Issuu on Google+

Artuma 2011 m. gegužė

5


Jono Pauliaus II malda už Lietuvą

Būk maloningas, visagali Tėve, šiems savo vaikams, kuriuos iš tamsybių iškėlei į savo tiesos šviesą. Teapsigyvena jų širdyse tavo Šventoji Dvasia, tiesos ir paguodos Dvasia, kad jie sugebėtų savo tautoje skleisti tavo Sūnaus prisikėlimo vaisius. Duok šios tautos, kuri yra tavo, ganytojams maldingumo ir išminties, kad mokėtų vesti savo kaimenę į gyvenimo ganyklas. O padaryk, visagali Dieve, kad jie galėtų atlikti savo šventą tarnybą ramiai ir nevaržomai. Apšviesk savo šviesa ir sustiprink savo jėga tuos, kuriuos esi pašaukęs tau pasišvęsti, kad būtų ištvermingi ir mokėtų aukotis besąlygiškai. Padidink skaičių tų, kurie priima kunigišką ir vienuolišką pašaukimą, sustiprink jų didžiadvasį ryžtą ir padaryk, kad jie galėtų be kliūčių eiti tavo dieviškosios tarnybos keliu. Pažvelk, o Viešpatie, į vieningas šeimas, kurios gyvena tavo meilėje. Padaryk, kad jos su džiaugsmu ir atsakomybe priimtų gyvybės dovaną. Tavo malonės padedamos, teauga jos tarpusavio meilėje. Tėvai tesugeba perteikti savo vaikams tikėjimo dovaną, drauge ją konkrečiai paliudydami tikrai krikščionišku gyvenimu. Su ypatinga meile pažvelk, o Dieve, į Lietuvos jaunimą. Jaunimas savo širdyje neša didžiąją viltį. Padaryk juos tvirtus ir dorus, kad galėtų su pasitikėjimu kurti ateitį. Padaryk, kad galėtų laisvai priimti savo tėvų tikėjimo dovaną, padaryk, kad ją priimtų su dėkingumu, padaryk, kad ją ugdytų su meile. Tu esi tautų Viešpats ir žmonijos Tėvas. Aš maldauju tavo palaimos šiai tavo Lietuvos šeimai: tebūna jai leista pagal savo sąžinę išgirsti tavo šaukiantį balsą ir pasiekti jį, einant tuo keliu, kurį pirmą kartą esi nurodęs prieš šešis šimtmečius. Jos priklausymo tavo Karalystei, šventumo ir gyvenimo karalystei, niekas tenelaiko prieštaravimu žemiškosios tėvynės gerovei. Tebūna jai leista visada ir visur deramai tave garbinti ir laisvai bei ramiai liudyti tiesą, teisingumą ir meilę. Viešpatie, palaimink šią tautą, apšviesk ją savo veido šviesa ir suteik jai savo ramybę. Visiško pasitikėjimo dvasioje šiandien kreipiuosi į tave, o maloningoji Jėzaus Kristaus Motina, savo maldą jungdamas su tavo vaikų lietuvių malda, kuria jie, kupini pasitikėjimo, šaukiasi tavo pagalbos. O Gailestingumo Motina! Ši tauta skuba pas tave, pasivesdama tavo globai: neatmesk jos maldavimo didžioje negandoje, gelbėk ją nuo pavojų, vesk ją pas savo Sūnų. Tu, o Motina, esi tartum Bažnyčios atmintis. Tu visada atmeni, savo širdyje saugoji atskirų žmonių ir ištisų tautų rūpesčius. Tau pavedu Lietuvos brolių ir seserų per šešis šimtmečius sutelktą ir išsaugotą paveldą. Prašau tavęs: padėk jiems būti ir visada likti ištikimiems Kristui ir Bažnyčiai. Iš Jono Pauliaus II apaštališkojo laiško Lietuvos vyskupams švenčiant lietuvių tautos Krikšto 600 metų jubiliejų


Artuma / 2011 m. gegužė

Laiškas skaitytojams

Turinys

Brangieji Prisikėlusiojo bičiuliai,

Kronika

Klausimai ganytojams

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Ar tikite?

3

Evangelija mažiesiems

4

Jonas Malinauskas, Dalė Gudžinskienė Bažnyčios pulsas

6

Antanas GAILIUS Gyvenimo baimė

8

Vanda IBIANSKA Karolis Wojtyła – žmogus ir šventasis 9 Romanas KAZAKEVIČIUS Dievo piligrimas

12

Tomas VILUCKAS Padalytoji širdis

14

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Pasigailėk, kad atsiversčiau

16

Jūratė KUODYTĖ Atleiskite, bet aš nesuprantu...

17

Sigita Purytė Jėzaus troškimas

18

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Gailestingumo akivaizdoje

20

Br. Jonas Emanuelis CSJ Svarbiausioji Dievo savybė

21

Kun. Žydrūnas Vabuolas Priekabus gailestingumas

24

Norėčiau pasivažinėti papamobiliu 26 Veidu į vaiką Laura ALEKNIENĖ Vaikai pataiso Dievo įvaizdį

27

Jaunimo iššūkis Simonas Bendžius Kai krikščionys pavojuje

28

Atokvėpio valandai Giovannino Guareschi Žaliakepuris vaiduoklis

30

Dovilė ZELČIŪTĖ Gyvenimu paliudytas Žodis

33

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Švelnus gailestingumas Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Refleksijos Šypsenos be raukšlių

34

35 36

būkite dar ir dar kartą pasveikinti sulaukę šventų Velykų! Na ir kas, kad jas šventėme balandį ir jau praeitame numeryje sveikinome Jus. Tačiau tokį didį džiaugsmą nuostabioji Viešpaties Sužieduotinė bei mūsų Motina Bažnyčia švenčia lyg pamišusi iš laimės – iš pradžių visą oktavą, paskui net penkiasdešimt dienų iš eilės, o vėliau dar ir kiekvieną sekmadienį! Tai kaip mes galėtume nedžiūgauti sykiu su ja ir nesveikinti vieni kitų?! Aleliuja, aleliuja, aleliuja! Na, o „Artuma“ šį kartą nutraukia šiųmetį temų ciklą apie didžiąsias nuodėmes ir gražiausias dorybes... dėl vieno nepaprasto įvykio ir vieno dar nepaprastesnio žmogaus. Jums jau visiems puikiai žinoma, kad mūsų ganytojai paskelbė Dievo Gailestingumo metus, o gegužę pradėjo vienu pagrindiniu šių metų įvykiu – pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengiamu nacionaliniu Dievo Gailestingumo kongresu Vilniuje. Maža to, lyg būtų žinoję mūs mielų vyskupų planus, Apvaizda bei popiežius Benediktas XVI staiga patvarkė taip, kad tą pačią gegužės 1-ąją didis Dievo vyras ir žmonių draugas Jonas Paulius II paskelbiamas palaimintuoju. Maža to, kaip tik tas beatifikacijos sek- madienis sutampa su Dievo Gailestingumo švente, kurią pats Jonas Paulius II Bažnyčioje įvedė ir tos šventės išvakarėse iškeliavo pas Tėvą. Maža to, dar ir pats Jėzus savąjį Gailestingumą apreikšti pasauliui panoro kažkodėl ne kur kitur, o būtent Vilniuje! Tai kaipgi, mielieji, mes galėtume nutylėti tokius dalykus?! Todėl ėmėm ir ryžtingai pakeitėm temą. Ir paskui kiek sutrikom, nes, pasirodo, ne taip jau lengva pasakyti kažką nebanalaus apie tokius įvykius beigi asmenis, kaip, pvz., popiežių, vadovavusį Bažnyčiai beveik ilgiausiai ir kone per trumpiausią laiką paskelbtą palaimintuoju... Ir dar kai kiekvienas iš mūsų jį puikiai prisimenam bei turim apie jį savo nuomonę!.. Bet vis tik ryžomės ir nuolankiai supratę, kad apie didįjį Karolį visko neišsakysime, nutarėme savo ir Jūsų žvilgsnius bei širdis kreipti į ten, kur, įkandin Viešpaties, jis pats uoliai kvietė mus, Bažnyčią ir visą pasaulį – į Gailestingumą. Tiesa, ir šią esminę Dievo savybę, kurią įvardijantis žodis, regis, jau taip devalvuotas, ne ką lengviau aprašyti... Kaip mums pavyko – spręsti Jums. Bet galiausiai noriu paprašyti Jūsų... mielosios Mamos, Motutės, Motinos ir Moterys – gailestingumo, nes šį kartą taip smarkiai užsižiūrėję į Dievo gailestingumą, kurį Jėzus apreiškė per moterį, į Joną Paulių II, kuris taip Jus mylėjo ir daugybę kartų įvairiom progom nepaliovė aukštinęs Jūsų orumo, kilnumo bei grožio, kuris pats taip anksti neteko savo Mamytės ir kuris paskutiniuosius savo žodžius šioj žemėj ištarė moteriai... mes taip įsigilinom į visa tai, kad šiame gegužės numeryje nepalikome deramos vietos Jums. Atsiprašome ir apkabiname Jus savo varganom rankom, širdim ir maldom, ir jau žinom, kad Jūs mums atleisit, nes Jūs tokios panašios į Tą Motiną, kuri nuolat nuolankiai buvojo šešėly... ir buvo labiausiai išaukštinta tarp visų Moterų. Ačiū Jums ir Jai! Jūsų Darius Chmieliauskas Viršelyje – Popiežius Jonas Paulius II. Mozaikos fragmentas iš Šv. Petro Primato bažnyčios Tabgoje, Šventojoje Žemėje






Artuma / 2011 m. gegužė

Kronika

Klausimai ganytojams

Artuma / 2011 m. gegužė

Kronika

Ar tikite? Gegužės kalendorius

Civilinėje santuokoje su vyru gyvename 26 metus. Vyras Bažnyčios vengia, o mano gyvenimas taip susiklostė, kad atradau tikėjimą, ir Bažnyčia su visa jos tvarka man labai svarbi. Vyras nė už ką nesutinka dar kartą susituokti Bažnyčioje. Tačiau šiaip sugyvename labai gerai, šeimoje santarvė ir ramybė, tikrai mylime vienas kitą. Jis gerbia mano poreikį ten būti, tačiau Bažnyčia jam svetima, ir žinau, kad jo nepakeisiu. Aš irgi gerbiu jo nuostatas. Lieka tik melstis. Tačiau ar tokiu atveju galiu eiti išpažinties ir priimti šv. Komuniją? Ypač prieš didžiąsias šventes mane pradeda kamuoti šis klausimas. Juk mes ir taip susituokę, ir gyvename kartu jau taip ilgai, vaikus išauginome. Mes kartu sulauksime senatvės... Ar Bažnyčia visais atvejais ir be išimčių pripažįsta tik tą santuoką, kuri pašventinta kunigo? Aldona

Jeigu vyras niekaip nenori eiti į jokią bažnyčią, Bažnyčia gali atleisti nuo bažnytinės santuokos kanoninės formos (santuokinės priesaikos apeigų metu bažnyčioje ir kunigo akivaizdoje) ir skelbti, kad paprastos santuokos pažadų atnaujinimo apeigos, nors atliktos namuose prie liudytojų, galioja kaip sakramentinės. Jūsų vyrui nereikėtų eiti į bažnyčią, tačiau taip, jeigu sutinka, jis galėtų padėti išspręsti šią problemą. Šiaip ar taip, net jeigu jis ir su niekuo nesutiktų, patartume kreiptis į savo vyskupijos kuriją ir paaiškinti padėtį, nes ji neturėtų būti be išeities.

Neseniai kalbėjom su drauge, kuri pasakė, mano nuomone, gan svarų argumentą, kodėl Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas ir kodėl šis skaičius nėra tik simbolis. Anot jos pirmiausia, ką Dievas sukūrė, buvo diena ir naktis, rytas ir vakaras. Manyčiau, tai šioks toks prieštaravimas, jei tikėsime, kad septynios dieSuprantamas Jūsų vargas. Iš tiesų negalite priimti sak- nos tebuvo simbolinis laiko tarpas... Inga

ramentų, kol Jūsų santuokinė situacija nesutvarkyta dėl to, kad Bažnyčiai santuoka yra sakramentas ir turi derėti su kitais sakramentais. Galite eiti išpažinties asmeninei dvasinei pažangai, bet sakramentinis išrišimas negalimas tol, kol lieka ši išorinė kliūtis. Tačiau Dievas, „pririšęs“ savo malonę prie sakramentų, pats nėra prie jų pririštas, tad gali Jums teikti reikalingų malonių per Bažnyčią ir bažnytines apeigas, nepaisant sakramentinio negalimumo, kaip pati jau esate patyrusi savo atsivertimo istorijoje. Vis dėlto Jūsų keblumas neturėtų būti neįveikiamas. Esama trijų galimybių. Visų pirma, galbūt Jūsų vyras nėra krikštytas ir bijo, jog reikės krikštytis dėl to, kad jis nėra tikintis. Iš tiesų tai ne kliūtis, nes kleboną galima prašyti, kad parūpintų leidimą susituokti Bažnyčioje su nekrikštytu žmogumi. Galbūt jis yra krikštytas, tačiau atsisako eiti į bažnyčią dėl to, kad netiki ir nenori vaidinti. Iš tiesų toks nuoširdumas yra girtinas, tačiau ir tai nėra kliūtis: jis nesupranta, ką reikštų bažnytinė santuoka. Bažnytinė santuokos priesaika nereiškia, kad žmogus įsipareigoja būti tikintis. Bažnyčioje susituokiantis žmogus tokiu atveju vien prisiekia, kad jis nori siekti prigimtinio santuokos tikslo: ištikimos meilės neišardomoje vienybėje ir vaisingumo priimant ir auklėjant vaikus. Ši priesaika sutuoktinei gali turėti religinę prasmę, kurios jisai nesupranta. Bet tai nesvarbu – svarbu, kad jis gerbtų Bažnyčios tikėjimą. Iš tiesų, kadangi santuoka yra įsteigta „nuo pat pradžios“ (Mt 19, 3), besituokiantis žmogus pagal santuokos prigimtį atlieka religinį veiksmą, pats to nežinodamas.

Geriausias atsakymas – patsai Šventojo Rašto tekstas. Visada tokiose diskusijose imkite jį ir įdėmiai keliskart skaitykite. Taigi, pradžioje Dievas sukūrė ne dieną ir naktį, ne rytą ir vakarą, bet dangų ir žemę (ne skliautą, kuris buvo sukurtas pirmąją dieną ir kurį Dievas t. p. pavadina Dangumi, ir ne sausumą, kuri buvo sukurta antrąją dieną ir kurią Dievas t. p. pavadina Žeme); kitaip sakant, jis pirmiausia sukuria regimąją ir neregimąją visatą, dvasinį ir medžiaginį pasaulį. Paskui jis sukūrė šviesą (nors šviesulius – tik trečiąją dieną – po augalų, beje...). Tada atskyrė šviesą nuo tamsos. Ir pavadino šviesą Diena, o tamsą – Naktimi. Kitaip sakant, iš pirmapradžio chaoso („žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę...“) pradėjo daryti tvarką... Štai ir pirmoji Dievo kūrybos diena – šviesos atskyrimas nuo tamsos. Dar nesant šviesulių! Nors diena ir naktis mūsų planetoje priklauso nuo jos sukimosi apie savo ašį ir apie Saulę... kurios dar nebuvo tą pirmąją dieną! Primenu, kad simbolis – tai ne pasaka, bet tiesa, pasakoma daug išsamiau, nei gali pasakyti mokslo kalba. Jei šį Pradžios knygos skaitinį skaitome kaip mokslo vadovėlį, sumenkiname simbolio reiškiamą turinį, sumenkiname pačią Tiesą... neišreiškiamą pozityvistinio mokslo terminais. Žmogaus kildinimas iš beždžionės evoliucijos būdu, be Dievo įsikišimo, menkina žmogų, o Dievo Apreiškimo aiškinimas pozityvistinio mokslo atžvilgiu menkina Dievą. Parengti pagal svetainių joanitai.org ir bernardinai.lt medžiagą

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Velykų naktį krikštijamieji ir pakrikštytieji buvo klausiami – ar tiki? Tris kartus kartojom „taip“. „Palaiminti, kurie tiki nematę.“ Ir žodžius, tada pasakytus Tomui, vadinamam Dvyniu, vis kartojam savo paguodai ir pasistiprinimui. Visi tikime nematę. Neseniai popiežius Benediktas XVI priminė Bažnyčiai, kad tikėjimą turime ne sau, bet tam, kad juo pasidalytume. Tikėjimas yra informacijos priėmimas iš patikimo informatoriaus. Šitaip drauge su studentais nusprendėme viename seminare. Kas yra tas informatorius, kuriuo pasitikime? Daugybei viso pasaulio žmonių toks yra pačią pirmą gegužės dieną paskelbtas palaimintuoju Jonas Paulius II. Šiomis dienomis sveikiname jį, visą savo gyvenimą atidavusį skelbti Jėzaus prisikėlimo galybės žiniai. Daugybei sūnų ir dukterų tokios informatorės buvo, yra ir bus Motinos. Ne tik pagimdžiusios – ir maitinusios savo vaikus ne vien pienu, bet ir tikėjimu.Daugybei tokia informatorė yra šventoji Faustina Kovalska, skelbusi, kad gailestingumas yra svarbiausioji Dievo savybė. Gegužę minimi Dievo bičiuliai šventieji – Bažnyčios mokytojas vyskupas Atanazas, apaštalai Pilypas, Jokūbas ir Motiejus, kunigas Pilypas Neris, vyskupas Augustinas Kenterberietis, Angelo apreiškimą gavusi ir pas Elzbietą skubanti Marija – visi jie yra patikimi informatoriai įvairiems laikams, įvairiems žmonėms. Šiomis gegužės dienomis sklaidysime Apaštalų darbų knygos puslapius, idant pirmųjų dienų Bažnyčioje pamatytume tuos pasitikėjimo Jėzaus Evangelija stebuklus. Teologai sako, kad jei Jėzaus mokiniai nebūtų susirinkę į draugę laužyti duonos, Prisikėlusysis nebūtų atėjęs. O jei jis nebūtų atėjęs, mokiniai būtų nustoję laužyti duoną. Jei nebūtų Eucharistijos, nebūtų tikėjimo.

1 S II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) (II sav.) Apd 2, 42–47; Ps 118; 1 Pt 1, 3–9; Jn 20, 19–31 Dievo Gailestingumo šventė. Motinos diena 2 P Šv. Atanazas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Apd 4, 23–31; Ps 2; Jn 3, 1–8 3 A Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai 1 Kor 15, 1–8; Ps 19; Jn 14, 6–14 4 T Apd 5, 17–26; Ps 34; Jn 3, 16–21 5 K Apd 5, 27–33; Ps 34; Jn 3, 31–36 6 P Apd 5, 34–42; Ps 27; Jn 6, 1–15 7 Š Apd 6, 1–7; Ps 33; Jn 6, 16–21 8 S III VELYKŲ SEKMADIENIS (III sav.) Apd 2, 14. 22–28; Ps 16; 1 Pt 1, 17–21; Lk 24, 13–35 9 P Apd 6, 8–15; Ps 119; Jn 6, 22–29 10 A Apd 7, 51 – 8, 1a; Ps 31; Jn 6, 30–35 11 T Apd 8, 1b–8; Ps 66; Jn 6, 35–40 12 K Šv. Nerijus ir Achilas, kankiniai, šv. Pankratas, kankinys Apd 8, 26–40; Ps 66; Jn 6, 44–51 13 P Fatimos Švč. Mergelė Marija Apd 9, 1–20; Ps 117; Jn 6, 52–59 14 Š Šv. Motiejus, apaštalas Apd 1, 15–17. 20–26; Ps 113; Jn 15, 9–17 15 S IV VELYKŲ SEKMADIENIS (IV sav.) Apd 2, 14a. 36–41; Ps 23; 1 Pt 2, 20b–25; Jn 10, 1–10 Maldų už dvasinius pašaukimus diena 16 P Šv. Andriejus Bobola, kunigas, kankinys Apd 11, 1–18; Ps 42; Jn 10, 11–18 17 A Apd 11, 19–26; Ps 87; Jn 10, 22–30 18 T Šv. Jonas I, popiežius, kankinys Apd 12, 24 – 13, 5a; Ps 67; Jn 12, 44–50 19 K Apd 13, 13–25; Ps 89; Jn 13, 16–20 20 P Šv. Bernardinas Sienietis, kunigas Apd 13, 26–33; Ps 2; Jn 14, 1–6 21 Š Šv. Kristoforas Magaljanesas, kunigas, ir jo draugai, kankiniai Apd 13, 44–52; Ps 98; Jn 14, 7–14 22 S V VELYKŲ SEKMADIENIS (I sav.) Apd 6, 1–7; Ps 33; 1 Pt 2, 4–9; Jn 14, 1–12 23 P Apd 14, 5–18; Ps 115; Jn 14, 21–26 24 A Apd 14, 19–28; Ps 145; Jn 14, 27–31a 25 T Šv. Beda Garbingasis, kunigas, Bažnyčios mokytojas; šv. Grigalius VII, popiežius; šv. Marija Magdalena de Paci, mergelė Apd 15, 1–6; Ps 122; Jn 15, 1–8 26 K Šv Pilypas Neris, kunigas Apd 15, 7–21; Ps 96; Jn 15, 9–11 27 P Šv. Augustinas Kenterberietis, vyskupas Apd 15, 22–31; Ps 57; Jn 5, 12–17 28 Š Apd 16, 1–10; Ps 100; Jn 15, 18–21 29 S VI VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.) Apd 8, 5–8. 14–17; Ps 66; 1 Pt 3, 15–18; Jn 14, 15–21 30 P Apd 16, 11–15; Ps 149; Jn 15, 26 – 16, 4a 31 A Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas Sof 3, 14–18a arba Rom 12, 9–16; Iz 12, 2–6; Lk 1, 39–56

Kiekvieno sekmadienio susirinkimuose (kiekvieną Aštuntąją dieną) Jėzus vėl ateina sakramentiniu būdu tarp mūsų ir moko, kaip tuos į Emausą keliaujančiuosius, „kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27). O tada duoną duoda kaip savo Kūną, o vyno taurę – kaip savo Kraujo taurę. Šitaip rodydamas savo meilę iki galo. Šitaip skelbdamas, kad nuodėmės gali būti atleistos. Mums ir visiems. Ar tuo tikiu? Kiekvieną sekmadienį galime duoti Prisikėlusiajam naują vardą. Vis kitu atžvilgiu jį atpažinę ir perpratę vis kitą jo savybę. Gailestingumo Tėvo Sūnus, Bendrakeleivis, Vartai, Kelias, Tiesa, Gyvenimas, Meilė... Kokiais vardais galėtum, Jėzau, pavadinti mane, kai Tave vadinu sykiu su Dvyniu vadinamu Tomu: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (plg. Jn 20, 19–31)? Ištikimasis Liudytojas (Apr 3, 14) visada ateina su pervertomis rankomis ir kojomis, ir šonu. Šitaip liudydamas, kad žodis privalo tapti kūnu. Kad nuodėmių atleidimas yra nupirktas už didelę kainą. Kad reikės atleisti, idant ir tau būtų atleista. Kad reikia ne tik skelbti, bet ir dėl to kentėti. Ir pirmiau mirti, kad galėtum prisikelti. Jėzau, pasitikiu Tavimi!

Gegužę popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad žiniasklaidos darbuotojai gerbtų tiesą, solidarumą ir visų žmonių orumą; misijų – kad Kinijos Bažnyčiai Viešpats padėtų ištikimai laikytis evangelijos ir stiprinti vienybę.






Evangelija mažiesiems

Artuma / 2011 m. gegužė

Artuma / 2011 m. gegužė



Jėzus... vartuose (IV Velykų sekmadienis, gegužės 15 d.) – Kai Jėzus save vadina vartais, jis panašus į futbolo rungtynių vartininką! – sušuko Dominykas. – Ar jis nešiojo sportbačius? – sukluso Benedikta. – Žaisti galima ir su sandalais. Jei pažįsti tą vartininką, žinai, kaip jis žaidžia, tai labai greitai įmuši įvartį. – Jėzus – lyg bilietų kontrolierius prie puikaus sodo vartų. Jei jis mūsų draugas – kada tik panorėję, užeisime sodan, galėsime apžiūrėti, paglostyti besiganančias avis.

Jėzus padeda nepaklysti (V Velykų sekmadienis, gegužės 22 d.) – Niekaip nesuprantu, kaip Jėzus gali būti kelias, – teiraujasi Dominykas. – Na, įsivaizduok, kad tu žioplinėji po miestą, spoksai į vitrinas ir paklysti, – pasakoja Benedikta. – Tada sutinki gerą praeivį ir su juo pasitari – tik tada randi kelią namo. Tas keliautojas, kuris vis kreipia žmones į teisingą kelią, – pats Jėzus. – Kaip Jėzus ir suspėja visiems klaidžiojantiems laiku patarti? – susidomėjo Dominykas. – Tikriausiai jam kas nors padeda? – Jėzui padeda angelai, taip pat mūsų tėvai, mokytojai (ypač tikybos), kunigai, vienuoliai ir kiti geri vaikai, kurie meldžiasi ir nesiautėja, – paaiškino Benedikta.

Jėzus ir uždarytos durys (II Velykų sekmadienis ir Dievo Gailestingumo šventė, gegužės 1 d.) – Kaip suprasti, kad Jėzus praeina net per uždarytas duris? – nustebo Dominykas. – Na, Jėzus galingas Viešpats ir išmintingas Dievas, – pastebėjo Benedikta. – Prisikėlęs Jėzus nusprendė nustebinti abejojantį Tomą, – papildė brolis. – Jėzus palaimina ir mus, nors tokių stebuklų nematome, – nutarė sesutė.

Jėzus laimina mokinius ir laužo duoną (III Velykų sekmadienis, gegužės 8 d.)

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija Knezekytė, nuspalvino ......................................................................

– Manau, kad mokiniai nešiojo akinius nuo saulės, todėl Jėzaus nepažino. Prie vakarienės jie akinius nusi- ėmė ir net aiktelėjo, kad su jais sėdi prisikėlęs Jėzus, – pareiškė Dominykas. – Nemačiau apaštalų su akiniais, – bando prisiminti Benedikta. – Bet prisikėlęs iš numirusių Jėzus tikriausiai gražesnis, stipresnis ir linksmesnis. Ir mes nusiminę, liūd- ni ir pavargę dažnai net savo draugų nepažįstame, nes galvą nuleidę žiūrime į grindis. – Svarbu, kad Jėzus nudžiugina, paguodžia ir sustip- rina ne tik apaštalus, bet ir mus visus, kai susirenkame į Mišias, – tarė broliukas.

Mylėti ir laikytis įsakymų (VI Velykų sekmadienis, gegužės 29 d.) – Sese, o tau irgi žodis „įsakymai“ atrodo griežtas ir nuobodus?.. Gal geriau jų visai nebūtų? – Įsakymai – tai tokios taisyklės, pagal kurias gyvendami žmonės gali geriau sutarti. Be jų visi greitai susipyktų. – O ar negalima vieniems kitų mylėti, padėti ir rūpintis taip, kaip daro Jėzus – be jokių pasakymų, įsakymų ir liepimų? – Mes mamą ir tėtį mylime, todėl skubame padaryti tai, ko jie prašo ar liepia. – Tai įsakymai – tiesiog paprašymai? – Kai neklausome, tai trumpai mums įsako. Nes ir mama, ir tėtis, ir net Jėzus žino, kad apsiriksime, jei gyvensime be išmintingų patarimų.




Kronika

Artuma / 2011 m. gegužė

Artuma / 2011 m. gegužė

Bažnyčia Lietuvoje

Bažnyčios pulsas Popiežius ir Visuotinė Bažnyčia

vavo Šventasis Sostas, Romos vyskupija Svarbiausias Bažnyčios gyvenimo ir ypač jai pavaldi piligrimysčių ir reliįvykis balandį, žinoma, buvo Vely- ginio turizmo agentūra Opera Romana kos. Kaip kasmet, popiežius Benedik- Pellegrinaggi, kuriai patikėtas piligrimų tas XVI vadovavo visoms pagrindinėms priėmimo ir logistinio aptarnavimo orDidžiosios savaitės ir Velykų apeigoms. ganizavimas, taip pat Romos miesto meVerbų sekmadienį Šv. Petro aikštėje jis rija bei Italijos vyriausybė. Pasirengimo vadovavo procesijai su alyvmedžių bei darbai virė ir Vatikano prieigose – likus palmių šakomis ir aukojo Mišias. Jose porai savaičių, pradėta skubiai perkloti ir šiemet dalyvavo Romos vyskupijos į Vatikaną vedančios pagrindinės gatvės jaunimas, nes Verbų sekmadienis – tai grindinį. Nemažai pasidarbuota milžikartu ir tradicinė jaunimo diena, kurios niškoje antikinio Didžiojo cirko aikštėje, tęsinys ir kulminacija vyks vasarą Mad- kur įrengta vieta didžiajam beatifikaciride (rugpjūtį Pasaulio jaunimo susi- jos išvakarių maldos budėjimui. Iki pat tikime Ispanijos sostinėje dalyvaus ir mėnesio pabaigos taip ir nebuvo aišku, popiežius). Didįjį ketvirtadienį, iš ryto, kartu su Romos kurijos prelatais ir Romos miesto kunigais popiežius koncelebravo Krizmos Mišias, o pavakare, tradiciškai ne Vatikane, bet Šv. Jono bazilikoje Laterane aukojo Paskutinės vakarienės Mišias. Didįjį penktadienį, po Viešpaties kančios pamaldų Vatikano bazilikoje, vadovavo Kryžiaus keliui prie antikos laikų Flavijų amfiteatro, tradiciškai vadinamo Koliziejumi. Šiemetiniam Kryžiaus keliui keturiolikos stočių mąstymų tekstus parengė seserų augustinių vienuolijos vadovė. Liturginių metų kulminacija – Velykų nakties budėjimas. Jam Didžiojo šeštadienio vakarą Benediktas XVI vadovavo Šv. Petro bazilikoje. Iš popiežiaus rankų kiek žmonių šia proga atvyks į Romą. Krikšto sakramentą priėmė šeši suauPrieš pat iškilmių pradžią žinota, kad gę katechumenai. Velykų sekmadienį, jų, užsisakiusių kambarius viešbutyje po aikštėje aukotų dienos Mišių, viduar kitaip patvirtinusių dalyvavimą, yra dienį, popiežius kreipėsi į visą pasaulį apie tris šimtus tūkstančių. Tačiau būta velykine žinia ir sveikinimais, taip pat ir gerokai optimistiškesnių prognozių suteikė ypatingą apaštališkąjį palaimiapie milijoną ir daugiau dalyvių. nimą Urbi et orbi. Balandžio 5 d. beatifikacijos iškilmių Visas balandis buvo tarsi ištisas pa- programos pristatymo spaudos konsirengimas kitam didžiam ir nekantriai ferencijoje popiežiaus vikaras Romos lauktam Bažnyčios gyvenimo momen- miestui kard. Agostino Vallini prasitarė, tui – Jono Pauliaus II skelbimui palai- jog svarstoma, kaip suderinti Jono Paumintuoju. Pasirengimo darbuose daly- liaus II šventumo garso visuotinumą su

kanonine norma – pagal ją palaimintieji garbinami tik vietiniu mastu, o į visos Bažnyčios liturginį kalendorių įrašomi tik kanonizuoti šventieji. Apie priimtą sprendimą pranešta balandžio 11 d. Tą dieną paskelbtu dek- retu Kulto ir sakramentų kongregacija visų pirma pranešė, jog palaimintojo Jono Pauliaus II liturginis minėjimas bus švenčiamas spalio 22-ąją. Minėjimas iš karto įrašomas į Romos vyskupijos ir visų Lenkijos vyskupijų liturginius kalendorius. Kitos vyskupijos arba vienuolijos Jono Pauliaus II minėjimą galės švęsti gavusios Kongregacijos leidimą. Vyskupijoms leidimo prašyti privalo vietinės Vyskupų konferencijos; vienuolijoms – jų generaliniai vyresnieji. Jono Pauliaus II liturginio minėjimo Mišios turės savąją Pradžios maldą (Collecta) ir skaitinius; kitos kintamos Mišių dalys bus imamos iš Romos mišiolo bendrųjų Mišių už popiežių. Dekrete taip pat nurodoma, jog visoje Bažnyčioje ištisus metus, t. y. iki 2012 m. gegužės 1 d., bus galima aukoti padėkos už Jono Pauliaus II paskelbimą palaimintuoju Mišias. Joms vietą ir datą parinks vietiniai vyskupai ordinarai. Dekrete taip pat skelbiama, jog, norint Jonui Pauliui II dedikuoti bažnyčią, reikalingas Kulto ir sakramentų kongregacijos indultas, išskyrus tuos atvejus, kai palaimintojo minėjimas jau įrašytas į vietinį liturginį kalendorių. Jonui Pauliui II dedikuotoje bažnyčioje spalio 22 dienos minėjimui suteikiamas šventės rangas. Artėjant beatifikacijos iškilmei paruošta ir nauja vieta būsimojo palaimintojo relikvijoms. 2005 m. Jonas Paulius II buvo palaidotas Šv. Petro bazilikos kriptoje. Beatifikacijos iškilmių metu relikvijos perkeltos į šventovės vidų – į Šv. Sebastijono koplyčios altorių dešinės navos pradžioje, netoli įėjimo į baziliką.

Visas Lietuvos vyskupijas jau apkeliavusi, šiemet balandžio 2 d. Klaipėdoje surengta jau aštuntoji Lietuvos šeimos centrų konferencija, o šįmet ji buvo atvira visuomenei ir kvietė kalbėtis niekam nesvetima laimės tema: „Laimė šeimoje. Dovana ar užduotis?“ Liudijimai, pranešimai patvirtino, jog laimė yra natūralus ir teisėtas šeimos lūkestis, tik jis neišsipildo be kasdienių pastangų. Be kita ko, neliko nepastebėta, jog laimė glaudžiai susijusi su turimomis ar siekiamomis šeimos vertybėmis. Pasak taikliai reziumavusio

LVK pirmininko arkivyskupo S. Tamkevičiaus, jei suprasti, kas yra tikra laimė, neišmokstama anksčiau, to paskui tenka mokytis savoje šeimoje. Savitai į konferencijos temą atsakė atlikto tyrimo rezultatai, pagal kuriuos laimės toli ieškoti nereikia – „pats būvis šeimoje ir tarpusavio santykių kūrimas joje jau yra laimė“. Balandžio 9 d. Vilniuje Šv. Juozapo kunigų seminarijos ir Iustitia et pax komiteto iniciatyva surengta tarptautinė konferencija „Naujo šimtmečio visuomenė – iššūkis Bažnyčios mokymui“ ne tik paminėjo pirmosios socialinės enciklikos – Leono XIII Rerum Novarum 120-ąsias metines, bet ir aktualiai iškėlė Bažnyčios socialinio mokymo vertę šiandienos visuomenei – juk joje vis dar pasitaiko debatų, ar Bažnyčia turi teisę šį mokymą skleisti, ar ji ir tikėjimas neturi apsiriboti privačiu gyvenimu. Prieštaraujantiems atsakyta: socialinis mokymas kyla iš pačios Bažnyčios prigimties, būtent ji skatina vadinamąją bendrystės ekonomiką ir visi

Kronika visuomenės nariai bei institucijos turi stengtis dėl bendrojo gėrio. Kaip išplėsti ir pagyvinti Bažnyčios dalyvavimą visuomenėje, konkrečiai – informavimo priemonių srityje, be kitų klausimų, buvo aptarta ir balandžio 14 d. Birštone vykusiame Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenariniame posėdyje, kuriame nutarta, kad LVK Visuomenės informavimo priemonių komisija rengs strateginį komunikacijos planą. Didžiosios savaitės išvakarėse, balandžio 16-ąją, Apaštalinės nunciatūros surengtame šventiniame priėmime, skirtame Benedikto XVI, sulaukusio 84 metų amžiaus, išrinkimo popiežiumi šeštosioms metinėms paminėti, apaštališkasis nuncijus arkivyskupas L. Bonazzi iškėlė drąsos ir pasitikėjimo visiems teikiantį Šventojo Tėvo pavyzdį, o valdžios žmones patikino, „kad Katalikų Bažnyčia yra nusiteikusi visokeriopai bendradarbiauti ir paremti visas pastangas, skirtas plėtoti Lietuvos visuomenės gerovei“. Bažnyčiai Lietuvoje keliaujant gavėnios kelionę į Velykų džiaugsmą, 200 jaunuolių iš Panevėžio vyskupijos susirinko Rokiškyje į susitikimą „Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių“ ir ėjo neįprastą Kryžiaus kelią, atlikdami įvairias gerumo misijas. Gavėnios susikaupimas Aukštadvaryje buvo surengtas Kaišiadorių vyskupijos jaunimui. Pažaislyje su seserimis kazimierietėmis tris dienas Velykoms rengėsi Vilkaviškio vyskupijos tikybos mokytojai. Kauno akademinis jaunimas buvo kviečiamas į Sutaikinimo pamaldas „Šviesa naktyje“, o miesto aukštųjų mokyklų dėstytojams ne pirmąkart surengtos rekolekcijos. Prieš šventes vienišiems, ligotiems asmenims susitvarkyti buityje padėjo per 200 Lietuvos Caritas savanorių. Kaune jiems talkino ir savanoriai iš užsienio. Kauno kunigų seminarijos

klierikai drauge su VDU Katalikų teologijos fakulteto magistrantais Panevėžyje susitiko ir išreiškė maldos vienybę su motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ PAG-13 būrio kariais, besirengiančiais taikos palaikymo misijai Afganistane. Artėjant į liturginių metų viršūnę – Kristaus Prisikėlimą, Didžiosios savaitės slėpinius drauge išgyventi buvo kviečiami ir kitų krikščioniškųjų konfesijų tikintieji. Kaune, mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, Didįjį trečiadienį surengtos Kristaus kančios ekumeninės Taizé pamaldos, o Klaipėdoje Didįjį penktadienį Kristaus kryžiaus ir kančios kelias apmąstytas drauge su evangelikais liuteronais. „O kad visada gyventume prisikėlimu! Ypač šiais – Gailestingumo metais – Viešpaties gailestingumas nenustoja kvietęs mūsų į prisikėlimą, į kilnesnį gyvenimą, į pakilimą iš nuodėmių“, – taip savo ganomiesiems šv. Velykų proga sakė Panevėžio vyskupas J. Kauneckas. Velykinius sveikinimus ir laiškus, kurie buvo skaitomi bažnyčiose, parašė ir kiti Lietuvos ganytojai. Šiemet su Velykų iškilme prasmingai sutapusi Gyvybės diena minėta balandžio 17-osios sekmadienį Kaune vykusioje Atsinaujinimo dienoje „Apie gyvybę ir gyvenimo iššūkius“. „Gyvybės kultūra ir gyvoji dvasia“ – taip pavadinta bendra bažnytinių ir valstybinių institucijų konferencija, balandžio 27 d. surengta Šiaulių m. savivaldybės salėje. Didžiosios šventės sakralumu praturtino muzikinį gyvenimą. Kauno styginių kvartetas kvietė į J. Haydno „Septynis paskutinius mūsų Išganytojo žodžius ant kryžiaus“. Kamerinis choras „Aidija“ ir VU „Schola Cantorum Vilnensis“ atliko senąsias liturgines valandas, o Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ – F. Ferrano „Kristaus kančią“. Vilniaus kongresų rūmuose skambėjo A. Chalikovo aranžuotos „Psalmės in Rock“. Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ






Artuma / 2011 m. gegužė

Kronika

Gyvenimo baimė Antanas GAILIUS ros ir kalbos, ieškome, kas į tas mūsų šventenybes kėsinasi. Ir nejaučiame, kad kaip tik patys ir esame gyvõs ir nuolat kintančios savo kultūros – taip pat ir kalbos – priešininkai. Ypatingą išraišką ši mūsų gyvenimo baimė šiandien įgijusi, kai kalbame apie santykius su broliais lenkais. Kad ir yra už ką peikti Tomaševskį, vis tiek pirmiausia turėtume nepamiršti, kad privalome nutildyti tokius lietuviškuosius tomaševskius, kaip koks nors Garšva ar Seimo nariai tautininkai. Kaip žinome, gyvenimo baimės visi daugiau ar mažiau turime. Bet kaip ir su visomis fobijomis, su šia baime galime grumtis, tik mėgindami priimti gyvenimą. Tiems mūsų, kurie jaučiamės esą krikščionys, gal galėtų padėti ir mintis apie tai, kad ne tik mes patys, bet ir visi kiti žmonės egzistenciniu požiūriu yra didesni ar mažesni varguoliai, kuriems reikalingas ir Dievo, ir mūsų gailestingumas. Jog agresija, kad ir kokiomis tauriomis paskatomis dangstoma, yra blogis. Galbūt net ne tiek tiems, prieš kuriuos ji kreipiama, – pirmiausia ji yra blogis mums patiems, nes iš vidaus griauna mūsų sielas. Nuo gyvenimo ji neapsaugos, tik padarys mus piktus.

Pasakykime tiesiai – tokios blogos atmosferos Lietuvoje per visus dvidešimt atgautosios Nepriklausomybės metų dar niekados nebuvo. Išoriškai, regis, lyg ir nieko tokio nevyksta, net apie krizės pabaigą vis dažniau prakalbame. Šiaip ar taip, ūkio krizę kažkaip ištveriame, vieni lengviau, kiti sunkiau. Bet atrodo, kad ši krizė, užuot pakursčiusi mūsų solidarumą ir atjautą, kaip ne vienas tikėjomės, pakurstė visai priešingus dalykus – egoizmą, savo kaulo laikymą dantimis ir nagais, tuščią pūtimąsi ir visokią kvailybę. Kad nors tas kaulas būtų tikras, sultingas ir su daug likusios prilipusios mėsos. Juokingiausia, kad to kaulo greičiausiai išvis nėra, kad mes tik įsivaizduojame ir tuščiai juo giriamės, sykiu vaizduojamės ir tuos, kurie kėsinasi jį iš mūsų atimti. Tokią paikystę greta stovinčiam ir matančiam tikrai sunku ištverti, užtat imi ir pratrūksti. Kas yra lietuvybė, dėl kurios šiandien esame pasirengę paaukoti viską – sugyvenimą su kaimynais, gerą vardą pasaulyje ir net – baisu pasakyti – savo sielas? Lietuvos vardo – tik jau ne Lietuvos! – tūkstantmetį minėjome kone kaip mūsų pergalę prieš krikščioniškąją Europą. Kone didžiavomės, kad buvome tokie narsūs ir užmušėme vyskupą Brunoną, atkakusį su taikinga misija Dievo žodžio skelbti. Dainų šventę surengėme vos ne kaip pagonių apeigas... Šiandien pradėjome karą už kalbą, kuriai didžiausią pavojų kelia mūsų noras gyventi ne XXI, bet XIX šimtmetyje. Tie, kurie ir šiandien rytais eina išgerti „ant pachmielo“, yra įstrigę sovietmetyje; tie, kurie kalba apie „afterparčius“ ar mėgina tarti tą žodį kaip amerikonai, yra tiesiog manieringi pamaivos, kurių irgi niekados nepristigsime; bet ką sakyti apie tuos lyg ir rimtus žmones, kurie rimtais veidais suka galvas, kaip pavadinti smagaus vakarėlio tęsinį, ir prasimano „dūzges“, tikėdamiesi, kad toks siūlymas bus išklausytas rimtu veidu, neprapliumpant kvatotis. Negana to – kurie gal net iš tikrųjų mano, kad toks siūlymas visai nejuokingas? Tie, kurie bent šiek tiek mokėmės filologijos, juk gerai žinome, kad tik- rai taisyklinga kalba yra nebent lotynų, – todėl, kad ji negyva. Visose tose paikose šnekose apie kitų kalbų pavojų, apie lietuvybės saugojimą, apie herojišką kunigaikščių Lietuvą aš girdžiu, pirmiausia, didžią šiandienos baimę. Baimė yra labai prastas patarėjas ir jos turime kratytis. Dar blogiau, kad baimė daro mus agresyvius. Bijodami šiandienos ir rytojaus, stengiamės išsaugoti vakarykštę dieną, puolame svarstyti, ar tik neprarandame savo kultū-

„Brangūs Broliai ir Seserys, jūsų miestui suteiktas ypatingas pašaukimas dialogui ir broliškai santarvei krikščionių, kurie įvairiomis kalbomis meldžiasi ir suvokia esą paveldėtojai skirtingų, nors iš dalies ir bendrų, istorinių tradicijų. <...> lenkai ir lietuviai kviečiami bendradarbiauti, o pirmiausia suprasti vienas kitą, kad tvirtėtų jų vienas tikėjimas, ta pati viltis ir meilė <...>. Stebėdami įvykius visoje Europoje, negalime nepastebėti, koks ryškus yra poreikis, kad visos tautos, atmetusios pavojingą nacionalizmo pavojų, vienytųsi jausdamos atsakomybę, nors ir kiekviena savaip įgyvendindama integracijos procesą“, – taip kalbėjo Šventasis Tėvas Jonas Paulius II 1993-ųjų rugsėjo 5-ąją Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje. Tie žodžiai buvo pasakyti „lenkų kilmės lietuviams bei Lietuvoje buvojantiems lenkams“, bet jie lygiai taip pat galioja ir mums visiems. Apgailėtina tik tai, kad jų reikšmė per kone dvi dešimtis metų nė kiek nesumažėjo, gal net padidėjo.

Artuma / 2011 m. gegužė

Kronika. Jonas Paulius II – palaimintasis

Karolis Wojtyła – žmogus ir šventasis Vanda IBIANSKA Rašau sunkiausią straipsnį per savo daugiau nei tris dešimtmečius trunkantį rašymo darbą. Turiu parašyti tai, kas jau pranoksta žurnalistiką ir susipina su širdies kalba, jos bylojimu. Nežinau, ar pavyks, nes ką gali žinoti, kaip pažvelgs į mano pastangas Šventoji Dvasia? Ką gi, darysiu kaip man atrodo teisinga.

Ilgas kelias 1920 m. birželio 20 d. nedidelėje Vadovicų (Wadowice) miestelio parapijos bažnyčioje kun. Franciszekas Żakas, karo kapelionas, krikštijo kuklaus leitenanto Karolio Wojtyłos ir jo žmonos Emilijos Kaczorowskos trečiąjį kūdikį. Gegužės 18-ąją gimęs berniukas, krikšto dieną gavo Karolio Juozapo vardus. Vyriausiasis brolis Edmundas jau paauglys, sesutė Olga mirė tik gimusi. Ne itin pasiturinti šeima gyveno meilėje, darnoje ir pasižymėjo ypač giliu tikėjimu. Jaunėlis nuo vystyklų matė tik gėrį, teisingumą, meilę ir maldą. Bet dangus ėmė siųsti išbandymų. Kai berniukui buvo vos devyneri, mirė mama, dvylikos neteko karštai mylimo brolio, jauno gydytojo. Karolis liko su tėvu. Mokėsi Vadovicų gimnazijoje, žaidė futbolą, ledo ritulį, puikiai plaukiojo ir tiesiog aistringai mėgo slidinėti. Tai buvo guvus, imlus vaikas. Miestelyje gyveno daug žydų, su jų vaikais Karolis mokėsi, draugavo. Būtent žydai sudomino jį teatru, o mokykla – polonistika. Po gimnazijos prasidėjo studijos Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakultete. Studijavo filosofiją ir polonistiką. Su tėvu gyveno jau Krokuvoje. Iš aplinkinių išsiskyrė dideliu pamaldumu, dar didesniu negu tėvo. Deja, studijos truko vos pusantrų metų. Karas! Dvidešimtmetis studentas pradeda sunkų fizinį darbą akmens kasyk- lose, vėliau vandens valymo ceche. Tačiau tuo pat metu jis lavinasi, kuria poeziją, gilinasi į krikščioniškąjį dvasingumą

bei mistiką. Ypač jį pagauna šv. Kryžiaus Jono darbai. Išmoksta net ispanų kalbą, kad galėtų skaityti originalą. Sunkiai suserga ir miršta tėvas. Vėl skaudus smūgis. Jaunuolis susieja savo gyvenimą su katalikiška politine organizacija „Unija“, kuri, be kita ko, gelbsti ir žydus. Vaidina pogrindžio teatre. Tačiau dabar jau tvirtai žino savo pašaukimą. Tai ne polonistika ir ne teatras. Pašaukimas nebe daigelis, o tvirtai besistiebiantis medis. Karolis Wojtyła pašauktas eiti kunigo keliu. Paskui buvo pogrindinė kunigų seminarija.1946 m. lapkričio 2 d. jis jau laiko primicijas Krokuvos Vavelio kated- ros Šv. Leonardo kriptoje. Išvakarėse į kunigus jį įšventino kardinolas Adamas Stefanas Sapieha. Toliau kelias veda į Romą, dabartinį Šv. Tomo Akviniečio uniSu mama

versitetą, tada vadintą Athenaeum Angelicum. Greta studijų mokosi ir kalbų, daug skaito ir gyvena kaip maldos vyras. Po studijų Romoje, kurią labai pamilsta, 1948 m. dirba vikaru ir katechetu nedidelėje Niegovicų parapijoje. Iškart užmezga šiltus kontaktus su jaunimu, kurio vis naujos kartos mylės jį iki pat mirties. 1949 m. dirba Šv. Florijono parapijoje Krokuvoje, nuolat rengia išvykas jaunimui. 1951 m. rašo darbus apie šventuosius Tomą Akvinietį ir Kryžiaus Joną, bendradarbiauja katalikiškuose leidiniuose. Studijuoja Makso Šėlerio etinę fenomenologiją, krikščionišką antropologiją ir lytiškumo etiką. Dėsto Krokuvos, Katovicų, Čenstakavos seminarijose, Liublino universitete. Jo disciplinos – moralinė teologija, santuokos etika ir platus filosofijos istorijos kursas. Studentams reiklus, bet teisingas, todėl jų labai mylimas. 1958 m. Karolis Wojtyła tampa vyskupu. Jo pasirinktas šūkis „Totus Tuus“ („Visas Tavo“) skirtas Dievo Motinai. Nuo 1962 m. jis atsakingas už Lenkijos inteligentų ir kūrybinių darbuotojų sielovadą. 1964 m. jis jau Krokuvos arkivyskupas, o 1967 m. – kardinolas. Būdamas vyskupu ir kardinolu, neapleido nei vienos parapijos, ištisas savaites jas vizituodavo, klausydavo išpažinčių, kalbėdavosi su žmonėmis. Tą patį darys ir būdamas Romos vyskupu. Buvo mąstytojas, aprėpęs klasikinę graikų filosofiją, šv. Tomą Akvinietį, Bib- liją ir mistiką. Filosofijoje atstovavo




10

Artuma / 2011 m. gegužė

Kronika. Jonas Paulius II – palaimintasis fenomenologiniam neotomizmui. Jis jau žinomas toli už Lenkijos ribų. Aktyviai dalyvavo Vatikano II Susirinkimo darbuose.

Pontifikatas 1978 m. spalio 16 d. 16 val. 16 min. išrenkamas popiežiumi. Pasirinkęs Jono Pauliaus II vardą, laužydamas tradiciją, kreipiasi į Šv. Petro aikštėje susirinkusią minią ne lotyniškai, o itališkai ir tuo galutinai pavergia italų širdis. Jonas Paulius II popiežiumi buvo 26 su puse metų – 9666 dienas. Už jį ilgiau – tik šv. Petras ir palaimintasis Pijus IX. Jo pontifikato laikotarpiu į katalikybę atsivertė milijonai žmonių. Kaip ganytojas pabuvojo beveik visame pasaulyje (išskyrus tokias šalis kaip Rusiją, Kiniją, Iraką ir pan.) Laužė sustabarėjusias tradicijas, ėjo prie žmonių ir pas žmones (pasakojama, kad netgi yra pabėgęs nuo apsaugos, išsmukdavo paslidinėti, plaukiodavo uždarame baseine). Būdamas

trigubam atstumui nuo Žemės iki Mėnulio. Kone visur buvo sutiktas kaip ir dera Petro įpėdiniui, su entuziazmu, pietizmu, net euforija. Jo magnetizmas traukė visus. Taip susiklostė, kad pažinojau žmonių, visą gyvenimą artimai bendravusių su Karoliu Wojtyła. Jie pasakodavo apie tą ypatingą aurą, sklindančią nuo jo kalbantis asmeniškai. Galvojau: „Pagražina. Tiesiog jis turi stiprią charizmą.“ Ir nutiko, kad nuvažiavusi į Romą patekau pas Joną Paulių II. Per šv. Mišias jo privačioje koplyčioje man iš akių visą laiką plūdo ašaros. Kodėl verkiau? Tikrai nežinau. Tiesiog taip buvo. O kai Šventasis Tėvas su manimi ne taip jau trumpai kalbėjosi, pajutau tą aurą. Ir dar kokią! Matyt, tas iš Šventojo Tėvo sklindantis magnetizmas veikė visus, jei žmonės pas jį plaukte plaukė, lipte lipo. Iš Jono Pauliaus II lūpų Kristaus mokslas skambėjo taip įtaigiai. Tai nebuvo vien Karolio Wojtyłos praeities (nacių, o vėliau ypač sunkaus lenkų saugumo

reikšmiškai vedė į KGB. Kai sveikstantis popiežius aplankė žudiką kalėjime, šis pasitiko jį klausimu: „Kodėl tu gyvas?!“ Nors Jonas Paulius II pavadino jį broliu ir kalbino, Ali Agca bukai kartojo: „Žinau, kad šoviau taikliai. Žinau, kad šūviai buvo mirtini. Tai kodėl tu gyvas?!“ Vėliau, išgirdęs apie Fatimos Dievo Motiną ir žinodamas, kad musulmonai garbina Mahometo dukterį Fatimą, tepasakė: „Gal jį tikrai saugojo Fatimos deivė?“ Bet neatsiprašė ir neatgailavo. Sveikata vis blogėjo. Parkinsono liga, traumos, žarnyno vėžys, pasikėsinimo padariniai – visa tai žlugdė senstantį kūną, bet ne protą. Popiežius neslėpė savo ligų, nemaskavo senatvės. Jis kentėjo, nes Kristus irgi kentėjo. Savo pa- reigas atliko iki pat galo. Kai atėjo 2000-ieji, Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikos jubiliejines duris jis nusprendė atverti ne vienas. Palaukė, kol savo delnus priglaus Konstantinopolio patriarchas Atanasijus ir anglikonų primas Kenterberio arkivyskupas George Carey. Tai buvo ypatingas gestas ir akimirka.

Pontifikas

Naujai išrinktas popiežius, 1978 m. spalio 16 d.

poliglotas, stengėsi kalbėtis su žmonėmis jų gimtąja kalba. Jam buvo lygūs visi: valstybių vadovai ir pavargėliai. Dėmesio skyrė visiems vienodai. Gyveno asketiškai, savo neturėjo nieko, išskyrus... sekretorių Stanisławą Dziwiszą. Šis jam per 40 metų atstojo sūnų, šeimą, kartais net tėvynę Lenkiją. Vatikane Jonas Paulius II apsupo save lenkais kunigais ir vienuolėmis, bet tai natūralu. Juk gyveno toli nuo gimtosios žemės, o tėvyne tapo visa Žemė. Lenkiją jam priminė kalba, lenkiški patiekalai per šventes ir aplankantys vos keli belikę vaikystės ir jaunystės draugai (dažniausiai – artimiausias bendraklasis žydas advokatas Jurekas Klugeris). Jono Pauliaus II piligriminės kelionės – precedento neturintis dalykas. Sakoma, kad jo nukeliauta „trasa“ prilygsta

Jonas Paulius II visą savo pontifikato laikotarpį metodiškai įgyvendino Vatikano II Susirinkimo nutarimus. Jis visas pastangas dėjo ekumeniniams ir tarpreliginiams santykiams puoselėti. Pasikėsinimas, 1981 m. gegužės 13 d. Pralaužė ledus dialogui tarp krikščiopersekiojimo) ar labai gilaus tikėjimo nybės ir judėjų bei islamo. Jeruzalėpadarinys. Būta kažko daugiau. Galbūt je atsiprašė žydų už jiems padarytas to, ką vadiname šventumu. skriaudas ir laiškelį su šiuo tekstu paliBėgo metai. Šventasis Tėvas ant savo ko Raudų sienoje. Viena „smulkmena“: pečių nešė viso pasaulio kančias ir ašaras. vaikščiodamas po Jad Vašemą jis sutiko Kad ir koks stiprus būtų buvęs, po trau- seną moterį žydę, kuri sakė: „Atėjau pamų, pasikėsinimo, ligų jo sveikata ėjo vis dėkoti katalikų kunigui, tris kilometrus menkyn. Čia verta prisiminti pasikėsini- nešusiam mane ant nugaros, kai paleista mą 1981 m. gegužės 13-ąją. Profesiona- iš koncentracijos stovyklos nepastovėlus žudikas Mehmetas Ali Agca Šv. Petro jau ant kojų.“ Tokių jaudinančių susitiaikštėje iš 6 metrų atstumo šovė Jonui kimų Izraelyje buvo ir daugiau. Pauliui II į galvą. Buvo ypač taiklus šauNuo pirmosios dienos Šv. Petro soslys, o atstumas visai mažas. Bet Šventasis te Jonas Paulius II skelbė žmogaus oruTėvas pasilenkė paimti ant rankų 2 metų mą, laisvę, taip pat ir tikėjimo, už juos mergytės, o šalia žudiko stovėjusi, nieko ir kovojo. O žmogaus orumas bei laisneįtarianti moteris jį netyčia vos užkliu- vė – tai jau grėsmė totalitariniams režidė. Kulkos pataikė į pilvą ir ranką. Se- mams. Štai šitaip, skelbdamas Kristaus kė sunkios operacijos, paskui – ilga rea- žodį, Jonas Paulius II tapo komunizmo bilitacija. Pasikėsinimo siūlai neviena- griovėju. Į politiką tiesiogine to žodžio

Artuma / 2011 m. gegužė

Pradedant Didįjį Jubiliejų Šv. Petro bazilikoje, 1999 m. gruodžio 24 d.

prasme jis niekada nesikišo. Tačiau žmogaus garbės ir teisių gynimas tapo pleištu komunizmo luite. Kai Lenkijoje aktyviai ėmė veikti „Solidarumas“, Šventasis Tėvas jį labai palaikė. Darbininkai spietėsi aplink Bažnyčią, iš jos sėmėsi dvasinių jėgų, drąsos. Tai tiesa, kad Jonas Paulius II nuolat konsultuodavosi su JAV prezidento patarėju Zbigniewu Brzezińskiu, bet, pasak kardinolo S. Dziwiszo, tai, ką pasakydavo Z. Brzezińskis, popiežiui jau būdavo žinoma. Šventasis Tėvas kalbėjo minioms apie moralinį solidarumą, vienybę tarp žmonių. Jis pradėjo savo veiklą sakydamas: „Nebijokite!“, ir tai buvo jo jėga siekiant išlaisvinti žmones nuo visokeriopos baimės. Jonas Paulius II rašė enciklikas, jose Bažnyčia rodoma kaip bendruomenė, kurios pagrindinis tikslas – skelbti Dievo meilę, gailestingumą ir atleidimą. Jonas Paulius II deramai vertino mokslo ir meno įnašą į žmogaus vystymąsi ir tobulėjimą. Iš čia kyla jo ypatingas dėmesys mokslininkams, intelektualams, kūrybinei inteligentijai. Šventojo Tėvo jautrumu ypač buvo apsuptas jaunimas ir moterys. Su jaunimu jį siejo abipusis meilės ryšys, o moters, ypač motinos, svarbą bei kilnumą pabrėžti niekada nepraleisdavo progos. Ryžtingai pasisakė tik prieš moterų kunigystę: „Jėzus galėjo tai padaryti, bet nepadarė. Ir mes liekame ištikimi Kristui.“ Labai stiprus ryšis siejo Joną Paulių II ir Motiną Teresę, kurios beatifikaciją jis pradėjo nelaukiant privalomo penkerių metų po mirties termino. Dažnai klausiama, kodėl Jonas Paulius II beatifikavo tiek daug šventųjų. Į tai jis atsakydavo, kad kiekviena tauta

Kronika. Jonas Paulius II – palaimintasis turi teisę melstis savo šventiesiems ir palaimintiesiems. Kalbant apie Karolio Wojtyłos asmenį, reikia pasakyti, kad jis niekada nebuvo kam nors šališkas. Tai buvo Dievo žmogus, atviras visiems ir absoliučiai laisvas. Neleido, kad juo manipuliuotų politikai ir žiniasklaida, nepasiduodavo kitų nuotaikoms. Net Lietuvoje, Kryžių kalne, kuris jam padarė ypatingą įspūdį, nuliūdo dėl mūsų tautos kančių, bet išliko ramus.

Išėjimas Jono Pauliaus II gyvenimas artėjo prie pabaigos. Jo kančios buvo didžiulės, visi gyvybiniai organai pamažu ėjo iš rikiuotės. Pontifikas nepaprastai kentėjo ir dėl to, kad nebepajėgia atlikti savo kasdienių pareigų. Paskendęs skausmuose meldėsi. Mirties visiškai nebijojo. Nenorėjo mirti ligoninėje. Panoro užbaigti gyvenimą savo kambaryje, kur ant sienos kabojo kryžius, Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo reprodukcija ir tėvų fotografijos. Merdėjo. Prie jo buvo aukojamos šv. Mišios, meldžiamasi Kryžiaus kelio, Valandų liturgijos rytmetinėmis maldomis, skaitoma Evangelija pagal Joną. Šventasis Tėvas visiškai sąmoningai atsisveikino su bendradarbiais, personalu, visus palaimino ir vėl pasinėrė į maldą. Staiga sesuo Tobiana, nuolat popiežiaus sveikatą stebėjusi lenkė gydytoja, pagavo jo žvilgsnį ir pasilenkė. „Leiskite man išeiti pas Viešpatį“, – sukuždėjo Šventasis Tėvas. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Pasakė juos moteriai. Tada ištiko koma. 2005 m. balandžio 2 d. 21 val. 37 min. gydytojas prof. Renato Buzzonettis ištarė: „Sugrįžo į Tėvo namus.“ 2005 m. balandžio 8 d. vyko Jono Pauliaus II laidotuvės. Paprastų kipariso lentų (kiparisas – nemirtingumo simbolis) karstas gulėjo Šv. Petro aikštėje ant grindinio. Ant karsto padėtas Šventasis Raštas, jo lapus sklaidė vėjelis. Jonas Paulius II paskutinį kartą buvo tarp gyvųjų. Laidotuvėse dalyvavo įvairių tikėjimų atstovai. Šv. Petro bazilikos grotoje karstas įdėtas į kitą, cinkuotą, o šis į riešut- medžio. Į pirmąjį karstą įdėtas maišelis su Jono Pauliaus II medaliais ir alavinė

11

talpa, kurioje surašyti svarbiausi pontifiko darbai. Velionio veidą šilko skara apdengė tuo metu jau arkivysk. S. Dziwiszas ir mons. Piero Marinis.

Ko nežinome Daug kas galvoja, kad popiežiaus sentimentai Lietuvai susiję su jo motinos neva lietuviška kilme. Emilija Kaczorowska gimė Lenkijoje. Gal lietuvių kilmės buvo kokie seneliai ar proseneliai? Kas žino... Sklando kalbos, kad būdamas kardinolu ir nuolat sekamas lenkų saugumo, Karolis Wojtyła įsigudrindavo pabėgti į studentų stovyklas prie ežerų ar kalnuose, kur juos mokė Kristaus mokslo, nepasisakydamas, kas esąs. Ar tai tiesa – nežinia. Žinoma tik apie Beskidų rekolekcijas, kurių neslėpė nei jis, nei dalyviai.

2005 m. Velykos

Yra duomenų, kad atgailaudamas už kunigų nuodėmes bei įšventinęs vyskupus Jonas Paulius II save plakdavo. Oficialūs Vatikano šaltiniai tą nei teigia, nei neigia. Be daugybės publikuotų yra ir neskelbtų juodraštinių Jono Pauliaus II darbų ir laiškų. Beje, vienas, adresuotas L. Brežnevui ir pasiųstas į Kremlių, buvo gal vienintelis, į kurį taip ir neatsakyta. Pasakojama, kad šv. tėvas Pijus, išklausęs kun. Karolio Wojtyłos išpažinties, atsiklaupė prieš jį ir pasakė: „Sėdėsi Šv. Petro soste ir į tave bus pasikėsinta.“ Ar tai tiesa – nežinia. Bet išpažintį tėvui Pijui Karolis Wojtyła atliko, ir tai tiesa.


12

Kronika. Jonas Paulius II – palaimintasis

Artuma / 2011 m. gegužė

Dievo piligrimas Jonas Paulius II ir pasaulis Romanas KAZAKEVIČIUS Mielo Skaitytojo pirmiausia norisi paprašyti supratingumo: užduotis keliuose puslapiuose aprašyti ilgą ir turtingą Jono Pauliaus II pontifikatą sukeltų neviltį ir patyrusiam enciklopedistui. Per daug svarbių dalykų tenka praleisti ar paminėti labai lakoniškai, kai jiems yra skirtos storos knygos. Todėl šis pristatymas tėra itin schematiškas štrichas. Karolio Wojtyłos išrinkimas į Romos vyskupo sostą 1978 m. spalio 16 d. sukėlė daug nuostabos. Pirmasis ne italų kilmės popiežius nuo 1523 metų. Pirmasis lenkas. Greta įgytų filosofijos ir teologijos diplomų, dalyvavimo teatro ir poezijos rateliuose, turintis darbo akmens kasykloje, vėliau fabrike patirtį. Profesorius ir Vatikano II Susirinkimo dalyvis, žmogus iš pasipriešinimo sovietiniam režimui „apkasų“. Pasaulio – katalikiško ir nekatalikiško – žmogus.

Katalikiškame pasaulyje Romos vyskupo pareigos yra įvairios. Viena iš jų – atsakomybė už visą Katalikų Bažnyčią, už visas katalikų bendruomenes, didelės ar visai mažytės jos būtų. Dažnas žmogus, paklaustas, kokia mintis pirmiausia šauna į galvą pagalvojus apie Joną Paulių II, paminėtų jo keliones. Ir tikrai, šis pontifikas buvo nenuilstantis keliautojas. Statistika iškalbinga: per 104 tarptautines apaštališkąsias keliones popiežius aplankė 129 kraštus, kelis iš jų daugiau nei po vieną kartą. Kelionėse praleistos 543 dienos, per jas surengta daugiau nei 2 tūkst. susitikimų, pasakyta tiek pat kalbų. Visa tai – neskaičiuojant 146 kelionių Italijoje, kuriose praleistos dar 279 dienos.

Pasaulio Jaunimo dienos Romoje 2000 m.

Tai Jonui Pauliui II pelnė popiežiaus piligrimo pravardę, o kartais ir priekaištų, kad per mažai būnąs Romoje ir yra apleidęs pareigas... Tačiau būtent toks buvo mėgstamas šio ganytojo „metodas“ vedant Bažnyčią – asmeniškai, nuoširdžiai ir tiesiogiai susitikti su asmenimis,

bendruomenėmis. Sunku nepaminėti nepaprasto Jono Pauliaus II sugebėjimo bendrauti tiek su pavieniais žmonėmis, tiek su miniomis. Šis bendravimas sekė ne iš kruopščiai suplanuotų viešųjų ryšių akcijų, o iš gilios, natūralios ir spontaniškos vidinės charizmos. Apie šią charizmą gali paliudyti ne kiekvienam tenkančios jaunimo – jis, kaip gerai žinoma, yra itin išrankus – simpatijos. Kas yra matęs vaizdų iš Jono Pauliaus II susitikimų su jaunimu ar net pats juose dalyvavęs, paliudytų ten tvyrojusią džiaugsmingą ir energingą nuotaiką. Jonas Paulius II su jaunimu mokėjo bendrauti puikiai, šmaikščiai ir gyvai. Bet šmaikštumo būtų nepakakę, jei už jo nebūtų buvę tikros meilės, supratimo ir dėmesio. Šiandien sunku įsivaizduoti Visuotinės Bažnyčios gyvenimą be Pasaulinės jaunimo dienos, – didžiulės tarptautinės šventės, jaunimo ir popiežiaus susitikimų, kuriuos nuo 1986-ųjų rengti pradėjo būtent Jonas Paulius II. Popiežius veda Bažnyčią mokydamas, likdamas ištikimas Tradicijai, tačiau tuo pat metu nuolatos ją atnaujindamas ir turtindamas. Jono Pauliaus II mokymo palikimas nepaprastai platus: jo plunksnai priklauso 14 enciklikų, 15 apaštališkųjų paraginimų, 11 apaštališkųjų konstitucijų, 45 apaštališkieji laiškai ir sunkiai aprėpiama daugybė katechezių, kitų mažesnių dokumentų. Tarp daugelio temų, kurios rūpėjo popiežiui, rasime jo rūpinimąsi Bažnyčios socialinio mokymo plėtojimu – gaires, kaip Evangelijos šviesoje siekti geresnio visuomenės gyvenimo temų ir problemų supratimo. Taip pat rasime ir „kūno teologiją“ bei moterų orumo, dažnai paminto ir pažeminto, gynimą. Reikia paminėti ir du kitus dokumentus, pamatinius visos Bažnyčios gyvenimui. Nors Jonas Paulius II nėra tiesioginis jų autorius, tačiau jie priskirtini bendriems pontifikato dar-

Artuma / 2011 m. gegužė

Kronika. Jonas Paulius II – palaimintasis

bams – tai Bažnyčios kanonų teisės kodeksas (1983 m.) ir didysis Katalikų Bažnyčios katekizmas (1992 m.). Nuo pat savo pontifikato pradžios Jonas Paulius II savo misiją regėjo kaip Bažnyčios įvedimą į trečiąjį tūkstant- metį – slenkstį, simbolizuojantį didžiulius pokyčius pasaulyje. Kai kurie visiems matomi: šaltojo karo pabaiga ir nauja geopolitinė padėtis, anksčiau niekad neregėto masto globalizacija ir migracija, naujų idėjų sklaida. O kartu su tuo – skirtingas supratimas to, kas yra žmogus ir kultūra... Tokiame kontekste Jonas Paulius II iš visų jėgų ieškojo, kaip priartinti naują krikščioniško gyvenimo pavasarį.

Nekatalikiškame pasaulyje

Dar vienas taikos kelias, kuriuo stengėsi eiti Jonas Paulius II, – tai dialogas tarp religijų, taip pat ir krikščioniškų bendruomenių susitaikymas. Kas užmiršo 1986-ųjų spalio 27 d. šv. Pranciškaus namuose Italijoje, Asyžiaus mieste, įvykusį krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių bei pasaulio religijų lyderių susitikimą, jų maldą už taiką? Ne visiems šis susitikimas patiko, tačiau jis pasauliui perdavė tvirtą žinią: religijos nėra neišvengiamos prievartos nešėjos. Priešingai, jos bendrai telkia jėgas taikai palaikyti ir jaučia atsakomybę už ją. Religijų lyderiai prašo pasaulio lyderių nebeskandinti žmonių karo kančiose. Dar viena Jono Pauliaus II dialogo kryptis buvo mokslo ir kultūros pasaulis. Susipažinusieji su Bažnyčios istorija žino, kad amžių būvyje mokslui ir kultūrai Bažnyčia skyrė milžiniškus išteklius. Ir šiandien gausu katalikiškų institucijų,

2005 m. balandžio 8-ąją, Jono Pauliaus II laidotuvių dieną, Roma tikrai buvo tapusi pasaulio centru. Ne į kiekvieną Jungtinių Tautų Organizacijos viršūnių susitikimą atvyksta 172 prezidentai, premjerai, didžiųjų tarptautinių organizacijų vadovai. Daugelis šių pasaulio galingųjų turėjo kitokias negu Jonas Paulius II filosofines, religines ir politines pažiūras, tačiau savo atvykimu be pataikavimų pripažino, jog šio išskirtinio žmogaus darbai toli žinomi už katalikų bendruomenės ribų. Jonas Paulius II buvo galingas Pasaulio religijų lyderių susitikimas ir malda už taiką Asyžiuje 1986 m. spalio 27 d. taikos pasaulyje balsas. Dar pačioje savo pontifikato pradžioje ryžtingai sutiko, kad Šventa- kurios vykdo tyrimus medicinos srityje arba saugo ir plėsis Sostas tarpininkautų užbaigiant Argentinos ir Čilės toja menus. Tačiau paskutinių dviejų-trijų amžių laikotarkonfliktą bei sudarant taiką. Iki pat gyvenimo pabaigos piu atstumas tarp Bažnyčios ir mokslo bei kultūros pakariavo, kaip kažkas yra pavadinęs, „karą prieš karą“. Ir saulių išaugo. Kartais tai yra nulemta religijos ir mokslo kai tokia supervalstybė kaip JAV pradėjo II Golfo karą žmonių pasaulėžiūros skirtingumo, o kartais – istoriškai prieš Iraką, popiežius be užuolankų ir ne kartą, nors ir susiformavusių mitų, neigiamų stereotipų, kuriuos galima spaudžiamas patylėti, pasakė, jog šis karas yra neteisin- objektyviai ištirti ir ištirpdyti. Apie tai byloja Galilėjaus gas. Kita vertus, Jonas Paulius II kalbėjo apie tarptau- bylos atvejis. Jono Pauliaus II prašymu 1981 metais įsteigta tinės bendruomenės pareigą ir teisę įsikišti, jei vienos tarptautinė istorikų komisija, išsamaus jos darbo rezultatai kurios nors valstybės režimas pradeda naikinti nekaltus pristatyti 1992-aisiais. Buvo pripažintos klaidos Galilėjaus bylos atžvilgiu ir apgailestauta dėl jų. Tačiau taip pat aišsavo piliečius. Įsimintini du Jono Pauliaus II vizitai Jungtinių Tau- ku, kad Galilėjaus byla nebuvo, kaip kad teigia juodasis tų būstinėje Niujorke 1979 ir 1995 metais. Čia jis dar mitas, viso jo mokslo paneigimas ir juo labiau sąmoningas kartą, sekdamas savo pirmtako Pauliaus VI pėdomis, pa- nusistatymas prieš mokslą ir pažangą apskritai. Paskutinėje pastraipoje norisi pridurti pastabą dėl Jonui tvirtino Bažnyčios paramą žmogaus teisėms. Ir gerokai Pauliui II skirtos kritikos, kurios taip pat nesunku atrasti. daugiau: gilų ir subrandintą įsitikinimą, kad žmogaus prigimtyje įsišaknijusios universalios žmogaus teisės yra Neretai tie patys popiežiaus sprendimai, vieniems kėlę dine abstrakcijos, jos atspindi tai, kas svarbu konkrečiame džiausią susižavėjimą, žadino didžiausią kitų pasipiktinimą. gyvenime. „Jei norime, kad privertimo amžius užleistų Jis buvo kritikuojamas iš vidaus ir iš išorės, dėl politinių ar vietą įtikinėjimo amžiui, turime atrasti kelią diskutuoti, teologinių pozicijų. Ir turbūt tai neišvengiama. Pats Jonas suprantama ir bendra kalba, apie žmogaus ateitį“ (vizitas Paulius II savo pontifikato metu daug kartų prašė atleidimo JTO, 1995 m.). Širdyje įrašytas moralinis įstatymas ir jį už katalikų klaidas istorijos bėgyje. Tačiau beatifikacija liudiatspindinčios žmogaus teisės, pasak Jono Pauliaus II, yra ja apie asmens santykį ne su politika, o su tikėjimu, reiškia toji bendra kalba. Nuosekliai tuo tikėdamas, popiežius jo krikščioniškų dorybių pripažinimą ir buvimą pavyzdžiu stojo prieš sovietinį režimą ir buvo vienas iš tų, kurie pri- kitiems, nepriklausomai nuo to, kaip keisis jo pontifikato vertinimas istorinėje-politinėje perspektyvoje. sidėjo prie to, kad ši tironiška sistema žlugtų.

13


14

Kronika. Jonas Paulius II – palaimintasis

Artuma / 2011 m. gegužė

Artuma / 2011 m. gegužė

Kronika. Jonas Paulius II – palaimintasis

Padalytoji širdis Jonas Paulius II ir Lietuva Tomas VILUCKAS žiumi pakomentavo vienas italų žurnalistas. Žinoma, dėl tokios padėties galimybės Jonui Pauliui II tada atvykti į Lietuvą prilygo fantastikai. Tad šv. Kazimiero paminėjimo iškilmės buvo surengtos Romoje, į jas popiežius sukvietė vyskupus iš įvairių kraštų. Ypatingas Šventojo Tėvo dėmesys mūsų kraštui buvo parodytas 1987 m., kai irgi Romoje švęstas Lietuvos Krikšto jubiliejus. Tuomet paskelbtas ir popiežiaus apaštališkasis laiškas Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus proga, jame Katalikų Bažnyčią Lietuvoje jis pavadino „taip artima ir ypatingai mylima“. Nors laiške nėra nieko tiesiogiai pasakyta apie tuomet Lietuvą slėgusią okupaciją, bet šios eilutės buvo aiškios kiekvienam krašto katalikui: „Bažnyčia taip artimai susisiejo, sakyčiau, tiesiog augte suaugo su tautos gyvenimo tikrove, kad apie ją telkėsi jūsų tėvai ir protėviai visais laikais, bet ypač tada, kai iškildavo bandymai, kai ateidavo sutemų ir kančios laikotarpiai, kuriais ir pastaruoju metu buvo paženklinta jūsų šalies istorija.“ Iškilmes (jose galėjo dalyvauti tik vienas vyskupas iš Lietuvos – A. Vaičius), norėdamas išreikšti Visuotinės Bažnyčios vienybę su Lietuvos katalikais, popiežius šventė birželio 28 d., tą pačią valandą, kaip buvo švenčiama ir Vilniuje. Šventasis Tėvas taip komentavo savo intenciją: „Prie altoriaus Šv. Petro bazilikoje šalia manęs bus Europos žemyno episkopatų atstovai: jų buvimas ir regimu būdu išreikš mūsų dvasinę vienybę, mūsų artumą su Lietuvos Bažnyčia.“ Iškilmių metu buvo paskelbtas palaimintuoju mūsų tautos sūnus arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Kitais metais Bažnyčia Lietuvoje sulaukė puikios dovanos – Kaišiadorių vyskupui Vincentui Sladkevičiui buvo suteiktas kardinolo titulas, jis tapo antruoju šalies istorijoje ir pirmuoju naujųjų laikų kardinolu, o jau 2001 m. tokia garbė buvo suteikta ir Vilniaus arkivyskupui metropolitui Audriui Juozui Bačkiui.

Jonui Pauliui II iškeliavus į Tėvo namus, popiežiaus gimtinėje Lenkijoje pasigirdo balsų, kad reikėtų jo širdį atvežti į Lenkiją. Nors tokia mintis sulaukė daug šalininkų, tačiau turėtume pasakyti, kad Šventojo Tėvo širdis priklausė visam pasauliui. Lietuviai taip pat turi didesnių pretenzijų į Jono Pauliaus II širdį. Juk praėjus kelioms dienoms po išrinkimo popiežiumi, susitikęs su žurnalistais, kurių būryje buvo ir tuometiniai Vatikano radijo lietuviškųjų laidų redakcijos darbuotojai, pastariesiems jis pasakė: „Pusė mano širdies yra Lietuvoje.“ Ko gero, katalikybės istorijoje nėra kito popiežiaus, kuris būtų taip paženklinęs mūsų šalies istoriją.

„Artima ir ypatingai mylima“ 1978 m. spalio 22 d. per naujojo pontifiko Jono Pauliaus II inauguraciją Šv. Petro aikštėje nuskambėjo pirmasis pasveikinimas lietuviškai, popiežiui taip paraginant Lietuvos katalikus: „Brangūs lietuviai, būkite laimingi ir ištikimi Kristui!“ Netrukus, 1979 m., jis aplankė ir Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją Romoje bei meldėsi už mūsų tautą prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslo. Vėliau, 1993 m. rugsėjo 4 d., melsdamas rožinį jau Aušros Vartuose Vilniuje, popiežius prisipažino: „Vatikane yra Lietuvių koplyčia, kurią puošia toks pat paveikslas kaip čia. Iš ten Petro įpėdinis mintimis dažnai jungiasi prie maldos, kuri šioje vietoje kyla į Dievą.“ Šie Jono Pauliaus II pontifikato pradžioje buvę gestai nuramino kalbas, kad lietuviai dėl senų nesusipratimų ir nuolatinių nuoskaudų su lenkais esą bus „pavainikiais“ valdant lenkų tautybės popiežiui. Visi tolesni Šventojo Tėvo veiksmai liudijo jo meilę, pagarbą ir rūpinimąsi lietuviais. Tai ypač buvo svarbu nuo sovietinės priespaudos kenčiančiai tautai. 1984 m. Lietuva dar buvo už geležinės uždangos, kai Šventasis Tėvas pareiškė norą atvykti į mūsų šalį minėti šv. Kazimiero mirties 500 metų sukakties. Suprantama, sovietai popiežiaus įsileisti nesiruošė, nes laikė jį savo sistemai ir ideologijai itin pavojingu asmeniu. „Kremlius būtų labiau norėjęs matyti Solženicyną, išrinktą JTO generaliniu sekretoriumi, negu lenką – popiežiumi“, – taip Karolio Wojtyłos išrinkimą popie-

Krikščionys tiki, kad Dievas yra ir istorijos Viešpats, kad Bažnyčios malda dalyvauja Apvaizdos planuose. Jie lėmė pokyčius ir mūsų šalyje. Jonas Paulius II visapusiškai rėmė Lietuvos laisvėjimą ir valstybingumą. 1991 m. įvyko Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos niekuomet nenutrūkusių diplomatinių ryšių atnaujinimas, taip pat dėl nuolatinių istorinių pervartų buvęs sunkiai įgyvendinamas, bet atkūrus valstybę tapęs realiu dviejų bažnytinių provincijų – Vilniaus ir Kauno – įkūrimas. Pagaliau 2000 m. Jono Pauliaus II pontifikato metu įsigaliojo trys Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos tarpvalstybinės sutartys.

sakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Jos turi būti kiekvieno sambūvio pagrindas, ir jokia dauguma negali jų atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių. Bažnyčia tvirtai kėlė balsą prieš tokį laisvės iškraipymą tiek politinėje, tiek ir ekonominėje srityje. <…> Bažnyčia ir šiandien be atvangos priešinasi tiems visuomenės poslinkiams, kurie tariamosios teisės į laisvę vardu tinkamai neapsaugo gimstančiųjų žmogiškosios gyvybės ir silpniausių visuomenės klasių orumo“ (kalba inteligentijai Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, 1993 09 05). Kristaus liudijimas, kvietimas į naująją evangelizaciją, ateities iššūkių priėmimas buvo pagrindiniai popiežiaus vizito Lietuvoje akcentai. Šv. Mišių Kauno Santakoje metu jis ragino: „Visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai bei darbai tegul tampa naująja evangelizacija. Nauja ne turiniu, kuris visad lieka tas pats – tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, – bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius“ ( pamokslas šv. Mišiose Kauno Santakoje 1993 09 06).

Liudyti Kristų Ne sykį savo kalbose išreiškęs troškimą aplankyti Lietuvą, 1993 m. Jonas Paulius II tapo pirmuoju popiežiumi, viešėjusiu mūsų šalyje. Turėtume pasakyti, kad popiežiaus vizito organizavimo peripetijos paveikė ir mūsų šalies istorijos eigą. Juk tuometinis šalies vadovas Algirdas Brazauskas ne kartą yra prisiminęs, kad artėjanti pontifiko viešnagė tapo puikiu koziriu derybose su Rusija paspartinti okupacinės armijos išvedimą. Nusileidęs į Vilniaus oro uostą Šventasis Tėvas taip apibrėžė savo vizito tikslą: „Atkeliauju pas jus pirmiausia kaip Ganytojas, tad trokštu padrąsinti toliau kurti naują Lietuvą, štai jau laisvą ir siekiančią kuo geriau išvystyti savo galimybes“ (kalba Vilniaus oro uoste, 1993 09 04). Tėviškas drąsinimas ir troškimas mums visiems įkvėpti vilties jautėsi per visą popiežiaus vizitą. Juk ir pati viešnagės programa buvo sudaryta taip, kad pabrėžtų sielovadinį kelionės pobūdį. Jau pirmą vizito dieną susitikime su dvasininkais Vilniaus arkikatedroje apmąstyta kunigystė, kitądien Šv. Mišios Vingio parke ir Krikšto pažadų atnaujinimas – krikščionio tapatybė, vėliau Mišios Kauno Santakoje – Šventosios Dvasios vaidmuo krikščionio liudijimui, Žodžio liturgija Šiluvoje – krikščioniškos šeimos uždaviniai, o pamaldos prie Kryžių kalno – atpirkimo ir kančios slėpiniai. Šalia gausybės paskatinimų, paguodos ir padėkos žodžių, sklidusių iš Šventojo Tėvo lūpų ir širdies, buvo ir įspėjimų, kurie praėjus beveik dviem dešimtmečiams tebėra itin aktualūs mūsų visuomenei: „Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus – tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsi-

Neabejotinai labiausiai popiežiui į atmintį įsirėžė apsilankymas Kryžių kalne. Kelioms savaitėms praėjus po kelionės į Lietuvą, lankydamasis Italijoje, La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne, Jonas Paulius II brolius pranciškonus paragino pastatyti prie Kryžių kalno vienuolyną, kuris dabar ten stovi. Tačiau tuo jo dėmesys šiam unikaliam krikščioniškam liudijimui neapsiribojo. 1994 m. Romos Koliziejuje eidamas Kryžiaus kelią Šventasis Tėvas vėl užsiminė apie Kryžių kalną: „aš noriu ypač prisiminti Lietuvos Kryžių kalną… Mane labai sukrėtė anas lietuvių Koliziejus, ne senųjų Romos imperijos laikų, bet mūsų laikų, šio paskutinio amžiaus Koliziejus…“ 1995 m. rugsėjo 9 d. prie Kryžių kalno susirinkusią 15–20 tūkstančių jaunuolių minią tiesioginis televizijos tiltas sujungė su Jonu Pauliumi II, dalyvavusiu Lorete (Italijoje) vykusiose jaunimo dienose. Dar ne sykį savo kalbose jis prisimindavo lietuvių Koliziejų, tuo garsindamas mūsų kraštą visame pasaulyje. Praėjus gerokai laiko atkarpai nuo popiežiaus apsilankymo Lietuvoje, tiek Bažnyčios nariai, tiek visi mūsų šalies geros valios žmonės gali rasti sau neblėstančios šviesos, kuri trykšta iš Šventojo Tėvo minčių. Kaip ir iš jo asmenybės, apglėbusios ir mūsų Lietuvą.

15


16

Artuma / 2011 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės

Pasigailėk, kad atsiversčiau

Artuma / 2011 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės

17

Atleiskite, bet aš nesuprantu...

Šventasis Raštas šeimoms Jūratė KUODYTĖ

Gailestingumas turi ypatingą aspektą ir juo skiriasi nuo įstatymo, teisingumo ar išskaičiavimo. Šis aspektas yra kito asmens – GAILESTINGOJO – būtinybė. Teisingumas kaip įstatymo tvarka, išskaičiavimas ar logika vertinant žmogaus elgesį gali pasitenkinti teisės principų bei vertybių santykiu ir suteikti išteisinamąjį raštą, skolos dovanojimą ar atsiteisimo galimybę. Taip atsiskaičius su teisingumo reikalavimais, gailestingumas net nereikalingas. Tačiau teisė negali apimti visų žmogiškųjų situacijų. Istorijoje ar dabartyje matant gausybę nusikaltimų prieš žmoniją, tautas, žmoniškumą, sunku rasti pagrindą atsiteisti, atsilyginti. Žmonės, stokojantys tikėjimo ir Dievą suprantantys tik kaip teisėją, praranda teisingumo viltį, ima jį patį laikyti atsakingu už nusikaltimus, apkaltina jį neteisingumu, pritarimu blogiui. Dabartinės epochos kultūrą, filosofiją ištinka nihilizmo, pesimizmo krizė, neigianti gėrio realumą Dieve, žmoguje ar žmonijoje. Mes, savojo meto vaikai, atsidūrėme bedievystės sukurtame paradokse: praradę tikėjimą į Dievą, tebekuriame nesibaigiančias gausas jį neva pakeisiančių įstatymų, tebesigiriame savosiomis „teisinėmis valstybėmis“ ir tebegausiname visokiausias išvestines „tiesas“, „realybes“ ir „tolerancijas“. Trumpai tariant, 10 Dievo įsakymų iškeitėme į tūkstančius savųjų ir pralaimėjome teisingumą.

Dabarties žmogui ne tik dėl žmogiškojo orumo, bet ir pačios žmonijos išlikimo tapo būtina į savo tikrovę grąžinti Dievo sampratą kaip teisingumo ir gailestingumo darną. Būtina ne tiek šauktis dar vieno „geresnio“ įstatymo, kiek šauktis Gailestingojo ir jį išpažinti, kad jis paskatintų atsivertimą. Palyginimas apie sūnų palaidūną paprastai, bet išsamiai nusako, ką reiškia atsivertimas. Bažnyčia pateikia giliausio tikėjimo žodžius enciklikose Redemptor homini, Dives in misericordia ir Caritas in veritate. Tai ne panacėjos blyksnis bedieviškoje kultūroje, bet vientisas dieviškojo gailestingumo atskleidimas ir mokymas, nuosekliai apimantis visą išganymo patirtį iki mūsų dienų. Šiame mokyme iškyla ir ypatinga Tėvo meilė, Vido Venslovaičio nuotrauka

Sūnaus klusnumas, didžiausia pagarba žmogaus orumui. Dieviškasis gailestingumas yra be galo dosnus. Dosnumo savybė leidžia pranokti teisingumą ir teikti malonę kaip dovaną. Tėvo meilė per gailestingumą tampa jo ištikimybės liudijimu – tai matome Evangelijos palyginimuose apie paklydusią avį, surastą drachmą bei sūnų palaidūną. Nenuostabu, kad šiandienėje, vis bedieviškesnėje aplinkoje gailestingumas yra sunki užduotis ne tik tikėjimui, bet ir kultūrai. „Pasigailėkite gailestingojo!“ – taip šaukiasi tie, kurie dalija gailestingumą ir nesulaukia atsivertimo. Kiek kartų alkoholiko mušama, lauk vejama žmona iš gailestingumo sugrįžta atgal į namus iš gatvės ar ligoninės ir neranda pasitaisymo, atsivertimo vaisių, tiek kartų gailestingasis nesulaukia gailestingumo. Kiek kartų narkomano tėvai po didžiausių vargų vėl mato apdujusias vaiko akis, tiek kartų nepasigailėta gailestingojo. Didžioji užduotis atkurti darnią gailestingumo sampratą, kurioje tilptų ne tik piktavalio nauda, bet ir gailestingojo orumas, yra atsivertimo, pasitaisymo sąlyga. Posakis „jei žmogus nesigaili, tai net Dievas neatleidžia“ yra ne žiūrovo ar teisėjo aforizmas, bet tikroji gailestingumo sąlyga. Atsivertimas yra aiškiausia meilės ir gailestingumo raiška žmonių pasaulyje. Atsivertimu virtęs patirtasis gailestingumas tampa pajėgus ne didinti savosios kaltės skolą, o ją mažinti. Gailestingumas įvertina, iš visokiausių blogio pavidalų iškelia aukštyn gėrį, o jį pasirinkęs žmogus pasišvenčia atgailai ir kūrybingai meilei, kuri pikta nugali gerumu. Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Taip jau atsitiko, kad pastaruoju metu mano santykiai su Dievu kiek pašlijo. Kodėl? Ilgai galvojau ir priėjau išvadą, kad kaltas gailestingumas, apie kurį tiek daug kalbama ir rašoma, vyskupams paskelbus Dievo Gailestingumo metus. Žinoma, prie santykių pablogėjimo prisidėjo ir gavėnios laikas, kai išryškėjo šiokie tokie požiūrio į nuodėmę skirtumai. Mėginau su Juo diskutuoti, norėdama paaiškinti, jog gyvenimas čia, žemėje, be galo skiriasi nuo to, kuris siūlomas Evangelijoje, kad kartais ima atrodyti, jog iš tiesų šiandien priimti ir sekti Juo gali pusiau šventieji, rinktiniai žmonės. Taigi, tikrai ne aš. Na, taip, aš tikrai stengiausi ir susipažinau su amžinosiomis vertybėmis, ir einu sekmadieniais į bažnyčią, ir kartais pasiseka nusivesti drauge vaikus (anksčiau jiems užtekdavo tik čiulpinuko, o dabar tenka pažadėti mobiliojo sąskaitos papildymą arba atsiskaityti grynais ir pageidautina avansu...). Nėra labai lengva laikytis viso to, kas parašyta Jo keturių tomų konstitucijoje. Tačiau Jis buvo nepalenkiamas ir po visų diskusijų galiausiai vieną vakarą provincijos bažnyčioje senuko kunigo lūpomis, sakyčiau, gana nemandagiai, matyt nebetekęs kantrybės (suprantama, juk paskutinės gavėnios dienos), nutraukė mano paskaitą apie komplikacijas su Jo įsakymais, sakydamas: „Eik, sukalbėk tris „Sveika, Marija“, tau atleidžiu“. Taigi, suprask, esu tau gailestingas. Bet man visai nereikia gailestingumo, nesijaučiu kažkokia vargšė, ir tos nuodėmės, objektyviai žiūrint, nėra labai didelės ar kuo nors ypatingesnės už daugumos katalikų. Kita vertus, klausykloje, ko gero, visiems pasako ką nors panašaus, taigi, pasigaili visų. Štai čia ir yra problema. Kodėl visų? Tai reiškia – visai nesvarbu, kaip ir kiek „nusivažiuosi“, vis tiek tau bus parodytas gailestingumas. O kodėl ne bausmė? Arba pirma bausmė, o jau paskui gailestingumas? Juk taip būtų moraliau ir teisingiau. Tikrai žinau, kad yra blogesnių žmonių už mane, kurie nuolatos nesilaiko kone visų dešimties įsakymų kasdien: vagia, negerbia tėvų, neina į bažnyčią, turi kitokių dievų. Aš gi tik vieną kitą įsakymą kartais pažeidžiu. Žinoma, Dievas yra Dievas, bet nuoširdžiai prisipažinsiu, jog vis tiek man labai gaila to vyresniojo brolio iš istorijos apie sūnų palaidūną, kuriam veikiausiai niekada taip ir nebuvo iškelta puota už jo gerus darbus ir ištikimybę tėvui... Jis kviečia: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas“ (Lk 6, 36). Aš ir klausau. Sakyčiau, man tikrai nesvetima ši savybė: ir ligonį aplankau, ir vargšą sušelpiu, ir net savo triukšmingųjų kaimynų neapskundžiau per šią gavėnią policijai, taigi, su priešų meile irgi viskas gerai.

Tik Jo gailestingumas kažkoks kitoks. Taip sau. Už nieką. Iš viso to, ką skaičiau ir ko klausiausi sekmadieniais bažnyčioje apie Gailestingumą, aiškiai suvokiau viena: pasirodo, nereikia jokių ypatingų pastangų, kad jį pelnytum. Na žinote, tu man, o paskui jau aš tau... Ką Jis tuo nori pasakyti? Neįsivaizduoju... Jokios logikos. Nebent Jis dar kartą norėjo pasakyti, kad iš tiesų kur kas lengviau parodyti gailestingumą pačiam, negu jį priimti; dovanoti negu dovanų sulaukti. Pamenu vieną puikų žmogų paskutinėmis jo gyvenimo dienomis. Nebegalėjo pats valgyti, ir aš jį maitinau. Iš pradžių jis nenorėjo priimti pagalbos, kol permaldavau, sakydama, jog labai jį myliu. Patikėjo ir suvalgė dviem šaukštais daugiau nei įprastai. Tačiau kaip būna keista, kai bičiuliai ar nepažįstami žmonės parodo nelauktą dėmesį ir suteikia paslaugą! Suki galvą, už ką, kodėl ir kaip dabar atsidėkoti...

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Jeigu tik vykdote karališkąjį įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą kaip save patį, jūs gerai darote; bet jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai. Mat kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų. Juk tasai, kuris yra pasakęs: Nesvetimauk!, taip pat yra pasakęs ir: Nežudyk! Jei tu nesvetimauji, bet žudai, – vis tiek esi įstatymo laužytojas. Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą. Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą (Jok 2, 8–13).

Gavėnia praeina, ateina Prisikėlimas, taigi santykiai su Dievu, manau bus geri iki advento. Bet Gailestingumas vis tiek neduoda ramybės ir išmuša iš vėžių. Kuo jis toks svarbus? Kodėl jo turėtų reikėti man? O gal nesukti galvos ir tiesiog dar sykį perskaityti tuos kelis žodžius, įvairiomis kalbomis įrašytus Gailestingumo šventovės sienoje: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“


Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. gegužė

Jėzaus troškimas Dievo Gailestingumo metai, Nacionalinis kongresas Vilniuje, Jono Pauliaus II, Gailestingumo šventės steigėjo, beatifikacija – tai vis progos prisiminti, o gal pirmą kartą išgirsti apie Dievo Gailestingumo kultą. Kodėl ir kaip pradėtas garbinti Dievo Gailestingumas ir kas šiandien jį liudija?

Gailestingumo apaštalė Pradėti verta nuo paprastos ir sykiu labai nepaprastos merginos, šiandien visame pasaulyje žinomos ses. Marijos Faustinos Kovalskos vardu. Ji gyveno XX a. pradžioje ir gerokai pakeitė Bažnyčios veidą. Atidžiai studijuojant jos dienoraštį, išleistą daugelyje katalikiškų šalių, išryškėja gili jos sielos vienybė su Dievu, atsiskleidžia Jėzaus troškimas būti pažintam kaip Gailestingajam. Nors jai patikėta žinia įstabi, pati šventoji buvo kukli, gyvenimas jos nelepino. Į pasaulį atėjo kaip trečias vaikas iš dešimties skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje Glogoviecų kaime vidurio Lenkijoje. Nuo mažens mergaitė pasižymėjo meile maldai, darbštumu, paklusnumu ir dideliu jautrumu žmonių nelaimėms. Mokyklą lankė tik trejus metus: būdama šešiolikos paliko tėvų namus, kad tarnaudama užsidirbtų pragyvenimui ir padėtų tėvams. Pašaukimą sieloje jautė nuo septynerių, bet tėvai nesutiko, kad ji stotų į vienuolyną. Ir tik paskatinta kenčiančio Jėzaus vizijos bei jo priekaištų, ėmėsi įgyvendinti pašaukimą. Ji beldėsi į daugelio vienuolynų vartus, bet jos niekur nepriėmė. 1925 m. rugpjūčio 1 d. peržengė klauzūros slenkstį Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyne Varšuvoje. Čia ji gavo sesers Marijos Faustinos vardą.

Vėliau gyveno keliuose vienuolyno namuose, ilgiausiai – Krokuvoje, Plocke ir Vilniuje. Ten dirbo virėja, daržininke, durininke. Visas Faustinos gyvenimas telkėsi į nuolatinį siekimą vis labiau vienytis su Dievu ir pasiaukojamai bendradarbiauti su Jėzumi gelbstint sielas. Griežtas gyvenimo būdas ir alinantys pasninkai, kuriuos Faustina skirdavo sau prieš įstodama į vienuolyną, taip išsekino organizmą, jog ją, dar postulantę, reikėjo išsiųsti taisyti sveikatos. Visiškai nusilpusi fiziškai, bet subrandinta dvasiškai, pasiekusi mistinę vienybę su Dievu, visuotinai laikoma šventąja, sesuo Faustina mirė 1938 m. spalio 5 d. Tuomet jai tebuvo 33-eji, iš jų 13-ka praleido vienuolyne.

Pagalbininkas – nuodėmklausys Didžiausias šventosios pagalbininkas, nuolat drąsinęs ją, buvo kunigas Mykolas Sopočka – Vilniuje gyvenusių seserų nuodėmklausys. Šis universiteto teologijos profesorius tapo jos dvasios tėvu ir ėmėsi patikėtos misijos – skelbti Viešpaties gailestingumą. Tai mano ištikimas tarnas, jis tau padės vykdyti mano valią žemėje, – drąsino Faustiną Jėzus. Kun. M. Sopočka paragino šią seserį rašyti dienoraštį, geriausiai atskleidžiantį, kokią žinią Viešpats nori perduoti žmonėms. Šis kunigas taip pat pozavo tapant Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Galiausiai, seseriai Faustinai mirus, kun. Mykolui pavyko įgyvendinti paskutinį Išganytojo prašymą šventajai: 1944-ųjų lapkritį šešios kun. M. Sopočkos auklėtinės varganoje karmeličių koplyčioje Vilniuje davė pirmuosius įžadus, taip

pradėdamos Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolijos gyvavimą. Kun. Mykolas Sopočka prieš trejus metus buvo paskelbtas palaimintuoju (išsamiau – 2008 m. spalio „Artumoje“.)

Gailestingumo žinia Pirmąjį gailestingojo Viešpaties apsireiškimą ses. Faustina patyrė 1931 m. vasario 22 d. Plocke. Jėzus išsirinko Faustiną savo gailestingumo metraštininke ir apaštale, idant per ją pasauliui perduotų didžią žinią: Senajame Testamente, – jai sakė Jis, – siunčiau pranašus pas savo tautą su griausmais. Šiandien siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingosios savo širdies. Daug kartų Kristus atskleidė Faustinai savo gailestingumo gelmes. Tai byloja jos dienoraštis ir...

Gailestingojo Jėzaus paveikslas Jį, pagal ses. Faustinos patirtus regėjimus ir jai nuolat prižiūrint, 1934 m. Vilniuje nutapė dailininkas Eugenijus Kazimirovskis. Paveiksle vaizduojamas sujuosta balta tunika vilkintis Jėzus – pakėlęs dešiniąją ranką, jis laimina žmones, žemės keleivius. Kairiąja ranka liečia savo drabužį ties Širdimi. Iš čia kaip begalinės gailestingumo malonės, kurias jis išlieja savo mylimiems žmonėms, į mus trykšta du spinduliai – balzganas ir raudonas, simbolizuojantys sielą apvalantį vandenį bei sielos gyvybę – kraują. Išganytojas pageidavo, kad po atvaizdu būtų užrašas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ – jis primintų, kad tik Dievu pasitikintis žmogus gali priimti jo teikiamas malones. Pats paveikslas turėjo būti pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, o šis sekmadienis – tapti Gailestingumo švente.

Artuma / 2011 m. gegužė

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

18

Didelės ir mažos kryžkelės

ypač gerbti jo mirties valandą ir pavadino ją didelio Gailestingumo valanda visam pasauliui. Kiekvieną kartą, išgirdusi laikrodį mušant trečią (po pusiaudienio), pasinerk į mano gailestingumą, jį šlovindama bei garbindama; šaukis jo visagalybės Dievo Gailestingumo vainikėlis visam pasauliui, o Ši malda kalbama varstant mums įprasto rožinio karoliukus. ypač – vargšams nuPradžioje: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu į Dievą sidėjėliams, nes tuo Tėvą“. metu jis plačiai atvertas visoms sieloms. Toliau ties didesniais karoliukais meldžiame: Įprasta trečią vaAmžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, landą kalbėti Dievo Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę permaldauti Gailestingumo vaiuž mūsų ir viso pasaulio nuodėmes. nikėlį – maldą, kurią pats Išganytojas paTies mažesniais karoliukais meldžiame: diktavo ses. Faustinai Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas 1935 m. rugsėjo 13– mums ir visam pasauliui. 14 d. Vilniuje. Tam, Pabaigoje, po penktosios vainikėlio dalies, meldžiame: Šventas Dieve, šventas Galingasis, šventas Amžina- kas bent kartą sukalbės šį vainikėlį, bus sis, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio (3 kartus). suteikta malonė, nes mano gailestingumas beribis, – sakė Jėzus. – Tie, kurie kalbės šį Gailestingumo šventė vainikėlį gyvenime, o ypač mirties valanTrokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė, – dą, bus apglėbti mano gailestingumo. kalbėjo pirmą kartą seseriai Faustinai apsireiškęs Jėzus. Vėliau jis ne kartą priminė šį savo prašymą. Pirmasis sekmadienis po Velykų, užbaigiantis Viešpaties Prisikėlimo aštuonių dienų iškilmes, atskleidžia, kaip glaudžiai velykinis Atpirkimo slėpinys yra susijęs su Dievo gailestingumo slėpiniu. Didžiojo 2000 metų Įsikūnijimo jubiliejaus metais, per Atvelykį, popiežius Jonas Paulius II įsteigė Dievo Gailestingumo šventę, o ses. Faustiną paskelbė šventąja. Jos mirties vietoje – Krokuvos Lagievnikuose – įkurta didžiulė Dievo Gailestingumo šventovė.

Gailestingumo valanda ir vainikėlis Pamaldžios sielos ne tik kartą per metus, bet ir kasdien prisimena Viešpaties gailestingumą. 1937-ųjų spalį Krokuvoje Jėzus nurodė ses. Faustinai

Dievo gailestingumo prisilietimas – per šlovinimą Šiandien vilniečiams ir sostinės svečiams Dievo Gailestingumo kultą byloja Dominikonų gatvėje kardinolo Audrio J. Bačkio rūpesčiu įkurta Dievo Gailestingumo šventovė (apie ją „Artuma“ išsamiau rašė 2006 m. balandį). Dažniau čia užsukantys tikintieji gerai pažįsta jos rektorių kunigą Vaidą Vaišvilą, bažnyčioje tarnaujančias Gailestingojo Jėzaus seseris ir šlovintoją Živilę Petrulionienę. Ji vidurdienio Mišiose, Švč. Sakramento adoracijoje, meldžiantis vainikėlį, šlovina Viešpatį giesmėmis. Ją ir paprašėme paliudyti, kaip Dievas atvedė į šventovę ir kaip jo gailestingumas reiškiasi kasdieniame gyvenime. Nuo pat pradžių, prieš septynerius metus, šventovės rektorius kun. Vaidas pakvietė Živilę giedoti pamaldose.

19

Dabar moteris neįsivaizduoja, kaip kitaip galėtų gyventi. Kilusi iš Žemaitijos, Laukuvos, į Vilnių atvažiavusi studijuoti, šlovintojos tarnystę ji pradėjo Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, vėliau su jaunimu giedojo arkikated- roje bazilikoje, kol galiausiai ją „pagavo“ Gailestingumas. Živilė pasakoja sulaukianti ir griežtos kritikos, net užgaulių žodžių, o sykiu ir liudijimų, kaip Dievas keičia žmonių širdis per jos tarnystę. Šlovintoja svajoja suburti grojančių ir giedančių bendraminčių grupę, kurie praturtintų liturgiją. Paklausta, kaip patiria Dievo gailestingumą savo gyvenime, ypatingų įvykių neprisimena. Greičiau gebėjimas kasdien nenuleisti rankų – tai yra gailestingumo dovana. „Būna dienų, kai giedoti visai nemiela, o reikia. Tuomet sakau: Dieve, tai dėl tavęs, dėl tavo gailestingumo. Tada šlovinimu ar net gailestingumo darbu tampa pati pastanga atlikti tai, ką privalau. Arba tik dėl Dievo gailestingumo palieku tuos reikalus, kurie man skaudūs, jo valiai. Atleidimas mano gyvenime kyla vien iš dieviškojo gailestingumo“, – pasakojo Živilė. Kviesdama visus nors kartą gyvenime sukalbėti Dievo Gailestingumo vainikėlį ir apsilankyti šventovėje, šlovintoja teigė, kad žmonėms sunkiausia patikėti dovanojama Dievo meile, tuo, kad jie gali būti mylimi be jokios priežasties: „Mums atrodo, kad visada reikia užsidirbti gailestingumą. O pirmas dalykas, kuriuo turėtume patikėti, – kad pats Dievas į mus kreipiasi ir kad esame jo mylimi.“ Parengė Sigita Purytė Išsamesnė informacija – interneto svetainėje www.gailestingumas.lt


20

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. gegužė

Gailestingumo akivaizdoje

Artuma / 2011 m. gegužė

Svarbiausioji Dievo savybė

Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Br. Jonas Emanuelis LE TAILLANDIER DE GABORY CSJ

Lietuvoje turime dvi Dievo gailestingumo šventoves: Aušros Vartų ir paveikslo „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. O šiemet dar švenčiame ir dieviškojo gailestingumo metus. Visa tai – ir šventovės, ir Gailestingumo metai – yra labai sąlygiški ir bent iš pirmo žvilgsnio dirbtiniai dalykai. Gi Dievo gailestingumo neįmanoma apriboti ar suvaržyti nei vietos, nei laiko kategorijomis. Kita vertus, žmogui, gyvenančiam erdvėje ir laike, viso to reikia, nes jis – kūno ir sielos vienybė, kuriai įprasta ir natūralu naudoti simbolius ir ženklus – ir ne tik sakralinėje, bet ir profaninėje sferoje (šioje tai būtų pinigai, kelio ženklai ir t.t.). Vis dėlto tokia didžiulė dieviškojo gailestingumo ženklų ir simbolių koncentracija yra dvilypė. Iš vienos pusės – tai malonė/privilegija, o iš kitos – uždavinys/iššūkis. Vokiečių kalboje yra gražus ir labai prasmingas žodžių žaismas: „Gabe“ reiškia „dovana“, o „Aufgabe“ – „uždavinys“/„problema“. Taigi dovana ir išaukština, ir įpareigoja. Todėl gyvenant ne tik Marijos, bet ir Dievo gailestingumo žemėje bei švenčiant dieviškojo gailestingumo metus visai pravartu susimąstyti apie pamaldumą Dievo gailestingumui. Kitaip tariant, aptarti krikščioniškojo pamaldumo Dievo gailestingumui bruožus. Mano galva, pasitelkdami tris bruožus/ ženklus, savyje ir kituose atpažintume, ar mūsų Dievo gailestingumo potyris yra autentiškas, t. y. ar Dievo numatytas ir jam priimtinas? Dievas yra teisėjas. Kad ir kaip būtų keista, pasak Biblijos, nebūna dieviškojo gailestingumo be dieviškojo teisumo. Tas, kuris trokšta Dievo gailestingumo, pirmiausia susiduria su jo teisumu, t. y. su Dievu teisėju, kuris kaltina ir skelbia bausmės nuosprendį nusidėjusiam žmogui. Jeigu pastarasis sutinka su juo, tai drauge atsiveria Dievo gailestingumo malonei, kuri ne tiktai atleidžia, bet ir perkeičia žmogų. Kur nėra Dievo teisėjo, ten nėra ir gailestingojo Dievo. Švent- raštyje gausu tokių pavyzdžių. Tačiau vieni gražiausių – 50 ir 51 psalmės. Pirmojoje kalbama apie Dievą teisėją, kuris liudininkų lydimas eina teisti Izraelio tautos – taigi vyksta teisminis procesas: „Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai, – pirma jo – ryjanti ugnis, aplink jį – nuožmi audra. Jis pasišaukia dangų ir žemę savo tautos teismui“ (eil. 3–4). Antrojoje psalmėje nusidėjėlis prisipažįsta klydęs ir jam yra atleidžiama: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. Vėl nuplauk ir nuplauk ma-

Didelės ir mažos kryžkelės

kime dėmesį į vieną itin svarbų dalyką. Petras, sužinojęs, kad ant kranto stovi Jėzus, pirmasis puolė į vandenį. Ir būtent čia evangelistas pabrėžė: „Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs“ (21, 7). Kodėl? Kodėl pabrėžė ir kodėl „neapsirengęs“? Tai nebuvo įprasta. Greičiausiai evangelistui reikėjo šitos nuogumo detalės dėl jos simbolinės prasmės. Nuogumas gali simbolizuoti ne tik nekaltumą, bet ir nuodėmingumą. Šiame tekste yra būtent antroji prasmė. Petras praktiškai nuogas skuba pas Jėzų. Tai reiškia – nieko neslėpdamas ir visiškai pasitikėdamas jo gailestingumu. Gailestingumas artimui. Tas, kuris patyrė Dievo gailestingumą, yra gailestingas kitiems. Tai būtų galima pailiust- ruoti daugybe biblinių pavyzdžių ir citatų, tokių kaip palyginimas apie beširdį skolininką iš Evangelijos pagal Matą (plg. 18, 23–35) ir kt. Tačiau, mano galva, čia svarbiausia yra ne gailestingumas kaip atleidimas, bet gailestingumas kaip gerumas ir išmintis. Nes svarbu ne tiktai atleisti, bet ir padėti kitam pasikeisti, o tam reikia ir gerumo, ir išminties.

no kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!“ (eil. 3–4). Bet nebūtų atleidimo, jeigu nebūtų prisipažinimo, ir nebūtų prisipažinimo, jeigu nebūtų, kaip šiandien pasakytume, apkaltos proceso. Visiškas skaidrumas. Tas, kuris suprato, kas yra Dievo gailestingumas, ateina pas Dievą visiškai atviras, t. y. nieko neslėpdamas ir viską vadindamas tikraisiais vardais. Vėlgi Biblijoje apstu įvairių pavyzdžių, tačiau klasikiniu laikyčiau apaštalo Petro pavyzdį. Kaip žinoma, pirmasis popiežius buvo išsižadėjęs savo mokytojo ir Viešpaties. Aišku, paskui jam buvo atleista. Mes nežinome visų Monreale (Italija) katedros mozaika, apie 1180–1190 m. tos istorijos detalių, tačiau ją labai gražiai liudija Evangelija Tad gyvendami gailestingumo žemėje pagal Joną. Anot jos, pirmasis Prisikėlu- ir švęsdami dieviškojo gailestingumo siojo ir Petro susitikimas įvyko prie Ge- metus patyrinėkime savo pamaldumą nezareto ežero (plg. 21, 1–23). Atkreip- Dievo gailestingumui.

Bandydami suvokti Gailestingumo žinios aktualumą nūdien, pirmiausia pažvelkime, kas yra gailestingumas (jį šv. Faustina pavadins „svarbiausia Dievo savybe“). Paskui sukluskime – kodėl Jėzus panoro esminę žinios dalį apreikšti Vilniuje? Ir pamąstykime – kaip atsiliepti į Jėzaus prašymus?

Biblija apie gailestingumą

Gailestingumas teologijoje

Išėjimo knygoje (3, 6) Viešpats, prisistatęs kaip Šv. Tomas Akvinietis, didysis Bažnyčios mokytojas, į Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, parodo savo artumą klausimą: „Ar visuose Dievo darbuose glūdi teisingumas Izraeliui: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, <...> ir gailestingumas?“ atsako: „Pirmoji kiekvieno Dievo darnužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų“ (3, 7–8). Tad bo šaknis yra gailestingumas“ (Summa Theologica, Ia Pars gailestingumas – tai Dievo, prie mūsų skurdo pasilen- Q. 21 a. 4). Tad Dieve visa – sukūrimas, valdymas, Atpirkimas – kyla iš Jo gailestingumo. Ir štai kaip atsako į kiančio Tėvo, gerumas… Vėliau, Pranašų knygose, gailestingumas tampa švelnu- klausimą: „Ar gailestingumas yra pati didžiausia dorybė?“: mu: „Argi Efraimas man vis dar brangus sūnus, mano nu- „Gailestingumas savaime yra pati didžiausia dorybė, nes mylėtas vaikas? Juk kada tik nuo jo nusigręžiu, vis menu jam būdinga duoti kitiems ir, dar daugiau – palengvinjį su ilgesiu. Mano širdis dėl jo plaka, aš ti jų nepriteklių, o tai tikrai būdinga aukštesniajai būtybei. Tad gailestingas tikrai jo pasigailėsiu“ (Jer 31, 20). Naujajame Testamente apie gaielgesys yra Dievui priskiriama savybė, lestingumą kalba trys gerai žinomi šv. ir ypač per gailestingumą pasireiškia Luko palyginimai, tačiau ypač – sūjo visagalybė“ (ten pat, IIa IIae, Q. 30 naus palaidūno: „Tėvas pažino jį iš toa. 4). Dievas iš esmės yra „Gailestingasis“, o jo visagalybė – be galo mus lo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus gerbianti meilės visagalybė. Dievas prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. nėra Visagalis tarsi būtų koks nors Jupiteris, veikiau – „Visa laikantis“, tas, Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau kuris visa laiko savo Meilėje. Anot Jono Pauliaus II, „blogiui, atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apkurio kūrėjas ir auka yra pats žmoaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį gus, nustatyta riba iš esmės yra Dievo ir papjaukite! Puotaukime, linksminkigailestingumas“ (Atmintis ir tapatybė, Vilnius, 2005, p. 65). Šitaip, itin stip- mės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir riai, teigiama apmąsčius šv. Faustinai vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’“ (Lk 15, 20–24). Taigi tėvo gailestinguprieš pat Antrąjį pasaulinį karą permas elgetauja sūnaus meilės. duotos žinios reikšmingumą. Norint išsivaduoti Jono evangelijos komentare šv. ToMano manymu, žodžiais – blogiui iš blogio, reikia su mas Akvinietis Kristaus susitikimą su nustatyta riba yra gailestingumas – sakopasitikėjimu gręžtis į ma, kad Dievas davė vaistą prieš pat pasvetimautoja taip apibūdina: „Tai GaiDievo gailestingumą. sauliui dėl savo kaltės panyrant į mums lestingumas su skurdu. Jėzus atleidžia jai kaltę, neskirdamas jokios kitos bausmės, žinomus didžiuosius apvalymus. Šv. nes, jei jis visiškai ją išteisino atleisdamas jai pagal Įstatymo Faustina regėjo būsimuosius tėvynės išbandymus ir užtarė teisingumą, juo labiau jis galėjo padaryti taip, kad jos širdis ją. Popiežiaus mintimi, norint išsivaduoti iš blogio, reikia su būtų perkeista pakankamai gilaus gailesčio už nuodėmes – pasitikėjimu gręžtis į Dievo gailestingumą. Ši žinia tebėra lataip, kad ji išvengtų bet kokios bausmės“ (nr. 1138). Atkreip- bai aktuali. Ją Jonas Paulius II pabrėžė ir savo homilijoje ses. kime dėmesį: tikras gailestis ir nuodėmių atleidimas kyla iš Faustinos kanonizacijos proga 2000 m. balandžio 30 d. Rogailestingumo. Jis radikaliai perkeičia mūsų širdį. moje: „Ką mums atneš ateinantys metai? Kokia bus žmogaus

21


22

Didelės ir mažos kryžkelės ateitis žemėje? Negalime to žinoti. Visgi yra aišku, kad kartu su naujaisiais pasiekimais, deja, nestigs ir skausmingų patirčių. Tačiau Dievo gailestingumo šviesa, kurią Viešpats per šventosios Faustinos charizmą norėjo vėl patikėti pasauliui, nušvies trečiojo tūkstantmečio žmonių kelią.“ Čia popiežius neabejotinai rėmėsi šv. Faustinos Dienoraštyje užrašytais Jėzaus žodžiais: „Trokštu išgydyti žmoni-

ją, glausdamas ją prie gailestingosios savo širdies“ (Dienoraštis, 1588). O gal ir šiais: „Paruoši pasaulį paskutiniam mano atėjimui“ (429). Benediktas XVI savo pokalbių knygoje Pasaulio šviesa tvirtina, jog šį teiginį pirmiausia turime suprasti dvasine prasme: „‘Paruoši pasaulį paskutiniam mano atėjimui’, – jei tai suprastume chronologine prasme, kad tuoj pat ruoštumės Kristaus sugrįžimui, sakyčiau, kad mes klystume. Jei tai suvokiame dvasine prasme, su mintimi, jog Viešpats yra tas, kuris ateina ir kad dėl to mes nuolat ruošiamės Jo galutiniam atėjimui – kaip tik tada, kai einame prie Jo gailestingumo ir leidžiame Jam mus pačius formuoti, – tuomet suvokiame teisingai. Leistis, kad mus formuotų Dievo gailestingumas, tarsi jėgos atsvara gailestingumo stygiui pasaulyje, – tai, tam tik- ra prasme, yra ruošimasis tai akimirkai, kai Jis pats ateis kupinas gailestingumo.“ Svarbu leistis būti perkeistiems Dievo gailestingumo. Atkreipkime dėmesį: popiežius anaiptol neatmeta netolimo Jėzaus sugrįžimo šlovėje galimybės, tačiau labiau pabrėžia dvasinį pasirengimą, visada reikalaujantį mūsų budrumo.

Kodėl Vilniuje? Dabar turime pamėginti atsakyti: kodėl pagrindinė Gailestingumo žinios dalis – paveikslo nutapymas, Jėzaus prašymas įsteigti Gailestingumo sekmadienį, Gailestingumo vainikėlio padiktavimas ir prašymas įkurti naują kongregaciją – buvo perduota būtent Vilniuje? Nė nemėgindami teigti žiną Dievo paslaptis ir nesibaimindami suklysti, galime tvirtinti, jog greičiausiai taip

Artuma / 2011 m. gegužė įvyko dėl miesto padėties ir jo istorijos: „Sesers Faustinos Dievo gailestingumo slėpinio atskleidimas yra susijęs su laikotarpiu prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Tai tas pats laikotarpis, kai atsirado ir vystėsi tokios blogio ideologijos kaip nacizmas ir komunizmas. Sesuo Faustina skelbė, kad tas ideologijas gali atsverti tik Dievo gailestingumas“ (Atmintis ir tapatybė, p. 14). Ar katalikiškai Lietuvai drauge su Lenkija neteko radikaliai išgyventi šios dvigubos – nacizmo ir komunizmo – patirties? žinomi viso to padariPasitikėjimas niai:Mums nepasitikėjimas, kaltės jausJėzumi mas, sunkumas atleisti… Atrodytų, leidžia jog atsakymą į visa tai duoda Jėzus žmogui savo Gailestingumo žinia: „Jėzau, atgauti pasitikiu Tavimi“ (Dienoraštis, 47). pasitikėjimą Būtent pasitikėjimas Jėzumi leidžia savimi ir žmogui atgauti pasitikėjimą savimi ir kitais. Gailestingumo metai ir pakitais. sitikėjimas Jėzumi galbūt paskatins lietuvius nuskaistinti savo atmintį ir iš naujo atrasti visas Dievo jiems suteiktas malones, kad dalytųsi jomis su savo ir visa Bažnyčia. Pasitikėjimas Jėzumi galbūt padės jaunuoliams suvokti, ką iš tiesų reiškia žodis tėvynė – „Mūsų tėvams ir mums duota Dievo palaiminta žemė, kad mes joje duotume jos šventumo vaisių“. Dievas nori gausiai apdovanoti Lietuvos Bažnyčią ir „paguosti savo tautą“ (plg. Iz 40, 1–2). Tačiau kad tai įvyktų, turime dėti milžiniškas dvasines pastangas. Visų pirma turime žengti į susitaikinimą atleisdami savo kaimynams ir prašydami jų atleidimo: atleisti savo laiptinės kaimynams ir paprašyti jų atleidimo, atleisti lenkams ir paprašyti jų atleidimo. Juk ir lietuviai tikrai rastų vieną kitą mažmožį, už kurį jiems derėtų paprašyti atleidimo! Žinau, tai sunku ir net gali pasirodyti neteisinga, bet ar Jėzus mūsų neprašo žengti pirmo žingsnio (žr. Lk 6, 29–31. 35–36)? Atleisti rusams ir paprašyti jų atleidimo, taip pat pasielgti ir su kitais šalia gyvenančiais. Atleisti žydams ir paprašyti jų atleidimo – tai dar sunkiau... Gerai suvokiu, kad tai sakydamas šiek kiek užgaunu lietuvių jausmus, tačiau kalbu nuolankiai, kaip vargšas, remdamasis savo paties šeimos patirtimi – keletas jos narių Antrojo pasaulinio karo metais buvo nacių sušaudyti. Tai nesukliudė žmonėms po karo žengti susitaikinimo keliu, ir visi tie „maži susitaikinimai“ atvedė į mums žinomą, Europos kūrimui pradžią davusį didįjį Susitaikinimą tarp Prancūzijos ir Vokietijos. O tuomet turėtume imtis kurti tai, ką pavadinčiau „Pasitikėjimo Bažnyčia“, visų pirma pateikdami jaunimui entuziastingą meilės ir santuokos viziją, padėdami jam suvokti, jog su Jėzumi viskas įmanoma, o ypač – graži meilė. Tačiau

Artuma / 2011 m. gegužė tam reikia, kad jaunuoliai galėtų sutikti laimingų, tikėjimo kupinų porų, mokančių kasdien gyventi susitaikinimu. Einant šia linkme, reikėtų padėti ir kunigams būti vis romesniais ir nuolankesniais tarnais. „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas (Mt 20, 26). Dievui didumo ir pirmumo kriterijus yra ne kitų laikymas savo valdžioje, bet tarnystė… Ši žinia tinka apaštalams ir visai Bažnyčiai, o ypač tiems, kurių užduotis – vesti Dievo tautą. Ne dominavimo, ne galios logika – vadovaujantis žmogiškais kriterijais, – bet pasilenkimo numazgoti kojų, tarnystės, Kryžiaus logika yra kiekvieno autoritetingo veikimo pagrindas. Visais laikais Bažnyčia buvo ir yra įsipareigojusi laikytis šio pricipo ir jį liudyti, kad per ją būtų regima tikroji – meilės – Dievo viešpatystė“ (2010 m. lapkričio 20 d. Benedikto XVI kalba). Konkrečiai tai reikštų, kad kunigai turi, pavyzdžiui, šalintis karjerizmo. Tačiau tam reikia, kad ir tikintieji mokėtų melstis ir aukotis už savo kunigus. Ar ne tokia buvo visai neseniai pasibaigusių Kunigų metų prasmė? Pagaliau turime siekti vienybės su atsiskyrusiais savo broliais, turiu galvoje brolius ortodoksus ir protestantus. Juk gyvename istorinio susitaikinimo išvakarėse. Turime daug melstis šia intencija. Galbūt paprieštarausite, kad šitaip gyventi įmanoma tik reikalaujant iš žmonių to, kas įmanoma ne jiems, o tik Dievui (plg. Lk 1, 37) – širdžių atsivertimo. Turime prašyti Dievą duoti mums „gailestingą širdį“. Kad būtume perkeisti į gailestingumą melsdamiesi šia šv. Faustinos malda (Dienoraštis, 163) ir taptume gyvu Viešpaties atspindžiu, mums visų pirma reikalinga adoracija – kad nuolatinė adoracija vyktų kiekvienoje parapijoje, kiekvienoje vyskupijoje, didesniame mieste. Ji turėtų vykti bent jau visus Gailestingumo metus. Tuomet išsipildys tai, ką šv. Faustina regėjo per Dievo Kūno procesiją 1935-ųjų birželį: „Vieną akimirką, kai šis paveikslas buvo išstatytas ant altoriaus per Dievo Kūno procesiją, kai kunigas pastatė Švenčiausiąjį Sakramentą ir choras pradėjo giedoti, tada spinduliai iš šio paveikslo perėjo per Šv. Ostiją ir pasklido po visą pasaulį. Tada išgirdau šiuos žodžius: Per tave kaip per šią Ostiją gailestingumo spinduliai pereis į pasaulį. Po šių žodžių į mano sielą įžengė gilus džiaugsmas“ (Dienoraštis, 441). Tegu Gailestingumas mus perkeičia ir persmelkia, kad per mus spinduliuotų visam pasauliui! Pagal Gailestingumo metams skirto ciklo paskaitą Bažnytinio paveldo muziejuje, spaudai parengė Aistė ADOMĖNAITĖ Iliustracijos – Dievo Gailestingumo šventovės votai. Vytauto Razmos nuotraukos

Didelės ir mažos kryžkelės

23

Šventosios Faustinos malda Kiekvienu savosios būties kvėpsmu, kiekvienu savo širdies dūžiu, kiekvienu kraujo, tekančio mano gyslomis, pulsavimu trokštu aukštinti Tavo, Švenčiausioji Trejybe, gailestingumą. Trokštu visiškai persikeisti į Tavąjį gailestingumą ir tapti gyvu Tavo, Viešpatie, atspindžiu; tegul esminė Tavo dieviška savybė – neišmatuojamas gailestingumas – per mano sielą ir širdį pasiekia artimą. Padėk man, Viešpatie, kad mano akys būtų gailestingos, kad niekuomet nieko neįtarinėčiau ir neteisčiau pagal išorę, bet įžvelgčiau artimo sielos grožį ir jam padėčiau. Padėk man, Viešpatie, kad mano klausa būtų gailestinga, atidi artimo poreikiams, neabejinga jo skausmams ir aimanoms. Padėk man, Viešpatie, kad mano kalba būtų gailestinga, kad niekuomet blogai nešnekėčiau apie artimą, bet kiekvienam atrasčiau paguodos ir atleidimo žodį. Padėk man, Viešpatie, kad mano rankos būtų gailestingos ir pasirengusios geriems darbams, kad aš mokėčiau daryti gera artimui, pati imdamasi sunkiausių ir nemaloniausių darbų. Padėk man, Viešpatie, kad mano kojos būtų gailestingos, kad įveikdama savąjį nuovargį galėčiau skubėti padėti artimui. Tikrasis mano poilsis tebūnie paslaugumas artimui. Padėk man, Viešpatie, kad mano širdis būtų gailestinga, kad būčiau jautri visoms artimo kančioms. Niekam neužversiu savo širdies. Nuoširdžiai bendrausiu net su tais, kuriuos žinau piktnaudžiaujant mano gerumu. Nuslopinsiu savo skausmą ir užsidarysiu gailestingiausioje Jėzaus Širdyje. O mano Viešpatie, tegul manyje pasilieka Tavo gailestingumas.


Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. gegužė

Artuma / 2011 m. gegužė nuklydo ir pasitraukė...“ Dievas veikia – keliasi ir eina. Jis nesutinka žmogaus prarasti ir kovoja iki galo, yra pasirengęs viskam, kad tik susigrąžintų sau žmogaus širdį.

Priekabus gailestingumas

Dievo gailestingumas yra švelnus Trečia, Dievo gailestingumas yra švelnus. O koks dar gailestingumas galėtų būti? Prie kitokio – ar prisiartintume?

Kun. Žydrūnas Vabuolas 2009 m. balandį „Artuma“ išspausdino keletą mano minčių apie Dievo gailestingumą. Tada rašiau, kad Dievo gailestingumas yra didis, taip pat kantrus, reiklus, teisingas, kad jis gerbia mūsų laisvę, yra duodamas dovanai, tačiau kartu reikalauja jį toliau skleisti, jį patiems praktikuoti. Subrendo ir naujų įžvalgų apie Dievo gailestingumą, o Lietuvos ganytojų paskelbti Gailestingumo metai yra gera proga jomis pasidalyti su Jumis.

Dievo gailestingumas yra didis Ir ankstesnį straipsnį pradėjau šia Dievo gailestingumo savybe – jo begaliniu didumu. Palyginti su žmogaus nuodėmėmis, Dievo gailestingumas yra neišmatuojamai didesnis, jis pranoksta kiekvieną iš jų. Tai suprantama – juk nuodėmė yra žmogiška, o gailestingumas dieviškas. Tačiau Dievo gailestingumas pranoksta ir tai, kas yra dieviška, – jis didesnis už Dievo teisingumą. Iš katekizmo žinome, kad Dievas yra teisingas – už gera atlygina, už pikta baudžia. Tačiau savo teisingumo nepažeisdamas dar labiau yra gailestingas. Gal ir keista lyginti Dievo savybes – jos mums, žmonėms, yra nepalyginamos. Vis dėlto Šventasis Raštas skelbia, kad Dievas, nors likdamas teisingas, mėgsta pasigailėti. Jis ne kartą Senajame Testamente pasigaili savo tautos ir jos nenubaudžia. Štai pranašo Ozėjo lūpomis prisipažįsta, kad nenori pasielgti taip, kaip reikalautų jo tautos neištikimybė: „Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? Negi galiu padaryti tave kaip Admą ar pasielgti su tavimi kaip su Zebojimais? Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus!“ (Oz 11, 8). O apaštalas Jokūbas, suvokęs, kam Dievas suteikia pirmenybę, byloja: „<...> gailestingumas didžiuojasi prieš teismą!“ (Jok 2, 13).

Dievo gailestingumas yra veiklus Tai, kas dar žavi, žvelgiant į Dievo gailestingumą, yra jo veiklumas. Matydamas nusidėjusį ir į mirties valdžią patekusį žmogų, Dievas nesėdi rankų sudėjęs, eina jo ieškoti. Jau rojuje, pirmiesiems žmonėms tik suvalgius uždraustą vaisių ir įpuolus į nuodėmę, Dievas išėjo jų ieškoti. Adomas ir Ieva išgirdo Dievo žingsnius sode „pavakario vėjeliui dvelkiant“ (Pr 3, 8). Iš Šventojo Rašto teksto gali atrodyti, kad Dievas dar nežino, kad įvyko nuodėmė – mat jis klausia Adomą, kur šis pasidėjęs ir ar kartais nevalgęs uždrausto medžio vaisiaus. Tačiau tai tik įspūdis – Dievas viską žino, todėl iškart ir ateina ieškoti nusikaltusio žmogaus. Įdomu pastebėti, kad Adomas slepiasi nuo besiartinančio prie jo

Dievo, juo nebepastiki, jo bijo. Nusidėjęs žmogus kažkodėl šalinasi Dievo, kuris vienintelis gali jam atleisti... Be abejo, Adomas galėjo baimintis Dievo rūstybės ar bausmės. Ir iš tiesų Viešpats ištarė jam nemalonių žodžių, paskyrė bausmę. Tačiau dar prieš ištarmę Ievai ir Adomui, Biblijos tekste randame išgelbėjimo pažadą, kad nuodėmė bus nugalėta – angiai bus sutrinta galva (plg. Pr 3, 15). Apie Dievo gailestingumo veiklumą liudija ir daug kitų Šventraštyje aprašytų įvykių ir istorijų. Vienas iš nuostabiausių Senojo Testamento pasakojimų yra Izraelio tautos išvedimas iš Egipto vergijos. Į šį likiminį Izraelio tautos įvykį galima žvelgti ne tik tiesiogiai, bet ir simboliškai: Izraelio tauta – tai visa žmonija, o Egipto žemė – nuodėmės gniaužtai. Žmonija gyvena nuodėmės prispausta ir pasmerkta mirčiai. Dievas, tai matydamas, ateina savo žmonių vaduoti: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, [todėl] nužengiau [jų] išgelbėti iš egiptiečių rankų“ (Iš 3, 7–8). Labiausiai dieviškojo gailestingumo veiklumas ir ini- ciatyva išgelbėti ��mogų pasirodo, be abejo, Jėzuje Kristuje. Dievo Sūnaus įsikūnijimas liudija, kad Viešpats neištveria danguje, savo soste ir nužengia į žemę. Jis ateina ieškoti pasiklydusio žmogaus, ateina pats jo parsivesti. Gražiausias palyginimas – paklydusios avelės ir jos ant pečių parsinešti išeinančio piemens palyginimas, užrašytas Evangelijos pagal Luką 15 skyriaus pradžioje. Kaip piemuo nenori prarasti nuklydusios avies ir nelieka prie bandos vien tikėdamasis, kad ji pati sugrįš, taip ir Dievas neištveria vien laukdamas – išsiveržia pats iš savęs, godžiai nesilaikydamas savo dievystės nusižemina ir pats tampa žmogumi, kad tik susitiktų su žmogumi jo nuodėmėje ir parodytų jam savo gailestingumą. Ir kiekvieno iš mūsų, kiekvieno nusidėjusio ir pasiklydusio gyvenime žmogaus Dievas nepaliauja kvietęs į atsivertimą, nepaliauja veikęs, nepaliauja ieškojęs. Dievas niekada nesusitaiko su žmogaus pasitraukimu, su klaidingu jo pasirinkimu. Jis nesėdi rankų sudėjęs ir nedūsauja: „Kaip gaila, kad mano kūrinys

Jolantos Klietkutės nuotrauka

24

Jau Senajame Testamente, kur Dievas dažnai atrodo rūstokas ir griežtokas, vis prasiveržia jo švelnumas, lyginamas tai su motinos meile savo vaikui, tai su vyro meile moteriai. Štai Ozėjo pranašystėje Dievas prisistato kaip motina, švelniai besirūpinanti savo sūnumi: „Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų <...>. Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos nešiojau. Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (Oz 11, 1, 3–4). O pranašas Izaijas sako, kad Dievo švelnumas ir meilė savo vaikams, rūpinimasis jais netgi pranoksta žmogišką motinos meilę: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“ (Iz 49, 15). To paties Ozėjo lūpomis Dievas prabyla kaip švelnumą savo mylimai moteriai rodantis vyras: „Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį“ (Oz 2, 16). Vyras negali moters priversti jo mylėti – prievarta galima pasiekti nebent paklusnumą, paremtą baime. Tačiau tas, kas nori būti mylimas, stengiasi palenkti kitą žmogų švelnumu. Lygiai taip ir Dievas švelniai ir atsargiai kalbina žmogų, kad laimėtų jo širdį. Dievo švelnumą Naujajame Testamente bene labiausiai išreiškia Gailestingojo tėvo palyginimas minėtame Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje. Koks tėvas švelnus ir jautrus! Juk jis galėtų kaip reikiant savo paklydėlį sūnų išperti ir paskirti jam tinkamą bausmę. Tačiau taip nepasielgia – priešingai, puola sūnui ant kaklo, apkabina, pabučiuoja. Jis švelnus savo prasikaltusiam vaikui. Kažin, ar sūnus būtų grįžęs, jei nebūtų tikėjęsis tėvo atlaidumo?

Didelės ir mažos kryžkelės Dievo gailestingumas yra priekabus Gal ir keista girdėti tokią savybę, taikomą Dievo gailestingumui. Šiaip jau priekabumas yra neigiama savybė. Labai nemalonu sutikti žmonių, kurie ieško priekabių, – su jais labai sunku bendrauti. Tokie žmonės paprastai būna vedami kokių nors kėslų, turi negerų tikslų – nori kitą kuo nors apkaltinti, apšmeižti, pasityčioti, gal net primušti. Priekabių ieškotojai stengiasi, kaip pats žodis sako, prikibti – prie kokio nekalto žodžio, žvilgsnio ar veiksmo, – kad išaiškintų jį savaip, išverstų, kaip naudinga, ir pasiektų savo. Kad ir kaip keista, Dievas irgi yra priekabus. Jis mėgina prie mūsų „prikibti“, tik skirtingai negu žmonės, ieško priekabių ne blogame, o gerame. Jis priekabus iš gailestingumo! Vėl grįžkime prie ką tik minėto gailestingojo tėvo palyginimo. Pamename – pasakojama apie jaunėlį sūnų, kuris pasiėmęs savo dalį iškeliauja, bet ilgainiui sugrįžta. Atidžiai pasiskaitykime, kodėl sūnus nutaria grįžti pas tėvą. Gal dėl to, kad supranta, jog tėvą įskaudino, sužeidė jam širdį? Anaiptol. Iš evangelijos pasakojimo susidaro kitas įspūdis – sugrįžta, nes pilvas tuščias, jis nebeturi ko valgyti! Evangelijos tekstas pamini, kad jaunėlis viską yra išleidęs ir pradėjęs stokoti. Tik „tada susimąsto ir taria: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą <...>’“ (Lk 15, 17–18). Taigi sūnaus palaidūno atgaila labai paviršutiniška ir savanaudiška – jis grįžta, nes taip nori išvengti bado. Jeigu jaunėliui nebūtų tekę badauti, nežinia, ar išvis kada nors tėvą būtų bent prisiminęs... Bet pažvelkime, ką daro tėvas. Jis „prisikabina“ prie šito netobulo gailesčio, kad atleistų sūnui. Sūnaus sugrįžimo ir „atgailos“ tikslas – būti samdiniu, kad galėtų turėti apsčiai duonos. Bet tėvas užsikabina už šio savanaudiško sūnaus veiksmo, kad pasiektų savo tikslą – vėl suteiktų jam sūnaus garbę. Taip ir Dievas – priekabus gerame. Jis, kaip ir tėvas iš evangelijos, atidžiai stebi, tyrinėja horizontą, nerimsta ir ieško mumyse, mūsų gyvenime, elgesyje veiksmų, prie kurių galėtų „prikibti“ tam, kad mūsų pasigailėtų. Mes gal dažnai tik iš dalies arba kaip nors netobulai, savanaudiškai norime jo atsiprašyti, bet jis, pamatęs bent mažiausią atgailos ženklą, skuba pasakyti – aš tau atleidžiu! Tu vėl mano sūnus! Būkime dėkingi Dievui už šitą priekabų gailestingumą. Už tai, kad jis sugeba mumyse rasti tokių atgailos ir šventumo ženklų, kokių net mes patys nepastebime ir taip jų nevadiname. O šiais Gailestingumo metais gal ir patiems derėtų tokio priekabumo pasimokyti – pasistengti įžvelgti savyje ir kituose gėrio ir atgailos daigų. Tikiu, kad toks priekabus gailestingumas padės tiems daigams užaugti ir duoti derlių.

25


Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. gegužė

– Lukrecija, ar žinai ką nors apie popiežių Joną Paulių II? Gal esi jį mačiusi ar šiaip ką girdėjai? – Girdėjau, bet, atrodo, jo nemačiau. Aš žinau, kad Jonas Paulius II popiežiumi dirbo prieš dabartinį popiežių Benediktą XVI. Pas mus namuose yra Jono Pauliaus II nuotrauka. Ji labai graži, padaryta tuomet, kai popiežius lankėsi Lietuvoje. Mano močiutė tą nuotrauką įsirėmino ir pasikabino ant sienos. Ji dažnai kalba apie tą popiežių ir nuolat kartoja, kad jis buvo labai geras žmogus. Man irgi taip atrodo, nes matyti net iš nuotraukos. Jis visiems šypsosi ir iškėlęs ranką laimina visus. – O kaip manai, iš kur atsiranda popiežius? Kas jį išrenka? – Popiežių renka vyskupai. Kai jiems reikia išrinkti Bažnyčios vadovą, jie susirenka į vieną tokį kambarį ir kokias dvi ar tris dienas posėdžiauja, tariasi ir turbūt net ginčijasi dėl būsimo vadovo. To jų susirinkimo nerodo jokia televizija. O gal jie ten net nieko nekalba, o savo siūlomų kandidatų vardus ir pavardes užrašo ant lapelių. Žodžiu, tame susirinkime viskas vyksta labai slaptai, kad niekas nieko nepapirktų. Manau, kad už popiežių vyskupai balsuoja. Panašiai kaip per Seimo rinkimus ar tuomet, kai žmonės renka prezidentą. Paskui viskas paprasta: suskaičiuoja balsus, ir kas jų daugiausia surenka, tas ir tampa popiežiumi. Kai jį jau išrenka, per kaminą pradeda leisti baltus dūmus. Tada visi žino, kad popiežius jau išrinktas. – Kaip manai, ar vertėtų popiežių Joną Paulių II paskelbti šventuoju? – Žinau, kad Bažnyčia ketina tai padaryti. Dabar yra renkami įvairiausi dokumentai, visokiausi popiežiaus gyvenimo aprašymai ir bandoma įrodyti, kad jis tikrai buvo šventasis. Atrodo, jau šį pavasarį dabartinis popiežius Joną Paulių II paskelbs palaimintuoju. Kiek žinau, tai

vienas iš žingsnių norint paskelbti žmogų šventuoju. Bet kad jis taptų šventuoju, dar reikia įrodyti, kad būdamas gyvas čia, žemėje, darė visokiausių stebuklų; pavyzdžiui, išgydė nuo nepagydomų ligų arba ką nors prikėlė iš numirusių. Aš nežinau, kaip seksis įrodinėti šituos dalykus, bet kai mano močiutė dėl ko nors susipyksta su savo draugėmis arba su mano mama, tada meldžiasi ir prašo, kad Jonas Paulius II padėtų jai susitaikyti ir išspręsti problemas. Ir dažniausiai padeda. Tai gal jis tikrai šventasis?

sveiko. Manau, taip išgydyti gali tik labai ypatingas žmogus. Močiutė sakė, kad kai Jonas Paulius II buvo atvažiavęs į Lietuvą, tai buvo šventė visai lietuvių tautai. Kai jis važiavo Vilniaus gatvėmis, susirinko tiek žmonių, kad nebebuvo galima praeiti. Sakė, kad žmonės dovanojo popiežiui gėlių ir be perstojo jam plojo. O jis tik šypsojosi ir visus laimino. Tiesa, labai įdomus buvo ir jo automobilis. Aš mačiau nuotrauką. Daugiau niekur tokio automobilio nesu matęs ir pavažiuoti juo labai norėčiau.

Vytukas, 10 metų

Darius, 8 metai

– Kai dar buvau visai mažas, visiems sakydavau, kad kai užaugsiu, būsiu popiežiumi. Man jis labai gražus. Ypač ta didelė kepurė, kurią užsideda, kai išeina pabendrauti su tikinčiaisiais. Juk tokios didelės, baltos kepurės daugiau niekas neturi, tik popiežius. Man labai patiko ir jo lazda. Kai buvau mažas, maniau, kad kai popiežius ką nors nori padaryti, tą savo norą garsiai pasako visiems, paskui trinkteli lazda į grindis, ir visi daro taip, kaip jiems liepė daryti. Kai su broliu žaisdavome bažnyčią, brolis visuomet būdavo kunigas, o aš – popiežius. Popiežiaus kepurę pasidarydavau iš popieriaus, kartais net iš paprasto laikraščio arba polietileninio maišelio. Pasiimdavau senelio lazdą ir broliui sakydavau visokiausius nurodymus, savo norus, o jis turėdavo juos vykdyti. – O pameni popiežių Joną Paulių II? – Aš jo nemačiau, bet mama turi knygą apie tą popiežių. Joje daug nuotraukų, kuriose popiežius kalbasi su vaikais, stovi tokiame balkone arba yra su vienuolėmis. Manau, jis buvo geras žmogus. Su visais draugavo ir labai daug meldėsi, kad pasaulyje nebūtų karo ir visi taikiai gyventų. Girdėjau, jis yra išgydęs vieną labai sunkiai sirgusį berniuką. Jonas Paulius II atėjo jo aplankyti, pabučiavo jį, ir jis pa-

– Dariau, ką tu žinai apie popiežių? – Mačiau tik popiežiaus nuotrauką. Joje jis su tokia balta skraiste ir viršuje užlenkta lazda. Popiežius nešioja ir didelį auksinį žiedą. Jis visiems šypsosi ir meldžiasi už žmones, kad jiems viskas gerai sektųsi. Manau, popiežius – žmogus, kuris rūpinasi visais tikinčiais. Jis turbūt žino, kad žemėje gyvena labai daug vaikų. Manau, kad už vaikus irgi dažnai meldžiasi. Popiežių išrenka kunigai ir vyskupai. Kai miršta senasis popiežius, jie susirenka į jo laidotuves ir paskui išrenka naują popiežių. – O apie Joną Paulių II girdėjai? – Mačiau daug jo nuotraukų. Man jis atrodo labai geras. Toks įspūdis, kad jis niekuomet nebuvo piktas ir susiraukęs. Man jis truputį panašus į angelą – taip baltai apsirengęs, šypsosi, atrodo, kad nori padėti visiems žmonėms. Kai šitas popiežius mirė, mano mama labai liūdėjo. Ji visiems sakė, kad tokio gero popiežiaus turbūt jau daugiau niekada nebebus. Greitai Lietuvoje bus iškilmės, šventė, kai popiežių Joną Paulių II paskelbs šventuoju. Tada, kai man kas nors nesiseks, galėsiu jo paprašyti, kad padėtų. Juk šventieji gyvena danguje, pas Dievą, iš ten stebi visus žmones ir stengiasi jiems padėti. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Veidu į vaiką

Vaikai pataiso Dievo įvaizdį Laura ALEKNIENĖ Šiemet nuolat minime Dievo gailestingumą. Ir vis dėlto daliai žmonių patikėti šiuo gydančiu šaltiniu yra nelengva. Sunku patikėti, kad Viešpats yra ne tas, kuris baudžia už nusižengimus, nuolat reikalauja, kelia kartelę vis aukščiau, smerkia suklupimus, atsiriboja nuo mūsų, kai klystame, ar tiesiog neturi mums laiko. Tuo patikėti negalime ne todėl, kad gal kažkada mus klaidingai mokė tikybos mokytoja – tokį žinojimą dar būtų gana lengva pakeisti. Tačiau šis mūsų nepatikėjimas yra kur kas gilesnis. Regis, savo vaikams esu pats pirmasis Dievo atspindys. Kartu su vyru kuriame jiems Dievo įvaizdį. Man šis žinojimas yra didelė atsakomybė ir sykiu prasmė. Ir Dievas mato, kaip nelengva būti jo paveikslu savo namuose... „O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs“ (Kol 3, 21). Rytas. Įsikniaubusi į monitorių skaitau „labai svarbius“ laiškus ir „dar svarbesnes“ naujienas, gautas iš pažįstamų. Iš pradžių namuose ramu. Paskui dar nepusryčiavę vaikai pradeda kelti vis didesnį triukšmą, kol galų gale aš, išvesta iš kantrybės, pakylu ir rūsčiai surinku: „Prašau dabar viską čia sutvarkyti!“ Situacija vaikams kuriamo Dievo įvaizdžio atžvilgiu yra graudi: Dievas (mano asmenyje) atrodo užsiėmęs savo reikalais ir vaikų poreikių patenkinti neskuba, o kai galų gale teikiasi į juos pažvelgti... atgręžia rūstų ir reikalaujantį savo veidą. Gerai bent, jei tokia situacija reta ir ją nustelbia šimtai kitų – linksmesnių, gražesnių dienos akimirkų.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Vaikai apie popiežių Lukrecija, 12 metų

Artuma / 2011 m. gegužė

Jolantos Klietkutės nuotrauka

26

Štai vaikai įsijautę knisasi tėčio įrankių spintoje (tai tikras Eldoradas). Iš pradžių to nepastebiu, nes esu užsiėmusi „svarbiais“ reikalais, o atsisukusi pamatau visus įvairaus dydžio varžtelius jau vienoje didelėje krūvoje, per kurią žengdami griūva net ir neblogai vaikščiojantys. O tuomet jau ant liežuvio galo – maždaug toks sakinys, tariamas pakelta intonacija: „Viskas, gana čia pridirbot, dabar viską gražiai sutvarkot. Ir daugiau čia nebelendat,

supratot?“ Tvardausi. Sunkiai sekasi. Belieka viena išeitis – įsijausti ir suprasti, kaip toje spintoje jiems gera. Prieinu, pasižiūriu į švytinčius vaikų veidus, atsisėdu, pažaidžiu, patvarkau, paskatinu juos. Štai čia yra gėris – Dievas ne tik nebaudžia, ne tik atleidžia, jis kartu pažaidžia, padeda susitvarkyti. Būti gailestinga mama ir žmona man – tikras iššūkis. Ne tik tada, kai nusižengimai tikri ir atleisti nelengva, bet ir banaliose smulkmenose. Atleisti sūnui, kad dramblys jam buvo užlipęs ant ausies, kai prašiau jo nesušlapti baloje (o gal išvis nehumaniška berniuko prašyti tokio dalyko – reiklumas vis dėlto turėtų atitikti jėgas ir pašaukimą), atleisti sapneliui, kuris jau 25 minutes neleidžia dukrai užsimauti pėdkelnių, o mes gi skubam... Tiesa, skubėjimas, man regis, kartu su egoizmu, puikybe yra vienas didžiausių gailestingumo priešų. Taigi, ir Dievo (suvokimo). Gailestingiausia esu tada, kai skiriu laiko, atsisakau savo ambicijų ir įtempiu protą, o svarbiausia – atveriu širdį, kad suprasčiau, kaip kitas jaučiasi. Negana to, tuomet esu ne tik gailestingiausia, bet ir laimingiausia. Tuomet maudausi džiaugsme ir meilėje. Mano mylimieji irgi. Nemoku mylėti taip, kaip Jis. Nesu tobula. Pasitikiu Dievo gailestingumu ir rūpestingumu, kad dalį mano klaidų Viešpats pataisys, sušvelnins. Kažkada (ką ten kažkada – dar visai neseniai) dėl savo netobulumo išgyvenau, stengiausi bent jau atrodyti beveik tobula. Dabar man savo ribotumo pripažinimas yra išsilaisvinimas ir Dievo gailestingumo pažinimo versmė. „Atleiskite, vaikai, kad rėkiau ir bariausi be reikalo.“ – „Atleidžiu, mama.“ Vaikai gali pataisyti ir mūsų, suaugusiųjų, neteisingai susikurtą Dievo įvaizdį. Juk jie visada turi mums laiko, nereikalauja, kad būtume tobuli, yra be galo gailestingi – „tokių yra Dievo karalystė“ (Lk 18, 16).

27


Artuma / 2011 m. gegužė

Kai krikščionys pavojuje

Simonas Bendžius

Viltis nevilties kultūroje Kad geriau suvoktų, kas dedasi aplink ir kuo gyvena pasaulis, mokslininkai ir mąstytojai dabarties reiškiniams suteikia įvairiausių vardų. Tarp krikščionių populiarus terminas „mirties kultūra“. Vienas iš tokios kultūros ženk- lų yra faktas, jog dažnam Vakarų žmogui viskas nuobodu, išsemta ir tik pasakojimai ar vaizdai, susiję su pačiu didžiausiu siaubu – mirtimi, – jam kelia kiek didesnių emocijų, sudomina. Juose žmogus ar jo gyvybė neturi vertės – pramoga aukščiau už viską. Juk, tarkim, siaubo filmą žiūrime ne tam, kad apmąstytume žmonių kančią ar prisimintume mirusiuosius. Į kiną mus atveda noras gauti adrenalino, emocijų dozę. Suprantame ir tai, jog mirtys filmuose – suvaidintos, tad nėr čia ko per daug analizuoti. Tačiau stebint, kaip vaizduojamas pasitraukimas iš gyvenimo, norisi pridėti dar vieną pavadinimą – „nevilties kultūra“. Apie mirtį kalbėta, rašyta jau nuo seniausių laikų. Žemiško gyvenimo pabaigos tema vyrauja per visą žmonijos istoriją – tik mūsų laikai mirtį nudažė ryškiomis, pramogai skirtomis spalvomis. Bet yra dar vienas didesnis skirtumas: anksčiau mirtis nereiškė visiškos pabaigos. Žmonėse likdavo vilties, jog užmerkęs akis pateksi į Dangų – tiesiai arba, katalikišku supratimu, po galimų skaistyklos apvalymų. Toji viltis krikščionims dar ir šiandien yra postūmis gyventi, tobulėti ir garbingai iškęsti visus išbandymus. Tačiau kas lieka, nykstant religinei pasaulėžiūrai (ar ją pakeičiant kuo nors abstrakčiu) ir manant, jog tavo gyvenimas – tik trumpas blyksnis ir išnykimas

ne tik kaltinti (tai dažnai būna teisinga), bet ir perdėtai smerkti, niekinti. Tarkim, oro tarša ir neribojamas Žemės išteklių naudojimas – niekas nenuginčys, jog turime už tai prisiimti atsakomybę. Tačiau šia tema diskutuojant jaunimui dažniausiai atsiranda dvi stovyklos. Pirmoji žemina žmogų: „jis yra parazitas, kenkėjas iš prigimties“, „man gėda, kad esu toks padaras, jau geriau būčiau gimęs niekam nekenkiančiu paukšteliu“ ir pan. Teko girdėti? Priešinga stovykla, kurioje turėtų būti ir krikščionys, teigia: „žmogus savo prigimtimi – geras, jo paskirtis – kurti, gražinti, o jei kažką „prisidirbame“ – atitaisyti.“ Supratimas, kad Kūrėjas yra gailestingas, veda į priekį, neleidžia užsidaryti neviltyje ir bejėgiškume, kuris grasina mus apimti mąstant ne tik apie globalius, bet ir asmeninius išgyvenimus, individualias „katastrofas“.

Vaistai nuo nevilties

Neseniai dalyvavau paskaitoje apie Gailestingojo Jėzaus paveikslo istoriją. Salėje turbūt vienintelis atstovavau jaunimui, tad pranešėjo eseisto Prano Morkaus paklausiau, ar šis meno kūrinys galėtų būti kuo nors įdomus jaunajai kartai. Atsakymas pribloškė: „Taip, nes dabar gyvename katastrofų nuojautomis, tad Dievo Gailestingumo žinia, atrodo, yra vienintelis vilties ženklas.“ Ar tai – tiesa? Kaip jaunam žmogui atrasti Gailestingumo paguodą, kai aplink vyrauja baimės ir drebėjimai? amžiams? Tuomet galima be perstojo pramogauti, juoktis iš mirties, tačiau tai tebus užsimiršimas, imant iš šio gyvenimo viską, išbandant ir patiriant kuo daugiau, bet šuoliais sprunkant nuo rimtesnių minčių apie mirtį.

„Bėgikai“ prieš „kvailius“ Prisimenu garsų holivudinį Rolando Emmericho filmą „2012“. Sužinojęs, kad kils pasaulinė katastrofa ir vanduo užlies visą Žemės rutulį (tad gyvųjų planetoje nebeliks), pagrindinis veikėjas Džeksonas vis vien desperatiškai bando išnešti sveiką kailį, skristi kuo toliau nuo būsimos nelaimės židinio, kad tik atitolintų mirtį. Visas filmas – tai instinktyvus bėgimas, nors ir žinant iš anksto, kad galo neišvengs. O filmo autsaideriai – krikščionys katalikai – ramiai meldžiasi Šv. Petro aikštėje Vatikane. Prasideda žemės drebėjimas, ir, simboliška, tarp Siksto koplyčioje nutapytų Dievo ir Adomo skyla tinkas – suprask, Dievas apleido, jo niekada ir nebuvo, tad vargšai ir mulkiai tie besimeldžiantieji, geriau jau būtų bėgę. Žinoma, visi tikintieji filme žūva, o „protingieji“ stebuklingai išsigelbsti (katastrofa nepaliečia Afrikos žemyno...). Kokia filmo žinia? Ogi: „neapgaudinėk savęs, bėk, gelbėkis, rūpinkis tik pats savimi.“ Kadaise F. Nietzshe išdrįso pasakyti, jog „Dievas mirė“. Šiandien kasdien matome, kaip tuo patikėję ir savo noru likę vieni be Jo, žmonės gyvenime beviltiškai blaškosi. Nevilties kultūroje net ir tikinčiam žmogui kyla grėsmė pamiršti gailestingumą. Kuo daugiau prognozių apie stichines nelaimes sužinome, tuo labiau linkstame save

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. gegužė

Gailestingojo Jėzaus paveikslo istorija primena detektyvą ar nuotykių dramą. Šis stebuklingas meno kūrinys buvo ne kartą gadintas, slėptas, draustas rodyti, kėlė prieštaringų vertinimų tarp dvasininkų ir pasauliečių Bažnyčioje. Turbūt panašiai yra ir su Dievo Gailestingumo žinia – gyvenime teks išspręsti daugybę mįslių, pereiti begalę labirintų, kol atrasime paprastą tiesą: Dievas yra geras. Galbūt toji tiesa mus galėtų pasiekti per... Šventąjį Raštą ir gerą muziką? Štai muzikantas Artūras Chalikovas krikščioniškos muzikos gerbėjams visų pirma siejasi su Senojo Testamento (populiariai ir klaidingai suvokiamo kaip knyga apie „piktą Dievą“) psalmėmis. Muzikantas užsimojo moderniai ir profesionaliai įgroti visas 150 psalmių (art rock, gospelo ir akustiniu stiliais). 10 albumų jau įrašyta. Poetiškai religiniai žydų tautos kūriniai, atspindintys žmogaus ir tautos santykį su Dievu (garbinimą, skundą, atgailą, prašymą gelbėti ir t. t.) – psalmės yra ypatingos daugeliu atžvilgių. Vienas mums rūpimų – beveik kiekviena psalmė, net prasidėjusi skausmu ir savotišku Dievo kaltinimu, baigiasi jo šlovinimu ir dėkojimu. Pvz., šeštoje psalmėje girdime skausmingą išpažintį: „Esu aimanų nukamuotas, ašaromis kasnakt laistau savo lovą ir verksmu drėkinu savo guolį“; tačiau staiga verksmas nutrūksta, ateina džiaugsmas: „Viešpats išklauso mano maldavimą, Viešpats priima mano maldą“ (Ps 6, 7–8). Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kurie įkvepia nepasiduoti, pasitikėti Viešpačiu net didžiausiame skausme ir siaube, nes pasitikintis žmogus yra išgelbstimas. Be to, psalmėse gausu užuominų, kad Dievas yra geras ir gailestingas: „Jo įniršis tetrunka akimirką, o jo gerumas tęsiasi visą gyvenimą. Ašaros gali lūkuriuoti per naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra“ (Ps 30, 6). A. Chalikovas savo tikėjimo kelionėje atrado, jog už visų psalmių tekstų, anot jo, slypi „mylintis Tėtis“. Tokią žinią muzikantas ir bando perduoti jaunimui. Šv. Bazili-

29

jus Didysis „Psalmių komentaruose“ rašė, jog psalmių žodžiai – tarsi vaistai, gydantys žmogaus sielą. Vaistai, kaip žinome, ne visuomet būna skanūs, tad jų galima įlašinti į „medumi apteptą taurę“, t. y. psalmių tekstai gražiomis melodijomis duoda didžiulę dvasinę naudą – kartais dar didesnę, negu išgirdus skambų pamokslą. Taigi A. Chalikovo melodijos ir yra tas „medus“. Sykį šiam muzikantui laišką parašė vienas vaikinas, nuolat kamuojamas depresijos. Jaunuolis liudijo, kad psalmių tekstai ir muzika ne kartą jį nuramino ir sustiprino. A. Chalikovas pasakoja psalmėse matąs begalinį Dievo grožį, kurį sunku ir nusakyti. Šis grožis ir palaima giedant tikrai gydo, ypač sunkiausiomis akimirkomis. Kiekviena psalmė – ne banalus paveblenimas „aš myliu tave, tu myli mane“, bet atskiras pasakojimas, tikėjimo kelionė Dievo link. Tad tikrai verta išminties ir paguodos paieškoti Senojo Testamento eiliuotuose kūriniuose. Iš jų matome, kaip dar pavojingesniais laikais negu šiandien, veikdavo Dievo gailestingumas.

Už visų psalmių tekstų slypi mylintis Tėtis Jolantos Klietkutės nuotrauka

Jaunimo iššūkis

Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka

28

Dieviškas kvietimas Grožis gal ir negelbsti viso pasaulio, bet atskirus žmones neabejotinai geba pritraukti. Teko nugirsti pasakojimą apie jauną muzikantą metalistą, kuris kartą netikėtai vitrinoje pamatė Gailestingojo Jėzaus paveiksliuką. Šis taip patraukė akį, jog vaikinas užėjo vidun ir puolė apie jį klausinėti. Viskas baigėsi (gal, tiksliau, prasidėjo) tuo, kad metalistas tapo metalistu kataliku. Jėzus jį „pagavo“ ten, kur nesitikėta, – užteko vieno mažo paveiksliuko. Vienuolė Faustina Kowalska regėjo Jėzų savo akimis, tačiau pamačiusi nutapytą Gailestingojo Jėzaus paveikslą apsiverkė iš apmaudo, nes piešinys nė iš tolo neprilygo tam grožiui, kokiu spindi jos regėtas tikrasis Išgelbėtojas. Šis grožis kviečia mus ir šiandien, nes yra šalia ir laukia, kol jį pamatysime.


30

Artuma / 2011 m. gegužė

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis (II dalis)

Žaliakepuris vaiduoklis Giovannino Guareschi Slinko vėlus vakaras, o Don Kamilis dar nebuvo bluosto sudėjęs ir vartėsi lovoje ieškodamas patogesnės padėties užmigti. Girdėjo varpinės laikrodį mušant valandas. Buvo jau prasidėjęs sekmadienis, ir ne paprastas, bet rinkimų sekmadienis. Bažnytkaimio raudonieji turėjo daug šalininkų. Norint neduoti jiems įsigalėti, Don Kamiliui teko gerokai galvą pakvaršinti. Kai išmušė antrą nakties, Don Kamilis pašoko iš lovos. Apsirengęs išėjo į gūdžiai tamsų šventorių. Pro mažąsias varpinės dureles įėjęs į bažnyčią, atsiklaupė prieš didžiojo altoriaus Nukryžiuotąjį ir ėmė melstis. Bažnyčioje prie didžiojo altoriaus spingsėjo mažas žiburėlis ir prieblandoje tyla atrodė dar šiurpesnė. Laikrodis išmušė pusę trečios ir tyloje jo dūžis atrodė kaip sprogstanti bomba. Dūžio garsui nutilus, Don Kamilis prie mažųjų varpinės durelių išgirdo krabždesį. Nebuvo abejonės, kad kažkas mėgino jas atrakinti. Tada Don Kamilis pakilo, pirštų galais nukiūtino ir atsisėdo artimiausioje klausykloje. Išgirdo užrakto brakštelėjimą. Taipgi išgirdo atidarant ir vėl uždarant dureles. Pajuto, kad kažkas įėjo į bažnyčią. Don Kamilis nė nekrūptelėjo: sulaikęs kvėpavimą, vienu pirštu truputį praskleidė klausyklos uždangėlę. Prie didžiojo altoriaus stovėjo kažkoks vyras kaip stulpas ir žiūrėjo aukštyn. Praslinkus kelioms minutėms, vyras giliai atsiduso. Jis kažką šnibždėjo, bet negalima buvo nugirsti. Vyras ilgai šnibždėjo, paskui atsisėdo ir rankomis parėmė galvą. Don Kamilis nė per plauką nesujudėjo ir laukė susigūžęs klausykloje. Galiausiai jį apėmė slogus miegas. Staiga pabudęs, pašoko. Bažnyčioje buvo visai šviesu, o jis tebebuvo klausyk- loje ir turėjo stipriai susiimti, kad išjudintų savo milžinišką kūną. Pažvelgė į laikrodį. – Jau beveik šešios! – sušuko. – Kaip nuostabu! Viešpatie, sapnavau, kad šiąnakt pusę trijų kažkas buvo įėjęs į bažnyčią melstis. Sapnavau, kad įėjo pro varpinės dureles, kurias viela atsirakino. Niekuomet nesapnavau tokių keistų sapnų! Kristus nusišypsojo. – Iš tikrųjų, keistas sapnas, ypač jei išeidamas paliko

bažnyčioje kepurę. Don Kamilis atsisuko ir pamatė ant suolo gulinčią slapto bažnyčios lankytojo žalią kepurę toje pačioje vietoje, kur jis sėdėjo. Don Kamilis paėmė kepurę ir atidžiai vartydamas žiūrinėjo. – O kur aš ją dabar dėsiu? Kristus vėl nusišypsojo. – Padėk ją ten pat, kur radai, Don Kamili, – tarė Kristus. – Nesvarbu, ar tai įvyks po mėnesio, ar po metų, ar dar vėliau. Kada nors jis sugrįš ir įeis į bažnyčią ne naktį, ne pro varpinės dureles ir ne su viela. Tuomet jis ateis prašyti manęs, bet ne pergalės rinkimuose. – Teesie Tavo valia, – murmtelėjo Don Kamilis, padėdamas žalią Peponio kepurę ant suolo.

* * *

Valsčiaus paskutinį priešrinkiminį mitingą Peponis turėjo šeštadienio popietę. Rytą aikštėje prabilo kažin koks priešingos partijos žymus atstovas. Jis atvyko iš miesto ir žinojo, ką sakė. – Išlaisvinsime ir šitą bažnytkaimį iš raudonųjų įsibrovėlių rankų! – šaukė kalbėtojas. – Išlaisvinsime iš svetimtaučių pataikūnų, iš Kristaus priešų! Visi triukšmingai plojo. Vakarop toje pačioje vietoje kalbėjo Peponis. Aikštė buvo sklidina žmonių kaip akis, nes visi laukė, kokių nesąmonių prišnekės Peponis ir kaip toli jis nueis. Tačiau Peponis nešaukė: kalbėjo trumpai ir ramiai. – Piliečiai, – prabilo, – sveikinu jus! Mano partija gali man pavesti pasakyti, ką ji nori, bet aš jums kalbėsiu, ką aš noriu. Aš čia atėjau tik jūsų pasveikinti. Pernai aš ir mano draugai atlikome daug dalykų. Man tik neaišku, kurie iš jų buvo geri, kurie ne. Vienu žodžiu, jei suklydome, nepriskirkite mūsų blogai valiai, bet mūsų tamsumui ir nepatyrimui. Gal aš ir buvau bjauriausias pasaulyje viršaitis, tačiau galiu jus užtikrinti, kad visuomet norėjau daryti valsčiui tik gera. Peponis nusišluostė per veidą sruvenantį prakaitą. – Piliečiai! Mes neturime vilties laimėti ir pateikėme tik vieną sąrašą, nes norime patirti, ar jūs išvarysite mus

Artuma / 2011 m. gegužė spirdami į užpakalį, ar gražiu būdu. Trumpai sakant, patirsime, ar pelnėme jūsų pasitikėjimą, ar ne. Esame kaip mokiniai, atlikę savo rašto darbą ir įteikę mokytojai: pamatysime, ar gausime nulį ar kuolą, ar patenkinamą pažymį. Kiekvienas laisvai reikškite savo nuomonę ir, kai jau nebebūsiu viršaitis, neatsisakykite manęs pasveikinti, nors gal kam nors ir be blogos valios buvau įkyrus. Klysti yra žmogiška. Peponis, pasigraibęs po kišenes, kažką išsitraukė. – Piliečiai, – tęsė, – kai prieš penkerius metus tapau viršaičiu, turėjau kišenėje cigarą ir penkis šimtus lirų. Šiandien, po penkerių metų viršaičiavimo, toje pačioje kišenėje teturiu vos du šimtus aštuoniasdešimt lirų ir pusę cigaro. Tiek aš teturiu jums pasigirti. Don Kamilis, kuris visą laiką klausėsi stovėdamas prie uždarų klebonijos langinių, nepaprastai stebėjosi. – Aš, – toliau kalbėjo Peponis, – aš, kad mane šimts perkūnų trenktų, negaliu būti net švęstu vandeniu pašlakstytas ir turėsiu keliauti į kapus kaip gyvulys: štai ką aš pelniau. Nieko daugiau neturiu jums pasakyti. Dabar aš norėčiau sušukti: „Tegyvuoja Italija!“, bet negaliu to padaryti, nes mane apkaltintų sakydami, kad piktnaudžiauju tėvynės vardu partijos politikai... Peponis iškilmingu mostu nusiėmė skrybėlę. – Labanakt, ponai! – baigė. Žmonės stebėjosi ir akimis sekė Peponį, nulipantį nuo tribūnos ir tolstantį su visais savo sėbrais. Niekas nieko nesakė. Kai aikštė pamažu ištuštėjo, Don Kamilis atsipeikėjo. Tokio įvykio jis niekuomet nesitikėjo. Peponis pasidavė.

* * *

Po tamsios nakties išaušo lauktasis sekmadienis. Don Kamilis nuėjo balsuoti apie dešimtą valandą. Peponis ir jo sėbrai balsavo paskirai, ir viskas vyko tvarkingai. Balsavo dar ir pirmadienį iki antros valandos po pietų. Vakare bažnytkaimio gatvės pagyvėjo. Antradienį apie pietus į kleboniją įpuolė Luotelis: jo akys buvo išsprogusios. – Klebone, – uždusęs šaukė, – jie laimėjo! Don Kamilis pašoko, sugniaužė kumščius, bet greitai vėl atsisėdo. Jis nerimo ir norėjo gedulingai skambinti varpais, norėjo šaukti, kumščiais stalą daužyti, tačiau nieko nedarė. „Išlaisvinsime šį bažnytkaimį iš raudonųjų įsibrovėlių rankų! Išlaisvinsime iš svetimtaučių pataikūnų, iš Kristaus priešų...“ – atėjo jam į galvą iš miesto atvažiavusio žymaus atstovo išdidžiai pasakyti žodžiai, kuriais tikėjosi nustebinti žmones. – Paikšas! – šūktelėjo. – Su visais savo doktoratais ir išsimokslinimu nepasiekė to, ko pasiekė žmogus, kuris nė su stiklinės dugnu nemoka parašyti raidės „O“.

Atokvėpio valandai * * *

Ir tą naktį Don Kamilis negalėjo užmigti. Apsirengęs nuėjo į bažnyčią. – Viešpatie, – klūpodamas prie didžiojo altoriaus tarė, – jei nepadėsi, mano širdis neatlaikys. Truputį pasimeldęs, kaip ir praėjusį kartą nuėjo į klausyklą, tikėdamasis užmigti. Iš tikrųjų užmigo, bet staiga pašokęs atsibudo. Kažkas, kaip ir aną naktį, gelžgaliu krapštė varpinės durų užraktą. Don Kamilis, tarsi stabo ištiktas, laukė. Ir štai žmogus įėjo į bažnyčią ir artinosi prie didžiojo altoriaus. Vilk��jo juodą apsiaustą. Ištraukęs kažin ką iš po apsiausto, atidarė grotelių vartelius ir priėjo prie pat altoriaus, kur kairėje pusėje stovinčion žvakidėn įstatė iš po apsiausto ištrauktą storą žvakę. Paskui į bato padą pabraukė degtuką ir ją užžiebė. Don Kamilis daugiau nebeiškentė ir išlindo iš klausyklos. Vyras sugniaužė kumščius ir staiga atsisuko, bet greitai vėl atlyžo. – Ar galiu sužinoti, ką ponas viršaitis trečią valandą nakties veikia Dievo namuose, į kuriuos vogtinai įsibrovė? Peponis nesijaudino, tik pirštu parodė į altoriaus Nukryžiuotąjį: – Mūsų reikalai, kunige! Taip buvome susitarę. – Ką susitarę? – Kad, jei aš laimėsiu, atnešiu jam žvakę. Don Kamilis neteko kantrybės. – Pasitrauk, šėtone! – riktelėjo. – Kaip tu, prakeiktasis, drįsti eiti niekinti Dievo namus? – Kas gi juos niekina? – Tu juos niekini tikėdamas, kad Kristus padėjo laimėti jūsiškei šventvagių partijai! Jei kas eina į bažnyčią ir prašo Dievo pagalbos geram žmogui nužudyti ir paskui jį nužudo, tampa dvigubas nusikaltėlis: visų pirma tą žmogų nužudydamas, o paskui galvodamas, kad Dievas jam padėjo, atseit, padėjo sulaužyti jo šventą įsakymą! Peponis ištiesė rankas tardamas: – Aš nieko nenužudžiau. Aš tik prašiau Dievą taip sutvarkyti, kad mane vėl viršaičiu išrinktų. Don Kamilis grasindamas pakėlė pirštą ir prabilo: – Nuodėmė dirbti Kristaus priešų naudai! Tu juk esi Dievo priešų eilėse ir kaip drįsti tikėti, kad Dievas padėjo laimėti savo priešui! Peponis susigūžė. – Veltui tamsta viską veli į politiką, – atsakė. – Bedieviai į bažnyčią neina, o čia tamsta matai vieną, kuris atėjo uždegti žvakės Dievui, padėjusiam jam tapti viršaičiu. Don Kamilis sugniaužė kumščius ir artinosi prie žvakės. – Jei tamsta ją užgesinsi, kailiu atsakysi, – riktelėjo Peponis stverdamas žvakidę. – Neleisiu muštis prie altoriaus, – tarė Don Kamilis. – Tegu dega ta bedieviška žvakė. Ji reiškia liepsnojantį Dievo

31


32

Atokvėpio valandai užgavimą, ir už tą šventvagystę Dievas tave nubaus! Peponis susigūžė ir buvo beslampinąs prie varpinės durų, bet atsigręžęs dar pridūrė: – Kunige, veltui man seki pasakas. Mano žvakė gali ten degti: mano sąžinė visiškai tvarkinga. Dievas tai žino, nes jei to nebūtų žinojęs, nebūtų leidęs man laimėti. – Lauk iš čia! – riktelėjo Don Kamilis, ir Peponis išėjo. Don Kamilis truputį pavaikštinėjo po bažnyčią, paskui sustojo prie altoriaus ir, pakėlęs į Nukryžiuotąjį akis, išskleidė rankas. – Viešpatie, – tarė, – Tu jį matei ir girdėjai: jis burnojo Tavo akivaizdoje. Kristus ir dabar ėmė šypsotis. – Don Kamili, – maloniai prabilo. – Don Kamili, svarbu tikėti į Dievą, turėti tikėjimą. Svarbu tikėti į Aukščiausiąją Būtybę, kuri viską sukūrė bei viską valdo ir kuri pagaliau nubaus bloguosius ir atlygins geriesiems. Nebūk per daug griežtas Peponiui: blogiau balsuoti prieš raudonuosius ir netikėti į Dievą, negu balsuoti už juos ir tikėti. Didžiausias Dievo įžeidimas – netikėti. Žinok, kad tikėjimas žmogų apšviečia, ir ateis diena, kada kiekvienas sielą tamsinąs šešėlis išnyks iš širdies to, kuris šiandien turi sujauktą protą. Don Kamili, gerai įsidėmėk, kad tas, kuris neturi tikėjimo, yra aklas ir nieko nemato. Nemato ir tas, kurio akys užrištos. Tačiau jis gali matyti: tereikia tik jas atrišti ir jisai pamatys šviesą. Negirdi ir negali girdėti kurčias žmogus: negirdi taipgi tas, kuris yra užsikimšęs ausis. Bet šis pastarasis, jas atkimšęs, gali išgirsti Dievo balsą. Don Kamilis plestelėjo rankomis. – Viešpatie, – nenusileido, – jis Tave įžeidė ateidamas padėkoti už Tavo priešų pergalę. – Don Kamili, jis atėjo padėkoti Dievui, o ne savo partijos vadui. Jis meldė pergalės ne savo partijos vado, bet Dievo. Jis neneigia Dievo: priešingai, jis pripažįsta Dievo galybę. Vieną dieną jis supras tai, ko šiandien nesupranta, nes nepažįsta tiesos. Ne visiems yra lengvas kelias, vedantis į tiesą. Don Kamilis iš padilbų pažvelgė į Peponio žvakę, degančią prie altoriaus.

Artuma / 2011 m. gegužė – Užpūsk ją, Don Kamili, jei tau įkyru. Tačiau neužpūsi tos liepsnos, kurią aną rytą uždegė prie mano altoriaus. Don Kamilis šių žodžių jau nesuprato. – Tos liepsnos prie Tavo altoriaus? Kur? – Don Kamili, Peponis nebalsavo už savo partiją: jis kryželiu paženklino tavo partijos sąrašą ir už ją balsavo. Tai išgirdęs Don Kamilis krūptelėjo. – Viešpatie, – atsiduso, – jis visus apstatė! Vilkas apsimetė esąs avies kailyje! – Gal avelė įlindo į vilko kailį? – pridūrė Kristus. Don Kamilis nebeįstengė atgauti blaivios nuotaikos. – Viešpatie, to tai aš nežinau: man tik aišku, kad jis vėl laimėjo! – Don Kamili, pasakyčiau, kad aš laimėjau. Aną naktį bažnyčioje palikta Peponio žalioji kepurė dar tebegulėjo ant suolo. Don Kamilis pažvelgė į ją. – Neskubėk, Don Kamili, – linksmai tarė Kristus. – Pasitikėk Dievu. Bet Don Kamilis vis dar negalėjo nusiraminti. – Viešpatie, – skausmingai suaimanavo, – jis yra bailys, nes mane ir visus apstatė. – Manęs neapstatė, Don Kamili. – Viešpatie, – sudejavo Don Kamilis, – kai jis aną dieną kalbėjo aikštėje, sugraudino ir mano širdį. Aš jį mačiau nuliūdusį ir visų apleistą. Don Kamilis ranka persibraukė prakaitu išmuštą kaktą. – Viešpatie, – prisipažino, – aš... aš balsavau už jį... aš papildžiau šventvagystę!.. Net pats nesuprantu, kaip tai galėjo atsitikti!.. – O aš suprantu, Don Kamili, – šypsodamasis atsakė Kristus – Tavo meilė artimui aptemdė protą. Tegu tau atleidžia Dievas, Don Kamili.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Artuma / 2011 m. gegužė

Atokvėpio valandai

Gyvenimu paliudytas Žodis Dovilė ZELČIŪTĖ Kaip gerai, kad balandžio mėnuo atgręžė žvilgsnį Jono Pauliaus II darbų ir gyvenimo pusėn. Galima pasikartoti užmirštą sena, atrasti tai, kas parašyta seniai, bet aktualu tebėra ar tampa būtent dabar. Stabtelėti prie leidinių, kurių prasmingumas metams bėgant ne mažėja, bet auga. „Žengiant per vilties slenkstį“ (Katalikų pasaulis, 1995) – knyga, parašyta penkioliktųjų Jono Pauliaus II pontifikato metinių proga. Popiežius negalėjo dalyvauti televizijos laidoje ir į žurnalisto iš anksto pateiktus klausimus atsakė raštu. Vittorio Messori, suredagavęs tekstą, sudarė ir išleido knygą. Anot knygos sudarytojo, kunigui Karoliui visų pirma svarbu buvo pasakyti: „Supraski, nesvarbu, kas būtum, jog esi mylimas! Žinok, jog Evangelija yra kvietimas džiaugtis! Nepamiršk, kad turi Tėvą ir kiekvienas gyvenimas, nors ir koks nereikšmingas atrodytų žmonėms, turi amžiną ir begalinę vertę Dievo akyse.“ Provokaciniai klausimai suformulavo ir popiežiaus vertinimą: „Jūsų klausimai persmelkti, viena vertus, gyvo tikėjimo, antra vertus, – tam tikro nerimo.“ Ir – išvada, išeities iš nerimo kelias (tiek žurnalistui, tiek visiems tikintiesiems ar tikėjimo ieškantiesiems). „Neturime bijoti tiesos apie save pačius“, – teigia Jonas Paulius II. Karolis Voityla knygoje ragina žmones nebijoti būti kiekvieno asmens orumo liudininku – nuo pradėjimo iki mirties. Paradoksali popiežiaus išvada apie maldą: „Maldą visada pradedame su mintimi, jog tai mūsų iniciatyva. Tuo tarpu tai visada yra Dievo iniciatyva mumyse.“ Sukrečiantis teiginys. Nuostabus 33-iasis atsakymas į klausimą apie moteris ir Marijos kultą. „Mūsų civilizacijoje, – teigia Jonas Paulius II, – moteris tapo pirmiausia pasinaudojimo objektu. Tačiau šiais laikais „tarp viso to atgimsta autentiškoji moters teologija.“ Suraminantys, viltingi žodžiai. „Dovana ir paslaptis“ (Katalikų pasaulis, 1997) – leidinys, parengtas Jono Pauliaus II kunigystės penkiasde-

šimtmečiui paminėti. Knygelės įžangoje rašoma: „Šį rašinį skiriu kunigams ir Dievo tautai kaip meilės paliudijimą.“ Popiežius akcentuoja, kad ne mes pasirenkame savo teisę byloti apie Dievą, bet Dievas mus pasirenka, kad jį liudytume. Jaunystėje pasirinkęs polonistikos studijas, gan greitai K. Voityla pasuko į kalbos mokslą, kur atrado „žodžio misteriją“ ir kalbos karalystę. Tai padėjo pagrindą būsimoms filosofijos ir teologijos studijoms. Svarbiausias postūmis išgirsti Dievo kvietimą jaunajam Karoliui buvo šeima. Vos devynerių likęs be motinos, regėjęs savo tėvo našlio gyvenimą, virtusį nuolatine malda, sakė: „Tėvo pavyzdys man buvo pirmoji seminarija.“ Jonas Paulius II kreipiasi į visus kunigus, ragindamas tapti gyvu Dievo žodžiu: „Dabarties žmogus iš kunigo laukia ne tiek skelbiamo, kiek gyvenimu paliudyto Žodžio.“ Kokia deginančiai aktuali ši ištarmė ir mūsų dienomis... „Atmintis ir tapatybė“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2005) – patirtis ir mąstymai apie blogio formas ir „blogio ideologijas“. Pasak Jono Pauliaus II, Dievas leidžia blogį iki tam tikros ribos: „Kartais kai kuriose žmogaus egzistencijos akimirkose ir blogis pasirodo esąs naudingas, nes sukuria galimybę gėriui.“ Popiežius Jonas Paulius II pats pergyveno daugelį dramatiškų, netgi tragiškų Lenkijos, savo tėvynės, istorinių įvykių ir dėl jų išgyveno, vėliau kaip vyskupas, o galop – kaip popiežius, tapo pagrindiniu Europos ir viso pasaulio įvykių veikėju. Du lenkų filosofai – Jozefas Tischneris ir Krzysztofas Michalskis pasiūlė Šventajam Tėvui kritiškai paanalizuoti nacizmo ir komunizmo diktatūras. Tuometiniai tarpusavio pokalbiai virto apmąstymais. „Žmogaus istorija, – sako Jonas Paulius II, – yra gėrio ir blogio sambūrio scena.“ Tačiau prigimtis, anot Jono Pauliaus II, vis dėlto linksta prie gėrio. Ar priimame mums siūlomą Dievo pagalbą, kai norime eiti nauju keliu ir atsitiesti? Ar darome „neatleistiną nuodėmę ir atstumiame ištiestą ranką“?

33


34

Artuma / 2011 m. gegužė

Gero kino kampelis

Švelnus gailestingumas

Artuma / 2011 m. gegužė

Refleksijos

Ramūnas AUŠROTAS Kai trejų metų mano sūnus pribėga ir stipriai apsikabina, jaučiu didžiulę palaimą. Lyg malonę. Ir pagalvoju, kad neabejotinai ką nors panašaus turėjo jausti Mergelė Marija, kai Kūdikėlis Jėzus pirmą kartą prie jos prisiglaudė. Nežinau, ar šią intymią patirtį širdimi išgyveno ikonų tapytojai tada, kai rašė Gailestingosios Dievo Motinos (gr. Eleusa) ikoną. Tačiau matydamas, kaip

Didžioji Tolgos Dievo Motina (Eleusa). Ikonos fragmentas, XIII a. pab., Rusija

aistringai joje Kūdikėlis Jėzus įsikniaubia į Mergelės Marijos veidą, atpažįstu tą pačią intenciją. Mano sūnui šis noras kyla spontaniškai. Ateis laikas, kai jis sau to nebeleis – Jėzaus apkabinimas ikonoje išreiškia nuolatinį ir nesibaigiantį troškimą (iš)lieti savo meilę. Gailestingosios Dievo Motinos ikona inversiška ir paradoksali. Juk paprastai motina yra toji, kuri aistringai trokšta priglausti vaiką. Ikonoje, atvirkščiai, meilės šaltinis yra ne motina, bet Sūnus – motina tik nukreipia į jį (tai žymi jos ranka). Šio tipo ikonoje mane stebina viena: nors Jėzus aistringai trokšta parodyti Motinai (o per ją ir visai žmonijai) savo meilę (tai išreiškia Kūdikėlio Jėzaus veido įrėžimas į Marijos veidą, dėl to šios veido kontūras yra įlenktas), matome, kad tai daro neapsakomai švelniai. Šis meilės apstumo ir jos raiškos santūrumo kontrastas yra Dievo meilės žmogaus atžvilgiu kenozė (gr. kenosis – atsisakymas,

ištuštinimas): iš meilės mums Dievas yra priverstas susiturėti, kad mes pajėgtume jo meilę išgyventi. Dievo meilė tokia didelė (taip gieda mūsų vaikai maldos grupelėje!), kad suvokus jos mastą plyštų mums širdys. Todėl žmogaus atžvilgiu ji priversta reikštis taip, kaip ją veikiant matome Bruce‘o Beresfordo juostoje „Švelnus gailestingumas“ (Tender Mercies, 1983). Filmas prasideda nuo pažinties su alkoholinės priklausomybės graužiamu žmogumi. Kažkada jis buvo garsus dainininkas, bet dabar iš buvusios jo šlovės telikęs šešėlis. Jis vienišas: prasidėjus nuopuoliui, žmona jį paliko, kartu pasiimdama ir dukrą. Žmogiškai žvelgiant, jis – apgailėtina būtybė. Tačiau režisieriaus pasirinktas kinematografinio pasakojimo būdas leidžia manyti ką kita. Pirmiausia filmo veikėją pamatome subjektyviu – degalinės, prie kurios jis nuomojasi kambarius, savininkės – žvilgsniu. Iš toli. Paskui kameros žvilgsnis tampa objektyvus, mes persikeliame į vyriškio kambarį, kur patiriame jo menkystę tiesiogiai, stambiu planu. Šis perėjimas žymi sutaptį tarp objektyvaus ir subjektyvaus žvilgsnio, kuris juostoje ne kartą pasikartoja. Tokia režisūrine manipuliacija siekiama pasakyti, jog moteris vyrui filme yra ne tik žmogiško gailesčio, bet ir dieviško gailestingumo įrankis. Tai pastanga pavaizduoti Dievo žvilgsnį, o kartu ir jo meilės raišką. Todėl siužeto posūkiai punktyriški, viskas vyksta taip paprastai ir neakcentuotai, kad gali dingtelėti mintis, jog filme matome vykstant savaime suprantamus dalykus. Bet taip nėra. Neatsitiktinai pabaigoje nuskamba monologas, kurį filmo kūrėjai pavadino „Aš netikiu laime“. Šį filme užčiuoptą, o Gailestingosios Motinos ikonoje išreikštą Dievo meilės raiškos subtilumą ortodoksai įvardijo žodžiu „umilenije“ (rus. yмиление). Jis

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA išreiškia švelnų jausmą, kurį pažadina tai, kas paliečia širdį. Kas šiame filme pažadina moters (Dievo) gailestingumą? Apgailėtina žmogaus būklė, jo bejėgiškumas? Užuojautą keliantis (rus. сострадание, angl. compassion) priklausomumas nuo jo meilės? Prisilietimas prie jo kenčiančios būties? O gal, kaip paliudytų mamos, pats faktas, kad jis paprasčiausiai yra ir todėl negali būti nemylimas? Šį savotišką Dievo priklausomumą nuo žmogaus puikiai pažino šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Filmas prasideda nuo vyro, o baigiasi moterimi. Jo pabaigoje matome, kaip moteris stebi vyriškį, žaidžiantį su jos sūnumi. Ir tik pačiame paskutiniame kadre pagavęs moters žvilgsnį supranti, kad vyro atėjimas į jos gyvenimą irgi buvo gailestingumo jai aktas. Ir ne ką

Kadrai iš filmo „Švelnus gailestingumas“

mažesnis. Neatsitiktinai angliškas filmo pavadinimas – daugiskaitos formos. Tada prisimeni Benedikto XVI žodžius iš enciklikos Caritas in veritate: „Kaip Dievo meilės adresatai, žmonės yra gailestingosios meilės subjektai, pašaukti patys būti malonės įrankiais, skleisti Dievo meilę ir megzti gailestingosios meilės tinklus.“

Tada Lietuva pirmą kartą savo istorijoje laukė Šventojo Tėvo apsilankymo. Subruzdimo būta didelio. Bet kažkokio gero, šviesaus, džiaugsmingo. Turėjau dirbti savanore, tad Santakoje reikėjo būti labai anksti. Kad būtų arčiau, apsinakvojau pas draugę, gyvenančią Kęstučio gatvėje. Iki aušros dar, oho! kaip toli buvo, kai išėjau vykdyti savo pareigos. Labai nustebau, kad tamsoje mieste – pilna žmonių. Visi tylėdami traukė Santakos link. Niekas nesikalbėjo, nesistumdė. Tylios žmonių upės plaukė tamsiomis pagrindinėmis gatvėmis. Atėjus paaiškėjo, kad savanorių net per daug, ir kažkas mane pasodino pirmose eilėse. Prasidėjo brėkšma. Aikštė jau buvo pilna, bet žmonės vis plaukė. Tylėdami. Toji tyla darė nepaprastą įspūdį. Mačiau, kaip meldėsi kiekvienas pats sau, nežioplinėdamas, nesidairydamas. Patekėjo saulė, sučireno paukšteliai, o toji tyli daugiatūkstantinės minios malda tvyrojo ore, ir tai buvo tokia taikos, ramybės, gėrio atmosfera, kokios niekada daugiau nepatyriau. Paskui per mikrofoną kažkoks kunigas pradėjo skaityti maldas ir... viską sugadino. Neleido žmonėms asmeninėje maldoje pabūti su Dievu. Maldoje, kuri plaukia iš pačios širdies, o ne primesta ir diriguojama. Atvažiavo Šventasis Tėvas. Minia jį pasitiko tokia pat pagarbia ir dievobaiminga tyla. Tai buvo savotiška adoracija. Originali, santūri kaip lietuvio būdas. Plojimų, ovacijų nelygu Holivudo žvaigždei nesigirdėjo. Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias. Mano buvusi kaimynė Raselė, tada jau sesuo Celina, giedojo psalmę, kaip niekada iki tol ir po to. Esu tuštokas žmogus, tad apsidžiaugiau, kad chorai skambėjo kur kas geriau nei Vilniuje. Šv. Mišių auka ir toji ypatinga nuotaika išliko ilgam. Ne man vienai. Ir dar kitos dienos prie televizoriaus! Nors tai jau, žinoma, ne tas pats. Tas žmogus spinduliavo tokia meilės energija, kad jos nepajusti buvo neįmanoma. Tuo metu dirbau žurnalo „Caritas“ vyriausiąja redaktore. Buvo sunku. Labai sunku. Daug kunigų nesuprato katalikiškos spaudos reikšmės ir svarbos. Nebuvo pinigų popieriui, spaustuvei, atlyginimams (kaip vyr. redaktorė gaudavau 300 Lt). Redakcija neturėjo jokio savarankiškumo. Užsienio lietuviai aukojo pinigus žurnalui, bet jais buvo remiama parapijos namų statyba, neišsipagiriojantys benamiai ir t. t. Apie tai sužinojau vėliau, o tada težinojau, kad nieko nėra ir niekas neduos. Vieno vyskupo klerkas į mano prašymą paremti net parašė atsakymą apie

prioritetus: tai bažnyčių stogai, apleistos klebonijos, signalizacijos ir pan. O mes dirbome „rankiniu būdu“, t. y. be kompiuterių, skenerių, spausdintuvų, kopijavimo aparato. Kaip senovėje. Žurnalą maketavome rankomis, nes leidybinio centro neturėjome. Ką gi, Dievui patinka, kai skamba varpai, kviesdami žmones į maldą. Tai kaip gali nepatikti katalikiška spauda? Jis veikia savaip, netikėtu, jam vienam težinomu būdu. Lyg netyčia viena ponia iš Lenkijos, kita iš Prancūzijos ėmė mane įkalbinėti nuvažiuoti į Romą. Tik nežinia ko. Prie jų prisidėjo a. a. ambasadorius Kazys Lozoraitis. Abi ponios davė man po 100 USD, dar 400 pasiskolinau. LAL tuo metu dar neskraidė, bilietai brangūs. Bet nuvažiavau. Nemokanti angliškai, nė itališkai, turinti pinigų tik lėktuvo bilietui ir bandelėms, neturinti pažįstamų ar draugų. Žodžiu, niekieno moterėlė iš Lietuvos. Nesileisiu į smulk- menas, bet mane priėmusi a. a. ponia Daniela Lozoraitis davė savo pažįstamos, pusiau lenkės, pusiau italės ponios Wandos telefoną. Tai buvo labai išmintinga, dalykiška ir žavi architektė, a. a. Stasio Lozoraičio bičiulė. Bent jau susikalbėti galėjau ir sutikau palankiai man nusiteikusį žmogų. Susitikome, papietavome. Davė man telefono numerį ir liepė tam tikru laiku juo paskambinti. Vatikano komutatoriumi atsiliepusiai seselei man visiškai nesuprantamu būdu beveik itališkai prisistačiau. Išgirdau, kad su manim tuoj kalbės monsinjoras Stanisławas Dziwiszas, popiežiaus asmeninis sekretorius. Ir pasigirdo nuoširdūs sveikinimo žodžiai lenkiškai. Don Stanislao, kaip jį vadino italai, taip meistriškai mane iškvotė, kad turbūt, jei būtų paklausęs, būčiau atsakiusi, koks oras buvo tą Didįjį ketvirtadienį, kai išvydau pasaulį (nes tokią dieną gimiau). Gal po valandos paskambino ir pasakė, kad rytojaus rytą prieš 7 val. būčiau prie Bronzinių Vatikano vartų. Kvailokai, nors ir logiškai, paklausiau, ar reikia su savim turėti pasą, gal dar kokį dokumentą. Monsinjoras linksmai nusijuokė ir pasakė, kad man jokių dokumentų nereikia. Naktį nemiegojau: juk važiuoju pas Šventąjį Tėvą. Bet neturiu jokios dovanos! Pasiėmiau kelis savo vargano žurnalėlio „Caritas“ numerius ir nuvažiavau. Pinigų taksi neturėjau – davė ponia Daniela. Atsidūrusi prie Bronzinių vartų nustėrau: keli vyskupai iš Meksikos, Ruandos prezidentas su sunkiai sergančia, nacionaliniu drabužiu pasipuošusia, žmona, japonas teologas su kimono vilkinčia žmona ir aš... tviskanti

35


36

Artuma / 2011 m. gegužė

Gyvenimas kaip senas vynas rafinuota elegancija (apsirengiau juodu Ives Saint Laurent kostiumėliu, kurį man nupirko draugė prancūzė), bet be sulūžusio skatiko kišenėje... Mons. Stanisławas ir apsauga man parodė ypatingą dėmesį, nors taip ir nesupratau kodėl. Paskui privačioje Šventojo Tėvo koplyčioje buvo šv. Mišios, per kurias, neaišku kodėl, išliejau upes ašarų, po jų – netrumpas pokalbis su Jonu Pauliumi II. Daug klausinėjo apie katalikišką spaudą, kas remia, kaip sekasi, kaip verčiamės, kokie žmonės dirba. Padovanojo tris rožinius, ir išėjau visai apdujusi. Visą dieną klaidžiojau po įžymiąsias Romos vietas. Žvėriškai norėjau gerti, bet pinigų vandeniui neturėjau. Vakare parėjau. Ir vėl mons. Stanisławo skambutis! Pasakė, kad žurnalai popiežiui jau išversti ir jam didelį įspūdį padarė mano reportažas iš gimdyklos Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose. Pakartojo Jono Pauliaus II jau pasakytą man norą, kad žurnalas būtų skiriamas šeimai. Smulkiai išklausinėjo, ko stinga, kodėl neturime kompiuterinės įrangos, paprašė viską, ko reikia, surašyti ir paduoti ambasadoriui Kaziui Lozoraičiui. Nusigandau. Sakau: „Taigi Lietuvoje man galvą nuraus, pagalvoję, kad nuvažiavau pas Šventąjį Tėvą... kompiuterių prašyti!“

Monsinjoras nusikvatojo ir pasakė, kad nieko nebijočiau. Paklausė, ką darysiu rytojaus dieną, nes Šventasis Tėvas nori mane pamatyti. Atsakiau, kad rytą išskrendu. Pinigų naujam bilietui nusipirkti neturėjau (iki skrydžio buvo likę mažiau nei para), nebuvo iš ko pasiskolinti, nes buvau viena kaip pirštas. Ambasadoriaus K. Lozoraičio tada dar tiek nepažinojau, kad išdrįsčiau paprašyti paskolinti, o kitos mano pažintys buvo seselė doktorantė ir studijuojantis Romoje kunigas – abu vienuolyno duona gyvi. Taigi, išskridau. Po šilto 1996 m. vasario Romoje, Vilniuje radau sniego pusnis ir pūgą. Bet įvyko! Taip atsirado „Artuma“, kurią jūs dabar skaitote ir kurioje aš jau 17 metų sėkmingai dirbu. 12 metų buvau vyriausiąja redaktore ir stengiausi vykdyti Jono Pauliaus II valią taip, kaip ją supratau, kaip ji buvo man išsakyta. Leidybinis centras, kurį gavome netrukus po šių įvykių, senai susidėvėjo, dabar kompiuterinė įranga nauja, ji nebekainuoja tokių pinigų, kaip tada. Žmonės irgi nauji. Pasikeitė ir žurnalas, išaugo skaitytojų skaičius. O aš vis rašau „Gyvenimas kaip senas vynas“, Kryžiaus kelius, „Akiračius“ ir t. t. Tokie tad mano prisiminimai apie Šventąjį Tėvą Joną Paulių II. Nedaug jų. Gal būtų daugiau, jei ne mano sveikatos bėdos. Bet vis vien pajutau to ypatingo Dievo žmogaus skleidžiamą gėrio ir meilės energiją. Energiją, kuri stipresnė už branduolinę, nes ne žudo, o pripildo gyvybės ir tikėjimo syvų net patį abejingiausią. Pajutau gyvybės kultūros skleidėjo spinduliavimą ir didžiulę meilę. Tai štai kaip nutiko. Nuėjau savanoriauti, o sėdėjau visai prie altoriaus. Nuvažiavo bobikė į Romą ir nuėjo pas popiežių...

Šypsenos be raukšlių ∗ ∗ ∗

Popiežius per Velykas, kaip įprasta, išeina sakyt savo kalbą. Ir šįkart pradėjo, tik staiga susmuko. Žmonės labai sunerimo, kas čia darosi... Kardinolai pakvietė daktarą. Šis, apžiūrėjęs popiežių, kreipėsi į minią: – Popiežiui blogai, jam širdies priepuolis. Reikia donoro širdį persodinti. Ar kuris nors iš jūsų galėtų savo širdį paaukoti? – Aaaaššš, – suošia ir pakyla rankų miškas. – Aš paaukosiu popiežiui širdį! Kardinolai galvoja, ką daryti, – taigi paimsi vieno, kitą įžeisi... Pagaliau vienas išeina ir sako: – Gerai. Dabar paleisim plunksną. Ant kieno galvos ji nusileis, tas ir bus donoras. – Geraaai, ooo.... Valio popiežiui! Paleidus plunksną stojo tyla, girdėjosi tik pūtimas...

∗ ∗ ∗

Kvailumas irgi Dievo dovana, bet nereikia ja piktnaudžiauti.

∗ ∗ ∗

Kuo skiriasi liturgistas nuo teroristo? Su teroristu galima derėtis.

∗ ∗ ∗

Adomas buvo pirmasis vyras, nepatenkintas moters jam duotu maistu.

∗ ∗ ∗

Pati baisiausia bedievio gyvenimo akimirka, kai jis yra kupinas dėkingumo, bet nežino, kam dėkoti.


Mūsų draugai Kviečiame į Konferenciją

Vaisingumo pažinimas – asmens teisė žinoti Birželio 2 d., Kaune Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prof. Z. Januškevičiaus salėje, Eivenių g. 4

• Vaisingumo pažinimo moksliniai pagrindai • Vaisingumas ir asmens teisės • Naujosios prokreacinės technologijos ir pagalba sutuoktiniams nevaisingumo atveju • Vaisingumo pažinimo mokymas aukštosiose mokyklose Šioje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje pranešimus skaitys lektoriai iš Lietuvos, taip pat svečiai iš Lenkijos, Airijos, Ispanijos: Dr. Kistina Lopez-del Burgo skaitys pranešimą apie vaisingumo pažinimą, dėstymą universitetuose. Ši mokslininkė ekspertė iš Navaros universiteto tyrinėja šeimos planavimą, žmogaus vaisingumo pažinimą ir seksualumą. Dr. Mačei Bartaševič (Maciej Barczentewicz) skaitys pranešimą apie naprotechnologijų taikymą Lenkijoje. Tai gydytojas ginekologas ilgą laiką taikęs dirbtinius pagalbinius medicininius metodus šeimoms, norinčioms susilaukti vaikų, dabar dirba naprotechnologijų srityje – padeda šeimoms išnaudoti savo kūno savybes, susilaukti vaikų bei atstatyti vaisingumo sutrikimus. Dr. Filas Boilas (Phil Boyle) skaitys pranešimą apie naprotechnologijų taikymą sprendžiant nevaisingumo problemas. 2008 m. buvo atspausdintas šio šeimos gydytojo iš Airijos, Galway klinikos, mokslinis straipsnis, kuriame pristatomi stulbinantys rezultatai: daugiau kaip 140 porų susilaukė vaikų naudodami naprotechnologijas, nors jau buvo praradę viltį po nesėkmingų dirbtinio apvaisinimo procedūrų. Konferencijos programa ir registracija: www.fertilitas.lt

Sveikatos radijo eteryje naujas laidų ciklas – „Kiaušidžių vėžys: genetika ir prevencija.“ Laidų vedėjas ir konsultantas gydytojas-onkogenetikas Ramūnas Janavičius. Sveikatos radijo laidų klausykitės internete www.sveikatosradijas.lt

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Gero kino kampelis“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas.

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 5 (260) / 2011

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius

Chmieliauskas Ibianska Redaktorė stilistė Dalė Gudžinskienė Techninė redaktorė Julija Lukėnaitė Korektorė Rūta Lazauskaitė Dailininkė Silvija KnezekytĖ Vyr. buhalteris Arūnas Urniežius Redaktorė Vanda

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 31156 Tiražas 10 700 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja


Kviečiame kartu su palaimintuoju Jonu Pauliumi II aplankyti svarbiausias Lietuvos šventoves

Jono Pauliaus II piligrimų kelias. Lietuva Vilniaus arkikatedra bazilika ir Šv. Kazimiero koplyčia Aušros Vartų koplyčia ir Šv. Teresės bažnyčia Dievo Gailestingumo šventovė Vilniaus Kalvarijos Trakų bažnyčia Pivašiūnų bažnyčia Marijampolės bazilika ir koplyčia Lūginėje Kauno arkikatedra bazilika Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas Šiluvos šventovė Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas Šiaulių katedra Kryžių kalnas Žemaičių Kalvarijos šventovė Krekenavos Šventovė

p

iligrimų kelias, sujungiantis 16 nuo amžių lietuviui šventų ir brangių vietų, buvo pavadintas šio Didžio Popiežiaus, „didžiojo keliauninko“ vardu dėkingumo ir pagarbumo ženklan. Jis pasauliui padėjo išgirsti „tylos Bažnyčią“, tikimės, kad Jo užtariami lietuviai ir daugelis kitų kraštų piligrimų atras Lietuvos žemėje gyvus krikščioniško tikėjimo lobius...

Į maldingą kelionę išsiruošusiam piligrimui labai pagelbės VADOVAS, kurį išleido Lietuvos Vyskupų Konferencija ir Katalikų interneto tarnyba. Gausiai iliustruotame leidinyje apžvelgiama krikščioniškosios piligrimystės esmė, istorija, tradicijos ir nūdiena. Primenamas Jono Pauliaus II apaštališkasis apsilankymas Lietuvoje 1993 m. Išsamiai pristatomos pagrindinės Lietuvos šventovės, išryškinant ne tik kultūrinę, bet ir dvasinę jų reikšmę, sąsajas su Jonu Pauliumi II. Taip pat pateikiama visa svarbiausia praktinė informacija: maldos ir giesmės, vietovių planai ir žemėlapiai, žodynėlis. „Jono Pauliaus II piligrimų kelio vadovo“ lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis ieškokite katalikų knygynuose.

Plačiau apie Jono Pauliaus II piligrimų kelią skaitykite internete

Bažnyčios dokumentai

Dievo Gailestingumo metams

Popiežiaus Jono Pauliaus II Enciklika

Popiežius Jonas

DIVES IN MISERICORDIA

DIVES IN MISE

apie Dievo gailestingumą

Paulius II

Enciklika

RICORDIA umą

apie Dievo gailesting

www.piligrimukelias.lt

Su didžiuliu pastoraciniu rūpesčiu ir evangelizacine aistra, būdinga Jonui Pauliui II – Dievo gailestingumo apaštalui, enciklikoje aptariami esminiai Biblijos ir Bažnyčios mokymo apie dieviškąjį gailestingumą akcentai bei jo svarba šių laikų evangelizacijai ir sielovadai, Bažnyčiai ir pasauliui. Ieškokite katalikų knygynuose ir parapijose! Išleido Katalikų interneto tarnyba

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83). Indeksas 5010. Vieno numerio prenumeratos kaina – 4 Lt. www.artuma.lt ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai


Artuma201105