Page 1

Ar dar įmanoma sužinoti, kas vyko prieš daugiau nei 85 metus? Atsakymas – gal ir įrodymas – ši knyga. Nors tradiciškai sakoma, kad Lituanicos paslaptis amžinai saugos Soldino žemė, šįkart gausiais, pagrįstais argumentais brėžiamos naujos pažinimo ribos.

Žurnalistė ir istorikė dr. Gražina Kristina Sviderskytė yra knygų ir dokumentinių filmų autorė, Lietuvoje ir užsienyje pelniusi aukščiausių profesinių apdovanojimų. Pastarasis jos darbas įvertintas Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija. Šiuo metu ji tęsia tyrinėjimus gimtajame Vilniuje ir Viktorijoje, Kanadoje. ISBN 978-609-8120-40-0 ISBN 978-609-8120-40-0

www.auksozuvys.lt 9 786098 120400

Lituanica. Nematoma pusė

Ši istorija – ne vien 1933 metų įvykiai, kai po skrydžio per Atlanto vandenyną netoli Soldino (dab. Myslibužo) įvyko Lituanicos katastrofa: veiksmas užsimezga bent dešimtmečiu anksčiau ir siekia mūsų dienas. Herojai – ne tik lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas (t. y. Jucevičius ir Girskis, t. y. Jucius ir Girch), bet dar daugybė politikų, diplomatų, karininkų, policininkų, menininkų, funkcionierių, aktyvistų, rezistentų. Jie veda aerodromų takais ir biurokratų koridoriais, per aukščiausios politinės valdžios tribūnas ir užkulisius, per priedangos organizacijų ir pogrindžio veikėjų būstines.

Gražina K. Sviderskytė

Pirmą kartą Lituanicos istorija nagrinėta taip plačiai: knygoje — septynerių metų paieškos ir atradimai, nauja tyrimo prieiga ir pirminiai šaltiniai, surinkti iš daugiau nei dvidešimties archyvų Lietuvoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Gražina K. Sviderskytė Lituanica. Nematoma pusė


Rekomenduoja


ĮŽANGA

Мстя, как камень колодцу кольцом грязевым, над Балтийской волной я жужжу, точно тот моноплан – точно Дариус и Геренас, но не так уязвим. Like a stone that avenges a well with its multiple rings, I buzz over the Baltic like that ill-fated flight of Girenas and Darius, the immortals! – but on less brittle wings. Kaip akmuo, šulinį drumsčiantis ratilais, kupinas keršto, aš virš Baltijos jūros kaip Girėnas su Darium skrendu, tartum jų monoplanas nepašautas šį kartą. Йосиф Бродский, Литовский ноктюрн: Томасу Венцлова, 1974

Josifas Brodskis, vėliau tapęs Nobelio literatūros premijos laureatu, garsioje poemoje neatsitiktinai paminėjo Amerikos lietuvius Steponą Darių, Stasį Girėną ir jų transatlantinį skrydį lėktuvu Litua­nica. Pasak Tomo Venclovos, – kuriam dedikuota ši ilgai tobulinta „giesmė dvyniui“, – Brodskį taip sukrėtė pasakojimas apie lakūnus, kad jis ketino pašvęsti jiems atskirą kūrinį. Brodskis poemą parašė ištremtas iš „imperijos“, kurdamasis „Naujajame pasaulyje“. Poeto šmėkla skrieja per Atlanto vandenyną iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą… Lituanicos keliu: ji veržli, tik ne tokia pažeidžiama kaip monoplanas, kuriuo skrido „Girėnas su Darium“, – taip poetas užsiminė apie Vokietijoje ištikusią tragediją; ji „kupina keršto“ „tartum jų monoplanas nepašautas šį kartą“, – interpretavo vertėjas Gintaras Patackas1.

1 

Brodskis 1997, 53–67.


14

Būtų galima vien gėrėtis: įprasta, kad lietuvių kilmės JAV lakūnų Dariaus ir Girėno skrydis 1933 m. liepos 15–17 d. iš Niujorko į Kauną ir žūtis nepasiekus tikslo ties Soldinu Vokietijoje (dab. Myślibórz, Lenkija) kelia pagarbą ir sukrečia, kursto vaizduotę. Tačiau po šiuo meistro štrichu ir lietuviška jo versija glūdi kur kas daugiau prasmės. Brodskis viename interviu laimingiausiu pavadino tragišką gyvenimo tarpsnį, kai aistringai kūrė, buvo aršiai persekiojamas ir išguitas iš Sovietų Sąjungos. Ėjo vienuolikti metai po Josifo Stalino mirties: nušalinus Nikitą Chruščiovą, išsisklaidė politinio atlydžio miražas, Leonido Brežnevo valdymas (1964–1982) SSRS gramzdino į sąstingį. Iš lagerių grįžę reabilituoti tremtiniai ir politiniai kaliniai kentė „profilaktines priemones“: KGB juos sekė, draudė ar trukdė įsikurti bei dirbti, nepaklusniuosius priverstinai „gydė“ it protiškai neįgalius, kitaip izoliavo nuo visuomenės, naikino. 1964–1965 m. Brodskis nuteistas už „veltėdžiavimą“ ir išsiųstas į priverstinius darbus Archangelsko srityje. Bukaprotiškai sukurptas nuosprendis pakirto sveikatą, užtat išgarsino kūrybą: SSRS subruzdo žmogaus teisių gynėjai, sukruto Vakarų žiniasklaida, užsienyje išleista jo knygų. Netrukus jis grįžo į gimtąjį Leningradą, bet 1972-aisiais priverstinai emigravo į JAV. 1974 m. už Tėvynės išdavimą buvo nuteistas ir, atėmus SSRS pilietybę, į Vakarus deportuotas Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, kurio Gulago Archipelagas taip pat užsienyje pasirodė pirma autoriaus. Maždaug tada Brodskis dedikavo poemą Lietuvos Helsinkio grupės nariui Venclovai: „Viens kitam mes tikrovė…“ 1977 m. Venclova savo valia pasitraukė į JAV. Kaip tik šiuo laikotarpiu, kai SSRS pagyvėjo ir disidentų bei žmogaus teisių gynėjų veikla, ir jų persekiojimas bei išvarymas, Dariaus ir Girėno atminimas pasiekė nebūtas aukštumas. Po visiškos užmaršties Stalino metais jie ūmai reabilituoti pagal daugelio poreikius ir… komunistų partijos programą. Kai 1957 m. LKP CK spaudoje pasirodė pirma žinutė apie Darių ir Girėną, jie lyg sugrįžo iš nebūties: net keliolika metų aviacijos istorijai SSRS atstovavo vien rinktiniai herojai, „Stalino sakalai“. 1958 m. Kaune iš muziejaus fondų buvo iškeltos lėktuvo Lituanica liekanos ir kitos relikvijos, atidaryta nuolatinė paroda. 1964 m. lakūnų balzamuoti palaikai ištraukti iš slaptavietės, ištirti ir palaidoti kapinėse, 1968 m. jie ten pat perlaidoti, pastatytas antkapinis paminklas. 1969 m. LSSR išleista pirma (ir paskutinė) istoriko knyga apie Dariaus ir Girėno skrydį. Lakūnus paliaupsino net centrinė SSRS spauda ir užsienio šalyse veikę kultūrinių ryšių su tautiečiais komiteto skyriai – KGB priedangos organizacijos. Tokie pokyčiai jaudino žmones Lietuvoje, daugumą


15

įtikino ir įkvėpė vilties, – panašiai kaip restauruojama ir „atstatoma“ Trakų pilis arba „gaivinama“ Dainų šventės tradicija. Kilo sąjūdis etnokultūroje ir sporte: sklido bardų eilės, dainos, lakūnų tėviškėse išsaugotos sodybvietės, jų vardais pavadintos varžybų taurės ir turnyrai. Naujagimiai berniukai vis dažniau vadinti Dariais ir Girėnais, 1973 m. šių vardų suteikta kaip niekada daug. Tabu virto idealu. Atrodė, imk ir džiaukis: sovietmečiu – atminimo kultūros renesansas! Juk panašaus lakūnų populiarinimo būta tik 1932–1935 m. JAV, ypač – jų antrojoje gimtinėje Čikagoje. Deja, virsmą surežisavo sovietų ideologai. 1958 m. birželio 30 d. posėdyje LKP CK biuras nusprendė esant „politiškai tikslinga“ minėti Lituanicos skrydžio 25-metį: demaskuoti „išsigimstantį fašizmą-imperializmą“, pakirsti „reakcingą išeiviją“ ir ilgalaike akcija – išnaudojant vietinę spaudą ir platesnį Sovinformbiuro tinklą, taip pat pasitelkus Vilniaus ir Kauno miestų partijos komitetus, sporto organizacijas, kultūros įstaigas – pasmerkti lietuvių buržuaziją ir vokiečių fašistus kaip lakūnų žudikus. Politine propaganda ar, paprasčiau tariant, masiniu akių dūmimu siekta, be kita ko, pridengti KGB manevrus prieš disidentus ir išeiviją. Planas tiksliai įgyvendintas per 12 metų. Pradinis riboženklis – 1957-ieji, pirma publicistinė Jono Dovydaičio žinutė Tiesoje: „Lietuvos buržuazija yra tiesiog kalta dėl Dariaus ir Girėno žuvimo. Ji daug kartų skaudžiai įžeidė narsius lakūnus, ir jie yra jos gobšumo aukos.“ Galutinis riboženklis – 1969-ieji, istoriko Zigmo Kondrato tekstas ­Pirmasis lietuvių lakūnų skrydis per Atlantą: „Atlanto nugalėtojų mirties kaltininkai yra lietuviai biznieriai, pagailėję pinigų skridimui paremti, ir hitlerininkai, apšaudę juos, skrendančius per Vokietiją.“ Į viešumą grįžusi Lituanica atrodė panašiai kaip Trakų pilis be LDK kunigaikščių ar Dainų šventė be Tautiškos giesmės: atminimas atgijo, o istorinis pažinimas apmirė. Amerikos lietuviai, kadaise savo doleriais parėmę Lituanicą, anaiptol nedžiūgavo, kai atminimo iniciatyvą pasigviešė „žygio paveldėtoja, tarybinė liaudis“. Čikagoje leidžiamas Draugas pastebėjo: „Darius ir Girėnas „rehabilituojami“ Lietuvoje. Siekiama sukurti Dariaus-Girėno kultą?“2 Išeiviai smerkė, niekino propagandinį brukalą. Bet ideologinę dvikovą jie vis dėlto pralaimėjo, nes neatsikirto faktais ir neapgynė Dariaus ir Girėno: tik užsisklendė tautinio atgimimo romantizme ir tenkinosi švelnia lyrika. 2 

B. K. 1968-07-15, 1.


1. Girėno (kairėje, su Amerikos legiono žvaigžde) ir Dariaus (su Pal-Waukee oro uosto emblema, išsiuvinėtais gatvių Paladine ir Milwaukee pavadinimais) kepurės.

Komunistinė spauda lakūnus šlovino kaip mitinius ikarus ir kapitalistų aukas, darbo liaudies sūnus3. Išeivijoje jie garbinti kaip patriotizmo simboliai ir tipiški amerikietiški idealai – save sukūrę (amer. Self Made Men) ir susinaikinę, žmogiškas ribas peržengę laisvūnai. Tačiau nė vienoje pusėje nesigilinta į pačią istoriją. Čikagoje, Niujorke ar Vašingtone ne kažin ką galėjai sužinoti apie Lituanicą, – panašiai kaip ir Leningrade ar Maskvoje, Kaune ar Vilniuje. Taip susiklosčius, Brodskio štriche sušmėžavo vakarietiška, romantiška Lituanicos pamėklė, o vėliau lietuviškame vertime – jau sovietinis ideologinis vaizdinys, vokiečių pašautas monoplanas. Penkios noktiurno eilutės jau galėjo būti pakankama dingstis atsirasti knygai apie Lituanicos istoriją ir jos atšvaitus atmintyje, politinėje ir poetinėje vaizduotėje. Bet dar prireikė ilgokai palūkėti: bent aštuoniasdešimt metų istorija buvo Lituanicos nematomoji pusė. Kaip galiausiai radosi ši knyga – paeiliui kloti neverta, o vieno lemtingo akstino nebūta. Tiesiog pasitvirtino dėsnis, kad tyrėjų dėmesį ypač patraukia jau leisgyvė, yranti ar sunykusi tradicija. Rūpėjo išsiaiškinti: kodėl Dariui ir Girėnui teko triguba lemtis – žūtis, šlovė ir užmarštis? Sudomino ne gandas apie nacių ar buržuazijos sąmokslą, o tikras, plačiai pasklidęs reiškinys: pasakojimo apie Lituanicą tradicija, ritmingi sukakčių 3 

Барашев, Рудзинскас 1972-01-08, 6.


17

minėjimai, kanonas, ritualas. Jis priminė tarytum upės vagą – srautas ramus, bet vietomis sutrinka, sūkuriuoja. Lakūnai sutartinai šlovinami už kilnius siekius ir didvyrišką žūtį, bet retsykiais pašiepiami ar peikiami kaip tautos komplekso ir nevykėlių sindromo įkvėpėjai; apie jų žygį kalbama be galo, tik nediskutuojama iš esmės – kas, kaip, kodėl, kieno valia įvyko. Kaip upės raibuliai išduoda rėvas, taip tos ypatybės leido suprasti, kad po tradicijos srautu esama sąnašų, juodo dumblo, akmenų. Įsigilinus paaiškėjo, iš kur ši tradicija ir kodėl tokia, kas lėmė kryptį, gelmes ir seklumas. Tad ir knygoje žvelgsime nuo paviršiaus vis gilyn, kol nuskaidrės istorijos rėžis nuo „dabar“ iki „tada“ ir lyg senvagėje sluoksniais atsivers laikotarpiai su savita problematika. Toliau pažinimą galės plėtoti kiti mokslininkai, nebūtinai istorikai. 2018-aisiais sukako 85 metai, kai Lietuvoje ir diasporoje menamas Dariaus ir Girėno Lituanicos skrydis. Nuo starto iki katastrofos jis truko, oficialiais duomenimis, tik 37 valandas ir 11 minučių. Daugelis juo nusistebėjo kaip trumpalaike sensacija, o lietuvių tauta iš jo ilgainiui sukūrė tvarų simbolį. Tradicinis pasakojimas suglaustas į herojišką siužetą: du dvasios milžinai ryžosi perskristi Atlantą ir taip išgarsinti Lietuvą, bet pakirsti nenugalimos jėgos – nuovargio, audros, vokiečių kulkų – paaukojo gyvybes Tėvynės garbei. Aišku kaip du kart du. Ir išsitenka begalinė simbolika. Nesunku įžvelgti, kad tradiciniame pasakojime svarbiausia yra ne tai, kas buvo, o kas turi būti: tautos branda, orumas, išskirtinumas ir tapatumas, praeities nuopelnai, dabarties galia ir ateities siekiai. Lituanica įprasminta kaip pasaulio lietuvius „centralizuojantis pradas“4 ir kiekviena proga pagerbiama kaip vertybinė gairė, dorinis priesakas. Taip esą vykdomas vadinamasis Dariaus ir Girėno testamentas – 1932 m. Dariaus ranka parašyta ir publicisto Petro Jurgėlos suredaguota simbolinė skrydžio dedikacija Jaunajai Lietuvai. „Darius ir Girėnas troško, kad į dangų pakilusi Lituanica sujungtų viso pasaulio lietuvius, suteiktų jiems daugiau bendrystės, pasitikėjimo, įkvėptų Lietuvą ryžtingiems darbams“, – kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė per minėjimą lakūnų žūties vietoje 2013 m. liepos 14 d. Simbolį puoselėja valstybė ir tauta. 1934 m. vasario 13 d. Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biure Čikagoje sumanyta kasmet liepos 17-ąją, kai žuvo Darius ir Girėnas, švęsti Pasaulio lietuvių išeivių dieną; idėjai pritarė Lietuvos aeroklubas (LAK) ir Užsienio lietuviams remti draugija. Tradicija 1997 m. buvo atkurta bei įtvirtina įstatymu: dabar minima Pasaulio lietuvių 4 

Aleksandravičius 2013, 391.


18

vienybės diena. Ilinojaus valstijoje 1993 m. liepos 18-oji paskelbta Dariaus ir Girėno diena. 1996 m. Lietuvoje plačiai minėtas Dariaus gimimo 100-metis. Čikagoje 2013 m. liepa tapo Dariaus ir Girėno mėnesiu. 1993 ir 2013 metai Lietuvoje paskelbti Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą metais. Ir taip toliau. Bent ketvirta moksleivių karta Lietuvoje auga iškylaudama prie Puntuko akmens (lakūnų bareljefo) Anykščių šilelyje, apžiūrinėdama lėktuvo liekanas muziejuje Kaune. Dariaus, Girėno ir Litua­nicos vardai vien Lietuvoje suteikti mažiausiai 115 gatvių (Jono Basanavičiaus ir Maironio vardai, atitinkamai, trečdaliu ar dvigubai mažiau), jais vadinamos kitos viešos erdvės ir organizacijos, jų žygį įamžina paminklai ir kiti vaizduojamosios dailės kūriniai, nuolatinės, proginės, kilnojamos ar virtualios parodos, valstybinių archyvų, muziejų ir privačių kolekcijų rinkiniai, proginiai leidiniai, žiniasklaidos dėmesys ir masiniai renginiai, istorijos entuziastų sambūriai. Lituanicos įkvėpti paskiri lakūnai savitais keliais ir būdais vis dar skrenda per Atlantą, aviacijos konstruktoriai ir aviamodeliuotojai kuria savo lituanikas. Lituanicai dedikuoti net ir pirmieji Lietuvoje sukurti nanopalydovai: iš Žemės orbitoje skriejančio LituanicaSat-1 2013 m. kovo 22 d. perduoti Lietuvos prezidentės „linkėjimai lietuviams visame pasaulyje“. Dažnas girdėjo ir mano žinąs apie Darių ir Girėną. Tik tas žinojimas yra savitas, ypatingas. Įdomu, kad ši idioma yra ne dokumentinių asmenvardžių, o pavardės ir pseudonimo sąskambis, tarytum prekės ženklas ar prasminis kodas. Mažai kam rūpi, kuris iš Dariaus ir Girėno yra Steponas, o kuris Stasys, ir kuo jie skiriasi: neįprasta juos perskirti. Idioma plinta iš lūpų į lūpas net ir oficialiais informacijos kanalais. Lietuvos prezidentės Spaudos tarnybos 2015 m. spalio 31 d. pranešime ji įsimaišė tarp šešių tikslių asmenvardžių: Šalies vadovės vardu […] pagerbti Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Basanavičius, visuomenės veikėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, poetai Jonas Mačiulis-Maironis ir Justinas Marcinkevičius, lakūnai Darius ir Girėnas ir pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius.

Be atodairos vartojant idiomą, testamentą ir lakūnų portretus, pasitaiko kuriozų: Darius ir Girėnas sutraukiamas iki vienasmenio Dariaus Girėno arba atvirkščiai, asmuo sudvejinamas kaip Darius ir Girėnas. Painiojami vardai ir atvaizdai: antai, knygoje ar straipsnyje po nuotraukomis sukeisti parašai,


19

Dariui skirtame minėjime iškilmingai atidengtas Girėno portretas, o pasakojant apie vieną asmenį minimi abu. Neseniai naujienų portalo reporteris netiksliai pacitavo pašnekovą, istoriką ir diplomatą (arba šis suklydo): „Krepšinio žaidėjai ir treneriai Darius ir Girėnas buvo Amerikos lietuviai. Kol jie neatvažiavo, krepšinyje nuo latvių gaudavome 60 taškų“, – kalbėjo A. [Alfonsas] Eidintas“. Mat Girėnas iš tikrųjų nebuvo krepšininkas, emigravęs negrįžo ir tik jo palaikai buvo atskraidinti į Kauną. O štai muziejininkas ir archyvaras Algirdas Gamziukas prisiminė akibrokštą, nutikusį dar sovietmečiu: Minint tik abiejų didvyrių pavardes ir sukurta anekdotinė situacija, kurios liudininku turėjau garbės būti, kai net toks aviacijos patriotas kaip A. [Antanas] Karpavičius 1988 m. liepos 17 d. minėjimo lakūnų žūties vietoje dalyviams pristatė atvykusią „Dariaus ir Girėno dukterį“.

Komišką liapsusą dar anksčiau užfiksavo lakūnų amžininkas ir Dariaus bičiulis Jonas Pyragius, aprašydamas 1935 m. vidurvasarį vykusias laidotuves: Juodu abu, kaip anie legendiniai Trojos didvyriai Ajaksai, pasidarė taip neišskiriami visų lietuvių sąmonėje, kad, pav. atgabenus Amerikoj mirusios Dariaus motinos palaikus į Klaipėdą, lydint iš uosto į gimtųjų Judrėnų bažnytkaimį, vienas iš palydovų, praeivio paklaustas, ką čia lydi, atsakė: „Dariaus-Girėno motiną“.

Šie ir kiti kuriozai5 – ne šiaip atsitiktinumai: taip veržiasi galingo simbolio jėga. Lakūnai pagerbiami kaip didvyriai ir užmirštami kaip asmenybės. Tai, ką jie dabar reiškia mums, yra svarbiau negu tai, kas jie kadaise buvo. Tokia lemtis būdinga ir kartu neįprasta. Neteko matyti, kad viešumoje būtų painiojamas Vytautas Didysis su savo pusbroliu karaliumi Jogaila arba, tarkime, prezidentas Antanas Smetona su svainiu ministru pirmininku Juozu Tūbeliu, arba tą pačią 1940 m. liepos 30 d. sovietų sušaudyti vidaus reikalų ministras Kazys Skučas su saugumo vadovu Augustinu Povilaičiu. Berods, tik Darius ir Girėnas – žmonės, neturėję giminystės ar kito artimesnio ryšio, trumpam susisaistę ir drauge pražuvę – suspausti į vienį. Jie visur pri(si)menami tik

5 

Jackevičius 2012; Gamziukas 2016, 216-217; Pyragius 1950.


2. Atvirukas. Girėno (dešinėje) atvaizdas apsuktas (žr. švarko antsiuvą „Pilot“); kepurėje – JAV aviatoriaus sparnai. Šių portretų reprodukcijos naudotos kuriant 10 Lt banknoto aversą (I laida – 1991 m., paskutinė – 2007 m.).

drauge: Pasaulio lietuvių bendruomenėje, Seimo posėdyje, aviacijos šventėje, menininko dirbtuvėje, vaikų piešinėlių konkurse ar roko festivalyje. Lietuvoje į tai originaliai pažvelgė jauni tyrėjai, užsimoję išaiškinti „Dariaus ir Girėno kultą“. Pirmoji kulto sąvoką pritaikė Laura Griciūtė, o po to „įamžinimo sąvadą“ sudarė ir net LMA premiją pelnė Aurimas Palaima ir Ieva Judickytė. Visgi jie neatsiplėšė nuo tradicijos: siekė, bet neišlaikė kritinio santykio, nuslydo paviršiumi ir dėl to nepakankamai pagrindė bei perdėjo išvadas: „skurdų“ įamžinimą sovietmečiu buvo linkę nuvertinti, o „aktyviausią“ po Nepriklausomybės atkūrimo – pervertinti. Jei esama kulto, tai lieka neaišku, iš kur jis kilo ir kaip, kodėl kito.6 Iš tiesų, Lituanicos atminimo apstu, o dokumentuoto, ypač moksliškai kvalifikuoto, žinojimo maža. Kintant santvarkai, ideologijai, tarptautinei padėčiai ir atitinkamai siaurėjant ar prasiplečiant tyrimo sąlygoms bei galimybėms, nusistovėdavo vis toks pat status quo. Nė su pačiais herojais artimiau nesusipažinta. Žinynuose gausu biogramų, Lietuvos aviacijos istorijos apžvalgose – poilgių aprašymų, išleista net biografinė apybraiža ir teminė studija apie Darių7. Tačiau akademinė biografija taip ir neatsirado, o Girėnu, kuris ligi žūties buvo nežinomas Lietuvoje ir nepaliko asmeninio archyvo, rimčiau visai nesidomėta. 6 

Griciūtė 2011; Palaima, Judickytė 2015.

7 

Dovydaitis 1993; Gečas 2005.


21

Tokio stygiaus priežastys keleriopos. Ketvirto dešimtmečio Lietuvoje istorijos mokslas buvo ką tik profesionalizuotas ir institucionalizuotas, „istorikų istoriją“ nuo visuotinės krizės gelbėjo politikai ir literatai8. Lituanicos atvejį tai paveikė tiesiogiai: visa, kas tuomet sukurta, paveikta politinių veiksnių ir meninio prado. Taip pat įtaką darė tai, kad nemažai dokumentų buvo įslaptinti ir / arba dėl geografinės atskirties nepasiekiami, be to, abipus vandenyno priregzta biurokratinių trikdžių. Amerikos lietuviai, ypač Čikagoje, iš pradžių veikė aktyviausiai, bet vėliau lūkuriavo – ir nesulaukė – proveržio Kaune. Per karą ir pokariu išeiviai visas jėgas metė kovai už Lietuvos nepriklausomybę, o Kaunas buvo brutaliai užčiauptas. Nuo septinto dešimtmečio tyrimo iniciatyvas užkirto sovietų ideologų gudrybė, propagandinė pakiša. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje istorikai labiau laikėsi herojiško, ypač išeivijoje romantizuoto pasakojimo9. Tik paskiri tyrėjai bendrame kontekste kritiškiau minėjo propagandinį herojų reabilitavimą10. Kai tapo aktualios kolektyvinės atminties studijos, istorikai ėmėsi didžiųjų pasakojimų apie Pilėnus, Žalgirį ir Herkų Mantą11. Šios už Lituanicą didingesnės epopėjos atgavo istorinį būvį: Šaltojo karo metais darbo liaudies priešus vokiečius kapoję Vytauto Didžiojo, Manto, Margirio personažai sulaukė istoriškai deramo įvertinimo. O Darius ir Girėnas ir toliau garbstyti kaip aukos, tik nebeaišku, kieno – vokiečių fašistų, nacionalistų buržuazijos, kapitalistų imperialistų ar paties likimo. Istorijos epizodus aiškinosi privatūs tyrėjai ir muziejininkai, bet jų užmojai liko neišplėtoti12. Dokumentiniam istoriniam pasakojimui vis stigo kritinio santykio bei analizės ir ypač šaltinių: nepakako (kažkiek) jų rasti vien Čikagoje arba vien Kaune; buvo būtina sujungti ir plėsti paieškas lig Vašingtono ir Berlyno, ir Maskvos, ir Vilniaus. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur buvo suorganizuotas ir skubiausiai bei sėkmingiausiai įamžintas Lituanicos skrydis ir kur naujausiųjų laikų istorija apskritai neatsiejama nuo aeronautikos raidos, – Lituanicos istorija irgi teaprašyta probėgšmiais. Čia taip pat nevengta dramatizmo13, bet būta ir šiokios tokios kritinės ir lyginamosios analizės: Lituanicos skrydis vaizduotas beveik

   8 

Gieda 2013, 336–363; 404–405.

   9 

Plg. siužetus sintezėse: Eidintas ir kt. 2012, 173–174; Aleksandravičius 2013.

10 

Streikus 2007.

11 

Baronas, Mačiulis 2010; Mačiulis ir kt. 2012; Švedas 2013.

12 

Dariūtė-Maštarienė ir kt. 1991.

13 

Brown 1934, 142–144, 185; Wert 2013.


22

kaip avantiūra, prasidėjusi nuo nepamatuotų sprendimų ir rizikingų veiksmų, išskirtinio oro teisės pažeidimo (!)14. Akivaizdu, kad Litua­nica pirmiausia idealizuota ne JAV, o Lietuvoje, kur klostėsi atomazgos po katastrofos. Taip tęsėsi iki mūsų dienų: trūko pagrįstų duomenų ir apsčiai pripūsta „amžinų paslapčių“, kurias „ir toliau saugo Soldino žemė“15. Plačiai minimas istorinis įvykis pristigo istorinio matmens, kurį reikia atrasti ir atskleisti lyg nematomąją pusę. Ar dar galima sužinoti, kas įvyko prieš 85 metus ir vėliau? Atsakymas, gal įrodymas – ši knyga. Savita preliudija buvo visi lietuvių autorių tekstai apie Lituanicą: jie puoselėjo ir ryškino tradicinį vaizdinį, o galiausiai – veikiau netyčia nei valingai – užčiuopė mito ir istorijos sankirtą. Maždaug 1990–1996 m. pasirodę Nijolės Dariūtės-Maštarienės, Gyčio Ramoškos ir Algirdo Gamziuko rašiniai aiškiai leido suprasti, kad visi „kas-kur-kada-kaip-kodėl“ tebeglūdi archyvuose ir yra ranka pasiekiami16. Nors lietuviškoje aviacijos istorijoje vyravo memuarika ir publicistika, Gamziukas pirmas aptiko ir atidžiai nagrinėjo paskirus archyvinius dokumentus, jais remdamasis nuosaikiau ir nuosekliau vertino istorinius įvykius bei veikėjus: aiškinosi Dariaus ir Girėno įamžinimo problemas, gaivino bei skatino iniciatyvas ir parašė… ne kurio nors iš juodviejų, o Antano Gustaičio – okupantų valia į atminties paribius nustumto iškiliausio lietuvių aviatoriaus – biografiją17. Po to asmeniniu atradimu ir pavyzdžiu, kaip kurti „istorikų istoriją“, kruopščiai atlikti mikrotyrimą ir lygiagrečiai sekti makrokontekstą tapo amerikiečių, ypač Thomaso Kessnerio, biografinės studijos apie JAV aviatorius, Dariaus ir Girėno amžininkus Wiley Postą ir Charles A. Lindberghą18. O daugelio tyrinėtojų teorinės įžvalgos pasergėjo nuo tuščių ginčų ir paprotino ne priešinti skirtingus praeities vertinimus, bet tiesiog pateikti dokumentuotos praeities atodangas ir taip, labai santūriai, siekti tikrovės pažinimo19. Šia knyga siekta labiau pagrįsto, kiek galint nuodugnaus, tikslaus pasakojimo. Jis nėra „teisingesnis“ už tradicinį pasakojimą ir nesirungia su 14  Heinmuller 15 

1944, 142–143; Roseberry 1966, 28.

Dariūtė-Maštarienė 1990, 215.

16  Dariūtė-Maštarienė ir kt. 1991; Gamziukas, Jasiūnas 1993; Gamziukas 1995; Ramoška

1995. 17  Gamziukas

1988, 1996; 1997, 1999.

18 

Mohler, Johnson 1971; Kessner 2010.

19 

Jonutytė 2007, 2011; Munslow 1997, 2007, 2012; Putinaitė 2004, 2007, 2014;

Rüsen 2007.


23

nacionaliniais papročiais ar ritualais, nes yra kitokios prigimties ir paskirties: grįstas pirminiais šaltiniais ir jų analize, moksliniais argumentais bei diskusija ir dėl to patikimesnis bei pranašesnis pirmiausia istorijos (o ne kokiu nors kitu) požiūriu. Naujasis pasakojimas neišsitektų siauroje tematikoje, taigi įprasti lietuvybės, patriotizmo, „užaugęs-noriu-būti-lakūnu“ tipo ugdymo ar Lietuvos aviacijos raidos teminiai rėmai knygoje gerokai praplėsti. Lituanicos istorija čia nagrinėjama ne kaip paskiras įvykis arba jų grandinė, o kaip kur kas sudėtingesnis darinys: plačiame erdvėlaikyje susiraizgę kontekstai, nutikimai ir jiems suteiktos prasmės. Daugiabriaunį, daugiasluoksnį darinį nuolat reikia apžiūrinėti iš kelių pusių: pavyzdžiui, kaip tas pats įvykis vertintas Vašingtone ir Kaune, vyksmo metu ir vėliau. Pati Lituanica – lėktuvas ir juo atliktas transatlantinis skrydis, net lakūnų biografijos tiesiogine, technine prasme – nėra pagrindinis tyrimo objektas, o tik akiratyje išlaikoma realija. Apskritai, aviacijos aspektas čia ne pats svarbiausias. Viršesnė – politika ir teisė: valstybių interesai ir strateginiai prioritetai, ūkiniai saitai, tarptautinė padėtis, diplomatinė, konsulinė, oro teisė, konfidenciali ir vieša komunikacija, (dez)informacijos sklaida ir kiti visuomenės gyvenimą lemiantys veiksniai. Nagrinėjamas laikotarpis – 1927–2013 metai: nuo skrydžio idėjos, įgyvendinimo ir baigties iki pat 80-mečio minėjimo. Faktinis Lituanicos skrydis nagrinėjamas tik tiek, kiek gali būti pažinus, mat, didžiuma jo nedokumentuota ir gali būti svarstoma vien hipotetiškai. Užtat dėmesio centre atsiduria priešistorė ir atomazgos, ypač 1933-ųjų antra pusė ir 1934-ieji. Atveriant reikšmingus Dariaus biografijos aspektus chronologinės ribos paankstinamos iki 1920 m. Kiti chronologiniai akcentai – 1935, 1940, 1944, 1945–1957, 1958– 1968, 1983, 1993 ir 2013 m. Pati istorija klostėsi trijose valstybėse. Pirmiausia JAV federalinėse institucijose ir lietuvių išeivijoje buvo organizuojamas skrydis; vėliau Čikaga tapo vienu pagrindinių atminimo židinių. Vokietijoje įvyko katastrofa ir buvo atliktas policijos tyrimas, užsimezgė lemtinga sąveika Kaunas–Berlynas–Vašingtonas. Lietuva su Lituanicos skrydžiu iš pradžių mažai tebuvo susijusi, bet po katastrofos į vyksmą įsitraukė vyriausybė, atliktas tarpžinybinis tyrimas, Kaunas ilgam tapo atminimo centru. Atitinkamai užsibrėžtas šaltinių paieškos laukas: naršyti valstybiniai ir privatūs archyvai JAV, Vokietijoje, Lietuvoje. Iš viso lankytasi bent dvidešimtyje saugyklų daugiau nei dešimtyje vietovių: Čikagoje, Vašingtone, Filadelfijoje, San Francisko apylinkėse (Palo Alto ir El Cerrito), Berlyne, Potsdame, Kaune,


24

Vilniuje, Kretingos rajone ir viename kurorte, kurio dokumentų saugotojai prašė neįvardyti. Daugiausiai atskleidė archyviniai, rašytiniai ir vaizdiniai dokumentai: institucijų (vidaus, siųstieji, gautieji – pavyzdžiui, Lietuvoje po saugyklas išsklidusi Tarpžinybinės komisijos byla arba JAV Valstybės departamente sudaryta speciali byla Darius & Girch, apie kurią lig šiol nežinota, konfidencialūs JAV karinės žvalgybos ir kiti pranešimai iš Vokietijos, diplomatų Broniaus Kazio Balučio, Antano Kalvaičio, Jurgio Šaulio, Povilo Žadeikio, George’o S. Messersmitho, Ericho W. Zechlino ir kitų užrašai bei pranešimai, LKP CK biuro posėdžių protokolai ir medžiaga) ir asmeniniai raštai (dienoraščiai, įvairūs juodraščiai, susirašinėjimas – kaip antai Dariaus skraidymų knygelė, Šaulio dienynas ir laiškai, Lituanicos mechaniko Victoro Yesulaites (liet. Viktoro Jesulaičio) ir Girėno laiškai), brėžiniai ir žemėlapiai (topografiniai, navigaciniai, sinoptiniai, – tarp jų ypač paminėtinos schemos iš netikėtai aptikto oficialių tyrimų Priedų paketo). Pravertė fotografijos, begarsė ir garsinė kino kronika. Eksperimentiškai išnagrinėti daiktiniai šaltiniai: lėktuvo likučiai, lakūnų daiktai. Papildomai pasitelkti įvairūs – aviacijos, teisės aktų – žinynai ir sąvadai, duomenų bazės. Publikuoti šaltiniai ir kiti ankstesnių autorių darbai vertinti atsargiai, kritiškai pastebint būdingus apibendrinimus, netikslumus, klaidas ir atsikartojimus. Kaip galint rečiau pasitelkta periodinė spauda (Lietuvos ir užsienio laikraščiai, žurnalai, spaudos iškarpų albumai ir kolekcijos – antai Gamziuko, Edmundo Jasiūno, Vytauto Pesecko, Aleksandro Račkaus rinkiniai, žurnalai Lietuvos sparnai, Plieno sparnai, Popular Aviation ir kiti leidiniai), išimtiniais atvejais pasiremta memuarika (ypač tiesioginių įvykių dalyvių – Yesulaites, Tarptautinės aeronautikos federacijos FAI ir JAV Nacionalinės aeronautikos asociacijos NAA chronologo Johno P. V. Heinmullerio, ELTA’os korespondento Viktoro Kaupo – liudijimai) ir ikonografija (fotoalbumai, virtualios fotoparodos). Su derama atsarga nagrinėtos ir interpretuotos LSSR KGB archyvinės – Tomo Zaukos, Vytauto Mačiuikos ir kitų – baudžiamosios bei sekimo bylos. Tik tyrimo pabaigoje, besiaiškinant tradicinio pasakojimo kaitą, šaltiniais (ir kartais – analizės objektais) tapo pažintiniai, grožiniai ir publicistiniai tekstai, įvairios brošiūros, skrajutės, bukletai ir kiti proginiai leidiniai ir vaidybiniai, dokumentiniai, mėgėjiški, animaciniai filmai. Įžvalgomis itin praturtino Jurgėlos bestseleris ir mažiau žinomi Leokadijos Luncienės bei Juzefos Povilaitytės-Venckūnienės romanai, Jono ir Vytauto Dovydaičių publicistika, Dariūtės-Maštarienės ir Mačiuikos straipsniai bei knygos, režisierių Vitolio Laumakio, Remigijaus Sabulio, Raimondo Vabalo, Roberto


3. Iš Tarpžinybinės komisijos bylos: 1933 m. liepos 22 d. ministro pirmininko J. Tūbelio pasirašytas nurodymas „specialistams-medikams“ balzamuoti Dariaus ir Girėno palaikus.

Verbos filmai, Vlado Vijeikio ir Gerdos Jord bei Miglės Anušauskaitės komiksai, Sauliaus Šaltenio, Mariaus Ivaškevičiaus ir Sigito Parulskio pjesių fragmentai, Jono Vaičenonio ir kitų proginės istorinės apybraižos, sukakčių progomis sudaryti įvairaus lygio LR institucijų dokumentai, visuomeninių organizacijų populiarinimo leidiniai. Medžiaga ir duomenys analizuoti ir sisteminti klasikiniais būdais, susitelkiant į pirminių šaltinių paiešką, jų vidinę ir išorinę kritiką, lyginamąją analizę. Pravertė ir matematinis statistinis metodas, meteorologinė reanalizė, trimatis skenavimas ir kompiuterinė rekonstrukcija. Visą laiką iš akių liko nepaleista, augo, keitėsi, tvirtėjo ir niuansavosi autorinė interpretacija. Pažinimo rėmai, be abejo, išliko, bet dabar jie erdvesni ir Lituanica juose – kitokia. Pagrindinis naujo dokumentinio pasakojimo bruožas – mažiau fikcijos, daugiau faktų. Faktų – tik tiek, kiek nustatyta, kiek aprėpta, nebijant palikti spragų ir nelygumų. Patys faktai nebūtinai malonūs ir patogūs: tai per paprasti, tai per


26

sudėtingi, gali žeisti jausmus, neatitikti įsitikinimų ir praktinių kolektyvinių reikmių. Kartais ramiau ir saugiau būtų juos ignoruoti ir tradiciškai pritarti, kad Lituanicos istorija iš principo nepažini, pernelyg paslaptinga. Tačiau sykį pradėjus tyrimą, pažinimas tampa svarbesnis už komfortą. Išskyrus šį apsisprendimą – sužinoti ar geriau nežinoti? – faktų paieškos niekuo neypatingos: tai yra paprastas, kasdienis juodas darbas. Kaip beveik prieš 90 metų rašė Lietuvos Karo aviacijos (tuomet vadintos tiesiog Aviacija) metraštininkas kapitonas Pyragius: Prikrauta daugybė bylosna susiūtų raštų, tačiau iš jų toli gražu neviską tegalima susekti. Dažnai vienas raštas tuo pačiu reikalu griežtai priešingas kitam; svarbesnių išsiųstų raštų nepalikti nuorašai ir t. t.20

Išties, „ne viską galima susekti“. Smalsumas yra beribis ir labai svarbus, be jo nėra mokslo ir pažinimo. Tačiau pažinimas esamu laiku visada baigtinis. Visų faktų nustatyti neįmanoma. Troškimas žinoti „kaip buvo iš tikrųjų“ yra amžina siekiamybė. Kuo pasakojimas tikroviškesnis, tuo sudėtingesnis, vis artėja prie pabaigos ir… nepasibaigia. Antai 2008 m. lapkričio 25 d. Krokuvoje ekshumuoti generolo Władysławo Sikorskio palaikai. Lenkijos karinių pajėgų vadas, egzilinės vyriausybės Londone vadovas žuvo aviakatastrofoje Gibraltare 1943 m. liepos 4 d.: bombonešis Liberator pakilo tik 16 sekundžių ir smigo į jūrą. Britų tyrėjai paskelbė, kad užsikirto vairai. Tačiau tyrimo medžiaga buvo įslaptinta, o velionio palaikai neištirti nei 1943 m. laidojant Niuarke, Anglijoje, nei 1993 m. perlaidojant Krokuvoje, Lenkijoje. Sklido įtarimai, kad Sikorskis nužudytas, nes siekė SSRS atsakomybės dėl lenkų karininkų žudynių 1940 m. Katynėje. Esą, neatsitiktinai iš 17 žuvusiųjų penki, tarp jų ir generolo duktė, dingo be žinios ir ne šiaip sau katastrofos dieną Gibraltare lankėsi SSRS ambasadorius, o paskui ir būsimas kontržvalgybos padalinio MI-6 vadovas, dvigubas britų–sovietų agentas Kimas Philby. Artėjant tragedijos 65-mečiui vis plačiau spėliota, kad katastrofa buvusi imituota, palaikai – pagrobti, o vietoje generolo palaidotas kitas asmuo. 2008 m. Tautos atminties institutas, Lenkijos Respublikos politinei valdžiai ir Katalikų Bažnyčios vietos vadovybei pritarus, ryžosi aiškintis iš esmės. Drauge su Teismo medicinos institutu atlikta ekspertizė, radiologinis, kompiuterinės tomografijos, genetinis, histopatologinis, mikrobiologinis, 20 

Pyragius 1929, 10.


4. Antroji lakūnų palaikų teismo medicinos ekspertizė: 1964 m. rugpjūčio 10 d. iš sarkofago iškeltus Girėno palaikus apžiūri prof. J. V. Nainys (pritūpęs).

toksikologinis, net dendrologinis (kaukolėje įstrigusios medžio skeveldros) ir kiti tyrimai. Patvirtinta tapatybė, skaitmeniniu būdu atkurtas sužalotas veidas. Išvada – generolas mirė dėl daugybinių sužalojimų, ypač kaulų lūžių, būdingų iš aukštai nukritus; nuodų, kulkų, dūrių, smaugimo ir kitų nužudymo pėdsakų nerasta21. Tačiau dėl palaikų būvio palikta išlygų. Katastrofos priežastis liko nenustatyta. Kai 2010 m. greta Sikorskio ir kitų Vavelio katedroje palaidotas į Katynės žudynių minėjimą skridęs ir aviakatastrofoje žuvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis, Rusijoje paskelbtos išvados vėl atgaivino įtarimus apie „Katynės prakeiksmą“. Tyrimus ketinama tęsti. Lituanicos atvejis – panašus ir drauge kitoks. Jis jau dukart, 1933 ir 1964 m., sulaukė institucinio tyrimo ir tapo tik dar tankiau suveltas. Unikalu tai, kad Lituanicos katastrofos pirminiai šaltiniai, daiktiniai įrodymai, dokumentai iš 21 

Konopka ir kt. 2010, 29–33. T. p. straipsnių rinkinys: Archiwum medycyny sądowej

i kryminologii 2009, 1.


28

JAV ir Vokietijos, iškart buvo telkiami Lietuvoje. O čia dėl politinių ir administracinių trukdžių, vėlesnių režimų, ideologinės kontrolės jie dingdavo be žinios ar dūlėdavo slaptose raštinėse ir biurokratų stalčiuose. Oficialūs tyrimai buvo politizuoti, o nepriklausomi svarstymai vargiai rezgėsi. 1964 m. rugpjūčio 10 d. Kaune be viešos žinios, dalyvaujant specialios komisijos nariams ir apsaugininkams, iš slėptuvės iškelti sarkofagai su abiejų lakūnų palaikais. Teismo medicinos ekspertams nurodyta nustatyti, ar palaikuose esama šautinių žaizdų. Bet balzamuotų kūnų likučiai buvo taip suirę, kad paliesti vietomis trupėjo, o kitos tyrimo medžiagos ekspertai neturėjo. Panašiai nutiko tiriant palaikus 1933-aisiais: iš JAV nieko negauta, vokiški dokumentai neviešinti, techninės ekspertizės duomenų nebuvo ir vien iš apirusių palaikų teko spręsti – ar būta pašovimo, ar ne. Abiem atvejais dirbo geriausi Lietuvos ekspertai ir pasirašė kone vienodas išvadas: lakūnus ištiko staigi mirtis dėl „bukos jėgos“, jų patirtos traumos būdingos krentant iš didelio aukščio. Tiesa, 1933 m. tvirtinta, kad kalbos apie pašovimą tėra „tuščias burbulas“, o 1964 m. – kad „lavoniniai pakitimai“ neleidžia tvirtinti, jog šautinių sužalojimų nebuvo. Abiejų ekspertizių vadovai asmeniškai, nepriklausomai – profesorius Kazys Oželis emigracijoje Čikagoje, o profesorius Jonas Vytautas Nainys Kaune – paneigė pašovimo galimybę, užtat paliko išlygą: palaikai buvę per prastos būklės, be to, katastrofos priežastis neaiški. Dėl to netikrumo kolektyvinės vaizduotės vis neapleido Soldino miško paslaptis. 1933 m. sklido gandai, kad lakūnai dingo be žinios ir jų vietoje palaidoti nežinomi ispanai, o štai 2013 m. skelbta, esą naciai Litua­nicą pagavę tinklu (!) ir todėl nuolaužose nerandama šūvių žymių, be to, sovietai lakūnų palaikus galimai kremavę ir kapinėse užkasę kitus kaulus. Dabar mokslininkai turbūt vėl ekshumuotų palaikus, bet… šie jau buvo aštuoniskart perkelti, užkasti žemėje ir visai suiro. Lituanicos atvejis – tarytum patikimo žinojimo galimybę pakertantis duomenynas22, kuriame susipainioję paminėjimai ir nutylėjimai, prisiminimai ir užmiršimai, oficialūs duomenys, atskiros nuomonės, anoniminiai gandai, formalumai, fantazijos, relikvijų dingimai, slėpimai ir atradimai. Nors visko nebeatpainiosi, svarbu bent pajudėti, kad tik liautųsi įkyrus dreifas tarp atminties ir vaizduotės, kai masiškai tiražuojama polemika be argumentų. Antai režisieriaus Verbos filme Litua­nikos sparnai Simas Stanaitis – Darių tarnybos metais pažinojęs karo lakūnas, 1933 m. buvęs jau atsargos kapitonu – porino:

22  Plg. Jonutytė 2011, 148. Pati autorė čia apeliuoja į Martino Heideggerio Gestell sąvoką.


29 Pašovimo priežastys, logiškai padarius analizą, tai josios aiškios, žinoma, tik politiniai josios neaiškios, kadangi buvo uždrausta, uždrausta net, vadinasi, taip sakant, net tai komisijai, kuri balzamavo lavonus, ką nors prasitarti […]. Jeigu paimti baką, reiškia, Litua­nicos, tai tie pradūrimai to bako keisti irgi atrodo – kad kulipkos, vadinasi, pramušta; taip sunku šakele pradurti. Taip kad vokiečiai, be abejo, pyškino į juosiuos, jau čia tai šito nepaneigsi.

Kai taip viskas neva paslaptinga ir kartu visiškai aišku, mokslo teoretikai įtaria kolektyvinę traumą: esą taip pasireiškia sunkių patirčių sužalota atmintis. O menininkai nustato paprastesnę diagnozę: negi ieškosi dokumentų, kai galima drauge paplepėti, pagodoti, užtraukti dainos posmą ar filmą pažiūrėti. Tenka manyti, kad Darių ir Girėną ištiko aristoteliška tragedija: herojai pašlovinti ir užmiršti, išaukštinti ir sunaikinti. Klasikinis atvejis, tik aplinkybės unikalios. Sunkiau buvo ne nustatyti, bet pripažinti istorinius faktus ir mito autorystę. Nemalonu jaustis klydus, būti suklaidintam. Nepatogu keisti įpročius. Baugu leisti mitiniams herojams mirti. Daug kas klausė: ar knyga nenuvainikuos didvyrių? Nedrįsau atsakyti… Bet jei eisite kartu iki paskutinio šios knygos puslapio, įsitikinsite: jei ir verta nerimauti, tai kaip tik dėl tų vainikų – kokie jie, iš kur, ir kieno. Ir tenebus ši knyga paskutinė, nes įdomumas tik prasideda. Bus daugiau laimėta – tiksliau, susigrąžinta to, kas buvo atimta ar iššvaistyta, – jeigu kas nors parašys lakūnų biografijas. Leisis į ekspedicijas Vokietijos ir Lenkijos paribiuose. Skaitmenoje atkurs teismo medicinos ekspertizių duomenis. Pabaigs trimatę lėktuvo rekonstrukciją. Praskries atkurtų orų sąlygų virtualiu tuneliu nuo oro uosto Brukline ligi nelemtos pamiškės Brandenburge / Pomeranijoje. Atkurs kryčio dinamiką, katastrofos akimirką. Taip pažinus istoriją, vaizduotės galia ir kūrybos laisvė neprapuls: vėl atsiras poemų ar dar neregėtų meno kūrinių. Tik vaizdiniai truputį pasikeis: Darius ir Girėnas nebesidvejins ir turės po vieną galvą, o Brodskio regėtoji įsišėlusios ir dūžtančios Lituanicos šmėkla bus akmeniu šulinyje prapuolusi, nurimusi ir nuskaidrėjusi. Žvelgsime atviriau į tai, kas yra, iš įvairių pusių. 2017 m. spalis – 2018 m. balandis, Viktorija


Mitas NR688E Soldino miško paslaptis

I  DA L I S


I -1.  V E I K Ė J A I


33

Mito pamate visada tūno dalis tikrovės. Juo mitas iškilesnis, tuo labiau nuo tikrovės atitolęs. Mite tikrovės gali būti daugiau, mažiau ir kokios tik nori. Mito logika – ne „arba, arba“, o „ir, ir“. Lituanicos lakūnai yra mitiniai herojai vien jau todėl, kad, perskridę Atlanto vandenyną, žūva (tikrovė, faktas) ir tampa amžinai gyvi, prisitaiko prie realijų bei aktualijų (pramanas, fikcija). Mitas lankstus, todėl pravartus, mėgstamas ir toks patvarus, kad joks tyrėjas nepuola jo griauti, tik iš tolo stebi ir stebisi. Mituose ilgai viešpatavo dievai, pusdieviai ar sudievinti valdovai. Juos išstūmė labiau sužmogintos būtybės. XIX–XX  a. mitiniu herojumi tapo šviesų rytojų – tiksliau, tuometę santvarką ar ideologiją – iškovojęs Tautos vadas, Tautų tėvas, bevardė Liaudis, priešą ir mirtį nugalėjęs Nežinomas karys. O XX a. pradžioje, besiilgint naujos ir amžinos tvarkos – kokios tikrovėje nebūna ir kokią pirmiausia laisvam pasauliui pažadėjo fašizmas – greta kitų iškilo dar vienas naujas didvyris: aviatorius, pilotas. Talento, disciplinos, progreso idealas. Per pramonės ir transporto spurtą, vadinamąjį Aviacijos aukso amžių, jis įsitvirtino visur, nepriklausomai nuo ideologijų: panašiai dominavo, pavyzdžiui, JAV, Vokietijoje ir Lietuvoje. Olimpe vietos buvo jau paruoštos, kai Lituanicos skrydžiui ėmė ruoštis Amerikos lietuviai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Mitas buria ir vienija: it ašis įsuka vaizdinių, apeigų sūkurį. Žmogus laisvas elgtis kaip nori, – bent dauguma tuo rimtai tiki ir manosi valingai besirenkantys: konservatyvieji mitą puoselėja; liberalieji ir praktiškesnieji pernelyg nekvaršina sau galvos ir tenkinasi savieiga; postmodernieji, madingieji susikuria pramogą ir mitą šaržuoja, provokuoja. Bet kad ir kaip pasirinkus, vis tiek sukamasi tame pačiame idėjų ir tikėjimų sūkuryje aplink mito ašį – saugumo zonoje, tvarkos ilgesyje. Jau visomis orbitomis apskrieta su Dariumi ir Girėnu. Pokyčiai kyla tik tada, kai atkakliai kritiškas santykis su mitu išsviedžia iš sūkurio ir sukelia konfliktą. Per vargus įgautas pažinimas išlaisvina, – per aspera ad astra. Tik vis dėlto netampa itin lengva ir smagu, nes kaita tampa nenuspėjama, laisvė įpareigoja, be to, dingsta kiti patogumai ir net laiminga pabaiga. Pažinimas užkrauna atsakomybę ir yra beveik garantuota rizika. Maždaug tai turėjo omenyje žinomas profesorius, pasisakydamas lyderių konferencijoje Palangoje 2011 m. rugsėjo 23 d. Komentuodamas mano pranešimą jis išrėžė, kad istorikai paprastai „tokių dalykų“ vengia. Perliejo it šaltas dušas: pirmąkart pristačiau savo darbą Lietuvos publikai, ir dar prieš kelias valandas, šnekučiuojantis prie pusryčių stalo, profesorius reiškė man pritarimą. Kokie čia dabar dalykai?! Kitąmet, laimėjus Lietuvos mokslo tarybos konkursą,


34

prasidėjo doktorantūra Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Dariau pristatymą to paties profesoriaus seminare ir – nieko nenutiko. Vėliau viename dienraštyje perskaičiau jo puikų įvertinimą. Maniau, – painiava. Dirbau toliau. O 2016 m. rugsėjo 28 d. profesorius pats atskubėjo į mano disertacijos gynimą ir vienas pirmųjų paprašė atsiųsti ją paskaityti. Geriau vėliau negu niekados: nors užtrukau, bet supratau Alfredo Bumblausko viešą įspėjimą dėl dalykų. Grėsė būti išsviestai iš mito sūkurio. Turėjau leisti didvyriams numirti. Tradiciniame pasakojime abu lakūnai amžinai gyvi. Ne paslaptis, kad iš tiesų jie žuvo žiauriai sužaloti, sutraiškytais kaulais ir suknežintomis galvomis, ir kad jų balzamuoti palaikai 35 metus trūnijo kilnojami, slapstomi. Bet mirtis tiesiogine, fiziologine prasme trikdo ir gąsdina, o poetiškai sutaurinta – įkvepia ir vienija. Tad taip ir padaryta: prikurta eilėraščių, dainų, romanų, filmų ir visokio patoso apie beveik gražią, beveik laimingą Dariaus ir Girėno mirtį. Poezija sielas virpino ir guodė, tik protų netenkino. Žmonės laukė, spaudė, ieškojo paaiškinimų. Tačiau 1933 m. vidurvasarį nusvėrė didesnės reikmės. Politinė įtampa reikalavo santalkos, penkiolikmetei tautinei valstybei būtinai reikėjo lietuviško patriotizmo idealų. Romantizuotu herojišku vaizdiniu įtvirtinta meilė Tėvynei, lietuvybė, nacionalinis orumas ir vienybė, bendri pasiekimai ir lūkesčiai. Sykiu tenkinti dar praktiškesni, komerciniai interesai: Lituanica išnaudota kaip prekinis ženklas. Balzamuojami lakūnų palaikai dar mirko spirite, kai masiškai prigaminta tiek suvenyrinių niekniekių, kad žuvusiųjų artimieji viešai reikalavo liautis pelnytis. Niekas nepaveldėjo nuosavybės teisės: lakūnų vardai, lėktuvo pavadinimas, skrydžio įvaizdis buvo visų, kiekvieno, niekieno. Teisė neribojo, vien moralė ir etika. Susiplakė taurūs jausmai ir labiau žemiški poreikiai. Lituanica tebėra prekybos tinklas, kepykla, degtinė, šokoladiniai saldainiai, avalynės fabrikas, televizijos kanalas, sporto klubai, mokyklos, klasikinės muzikos, roko festivalis, viršukalnė Pamyre, gatvės ir aikštės Lietuvoje, JAV ir dar daug kas kita. Iš didvyriškos žūties sutverta vertybė: idealizuota, ideologizuota, sėkmingai išparduota. O pats mirties faktas buvo atgrasus ir netiko nei politikai, nei poezijai, nei komercijai. Net didvyrių prototipai nebūtinai buvo parankūs: juk tikrieji asmenys iš kūno ir kraujo buvo gyvi ne vien aistra Jaunajai Lietuvai ir skraidybai. Jie per advokatus Čikagoje apsibrėžė misiją ir pasidalijo intelektinę bei turtinę nuosavybę, sutarė pasiekę Lietuvą neužtrukti ir – vėl kartu ar vieną pakeitus – skristi


35

atgal per vandenyną į JAV. Panašiai numatė ir lakūnų patikėtinių, Lituanicos lėktuvo formalių valdytojų Čikagoje sutartis. Nepaisant to, kai Vokietijoje įvyko katastrofa, suveikė galingesni svertai: pasirinkta sutarčių „nežinoti“ ir tiems žmonėms, kurie susitarė veikiai po skrydžio sukti savais keliais, primesti bendrą lemtį. Palaikai ir lėktuvas atiduoti Lietuvai. Palaikai kartu iro vidurvasario kaitroje, koplyčiose, buvo balzamuojami, vėl pašarvoti, gausiai lankomi koplyčioje ir laikiname mauzoliejuje, tada vėl pelijo, mirko laboratorijoje, dūlėjo koplyčioje, slėptuvėje… kol komunistų partijos šulai sumanė būsiant naudinga juos „atrasti“, palaidoti karių kapinėse ir galutinai perlaidoti – užkasė kaulus žemėn, kur jie sunyko. Apsaugok, Viešpatie, nuo tokios dalios. Kai vis kartojama, kad lakūnai žūdami pelnė amžiną garbę ir šlovę, tai kaskart pamirštama pridurti, kad sykiu jie prarado viską, ką turėjo: gyvybę, visą turtą ir net tapatybę. Skaudžiausiai išgyveno žuvusiųjų artimieji ir bendražygiai. Jie mėgino tramdyti komercinį ir ideologinį vajų: Čikagoje, Niujorke, Vašingtone ir kitur JAV rašė šeiminius prašymus, oficialius kreipimusis, viešas peticijas reikalaudami atidos ir teisybės, nepriklausomo katastrofos tyrimo. Tačiau oficialus Vašingtonas, – kaip ir Berlynas, Kaunas, – atmetė pretenzijas. Kodėl? Visos šalys turėjo savo alibi ir motyvus. Taip, trumpai tariant, susiformavo ašis, mitas. Minios sukosi sūkuryje ir vengė dalykų. Bet žingsnis buvo žengtas. Prisijungė bendraminčių. Jie savaip aiškintų, kodėl, ko siekė. Kartą ilgai besišnekučiuojant kitas profesorius – Vytautas Landsbergis – garsus politine įtaka, humoru ir šeimos sąsaja su Lituanicos istorija – sukrizeno: „tirkite, jei neturite ką veikti“. Asmeninis įspūdis atliepia abiem profesoriams, istorikui ir politikui: įdomu ir prasminga tai, kas sudėtinga ir bent truputį rizikinga; o tai, kas lengva, įprasta, patogu, – neįdomu ir nuobodu, vien tuo apsiribojus, išties nebėra ką veikti. Mitas žaidžia, apžavi, traukia dalele tikrovės. Bet vien mite ankšta, per trošku gyventi.

„Eureka!“ morge

Pirmas proveržis įvyko Čikagoje, morge. Tikrame morge, t. y. lavoninėje, atliekama autopsija: šaltoji operacija arba skrodimas. Teismo medicinos ekspertai, taikydami įvairiapuses žinias


36

ir tardamiesi su teisininkais, patikslina ar paneigia tai, kas mirusiam kliniškai nustatyta. Sekdama Lituanicos pėdsakais lavoninėje nesilankiau. Tikrą skrodimą ir kitokias operacijas stebėjau iki tol dirbdama televizijos žurnaliste, mat, vis domino neromantizuota, šiek tiek gąsdinanti ir vis dėlto esminga tikrovės pusė. Atmintin įsirėžė ekspertų meistrystė ir ypač – anatomijos realijos: išimtų organų krūva mažne didesnė už palaikus, kaip kūne tiek visko telpa? Vėlesnė patirtis istorikų ceche įtikino, kad tas pat nutinka nagrinėjant archyvų dokumentus: lyg nieko ypatingo, o įsigilinus išvirsta krūva duomenų. „Morgu“ Čikagos Balzeko lietuvių kultūros muziejaus darbuotojai vadino patalpą, kurioje laikė… patys nežinojo, ką: atidėliojo išmesti arba ketino kada nors sutvarkyti daug neaiškios vertės popierių, nuotraukų, daiktų. Apie tą patalpą iš pradžių nežinojau. 2011 m. rugsėjo 12–17 d. atvykau čia nagrinėti Čikagoje gyvenusio Dariaus archyvo. Nustebau, kad beveik nėra ko skaityti. Kai kas svarbaus muziejaus saugyklose buvo: pavyzdžiui, Dariaus skraidymo knygelė su daugiau nei 600 įrašų (ją toliau nagrinėsime). Bet didžiumos archyvo trūko. Vertingas rinkinys anksčiau buvo dingęs ir surastas, net eksponuotas tame pačiame muziejuje; nejau viešai parodytas vėl prapuolė? Išnagrinėjau rastus likučius, sudariau savotišką dingimo bylą, pristačiau reikalą muziejaus prezidentui Stanley Balzekui Jaunesniajam ir grįžau į Vilnių. Po keturių mėnesių, 2012 m. sausio 26 d., gavau telegramos stiliaus elektroninį laišką: Radome tris lentynas medžiagos apie Darių ir Girėną. Daug laiškų ir duomenų, kurie galbūt praverstų tavo tyrimui. Būtų gerai, jei atvyktum į Čikagą. Stenlis.

Vasarį grįžusi į Čikagą, darbo turėjau daugiau, nei paroje buvo valandų. Muziejaus „morge“ vyko viena „autopsija“ po kitos. Maždaug trys tūkstančiai muziejinių vienetų – dokumentų, užrašų, asmeninių daiktų – tikslino, pildė, neigė tai, ką buvo tekę skaityti apie Lituanicą. Sutartys, sąmatos, laiškai. Tarp rankraščių – ir garsiosios dedikacijos, vadinamojo Dariaus ir Girėno testamento juodraštis: „Mes skrisime į Lietuvą! Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių…“ Darius savo grožinio teksto nevadino testamentu. Vietoje antraštės užrašė: LITHVEGA. Naujadaras iš gimtos šalies ir žvaigždės pavadinimų – Lietuva, angliškai Lithuania, ir Vega – jam atrodė tinkamiausias


5.  Paieškų pradžia BLKM 2011 m.: S. Balzekas atidaro Dariaus lagaminą.

lėktuvo pavadinimas: vietos laikraščiui jis rašė, kad „tautiečio astronomo gyvenančio tolymuose žiemiuose [Aliaskoje] patiektas vardas pilnai atatinka tikslams, kurių mes siekiame šį skridimą vykdant, ypatingai kad tasai žodis lengvai ištariamas“23. Tik vėliau atsirado Lituanica. Archyvas pranoko lūkesčius ir… nuvylė. Darius buvo stropus raštvedys ir tiksliai fiksavo įvykius, nes ketino parašyti knygą. Bet jo raštai turėjo ydą: prapuldinėjo ir nyko. 1933 m. Dariui žuvus, jo archyvą apsiėmė saugoti sesuo Kotryna Stulpinienė (Kotryna Konstancija Jucius – Katherin Stulpin). Pagerbdama brolio valią ir įamžindama jo atminimą, ji su sutuoktiniu Vincu Stulpinu (William F. Stulpin) pasamdė taip pat Čikagoje gyvenusį publicistą Petrą Jurgėlą: lai peržiūri dokumentus ir parašo knygą. Jurgėla teigia dirbęs 16 mėnesių. Panaudojo archyvo fragmentų, plačiai rėmėsi spauda, savo paties atsiminimais. 1935 m. Čikagoje išleistas 384 puslapių veikalas tapo bestseleriu: išparduotas išeivijos ir Lietuvos mastu beveik „kosminis“ tiražas – 14 000 egzempliorių. Po to Stulpinai archyvo medžiagos nebeviešino. Kiti tyrinėtojai Jurgėlos knygą naudojo 23 

BLKM, DGK.


6. Iš Dariaus archyvo: paskutinė telegrama-pasiteiravimas dėl leidimo skristi į Lietuvą, 1933 m. liepos 11 d.

jau kaip šaltinį. Niekas nežinojo, kiek ir kokių duomenų jis praleido netyčiom, tyčia arba savininkams pasistengus. Stulpinienė archyvą toliau pildė spaudos iškarpomis, savo korespondencija, lakūnų įamžinimo dokumentais ir – jau likusi našle, taigi ne anksčiau negu 1968 m. – perdavė Balzeko 1966 m. įkurtam muziejui. Po to apie archyvą negirdėta daugiau nei dvidešimt metų. 1992 m. muziejaus eksponatus inventorinęs vykdomasis direktorius Valentinas Ramonis jį „atrado“, suskubo kataloguoti ir kaip didelę naujovę ruošė parodai. 1993 m. liepą–lapkritį eksponuota maždaug dešimtoji dalis viso rinkinio. 1994 m. Ramonis atsistatydino, o nebaigtas tvarkyti archyvas atgulė į „morgą“. Praėjo dar dvidešimt metų. 2011–2012 m. archyve pasigedau Ramonio minėtos „idealios tvarkos“ ir kai kurių Jurgėlos nurodytų dokumentų. Stigo nuotraukų: negi Darius jų neturėjo? Kur jos dingo? Kadangi Stulpinienė 1972 m. JAV viešėjusiai Dariaus dukrai padovanojo, pavyzdžiui, jo 1919–1921 m. dienoraštį, tai gal pasiliko sau ir daugiau vertybių, kurias po jos mirties išsidalijo turto paveldėtojai, tolimesni artimieji arba kolekcininkai. Lituanicos skrydžio oficialaus globėjo, tuomečio Lietuvos konsulo Čikagoje Antano Kalvaičio archyvo didžioji dalis per kelerius metus


39

atsidūrė ir kaupėsi Aleksandro Račkaus kolekcijoje, kita dalis pateko Broniaus Kviklio žinion; vėliau abiejų rinkiniai padovanoti Kaunui ir tebesaugomi skirtingose vietose (Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institute). Dariaus archyvo likučiai turėjo būti itin vertingi ir paklausūs. Tačiau garsiuose privačiuose rinkiniuose užtikta vien kopijų, originalų nerasta. Viso Dariaus archyvo lemtis nežinoma. „Eureka!“ vadinamame morge patvirtino esminę prielaidą: mitą sukurstė vaizduotė, duomenų spragos ir dokumentų klajonės, o ne slaptas nacių suokalbis. Jurgėla nesivaržė kurti Soldino miško paslapties ir šauktis „bausmės tiems vokiečių išgamoms, kurie lietuvių tautos ir pasaulio didvyrius nužudė“. Jis lig mirties grasinosi įrodyti, kad „prezidentas A. Smetona įsakė nutylėti faktą“ apie lakūnų palaikuose aptiktas kulkas24. Jo versija sklido plačiai ir ilgam: 1990 m. Lietuvos žurnalistų sąjunga išleido naują fotografuotą – netaisytą, nepildytą – jo knygos leidimą. Soldino miško paslaptis visiškai nustelbė Ramonio pastangas: 1993 m. paviešinti dokumentai, tarp jų ir lakūnų tarpusavio sutartis, it negyvėliai buvo atskirti nuo gyvųjų reikalų ir uždaryti „morge“. Panašiai „įšaldytų“ duomenų vėliau radau visur, kur teko keliauti. Jau galiu pasakoti istoriją nuo pradžių: kas, kur, kada, kaip buvo ir kodėl. Tik užuot iškart linksniavus – Lituanica–Darius–Girėnas – pirma atsižvelgsiu į istorikų priesaką korektiškai vartoti sąvokas. Svarbu sutarti dėl pradų: kas ta Lituanica? Kokia jos įgula? Kuo svarbus Steponas Darius? Kas jis buvo – kuo manė esąs, ko siekė, – kol netapo vienu iš Dariaus ir Girėno?

Lėktuvas stiklainyje

Vasariškai saulėtą ir tvankią dieną Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) Lituanicos rinkinio tuometė saugotoja Dalė Naujalienė svetingai palabino ir patikino: „Nieko čia nerasite.“ Bet atvykus pirmiausia rūpėjo ne rasti, o įsižiūrėti. Štai: galingų smūgių išplėštos lėktuvo dalys, apdaužyti prietaisai. Suraižyti žuvusių lakūnų kostiumai. Alyva aptėkšti ir vietomis nebeįskaitomi žemėlapiai. Navigaciniai žinynai. Amerikietiški įgulos ir orlaivio dokumentai. Lakūnų portretai Amerikos lietuvių laikraščiuose. Suvenyriniai vokai su skrydžio data: „JUL15. 1933. 5AM. ​BROOKLYN, N. Y.“25. Signalinė raketa. Deguonies kaukė. 24  Jurgėla 25 

1983, 12–18; plg. Jurgėla 1933.

„Liepos 15 d., 1933 m., 5 val. ryte. Bruklinas, Niujorkas.“


7. Lituanica dabartinėje VDKM ekspozicijoje: trimačiu skeneriu lėktuvo liekanas fiksuoja Eduardas Silva, 2014 m.

Vaistai nuo jūrligės ir skausmo. Šokoladas. Šukos. Perlenktas medalionas. Daiktų sąrašai, patvirtinti Reicho erelio antspaudais. Po pusės šimtmečio lietuvių restauratorių rasti į drabužius įsiūti dolerių banknotai. Lėktuvas sudužo miško pakraštyje debesuotą tamsią naktį. Vieninteliai liudytojai – šie likučiai. Bet jie neprakalbinti: nėra tikslaus galutinio aprašo, neatlikta nieko panašaus į atkuriamąją inžineriją, kai ekspertai dėlioja nuolaužas į skridusio orlaivio pavidalą. Susiklostė priešingai: pirmoje laikinoje parodoje 1933 m. Lituanicos nuolaužos sudėliotos kaip tik panašiausiai į lėktuvo pavidalą. Nuo 1935 m. VDKM kurtos, vėliau (po pertraukos) 1958 m. atidarytos ir 1983 m. atnaujintos parodos vitrinoje sukomponuota tarytum katastrofos scena. O 2013 m. perkėlus ir atnaujinus parodą eksponatai ankštoje vitrinoje, sakytum, suberti it pupos į stiklainį: suversta krūva, prikaišiota oranžine spalva dažytos, sudraskytos lėktuvo drobės. Didesniame dešinio sparno oranžinės dangos rėžyje, taip pat krypties vairo atplaišoje – ryškūs juodi užrašai, amerikietiškas lėktuvo registracijos numeris: NR 688E. Liemens dangos sulopytoje skiautėje, smulkiomis baltomis raidėmis – skrydžio Garbės rėmėjų sąrašai, Lietuvos diplomatų pavardės. Ties kabinos šoniniu langu išdrėkstos kaligrafišku šriftu išriestos keturios geltonos raidės juodu krašteliu: Litu…


41

Taip, tai ji. Diplomatiškai tariant, Lituanica Kaune yra techninė, nors ir netyčinė, klaida. Formaliu požiūriu ji neturėtų čia būti. Bet apie šią įdomybę parodoje, žinoma, neužsiminta. Lituanica apibūdinta jau visokiais žodžiais, bet niekados nevadinta patogia, nes tokia ji nebuvo niekam, – net Kaunui, kuris lig šiol didžiuojasi, tačiau neilgai džiaugėsi ją priglaudęs. Jai teko ypatinga lemtis kelti sumaištį ir trikdyti tvarką – kad ir kur, kieno būtų ta tvarka. Jos istorijoje, kaip toje nuolaužų stirtoje, susijaukė asmenų dramos, valstybių interesai, teisinis kazusas, trileriui artimas politinis kontekstas ir propagandinė kova. Trumpai persakant tai, ką pavyko ištirti, liekanų likimas buvo toks. Seniai seniai – vieną penktadienio vakarą – Lituanica atidardėjo traukiniu iš Vokietijos. Kodėl iš Vokietijos? Todėl, kad ji ten sudužo. Iš pradžių tai atrodė savaime aišku. Vėliau Amerikos lietuviai atsitokėjo ir stebėjosi: iš Vokietijos tai iš Vokietijos, bet kodėl ne atgal į JAV, o į Lietuvą, į Kauną? Aiškintis buvo per vėlu. Lietuvoje į Lituanicos katastrofą sureaguota valstybiniu lygiu. Respublikos Prezidento aktu nr. 664/87 „tragingai karžygių mirtimi žuvę Jungtinių Amerikos Valstybių lietuviai“ apdovanoti V laipsnio Vyčio kryžiaus ordinais. Vyriausybė paskelbė gedulą ir ėmė ruošti laidotuves. Tuo laiku taip ir liko neišsiaiškinta, kodėl Čikagoje su artimaisiais gyvenę natūralizuoti JAV piliečiai buvo laidojami Kaune? Juk tikėjosi užsukti tik trumpam? Viskas vyko greitai. Katastrofa – pirmadienį, laidotuvės – jau trečiadienį ir ketvirtadienį. Vokietijos ir SSRS oro bendrovės Deruluft lėktuvu palaikai atskraidinti į Kauną. Ceremonijon susirinkusioje bent penkiasdešimttūkstantinėje minioje netrūko valdžios, užsienio valstybių, aviatorių elito atstovų; antrą laidotuvių dieną valstybinių įstaigų darbuotojai išvis nedirbo. Iškilmės paralyžiavo viešąjį gyvenimą ir atitraukė dėmesį nuo kitų svarbių dalykų, – taip pat ir nuo lėktuvo, kuris Kauną pasiekė geležinkeliu praėjus dar parai. 1933 m. liepos 21-osios, penktadienio, vakarą, maždaug devintą valandą, į Kauno geležinkelio stotį atvykus sąstatui, atkabintas ir paliktas stovėti krovininis vagonas: iš abiejų pusių plombuotais užraktais, adresuotas LR užsienio reikalų ministerijai. Vagone riogsojusi Lituanica atrodė jau ne kaip orlaivis: pašaliniam žmogui, ne žinovui – vien šiukšlės ir metalo laužas. Važtaraščiuose susipainiota, kokia krovinio kilmė: vokiškai parašyta Litauen, nubraukta, viršuje pataisyta Amerikaner, nubraukta, apačioje kitu rašikliu pakartota Litauen. Neaišku, ar


42

lėktuvas keliavo be tikslių dokumentų, ar tūlas vokietis kažko – amerikietiškų įrašų arba paties krovinio pobūdžio – nesuprato. Triskart tikslintas bendras svoris: Štetine pažymėta etwa 1500 kg, tranzitinėse muitinėse Eitkūnuose ir Virbalyje, kur vagonas buvo atidarytas – 1050 kg. Prieš tai skelbta, kad techniškai paruoštas tuščias nepakrautas lėktuvas svėrė apie 1208 kg; jei taip, tai Lituanica atvyko sunykusi maždaug 158 kilogramais. Bet vis tiek jos buvo daug. Vyriausybė dvi paras slaptais ir viešais potvarkiais sprendė, ką daryti. Praėjo savaitė po katastrofos. Liepos 24 d., pirmadienį, žmonės išėjo į darbus. Retas tepastebėjo, koks prasidėjo sujudimas. Valstybinė naujienų agentūra ELTA pranešė, kad Vokietijoje katastrofos apylinkėse paskelbtas įsakas grąžinti vietinių smalsuolių išgrobstytas lėktuvo dalis. Tuo pat metu Lietuvos pasiuntinybė Berlyne vyriausybės vardu pareiškė Vokietijai padėką už pagalbą ir jau ruošė Kaunan išsiųsti papildomą lėktuvo liekanų siuntą. Į Kauno geležinkelio stotį ryte atvyko Tarpžinybinė komisija: mažiausiai trys karininkai iš Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų, URM deleguotas ELTA direktorius ir du LAK atstovai, civilis ir karininkas. Jų akivaizdoje nuimtos plombos, vagonas atidarytas. Civilinio lėktuvo nuolaužos sukrautos į Karo aviacijos sunkvežimį ir išvežtos į Karo muziejų. Sudarytas tik 60 pozicijų sąrašas: nesismulkinta „dėl daugybės smulkių šipulėlių gausos“. Svoris nefiksuotas. Laikraščiai skelbė, kad tarpžinybiniu potvarkiu rengiama Litua­nicos skrydžio liekanų – lėktuvo dalių ir lakūnų daiktų – paroda. Visuomenė džiūgavo ir nekantravo. Palankiai sutikta ir kita žinia: kad išvakarėse iš Kauno kapinių koplyčios išvežti lakūnų palaikai. Oficialiai pranešta, kad palaikai, kaip brangiausios lietuvių tautos relikvijos, bus balzamuoti. Už poros kvartalų nuo Karo muziejaus, kur iškrautos Lituanicos liekanos, VDU Medicinos fakulteto rūmuose atidaryti dvigubi karstai. Ekspertų grupė, vadovaujama dviejų institutų vadovų profesorių, atsargos pulkininkų, atliko skrodimą. Ministro pirmininko slapta ir, matyt, skubant ant bloknoto lapelio pasirašytu nurodymu jie turėjo palaikus „balzamuoti ir kitomis priemonėmis apsaugoti nuo nykimo“. Nerašytu susitarimu, jie taip pat turėjo nustatyti, ar lakūnai žuvo nuo kulkų. Smarkiai sužaloti palaikai buvo apirę. Apžiūros aktuose pažymėta, kad kūnai išpūsti dujų, oda pažaliavusi, nuo pirštų smuko nagai. Atskirai pridurta, kad audiniai karstuose ir ant palaikų permirkę „dvokiančiomis masėmis“, pilni kirmėlių, todėl vėliau sudeginti. Ekspertai tegalėjo guostis, kad palaikus gavo


8.  Taip eksponuota 1933 m. liepos 24 d. į senuosius Karo muziejaus rūmus atgabenta Lituanica.

bent neišsklidusius dalimis: gandai apie viename karste įmestą trečią ranką buvo kvailystė; tik po 31 metų iš tikrųjų pritrūko kelių pirštų. Dar prastesnės būklės buvo Lituanica: ji iškart pasklido dalimis ir ėjo per rankas. Pirmiausia, liepos 18 d. ryte pasiuntinys Berlyne Jurgis Šaulys į Kauną traukiniu pargabeno maišą su Lituanicos gabentais laiškais, suvenyriniais vokais. Liepos 19 d. Deruluft lėktuvu palaikus į Kauną parlydėjęs ELTA korespondentas Viktoras Kaupas atsivežė didžiumą lėktuve rastų žemėlapių, „drobės šmotelį“, navigacinę lentelę, kelis kitus smulkius daiktus. Lietuvos pasiuntinybės Berlyne atašė Baliui Paliokui liepos 17–18 d. Soldino žandaras ir 20 d. Tempelhofo oro policijos pareigūnai trimis aktais, 21 d. dar patvirtintais policijos vachmistro, perdavė abiejų lakūnų asmeninius daiktus ir įvairius dokumentus; šiuos tris paketus pasiuntinybė, pridėjusi žibintuvėlį ir sekstantą ūkvedžio L. Maziliausko „pakvitavimu“ ir dar penkis daiktus „be sąrašo“, persiuntė URM. Čia viską registravo liepos 23 d. pradėjusi veikti Tarpžinybinė komisija, sudariusi keturis daiktų pridavimo-perdavimo aktus; rugpjūtį iš pasiuntinybės gauta dar viena ar kelios siuntos, kurių priėmimo aktai neišliko. Lituanicoje kažin kiek ko liko ar dingo. Bet nepersistengta aiškintis ir dėlioti į vietas. Spaudė laikas ir kiti force majeure. Tiko taip, kaip buvo. Antai, Akte nr. 4 paminėta „dvidešimt įvairių medinių dalelių, kurioje vienoje vokiškai užrašyta“:


Ar dar įmanoma sužinoti, kas vyko prieš daugiau nei 85 metus? Atsakymas – gal ir įrodymas – ši knyga. Nors tradiciškai sakoma, kad Lituanicos paslaptis amžinai saugos Soldino žemė, šįkart gausiais, pagrįstais argumentais brėžiamos naujos pažinimo ribos.

Žurnalistė ir istorikė dr. Gražina Kristina Sviderskytė yra knygų ir dokumentinių filmų autorė, Lietuvoje ir užsienyje pelniusi aukščiausių profesinių apdovanojimų. Pastarasis jos darbas įvertintas Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija. Šiuo metu ji tęsia tyrinėjimus gimtajame Vilniuje ir Viktorijoje, Kanadoje. ISBN 978-609-8120-40-0 ISBN 978-609-8120-40-0

www.auksozuvys.lt 9 786098 120400

Lituanica. Nematoma pusė

Ši istorija – ne vien 1933 metų įvykiai, kai po skrydžio per Atlanto vandenyną netoli Soldino (dab. Myslibužo) įvyko Lituanicos katastrofa: veiksmas užsimezga bent dešimtmečiu anksčiau ir siekia mūsų dienas. Herojai – ne tik lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas (t. y. Jucevičius ir Girskis, t. y. Jucius ir Girch), bet dar daugybė politikų, diplomatų, karininkų, policininkų, menininkų, funkcionierių, aktyvistų, rezistentų. Jie veda aerodromų takais ir biurokratų koridoriais, per aukščiausios politinės valdžios tribūnas ir užkulisius, per priedangos organizacijų ir pogrindžio veikėjų būstines.

Gražina K. Sviderskytė

Pirmą kartą Lituanicos istorija nagrinėta taip plačiai: knygoje — septynerių metų paieškos ir atradimai, nauja tyrimo prieiga ir pirminiai šaltiniai, surinkti iš daugiau nei dvidešimties archyvų Lietuvoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Gražina K. Sviderskytė Lituanica. Nematoma pusė

Profile for aukso žuvys

Gražina K. Sviderskytė LITUANICA. NEMATOMA PUSĖ  

Pirmą kartą „Lituanicos“ istorija nagrinėta taip plačiai: trys valstybės, daugiau nei dvidešimt archyvų, tūkstančiai anksčiau netyrinėtų ir...

Gražina K. Sviderskytė LITUANICA. NEMATOMA PUSĖ  

Pirmą kartą „Lituanicos“ istorija nagrinėta taip plačiai: trys valstybės, daugiau nei dvidešimt archyvų, tūkstančiai anksčiau netyrinėtų ir...

Profile for sigitap
Advertisement