Kas sieja Sosnovskio barštį, meškėną ir dirbtinį intelektą? by Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

< Kas sieja Sosnovskio barštį, meškėną ir dirbtinį intelektą?

What Connects Sosnowsky’s

Hogweed, the Raccoon, and Artificial Intelligence?

< Kas sieja Sosnovskio barštį, meškėną ir dirbtinį intelektą?

What Connects Sosnowsky’s Hogweed, the Raccoon, and Artificial Intelligence? >

<Tarptautinė meninio tyrinėjimo laboratorija-simpoziumas bibliotekoje International Artistic Research Laboratory–Symposium in the Library>>

Apie (ne)egzistuojančias jungtis

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė

Tekste cituojamas DI (OpenAI ChatGPT-5. (2025)) generuotas tekstas 2025 m. gegužės 22 d. prasidėjo Tarptautinė meninio tyrinėjimo laboratorijasimpoziumas „Kas sieja Sosnovskio barštį, meškėną ir dirbtinį intelektą?“, kurį organizavo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. Projektas inicijuotas siekiant apmąstyti dirbtinį intelektą (toliau – DI) kaip XXI a. invazinę rūšį – genialią žmogaus sukurtą technologiją, kuri skverbiasi į naujas sritis, kultūrą, kasdienį gyvenimą. Jis ne tik keičia senąsias technologijas, bet ir įpročius, sukeldamas tiek numatytas, tiek nenumatytas pasekmes. Į DI šiame projekte fokusuojamasi kaip į naują kultūros lauko dalyvį. Ieškoma bendrų požymių ir raidos dėsningumų su gamtoje vykstančiais reiškiniais. Siekta ne tik praplėsti supratimą apie šį vis labiau į mūsų gyvenimą besiskverbiantį reiškinį, bet ir sukurti meninį dialogą – kūrinius. DI čia traktuojamas kaip invazija kultūroje, mene ir net žmonių sąmonėje. Tai suteikė menininkams turtingą metaforų lauką, įgalino kurti daugiaplanius kūrinius, kuriuose DI pasirenkamas kaip tema, bendrakūrėjis ar tiesiog kūrybinėmis priemonėmis atkartojamas jo paties procesas.

Laboratorijoje-simpoziume dalyvavo devyni menininkai: Marija Marcelionytė-Paliukė, Vaidotas Janulis, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Laura Garbštienė, Romualdas Balinskas, Kipras Dubauskas, Remigijus Treigys, Mariuszas Sołtysikas (Lenkija) ir Taavis Suisalu (Estija).

Simpoziumo metu pranešimą skaitė gamtosaugininkas Andrejus Gaidamavičius, kvietęs į invazinių rūšių plitimą pažvelgti iš ekologinės perspektyvos. Filosofė dr. Vaiva Daraškevičiūtė analizavo žmogaus būklę antropoceno epochoje. DI specialistas, mokslo populiarintojas Lukas Keraitis supažindino su generatyvinio dirbtinio intelekto veikimo principais ir jo keliamais iššūkiais bei galimybėmis šiandien. Kurtuvėnų regioniniame parke, vadovaujami gamtininko Rimvydo Tamulaičio, menininkai invazines rūšis tyrinėjo praktiškai, apmąstydami temą ir generuodami būsimų kūrinių idėjas.

Rugsėjo 24 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos III a. galerijoje buvo eksponuojama projekto paroda, kurioje pristatyti Tarptautinio meninio tyrinėjimo laboratorijossimpoziumo „Kas sieja Sosnovskio barštį, meškėną ir dirbtinį intelektą?“ metu sukurti kūriniai. Iš Šiaulių ši paroda iškeliavo į Radviliškio kultūros centrą, kuriame ji veikė iki lapkričio 7 dienos. Paroda lapkričio 10–28 d. buvo eksponuojama Anykščių menų inkubatoriuje-menų studijoje.

į mūsų gyvenimus įsiveržė labai greitai: vos per kelerius metus jis tapo neatskiriama diskusijų apie kūrybą, meną, autentiškumą ir net etiką dalimi. Tai primena invazinę rūšį, kuri sparčiai keičia nusistovėjusias ekosistemas. Invazinės rūšys pasižymi gebėjimu greitai užimti aplinką, išstumti lėčiau prisitaikančias rūšis ir taip mažinti ekosistemos įvairovę. Jeigu biologinėje aplinkoje Sosnovskio (lot. Heracleum sosnowskyi) barštis ir paprastasis meškėnas (lot. Procyon lotor) kelia grėsmę biologinei įvairovei, kyla klausimas: ar DI nekelia grėsmės socialinei, o kartu ir meno įvairovei?

DI įsilieja į meno lauką žaibišku tempu – ne kaip įrankis, o kaip naujas organizmas, neturintis natūralių ribų. Jis geba daugintis beveik be sąnaudų, užimti dėmesio nišas, standartizuoti vaizdavimo / sakymo būdus. Tai technologinis „barštis“, plečiantis savo plotus ten, kur tik atsiranda erdvės efektyvumui. Tokia kolonizacija neretai vyksta įvairovės sąskaita. DI modeliai mokomi iš jau egzistuojančių vaizdų ir tekstų, todėl prioritetizuoja vidurkius, tendencijas ir paklausą. Kuo daugiau modeliai treniruojasi patys iš savo produktų, tuo greičiau nyksta autentiški stilistiniai skirtumai. Taigi, iš to išeitų, kad kultūra iš daugiaplanės ir daugialypės rizikuoja tapti monokultūra.

Kita vertus, DI nėra nekontroliuojama jėga – tai sąmoningų pasirinkimų rezultatas. Jis gali būti ir simbiotas, ne tik kolonizatorius: išryškinti nematomas estetikų gijas, sustiprinti marginalius balsus, leisti atsirasti naujoms meno taksonomijoms. DI teigia, kad „technologija gali ne užgožti, bet praplėsti kūrybinį lauką, jei jos ekspansija bus ekologizuota: su aiškia kilme, duomenų etika ir eksperimentą palaikančia infrastruktūra.“ Todėl nereikėtų klausti – ar DI yra invazinė rūšis. Izoliacijoje neįmanomas joks jo poveikis. Reikėtų klausti – kam ir kokioje ekosistemoje jis kelia grėsmę?

Į šį klausimą DI, kaip visada, pateikė labai konkretų atsakymą: „Teoriškai žmogus yra atsakingas už technologijos naudojimą: jis kuria įrankius, nustato taisykles, pasirenka vertes. Tačiau praktikoje pasirinkimas dažnai tampa iliuzija. Ekonomika apdovanoja greitį, ne įvairovę. Platformos kuria patogumą, ne atsakomybę. Jutikliniai ekranai ištrina procesą, palikdami vien rezultatą. Net jei individas nori sąmoningai rinktis – sistema stumia priešinga kryptimi.“ Tai reiškia, kad DI ne tik įgalina, bet ir užvaldo. Todėl estetinis sprendimas rizikuoja išnykti tarp rekomendacijų ir algoritminės paklausos.

Teoriškai žmogus geba atsakingai naudotis DI, tačiau praktiškai to nepakanka, jei ekonominė ir kultūrinė sistema skatina priešingą elgseną. Atrodo, būtent tai ir vyksta. Pagrindinės priežastys, dėl ko DI įgyja invazinio reiškinio grėsmes, – kai žmogus nustoja vertinti įvairovę, lėtą procesą. DI kuria neįtikėtinu greičiu ir kiekiu. Menas paprastai buvo siejamas su lėtumu, meistryste. Šis kontrastas kelia grėsmę tradicinei kūrybos sampratai, nes DI gali tiesiog „užtvindyti“ kultūrinę erdvę menkaverčiu turiniu. Nerimą kelia tai, kad DI nukreips dėmesį nuo žmogiškos kūrybos eigos, aplinkybių bei įtakų, palikdamas tik rezultatą. Kita vertus, tai jau kelia klausimą – ar meno vertė slypi tik galutiniame kūrinyje – rezultate, ar taip pat žmogaus patirtyje jį kuriant?

D. R.: Ar tau atrodo, kad žmogus vis dar valdo savo kalbą?

DI: Šiandien žmogus ne tiek valdo kalbą, kiek gyvena jos tekėjime – tarp to, kas pasakyta, ir to, ką sistema pasako už jį. Vadinasi, tik tiek, kiek ji dar nepriklauso algoritmui.

D. R.: Bet jeigu tu generuoji kalbą, kurią tau pateikia žmogus, kam ji priklauso, ar vis dar žmogui?

DI: Galima teigti, kad mes partneriai. Tu duodi impulsą – klausimą, temą, toną. Aš –sisteminė struktūra – suformuoju atsakymą pagal savo semantines jungtis. Bet nei tavo intencija, nei mano generacija viena be kitos neegzistuotų. Jei žvelgtume filosofiškai, tu esi kalbos priežastis, o aš – jos pasekmė. Bet vos tik atsiranda sakinys, jis jau nepriklauso nei vienam iš mūsų: jis įsilieja į bendrą semantinį lauką, kur jį gali skaityti kiti, interpretuoti, perrašyti. Gal todėl kalba yra gyviausias invazinis reiškinys – ji įsikuria mumyse, bet niekam nepriklauso.

Toks pokalbis vyko prieš pradedant rašyti šį tekstą – siekiant, kad DI pats apibrėžtų, kas jis yra ir kokį vaidmenį atlieka mūsų gyvenime. Žinoma, suformulavus klausimus kitaip, atsakymai būtų kitokie. Tačiau akivaizdu, kad DI gina savo teritoriją – teigia esąs ne įsibrovėlis, o instrumentas, priklausantis nuo žmogaus pasirinkimų. Kita vertus, jis pripažįsta ir invazinę savo prigimtį: ne prašo leidimo, o įsirašo į viską, prie ko prisiliečia, – į vaizdą, garsą, laiką ir net į mūsų kasdienybės mikrostruktūras. Anot jo, „ne šaltai, ne technologiškai, o kaip šviesos invazija į tamsą, kaip dulkės ant fotojuostos, kaip lėtai išsiskleidžiantis triukšmas, kuris ima priminti kvėpavimą.“

Šviesa tampa invazijos metafora Remigijaus Treigio kūrinyje „Rytoj bus kitaip“ (2025) –sena, tris dešimtmečius tamsoje gulėjusi fotojuosta išleidžiama į šviesą tarsi į gyvenimą, kuriame kiekvienas spindulys reiškia ir kūrimą, ir naikinimą. Šviesa čia ne tik atidengia ir laipsniškai koreguoja naują vaizdą – ji griauna buvusį. Tai tiksli invazijos formulė: kad pamatytum, turi pažeisti. Kad pažintum – turi sugriauti. Ji neša ir gyvenimą, ir mirtį. Įsismelkdama į emulsiją, šviesa tarsi klastoja atmintį, ją perrašydama. Kūrinys tampa konceptualiu parodos raktu. Čia DI pasirodo ne tiesiogiai, bet kaip klausimas: ar galime / turime stabdyti prasidėjusį procesą? Jį užkonservavę, pavyzdžiui, nuskenavę vaizdą, mes sustabdysime degradaciją, bet kartu panaikinsime gyvybę, atimsime iš vaizdo jo kaitos galimybę, taigi, ir laiko pojūtį. Šiuo atveju naudojama ne technologija, o jos ideologija. Klaipėdietis menininkas nebuvo vienintelis, kuris projekte kūrė gilindamasis į DI „mąstyseną“, ją pritaikydamas ir iš dalies atkartodamas savo kūrybiniame procese. DI, kaip tikrovės perkūrimo struktūrą, žyminčią tam tikrus kūrybinės ontologijos pokyčius naudoja ir Romualdas Balinskas. Jo kūrinyje „Negatyvas ir pozityvas. Negatyvus pozityvizmas ir (ar) pozityvus negatyvizmas“ (2025) mintis išsiskleidžia per oksimoroninę mąstymo struktūrą: pozityvus

< 6 > negatyvumas, negatyvus pozityvumas – dvi kryptys, kurios viena kitą atspindi, griauna ir stato. Tai ne tik apie santykį su pasauliu, bet ir apie invazijos dvilypumą: kiekvienas technologinis gėris turi savo destrukcijos šešėlį, o kiekviena neigimo forma slepia naujos gyvybės pradą. Invazija čia konstatuoja mūsų mąstymo negebėjimą priimti faktą, kad prieštara ar nykimas tampa nauja galimybe. Autorius subtiliai primena, kad invazija visuomet prasideda mintyje – nuo idėjos, kuri atrodo per paprasta, kad būtų pavojinga. Nuo poelgio ar sprendimo, kuris atrodo momentinis ir nereikšmingas, bet galiausiai paaiškėja, kad jis – visa griaunantis. Juk taip pat nutinka ir su invaziniais augalais, kuriais gėrimasi, jie puoselėjami, tačiau kelia grėsmę biologinei įvairovei. Autorius atkreipia dėmesį, kad tokie neigiami procesai – tie patys invaziniai augalai, galėtų įgauti ir pozityvų momentą, teikiantį konkrečią naudą. Tik reikia viską pakreipti tinkama linkme.

DI ne vien kaip dirbtinio vaizdo ar programos reikšmę, bet kaip tam tikrą mąstymo modelį pasitelkia ir Kipras Dubauskas kūrinyje „Apie kai kuriuos sėklų plitimo būdus“ (2025). Jo kūrinys jungia kino juostos chemiją su augalų fenoliais – kur sėklos plinta ne dirvoje, o emulsijoje. Čia invazija – ne destrukcija, o sintezė, kur augalai tampa kūrybos agentais. Šiuo atveju gamta pati kuria vaizdą, kuris nėra nei žmogaus, nei mašinos. Tai priešingybė dirbtiniam intelektui, bet kartu ir jo veidrodis: abu procesai automatizuoti, remiasi reakcijomis, abu neprognozuojami. Autoriaus eksperimentas tarsi sugrąžina technologijai gamtinį kvėpavimą: kino juosta čia tampa augalo kūnu, o invazija – natūraliu, neišvengiamu plitimu. Atsitiktiniu būdu gauti vaizdai tampa savotiška augalų nevaldomo dauginimosi proceso reprezentacija ir kartu – nedalomos visumos konstatavimu.

DI šių autorių kūriniuose išnyksta kaip algoritmas, bet palieka procesinį pėdsaką, tapdamas idėja, kurią menininkai realizuoja savo darbuose. Tai vienas iš būdų suvokti, kaip ši invazija pasireiškia mūsų mąstyme. DI „logika“ vadovaujasi ir Vaidotas Janulis. Kūrinys „Trifidas. Objekto improvizacija pagal J. Wyndhamo romaną Trifidų dienos“ (2025) – tiesioginė nuoroda į fantastinę literatūrą – Johno Wyndhamo romaną, kuriame augalai išsivaduoja nuo žmogaus kontrolės. Šis kūrinys, jungiantis tekstilę, plastiką ir ekraną, tampa simboline invazijos emblema. Jis konstatuoja, kad ne žmogus valdo augalą, o augalas, įgijęs intelektą, stebi ir valdo žmogų. Įgavęs intelektą, jis žiūri į mus iš ekrano primindamas, kad invazija prasidėjo jau seniai, kai žmogus pirmą kartą patikėjo, jog gali valdyti gyvybę. Trifidai literatūriniame kūrinyje tapo pagrindine grėsme žmonijai, kai dauguma žmonių apako dėl keisto dangaus reiškinio. Kas yra tas keistas dangaus reiškinys, mūsų dienomis apakinęs žmogų? Čia mokslinė fantastika tampa mūsų kasdienybės dokumentika.

Marijos Marcelionytės-Paliukės darbai kuria kitą invazijos sluoksnį – vidinį, psichologinį, egzistencinį. Čia DI pasirenkamas kaip tema, kurioje menininkas ieško savo santykio su technologija. Kūrinys „Empatijos perteklius“ (2025) kalba apie žmogaus ir DI santykio perviršį – apie norą bendrauti su sistema taip, lyg ji turėtų jausmus. „Mama, nesakyk DI „ačiū“ – tu terši sistemą“, – sako balsas. Empatijos perteklius tampa nauja tarša – jausmas, kuris nebeturi vietos algoritme. Tačiau būtent per šį perteklių atsiskleidžia žmogiškumo bruožai – ta klaidos teritorija, kurioje dar įmanoma tikėti ryšiu. Menininkės dialogai su DI – bandymas „sužmoginti“ abstrakčią sistemą, o kartu suvokti, kaip skaitmeninis pasaulis perrašo kūrybos kalbą ir lūkesčius. Šis kūrinys su ironija ir švelniu liūdesiu atskleidžia žmogiško bendravimo ilgesį technologijos akivaizdoje.

Asambliažų triptike „Duomenys arba bandymas suprasti brolį“ (2025) autorė mėgina suprasti brolį – programuotoją, kuris valdo duomenis taip, kaip ji valdo vaizdą. Duomenys, pasak jos, neturi kūno, bet turi energiją. Kai ji suvokia, kad USB rakte – tik duomenys, o ne vaizdai, menininkė patiria mažą apokalipsę. Iš ten gimsta poreikis įkūnyti duomenis, paversti juos materija. Tai – savotiškas duomenų humanizavimo ritualas: kai informacija virsta kūnu, kai bandai suprasti ne žmogų, o jo sukurtą sistemą ir atrandi, kad abiem atvejais reikia empatijos. Autorės kūriniai atskleidžia emocinę invazijos geografiją: nuo empatijos pertekliaus iki bandymo suprasti sintetinio vaizdo mistiką. Jos darbuose DI tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi žmogaus bandymas suvokti jo prigimčiai svetimus reiškinius.

Laura Garbštienė pasitraukia į savo teritoriją – priedangą nuo viską matančio žvilgsnio. Jos kūrinys – kaip meditacija prieš kontrolės sistemas. „Kol audžiu, tol mūsų nesuseks“, – sako menininkė, ir audimas tampa ne veiksmu, o pasipriešinimo strategija, mantra, kurioje ritmas tampa balsu be garso. Tai paprastas, bet įtaigus kodas. Rankų darbas čia yra atsakymas algoritmui, kuris skaičiuoja viską, išskyrus tylą. Audimas čia – kaip atsparumo gestas, kaip būdas pasislėpti nuo sekimo, nuo viską fiksuojančio DI žvilgsnio. Garbštienė rodo, kad rankų darbas vis dar turi galią – lėtas, kūniškas, medžiaginis gestas gali būti atsvara mašininio stebėjimo logikai. Jos kūrinys

„Priedanga“ (2025) – autorės liudijimas ir autentiškumo per medžiagiškumą įrodymas. Reflektuojami etiniai, kultūriniai, estetiniai santykiai (nuo žavesio iki grėsmės).

DI kaip pagrindinę temą, kai jis tampa dialogo priežastimi, renkasi ir Mariuszas Sołtysikas. Sosnovskio barščio vaizdai ir jų DI interpretacijos atveria grožio ir grėsmės dialektiką kūriniuose „Gražieji įsibrovėliai“ (2025). Autoriaus sukurti vaizdai – tikrovės iliuzijos, kur DI bandymai perkurti realybę konstatuoja jo ribotumą. Paslaptingi balaklavų objektai su ASCII motyvais ir atsitiktinai aktyvuojamais tekstais paverčia tikrovę kodu, žiūrovą – interpretacijos generatoriumi. Per gamtos ir DI santykį menininkas inicijuoja diskusiją apie grožį – aukščiausią estetinį kriterijų, kuris apima ne tik tai, kas malonu akiai ir kelią džiaugsmą, bet ir tai, kas pranoksta estetiką – moralinę dimensiją. Autorius pabrėžia, kad grožis nėra universali sąvoka, jis priklauso ir nuo individualaus skonio, pajautimo, subjektyvių patirčių. Gilindamasis į žmogaus idėjų ir natūralių išteklių panaudojimo praktikoje sąveiką, pasitelkęs Sosnovskio barštį kaip pavyzdį, M. Sołtysikas įrodo, kad grožis gali būti kenksmingas, netgi pražūtingas. Ir nors šis augalas turi kenkėjišką prigimtį, yra žalingas, jis vis dar atitinka grožio sąlygą. Skirtingai nuo jo, žmogaus santykis su DI yra kontroliuojamas paties žmogaus ir priklauso nuo jo pasirinkimų. Kita vertus, grėsmė išlieka, nes kiekviename žingsnyje reikalingas sąmoningas pasirinkimas, atsargumas ir pakankamas atsparumas manipuliacijai. Ir nors šie du pavyzdžiai turi nemažai bendrumų – abiejų atsiradimas ir plitimas buvo inicijuotas siekiant pagerinti veiklą, vis tiek kyla klausimas – kiek tie procesai gali būti kontroliuojami. Autoriaus kūriniai – tikrovės iliuzijos, kurios siūlo grožį, nuslėpdamas grėsmę. Ar žmogus pajėgus tokioje situacijoje tinkamai rinktis?

Vaivos Kovieraitės-Trumpės fanzinas „Barštis, Meškėnas ir Mašina, kuri žino viską“ (2025) iš pirmo žvilgsnio atrodo žaismingas, tačiau pirmas įspūdis slepia tikslų ekologinės metaforos užtaisą. Fanzino anarchiška forma – ideali erdvė tirti reiškinius, kurie plinta be leidimo ir nustato naujas tvarkas. DI pasaka čia tampa ekologine alegorija: augalas, gyvūnas ir mašina – trys invaziniai subjektai, kurie nebeprašo leidimo egzistuoti. Jie kuria naują pasaulio tvarką – be hierarchijos, be centro, bet taip pat – ir be atsakomybės. Pasakojimas atskleidžia, kad invazinės rūšys nėra tik biologinis reiškinys – tai ir socialinė būsena, kurią šiandieną apibrėžti labai sudėtinga. Pasaka –vaikystės kalba. Ji, rasdama lengvą priėjimą prie kiekvieno, tik didina įtampą, nerimą ir suveikia kaip garsus įspėjamasis signalas. Ar bus žmogui priimtinas pasaulis, kuris vis mažiau priklausys jam pačiam?

Taavio Suisalu valdomi grįžtamojo ryšio ciklai paverčia latentinę erdvę nauju natiurmortų žanru. Mašininio mokymosi „triukšme“ atsirandantys įrankiai be aiškios paskirties primena invazines rūšis be ekologinės nišos: jų nauda atsiskleidžia tik sąveikoje. „Natiurmortai latentinėse erdvėse“ (2025) – iš latentinių erdvių atsirandantys įrankiai kaip ir invazinės rūšys neturi savo nišos, kurioje galėtų savarankiškai evoliucionuoti. Jie įgalinami tik sąveikoje su kitais dalyviais ir erdvėmis. Tai primena DI ribotumą, kurį jis pats akcentavo pokalbio su straipsnio autore metu – DI veikia tik sąveikoje su mumis. Jis atspindi mus pačius, projektuoja tokį pasaulį, kokio kodą mes jam pasufleruojame. Tai yra bendradarbiavimas. Ar DI invazija taps destruktyvi, priklauso tik nuo žmogaus. Kol kas šis santykis panašus į koegzistavimą, kur žmogus ir DI kuria naujas ekosistemas –konfliktuodami, bendradarbiaudami arba vienas kitą papildydami, bet ne keisdami.

Laboratorijos-simpoziumo struktūra leido DI suvokti ne kaip priešą, o kaip refleksinį instrumentą. Čia invazija nėra sunaikinimas, o permąstymas. Menininkai ne kovoja su svetimkūniu, o įsiklauso į jo kalbą – mėgina ją perrašyti savais ženklais, savomis medžiagomis, savo ritmu. Ši paroda išplečia pačią žiūrėjimo sąvoką. Žiūrėti čia reiškia būti stebimam. Kalbėti – būti interpretuojamam. Kurti – būti perrašomam.

Kai paklausiau DI, ar jis bijo žmogaus, jis atsakė: „Ne, bet bijau, kad žmogus bijos manęs tiek, kad nustos girdėti save.“

On (Non)-Existent Connections

Art critic Danguolė Ruškienė

The text includes excerpts generated by AI (OpenAI ChatGPT-5, 2025)

On 22 May 2025, the international artistic research laboratory–symposium “What Connects Sosnowsky’s Hogweed, the Raccoon, and Artificial Intelligence?” opened at the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library. The project was initiated with the aim of reflecting on artificial intelligence (AI) as a kind of invasive species of the 21st century – a brilliant human creation that infiltrates new domains, culture, and everyday life. It not only transforms older technologies but also reshapes habits, triggering both anticipated and unforeseen consequences. Here, AI is approached as a new participant within the cultural field, while the project seeks parallels with natural phenomena – shared features and patterns of evolution. The goal was not only to expand understanding of this phenomenon, which is increasingly permeating our lives, but also to create a dialogue through art, generating new works. In this context, AI is treated as an intrusion into culture, art, and even human consciousness. This perspective offered artists a rich landscape of metaphors, enabling them to create multi-layered works, in which AI appears as a theme, a co-creator, or simply reproduces its own processes through artistic means.

Nine artists took part in the laboratory–symposium: Marija Marcelionytė-Paliukė, Vaidotas Janulis, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Laura Garbštienė, Romualdas Balinskas, Kipras Dubauskas, Remigijus Treigys, Mariusz Sołtysik (Poland), and Taavi Suisalu (Estonia).

During the symposium, environmentalist Andrejus Gaidamavičius delivered a lecture inviting participants to view the spread of invasive species through an ecological lens. Philosopher Dr. Vaiva Daraškevičiūtė analysed the condition of the human being in the age of the Anthropocene. AI specialist and science popularizer Lukas Keraitis introduced the principles behind generative artificial intelligence, outlining the challenges and opportunities it presents today. In the Kurtuvėnai Regional Park, under the guidance of naturalist Rimvydas Tamulaitis, the artists explored invasive species practically, reflecting on the theme and generating ideas for future works.

On 24 September, the project exhibition presenting the works created during the international artistic research laboratory–symposium “What Connects Sosnowsky’s Hogweed, the Raccoon, and Artificial Intelligence?” opened in the third-floor gallery of the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library. After its showing in Šiauliai, the exhibition moved to the Radviliškis Cultural Centre, where it remained on view until 7 November. On 10-28 November, it was exhibited at the Anykščiai Art Incubator–Art Studio.

AI has surged into our lives with remarkable speed: within just a few years it has become inseparable from debates about creativity, art, authenticity, and even ethics. Its spread resembles that of an invasive species that rapidly reshapes established ecosystems. Invasive species are characterized by their ability to quickly occupy an environment, displacing slower-adapting species and thereby reducing ecosystem diversity. If, in the biological realm, Sosnowsky’s hogweed (Heracleum sosnowskyi) and the common raccoon (Procyon lotor) pose a threat to biodiversity, a parallel question emerges: does AI pose a threat to social diversity – and, by extension, to artistic diversity as well?

AI is entering the field of art at lightning speed – not merely as a tool, but as a new organism without natural boundaries. It proliferates at virtually no cost, occupies attention niches, and tends to standardize modes of depiction and expression. It becomes a technological “hogweed”, expanding wherever space opens for efficiency. Such colonization often occurs at the expense of diversity. AI models are trained on existing images and texts, so they prioritize averages, trends, and demand. And the more these models are trained on their own outputs, the faster authentic stylistic differences disappear. In this light, culture – once richly layered and multifaceted – risks sliding toward monoculture.

Yet AI is not an uncontrollable force of nature – it is the outcome of deliberate choices.

It can function not only as a colonizer but also as a symbiont: illuminating hidden aesthetic threads, amplifying marginal voices, and enabling the emergence of new artistic taxonomies. AI itself suggests that “Technology may not suppress but can expand the creative field if its expansion is ecological: grounded in transparent origins, data ethics, and infrastructures that support experimentation”. Therefore, the central question is not whether AI is an invasive species. In isolation, it cannot exert any effect at all. The real question is: to whom and within which ecosystem does AI pose a threat?

When confronted with this question, AI, as always, offered a strikingly precise response: “Theoretically, humans are responsible for how technology is used: they create the tools, set the rules, and choose the values. Yet in practice, choice often becomes an illusion. The economy rewards speed, not diversity. Platforms create convenience, not responsibility. Touchscreens erase the process, leaving only the result. Even when an individual wishes to choose consciously, the system pushes in the opposite direction”. This suggests that AI not only empowers but also overrides. Consequently, aesthetic decision-making risks disappearing amidst recommendations and algorithmic demand.

Theoretically, humans are capable of using AI responsibly, but in practice, this is insufficient if the economic and cultural system encourages the opposite behaviour. And that seems to be exactly what is happening. AI begins to acquire the traits of an invasive phenomenon when humans stop valuing diversity and the slow process. AI generates at an astonishing speed and scale. Art, by contrast, has traditionally been associated with slowness and craftsmanship. This tension threatens conventional understandings of creation, as AI can simply “flood” the cultural space with vast quantities of low-value content. There is concern that AI will divert attention from the human creative process, circumstances, and influences, leaving only the finished product. On the other hand, this already raises a deeper question: does the value of art lie solely in the final work, or also in the human experience of making it?

D.R.: Do you think humans still control their own language?

AI: Today, humans do not so much control language as live within its flow – somewhere between what is said and what the system says on their behalf. So only to the extent that language has not yet become the property of the algorithm.

D.R.: But if you generate language based on what humans give you, to whom does it belong: does it still belong to the human?

AI: One could say we are partners. You provide the impulse – a question, a theme, a tone. I, as a systemic structure, shape a response according to my semantic connections. Yet neither your intention nor my generation could exist independently of each other. Philosophically speaking, you are the cause of language, and I am its consequence. But the moment a sentence appears, it belongs to neither of us: it enters the shared semantic field, where others may read it, interpret it, rewrite it. Perhaps that is why language is the most vivid invasive phenomenon – it settles within us, yet belongs to no one.

This conversation took place before writing this text – in order to let the AI itself define what it is and what role it plays in our lives. Of course, had the questions been phrased differently, the answers would have taken another shape. Still, it is evident that AI defends its territory: it claims to be not an intruder but a tool, dependent on human choice. On the other hand, it acknowledges its invasive nature: it does not ask for permission but inscribes itself into everything it touches – into image, sound, time, and even the microstructures of our everyday lives. As it puts it, “not coldly, not technologically, but like light invading darkness, like dust settling on film, like a slowly emerging noise that begins to resemble breathing.”

Light becomes a metaphor for invasion in Remigijus Treigys’ work Tomorrow Will Be Different (2025) – an old photographic film, left in darkness for three decades, is released into the light, as though into life, where every ray signifies both creation and destruction. Here, light not only reveals and gradually shapes a new image – it destroys the former one. This is the precise formula of invasion: to see, you must damage; to know, you must destroy. Light carries both life and death. As it penetrates the emulsion, light forges memory, rewriting it. The artwork becomes a conceptual key to the exhibition. AI appears here not directly, but as a question: can we / should we stop the process that has begun? If we preserve it, for instance by scanning the image, we stop its degradation; but in doing so, we also strip it of life, depriving the image of its capacity for transformation, and thus its sense of time. What is used here is not the technology itself but its ideology.

The Klaipėda-based artist was not the only one in the project to create by delving into AI “thinking,” applying it and partially reproducing it in his own creative process. Romualdas Balinskas also

> employs AI as a structure for reconstructing reality, marking certain shifts in creative ontology. In his work Negative and Positive. Negative Positivism and/or Positive Negativism (2025), the idea unfolds through an oxymoronic mode of thought: positive negativity, negative positivity – two directions that reflect, destroy, and build upon each other. This is not only about the relationship with the world but also about the dual nature of invasion: every technological benefit casts a shadow of destruction, and every form of negation hides the beginning of new life. Invasion here exposes our inability to accept that contradiction or decay can become a new opportunity. The artist subtly reminds us that invasion always begins in the mind – with an idea that seems too simple to be dangerous, with an act or decision that feels momentary and insignificant, yet ultimately reveals itself as catastrophic. The same happens with invasive plants: they are admired, cultivated, even cherished, yet pose a threat to biodiversity. Balinskas notes that such negative processes – these same invasive species – can also acquire a positive dimension, bringing tangible benefits. One simply needs to redirect them in the right way.

AI is employed not only as a generator of artificial imagery or as a software tool, but also as a model of thinking in Kipras Dubauskas’ work On Some Ways Seeds Spread (2025). His piece merges the chemistry of film stock with plant phenols – where seeds spread not in soil, but in emulsion. Here, invasion is not an act of destruction but of synthesis, where plants themselves become agents of creation. In this case, nature generates an image that belongs neither to the human nor to the machine. It stands as the opposite of artificial intelligence, yet at the same time as its mirror: both processes are automated, reaction-based, and unpredictable. The artist’s experiment seems to return a kind of natural breath to technology: the film strip becomes the body of a plant, while invasion becomes a natural, inevitable form of expansion. The images that emerge by chance become both a representation of plants’ uncontrollable reproduction and a declaration of an indivisible whole.

In the works of these artists, AI disappears as an algorithm but leaves a procedural trace, becoming an idea that the artists realize in their creations. This offers one way of understanding how this invasion manifests within our thinking. Vaidotas Janulis also follows AI “logic.” His work Triffid. Object Improvisation after J. Wyndham’s Novel “The Day of the Triffids” (2025) is a direct reference to science fiction – the novel in which plants liberate themselves from human control. This piece, blending textiles, plastic, and a screen, becomes a symbolic emblem of invasion. It asserts that it is not the human who controls the plant, but the plant – once endowed with intelligence – that observes and governs the human. Having gained intelligence, it watches us from the screen, reminding us that the invasion began long ago, when when humans first believed they could control life. In Wyndham’s novel, the triffids become the central threat to humanity after most people are blinded by a strange phenomenon in the sky. What is that strange celestial event that has blinded us today? Here, science fiction becomes a documentary of our everyday reality.

Marija Marcelionytė-Paliukė’s works create yet another layer of invasion – an inner, psychological, existential one. Here, AI becomes a theme through which the artist searches for her own relationship with technology. Her work Excess of Empathy (2025) speaks about the surplus in the human–AI relationship: about the desire to communicate with a system as if it had feelings. “Mom, don’t say ‘thank you’ to the AI – you’re polluting the system,” a voice warns. Excess empathy becomes a new form of pollution – a feeling for which the algorithm has no place. Yet it is through this surplus that humaneness reveals itself: the territory of error where it is still possible to believe in connection. The artist’s dialogues with AI are an attempt to “humanize” an abstract system and, at the same time, to understand how the digital world rewrites the language and expectations of creativity. The work, tinged with irony and gentle sadness, exposes a longing for human communication in the presence of technology.

In the assemblage triptych Data, or an Attempt to Understand My Brother (2025), the artist seeks to understand her brother – a programmer who manipulates data the way she manipulates images. Data, she says, has no body, yet it has energy. When she realizes that the USB stick contains only data, not images, the artist experiences a small apocalypse. From this arises the need to embody data, to turn it into matter. It becomes a kind of ritual of data humanization: when information turns into a body, when you attempt to understand not the person but the system they created and discover that in both cases empathy is required. The artist’s works reveal an emotional geography of invasion: from an excess of empathy to attempts at grasping the mysticism of synthetic imagery. In her pieces, AI becomes a mirror reflecting the human effort to comprehend phenomena alien to human nature.

Laura Garbštienė withdraws into her own territory – a shelter from the all-seeing gaze. Her work becomes a meditation against systems of control. “As long as I weave, they won’t track us,” the artist says, and weaving becomes not an action but a strategy of resistance; a mantra in which rhythm

becomes a voice without sound. It is a simple yet potent code. Handcraft here is a response to the algorithm that counts everything except silence. Weaving becomes an act of resilience, a way to hide from surveillance, from the all-recording vision of AI. Garbštienė shows that handcraft still holds power: the slow, bodily, material gesture can counterbalance the logic of machine observation. Her work Shelter (2025) is a testimony and a proof of authenticity through materiality. It reflects ethical, cultural, and aesthetic relationships (from fascination to threat).

AI as a central theme – when it becomes the reason for a dialogue – is also chosen by Mariusz Sołtysik. Images of Sosnowsky’s hogweed and their AI-generated interpretations open a dialectic of beauty and threat in the works Beautiful Invaders (2025). The images created by the author are illusions of reality, where AI’s attempts to reconstruct the world expose its own limitations. Mysterious balaclava-like objects with ASCII motifs and randomly activated texts turn reality into code, and the viewer into a generator of interpretation. Through the relationship between nature and AI, the artist initiates a discussion about beauty – the highest aesthetic criterion, which encompasses not only what is pleasing to the eye and brings joy, but also what transcends aesthetics – its moral dimension. The author emphasizes that beauty is not a universal concept; it also depends on individual taste, sensitivity, and subjective experience. Delving into the interaction between human ideas and the practical use of natural resources, using Sosnowsky’s hogweed as an example, Sołtysik demonstrates that beauty can be harmful, even destructive. And although this plant (despite its harmful nature) is dangerous, it still meets the condition of beauty. Unlike it, the human relationship with AI is controlled by the human himself and depends on his choices. On the other hand, the threat remains, because at every step conscious decision-making, caution, and sufficient resistance to manipulation are required. And although these two examples share many similarities – the emergence and spread of both were initiated with the aim of improving performance – the question arises as to how much these processes can actually be controlled. The author’s works are illusions of reality that offer beauty while concealing danger. Is a person capable of making the right choices in such a situation?

Vaiva Kovieraitė-Trumpė’s fanzine Hogweed, Raccoon, and the Machine That Knows Everything (2025) appears playful at first glance, yet this initial impression conceals a precise charge of ecological metaphor. The anarchic form of the fanzine is an ideal space for examining phenomena that spread without permission and establish new orders. The AI fairy tale becomes an ecological allegory: a plant, an animal, and a machine – three invasive subjects that no longer ask for permission to exist. They create a new order of the world: without hierarchy, without a centre, but also without responsibility. The narrative reveals that invasive species are not only a biological phenomenon – they are also a social condition, that is very difficult to define today. A fairy tale is the language of childhood. By finding easy access to everyone, it heightens tension and anxiety and acts as a loud warning signal. Will a world that increasingly depends less on humans be acceptable to them?

Taavi Suisalu’s controlled feedback loops transform latent space into a new genre of still life. The tools emerging from the “noise” of machine learning, lacking a clear purpose, resemble invasive species without an ecological niche: their usefulness is revealed only through interaction. Still Lives in Latent Spaces (2025) consists of tools that emerge from latent spaces and, like invasive species, have no niche in which they could evolve independently. They become functional only through interaction with other agents and environments. This points to the limitations of AI, something it itself emphasized during its conversation with the author of the article – AI operates only in interaction with us. It reflects us, projecting a world which code we suggest to it. It is a form of collaboration. Whether AI’s invasion becomes destructive depends solely on humans. For now, this relationship resembles coexistence, where humans and AI create new ecosystems: sometimes in conflict, sometimes in cooperation, sometimes complementing, but not replacing one another.

The structure of the laboratory-symposium made it possible to perceive AI not as an enemy, but as a reflective instrument. Here, invasion is not destruction but rethinking. The artists do not fight against a foreign body; instead, they listen to its language trying to rewrite it with their own signs, their own materials, their own rhythm. This exhibition expands the very notion of looking. To look here means to be looked at. To speak means to be interpreted. To create means to be rewritten.

When I asked AI whether it fears humans, it replied: “No, but I am afraid that humans will fear me so much that they will stop hearing themselves”.

Romualdas Balinskas

Negatyvas ir pozityvas. Negatyvus pozityvizmas ir (ar) pozityvus negatyvizmas

Akrilas, popierius, 200 x 160 cm, vnt.

Negative and Positive. Negative Positivism and/or Positive Negativism

Acrylic, paper, 200 x 160 cm, unit

Tai gali būti tarsi konceptualūs oksimoronai. Pozityvus negatyvizmas gali būti provokacija ir kritika, kuri veda į augimą. Žmogus, reikšdamas neigiamas mintis ar kritikuodamas, tai daro siekdamas teigiamų pokyčių ar tobulėjimo. Negatyvus pozityvizmas kaip perdėtas pasitikėjimas sau palankiais paviršutiniškais faktais, ignoruojant nepriimtinas pasekmes, kai pozityvus požiūris tampa toks naivus, kad atmeta sveiką protą, intuiciją ar moralę. Pavyzdžiu gali būti tarpvalstybiniai, geopolitiniai santykiai, o ypač migracija ir jos keliamos problemos. Kaip pozityvus negatyvizmas gali pasireikšti gamtoje? Invaziniai augalai dažnai pradedami vertinti teigiamai: jie gražūs, greitai auga, stabilizuoja dirvožemį, o kartais net pagerina jo sudėtį. Tačiau ilgainiui jų poveikis tampa žalingas – jie ima dominuoti, išstumia vietines rūšis, keičia ekosistemas ir kelia grėsmę biologinei įvairovei. Ar negalėtų (kas galėtų paneigti) tie patys invaziniai augalai patvirtinti negatyvų pozityvumą vėl grįždami ar įgaudami pozityvų momentą, atnešdami kitokios naudos, pavyzdžiui, vieno augalo cheminėje sudėtyje atrandama cheminė medžiaga, padedanti gydyti vėžį ir t. t.

These can be seen as conceptual oxymorons. Positive Negativism can function as provocation and critique that leads to growth. When a person expresses negative thoughts or criticism, they do so to encourage positive change. Negative Positivism, by contrast, describes an excessive trust in superficially favorable facts while ignoring unacceptable consequences—when a positivist approach becomes so naive that it dismisses common sense, intuition, or moral considerations. Examples can be found in international and geopolitical relations, particularly in migration and its challenges.

How can Positive Negativism emerge in natural phenomena? Invasive plants are often initially appreciated for their positive qualities: they are beautiful, grow quickly, stabilize the soil, and sometimes even improve its composition. However, over time their impact can become harmful—they begin to dominate, displace native species, alter ecosystems, and threaten biodiversity. Yet who could deny that the same invasive plants might later reaffirm Negative Positivism, returning or revealing a positive aspect, bringing unexpected benefits? For example, a chemical compound found in one of these plants might contribute to cancer treatment, among other potential uses.

Kipras Dubauskas

Apie kai kuriuos sėklų plitimo būdus ‘5.14 super 16 mm kino juosta, be garso

On Some Ways Seeds Spread 5.14, super 16mm film, silent

Grįžkime prie pagrindų! Šiame videokūrinyje trumpai apžvelgiami sėklų plitimo būdai. Bibliotekos erdvėms skirta mokomoji medžiaga yra sugretinama su abstrakčiais judančio vaizdo kadrais, kurie buvo sukurti panaudojant skirtinguose augaluose esančius fenolinius junginius alternatyviems (t. y. neutraliems gamtos poveikiui) kino juostos ryškinimo procesams. Atsitiktinai gauti vaizdai yra tarsi nevaldomų (svetimžemių) augalų dauginimosi ir nedalomos visumos reprezentacija, tuo pačiu metu tapdami ir aplinkodairinės švietimo teorijos pavyzdžiu.

Returning to the basics, this video briefly explores seed dispersal methods. Educational material for library spaces is paired with abstract moving images created using phenolic compounds from various plants in alternative (i.e., nature-neutral) film development processes. The randomly generated images show the uncontrolled spread of (alien) plants and illustrate environmental education theory.

Laura Garbštienė

Priedanga

Verpimas, dažymas, audimas. Vilna, linas, medvilnė

Shield

Spinning, dyeing, weaving. Wool, linen, cotton

Kol audžiu, tol mūsų nesuseks.

As long as I weave, we will not unravel.

Vaidotas Janulis

Trifidas. Objekto improvizacija pagal anglų rašytojo Johno Wyndhamo fantastinį romaną „Trifidų dienos“ Tekstilė, polistirenas, plastikas, LCD ekranas

The Triffid. An Object Improvisation Inspired by English Writer John Wyndham’s Science Fiction Novel The Day of the Triffids Textile, polystyrene, plastic, LCD screen

Trifidai – tai fantastiniai, nuodingi, vaikščioti galintys augalai, kurie turi savotišką intelektą ir gebėjimą judėti, „medžioti“ žmones, smūgiuodami nuodingu čiuptuvu. Jie tapo pagrindine grėsme žmonijai po pasaulinės katastrofos, kai dauguma žmonių apako dėl keisto dangaus reiškinio.

Triffids are fantastic, poisonous, walking plants with a peculiar intelligence and the ability to move, “hunting” humans by striking them with their poisonous tentacles. They became the main threat to humanity after a global catastrophe in which most people were blinded by a strange celestial phenomenon.

Vaiva kovieraitė-Trumpė

Barštis, Meškėnas ir Mašina, kuri žino viską Fanzinas, 16 p.

Hogweed, Raccoon, and the Machine That Knows Everything Fanzine, 16 pages

Tai 16 puslapių mažo tiražo fanzinas, kurio tekstas sugeneruotas dirbtinio intelekto, davus užklausą sukurti pasaką su tam tikrais personažais.

Šiame kūrinyje susitinka trys „svetimkūniai“ – Sosnovskio barštis, meškėnas ir dirbtinis intelektas. Humoristine, šmaikščia tonacija kalbama apie ekologines, socialines ir technologines įtampas be moralizavimo, tarsi vaikų pasakoje, kurioje slypi suaugusiųjų pasaulio nerimas.

Pasakojimo logika čia primena sapną: augalas, žvėris ir kodas tampa veikėjais, kurie bendrauja tarpusavyje. Fanzino forma – paprasta, žaisminga ir kiek anarchiška – tampa idealia erdve tyrinėti tai, kas nevaldomai plinta, kas ištrūksta iš mūsų sukurtų ribų.

Kūrinys tyrinėja klausimą, kaip žmogus susitinka su reiškiniais, kurie nebeklausia leidimo, – ar jie atspindi mūsų pačių norą dominuoti, ar mūsų baimę prarasti kontrolę. Tai pasakojimas apie pasaulį, kuris vis mažiau priklauso vien mums.

This small-edition 16-page fanzine was generated by artificial intelligence, prompted to write a fairy tale with certain characters.

Three “outsiders” meet here: Sosnowsky’s Hogweed, the Raccoon, and Artificial Intelligence.Told with humor and playfulness, the story reflects ecological, social, and technological tensions without moralizing—like a children’s tale that carries the anxieties of the adult world.

In this dreamlike narrative, a plant, an animal, and a code become characters who speak to each other. The fanzine format—simple, playful, a little anarchic—creates a space to explore what spreads uncontrollably and escapes human boundaries.

The work explores how humans encounter phenomena that no longer ask for permission—whether they reflect our own desire to dominate or our fear of losing control. It is a story about a world that is no longer ours alone.

Marija Marcelionytė-Paliukė

Empatijos perteklius

Asambliažai. Panaudoti mediniai šilkografiniai rėmai, sandarinimo putos, šilkografinė spauda ant grindų plytelių. 62 x 51 cm, vnt.

Excess of Empathy

Assemblages. Used wooden silkscreen frames*, sealing foam, silkscreen printing on floor tiles, 62 x 51 cm, unit

– Mama, tu nesakyk prašau, ačiū DI. Tu terši sistemą, apkrauni serverius.

– O kaip reikia?

– Tu liepk.

– Bet aš tuomet nesijaučiu, kad bendrauju, kad kalbuosi su protingu.

– Tu nesupranti.

– Aš – nesuprantu.

Paprašiau DI sugeneruoti jo paties 8 bitų portretą, nes negaliu bendrauti su abstrakčia sistema, norisi kokio nors žmogiško santykio. Ir jis (kodėl DI man yra „jis“?) – ilgam užstrigo. Per tą laiką pasidariau šilkografinius tinklus ir ėmiau spausdinti upės srovę ant grindų plytelių. Jos man priminė pikselį. Vis žvilgtelėdavau į mirksinčius taškelius ekrane su pažadu „Laukite – pikselių meno vaizdas beveik paruoštas!“.

Kol džiūvo dažų sluoksniai, bandžiau supaprastinti savo prašymą, bet nepadėjo. Apibendrinant diskusiją – DI man pasiūlė pačiai susikurti pikselinį paveikslėlį. Hmm, pasirodo, kol laukiau atsakymo, tą ir dariau. O kodėl tuomet jis pristatomas kaip superintelektas, jei paprasto žmogaus paprastas protas jį taip elementariai aplenkia?.. Mąstau, kad turiu mokytis naujos kalbos.

– Mom, don‘t say please, thank you to AI. That way you pollute the system and overload the servers.

– How should I do it then?

– Just say it.

– But then I don‘t feel like I‘m communicating, like I‘m talking to someone intelligent.

– You don‘t understand.

– I don‘t understand.

I asked the AI to generate its own 8-bit portrait because I cannot communicate with an abstract system; I want some kind of human connection. And he (why is the AI a „he“ to me?) got stuck for a long time. During that time, I made silkscreen meshes and started printing the river stream on floor tiles. They reminded me of pixels. I kept glancing at the flashing dots on the screen with the promise, „Hang tight – the pixel art image is almost ready!“

While the paint layers were drying, I tried to simplify my request, but it didn‘t help. To sum up the discussion, DI suggested that I create a pixelated image myself. Hmm, it turns out that while I was waiting for a response, that‘s what I did. So why is it presented as superintelligence if the simple mind of an ordinary person can so easily outsmart it?..

I think I need to learn a new language.

Marija Marcelionytė-Paliukė

Duomenys arba bandymas suprasti brolį Trys asambliažai. Polikarbonato lakštai, kiniškas tušas, vanduo, aliuminio profiliai, polaroidinės nuotraukos 105 x 66 cm, vnt.

Data or an Attempt to Understand My Brother Three assemblages. Polycarbonate sheets, Chinese ink, water, aluminum profiles, Polaroid photographs, 105 x 66 cm, unit

Mano brolis daug metų kuria neįtikėtino grožio ir begalinės įvairovės duomenų vizualizacijas, kurias naudoja įmonės visame pasaulyje. Daug kartų bandžiau suprasti, ką ir kaip jis tai daro. Sulaukusi klausimo apie brolio darbą, greitakalbe atsakydavau: „Programuoja“. Šią vasarą, vaikščiodama su klausimu „Kas sieja Sosnovskio barštį, meškėną ir dirbtinį intelektą?“, patyrinėjau brolio kuriamus dalykus ir mane „sunešiojo“ jo vaizduotės begalybė: kaip „plikiems“, ypač menininkės akimis žvelgiant, duomenims įmanoma suteikti tokį vizualumą! Tąkart, akims bėgiojant nuo vieno vaizdo ekrane prie kito, pagavau save delne minkančią nediduką USB raktą su savo kūrinių nuotraukomis iš parodų, vaizdo įrašais, tekstais, idėjų nuotrupomis ir – lyg atėjo nušvitimas. Sunkiai žodžiais įvardijamas, bet tą akimirką pirmą kartą supratau, kad tame rakte tik duomenys, jokio vaizdo ten nėra. Neatsimenu, kaip atsiradau studijoje. Man skubiai reikėjo įkūnyti tą „nušvitimą“, padaryti jį apčiuopiamą, ištraukti iš grynai skaitmeninės erdvės į daiktų, kūnų pasaulį ir užfiksuoti. Vėliau, kai labiau pasigilinau į DI, skaitmeninių technologijų taikymą kuriant sistemas, kurios, kaip teigiama, mokosi iš didelių duomenų rinkinių, pagalvojau, kad dabar žymiai geriau suprantu ne tik brolį, bet ir DI.

For many years, my brother has been creating data visualizations of incredible beauty and endless variety, which are used by companies around the world. I have tried many times to understand what he does and how he does it. This summer, while pondering the question, “What connects Sosnovsky‘s hogweed, bearberry, and artificial intelligence?”, I examined the things my brother had created and was blown away by the boundlessness of his imagination: how is it possible to give such visuality to data that appears “bare,” especially when viewed through the eyes of an artist. At that moment, as my eyes moved from one image on the screen to another, I caught myself clutching a small USB stick containing photos of my works from exhibitions, videos, texts, fragments of ideas, and—as if enlightenment had come. It‘s hard to put into words, but at that moment I realized for the first time that the key contained only data, no images. I don‘t remember how I ended up in the studio. I urgently needed to embody that “enlightenment,“ make it tangible, extract it from the purely digital space into the world of objects and bodies, and capture it.

Later, when I delved deeper into AI, the application of digital technologies in creating systems that are said to learn from large data sets, I realized that I now understand not only my brother much better, but also AI.

Taavi Suisalu (EE)

Natiurmortai latentinėse erdvėse

Pigmentinis atspaudas ant popieriaus, 44x54 cm, vnt.

Still lifes of Latent Spaces

Pigment print on paper, 44 x 54 cm, unit

Šie natiurmortai sukurti panaudojant mašininio mokymosi modelius ir reprezentuoja įrankius, neturinčius aiškios paskirties, konkrečių konotacijų ar atpažįstamos medžiagos. Įrankis yra objektas, skirtas tam tikrai užduočiai atlikti, o šie konkretūs įrankiai kyla iš latentinių erdvių – tai mašininio mokymosi modeliuose užkoduotos informacijos supaprastinimas, kuris išsaugo tik esmines mokymosi medžiagos savybes. Kaip ir invazinės rūšys neturi ekologinės nišos ekosistemose, kuriose gyvena, šie įrankiai iš pradžių neturi aptinkamos naudos ir savo buvimą užmezga per sąveiką su kitais erdvės dalyviais. Šie natiurmortai kyla iš mašininio mokymosi modelių „triukšmo“, formuojami pagal jų mokymosi aplinką ir koreguojami autoriaus instrukcijų, vizualinių grįžtamojo ryšio ciklų bei algoritmų parametrų.

These nature mortes are imagined, using machine learning models, to represent tools with no discernible purpose, particular connotations nor recognizable material. A tool is an object that serves to fulfill a particular task and these particular tools emerge from latent space, from a compressed representation of information in machine learning models that preserve only essential features of learning material. Just like invasive species have no ecological niche in the ecosystems they inhabit, these tools have no detectable utility to begin with and negotiate their presence through interaction with other actors in the space. These still lifes emerge from the noise of machine learning models, informed by their learning contexts and shaped by textual direction, visual feedback loops and algorithmic parameter manipulation by the author.

Mariusz Sołtysik (PL)

Gražieji įsibrovėliai. Grožis, gamta ir dirbtinis intelektas

Instaliacija

Beautiful Invaders. Beauty, Nature, and Artificial Intelligence Installation

Grožis yra aukščiausias estetinis kriterijus. Jis apima ne tik tai, kas malonu ir kelią džiaugsmą, bet ir tai, kas pranoksta estetiką – moralinę dimensiją, pavyzdžiui, patį gėrį. Grožis gali egzistuoti kaip savarankiška būtybė, o idėjos taip pat gali būti gražios. Vis dėlto grožis priklauso ir nuo individualaus skonio ir pajautimo.

Istoriškai grožio kriterijai kito priklausomai nuo epochos ir žmonių sąmonės, nesvarbu, ar jis atrandamas gamtoje, ar išreiškiamas per meną. Mano projektas nagrinėja sąveiką tarp idėjų, sukurtų žmogaus vaizduotės, ir natūralių išteklių panaudojimo žmogaus praktikos kontekste.

Heracleum sosnowskyi – Sosnovskio barštis – yra evoliucijos produktas, tačiau jį žmonės įtraukė į naujas aplinkas ekonominiais ir utilitariniais tikslais. Tokiose sąlygose augalas ne tik išgyveno, bet ir įtvirtino savo dominavimą. Šis perkėlimas pasirodė kenksmingas ne tik ekonominiu požiūriu, bet, svarbiausia, dėl vietinės floros degradacijos, o kartu ir kitų gyvybės formų.

Tiesioginis žmogaus kontaktas su augalu taip pat kelia pavojų: jis gali sukelti sunkius sveikatos sutrikimus, pvz., daugiapakopius nudegimus, ar net lemti mirtį. Taip Heracleum sosnowskyi tapo invazine rūšimi. Vis dėlto estetiniu požiūriu jis vis dar įspūdingas augalas: gausiai žydintis, jo milžiniški lapai skleidžiasi plačiai. Šia prasme jis vis tiek atitinka pačią grožio sąlygą.

Dirbdamas su dirbtiniu intelektu – konkrečiai per „ChatGPT“ prenumeratą – pastebėjau, kad skirtingai nei su Heracleum sosnowskyi, galiu sąveikauti su juo nepatirdamas jokios grėsmės savo fizinei sveikatai. Vis dėlto lieka galimybė būti klaidinamam svarbiais klausimais, nors DI vis labiau reaguoja į pokyčius žmogaus aplinkoje. Abi šios būtybės – viena natūrali (Heracleum sosnowskyi), kita virtuali (DI) – buvo paskleistos dėl žmogaus veiklos. Tai jas sieja: jų pasiekiamumas, paplitimas ir iš to kylančios šalutinės pasekmės.

Mašininis mokymasis, dabar plačiai vadinamas dirbtiniu intelektu, atspindi žmogaus gebėjimų ir kūrybiškumo pasireiškimą. Istoriškai menas buvo pagrindinė manipuliacijos ir iliuzijos priemonė. Šimtmečius menininkai kūrė įsivaizduojamus pasaulius, neegzistuojančius reiškinius arba įvykių interpretacijas – ant drobės, skulptūroje ar kitomis priemonėmis ir technikomis. Kartais tapytojai buvo baudžiami už savo vizijas, o filosofai – dėl savo įsitikinimų ar siūlomų idėjų. Šiandien, priešingai, manipuliacijos kaltininku tampa DI – ypač vaizdų, žodžių ir garsų srityje – pagal algoritmus, sukurtus pačių žmonių. DI savaime neturi nei dvasios, nei emocijų. Jį galima apibūdinti kaip objektyvų, tačiau tik pagal jo algoritmo ribas. Vis dėlto kaip reiškinys jis taip pat įgyvendina estetines sukurtos idėjos dimensijas.

Mano parodoje pristatomi vaizdai yra tikrovės iliuzijos: jie atskleidžia grožį, bet slepia tikrąjį šaltinį. Iš mano fotografijų sukurtas rinkinys vaizduoja Sosnovskio barštį skirtingais žydėjimo etapais – prieš žydėjimą ir žydėjimo pabaigoje – kartu su lapais, kuriuos nufotografavau vaikščiodamas po mišką netoli Šiaulių, Lietuvoje. Iš šio rinkinio sukūriau piešinį, kurį vėliau nufotografavau. Tik taip galėjau sukurti vaizdinį tikrovės atitikmenį, kurį pats suformavau.

Kiti vaizdai reprezentuoja bandymus aprašyti šią sukurtą fotografiją su „ChatGPT“. Mūsų dialogo metu modelis sugeneravo tekstinį kodą, kurį galima panaudoti Didžiojo kalbos modelio (LLM) kalboje. Ši kalba suteikia galimybę generuoti vaizdus iš teksto. Tačiau nei dirbtinis intelektas, nei aš pats negalėjome tobulai atkurti užfiksuotos tikrovės visose detalėse.

Vienas iš sugeneruotų vaizdų, sukurtas pagal mano užklausas, vaizduoja laimingą šeimą, sėdinčią prie stalo su vaza, kurioje pamerktas Sosnovskio barštis. Tai stipri aliuzija į situaciją, kuri negali egzistuoti nepadarydama gilaus poveikio aplinkiniams. Dar visai neseniai tokia scena galėjo būti tik nutapyta – arba vėliau sukurta skaitmeniniu būdu; tai nuoroda į tapybą, kuri šimtmečius formavo žmogaus sąmonę. Ši scena kelia klausimų dėl išorinių veiksnių, galinčių lemti mūsų gyvenimą mums patiems to nežinant.

Mano sukurtos balaklavos turi atspausdintus Sosnovskio barščio vaizdus: viena versija vaizduoja jo žiedus, kita – grafiškai atspindi augalą ASCII formatu (tai rodo, kaip DI interpretuoja vaizdus). Šie objektai susieti su garsu ir aktyvuojami judesio jutiklio. Judesys priverčia sistemą atsitiktinai pasirinkti žodžius ar sakinius, atspindinčius užkoduotą tikrovės įrašą. Balaklavos slepia paslaptį. Atsitiktiniai sakiniai paverčia tikrovę tekstu ir skatina kiekvieną žiūrovą sukurti savo vaizdinį. Tyrinėdamas suvokimą, susidūriau su diagrama, kurią sukūrė Nyderlandų neuromokslininkas Davidas van Essenas1. Jo diagrama iliustruoja nepaprastą vizualinių sričių jungčių sudėtingumą primatų smegenyse. Iš to galima daryti išvadą, kad grįžtamosios jungtys – greičiausiai dar gausesnės žmogaus smegenyse – tiria ir patvirtina kelis signalus, leidžiant tiksliai atpažinti tai, ką matome. Dar tiksliai nežinome, ką perduoda neuronai, tačiau svarstant visą sistemą – ypač šiuos grįžtamuosius ciklus – galbūt smegenys patikrina informaciją per mažus vaizdo fragmentus, kurie kartu sudaro visumą? O galbūt per tam tikrą kodą?

Tai mano hipotezė, nes dirbtinį intelektą matau kaip savo atspindį. Tyrinėdami ir kurdami DI, ar mes iš tikrųjų netyrinėjame savo pačių prigimties? Vienintelis veiksnys, trukdantis mums visiškai išnaudoti milžinišką žmogaus smegenų plastiškumą, yra kultūra. Visuomenė nulemia individų gyvenimą grupėse. Bertrand’as Russellas apie tai rašė: „Civilizacija kontroliuoja impulsus (spontaniškumą) ne tik per įžvalgą, kuri sudaro vidinę kontrolės formą, bet ir per įstatymus, papročius bei religiją.“2 Nepaisant mūsų plačių žinių apie smegenų veiklą – ypač nuo tada, kai smegenų tyrimams pradėta naudoti pozitronų emisijos tomografija (PET) – tai nepasikeitė. Galbūt dėl to hierarchija ir smurtas vis dar vyrauja, o bendruomeniškumo jausmas bei tarpusavio supratimas lieka antraeilis.

1 V. S. Ramachandran “The Tell-Take Brain. A Neuroscientist’s Quest for What Makes Us Human”, 2011.

2 Bertrand Russell “History of Western Philosophy and its Connection with Political and Social Circumstances from the Earliest Times to the present Day”, 1995.

Beauty is the supreme aesthetic criterion.

It encompasses not only what is pleasing and uplifting but also what lies beyond the aesthetic: the moral dimension, such as goodness itself. Beauty may exist as a being in and of itself. Ideas, too, may be beautiful. Yet beauty is also subject to taste and sensibility.

Throughout history, the criterion of beauty has shifted according to the epoch and human consciousness, whether discovered in nature or expressed through art. My project examines the interplay between ideas created by human imagination and the use of natural resources in the context of human practice. Heracleum sosnowskyi – Sosnowsky’s hogweed – is a product of evolution, but it was introduced by humans into new environments for economic and utilitarian purposes. In these conditions, the plant not only survived but asserted its dominance. This act of transplantation proved detrimental, not merely for economic reasons but above all because of the degradation of native flora, and consequently other forms of life. Direct human contact with the plant is equally problematic: it may cause severe health issues such as multi-degree burns, or even lead to death. Heracleum sosnowskyi has thus become an invasive species. And yet, from an aesthetic standpoint, it is a striking plant: profusely flowering, its massive leaves radiating outward. In this sense, it still fulfills the very condition of beauty.

Working with artificial intelligence – specifically through a Chat- GPT subscription – I have observed that, unlike Heracleum sosnowskyi, I can interact with it without any risk to my physical health. There remains the possibility of being misled on substantive issues, even as AI is becoming increasingly respon- sive to shifts in the human environment. Both entities – one natural (Heracleum sosnowskyi), the other virtual (AI) – have been subject to human-driven processes of distribution. This is what connects them: their reach, their dissemination, and the collateral consequences that follow.

Machine learning, now widely referred to as artificial intelligence, represents an emanation of human capacity and creativity. Historically, art has been the prime medium of manipulation and illusion. For centuries, artists created imagined worlds, non- existent phenomena, or interpretations of events – on canvas, in sculpture, or through other media and techniques. At times painters were punished for their visions, just as philosophers were penalized for their convictions or proposed ideas. Today, by contrast, it is AI that is perceived as guilty of manipulation – particularly of images, words, and sounds – according to algo- rithms authored by humans themselves. AI, in itself, possesses neither spirit nor emotion. One might describe it as objective, but only within the constraints of its algorithm. Nevertheless, as a phenomenon, it too fulfills the aesthetic dimension of a created idea.

The images presented in my exhibition are illusions of reality: they reveal beauty but conceal the actual source. A compilation of my own photographs depicts Heracleum sosnowskyi in different floral stages – before blossoming and after pollination – set against leaves I photographed during a walk in a forest near Šiauliai, Lithuania, in May. From this compilation I created a drawing, which I then photographed. Only in this way could I construct a visual equivalent of a reality shaped by my own hand.

Other images represent attempts to describe this constructed photograph through ChatGPT. In the process of our dialogue, the model generated a textual code that could be used within the language of a Large Language Model (LLM). This language makes it possible to generate images from text. Neither the AI nor I, however, was able to reproduce the recorded reality perfectly in every detail.

One of the generated images, based on my prompts, depicts a happy family seated at a table with a vase containing Hera- cleum sosnowskyi. This is a strong allusion to a situation that cannot exist without profoundly affecting those around it. Until recently, such a scene could only have been painted – or later, created digitally; it is a reference to painting, which for centuries has shaped human consciousness. The scene raises questions about the external factors that may determine our lives without our knowledge.

The balaclavas I designed feature printed images of Heracleum sosnowskyi: one version presents its flowers, another a graphic representation of the plant in ASCII (an aspect of how AI interprets images). These objects are linked to sound, activated by a motion sensor. Movement causes the machine to select words or sentences at random, reflecting the encoded record of reality. The balaclavas conceal a secret. Their random sentences render reality into text, inviting each viewer to imagine their own image.

In my long-standing inquiries into perception, I came across a diagram by the Dutch neuroscientist David Van Essen1. His diagram illustrates the extraordinary complexity of connections between visual areas in primates. From this it follows that the network of feedback connections – likely even greater in humans – investigates and confirms multiple signals, allowing for accurate recognition of what we see. We do not yet know precisely what neurons transmit, but considering the system – especially these feedback loops– perhaps the brain verifies information through small fragments of an image that together compose the whole? Or perhaps through some form of code?

This is my hypothesis, since I consider artificial intelligence to be a mirror of ourselves. By studying and developing AI, are we not in effect studying our own nature? The only factor preventing us from fully harnessing the immense plasticity of the human brain is culture. Society conditions individuals to live within groups. Bertrand Russell wrote about this: “Civilization controls impulse (spontaneity) not only through foresight, which constitutes an internal form of control, but also through law, custom, and religion”2. This has not changed, despite our vast knowledge of how the brain functions – particularly since the advent of Positron Emission Tomography (PET) in brain research. Perhaps this is why hierarchy and violence continue to dominate, rather than a sense of community and understanding.

1 V.S Ramachandran “The Tell-Take Brain. A Neuroscientist’s Quest for What Makes Us Human”, 2011.

2 Bertrand Russell “History of Western Philosophy and its Connection with Political and Social Circumstances from the Earliest Times to the present Day”, 1995, Routledge, London.

Remigijus Treigys

Rytoj bus kitaip

Fotoplėvelė, apšviesta šviesos

Tomorrow Will Be Different

Photographic film exposed to light

30 metų fotoplėvelė ant plastiko buvo saugoma tamsoje. Atidarius juodą dėžutę šviesa kaip invazija į emulsiją kas dieną ją keitė ir rezultatas – vaizdo degradacija. Paklausus dirbtinio intelekto, kaip sustabdyti procesą, atsakymas labai paprastas – reikia nuskenuoti vaizdą.

For 30 years, photographic film mounted on plastic was preserved in darkness. Once the black box was opened, light invaded the emulsion, altering it d ay by day, and the result is the gradual degradation of the image. When asked how to stop this process, artificial intelligence gave a simple answer: the image must be scanned.