• •Ditė• Šalia manęs stovėjo visi: mama, Martynas, netgi tėtis. Visi brangiausi žmonės buvo čia. Martynas žiūrėjo į mane ir, kaip visada, šypsojosi savo dieviška šypsena. Mama su tėčio stovėjo greta Martyno apsikabinę. Galop jie susitaikė. Aš taip pat norėjau apkabinti savo mylimąjį, todėl ištiesiau rankas. Bet vos joms prilietus Martyną, visi aplink mane išgaravo. Viskas, kas dabar mane supo, buvo tik tamsa. Vėl atslinko naktis. - Ką tu su ja padarei? – paklausė vyriškas balsas. - Ji ketino pabėgti, - atsakė moteris. Vos išgirdusi, apie ką kalbama, mano galva ėmė suktis. Pabandžiau save suimti, tačiau negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Pabandžiau bent pramerkti akis, bet vos tik šviesai pasiekus akis, vaizdas ėmė mirguliuoti. Kuriam laikui ir vėl užsimerkiau. Klausausi, kas kalbama. Tačiau balsai buvo labai tylūs ir daugiau išgirsti nebegalėjau. Staiga ir šnabždėjimasis baigėsi. Dar sekundę įsiklausiau, bet aplink nebuvo nė jokio garselio. Vėl pramerkiau akis. Šįkart nebežiūrėjau tiesiai į šviesą, todėl atsimerkti buvo šiek tiek lengviau. Vaizdas vis vien raibuliavo, bet ne taip stipriai kaip prieš tai. Labai pasistengusi galėjau ką nors įžiūrėti. Pažvelgiau į savo kairiąją ranką. Ji buvo pririšta prie lovos atlošo. Pabandžiau pajudinti ranką, bet veltui stengiausi. Ji net nepajudėjo. Buvau pririšta pakankamai tvirtai. Arba tiesiog buvau pernelyg silpna. Apsižvalgiau. Dabar buvau kitame kambaryje. Jis buvo kur kas mažesnis, negu tas, kuriame buvau prieš tai. Viduryje sienos buvo langas, tačiau toks pat mažas. Durų nebuvo ir čia. Vienintelis užsiėmimas čia, buvo spoksojimas į lubas. Idealiai nulygintas, be menkiausio nukrypimo. Žiūrėjau į lubas ir laukiau akimirkos, kai galop mane nužudys. Juk ši akimirka vis vien kada nors ateis. Įdomu, kiek laiko aš jau čia? Ar praėjo bent kelios valandos? O gal aš čia jau kelios dienos? Juk negaliu žinoti, kiek laiko prabuvau be sąmonės. Ar namie kas nors manęs pasigedo? Ar jie bent nutuokia kas man nutiko? Skruostu nuriedėjo ašara.
118