__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

Karali enes

Bonos vi rtuve

J o l i ta B e r n o t i e n e R a s a L e o n av i c i u t e


Karali enes

Bonos vi rtuve


Karali enes

Bonos vi rtuve

J o l i ta B e r n o t i e n e R a s a L e o n av i c i u t e

Vilnius, 2019


Antras pataisytas leidimas Idėjos ir tekstų autorė Jolita Bernotienė Tekstų autorė Rasa Leonavičiūtė Istorinius receptus adaptavo Egidijus Simutis Temos redaktorės: Sigita Pūkienė, Inga Migūnaitė-Kmitienė Specialioji redaktorė Jolanta Karpavičienė Tekstus iš italų kalbos vertė: Toma Gudelytė, Erika Urbelevič Kalbos redaktorė Monika Grigūnienė Knygos dizainerė Silva Jankauskaitė Viršelio dailininkės Silva Jankauskaitė ir Dalia Šimavičiūtė Receptų iliustracijų ir viršelio iliustracijos dailininkė Elžbieta Upė Rozanovaitė Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB) Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose ar archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Jolita Bernotienė © 2018 Rasa Leonavičiūtė © 2018 Leidykla „Aukso žuvys“ © 2018, 2019 ISBN 978-609-8120-46-2


TUR IN YS Pratarmė  . 7 Kai gimė Bona  .  11 RECEPTAI  .  25 Minestronė  . 26 Figos su pupelėmis  . 28 Platinos salotos  . 30 Anyžiniai sausainiai „Salai“  . 32 Vaikystė ir išsilavinimas  .  35 RECEPTAI  .  45 Milanietiškas rizotas  . 46 Ryžių tarta  . 48 Panetonas  . 50 Menkės pyragas  . 52 Medaus metai  .  55 Povo darinėjimas  . 70 RECEPTAI  .  73 Pyragėliai su marcipanais  . 74 Senovinė lazanija  . 76 Sriuba „Zanzarelli“  . 78 Sausainiai „Kalėdų rožės“  . 80 Sodai ir daržai  .  83 RECEPTAI  .  93 Salotos „Mizerija“  . 94 Tarta su vyšniomis  . 96 Kriaušių tarta  . 98 Smidrai su sūriu  . 100

103  .  Dvaro pramogos 114  .  Puotos meniu 117  .  RECEPTAI 118  .  Karvelis su kaparėliais 120  .  Įdarytas veršienos krūtinkaulis 122  .  Saldžiosios garstyčios 124  .  Vyne troškintas liežuvis 127  .  Politikė ir administratorė 139  .  RECEPTAI 140  .  Jautienos sultinys 142  .  Mėsa drebučiuose 144  .  Virta lydeka 146  .  Įdaryti gruzdinti kiaušiniai 149  .  Grožis ir moteriškumas 161  .  RECEPTAI 162  .  Katerinos Sforcos patarimai 165  .  Žmona ir mama 184  .  Odė makaronams 187  .  RECEPTAI 188  .  Cinamoninė tarta 190  .  Vienuolių virtiniai 192  .  Šalavijų trapučiai 194  .  Sicilietiški rožių skonio lakštiniai 197  .  Kelionė namo 205  .  Baigiamasis žodis 213  . Paaiškinimai 216  .  Rinktinė bibliografija 220  .  Iliustracijų šaltiniai


Milanietiškas rizotas Ankstyviausias dokumentuotas faktas apie ryžių auginimą Europoje siekia žiauriojo Milano kunigaikščio Galeaco Marijos Sforcos laikus, t. y., XV amžių. Vėliau, Liudviko Sforcos valdymo metais, jie buvo tikrai auginami netoli Milano. Istorikų teigimu, da Vinčis buvo vienas iš inžinierių, įrengusių ryžių laukų, išdėstytų pelkėse abipus upės Po, drenavimo sistemą. Italija laikoma viena didžiausių ryžių augintojų Europoje, tad neatsitiktinai tarp tipiškų milanietiškų patiekalų atrandame rizotą. Pasak legendos, pirmasis rizotas buvo išvirtas XVI a. pradžioje, didžiosios Milano katedros statybų metu. Tuomet įdėtas šafrano žiupsnis turėjo nudažyti ryžius gelsvai – taip, kaip buvo tonuoti katedros langai. Tada tai buvo padaryta juokais, o dabar šafranas – būtinas patiekalo ingredientas. Reikė s: 200 g ryžių, skirtų rizotui („Arborio“, „Carnaroli“ ar kt.) 600 ml vištienos ar daržovių sultinio  druskos, pipirų 2–3 šaukštų alyvuogių aliejaus 100 ml baltojo sauso vyno žiupsnelio šafrano 30 g tarkuoto parmezano 30 g sviesto Pirmiausia pasigaminkite sultinį, supilkite jį į puodą, užvirkite, įmeskite žiupsnelį šafrano ir palikite šiltai pastovėti. Ant vidutinės ugnies įkaitinkite keptuvę ar puodą, įpilkite aliejaus. Sudėkite susmulkintą svogūną ir pakepinkite 3–5 minutes, kol suminkštės. Suberkite ryžius ir maišydami pakepinkite dar 1–2 minutes. Pilkite vyną ir maišykite, kol vynas susigers. Įkandin supilkite du samčius karšto sultinio ir atsargiai maišykite, kol sultinys susigers. Kartokite procesą tol, kol ryžiai išvirs – turėtų užtrukti apie 18– 20 minučių. Artėjant prie virimo pabaigos, pradėkite ragauti – ryžiai turėtų būti išvirę, bet kiek kietoki. Jei pritrūksite sultinio – įpilkite karšto vandens. Likus porai minučių iki virimo pabaigos, nukelkite keptuvę ar puodą nuo ugnies, sumeskite sviesto gabaliukus, berkite tarkuotą parmezaną ir gerai išmaišykite. Pagardinkite druska bei pipirais ir patiekite.

VA IK YS T Ė IR IŠSILAVINIMAS

47


Ryžių tarta Yra žinoma, kad turtingi romėnai naudojo ryžių miltus veido ir kaklo kaukių, kremo gamybai – manyta, kad tokios priemonės itin balina ir švelnina odą. Renesanso epochoje maurų atgabenti ryžiai Italijoje tapo vienais iš svarbiausių nemėsiškų produktų. 1465 m. išleistoje virtuvės šefo Martino de Rosio knygoje jau randame daug receptų su ryžiais. Siūlome paragauti netikėto patiekalo – nesaldaus pyrago – ryžių tartos. Pagrindui reikės: 200 g miltų 100 g sviesto 50 ml vandens 1 šaukštelio (2 g) druskos 1 šaukštelio (2 g) cukraus

Įdarui reikės: 150 g migdolų 120 g ryžių šlakelio rožių vandens 2 g sausų mielių 10 g ryžių krakmolo 20 g cukraus 20 g pinijų

Pirmiausia pagaminkite tartos pagrindą. Išmaišykite miltus su druska ir cukrumi. Šaltą sviestą supjaustykite kubeliais. Virtuviniu kombainu sumaišykite miltus ir sviestą – gausite trupinių masę – tada supilkite vandenį. Išminkykite, suvyniokite tešlos kamuoliuką į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą 30 minučių. Prieš tai nuo tešlos atgnybkite saujos dydžio gabaliuką ir atidėkite atskirai, jo prireiks vėliau. Iš atvėsusios tešlos iškočiokite apvalų, maždaug 30 cm skersmens, lakštą (iškočiotą paplotį įdėjus į 23 cm kepimo formą, iš kraštų turi likti apie 4 cm tešlos). Formą žemais banguotais krašteliais ištepkite sviestu ar aliejumi, klokite į ją tešlos lakštą, tolygiai padengdami dugną ir kraštus, subadykite šakute ar dantų krapštuku. Paruoštą pagrindą šaukite į orkaitę, įkaitintą iki 190 °C, kepkite apie 15 minučių. Kepdama tešla formoje gali išsipūsti ir pavirsti kalnagūbriu, todėl ją reikėtų „nuraminti“ kokiu rankšluosčiu – tai daryti gali tekti kelis kartus. Įdarui migdolus nulupkite ir sumalkite. Užkaiskite virti ryžius. Į maltus migdolus įpilkite šlakelį rožių vandens, kuris tartai suteikia ypatingą skonį, ir kliūstelėkite ryžių nuoviro iš verdančio puodo, kai jie jau bus bebaigiantys virti. Išmaišykite. Virtus ryžius permalkite su migdolų mase, įmaišykite krakmolo, įberkite cukraus, pagrūstų, bet ne sumaltų, pinijų, viską dar kartą išmaišykite. Sukrėskite paruoštą įdarą ant pusiau iškepto tešlos lakšto, uždenkite „dangteliu“ – iškočiotu plonu lakšteliu tos pačios tešlos – ir kepkite dar 15 minučių. Stenkitės neperkepti. Ištraukę iš orkaitės, apšlakstykite tartą rožių vandeniu, apibarstykite cukrumi ir patiekite.

VA IK YS T Ė IR IŠSILAVINIMAS

49


Panetonas Panetonas – tradicinis milanietiškas saldus mielinis pyragas, dažniausiai valgomas per Kalėdas ar dovanojamas gražiai įpakuotas dėžutėje. Plačiai paplitusi legenda pasakoja įvykį, nutikusį Liudviko Sforcos dvaro virtuvėje. Kalėdų rytą virtuvės šefas ruošė įvairiausius patiekalus ir gėrimus iškilmingiems pietums, tačiau netyčia desertui skirtas pyragas buvo pamirštas krosnyje ir sudegė. Virtuvėje dirbantis berniukas, vardu Tonis, pasiūlė šefui savo paties paruoštą tešlą, atidėtą šventiniam kepimui. Ji buvo pagaminta iš miltų, sviesto, kiaušinių, razinų, cukruje virtų vaisių, tarkuotos citrinos žievelės. Virėjas neturėjo kitos išeities, kaip tik sutikti su virtuvės padėjėjo, mažojo Tonio, pasiūlymu. Iškeptas pyragas buvo patiektas į stalą ir iškart sukėlė visų svečių susižavėjimą. Paklaustas, koks šio gardaus deserto pavadinimas, šefas atsakė: „Pan de Toni“ – „Tonio duona.“ 3 pyragams reikės: 50 g šilto (45 °C) vandens 170 g sviesto 2 pakelių (14 g) sausų mielių įvairių cukatų: ananaso, papajos ar kitų 500 g miltų džiovintų vaisių kubelių 125 ml šilto pieno 300 g razinų 125 g cukraus 2 šaukštų tirpinto sviesto 4 kiaušinių 1 kiaušinio trynio ir 2 kiaušinių trynių 1 šaukšto grietinės 1 šaukštelio (1–2 g) vanilės ekstrakto aptepimui Pirmiausia pasiruoškite raugą. Į pašildytą dubenį įpilkite šilto (apie 45 °C) vandens ir suberkite vieną pakelį (7 g) sausų mielių, lengvai paskleisdami ant viso paviršiaus. Palikite, kol mielės ištirps, išmaišykite, tada įmaišykite 60 g miltų, uždenkite plėvele ir palikite 30 min. pastovėti. Likusias mieles suberkite į šiltą pieną ir palaukite, kol ištirps. Įmaišykite cukrų, kiaušinių trynius ir vanilės ekstraktą. Gerai išmaišykite pieno ir mielių mišinį. Sukrėskite raugą ir gerai išsukite, kad viskas susijungtų. Raugą uždenkite plėvele ir pastatykite šiltoje vietoje kilti 2–3 valandoms, kol tešla pakils. Vaisius pamirkykite vandenyje su šlakeliu romo. Likusius miltus (440 g) ir sviestą pertrinkite iki trupinių konsistencijos. Sudėkite raugą ir minkykite, kol tešla pasidarys elastinga. Suberkite išmirkytus vaisius. Tešlą dėkite į aliejumi išteptą dubenį, uždenkite plėvele ir palikite kilti šiltoje vietoje, kol padvigubės – maždaug 2–3 val. Pyrago formas ištepkite tirpintu sviestu. Tešlą lengvai pakočiokite ant miltuoto paviršiaus ir padalykite į tris dalis. Sudėkite į formas, uždenkite ir palikite šiltoje vietoje pakilti, kol padvigubės (apie 2 val.). Pyrago viršuje aštriu peiliu ar žirklėmis įpjaukite kryžiaus ornamentą. Sumaišykite trynį su grietine ir lengvai aptepkite pyragus. Pašaukite pyragus į iki 180 °C įkaitintą orkaitę. Po 10 minučių temperatūrą sumažinkite iki 170 °C ir kepkite dar 30 minučių. Jei paviršius labai purus, uždenkite jį folija. Norėdami patikrinti, ar iškepė, įsmeikite medinį pagaliuką. Jei jis sausas – pyragus galite ištraukti!


Menkės pyragas Baris – uostų, universitetų ir šv. Mikalojaus miestas, kuriame Bona praleido daugiau nei dešimtį savo gyvenimo metų. Apulijos regionas su Bario miestu yra prie pat jūros, kur valgoma daug žuvies ir jūros gėrybių, tad galima spėti, kad Bona pasigesdavusi tokio maisto ir Krokuvoje, ir Vilniuje, kur vėliau gyveno. Siūlome pabandyti pasigaminti šio regiono patiekalą – menkės pyragą. Pagrindui reikė s: Įdarui reikė s: 500 g miltų 500 g džiovintos menkės (džiovinta menkė 150 ml baltojo vyno mirkoma vandenyje 2–3 dienas, 3 šaukštų alyvuogių aliejaus keičiant vandenį) žiupsnio druskos 2–3 šaukštų razinų, mirkytų šiltame vandenyje 500 g smulkintų žiedinių kopūstų 500 g cikorijos lapų 2 šaukštų aliejaus 200 g svogūnų, pjaustytų pusžiedžiais 100 g susmulkintų žaliųjų alyvuogių   saujelės šviežių petražolių druskos, pipirų Tartos pagrindui miltus persijokite į didelį dubenį, viduryje padarykite savotišką kraterį, į kurį supilkite vyną, aliejų, įberkite druskos. Jeigu tešla kiek per sausa, kliūstelėkite dar šiek tiek vyno. Išminkyta tešla turi būti elastinga. Suvyniokite ją į plėvelę ir dėkite į šaldytuvą valandai. Įdarui išmirkytą menkę nukoškite, išrankiokite ašakas, jeigu yra likusių (paprastai džiovinta žuvis parduodama jau be kaulų), susmulkinkite. Žuvį užpilkite nauju vandeniu ir pavirkite apie 30 minučių. Kopūstų ir cikorijos lapus apvirkite pasūdytame vandenyje kelias minutes (galima atskirai, nes cikorijoms reikia mažiau laiko, pakanka 1 minutės). Nukoškite ir perliekite šaltu vandeniu. Keptuvėje įkaitinkite aliejų, jame pakepinkite svogūnus, kol švelniai pagels, sudėkite smulkintas petražoles ir alyvuoges, dar kiek pakepinkite, nukaiskite. Pasūdykite, pagardinkite pipirais. Dubenyje sumaišykite virtą žuvį, nuplikytas daržoves, prieskonius. Tešlą padalykite į tris dalis, dvi dalis naudokite pagrindui, vieną – pyrago „kepurėlei“. Kepimo indą ištepkite aliejumi, klokite iškočiotą tešlos lakštą, paformuokite, sukrėskite įdarą, ant viršaus iš tešlos suformuokite „kepurę“, kurią reikia pabadyti šakute ar keliose vietose įpjauti peiliu. Kepkite iki 190 °C įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių.

VA IK YS T Ė IR IŠSILAVINIMAS

53


I

zabelė Aragonietė ir Džanas Galeacas Sforca turėjo keturis vaikus, tris dukteris ir sūnų, tačiau likimas lėmė, kad brandos sulaukė tik Bona. Todėl visas jėgas motina skyrė tam, kad dukra įgytų jos statuso merginai deramą išsilavinimą ir, be abejonės, sėkmingai ištekėtų. Boną norėta išleisti ne už bet kokio vyro – juk merginos gyslomis tekėjo karališkas kraujas, o ji pati buvo kunigaikštytė, be to, Izabelės niekada neapleido viltis, kad dukra kada nors pareikš pretenzijas į Milaną ir jis vėl sugrįš teisėtiems paveldėtojams. Taigi Izabelė Aragonietė ilgai ieškojo dukrai tinkamo vyro. Paieškos užtruko iki pat dvidešimt ketvirtojo Bonos gimtadienio, kuris to metu supratimu jau buvo laikomas senmergės amžiumi.

Tuo metu tolimame, į šiaurės rytus nuo Italijos nutolusiame krašte Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis tapo našliu. Beje, šiuo prievardžiu Žygimantas Jogailaitis pradėtas vadinti gerokai vėliau, kuomet 1529 m. jo sūnus Žygimantas Augustas Vilniuje iš pradžių buvo tituluotas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o 1530 m. Krokuvoje įvesdintas ir į Lenkijos karalystės sostą. Svarbu paminėti, kad pats Žygimantas Senasis Lietuvos ir Lenkijos valdovu tapo vėlai – sulaukęs 39 metų. Jis sostą perėmė po brolio Aleksandro Jogailaičio mirties 1506 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau  – LDK) Seimas Žygimantą paskelbė didžiuoju kunigaikščiu, o 1507 m. pradžioje Krokuvoje jis buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Iki tapdamas abiejų šalių valdovu jis susilaukė trijų nesantuokinių vaikų – Jono, Reginos ir Kotrynos – su meiluže Kotryna Telničanka. Tapęs valdovu ir siekdamas susilaukti teisėto įpėdinio, Žygimantas privalėjo išsirinkti žmoną, bet savo meilužės vesti negalėjo, nes valdovo santuoka buvo visos visuomenės valstybės interesas ir glaudžiai susijusi su tarptautine

Vilnus 2i0n1

Bona Sforca. Piešinys iš Justo Liudviko Decijaus (Justus Ludwik Decjusz) veikalo De Iagellonum familia liber II, 1521

Atvarte prieš tai:

Freskos Trijų karalių kelionės tema fragmentas. Benocas Gocolis (Benozzo Gozzoli), 1459 Kairėje:

Vilniaus fortifikacijų plano kopija. Originalo autorius Frydrichas Gedkantas, 1648

57


Moneta su karaliaus Žygimanto Senojo atvaizdu. 1539

politika. Tačiau valdovas rūpinosi savo nesantuokiniais vaikais, jie buvo ugdomi dvare. Sūnui Jonui užtikrinta sėkminga dvasininko karjera, 1519 m. jis tapo Vilniaus vyskupu. Dvi nesantuokinės Žygimanto Senojo dukterys buvo ištekintos už įtakingų vyrų, turėjo gausius kraičius. Valdovas taip pat pasirūpino ir savo buvusios mylimosios Kotrynos ištekinimu. Pirmoji jo žmona Barbora Zapolija (Barbara Zápolya) buvo įtakingo Vengrijos didiko dukra, su kuria Žygimantą Senąjį supiršo jo brolis Vladislovas, Vengrijos karalius. Žygimantas Senasis 1512 m. vedė vos septyniolikos metų sulaukusią Barborą. Ji pagimdė karaliui dvi dukteris, Jadvygą ir Oną, o pastarąją gimdydama mirė. Barbora su Žygimantu Senuoju santuokoje pragyveno beveik ketverius metus, o po jos mirties Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius privalėjo vesti dar kartą, be kita ko, tikintis sulaukti ir vyriškos lyties įpėdinio. Bonos santuoka buvo ne tik jos motinos, bet ir įtakingiausių Europos politinių jėgų reikalas. Ispanijos karalius Ferdinandas II pasiūlė Boną ištekinti už Džulijano de Medičio (Giuliano de' Medici), tačiau Izabelė pareiškė geriau jau išleisianti dukrą už Ferdinando II dešimtmečio anūko Ferdinando Habsburgo, Ispanijos sosto įpėdinio. Bonos motina tikėjosi, kad dukterį pavyks ištekinti už Maksimilijono Sforcos (Massimiliano Sforza), Bonos tėvo dėdės Liudviko Sforcos sūnaus, tuo metu buvusio Milano kunigaikščiu, ir taip savo palikuonims sugrąžinti Milano kunigaikštystės sostą. Tačiau jo kandidatūra atkrito, nes Maksimilijonas pasidavė Milaną apsupusiai prancūzų kariuomenei ir buvo išsiųstas į Prancūziją. Tačiau daugiausia vilčių Izabelė dėjo į kitą planą, kuris buvo susijęs su Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono I siekiu Jogailaičius įtraukti į Habsburgų dinastijos reikalus. Kaip viena iš galimų žmonų buvo pasiūlyta Bona Sforca. Reikia priminti, kad imperatoriaus Maksimilijono I žmona buvo Bonos teta iš tėvo pusės, todėl sėkmingas merginos ištekinimas galėjo būti ir asmeninis imperatoriaus interesas. Dvidešimt ketverių metų kunigaikštytė Bona buvo

58 Vil in u s 20 1 9 ė2ė1 ų ulčū ų0


pakankamai kilminga ir pasiturinti nuotaka, todėl atrodė gera partija ir našlaujančiam penkiasdešimt vienerių sulaukusiam Žygimantui Senajam. Tiesa, jo statusas buvo kitoks nei daugelio Europos valdovų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus sostai nebuvo paveldimi. Istoriškai buvo susiklosčiusi tradicija, įkūnijanti Lietuvos ir Lenkijos personalinės unijos pobūdį bei valstybinį atskirumą. LDK diduomenė, o nuo XV a. pabaigos ir bajorai Vilniuje Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu atskirai rinkdavo Jogailaičių dinastijos atstovą, kuris sostinės katedroje iškilmingai buvo paskelbiamas šalies valdovu. Lenkijos Seimas dažnai (nors ne visuomet) tą patį asmenį paskelbdavo Lenkijos karaliumi, kuris būdavo vainikuojamas Krokuvoje. Žygimantui Senajam rengiantis vesti svarbūs buvo ir politiniai bei finansiniai santuokos aspektai. Valdovas rinkosi jau antrą žmoną, taigi ji turėjo būti jauna ir pajėgi pagimdyti vyriškos lyties paveldėtoją – sosto įpėdinį. Svarbus buvo ir moters grožis. Žygimantas Senasis turėjo įsitikinti būsimos nuotakos dailumu, taigi į imperatoriaus Maksimilijono I vardu į Vilnių piršlyboms vykusios delegacijos sudėtį buvo įtrauktas Bonos mokytojas Krizostomas Kolona, turėjęs pristatyti kandidatės į nuotakas portretą.

Žygimantas Senasis ir Bona Sforca. Piešinys iš Justo Liudviko Decijaus (Justus Ludwik Decjusz) veikalo De Iagellonum familia liber II, 1521

Anot tyrinėtojų, Bonos portretas, 1517 m. kovo mėn. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje (juose ir buvo tariamasi dėl santuokos sąlygų) parodytas Žygimantui Senajam, buvo tam tikras akibrokštas. Kalbama, kad jame jaunoji kunigaikštytė buvo pavaizduota su dekoltė, tuo metu nematytu dalyku mūsų kraštuose. Bonos pomėgis iškirptėms matyti ir jos vėlesnio amžiaus portretuose. Ką gali žinoti, gal tai buvo vienas iš svarbių kriterijų Žygimanto Senojo apsisprendimui? Vestuvės per procura įvyko Neapolyje 1517 m. gruodžio 6 d. Tai reiškia, kad jaunieji buvo ne kartu: Bona – Italijoje, o Žygimantas Senasis  – Lenkijoje. Tokia praktika tuo metu nebuvo neįprasta, taip kilmingieji kai kada tuokdavosi jau

Vilnus 2i0n1

59


Šventė Mantujos kunigaikščio parke. Sebastijanas Vranksas (Sebastien Vrancx), apie 1595

Viduramžiais. Paskutinį kartą tokia santuoka sudaryta 1810 m. tarp Napoleono Bonaparto ir Parmos kunigaikštytės Marijos Luizos. Pasirinkta simbolinė vedybų data – gruodžio 6-oji – yra šv. Mikalojaus, Bario miesto globėjo, palaidoto Bario bazilikoje, diena. Šiame mieste, kuriame buvo ir tebėra išplėtotas šv. Mikalojaus kultas, Bona praleido dalį vaikystės ir jaunystę. Žygimanto Senojo pasiuntiniai į Italiją buvo valdovo sekretorius, Krokuvos vyskupo brolėnas Jonas Konarskis ir Kališo kaštelionas Stanislovas Ostrorogas, kuris Bonai perdavė būsimo jaunikio dovaną – žiedą su dideliu nušlifuotu deimantu ir vidinėje pusėje išraižytais žodžiais: „Telaimina Tave Dievas ir apdovanoja gausiais palikuonimis.“ Pabandysime atkurti Bonos ir Žygimanto vestuvių per procura paveikslą. Bario kunigaikštystės valdos dosniai prisidėjo prie Bonos kraičio, bet Neapolis, kaip Neapolio karalystės sostinė, buvo ta vieta, kur švenčiamos iškilmingos jungtuvės. Nea­

60 Vil in u s 20 1 9 ė2ė1 ų ulčū ų0


poliečiai, atvykus būsimai Lietuvos didžiajai kunigaikštienei ir Lenkijos karalienei, galėjo stebėti tikrą spektaklį, kėlusį nuostabą net kilmingiems miesto gyventojams. Kortežo, kuris į Nea­polį iškilmingai įžengė 1517 m. lapkričio 21 d., priešakyje ėjo 60 vadeliotojų vedamų veislinių žirgų, išpuoštų baltai ir juodai dekoruotomis gūniomis, už jų 18 asilėnų gabeno 36 prabangias auksu išdabintas skrynias su Sforcų ir Aragonų herbais, kuriose buvo sudėtas jaunosios kraitis. Už jų sekė 12 prabangiai apsirėdžiusių pažų. Kai kurie iš jų jojo ant lenktyninių žirgų, kiti – ant grakščių nedidelių arklių. Procesiją tęsė 60 raitelių iš lenkų ir imperatoriaus diplomatinių pasiuntinybių, už jų rikiavosi gausybė kunigaikščių, grafų, baronų, kitų didikų iš Neapolio ir kitų Italijos sričių bei Nea­polio karalystės tarybos nariai ir kunigaikštienės Izabelės dvaro aukšto rango pareigūnai. Gruodžio 6 d. įvykusios vestuvės per procura buvo neeilinis įvykis. Iškilmių didybė ir aukšto rango svečių dalyvavimas priminė didžiąsias Sforcų ir Aragoniečių dinastijos šventes. Damos ir kavalieriai, demonstravę puikiai pasiūtus įvairiausių spalvų apdarus iš brangiausių medžiagų, užėmė jiems skirtas vietas Kapuano pilies bažnyčioje, kurioje vyko santuokos ceremonijai skirtos mišios. Ceremoniją vedė kunigas Konarskis, kuriam asistavo 6 vyskupai iš Italijos.

Kapuano pilis (Castel Capuano). Karlas Kopola (Carlo Coppola), XVII a.

Bona sėdėjo soste, ant pakylos, didelėje pilies menėje, virš jos buvo pakabintas dangaus mėlynumo baldakimas, siuvinėtas auksinėmis gėlėmis ir Sforcų bei Jogailaičių herbais. Savo vestuvėms Bona išsirinko prašmatnią venecijietiško atlaso turkio spalvos suknią, gausiai siuvinėtą aukso bitėmis bei perlais. Suknelės vertė buvo apie 7000 dukatų. Vyskupams įvykdžius vestuvių per procura aktą, Žygimanto Senojo atstovas S. Ostrorogas valdovo vardu pasakė vedybinės priesaikos formulę, o Bonos pirštą papuošė žiedu su nešlifuotu deimantu – Lenkijos karaliaus atsiųsta dovana. Po ceremonijos buvo puotaujama. Puotą ir meniu aprašė Neapolio miestietis, metraštininkas Džulijanas Pasaras

Vilnus 2i0n1

61


(Guiliano Passaro). Pirmą kartą jo veikalas „Mesero Džulijano Pesaro iš Neapolio istorijos“ (Historie di messere Giuliano Passaro cittadino napoletano) išleistas 1785 m. Vėliau dar keletas autorių žavėdamiesi aprašinėjo tokį iškilmingą banketą. Patiekalai, jų eilės tvarka buvo suderinta prieš daugelį mėnesių, žinoma, pasidomėta ir valgiais iš atvykusių svečių kraštų. Puota tęsėsi kone devynias valandas. Istoriniai šaltiniai liudija, kad iškilmėse buvo panaudota 1450 lėkščių, iš kurių paragauta 50 patiekalų1.

Bakchas (Bacchus). Karavadžas (Caravaggio), 1596

Pirmiausia buvo patiektas užkandis – minkštas, saldus tešlainis, padengtas skrudintu cukrumi ir pagardintas kedrų, migdolų ar lazdynų riešutais bei aplietas grietinėle. Atneštos žalumynų salotos, pagamintos iš karčių ir aštrių produktų, tokių kaip svogūnai, turėjusios sužadinti apetitą. Trečias patiekalas buvo iš mėsos sultinio padaryti drebučiai, ketvirtasis – virta veršiena. Kartu patiektos garstyčios ir bianco mangiare – troškinys, gamintas iš smulkinto kaplūno (kastruoto gaidžio), vištienos arba žuvies, pieno arba migdolų pieno, kartais – rožių vandens, ryžių ir cukraus. Šis patiekalas laikytas tinkamu valgyti sergančiam žmogui. Įdomu tai, kad bianco mangiare šiandieninėje Italijos virtuvėje yra visai kitoks patiekalas: tai desertas iš želatina sutirštinto pieno ar grietinėlės, gaminamas su cukrumi, kukurūzų miltais, gardinamas riešutais. Penktas patiekalas puotoje buvo tešloje įvynioti kepti karveliai (iš tešlos formuojama čerpės forma, ji pripildoma įvairių

62 Vil in u s 20 1 9 ė2ė1 ų ulčū ų0


įdarų). Ir štai, pagaliau, – „įprastas kepsnys saldžiarūgščio vyno bei mirraust padaže (padažas buvo išgaunamas verdant jau keptą mėsą)“. Kad svečiai neapsunktų, patiektos sluoksniuotos picos. Kai kurie šaltiniai teigia, kad taip buvo pavadinta lazanija su šafranu.

Natiurmortas. Adrianas van Utrechtas (Adriaen van Utrecht), 1644

Vėliau vėl ateina mėsos eilė – patiekiama virta žvėriena su vengriška sriuba, kurioje netrūko paprikos ir čili pipirų (aitriosios paprikos), pyragėliai su mėsa, o vėliau, skambant fanfaroms, iškilmingai įnešami kepti povai su padažu, papuošti jų pačių plunksnomis. Ir tai dar ne viskas! Vienuoliktas patiekalas, vadinamas pizza fiorentina, iš esmės yra tiesiog biskvitas (pyragas-kempinė), o ne šiandien žinoma Florencijos pica su špinatais ir skystais kiaušinių tryniais. Aptariamuoju laikotarpiu picomis Italijoje buvo vadinami paprasti tešlos papločiai, saldūs ar pabarstyti prieskoniais. Meniu atsiradusi baltoji pica (pizza bianca) greičiausiai taip pat buvo baltų miltų paplotis, nors jos paruošimas nespecifikuotas. Atitinkamai meniu minima pica pagonazze buvo raudonos spalvos. Visos valgiaraštyje aptariamos picos, manoma, buvo saldžios, labiau panašios į pyragus. Dvyliktas patiekalas šioje puotoje – kepta žvėriena su itališkais strangolapreti makaronais, panašiais į gnočius (gnocchi), bet gaminamais ne iš bulvių, o iš duonos (į tešlą dedama daug baziliko arba šalavijo, todėl strangolapreti yra žalios spalvos – aut. past.).

Vilnus 2i0n1

63


Šventė ir povas. Iš knygos Le Livre des conquêtes et faits d’Alexandre. XV a.

Ir tai dar ne pabaiga – patiekti mėsos kukuliai padaže, šiaurietiška sriuba (zuppa nanna), greičiausiai pagaminta svečiams iš Lenkijos pamaloninti, kepti fazanai. Vėliau ragautas saldėsis almongiavare (saldūs rutuliukai, pagaminti iš rikotos, kiaušinių, miltų, cukraus ir cinamono, iškepti, vėliau pamirkomi cukraus sirupe ir galiausiai apibarstomi cukrumi bei cinamonu – aut. past.). Tuo vaišės nesibaigė. Įnešamas vyne troškintas kaplūnas, aplietas padažu, vėliau patiekiama želė krištolinėse taurėse, troškintas triušis, įvairiais įdarais įdaryti makaronai, kurap­ ka su citrina, cidonijos vaisių ir cukraus želė, neapsieita be guanti sluoksniuotos tešlos kepto deserto, aplieto medumi. Skanautos ir įvairios tartos, pastidelle de zuccaro – pyragaičiai, gaminami iš migdolų tešlos, aromatizuoti rožių ar apelsinmedžių žiedų vandeniu, svečius stebino ir karamele užlieti kaštainiai, atnešti su šachmatų lenta, kad svečiai galėtų kartu ir pažaisti. Vėliau patiekti nevole sausainiai kartu su saldžiu, prieskoniais pagardintu vynu bei cukruoti vaisiai. Prie maisto buvo tiekiamas baltasis ir raudonasis vynas, taip

64 Vil in u s 20 1 9 ė2ė1 ų ulčū ų0


pat – baltasis vynas, pagardintas medumi ir prieskoniais – tuo metu itin populiarus gėrimas Lenkijoje (čia paprastai naudotas raudonasis vynas). Patarnautojai svečiams nuolat nešė vandenį nusiplauti rankas ir siuvinėtus rankšluostėlius jas nusausinti. Patiekalams keičiant vieniems kitus, pauzės, kaip tuo metu įprasta, buvo užpildomos rečitatyvais, įvairių menininkų pasirodymais. Taip pat ir puotos kaltininkė Bona – šokio ir muzikos mylėtoja – galėjo parodyti puikius savo kaip šokėjos įgūdžius. Ar svečiai išragavo visus patiekalus, visus juos suvalgė? Tikrai ne – ši valgių gausa buvo skirta ne pasotinti akis ir skrandžius, bet pirmiausia demonstravo šventės svarbą ir jos rengėjų išmonę. Žygimanto Senojo pasiuntiniai, vestuvių ceremonijoje atstovavę valdovui, privalėjo jam atvežti Bonos portretą, juosmens apimties duomenis, o taip pat pranešti ir savo įspūdžius apie jaunąją žmoną. Pasiuntinių ataskaitoje buvo įrašytas toks atsiliepimas: „O dėl gražumo, panelė Bona visai nesiskiria nuo portreto, kurį atvežė ponas Krizostomas: plaukai šviesūs, bet (keistas dalykas) blakstienos ir antakiai visai juodi, akys daugiau angelo negu žmogaus, spindinti ir rami kakta, tiesi, be jokios kuprelės ar kreivumo nosis, rausvi skruostai, lyg įgimto drovumo papuošti, lūpos kaip raudoniausi koralai, dantys lygūs ir nepaprastai balti, apvalus tiesus kaklas, sniego baltumo krūtinė, puikiausi pečiai, gražesnių rankelių neteko matyti. O apskritai visa figūra ar atskirai kiekvienas narys sudaro gražiausią ir patraukliausią įspūdį. Žavus kiekvienas judesys, o labiausiai kalbėjimas: išsilavinimas ir iškalba ne tokie, kaip įprasta jos lyčiai, bet tiesiog stebinantys. Girdėjome ją kalbant lotyniškai ne išmoktai, o be pasiruošimo, ir, dievaži, kiekvieną kartą blizgėjo puikiausiu, nuostabiausiu stiliumi. Daug metų pažįstame italų kraštą, bet gražiau šokančios ponios, net tarp tų, kurias šokio meno moko už didelius pinigus pakviesti meistrai, iki šiol nematėme.“2

Vilnus 2i0n1

65

Profile for aukso žuvys

Jolita Bernotienė, Rasa Leonavičiūtė "Karalienės Bonos virtuvė"  

„Karalienės Bonos virtuvė“ – istoriškai pažintinė ir gastronominė kelionė, pristatanti vieną ryškiausių XVI a. LDK istorinių asmenybių – Lie...

Jolita Bernotienė, Rasa Leonavičiūtė "Karalienės Bonos virtuvė"  

„Karalienės Bonos virtuvė“ – istoriškai pažintinė ir gastronominė kelionė, pristatanti vieną ryškiausių XVI a. LDK istorinių asmenybių – Lie...

Profile for sigitap
Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded