Page 1


Užrašė ir iliustravo

Kotryna Zylė

O kaip šiandien gyvena lietuvių mitiniai padarai ir dievybės?

Vilnius, 2016


UDK 087.5:398.4 Zi71

Knygos leidimą parėmė

Iliustracijų, teksto ir dizaino autorė Kotryna Zylė Specialioji redaktorė habil. dr. Nijolė Laurinkienė Redaktorė Neringa Mikalauskienė

© Tekstas, iliustracijos, Kotryna Zylė, 2016 © Leidykla „Aukso žuvys“, 2016 ISBN 978-609-8120-22-6


TURINYS

dangaus būtybės Perkūnas Vėjai Dievas senelis Vėlės

žmogaus gyvenimo būtybės Laima Laimės Giltinė Vilktakiai Raganos

namų būtybės Gabija Dimstipatis Austėja Aitvarai Rūgutis Baubas

Žemės būtybės Žemyna Medeinė Pergrubis Milžinai

vandens būtybės Bangpūtys Undinės Laumės Maumas

požemio būtybės Kaukai Velnias Žiburinis


VĖJAI Rytinis, Žiemys, Vakaris ir Vasaris yra keturios vėją sukeliančios būtybės, pučiančios iš skirtingų pasaulio pusių


KOKIE TIE VĖJAI? Kaip atrodo Vėjai? Visi jie – vyrai dideliais ūsais, pro kuriuos pučia. Rytinis apsirengęs rausvais rūbais, Žiemys – baltais gauruotais kailiniais, Vakaris visas apiplyšęs ir lopiniuotas, o Vasaris pasipuošęs žaliai.

Kodėl vadinami skirtingais vardais?

Rytys pučia iš rytų, Vakaris iš vakarų, Žiemys – iš šiaurės, kur amžina žiema, Vasaris – iš pietų, kur šilta vasara.

Kur gyvena Vėjai? Keturiuose dangaus pakraščiuose. Gana dažnai apsilanko ir žemėje. Čia nesiliauja pūtę, prigulę po medžiu ar pakelėje.

Ką valgo Vėjai?

Nieko nevalgo, nes burna dažniausiai užimta: reikia pūsti.

Kaip Vėjai sutaria su žmonėmis? Žmonės gali sutikti kurį nors iš keturių vėjų, kai šis būna žemėje ir pučia prigulęs pakelėje. Dažnai net nesupranta, ką sutiko – išsiaiškina tik pasikalbėję. Galima sutikto Vėjo paprašyti nebepūsti, tada jis liaujasi.

Negalima mesti peilio į tą pusę, iš kurios jauti pučiant – taip galima sužeisti ir supykdyti vėją. Supykusi būtybė visad baudžia: stipriau pūsteli ir sugriauna piktavalio žmogaus namus.

Kaip vėjams sekasi šiais laikais?

Vėjai pyksta ant šiuolaikinių žmonių, automobiliais ir gamyklų dūmais nuodijančių orą. Norėdami juos pamokyti, mėgsta netikėtai įsukti viską nuo žemės šluojančius viesulus. Kitomis dienomis broliai pučia kaip pūtę, tik kartais tai daro netikėtose vietose – prisėdę parke ant suoliuko, viešojo transporto stotelėje. Mūsų laikais beveik nebeliko malūnų, kuriuos broliai labai mėgo, bet atsirado didelių vėjo jėgainių, kurias sukti ne mažiau smagu. Vėjai labai mėgsta stebėti oro balionus, sklandytuvus, parašiutininkus. Dažniausiai stengiasi jiems nepakenkti, bet, jei būna prastos nuotaikos, gali ir piktai pajuokauti pripūsdami visokių nemalonumų. Mėgstamiausias visų keturių vėjų žaidimas – danguje skraidinti vaikų laidomus aitvarus.

8

Ne visada vėjai kyla pučiant vienam iš keturių brolių. Jūrose bangas šiaušia Bangpūtys (žr. p. 60), o vėtras kartais kelia

šėlstančios dvasios. Siaunčiant viesului tikėta, kad tai – prieš mirtį nespėjusių susituokti jaunuolių vėlės kelia vestuves.


KOKS TAS DIEVAS SENELIS? Kaip atrodo Dievas senelis? Senas, pakumpęs, žilais plaukais. Dažniausiai pasirodo apsirengęs kaip elgeta, kad žmonės jo neatpažintų.

Kodėl vadinamas Dievu seneliu?

Senovėje į elgetas buvo žiūrima kiek kitaip nei mūsų laikais. Žmonės juos laikė tarpininkais tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Elgeta neturi namų, niekas jo nepažįsta, nežino, iš kur ir į kur šis keliauja. Tokie paslaptingi kaimo praeiviai žmonėms atrodė bendraujantys su dievais. Elgetos būdavo vaišinami ne tik todėl, kad pasistiprintų. Žmonės tikėjo, kad taip aukojamas maistas pasieks šeimos vėles.

Žodis „dievas“ – labai senas, kilęs iš indoeuropietiško „tei“, reiškiančio „šviesti, spindėti“. Seneliu vadinamas dėl savo išvaizdos.

Kur gyvena Dievas senelis?

Danguje, bet daug laiko praleidžia ant žemės, vaikščiodamas tarp žmonių.

Ką valgo Dievas senelis?

Tai, kuo jį pavaišina žmonės.

Kaip Dievas senelis sutaria su žmonėmis?

Jis atrodo kaip silpnas seneliukas, bet iš tiesų yra labai galingas. Senais laikais dievas keliaudavo, užsukdamas į kaimo trobas, persirengęs suvargusiu

9

elgeta. Ten pasisvečiuodavo, pasistiprindavo, pernakvodavo. Kas jį gražiai priimdavo ir pavaišindavo, tuos apdovanodavo, o kas pavarydavo šalin – galėdavo paversti gyvūnais: kiaulėmis, šunimis, šeškais ar žąsimis.

Kaip dievui seneliui sekasi šiais laikais?

Dievui seneliui sunkiau sekasi lankytis nepažįstamų žmonių namuose – daug kur įtaisyti kodiniai užraktai, gyventojai neįsileidžia nepažįstamųjų, nes bijo plėšikų ir apgavikų. Tad dažniausiai senelis kalbina žmones važinėdamas autobusais, troleibusais ir traukiniais, vaikštinėdamas gatvėmis ar miesto parkais. Dievas senelis niekad nerenka išmaldos ir neprašo jo sušelpti pinigais. Priima tik jam siūlomą maistą, drabužius, kvietimus apsilankyti svečiuose. Tuos, kurie su juo negražiai elgiasi, senelis vis dar mėgsta paversti šeškais ar šunimis, o malonius ir draugiškus žmones – apdovanoti.


LAIMA DeivÄ—, globojanti besilaukianÄ?ias moteris ir naujagimius


KOKIA TA LAIMA? Kaip atrodo Laima?

Žaliai apsirengusi moteris, su glėbiu įvairiausių žolynų. Kartais pasirodo gegutės pavidalu.

Kodėl vadinama Laima?

Deivės vardas kilęs nuo žodžio „laimė“, nes ji lemia gimdymo sėkmę mamai ir naujagimiui.

Kur gyvena Laima?

Tuo metu, kai nelanko mamų ir kūdikių, Laima ilsisi soste liepos viršūnėje. Kartais sostą persikelia į beržą ar eglę.

Kuo vaišinama Laima?

Senovėje deivei buvo aukojama sriuba, kurią taip pat valgydavo ir pagimdžiusi mama su padėjėjomis. Viralas būdav0 verdamas iš juodos arba baltos vištos, užmuštos samčiu. Labai svarbu, kad virdamas sultinys neišbėgtų ir taip netyčia nebūtų pamaitinta ugnies deivė Gabija.

Kaip Laima sutaria su žmonėmis?

susilaukti vaikelių, rūpinasi nėštumo ir gimdymo metu. Būsimai mamai deivė gėlėmis ir apyniais nubarstydavo kelią į pirtį. Laima saugo naujagimį per pirmąjį maudymą, šiltai jį apklosto, palengvina gimdančios mamos savijautą.

Kaip Laimai sekasi šiais laikais? Mūsų dienomis deivė dažniausiai lankosi ligoninėse, kur gimdo dauguma mamų. Tik kartais Laima vaikučiams gimti padeda namuose ar kokiose netikėtose vietose. Ligoninių Laima nemėgsta ir labai ilgisi laikų, kai moterys gimdydavo pirtyse. Mamai parvažiavus į namus, deivė laukia vonioje ir saugo jos pirmą kartą maudomą naujagimį. Sučiumpa, jei išteptas kūdikių aliejumi šis slysteli iš rankų. Atvėsina, jei tėvai pripila per karšto vandens. Sušildo, jei vonios kambarys per šaltas. Savo sostui deivė kasmet išsirenka vis kitą medį. Kartais tokį randa tankiame miške, o kartais – tiesiog miesto parke.

Apynys– augalas, nuo seno vartojamas kaip vaistas nuo nemigos ir nerimo. Taip pat jis svarbus gaminant alų – suteikia kvapą, kartumą ir saugo gėrimą nuo sugedimo.

Sakoma, kad išgirdus gegutę reikia klausytis, kiek kartų ji sukukuos – taip paukščio balsu deivė Laima praneša, kiek metų dar liko gyventi.

Senovėje moterys gimdydavo

pirtyse. Ši vieta buvo

Deivę visad labai mylėjo ir gerbė moterys. Ji padeda

tinkamiausia dėl švaros, šilumos ir lengvai pasiekiamo vandens.

12


AITVARAS Nerami būtybė, nešanti žmonėms turtus


KOKIE TIE AITVARAI? Kaip atrodo aitvaras?

Aitvarai labai greitai lakioja dangumi ir rodosi įvairiais pavidalais: ugninio žalčio, juodo gaidžio, viščiuko, ugninės rankovės, gyvatės su ugnine galva, degančio pagalio. Pagal lekiančio aitvaro spalvą galima suprasti, ką jis neša. Raudonas – pinigus, auksinis – auksą, baltas ar žydras – sidabrą, pilkas – grūdus. Norint išsiperinti aitvarą, reikalingas juodas septynerių, devynerių arba dvylikos metų gaidys. Įsigijus arba užsiauginus gaidį, reikia sulaukti, kol šis padės kiaušinį ir ims jį perėti. Iš tokio kiaušinio išsiris ne viščiukas, o tikriausias aitvaras.

Kodėl vadinami aitvarais?

Aitvaro vardas kilęs iš dviejų žodžių: „aitas“ – reiškia nenuoramą, padaužą, ir „varas, varyti“ – judrumą ir jėgą.

Kur gyvena aitvarai?

Senovėje įsikurdavo svirnuose ir ant svirnų, kamarose, ant pirkių, tvartuose, jaujose, mūsų laikais – ant įvairiausių namų stogų.

15

Ką valgo aitvarai? Virtą, keptą, prieš tai niekieno neragautą maistą. Mėgstamiausi aitvarų patiekalai: kiaušinienė, košė, miltiniai kukuliai.

Kaip aitvarai sutaria su žmonėmis?

Aitvarai žmonėms neša grūdus, pinigus, pieno produktus (varškę, sviestą, pieną, grietinę, sūrius), maistą (taukus, lašinius, mėsą, miltus, alų), audeklus, drabužius, pašarus, net mėšlą laukams tręšti. Aitvarą šeimininkas gali nusipirkti iš jo buvusio šeimininko, išsiperinti, netyčia rasti pamestą (dažniausiai atrodantį kaip senas virvagalis ar ilgas pagalys), sugauti lekiantį pro šalį arba prisivilioti pagaminęs šios būtybės mėgstamų patiekalų. Aitvaras gėrybes dažnai grobia iš kaimynų, todėl jo šeimininkas


greit tampa aplinkinių nemėgstamas. Tai – labai nemalonu, tad dažnai po kurio laiko šeimininkas šios stebuklingos būtybės nusprendžia atsikratyti. Tačiau tai padaryti nelengva. Supykęs aitvaras gali pavirsti kibirkštimi ir padegti namus.

Kaip aitvarams sekasi šiais laikais?

Mūsų dienomis visi pamiršo apie aitvarus, todėl niekas jų nebebando išsiperinti, sugauti ar prisijaukinti. Visi aitvarai į namus atkeliauja netyčia. Dažniausiai juos parneša vaikai, manydami, kad nešasi paprasčiausią pagaliuką. Miestuose aitvarai mėgsta įsikurti balkonuose, jei tik šie nebūna įstiklinti. Būna, kad aitvaras turtus neša iškart visam daugiabučiui. Tada gėrybes palieka ant daugiaaukščio namo stogo.

Gyventojai net neįtaria, kad ten pūpso pinigų maišai. Taip pat šios būtybės mėgsta pripildyti šeimininkų šaldytuvus. Žmonės ir to kartais nė nepastebi. Kai kurie policijos neišaiškinti keisti apiplėšimai ir vagystės – aitvarų darbas. Taip jie prisirenka turtų, kad turėtų ką nešti žmonėms. Būna, kad aitvaras šeimininkui atskraidina svetimą banko kortelę su ant jos užrašytu PIN kodu. Skrendantį ugninį aitvarą pamatęs šiuolaikinis žmogus dažnai nusprendžia, jog tai – krentanti žvaigždė, kometa arba ateivių laivas.

Senovėje aitvarų taip mėgta

jauja – tai pastatas, skirtas javams, linams ir kanapėms džiovinti. Jaujos kampe būna krosnis arba duobė laužui, o virš jos džiaunami augalai. Įvairios stebuklingos būtybės ir dvasios jaujas labiausiai mėgsta iš visų pastatų.

Kitas senasis aitvarų prieglobstis –

kamara. Tai – atskiras tamsus kambarėlis troboje, skirtas įvairiems namų daiktams, maisto produktams laikyti. Čia visada vėsu, o maistas ilgiau išlieka šviežias. Kartais žmonės kamarą laikydavo kaip švarių kambarį, skirtą miegoti, ypač svečiams apnakvindinti.

16


RŪGUTIS Dievaitis, globojantis duonos kepimo, alaus, midaus gaminimo ritualus ir raugintą maistą


KOKS TAS RŪGUTIS? Kaip atrodo Rūgutis?

Putli, lipni, rūgščiai kvepianti būtybė.

Kodėl vadinamas Rūgučiu?

Dievaičio vardas kilęs nuo žodžio „rūgti“. Kartais dar vadintas Ragučiu, nes jo prižiūrimas raugintas gėrimas midus būdavo geriamas iš tauro rago, nuo kurio ir kilo šis vardas.

Kur gyvena Rūgutis?

Dažniausiai statinėje ar kitame rauginimui naudojamame inde.

Kuo vaišinamas Rūgutis?

Senovėje jam aukoti raibi gaidžiukai ir pirmas ką tik pagaminto alaus kaušelis.

Kaip Rūgutis sutaria su žmonėmis?

Rūgutis paruošia raugą svarbiausiam žmogaus maistui – duonai. Dievaitis taip pat raugina alų ir midų, kurie senovėje buvo itin svarbūs, daugeliui dievų aukojami gėrimai. Dievaitis padeda žmonėms išsaugoti

maisto produktus: pieną verčia rūgpieniu, iš kurio gaminama varškė ir sūris, raugina kopūstus, agurkus, burokus, obuolius ir kitas daržoves bei vaisius. Tai buvo itin svarbu senovėje – žmonės ilgai turėdavo maisto, ištverdavo šaltas žiemas nebadaudami ir dėkodavo Rūgučiui už pagalbą.

Kaip Rūgučiui sekasi šiais laikais?

Dievaitis daugiausia darbuojasi alaus daryklose, duonos kepyklose, pieno perdirbimo gamyklose. Rūgutis sukiojasi tarp baltais chalatais apsirengusių darbuotojų ir niekam nematant nudirba svarbiausią darbą – raugina. Vis dėlto dievaitis labiausiai mėgsta lankytis namuose, kur žmonės patys kepa naminę duoną, raugia kopūstus ar agurkus. Prie tokio maisto jis prisiliečia itin švelniai ir suteikia neprilygstamą skonį. Būna, kad Rūgutis aptinka pieno ar daržovių, kurių jam nepavyksta surauginti, nes šie būna apdoroti šiuolaikinėmis technologijomis ir niekaip nerūgsta. Tai labai erzina dievaitį.

18

Rauginimas juodos duonos, alaus ir midaus gamyboje – labai svarbi recepto dalis. Nuo raugo duona tampa puri, minkšta ir rūgštoka, o alus ir midus – svaiginančiais, burbuliuojančiais gėrimais.

Rūgučio rauginamas midus – senovinis svaigusis gėrimas, gaminamas iš vandeniu atskiesto medaus jį rauginant. Midus dar vadinamas „šiauriečių vynu“, nes mūsų kraštuose neauga vynui tinkamų saldžių vynuogių. Pats midaus gaminimas labai panašus į vyndarystę, tik vietoj uogų naudojamas medus.


žemyna Deivė, lemianti žemės derlingumą


KOKIA TA ŽEMYNA? Kaip atrodo Žemyna?

Žemyna ir yra pati žemė. Pavasarį ji puošiasi žiedais, vasarą – sodriomis žaliomis pievomis, rudenį – spalvotų lapų paltu, o žiemą – balta sniego pudra.

Kodėl vadinama Žemyna?

Deivės vardas kilo nuo žodžio „žemė“.

Kur gyvena Žemyna?

Deivė išsitiesusi po žydru dangumi.

Kuo vaišinama Žemyna?

Senovėje jai būdavo aukojamas alus.

Kaip Žemyna sutaria su žmonėmis?

Žmonėms Žemyna yra labai svarbi. Tik nuo jos malonės priklauso, kiek maisto pasiseks užsiauginti. Senovėje žmonės į ją kreipdavosi itin švelniai: „Žemynėle“, „Žemynėlyna“. Kasmet prieš pirmąjį arimą žemdirbiai žemėn nuliedavo šiek tiek alaus taip pagirdydami dirvą ir deivę.

Žemyna labai nemėgsta tinginių. Kas pavasarį neišpurena žemės, to laukuose per vasarą deivė nieko gero ir neišaugina. Žemyna turi brolį dievaitį vardu Žemėpatis. Jis jai padeda rūpintis žeme, globoja dirbamus laukus, sodybas ir jų gyventojus.

Kaip Žemynai sekasi šiais laikais?

Mūsų dienomis Žemyna mėgsta stebėti žmones, triūsiančius savo soduose, daržuose ar net gėlynėliuose prie daugiabučių namų. Nors deivė vis dar prižiūri ir javų laukus, tai daro nebe su tokiu dideliu malonumu. Deivę erzina triukšminga technika. Ji žino, kad grūdai auginami ne laukų šeimininkų stalui, o parduoti. Iš to derliaus kiti darbininkai didelėse kepyklose kepa duoną, kuri iškeliauja į parduotuves. Vis dėlto Žemyna supranta, kad be jos pagalbos žmonės neturėtų ką valgyti. Taigi toliau kantriai rūpinasi visais augalais. Tai daryti jai lengviau nei senovėje, nes žmonės patys atrado, kaip per sausras laistyti augalus, kaip tręšti liaunus daigelius ar kovoti su kenkėjais.

20

Kiekvieną pavasarį žemė laukia pirmojo griaustinio, nuo kurio tampa nėščia – pražysta, sužaliuoja, o rudenį gimdo – duoda derlių. Derliaus tėvas – dievaitis Perkūnas.


bangpĹŤtys JĹŤros dievaitis


KOKS TAS BANGPŪTYS? Kaip atrodo Bangpūtys?

Bangpūtys turi du veidus – vieną priekyje, kitą – nugaroje, abu – barzdoti. Jo kūnas tvirtai sudėtas, su galingais sparnais. Dažnai galima pamatyti dievaitį vienoje rankoje laikant žuvį, kitoje – statinaitę.

Kodėl vadinamas Bangpūčiu?

Dievaičio vardas kilo iš žodžių „banga“ ir „pūsti“. Dar ši būtybė vadinama Vėjopačiu, sudurtu iš žodžių „vėjas“ ir „pats“ („pats“ reiškia „valdovas“).

Kur gyvena Bangpūtys?

Danguje virš jūros arba tarp jūros bangų.

Kuo vaišinamas Bangpūtys?

Jam aukojamos virtos arba rūkytos žuvys.

Kaip Bangpūtys sutaria su žmonėmis?

Žmonės Bangpūčio bijo, nes jis sukelia audras, vienu pūstelėjimu apverčia laivus, audroje pražudo žvejus,

smėliu užpusto šalia vandens įsikūrusius kaimus. Tam, kad žvejybos metu Baltijos jūra būtų rami, žvejai dievaičiui aukodavo jo mėgstamą maistą arba medinį šaukštą, kurį sudegindavo.

Kaip Bangpūčiui sekasi šiais laikais?

Dievaitis ir mūsų laikais kasmet paskandina ne vieną laivą. Tik jūreiviai atsargesni – stebi orų prognozes. Netinkamu oru į jūrą valtimis neplaukia. Šiuolaikiniai laivai – saugesni, labiau pasiruošę Bangpūčio išbandymams. Dievaičio nuotaika vasaromis labai svarbi jėgos aitvarų ir burlenčių sporto mėgėjams. Nuo jos priklauso, ar žmonės pramogaus ar nukabinę nosis žiūrės į lygią kaip stiklas jūrą. Bangpūtys labai myli savo vandenis ir baisiai pyksta dėl teršalų ir šiukšlių. Jų gali palikti laivai ar suplukdyti į Baltiją įtekančios upės. Labai retai, ypatingai šaltomis žiemomis, mūsų jūra užšąla. Tada Bangpūtys eina ilsėtis, nes visos jo vaikomos bangos miega po ledu.

22

Po Neringos smėlio kopomis slepiasi Bangpūčio

užpustyti kaimai. XVIII–XIX amžiuje smėlio audros ten palaidojo net 14 gyvenviečių. Jų gyventojams teko ne sykį persikraustyti. Deja, ir naujai įkurtus kaimus po kiek laiko užklodavo keliaujantis smėlis. Žmonių kova su smiltimis ir vėju truko apie 150 metų. Paskui kopos buvo apželdintos ir taip sutvirtintos. Tada, kad ir kaip stipriai pūsdavo dievaitis, smėlis liovėsi taip lengvai keliavęs.


MAUMAS Blogoji vandens būtybė, atklystanti į žmonių namus


KOKS TAS MAUMAS? Kaip atrodo Maumas?

Tamsus, storas ir nerangus padaras, didelėmis rankomis ir kojomis, iš burnos drimbančiomis žaliomis putomis.

Kodėl vadinamas Maumu?

„Maumėti“ kaip ir „baubėti“ reiškia „vešliai augti“, „storėti“.

Kur gyvena Maumas?

Šuliniuose, pelkėse. Iš ten atklysta ir į žmonių namus.

Ką valgo Maumas?

Sakoma, jog senovėje valgydavo vaikus. Dabar tokių nutikimų nebepasitaiko, veikiausiai maitinasi įvairiomis atliekomis ir šiukšlėmis iš vamzdynų.

Kaip Maumas sutaria su žmonėmis?

Nuo seno Maumo labiausiai bijodavo vaikai, nes suaugusiesiems jis nesirodydavo. Dažniausiai

jį sutikdavo tamsoje prie šulinio ar pelkės nuklydę mažyliai. Jį pamatę vaikai dažnai pabėgdavo. Jei kuris parklupdavo, Maumas ant jo užsilipdavo ir šokinėdavo drabstydamasis putomis. Kartais Maumas užpuldavo net kūdikius.

Maumu iki šiol tebevadinamas

snarglys. Greičiausiai dėl bjaurios išvaizdos, panašios į Maumo drabstomas putas.

Kaip Maumui sekasi šiais laikais?

Mūsų dienomis Maumo pamatyti beveik nebeįmanoma, jis vengia šviesių ir švarių namų. Šis padaras vis dar labai mėgsta slėptis giliuose kaimo šuliniuose ar klampiose miškų pelkėse ir tik kartais iš didelio smalsumo užklysta pas žmones. Čia jam jaukiausia slėptuvė – tamsūs ir šlapi vamzdžiai, vedantys į tualeto ir vonios kambarius. Šie kambariai Maumui malonūs būna tik tol, kol į juos niekas neįeina ir neuždega šviesos. Maumas jau pamiršo mažylių gąsdinimą ir dažniausiai miestuose niekam netrukdydamas šlepsi po plačius smirdančius vamzdynus.

24

Maumais seniau dar buvo vadinamos utėlės ...

...ir pajuodavimai ant bulvių –

bulvių „akys“.


VELNIAS POŽEMIO IR VĖLIŲ DIEVAITIS


KOKS TAS VELNIAS? Kaip atrodo Velnias?

Panašus į žmogų, bet turi karvės, arklio arba ožkos (kartais net gaidžio) kojas, ragus kaktoje ir jaučio uodegą. Velnias – labai stiprus. Gali pasiversti ožiu, juodu katinu, juodvarniu.

Kodėl vadinamas Velniu?

Velnias – mirusiųjų pasaulio dievaitis, jo vardas kilęs nuo žodžio „vėlė“. Senovėje vadintas Velinu.

Kur gyvena Velnias?

Gali lindėti po žeme, kalne, raiste arba akivare.

Ką valgo Velnias? Mėgsta degtinę ir taukus.

Kaip Velnias sutaria su žmonėmis?

Velnias vis bando pakenkti žmonėms, juos klaidina ir apgaudinėja. Vis dėlto dievaitis nėra labai gudrus, tad dažniausiai žmonės perpranta jo sumanymus ir jį pergudrauja. Velnias labai mėgsta lankytis

vakaronėse ir vestuvėse, ten šokdinti paneles. Gali pasirodyti žmogui mirštant, tada pavagia jo sielą.

Kaip velniui sekasi šiais laikais?

Iš požemio ar atokios pelkės į miestą atsikraustęs Velnias jaukiai jaučiasi vamzdynuose. Jie jam primena gimtąjį liūną. Linksmybes mėgstantis nelabasis mielai įsidarbina lošimo namuose, lažybų punkte ar degtinės gamykloje. Kad ir kur dirbtų, visad stengiasi kaip nors apmulkinti tos vietos lankytojus ir bendradarbius. Velnias negali atsispirti pagundai lankytis svetimose vestuvėse. Lengviausia įsisukti į tokias, kuriose būna labai daug svečių ir niekas nepastebi nekviestojo. Tokios didelės šventės dažnai būna rengiamos tuokiantis įžymybėms. Taip ne sykį gerai užsimaskavęs kipšas yra nufotografuotas ir pakliuvęs į populiarių žurnalų puslapius. Niekada negali žinoti, kuris neatpažintas šventės svečias – Velnias.

26

Pikčiausias Velnio priešas – dievaitis Perkūnas . Šis jį nuolat persekioja ir vis bando nutrenkti savo kirviu arba strėle.

Velnio mėgstama landynė – pelkė. Jo slėptuve gali tapti dvi šios klampynės vietos:

Raistas – pavojinga bala, apaugusi krūmais ir medžiais, arba Akivaras – atvira, niekuo neapaugusi pelkės vieta.


KAIP VISKAS PRASIDĖJO?

Niekada nebūčiau sumaniusi sudėlioti tokios knygos, jei ne

Kai ką sužinojau ir pati, kiemų šešėliuose ar savų namų

mano ypatingas draugas – milžinas Kernius.

pakampėse susitikusi daugybę Kerniaus draugų.

Jau daug vasarų vis susitinkame jo slėptuvėje, ir aš ilgas

Įdomiausia buvo atrasti, kaip visas mitinis pasaulis gyvena

valandas klausausi istorijų apie seniausius laikus, kai žmonės,

dabar, mūsų laikais. Visada įtariau, kad senųjų istorijų

milžinai, dievai ir įvairiausi stebuklingi padarai gyveno kartu,

veikėjai niekur nedingo, tik mes pamiršome, kur jų ieškoti.

nesislėpdami, tuose pačiuose namuose, pievose ir giriose. Visus atradimus kruopščiai surašiau knygoje. Tikiuosi Iš pradžių milžino nepertraukinėdavau. Išsižiojusi

jums patiko dirstelėti į truputį primirštų, bet labai

klausydavausi apie jo nuotykius. Paskui ėmiau klausinėti

ypatingų būtybių praeitį ir, svarbiausia, šių laikų

įvairiausių smulkmenų. Knietėjo sužinoti, ką valgo deivės,

nuotykius!

kur slepiasi nematomi namų kaimynai arba kodėl įvairiausios būtybės vadinamos būtent tokiais vardais.

P.S. Nenorėdami supykdyti deivės Medeinės, visą knygą atspausdinome ant popieriaus, turinčio FSC sertifikatą,

Į kai kuriuos klausimus mano draugas atsakydavo nė

kuris reiškia, kad popieriaus gamybai naudotas miškas bus

nemirktelėjęs. Kai kurių paaiškinimų turėjau ieškoti knygose.

atsodintas ir tvarkomas atsakingai.


AČIŪ Už didžiausią pagalbą ačiū mano zylei Vyteniui Zilinskui, visus metus nepavargusiam dirbti atsakingo iliustracijų redaktoriaus darbo. Be jo tikslios akies, kūrybiškų idėjų ir gausybės pastabų būčiau prapuolusi! Tėvams ačiū už pirmąsias redakcijas, Vincentui, Teresei, Elzei, Miglei – už pastabas ir skirtą laiką, Sigitai – už laisvę ir netikėtas idėjas, visiems palaikiusiesiems – už nuoširdumą!

rĖMIAUSI: Milžino Kerniaus pasakojimu Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos habil. dr. Nijolės Laurinkienės pastabomis Mokslininkų publikacijomis iš internetinio tinklalapio Tautos Menta. Mitinio pasaulėvaizdžio tyrimai (tautosmenta.lt) ...ir Literatūros šaltiniais: Lietuvių mitologija, iš Norberto Vėliaus palikimo. 1, 2, 3 tomai. Sud. Ramunė Vėliuvienė, 2013, 2014, 2015. Mitologijos enciklopedija. Pasaulio tautų mitologinės būtybės ir vaizdiniai. 2 tomas (Lietuvių religijos ir mitologijos dalis – Gintaras Beresnevičius, Nijolė Laurinkienė), 1999. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, Gintaras Beresnevičius, 2001. Mitinės lietuvių sakmių būtybės, Norbertas Vėlius, 1977. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, Norbertas Vėlius, 1987. Laumių dovanos: Lietuvių mitologinės sakmės. Sud. Norbertas Vėlius, 1979. Sužeistas vėjas. Sud. Norbertas Vėlius, 1987.


Zi71

Zylė, Kotryna Didžioji būtybių knyga / Kotryna Zylė; iliustravo Kotryna Zylė. – 1-oji laida. – Vilnius: Aukso žuvys, 2016. – 80 p.: iliustr.

„Didžioji būtybių knyga“ – antroji rašytojos ir iliustratorės Kotrynos Zylės knyga vaikams apie lietuvių mitines būtybes. Tai išsami būtybių enciklopedija kiekvienam smalsiam vaikui, kuris mėgsta istorijas ir paslaptis. Autorė ne tik aprašo ir iliustruoja kiekvieną būtybę, bet ir pateikia daug įrodymų, kad jos egzistuoja ir šiais laikais.

Iliustravo Kotryna Zylė Redagavo Neringa Mikalauskienė Konsultavo habil. dr. Nijolė Laurinkienė Apipavidalino Kotryna Zylė Išleido „Aukso žuvys“ info@auksozuvys.lt www.auksozuvys.lt Atspausdino „Petro ofsetas“ Tiražas 1000 egz. ISBN 978-609-8120-22-6


DIDŽIOJI BŪTYBIŲ KNYGA  
DIDŽIOJI BŪTYBIŲ KNYGA  

Kotrynos Zylės DIDŽIOJI BŪTYBIŲ KNYGA, Vilnius: Aukso žuvys, 2016

Advertisement