Page 1

2019 Nr. 1

www.sportas.info

SĖKMĖ SĖKMĖS PASLAPTIS PASLAPTI

Europos karatė čempionė Erika Žeburtovič neabejoja: norint pasiekti aukštą lygį, reikia būti atkakliam, nuolat dirbti, siekti savo tikslo ir niekada per anksti nepasiduoti.

6 p.

Sėkmės banga atplukdė iššūkius. 23 p.

Alfredo Pliadžio nuotr.

ŽVILGSNIS Trečią kartą iš eilės Lietuvos čempionu tapęs Artūras Vasiljevas stovi kryžkelėje tarp salės ir paplūdimio tinklinio.

3 p.

IŠ ARTI Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius: „Palaikymo sulaukiame tiek, kiek užsitarnaujame patys“.

8 p.

TEMA Iš specialiosios olimpiados žaidynių 28 medalius parvežę 26 lietuviai Abu Dabyje kovojo ne tik su varžovais.

12 p.

VEIDAS 2019-ųjų pradžia išskirtinė ir Virgilijui Grybei, ir jo vadovaujamai Lietuvos medžioklinio šaudymo federacijai.

NAUJI NAMAI Lietuvos sportas turi naujus namus. Jais nuo sausio 1 d. galima vadinti Lietuvos, švietimo ir sporto ministeriją. Pirmuoju šalies istorijoje sporto ministru tapo Algirdas Monkevičius, o viceministre, kuri globos sporto sritį, paskirta ilgametė Kūno kultūros ir sporto departamento darbuotoja, jo vadovė Kornelija Tiesnesytė. Ministerijoje darbuosis ir daugiau sporto pasaulyje puikiai žinomų žmonių. 4 p.

20 p.


2

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

ATGARSIAI PIJUS LABUTIS

Svajonės išsipildymas. Taip savo triumfą Italijoje vykusiame Europos pulo jaunimo iki 23 metų čempionate pavadino Lietuvos biliardininkas Pijus Labutis. Prieš tai jis dukart buvo tapęs vicečempionu.

Nr. 1

Gegužės 5 d. per LKL rungtynes tarp Alytaus „Dzūkijos“ ir Utenos „Juventus“ 60-mečio proga pagerbtas legendinis krepšininkas, dabar Alytaus klube dirbantis olimpinis čempionas Valdemaras Chomičius.

60

„Niekada nėra nei per vėlu, nei per anksti susirasti kitą veiklą. Kuo jaunesnis pradėsi tai daryti, tuo daugiau išbandysi, patirsi, kas patinka ir kas tinka. Aš pats verslauti pradėjau ketverių metų, gatvėse pardavinėdavau laikraščius. Tad, jei galima kažką daryti, geriau pabandyti, nei vėliau gailėtis, kad nepradėjai arba tai pradėjai per vėlai.“

Olimpinis vicečempionas irkluotojas MINDAUGAS GRIŠKONIS, vadovaujantis ir logistikos įmonei, neabejoja, kad kiekvienam sportininkui reikėtų turėti atsarginį karjeros variantą.

Nors Dainius Zubrus dabar yra šalies ledo ritulio vadovas – asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentas, oficialios pareigos jam nesutrukdė prisijungti prie Lietuvos rinktinės pasaulio IA diviziono čempionate Kazachstane. Tačiau geriausiu Lietuvos ekipos žaidėju pripažintas veteranas neišgelbėjo komandos nuo paskutinės vietos ir iškritimo į žemesnę pakopą.

ALGIS BRONISLAVAS VASILIAUSKAS

Per Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ ataskaitos ir rinkimų konferenciją Platelių jachtklube prezidentu perrinktas Algis Bronislavas Vasiliauskas. Konferencijoje dalyvavo 54 delegatai iš 67 klubų.

KAUNO „ŽALGIRIS“

Eurolygos reguliarųjį sezoną šešiomis pergalėmis iš eilės baigę Kauno „Žalgirio“ krepšininkai paskutinę akimirką pateko į ketvirtfinalį ir tik čia 1:3 nusileido Stambulo „Fenerbahçe“ komandai.

ANDRIUS GUDŽIUS

Balandžio 29 d. Kaune pasaulio ir Europos čempionui Andriui Gudžiui pašalinta prieš trejus metus pėdoje įstatyta plokštelė. Planuota šią operaciją atlikti po sezono, bet ją paankstino disko metiką varginę skausmai.

AGNĖ LUKOŠEVIČIŪTĖ

JAV vykusiose lengvosios atletikos varžybose Lietuvos kūjo metimo rekordą pagerino Agnė Lukoševičiūtė. Ji įrankį nusviedė 54 m 44 cm ir 30 cm pagerino nuo 2007 m. Vaidai Kelečiūtei priklausiusį šalies rekordą.

Donato Biliaus („Lietuvos rytas“) piešinys

LEIDĖJA VšĮ „Sporto leidinių grupė“ Įmonės kodas 300093445 Olimpiečių g. 17, LT-09237 Vilnius Tel. 8 5 275 2791 Faks. 8 5 278 4349 El. p. redakcija@sportas.info

Direktorius ir vyr. redaktorius Marius Grinbergas Tel. 8 686 09 700

Marytė Marcinkevičiūtė maryte@sportas.info Ingvaras Butautas redakcija@sportas.info Inga Jarmalaitė redakcija@sportas.info

REKLAMA Tel. 8 686 09 700 Faks. 8 5 278 4349 El. p. marius@sportas.info

BUHALTERIJA Finansininkė Giedrė Gimžauskienė Tel. 8 655 07 600

Tiražas

4000

Spausdino UAB „Lietuvos rytas“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje ISSN 1392-9259 pasitaikančias įvairaus Indeksas 5214 pobūdžio klaidas redakcija neatsako.


Nr. Nr. 1

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Lietuvos tinklinio čempionate šiemet triumfavo „Kauno-VDU“ moterų ir Klaipėdos „Amber Queen“ vyrų komandos.

3

ŽVILGSNIS

TINKLININKO LAISVALAIKIS – KALNUOSE Trečią kartą iš eilės Lietuvos čempionu tapęs Artūras Vasiljevas stovi kryžkelėje tarp salės ir paplūdimio tinklinio Tomo Pikturnos nuotr.

Marytė Marcinkevičiūtė maryte@sportas.info Šių metų Lietuvos tinklinio čempionėmis Palangoje po dramatiškos kovos, abiem prireikus auksinių setų, tapo „Kauno-VDU“ moterų ir Klaipėdos „Amber Queen“ vyrų komandos. Uostamiesčio komandai atstovavo ir trys vilniečiai: Artūras Vasiljevas, Artūras Vincelovičius ir Robertas Juchnevičius. Finalinis turnyras ypač sėkmingas buvo 26-erių A. Vasiljevui, kuris trečius metus iš eilės tapo Lietuvos čempionu ir buvo rezultatyviausias klaipėdiečių gretose. „Taip ir tikėjausi, kad finale susitiksime su Kelmės „Etoviu“ ir kad lengva nebus. Mūsų komanda buvo gerai sukomplektuota, puikus treneris. Troškome nugalėti, nesinorėjo nuvilti didelio sirgalių būrio, stengėmės parodyti gražų žaidimą. O kai labai nori, tai ir nugali“, – sako A. Vasiljevas. Komandos „Amber Queen“ triumfo liudininke buvo ir mėgėjiškai sportuojanti A. Vasiljevo draugė Evelina, visas varžybas stebėjusi iš tribūnos. Sugrįžęs į Vilnių, A. Vasiljevas jau po penkių dienų su Lietuvos paplūdimio tinklinio rinktinės žaidėjais Luku Každailiu, Arnu Rumševičiumi, R. Juchnevičiumi ir treneriu Tadu Donėla išvyko į treniruočių stovyklą Ispanijoje rengtis svarbiausiems startams smėlio aikštėse. Į Klaipėdą – kiekvieną savaitę A. Vasiljevas neslepia – čempionato pabaigtuvės Palangoje buvo labai sunkios ir įtemptos. Abi finalo komandos buvo stiprios, vertos viena kitos ir pergalės. „Žiūrovams šios varžybos buvo daug įdomesnės nei ankstesniais metais. Ir mes, ir kelmiškiai atidavėme visas jėgas, po rungtynių vos ant kojų galėjome pastovėti“, – prisimena tinklininkas. Klaipėdiečių komandai vilnietis atstovavo nuo pat sezono pradžios ir žinojo, kad pagrindinis jos tikslas – tik pirmoji vieta. 191 cm ūgio žaidėjas buvo ryškus ekipos lyderis, sėkmingai atakavo ir ypač padavinėjo kamuolius, nors per antrąsias rungtynes jau jautė didelį nuovargį. Artūras gyvena Vilniuje, o komanda suburta Klaipėdoje. „Su klubo vadovais sutarėme taip: į pratybas Klaipėdoje atvažiuoju kiekvieną ketvirtadienį, o savaitgaliais žaidžiu rungtynėse išvykose arba uostamiestyje. Papildomai dar treniruodavausi Vilniuje, turime bendro fizinio parengimo trenerį. Su manimi pratybas lankė ir R. Juchnevičius bei A. Vincelovičius. Jau galvoju apie vasarą ir paplūdimio tinklinį“, – aiškina sportininkas. Tarp salės ir paplūdimio tinklinio Kol kas Lietuvos čempionas negali pasakyti, ar kitąmet atstovaus komandai „Amber Queen“. A. Vasiljevas atsidūrė kryžkelėje, ką

Vilnietis A. Vasiljevas (Nr. 19) pastarąjį sezoną atstovavo Klaipėdos komandai. V pasirinkti: salės ar paplūdimio tinklinį. Žino viena, kad abi sporto šakas bus sunku suderinti ir reikės rinktis vieną, nes žaisti ir salėse, ir paplūdimiuose nėra pats geriausias variantas. Paplūdimio tinklinio pratybas jis lanko „Auksmos“ klube ir žaidžia kartu su R. Juchnevičiumi. Šiemet, sausio mėnesį, jie dalyvavo FIVB keturių žvaigždučių turnyre Hagoje, bet nepateko į atkrintamąsias varžybas, nors iki jų trūko labai nedaug. Ankstesniais metais Artūras žaidė su L. Každailiu, dalyvavo pasaulio ir Europos studentų čempionatuose, du kartus (su Andžejumi Savostenoku ir R. Juchnevičiumi) yra tapęs Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionu ir pelnęs sidabro medalį. „Šiemet su Robertu stengsimės laimėti Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionatą. Konkurencija bus didelė, varžovai pajėgūs. O pats didžiausias mūsų siekis – gerai pasirodyti tarptautinėje arenoje, Pasaulio taurės

1

Komanda „Amber Queen“, vos pernai debiutavusi tarp stipriausių šalies vyrų ekipų, Lietuvos čempione tapo pirmą kartą.

etapų varžybose, kituose turnyruose“, Iki šiol su ja mane sieja daug gražių – savo planus atskleidžia prisiminimų. Tinklinį žaidė ir A. Vasiljevas. šešeriais metais jaunesnė mano sesuo Diana, tačiau vėliau pagrindinį Su tinkliniu – nuo 12 metų dėmesį ji ėmė skirti mokslui ir su A. Vasiljevas nuo devynerių lankė tinkliniu išsiskyrė“, – pasakoja A. Vasiljevas. plaukimą, baseine jam sekėsi gerai. Tačiau vanduo jaunuolio nesužavėjo, Praėjusiais metais vyras sulaukė nes labiau patiko komandinės sporto pasiūlymų žaisti užsienyje, tačiau šakos. Tinklinį Artūras pradėjo žaisti nesiryžo tapti legionieriumi. Artūras norėtų, kad Lietuvoje atsirastų nuo 12 metų. pajėgus klubas, kuris žaistų, tarkime, „Tinklinį žaidė mano pusbrolis Baltijos lygos čempionate ir nereikėtų Pavelas, su juo kieme irgi kažkur toli važinėti. pamušinėdavau kamuolį. Pratybas A. Vasiljevas baigė Vilniaus kolegiją, pradėjau lankyti, kai mokiausi kurioje studijavo turizmo vadybą, tuometėje Vingio vidurinėje taip pat turi Vilniaus universiteto mokykloje penktoje klasėje. vadybos bakalauro diplomą, o dabar Pirmuoju mano treneriu tapo šios dirba tinklinio treneriu. mokyklos kūno kultūros mokytojas, Prieš porą metų tinklininkas anksčiau puikus tinklininkas Igoris išbandė snieglentę, tad dabar žiemą Chudasovas. laisvalaikiu jau skrieja nuo kalnų. Greitai patekau į Lietuvos jaunimo Artūras snieglenčių sportu sudomino rinktinę, kurią treniravo „Flamingo ir komandos draugą Artūrą Volley“ strategas Vasilijus Vincelovičių, tad abu šiemet savaitę Burakinskis. Kaip jaunas žaidėjas, slidinėjo Italijos kurorte Bormijuje. buvau pakviestas į šią komandą.


4

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

ALGIRDAS MONKEVIČIUS švietimo ir mokslo ministro pareigas ėjo 2000–2001, 2001–2004 ir 2006–2008 metais. Renatos Česnavičienės nuotr.

POKALBIS

Nr. 1

A. Monkevičius – pirmas Lietuvos istorijoje sporto ministras.

LIETUVOS ŠVIETIMO, MOKSLO IR SPORTO MINISTRAS ALGIRDAS MONKEVIČIUS:

Alfredo Pliadžio nuotr.

ŠVIETIMAS IR SPORTAS VISĄLAIK ŽENGIA GRETA Marius Grinbergas marius@sportas.info Algirdas Monkevičius sausio viduryje sugrįžo į gerai pažįstamą kabinetą A. Volano gatvėje, Vilniuje, – jis jau ketvirtą kartą užėmė čia įsikūrusios ministerijos vadovo pareigas. Ankstesnėse vyriausybėse socialinių mokslų daktaras būdavo atsakingas už švietimą ir mokslą. Bet šįkart tapo ir pirmuoju istorijoje Lietuvos sporto ministru. Iš Rietavo kilęs žinomas 63 metų pedagogas paskirtas vadovauti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Žodis „sportas“ jos pavadinime atsirado tik sausio 1 d., įsigaliojus naujam Sporto įstatymui. Nuo šiol ministerija atsakinga už valstybės sporto politikos formavimą, koordinavimą ir įgyvendinimą. Šios funkcijos iki tol priklausė Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD), dabar skaičiuojančiam paskutinius gyvavimo mėnesius. A. Monkevičius iki paskyrimo į premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujamą Vyriausybę buvo Mykolo Romerio universiteto rektorius. Švietimo ir mokslo ministro pareigas ėjo 2000–2001, 2001–2004 ir 2006–2008 metais. Baigęs vidurinę mokyklą Rietave, A. Monkevičius Šiaulių

pedagoginiame institute baigė pedagogikos studijas ir įgijo matematikos bei fizikos mokytojo specialybę. Yra dirbęs mokytoju ir direktoriumi Akmenės r. mokyklose, buvo Akmenės r. savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas, užėmė įvairias pareigas Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete. 2000–2008 m. buvo Seimo narys.

per 12 su trupučiu sekundės, į tolį nušokdavau apie 6,5 metro. Bet lengvoji atletika nebuvo mano pagrindinė šaka. Svarbiausia – krepšinis. Pamenu, mūsų mokykloje buvo du dalykai, dėl kurių vyrui galėjo būti gėda – gerai nemokėti matematikos ir nežaisti mokyklos krepšinio rinktinėje. Jei su šiais dalykais viskas buvo gerai, tada būdavai Koks buvo jūsų santykis su „kietas“ vaikinas. Tai didelis sportu iki tampant pirmuoju mokytojų, sugebėdavusių mus Lietuvos istorijoje sporto įkvėpti, paskatinti, nuopelnas. ministru? Ar esate sportavęs, ar Ypač didelis autoritetas buvo domitės kuria nors konkrečia matematikos mokytojas. Todėl sporto šaka? – paklausėme nemažai bendramokslių pasirinko A. Monkevičiaus. su matematika susijusias studijų Nelabai skiriuosi nuo daugumos kryptis. Tarp jų ir aš. savo kartos lietuvių, kuriems Tuo metu buvo populiarus fizinių sportas jaunystėje buvo labai normatyvų PDG kompleksas svarbi gyvenimo dalis. (Pasiruošęs darbui ir gynybai – Rietavo vidurinėje, kaip ir red. past.). Mes tikrai nesiejome jo daugelyje Žemaitijos mokyklų, su armija. Bet vyrui buvo garbė buvo populiarios įvairios įvykdyti normatyvus ir gauti lengvosios atletikos rungtys, auksinį ženklelį. Tai buvo lyg mes net šokinėjome į aukštį paskata būti tarp tų, kurie yra ne žirklėmis, bet vadinamuoju stiprūs ir sveiki. Fosberio stiliumi, kaip tai daro Krepšinį žaidžiau daug metų. dabartiniai šuolininkai. Tuo Dar tikrai rasčiau diplomą, kurį metu tai buvo naujovė. Rajono gavau, kai su Mykolo Romerio rekordininkas tais laikais buvo universiteto komanda patekome mano bendramokslis, dabar tarp prizininkų veteranų turnyre. Vilniaus Žygimanto Augusto Bet pastaruoju metu jokioms pagrindinės mokyklos direktorius komandoms jau neatstovauju. Stanislovas Kaulius. Mano Šiuo metu didžiausias mano rezultatai buvo kuklesni nei pomėgis yra gamta, klajonės jo, peršokdavau 1,7 metro su su fotoaparatu. Mėgstu trupučiu. 100 metrų bėgdavau pasivaikščioti po kalnus. Tam taip

pat reikia fizinės jėgos, ištvermės, teikia malonumą ir padeda palaikyti sportinę formą. Kai buvau universiteto rektorius, su savo kolektyvu stengėmės skirti dėmesio visoms sporto šakoms, kurių atstovai buvo mūsų studentai. Tarp jų netrūko tikrai garsių sportininkų, olimpiečių. Kaip žiūrovas, aišku, esu didelis krepšinio gerbėjas. Jaudinuosi, kad mūsų futbolui nelabai sekasi. Jei yra galimybė stebėti varžybas gyvai, tą ir darau. Juk žiūrėdamas per televizorių nepajunti tikrosios sporto dvasios. Sportas vienija žmones, kelia azartą, emocijas. Svarbu, kad neperžengtų ribų. Lietuvai kol kas būdinga kultūringa publika. Švietimo ir mokslo sritys jums ir anksčiau buvo gerai žinomos. Tad tikriausiai sugrįžus į ministeriją daugiausia laiko teko skirti susipažįstant su sporto srities aktualijomis? Man nebuvo sunku perprasti sporto aktualijas, nes būdamas rektorius domėjausi jomis, bendravau su sporto bendruomenės atstovais. Ne kartą buvau susitikęs su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Kūno kultūros ir sporto departamento vadovais, aptarėme įvairias idėjas, tarp jų – ir dėl dvejopos karjeros, sporto bazių, infrastruktūros.

Nes, mano nuomone, universitetų sporto infrastruktūra turėtų būti prieinama ne tik studentams, bet ir būti atvira visuomenei. Pavyzdžiui, lauko treniruokliai, paplūdimio tinklinio aikštelės. Salėse taip pat galėtų vykti įvairūs turnyrai. Žodžiu, niekada nebuvau toli nuo sporto. Bet turiu pripažinti, kad būtų buvę tikrai keblu taip greitai įsitraukti į darbą, jei neturėčiau gerų pagalbininkų. Ministerijos kancleris Tomas Daukantas ir Sporto grupės vadovas Rolandas Zuoza, kurį pažįstu jau labai seniai, puikiai išmano sportą. Didžiulę darbo sporto srityje patirtį turi naujoji viceministrė Kornelija Tiesnesytė. Ar Sporto grupė bus pagrindinė ministerijos institucija, atsakinga už sportą? Dabar mes tik pradedame valstybinės sporto sistemos pertvarkymo kelią. Iki liepos likviduosime Kūno kultūros ir sporto departamentą. Jo darbuotojų branduolys jau dabar palaipsniui pereina į mūsų Sporto grupę. Galutinai sporto padalinį suformuosime iki liepos. Tada pagal apimtį bus matyti, ar šis padalinys bus grupė, ar departamentas, kartu su viceministru išgryninsime jo funkcijas, pasitarsime ir su LTOK, kaip matome bendradarbiavimą.


Nr. 1

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Manau, kad tokia valdymo schema labai gera. Viceministrė ir jos komanda turės visus išteklius, kuriuos turi ministeriją. Kalbu apie visą informacinę bazę, teisinius dalykus, transportą, buhalteriją. Todėl nebereikės tiek personalo, kiek jo buvo KKSD. Nes viskas bus centralizuota ir sprendžiama naudojant bendrus išteklius. Atsiras galimybė sportui sąveikauti bendro ugdymo srityje su mokyklomis, universitetais. Pavyzdžiui, studentų sportas kartais likdavo nuošalyje. Dabar jau kelis kartus buvau susitikęs su Lietuvos studentų sporto asociacijos vadovu Česlovu Garbaliausku, aptarėme pagrindines problemas. Viceministrei bus patogu iš arti matyti, ką veikia mūsų studentai ir moksleiviai, sporto mokyklos, jų veiklą bus galima veiksmingai koordinuoti. Ši sąveika su bendrojo ugdymo ir bendrai mokslo bei studijų institucijomis ir būtų dar viena viceministrės veiklos sritis greta sporto. Koks sporto santykis su mokslu ir švietimu? Ar tikrai sportas atsidūrė reikiamoje ministerijoje? Be jokios abejonės. Fizinis aktyvumas žmonių gyvenime atsiranda labai anksti. Jau darželiuose pradedamas ugdyti žmogaus suvokimas, kas yra fizinis aktyvumas, kaip jis susijęs su sveikata, taip formuojami įgūdžiai. Vėliau ugdymas tęsiamas mokykloje. Puikų pavyzdį mačiau Airijoje. Ten garsūs sportininkai yra įtraukti į duomenų bazę ir mokyklos pagal ją kviečiasi sporto žvaigždes į susitikimus su vaikais. Sportininkai pasakoja vaikams savo istorijas. Vienas irkluotojas prisiminė, kad mokykloje niekas nesitikėjo iš jo gerų sportinių rezultatų. Tačiau vieną kartą jis visai atsitiktinai pabandė irkluoti, jam tai puikiai pavyko, vaikinas buvo pastebėtas ir pakviestas treniruotis. Dabar jis – vienas geriausių irkluotojų pasaulyje. Tokios įkvepiančios istorijos parodo, kad nesvarbu, jog šiuo metu nesi kažko pasiekęs ar atradęs savo pomėgio, talento. Tai nereiškia, kad neturi savyje gebėjimų. Svarbu pradėti ieškoti. Pavyzdžiai, kuriuos parodo čempionai, uždega. Kažkada mes visi norėjome būti modestais paulauskais ar arvydais saboniais. Šios asmenybės buvo mums etalonas. Štai visai neseniai didžiulį impulsą suteikė Rūtos Meilutytės pergalės. Po jų buvo atnaujinta ir pastatyta daugybė baseinų, tiesa, jų vis dar trūksta. Vaikai pradėjo plūsti į plaukimo treniruotes. Tai didžiulė nauda sveikatinant visuomenę. Švietimas ir sportas visą laiką žengia greta. Tik labai svarbu sujungti viską į vieną visumą. Fizinį lavinimą mokykloje, įvairius būrelius, klubinę veiklą, įtraukti sporto šakų federacijas, sporto autoritetus. Turi būti tvirta piramidė,

apimanti viską, kas susiję su fiziniu aktyvumu. Tuo pačiu ir mokslą, inovacijas. Nes jos šiuolaikiniame sporte atlieka labai didelį vaidmenį. Taip pat ypač svarbu, kad viceministrė ir Sporto grupės nariai bendrautų su visa sporto bendruomene, nes viena ministerija tikrai nepadarys visko. Bet yra LTOK, federacijos, kitos visuomeninės organizacijos, sporto aktyvas. Visi kartu galime nuveikti itin daug. Svarbiausia – užtikrinti švietimo ir sporto dermę. Kokia, jūsų nuomone, yra sporto ir fizinio aktyvumo padėtis Lietuvoje? Priėmus Sporto įstatymą, šiais metais pradėti įgyvendinti svarbiausi jame numatyti šios srities pakeitimai. Jie leis sukurti skaidrią sporto srities valdymo ir finansavimo sistemą, daugiau dėmesio skirti fiziniam aktyvumui. Sporto rėmimo fonde tam numatyta dvigubai daugiau lėšų nei anksčiau. Siekiant skaidrumo ir aiškumo, įstatyme įtvirtinti lėšų skirstymo kriterijai, pakeistas buvusio Kūno kultūros ir sporto fondo mechanizmas. Šie metai itin svarbūs ir didelio meistriškumo sportui, nes tai priešolimpiniai metai – artėja 2020-ųjų Tokijo vasaros žaidynės. Tiek federacijoms, tiek sportininkams labai svarbu joms tinkamai pasirengti. Kalbant apie fizinį aktyvumą, Lietuvoje jis kol kas tikrai menkas, todėl Vyriausybė iškėlė tikslą pagerinti rodiklius. Tam numatytas ir didesnis finansavimas. Mūsų šalyje niekada nesimankština net 51 proc. gyventojų. Tai daug prastesnis rodiklis nei daugumos Europos Sąjungos šalių. Štai Suomijoje niekada nesimankština vos 13 proc. gyventojų, Švedijoje – 15 proc., Danijoje – 20 procentų. Fizinis aktyvumas glaudžiai susijęs su žmonių sveikata, sportas gali būti puikus įrankis socialinei integracijai ir užimtumui skatinti. Tai ypač svarbu vaikams ir jaunimui. Didesnis šios srities projektų finansavimas neabejotinai bus labai veiksminga priemonė didinant fizinį aktyvumą. Tačiau tuo pačiu reikia ir formuoti visuomenės požiūrį, kitaip pakeisti įpročius bus labai sunku.

būtų. Juk reikia ir aikštynų, salių, drabužinių, dušų. Planuojame, kad 2019–2020 m. trečia fizinio ugdymo pamoka bus įvesta nuo pirmos iki šeštos klasių. Ir tai nebūtų tik formalumas. Išsiaiškinę, kaip sekasi įgyvendinti dalyko turinį per tris pamokas, kaip pavyksta pasiekti numatytus rezultatus, kaip sprendžiami infrastruktūros klausimai, nuosekliai bandysime įvesti tris pamokas ir kitoms klasėms. Be to, yra puikių pavyzdžių, kai mokyklos, net neturinčios sąlygų šiuo metu įgyvendinti įstatymo ir rengti tris fizinio ugdymo pamokas per savaitę, kitais būdais skatina fizinį aktyvumą. Tai daro ir per ilgąsias pertraukas, ir būrelius po pamokų, kur vaikai sportuoja net dar daugiau valandų, nei numato įstatymas. Kol nėra infrastruktūros, tai galima būtų tęsti, tik reikėtų apsvarstyti, kaip šią veiklą įvertinti, apskaityti. Jei reikėtų visur iš karto įvesti tris fizinio ugdymo pamokas, vargu, ar viskas pavyktų taip sklandžiai,

Labai opi ilgametė problema – fizinio ugdymo pamokos mokykloje. Pagal įstatymą, jų turėtų būti mažiausiai trys per savaitę. Bet kol kas dažniausiai apsiribojama tik dviem. Kokių žingsnių planuoja imtis jūsų vadovaujama ministerija, siekdama, kad įstatymas būtų įgyvendintas? Įstatymas tikrai bus įgyvendintas. Mes jau nebegalime niekaip kitaip interpretuoti – trys pamokos turi būti. Trys pamokos jau daug kur vyksta moksleiviams nuo pirmos iki ketvirtos klasės. Dabar reikėtų pradėti kilti aukštyn. Tuo pačiu spręsti sąlygų klausimą, kad ne tik mokytojai kvalifikuoti

Būtina paminėti pradedamą vykdyti sporto stebėseną, numatytą įstatyme, kuri yra svarbi priemonė viešumui ir skaidrumui užtikrinti. Formuodami sporto politiką privalome remtis aiškiais, visiems suprantamais argumentais. Turbūt svarbiausias dalykas – akivaizdžiai išaugęs Sporto rėmimo fondas. Jis ir toliau augs, užtikrindamas fizinio aktyvumo, sveikatinimo ir apskritai sporto plėtrą. Labai svarbu jau dabar pradėti ruoštis besibaigiančios – 2011– 2020 m. – valstybinės sporto plėtros strategijos atnaujinimui. Tai bus vienas svarbiausių darbų viceministrei ir Sporto grupei – rengti šios strategijos tąsą, tariantis su LTOK ir kitomis visuomeninėmis sporto organizacijomis.

Lietuvos sporto padangėje netrūksta skandalų. Vienas karščiausių – kaltinimai dviračių sporto treneriui Antanui Jakimavičiui seksualiniu priekabiavimu prie auklėtinių. Dėl jo buvote susitikę su LTOK, KKSD, Dviračių sporto federacijų vadovais, kitų sporto organizacijų atstovais. Kaip ketinate kovoti su įvairiomis negerovėmis? Pagrindinė priemonė, padedanti efektyviai spręsti tokias problemas, – socialinis dialogas. Reikia ne kišti galvą į smėlį, lyg nieko nebūtų įvykę, o nebijoti pažvelgti į problemą, įtraukiant visas suinteresuotas organizacijas, padrąsinti tuos, kurie nukentėjo, apginti. Žinoma, natūralu, kad mes negalime užsiimti baudžiamuoju persekiojimu, bet galime suteikti nemokamą teisinę konsultaciją. Tai viešai siūlėme toms merginoms, kurios galimai nukentėjo nuo trenerio. Mes nebandėme užglaistyti problemos, o kaip tik reikliai į ją pasižiūrėjome. Džiugu, kad tiek LTOK, tiek KKSD, tiek pati federacija laikėsi tokios pat pozicijos. Visi išreiškė tikrą susirūpinimą ir ėmėsi konkrečių žingsnių, neužėmė gynybinės pozicijos. Svarbiausias dalykas yra ne tai, kad kas nors būtų nubaustas – tai jau teisėsaugos reikalas, jei kaltė kaip norėtumėme, finansinė našta bus įrodyta. Mums daug svarbiau būtų nepakeliama. Nebūtų ir parodyti, kad nesitaikstome su sąlygų, todėl tos trys pamokos tokiais dalykais ir iškart į juos būtų tik formaliai. Reikia reaguojame. įstatymo įgyvendinimą derinti Nemažai apie šią problemą su finansinėmis galimybėmis. kalbėjome su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte, tuomete Juk svarbiausias tikslas – kad vaikai realiai per savaitę turėtų ne KKSD vadove, dabar viceministre tapusia Kornelija Tiesnesyte. mažiau kaip tris fizinio ugdymo pamokas. O gal ir daugiau. Tokia Pastebėjome, kad tokie dalykai būtų ateities siekiamybė. yra ir kartų klausimas. Dabar naujos kartos žmonės viską mato Pastaraisiais metais vykdant kiek kitaip. Tačiau senesnės sporto finansavimo reformą kartos įpročiai, požiūriai dar padaryta daug permainų. Kokios įsišakniję. Ne tik sporto, bet ir dar reformos planuojamos? kultūros, aukštojo mokslo, kitose Šie metai tikrai dosnūs permainų, srityse. Ir ne tik Lietuvoje. Todėl būtina diegti gero valdymo jos susijusios su 2018 m. priimtu principus federacijose, kitose Sporto įstatymu. Svarbiausia organizacijose, akcentuoti baigti tai, kas jau pradėta. etikos normų laikymąsi ir taip O jei kai kurie sprendimai efektyviau kovoti su panašiomis nepasiteisintų – ieškoti grėsmėmis. efektyvesnių būdų.

„Fizinis aktyvumas glaudžiai susijęs su žmonių sveikata, sportas gali būti puikus įrankis socialinei integracijai ir užimtumui skatinti. Tai ypač svarbu vaikams ir jaunimui.“

6p. Renato Mizero nuotr.

Europos karatė čempionė ERIKA ŽEBURTOVIČ neabejoja: svarbiausia – nepasiduoti. O visas fizines savybes galima išsiugdyti.

5

PASKIRTA SPORTO VICEMINISTRĖ Balandžio 11 d. pareigas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje pradėjo eiti už sportą atsakinga viceministrė Kornelija Tiesnesytė, net 18 metų dirbusi Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD). K. Tiesnesytė puikiai pažįstama sporto bendruomenei, pereinamuoju laikotarpiu ji buvo departamento vadovė, daug prisidėjo prie sklandaus sporto politikos svertų perdavimo į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos rankas. Paklausta, kokių darbų imsis pirmiausia, viceministrė sakė: „Nėra taip, kad stojame prie starto linijos ir pradedame viską iš naujo. Tęsiame dar KKSD pradėtus darbus. Jų netrūksta ir įvairovė tikrai didelė. Akivaizdu, kad reikia šiokių tokių pakeitimų rudenį priimtame Sporto įstatyme. Jie gal daugiau techninio pobūdžio, bet neišvengiami. Jau dėliojame naują valstybinę sporto plėtros strategiją, nes dabartinė baigsis 2020 metais.“ K. Tiesnesytės teigimu, artimiausiu metu sporto srityje didelių reformų neplanuojama.

IŠ ARTI KORNELIJA TIESNESYTĖ Gimė 1976 m. birželio 3 d. Žagarėje. 1994 m. baigė Vilniaus 18-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Vilniaus Antakalnio gimnazija). 1997 m. baigė G. Stulpinienės vadybos kolegiją, įgijo verslo vadybininko kvalifikaciją. 2000 m. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete gavo sociologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. 2006 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto universitetines suderintas pirmosios ir antrosios pakopų (vientisosios) studijas, įgijo teisininko profesinę kvalifikaciją. Darbo patirtis: 2000–2001 m. Lietuvos profesinių sąjungų centro pirmininko padėjėja 2001–2002 m. KKSD vyriausioji specialistė tarptautiniams santykiams 2002–2006 m. KKSD juristė 2006–2013 m. KKSD Teisės ir personalo skyriaus vedėja 2013–2017 m. KKSD Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėja 2017–2018 m. KKSD vyresnioji patarėja 2018–2019 m. laikinoji KKSD generalinė direktorė Nuo 2019 m. balandžio 11 d. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministrė


6

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Nr. 1

KARJERA

Trenerio Lino Jonikos auklėtinė ERIKA ŽEBURTOVIČ karatė pratybas lanko nuo aštuonerių.

GYVENIMAS SUKASI APLINK KARATĖ Europos karatė čempionė Erika Žeburtovič teigia: svarbiausia – nepasiduoti. O fizines savybes galima išsiugdyti E. Žeburtovič (dešinėje) laimėjo auksą svorio kategorijoje iki 50 kg.

Alfredo Pliadžio nuotr.

E. Žeburtovič triumfavo Europos čempionate Vilniuje.

Ingvaras Butautas redakcija@sportas.info Prie įvairių svarbiausių kiokušin karatė tarptautinių turnyrų nugalėtojų iš Lietuvos būrio prisidėjo dar viena kovotoja. 21 metų kaunietė Erika Žeburtovič Europos čempionate Vilniuje laimėjo svorio kategorijos iki 50 kg aukso medalį. Sportininkė karatė lanko jau 13 metų. Trenerio Lino Jonikos auklėtinė savo kelią pradėjo būdama aštuonerių ir dabar didžioji jos gyvenimo dalis sukasi aplink karatė. Erika, ar karatė – pirma jūsų sporto šaka? – paklausėme sportininkės. Ne. Prieš tai lankiau meninę gimnastiką. Bet jaučiau, kad tai – ne mano sportas. Todėl pabandžiau karatė ir patiko. Taip ir likau su šiuo sportu iki šiol. Vaikystėje buvote pramuštgalvė, kad pasirinkote dvikovos sporto šaką? Šiek tiek. Iš tikrųjų meninė gimnastika buvo ramesnė sporto šaka, karatė – kur kas daugiau veiksmo. Būtent tai man ir patiko. Kokios turi būti pagrindinės aukšto lygio karatė kovotojo savybės? Norint pasiekti aukštą lygį, reikia būti atkakliam, nuolat dirbti, siekti savo tikslo ir niekada per anksti nepasiduoti. Tai bene svarbiausia. Visas fizines savybes galima išsiugdyti. Kiek kartų per savaitę treniruojatės? Per dieną sportuoju po du kartas. Ryte – mankšta, bėgimas, o vakare laukia sudėtinga karatė treniruotė. Šeštadienį užtenka

vienos treniruotės. Iš viso – 13 treniruočių per savaitę.

dar šiek tiek laiko lieka ir kitiems dalykams.

Sudėtingos treniruotės metu kovojate dvikovose? Treniruotės būna įvairios, jos keičiasi. Būna fizinis pasirengimas, būna kovos, būna darbas poromis.

Kontaktinė karatė – traumos, skausmas, mėlynės. Kaip su tuo susigyvenate? Su rimtomis traumomis kol kas neteko susidurti. O skausmas tikrai nėra neištveriamas. Ypač treniruočių metu. Per treniruotes niekas nemuša, nekovoja iš visų jėgų – viskas vyksta su protu. Per jas traumų nebūna. Per varžybas galbūt daugiausia pasitaiko rankų, krumplių sužeidimų.

Kuo dar, be karatė, užsiimate? Studijuoju Lietuvos sporto universitete fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną anglų kalba. O kodėl anglų kalba? Savo ateitį siejate ne su Lietuva? Tiesiog, kai rinkausi, kur stoti, man ši studijų programa pasirodė patraukli. Su galimybe išvažiuoti į užsienį pagal programą „Erasmus“. Tuo metu anglų kalba man atrodė labai perspektyvi ir bandžiau kuo labiau ją išlavinti. Ateities pasirinkimui, karjerai toji anglų kalba vargu ar turės įtakos. Rinkausi ją labiau dėl savęs. Ateitį sieju tik su gyvenimu Lietuvoje. Studijuojate sportinę programą. Veikiausiai sportas ir mokslai netrukdo vienas kitam? Netrukdo. Visa mano dienotvarkė taip ir sukasi apie sportą. Pati daug sportuoju ir ketinu su sportu nesiskirti ateityje, dirbti trenere. Ar turite širdies draugą, ar lieka jam laiko? Ne, neturiu. Gali būti, kad ir dėl užimtumo. Daug gyvenimo malonumų aukojate dėl sporto? Varžybų, pasirengimo metu tenka aukoti. Bet vis tiek neužsidarai namuose. Mano draugai supratingi, tad galime atrasti laiko paprastiems bendravimams, pasivaikščiojimams. Nesu savęs izoliavusi. Ne vien tik mokslas ir karatė sudaro mano gyvenimą,

MEDALIAI Europos čempionate Vilniuje Lietuvos sportininkai iškovojo 16 medalių. Auksas: Inga Mikštaitė (iki 60 kg), Erika Žeburtovič (iki 50 kg), Edgardas Sečinskis (iki 95 kg).

Ar prieš varžybas kovotojams reikia psichologinio paruošimo? Kažkokio specialaus pasiruošimo neturime. Tai labai individualu – pats susitvarkai su savo psichologija. Viskas ateina su patirtimi. Aš jaučiu, kad per kiekvienas varžybas psichologiškai jaučiuosi vis geriau. Ir tai turi įtakos rezultatui. Didžiąją dalį rezultato lemia tai, kaip esi psichologiškai varžyboms pasirengęs. Įvairių kovinių sporto šakų atletams dažnai tenka mesti svorį prieš varžybas. O karatistams? Taip, tenka. Jei nori neprarasti daug jėgų, mitybą pradedi kontroliuoti likus mėnesiui iki varžybų. Pirmiausia stengiesi atsisakyti saldainių. Nors aš juos labai mėgstu. Suprantama, gaminiesi atitinkamus pusryčius, pietus ir vakarienę. Jeigu varžybos dar toli, maitinatės bet kuo? Ne. Sportinis mitybos režimas vis tiek yra, nors ne toks griežtas. Tada saldumynų leidžiu sau suvalgyti. Ar teko kur nors gatvėje pritaikyti karatė patirtį? Neteko. Vaikystėje buvo

Sidabras: Raminta Makackaitė (kata), Justinas Kvietka (iki 75 kg), Paulius Žimantas (per 95 kg), Juras Sokolovas (iki 85 kg), Magdalena Gustaitytė (iki 65 kg), Brigita Gustaitytė (iki 65 kg).

Bronza: Diana Mačiūtė (kata), Justina Zykutė (kata), Raminta Makackaitė (iki 50 kg), Orestas Abazorius (iki 95 kg), Kęstutis Radvila (iki 85 kg), Antanas Klibavičius (per 95 kg), Aneta Meškauskienė (iki 65 kg).

„Tėvai mane labai palaiko. Nuo pat vaikystės. Jiems buvo aktualu, kad užsiimčiau tuo, kas man patinka, jie nebandė atkalbinėti.“

prisikabinę, bet nepuoliau muštis. Pabėgau. Kaip į jūsų sportą žiūri tėvai? Tėvai mane labai palaiko. Nuo pat vaikystės. Jiems buvo aktualu, kad užsiimčiau tuo, kas man patinka, jie nebandė atkalbinėti. Tėvai serga už jus per varžybas? Į pačias varžybas nevažiuoja. Aš pati nelabai noriu, kad jie tai darytų. Ne dėl to, kad gėdinčiausi ar nervinčiausi, bet kažkaip ramiau, kai jų tuo metu nėra. O transliacijas internetu žiūri visada. Po varžybų susirašome, susiskambiname. Lietuvoje yra nemažai gerų karatė kovotojų. Ar jūs savo svorio kategorijoje turite rimtą konkurenciją? Manau, kad kiekvienoje svorio kategorijoje yra didelė konkurencija. Kasmet tave prisivyti bando jaunesnės varžovės. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Lapkritį dalyvausite absoliučios svorio kategorijos pasaulio čempionate. Tokiose pirmenybėse nebūna papildomo jaudulio? Tiesiog pasirenki taktiką, kaip kovosi su didesnėmis varžovėmis, kad joms būtų kuo neparankiau. Taip, jaudulys būna didesnis nei kovojant savo svorio kategorijoje – nežinai, ko iš didesnio svorio kategorijos varžovės tikėtis. Bet pasirinkus gerą taktiką ir strategiją viskas baigiasi gerai. Vis dėlto didesnis ūgis, svoris, kiti fiziniai duomenys suteikia pranašumo kovoje? Taip, ūgis gali būti pranašumas. Bet vėl – viskas priklauso nuo to, kaip tu pats kovosi. Jeigu esi žemas, žinai, kaip kovoti su aukštais. Jeigu esi lengvesnis, būsi greitesnis.


8

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

IŠ ARTI

Nr. 1

Lietuvos paralimpinis komitetas pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos sporto universitetu ir Vilniaus kolegija.

PARALIMPIEČIAMS – DAUGIAU GALIMYBIŲ Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius: „Palaikymo sulaukiame tiek, kiek užsitarnaujame“ 2019 m. kovo 29 d. suėjo dveji metai, kai Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentu išrinktas Mindaugas Bilius. 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinis čempionas interviu „paralympics. lt“ papasakojo apie per šį laiką pasiektus tikslus. Taip pat apie vykstančius darbus: Lietuvos neįgaliųjų komandos prekių ženklo projektą, neįgaliųjų sporto strategiją, paralimpinėse žaidynėse atstovaujamų sporto šakų ir sportininkų skaičiaus didinimą, realiausius pretendentus į 2020 m. šalies paralimpinę rinktinę. Kokie buvo pirmieji dveji metai einant Paralimpinio komiteto prezidento pareigas? Norėtųsi, kad darbai vyktų greičiau. Ypač valstybės institucijose. Užtruko diskusijos dėl Kūno kultūros ir sporto įstatymo, kuris galiausiai buvo priimtas 2018 m. rudenį. Čia mums svarbiausi du aspektai – papildomos rentos paralimpiniams vicečempionams ir Sporto rėmimo fondo nuostata, numatanti 10 proc. pinigų skirti neįgaliųjų sportui. Džiugu, kad pavyko pagerinti treniruočių sąlygas didelio meistriškumo sportininkams. Pernai paralimpinės rinktinės kandidatai apsilankė Japonijoje, šiemet toje šalyje įvyks bent dvi treniruočių stovyklos. Balandžio pabaigoje Lietuvos aklųjų riedulio (golbolo) rinktinė vyko į Tojohašį, o gegužę lengvaatlečiai stovyklaus Hiracukoje. Anksčiau tokių galimybių tikrai nebuvo. Vienas svarbiausių projektų, numatytų strategijoje, – paralimpinės komandos prekių ženklo sukūrimas. Darbas vyksta ir jau rudenį tikimės prisistatyti visuomenei. Komanda suvienys įvairių sporto šakų atletus. Tikimės, kad šis projektas suteiks postūmį neįgaliųjų sporto matomumui, nes jo reikia visiems: ir mums, neįgaliesiems, ir visuomenei. Svarbu, kad judesys vyksta ne tik tarp aktyviai sportuojančiųjų, bet ir tarp mūsų veteranų. Atskleisiu, kad jų iniciatyva neseniai įkurta Paralimpiečių asociacija. Jie mato prasmę tame, ką darau aš, ir nori prisidėti prie švietimo, paralimpinių idėjų sklaidos. Svarbu, kad šie žmonės jaustųsi reikalingi, būtų atstovaujami ir galėtų perteikti savo patirtį. Mes šią idėją labai palaikome ir stengsimės prisidėti prie Paralimpiečių asociacijos veiklos.

Lietuvos paralimpiečiai kartu su olimpiečiais stovyklavo Japonijoje. neįgaliųjų sporto vadovų. Per tuos dvejus metus aš pats įsitikinau, kad palaikymo sulaukiame tiek, kiek užsitarnaujame patys. Čia kalbu ir apie verslą, ir apie politikus. Niekas prieš nosį neužtrenkė durų. Visi geranoriški, visi kalbasi ir prisideda, kiek gali. Mūsų partnerių, rėmėjų ratas tai įrodo. Mums svarbi ne tik finansinė parama, bet socialinė partnerystė su kitomis institucijomis. Pavyzdžiui, švietimo.

Du šansus patekti į Tokiją šiemet turės golbolo rinktinė. Ji vasarą dalyvaus atrankos turnyre JAV, o rudenį – Europos čempionate Vokietijoje.

Golbolo rinktinės vairą neseniai perėmė Valdas Gecevičius, atėjęs iš krepšinio. Ar negąsdina šis pokytis tokiu svarbiu komandai metu? Tikrai negąsdina. Ankstesnis treneris Šarūnas Jukna taip pat neturėjo golbolo patirties, bet jo Strategijoje iškeltas tikslas į vadovaujama komanda 2017 m. 2020 m. Tokijo paralimpines tapo Europos čempione. Komanda žaidynes išvežti daugiau padėjo įsivažiuoti Šarūnui, padės sportininkų ir didinti ir naujam treneriui. V. Gecevičius atstovaujamų sporto šakų atsinešė didelę komandinio sporto skaičių. Ar matote naujų veidų? patirtį, turi autoritetą. Manau, kad Tikimės ir darome viską, kad naujam treneriui perprasti golbolo tai pavyktų. Iki paralimpinių subtilybes nebus sudėtinga. Tikiu, žaidynių liko pusantrų metų, jie kad per kelis mėnesius iki lemiamų ir bus svarbiausi. Kalbant apie kovų viskas susitvarkys ir turėsime stiprią komandą, kuri iškovos vietą naujas sporto šakas, tai viena jų yra sunkioji atletika, kuria užsiima Tokijo paralimpinėse žaidynėse. Ši situacija apnuogina nemažą JAV gyvenanti Karolina Lingytė. problemą – Lietuvoje nėra Ernestas Česonis atkakliai siekia ruošiami golbolo treneriai. Su šia paralimpinio triatlono kelialapio. Taip pat šaulė Raimeda Bučinskytė bėda susiduria ne tik golbolas, bet ir visas neįgaliųjų sportas. ir šaudymo iš lanko atstovas Daug vilčių dedame į socialinę Rolandas Baranauskas. Jiems padedame, kiek galime, ir viliamės partnerystę su Lietuvos sporto universitetu (LSU) ir Vilniaus juos išvysti Tokijuje. kolegija. Neseniai pasirašėme su Kaip visada, daugiausia žaidynėse turėsime lengvaatlečių. šiomis aukštosiomis mokyklomis bendradarbiavimo sutartis Manome, kad gausime 4–6 ir kartu sieksime, kad būtų kelialapius. Be abejo, daug tikimės iš paralimpiečio Osvaldo rengiami treneriai darbui su Bareikio, kuris jau apšilo kojas Rio negalią turinčiais sportininkais. Mums reikia ne tik trenerių, de Žaneire. Taip pat irkluotojas Kaip per dvejus metus keitėsi bet ir teisėjų, be kurių negalime Augustas Navickas siekia antro visuomenės požiūris į neįgaliųjų paralimpinio kelialapio su nauju vykdyti tarptautinių varžybų. sportą? Sisteminiams pokyčiams reikia treneriu Zigmantu Gudausku. Visuomenės požiūris keičiasi į Neabejoju, kad Tokijuje matysime pamatų, o jais turėtų tapti gerąją pusę. Tiesa, negaliu teigti, Lietuvos neįgaliųjų sporto plaukiką Edgarą Mataką, bet kad jis ir anksčiau buvo kažkoks strategija. Jos sukūrimas bus norėtųsi dar vieno šios sporto ypač blogas. Manau, iniciatyvos pagrindinė bendradarbiavimo su šakos atstovo. Čia realiausios trūko ne tiek iš visuomenės, kiek iš Mindaugo Dvylaičio galimybės. LSU užduotis.

M. Bilius.

„Niekas prieš nosį neužtrenkė durų. Visi geranoriški, visi kalbasi ir prisideda, kiek gali.“

Baigėsi paraiškų Sporto rėmimo fondui teikimas. Ar aktyvūs buvo neįgaliųjų sporto klubai? Švietimo, mokslo ir sporto ministerija surengė mokymus, kuriuose dalyvavo mūsų klubai. Paraiškas teikė tikrai aktyviai. Tačiau ne mažiau svarbus ir sveikųjų organizacijų dalyvavimas teikiant paraiškas, kuriose numatytas neįgaliųjų įtraukimas į veiklas, taip pat infrastruktūros pritaikymas neįgaliesiems. Tai labai sveikintina. Tikiuosi, kad lėšos bus panaudotos tikslingai ir išjudins negalią turinčius žmones, o gal net paskatins siekti didelio meistriškumo, atstovauti Lietuvai tarptautinėje arenoje. Pirmieji metai parodys, kaip veikia sistema. Manau, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija atidžiai pažvelgs į lėšų naudojimą ir užtikrins kryptingą jų taikymą. Klubus turime skatinti, nes jie – neįgaliųjų sporto piramidės pagrindas. 2018 m. finansiškai skatinome dešimt sėkmingiausiai veikusių klubų. Parama pasieks ir 2019-ųjų geriausiuosius. Ar pats nesusimąstote apie grįžimą į sportą? Kartais apie tai pagalvoju. Gal ir norėtųsi, juolab kad Tokijuje tikriausiai dar galėčiau pretenduoti į aukštą vietą, galbūt net prizinę. Bet reikia suprasti, kad atėjo laikas užleisti vietą jaunimui. Mano klasėje yra Donatas Dundzys, jis jau pelnė pasaulio ir Europos čempionatų medalius, turi visas galimybes kovoti dėl apdovanojimų Tokijuje. Be to, sunku būtų suderinti dabartinę mano veiklą su profesionalų sportu. Manau, savo misiją, kaip sportininkas, jau atlikau. Dabar esu išsikėlęs kitų tikslų, jų ir siekiu.


10

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

TRADICIJA

Nr. 1

Nuo 2006 m. vykstantį Baltijos Asamblėjos taurės turnyrą po kartą laimėjo lietuviai ir latviai, o 12 sykių triumfavo estai.

KREPŠINIO AIKŠTĖJE PAMIRŠTA POLITIKĄ Organizatorių nuotr.

Tradiciniame Baltijos šalių parlamentarų krepšinio turnyre rungtyniauja ir politikais tapę olimpiečiai

Latvijos, Estijos ir Lietuvos parlamentarų komandos.

Inga Jarmalaitė redakcija@sportas.info Gegužės 9–10 d. Lietuvos Seimo komanda dalyvavo Latvijoje, Jelgavoje, vykusiame krepšinio turnyre Baltijos Asamblėjos taurei laimėti. Nuo 2006 m. rengiamame turnyre varžosi Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentarai. Šiemet Baltijos Asamblėjos taurė pirmąkart atsidūrė turnyrą rengusios Latvijos parlamentarų rankose. Iki tol 12 metų iš eilės triumfavo Estijos Rygikogo krepšinio ekipos. Lietuvos seimūnams tapti nugalėtojais pavyko tik kartą – patį pirmąjį 2006-aisiais. Šiemet Lietuvos komandoje žaidė šie Seimo nariai: olimpinis čempionas Virgilijus Alekna, Jonas Jarutis, Ramūnas Karbauskis, Laurynas Kasčiūnas, Andrius Kupčinskas, Andrius Mazuronis, Kęstutis Mažeika, Virginijus Sinkevičius, Audrys Šimas, Kęstutis Smirnovas. Kolegoms iš Estijos Lietuvos parlamentai nusileido 4 taškais (27:31), latviams pralaimėjo septyniais (31:38). Kaip po turnyro pripažino vienas šios ekipos lyderių, Seimo narys, ekonomikos ir inovacijų ministras V. Sinkevičius, komanda tikrai gali žaisti geriau, bet šįkart kažkas nepavyko ir Lietuvos atstovams liko pripažinti ir estų, ir latvių pranašumą. Kaip ir pernai, lietuviai liko treti. Šiemet pirmąkart turnyrą laimėjo Latvijos Saeimos krepšinio komanda. Kaip jums klostėsi šis turnyras? – paklausėme antrą kartą Baltijos Asamblėjos turnyre dalyvavusio ministro V. Sinkevičiaus. Turnyras vyksta vieną dieną,

žaidžiami du kėliniai po 10 minučių. Mes pirmąsias rungtynes žaidėme su estais. Estų komanda buvo labai gera, nors rungtyniavo tik šešiese. Turėjo labai stiprų centrą, jo ūgis – per du metrus. Kaip ir mūsų, estų komandoje buvo vienas olimpietis – labai gerai bėgantis dešimtkovininkas. Nors mūsų suolas buvo ilgesnis, estai šaunuoliai – jie buvo verti šios pergalės. Bent jau prieš mus. Antrosios rungtynės su latviais mums buvo sunkesnės. Ir jėgų šiek tiek pritrūko, ir spaudimą jautėme. Turėjome galimybę laimėti, nes ilgą laiką žaidimas vyko apylygiai. Manau, galėjome užsikabinti ir bandyti laimėti, bet kažkur užstrigome. Ar iš anksto žinojote, su kokiais žaidėjais teks rungtyniauti? Kai nuvažiavome į Jelgavą, nežinojome, kas bus mūsų varžovai. Juk Latvijoje ir Estijoje neseniai vyko Parlamento rinkimai. Latvijos Saeimos komanda atvažiavo labai jauna – gerokai jaunesnė už mūsiškę. Pernai žaidėme su vienos sudėties latvių komanda, o šiemet – su visiškai kitokia. Tarp estų parlamentarų dar buvo vienas kitas pažįstamas veidas. Kuriems mūsų Seimo nariams geriausiai sekėsi žaisti? Daugiausia taškų įmetėme mes su A. Mazuroniu. Bandėme V. Aleknai iškišti daug kamuolių, bet šis derinukas ne visada pavykdavo, mūsų perdavimai strigdavo. Nors labai gerą sportinę formą demonstravo A. Mazuronis, bet kažkaip mums nepavyko. Gal mažesniems žaidėjams šįkart prasčiau sekėsi, nesužaidė taip, kaip norėjo, o visi aukštesni atkakliai kovojo.

rimtomis treniruotėmis, greičiau pažaidžiame savo malonumui. Skirtingos politinės pažiūros tikrai nekenkia, be to, kaip žinoma, mūsų koalicija yra vaivorykštinė. Ar komandoje esama profesionalių krepšininkų? Tokių neturime, visi esame mėgėjų lygio. Aš kažkada lankiau krepšinio mokyklą, bet dėl to negalėčiau savęs vadinti profesionaliu krepšininku. Profesionalus sportininkas, olimpinis čempionas mūsų komandoje yra vienas – V. Alekna, bet jis ne krepšinio profesionalas.

Lietuvių gretose žaidė ir olimpinis čempionas V. Alekna.

Ministras V. Sinkevičius (Nr. 77) yra lankęs krepšinio mokyklą. Šiemet premjero Sauliaus Skvernelio aikštėje nebuvo, o kaip sekėsi partijos pirmininkui? Premjeras pernai žaidė Naisiuose, šiemet jo laukė paskutiniai prezidento rinkimų debatai, todėl jis negalėjo vykti. Šį kartą žaidė Estijos ministras pirmininkas Jüri Ratasas, o Latvijos premjeras labai emocionaliai vadovavo savo

komandai nuo suolo. Manau, R. Karbauskis neišmetė savo metimų. Jis iš toli neblogai pataiko, bet šįkart nepavyko. Ar išeina reguliariai treniruotis? Kaip sekasi aikštėje derinti skirtingas politines pažiūras? Mes susirenkame kas savaitę antradieniais ir žaidžiame. Nepavadinčiau to labai

Prieš turnyrą Latvijoje buvo generalinė repeticija su Lietuvos sporto žurnalistų federacijos ir „Perlo“ veteranų komandomis. Kaip sekėsi? Sekėsi taip pat – ten irgi likome treti, abejas rungtynes pralošėme. Esu įsitikinęs, kad galime sužaisti geriau, gal ne geriausios sportinės formos esame. Ar Baltijos Asamblėjos taurės turnyro tikslas – tik krepšinį žaisti? Šis turnyras skirtas trijų Baltijos šalių parlamentarams susitikti, pažaisti, pabendrauti neformalioje aplinkoje. Manau, tai labai graži, smagi tradicija. Sveika tarpusavyje parungtyniauti ir pasižiūrėti, kurie stipresni krepšinio aikštelėje. Tik gaila, kad mums nepavyksta sužaisti pagal galimybes, nes tikrai manau, kad galime pasirodyti daug geriau. Be Valerijaus Simuliko, Baltijos Asamblėjos pirmininko, kažin ar šie turnyrai vyktų – jis kasmet atidirba visą organizacinį darbą, palaiko ryšius tiek su latviais, tiek su estais.


12

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Nr. 1

TEMA

Specialiosios olimpiados žaidynėse Abu Dabyje dalyvavo beveik 7 500 sportininkų iš 190 valstybių.

TVIRTI IR DRĄSŪS OLIMPIEČIAI Roberto Dačkaus / LRP.lt nuotr.

Iš specialiosios olimpiados žaidynių 28 medalius parvežę 26 lietuviai Abu Dabyje kovojo ne tik su varžovais

Specialiosios olimpiados žaidynių dalyvius pagerbė Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė.

Inga Jarmalaitė

Kaip manote, kodėl tai buvo sėkmingiausia vasaros specialioji olimpiada iš visų, Ne vienam lengvaatlečiui, kuriose teko dalyvauti? – plaukikui teko susidurti su paklausėme Z. Misiūno. planuotą medalį nugvelbusiu Turbūt dėl to, kad jau ir patys turime patirties, ir nemažai mūsų negalavimu ar trauma, pusmaratonio bėgikei – su pačia ten besivaržiusių sportininkų jos tikriausia Abu Dabio dykuma, turi. Šitoje rinktinėje naujokai ir o jungtinei futbolininkų patyrę atletai sudarė maždaug po komandai – dukart įveikti lygiai – apie 50 proc. delegacijos. techniškuosius brazilus. Kai daug naujokų, nerimą perima ir kiti, o ši rinktinė gana gerai jautėsi, Į Jungtinių Arabų Emyratų sostinę puikiai susidorojo su nerimu, stresu Abu Dabį, kuriame kovo 7–23 d. ir gana gerai pasirodė. Kai kurie – vyko sutrikusio intelekto žmonėms net ir mums neplanuotai gerai. skirtos specialiosios olimpiados Tai buvo ne tik pagal iškovotų žaidynės, susirinko beveik 7 500 apdovanojimų kraitį mums sportininkų iš 190 valstybių. sėkmingiausios žaidynės, bet Lietuvos atstovai varžėsi septynių ir pagal dalyvių skaičių bei sporto šakų – lengvosios atletikos, atstovaujamas sporto šakas. Abu futbolo, plaukimo, stalo teniso, Dabyje, palyginti su ankstesnėmis sunkiosios atletikos, bočios ir specialiosios olimpiados vasaros irklavimo – varžybose. žaidynėmis, pirmąkart buvome Specialiosios olimpiados žaidynės nusivežę irkluotojų ir jungtinę – svarbiausias sporto įvykis futbolo komandą, kurią sudaro intelekto sutrikimų turintiems neįgalieji ir sveikieji futbolininkai. žmonėms. Prieš ketverius metus iš Los Andželo lietuviai parsivežė Kurie medaliai buvo mažiausiai tikėti? 21 apdovanojimą. Tai buvo aštuntosios vasaros Netikėti buvo plaukiko Adomo žaidynės, kuriose dalyvavo Bužinsko trys aukso medaliai. Lietuvos atstovai. „Ir pačios Tikėjome, kad futbolininkai sėkmingiausios iki šiol“, – pasirodys gerai, bet kad du kartus pripažįsta Lietuvos specialiosios pavyks brazilus nugalėti – sunku olimpiados komiteto prezidentas buvo numatyti. Kad ir kaip ten ir delegacijos vadovas Abu būtų, brazilai žaidžia technišką, Dabyje Zenonas Misiūnas. gražų ir malonų žiūrėti futbolą. redakcija@sportas.info

Bet mūsų sveikieji futbolo žaidėjai irgi aukšto lygio, be to, šios komandos pasirengimas buvo gana geras. Po ilgesnio laiko vėl pavyko plaukikams laimėti estafetę 4 x 25 metrus. Sunkiai įsivaizdavome, kad estafetės komanda sugebės pelnyti auksą, sakėme taip: jei bus bronza, bus labai gerai. O buvo geriau nei gerai. Pirmą kartą nusivežėme baidarininkų – ir jie laimėjo auksą su sidabru. Tą irgi buvo sunku numatyti. Bočia, stalo tenisas – čia medalius planavome, nes labai panašių rezultatų šie sportininkai pasiekė ir prieš ketverius metus Los Andžele. Neplanuoti medaliai – malonios staigmenos. Ar buvo nemalonių staigmenų? Šiemet ypač gerai buvo pasiruošusi lengvosios atletikos rinktinė. Nors medalių kraitį lengvaatlečiai papildė, bet ir traumos persekiojo juodai. Mano auklėtinis Tadas Vainius, 1 500 m trasoje pelnęs sidabro medalį, bėgdamas 5 km viduryje distancijos patyrė Achilo sausgyslės traumą, griuvo ir buvo išvežtas į ligoninę, tęsti varžybų nebegalėjo. Dėl to estafetėje 4 x 400 m vietoje jo turėjo pasirodyti pusmaratonio bėgikė Aušra Burbulytė, kuri po

sunkios savo distancijos sutiko be vieno nario likusiai estafetės komandai padėti. Ir mūsų bėgikai pelnė bronzą, nors dar vienas sportininkas dalyvavo traumuotas – jis trasoje patyrė čiurnos traumą. Plaukikui Juliui Kasparui Rėksniui temperatūra iki 40 laipsnių buvo pakilusi. Bet gydytojos, trenerės ir mamos pastangomis pavyko jį pastatyti ant kojų taip, kad Julius net sugebėjo bronzos medalį iškovoti. Kiek į Abu Dabį iš viso vyko delegacijos narių ir sportininkų šeimų atstovų? Mūsų sportinę delegaciją sudarė 26 sportininkai, 9 treneriai, gydytoja, delegacijos vadovas, kurio pareigos teko man, kaip Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto prezidentui, ir mano asistentas – iš viso 38 oficialūs delegacijos nariai. Sportininkų šeimos nariai vyko pagal atskirą programą. Mūsų tarptautinis judėjimas daug dėmesio skiria specialiųjų poreikių sportininkų šeimoms, skatina, kad ir jos būtų įtrauktos į veiklą, joms rengia specialias programas. Šeimų nariai vyksta į žaidynes, būna kartu, eina į varžybas, palaiko savo artimuosius ir kitus savo šalies sportininkus,

padeda, bet dalyvauja ne kaip šalies rinktinės, o kaip šeimos programos nariai. Vis dėlto visi esame viena komanda, visi atstovaujame Lietuvai. Šeimos mūsų sportininkams – ypatinga paspirtis, todėl ypač norėčiau padėkoti vilniečių plaukikų šeimoms. Prieš ketverius metus vykote į Los Andželą, šiemet – į Abu Dabį. Be klimato sąlygų, gal dar kokių tos šalies ypatumų teko patirti? Jeigu kalbėsime apie vasaros žaidynes, Amerika, kurioje specialiosios olimpiados žaidynės vyko prieš ketverius metus, ir šiemet Jungtiniai Arabų Emyratai buvo vienos tolimiausių mūsų išvykų. Kovo pradžioje išvykdami iš Lietuvos, kurioje dar buvo minusinė temperatūra, žinojome, kad Abu Dabyje laukia 30 laipsnių karštis, todėl mums, galima sakyti, šiauriečiams, bus sunku. Bet buvo duota nemažai laiko adaptuotis – į Abu Dabį nuvykome likus savaitei iki atidarymo, turėjome septynias dienas priprasti ir prie tenykščio klimato, ir prie gamtos. Su vietine gamta teko susidurti. Pirmą kartą mūsų mergaitė dalyvavo pusės maratono varžybose, kurios vyko tikroje Abu Dabio dykumoje. Dėl


Nr. Nr. 1

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto nuotr.

Mokytis plaukti – niekada nevėlu ir net ne per anksti. Svarbu tai daryti taisyklingai ir saugiai.

13

14p.

LIETUVIŲ MEDALIAI ABU DABYJE

Lengvosios atletikos varžybose lietuviai iškovojo visų spalvų medalius.

AUKSAS. Specialiosios olimpiados čempionais tapo Lietuvos futbolininkai (žaidė Arminas Orlauskas, Arnoldas Trakšelis, Deividas Sinkevičius, Edgaras Kemtys, Ernestas Sakalauskas, Evaldas Kugys, Martynas Šležys, Rimvydas Lipnevičius ir Robertas Bolotovas, treneris Rytis Šležys). Lietuviai grupės varžybose 6:5 nugalėjo Indoneziją, 2:0 Braziliją, 6:4 Prancūziją, o finale 4:2 dar kartą įveikė brazilus. Po keturis aukso medalius iškovojo jėgos trikovės atstovai Laurynas Šaulis ir Laura Margevičiūtė (laimėjo visas rungtis: pritūpimų su štanga, štangos spaudimo, štangos atkėlimo ir bendrojoje įskaitoje). Tris aukso medalius pelnė plaukikas Adomas Bužinskas (plaukdamas 50 ir 100 m laisvuoju stiliumi bei kartu su Auguste Šerpetyte, Juliumi Kasparu Rėksniu bei Kristupu von Gravrocku-Goesu laimėjo estafetę 4 x 25 m laisvuoju stiliumi). Du kartus čempionu tapo baidarininkas Edgaras Minsofinas. Po vieną aukso medalį pelnė bėgikai Arūnas Martinonis bei Rimvydas Kriauzlys. SIDABRAS. Tris sidabro medalius iškovojo baidarininkas Rolandas Kriauzlys. Po vieną – bėgikai Aušra Burbulytė ir Tadas Vainius, irkluotojas E. Minsofinas (irkluodamas dvivietę su R. Kriauzliu) ir stalo tenisininkė Solventa Kapačiauskaitė. Bočios varžybose sidabrą pelnė Alfredo Šimo ir Godos Ragulskytės duetas. G. Ragulskytė tapo vicečempione ir asmeninėse varžybose. BRONZA. Asmeninėse bočios varžybose bronzą pelnė A. Šimas. Tokios pat prabos medaliu pasipuošė stalo tenisininkių S. Kapačiauskaitės ir Liucijos Kolesinkajos duetas, mišrios estafetės Lietuvos bėgikų komanda (A. Burbulytė, A. Martinionis, T. Vainius ir Kasparas Vaičiulis) bei plaukikas J. K. Rėksnys.

Lietuvos plaukikai su trenerėmis.

Lietuvos futbolininkai net du kartus įveikė Brazilijos rinktinę. karščio į bėgimo trasą buvome atvežti šeštą valandą ryto, o jau pusę septynių buvo paskelbtas startas. Dykumoje sportininkams reikėjo apsukti du ratus po 10,5 kilometro. Nerimo buvo, aš sportininkei prieš varžybas nuolat kartojau: tik nemėgink iš tako išklysti. Bet Aušra šaunuolė, ji susidorojo ir su savo jauduliu, ir dykuma – pralaimėjo tik amerikietei ir pelnė sidabro medalį.

tvirtai sukomplektuotą rinktinę ir tada pradedame dirbti su ja: atrinktiems sportininkams skiriame daugiau dėmesio, rengiame mokomąsias treniruočių stovyklas – žodžiu, ruošiamės lygiai taip pat, kaip ir visi kiti sportininkai. Jau dvi olimpiados iš eilės Vilnius yra mūsų plaukikų rengimo centras, lengvosios atletikos centras, minint savivaldybes, – Utena, Radviliškis ir Kazlų Rūda. Atrodo, kad būtent Kazlų Rūdoje kaip pagrindinė bazė Kaip atrenkami žaidynių prigis ir mums nauja sporto šaka dalyviai ir kokie yra irklavimas, kurio atstovų pirmą pagrindiniai šių sportininkų kartą vežėmės ir į specialiąją rengimo centrai? olimpiadą. Futbolas – Kėdainiai ir Jie atrenkami per Lietuvos Kaunas, stalo tenisas – Ukmergė, čempionatus. Mes kasmet sunkiaatlečių centras nuo seno rengiame atskirų sporto šakų yra Radviliškyje. Bočios žaidėjų šalies čempionatus, kuriuose rengimo centras veikia Kaune, bet geriausiai pasirodę sportininkai jam nenusileidžia ir Vilnius. važiuoja į tarptautines varžybas – dažniausiai į Europos turnyrus, O šiaip visur, kur yra stiprių vyksta ir mūsų Europos žaidynės. trenerių, ten yra ir gerų Iš šių sportininkų likus maždaug sportininkų. Ten, kur mūsų metams iki žaidynių jau turime sportininkai gyvena, mokosi,

būna, ten jie ir treniruojasi. Atskiras darbas vyksta su perspektyviais sportininkais, kurių pagrindinis rengimo centras yra kitur, nei jie gyvena ir treniruojasi. Čia susiduriame su mūsų darbo specifika: į kitus sporto centrus mūsų vaikus, jaunuolius reikia vežti kartu su treneriu, nes jiems būtina adaptuotis, priprasti prie naujų žmonių, aplinkos. Antraip, ištraukus vaiką iš jam įprastos aplinkos, sportinis rezultatas gali būti neigiamas. Dėl šios priežasties pagrindiniams mūsų sporto šakų treneriams sunku gabius sportininkus perimti iš kitų mokyklų ar sporto organizacijų. Tuo mūsų trenerių darbas stipriai skiriasi nuo kitų kolegų. Pas mus trenerio ir sportininko tarpusavio ryšys, tarpusavio pasitikėjimas yra labai stiprus ir svarbus. Tai mūsų darbe būtina. Viename interviu žaidynių čempionų futbolo treneris

Rytis Šležys prisipažino, kad į Kėdainių specialiąją mokyklą pateko atsitiktinai, bet per 32ejus darbo joje metus nė karto nesusimąstė keisti darbovietės. Kokia šio darbo specifika? Mes stipriai prisirišame prie šių vaikų, o jie prie mūsų. Aš pats jau daug metų dirbu Utenos specialiojoje mokyklojedaugiafunkciame centre. Šie vaikai manimi tiki, o aš jais pasitikiu. Utenoje kultivuojame vienintelę neįgaliųjų žiemos sporto šaką – slidinėjimą. Tai sunki, sudėtinga sporto šaka, bet pirmiausia sportininkas turi pasitikėti treneriu, kad ryžtųsi ją išbandyti. Jeigu abipusį ryšį pavyksta užmegzti, jį nutraukti abiem pusėms sudėtinga. Auklėtiniams palikus mokyklas, mes vis tiek domimės, kaip jie gyvena, kaip jiems sekasi. Labai džiaugiamės, jeigu jiems pavyksta įsitvirtinti gyvenime, susirasti darbą. Sportas, treniruotės, išvykos į varžybas padeda jiems susiorientuoti gyvenime, tapti savarankiškesniems ir bandyti įsitvirtinti. Turime ne vieną sėkmės pavyzdį ir labai džiaugiamės, jei galime bent kiek prie tos sėkmės prisidėti.

Ir man prie šio įstatymo teko prisidėti – mes ilgą laiką įrodinėjome savo teises ir mums pavyko. Mes nestumdomi, nemėtomi, esame saugomi įstatymo taip pat, kaip ir kitos Lietuvos neįgaliųjų sporto organizacijos – paralimpiečiai, aklieji, kurtieji. Gauname pinigų išvykoms, galime gražiai pasipuošti, kaip ir kitų valstybių olimpiečiai, reprezentatyviai apsirengti, gauname aprangas, inventorių, galime išvykti į mokomąsias treniruočių stovyklas, į tarptautinius renginius. Negalėčiau sakyti, kad buvome stumdomi ir tada, kai naujasis Sporto įstatymas nebuvo priimtas. Nors tada mūsų dar negynė įstatymai, savo veiklą jau baigiantis Kūno kultūros ir sporto departamentas daugybę metų mus suprato ir palaikė. Dar norėčiau paminėti, kad prieš šią olimpiadą mus parėmė Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kurio prezidentė Daina Gudzinevičiūtė palaikė ne tik gražiomis kalbomis, bet ir finansiškai.

Kaip paminėjote, šventėte gerą sportininkų pasirodymą Abu Koks valstybės požiūris į šiuos Dabyje? sportininkus, jų trenerius? Ar Didžiausia šventė kaip visada gaunate pakankamą paramą? būna pas šalies prezidentę. Ji Dabar gauname pakankamą mums skyrė laiko, visi buvome paramą ir tuo džiaugiamės. Po pakviesti, visi pasibuvome, olimpiados kalbėdamas per pabendravome – ir sportininkai, priėmimą pas prezidentę Dalią ir treneriai, ir šeimos, ir Grybauskaitę padėkojau, nes rėmėjai. Mus priėmė, pagerbė po jos pasisakymų iš tribūnos, ir apdovanojo tų savivaldybių, kad Lietuvoje turi būti visos kurių sportininkai vyko į negalios lygios, nė viena iš jų specialiąją olimpiadą, vadovai nediskriminuojama, padėtis – Vilniaus, Kauno, Radviliškio, ėmė keistis. Po Naujųjų metų Ukmergės ir kt. Pajutome didesnį įsigaliojęs naujas Kūno kultūros ir žiniasklaidos susidomėjimą. sporto įstatymas mūsų galimybes Mums labai smagus šis dėmesys. taip pat visiškai sulygino. Dabar jaučiamės tvirti ir drąsūs.


14

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Nr. 1

SPORTUOJAM

„Impuls“ plaukimo treneriai norintiems išmokti plaukti padeda atsikratyti vandens baimės.

BASEINE – NEĮKAINOJAMOS PAMOKOS Mokytis plaukti – niekada nevėlu ir net ne per anksti. Svarbu tai daryti taisyklingai ir saugiai Sauliaus Čirbos nuotr.

Birutė Pakėnaitė redakcija@sportasinfo Orams vis labiau šylant, sparčiai artėja laikas, kai paežeres, paupius ir pajūrį nuguls vandens malonumų mėgėjai. Vanduo ne tik atgaivina kaitrią dieną. Jį mėgsta ir aktyvaus laisvalaikio propaguotojai, ir besirūpinantieji kūno apimtimis. Specialistai sako, kad plaukimas yra viena saugiausių sporto šakų, mat plaukdamas nejauti savo svorio, o sąnariai nepatiria apkrovos. Tačiau ir atviruose vandens telkiniuose, ir baseinuose apstu žmonių, kurie plaukia niekada nekišdami galvos į vandenį. O toks plaukimas jau yra žalingas, mat vargina stuburą. „Taip plaukia arba senyvo amžiaus žmonės, arba tie, kurie neturi supratimo, kas yra plaukimas. Taisyklingai plaukiant, galva visada yra vandenyje. Tik plaukiant nugara į vandenį panyra ne visa galva, o jos dalis“, – tvirtina „Impuls“ plaukimo akademijos baseino treneris 26 metų Lukas Kontrimavičius. Buvęs penkiakovininkas, 2012 m. Europos jaunimo penkiakovės čempionas, 2010 m. Europos ir pasaulio jaunių mišriųjų estafečių penkiakovės čempionas, jaunimo olimpinių žaidynių mišriųjų estafečių trečiosios vietos laimėtojas, 2012 m. Lietuvos fechtavimo čempionas, 2013 m. Europos šiuolaikinės penkiakovės jaunimo mišriosios estafetės trečiosios vietos laimėtojas dabar sveikatingumo klube „Impuls“ moko plaukti. „Impuls“ plaukimo akademijoje jis dirba ir su pradedančiais, ir su jau pažengusiais plaukikais, o akademijos auklėtiniai raško vis daugiau apdovanojimų įvairių amžiaus grupių Lietuvos čempionatuose, kitose šalies Plaukimo federacijos rengiamose varžybose. „Tapome viena iš penkių geriausių plaukimo mokyklų Lietuvoje ir jau esame visaverčiai varžovai didesnėms plaukimo mokykloms“, – įsitikinęs L. Kontrimavičius. Akademijoje mokoma visko, kas susiję su plaukimu: susipažįstama su vandeniu ir saugiu elgesiu jame, išmokstama taisyklingai plaukti visais stiliais – nugara, laisvuoju, krūtine ir peteliške. „Impuls“ plaukimo akademijos baseino instruktorius pasakoja, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, mokantis plaukti, kokių klaidų reikėtų vengti ir kaip elgtis vandenyje, jei staiga pradedama skęsti.

Treneris L. Kontrimavičius teigia, kad itin svarbu mokėti plaukti taisyklingai. priežasčių bijo vandens. „Vienas mūsų akademijos tikslų – padėti atsikratyti vandens baimės, – tvirtina L. Kontrimavičius. – Susipažinimas su vandeniu daugiausia ir būdas įveikti tokią baimę.“ Anot trenerio, žmonės, nejaučiantys vandens baimės, dažniausiai greičiau progresuoja, išmoksta ne šiaip plaukti, bet plaukti gerai. Bijantieji vandens, tai daryti mokosi kur kas lėčiau.

Pradžiamokslis. Mokytis plaukti – niekada nevėlu ir net ne per anksti. Kineziterapeutai ir pediatrai mankštą vandenyje rekomenduoja net kūdikiams. Tačiau išmokyti plaukti trimetį sunkiau nei šešiametį. „Mažesniesiems reikia didesnio dėmesio, didesnės priežiūros, tad dažniausiai jiems rekomenduojame individualias treniruotes, kai treneris dirba tik su vienu vaiku. Taip vaikas greičiau pripranta prie vandens ir sparčiau mokosi“, – akcentuoja L. Kontrimavičius. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad dvimečiai ar trimečiai retai bijo vandens. Į daug ką jie dar žiūri kaip į žaidimą, todėl drąsiai lenda į baseiną ir bando plaukti, nors nemoka. „Žaidžiant su tokio amžiaus vaikais, galima jiems įdiegti plaukimo pagrindus: kaip atsigulti ant vandens, kaip panerti, kaip dirbti kojomis“, – Vandens baimė. Yra žmonių, teigia instruktorius. turinčių nevaldomą aukščio Anot jo, gera idėja atvesti į baimę, kai priartėjus prie skardžio baseiną net labai mažus vaikus. linksta kojos ir svaigsta galva. Yra Mat kuo anksčiau pradėsi tokių, kurie dėl nepaaiškinamų mokytis, tuo greičiau pramoksi ir

progresuosi. Vis dėlto L. Kontrimavičius tvirtina, kad geriausiai plaukimo pamokose jaučiasi 6–7 metų vaikai. Su jais dirbama grupėmis, be to, tokio amžiaus vaikai jau supranta nurodymus, ką jiems reikia atlikti, ir nori nebe žaisti, o tikslingai treniruojasi. Plaukimo pamokos prasideda nuo kvėpavimo pratimų, kai galva panyra į vandenį. Instruktoriai aiškina, kada įkvėpti ir kada iškvėpti, kaip apskritai taisyklingai kvėpuoti plaukiant. Vėliau mokomasi laikytis ant vandens gulint ant nugaros ir pilvo, atsipalaiduoti. Paskui su pagalbinėmis priemonėmis mokomasi plaukiant dirbti kojomis, dar vėliau – ir rankomis, kol pagaliau išmokstama plaukti be pagalbos. Įgūdžiai. Plaukti, kaip ir važiuoti dviračiu, neįmanoma pamiršti. Tad išmokusieji tai daryti taisyklingai net ir po ilgos pertraukos žinos, kaip viską atlikti. Tačiau silpnesni ar pradedantys plaukikai rengtis sezonui turėtų pradėti iš anksto, nes reikia laiko įgūdžiams įtvirtinti. L. Kontrimavičius taisyklingu vadina tokį plaukimą, kai žmogus jaučiasi patogiai, gali plaukti ilgą nuotolį, neeikvodamas daug jėgų. Vaikai mokytis plaukti dažniausiai pradeda nuo nugaros, nes šiuo stiliumi tai daryti lengviausia ir netenka itin sunkiai fiziškai dirbti. Po to dažniausiai pereinama prie laisvojo stiliaus

pamokų, nes tai taip pat nėra itin fiziškai ar techniškai sudėtingas plaukimas. Plaukti krūtine techniškai nelengva, o peteliškei reikia ir itin daug fizinių jėgų. Tačiau, kad ir kuriuo stiliumi plaukiama, galva visada panyra į vandenį. Tik plaukiant nugara panyra dalis galvos ir galima laisvai kvėpuoti. Plaukiant laisvuoju stiliumi, kvėpuojama galvą pasukus į šoną, plaukiant krūtine arba peteliške – galvą iškėlus į viršų. Po vandeniu oras iškvepiamas, virš vandens – įkvepiamas. „Tai – plaukimo pradžiamokslis, kurio mokome mažuosius. Bet neretam suaugusiajam irgi būna naujiena, kad reikia galvą kišti į vandenį. Dažnas sako, kad ir iškėlęs galvą greitai, ilgai ir nepavargdamas plaukia. Tačiau toks plaukimas – didelė apkrova stuburui, jis daugiau žaloja nei yra naudingas“, – tvirtina L. Kontrimavičius. Ir sportas, ir pramoga. Ne tik plaukimas yra sportas. Yra daugiau sporto šakų, kuriomis galima užsiimti vandenyje. Vyresni ar daugiau sveriantys žmonės sporto klubuose „Impuls“ itin vertina vandens aerobiką. Tokiems žmonėms sportuoti treniruoklių salėje sudėtingiau, nes didelė apkrova tenka sąnariams, o vandenyje kūno svorio nebejaučiama ir galima atlikti net sunkiausius pratimus. „Itin smagi vandens sporto šaka – vandensvydis, kai į dvi

komandas pasidaliję plaukikai stengiasi pataikyti kamuolį į vartus. „Impuls“ plaukimo akademijos treneriai plaukimo treniruotes per šventes paįvairina ir šia sporto šaka, nes taip ne tik susipažįstama su vandensvydžiu, bet ir lavinami plaukimo įgūdžiai. Svarbu. Net ir geriausi plaukikai gali staiga pradėti skęsti, nes vanduo – ypač atvirame telkinyje – yra neprognozuojamas: neįmanoma atspėti, kur ir kokia srovė teka ar kur yra sūkurys. Be to, koją ar ranką netikėtai gali sutraukti mėšlungis. L. Kontrimavičius sako, kad būtent dėl to labai svarbu būti bent jau susipažinusiam su plaukimo pagrindais. Pradėjus skęsti, svarbiausia nepulti į paniką. Reikėtų atsipalaiduoti ir įvertinti situaciją. „Tai sunku, kai kas nors nutinka. Tačiau baimė vandenyje yra didžiausias priešas. Svarbu neprarasti šalto proto ir įvertinti situaciją: ar įmanoma pasiekti dugną, ar šalia yra pagalbinių priemonių, ar įmanoma prisikviesti pagalbos“, – pasakoja L. Kontrimavičius. Mokydamas ir suaugusiuosius, ir vaikus plaukimo specialistas jiems sako, kad lengviausias būdas vandenyje atsipalaiduoti ir išlikti stabiliems – atsigulti ant nugaros ir žiūrėti į viršų. Juolab kad tada galima laisvai kvėpuoti. Tad gebėjimas atsigulti ant nugaros, pradėjus skęsti, būtų viena veiksmingiausių gelbėjimosi priemonių.


16

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

ČEMPIONAI

Nr. 1

Širvintų komandos sėkmingai rungtyniauja ir Lietuvos vyrų, ir moterų salės riedulio čempionatuose.

PO TRIUMFO NAMIE – ŽVILGSNIS Į EUROPĄ Alfredo Pliadžio nuotr.

Daugkartiniai šalies čempionai Širvintų „Baltic Champs-Ježvitas“ riedulininkai norėtų žaisti žemyno pirmenybėse

Marytė Marcinkevičiūtė maryte@sportas.info Lietuvos vyrų žolės riedulio uždarų patalpų čempionu aštuntą kartą tapo Širvintų „Baltic Champs-Ježvitas“. Širvintiškiai, kurių komandoje žaidė: Lukas Kojala, Edgaras Džiovalas, Lukas Mažulis, kapitonas Giedrius Girdziuška, Laimonas Aleknavičius, Lukas Janukaitis, Žygimantas Balsiukas, Maksimas Tarasovas, Ernestas Ruseckas, Artūras Kudrešovas, Arvydas Bilotas ir Dominykas Varnas, laimėjo visas rungtynes ir surinko 24 taškus. Jie pelnė 50 įvarčių, o į savus vartus praleido vos 14. Sidabro medalius pelnė Vilniaus „Žuvėdra-Tauras-CTLF“ (16 taškų), o bronzos – Šiaulių „Gintra-Strekte-Universitetas“ (12). Čempionate dalyvavo penkios komandos. Ketvirta liko Vilniaus „Ardas-Rudamina“ (7), penkta – Širvintų SC ekipa (0). B divizione ir vyrų, ir moterų pirmenybes laimėjo Širvintų SC antrosios ekipos. Širvintų ekipa sėkmingai žaidė ir moterų salės pirmenybėse. Jas laimėjo Šiaulių „Gintros-StrekėsUniversiteto“ riedulininkės, o Širvintų SC komanda pelnė sidabrą. „Kaip ir praėjusiais metais, šiemet mums vėl pavyko laimėti visas rungtynes ir tapti čempionais. Komanda buvo gerai subalansuota, ją gerai papildė

jau subrendę dvyliktokai. Tai vartininkas L. Kojala ir L. Janukaitis bei L. Aleknavičius, besitreniruojantys mūsų sporto centre. Per pirmo rato varžybas Šiauliuose mums atkakliai pasipriešino „Žuvėdra-TaurasCTLF“. Iki rungtynių pabaigos likus žaisti 3 min., buvome atsilikę 0:1. Tačiau sugebėjome laimėti dviejų įvarčių skirtumu. Aukso medalius laimėjome ir 2011–2016, ir 2018–2019 čempionatuose. Sunkiau mums sekasi žaisti vasarą, Lietuvos čempionais esame tapę tik du kartus“, – pasakoja „Baltic Champs-Ježvitas“ komandos strategas, žolės riedulininkus jau 35 metus treniruojantis Romas Chmeliauskas. Dabar jis – Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos kūno kultūros mokytojas, taip pat trečdaliu etato dirba treneriu Širvintų sporto centre.

priimti, nes neturime kur. Reikės ieškoti tinkamos salės.

Širvintose yra kelios ir vyrų, ir moterų žolės riedulio komandos. Nedideliame jūsų miestelyje ši sporto šaka labai populiari? Nepasakyčiau. Praėjusią vasarą pastačius naują stadioną, jaučiamas didelis futbolo bumas. Kai kurie mūsų žolės riedulininkai (A. Bilotas, L. Aleknavičius) bando žaisti ir futbolą, lanko abiejų sporto šakų pratybas. Jaunimas mėgsta ir krepšinį, stalo tenisą. Žolės riedulys Širvintose tikrai nėra sporto šaka Nr. 1, tačiau gana populiarus. Mes džiaugiamės, kad Širvintų komandoms atstovauja čia išugdyti žolės riedulininkai ir tik vienintelis M. Tarasovas, jau 12 metų žaidžiantis „Baltic ChampsJežvitas“ komandoje, gyvena ir dirba treneriu Vilniuje. Romai, širvintiškius būtų galima Ilgametis vartininkas vilnietis Tomas Mozūra šiuo metu gyvena pavadinti žiemos komanda? – Paryžiuje ir bando treniruotis bei paklausėme R. Chmeliausko. įsitvirtinti viename Prancūzijos Taip, mums geriau sekasi žaisti klubų. Po stažuotės jis ketina žiemą. Tad planuojame kitais metais vasario 14–16 d. dalyvauti grįžti į Lietuvą ir sustiprinti mūsų Europos klubų salės čempionate, komandą. kuriame žais penkios komandos. Šiemečiame čempionate nežaidė Mūsų mėgėjų komandos lauks traumuotas Povilas Pušklevičius, nemaži iššūkiai, reikės ne tik visą sezoną praleido ir vienas rengtis Europos varžyboms, bet ir geriausių komandos žaidėjų ieškoti pinigų. Giedrius Adomavičius. Jis rudenį Kaip Širvintų sporto klubo turėtų grįžti į rikiuotę. Šiuos vadovas, turiu viltį ir tikiuosi, kad žaidėjus čempionate pakeitė mus pavyks. Tiesa, savo varžovų gabus jaunimas. Širvintose žiemą negalėsime Turime rėmėjų, komanda žaidžia

„Mūsų mėgėjų komandos lauks nemaži iššūkiai, reikės ne tik rengtis Europos varžyboms, bet ir ieškoti pinigų.“

Lietuvos čempionė Širvintų „Baltic Champs-Ježvitas“ komanda. pasivadinusi jų pavadinimais. Didelis žolės riedulio entuziastas, šio čempionato vyr. teisėjas Borisas Sockis, vietos spaudoje daug rašo apie mūsų mėgstamą sporto šaką. Ką norėtum išskirti savo komandoje? Geriausiu čempionato žaidėju buvo pripažintas Ž. Balsiukas, o perspektyviausiu – L. Aleknavičius. Du vieni pagrindinių prizų teko mūsų sportininkams. Gerai žaidė ir D. Varnas, L. Janukaitis. Paskutiniame ture dėl įvairių priežasčių čempionatą baigėme aštuoniese, tačiau visi žaidėjai pasirodė puikiai. Širvintose turite naują stadioną. Ar jame ir treniruojatės? Ne, stadionas skirtas futbolui. Tačiau mūsų treniruočių sąlygos normalios: yra Sporto centro salė, kuri, tiesa, jau atgyvenusi, bet rajone greitai bus pastatyta nauja rankinio matmenų salė. Joje bus galima rengti ir Lietuvos salės čempionatus. Taip pat statomas naujas 25 m ilgio plaukimo baseinas. Jį šią vasarą ketinama atidaryti. Širvintų r. savivaldybė ir merė Živilė Pinskuvienė sportui skiria gana didelį dėmesį. Turime nemažą (60 x 30 m) dirbtinės žolės riedulio aikštę, kurioje treniruojamės, bet negalime rengti varžybų, nes ji neatitinka reikalavimų. Tačiau joje vyksta vaikų turnyrai.


18

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

SUKAKTYS

Nr. 1

SOFIJA GRUCOVA pati du kartus tapo Europos čempione ir treniravo pasaulio čempionę Vidą Cesiūnaitę.

DOSNI EUROPOS ČEMPIONĖS ŠIRDIS Sofija Grucova į Lietuvą yra vežusi medicininę įrangą, o mama jai įskiepijo besąlygišką meilę gyvūnams Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

Marytė Marcinkevičiūtė maryte@sportas.info Dukart Europos irklavimo čempionei, sidabro ir bronzos medalių laimėtojai vilnietei Sofijai Grucovai gegužės 1-ąją sukako 80 metų. Pasitikdama jubiliejų vilnietė niekuo nesiskundė. Nors abu keliai „suremontuoti“ ir tai riboja jos pasivaikščiojimus po Antakalnio miškelius. „Tačiau mes, sportininkai, esame nepasiduodantys žmonės, nėra ko čia verkšlenti, nes nuo to niekas nesikeis“, – teigia viena gyvenanti Sofija. Europos čempionė vieniša nesijaučia: jau 45 metus ji bendrauja su savo auklėtinėmis, kurių dvi – Audronė Dumšienė ir Birutė Barkutė-Gečiauskienė – kartu su bendraamžėmis iki šių dienų irkluoja, yra pasaulio veteranių čempionės ir daugkartinės prizininkės, aplankė kone visą pasaulį. „Savo auklėtinėms visada sakiau, kad pirmiausia – mokslas, o po to – sportas. Jos visos įsiklausė į mano žodžius ir tapo geromis studentėmis“, – paaiškina S. Grucova. Kaip ir ankstesniais metais, Europos čempionė negali praeiti pro žmonių išmestus augintinius. „Dar mano mama juos globojo, neturėjome ką valgyti, bet į savo namus ji nešė šunelius, kačiukus, paukščiukus – visus savo metus gyvenau su kokiais nors gyvūnais. Dabar namie taip pat auginu dvi į gatvę išmestas katytes, o kieme ir gatvėje skurstančius gyvūnėlius visada pamaitinu“, – pasakoja Sofija. Gyvendama ir dirbdama irklavimo trenere Liubeke (Vokietija), Sofija pagal galimybes remdavo gyvūnų prieglaudas, o kai 1995 m. grįžo į Lietuvą ir buvo pradėta atgaivinti Lietuvos gyvūnų globos draugija, S. Grucova aktyviai įsitraukė į jos veiklą, buvo viena iš steigėjų. Garsioji irkluotoja organizuodavo įvairius renginius, konkursus, į kuriuos žmonės ateidavo su savo augintiniais. Moteris į gatvę išmestus gyvūnus globoja jau daugiau kaip 20 metų.

S. Grucova su savo auklėtinėmis.

irkluodavau. Veteranai prigundė mane ir su jais irkluoti, nors mano meistriškumas smarkiai skyrėsi nuo jų. Tvirčiau irklų į rankas nebuvau ėmusi kokius 15 metų, tačiau jausmas buvo toks, lyg vakar būčiau išlipusi iš valties. Vokiečiai yra vokiečiai, jie visada apie save yra geros nuomonės, nors ir pralaimėję vis tiek sako, kad pasaulyje yra geriausi. Teko ilgai įrodinėti tiesą, kad ne vokiečių irklavimo treniruočių metodika geriausia pasaulyje. Buvo atsiradę net tokių, kurie kategoriškai teigdavo, kad aš irklavimo srityje nieko neišmanau ir ko čia iš to Sibiro atvažiavau. Tik vyresnės kartos sportininkai įvertindavo mano darbą, pagirdavo, domėjosi mano treniruočių metodika. Kai baigėsi kontraktas, klubo vadovai nenorėjo manęs išleisti, pasilikti prašė ir vaikai. Skirtis buvo sunku, tad nutariau dar kelerius metus padirbėti. Netrukus atėjo ir pripažinimas: mano vadovaujami Į irklavimo bazę atvedė mama irkluotojai sėkmingai rungtyniavo Prisiminusi savo sudėtingą įvairiose regatose“, – savo darbą kelią į irklavimą, jubiliatė ir pati Dirbo Vokietijoje Vokietijoje prisimena jubiliatė. stebisi, kaip ji tapo irkluotoja. S. Grucova – vienintelė Lietuvos S. Grucova per savo darbo metus Smulkutė, trapi, nedidukė. irklavimo trenerė, dirbusi nuo Lietuvos nenutolo, kasmet Visiška priešingybė toms, kurios užsienyje. Savo patirtį vokiečių grįždavo atostogų. Vienais metais irklavo. Pirmiausia Sofija dėkinga klubui ji skyrė ketverius metus, atvežė didelę humanitarinę savo mamai, kuri 1955 m. ją kai Lietuva žengė pirmuosius pagalbą – medicinos įrangos, du atvedė į irklavimo bazę. Mat nepriklausomybės žingsnius. elektrinius neįgaliųjų vežimėlius, būsimoji čempionė turėjo nemažų Liubeko klube ji buvo vienintelė švirkštų, vaistų, juos atidavė sveikatos problemų, sirgo Penkeri yrininkavimo metai profesionali trenerė. Universiteto vaikų ligoninei. tuberkulioze ir reikėjo stiprinti Legendinė irkluotoja puikiai „Darbas buvo sunkus, ypač plaučius. pamena tuos laikus, kai penkerius psichologiniu ir dvasiniu požiūriu Į Lietuvą atvežė ir neįgaliųjų sudedamą vežimėlį, ramentų, Mama buvo išprususi, baigė metus yrininkavo TSRS porinėje – kartu su mokiniais atlikdavau autogenines treniruotes, keturias vokiškų markių, kuriais džiaugėsi Berlyno universitetą ir tikėjo: kuo keturvietėje. Ji visais laikais Antavilių senelių namai. ilgiau dukra bus gryname ore, tuo rinktinėje buvo tik yrininkė, valandas per dieną kartu su jais jos sveikata bus geresnė. „Iš pradžių į treniruotes vaikščiojau tik tam, kad sutvirtėčiau. Kai pasveikau, ėmiau galvoti apie rimtas pratybas. Iš pradžių niekas manęs nenorėjo priimti į valtį, iš irkluotojų net girdėdavau pašaipius žodžius, kad valtyje irklo nesugebėsiu pakelti. Tai užgavo mano ambicijas ir tvirtai nusprendžiau, jog nuo nieko nepriklausysiu, sėsiu į vienvietę ir irkluosiu – ne aš būsiu, jei neįrodysiu, kad ne tik irklą galiu pakelti, bet ir gerai irkluoti“, – prisimena Sofija. 1957 m. ji pirmą sykį tapo Lietuvos čempione, irkluodama vienvietę, ir lyderės pozicijų neužleido dar porą metų. Medalių vėliau pelnė daugybę per Lietuvos, TSRS bei Europos čempionatus, įvairias tarptautines regatas. „Medaliai, prizai, žinoma, malonu, glosto savimeilę, tačiau, manau, sportuojant ne tai svarbiausia – sportas ugdo ne tiktai fizines, bet ir dvasines žmogaus savybes. Irklavimas mane išmokė nugalėti save, sutvirtėti, jame radau savo gyvenimo prasmę. Supratau, kad didysis sportas labai daug duoda, bet ir daug reikalauja“, – sako Sofija.

pagrindinė komandos dirigentė. Pasak Sofijos, yrininkės pareigos valtyje – pačios atsakingiausios, nes ne visi gali būti dirigentai. Reikia atsakyti ne tik už save, bet ir už įgulos drauges. „Kitos gali pavargti, prasčiau irkluoti, o yrininkė tokios teisės neturi. Ji turi išsiskirti ypač tvirtu charakteriu“, – sako jubiliatė. Garsiajai irkluotojai labiausiai įsiminė 1969 m. Europos čempionatas Klagenfurte (Vokietija), kur jos yrinkaujama TSRS porinė keturvietė po nepaprastai atkaklios kovos nugalėjo ilgai pirmavusias rumunes ir iškovojo aukso medalius. Finišas buvo 50 m už tribūnų ribų. Pro tribūnas abi valtys plaukė šalia viena kitos. „TSRS rinktinės vyr. treneris Jevgenijus Samsonovas mūsų vos neišpeikė, manė, kad mes pralaimėjome. O mes nugalėjome!“ – džiaugiasi Sofija. Su didžiuoju sportu ji praleido net 16 metų.

GYVENIMO ETAPAI Gimė 1939 m. gegužės 1 d. Varšuvoje. TSRS sporto meistrė (1963), TSRS nusipelniusi sporto meistrė (1970), Lietuvos nusipelniusi trenerė (1985). Pirmasis treneris – Jonas Pavilionis. 1982 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 10 kartų Lietuvos irklavimo čempionė (1957–1966), irkluojant vienvietę, porinę keturvietę, porinę keturvietę su vairininke ir porinę dvivietę. Keturiskart TSRS čempionė (1967–1970), vicečempionė (1965) ir bronzos medalio laimėtoja (1963), irkluojant porinę keturvietę su vairininke. Dukart Europos porinės keturvietės su vairininke čempionė: 1967 m. Viši (Prancūzija) ir 1969 m. Klagenfurte (VFR), sidabro (1965 m. Amsterdame) ir bronzos (1968 m. Griunau, VDR) medalių laimėtoja. 1983– 1986 m. treniravo pasaulio čempionę Vidą Cesiūnaitę. 1992 m. gavo tarptautinį trenerės sertifikatą, 1991– 1995 m. – Liubeko (Vokietija) irklavimo trenerė.


Nr. 1

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

20p. Asmeninio albumo nuotr.

2019-ųjų pradžia išskirtinė ir VIRGILIJUI GRYBEI, ir jo vadovaujamai Lietuvos medžioklinio šaudymo federacijai.

19

K. Milašius daug metų dirba su olimpiečiais.

K. Milašius slidinėjimo trasoje.

SAVE ATRADO MOKSLO PASAULYJE 70-metį atšventęs slidininkas, treneris ir mokslininkas Kazys Milašius turi svajonių ir jėgų joms įgyvendinti Marytė Marcinkevičiūtė

1971 m. Baltarusijoje per TSRS taurės varžybas K. Milašius įvykdė sporto meistro normą ir nuo tada prasidėjo jo slidinėjimo „Savo metus vertinu kaip era mūsų baltosiose trasose. Jis – prasmingai ir turiningai nugyventus. Nemažai nuveikta, savotiškas Lietuvos slidinėjimo rekordininkas, net 25 kartus pasiekta. Visa tai būtų buvę neįmanoma be mylimos žmonos tapęs respublikos suaugusiųjų ir jaunimo čempionu. Reginos, šeimos paramos, be Pirmuosius slidinėjimo žingsnius aplinkos, kurioje brendau, tvirtėjau, universiteto, katedros, žengė lankydamas gimtojo Dūkšto vidurinės mokyklos laboratorijos bendradarbių šeštą klasę. Vėliau dalyvavo pagalbos. Jiems visiems esu trijose TSRS tautų spartakiadose dėkingas už nuveiktus darbus (1970, 1974 ir 1978), o dvejose ir rezultatus. Svajonių dar yra, buvo Lietuvos rinktinės treneris. jėgų joms įgyvendinti, tikiuosi, Pati svariausia Kazio pergalė – užtektų, tačiau kartu artėja tas 1973 m. per TSRS čempionatą laikas, kai teks baigti visus Murmanske užimta ketvirtoji darbus ir daugiau laiko skirti vieta maratono distancijoje. savo asmeniniam ir šeimos gyvenimui“, – teigia gegužės 2 d. Tais pačiais metais, atlikdamas 70 metų jubiliejų šventęs Kazys karinę tarnybą, Kazys tapo TSRS Ginkluotųjų pajėgų slidinėjimo Milašius. čempionu. 1981 m. baigė aktyvią sportinę karjerą ir pradėjo dirbti Jubiliatas nesigaili pasukęs Lietuvos slidinėjimo rinktinės sporto mokslininko keliu ir treneriu. yra įsitikinęs, kad jame atrado „Kaip sportininkas, save. Tuo keliu žengti Kazį neįgyvendinau savo didžiausios paskatino jo dėstytojas, treneris, gyvenimo mokytojas prof. Juozas svajonės – nedalyvavau olimpinėse žiemos žaidynėse. Skernevičius, su kuriuo jau Tais laikais TSRS slidininkai buvo daugiau kaip 50 metų kartu eina vieni pajėgiausių pasaulyje, per studijų, sporto ir mokslo takais. olimpines žaidynes ir pasaulio K. Milašius parašė daugiau čempionatus nuolat laimėdavo kaip 290 mokslo publikacijų, medalių, todėl į rinktinę patekti tris monografijas, kartu su praktiškai buvo neįmanoma. bendraautoriais du vadovėlius, Buvau kandidatas į pagrindinę nemažai mokomųjų knygų TSRS rinktinę, dalyvavau studentams. Svarbiausiu savo tarptautinėse varžybose. Manau, sportinės karjeros įvykiu jis buvau pasiekęs gana didelį vadina darbą su Lietuvos slidininkais ir dalyvavimą meistriškumą, tačiau į pačią Nagano olimpinėse žaidynėse sportinių pergalių viršūnę įkopti 1998 m., dviejuose pasaulio nepavyko“, – pasakoja jis. Tačiau čempionatuose ir universiadose. olimpinėse žaidynėse Kazys Taip pat išskiria mokslinę vis dėl to pabuvojo – į Sarajevą veiklą su Lietuvos olimpiečiais, jis vyko kaip turistas, į Naganą besirengiančiais 1996–2019 m. – kaip Lietuvos olimpinės vasaros ir žiemos olimpinėms slidinėjimo rinktinės treneris, o į žaidynėms, ir tiriant jų fizines bei Atėnus, Pekiną ir Londoną – kaip funkcines galias. mokslininkas. maryte@sportas.info

K. Milašiaus nemaži gebėjimai atsiskleidė ir mokslo srityje. 1980 m. jis Tartu universitete apsigynė biologijos mokslų daktaro disertaciją, o 1999 m. – habilitacinį darbą.

Nuolatinis bendravimas su studentais ir sportininkais buvo pats didžiausias džiaugsmas bei rūpestis. Jaučiausi gerai dėstydamas savo dalykus – sporto treniruotės teoriją, sporto fiziologiją, slidinėjimą, Kokios sportinės formos o laboratorijoje bendraudamas su tiriamaisiais Lietuvos pasitikote 70 metų jubiliejų? – sportininkais. paklausėme K. Milašiaus. Tačiau pastaruoju metu Ilgas aktyvaus ir profesionalaus sportininko gyvenimo kelias didžiausiu rūpesčiu tapo tolesnis padėjo stiprius pamatus mano kūno kultūros specialistų fizinei būklei ir sveikatai. Net rengimas. Prijungus LEU ir baigęs sportininko karjerą, prie VDU, Vilniuje nutrūksta dirbdamas treneriu ir dėstytoju, sporto specialistų rengimas, reguliariai mankštinausi ir neaiškus ir Sporto mokslo treniravausi. Tai buvo slidinėjimo tyrimų laboratorijos likimas. ar turizmo pratybos su Visą gyvenimą paskyrus šiai studentais, važiavimas dviračiu, veiklai – nuo pirmo kurso studijų žiemą – slidinėjimas arba kalnų iki profesoriaus pareigų – 52 slidinėjimas. gyvenimo metus atidavus LEU, Tačiau, bėgant metams, fizinio skaudu išgyventi savo Alma krūvio trukmė ėmė mažėti. Mater praradimą. Esant gana dideliam darbiniam Esu laimingas savo šeimoje. Su užimtumui, dažnai sėsdavau žmona Regina – mes jau 48 metus laboratorijoje ant ergometro kartu, laukiame auksinių vestuvių ir valandėlę leisdavau savo sukakties. Ji visą gyvenimą dirbo funkcinėms sistemoms aktyviau pedagoginį darbą, buvo vaikų padirbėti. Todėl, palyginti darželio auklėtoja, pradinių su bendraamžiais, šiuo metu klasių mokytoja. Dabar, išėjusi į jaučiuosi gana gerai, pulso dažnis užtarnautą poilsį, rūpinasi manimi aukščiausios sportinės formos Kaip šiandien gyvenate, kokie ir anūkais. Vaikai – Giedrius ir metais buvęs 30–32 tvinksniai per jūsų džiaugsmai ir rūpesčiai? Danguolė – baigė studijas VPU, minutę, dabar – apie 48–50. Baigus sportininko ir įgijo kūno kultūros specialybę. Nuolat kontroliuoju savo svorį. trenerio karjerą, pastarieji Giedrius dabar dirba gamybinį Nors kartais organizmas ir du dešimtmečiai buvo skirti darbą, daugiausia Norvegijoje, siunčia signalus, kad jam jau pedagoginiam darbui ir mokslui. Islandijoje, dukra Danguolė nelengva, savo fizinę būklę, Baigęs trenerio darbą, po nuo vaikystės šoko sportinius sportinę formą, atsižvelgdamas į Nagano olimpinių žaidynių šokius, yra tapusi Lietuvos apgyniau habilitacinį darbą, amžių, vertinu kaip gana gerą. čempionato prizininke, dabar tapau profesoriumi. 17 metų dirba vadybininke kompanijoje buvau LEU Sporto metodikos Jeigu jūsų sportinė karjera „Baltic Sotheby’s International katedros vedėjas, Sporto prasidėtų iš naujo, kaip ją Realty“. Turime penkis anūkus, mokslo tyrimų laboratorijos įsivaizduotumėte? kartu su žmona padedame vadovas, dabar – VDU Švietimo Apie tai dažnai pagalvoju. vaikams juos auginti. Vyriausias akademijos Kūno kultūros studijų jų Mindaugas jau studijuoja Įgijęs mokslo žinių ir praktinės sportininko, trenerio, mokslininko programos ir Sporto mokslo Londone architektūrą, o tyrimų laboratorijos vadovas, patirties, geriau pažinęs savo mažiausiam Žygiui – dar tik treji. žurnalo „Sporto mokslas“ vyr. fizines ir funkcines galias, Tikiuosi, kad gal kuris iš anūkų redaktorius. žinodamas savo organizmo sieks pergalių sporto arenose. adaptacijos prie fizinių krūvių ypatumus, be abejo, sugebėčiau pasiekti daugiau. Prieš 40–50 metų nebuvo supratimo apie atsigavimą, trūko jį skatinančių priemonių – maisto papildų, masažo. Lietuvos klimato sąlygos nebuvo palankios slidinėti. Pagrindinė priežastis, kuriam laikui sustabdžiusi mano sportinio meistriškumo augimą, – persitreniravimas per treniruočių stovyklas su pajėgiausiais TSRS slidininkais. Dažnai per treniruotes verždavausi į lyderio pozicijas, nevengdavau krūvio, o, sugrįžęs į Lietuvą, ir tarp savųjų slidininkų vėl stengdavausi būti lyderis. Visa tai mane išsekindavo, nesuspėdavau atsigauti tarp treniruočių stovyklų. Dabartinis slidinėjimas nuo mano sportavimo laikų labai pasikeitė. Atsirado naujų šliuožimo būdų, pasikeitė slidės, tapo ypač sudėtingos slidžių parengimo technologijos. Dabar jau ne vien tik fizinės slidininko galios lemia rezultatą, bet ir technologijų pažanga.


20

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

VEIDAS

Nr. 1

Balandžio viduryje pirmą kartą Lietuvoje buvo surengtos „Compak Sporting“ Pasaulio taurės varžybos.

SKRAIDANČIŲ LĖKŠTELIŲ MEDŽIOTOJAS 2019-ųjų pradžia išskirtinė ir Virgilijui Grybei, ir jo vadovaujamai Lietuvos medžioklinio šaudymo federacijai

Ingvaras Butautas redakcija@sportas.info Virgilijus Grybė geresnės 2019 m. sezono pradžios tikriausiai net negalėjo tikėtis. Medžioklinio šaudymo į skriejančius taikinius varžybų „Compak Sporting“ rungties Pasaulio taurės antrajame etape Kipre jis ne tik tapo nugalėtoju, bet ir pasiekė sezono rekordą, numušęs 197 taikinius iš 200. Antrą šių varžybų dieną 51 metų lietuvis šaudė visai be klaidų V. Grybė yra Lietuvos medžioklinio šaudymo federacijos (LMŠF) prezidentas. Federacija rūpinasi „Compak Sporting“ ir „Sporting“ rungtimis. Toks šaudymas labai populiarus pasaulyje, į tarptautinės šio sporto asociacijos FITASC rengiamas varžybas dažnai susirenka ir per 1 000 dalyvių. LMŠF šis sezonas – istorinis. Balandžio viduryje pirmą kartą Lietuvoje buvo surengtos „Compak Sporting“ Pasaulio taurės varžybos. „Compak Sporting“ ir „Sporting“ rungtys nėra olimpinės, nors turi panašumų su olimpiniu šaudymu į skriejančius taikinius. Anot V. Grybės, nevengiančio pašaudyti ir olimpinėse disciplinose, jo vadovaujamos federacijos propaguojama sporto šaka yra sudėtingesnė. Ir, nors daugumą LMŠF varžybų dalyvių sudaro medžiotojai, anot jos vadovo, su medžiokle šis šaudymas nedaug kuo susijęs. „Mūsų sporto šakos pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą nėra tinkamas, – sako V. Grybė. – Turėtų būti taip: šaudymas į skriejančius taikinius sportiniais ir medžiokliniais šautuvais. Taip būtų tiksliausia. Jis toks pat, kaip ir olimpinis šaudymas, tik šiek tiek sudėtingesnis. Mūsų sporto šakoje šaudoma į skirtingo skersmens taikinius. Be to, mes šaudome labai įvairiose vietose: miškuose, kalnuose, virš ežerų – ten, kur niekada nesi buvęs ir prieš tai nematęs panoramos. Atėjai ir turi iš karto šaudyti. Kitaip nei olimpinio šaudymo varžybose, kai matai vieną ir tą patį taikinį visą gyvenimą. Užsiimant mūsų sportu, labai daug lemia taikinio skrydis, oro sąlygos. Šaudai, pavyzdžiui, dykumoje, fonas – oranžinis, labai sudėtinga susikoncentruoti į taip pat oranžinę lėkštutę. Lietuvoje turime įvairių šaudymo aikštelių? Yra. Bet jų labai mažai – Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose. Tačiau dabar šis procesas pradeda vystytis. Steigiamos mažos šaudyklėlės. Mūsų pačių pastangomis ir plėtojasi ši sporto šaka. O jos pasekėjų Lietuvoje daug. Pasiekėme, kad FITASC

leido net Pasaulio taurės etapą Lietuvoje surengti. Pripažinimo, Lietuvos garsinimo prasme tai – didelis žingsnis. O finansiškai? Ar tai naudinga, ar nuostolinga federacijai? Klausimas – ne pinigai. Gauti surengti etapą gali tada, kai to nusipelnysi. Kai FITASC mato federacijos, asmeninius šalies šaulių rezultatus, tada jau su ta federacija kur kas pagarbiau kalba. Šios varžybos buvo pačios didžiausios iš kada nors Lietuvoje vykusių. O dėl pinigų, tai taip – tai išlaidos federacijai. Bet yra registracijos į varžybas mokestis, jis kiek kompensuoja išlaidas. Ar jūsų sporto šakoje rungiasi moterys? Šią sporto šaką kultivuoja labai daug moterų. Aišku, gaila, kad Lietuvoje moterys pasyvesnės ir šis judėjimas tik prasideda. Dabar jau kai kurie moterų šaudymo būreliai rimtai treniruojasi ir savo šaules po poros metų tikrai išvysime tarptautinėje arenoje. Moterys šaudo savo – moterų – kategorijoje, bet, aišku, yra tokių, kaip Cheryl Hall iš Anglijos ar Ina Aleksandrova iš Rusijos, kurios patenka į geriausiųjų dešimtuką absoliučioje įskaitoje. Ar žmonės, kurie rungiasi šioje sporto šakoje, yra ir medžioklės mėgėjai? Taip, žinoma. Kaip, beje, ir olimpinę sporto šaką kultivuojantys šauliai. Be abejo, yra žmonių, kurie sportuoti pradėjo, nes norėjo tiksliau pataikyti medžiodami. Nors būna, kad pats

sportas ima atstoti medžioklę ir žmogus pradeda linkti labiau prie sporto nei prie medžioklės. Pats medžiojate? Taip, esu medžiotojas nuo vaikystės. Bet šiais laikais medžioju retai. Gal kokį kartą per metus.

Kokių savybių reikia, kad būtum geras šaulys? Aš sakau taip – yra 90 proc. darbo ir 10 proc. talento. Turime tokią taisyklę: norint taikliai šaudyti, reikia daug šaudyti. Ar galima būti jūsų sporto šakos profesionalu, t. y. gyventi iš už sportą gaunamų pinigų? Ne, tikrai. Mūsų net pozicija tokia, kad tai nėra uždarbio šaltinis. Nebūna nei piniginių prizų, nebent kokiuose nors komerciniuose turnyruose. O pats sportas kainuoja nemažai? Taip. Vis dėlto tai yra individuali ir techninė sporto šaka. Kaip jūs pats užsidirbate savo pomėgiui? Turime šeimos verslą, iš kurio ir užsidirbu. Tai yra restoranas Vilniuje, Užupyje. Kaip šeima žiūri į jūsų šaudymą? Turiu didelę šeimą. Su žmona auginame penkis vaikučius – tris dukteris ir du sūnus. Visi mane palaiko. Be savo didelės ir puikios šeimos aš niekaip negalėčiau pasiekti tokių gerų rezultatų.

„Mes šaudome iš anksto nieko nežinodami – atėjęs susipažįsti ir supranti, ką ir kaip turi daryti. Todėl kažin ar dopingas čia galėtų turėti įtakos.“

Pasaulio taurės antrajame etape Kipre V. Grybė pasiekė geriausią sezono rezultatą. Kiek turite šautuvų? Gal kokius penkis. Du iš jų skirti sportui. Bet varžybose šaudau vienu ir tuo pačiu. Šiaip yra parametrai, kurie atitinka žmogų, jo kompleksiją, fizinius duomenis, todėl ir renkiesi šautuvą, kuris tau tinka. Būna, kad šautuvas sugenda. Ir mano karjeroje tokių dalykų yra pasitaikę. Kai pirmojoje šaudymo serijoje sulūžo šautuvas ir teko iš draugų skolintis serijai pabaigti. Beje, tada neblogai ją pabaigiau. FITASC nėra pasirašiusi tarptautinio antidopingo kodekso. Kodėl? Paaiškinimas labai paprastas. FITASC prezidentas Jeanas François Palinkas yra labai gerai pasakęs: „Mes to nepasirašysime, geriau būsim demokratiški visiems žmonėms.“ Turime pripažinti, kad yra įvairių kategorijų šaulių: ir senjorų, ir veteranų, ir meistrų. Tarp jų yra ligotų žmonių, kurie taip pat nori dalyvauti varžybose ir jose dalyvauja. Jie vartoja įvairius preparatus širdžiai, nuo kitų ligų. Mes nenorime jiems atsakyti ir neketiname pasirašyti tos sutarties. Ar neatsiranda sukčių, tuo piktnaudžiaujančių? Kad užsiimant mūsų sportu tai praktiškai neįmanoma. Čia nėra monotonijos, būdingos olimpinėms disciplinoms. Mes šaudome iš anksto nieko nežinodami – atėjęs susipažįsti ir supranti, ką ir kaip turi daryti. Todėl kažin ar dopingas čia galėtų turėti įtakos.


22

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

MOKYKLA

Nr. 1

Kartu su kolegomis gimnazistus moko geriausia Lietuvos 2016–2017 ir 2017–2018 mokslo metų kūno kultūros mokytoja IRUTĖ JURŠĖNAITĖ.

SPORTAS – GIMNAZIJOS PRIORITETAS Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija neturi stadiono, bet kūno kultūra čia – viena svarbiausių pamokų

Inga Jarmalaitė redakcija@sportas.info 1993 m. pradėjusi veikti kaip Vilniaus darželis-mokykla „Versmė“, šiandien ši įstaiga išaugo iki Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos, kurioje ypač akcentuojama keletas dalykų: katalikiškas ugdymas, specialiųjų poreikių vaikų integracija, o kaip viena jungiamųjų įvairiasluoksnės mokyklos bendruomenės grandžių pasitelkiamas fizinis lavinimas ir aktyvumas. Fizinis mokinių lavinimas šioje gimnazijoje nėra skambus šūkis ar į mokymo programas įrašytas privalomas žodžių junginys. Kūno kultūra – viena svarbiausių pamokų, nenusileidžiančių nei kalboms, nei matematikai, o jeigu sportą susietume su sveikata, gal net jas lenkiančių. „Pirmiausia mokyklų vadovams reikėtų susidėlioti tam tikrus dalykus, matyti tarptautinius, Lietuvos moksleivių sveikatos tyrimus, vaikų sveikatos pažymas ir tada viskas kitaip atrodys“, – kūno kultūrą nuvertinti linkusiems kolegoms pataria Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos (PTMG) direktorė Violeta Ališauskienė. Kitokios pamokos ir pertraukos Šioje gimnazijoje, kurioje mokosi beveik 600 moksleivių, į kūno kultūrą pirmiausia žiūrima kaip į pagalbininką, todėl čia sportuojama kasdien per pertraukas. Tam, kad vaikai

norėtų sportuoti, šalia tradicinių pasitelkiama ir naujų sporto šakų: į gimnazijos ugdymo programą įtrauktas mažasis golfas, grindų riedulys, beisbolas, kelią skinasi regbis. Pamėgti sportą kartu su dar dviem kolegomis gimnazistus moko geriausia Lietuvos 2016– 2017 ir 2017–2018 mokslo metų kūno kultūros mokytoja išrinkta Irutė Juršėnaitė. Pasak gimnazijos direktorės V. Ališauskienės, šiai ugdymo įstaigai vadovaujančios nuo 2012 m., sportas čia visada buvo prioritetas. Vaikai labai mėgsta sportuoti, tik reikia juos motyvuoti. Mokydamasi mokykloje pati V. Ališauskienė nemažai sportavo, galbūt dėl to nori, kad ir dabartiniai vaikai daugiau judėtų. Kita vertus, apie tai susimąstyti verčia kasmet į mokyklą pristatomos vaikų sveikatos pažymos – prie reto vaiko pavardės parašyta, kad jis sveikas. Į šią problemą V. Ališauskienė ragina pažvelgti kitaip: mokiniai mažai juda ir dėl to dažnai turi tokių sveikatos bėdų, kaip iškrypęs stuburas. „Gyvenime vieniems galbūt svarbu matematika, kitiems – fizika, bet svarbi ir kūno kultūra. Man keista, kai dalis vadovų nuvertina tokias pamokas, kaip kūno kultūra, dailė ar muzika, sakydami, esą čia nerimti dalykai. Tai rimti dalykai, tik jie gal nepastebimi, bet vertę vaikui suteikia labai didelę“, – neabejoja V. Ališauskienė. Triskart per savaitę Direktorė PTMG dirbančius kūno kultūros mokytojus vadina

varžybose, o jiems padeda sveikieji vaikai. „Kad matytumėte vežimėlyje sėdinčio ir varžybose dalyvaujančio vaiko akis. Tas magiškas žodis „varžybos“ juos labai įpareigoja. Čia dalyvaudami neįgalieji per kelias valandas paauga keliais sprindžiais“, – pasakoja I. Juršėnaitė. PTMG specialiųjų poreikių vaikai laimėjo Lietuvos mažųjų žaidynių atranką ir gegužės pradžioje vyko į Jonavoje surengtą finalą. Šios gimnazijos moksleiviai – stiprūs mažojo golfo žaidėjai. Buvusios slidininkės, o dabar 25 metus kūno kultūros mokytoja dirbančios I. Juršėnaitės iniciatyva mažasis golfas atėjo į PTMG, o vėliau, sudominus ir įtraukus daugiau mokyklų, pradėti rengti Lietuvos mokyklų mažojo golfo čempionatai. Iš pradžių juose dalyvavo po keletą sostinės mokyklų, tačiau šių metų čempionato finaliniame turnyre, kuris balandžio viduryje vyko Kauno sporto halėje, jau varžėsi keturių miestų geriausi jaunieji golfo žaidėjai. Šiemet tarp trijų amžiaus grupių žaidėjų pirmąsias vietas iškovojo PTMG moksleiviai. „Vaikams patinka, todėl mes ir po pamokų susirenkame į Nuo bočios iki golfo mažojo golfo treniruotes. Jos PTMG sporto salėje kamuoliai, vyksta pagal amžiaus grupes: rieduliai nenutyla ir pamokoms ateina pirmokai–trečiokai, pasibaigus. Jau ne vienus metus ketvirtokai–šeštokai ir tada čia vyksta atvirasis Vilniaus jau vyriausi moksleiviai. Nors miesto neįgaliųjų bočios turnyras, laimėjome Lietuvos mokyklų į kurį tradiciškai Vasario 16-osios mažojo golfo čempionatą, proga susirenka pasportuoti dabar ruošiamės žaisti atvirame neįgaliųjų vežimėliuose sėdintys aikštyne – kaip prizą gavome vilniečiai. Jie dalyvauja estafečių galimybę pasivaržyti tikruose laimėjimu tiek jai pačiai, tiek vaikams. „Kadangi mūsų kūno kultūros mokytojai labai aktyvūs, iškart užsimezgė bendras planas, ką padaryti kitaip, kad vaikai norėtų sportuoti. Vienas būdų – pritraukti naujų sporto šakų. Vaikams pabosta tik bėgioti, šokinėti į tolį ar aukštį, bet kai tuos pačius elementus suderini su beisbolu, regbiu ar golfu, vaikai mielai sportuoja“, – sako V. Ališauskienė. PTMG pradinukams būna dvi savaitinės kūno kultūros pamokos ir šokiai, o štai jau penktokai į kūno kultūrą per savaitę eina po tris kartus. „Tai mūsų mokyklos iniciatyva, mes siekiame, kad penktokai daugiau judėtų, nes čia matome naudą – vaikai pasportuoja, išsibėgioja. Tą jie daro kasdien ir per judriąsias pertraukas: bet kuriuo metų laiku per vieną ilgą judriąją pertrauką į lauką eina pradinių klasių vaikai, o per kitą – vyresni mokiniai. Pamokos po šių judriųjų pertraukų tampa ramesnės, vaikai labiau susikaupia, nes lauke išlieja emocijas, pakvėpuoja grynu oru“, – stereotipą, esą po aktyvaus fizinio krūvio mokiniams būna sunku susikaupti, griauna gimnazijos direktorė.

golfo laukuose“, – pasakoja I. Juršėnaitė. Pasak I. Juršėnaitės, pagreitį įgauna grindų riedulys, beisbolas, vaikai dar labai mėgsta dalyvauti lengvosios atletikos varžybose – keturkovės, trikovės. PTMG moksleiviai žaidžia ir tradicinius žaidimus. Pavyzdžiui, futbolą. Dalyvaudami pradinukų futbolo lygos turnyre, šiemet užėmė antrąją vietą. Pernai buvo pirmi, o šiemet antri Göthe’ės instituto ir Lietuvos futbolo federacijos organizuojamame konkurse „6:0 vokiečių kalbos naudai“. „Dauguma mūsų projektų yra tęstiniai. Kasmet dalyvaujame Lietuvos tautinio olimpinio komiteto organizuojamose Lietuvos mokyklų žaidynėse, vienais metais esame tapę šių žaidynių tinklinio varžybų prizininkais. Esame Lietuvos trikovės varžybų antrosios vietos laimėtojai, Vilniaus mieste – trikovės, keturkovės varžybų bent jau prizininkais visada tampame“, – laimėjimus vardija I. Juršėnaitė. PTMG įsikūrusi sostinės Lazdynų mikrorajone tarp gyvenamųjų namų, buvusio darželio patalpose, todėl stadiono neturi, tik gerą šiuolaikišką sporto salę su priestatu. „Bet mums netoli Pasakų parkas. Ten vaikai su mokytojais eina pabėgioti. Vienas iš mūsų ateities uždavinių – įsirengti bent nedidelę aikštelę, kuri būtų su tinklu, danga, kad vaikai galėtų ne dulkėse kamuolį spardyti ar krepšinį žaisti, o šiuolaikiškoje aikštelėje. Tam ieškome rėmėjų, rašome projektus“, – sako direktorė.


Nr. Nr. 1

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

PAULIUS PULTINEVIČIUS Europos čempionate Šiaurės Makedonijoje pasirodė geriausiai tarp bendraamžių.

23

TALENTAS

SĖKMĖ LĖMĖ DAR DIDESNIUS IŠŠŪKIUS 18-mečiui Pauliui Pultinevičiui treneris dalina ne tik sportinius, psichologinius, bet ir mitybos patarimus

Ingvaras Butautas

keturioms valandoms išsijungia, – kalbėjo treneris. – Per partiją labai svarbu vandenį gurkšnoti. Mes sakome – kad smegenys nesudžiūtų. Iš tikrųjų per partiją išeikvojama labai daug energijos. Na, dar galima kokias šešias razinas per partiją suvalgyti. Tiesa, Europos čempionate pagal FIDE taisykles valgyti draudžiama. Tam skirta vieta už salės – maitinimo punktas. Dažnai būna, kad per partiją, kai mintys prie lentos, nueini į tą punktą, pavalgai, o po to užmiršti, kur pinigus išleidai.“

redakcija@sportas.info Marijampolietis Paulius Pultinevičius nustebino šachmatų pasaulį. Europos pirmenybėse Šiaurės Makedonijos sostinėje Skopjėje jis surinko 7,5 taško iš 11 galimų ir užėmė 15 vietą iš 359 čempionato dalyvių, nors jo startinis reitingas buvo vos 186-as. Pirmenybėms pasibaigus, lietuviui už nugaros liko daugybė visame pasaulyje puikiai žinomų šachmatininkų. Tarptautinio sporto meistro vardą turintis 18-metis jau po devynių partijų įvykdė tarptautinio didmeistrio normą (antroji iš reikiamų trijų) bei savo reitingą pakėlė 38 punktais. Europos čempionate jis nugalėjo šachmatininkų iki 18 metų įskaitoje, pagal papildomus rodiklius aplenkęs 16 vietoje likusį Andrejų Jesipenką (2 603) iš Rusijos. Skopjėje varžėsi dar du lietuviai. Tai Rolandas Martinkus (4,5 taško, 277 vieta) ir Rokas Klabis (5 taškai, 238 vieta). Bet turbūt svarbiausias laimėjimas Skopjėje tas, kad R. Martinkaus treniruojamas P. Pultinevičius iškovojo kelialapį į Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) Pasaulio taurės turnyrą. Jis vyks rugsėjį ir spalį Rusijos mieste Chanty Mansijske. Šiose varžybose dalyvaus 128 šachmatininkai, tarp kurių – pasaulio čempionas Magnusas Carlsenas bei tokie didmeistriai kaip Levonas Aronianas, Dingas Lirenas, Wesley’is So, Maxime’as Vachier-Lagrave’as. Laukia akistata su žvaigžde Pasaulio taurės turnyras vyksta atkrintamųjų varžybų principų. Pirmame jo etape susitinka aukščiausią ir žemiausią reitingus turintys turnyro dalyviai, antras – su antru nuo sąrašo pabaigos ir t. t. Neaukštą reitingą tarp turnyro dalyvių turėsiančiam P. Pultinevičiui teks susirungti su pasaulinio lygio šachmatų žvaigžde. „Pauliaus reitingas turėtų būti penktas, šeštas ar septintas nuo galo, tad ir susitikti turėtų su penktu, šeštu ar septintu pajėgiausiu pasaulio šachmatininku“, – prognozavo R. Martinkus. Varžovai aiškinsis, kuris stipresnis dviejose partijose. Jeigu per jas kurio nors varžovų pranašumas neišryškės, tada spręs greitieji šachmatai. Tačiau, jei ir tai nepadės išaiškinti geresnio žaidėjo, vyks lemiama partija – armagedonas, per kurį baltieji turi daugiau laiko, bet privalo laimėti. Jei mačas baigiasi lygiosiomis, į kitą etapą patenka juodomis figūromis žaidęs šachmatininkas.

Mokslams trukdo ir šachmatai Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iš visų sporto šakų mažiausiai mokslams gali trukdyti intelektualiausia jų – šachmatai, o visi šachmatininkai turėtų mokytis puikiai. Marijampoliečiai sako, kad ir šachmatai, ir mokslai gali kirstis tarpusavyje, nes abiem veikloms reikia skirti laiko. Paulius eina į mokyklą, kai tik gali, nesukčiauja. Bet šachmatams būtina daug valandų. „Štai ir dabar turėjome trijų savaičių išvyką. Dėl to mokantis atsiranda spragų. Bet jis gana greitai pasiveja. Neapleidžia mokslų. Vis dėlto siekti aukštesnių balų per egzaminus gali būti sunkoka“, – pripažįsta treneris. Pats šachmatininkas taip pat sako, kad nėra mokslo pirmūnas: „Problema ta, kad aš dėl šachmatų daug pamokų praleidžiu.“ Paklaustas, kokie mokslai sekasi geriausiai, Paulius nepuolė vardyti tiksliųjų. „Gal istorija“, – atsakė.

P. Pultinevičius šachmatais žaidžia nuo šešerių. Daug lemia psichologija „Šaltibarščius mėgsta. O mano darbas – juos pagaminti. Aš taip pat juos mėgstu. Dabar pagaliau Paulius į mokyklą išėjo, tai vienas valgau ir labai džiaugiuosi. Patys suprantate – esu suvalkietis“, – juokavo treneris R. Martinkus, paklaustas, ką galėtų papasakoti apie savo auklėtinį. Treneris Paulių pažįsta nuo tada, kai vaikinui buvo šešeri ir pradėjo lankyti šachmatus. Pats P. Pultinevičius nėra labai kalbus. „Mano tėvai šachmatais nežaidžia. Anksčiau lankė šachmatus brolis“, – atsakė, paklaustas apie šeimos ir šachmatų sąsajas. R. Martinkus P. Pultinevičiui stengiasi būti ne vien treneris, bet

ir psichologas. Nes yra įsitikinęs, kad psichologija per varžybas lemia kone daugiausia. „Psichologija tuo lygiu, kuriuo žaidžia Pauliaus, lemia labai daug. Gal net 90 proc. sėkmės. Svarbi kiekviena detalė. Įsivaizduokite, kad pergalė ar pralaimėjimas apsprendžia gana didelius pinigus – laimėsi juos ar ne. Ir vienas ėjimas, viena klaida gali nulemti 10 tūkst. eurų likimą. Tokie dalykai veikia smegenis. Laimi tas, kuris psichologiškai nusiteikęs tvirčiau“, – kalbėjo R. Martinkus. Pats dalyvavęs ne viename turnyre, treneris Pauliui žeria patarimus ir iš kitų sričių. „Svarbu prieš partiją nepersivalgyti. Kalbu rimtai. Kai persivalgai, smegenys kokioms

Palaiko Kauno „Žalgirį“ Be šachmatų, vaikinas domisi ir kitomis sporto šakomis. „Stipriai domiuosi krepšiniu. Kartais pažaidžiu, o šiaip mėgstu žiūrėti. Palaikau Kauno „Žalgirį“. Iš esmės visas sporto šakas mėgstu, visomis domiuosi. Aišku, jei sportuoju, tai tik savo malonumui“, – sako 18-metis. „Paulius ir bokso gyslelę turi. Jeigu kas nepatinka, gali tiesiai šviesiai „į lempą“ užvažiuoti“, – juokavo jo treneris.

Laukia dar vienas išbandymas Vasarą P. Pultinevičiaus laukia dar vienas išbandymas. Liepą jis turėtų tapti profesionaliu šachmatininku. Šiuo metu vyksta derybos dėl Pauliaus dalyvavimo Graikijos profesionalių klubų šachmatų pirmenybėse. „Nespėję grįžti namo iš Europos čempionato, sulaukėme žinutės su kvietimu į Graikijos klubų lygą. Pasiūlęs klubas – turnyro lentelės vidutiniokas. Pirmoji lenta ten veikiausiai atiteks rumunui, o Pauliaus klausė, ar jis kompetentingas žaisti prie antrosios lentos. Paulius pasiruošęs“, – sakė treneris ROLANDAS MARTINKUS R. Martinkus.

„Svarbu prieš partiją nepersivalgyti. Kalbu rimtai. Kai persivalgai, smegenys kokioms keturioms valandoms išsijungia.“


24

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS

Nr. 1

GYVENIMAS

Šį sezoną DAUGILĖ ŠARAUSKAITĖ tapo Lietuvos čempione ir šalies taurės laimėtoja.

PER ATOSTOGAS KAMUOLĮ KEIČIA MEŠKERĖ Evaldo Šemioto ir asmeninio albumo nuotr.

Naudingiausia Lietuvos moterų krepšinio lygos žaidėja Daugilė Šarauskaitė save vadina gamtos vaiku

Inga Jarmalaitė redakcija@sportas.info Balandžio viduryje pirmąkart per karjerą pelniusi „MultiGyn“ moterų lygos čempionės, naudingiausios reguliariojo sezono ir finalo ketverto žaidėjos titulus Kauno „Aisčių-LSMU“ vidurio puolėja Daugilė Šarauskaitė tikrojo atokvėpio laukia dar mėnesį. „Kol kas negaliu atsipalaiduoti – laukia studentų varžybos, artėja sesija. O po jos jau grybausiu, žvejosiu“, – sako D. Šarauskaitė. Krepšininkė prisipažįsta: pasibaigus krepšinio sezonui, ją dažnai apima jausmas, lyg kažko trūktų, lyg į treniruotę reikėtų bėgti, bet su Kauno „Aistėmis“ jau nesitreniruoja, todėl artimiausi rūpesčiai – mokslai ir kol kas nežinia dėl kito sezono. „Net nežinau, kuris iš šių dviejų dalykų yra prioritetas. Apskritai dabar labiausiai norėčiau atostogų“, – neslepia 22 metų 196 cm ūgio vidurio puolėja. Ji 2018–2019 m. sezoną praleido dviejuose klubuose: pirmąją jo dalį Lenkijoje – Torunės „Energa“, o nuo Naujųjų metų prisidėjo prie „Aisčių-LSMU“ komandos, su kuria šiemet pelnė du čempionės titulus – laimėjo ir „MultiGyn“ lygos varžybas, ir Karalienės taurę, o Baltijos lygoje iškovojo sidabrą. „MultiGyn“ moterų lygos reguliariajame sezone D. Šarauskaitė vidutiniškai aikštėje praleisdavo po 25 min., pelnydavo po 14 taškų, atkovodavo po 9 kamuolius,

blokuodavo po 3,1 metimo ir fiksuodavo 23,3 balo naudingumą. Jai priklauso lygos rekordas – dvejose rungtynėse ji blokavo po šešis metimus. Gamtos vaikas Per atostogas D. Šarauskaitė dažniausiai keliauja po Lietuvą. Paklausta, kas laimėtų varžytuves, – tarkime, prabangus užsienio viešbutis ar Lietuva, ilgai negalvojusi atsako. „Lietuva. Esu gamtos vaikas, man patinka prie ežerų, miškuose, prie jūros. Dar liko daug neatrastų vietų, ypač apie Biržus, Pasvalį. Mėgstu grybauti, žvejoti“, – pomėgius vardija krepšininkė. Į žvejybą ją vaikystėje vesdavosi tėtis, o dabar žvejoti mėgstantis draugas nusiveda. „Procesas esmė, ne laimikis. Nors, kai pagauni gerą žuvį, irgi smagu. Kiek galiu išsėdėti su meškere? Būna, kad ir dvi dienas. Tai lyg meditacija“, – pasakoja D. Šarauskaitė. Bet prieš pasisėdėjimą ant upės ar ežero kranto su meškere rankose laukia intensyvūs mokslai, po kurių bus baigtas antras Lietuvos sporto universiteto Treniravimo sistemų programos kursas. Šį universitetą krepšininkė rinkosi dėl to, kad tai buvo vienintelės ją dominusios studijos, kurias galėjo krimsti būdama užsienyje. Bet turėjo rinktis tęstines studijas, trunkančias ne įprastus ketverius, o penkerius metus. „Patinka, įdomu. Sunku viską suspėti, bet kažkaip spėju, nors dėl to tenka pietų miegą paaukoti, vakarais ilgiau pasėdėti. Aišku, tada per treniruotę šiek tiek lyg išskridusi pavaikštau, bet

susiderinu. Knygų dabar nereikia, vykstant su komanda į ilgesnę kelionę užtenka kompiuterį pasiimti. Aš jį ir pasiimu, tik jis dažniausiai taip ir lieka padėtas šalia. Bet svarbiausia su savimi turėti – maža ką. Dabar, pasibaigus krepšinio sezonui, turėsiu laiko ramiai pasimokyti“, – krepšinio nediktuojamu ritmu džiaugiasi D. Šarauskaitė. Po Naujųjų – į gimtinę Palikusi Torunės „Energa“ ekipą D. Šarauskaitė į „Aisčių-LSMU“ komandą atvyko sausio mėnesį. „Ten nesijaučiau savo vietoje, – prisipažįsta vidurio puolėja. – O Lietuvoje man šiaip labai patinka būti, esu patriotė, nepaprastai norėjau grįžti, todėl sulaukusi „Aisčių“ pasiūlymo taip ir padariau.“ Lenkija – antra D. Šarauskaitės, 2017-ųjų vasarą nusprendusios išbandyti legionierės duoną, stotelė. Prieš tai ji žaidė Slovakijoje, Košicės ekipoje „Good Angels“. „Tikėjausi, kad bus sunku, ir buvo sunku. Sunkiausia, kad beveik devynis mėnesius būni vienas – be šeimos, be artimųjų, be draugų“, – apie žaidimą svetur pasakoja krepšininkė. Bet minčių, kad galbūt per anksti paliko Lietuvą, nebuvo – vis tiek anksčiau ar vėliau būtų tekę šį kelią išbandyti. Beje, kitaip nei Slovakijoje, Torunėje ji nebuvo viena – šio miesto komandoje taip pat žaidžia Laura Svarytė. Į Slovakiją Daugilė išvyko iš Vilniaus „Kibirkšties“ komandos, kurioje rungtyniavo trejus metus ir subrendo kaip žaidėja, tada

grįžo į Kauną. „Ir ten, ir ten smagu, negaliu skųstis. Ir Vilniuje buvo labai geros sąlygos, ir dabar Kaune. Abi komandos tapo kaip šeima. Skirtumas toks, kad su „Aistėmis“ Moterų lygoje pirmąją vietą iškovojau, o žaidžiant Vilniuje to pasiekti nepavyko“, – lygina žaidėja. Ar kitą sezoną pasiliks Lietuvoje, kol kas D. Šarauskaitė negali pasakyti. „Norėčiau likti, bet reikia būti realistei ir pasakyti, kad moterų krepšiniui Lietuvoje nėra gerai. Mažai komandų, rėmėjų tai nedomina, nors „Aistės“ šiemet daug rėmėjų sugebėjo pritraukti. Bet kiti klubai nuo pinigų stygiaus kenčia, todėl nėra tokie stiprūs, kad galėtų dalyvauti Europos taurės turnyre, o aš norėčiau jame žaisti, norėčiau stipresnio lygio. Juk nuo lygio kartu ir pajamos priklauso“, – pripažįsta krepšininkė, Europos taurės turnyre jau žaidusi su Vilniaus „Kibirkštimi“, Slovakijos ir Lenkijos ekipomis. Pabėgimas iš stovyklos Jurbarke augusi ir nuo mažens iš bendraamžių ūgiu išsiskyrusi D. Šarauskaitė nepamena to momento, kai į viršų tįstelėjo ne keliais, o keliolika centimetrų. „Kiekvienais metais styptelėdavau, nesvarbu metų laikas. Susirenka bendraklasiai, o Daugilė jau vėl paaugusi“, – juokiasi vidurio puolėja. Prieš dešimtmetį jos, kaip profesionalios krepšininkės, karjera galėjo net neprasidėti. Tašką būtų padėjusi stovykla pajūryje. Nuo dešimties metų daugiausia dėl ūgio į mokyklos komandą kviečiama Daugilė

sulaukusi 13-os panoro nuvykti į normalią krepšinio treniruočių stovyklą. Kaip tik tokią jos tėvai surado Klaipėdoje. Kai į ją nuvažiavo, pamatė, kad stovykloje – vieni berniukai, nors Daugilės tėvai prieš pervesdami mokestį už stovyklą buvo patikinti, kad atvyks ir mergaičių. „Kai atvažiavome, mergaičių nebuvo, tik berniukai, todėl tėvams pasakiau, kad tikrai su bernais nesportuosiu, ir pabėgau iš stovyklos. Bet mane, tada 13-metę, išstypusią gal iki 186 cm, vis tiek pastebėjo ir greitai sulaukėme skambučio – kvietė atvykti į Vilnių“, – pasakoja krepšininkė. Taip prasidėjo jos kelias: pirmiausia iš Jurbarko nuvingiavo iki Vilniaus Ozo gimnazijos, Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabučio ir Diliaros Velišajevos treniruojamos mergaičių komandos. Galbūt Daugilė pamena kitą akimirksnį, kai suprato, kad krepšinis – jos kelias? „Man atrodo, aš dar iki dabar nesupratau, ar tai iš tikrųjų mano kelias“, – juokiasi aukštaūgė, kurios profesinės ambicijos neapsiriboja vien asmenine gera statistika ir žaidimu. „Žaisti nacionalinėje rinktinėje sunkiau, dar reikia daug patobulėti. Apskritai kaip komanda turėtume patobulėti, nes mums vis pritrūksta, kad išeitume į Europos čempionatą ar į olimpines žaidynes. Esame gera komanda, bet nuolat pralošiame keliais taškais. Vis laimės pristinga“, – sako ambicijų ir su nacionaline rinktine siekti aukštumų neslepianti D. Šarauskaitė.

Profile for Sporto leidiniu grupe Sporto leidiniu grupe

SPORTAS Nr01 (2019m)  

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS LEIDŽIAMAS NUO 1956 METŲ

SPORTAS Nr01 (2019m)  

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS LEIDŽIAMAS NUO 1956 METŲ

Advertisement