me sinagogą pamaldų metu, pilną besimeldžiančiųjų. Jame kruopščiai išpiešti puošnūs sakyklos skliautai, sietynai, žibintai, altorius. Piešinys įspūdingai perteikia šventyklos vidaus didingumą ir rimtį. Pasak V. Drėmos, sinagogos išorės architektūra gana tiksliai pavaizduota ir 1899 m. J. Kamarausko akvarelėje. Sinagoga parodyta iš pietvakarių kampo nuo Žydų gatvės pusės. Pastatui savitumo teikė platūs laiptuoti barokiniai tarpulangių piliastrai ir jau klasicizmo laikais frontone įrengtos atviros dvieilės medinės galerijos. Priekiniame paveikslo plane menininkas pavaizdavo žydų minią, po pamaldų pasipylusią į gatvę. Knygoje spausdintas ir I. Levino apie 1925 m. nutapytas Šulhoifo fragmentas su vaizdu į sinagogos vartus, šalia kurių susitelkė kelios bičiulių grupės ir smulkūs prekiautojai, o už vartų kitoje gatvės pusėje, tarp aukštų namų, matyti siauras atviras kiemas, paverstas turgeliu (žr. p. 142)111. J. Bulhakas 1948 m. užfiksavo karo metu sugriautos ir 1947 m. galutinai susprogdintos senosios sinagogos liekanas. Pasak V. Drėmos, griuvėsių lauže sunku atsekti pastato struktūrą ar architektūrines detales. Griuvėsiai parodyti iš pietvakarių pusės. Matomos dviejų aukštų arkos su kolonomis leidžia manyti, kad tai maldos namų šiaurinė dalis, kur buvo įrengta patalpa moterims melstis, paprastai tokia būdavo antrajame aukšte. 1947–1950 m. sinagogos griuvėsius keliose akvarelėse nutapė ir Rafaelis Chvolesas. Tačiau šiuose darbuose taip pat jau neįmanoma atsekti pastato struktūros elementų112. I. Cohenas, savo akimis dar spėjęs pamatyti pačią Sinagogą ir jos prieigas prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią, Vilniaus žydų istorijoje rašė: Šulhoifas – judriausia vieta gete. Į jį buvo einama ir verslo reikalais, ir naujausių žinių ar gandų prisirinkti. Ramiam pasivaikščiojimui, pokalbiui ar kad susikaupę leistųsi į apmąstymus, į jį ateidavo rabinai, mokslo žmonės, pasakotojai ir poetai, filosofai ir bendruomenės politikai; čia pat ir pirkliai, grįžę iš kelionių po Rusiją ar Prūsiją, nekantravo išpasakoti
the sides – the women's gallery. Such synagogues were in Pinsk (1640) and Slonim (1642). According to Vladas Drėma, part of the Synagogue’s interior can be seen in Pranciškus Smuglevičius drawing (1786), showing the Synagogue during the time of worship, full of praying people. The artist carefully depicted the pulpit vaults, chandeliers, lamps and the altar. The drawing impressively reflects the majesty and solemnity of the interior of the temple. According to V. Drėma, the architecture of the Synagogue is quite accurately depicted in Juozas Kamarauskas' watercolor of 1899, in which the Southwest corner of the Synagogue is seen from Žydų Street. Wide baroque pilasters framing its windows in folds, and classicist two-storied gables made as pillared galleries of wood in the later times, gave even more distinctiveness to its design. In the foreground of the painting the Jewish devotees are shown flooding the street after worship. V. Drėma also mentions that I. Levinas painted a fragment of the Schulhoyf with a view to the gates of the Synagogue, where several groups of friends and small dealers gathered at the front. Outside the gate on the other side of the street, a narrow open yard - turned into a flea market - is visible between the tall houses.111 J. Bułhak, who photographed the streets of Vilnius in 1948, captured the remains of the Great Synagogue damaged during the war, and finally blown up in 1947. According to V. Drėma, it is difficult to trace the structure of the building or architectural details based on its ruins. The ruins are shown from the South. The view of the two-storeyarches with columns suggests that this is the northern part of the prayer house, where there was a room for women to pray, usually on the second floor. In 1947–1950 the ruins of the synagogue appeared in several watercolors by Rafael Chvoles (photo). However, in these works, it is also not possible to trace the elements of the structure of the building.112 77