Page 10

10

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

SPORTUOJAM

2013 SPALIS

ALGIMANTO JUCEVIČIAUS vadovaujamo Vilniaus keliautojų klubo renginiai beveik kas savaitgalį vyksta ir Lietuvoje.

A. Jucevičiaus vadovaujami keliautojai Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-ąsias metines paminėjo žygiu į Tadžikistaną. Algimanto Jucevičiaus nuotr.

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-ąsias metines Vilniaus keliautojų klubas paminėjo surengdamas žygį į Pamyrą

GERIAUSIAS STADIONAS – GAMTA Ingvaras Butautas redakcija@sportas.info „Mano misija – kad būtų lankomos lietuviškais vardais pavadintos Pamyro viršukalnės“, – sako Vilniaus keliautojų klubo (VKK) pirmininkas Algimantas Jucevičius. Tad Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-ąsias metines klubas paminėjo surengdamas žygį į Tadžikistaną. 15 žmonių įkopė į S. Dariaus ir S. Girėno vardu pavadintą viršukalnę, esančią 5 998 m virš jūros lygio. Skirtingi žygio maršrutai Žygis Pamyro kalnais buvo didžiausias ir sudėtingiausias šios vasaros VKK renginys. Iš viso į Tadžikistaną vyko 75 žygeiviai. Dauguma naujokų keliavo nesudėtingais Pamyro Altajaus maršrutais. O 28 labiau patyrę keliautojai žygį pratęsė į Pietvakarių Pamyrą prie Afganistano sienos, kur kopė į „lietuviškąsias“ viršūnes. „1964 m. Lietuvos ekspedicija iki tol bevardes viršūnes pavadino M. K. Čiurlionio, Lietuvos ir K. Donelaičio vardais. Po 20 metų kita ekspedicija kitame slėnyje kitas iki tol bevardes viršūnes pavadino Lituanicos bei S. Dariaus ir S. Girėno vardais. Tos viršūnės – apie šešių kilometrų aukščio. Ir

mes norėjome, kad kuo daugiau lietuvaičių į jas įkoptų. Tai buvo mūsų keliautojų būdas prisidėti prie gražios valstybinės sukakties. Kadangi lietuviškos viršukalnės yra tam tikras lietuviškas paveldas, mano misija – kad jos būtų lankomos. Pakyli, pavyzdžiui, į M. K. Čiurlionio viršukalnę, ir matai Afganistano sieną, už 50 km – Pakistaną, kitoje pusėje – Kiniją, o dar toliau – Indijos Hindukušą. Tai nepaprastai unikali vieta. Kai mūsų alpinistai ieškojo bevardžių viršūnių, jų Pamyro centrinėje dalyje jau nebuvo likę, todėl teko vykti į atokesnį rajoną“, – pasakojo A. Jucevičius, jau penktą kartą įkopęs į S. Dariaus ir S. Girėno viršukalnę. Įvairaus sudėtingumo keliai Vasaromis kalnų turizmą VKK propaguoja daug metų. Šiemet, be žygio į Pamyrą, surengta išvyka į Kaukazą. Gruzijoje į Svanetijos kalnagūbrio Lailos viršukalnę kopė 55 žmonės. Į Kaukazą, anot VKK pirmininko, kviečiami mažiau patyrę alpinistai. Sąlygos kopti čia yra ne tokios sudėtingos kaip aukštesniame Pamyre. „Mes bandome ieškoti lengvesnių kelių. Bet tam vis tiek reikalinga įranga, technika ir pradedančiojo į tokius maršrutus negalime imti dėl saugumo“, – aiškino A. Jucevičius. Į Tadžikistaną važiavusi 75 žmonių grupė kopinėjo Pamyro priekalnėse.

„Mes juos pamokėme, kartu pabuvome ir jie nukeliavo savais maršrutais. O mes, daugiau patyrusieji, važiavome į tolimesnį labiau sudėtingą rajoną. Vykome 28, nors į viršukalnes įlipo ne visi. Buvo ir tokių, kurie užkopė į bazinę stovyklą, bet atsižvelgę į savo galimybes, nenorėdami rizikuoti ir neturėdami rimtesnio pasiruošimo, pasiliko joje. Lūkuriavo, vaikščiojo mažiau sudėtingais maršrutais. Tam, kad galėtum kopti į šešių kilometrų aukštį, reikalinga aklimatizacija. Organizmas prie naujų sąlygų prisitaiko mažiausiai per savaitę ar 10 dienų. Ir ne visiems tai yra įkandama. Mes kylame labai pamažu, kad palaipsniui žmonės aklimatizuotųsi. Tik taip įmanoma kopti saugiai“, – pasakojo patyręs keliautojas.

Kainų įvairovė Anot A. Jucevičiaus, VKK stengiasi, kad vasaros kelionės norintiesiems kopti į kalnus kainuotų kuo mažiau. Į Kaukazą, kur lietuviai vyksta kasmet, keliaujama įvairiais būdais. „Pernai važiavome traukiniais į Šiaurės Kaukazą, tai išsitekome su 1 200 litų. Kadangi šiemet vykome jau į Gruziją, teko skristi lėktuvu. Tada sąmata išaugo iki 1 500 litų. Sėdom į autobusą ir per Lenkiją nuvažiavome į Kijevą, o iš čia jau skridome. Jei kalbėtume apie kelionę į Vidurinę Aziją, sudėjus vizas, skrydžius, tiems,

1964 metais Lietuvos ekspedicija iki tol bevardes viršūnes pavadino M. K. Čiurlionio, Lietuvos ir K. Donelaičio vardais. Po 20 metų kita ekspedicija kitame slėnyje kitas iki tol bevardes viršūnes pavadino Lituanicos bei S. Dariaus ir S. Girėno vardais. Tos viršūnės – apie šešių kilometrų aukščio. Ir mes norėjome, kad kuo daugiau lietuvaičių į jas įkoptų.

kurie vaikščiojo nesudėtingais maršrutais, kainavo apie 3 000 litų. O tiems, kuriems teko dar 850 km keliauti Pamyro keliukais, dar nuo sovietų laikų neremontuojamais ir įveikiamais tik visureigiais, į vieną pusę teko susimokėti dar 100 dolerių. Žodžiu, programa daugiausia kainavo iki 4 000 litų“, – dėstė A. Jucevičius. Į išlaidas įeina ne vien kelionės bilietai. Dar ir maistas (dalį jo keliautojai vežasi iš Lietuvos, kitą dalį perka vietoje), dujos ir kitos buitinės reikmės. „Grupinį inventorių esame sukaupę savo klube. O asmeninį kiekvienas keliautojas turi turėti savo. Bet jis juk įgyjamas ne per vienus metus. Ir įrangos, ir drabužių galima įsigyti už įvairias sumas. Juo labiau kad kopiant į iki šešių kilometrų viršūnę kokių nors specialių dalykų nereikia. Mes pasitenkiname ir pigesniais drabužėliais. Manau, maždaug už 2 000 litų galima ir drabužius, ir miegmaišį nusipirkti. Aš pats keliauju su miegmaišiu už 300 litų. Aišku, jei nori labai gero, itin lengvo, tai toks kainuotų apie 1 000 litų. Tas pat ir su kuprine: jų yra ir už 300, ir už 600 litų. Skiriant minimaliai lėšų, viską galima susirinkti už 1 500 litų. Ir tai, suprantama, bus ne vienos ekspedicijos, ne vienų metų reikmenys. Tai nėra aristokratų sportas“, – kalbėjo VKK vadovas.

SPORTAS Nr7 (2013m)  

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS LEIDŽIAMAS NUO 1956 METŲ

Advertisement