Page 1


Viln ius ,

2 0 1 9


VASARIS

P

A

T

K

P

Š

S

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

P

A

T

K

P

Š

S

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

k o vas


1 sk y ri u s vasario 7 d., trečiadienis o r o

t e m p e r a t ū r a

v ė j o

g r e i t i s

k r i t u l i a i s n i e g o

3

d a n g a

5

– 5

C °

m / s

m m 2 0

c m


Vos atsisėdusi akies kampu pamačiau, kaip vienas vaikinas pakyla iš savo vietos, šonu prasisuka tarp suolų ir kvatodamas visu ūgiu išsitiesia ant žemės. Erdviausioje baro vietoje, prie įėjimo. Tiesiai į mūsų pritrypto tirpstančio sniego balą. Visi atsisuko. Dar nebuvau spėjusi į jį įsižiūrėti, nors prieš tai, eidama gatve, atkreipiau dėmesį į ilgaplaukiais kailiniais apsirengusį aukštą kuprotą berną. Nesupratau, ar kupra tikra, ar jis eina specialiai susilenkęs, bandydamas kiečiau atrodyti. – Grindų angelas, Sigi. Ne visos idėjos jau išnaudotos. Dar kelios liko. Man. Smulkutis vaikinukas, ką tik su juo sėdėjęs prie vieno stalo, irgi ėmė juoktis. – Blemba, Gedai, nesąmonėmis jau nieko nebenustebinsi. Ta vieta meno istorijoje seniai užimta. – Man rodos, istorijoje pilna vietos. Visiems. Va, guliu. – Gedas plikais delnais tėkštelėjo į sniego pliurzę taip, kad net suskambėjo. – Ir pats sau menas. – Pats sau teptukas! – pilna burna suprunkštė kita klasiokė. Tikra gražuolė rožiniais dredais ir išpieštom „katės“ akim. – Dabar galėsi kailiniais tapyti sienas. – Ji pakilo ir nuėjusi ištiesė Gedui ranką. – Stokis, ką? Gedas nesistojo. Mirko baloje, o man net kaulus sugėlė bežiūrint. Tada tarp jo, Sigio ir priėjusios merginos – Martos – užvirė kalba apie meną ir žaidimą. Jie juokėsi, vienas kitą pertraukinėjo ir galiausiai nusprendė, kad mes visi, su duonos gabalais rankose spoksantys į Gedą, – dar svarbesnis meno kūrinys nei jis pats. – Aš – gerbiamasis nieko nedarytojas. Toks mano meni-

G A B Ė


nis konceptas! Šitie Gedo žodžiai mane kažkaip suerzino. Pati nežinau, kodėl ėmiau ir išbėriau: – Aš tai manau, kad pirmiausia menininkas turi įrodyti, koks jis kietas meistras. Ir tik tada jau gauna leidimą išsidirbinėti. Komentaras lyg ir buvo skirtas Radvilei, bet ištariau jį netikėtai garsiai. Visiems. Gedas lėtai pakėlė galvą, pasirėmė ant alkūnių ir sugavo mano žvilgsnį. Pirmąsyk aiškiai pamačiau jo veidą. Sakyti, kad man susuko pilvą, būtų maža. Žarnos tiesiog susipynė, o skrandyje atsivėrė juodoji skylė. Vaikino akys pervėrė kiaurai, bet, svarbiausia, jos buvo visiškai nenormalios – skirtingų spalvų! – Leidimą išsidirbinėti! – užvertęs galvą nusikvatojo, o aš iškart pasijutau beviltiškai nusišnekėjusi. – O kas tas didysis kuratorius, dalinantis leidimus? – Šyptelėjęs Gedas išsyk vėl surimtėjo, pašoko iš balos ir priėjęs purvinais delnais atsirėmė į mūsų stalą. Jis neabejotinai turėjo tikrą kuprą. Visgi net susikūprinęs atrodė labai aukštas. Nuo kailinių sruogų varvėjo purvinas vanduo. – Visi kiti menininkai, kurie supranta, – bandžiau nepasiduoti, vėl įsmeigdama akis į jo dvispalves lėliukes. – Juk į vaiko piešinį žiūrime kitaip negu į tokią pat žinomo menininko abstrakciją. Ir viskas tik todėl, kad menininkas savo sugebėjimus yra įrodęs rimtais darbais. – Nesąmonė. – Vaikinas nusisuko ir nužingsniavo prie kampe spragsinčios krosnelės. – Žaidimui nereikia nei pripažinimo, nei meistrystės. Menininkai kuria idėjas. O kažką ten meistriškai pavaizduoti yra tiesiog išmokstamas darbas. –

G A B Ė


Pasakė ir pritūpęs atsuko šlapią nugarą į už stiklo šokinėjančią liepsną. Piktai šnypštelėjau išpūsdama orą, bet toliau diskutuoti nemačiau prasmės. Tiksliau, Gedas nuėjo taip ryžtingai, kad neabejojau, jog joks kitas argumentas jo nebeįtikins. – Nesinervink. – Radvilė uždėjo ranką man ant peties. – Žinok, jis puikiai piešia ir tapo, bet labai nemėgsta taisyklių ir visais būdais prieš jas protestuoja. Man kaip tik pasirodė, kad tas bernas maivosi norėdamas nuslėpti, kad nieko gero nesugeba. Susiraukiau ir įsikibau likusio duonos gabalo. • – Jazuk, ataik gi. – Juozuk, motutė kviečia, – garsiai persakiau. – Ale ot nerami babutę pasdarę, – sumurmėjo stodamasis. Kažkodėl pakilau kartu su proseneliu. Greičiau už jį nuėjau į kambarį. Motutė jau buvo atsigulusi į lovą. Pagalvę gaubė palaidi plaukai. Dar niekada nebuvau mačiusi jos išsipynusios savo mažučio kuodelio. – Vaikeli, jau aisiu, – nusišypsojo. – Motut, tu namie, niekur nereikia eiti. – Kaipgi namę? Žiojausi kažką sakyt, bet tarpduryje pasirodė prosenelis. – Jazuk, duok runkų. Kažkaip nąrėč palaikyt’. Ją pamatęs diedukas keistai nuščiuvo. Nieko nebesakė. Priėjęs prie lovos ištiesė ranką. – Pašauk Adeliutį, – po minutėlės tyliai tarstelėjo man. Adelė – močiutė Vilkinienė – senolių vienturtė dukra. Ją atsivedžiau tebeburbančią dėl senelio kelnių, bet vos žvilg-

G A B Ė


telėjusi į motutę ji irgi nutilo. Virtuvėje tarškėjo šaukštai, spygavo mažylės. Audringai vyko vakaras. Kambaryje kvepėjo knygomis ir vaistais. Visi tylėjome. Jutau, kaip krūtinę ima spausti bloga nuojauta. – Ale kaip ramu unt širdęs, – pasakė motutė ir užsimerkė. Ir viskas. Taip paprastai tą vakarą mano šeimą aplankė mirtis. Motutės pabalusiomis lūpomis ropojo bitė. Krūptelėjusi pamojau, norėdama ją nuvyti, bet tą pačią akimirką pasirodė, kad vabzdys tiesiog išnyko ore. Reikėjo pakviesti tėvus.


6 sk y ri u s vasario 13 d., antradienis o r o v ė j o

t e m p e r a t ū r a

g r e i t i s

2 0

m / s ,

k r i t u l i a i s n i e g o

– 1 9

g ū s i a i 2 0

d a n g a

C ° i k i

m m 8 3

c m

2 6

m / s


16.05 val. Iki angelo liko visai nedaug. Mintis, kad ten sutiksiu Gedą, ėmė rodytis tiesiog nereali. Buvau beveik tikra, kad tuoj nusivilsiu. Pūgos kaukime išgirdau neaiškų garsą. Lyg kažkas subliovė. Nesupratau, ar žmogus, ar gyvulys. Kelias sukosi. Man prieš akis išniro vėtros draikomo sniego verpetai, už jų kažkas judėjo. Lyg šunų būrys. Garsas pasikartojo. Šįsyk keliais balsais. Šiek tiek išsigandau, kad genami tokio oro jie nebūtų sunerimę ir agresyvūs. Dėl visa ko pasukau į priešingą kelio pakraštį. Artėjant siluetai darėsi ryškesni, balsai susiliejo į mekenantį chorą, galiausiai įžiūrėjau ragus. Prieš mane blaškėsi ožkos! Daugybė jų. Ir vis daugėjo. Mačiau dar būrį atrisnojančių nuo upelės. Iš kur? Kažkieno banda paspruko į laisvę tokiu oru? Kas galėtų vidury miesto laikyti šitokį būrį gyvulių? Nenuleisdama akių judėjau pirmyn, o raguoti padarai blaškėsi pusnyse. Mačiau, kad neišvengiamai susitiksim. Pašaukusi ištiesiau ranką. Artimiausia linktelėjo atstatydama ragus. Sustojau. Chaotiškai judėdamos ožkos užėmė visą gatvės plotį. Niekaip negalėjau jų apeiti. – Nagi, cibos, prasilenkim, – sumurmėjau akimis ieškodama, kaip prasilenkti. Vėjas į veidą žėrė aštrias suledėjusio sniego dulkes. Net nepajutau, kaip mane apsupo. Akimirka ir stovėjau pačiame būrio viduryje. Visos mekeno, lingavo galvomis ir žvelgė į mane nejaukiais minuso formos vyzdžiais. Pajutau nestiprų bakstelėjimą ragais. Tada dar vieną. Ir dar. Pasisukau apsisprendusi brautis jėga. Sutaukšėjo ragai. Mano ju-

G A B Ė


desio kryptimi ožkos poromis surėmė galvas. Nustėrau. Tai vyko ir vėl. Šįsyk ne balandžiai. Ir ne vištos. Šįsyk tai buvo ožkos. Ir aš. Vienui viena. Kūną ėmė rakinti baimė, bet staiga vėjo šuorai atnešė duslų burzgimą. Kažkas link mūsų važiavo. Lengviau atsidusau. Ožkos ėmė muistytis, bet nesiskirstė. Netrukus pasirodė karinis sunkvežimis. Turbūt tai buvo vienintelė transporto priemonė, galinti įveikti storą gatves užklojusio sniego sluoksnį. Sumosavau rankomis. Jis mane pastebėjo. Tiksliau, turbūt pamatė visą šitą gatvę užtvėrusią velniavą ir pradėjo stabdyti. Automobilis susimėtė, pasisuko ir ėmė čiuožti. Tiesiai į mus. Instinktyviai šokau brautis, bet gyvuliai susispietė į kietą kumštį, bliovė, stumdė mane, laikėsi nepajudinami, kai iš visų jėgų tampiau jų bjaurius ragus. Laikas sustojo. Ožkos išsirikiavo lygiais tarpais ir, kratydamos snieguotas barzdeles, ėmė giedoti. Bobiškais gerkliniais balsais, kokiais traukiamos senosios liaudies dainos. Nuo šito šiurpaus choro gyslose stingo kraujas. Pūga aplink mus sustiprėjo. Begalė sniego pakilo stulpu. Galiausiai nebemačiau nei sunkvežimio, nei aplink mane išsirikiavusių padarų, tik girdėjau jų bliovimą. Staiga pajutau, kad gatvėje likau viena. Virptelėjau pasiruošusi mestis į šoną. Smūgis.

G A B Ė


Jis nebuvo labai stiprus ar skausmingas, bet aš, lyg kamuoliukas, atšokęs nuo samaninės spalvos kapoto, nuskriejau tolyn. Net spėjau pagalvoti, kad štai tuoj žnektelsiu į minkštą purią pusnį. Nieko blogo nenutiks. Tada pajutau visą kūną nutvilkantį skausmą.


BAM. Tuoj apsivemsiu. Mane net suriečia nuo to, ką matau. Jaučiu, kad VISKAS blogai. Taip šūdinai, kaip tik galėtų būti. Žinau, kad ten guli JI. Visi tie žmonės – prie JOS. Kažką rėkiu. Klykiu JAI nesąmones. – Atsiprašauuuuu! – staugiu. – Gabe, šūdas, aš atsiprašauuuuu! Kvailys. Koks dabar skirtumas? KOKS DABAR SKIRTUMAS? Bėgu, o bėgti nėra jokių šansų. Drimbu ir keliuosi, visas išsimurkdęs sniege.

G E D A S


Aš kažko klausiu, o jiems patiems sušiktai baisu. Jie ką tik užmušė žmogų. Liepia man eiti. Stumia. Rėkiu jiems, kad ją pažįstu. Klausia pavardės. KĄ AŠ ŽINAU?! Šūdą tu pažįsti. Kokia pavardė. Kas tėvai? Koks telefono numeris? KĄ AŠ ŽINAU?! Tada liepia varyt. Neknist proto. Rėkiu jiems, rėkiu. Kol gaunu į snukį. Nuo vieno, persigandusio ne mažiau nei aš. Jie nežino. Skambina. Klauso kažkokių nurodymų. Susipakuoja JĄ. Išvažiuoja.

G E D A S


Matau stulpą, į kurį ji tvojosi. Spiriu į metalą. Vėl. Ir vėl spiriu. Už JĄ. Už tai, kad pakviečiau susitikti. Už tai, kad nepaėmiau telefono numerio. Spiriu už tai, kad kareivis man vožė. Spiriu, kad skaudėtų ir nebesinorėtų vemti. Daužau ir rėkiu.

G E D A S


Guliu pusny. Nebežinau, ar tikrai vimdo, ar tik neleidžiu sau žliumbt. Noriu jos gyvos. Noriu vakar dienos. Noriu jos gyvos! Į smegenis įsimeta Babos Jadzės murmėjimas. Tada galvoje kažkas spragteli. Paknopstom leidžiuosi namo. Šešiolikmetės nemiršta. Senės nevirsta katėmis. Ką ji matė? Ką baba žinojo jau vakar? Turiu išgirsti. Kad ir kokia nesąmonė tai būtų. Lyg tikėčiau. Lyg būtų įmanoma patikėti.

G E D A S


Jaučiuosi išlukštentas ir nuleistas į unitazą. Man likęs tik tuščias kiautas. Jį apmaunu kelnėm. Stumiu į Naujamą. Atgal namo.

Širdis dovanų. Labai taiklu. Reikėtų visų organų pamainos. Ypač smegenų.

1 8

G E D A S


Toks pat tuščias nusivelku į Užupį. – 27 °. Ant akmens šąlanti šikna tyčiojasi iš mano tikėjimo, kad kažkas turėtų pasirodyti. Jokių aplinkui lakstančių padarų. Jokių iš po akmens lendančių būtybių. Sunkiai sekasi net įsivaizduoti. Stojuosi.

G E D A S


Praeinu pro senąją laiptinę. Nemėgstu čia grįžti. Užtenka prisiminti ilgiausią pražliumbtą gyvenimo naktį. Kai tėvai pasakė, kad išsikraustom. Aš klykiau, o jie plojo rankomis. Penkiametis Gedulis pirmąkart prašneko! Nebylus kupriukas kalba! Jiems nerūpėjo, KĄ aš sakau. Norėjau juos užmušti. Galvą skelia skausmas. Nusileidžiu prie vandens. Ištraukiu ranką iš kietos kailinės tėvo pirštinės. Maža ledo properša. Nuogus pirštus akimirką sukišu į vandenį. Net saldu nuo šalčio.

G E D A S


Persibraukiu akis. Pirštai suledėja. O aš netikiu tuo, ką matau. Nuogi kūnai. Siūbuoja iki juosmens nutįsę papai. Jos pačiame ledinės srovės viduryje. Kojos kreivos, apžėlusios šlapiu kailiu. Plačios plikos subinės tupia tiesiai ant ledo. Dar sykį persibraukiu vokus vandeniu. Matau dar aiškiau. Ne tik matau, girdžiu jų keistą žvygavimą. – Gražuoli! – teškia į mane ledinius purslus.

G E D A S


Mano tuščias galvos kiautas nebesivargina veikti. Leidžiuosi imamas už rankų. Jų plaštakos karštos. Gnaibo man delnus, veidą ir drabužius. Kikena ir šnabžda: – Toks dailutis pas mus sugrįžai. Gražiai užaugintas. Pasilik! Ar liksi su mumis, berniuk? Žiūriu į siaurus jų akių vyzdžius. Nebijau. Bet ir nejaučiu nieko ypatingo. Tada vedasi mane po tiltu. Kanopėlės kaukši į ledą. Viena po kitos dingsta siauram plyšyje.

G E D A S


– Užeik, – girdžiu. – Lįsk čia, branguti. Žiūriu nesuprasdamas, kur turėčiau lįsti. Kamuolio dydžio skylė. Kyštelėjusi ilganagė ranka čiumpa mane už kojos. Ola tiesiog praryja vidun. Neturiu supratimo, kas įvyksta. Drėgnos žemės kvapas. Susivijusių šaknų apraizgytas skliautas. Aplinkui šoka šiurpios gražuolės. Nustėręs žiūriu į visus tuos papus. Ir į kojas. Plaukuotas, su kanopomis. Žvynuotas lyg vištų.

G E D A S


Prie stalo sėdi mano amžiaus bernas. Kelios panos sutūpusios aplink. Viena maitina jį šaukšteliu. Iš mažo dubenėlio semia baltą skystį ir pila į pravertą burną. Jis į jas net nežiūri. Akys primerktos. Rodos, vos laikosi neužmigęs. Smakru varva skystis. Nuo visų tų plikų kūnų nebešalta. Jaučiuosi keistai. Krūpteliu prie ausies pajutęs lūpas. Jos ima šnabždėti. Pučia šiltą kvapą tiesiai į kaklą. Kol šiurpstu, greitai pasakoja man istoriją neleisdamos įsiterpti.

G E D A S


Apie kieme migdytą žmonių vaiką. Ta-ta-to. Jį ten pamiršusių tėvų linksmybes. Laumių valią. Tū-to. Pataluose paliktą šiaudų ryšulį. Ta-ta-to. Paryčiais mažylio pasigedusią motiną. Iš stagarų išdygusias rankeles ir kojeles. Tū-to. Šiene išsiritusį kuprotą vaikį. Ta-ta-to. Lūpos mane bučiuoja. – Labas, sūnau, – sako. Atsisuku. Neperprantamas ožkos akių žvilgsnis. Blemba, pirmą kartą gyvenime taip užsinoriu namo. Pas mamą.

G E D A S


1 2 sk y ri u s vasario 18 d., sekmadienis 5 . 2 0

v a l .

t e m p e r a t ū r a n u o

v ė j o

g r e i t i s

– 2 3

2 5

i k i

m / s ,

k r i t u l i a i s n i e g o

s t a i g i a i + 1 5

C °

g ū s i a i 0

d a n g a

m m 0

p a k y l a

c m

i k i

3 5

m / s


Aplinkui mus įsisuko viesulas. Netikėtai, be jokios įžangos, iškart – visu smarkumu. Jis buvo karštas. Lyg pūstų milžiniškas plaukų džiovintuvas. Pažeme ritosi miglos. Pusnys nyko akyse. Sniegas ne tirpo, o tiesiog akimirksniu garavo. Suragėjusių nagų iškraipytais pirštais laumė įsikibo Gedui į kaklą. Jis raitėsi ir švokštė dusdamas. Gindamasis viena ranka įsirėmė į iššieptą laumės burną. Vos tai pajutusi ji mikliai prasižiojo ir čiupo jo pirštus. Apmiriau išgirdusi tarp smailių dantų traškančius kaulus. Staiga suvokiau, kad viskas. Baigta. – Dusk, šunie! Ir kaip mes tave įsileidom, čiū-to! Už ką tu taip savo motinėlėms! – Laumė klykė perrėkdama vėją ir lūžtančias šakas. Jai atitarė beviltiškas Gedimino kūkčiojimas. Kadaruodamas vėtros blaškomose sūpynėse, jis šaukėsi tai motinėlių, tai Gedo. Lyg neapsispręstų, kas jį dabar galėtų išgelbėti. Aš lyg pamišusi blaškiausi aplink mėlstantį Gedą. Prie jo lipo vėjo nešamos šiukšlės ir šapai. Mačiau, kad siaubingai erzinu laumę. Prieš mane ji buvo bejėgė, kaip ir aš prieš ją. Vis tiek atbula ranka vis bandė perrėžti mano permatomą gerklę. Jis mirs. Dabar pat. Nebeabejojau. Per vėtros kauksmą neišgirdau, kada nutilo Gedimino sniaukrojimas. Buvau taip paklaikusi dėl Gedo, kad nepastebėjau ir jo šuolio nuo sūpynių. Akis pakėliau tik tada, kai laumė krūptelėjo nuo ją užgriuvusio šlapio kūno svorio. Išgąsdinta, riaumodama kartu su vėju, ji neatsisukdama drėskė užpuolikui. Įsiūčio akimirką būtybės nagai buvo ištįsę iki gero sprindžio. Atrodė, lyg mosuotų prie pirštų pririštais peiliais. Skaudžiai aiktelėjęs, šalia Gedo atsirito dar vienas kūnas.

G A B Ė


Kvailo slidinėjimo kostiumo raštus rijo plintanti kraujo dėmė. Laumė sustingo ir netikėtai paleido Gedą. Vėjo draikomi plaukai lyg botagai plakėsi aplink jos paklaikusį veidą. Suaimanavusi stvėrė Gediminą, delnais bandė dangstyti jo perrėžtą pilvą. Vebleno kažkokius padrikus, nesuprantamus žodžius. Tada, lyg susivokusi, vėl taikėsi čiupti pirmąją auką, bet tos sekundės pakako, kad Gedas iš kailinių kišenės išsitrauktų geležtę. Ginklas atrodė juokingai – peilio ašmenys, įsprausti į šermukšnio šakos kotą ir kietai aprišti lininiais siūlais. Dūrė. Dar sykį. Ir dar. Badė be atvangos. Nežiūrėdamas. Kriokdamas atsigaunančiu balsu. Kur pakliuvo. Kiekvieną smygį lydėjo šnypštimas, lyg kas piltų vandenį ant įkaitusių akmenų. Smarkūs Gedo judesiai pamažu lėtėjo. Galiausiai išvargęs jau vos benulaikė peilį. Viena ranka apkabinęs, paskutinįsyk sumygo ašmenis į kaulėtą laumės nugarą. Nubloškęs nuo savęs pliką, suglebusį kūną, jis liko tįsot ant nutirpusios žemės. Nejudėdamas, į šonus atmetęs purvinas rankas. Dešinioji plūdo krauju. Plaštakai trūko beveik visų pirštų Laumę pasičiupo staiga pakilęs vanduo. Jos plaukai lengvai atitrūko nuo staiga ėmusio irti kūno. Išsidraikė ant akmenų kaip sulipę pernykštės žolės kuokštai.

G A B Ė


Knygos kūrimą ir leidimą parėmė

Teksto, iliustracijų ir dizaino autorė Kotryna Zylė Redaktorė Giedrė Kmitienė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. ISBN 978-609-8120-39-4 © Tekstas, iliustracijos, Kotryna Zylė, 2019 © Leidykla „Aukso žuvys“, 2019


Profile for aukso žuvys

Kotryna Zylė SUKEISTAS  

„Šūdas. Basta, koniec, the end. Visas pasaulis toliau suksis be manęs. Taip vyksta dalykai.“ O ką, jeigu vieną dieną jūsų miestas virstų be...

Kotryna Zylė SUKEISTAS  

„Šūdas. Basta, koniec, the end. Visas pasaulis toliau suksis be manęs. Taip vyksta dalykai.“ O ką, jeigu vieną dieną jūsų miestas virstų be...

Profile for sigitap
Advertisement