta galva. Jos išsigelbėjimas – vanduo ir ledas.


SPORTAS Nr9 (2016m)