Issuu on Google+

MIESTU VIESOSIOS ERDVES. Kurybiskumas ir menine intervencija


Miestų viešosios erdvės.

Kūrybiškumas ir meninė intervencija

VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra Klaipeda Economic Development Agency


ISBN 978-609-404-060-3 UDK 711(474.5) Mi94 Sudarytoja/Editor Raimonda Laužikienė   Kalbos redaktorė Lina Narbutaitė   Vertimas UAB „Baltic Business Centre Klaipeda“ Paulius Kliševičius   Dizainas Anise&Jazz  

©KEPA  VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra info@kepa.lt www.kepa.lt Spausdino UAB „Druka” Šilutės pl. 79 LT-94101 Klaipėda info@druka.lt www.druka.lt


DĖKOJAME VISIEMS KLAIPĖDOS MIESTO KŪRYBINIŲ IR KULTŪRINIŲ INDUSTRIJŲ SEKTORIAUS DALYVIAMS IR RĖMĖJAMS


Rėmėjai:

Klaipėdos miesto savivaldybė

Europos regioninis plėtros fondas

Tarptautinis partnerystės tinklas


TURINYS Įvadas Raimonda Laužikienė

009

Skulptūros nereikalingos Robertas Antinis

017

URBANISTINĖ STIGMA: MIESTO VIEŠOJI ERDVĖ Tomas S. Butkus

023

Viešoji erdvė ir lietuviškoji socialinio veiksmo prigimtis Arūnas Gelūnas Viešosios miesto erdvės. Įženklinimas ar įmeninimas? Ignas Kazakevičius Viešosios erdvės – Miesto gaivinimas ir tapatybės paieškos Marcus Neustetter Idealioji miesto vieša erdvė Edita Petrauskienė ir Mantas Daukšys vIETOJe EPILOGO Rasius Makselis

073

057

029

039

047


Įvadas

Tikrasis miesto veidas, jo tapatumas; tai, kas miestus skiria vieną nuo kito, suteikia gyvybės, pabrėžia bendruomenės kūrybiškumą ir urbanistinį gyvenimo būdą - turėtų pasireikšti per integruotas kūrybines miesto erdves. Šiandien Lietuvoje įstatymas viešąsias erdves apibrėžia kaip „bendro naudojimo teritoriją: žemės sklypai, kuriuose yra arba numatoma įrengti aikštes, parkus, skverus ir kitus želdynus“. Įstatymas neatsako į klausimą, kas gi apibrėžia miesto bendros erdvės tapsmą viešąja erdve. Ar viešoji erdvė yra funkcionali vieta, ar zona socialiniam dialogui, protestui ir saviraiškai, kas ir padaro ją viešąja erdve? Ar gali miesto vieša erdvė atsirasti stichiškai, tik iniciatyvos iš „apačios“ ir privačių siekių dėka? Leidinio tekstų autoriai atsako; ir taip, ir ne... Kad miestas ir jo viešosios erdvės funkcionuotų sėkmingai, valdžia turi turėti ne tik resursais pagrįstą raidos strategiją, bet ir miesto įvaizdžio planą, viešojo meno politiką. Iš tiesų miestų viešosios erdvės gali ir turi būti nagrinėjamos plačiausiu kontekstu – nuo subalansuotos architektūros problemų iki miesto įvaizdžio įtakos vietinių ekonomikų stiprinimui, nuo miestiečių gerovės ir saugumo jausmo užtikrinimo iki pasidalintos nuosavybės ir partnerystės. Pasaulyje gausu pavyzdžių, kaip miestas, aktyviai bendradarbiaudamas su meno kūrėjais, sugebėjo ne tik padidinti erdvių urbanistinę vertę, bet ir visiškai naujai pažvelgti į viešąsias erdves. Viešojo meno plėtojimas tiesiogiai remia kultūrines industrijas – kuria galimybes menininkams, dizaineriams, architektams, turto vystytojams ir gamintojams bei mecenatams dirbti kartu. Tai pritraukia lankytojus


bei investicijas, skatina augimą ir ekonominę plėtrą, mažina socialinę įtampą. Ar viešoje erdvėje gali tarpti dizainas, tarpdisciplininiai menai ir šiuolaikinės medijos, ar tokie projektai yra atsiperkančių investicijų objektas?

tarptautinio projekto CITIES konferencijos „Dizainas ir šiuolaikinis menaspridėtinės vertės kūrimas miesto viešosiose erdvėse“ Visi šie klausimai buvo nagrinėjami

metu. Konferencijoje, kuri vyko 2009 m. liepos 23 d. Klaipėdoje, daugiausia buvo diskutuojama apie požiūrį į miestų viešąsias erdves kaip į kultūrinį-ekonominį fenomeną, taip pat – viešųjų erdvių formavimą kūrybinėmis intervencijomis. Tai, be abejonės, tik fragmentas daugialypėje viešųjų erdvių problematikoje. Konferencijos pagrindiniai pranešėjai: prof. Pier Luigi Sacco, Venecijos IUAV universiteto Pramoninio dizaino ir menų fakultetas; Mark Davy, „Future city“ direktorius, Londonas; Marcus Neustetter, “The Trinity Session”, Johanesburgas, PAR. Konferencijos dalyvių ir organizatorių pastangomis parengtas leidinys, kuriame autoriai - projektuotojai, menininkai, kultūros politikai, filosofai - buvo paprašyti laisvai reflektuoti savo požiūrį į aplinkos humanizavimą bei viešųjų miesto erdvių politiką. Esė, straipsniai ir interviu analizuoja erdvių funkcinę ir kultūrinę paskirtį, meninio įprasminimo galimybes, jų ekonominę-socialinę realybę. Šio leidinio tekstų autoriai nesistengia vienprasmiškai paaiškinti šiuolaikinio viešųjų erdvių meno fenomeno. Tai tik kuklus bandymas koncentruoti dėmesį į šios srities teorijos ir praktikos kūrimą, kad viešoji miesto erdvė dar savo planavimo stadijoje nebūtų pasmerkta likti tik eiliniu niekuo neišsiskiriančiu skveru. Tai priminimas, jog šiuolaikinio miesto raida yra neįmanoma be intervencijos į viešąsias erdves strategijos, be demokratiško urbanistinio meno panaudojimo, kuris funkcionaliai ir meniškai įprasmina bendruomenės raidos lygmenį.

Raimonda Laužikienė - projekto organizatorė


URBAN PUBLIC SPACES. Creativity and Artistic Intervention Introduction

Actual face of the city, its identity; what differentiates the cities one from another, what endues them with a vital spark, what emphasizes creativity in the community and the urban lifestyle – should evidence through integrated creative urban spaces. Today in Lithuania the law defines public spaces as “common area: land plots, squares, and parks with provided equipment and other landscape gardening”. The law does not answer the question of what makes the urban common space become the public space. Is the public space a more functional location or zone for social dialogue, remonstrance, and self-expression, which, in turn, makes it a public space? Can the urban public space appear spontaneously, only thanks to the initiative from “underneath „and private efforts? The authors of the texts of the publication say both ‘yes’ and ‘no’... For the city and its public spaces to function successfully, the authority should not only have a resource-based development strategy, but also an image plan of the city as well as a policy on public art. Really, the urban public spaces can and should be analyzed in the broadest context – from the sustainable architectural problems to ascendancy of the city’s image regarding the consolidation of domestic economies, from the welfare and guarantee of a sense of security for townspeople to divided ownership and partnership. There are plenty of examples in the world where the city, in active cooperation with the artists, managed to not only increase the urban value of the spaces, but also to take a completely new look at the public spaces. The development of public art directly supports the cultural industries – enables the artists, designers, architects, property developers, manufacturers to work together. This attracts visitors, and investment, initiates growth and economic development, and reduces social


tension. Can design, the interdisciplinary arts, and the modern media thrive in the public space, or are such projects the subject-matter of dividend-bringing investment?

international project CITIES - “Design and Contemporary Art – A Generation of Added Value in Urban Public Spaces“. The conference, which took place on 23 July 2009

All these questions were analyzed during the conference of the

in Klaipėda, mainly involved discussions about the attitude towards the urban public spaces as the cultural-economic phenomenon, as well as the formation of public spaces for creative investment. This, without doubt, is only a fragment in the multiple problems of public spaces. Main speakers of the conference included Prof. Pier Luigi Sacco, Department of Industrial Design and Art, University IUAV of Venice; Mark Davy, Director of “Future City“, London; Marcus Neustetter, “The Trinity Session”, Johannesburg, PAR. A publication has been developed by the efforts of the participants and organizers of the conference, where the authors – designers, artists, cultural politicians, and philosophers - were asked to freely reflect on the humanization of the environment as well as the policy on public urban spaces. The essays, articles, and interviews analyze the functional and cultural destination of the spaces, possibilities to give sense to the arts, as well as the economic-social reality thereof. The authors of this publication do not endeavor to explain the phenomenon of contemporary art in public spaces unambiguously. This is only a modest attempt to concentrate on the development of theory and practice in this field, so that the public urban space is not condemned to remain an ordinary, unspectacular square still in the planning stage. This is a reminder that the development of contemporary art is impossible without the strategy of implementation into public spaces, and without the democratic application of urban art, which gives functional and artistic sense to the community’s level of development. Raimonda Laužikienė, project coordinator


Maurizio Nannucci. Changing Place, Changing Time, Changing Thoughts, Changing Future ("Keisti vietą, keisti laiką, keisti mintis, keisti ateitį"), 2003. Neoniniai vamzdeliai, dydis keičiamas. Ilgalaikė ekspozicija Peggy Guggenheim Collection muziejuje, Venecijoje (fotografuota 2009).


B2


SKULPTŪROS NEREIKALINGOS...

Ignas Kazakevičius feat. Robertas Antinis

Robertas Antinis. Skulptorius. Progresyvus. Mąstantis. Įžvalgus. Provokuojantis teiginiais ir kūriniais. O gal tik atrodo, kad esame provokuojami, kad kėsinamasi atimti mūsų įtikrintos, užtupėtos, už ir pražiūrėtos bei fantazijomis įvardytos tikrovės lopinėlį? Dalelę miesto, kurią galima pasidėti į sekciją kaip atviruką; detalę, kurios galima nepastebėti, kuri nereikalauja netgi kuklios apmąstymo akimirkos. Tokios, kuri ir liks vieta be koncepcijos, kūriniu be ambicijų, be informacijos, t. y. tokiu, kuris „neliečiamas“, kuriuo neabejojama, kuris apeinamas ratu užvertus galvą, tariant „kaip gražu“! Šiuo metu, sako R. Antinis, aktualu ne pseudosakralumas (t. y. žymaus žmogaus, kurio vardas yra tapęs Lietuvos sinonimu, skulptūra, – I. K. past.), bet jungtis: su praeiviu, su esančiuoju erdvėje, su bendraautoriu. Taip, taip, nenustebkite – anksčiau tokios sąvokos, kuri skulptoriaus darbą glaudžiai susietų su žmogumi, nebuvo. Nėra ir dabar. Pasak menininko, kūryba jis stengiasi įvardyti gimstančią tradiciją, kurios „kabliai“, impulsai ir skatinantys dialogą pavyzdžiai tik formuojasi. R. Antinio kūrybos strategija – viliojimas, žaidimas su teorija, socialinio skulptūriškumo praktika, eterio plastika ir miesto kultūriniu reljefu. Tarp erdvės ir objekto Robertas Antinis: Galėtume pradėti nuo postulatų – kas yra postmodernizmas ir meno kūrinys viešojoje erdvėje. Procesas? Svarbiausia ne jis pats kaip toks, svarbiausi yra bet kurio proceso lūžiai. Jie visada buvo, visada atsirasdavo ir visada išliko aktualūs. Lūžiuose atsiveriančios stiliaus bei formos ertmės, proceso svyravimai yra pati svarbiausia kultūrinė amplitudė. Juk daug kas vyksta paraleliai: čia, žiūrėk, kažkas pasibaigė, kažkas prasideda, o kitas tuo metu jau ropščiasi zenitan. Jeigu viskas būtų stabilu, nuoseklu, nuspėjama – paprasčiausiai neegzistuotų. Nieko nėra vienoda – skiriasi mūsų požiūriai, suvokimas, miestų viešosios erdvės. Ir visa susipina: ir naujas, ir senas palikimas. Štai kokios banalios tiesos! Tebūnie tai bus pagrindas, nuo


kurio atsispyrę kalbėsimės apie erdvę ir objektą. Skulptūros, t. y. tokios „stovylos“, kurias dabar matome viešojoje miesto erdvėje, yra nereikalingos. Jos absurdiškos. Skulptūra privalo ištirpti erdvėje, netekti rėmų. O mes turėtume jos nejusti, bet tuo pačiu metu – suvokti. Suprantate skirtumą? Kaip tai įvardyti? Pasaulyje progresyvūs reiškiniai, vos atsiradę, dažnai neturi pavadinimo, nes nėra svertų ir taisyklių, kaip juos apskaičiuoti, pagrįsti, išmatuoti. Meno kūrinio vertė matuojama ne tonomis ir ne kubiniais metrais, o poveikio jėga ir didumu, kuriuos patyrė žiūrovas. Ignas Kazakevičius: Suvokėjas turėtų prisiminti ne formą, o formatą. Kita vertus, jeigu daugeliui akys nušvinta stebint kultinių kultūros veikėjų monumentus... R. A. Taip, forma veikia. Tačiau kaip? Kalbu apie visa apimantį poveikį. Antai, įėjęs į monumentalų skulptoriaus Richard Serra pasaulį, pats imi vibruoti. Reikia tinkamai naudoti dydžius. Ne tik mokėti, bet ir jausti. Juk kartais verta ne brėžti vertikales, bet užtvenkti žmogaus judėjimą, jam natūralius, įprastus takus. Kokiu tikslu? Kad pasiūlytum bendradarbiauti kartu, mąstant, kas veikia, kaip veikia, kodėl... I. K. Tūkstantmečio paminklų manija Lietuvoje. Bet kur, bet kaip ir už visus. Mieste, miestelyje ir kaime. Tūkstantmečio pandemija. R. A. Kalbame apie ženklus? Deja, jie suvokiami labai trafaretiškai. Toks ir ne kitoks ženklas, sukurtas tik iš tokios ir tik tokios medžiagos. Visi pripratę prie stereotipinių išraiškų. O kodėl mums neperšokus savo pačių evoliucijos? Iš formos pereiti į garsą, žodį, šviesą, erdvės sąspaudą ir plėtrą. Kokia įvairovė! Ženklas gali būti perskaitytas staiga, gali būti įskaitomas palaipsniui... Nieko nėra blogiau už statišką, deklaratyvų ženklą ir šimtmečių akmens tiesą... Štai, paminklas princesei Dianai – bėgančio vandens ratas... Kita vertus, kartais prasminga atsigręžti ir į tradicinį sakralumą. Tik jau ne tokiais kiekiais kaip šiandienos Lietuvoje! I. K. Ar apskritai įmanoma sukurti šiuolaikišką memorialinį kūrinį? Jeigu ne, tai kaip „praslydo“ paminklo „Aukos laukas“, skirto R. Kalantai, idėja? R. A. Būtent „praslydo“, praslydo, Ignai! Sukurti šiuolaikišką memorialinį kūrinį? Įmanoma, tačiau įkurdinti viešojoje erdvėje –


ne. Žmonės nori matyti tokią estetinę išraišką, kuri jiems sukimšta į galvą, kokią per gyvenimą daug nesvarstydami susikrovė patys ir jokiu būdu nenori atsisakyti. Ir jei pamato ne tai, ko tikėjosi, ima priešintis. Kalti stereotipai. Paklauskite žmonių, kaip jie dirbdintų “Kalantą”? Užtikrinu, kas trečias kurtų degantį ar per liepsnas bėgantį berniuką, kokią nors prasižiojusią ertmę, kurioje dega ugnis, etc. Atsimenu, svarstant “Kalantos” projektą, jaunimas klausinėjo, ar bus galima sėdėti ant tų akmenų (lietų iš bronzos, – I. K. past.) ir gerti kokakolą. Tada tokia replika nuskambėjo drastiškai, o šiandien, po aštuonerių metų, ir kokakola ten geriama, ir sėdima ant akmenų. Jie apaugo samanomis, susiliejo su miesto sodu... I. K. Architektai suplanuoja erdves. Tačiau jose nenumatoma vietos kūriniams. Nei šiandienai, nei rytdienai. Žmonės pripranta prie medelių ir suolelių, prie funkcionalių erdvių. Ir štai vieną dieną viešojoje erdvėje atsiranda meno objektas. Invazija! Netgi elementarus trumpalaikis jo eksponavimas – įsiveržimas, o šiuolaikiškai mąstantis menininkas – įsibrovėlis. Ar tokia reakcija neskatina jūsų kuriant dar labiau padidinti užprogramuotą konfliktą? Kaip apskritai patartumėte elgtis menininkui? R. A. Ką daryti? Kaip mąstyti? Nuo ko pradėti? Kaip įdėti į erdvę objektą. Va, blogas žodis, ne „įdėti“, o įkomponuoti. Ir žodis „įkomponuoti“ čia netinka. Nėra konkrečių taisyklių. Biustas biustui nelygus, figūra – figūrai. Viską galima kurti, tinka visos formos ir visi stiliai: siurrealizmas, natūralizmas, realizmas, abstrakcija... Problema ne išraiška, o jos traktuotė: kaip ir kur įgyvendini savo idėją, ką nori pasakyti. Aš stebiu pasaulį, neprisirišu prie formos, stiliaus, medžiagos, proceso. Nėra taisyklių. Kartais geras formalus sprendimas atrodo nevykęs, nes ne toje vietoje „padėtas“... Kartais medžiaga ne ta parinkta... I. K. O R. Antinio „Puskalnis“? Taip, tas pats iš visuomenės suniekintų VEKS`o skulptūrų trijulės. Man atrodo, jis blogoje vietoje – pėstieji nevaikšto, automobiliai nestabteli, objektas patiltėje, „ant sankryžos“. Be to, Neries krantinėje nėra pastovios kultūrinės infrastruktūros, todėl, kad ir ką darytum, viskas dingsta... Kur kas paveikesnis šis kūrinys būtų senamiestyje. Čia grįžtu prie invazijos į miestą.


R. A. Projektuota taip, kad objektas būtų matyti iš visų pusių: vienaip atrodytų žvelgiant nuo tilto, kitaip – nuo priešingo upės kranto, dar kitaip atrodytų sėdintiesiems biuruose. Ir kiekvienam įteigtų skirtingas nuotaikas. Laikas keičia metalo spalvą, žolės dangą. Yra daug vertinimo kriterijų, daug esama ir suvokimo variantų. Vieni objektai skirti praeiviui, kiti – pravažiuojančiajam, praplaukiančiajam ar žvelgiančiajam iš paukščio skrydžio. Ir greitam vartojimui, ir kontempliacijai. Santykis – štai kas yra pagrindas. Kuo įvairesnių dalykų bus mieste – tuo geriau. I. K. O kiek pačiam autoriui pavyko realizuoti tokių idėjų? Atsimenu, tik paminką R. Kalantai Kaune ir „Puskalnį“ Vilniuje. R. A. Dauguma mano idėjų buvo realizuotos su grupe „Post-Ars“, instaliacijose. Taip, tai laiko trukmės kūriniai. Tačiau ženklas

turi teisę išlikti ir teisę išnykti, pabrėžti ne tik buvimą, bet ir nyksmą. Kaip jūs vertintumėte objektą, kuris, pavyzdžiui,

yra nudildomas, kuris priešinasi visuomenės mėgstamam aukščiui, dydžiui, tūriui. Taip, kodėl nesukūrus vienu metu ir nykstančio, ir besidauginančio kūrinio? Tokio, kurio viena dalis dyla, kitą išsinešioja žmonės po gabalėlį. Nebūkime stagnatoriai, juk viskas keičiasi, net žmonės... I. K. Kitaip tariant, siūlote objektą, kuris įsikūnija ne tik mūsų sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Ir būtent pagal pastarosios šnabždesius pradedame braižyti asmeninį miesto planą, dėlioti maršrutus, tapatintis su erdve? T. y. tokį, kuris skatina pažvelgti savęs ir paklausti, kas lieka, kai nieko nebelieka, kai išimi iš įprastos dėlionės statulas, skverus, aikštes, istorinės architektūros namelius? Klausiate, apie ką kalbėtumėtės, ką prisimintumėte ir nuo ko pradėtumėte įsiklausyti į aplinką, jei liktų tik žmonės? R. A. Taip, taip. Štai kad ir dabar – mes tarsi iš nieko statome bendrą kūrinį su Ignu Kazakevičiumi. I. K. O ką pasiūlytumėte Klaipėdai? Ji kitokia nei likusieji Lietuvos miestai. Ištįsusi, beveik be architektūros paveldo. Su nuolat kintančiomis tradicijomis. Čia dominuoja vėjas, vanduo... R. A. Darykime ką nors visiškai nauja nei Lietuvoje įprasta. Sukurkime savitą tradiciją. Tarkime, jei Lietuvoje skulptūros suprantamos


kaip pozityvios formos, kurkime negatyvias, kaskime urvus, konstruokime erdvėje pakibusius objektus! Iš šviesos ir tamsos, tylos ir garso. Iš praeities ir dabarties, iš ateities nuojautos. I. K. Ką čia iškasi, vanduo glūdi labai aukštai... R. A. Fantastiška! Vanduo šalia, nors ir po žeme! Tai menui į naudą. Be abejo, jį valdyti technologiškai sudėtinga. Tačiau kaskime, skverbkimės, atraskime. Ir pamatysite, kad vadinamasis minusas išmanančiajam gali tapti dideliu pliusu. Žinau pavyzdžių, kai architektas, skulptorius, kurdamas nepalankioje aplinkoje, sukaupia visas jėgas ir išradingai įveikia sunkumus. Laimi visi, o viešoji erdvė praturtėja originalia išraiška. Laikmečio, kartų nesutapimuose, nesutarimuose, disonuojančiose situacijose slypi atradimas, užkoduota menininko ir jau minėto bendraautorio – t. y. jūsų nauda. P. S. R. A. Pažodeliaukime. Tarkime, turime išmokti įlįsti į kitą kūną ir gyventi ne savo vardu. Kas? Aš – tu – praeivis. Kokie žodžiai yra prasmingi? Tarp, iki, po... Jie ne tik prasmingi, bet ir labai naudingi mūsų pokalbio dalyviai. Jie svarūs, jie praturtina dialogą, į juos reikia atsižvelgti, jie reaguoja į mus. Taip, kaip ir mūsų kuriamas, sukurtas objektas kartais tampa kažkuo vienu, kartais kažkuo kitu. Kas jį taip pakeičia? „Mūsų širdies stuksenimas“, – pasakytų poetas, šaiposi skulptorius. Tai jis viso ko nesantaiką paverčia santaika, nesuderinamumus – suderina. Pats geriausias objektas – tas, kurį savimi sukuria žmogus, būdamas toje viešojoje erdvėje, kartais neapčiuopiamas ir tik laiko tėkmėje surandamas. Štai situacija, požiūris, problema ir jos sprendimas.

Robertas Antinis yra skulptorius bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas


C1


URBANISTINĖ STIGMA: MIESTO VIEŠOJI ERDVĖ Tomas S. Butkus Pačia bendriausia prasme miesto viešoji erdvė (angl. public space) įvardijama kaip vieta, kurioje kiekvienas bet kokios lyties, rasės, tautybės, amžiaus ar socialinio sluoksnio pilietis gali mėgautis sambūviu su kitais žmonėmis, atstovauti kolektyviniam ir bendram interesui, nenustelbdamas ar nenaikindamas jo įvairovės1. Miestų teorijoje viešoji erdvė dažniausiai traktuojama kaip vienas iš svarbiausių urbanistinės struktūros dėmenų, apimančių neužstatytas (atviras), statinių apribotas (uždaras) ir žaliąsias (kintančias) miesto erdves2. Postmoderniojoje miesto geografijoje, įsivyravus sudėtingiems erdvės gamybos modeliams, tampa svarbios ir dar kelios viešųjų erdvių sampratos. Istorinėse miesto dalyse, turinčiose nekilnojamosios kultūros vertybės statusą, išskirtinės reikšmės įgauna ir erdvė virš pastatų, kuriems yra nustatytas tam tikras aukščio reglamentas. Ši erdvė sudaro vizualinį miesto tapatumą kuriančių miestovaizdžių ar panoramų pagrindą. Todėl dangaus skliautas virš privačios teritorinės erdvės taip pat yra viešoji erdvė, kuri, nors ir išraizgyta nematomų šiuolaikinių technologijų, labiau atlieka metafizinės žmonijos patirties palaikymo funkciją. Kitas aspektas susijęs su mažiau regima miesto erdve – kiemais. Projektuodami viešąją erdvę, urbanistai ir architektai dažniausiai prisimena judriausias ir atviriausias miesto vietas. Todėl urbanistiniame diskurse naudojamasi tik maždaug 10 procentų viso miesto viešųjų erdvių potencialo, pamirštamas kartais itin spalvingas ir kultūrinės įvairovės nestokojantis miesto veidas. Kokia yra viešųjų erdvių tipologija? Urbanistai išskiria tokius viešųjų erdvių tipus: gatvę, pasažą, krantinę, aikštę, skverą, parką, kapines. Tiesa, paskutiniai trys tipai kraštovaizdžio gerbėjų neretai priskiriami želdynams. Tačiau reikėtų patikslinti: viešoji 1

Žr. Wikipedia: public space; prieiga internete: http://en.wikipedia.org/. Carr, S.; Francis, M.; Rivlin, G. L.; Stone, A. M. 1992. Public Spaces. Cambridge University Press, 3-6. 2


erdvė yra urbanistinės struktūros kompleksas (platesnė reikšmė), želdynai – urbanistinės struktūros elementų grupė (siauresnė reikšmė). Reikėtų pasakyti ir tai, kad, šalia „grynųjų“ viešosios erdvės tipų, egzistuoja ir daugybė tam tikrą nuosavybės formą turinčių viešųjų zonų. Tai municipalinė erdvė pastato viduje (savivaldybė, viešoji biblioteka, koncertų ar teatro salė), privati statinių apribota erdvė arba erdvė pastatų viduje (turgus, autobusų ir traukinių stotys, oro uostai). Atskirą grupę sudarytų ir inžineriniai statiniai – tiltai, viadukai, metro stotys ir tuneliai. Tačiau poindustriniame mieste, sudėtingėjant ir ekonominio kapitalo kaupimo formoms, ir pačiai urbanistinei struktūrai, klasikinė viešoji erdvė ima nebeišsitekti tradicinės apibrėžties rėmuose. Šitaip miesto struktūroje atsiranda nauji viešųjų erdvių tipai: pusiau privačios viešosios erdvės3, nusavintos viešosios erdvės4, virtualizuoti urbanistinės erdvės taškai-sąsajos5. Viena aišku, augant privataus sektoriaus įtakai miesto planavimo procese, ir tradicinės viešosios erdvės ima įgauti naujų bruožų. Pirmiausia tai pasakytina apie didžiuosius prekybos centrus, į viešosios erdvės diskursą žiūrinčius kaip į dar vieną pelnodaros priemonę. Ir Lietuvos miestai šiame kontekste nėra jokia išimtis.

Neturint politinių svertų demokratijos procesui skatinti, neįmanoma kalbėti apie miesto ir kultūros, juo labiau – apie viešųjų erdvių politikos formavimą. Antra vertus, viešoji

Viešųjų erdvių problema yra sudėtinga.

erdvė yra ilgo ir organiško miestų bei pačios visuomenės formavimosi rezultatas. Kultūros teorijoje jau įsitvirtino teiginys, kad viešoji erdvė (tiek fizinė, tiek virtuali – nors čia kalbama tik apie pirmąją)būtina demokratijos sąlyga. Tačiau nemažai miestų buvusio trečiojo pasaulio šalyse gali pasigirti puikiomis viešosiomis erdvėmis. Plaza de Armas Kuske (Peru), Imamo aikštė Isfahane (Iranas), 3

La Varra, G. 2002. Post-It City: The Other European Public Spaces, in Mutations. Barcelona: Actar, 424-431. 4 Smith, B.; Manzi, T. 2006. Private Security and Public Space: New Approaches to the Theory and Practice of Gated Communities, European Journal of Spatial Development 11. Prieiga internete: http://www.nordregio.se/EJSD/refereed22.pdf. 5 Mitchell, W. J. 2002. E-topija. Miestietiškas gyvenimas, Džimai, – bet ne toks, kokį jį pažįstame. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 34.


Didžiosios Mečetės aikštė Dženoje (Malis) iliustruoja kitokią viešumo sampratą. Tai unikalūs šimtmečiais kaupto ir puoselėto visuomenės kultūrinio bei ekonominio gyvenimo projektai. Europoje

labiau dar tikima valstybės sektoriaus galia formuoti viešąją erdvę, palaikant kolektyvinį individualizuotos visuomenės sambūvį. Trafalgaro aikštė Londone, La Défence

aikštė Paryžiuje, Reichstago aikštė Berlyne yra bene geriausi tokios viešosios erdvės politikos pavyzdžiai. Dėdės Semo šalyje tikėjimas yra gryna pragmatika6. Nemaža dalis JAV viešųjų erdvių – privati nuosavybė, nors ir reglamentuota Federalinio įstatymo. Čikagos, Mineapolio, Sietlo ir kitų didžiųjų Amerikos miestų viešosios erdvės branduolį sudaro privačios prekybinės hiperstruktūros, įsikūrusios judriausių transporto kanalų sankirtose. Tačiau tokių pavyzdžių nemažai ir kituose pasaulio didmiesčiuose. Tad panašu, jog viešojo intereso privatizacija neturi nei sienų, nei tėvynės. Ir problema čia paprasta: klasikinėje viešojoje erdvėje yra tik vienas painus klausimas – ką ir kiek reglamentuoti. Poindustrinio miesto viešoji erdvė kelia daugiau klausimų. Be įprasto rūpesčio, kas turėtų rūpintis jomis, kokioms socialinėms grupėms ir kokioms jų veikloms šios viešosios erdvės skirtos, pats svarbiausias klausimas būtųkokie apribojimai turėtų galioti viešosiose erdvėse, kiek į jas leistinas reklamos ir privataus sektoriaus įsibrovimas (nors tai iš principo kertasi su pačia viešosios erdvės samprata). Viešumo klausimas gana neblogai išspręstas daugelyje poindustrinių šalių. Viena svarbesnių direktyvų galima laikyti 2007 m. pasirodžiusį Anglijos ir Velso viešųjų erdvių registrą7. Skandinavijoje puikiai veikia šimtmetines tradicijas turinti kiekvieno žmogaus teisė – tai pasakytina ne tik apie urbanizuotas teritorijas, bet ir apie gamtinę aplinką8. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Rytų Europos šalių, viešųjų erdvių, 6 Daugiau apie amerikietiškąją viešosios erdvės problematiką žr. Orvell, M.; Meikle, J. M. (edited by) 2009. Public Space and the Ideology of Place in American Culture. Amsterdam–New York: Editions Rodopi B. V. 7 Register of Licensed Public Spaces in England and Wales. Department for Culture, Media and Sport, UK, 2007 October. 8 Žr. Wikipedia: freedom to roam.


kaip teisiškai ir normatyviškai apibrėžtos kultūros planavimo srities, nėra. Nesusiformavusios ir institucijos, kurios galėtų

ginti viešąjį interesą bei užsiimtų viešųjų erdvių kultūros puoselėjimu. Geri tokių institucijų pavyzdžiai: Viešosios erdvės

komitetas Toronte; Šiuolaikinės kultūros centras Barselonoje9 (jis skiria prestižinius apdovanojimus už geriausius viešosios erdvės projektus, taip pat kaupia Europos miestų viešųjų erdvių archyvą); Viešųjų erdvių projektas Niujorke10; pagaliau 1865 m. Jungtinėje Karalystėje įkurta Atvirų erdvių bendruomenė11. Kalbant apie miestų planavimo procesą, apskritai trūksta elementaraus viešosios erdvės supratimo – ji tėra prilyginama asfaltuotoms gatvių dalims, o tai diskredituoja ne tik viešumo, bet ir pačios erdvės sampratą12. Pavyzdžiui, 2007 m. patvirtintame Bendrajame Vilniaus plane viešosios erdvės priskiriamos gamtos vertybėms ir želdynams13. Jų neįmanoma identifikuoti nei kaip vietų, nei kaip objektų, nekalbant apie tai, kad nėra elementarios konkrečių viešųjų erdvių eksplikacijos. Kituose miestuose padėtis dar prastesnė. Tačiau šiame gana niūrių spalvų paveiksle yra ir šviesesnių potėpių. Nors didžiąją dalį Lietuvos miestų viešųjų erdvių puošia moraliai senstelėjusi romantinio pobūdžio monumentalistika, per paskutinius penkerius metus jau esamuose skveruose prigijo ir naujos kartos skulptūriniai akcentai. Vien diskusijos surūdijusio metalinio vamzdžio Neries krantinėje šalia „Lietuvos energijos“ (Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“) tema rodo, kad viešajam interesui visuomenė nėra abejinga. Kitas svarbus aspektas – kritinis laukas. Nors kultūrinis viešųjų erdvių potencialas Lietuvos urbanistikoje dar beveik nėra tirtas ar juo labiau panaudotas, susidomėjimas šia tema yra ženkliai išaugęs. Viešųjų erdvių tema šmėžuoja beveik visų miestų 9

Centre de Cultura Contemporània de Barcelona. Prieiga internete: <http://www. urban.cccb.org/>; 10 Project for Public Space. Prieiga internete: <http://www.pps.org/>. 11 Open Spaces Society: Prieiga internete: http://www.oss.org.uk/. 12 Vilniaus miesto bendrojo plano operatyvusis planavimas (VBP). Savivaldybės viešųjų teritorijų nustatymo schema, tikslinanti bendrojo plano sprendinius. Rengėjas SĮ „Vilniaus planas“ (projekto vadovas M. Grabauskas, V. Valeika), 2001 m. gruodis (schemos galiojimas patvirtintas 2006 m. rugpjūtį). 13 Vilniaus miesto bendrasis planas 2006: 5.1. schema.


kultūros lauke dirbančių teoretikų darbuose14, jai skiriamos mokslinės disertacijos ir konferencijos. Vis dėlto, mąstant apie netolimą viešųjų erdvių ateitį, būtų pravartu atlikti kompleksinius urbanistinės struktūros tyrimus, apimančius jau respektuotus atskirus šio sektoriaus fragmentus bei integruojančius naujus, Lietuvos urbanistikoje mažai tyrinėtus, elementus, orientuojantis į naujesnes viešųjų erdvių plėtojimo tendencijas užsienyje15. Taip pat verslo ir valdžios atstovams reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus ženklus. Vienas iš ryškesnių – Vilniaus „Lietuvos“ kino teatro ir jo viešosios erdvės likimas16. Beatodairiška nekilnojamojo turto plėtra visuomeninės nuosavybės sąskaita – itin rizikingas žingsnis, pažeidžiantis ir taip trapią kolektyvinio susitarimo ribą. Ši riba reiškia, kad kolektyvinio sambūvio erdvė mieste gali būti išlaikyta tik lygiateisiškumo pagrindu. Jokia miesto valdžia, jokie verslo interesai, jokios srities profesionalai neturėtų imtis vienašališkai spręsti, ar viešoji erdvė, juo labiau – turinti stiprų prasminį lauką, turėtų būti užstatyta. Daugybė pasaulinių karų, sovietmečio, o ir pirmojo nepriklausomybės dvidešimtmečio brutalios intervencijos pavyzdžių viešąją erdvę pavertė urbanistine stigma, todėl dabar reikia itin atidaus ir atsakingo požiūrio.

Tomas S. Butkus yra architektas, idėjų dirbtuvių „Vario burnos“ įkūrėjas

14

Paminėtini R. Čepaitienė, L. Donskis, T. Grunskis, G. Mažeikis, N. Milerius, V. Rubavičius, A. Samalavičius, V. Tereškinas, S. Trilupaitytė. 15 Gehl, J.; Gemzøe, L. 1996. Public Spaces and Public Life. Copenhagen: Danish Architectural Press; 16 Šiame viešosios erdvės konflikte niekas nelaimėjo: visuomenė tapo teisinių procedūrų įkaite, miestas neteko strateginio kultūros objekto, nekilnojamojo turto bendrovė patyrė rimtų nuostolių.


a3


Viešoji erdvė ir lietuviškoji socialinio veiksmo prigimtis Arūnas gelūnas

''Jei mūsų visuomenei būtų duota proga, tai ne tik „Krantinės arką“ nugriautų, bet ir iš ES ir NATO išstotumėm...'' Anoniminis Giedrės Jankevičiūtės straipsnio „Apie „Vamzdžio“ estetiką ir genius loci“ komentuotojas portale „Šiaurės Atėnai“ ''Lietuvoje, kur tik bandysi pastatyti pėdą, pataikysi į privačią valdą arba valstybinę teritoriją. Ir ten, ir ten tas pats – ne taip dėliojant kojas, tau gali jas išsukioti.'' Castor & Polux „Lietuviškas viešumas dvokia viešnamiu” Garsiame Dominico Senos filme Kalifornia išradingomis kinematografinėmis priemonėmis primenama sena tiesa: gyvenimas yra gerokai baisesnis, skausmingesnis ir nemalonesnis nei jo meninis (ar mokslinis) atvaizdas. Psichologijos studentas ir jo draugė fotografė ketina rašyti knygą apie serijinius žudikus ir leidžiasi į kelionę po plačiąją Kaliforniją siekdami atlikti tyrimą ir aplankyti garsiausias, su tokio pobūdžio žmogžudystėmis susijusias, vietas – jas aprašyti ir nufotografuoti. Intriguojantis akademinis nuotykis virsta košmarišku išgyvenimu, kai atsitiktinai prie jų kompanijos prisideda tikras serijinis žudikas ir jo ekscentriška draugužė, išprievartavimo traumuota mergiūkštė. „Tyrimas“ virsta kova dėl išlikimo, kurioje žudikas studentui pateikia radikalų klausimą: kaip gali rašyti knygą apie serijinius žudikus, pats nepabandęs įvykdyti žmogžudystės? Nėra abejonės, kad filmo herojų parašyta knyga būtų išėjusi puiki – žmonėms labai patinka skaityti apie smurtą apgaubtiems jaukios namų šilumos. Čia statistinė tiesa, kad užpuolimo tikimybė yra nykstamai menka, atrodo itin įtikinama. Ir ypač dėl fotografijų! Fotografija turi magiškos galios priversti patikėti, jog pasaulis yra žmogiškas ir


prieinamas - tačiau „pernelyg lengvai prieinamas“, kaip besižavinčius fotomeno kerais perspėja Susana Sontag. Dabar skaitytojo prašyčiau leisti kiek laisvai akademiškai paklaidžioti, kol taps aišku, ką bendra šis intro turi su viešųjų erdvių problema (prašau tik iš mandagumo – juk esu laisvas bent jau rašyti kaip tinkamas). Klausimas “Kam priklauso viešoji erdvė?“ nėra nė kiek menkesnis už klausimą „Ką mums daryti su [radikaliai šią erdvę sujaukiančiais] serijiniais žudikais?“, ar, lietuviškai suaktualinant problemą, nemenkesnis už klausimą „Kokią bausmę mums skirti [radikaliai viešąją erdvę sujaukiantiems, o sykiu ir pačią intymiausią bei privačiausią erdvę pažeidžiantiems] pedofilams?“ Ypač po Berlyno sienos griuvimo viešosios erdvės problematikai skirti tyrimai gerokai papildė bibliotekų skyrius, skirtus urbanistikai, filosofijai, kritinei teorijai, sociologijai, menotyrai ir kitoms humanitarinės bei socialinės žinijos kryptims. Universitetai praturtėjo naujomis disertacijomis, moksliniais straipsniais, esė, o spauda bei elektroninė žiniasklaida – šiai temai skirtomis diskusijomis. Neįmanoma nepastebėti įspūdingos šios temos sklaidos meno pasaulyje - provokuojamos meninės akcijos viešosiose erdvėse, o ypač ten, kur šios ribojasi su kruopščiai saugomomis privačiosiomis, papuošė ne vieno garsaus menininko CV. Bet va, bėda – vis tiek neapleidžia jausmas, kad turime reikalo su reiškiniu, kuriam ateina metas atsidurti Raudonojoje knygoje, ir jog

„laisvam klaidžiojimui“ (angl. freedom to roam), vienai iš pamatinių tikrai laisvo žmogaus teisių, skirta teritorija yra ne tik gerokai sumenkusi, bet ir gan dideliu tempu tolydžio mažėja. Ir ne tik Lietuvoje. Kaip čia išeina? Lietuvą vis dėlto galima bent iš dalies suprasti. Politinės tikrovės švytuoklė, kurią tvirta proletariato diktatūros ranka laikė atlaužusi ties žyme „Privati nuosavybė yra absoliutus blogis“, staiga švystelėjo į priešingą pusę – tiesiai link padalos „Privati nuosavybė yra besąlygiškas gėris“. Toks švytavimo diapazonas neišeina į naudą, nes labai susisuka


galva. O šitaip apkvaitus nesunku ir viešąjį gėrį su asmeniniu supainiotivisuomenės kritikai sako, kad taip ir atsitikę Lietuvoje, kuri, kartu su visa postkomunistinių valstybių stovykla, pasirinkusi aiškų ir paprastą oligarchinio kapitalizmo kelią. Tik iš teorinės literatūros girdėję apie tai, kad Vakaruose individas esąs aukščiausia vertybė, puolėme į glėbį su šia kapitalizmo atmaina puikiai derančioms radikaliausioms individualizmo formoms, kurių populiariausia – dar Ericho Frommo aprašytoji homo consumens, arba persona, „kurios svarbiausias interesas, šalia darbo nuo devynių iki penkių, vartoti“. „Tai – amžino žinduklio situacija“, – aiškina E. Frommas savo knygoje „Apie nepaklusnumą ir kitos esė“. Tad moderniosios vartotojiškos visuomenės pagrindiniai veikėjai – žindukliai, nebrandžios asmenybės, kurios tik besaikiškai vartodamos tesugeba susidoroti su grėsminga vidine tuštuma. O jų priešingybė, kuria elegantišką dichotominę schemą E. Frommas, yra „susidomėjusieji“ – pasižymintieji gebėjimu būti, lotyniškai tariant, inter-esse, visa esybe pasinėrę į tam tikrą dvasinių pomėgių sritį. Tad viskas aišku: vartotojai-žindukliai abejingai vartos, socialinės neteisybės akivaizdoje niūniuodami, kaip siūlo Andrius Navickas savo puikioje esė „Viešosios erdvės pasisavinimas Lietuvoje“, populiarią dainą „Mūsų tai neliečia, mums vienodai šviečia“, o dvasingieji inter-essantes peržengs vulgarius ego rėmus ir aktyviai kovos už viešąjį interesą. Būtų gražu, bet akivaizdu, kad šiai schemai kažko stinga. Nes nekovoja dvasingieji jūsų ir mano pažįstami už viešąjį gėrį, nekovoja, nors užmušk... Susidūrę su viešojoje erdvėje kerojančiomis negerovėmis jie veikiau, kartu su Monty Python‘o komedijos Briano gyvenimas herojais, Judėjos išsivadavimo fronto kovotojais, būtų linkę sušukti: „Būtina nedelsiant leistis į diskusiją!” Taip, į diskusiją ten, kur tikėtumeisi veiksmo. Nors esė žanras nereikalauja sunkiasvorio citatų „aparato“, vis dėlto neatsispirsiu pagundai sugrįžti prie vieno esminio sociologijos teksto, prie kurio analizės kartu su mielais VDU Filosofijos katedros kolegomis kadaise teko praleisti ne vieną valandą. Turiu omenyje vieną pamatinių Maxo Weberio darbų – dar 1922-aisiais parašyta straipsnį „Apie socialinio veiksmo prigimtį“. Jame Weberis išskleidžia


labai paprastą tiesą: bet koks prasmingas socialinis veiksmas grįstas lūkesčiu, kad kiti visuomenės nariai į jį reaguos nuspėjamai, ir [jų pozityvaus] atoveiksmio numatymu. Jei

įdedu į banką savo santaupas, šį poelgį grindžiu pamatiniu pasitikėjimu banko institucija ir lūkesčiu, jog indėlis atneš dividendų. Galima sakyti, kad tokiose valstybėse kaip Liuksemburgas ar Šveicarija tokia socialinio veiksmo schema yra tapusi visos valstybės klestėjimo pagrindu. Bet būtent todėl, jog ji veikia, yra suveikusi šimtus tūkstančių kartų. Garsusis „Sekundės“ bankas ar nelemtoji rublinių indėlių pražuvimo istorija čia sudarytų puikų kontrastinį foną. Jei ryžtuosi išeiti pro savojo buto duris, žinoma, tikiuosi, kad viešojoje erdvėje sutiktieji elgsis nuspėjamai, t. y. mažų mažiausia nekels grėsmės. O jei su savimi išsinešame nuostatą, jog viešoji erdvė – iš esmės nesaugi? Pateiksiu du pavyzdžius, bylojančius apie šią nuostatą, giliai įsišaknijusią statistinio postkomunistinės erdvės veikėjo sąmonėje. Pirmasis priklauso Toronto lietuvių bendruomenės folklorui ir liečia privačių būstų planavimo ypatumus šio miesto priemiesčiuose. Vietos lietuviai byloja: jei aplink naujai išdygusį privatų gyvenamąjį namą surenčiama ir įspūdingo aukščio tvora, devyniais atvejais iš dešimties galima teigti, jog čia įsikūrė rusų šeimyna. Neskubėkime džiaugtis– tvora sykiu yra ir labai lietuviškas fenomenas, kuris aiškiai pasako maždaug tokią žinią aplinkiniams: „Čia mano teritorija, prie kurios tau geriau nesiartinti, nes nėra nė mažiausios abejonės, jog tu esi priešiškai man nusiteikęs, agresyvus ir nekultūringas netikša, nuo kurio norėčiau apginti jaukų ir autentišką savo šeimos, mano vienintelės tikrovės, gyvenimą. Šiapus tvoros aš veikiu, ką noriu“. Įdomu būtų tvoros ir įtvirtinimų metafora pasinaudoti plačiau analizuojant lietuviškąjį viešosios erdvės sutvarkymą – nuo, pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, „rūsčiajam stiliui“ priklausančių Nepriklausomos Lietuvos paminklų, kurie pasauliui skelbia: „Štai tvirti kaip marmuras mūsų herojai! Štai tvirta ir nepajudinama mūsų tapatybė! Nedrįskite to priimti nerimtai!” iki mažas tvirtoves primenančių privačių namų stilistikos bei tokių neprilygstamų naujosios Lietuvos architektūros pavyzdžių kaip nelegaliai netoli Vilniaus iškilęs restoranas, kuris taip ir


vadinasi - „Tvirtovė“. Visur žinia ta pati: „Mes pasiruošę gintis!” Visai galimas daiktas, kad čia tiktų pridėti ir lietuviškąjį kapų tvarkymą– juk kai kurie antkapiai Lietuvos kapinaitėse yra tikri monumentai, skelbiantys viešumai visai panašią žinią: „Čia, greta apgailėtinai kukliai palaidotų jūsų mirusiųjų, ilsisi mūsų mirusieji!” Antrasis pavyzdys jau visai tiesiogiai susijęs su Castor & Polux straipsnio citata, pateikiama šios esė įžangoje, – baime, kad „ne taip dėliojant kojas“ viešojoje erdvėje, atsakingos institucijos ar privatūs asmenys „tau jas gali išsukioti“. Ir tai įvyko Švedijoje šią vasarą. Prisiminęs, kad kai kokioje nors jaukioje Lietuvos paežerėje tiesi ant žolės paklotą šeimos piknikui, tuojau pat prisistato šios teritorijos savininkas, kuris pareikalauja mokesčio, švedo bičiulio paklausiau, kas man bus, jei keliaudamas savo palapinę pasistatysiu kerinčiame švediškos gamtos prieglobstyje? Čia įvyko mano tiesioginė pažintis su Allemansrätten – Švedijos, Norvegijos ir Suomijos valstybių bendra juridine nuostata, kad gamta šiose šalyse priklauso visiems žmonėms. Tad statyki palapinę, kur tinkamas (jei tik ši vieta nėra prie pat kieno nors namo). Pamokanti vieta šiame pavyzdyje yra ne Skandinavijos įstatymų humaniškumas, o mano išankstinis lūkestis, kad neišvengiamai kas nors pagaus darant bloga ir nubaus. Tiesa, dar labai neįprasta buvo išmokti bet kuriam gamtoje sutiktajam ištarti Hey! - Labas! Kur kas labiau neįprasta nei tai, jog tą pačią vasarą vaikštinėjant Čekijos kalnuose nesisveikino nė vienas sutiktasis. Šį tarptautinių viešosios erdvės ypatumų sąrašą galima būtų tęsti be galo, bet svarbu kas kita – įpročiai, lemiantys, kad vienose situacijose mes veikiame, kitose – sustingstame neveiklume.

Kalbant apie lietuviškąsias viešąsias erdves, frazė „sustingstame neveiklume“ atrodo tinkama ir adekvati.

Baisiai norėčiau, kad koks nors naujausias technologijas naudojantis socialinis tyrimas priverstų mane susigėsti ir susigūžti, atskleistų mano minčių defektyvumą bei cinizmą ir įrodytų, kad, priešingai nei dabar esu visiškai įsitikinęs, kova dėl humaniškesnės (ar, kad ir ką tai reikštų, – europietiškesnės) viešosios erdvės Lietuvoje nėra pavienių asmenų reikalas. Dabar šis „kovotojų“ sluoksnis yra toks plonytis, o jų pastangos – taip greitai marginalizuojamos, jog išties susidaro įspūdis,


kad iš esmės lietuvius visiškai tenkina esama viešosios erdvės būklė.

Malonu, žinoma, spaudoje skaityti teisingas šių pavienių žmonių mintis apie Lietuvos viešosios erdvės trūkumus ir galimybes „viską daryti kitaip“, tačiau išeini kitą rytą į gatvę ir tuojau pat šias mintis kaip ranka atima – tie

patys monumentalumu pribloškiantys paminklai, tie patys apgailėtinai maži važiuojančiųjų dviračiais skaičiai, tie patys dideliu greičiu net mažose gatvelėse skriejantys miestui kiek per dideli automobiliai. Gal viešąją erdvę „suminkština“ netalentingai ir itin nevykusiose vietose prikeverzoti grafičiai? Vienas iš nedaugelio pavyzdžių, kai veikiama, užuot sustingus neveiklume (šiuo atveju – labai geistiname). Tad darau skubotą ir statistiškai nepagrįstą išvadą, jog absoliučią mūsų visuomenės daugumą iš esmės tenkina dabartinė viešosios erdvės būklė ir jos pačios būklė joje. Ko gero, taip yra bent dėl keleto esminių priežasčių. Pirmoji yra ta, jog, nepaisant kai kurių Vilniaus pastatų, vitrinų ar individualių autotransporto priemonių spindesio, Lietuvos visuomenė vis dar

didele dalimi yra išlikimo, o ne saviraiškos visuomenė,

kurioje absoliuti dauguma piliečių jaučiasi nesaugūs ir diena iš dienos kovoja dėl išlikimo: duonos kąsnio savo vaikams, įmokos bankui už butą, socialinių garantijų minimumo, etc. Palaužtas nuolatinio pažeminimo būsenos ir iš jos tiesiogiai kylančio savo bejėgiškumo pojūčio, toks žmogus paprasčiausiai nesidomės viešąja erdve – ją jam/ jai visiškai pavaduos, kad ir totaliai kičinė, televizija (o kompiuteris su interneto prieiga atrodys kaip beveik visaverčio vakarietiško gyvenimo galimybė). Manyčiau, jog ši visuomenės dalis besąlygiškai

pritaria nuostatai, kad viešoji erdvė turi būti pripildyta monumentalių paminklų (jie pasąmonėje kuria tam tikro

stabilumo pojūtį), kad ji turi būti švari, tvarkinga, neerzinanti, nedinamiška. Praturtėjimo viltimi haliucinuojančios tokio asmens smegenys paverčia akropolius ir megas kone sakralinėmis viešosiomis erdvėmis. Antra priežastis yra ta, kad, man rodos, Lietuvoje didžiausi pinigų


kiekiai yra atsidūrę žmonių, turinčių prastą skonį, rankose. Pinigai nėra blogis savaime – juos galima labai įvairiai panaudoti. Postmodernizmo guru Fredricas Jamesonas tvirtina, kad už nuostabias nemokamas viešąsias meno muziejų erdves amerikiečiai pirmiausia turi būti dėkingi saviesiems milijardieriams. Ne tik Amerikoje iš privataus mecenavimo tradicijos yra iškilęs ne vienas puikus viešas kultūrinissocialinis projektas. Banalu, bet mūsiškiai kol kas mieliau renkasi dar vieną jachtą, namą, kailinius, etc. Galimas daiktas, kad juos tam skatina taip pat ir mecenavimui gerokai nedraugiški mūsų valstybės juridiniai labirintai. Kitas dalykas tas, kad „humaniškiems projektams“ pasirengę turtingieji iš tiesų nėra tokie turtingi, jog pasiryžtų drąsioms (t.y. apčiuopiamo pelno nenešančioms) investicijoms. Pasak vienos kolegės kultūrininkės, „vis dar esame kapitalo kaupimo fazėje“. Trečia priežastis, drįstu teigti, yra ta, kad, priešingai viešųjų ryšių fanfaroms, nesame drąsi šalis. Penkiasdešimt metų (o jei pridėtume daugiau nei šimtmetį carizmo priespaudos, tai ir visą pusantro šimto metų) kerojusi baimės kultūra negalėjo nepaveikti mūsų kolektyvinės pasąmonės raidos tendencijų. Gal ir nesame kaip baltarusiai, kurie, anot žiauroko anekdoto, naciams siūlėsi patys atsinešti virvę į savo korimo ceremoniją, tačiau polinkis užsibarikaduoti

savo butuose kaip vienintelėje autentiškoje buvimo erdvėje yra akivaizdus. Gal mus kiek ir erzina prancūzų polinkis plūstelėti į gatves visuomet, kai tik bent pirštu paliečiamos jų socialinės, ekonominės, politinės ar bet kokios kitos teisės (kitaip nei mes, jie jas labai neblogai išmano), tačiau pripažinkime – nėra kito būdo pasiekti tikrąją pilietinę laisvę, o sykiu ir paversti viešąją erdvę savąja erdve. Kuo visuomenės dauguma pasyvesnė, tuo įžūlesnė ir agresyvesnė turtingoji visuomenės mažuma. Tai – beveik fizika. Jau minėtoje puikioje esė „Viešosios erdvės pasisavinimas Lietuvoje“ Andrius Navickas teisingai pasirenka teksto pabaigos akcentą – baigia „ne kokia nors grakščia teorine schema, bet paprasčiausiu palinkėjimu sau ir jums visiems – turėkime drąsos būti laisvi“.


O drąsos tikrai reikia velnioniškai daug. Vien žinia, kad judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ dalyviai, kovoję dėl „Lietuvos“ kino teatro išlikimo ir išdrįsę pasipriešinti Lietuvoje įtakingoms verslo grupuotėms, vos neprarado savo turto (jis buvo areštuotas vienu iš teismo sprendimų), gali ilgam atgrasyti nuo socialinio aktyvizmo. Tikra tiesa yra tai, kad, kaip teigia Leonidas Donskis savo esė „Viešosios erdvės praradimas“, neretai valstybė Lietuvoje veikia kaip stambaus verslo apsaugos firma prieš viešąjį interesą. Pripažinkime – tokios sąjungos akivaizdoje ne vienas pagalvojame „Neverta...“ Todėl prisipažįstu: bijodamas

kalbėjau per Kauno televiziją apie tai, kad Kauno „Akropolis“ nepataisomai sužalos miesto kūną, paversdamas Laisvės alėją visiška dykyne, bijodamas daly-

vavau architekto Audrio Karaliaus organizuotoje akcijoje prieš Kauno Nepriklausomybės aikštės dalies pavertimą privačios firmos stovėjimo aikštele, bijodamas pasisakiau už „Vamzdį“ (Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“) per LRT, nes iš žiūrovų skambučių liejosi pajuoka ir atmetimas... Kai rašau šias eilutes, po mano langais neseniai yra įvykęs neįtikėtinas dalykas– kotedžo savininkas atsitvėrė tvora didelę aplinkiniams daugiabučiams namams priklausiusios viešos automobiliams statyti skirtos erdvės dalį. Tyla. O ir aš pats galvoju: „Ar verta? Juk jie tikrai turės atsakymą...“ Tad teisus A. Navickas, linkėdamas drąsos. Čia jau galime sugrįžti ir į pačią šio teksto pradžią – prie filmo Kalifornia. Kova dėl viešosios erdvės anaiptol neturėtų būti panaši į nuotaikingą viešųjų erdvių aprašinėjimą bei fotografavimą. Tai jau daug kartų, pasitelkus elegantišką retoriką bei užsienio pavyzdžius, daryta ir rezultatas yra akivaizdus – vis mažėjanti nekomercinė viešoji zona. Kova dėl viešosios erdvės labiau primins kelionę su serijiniu žudiku, t. y. bus tikroviška ir pavojinga, o jos baigtis – nebūtinai sėkminga ir džiugi. Bet tikra laimė yra tai, kad vis dėlto atsiranda norinčiųjų leistis į kelionę net ir tokiomis sąlygomis. Arūnas Gelūnas yra menininkas ir fiilosofas, VDA docentas


B1


Viešosios miesto erdvės. Įženklinimas ar įmeninimas? Ignas Kazakevičius

Remake of the remake of the remake Tik ką apie viešąsias erdves kalbėjausi su skulptoriumi Robertu Antiniu. Kodėl būtent su juo? Aš gimiau mieste, kuris turi aiškias naujosios ir senosios kultūros ribas, kuriame juntamos netgi tektoninės rajonų atskirtys, mieste su nostalgija trumpai, bet dinamiškai tarpukario šlovei. Kauno dabartis susiformavo visai kitais principais nei Klaipėdos. Man regis, senasis Kaunas sustojo vystęsis ir vykdo revizijos programą. Robertas Antinis – kaip tik tas žmogus, kuriam patinka ne revizuoti, tačiau rekvizuoti bet kurią aplinką, bet kokį jos fragmentą ir perkelti į savąjį paralelinį kūrybos pasaulį, kad vėliau sugrąžintų jį mums. Naują, švarų, provokuojantį. Mes, kasdieniai kultūros vartotojai, dažnai pamirštame, kad patys tokį turime. Viešosios miesto erdvės. Įženklinimas ar įmeninimas? Labas. įžengiame į miestą. Koks jo skonis, kvapas, kaip rengiasi žmonės, ką jie veikia vakarais. A, čia yra jūra, vėjas užtraukia antklodę virš miesto iš smėlio, bangų keterų kvapo, sumišusio su kranų ir žuvėdrų rypavimais. Tik vietiniams miestas atrodo stabilus. Kiekvieną dieną tose pačiose gatvėse jie mato tuos pačius namus, sutinka tuos pačius žmones, kerta tas pačias aikštes, pietauja tose pačiose kavinėse. Svečiui viskas kitaip. Miestas jam regisi sudėliotas iš garsinių ir vizualinių fragmentų bei fragmentukų. Ir ši chaotiška impresija sukasi, kondensuojasi ir nusėda būtent viešosiose erdvėse bei tampa mūsų gaudyklėmis. Viskas tose vietose įgyja papildomą to ir tik TO miesto vertę. Čia žiūrėk susivėlęs gatvės berniūkštis tampa betmenu, o kreivas medis - keistų istorijų liudininku, o kokie pranašiški langų žiburiai iš ten ir tik TOS vietos regisi. Kontroversiška, emocionalu, prieskoninga.


Viešoji erdvė – tai vieta, kur per penkias minutes suvoki miesto dvasią. Ir nebūtinai tave turi užgriūti blizgus vitrinų

gaudesys ir megatonos paveldo, perverti bažnyčių smailės ir palaidoti muziejų vertybės.

Netgi neturėdamas jų visų, šimtmečiais kurtų, neišpuoštas hipermoderniais šiuolaikiais architektūriniais triukais miestas gali jus nustebinti išskirtiniu jaukumu, unikaliu kurios nors srities koloritu, nors pirminiu, bet stipriu įspūdžiu, kuris priverstų jus grįžti dar ir dar. Štai žingsniuojame su užsienio viešųjų erdvių ekspertais. Daugumą tų erdvių gali apibėgti greitai, jos kelių pagrindinių gatvių glėbyje. Liepų, čia pat Herkaus Manto, Neries, S. Daukanto. Čia stotis, Atgimimo aikštė, Danės promenada. Senamiestis. Kai kurios erdvės jau „įženklintos“ memorialiniais paminklais. Kai kurios sutvarkytos, gražios ir švarios, tačiau begarsės ir bekvapės, tarsi būtų niekieno, niekas neklausia jų vardo, niekam ir neįdomu sužinoti. Kai kurios jų, pvz., šalia „Kurpių“ klubo ar tarp Mažosios Lietuvos muziejaus ir KKKC, yra prižiūrimos asocialių veikėjų ir paverstos girtavimo, triukšmingų monologų vestibiuliais, viešbučiais ir, be abejo, tualetais. Pagal Viešo naudojimo erdvių teritorijų senamiestyje detalųjį planą, Klaipėdos senamiestyje yra 17 viešųjų erdvių. Mieste jų yra daugiau, tačiau senamiestinės, kurios sulaukia daugiau lankytojų bei tarsi savaime pasmerktos reprezentuoti, žinoma, yra patrauklesnės bet kokiai veiklai, bet kokiam įvykiui paminėti, o svarbiausia „įmeninimui“. Na, jos tiesiog yra, egzistuoja kaip teritorija, bet dar ne kaip viešoji erdvė, kurios tikslas – komunikacija. Daug kas mano, kad architektūra ir tik ji yra miesto veidas. Taip, ji formuoja pirminį įspūdį. Tačiau tai būtų tolygu teigti, kad gražus gali būti tik aukštas žmogus. Šiuo atveju kalbame ne apie grožį, bet atmosferą, apie tuos nematomus bendravimo tinklus, kuriuose vienodai gerai jaučiasi ir milijonierius, ir valkata, balandžius lesinanti senutė, juos visus gąsdinantis riedutininkas, besibučiuojanti porelė, iš


autobusų pabirę japonų turistai ir, be abejo, vietinis praeivis. Taip, tas pats statistinis gyventojas, kas dieną pralekiantis ir nieko nepastebįs, o štai jis toje pat vietoje oriai vedžioja savo šunis, vaikus ir svečius, o štai jis stebi turistus ir nejučiomis sykiu su jais kraipo galvą, linkčioja, taip, taip, čia yra į ką pažiūrėti. Viešosios erdvės – tai miesto ryšys

su žmogumi.

Šiuo metu viešosios erdvės suprantamos veikiau kaip „švaru“, „funkcionalu“, „tvarkinga“, „neutralu“. Kita vertus, šiandieną nė viename Lietuvos mieste nėra „įmeninimo strategijos“, meno viešosiose erdvėse programos. T. y. nėra suformuluota idėjų pateikimo, konkursų ir viešo visuomenės vertinimo sistema, nėra apibrėžtos galimybės, kur menininkas galėtų reikštis. Šūkiai „gelbėkime“, „puoškime“ ar

kitaip „gaivinkime Klaipėdą“ liks vien tik šūkiais, jeigu žmogus nematys perspektyvos išvysti realizuotos savo idėjos ar idėjos, už kurią jis balsavo atvirame konkurse. Tai viena

esminių paskatų, verčiančių galvoti ir tiesiogiai dalyvauti viešųjų erdvių modeliavime. Idėjų bankas, net jei toks atsiras, visada bus tuščias, nes kam gi dovanoti idėjas, jei nėra net menkiausios garantijos, kad jos bus realizuotos. Manau, menininkams gaila savo minčių, kurios galėtų būti išsakytos brainstormo metu, kurios, regis, yra tinkamos pametėti į aukštesnį – realizacijos lygmenį, bet žinodami, kad jos, nesant minėtos strategijos, taps konservais ir niekada nebus realizuotos, entuziazmu niekas netrykšta.

Pasižvalgykime po Klaipėdą. Kokie meno kūriniai krinta į akis viešosiose erdvėse? Teisingai, pirmiausia monumentai. Iš esmės tai memorialiniai paminklai, kurie statomi svarbiems įvykiams, tautos politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reikšmingoms datoms paminėti. Neretai tokio tipo paminklų konkursuose dažna sąlyga yra atvaizduoti „jubiliato“ asmenybę, portretinį panašumą ir pan., kas sudaro galimybę atmesti novatoriškesnes, viešųjų erdvių gyvybei atsirasti palankesnes idėjas. Midvikio „žirgas“, esamas „Mažvydas“ ir Sakalausko „arka“ – ne pats geriausias Klaipėdos brendas. Kai žaidžiama


patriotizmo korta, yra beveik 100 procentų garantija, kad skulptūrinis sprendimas bus realizuotas kaip biustas arba stovykla su portretiniu panašumu, arba banali monumentalioji metafora. Nes jei kitaip – suprask, nepagarba istoriniam veikėjui, istorinei idėjai, žmonių jausmams, etc. Tokiu atveju teritorija aplink kanonizuotą paminklą tampa šventoriumi, kuriame bet koks iš principo natūralus veiksmas atrodys nenatūraliai.

Ką dar turime? Mecenatų dėka senamiestyje dominuoja mažoji plastika. Abstraktu, nebrangu, diskusijų nekelia, akies neerzina, na ir bronza, šiokia tokia vertė, dar – erdvės nelaužo. Deja, šios senamiesčio „pelės“ tėra akcentai, jie negeneruoja viešosios erdvės, neatskleidžia jos socialinės esmės. Tiesiog yra. Be abejo, tai geriau negu nieko, savotiškai išreiškia miesto kameriškumą ir pan., tačiau paties miesto nepristato, nekuria jo stiliaus. Daug kas galvoja, kad viešosios erdvės „įmeninimas“ be galo brangu. Daug lėšų nereikia, reikia tinkamai jas paskirstyti ir investuoti, teisingai išsidalyti vaidmenimis, atsakomybe už projekto įgyvendinimą. Kaip? Kuklus pavyzdys. Visi – verslininkai, menininkai, valdininkai, ekspertai kartu sukuria viziją. Vieni prisiima atsakomybę už atrinktos idėjos realizavimą. Kiti turi patalpas, kurios galėtų tapti viešąja erdve, ir skolina jas projektui (ta erdvė ateityje tikrai atidirbs ją skolinusiajam). Menininkai kuria tose erdvėse, bendrauja su žmonėmis. Atsiranda nauji kultūriniai-komerciniai maršrutai, naujos traukos zonos. Dar kiti reklamuoja jas ir jose vykstančias veiklas. Dar kiti tvarko finansus ir kuria projektus, plečiančius pirmąjį placdarmą. Ir viskas bendroje infrastruktūroje – meniniu interjeru originalūs viešbučiai, stilingos kavinės, dailininkų studijos, kūriniai „su vinimi“ ir renginiai tarp šių juos maitinančių salų. Renginiai, iš pradžių susiliejantys į tradiciją, o vėliau ir į stilių. Kodėl tai negalėtų būti pavadinta – „Klaipėdos stilius“, „kaip Klaipėdoje“, apie tai kalbama „va, jie ten Klaipėdoje“, „Klaipėdos formatas“.


Memorialiniai paminklai išreiškia neginčijamą tiesą – įžymus buvo tas ir anas? Na, įžymus. Gyveno šiame krašte, na, gyveno. Nuveikė šį tą Lietuvos labui? Na, nuveikė. Tai pastatom jam paminklą... O ką, po velnių, nuveikė Zappa Lietuvos labui, ir kodėl jo paminklas stovi Vilniuje, nors užima gal ir ne reprezentacinę vietą, betgi buvo galima kokį nors Traidenį ar Vytenį minimum įkišt. Štai jums iniciatyvinės grupės svarba, kai konkrečiai idėjai, tegul iš pažiūros ir „kažkokiai neaiškiai“, susivienija ir kryptingai dirba profesionalai. Ką duoda Zappos paminklas? Žiūrint pragmatiškai – nieko nekainavo Lietuvai ir davė daugiau tarptautinio piaro (tai, ko labiausiai Lietuvai trūksta) nei visi vytautai, mindaugai ir kudirkos kartu. Be abejo, toki pokštą gali iškrėsti vieną kartą. Alternatyviosios kultūros, kuri savo buvimu teigia pasirinkimo galimybę, pagerbimas yra baigtinė idėja, ją mūsų platumose realizuoti pakanka tik vieną kartą. Kaip matote, iki šiol kalbos netyla. Nebūtina imti staiga ir užversti miestą Jacksono, Lenono ir kitais biustais. Aktualiau yra paklausti, ar paminklas Zappai galėjo atsirasti Klaipėdoje, mieste, save tituluojančiame laisvės ir dryžuotų sielų gimtine? Atminimas Zappos maištingai sielai galėjo atsirasti tik laisvame mieste. Ar Vilnius yra laisvas? Bent jau daugialypis, jame yra kritinė masė bet kokio matmens veiksmui. Šiuo atveju tai yra svarbiausia. O visuomenės priešprieša tokio tipo kūriniams matuojama popkultūros apibrėžimu. Statistinio lietuvio sielai yra artimesni stilizuoti, „supopsinti“ kultūros herojai (jų atvaizdai puikuojasi ant pinigų, jie apaugę kultūrine mitologija, t. y. tam tikra prasme sudievinti, jie kanonizuoti istoriškai/ politiškai, bet ne socialiai). Statistinis lietuvis nėra pasiruošęs priimti ir įdiegti permanentinių eksperimentinių kūrinių. Zappa – socialinis didvyris ir ikona. Lietuvoje nė vienos tokios asmenybės, kurią būtų kanonizavusi pati liaudis, neturėjome ir neturime. Gal šiandieną, kol dar nežinome, ko norėtume norėti, apie ką galima būtų svajoti, – pradėkime rengti meno sesijas viešosiose erdvėse. Pradžiai realiame mastelyje pristatykime naujas jaunųjų dizainerių idėjas, leiskime visuomenei jas „apčiuopiamai“, natūralioje aplinkoje,


įvertinti. Jei patys padėsime kitiems pradėti, tuomet tikrai trauksime vėl ir vėl pasižiūrėti, kaip kuriamas tikras laisvas miestas.

Kas yra viešoji erdvė? Tai nuolatinis savęs ir aplinkinių perdirbimas, perdirbinys. Kas yra viešoji erdvė? Tai stereotipinių sprendimų domino griūtis. Kas yra viešoji erdvė? Tai remake of the remake of the remake.

Ignas Kazakevičius yra menotyrininkas ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius


c2


Viešosios erdvės – miesto gaivinimas ir tapatybės paieškos MARCUS NEUSTETTER

Viešosios erdvės – tai miesto tapatumas. Nebijantieji antropomorfinių metaforų teigia, jog miestas savo viešosiose erdvėse atskleidžia savąjį veidą ir demonstruoja išskirtinumą. Akcentuojant tą išskirtinumą būtina kreiptis į menišką viešųjų erdvių estetizavimą. Menas viešoje erdvėje transformuoja ją suteikdamas naujų prasmių.

Vienareikšmiško atsakymo, koks turi būti viešųjų erdvių menas mieste, nėra ir būti negali. Kiekvienas viešas ir mažiau viešas asmuo, kertantis žvilgsniu ir žingsniu viešąją erdvę, turi savo individualų santykį atsiradusio meno objekto atžvilgiu. Daugumą atvejų reakcijos būna pozityvios, nes laikinas ar nuolatinis meno kūrinys sutaurina aplinką. Menas viešojoje erdvėje veikia įvairiapusiškai. Jei tarsime, jog pati erdvė diktuoja jos panaudojimo funkciją, tai reikš labai ribotą meninės raiškos galimybę. Tačiau pasaulinėje praktikoje kur kas dažnesnis atvirkštinis reiškinys – meninė akcija kokybiškai pakeičia erdvę. Gyva ir intensyvi viešojo meno programa gali pasiūlyti plačias miesto aplinkos gerinimo galimybes didinant viešųjų erdvių priimtinumą ir plėtojant socialinę sanglaudą. Viešasis menas siūlo priemones kurti kiekvieno miesto unikalumą, jo bendruomenių evoliuciją ir turtingą istoriją. Kiekviena tokio meno akcija kaskart pateikia bendruosius simbolius, kuriančius miesto saviidentifikaciją. Taip miestas atskleidžia savo kolektyvinį tapatumą ir vizijas, o individai ir bendruomenės yra įgalinami išreikšti savo išskirtinumą ir unikalumą.


Viešasis menas, besiremiantis kūrybinėmis industrijomis, sukuria įvairias galimybes menininkams, kūrėjams ir gamintojams, be to,pritraukia lankytojų bei investicijų, skatina augimą ir ekonominę plėtrą. Meno viešojoje erdvėje tikslai Viešojo meno politika privalo skatinti naujas kūrybinės raiškos formas ir suteikti plačių galimybių menininkams. Trumpai apibendrinant, meno viešosiose erdvėse programos tikslai ir gairės turėtų būti šios: 1. Viešosios aplinkos gerinimas ir miesto įvaizdžio kūrimas. 2. Visuomenės domėjimosi vizualiaisiais menais didinimas. 3. Naujų meno darbų kūrimo ir su menais susijusių verslų plėtros mieste skatinimas. The Trinity Session: judėjimas už veiklų meną Pasaulyje gausu pavyzdžių, kaip miestas, aktyviai bendradarbiaudamas su meno kūrėjais, sugebėjo ne tik pagyvinti, bet ir visiškai naujai pažvelgti į viešąsias erdves. Labai būdingu ir Lietuvai aktualiu

pavyzdžiu laikyčiau Johanesburgo (PAR) viešųjų erdvių įmeninimą. PAR artimumas ne geografinis, o emocinis. PAR, turinti sudėtingą identiteto saviieškos istoriją, šiuo požiūriu labai panaši į Lietuvą. Steveno Hobbso ir Marcuso Neustetterio „The Trinity Session“ yra šiuolaikinio meno kūrėjų komanda, tirianti santykius tarp meno ir verslo, kurianti bendradarbiavimo praktiką ir plėtojanti socialinių tinklų veiklas. „The Trinity Session“ veikia ne tik Johanesburge, bet ir visos Afrikos bei pasauliniame kontekste. Tokia pozicija įgalina tiek vietinius, tiek globalius debatus, socialinių tinklų ir partnerystės plėtrą, kuri remiasi vizualiųjų menų industrijomis.


Pagrindinė šio judėjimo veikla yra telkiama į miestų gaivinimą ir gyvinimą per viešąjį meną, kūrybiškumą, vietinių industrijų plėtojimą kartu su kultūriniais kaimynais bei tarptautiniais partnerių tinklais. 2004-2008 m. „The Trinity Session“ užsiėmė parodų, projektų ir kitų meninių įvykių kuravimu Johanesburgo pilietinio teatro Galerijoje. Tačiau dabar jie dirba išskirtinai su viešosiomis erdvėmis. Toks poslinkis nuo uždarų galerinių erdvių į atvirą viešumą buvo sąlygotas sukauptos patirties ir siekio naujai pažvelgti į daugiasluoksnį gyvenimą, egzistuojantį Johanesburgo viešosiose erdvėse. Apartheidas paskatino viešosios erdvės privatizavimą, o tai reiškia, jog tuometinės miesto plėtros veiklos buvo paremtos neegzistuojančiu viešosios erdvės vartotojų sutarimu. Todėl dabar „The Trinity Session“ veiklos metodika tiria viešumą kaip daugiakultūrinį įvairių socialinių grupių ir joms būdingo mentaliteto rinkinį. Tai nėra vien siekis sujungti meną ir urbanistinę plėtrą. Tai siekis viešosiose erdvėse sukurti sąveikos tarp menininko ir visuomenės platformą. Judėjimas taip pat telkiasi ties savo asmeninių meninių interesų integravimu, nes viešosios erdvės (public space) sąvoka jau lygiuojama su viešosios sferos (public domain) koncepcija, kuri remiasi virtualios bendruomenės egzistavimu pasauliniu mastu. Cituojant viešosios sferos apibrėžimą (informacijos, kultūrinių patirčių ir poreikių apykaitos erdvė), viešoji miesto erdvė – per meninių projektų įgyvendinimą – dabar gali tapti tokios globalinės apykaitos sfera. „The Trinity Session“ prisidėjo prie daugelio institucionalizuotų mokymo programų (ypač aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose) ir plačiai užsiima publikavimu ir konsultacijomis. Judėjimas, rengdamas savo tyrimus, prezentacijas ir kūrybines dirbtuves, bendradarbiavo su įvairiomis technologijų kompanijomis, pasaulinėmis reklamos įmonėmis, vystymo organizacijomis ir tarptautiniais tinklais (pvz., „Spier“, „Red Bull“, „Cell“, Tarptautinė darbo organizacija, UNESCO).


Menas viešosiose erdvėse – meno industrijos augimo galimybės Procesą apimančios veiklos: motyvacijos/įkvėpimo galimybių tyrimas ir kūrimas; gamybos išteklių ir studijos įkūrimas; gamybos ir profesionalių įgūdžių perdavimas; bendradarbiavimas ir socialinio tinklo kūrimas – plėtojamas naujas gaminio (kūrinio) ir vartotojo santykis; viešojo meno profilis ir prieinamumas; meninis mokymas ir žinių skleidimas – auditorijai ir vartotojams; žiniasklaidos reakcija ir viešasis grįžtamasis ryšys/debatai Judėjimas link auditorijos (viešosios erdvės/vartotojo)

Intervencija į viešąją erdvę, net jei ji apgalvotai provokuojanti, yra planuotina atsižvelgiant į tos erdvės naudotoją. Bet kokia reakcija liudija, kad auditorija savinasi tą viešąją erdvę. Mes dažnai stebėdavome, jog tam tikra vieta prieš bet kokią meninę intervenciją nebuvo laikoma verta „apgynimo“. Tačiau vos tik joje atsirasdavo kokios nors veiklos užuomazgų, tai tapdavo santykio su ta viešąja erdve ir jos bendruomene indikatoriumi.

Nors kartais reakcija yra destruktyvi, tačiau ji visuomet vertinga, nes leidžia miesto politikams, kurie iš esmės tarnauja gyventojams, įvertinti tų miestiečių požiūrį ir sužinoti daugybę sunkiai išmatuojamų jų apsisprendimo aplinkybių. Rajonuose, kur mums teko dirbti, reakcija į viešąjį meną padėjo iliustruoti vietinių bendruomenių požiūrį ir nuostatas. Neseniai turėjome keletą kartų keisti vieno menininko parke sukurtą ženklą, nes šis buvo gerokai apniokotas. Mes nesupratome, kodėl, kadangi ženklo turinys buvo sukurtas remiantis to rajono ypatumų patyrimais. Netrukus išsiaiškinome, jog vandališką reakciją į kūrinį sąlygojo raštingumo problema. Nors vietinė bendrija buvo reprezentuota ženklo kūrime, ji negalėjo tos reprezentacijos suprasti dėl kalbos ir raštingumo barjero. Supratimo stygius mažino nuosavybės pojūtį, o tai galiausiai privedė prie vandalizmo.


Profesionalių specialistų rengimas ir mokymas

Meno viešosiose erdvėse kūrimas ir konceptualizavimas yra labai specializuotas įgūdis, kurio nemoko daugelis meno mokyklų. Todėl tokiuose projektuose dirbant su menininkais reikia daug konsultacijų ir pagalbos.

Norint išsiauginti viešojo meno srities specialistus, menininko mokymas yra gyvybiškai svarbus efektyviai viešojo meno programai. Praeityje tai aprėpė procesą nuo bendrijos poreikio supratimo iki konkretaus projekto įgyvendinimo. Menininkai, projektų vadovai, rangovai, inžinieriai, darbininkai ir net pati auditorija bei vartotojai šiame procese turi būti mokomi. Projektas Creative Inner City Initiative („Kūrybinė senojo miesto iniciatyva“), kuris buvo pradėtas kaip konsorciumas, užtikrino nemokamą menininkų apmokymą verslo, rinkodaros ir įgūdžių tobulinimo srityse. Projekto dėka per dvejus metus buvo

apmokyta 450 jaunų įvairių disciplinų menininkų.

Tačiau pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į viešąsias veiklas ir meno regimumą aplinkinėse teritorijose. Piešimo projektai senuose namuose, menininkų sukurtos vaikų žaidimo aikštelės ant stogų, gatvės pasirodymai ir kasmetiniai karnavalai – visa tai buvo dalis mokymo platformos. Mokykloje buvo išleistas žurnalas, kuriuo buvo siekiama pristatyti veiklą ir svarbiausią miesto informaciją ir kuris vėliau tapo daugelio dalyvių koziris, kai jie pagaliau užsiėmė savais projektais. Mes patyrėme, jog efektyvus meno viešosiose erdvėse pritaikymas priklauso nuo ankstyvesnio programos tyrimo ir konceptualizavimo. Tai reikalauja vizijos ir miesto paramos. Laiko sąnaudos ir parama Vienas iš dabartinių iššūkių yra tai, jog miesto biudžeto dalis viešajam menui priklauso nuo metinės apyvartos. Kadangi leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai, šie projektai turi būti realizuojami kaip viešas


kvietimas menininkams, tad išeikvojama daug laiko. Dėl to laikas, liekantis tyrimams, menininkų konceptualizacijoms ir kūrimui, yra labai ribotas. Čia kyla pavojus, kad galutinis produktas bus neigiamai priimtas bendruomenės. Kitas iššūkis yra tas, jog įgaliotieji viešojo meno kūrėjai dažnai yra laikomi įprastais rangovais miesto tobulinimo ir plėtros kontekste. Tai reiškia, jog miesto valdžia nedaug išmano apie tyrimo, vystymo ir meninio kūrimo procesų niuansus. Šitokio suvokimo keitimas yra gyvybiškai svarbus ne tik siekiant meninių darbų rezultatų, bet ir užtikrinant adekvatų užmokestį už tuos darbus. Erdvių gaivinimas trumpalaikėmis intervencijomis Deja, daugelis dabar kuriamų ir vykdomų projektų yra susiję su vietovės dekoravimu nuolatiniais ar pusiau nuolatiniais meno kuriniais. Tuo tarpu pasirodymai, trumpalaikės meninės intervencijos, interaktyvi kūryba, kuri viešąsias erdves pagyvina labiau nei meno kūrinio „nuleidimas“ erdvėn, dar tik pradeda skintis kelią į viešųjų zonų įmeninimą. Kiekvienas viešosiose erdvėse rengiamas projektas turi būti pristatytas taip, kad sukeltų dialogą. Festivaliai ir muzikinės/teatrinės programos dažnai imasi šio vaidmens dėl savo masiškumo. Tačiau akivaizdu, kad panašūs renginiai retai atliepia auditorijos ar vietovės poreikį. Stipri masinio prieinamumo platforma nebūtinai būna jautri erdvės socialiniams ir politiniams niuansams. Tad laikinosios intervencijos gali tapti vertingu tyrimo metodu, atskleidžiančiu viešosios erdvės poreikį. Apibendrinimas

Viešojo meno politika dabar plėtojama miesto savivaldos. Tačiau esama keleto strateginių etapų, kuriuose itin aktyviai privalo veikti meno kūrėjai: konteksto suvokimas, angažavimas ir ryšių plėtra.

Meno atžvilgiu viešosios erdvės yra suvokiamos kaip tiesioginis kontrastas galerijai ar muziejui. Tai erdvė, kuri nuolatos kinta, o jos vartotojai – visiškai nenuspėjami.


Projektų viešojoje erdvėje realizavimas – tai nuolatinis stebėjimas, angažavimas, diskusija ir įsivaizdavimas. Šiame procese kūrėjas formuoja santykį ne tik su erdve ir jos vartotojais, bet ir su jos istorija, jos asmeninėmis patirtimis ir galimybėmis, kurias toji erdvė pristato visuomenei. Sėkmingą viešojo meno veikimą sąlygoja keletas prielaidų. Pirmiausia – tai visokeriopo bendradarbiavimo skatinimas įveikiant įsisenėjusius prietarus. Pavyzdžiui, kokybišką kultūros ir ekonomikos sąjungą pirmiausia laiduoja menininkų ir verslininkų suvokimas, jog viešųjų erdvių formavime jie ne konkurentai ar antagonistai, o abipusiai naudingi partneriai. Antra – nuolatinis savojo miesto tapatumo ieškojimas, kreipimasis į istoriją ir veržlus bebaimis eksperimentavimas, objektų ontologinis įvertinimas ir permąstymas. Tai būtina norint mieste sukurti visokeriopą traukos zoną, į kurią patenka viskas – nuo kokybiško laisvalaikio praleidimo iki ekonominio augimo garantijų. Ir pagaliau – komunikacija pačia plačiausia prasme. Bendravimas privalomas visiems su visais visada. Kuriant bet kokias naujoves viešosiose erdvėse, iniciatyvinės grupės, atskiri individai, politikai, verslininkai, menininkai, biurokratai ir visi kiti turi būti susivieniję į tankų komunikacijos tinklą ir gyvą idėjų apykaitą. Tik tokiu būdu nepatenkintųjų liks labai mažai, o estetiniai ir ekonominiai rezultatai taps stulbinantys.

Marcus Newsletter yra PAR viešų erdvių menininkas, „The Trinity Session“ įkūrėjas Vertimas – Pauliaus Kliševičiaus


Maja Marx. Sveiki atvykę į mūsų Hillbrow. Laiptų iliustracijos (PAR) „Mąstytojas Michel De Certeau teigia, kad miesto gatvių išdėstymas funkcionuoja kaip tekstas, kuris yra skaitomas, kai vaikščiojama tomis gatvėmis. Kaip menininkė, aš domiuosi tokiu „vaikščiojimu po tekstą“ . Todėl pasiūliau vaizdinį šios idėjos įgyvendinimą: eilę dvigubų tekstų ant laiptų, vedančių į kalną prie įėjimo į Hillbrow.“ /Maja Marx/

Andrew Lindsay. Krioklys (PAR) Siekdamas atgaivinti dirbtinį krioklį, Andrew Lindsay savo studijoje pagamino veidrodinių ir mėlynų keraminių plytelių, kuriomis buvo išklotas krioklio paviršius, dirbtinai imituojant vandens sroves.


Marco Cianfanelli. Skulptūros užsakymas (PAR) Reaguodamas į labiausiai žaidžiamus sporto žaidimus Donald Mackay parke, Marco Cianfanelli iš plieno lazeriu išpjovė skulptūrų poras – krepšininko ir futbolininko. Skulptūrų profiliai įmūryti į betono pamatus. Mėlynų ir oranžinių skulptūrų išdėstymas sukelia vizualinį judesio įspūdį.


B2


Idealioji miesto vieša erdvė Interviu su klaipėdiečiais projektuotojais Mantu Daukšiu ir Edita Petrauskiene

Kaip tiksliai įstatymiškai apibrėžti viešąją erdvę Lietuvoje? Kas tai yra? E. P. Kol kas galioja LR aplinkos ministro 2006 m. balandžio 13 d. įsakymu apibrėžta sąvoka, t. y. kitos paskirties žemė – Bendro naudojimo teritorija – Urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių teritorija: žemės sklypai, kuriuose yra arba numatoma įrengti aikštes, parkus, skverus ir kitus želdynus. Ar tokiuose viešųjų erdvių teritorijų planuose būna (yra, turėtų būti) funkciškai numatytas viešosios erdvės „įmeninimas“ kūriniais, veiksmu? E. P. Meninė saviraiška, įvertinus aplinką, galima bet kokioje viešojoje erdvėje. Detaliuosiuose planuose nei funkcija, nei veiksmas nenustatomi. Sprendžiami dangos, tinklų įrengimo klausimai. Rengiant atskirų erdvių techninius projektus, dažniausiai numatoma sutvarkyti dangą, apšvietimą, įrengti mažąsias architektūros formas ir panašiai. Skulptūrų ar kitų meninių objektų pastatymas sprendžiamas ruošiant supaprastintus projektus, jų sprendinius aptariant su suinteresuota visuomene. Jūsų nuomone – ideali miesto viešoji erdvė ir kokios būtų jos esminės funkcijos? E. P. Ideali viešoji erdvė – laike kintantis dydis, nes vienos erdvės patrauklios savo pastovumu, o kitos – besikeičiančiu turiniu. Vienaskaita kalbėti apie idealią viešąją erdvę netikslinga. Vieniems artimos mažos erdvės, kiti laisviau jaučiasi atvirose vietose (krantinės palei Danės upę ir pan.), tretiems svarbiausia veiksmas, užpildantis erdves. Todėl ir vieno pobūdžio, nulemiančio erdvės idealumą, negalėtų būti. Nebent visi sutinkame,


kad esame tik vartotojiška visuomenė, tuomet idealios uždaros erdvės sąvoką atitiktų MAXIMA – kur tektų tenkintis tik kultūros prieskoniais. Asmeniškai man patraukliausia kamerinė erdvė – „menininkų kiemelis“ (Daržų g. 10/ Bažnyčių g. 4). Ji patraukli ir be specialiai suplanuoto ar „įmeninto“ turinio. Vis dėlto viešoji erdvė turėtų būti suvokiama per kultūros (plačiąja prasme) prizmę, kur gerbtina kiekvieno teisė į išskirtinumą. Visi tu-

rime pajusti, kad galime būti ne tik stebėtojai, bet ir dalyviai. Projektuose tiesiog neįmanoma numatyti laike ir erdvėje

besikeičiančių visuomenės poreikių ir meninės išraiškos formų. Jie tiesiog turi ateiti į jau susiformavusias ar formuojamas miesto erdves. Svarbu, kad viešosios zonos būtų sutvarkytos (išspręstos techninės sąlygos – pritaikytos didesniems ar mažesniems renginiams) ir vizualiai patrauklios, tuomet bet koks veiksmas jose (atsižvelgiant į aplinkos subtilybes) galimas ir reikalingas.

M. D. Idealu, kai vartojama sąvoka atitinka turinį, kurį bandoma išreikšti. Tarę „miesto viešoji erdvė“, pirmiausia turėtume erdvę rasti – apčiuopiamą, suvokiamą vietą, žodis „miesto“ turėtų žymėti priešpriešą „ne miestui“ – kaimui, gamtai, natūralumui, pirmapradžiam egzistavimui, atsitiktinumui. Taigi tai turėtų būti valingai suformuota vieta. Sudėtingiausia dalis – „viešoji“, tad aiškiausia būtų supaprastinti – tai sąvokos „neprivatu“ laukas. Tačiau žodžio „vieša“ sampratoje slypi didelės galimybės čia „apgyvendinti“ nematerialius, pojūčių ir išgyvenimų srities dalykus, tokius kaip „viešosios komunikacijos sfera“ ar „laisvės ir kūrybinės minties erdvė“ ir pan., taip kuriant naujas reikšmes, užtušuojančias pradžią. Tai dažnai tampa skundų ir nepasitenkinimo šaltiniu – kodėl daiktas nėra kas nors daugiau negu daiktas, erdvė daugiau negu erdvė? Tačiau argi ne žmogus suteikia daiktui, erdvei tas trokštamas reikšmes? Žmonių ir daiktų pasaulyje žmogus yra svarbiausias elementas – taip banalu, kad lengva pamiršti.


Taigi, kai kalbama apie viešosios erdvės trūkumus ar geidžiamybes neturėtume pulti čiupinėti sienų – tiesesnis kelias būtų atsigręžti į žmones, čia jau esančius ir veikiančius dabar. Jei egzistuoja neprivati valingai apibrėžta vieta ir joje yra žmonių – visos tolesnės reikšmės, komunikacijos, laisvės prasideda ir vyksta. Jei mus erzina, kaip žmonėms čia sekasi tvarkytis, bjaurimės dabartiniais gatvių prekeiviais ar praeiviais, – gal tiesiog nemylime žmonių? Idealu, kai randama tam tikra santykių ir daiktų tvarka – balansas. Kaip bet kurioje gyvenimo srityje – taip ir čia. Atidžiai ir rūpestingai dėliojant erdvėje, visos funkcijos ir klijuojamos reikšmės gali būti sutalpintos. Svarbiausias čia vis dėlto žmogus, tas funkcijas ir generuojantis. Taip grožis atsiskleidžia skirtingų funkcijų suderinamume. Ypač senamiesčiuose, kur laikas viską suderina tarsi savaime. Erdvės neturi trukdyti, bet ir ar gali? Žmogus – nerami būtybė, nuolat permąstantis, tobulinantis, keičiantis savo postulatus. Ar “erdvė” turi tapti tokia pat gyva, plastiška, perminkoma ir keičiama kaip žmogus? Atrodo, to siekiama virkaujant dėl erdvių netinkamumo viešumui. Tačiau egzistuoja ir kitas pasaulio suvokimo matas – romantizuotas, į praeities idealizavimą nukreiptas, bandantis užsikonservuoti praėjusiuose išgyvenimuose, kur atsakymai jau žinomi. Taigi, du kraštutinumai, tempiantys paskui save tikslus, priemones, pastangas skirtingomis kryptimis, ir kuo aštresnė priešprieša, kuo daugiau jėgų eikvojama aiškinantis kurioje pusėje teisybė, tuo mažiau galimybių judėti į priekį ar tiesiog harmoningai tvarkytis. Manau, viešosios erdvės pagrindinė funkcija ir yra žmogaus generuojamų veiklų, netelpančių tarp sąvokos „privatu“ sienų, subalansavimas. Idealu, kai tai pavyksta.


Kaip viešosios erdvės formuojamos Klaipėdoje? E. P. Klaipėdos miesto tarybos 1997-03-20 sprendimu Nr. 28 patvirtintas Klaipėdos senamiesčio teritorijos (ribojamos gynybinių įtvirtinimų, Taikos pr., Sausio 15-osios ir Pilies gatvių bei Danės upės) specialiojo planavimo projektas. Rengimo tikslas – istorinių planų pagrindu, atsižvelgiant į realiai pakitusią urbanistinę situaciją, padalyti senamiesčio teritoriją į valdas bei išskirti išimtinai savivaldybės teritoriją. 2006 m. pradėtas (nepatvirtintas) Viešojo naudojimo erdvių teritorijų senamiestyje detalusis planas, kurio tikslas – surinkus esamus ir istorinius duomenis, metodologiškai įvertinus senamiesčio viešąsias erdves, jų gretimybes bei anksčiau kitais dokumentais nustatytus apribojimus, parengti senamiesčio teritorijų viešųjų erdvių sutvarkymo koncepciją, suformuoti teritorijas, skirtas bendrajam (viešajam) naudojimui, numatant urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių žemės naudojimo pobūdį, jų sutvarkymo principus, metodus, kriterijus ir prioritetus. M. D. Atrodo, kad šitame mieste viešosios erdvės neformuoja mos – esamos yra „tvarkomos“, o naujos tiesiog „savaime išeina“. Tai natūralūs dalykai, kaip gamtoje. Tačiau miestas nėra gamtos kūrinys. Jam reikalingas kūrėjas – statytojas, užsakovas. Akivaizdu, kad tokio trūksta. Mes, čia gyvenantieji, lyg turėtume turėti pirmumą imtis tokios iniciatyvos – tačiau esame atidavę teises kurti savo aplinką kartu su prievolėmis ją prižiūrėti abstrakčiai „valdžiai“. Juokingas pasitikėjimas laukiant, kad valdžia, administracija inicijuos geresnę ateitį kuriančius projektus. Greičiau tai nesąmoningas laukimas, kad nepasiseks. Ir nesiseka. Kitur kalbama, jog viešosios erdvės užsakovu turėtų tapti bendruomenės – būsimos erdvės naudotojos, tačiau klausimas tik darosi sudėtingesnis – ar jos egzistuoja ir ar sugeba išreikšti kokį nors argumentuotą norą, tikslą? Taigi objektas, neturintis konkretaus užsakovo, statytojo, tiesiog negali atsirasti. Atsiradę „atsitiktinukai“, per beveik anoniminius „fondus“,


tokie viešieji objektai mieste rizikuoja tapti beveik niekam ne-mielais pamestinukais. Realizuoti viešosios erdvės pertvarkymo pavyzdžiai labai iliustratyvūs. Patriotinių skulptūrų parkelis abipus Danės upės tilto (arka, raitelis) glumina, kiek daug gali užsispyręs žmogus ar jų grupė

ir koks nemielas kitiems gali tapti įpirštas jo darbo vaisius.

Mažvydo alėjos pavyzdys, priešingai, klausia, iš kur aš? Kam skirtas? Visiems, tai tarsi anoniminiam miesto praeiviui, dažniausiai – nepatenkintam. Sunku rasti kurios nors visuomenės grupės įgyvendintus lūkesčius. Ar tai aplinkiniai gyventojai (tuomet, kur vaikams žaisti, kur jaukios vietos prisėsti, pabūti, ir t. t.), ar tai verslininkai ir jų klientai (tuomet, kur jų viziją atspindintys objektai – vietos prekybai plėsti, informuoti apie galimas rasti paslaugas ar tikslines verslų grupes?). Alternatyva egzistavo ir egzistuoja visąlaikkonkreti, įvardyta visuomenės grupė, tapsianti vartotoju, su savo lūkesčiais ir norais, derindama ir balansuodama interesus su kitomis visuomenės grupėmis, tampa tuo užsakovu, formuojančiu užduotis erdvių transformacijoms. Čia egzistuoja saldi praktika kreiptis į profesionalus – pasakykite, kur ir ką statyti, o kaip – jau mes patys žinome. Tačiau ar ne antraip kultūringuose kraštuose sukama: statytojas, bendruomenė formuluoja norus, kur ir kas turėtų būti transformuojama, o profesionalai kviečiami dėl savo žinojimo “kaip” tai padaryti. Kur jos galėtų būti ir koks turėtų būti viešųjų erdvių pobūdis? M. D. Kur erdvės galėtų būti? – visur, kur ir yra. Tai vietos, kuriose „nėra privatu“ ir joms nėra priskirta kita dominuojanti funkcija - pavyzdžiui, susisiekimo. Galbūt daugeliui tų Klaipėdos

vietų trūksta “erdvės” atributų – t. y. suvokiamumo, apibrėžtumo. Kitas klausimas – ką jos turėtų išreikšti, kokiu


turiniu norėtume matyti jas užpildytas, kokioms visuomenės grupėms prioritetiškai galėtų tarnauti. Ar statula parke pati savaime yra blogis? Visų visuomenės grupių interesai, nedarantys žalos vieni kitiems, turėtų rasti savo vietą. Vėlgi, svarbiausias čia subalansavimo faktorius, paliekantis erdvės ir kitai nuomonei, raiškai. Čia išryškėja ir svarbiausias pobūdis – tam tikra funkcijų proporcija, visai kaip maisto gamyboje ar meno kūrinyje – nelygu, ką norime pabrėžti, kokią mintį perteikti. Jei reikalinga tautiškumo išraiškastatula – tegu, toks šiandien supratimas, tačiau, vėlgi, neturėtume persūdyti. Iš kitos pusės – jei norima šiuolaikinės instaliacijos potepiu papildyti aplinką, neturėtume uždažyti visko. Čia nepalikdami vietos kito žmogaus saviraiškai, sulaukiame teisėto pasipiktinimo. Kaip ir visur, svarbiausia – saiko pajautimas, balansas, pagarba aplinkai, žmonėms, laikui, medžiagai. Kokias funkcijas atliktų viešosios erdvės ir kokia jų nauda miesto gyventojams bei svečiams? M. D. Gebėjimas subalansuoti funkcijas ir galėtų būti ta žinia, kurią erdvė pateiktų gyventojams, verslui, svečiams, – kad šiame mieste įsiklausoma į nuomonių įvairovę, čia saugu turėti savų minčių, čia yra galimybių jas reikšti ir realizuoti. Ir kalbama ne tik apie viešojo meno sritį, kuri, manau, jau per daug akcentuojama, – tai taip pat svarbu verslui, pažinimui, meilei artimui ar silpniesiems visuomenės nariams, kaip ir puikybei bei savimeilei – visur, kur reiškiasi žmogus. Galiausiai, tam miestas ir įkurtas – kur viskas žmogaus gali būti pareikšta, sumaišyta, iškepta ir patiekta. Pasitikėjimas aplinka – didžiausia nauda, kokia tik gali būti, be pasitikėjimo joks pirmas žingsnis negalėtų būti žengtas, jos nesaugumas – pirmiausia, ko kiekviena būtybė stengiasi išvengti atsisakydama visko. Aplinkos nesaugumas (daugeliu prasmių) – viena iš emigraciją palaikančių priežasčių.


Kas galėtų būti apmirusio Klaipėdos senamiesčio traukos centras? M. D. Jei senamiestis apmiręs – ar senatvės sulaukiusiojo slaugos vietai reikalingi papildomi traukos centrai? Gal saldainukai, kad anūkai lankytų? Gal.

Traukos centras pats savaime nėra gėrybė (pvz., girtuoklių traukos centras). Taigi, čia reikia mąstyti nuosekliai

ir sudėlioti, kokių lūkesčių iš šios ar kitos miesto teritorijos turima ir kokie sprendimai jau yra priimti, kokie susitarimai pasiekti. Jau senokai esame ištobulinę įrankius tiek, kad galime pakeisti viską. Net laikas tapęs nebe kliūtis- sudarydami ilgalaikius susitarimus ir programas galime savo klaidas užprogramuoti ilgam ir po savo žemiškosios kelionės pabaigos. Viena, kas daro stipriausios įtakos sprendimams, – noras. Noras siekti vieno ar kito tikslo ar viską pakeisti ir nesilaikyti sutartų dalykų. Noruose arba lūkesčiuose susigaudyti, deja, sudėtingiausia. Taigi, siekiant rezultatų, čia turėtų būti nukreiptos didžiausios pastangos – suderinti norus, susitarti dėl vertybių. Balansuojant norus

Klaipėdos senamiestyje reikalingas kruopštus darbelis, kad būtų suformuluoti visuomenės lūkesčiai, kurie nebūtinai ir ne visada išreiškiami daiktiškais objektais (pvz., suoliukai). Tai daug dalykų. Vėliau visų, kurių prireiks, specialistų siūlymais gali būti svarstoma, kaip viena ar kita priemonė, veiksmai vienus ar kitus lūkesčius tarpusavy derintų ir pasiektų.

Dar anksčiau ar lygiagrečiai dirbant reikėtų susivokti viso miesto masteliu – kokį vaidmenį jame turėtų atlikti senamiestis, kokią informaciją, garsą skleisti? Nemėgstame vystančių gėlių – tokius matome „apmirusius“ senamiesčius, tačiau tenka pripažinti, kad jų laikas praeina kartu su išgyventomis emocijomis, laiku ir žmonėmis, juos kūrusiais, su tuo pradingusiu gyvenimo būdu. Bandymas priversti senolius šokti pagal šiuolaikinę muziką nekultūringą žmogų linksmina, o kultūringą –


atvirkščiai. Kaip ir žmogaus saulėlydyje, – ką geriausiai galime imti ir gauti – kasdien tirpstantį ryšį su prabėgusiu laiku, pasakojimą, kuriame pasitikrinama, jog svarbiausi dalykai pasaulyje nesikeičia, ir tam tikrą ramybę dėl savo išgyvenamų rūpesčių – taip jau būta. Taigi, galėtume leisti pasakotojui įsitaisyti patogiai – tai pademonstruotų ir mūsų kultūrą. Pastarųjų metų patirtis rodo, kad Klaipėdoje dėl biurokratinės mistikos gali ir keletą metų nepavykti suderinti paprasčiausio senamiesčio skvero rekonstrukcijos projekto. Ar Jums teko projektuoti viešąją erdvę ir su kokiomis dilemomis/problemomis susidūrėte? M. D. Teko rengti skvero Bokštų gatvėje (kitaip Ferdinando skvero) sutvarkymo projektą. Skveras apleistas ir iki šios dienos, tačiau yra istorinių miesto dalių sandūros vietoje, projektas buvo rengtas Vitės priemiesčio prijungimo prie Klaipėdos miesto sukakties metu. Numatėme į skvero dangą perkelti lygiai 10 kartų sumažintą XIX a. Vitės priemiesčio gatvių piešinį. Žmogus, vaikščiojantis skirtingų faktūrų ir spalvų grindiniais, turėjo pasijusti tarsi sumažintame miesto modelyje, galintis prisėsti ant vieno ar kito kvartalo vietoje įrengtos pakylos, rasti čia anksčiau stovėjusių žymesnių namų žymas, gal paskaityti susijusią informaciją apie čia gyvenusius žmones. Projektas nerealizuotas, manyčiau, dėl tos pačios priežasties – kaip „tokiam“ – jam nebuvo užsakovo, norinčio ir galinčio pasiekti realizacijos. Įdomi patirtis derinant interesus – pasirodo,

sunkiausia būta ne įtikinti tikinčiuosius dėl kelių skvere pastatytų kryžių perkėlimo, o susitarti su gamtos apsaugos šventeivomis

dėl kelių sutrūnijusių liepų pakeitimo naujais didesnės vertės turinčiais medžiais, projektas buvo keliskart perdarinėjamas.


Tikslų apibrėžimo ir derinimo dokumentu galėtų tapti aplinkos estetinės kokybės siekimo strategija ar (ir) Klaipėdos miestovaizdžio planas, beje, numatytas miesto bendrajame plane, bet netgi jam parengti, pasirodo, reikalingas noro rengti suformulavimas. Toks formulavimas, manau, ir vyko CITIES konferencijos metu.

Mantas Daukšys yra architektas, Edita Petrauskienė - Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėja. Kalbino - Raimonda Laužikienė


Luotą menininkas Virginijus Narkus skobė visą 2007 metų vasarą kartu su visais norinčiais. Klaipėdos Meno kiemo dirbtuvių projekto atidarymo metu luotas buvo tradiciškai išdegintas. <Klaipėda> “Puskalnis”, Naujausias R.Antinio kūrinys Neries krantinėje, Vilniuje (2009).    Puikus žemės meno pavyzdys. Objektas ilgainiui keičiasi. Jis skirtingai atrodo įvairiais metų laikais, paslėptas sniegu žiemą, apaugęs žole vasarą, “nusišėręs” rudenį. Objektas kinta ir priklausomai nuo mūsų žvilgsnių rakursų. <Neries pakrantė, Vilnius> “Kubas” Autorius Eimutis Markūnas, “Jungtis” 2005, Sukurtas KKKC projektui “Pamirštos vietos”, kuris siekė meno kūriniais viešosiose erdvėse įprasminti Klaipėdos kultūros paveldą. <Klaipeda, Tomo gatvės skveras>  


Smėlio skulptūrų paroda vykusi 2006m. Jūros šventės metu <Jono kalnelis, Klaipėda>

Šaltą M. Mažvydo skulptūrą „gaivina“ daug rūpesčių tvarkos mylėtojams keliantys paaugliai – riedlentininkai. Skulptorius R. Midvikis, paminklas Martynui Mažvydui (granitas) .<Lietuvininkų aikštė, Klaipėda> 2002 m. skulptoriaus Roberto Antinio sukurtas paminklas Romui Kalantai Kaune (architektas S.Juškys) yra vienintelis ir unikalus Lietuvoje tiek savo vizualiniu – architektūriniu sprendimu, tiek menine koncepcija. Pastaroji artima ne įprastai Lietuvoje memorialinio paminklo vertikalei, tačiau žemės ir aplinkos menui.


Valstybinės Muzikos Akademijos kiemas, Castle Gottesaue, Karlsruhe (Vokietija). Studentai tarp paskaitų gali pasimėgauti grynu oru. Šioje erdvėje kasmet taip pat vyksta kino festivalis po atviru dangu. Kraštovaizdžio architektai Kklahn Singer Partner.


Parkas “The Highline” Niujorke, įrengtas ant senų ir nebenaudojamų geležinkelio tiltų.

“Maselake” sporto ir žaidimų aikštelė gyvenamajame rajone, Berlyne (Vokietija). Kraštovaizdžio ir viešų erdvių planavimo architektai Topotek 1.

Nėrinių sodas ( The Lace Garden). Tradicinė vielinė tvora išmegzta naujai į elegantišką ir puošnų objektą. Anouk Vogel projektas bendradarbiaujant su Francien van Kempen.


Vaikų žaidimo aikštelės tvora. Dizainerio Tejo Remy tradicinės tvoros interpretacija tvora, ant kurios galima patogiai sėdėti. Niujorkas, Reclaiming Design renginys.


Finsbury Avenue aikštė (Londonas, UK). Aikštė su LED apšvietimu, instaliuotu žemėje. Vienas didžiausių pasaulyje LED eksterjero projektų. Šviesų spalvos nuolat besikeičiančios. Dizainas: Maurice Brill Lighting Design.

Mėlynų lazdelių sodas (Blue Stick Garden). Instaliacija tarptautiniame sodų festivalyje Montrialyje (Kanada). Kraštovaizdžio architektai Claude Cormier.

Žaismingi gultai Valkenberg parke Bredoje (Breda, Nyderlandai). Medžiagos: metalas, dirbtina žolė. Dizainą kūrė menininkė Lisette Spee bendradarbiaujant su architektu Tim Van Den Burg.


B3


Vietoje epilogo Rasius Makselis

Koldūnai su baravykų įdaru. Mano nuostabai, svečias juos puikiai prisimena ir užsisako nedvejodamas. Kaip ir prieš metus. Šiaip jau pilis turėtų būti miesto pastovumo garantas, tad „Pilies kepyklėlės“ valgiaraštis, logiškai svarstant, neturėtų keistis. Svečias pasakoja apie tai, kaip Utrechto miesto valdžia nutarė griauti visai naują modernų koncertų rūmų pastatą su bene geriausia Olandijoje akustika ir statyti kitą tam labiau tinkamoje vietoje. Visuomenė? Papurkštavo ir nurimo. Vienas nelaimėje liko tik architektas, kuris, be abejo, nesitikėjo pergyventi savo kūdikio. Paskui išgirdau istoriją apie beviltiškai nepavykusią geležinkelio terminalo statybą, kurią komentuodamas miesto meras pusiau rimtai pusiau juokais publikai ištarė: „Ką gi, mes visi esame mėgėjai...“ Žinoma, komentuoja svečias, tik kai kurie yra labiau mėgėjai nei kiti. Kadangi pokalbis toliau sukosi apie miestus ir viešąsias erdves, prisiminiau, kaip vaikystėje bijojau pasukti vienu skersgatviu Palangoje, nes man kaskart atrodė, kad vos žengęs juo kažkaip persikelsiu į praeitį ir kitą kurortą – Svetlogorską. Tas mistinis pajūrio miestas, kadaise vadintas Rūsiais arba Raušenu, man visada išliks atmintyje kaip vieta, kur pirmą kartą valgiau bananus. Žalius. Ten visi valgė žalius bananus ir raukėsi slėpdami akis, nebuvo regėję geltonų. Matau, kad tarp mūsų vėl išdygo Berlyno siena, ir manęs nesupratusio svečio žvilgsnis pasiklydo kažkur Pilies gatvės šešėliuose. Taip, sako, ir man kai kurios skirtingų miestų vietos ima tarsi traukti viena kitą ir todėl nuotraukos iš Vilniaus ima priminti Karakasą arba Berlyną. Tai suprantama, demografai apskaičiavo, kad pirmą kartą istorijoje žmonių skaičius pasaulio miestuose aplenkė gyvenančiųjų ne miestuose. Jeigu taip yra, tai miestų ribos išnyksta, o Sacharos dykuma tampa žaidimų aikštelės smėlio dėže. Bet, sakau, tokia kelionė erdve ir laiku yra labai asmeniška ir neturi nieko bendra su globalizacija. Na, mūsų miestai susideda iš takų, ir jie niekada nesikerta, bet miestai turi taip pat ir bendrą atmintį, kurioje mes kai kada galime susitikti, pavyzdžiui, prie vieno stalo prisiminę ir užsisakę tą patį patikusį patiekalą...


Atsisveikinome už durų gatvėje. Drąsiai aplenkęs Narutį, kurio požemiuose Ričardas Gavelis kadaise apgyvendino Vilniaus drakoną, jis nutolo Aušros vartų link, o aš pasukau į priešingą pusę – link Valdovų rūmų. Išvydęs fasadą ir jį atspindinčius marmurinius kubus, prisiminiau legendą apie kažkada ant čia stovėjusių vartų matomą niekad neišnykstančią dėmę. Kadaise Vilnių užgrobusių švedų karys kėsinosi į Aušros vartų Madonos paveikslą, tačiau jis stebuklingai atgijęs vandalą taip stipriai stumtelėjo, jos šis perskriejęs miestą rėžėsi į vartus ir ištiško palikęs nenuplaunamą žymę. Įdomu, kokia buvo skrydžio trajektorija ir kiek laiko jis truko? Tikrai trumpiau negu Stonio ir Matelio 510 sekundžių tylos. Vargu ar miestiečiai spėjo pastebėti be jokio garso lyg patrankos sviedinį skriejantį kūną. Virš rotušės, Švedijos ambasados ir Šiaurės ministrų tarybos informacijos biuro, švedų pavyzdžiu ir jų pinigais įkurto Lietuvos instituto. Jeigu dar būtų galėjęs dairytis, būtų pamatęs neregėto Vilniaus viziją. Juk sostinė daugiau nei bet kuris kitas yra vizijų miestas. Ir ne šiaip sau vizijų, bet žvelgiant iš viršaus žemyn. Todėl ir Gedimino paminklas žemyn ištiestomis rankomis matuoja būsimo miesto erdvę. Vizionieriai mėgsta aukštį, dėl to ne tik dangoraižiais „peržengia“ upę, bet ir simboliškai parklupdo Europą po savo kojomis. Aukštis suteikia žvilgsniui daugiau erdvės, be to, jis apsaugo sapnus arba vizijas nuo užpuolikų kryžiuočių, rusų, švedų ir šiaip vandalų su dviračiais ir riedlentėmis. Priešais Nacionalinį muziejų įsikūrusiam Mindaugui daug mažiau pasisekė – orūs ir pikti senoliai nespėja nuo jo vaikyti darželinukų, dėl to juos pačius už skvernų tampo pasipiktinę mažylių tėvai. Kartų konfliktas yra Mindaugo karma. Nors į akiratį patenka ir meilė. Pačių ilgiausių vestuvių limuzinų pamėgtas Mindaugo tiltas jungia meilę išpažįstančius Neries krantus. Spynos ant tilto, kaip ir Užupyje, kažkodėl kelia užsieniečių nuostabą, tarsi jie nežinotų, iš kur šis paprotys atklydo. Ironiška, jog patys italai spynas jau spėjo nusirinkti nuo Florencijos Senojo tilto – galbūt nutarė, jog augantis šių santuokos simbolių svoris tiltui kelia didesnę grėsmę nei kadaise jo pasigailėjusio Hitlerio dinamitas. Dabar Vilniaus tiltai ir tilteliai nusavino idėją ir stebina svečius iš Pietų Afrikos. Tačiau tas įkyrus meilės prisipažinimas – net jeigu bėgčiau krantine, užtruktų per ilgai. Keltų įtarimą arba vieną kitą esminį klausimą. Kaip ir ta frazės


pabaigoje į klaustuką susirietusi krantinės arka. Einant ar bėgant, miesto erdvės matuojamos laiku, tik tas laikas jokiu būdu ne fizinis, matuojamas laikrodžių rodyklėmis ar dūžiais. Tai – sekundės, per kurias atvėsta šiltą patalpą palikusios plaštakos, arba žingsniai, kurių metu išsisklaido rytinės kavos skonis. Tai – laikas, per kurį miestas nejučia kasdien tuo pačiu judesiu tarsi mantrą kartoja savo žemėlapio raižinį pasąmonėje. Tai nėra tik iš viršaus matomas ir todėl virtualus, šiaip „neregėtas“, gatvių atvaizdas, tai – susitikimai su nepakartojamais gatvių veidais, piešiamais tik joms būdingo aido. Todėl, po ilgo laiko tarpo vaikščiodami po kitados artimą miestą, suprantame, kad mūsų atmintis su juo kalbasi ne spalvų ir kokių nors pastatų funkcijų kalba, bet ta pačia, giliai į smegenis įrėžta, topo-grafika. Pirmiausiai prisimename atstumus, proporcijas, skirtingam paros laikui būdingą šviesą, sekundės dalis, per kurias mūsų žingsnių garsas nuglosto sienas, ir nesvarbu, kiek pasikeitė kavinės savininkų, ir ar visus senamiesčio knygų antikvariatus pakeitė batų parduotuvės. Pokyčiai gerokai lėtesni. Todėl fotografai pastebi, kad per trisdešimt metų miesto šviesa prarado skaidrumą. Todėl galime įsivaizduoti, jog žemo ir visomis kryptimis erdvę lygiai užliejančio automobilių variklių ūžimo prieš šimtą metų nebuvo, o vežimus traukiančių arklių kanopų garsas kapojo sienas ir langus panašiai, kaip šiandien vidudienį Gedimino prospektu skubančių moterų kulniukai. Na, gal kiek garsiau. Kiekviena miesto erdvė turi savo laiką, kuriame žmonės juda vis kitaip. Katedros aikštė turi savo registrą ir atmintį, o Rotušės – savo. Kartais ta atmintis būna stipresnė už dabartį. Seniai žinoma, jog priešais Vyriausybės rūmus iškilo Gedimino stulpais papuoštas paminklas Vincui Kudirkai. Tačiau neatsitiktinai akies krašteliu pagauta bronzinė vertikalė kažkur giliai atminty atrakina jau seniai pamirštą baimę ir neapykantą. Taip sekundės dalelei čia sugrįžta Černiachovskis. Lukiškių aikštė vis dar laukia grįžtančio vado. Netiesa, jog pritrūko kūrybiškų idėjų jai rekonstruoti. Pamirštame, jog tai nėra tiesiog dar viena aikštė, kurioje buvo laikinai pastatytas paminklas Leninui. Ji pati yra tapusi Leninu, kuris atėjo visiems laikams ir nepasitrauks jo vietoje pastačius dar vieną tautinį simbolį. Aikštę turi susigrąžinti pats miestas, jis vienintelis žino, kaip tą padaryti, ir tik jis pats tai gali pasakyti menininkams, jeigu jie


pasirengę klausyti ir išgirsti. Gal čia ir slepiasi klausimo apie bet kurio miesto tapatybę paradoksas – iš aukštai matoma, į ateitį nukreipta vizija dažniausiai prieštaraus įsiklausymui į asmeninę ir kolektyvinę atmintį. Įstrigo diplomatiškas užsienio ekspertų atsakymas į prašymą pasiūlyti Klaipėdai prekės ženklą, kuris atitiktų jos lietuvišką pavadinimą: jūsų mieste yra labai daug galimybių, daug persidengiančių gyvybės ženklų, kurie ir sudaro gyvą miesto audinį. Gali būti, jog bandymai chirurgo skalpeliu sukurti miesto tapatybę ją tiesiog numarins. Baltojo tilto strėlė perveria Europą. Už jos stiebiasi Šnipiškių lūšnas slepiantys dangoraižiai. Šalia tilto vyksta viešas Lietuvos pirmininkavimo ES minėjimas. Ant pakylos susirinkę politikai rėžia kalbas. Jiems po kojomis – Neries vingis su įspūdinga miesto panorama. Dar viena vizija išsipildė. Plojimai. Visi vorele suguža į milžinišką sidabru žėrintį Guggenheimo-Ermitažo koldūną. Šis su visu įdaru pamažu atitrūksta nuo žemės ir kyla į dangų. Jam moja terasoje rūkantys savivaldybės klerkai, „Lietuvos“ viešbučio baro kokteilių mėgėjai ir restorano „Paukščių takas“ klientai. Vilniaus veidas nutolsta, jo bruožai tirpsta ir paskęsta žemai plaukiančiuose debesyse. Paskutinis miesto akcentas, kurį dar mato neregėtoje aukštybėje išnykstančio erdvėlaivio keleiviai, – aukščiausia pasaulyje Kalėdų eglutė. Po akimirkos prasidės fejerverkai.

Rasius Makselis yra Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Strateginio planavimo skyriaus vedėjas


Knygoje panaudotos Nerijaus Jankausko, Karolio Sabeckio, Markus Neustetter ir Raimondos Laužikienės fotografijos. LeidInyje panaudotos informacijos šaltiniai: Parkas Niujorke: www.thehighline.org Maselake sporto ir žaidimų aikštelė: www.topotek1.de/#/en/projects/chronological/50/ Valstybinės Muzikos Akademijos kiemas: www.klahnsingerpartner.de/index.php?site=projekte&sub=64&item =43&im=350&i=2&spec= Nėrinių sodas: www.anoukvogel.nl/indexhibit/projects/lace-garden/ Finsbury Avenue aikštė: www.mbld.co.uk/html/h_lansdcape/landscape.htm Mėlynų lazdelių sodas: www.claudecormier.com/project/blue-stick-garden-1-/ Vaikų žaidimo aikštelės tvora: www.inhabitat.com/2007/06/13/tejo-remys-playground-fence/ Žaismingi gultai Valkenberg parke: www.timvandenburg.nl/?page=overige_projecten&content=110



Knyga miestu viesosios erdves visa