Issuu on Google+

Graikijos ralio trasomis ðauniai lëkë geltonas „Þiguli“ su juodais variklio ir bagaþinës antvoþais

Triumfas Akropolio papëdëje ÞIÛROVAI PRISIMINË 59-eriø Stasys Brundza iðlipæs ið automobilio Akropolio ralio greièio ruoþo þiûrovø zonoje nesitikëjo nieko. Jis èia jautësi eilinis þiûrovas. Bent jau nesitikëjo to, kas nutiko po keliø minuèiø. Pirmas pasitaikæs þurnalistas iðvydæs lietuvá sustingo, lyg iðvydæs ið dangaus nuþengusá Dievà. Jis iðsiþiojo, atkiðo pirðtà ir eidamas Stasio link tarë: „Stasis, Stasis...“. Brundza suglumæs ëmë sveikintis su graiku, kurio iki ðiol niekada gyvenime nepaþinojo. Ilgai klausë komplimentø, skirtø jo pasirodymams Akropolio ralyje 1976–1978 metais. Po labai ðilto ir ilgo pokalbio abu nuëjo stebëti lenktyniø. Taèiau ir èia Brundzos laukë emocijø banga. Valstietiðkai atrodantis vietinis graikas tuoj pat atpaþino lietuvá ir puolë já glëbesèiuoti. Ásiþiûrëjæ á Stasio veido bruoþus suguþëjo ir kiti þiûrovai. Ir tada prasidëjo – sveikinimai, autografai, bendros nuotraukos. Valstietiðkai atrodantis graikas pasirodë esàs vietinis gyventojas, stebintis visus Akropolio ralius. Jo atmintis tokia ilga, kad jis prisiminë ne tik kaip S. Brundza èia vaþiavo, bet ir kaip buvo nudaþytas jo automobilis – geltonai su juodais variklio ir bagaþinës gaubtais. Emocijos ðalia Akropolio trasos buvo tokios stiprios, kad, rodës, Brundza èia laimëjo ne prieð 30 metø, o vakar... Dar daugiau emocijø kilo apsilankius Graikijos „Lada“ atstovybëje. Èia dar vis dirba mechanikai, prisidëjæ prie tuometinës pergalës. Vyrai prisiminë visas smulkmenas, kaip kokiame greièio ruoþe Stasiui sekësi, kaip trasoje sugedo vairo mechanizmas, ir neslëpdami emocijø pasakojo: „Nëra kà slëpti – Brundza caras ir dievas. Bûtent jo dëka Tarybø Sàjungoje suklestëjo automobiliø sportas. Mes prisimename, kaip graþiai jis vaþiavo Graikijos lenktynëse, koks buvo talentingas organizatorius, vadovas“. S. Brundzos pavyzdys uþkrëtë ir graikus. Ilgainiui „Lada“ atstovybëje, Atënuose, buvo sukurta vietinë ralio komanda, kuri gana sëkmingai vaþiavo ðios ðalies ralio lenktynëse, dalyvaudavo Akropolio ralyje.

37


KILOGRAMAI STENOGRAMØ Tada raliai bûdavo kur kas ilgesni. S. Brundzos karjeros laikais Akropolio ralio trasa siekë iki 3000 kilometrø. Juos lenktynininkai áveikdavo per 3 paras. Taèiau dar sunkesnis darbas lenktynininkø laukdavo prieð oficialø startà. Susipaþindami su trasa jie bent jau du sykius nuvaþiuodavo visà kelià ir stenogramoje uþraðydavo ne tik greièio ruoþø, bet ir pervaþiavimø posûkius. Vieno ralio stenograma tilpdavo ðeðiose storose knygose. Tada lenktynës vykdavo ne tik greièio ruoþuose, bet ir pervaþiavimuose. Norint suspëti á laiko kontrolës punktus, ið vieno greièio ruoþo iki kito reikdavo lëkti dideliu greièiu. Mat siauruose ir vingiuotuose kalnø keliuose vidutinis greitis siekdavo apie 70 km/h. Vietiniai policininkai dël to nebausdavo sportininkø – atvirkðèiai – reguliuodavo eismà sankryþose ir praleisdavo skubanèius lenktynininkus mojuodami – greièiau,

Tuo metu daugybë greièio ruoþø vykdavo naktá

38


greièiau... Paþiûrëti lekianèiø sportiniø automobiliø susirinkdavo visi, kas tik gali, – tad tiek greièio ruoþuose, tiek pervaþiavimuose þiûrovø bûdavo kur kas gausiau nei ðiandien. Ralis vykdavo ir naktá. Ásivaizduokite naktiná kalnø greièio ruoþà, besidriekiantá labai siauruose gruntiniuose kalnø keliuose. Keliai nusëti akmenimis, o nuo bedugniø jø nesaugo jokie aptvarai. Vienas neatsargus judesys vairu arba akceleratoriumi ir automobilis gali kristi á labai gilià bedugnæ. Tokiø atvejø buvo, bûta ir mirèiø, ir sunkiø suþalojimø. Greièio ruoþø trasos kildavo ne tik á kalnus, bet ir leisdavosi nuo jø. O þemyn vaþiuoti tokiais keliais dar sunkiau – reikëjo itin gerø stabdþiø, ðaltos lenktynininko reakcijos stabdyti automobilá paskutiniu lemiamu metu. Taèiau bûtent pastaruosiuose ruoþuose mûsø lenktynininkai sugebëdavo lipti ant kulnø pasaulio geriausiems. Mat èia nereikëdavo labai didelio automobilio galingumo. Ðturmanas A. Girdauskas priraðydavo ðimtus puslapiø stenogramos. Visus simbolius reikëjo be klaidø uþraðyti ir perskaityti. Tai – gyvybës klausimas

39


„Lancia Stratos” - karaliavo asfalto trasose. Akropolio pragaras jai per sunkus

„LANCIA“ – NE VISAGALË Stasio Brundzos laikais trasose karaliavo „Lancia Stratos“ – tai buvo kultinis ralio automobilis. Taèiau Akropolio ralyje ðios maðinos nesublizgëjo – pirmajame finiðavusiøjø penketuke jø nebuvo. Stasys Brundza, paklaustas, ar ðios maðinos tebuvo vertinamos dël groþio, atsakë: „Ðie automobiliai tuo metu iðties buvo labai tobuli ir greiti. Jie karaliavo asfalto trasose, lengvesniuose þvyriniuose raliuose, taèiau Akropolio ralis jiems buvo per sunkus. Manau, kad ðios maðinos bazë buvo per trumpa ir jà kiek sunkoka valdyti þvyre. Be to, jai stigo patikimumo. Sykiu su mumis tokiu automobiliu startavo graikas slapyvardþiu „Scirocco“ ir pasiekë bene aukðèiausià rezultatà – uþëmë ðeðtàjà vietà absoliuèioje áskaitoje. Jam tai pavyko, nes vaþiavo labai ramiai, taupydamas automobilá“ STARTE SU ÞVAIGÞDËMIS 1976-aisiais Stasys Brundza startavo Akropolio ralyje su automobiliu VAZ-2103. Maðina buvo paruoðta Vilniuje, variklá ruoðë Jonas Sagatauskas su Kastyèiu Girdausku Kaune. Pasak lenktynininko, automobilio galia siekë

130–150 AG. Turint galvoje, kad toks galingumas yra daugiau nei dvigubai didesnis uþ standartinio VAZ, tai atrodë daug. Tai buvo pirmasis Lietuvoje visiðkai paruoðtas þiguliukas. Palyginti su konkurentø maðinomis, VAZ atrodë silpnokai. Juk á lenktyniø

40

startà stojo vienas garsiausiø pasaulio ralio automobiliø „Lancia Stratos“, èia kovojo „Fiat 131“, „Datsun“, kuriø galingumas gerokai virðijo 200 AG. O, pasak S. Brundzos, vairavimo meistriðkumas yra tiesiogiai proporcingas automobilio galingumui. Tai, kà gali daryti su galinga maðina, nepadarysi


su silpna, nebent ant ledo arba sniego. Graikijos kalnuose tuo metu kovojo tokie vyrai kaip Stigas Blomkvistas, Hanu Mikola, Marku Alenas, Rudis Ðtolis – ðiandien vadinami ralio klasikais. Beje, pastarasis austrø lenktynininkas taip pat startavo su „Lada“. Garsieji lenktynininkai vaþiavo gamyklø palaikomose komandose, juos lydëjo rimtos technikø pajëgos, masaþuotojai. Tuo tarpu lenktynininkai ið VAZ komandos apie tokià prabangà tegalëjo svajoti. Nors daugeliui po sunkios darbo dienos, áveikus 1000 km, bûtø pravertæs masaþuotojas. Ðiaip ar taip – visø 127 ðiame ralyje uþsiregistravusiø automobiliø laukë 2700 km lenktynës. Trasoje buvo 800 km specialiøjø ruoþø. Marðrutas toks: Atënai–Kalambaka– Glifada–Olimpija–Atënai. Visà ðá marðrutà Stasys su Arvydu nuvaþiavo du kartus ir priraðë informacijos ðeðias storas kontorines knygas, kurias lenktyniø metu teko tiksliai perskaityti Arvydui, o Stasiui – tiksliai ávykdyti ðturmano reikalavimus.

VYRIÐKA PRADÞIA Brundzos ir Girdausko automobilis buvo paþymëtas 117uoju numeriu. Kitas SSRS ekipaþas – Galina ir Anatolijus Kozyrèikovai vaþiavo 119-uoju numeriu paþymëta „Lada“. Þinoma, prieð startà iðrikiuotos „Lados“ ne taip traukë þiûrovø akis kaip galingesnës minëtø sportininkø maðinos. Taèiau taip buvo tik ið pradþiø, kol maðinos stovëjo. Jau paèiame pirmajame greièio ruoþe – 14 km prologe Stasiui startavus uþsikirto akceleratoriaus trosas ir automobilis dirbo maksimaliomis apsukomis, neþmoniðkai kaukdamas. Stasys ne tiek naudojo stabdþius, kiek stabdë skersuodamas automobilá posûkiuose. Kaukianti, kelianti dulkiø debesis „Lada“ tada jau sulaukë þiûrovø plojimø. Tai buvo pirmosios, bet toli graþu ne paskutinës ovacijos. Á prologo finiðà Stasys atvaþiavo 17-as. Ðtai tokia vyriðka buvo pradþia. Tad kità rytà abu mûsø sportininkai ir startavo septyniolikti, sykiu su pajëgiausiais pasaulio lenktynininkais. Pirmyn á Graikijos pragarà! Trys dienos buvo ilgos kaip savaitë. Pirmoji diena – be didesniø nuotykiø, jeigu nuotykiu nelaikysime lûþusio vairo rato. Vakarop atvykus á pirmojo etapo finiðà Kalambakoje suþinota, kad ið varþybø jau pasitraukë 46 ekipaþai. Tarp jø tokios þvaigþdës kaip Bjornas Valdegardas, Hanu Mikola, Rafaelis Pinto. O lietuviai per pirmàjà dienà atsidûrë pirmajame deðimtuke. Lenktynininkø poilsiui skirtos tik keturios valandos – ir vël á startà. Ðásyk á naktiná greièio ruoþà Kalambaka– Kalambaka. Neseniai praûþusi liûtis iðplovë kelius, tad organizatoriai trasà sutrumpino visu 100 kilometrø. Taèiau ir likusioje trasoje þiojëjo daug duobiø, grioviø, ji buvo ðlapia, paþliugusi – þiûrëk, kad tik kur nenuslystum á bedugnæ. Taèiau lietuviai visais laikais garsëjo kaip sugebantys puikiai jaustis slidþiose ir ðlapiose trasose. Po ðios nakties lenktynëse liko tik 59 ekipaþai, o lietuviai atsidûrë ðeðtojoje absoliuèios áskaitos vietoje. Per naktá dideliø staigmenø nepatyræ vyrai pakelëje turëjo keisti tik trûkusià akceleratoriaus paminos spyruoklæ. Paskutinis – 650 km ilgio etapas. Èia lietuviø laukë dau-

41


giausia nesëkmiø: teko keisti pradurtà padangà, uþsikirto antroji pavara. Taèiau pavyko pasiekti serviso zonà, kur gedimas buvo paðalintas. Jiems talkino ne tik mechanikai, bet ir ið lenktyniø dël gedimo jau pasitraukæ Kozyrèikovai. Taèiau ir tai dar ne viskas – dar viena pradurta padanga, nukirstas Arvydo pirðto nagas, vandens uþlietas ir uþgesintas variklis, o kiek padangø keitimø... Normaliam vairuotojui tuo metu naudotos „Pirelli“ padangos galëjo laikyti visus 50 000 km, o sportininkams jø pakakdavo 70– 100 kilometrø. Taip greitai jas „suësdavo“ aðtrûs kalnø akmenys. Taèiau treèiosios dienos vakarop pasiekæ Atënø centrà vyrai tapo laimingiausi

þmonës pasaulyje. S. Brundza su Arvydu Girdausku finiðavo ðeðti absoliuèioje áskaitoje ir antri 2000 kub. cm klasëje su 1600 kub. cm darbo tûrio varikliu. Lenktynes laimëjo ðvedas Haris Kalðtromas, vaþiavæs automobiliu „Datsun 160 AJ“. Po jo finiðavo to metu geriausi automobiliai „Renault Alpine A110“, „Alfa Romeo Alfetta GT“. Finiðà pasiekë tik ketvirtadalis maðinø. Vyrai pelnë po sidabro medalá uþ 2-àjà vietà klasëje bei po sidabro tauræ – uþ 6-àjà vietà absoliuèioje áskaitoje. Tokiø aukðtø apdovanojimø dar neturëjo në vienas rinktinës narys. Stasys prisipaþásta, kad ðie Akropolio ralio apdovanojimai jam patys brangiausi.

Finiðas pirmajame deðimtuke iðgarsino Brundzà visame pasaulyje. Apie já buvo raðoma ávairiø ðaliø spaudoje, jo pavardë átraukta á pasaulio automobiliø sporto istorijà. 1978 metais pirmàsyk iðleistoje ir iki ðiol periodiðkai leidþiamoje ralio enciklopedijoje „World Rallying-1“ Stasiui Brundzai buvo skirtas iðsamus straipsnis dabar keistokai skambanèiu pavadinimu „Uþ geleþinës uþdangos. Stasio Brundzos þvilgsnis“. Jame Stasys gana atvirai pasakojo apie tuometines ralio tradicijas Lietuvoje bei SSRS. Pergalë Akropolyje sykiu buvo pereinamasis etapas jo gyvenime. Po Graikijos ralio Stasys vaþiavo tik „Lada“ automobiliais ir juos ruoðdavo tik Vilniuje.

EKSKURSIJA NAKTÁ Taèiau kiti startai Graikijoje nebuvo tokie sëkmingi. 1977-aisiais Akropolio ralio trasoje Brundza vël vaþiavo „savoje“, ðeðtojoje vietoje. Jis tikëjosi ne tik pakartoti laimëjimà, bet ir já pagerinti. Deja, finiðo nepasiekë. Niekas nesitikëjo, kad tvirtas galinio tilto korpusas galëtø skilti perpus – tam komanda nebuvo pasiruoðusi. O iki finiðo buvo likæ tik keturi greièio ruoþai. Tas lenktynes linksmai prisimena komandos mechanikas Saulius Zalanskas: „Laukiu maðinø pagal numerius. Ateina laikas – pirmosios maðinos nëra, ilgainiui ir antrosios bei treèiosios nëra, tad suprantu, kad lenktynës baigtos. Po kiek laiko atvaþiuoja mûsø lenktynininkai, jau persirengæ paprastais drabuþiais. Sako, ko èia stovi, asile, vaþiuojam ralio þiûrëti. Estukas Heiki Ohu pasiûlë sësti á jo maðinà – parodysiàs, kodël mes neprivaþiavom iki ketvirtojo greièio ruoþo. Tada naktá nuvaþiavom á pirmàjá greièio ruoþà. Prie vienos maðinos vairo sëdo estas,

42


prie antros – að ir nulëkëm. Greièio ruoþas buvo netoli Atënø, pradþia, apie 11 km, buvo asfaltinë, o toliau – apie 30 km þvyro. Heiki vaþiavo su standartine maðina, taèiau vaþiavo sportiðkai, o að stengiausi neatsilikti. Albinas Andraðiûnas man kumðèiavo á ðonà sakydamas: „Kur tu, beproti, taip leki?“. Galiausiai privaþiavæ kaþkokià vietà sustojom. Tai buvo siauras kelias vos vienam automobiliui, ið kraðtø – uolos. Estas klausia: „Na, kaip jauèiatës, ar nieko nematot?“. Mes: „Ne, nieko – viskas gerai“. Tada jis klausia: „Vyrai, vynà baigëte gerti? Duokit tuðèià butelá“. Jis paëmë butelá ir metë á prieká. Mes, aiðku, laukiam dûþtanèio stiklo garso, taèiau jo vis negirdime. Ir tik po labai ilgos pauzës iðgirdome tolumoje dûþtanèio stiklo aidà. „Tad ðtai, – sako Heiki, – supratot? Jeigu bûtø diena ir matytumëte, kur esate, bijotumët net ðalia stovëti, nes èia baisi praraja“. Mes tà ruoþà vaþiavome daugiau kaip valandà. Kelias buvo baisus – akmenø krûvos ir tarp jø auga þolë – keliu to niekaip nepavadinsi. Geriausiai ðá greièio ruoþà áveikusi maðina nulëkë já per 30 minuèiø. Buvo sunku suprasti, kaip toká rezultatà pasiekti ir nesudauþyti maðinos. Akropolis tada buvo þiauriai sunkus. Tame ralyje lûþo visø keturiø automobiliø galiniø tiltø korpusai. Stasys tada, berods, vaþiavo ðeðtojoje vietoje. Uþsienio lenktynininkai pakabas keisdavo kas kelis ruoþus, o mes tokiø galimybiø neturëjome. Treèiasis startas 1978-øjø Akropolio ralyje buvo vël sëkmingas. S. Brundzos ekipaþas uþëmë garbingà deðimtàjà vietoje absoliuèioje áskaitoje ir ðeðtàjà savo klasëje. Pagalvokime, kad per trejus metus pasaulio automobiliø technika gerokai þengtelëjo pirmyn ir po varikliø gaubtais atsirado kur kas daugiau galingumo“.

Nuotrauka prieð startà Atënuose su firmos „Mamidakis” vadovais

43


2

1

4

5 6

1, 2, 3. Ðiuolaikiniai pasaulio ralio èempionato automobiliai smarkiai skiriasi nuo tuometiniø 4. „Mano tëvas daþnai pasakojo apie jus, kaip apie gerà lenktynininkà ir þmogø”, atviravo „Peugeot” lenktynininkas M. Ðtolis. S. Brundza lenktyniavo drauge su jo tëvu R. Ðtoliu 5. WRC techniniame parke Stasys sutiko daug senø draugø 6. Mielas pokalbis su filmø apie Graikijos ralá prodiuseriu

44

3


7

8

9

7, 8, 9, 10. Nors prabëgo 30 metø, Graikijos trasose Stasá Brundzà atpaþino daugybë aistruoliø ir þurnalistø 11. „Ðiuolaikiniams mechanikams dirbti kur kas paprasèiau”, - mano Stasys 12. Ðiltas priëmimas Graikijos „Lada” atstovybëje

10

11

12

45


13 15

14 16

13. Trasos driekiasi ties bedugnëmis 14. Po daugelio metø pertraukos Atënuose Stasys vël iðbandë senà gerà „Lada” 15. Lenktynininkams reikia saugotis ir ðtai tokiø gyvø kliûèiø 16. Prieð 30 metø raðyta trasos stenograma tiko ir 2006-aisiais

46


„RENAULT“ PASIÛLYMAS Stasys Brundza prisimena atvejá, kuris galëjo pakeisti ir jo, ir Lietuvos automobiliø sporto istorijà. Juk ne paslaptis, kad vienas ðalies lenktynininkas, patekæs á aukðèiausià lenktyniø eðelonà – gamyklines komandas, pramina kelià ir kitiems savo tëvynainiams. „Renault“ gamyklos komanda nutarë pakviesti Stasá Brundzà á savo ekipà. Jiems lietuvis padarë áspûdá, nes trasoje sugebëdavo pasivyti kur kas galingesnius bei techniðkai pranaðesnius „Renault 17 Gordini“ automobilius ir juos pralenkti. Taèiau „Renault“ ekipa negalëjo jam tiesiogiai pateikti pasiûlymo – klausimà turëjo aptarti su Sovietø komandos vadovybe.

Taigi prancûzø praðymas taip ir pasiliko Sovietø funkcionieriø stalèiuose. Tuo metu jiems nebuvo naudinga „parduoti“ bene geriausià savo lenktynininkà, kuris garsino „Lada“ vardà, visame pasaulyje populiarino ðios markës maðinas.

„Að þinojau, kad „Renault“ manæs pageidauja, kad jie kreipësi á SDAALR. Taèiau ið rusø negavau jokiø pasiûlymø – viskas tyliai graþiai ir praëjo. Tai buvo 1976 metais. Nors tuo metu rusø motociklininkas startavo su KTM motociklu ir tapo pasaulio èempionu. Taèiau gal jis buvo patikimesnis...“.

47

Bulgarijos ralio finiðe


Suomijos lenktynëse Stasys dalyvavo net 12 kartø

SUOMIJOS PASLAPTYS Paklaustas, kiek kartø dalyvavo Suomijoje vykusiuose Europos, o vëliau – ir pasaulio èempionatø etapuose, Stasys ilgai negalvoja. Jis sako neseniai specialiuose interneto tinklalapiuose suþinojæs, kad ðiose lenktynëse startavo net dvylika kartø. Tiesa, buvo ir tryliktas, parodomasis: tuomet S. Brundza startavo ne áskaitoje, vairuodamas Vilniuje sukurtà B grupës prototipà „Lada Eva“. Vargu ar kuris Lietuvos ar buvusios SSRS sportininkas galëtø pasigirti didesne patirtimi ðiose lenktynëse. Beje, ði patirtis neapsiriboja startais. 1980 metais S. Brundza ir A. Girdauskas, vaþiuodami „Lada 21011“ automobiliu, iðkovojo 16-àjà vietà. Ið lietuviø sportininkø toká rezultatà 1987 metais pakartojo tiktai „Lada 2105 VFTS“ vaþiavæ Eugenijus Tumalevièius su Pranu Videika. O ið buvusios SSRS sportininkø ðiuos rezultatus yra pagerinæ tik Anatolijus ir Galina Kozyrèikovai, 1976 metais vaþiavæ „Lada 1600“ automobiliu. Tàsyk absoliuèioje áskaitoje jie uþkopë á 15-àjà vietà. Nieko keista, kad 59 metø sulaukusá Stasá Suomijoje atpaþásta ne tik garsiausi ðios ðalies ralio veteranai, bet ir vyresnieji. „Jûs Brundza? Pamenu, kaip vaþiavote...“ – iðtiesia rankà ir ralio ðtabo darbuotojas.

48


Akivaizdu, kad Stasiui ðis ralis sukelia daugybæ prisiminimø. Ir ne tik prisiminimø. Á Suomijà prieð dvi deðimtis metø atsiveþtø stenogramø ðûsnyje – beveik visi ðiandieninio WRC etapo ruoþai. Senosios stenogramos atrodo lyg vakar suraðytos – puikiai tinka ir dabar. Vaþiuodamas senaisiais ruoþais buvæs sportininkas pagyvëja. Jo automobilis tai slysteli, tai strykteli. Sudëtingesnes vietas Stasys prisimena atmintinai – kas ir kaip jose vaþiuodavo. Kiek pagalvojæs gali pasakyti, kuriais metais kuriame ruoþe kiek pirmavo ar atsiliko nuo savo varþovø, kur matë stebinamai plaèiai slystanèiø suomiø automobiliø vëþes.

„Suomiai labai mëgo vaþiuoti ar stabdyti slysdami ðonu, kartais net nesuvokiamai plaèiai. Vëþes bûdavo galima matyti ne tik ant kelio dangos, bet ir kelio pylimo ðonuose – toks buvo jø vaþiavimas. Bet að visada vengdavau vaþiuoti slysdamas ir dël to daþnai ginèydavausi su kitais sportininkais. Juk pernelyg didelis slydimas – tai tik prarastas greitis vaþiuojant silpnu automobiliu“. Jo naudai galima paþymëti, kad greièiausi ðiandienos vairuotojai taip pat vaþiuoja vadovaudamiesi tokia logika. „Suomijos ralis turbût yra paèios sudëtingiausios lenktynës. Akropolio ralis yra labai sunkus maðinai, o Suomijoje tikrai sudëtingiausia ekipaþui. Ðturmanas ir vairuotojas turi susiderinti ir dirbti kaip ðveicariðkas laikrodis“. Kaip ralio kruopðtuolis iki ðiol prisimenamas sportininkas itin daug dëmesio skirdavo stenogramoms. Nepaliaujamai besikeièiantis kelio profilis, vienas á kità nepanaðûs ir kuo klastingiau tarpusavyje susijungiantys tramplinai, po kelio danga tykantys akmenys ir duobës – tai tik viso paveikslo fragmentas. Reikia prisiminti, kad Suomijos ralis yra ir vienas greièiausiø WRC èempionate. Todël ðturmanas negali „paspringti“ nuo pernelyg didelio informacijos kiekio. S. Brundzos stenogramos – labai lakoniðkos. Apibûdinimai „duobës“ ar „akmenys“ vartojami tik iðimtiniais atvejais. „Tø akmenø pilna visur – visko net nëra prasmës raðyti. Vairuotojas vaþiuodamas pats turi sugebëti ávertinti besikeièianèià kelio dangà. Jei bûtø mano valia, visi tobulumo siekiantys Lietuvos sportininkai turëtø bent kartà per metus dalyvauti Suomijos ralyje. Ir net nebûtinai reikëtø rodyti savo greito vaþiavimo sugebëjimø, o pabandyti bent finiðuoti ne paskutiniai. Tai parodytø, kad ekipaþas sugeba darniai dirbti ir jo technika yra tinkamai paruoðta“.

Kas sakë, kad Brundza vaþiuodavo pernelyg racionaliai?

49


Suomijos ralis geras ir tuo, kad jo neámanoma iðmokti atmintinai. Nebent gyventum prie pat trasø ir kasdien jomis galëtum vaþinëti. Taèiau vienas pamirðtas ir stenogramoje nepaþymëtas nedidelis kelio nelygumas gali reikðti blogà pabaigà. Stasys stabteli ties vienu nepaprastai staèiu ir aukðtu tramplinu, per kurá vaþiuojant variklio antvoþas uþstoja vaizdà þemyn. „Èia jokiu bûdu nebuvo galima ðokti“. Jis prisimena, kad Kastytis Girdauskas kartà pabandë ðià vietà áveikti ðuoliu ir jam lenktynës netrukus buvo baigtos. Bet toje vietoje buvo padaryta labai graþi nuotrauka – neátikëtiname aukðtyje skrendantis „Moskviè“. „Siekiant rezultato tokiø bandymø reikëtø vengti“.

Suomijos ralio trasose

50


„Niva” komanda pasiruoðusi startui

Gyvenimas su „Niva“ NAUJOJI ZELANDIJA 1985–1986 metai – visiðkai naujas etapas Stasio karjeroje. „Gyvenimas su „Niva“ – galbût taip já galime pavadinti. Naujojoje Zelandijoje Stasys startavo vienintelá kartà 1985 metais. „Tai buvo pasaulio ralio èempionato etapas. Ralis buvo ádomus, labai skirtinga danga, reljefas, vieni greièio ruoþai priminë Kipro, kiti Suomijos ar Anglijos greièio ruoþus“. Á startà Oklende susirinko visos pasaulio ralio þvaigþdës. Uþdarame parke iðsirikiavo bolidai, kuriø galingumas siekë apie 500 AG. Brundza ðiose lenktynëse startavo su maskvieèiu Sergijumi Dadvaniu, geru ðturmanu, garsiu chirurgu. „Mums sekësi gerai, nors ir sugedo pavarø dëþë, vietomis teko vaþiuoti be antrosios ir treèiosios pavarø, taèiau buvome pirmajame deðimtuke. Likus dviem greièio ruoþams iki etapo pabaigos, kur mechanikai turëjo labai padirbëti prie automobilio, subyrëjo pusaðis. Toje vietoje serviso automobilis negalëjo privaþiuoti, nes tai vyko kalnuose, ir lenktynës mums baigësi“. Po savaitës ðioje ðalyje vyko trialo varþybos, kuriose nutarë dalyvauti ir „Autoexport“ komanda su visureigiais „Niva“. Matyt, ðalyje reikëjo aktyvinti ðiø automobiliø pardavimà. Brundza ðiame pasirodyme turëjo dalyvauti kaip komandos inþinierius. 51


PURVABRYDIS Atvykus á vietà inþinieriui buvo ko iðsigàsti. Trasa – sunkus trialas su daugybe kliûèiø, skardþiø, purvyniø. O rusiðki visureigiai buvo paruoðti tik simboliðkai, nelabai ásivaizduojant trasà. Pamatæs konkurentø maðinas – „Toyota“, „Suzuki“ „Land Rover“ ir kitokius bekelës monstrus bei jø paruoðimo lygá, Brundza suprato, kad reikia iðnaudoti paskutinæ naktá, paskutines valandas ir sustipinti „Niva“ pakabas. Kitaip – jokiø vilèiø pasiekti finiðà. Po nakties darbo – startas. Þiûrovai smalsiai apþiûrinëjo „Niva“, mat tokiø automobiliø èia beveik nematyta. Juos stebino ir tai, kad rusiðkos maðinos atrodë pernelyg paprastai, be didelio pasiruoðimo. Taèiau iðvaþiavus á trasà þiûrovø poþiûris keitësi. Trasa buvo itin neáprasta ralio meistrams – èia buvo tikros purvabrydþio varþybos be jokiø greièio epizodø. Reikëjo ropðtis á 45 laipsniø statumo ákalnæ, nerti á metro gylio upæ, vaþiuoti pelke tol, kol uþklimpsi. Kas toliau nuvaþiuos, tas pirmesnis. Ir ðtai ðiose rungtyse „Niva“ ir jø vairuotojai nustebino vietinius – „Niva“ neskendo pelkëse, neskendo upëse, automobiliai buvo gana hermetiðki. Po pirmøjø rungèiø televizijos kameros jau buvo nukreiptos tik rusø maðinø link, jas sekë þiûrovø þvilgsniai. Ir kà gi – SSRS lenktynininkai pasirodë gerai – pelnë prizus ðioje automobiliø klasëje.

Paprastos rusiðkos „Niva” nustebino uþsienieèius pravaþumu

52


AUSTRALIJA Pasibaigus purvabrydþiui Naujojoje Zelandijoje, visa ekipa patraukë á kaimyninæ salà – Australijà. Èia lenktynininkø laukë ralio kroso varþybos. Jø starte buvo 147 maðinos ið JAV, Japonijos ir, þinoma, daugybë vietiniø sportininkø. Daug bagiø, daug galingø aparatø. Komandos inþinieriui Stasiui Brundzai teko priimti vienintelá logiðkà sprendimà – tausoti automobilius! Varþybos parodë, kad Brundza buvo teisus, – racionaliai vaþiuodami visi lenktynininkai pasiekë finiðà. Gerai pasirodþiusius lenktynininkus organizatoriai pakvietë á kitais metais vyksiantá ralá „Wynn‘s Safari“. Tai maratonas, kurio trasos ilgis – 6500 kilometrø. „Að lyg ir nesiruoðiau ten vaþiuoti. Taèiau rodos, komandoje trûko lenktynininko ir man teko sësti prie vairo. Automobiliai buvo paruoðti Toljatyje. Vilniuje buvo ruoðiami motorai. Jø galingumas siekë apie 120 AG. Mano ðturmanas buvo rusas V. Gogunovas ið Toljaèio komandos. Atvaþiavæs á vietà ir pamatæs trasas norëjau suðukti: „Jëzau, kur mane ákiðo?“. Tai buvo labai neáprasta trasa“. Ðis ralis skiriasi nuo maratono Paryþius–Dakaras tuo, kad dauguma trasos driekiasi keliais. Tegul tie keliukai labai vingiuoti, ankðti, besidriekiantys per ganyklas, kalnus, taèiau orientyrai yra. Dakaro trasos dalis driekiasi visiðka bekele, ir lenktynininkai orientuojasi tik pagal prietaisus. Stasiui nauja buvo tai, kad èia reikëjo vaþiuoti be stenogramos.

BE STENOGRAMOS „Prisipaþinsiu – tada vaþiuoti greièiau nei 150 km/h be stenogramos nedrásdavau – tai buvo nesaugu. Saulei ðvieèiant tiesiai ið virðaus visiðkai nëra ðeðëliø, tad vaþiuojant didesniu greièiu nespësi sustabdyti, pavyzdþiui, prieð ástriþas smëlio bangas. Jeigu atlëksi á jas dideliu greièiu – tikrai virsi“.

Lenktynininkas ir ðiandien dël to apgailestauja manydamas, kad prologe jie turëjo finiðuoti penketuke. Mat pirmajame greièio ruoþe jis finiðavo ketvirtas. Dël to kità dienà lietuvis jau startavo tarp lyderiø. Kol ralis vyko keliais, meistras sugebëjo iðlikti lyderiø grupëje. Taèiau ilgainiui trasa vis labiau sunkëjo ir pranaðumà ágijo rëminiai visureigiai. Stasiui, vairuojanèiam ne itin tvirtai paruoðtà „Niva“, reikëjo saugoti maðinà galvojant apie priekyje likusius tûkstanèius kilometrø.

Jau prologe Stasá iðtiko nesëkmë. „Gëda prisipaþinti, bet uþsikirtus automobilio degalø davikliui neþinojome, kiek degalø yra bake, ir maðina sustojo nepasiekusi finiðo, nes baigësi benzinas. Tad kità dienà teko startuoti paskutiniams, 160-iems“. 53


Lenktynininkams susidarë áspûdis, kad visa Australija aptverta tvoromis, visur yra privaèios teritorijos. Ralio trasa driekësi bûtent fermeriø þemëmis – maðinos ávaþiuodavo pro vartus ir iðvaþiuodavo pro juos. Pagal ralio taisykles bûtinai reikëjo paèiam iðlipus atidaryti vartus ir po to juos uþdaryti. Netgi jeigu vaþiavo kelios maðinos viena paskui kità, kiekvieno ekipaþo ðturmanas turëjo bûtinai pasimankðtinti atidarinëdamas vartus, nes kitu atveju grësë bauda. Mat bûdavo slaptø kontrolës punktø – pasislëpæ teisëjai stebëjo lenktynininkø veiksmus. Australijos kraðtovaizdis labai ávairus, teko vaþiuoti ir lygiais keliais, ir kalnais, ir kirsti upes, vaþiuoti pelkëtomis vietovëmis. Tad lenktynininkus prieð startà áspëjo, jog jeigu reikës kirsti upes, nereikia kiðti kojø á vandená, mat ten gali bûti krokodilø. Nors Brundza gerai perprato ðiø lenktyniø specifikà, áprato valdyti aukðtesná, sunkesná ir lëtesná automobilá „Niva“, taèiau ðios lenktynës buvo ne jo. Iki finiðo liko trys dienos, kai viename greièio ruoþe nulûþo radiatoriaus tvirtinimas ir radiatorius nukrito, ventiliatoriaus sparneliai já gerokai prakiurdë.

„Ðis ralis nuo Paryþiaus–Dakaro skiriasi tuo, kad èia kur kas daugiau dulkiø. Kartais dulkiø ðleifas tvyrodavo neiðsisklaidydamas ilgai, vien tik pravaþiavus motociklui. Vaþiuojant paskui kità automobilá ar motociklà priekyje nesimato nieko. Vienintelë ðturmano klaida lëmë, kad nuvaþiavome ne ta kryptimi kelis kilometrus, o kai gráþome á trasà – priekyje jau vaþiavo lëtesni dalyviai. O tada ir mums teko maþinti tempà, lëèiau vaþiuoti paskui juos. Ðiek tiek iðslydus ið trasos teko jungti atbuliná bëgá ir, staigiau trûktelëjus, iðlûþo vienas reduktoriaus dantis, ëmë tekëti tepalas“. Vargais negalais lenktynininkai laiku pasiekë tarpiná finiðà. Ten visi pylësi degalø ið vienos rankinës kolonëlës. Teko ilgai laukti ir per tà laikà bandëme surasti suvirinimo aparatà, kad galëtume suvirinti tiltà. Pasirodo, vienas þmogus toká aparatà turëjo, ir tas pats iðskrido nuosavu lëktuvu þiûrëti lenktyniø. Taèiau ir be suvirinimo aparato lenktynininkai patys sutaisë maðinà.

APÈIUOPOMIS „Po to vaþiuojant labai nelygia danga naktiniame ruoþe tvyrojo didelis dulkiø sluoksnis. Pavyzdþiui, pasivijus vienà automobilá jo aplenkti nepavyko, o vaþiuodami ið paskos iki finiðo nuo jo atsilikome 45 minutes. Dar tiek dulkiø gyvenime neteko matyti – su ðturmanu atsidaræ langus, iðkiðæ galvas þiûrëjome þemyn ir orientuodavomës pagal kitø maðinø paliktus pëdsakus, nes priekyje absoliuèiai nieko nebuvo matyti.“.

54


„Po to manæs klausinëjo – kodël að jo nenuëmiau nuo serviso automobilio, vaþiavusio ið paskos? Tokia mintis buvo, taèiau pamatæs graudþias to automobilio vairuotojo ruso akis supratau, kad negalësiu to padaryti. Be to, kaip bûtø vaþiavusi komanda be serviso maðinos? Juk trasoje dar liko mûsø ekipaþø. Tad nors mes vël jau buvome pirmajame deðimtuke, teko pasitraukti ið trasos. Kodël nukrito radiatorius? Þinoma, já, kaip ir visas detales, veikë vibracija, taèiau bûta ir mechanikø kaltës – jie nepatikrino jo tvirtinimo, nors tai buvo privaloma. Ðias lenktynes laimëjo garsus to meto pilotas A. Covanas, vairavæs „Mitsubishi Pajero“. Tai buvo vienintelis Stasio startas su „Lada Niva“.

Vienintelis startas su „Niva”

55


gumieèiai, neþinia kokiu tikslu ásodinti á patá greièiausià automobilá. Ir neþinia, kaip atrodë jø raportai praleidus tris dienas labai karðtoje ðturmano këdëje. Taèiau racionalusis lenktynininkas nenustebina pasakojimais apie kokias nors iðskirtines jø savybes: „Neþinau, man visi buvo geri, jokiø charakterio savybiø negalëèiau iðskirti, juk mes vaþiavome dirbti, o ne linksmintis ar ilsëtis. Tad kalbëti apie gyvenimà nebuvo kada. Man visi ðturmanai buvo geri ir dël kito dalyko – turëjau gal ir kiek bjaurokà savybæ stebëti ðturmano darbà ir vis pasitikrinti – paklausti, kur esame, kiek mums laiko liko ir pan. Juk visi esame þmonës ir visi klystame. Tad kai abu stengdavomës, ir suklysdavome labai retai“. Vis dëlto geriausiais savo ðturmanais Stasys Brundza ávardijo tris: lietuvá Arvydà Girdauskà, està Gunarà Holmà ir rusà Anatolijø Brumà. Nors lenktynininkas to nepasakë, supratau, kad su ðiais pagalbininkais Stasys Brundza galëjo vaþiuoti maksimaliu greièiu ir labai retai þvilgèioti per petá á kelio knygà.

S. Girdauskas

Ðturmanai Stasys Brundza ilgai varto uþraðø knygutes, kaþkà persiraðinëja. Po to skaièiuoja. Lapelyje daug pavardþiø, prie daugelio ið jø – kryþiukai. Tai Stasio ðturmanø sàraðas. Ko gero, iðtisa buhalterija. Vaþiuota su 29 ar 32 ðturmanais, daugelio jø jau nebëra tarp gyvøjø, prie jø pavardþiø – kryþiukai. Dabar jau sunku ir pasakyti. Mat bûta tokiø ðturmanø, su kuriais vaþiavo tik viename ralyje ar netgi tik uþraðinëjo ralio stenogramà. Ðalia Brundzos sëdëjo ir paties aukðèiausio lygio ðturmanai, jam talkinti mëgino pradedantieji. Ðalia sëdëjo ir aukðto rango sau-

„Brumas ir Girdauskas buvo labai skirtingi þmonës ir ðturmanai. Pavyzdþiui, Arvydas buvo labai ramus þmogus ir kartais net pernelyg ramiai, migdanèiai skaitydavo stenogramà. Tad ilgainiui að jo iðpraðiau, kad labiau akcentuotø pavojingas vietas. Taèiau Arvydas buvo labai tikslus. Brumo dikcija buvo geresnë uþ kitø. Bet ilgainiui jis pats ëmë mëginti vairuoti automobilá lenktynëse. Tada pastebëjau, kad vaþiuodamas ðalia manæs jis ëmë sekti mano, kaip vairuotojo, darbà, mokytis ið manæs. Ir tai jam ëmë trukdyti“.

56


SÀRAÐAS SU KRYÞIUKAIS

- Daþniausiai taip. Ne visø ðturmanø vairavimo stilius man patiko. - Vis dëlto ar buvo ðturmanø, kuriø þmogiðkosios savybës jus erzintø? - Ko gero, ne. Nebent G. Holmas su A. Brumu dël liguisto potraukio rûkyti. Automobilio salone karðta, dulkës, o jie dar rûkyti ima. - Jûsø uþraðuose ties nemaþai ðturmanø pavardþiø – kryþiukai. Jie þuvo lenktynëse? - Ne, beveik visi mirë sava mirtimi. Taèiau ðis sàraðas yra pernelyg ilgas ir paraðytas per anksti. Kartais apie tai susimàstau. Dauguma jø mirë bûdami 50–60 metø – pernelyg jauni. Galbût tas mûsø mylimas sportas neigiamai veikë organizmus? Galbût didelë vibracija, asbestas, benzinas, o gal átampa darë savo?

- Kodël jûsø karjeroje buvo tiek daug ðturmanø? Juk lenktynininkui naudingiau dirbti su vienu ðturmanu ir prie jo priprasti... - Be abejo, taèiau ne nuo manæs tai priklausë. Gyvenome tokioje ðalyje, kur reikëjo klausyti nurodymø, ásakymø. Mums vadovavo „Avtovaz“, ðalies ralio rintinës vadovai, kontroliavo KGB. Matyt, nuo jø visø priklausë, kas su kuo vaþiuoja ir ar iðvis vaþiuoja. - K. Girdauskas pasakojo, jog vienose lenktynëse su juo vaþiavusio saugumieèio organizmas neiðlaikë perkrovø, dël to tekdavo daþnai sustoti, pareigûnui iðsituðtinti. Ar nepasitaikë tokiø kuriozø jûsø karjeroje? - Ne, tokiø dalykø nebuvo. - Ar buvo bent vienas ðturmanas, kuris visiðkai nedarë klaidø? - Ne, tai neámanoma. Klystame visi. - Kokie didþiausi nuostoliai patirti dël ðturmanø klaidø? - Prarastas Sàjungos èempiono titulas. Ir ne vienas. - Kai kuriuose ekipaþuose ðturmanas vadovauja ekipaþui. Ar buvo bent vienas vadovaujantis ðturmanas ir pas jus? - Na, ne. Tiesa, bandë A. Karamyðevas, bet tik ið pradþiø. Jis buvo gerokai vyresnis, labiau patyræs. Nemanau, kad ðturmanas gali vadovauti. Jis turi ádëmiai sekti kelio knygà, tiksliai skaityti stenogramà, kontroliuoti judëjimo reþimà. Taèiau automobilá vairuodavau að. - Ir netgi pravaþiavimuose tarp greièio ruoþø?

IR ÐTURMANAI BIJO „Minkðtu jo nepavadinsi, – tuomet pasakojo A. Brumas. – Mes daþnai su juo ginèijamës, taèiau jis ne visada bûna teisus. Tokiais atvejais nutyla. Stasys sunkiai iðgyvena savo klaidas“. A. Girdauskas: „Lenktyniø metu jis bûna pilnas pasitikëjimo. 1976 metais að su juo pirmàsyk atvaþiavau á Akropolio ralá. Kai pamaèiau tuos kalnus, tas bedugnes, mane taip sukrëtë, kad pagalvojau, jog mano kojos èia daugiau nebus. Ir sakau jam: „Nelëk taip, nes niekas mûsø ið bedugnës neiðtrauks. Að bijau“. O jis atsako: „Mano nervai tokie pat, kaip ir tavo, taèiau vaþiuoti reikia“. Ir nuspaudë akceleratoriø dar smarkiau“.

57


Iþevsko komanda su prizais. Pirmoje eilëje S. Brundza, L. Morozovas, A. Kozyrèikovas. Antroje eilëje V. Pestovas, A. Brumas, V. Boriðanskis, A. Tikke, A. Nazarovas

Vienas labiausiai patyrusiø partneriø buvo Aleksandras Karamyðevas. Pirmàsyk su Brundza jis vaþiavo maratone „Europos turas-1974“. Ðtai kokie buvo pirmieji ðturmano áspûdþiai: „Stasys neseniai pradëjo vaþinëti á tarptautines varþybas, taigi jam buvo parodytas didelis pasitikëjimas „ið virðaus“. Ir iðkart – naujas ðturmanas, t. y. – að! Supratau jo nepasitikëjimà, bet pats jauèiausi ramiau, uþ peèiø turëjau nemenkà ðturmano darbo staþà. O jis man vis klausimëliø, klausimëliø... Að tik galvà kraipau. Kai garsiai nusistebëjau tokiu smalsumu, jis atsakë: „Pats noriu viskà þinoti“. Ðtai kokie tie

lietuviai, pamaniau. Vaþiuojam, að skaitau „legendà“ ir esu kur kas toliau priekyje negu automobilis, o jis staiga: „Kur mes dabar?“. Kad atsakyèiau, turiu pasiimti ankstesná lapà. Na, tada nebeiðtvëriau: „Susitarkim taip – tu nemokai manæs, o að tavæs, kaip sukinëti vairà. Kitaip vaþiuoti negaliu, toks mano charakteris!“. Stasys iðkart atlyþo: „Nepyk. Bet að jau tiek sykiø pralaimëjau vien dël ðturmano klaidø! Todël ir nesu tikras, kad riedam okey“. Pagaliau „susiderinom“, að pasitikëjau juo, jis – manim; tai ávyko jau antràjà parà, kai Stasys galutinai ásitikino, jog klaidø nedarau...“.

58


Pats jauniausias ðturmanas Andrius Vadauskas. Já Stasys irgi prisimena kaip puikø pagalbininkà trasoje. „Mûsø pirmoji paþintis buvo turbût 1973 metais, kai jis gráþo ið Iþevsko ir pradëjo po truputá ruoðti automobilius èia, – pasakoja Andrius. – Að tuo metu vaþinëjau slalomo varþybose ir domëjausi lenktynëmis. Man pasisekë, kad mane pastebëjo toks garsus þmogus. Tad dar mokykloj besimokydamas ëjau pas já sukti varþtø. Tada Brundza sakë: „Kaune sporto nebus, nestok á KPI, stok Vilniuje á VISI. O að, nors uþaugæs Vilniuje, taèiau norëjau á Kaunà. Vilnius nepatiko, nes ten labai daug rusiðkai kalbëjo. Tad að ir iðvaþiavau. KPI ëmiau ne tik mokytis, bet ir sportuoti, nes èia buvo geras automobiliø sporto klubas. Su Stasiu likimas vël suvedë gal 1980 metais. Su juo vaþiavau daugiausia Lietuvoje arba Sàjungoje. Ne visada buvo lengva. Mat tuo metu Stasys daugiau laiko praleisdavo prie vadovo stalo, buvo labai uþimtas, negalëjo dalyvauti visose treniruotëse. Tad reikëdavo pasivyti prarastà laikà. Sësdavom ir per naktá nuvaþiuodavom po 800 kilometrø. Visà ðá atstumà áveikdavome ne pasivaþinëdami ar tiesiog vaþiuodami. Mes dirbome – vis „ðlifavome“ posûkius. Tik taip buvo galima atgauti formà. Treniruodavomës neuþdarytuose keliuose, tad ne visada bûdavo itin jauku. Taèiau tokiø netikëtø atvejø buvo gal vienas kitas, o ðiaip jis vaþiuodavo labai racionaliai ir be reikalo nerizikuodavo. Gal kiek neramu buvo, kai jam sveikata suðlubavo. Tada Stasys gerdavo tabletes, bet uþsispyræs vis tiek vaþiuodavo, áveikdavo ir save, ir ligas. Jis visus klausimus spræsdavo inteligentiðkai ir moksliðkai, viskà racionaliai stengdavosi paaiðkinti, iðnaudoti visus fizikos dësnius. Stasys man buvo didelis autoritetas“.

ILGAS SÀRAÐAS Papraðytas bent þodþiu prisiminti buvusius ðturmanus, Stasys apie kai kuriuos pasakoja bene po pusvalandá. Taèiau jeigu ðturmanas nespëjo jo automobilyje net kojø apðilti – t. y vaþiavo vienose lenktynëse prieð 30 metø – tai kur èia viskà prisiminsi. Kad ir kaip bûtø, ðios knygos herojus dëkingas visiems savo ðturmanams, padëjusiems pasiekti puikiø rezultatø. Ðtai jo ðturmanø sàraðas ir trumpi prisiminimai apie kiekvienà: Pirmasis mano ðturmanas J.Jasudas dirbo autoinspektoriumi, buvo leitenantas, turëjo motociklus ir paimdavo mane á budëjimus. Su juo vaþiavome tëvø „Volga“ ralyje „Banga“, po to – Sàjungos komandiniame èempionate, ralyje „Vilnius“. Tuo metu jau prasidëjo pasiskirstymas pareigomis – vairuotojas ëmë dirbti tik vairuotojo darbà, o ðturmanas – ðturmano. Deja, mano pirmasis ðturmanas jau miræs. A. Rymonis. Jis mane iðmokë techniðkai màstyti. Tai labai geras automobiliø specialistas, auksiniø rankø meistras. Jis mokëjo viskà, ir turbût geriausiai tuo metu suprato, kas vyksta variklio viduje ir puikiai reguliavo karbiuratorius, uþdegimo sistemà. A.Maþrimas. Su juo vaþiavome Lietuvos ralio èempionate, bet dël gedimo – nesëkmingai. Deja, jis þuvo avarijoje. V. Èichovas – pirmasis ðturmanas Iþevske. Prisimenu, kad jam nelabai sekësi mëtyti granatà. Dël netikslaus mëtymo tada mums „nuplaukë“ èempionø titulai.

59


A. Brumas buvo geras ðturmanas, taèiau su juo ne visur galëjome iðvaþiuoti. Mat jis buvo nevedæs, dirbo Iþevsko gamykloje, o ji priklausë Gynybos pramonës ministerijai. Dël ðiø prieþasèiø jo á kapitalistines ðalis neiðleisdavo – tik á socialistines. Deja, jis jau miræs.

munist“. Andris buvo jaunesnis uþ mus. Labai organizuotas, darbðtus. Su juo vaþiavau nedaug. Ið pradþiø já gal slëgë mano autoritetas, tad ðiek tiek darë klaidø, taèiau greitai patobulëjo ir juo buvau labai patenkintas. Su S. Dadvaniu vaþiuota vieninteliame Naujosios Zelandijos ralyje. Labai malonus, linksmas, iðsilavinæs þmogus. Já visi labai mylëjo. Stebëjausi, kaip jis viskam rasdavo laiko – ir kilti karjeros laiptais, ir vaþiuoti lenktynëse. Ið pradþiø jis vaþiuodavo þiedinëse lenktynëse, po to perëjo á ralá. S. Dadvanis buvo chirurgas. Ilgainiui ëmë vadovauti vienam Maskvos medicinos institutui. Su juo buvome du mënesius Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Man tokia komandiruotë buvo per ilga ir situacijà labai gelbëjo Sergejus. Jeigu ne jo anekdotai, istorijos, malonus bendravimas, bûtø buvæ kur kas sunkiau iðtverti tokià ilgà kelionæ. Deja, irgi jau miræs.

V. Borodinas. Jaunas draugiðkas vyras. Su manimi jis vaþiavo keliose varþybose. Po to patyrë labai didelæ avarijà – vaþiuodamas siauru tiltu trenkësi á ið priekio atvaþiuojantá sunkveþimá. Labai nukentëjo ir negalëjo lenktyniauti. Deja, jis irgi miræs. A. Karamyðevas. Su juo vaþiuota 1974 metø „Europos ture“ ir laimëta absoliuti pergalë. Jis buvo rinktinës treneris, vienas pirmøjø lenktynininkø. A. Karamyðevas skelbë kad „Europos turas“ yra ðturmano ralis, ir jis 1975 metais nutarë tai árodyti – sëdo á Kozyrèikovo automobilá. Man ðturmanu paskyrë G. Cimermanà – savo buvusá lenktynininkà. Jis buvo geras vyras, bet ne ðturmanas. Taigi trasoje teko padirbëti uþ du. Na, o Karamyðevas, neatsiþymëjo viename kontrolës punkte ir tai lëmë prastà jø rezultatà.

J. Dereðkevièius. Vaþiavome Sàjungos èempionate. Jonas pats vaþiavo þiedinëse lenktynëse. Kaip ðturmanas jis sugebëjo labai puikiai mokytis, kaip vaþiuoti ralio lenktynininkui, ir, sukaupæs daug patirties, dabar sugeba mokyti kitus. Tikiuosi, ðioká toká indëlá á jo teoriná bagaþà ádëjau ir að.

G. Holmas. Labai inteligentiðkas Estijos lenktynininkas, vienas ðio sporto pradininkø. 1971 metais su juo startavome Ðvedijos ralyje ir pasiekëme savotiðkà vaþiavimo ant stogo rekordà. Deja, irgi jau miræs.

L. Ðuvalovas. Labai talentingas inþinierius, gerbiamas þmogus. Jis buvo pirmojo „Lada“ serviso Vilniuje direktorius. Su manimi vaþiavo vieneriose Sàjungos èempionato lenktynëse, o daþniau vaþinëdavo su L. Potapèiku.

Su latviu A. Zvingevicu vaþiuota lenktynëse Suomijoje. Jis buvo lyg ir mûsø „politrukas“, tad mes já vadinome „Molodoj ko-

60


A .Povilaitis taip pat nuolat vaþinëdavo su L. Potapèiku. Tad mums su juo teko vaþiuoti tik vieneriose lenktynës Sàjungos èempionate. Að daþniausiai vaþiuodavau uþsienio lenktynëse, tad kai reikëdavo startuoti Sàjungos èempionate, man paskirdavo bet kurá ðturmanà, kuris tuo metu buvo laisvas.

V. Jegorovas. Tai nebuvo profesionalus ðturmanas. Anksèiau dalyvaudavo lenktynëse, taèiau uþsienio lenktynëse jo vaidmuo buvo kitoks – dirbo KGB ir vykdavo kaip ðios tarnybos atstovas. Á mano á ðturmano këdæ buvo pasodintas 1974 metais Suomijoje. Vaþiuoti su juo nebuvo sudëtinga, mat á Suomijà atvykdavome ið anksto ir turëdavome laiko uþraðyti gerà stenogramà bei áprasti prie trasos.

R. Jakuèionis buvo ðturmanas Sàjungos èempionate. Be to, Romas daug padëjo ruoðiant automobilá. Jis buvo puikus mechanikas, gerai iðmanë technikà.

Su estu J. Seinu vaþiavome keliose lenktynëse tiek Sàjungoje, tiek uþsienyje. Jis dirbo Estijos gamykloje, kurioje buvo gaminamos „Estonia“ „formulës“. Beje, ir man teko su tokia maðina vaþiuoti Baltijos ðaliø èempionate, kur laimëjau antràjà vietà.

V. Gogunovas. Su juo vaþiavome maratone Sidnëjus–Darvinas. Jis turëjo ðiek tiek patirties. O lengviau jam buvo dël to, kad tame maratone stenogramos neturëjome, nereikëjo skaityti. Jis ten padarë klaidelæ, kuri mums nemaþai kainavo. Þmogus labai ramus, að net pykdavau, kad jis daug kà darydavo ið lëto.

V. Koftunas – CASK komandos narys. Sykiu lenktyniavome 1972 metais Bulgarijoje.

K. Soènovas. Vienas startas Vokietijos ralyje. Su juo buvo labai smagu vaþiuoti – ádomus þmogus. Ilgà laikà vadovavo Sàjungos rinktinei, treniravo lenktynininkus. Neseniai paraðë knygà apie tø laikø sportà.

V. Namajûnas. Su juo vaþiavome viename pirmøjø raliø. Deja, jau miræs. V. Neimanas – maskvietis ðturmanas, sykiu vaþiavæs vienose lenktynëse Suomijoje.

61


V. Iljinas – CASK komandos narys. Man kaip tik trûko ðturmano Suomijos lenktynëse, tad vaþiavo jis.

Paskutinis mano ðturmanas buvo Lietuvos prezidentas A. Brazauskas, su kuriuo 1977 metais vaþiavome ralyje „Aplink Lietuvà“. Nors stenogramà skaitë gale sëdëjæs A. Vadauskas, taèiau prezidentas atliko visas kitas ðturmano pareigas. A. Vadauskas – patikimas ðturmanas, su juo iki tol sëkmingai vaþiavome daugelyje ávairiø varþybø.

U. Madrevicas uþraðinëjo „Tour d‘Europe“ trasà 1973 metais, taèiau lenktyniauti sykiu neteko. Deja, jau miræs. A. Kalnaisas. 1973 metais vaþiavo „Tour d‘Europe“. Labai inteligentiðkas, ramus vyras. Deja, jau miræs. Ð. Liesis. Labai gerai besiorientuojantis, energingas ðturmanas. Su juo vaþiavome „Bohemijos“ ralyje, Èekijoje. Startavome standartiniu automobiliu VAZ-2107 – po to, kai jau buvo uþdraustos B grupës maðinos. Buvo liûdna vaþiuoti standartiniu automobiliu su standartiniu varikliu ir pakaba. Su VFTS nuo lyderiø atsilikdavau tik po kelias sekundes, o su ðiuo automobiliu – net po keliasdeðimt sekundþiø kiekviename ruoþe. Tai buvo mano paskutinis ralis. Jau vëliau su Ðarûnu vaþiavome „Volkswagen“ ekologiniame ralyje aplink Baltijos jûrà, taèiau tai buvo ne lenktynës.

Paskutinis S. Brundzos ðturmanas buvo Lietuvos prezidentas A. Brazauskas

62


Mechanikai

Ralio smogiamojo padalinio kariai – M. Ðilinis, S. Brundza, S. Zalanskas, R. Mikailionis, A. Petrovas. Deðinëje – lenktynininkas E. Tumalevièius

Ralio mechanikai – tai þmonës, lydintys lenktynininkus viso ralio metu ir besistengiantys paðalinti visus automobilio gedimus, trukdanèius siekti rezultato. Taip sausai ðiuos þmones galëtø apibûdinti galbût koks nors þinynas. Ið tikrøjø mechanikai – tai speciali komanda specialiai paruoðtø þmoniø, galinèiø daryti tiesiog stebuklus. Jie turi ne tik mokëti þaibiðkai greitai paðalinti gedimus, bet ir gerai orientuotis þemëlapyje, greitai vaþiuoti nepaþástamais keliais. Jiems nebuvo þodþio „neámanoma“. Jeigu lenktynininkai varþybø metu automobilá sudauþë ir uþsienio konkurentai já jau „palaidojo, koks bûdavo ðokas, kai automobi-

63


Mechanikai Henrikas Ðilinis, Antanas Aleksiûnas ir Saulius Zalanskas

lis rytà vël stovëdavo starto zonoje. Juos galima lyginti su specialiojo kariuomenës smogiamojo padalinio kariais. Mat ir vieni, ir kiti treniruojasi daug. Ir vienø, ir kitø veiksmai turi bûti ypaè staigûs ir tikslûs, ir nuo vienø, ir nuo kitø veiksmø priklauso pergalë. Ir dar vienas bendras bruoþas – tiek specialiøjø padaliniø kariai, tiek ralio komandø mechanikai á lenktynes eidavo pakiliai nusiteikæ, tikëdami savo komandos lenktynininkø jëga. „Visi mechanikai sirgo ta ralio liga, jie dirbo dël bendro rezultato. Iðvaþiuoti á uþsienio lenktynes buvo ávairiø stimulø – noras pamatyti uþsienio ralá, svetimus kraðtus, be to, þmonës ir papildomai uþsidirbdavo. Vi-

siems rinktinës nariams buvo mokami komandiruotpinigiai – per dienà þmogus gaudavo apie 60–80 markiø – tai buvo nemaþa suma. Þinoma, nors jie gaudavo daugiau negu dirbdami Vilniuje, taèiau ir dirbti lenktynëse tekdavo kur kas daugiau. Tiesa, kartais mechanikais tekdavo paimti ir kai kuriuos „reikalingus“ þmones, pavyzdþiui, autoremonto gamyklos direktoriø. Dël to man skaudëdavo ðirdá, mat neiðvaþiuodavo þmonës, kurie to tikrai nusipelnydavo“. Stasio Brundzos „smogiamajame padalinyje“ buvo Henrikas Ðilinis, Saulius Zalanskas, Zbignevas Kivertas, Albinas Andraðiûnas ir kiti. Visi jie puikiai iðmanë visà automobilá, puikiai þinojo, per kiek laiko reikia atlikti tam tikrus veiksmus –

64

pavarø dëþæ pakeisti per 8, sankabà – per 20, galiná tiltà – per 11 minuèiø. Treniruodavosi ne tik lenktynininkai, bet ir mechanikai. Treneris Edvardas Singurindis surinkdavo visus rinktinës mechanikus ir treniruodavo: rato, pavarø dëþës, kitø agregatø ir daliø keitimai. Deðimt, dvideðimt, trisdeðimt ir daugiau kartø, kol pasiektas rezultatas trenerá patenkindavo. Tad lenktynininkai kaudavosi, kuris greièiau áveiks tam tikrà greièio ruoþà, o mechanikai – kuris greièiau pakeis pavarø dëþæ ar sankabà. Bûdavo raliø, kad reikëdavo net 16 kartø keisti ratus, pavyzdþiui, Vengrijoje. Ten greièio ruoþai nuolat keisdavosi – tai asfaltas, tai þvyras ir taip toliau. Lietuviø mechanikai dël savo gabumø ir darbðtumo


buvo itin vertinami Maskvoje, Toljatyje. Henrikas Ðilinis prisipaþásta, kad gerus santykius su Sàjungos rinktinës ir „Autoeksport“ vadovais padëjo kurti ir mechanikai. Henrikas ne vienà syká keliaudavo á Maskvà ðiems vadams remontuoti ar netgi tobulinti automobiliø. Buvusiam AZLK direktoriui jis montavo á „Volgà“ „Volvo“ variklá. Uþ tai jis Henrikà nusiuntë dirbti trims mënesiams á Italijà. „Spëjau ten ne tik pailsëti, pinigø uþsidirbti, bet ir daug ko pasimokyti“. Visi mechanikai mokëjo atlikti visas operacijas, taèiau du ið jø buvo labiau specializuoti: Zbignevas Kivertas – varikliø profesorius, o Saulius Zalanskas ne tik gerai iðmanë automobilá, bet ir buvo komandos juoko terapeutas. Ðio linksmo vyro istorijos visus smagindavo sunkiausiais lenktyniø momentais, kelionëse blaðkë snaudulá. Be anekdotø, linksmø istorijø, pasiðaipymø bûtø sunku iðtverti 3–4 savaièiø komandiruotes uþsienio ðalyse. Diskusija techniniais klausimais su Z. Kivertu

Á lenktynes uþsienio ðalyse iðvykdavo gerai parengta technikø brigada su mobiliomis dirbtuvëmis. „Netgi suomiai mums tokios technikos pavydëdavo”, – prisimena S. Brundza

65


VISADA SU PASU „Að televizijoje dirbau vairuotoju ir po truputá pradëjau vaþinëti mëgëjø raliuose, – prisimena vienas „smogiamojo padalinio“ nariø Saulius Zalanskas. – Susipaþinau su lenktynininku Tauniu, kuris vëliau þuvo senajame Nemenèinës plente vykusiose pakilimo á kalnà lenktynëse. O jis ir sako – mesk tu tà vairuotojo darbà, eik dirbti á sportiniø automobiliø sritá, ruoði maðinas ir mums padësi – bûsi mûsø agentas. Tai að taip ir padariau – privaþiavau prie Brundzos namø ir laukiau, kol jis gráð. Priëjau: „Laba diena, að noriu pas jus dirbti“. Jis ir sako paprastai: „Gerai, ateik“. Kità dienà nulëkiau, paraðiau pareiðkimà ir tapau darbuotoju. O tos paèios dienos vakare Brundzà susitikau elektros prekiø parduotuvëje. Að atëjau kaþkokio laido pirkti, o jis irgi kaþko ieðkojo. Stasys sako: „Èia to daikto nëra – bet yra Antakalnyje, tai vaþiuojam sykiu“. Jis pakvietë mane á sportiná automobilá – naujà, dygliuotomis padangomis, jau paruoðtà netrukus vyksianèiam Ðvedijos raliui. Atsisëdæs prie vairo kad truktels Gedimino prospektu, paupiu. Po to atlëkë prie Petro ir Povilo baþnyèios þiedo, pamatë, kad nëra maðinø, ir kaip pastatë skersomis maðinà ið vieno posûkio á kità...

Mechanikas S. Zalanskas remontuoja automobilá trasoje

66


Pralëkë taip graþiai ir po to manæs klausia: „O tu kà, nebijai?“. O að buvau jaunas, mëgëjø raliuose vaþinëjæs ir man tai patiko. Po to jis mane nesyk imdavo á treniruotes, vaþinëjom ávairiuose keliuose Trakø rajonuose ir kitur. Man ypaè patikdavo su juo vaþinëti þiemà – iðvaþiuojame po darbo tamsoje su papildomais þibintais, sniego geras metras, o jis kad pastatys tà automobilá posûkyje, kad net þibintai á sniego kraðtà ásiremia ir iðpieðia visà posûká taip graþiai tamsoje, o jam pasibaigus atsiveria ðviesos – nuostabu buvo. Jau dirbamas pas já visà laikà turëjau turëti su savimi pasà. Mat prieina Stasys ir sako: „Pasà turi? Vaþiuojam dabar á Maskvà“. O koká kartà neturëjau pasiëmæs. Tai jis ir sako: „Tai kà, dabar gaiðim laikà, vaþiuosim paso namo pasiimt?“. Þodþiu, bûdavau visada pasiruoðæs kelionei á Sovietø sostinæ. Að já nuveþdavau á oro uostà, o jis sako: „Tai ryte pusryèiaujam „Rûtos” kavinëje, Lietuvos atstovybëje. O að pats ið oro uosto „gazas – dugnas“ á Maskvà. Jis ateina pusryèiauti ið savo numerio, o að kà tik ið maðinos – taèiau suspëdavau. Po to praleisdavau visà dienà Maskvoje. Vakare Stasys á oro uostà, o að vël „gazas – dugnas“ á Vilniø. Atlëkdavau rytà apie 8 valandà á darbà, o jis ir klausia – tu kà, neþinai, kada darbas prasideda? O darbo pradþia buvo 7.30“. NUO KALNO – BE STABDÞIØ Graikijos ralyje mechanikai skubëjo ne kà maþiau uþ lenktynininkus. Tad ðiems vyrams taip pat reikëjo gerai valdyti automobilius, turëti sportinio vairavimo pagrindus. Ðtai kokie nuotykiai kartais laukdavo mechanikø Graikijoje: „Man reikëjo pervaþiuoti su „Latvija“ ið vienos serviso zonos á kità, – pasakoja Saulius Zalanskas. – Dël to turëjau nusileisti á kalno papëdæ – tai buvo labai staigus 4–5 kilometrø nusileidimas – vieni serpantinai. Lekiu sau nuo kalno, prieð posûká prisistabdau ir taip vienas, antras, treèias posûkis, o ketvirtajame jauèiu, kad stabdþiø jau nebëra, spaudþiu, bet nestabdo. Nieko negaliu padaryt – atrodo kaip akmuo po pamina. Pasilenkiau, pasiþiûrëjau po ja, ar nieko nëra nukritæ, pamëginau net atsistoti ant jos, bet ir tai nepadëjo. Tad pasirinkimas vienas – mëginti vairuoti. Prieð posûkius automobilá ëmiau skersuoti, posûkius taip pat teko áveikti skersomis – tai buvo vienintelis stabdymo bûdas. Patikëkite, tai nebuvo lengva – pastatyti já skersomis gali, taèiau reikia stengtis iðlikti kelyje, nenukristi þemyn. O „Latvija“ – tai ne ðiuolaikinis mikroautobusas, ji valdoma sunkiau. Be to, maðina buvo prikrauta detaliø, padangø. Taip bevaþiuojant mane atsivijo „Opel“ komandos vadovø maðinos su naujaisiais „Opel Kadett“. Tai buvo visiðkai nauji ir neregëti automobiliai – jie tai lekia kaip kulkos. Man pasirodë netgi keista, kad jie labai greitai sustoja prieð posûkius, bet aplenkti manæs negali nei tiesiojoje, nei juolab posûkiuose. Ir pagaliau nusileidæs á lygumà atsidusau. Tada tie trys „Kadett“ ëmë mane lenkti. Kiekvienas vairuotojas ties manim pristabdë ir rodë iðkëlæ nykðèius – neva „bièas, kaip tu gerai varei“. O að galvoju – þinotumët, kodël að taip elgiausi – nepatikëtumët“.

67


PROFESIONALAI NEIÐLAIKYDAVO Taèiau kartais profesionalai mechanikai neiðlaikydavo. Lenktynininkas Vylius Roþukas besijuokdamas prisimena: „Buvo tokia labai sava mechanikø „chebrytë“, að dabar pavardþiø gal neminësiu. Bûdavo, atvaþiuojam á treniruotes, dirbam visi kokias deðimt dienø ir þiûrëk – lenktyniø iðvakarëse mechanikai neiðlaiko átampos – kad prisiragaus degtinëlës ið visos ðirdies. O kità dienà vaikðto vargðai liûdni, o dirbti juk reikia – ir dirbti greitai bei tiksliai. Tad að jiems ir sakydavau – ar negalit to padaryti anksèiau, kokias dvi tris dienas prieð lenktynes? Jie sutikdavo, kad taip bûtø geriau, taèiau kitàsyk vël pakartodavo vakarëlá iðvakarëse. Taèiau tokiø vakarëliø nebûdavo, jeigu vaþiuodavo Brundza. Visi jo privengdavo“. Brundza buvo reiklus ir sau, ir kitiems. Ir ypaè mechanikams. Mat þinojo – uþtenka maþiausio neatsargumo – nepriverþto varþto, nepatikrinto skysèio ir visas darbas gali bûti perniek O juk mechanikai tokie patys þmonës, kurie irgi kartais naktimis nemiega, uþsisvajoja ar tiesiog uþmirðta pasitikëdami savomis jëgomis.

68

Retas þino, kad jaunystëje S. Brundza buvo susiþavëjæs buriavimu


Norëdamas iðvengti bet kokiø atsitiktinumø, Brundza buvo sudaræs grafikus, kaip ralyje turi dirbti mechanikai. Ðiuose dokumentuose buvo suskaièiuota sekundëmis, kada kuris mechanikas kà turi daryti. O po lenktyniø Stasys raðydavo iðvadas, kas kà ne taip darë, kà reikia tobulinti ir mechanikø darbe, ir automobilyje. Toks niekada atsipalaiduoti nelinkæs ir kitiems nepatariantis bosas vienus þavëjo, taèiau kitus ir erzino – jokio asmeninio gyvenimo, jokios fantazijos – burbëdavo jie.

Patogiame autobuso salone ilsëdavosi lenktynininkai ir mechanikai

AUTOBUSAS Ilgainiui komanda á lenktynes vaþiuodavo tais laikais labai prabangiu autobusu, kuriame buvo patogios miegamosios vietos, sëdynës prie stalø, ðaldytuvas, viryklë. „Nusipirkome tà autobusà Vengrijoje. – pasakoja vienas jo „kûrëjø“ S. Zalanskas. – Manau, já pardavë dël to, kad nuolat lûþdavo galinis tiltas. Lûþo vëliau ir mums ne kartà. Vienàsyk tai atsitiko Helsinkio viduryje, siauroje gatvelëje, – tada ne vienai valandai uþdarëme eismà. Autobusas buvo MAN ir „Ikarus“ hibridas – vokiðki agregatai ir vengriðkas këbulas. Brundza pats já atvarë ið gamyklos ir mums pasakë: „Èia viskà reikia árengti patogiai, kad bûtø aukðto lygio, kaip Zaviðos jachtoje“. O mes juk toje jachtoje nebuvome. Supratome, kad reikia padaryti labai gerai, tad ir stengëmës. Virtuvës árangà nusipirkome Anglijoje. Su Henriku Ðiliniu pjaustëm, græþëm, konstravom – tobulinom elektros sistemà. Manau, pavyko graþiai padaryti. Daugelis seilæ varvindavo þiûrëdami á tà autobusà – ne gëda ir uþsienyje kam nors parodyti, smagu vaþiuoti“. Á PARTIJÀ IR ATGAL „Vienàsyk mums buvo pasakyta, – pasakoja Zalanskas apie komunistø partijà: – þinot, kodël estø mechanikai vaþiuoja á visas kapitalistines ðalis? Dël to, kad jie yra komunistø partijos nariai. Reikia ir jums stoti á partijà“. Taip pasakë, taip ir padarëme. Vilius Roþukas, Arûnas Petrovas ir að tapome partijos nariais. Taèiau praëjus pusmeèiui Lietuvoje prasidëjo nepriklausomybës judëjimas ir að galvojau – kam man ta partija, noriu ið jos iðstoti. „Gerai, – sako mûsø kuopelës vadas, – raðyk pareiðkimà“. Raðyt tai raðyt – o kà að ten galiu pareikðti? Sako: „Raðyk, kad poþiûriai nesutampa“. Na, paraðiau ir po keliø dienø ateinu pas vadà. Þiûriu – ant jo stalo guli mano pareiðkimas – toks visas sudraskytas trikampiukais, trikampiukais. Galvoju – kas gi èia dabar? O vadas sako: „Padëjau á stalèiø ir pelës sugrauþë“. Galvoju, eikit ðvilpt – tokia jûs ir valdþia, jei mano taip rimtai raðytà dokumentà pelës sugrauþë. Tai tada antro net neraðiau – iðstojau ir taip“.

69


Saugumieèiai

Saugumieèiai – þmonës, apie kuriuos tada vertëdavo patylëti. Ir apie kuriuos dabar daugelis pasakoja nebûtas istorijas. SSRS ralio rinktinës nariai turi kà papasakoti ðia tema. Mat nuolat á uþsienio lenktynes iðvykstantys þmonës buvo gana grieþtai stebimi. Niekas neabejoja, kad saugumo agentø bûta ir tarp lenktynininkø bei mechanikø, taèiau apie tai niekas neþino, o gal tiesiog dabar jau nenori kalbëti. Taèiau sykiu su komanda á uþsiená vykdavo ir profesionaliø saugumieèiø. Jie nebuvo nei lenktynininkai, nei mechanikai, uþsienyje juos greitai atpaþindavo. „Mes maþai kreipdavome dëmesio á juos, – pasakoja S. Zalanskas. – Buvo toks V. Danilèevas, kuris vis mëgdavo mus pamokyti. Jam reikëjo pasirodyti svarbiam, o neturëdavo kà veikti, tad pasakodavo ávairius niekus. Pavyzdþiui, mokë, kad vaikðtant po miestà reikia sustoti prie vitrinos ir pasiþiûrëti, ar niekas neseka. Pabrëþtinai rekomenduodavo nevaikðèioti po vienà. Vienas etatinis saugumietis tuo metu buvo kaip ir etatinis komandos darbuotojas – kaip ir „zampolitas“. Danilèevas kadaise buvo vaþinëjæs ralyje, tad ðá bei tà suprato apie sportà. Taèiau bûdavo þmoniø visiðkai ið ðalies, kurie nieko nesuprato apie automobiliø sportà. Vienas toks turëjo netgi kabinetà DOSAF ir mëgdavo vis paðnekëti su sportininkais“. „Aèiû dievui, kad jie nebandë manæs verbuoti, nes bûtø buvusi konfliktinë situacija, kuri neaiðku, kaip bûtø man pasibaigusi“.

70

Stasys prisimena, kad nevisada klausydavo saugumieèiø ir vis dëlto mëgdavo pasivaikðèioti vienas. Jo mëgstama vieta pasivaikðèioti prieð lenktynes Juvaskiuloje – prekybos centras. Ten bûdavo maþai þmoniø, tyliai burgzdavo keltuvai, o sportininkà tai nuteikdavo ramiai, migdë. Po tokio pasivaikðèiojimo jis ir eidavo prieð startà pamiegoti. Sportininkai buvo auklëjami karine dvasia, mat DOSAF karinë organizacija, vadovai kariðkiai. „Taèiau nepasakyèiau kad ta disciplina buvo blogai. Tekdavo jau Lietuvos nepriklausomybës laikais matyti oro uostuose kitokiø mûsø ðalies sportininkø, kurie atrodë labai prastai – bet kaip apsirengæ, apsvaigæ. O jie vadinami Lietuvos ambasadoriais. Tikiuosi, jog aplinkiniai nesuprato, kokia kalba tie þmonës kalba“.


PLEPYS NETAPO AGENTU Saulius Zalanskas prisimena, kaip já bandë verbuoti saugumieèiai. Pasikvietë ir pradëjo agituoti: „Jums nereikia su mumis bendradarbiauti, bet kai gráðit, kà nors, kaip nors, apie kà nors gal paraðysit“. Jie tokie ðlykðtûs, lipðnûs, saldûs. Po to pokalbio porà dienø jauèiausi kaip nesavas. Tada pasakiau apie tai Ðiliniui, taèiau neþinojau, kà daryt – juk jeigu atsisakysi, niekur neiðvaþiuosi, o sutikti „stukalinti“ negalëjau. Ðilinis ir sako: „Tu pasakyk jiems, kad esi toks plepus, kad iðsyk visiems pasakysi, jog tave uþverbavo“. O, braè, manau, gera idëja, juk iðties að esu neeilinis plepys“. Jie man liepë, kai apsispræsiu, ateiti ten ir ten, ant tokio ir tokio suoliuko atsësti ir laukti – ateis jø þmogus. Atëjo tada kaþkoks Ðurikas ir að jam pasakiau tà Ðilinio sugalvotà tekstà. Ðnekëjau ir ðnekëjau, sakiau, kad po ðio pokalbio galiu visiems apie tai pasakyti. O jis þiûri á mane ir sako: „Na, gerai, tu geriau uþmirðk, kad su mumis ðnekëjai“. Ilgai nerimavau, ar po to iðvaþiuosiu á uþsiená, taèiau vis dëlto iðleido. Vaþinëdami visada þinojome, kad tarp mûsø visada yra saugumieèiø. Taèiau ádomiausia, kad juos iðsyk „iððifruodavo“ uþsienieèiai. Rodos, tuos saugumieèius jau prieð mums atvykstant per televizijà rodydavo. Ateina koks anglas ar suomis ir klausia: „O kas pas jus yra ðtai tas?“. Na, mes, aiðku, atsakydavom: „Mechanikas“. Taèiau nei mes tuo tikëjome, nei jie – matydavome ðypsenas jø veiduose. Mat tikrus mechanikus buvo galima ið judesiø atskirti, o ðtai saugumieèiai, nors ir apsivilkæ mechanikø kombinezonus, vis tiek ið mûsø iðsiskirdavo. Vienàsyk vaþiavome á Anglijà. Tradiciðkai komandoje buvo saugumietis. Dienà tarp greièio ruoþø pravaþiavome kaþkoká kariná oro uostà. Matëme ðalia kelio, ið uþ pylimo, kyðanèias naikintuvø uodegas. Að vakare prie visos kompanijos taip ir pasakiau: „Ar matët Anglijos naikintuvus?“. Niekas nesureagavo, tik saugumietis kaip ðoko, iðsyk atsigavo, pradëjo klausinëti, kiek tø lëktuvø buvo, kokie jie, kurioje vietoje tiksliai tas oro uostas – turëjau tai parodyti þemëlapyje. Man rodos, jis ten ir nuvaþiavæs buvo, gal ir kokià ataskaità á Maskvà nusiuntë. Mums tai atrodë labai juokinga, mat jeigu lëktuvai stovi ðalia kelio, vadinasi, tai jokia paslaptis.

71


KALBINTOJAI Henrikas Ðilinis pasakoja: Bûdavo mëginimø ið jø ne vienàkart: skambina ir sako – norim susitikti. Sakau: „Kokiu klausimu, gal voþtuvus norite automobiliui sureguliuoti?“. „Ne, – sako – reikia pasikalbëti“. Ir vos ne prieð kiekvienà iðvaþiavimà bandydavo kà nors iðgauti. Henrikas Ðilinis prisimena, kaip saugumieèiai já pasikvietæ klausë: „Ar girdëjot kad Brundza nori á uþsiená „Horchà“ iðveþt? Að jiems ir sakau: „Mano nuomone, Brundza su dideliu malonumu dar vienà toká á Lietuvà atsiveþtø“. Ðtai taip eidavom á tokius pasikalbëjimus ir galvodavome – kas ið mûsø „lûð“ ir kas taps jø „stukaèiumi“. Taèiau laimei, iki ðiol nieko ið mûsø kompanijos negalima tuo apkaltinti“. Kad lenktynininkai uþsienio miestuose buvo sekami, patvirtina ir Stasio Brundzos papasakotas epizodas: „Po lenktyniø Anglijoje vaikðèiojome su dviem estø sportininkais po Londonà. Dairëmës po miestà, apþiûrinëjom vitrinas. Priëjom prie ginklø parduotuvës vitrinos. Estai uþëjo vidun, o að jø palaukiau lauke. Man rodos, jie ten nieko nepirko, taèiau atskridus á Maskvà oro uoste bûtent jie buvo itin kruopðèiai apieðkomi. Gal tai atsitiktinumas, o gal ir ne?“.

SUGADINTA KARJERA Bene labiausiai nuo saugumieèiø nukentëjo Vylius Roþukas. Bûdamas itin geros formos ir labai perspektyvus sportininkas, jis tapo „nevyjezdnoj“ (negalintis iðvykti á uþsiená). Draudimas tæsësi apie porà metø, o po to Vylius galëjo iðvaþiuoti tik á socialistinëse ðalyse vykusias lenktynes. Kas dël to kaltas? Ar sportininko karjerà sugadino konkurentø pavydas, saugumieèiø gauta netiksli informacija, o gal tiesiog begalinis saugumo tarnybos apsidraudimas? „Að þinau, kad mane apskundë, ir galbût þinau, kas tai padarë, – dabar sako Vylius Roþukas. – Taip, tai sugadino visà mano sportinæ karjerà“. Paklaustas, ar skundui raðyti buvo koks nors pretekstas, ar jo veiksmai galëjo bûti átartini saugumieèiams, Vylius atsakë: „Skundas buvo paraðytas man besiruoðiant

Bene labiausiai nuo saugumieèiø nukentëjo Vylius Roþukas

72


Anglijos raliui. Jame buvo teigiama, kad iðvykæs á Anglijà að pasiliksiu toje ðalyje, nes Vokietijoje turiu mylimà moterá“. Vylius á Anglijà neiðvaþiavo. Ir su vokiete taip pat nesusitiko. Skundo pretekstas buvo situacija, kai lenktynininkai lankësi Vokietijoje. Jie daþnai lankydavosi pas „Lada“ importuotojà. Jaunas, iðvaizdus lietuvis bendraudavo su jo dukra, pajuokaudavo, paðokdavo. Importuotojas juos abu buvo iðsiuntæs á parduotuvæ visai komandai drabuþiø nupirkti. „Nieko tarp mûsø rimto nebuvo, meilës juo labiau, – ðypsosi ðiandien lenktynininkas. – Bet kad jau kliuvo tai kliuvo“. Þinoma, tais laikais vienam jaunam tarybiniam lenktynininkui iðeiti á miestà su Vokietijos Federacinës Respublikos piliete buvo labai neatsargu ir nerekomenduotina. Lygiai taip pat nerekomenduotina buvo Vokietijoje kalbëti vokiðkai. Nuo to vos nenukentëjo Stasys Brundza, po vieneriø lenktyniø davæs interviu Vokietijos televizijai. O buvo, kad ir nukentëjo – 1970 metais dël anoniminio laiðko neiðvykta á maratonà Londonas–Meksikas, dar po metø jam buvo uþdrausta vaþiuoti lenktynëse „Europos turas“. LENKTYNININKAS KALËJIME 1988 metais visà Sovietø Sàjungà sukrëtë þinia – tarybinis lenktynininkas Eugenijus Tumalevièius uþdarytas á kalëjimà Anglijoje. Dël tuo metu buvusios átemptos politinës situacijos ði þinia pateko á pirmuosius svarbiausiø pasaulio dienraðèiø puslapius. „Times“ pirmajame puslapyje buvo iðspausdinta informacija, jog tarybinis lenktynininkas vaþiuodamas 170 myliø per valandà greièiu buvo sulaikytas policijos viename greitkelyje ir dël to uþdarytas á areðtinæ. Sovietai áþiûrëjo provokacijà. O viskas buvo taip: Eugenijus Tumalevièius startavo pasaulio ralio èempionato etape – RAC ralyje, Anglijoje. Apie tai, kaip jam sekësi trasoje, ðásyk nekalbësime. Pervaþiuojant ið vieno greièio ruoþo á kità ekipaþas greitkelyje pateko á transporto grûstá. Supratæs, jog pavëluos á laiko kontrolës punktà, Eugenijus pasuko á deðiniàjà juostà, skirtà policijai bei kitoms specialiosioms tarnyboms. „Neþinau, kokiu greièiu ten vaþiavau, bet tikrai ne 170 myliø per valandà, kaip raðë laikraðèiai, nes ðitaip jokie ralio automobiliai nevaþinëja. Taèiau lekiant deðiniàja juosta mus sustabdë policininkai ir, nekreipdami dëmesio á jokius pasiteisinimus, nuveþë á daboklæ. O ten mums pasiûlë raðyti praðymus dël politinio prieglobsèio... Tai buvo labai ádomus ir netikëtas pasiûlymas. Þinoma, susimàsèiau. Taèiau atmeèiau tai – juk vis dëlto Lietuvoje uþ tuo metu buvusios geleþinës uþdangos liko ðeima, draugai, sportas... Tuomet á daboklæ suguþëjo komandos vadovai, SSRS atstovybës darbuotojai. Prie teismo rûmø mûsø laukë labai daug þurnalistø – viskas kaip filmuose. Ávyko teismas, mus nubaudë keliø ðimtø svarø bauda ir paleido. Po to Maskvoje ásigijau labai didelá pasitikëjimà – jie tai suvokë kaip mano lojalumà Sovietø Sàjungai“. 73


SAUGUMAS PARDUOTUVËJE Eugenijus Tumalevièius prisimena, jog saugumieèiø bûta ne tik rinktinëje, komandoje, bet netgi ir Vilniaus komiso parduotuvëje. Daugelis vyresniø vilnieèiø puikiai prisimena Lvovo gatvëje veikusià populiarià komiso parduotuvæ. Ten buvo galima ásigyti puikiø taip Lietuvoje trûkstamø uþsienietiðkø dalykø – garso ir vaizdo aparatûros bei kitokiø deficitø. Ðiø daiktø ið uþsienio atgabendavo laimingieji lietuviai, tarp jø – ir lenktynininkai. Eugenijus prisimena, kai „visi veþë ið ten, kà tik galëjo, nes tai labai apsimokëjo“. Taèiau lenktynininkai atveþtus „panasonicus“ ir „sharpus“ atiduodavo á komiso parduotuvæ padedami draugø ir giminaièiø. Mat þinojo – jeigu jie prekes atiduos patys, informacija pateks á saugumà. O tokiu atveju gali tapti „neiðvaþiuojantis“ arba netgi gali bûti iðkelta byla uþ spekuliacijà.

„ÐILKO KELIAS“ „Beveik visi mes kà nors veþdavom, nereikëjo jokios kontrabandos, – prisimena Vylius Roþukas. – Uþ deðimties dienø komandiruotæ gaudavom kokias 800 Vokietijos markiø. O tuo metu tai buvo labai dideli pinigai. Uþ juos paimdavom koká grotuvà ar televizoriø, atveþdavom èia kokiam gastronomo vedëjui , o jis uþ tai duodavo kokius 2500 rubliø. Taèiau ilgainiui reikëjo ir savø pinigø á automobiliø sportà ákiðti. Tà darau iki ðiol – padedu sûnui. Prekiø neveþdavo gal tik du þmonës – Brundza ir Kastytis Girdauskas. Brundza gyveno gana pasiturimai, tad kartais sau koká nors naujesná aparatà ásigydavo. Kastytis paprasèiausiai nemokëjo nei pirkti, nei parduoti“. „Sportas beviltiðkai ëjo þemyn, dingo bet kokios iliuzijos kà nors pasiekti pasaulyje, – pasakoja Eugenijus Tumalevièius. – 1987 metais „Mitsubishi“ kreipësi á

74

SDAALR praðydama lenktynininkø. Japonai þinojo, kad mes esame geri ir pigûs, taèiau SDAALR atsakymas buvo iðdidþiai neigiamas, neva sovietinis þmogus turi ginti sovietinës industrijos garbæ... Tai buvo kritinis momentas, leidæs mums suprasti, jog kaip lenktynininkai Europoje mes perspektyvø neturime. Tad dabar galiu sàþiningai prisipaþinti, kad nuo 1988 metø man ir sportas, ir komercija rûpëjo


vienodai. Tais laikais tai vadinosi spekuliacija. Uþ tai buvo baudþiama... Vyresnës kartos þmonës – Girdauskas, Brundza to nesugebëjo, o mes naudojomës situacija. Tai buvo savotiðkas „ðilko kelias“... Ásivaizduokite, Toljatyje galinio reduktoriaus 4,7 „pora“, be kurios negali su „Lada“ vaþiuoti lenktynëse, kainavo 150 rubliø. Toká daiktà Vengrijoje arba Bulgarijoje buvo galima iðkeisti á 4 komplektus lietø ratlankiø. Keturi komplektai ratlankiø, atveþti á Lietuvà, jau kainavo 4000 rubliø. Uþ tiek bûdavo galima nusipirkti daugiau nei 1000 doleriø. Uþ 1000 doleriø uþsienyje galëdavai nupirkti daug aparatûros, kurià, atidavæs á komiso parduotuvæ Lvovo gatvëje, gaudavai 8000 rubliø. Ir ðtai taip 150 rubliø, investuotø Toljatyje, pavirsdavo 8000 rubliø. Dabar net svajoti negali apie toká pelnà... Be to, ið uþsienio reikdavo atveþti ratlankiø, þibintø, vairø, amortizatoriø, nes Lietuvoje tokiø dalykø negalëdavai ásigyti. Visa tai atveþdavome mes ir aprûpindavome krepðininkus, kitokius þymius ar turtingus þmones... 1983–1993 metai buvo aukso amþius tiems, kas sugebëjo tai daryti... O uþdirbti pinigà buvo lengviau nei iðleisti. Nebuvo kur iðleisti, nes nebuvo kà pirkti. Vadinamajame ralio elite buvo ávairiausiø þmoniø. Vieni sugebëdavo labai gerai vaþiuoti, kiti – tik vidutiniðkai, taèiau buvo „reikalingi þmonës“ – turëjo gerà komersanto gyslelæ ir dël to bûdavo rinktinëje arba geroje komandoje. Pavardþiø neminësiu – vienas jø sugebëdavo rusiðkiems generolams gauti televizoriø ið Kauno radijo gamyklos, kitas buvo tikras diplomatas, vadybininkas, sugebantis su lietuviðkais laðiniais ir gërimais Rusijoje sutvarkyti visus tiekimo reikalus. Kitas vidutiniðkas vairuotojas, sugebëjæs puikiai draugauti su pastaruoju, taip pat tapo þymiu lenktynininku. Be jokios abejonës, tuo metu Lietuvoje buvo dvi vienodo ryðkumo þvaigþdës – Brundza ir Girdauskas. Buvo Girdausko vaþiavimo stilius, buvo Girdausko aplinka, jo þmonës, gerbëjai, buvo Brundzos vaþiavimo stilius ir buvo jo aplinka“.

75


Sportiniø automobiliø gamykla Vilniuje, Joèioniø gatvëje

Gamykla

Nuo pat maþens þavëjausi automobiliais. Nuo pat maþens mano dievai buvo Brundza, Girdauskas. Provincijos vaikui tai buvo nepasiekiami herojai. Kastytá matydavau naktinëse Dzûkijos trasose, þiûrovus stebinantá neátikëtinu greièiu, neátikëtinomis ralio trajektorijomis, o Stasys Brundza vaþiuodavo kitose ðalyse ir tik spaudos puslapiuose suþinodavome apie jo pergales. Ir ðtai man studijuojant þurnalistikà Vilniaus universitete dëstytojai liepë pasirinkti kursinio darbo temà. Að sunkiai, bet átikinau juos, kad man labiausiai rûpi tema „Sportiniø automobiliø paruoðimas Vilniaus autoremonto gamykloje“. Vizito á ðià automobiliø sporto ðventovæ laukiau ilgai. Laukiau, kol sugráð jos bosas Stasys Brundza. Tai lenktynës, tai uþsienio komandiruotës pas sveèios ðalies automobiliø ar detaliø gamintojus – þmogus jau tada buvo labai uþimtas. Pirmasis interviu vyko jo kabinete – nedidelë jauki patalpa uþversta popieriais, projektais, brëþiniais. Tai buvo 1984 metai. Stasys Brundza – labai rimtas, kostiumu vilkintis, nelinkæs graþbyliauti vadovas. Bûtent labiau panaðus á vadovà, o ne á lenktynininkà, kuriam nëra lygiø kaimyninëse ðalyse.

76


Po pirmojo pokalbio su vadovu buvau supaþindintas su darbuotojais – ðtai Arûnas Volungevièius, jaunas dizaineris, ðtai Vygandas Ulickas, jo bosas, o ðtai Henrikas Ðilinis, mechanikas, Saulius Zalanskas, Vytenis Galkis, Romas Juknelevièius ir taip toliau... Galëèiau iðvardyti bent jau dvi deðimtis pavardþiø, kurios ðiandien vis dar garsios automobiliø verslo ir sporto pasaulyje. Be jø nebûtø nei Stasio Brundzos pergaliø, nei nemaþos dalies SSRS sporto laimëjimø. Raðiniø apie automobiliø sportà paraðiau labai daug, taèiau neturëjau áproèio juos saugoti. Savàjá raðiná, paraðytà prieð 20 metø, radau Stasio Brundzos archyvuose. „Komjaunimo tiesos“ pirmajame puslapyje puikavosi Stasio, palinkusio ties vadovo darbo stalu, nuotrauka. Po ja paraðas, kurá tada paraðiau: „Anksèiau buvome ápratæ, kad jeigu Stasys Brundza þurnale ar laikraðtyje, tai tik su ðalmu, tik ðalia maðinos. O dabar jau sunku já tokia uniforma sutikti – firminá kombinezonà vis daþniau pakeièia kostiumas, automobilio vairà – ámonës vairas“. Tada Stasiui buvo 41-eri. Tuo metu iðspausdintame interviu jis prisipaþino, jog sportinio automobilio vairà sukti vis dëlto lengviau nei ámonës – juk rûpiniesi tik savimi ir ekipaþu. O èia ekipaþas – kur kas didesnis. Vadovas sakë, jog pernai dalyvavo jau tik dvejose automobiliø lenktynëse, taèiau dar neketina pasiduoti. Kita vertus – po darbo gamykloje sunku rasti jëgø sësti á sportinio automobilio salonà ir lëkti á treniruoèiø trasas uþmiestyje. DVIGUBOS LENKTYNËS Pradëjæs vaþiuoti VAZ markës automobiliais ir juos ruoðti Vilniuje Stasys Brundza vis maþiau dëmesio ëmë skirti lenktynëms ir vis daugiau – sportiniø automobiliø ruoðimui. Vis reèiau Stasá þiûrovai iðvysdavo treniruotëse ir vis daugiau laiko jis praleisdavo prie darbo stalo, susitikimuose, derybose, komandiruotëse.

Po darbo gamykloje sunku rasti jëgø sësti á sportinio automobilio salonà

77


„Ilgainiui að tapau savos produkcijos bandytoju. Á mano automobilá dëjome naujausias detales, agregatus ir man jau labiau nei lenktyniø rezultatas rûpëjo, ar tos detalës atlaikys krûvius. Tai buvo labai ádomus procesas – suburti kolektyvà ir padaryti kuo tobulesná automobilá“. Paklaustas, kaip greitai gali atgauti formà po didesnës pertraukos, S. Brundza atsakë: „Þiûrint, kà vadintume forma. Jeigu tai vadinamasis automobilio pajutimas, jis sugráþta po savaitës ar pusantros, prasidëjus rimtoms treniruotëms. Bet yra dar viena sudëtinë meistriðkumo dalis, be kurios neámanoma pasiekti gerø rezultatø. Tai sugebëjimas vairuoti automobilá labai dideliu greièiu, kai spidometro rodyklë jau ásirëmusi á ribotuvà, o tachometro rodyklë vis dar kyla. Kiekvienas lenktynininkas turi savà greièio ribà. Perþengi jà – ir atsiduri visiðkai naujø pojûèiø pasaulyje. Kas tai yra? Þodþiais tai sunku nusakyti, bet jeigu nesigilintume á smulkmenas, darosi tiesiog baisu. Taip, baisu, að nebijau to þodþio. Kilstelëti aukðtyn savàjà greièio ribà kartais bûna labai sudëtinga“. Kai tau jau 40 metø ir galvoje planai, tiekimas, kadrai, projektai bei ataskaitos – atrodo, jog sunku, o gal net ir neámanoma pakartoti tai, kas pasiekta jaunystëje. „Labai sunku dalyvauti dvejose lenktynëse. Mûsø smegenys gali priimti ribotà kieká informacijos. Jeigu jie uþkimðti gamybinëmis problemomis, vadinasi, nëra pakankamai vietos gerai stenogramai“. Labai sunku, taèiau ámanoma. Pasiþiûrëjæ á knygos pabaigoje iðspausdintus S. Brundzos sportinius rezultatus pamatysime, kad tarp 1977 ir 1987-øjø, kai Vilniuje jau buvo ruoðiami sportiniai automobiliai, bûta tiek laimëjimø, kad uþtektø ne vienam lenktynininkui pagarsëti. Vien tik Suomijoje uþimtos trys pirmosios vietos klasëje, antroji vieta Graikijoje bei Suomijoje, ketvirtoji Ðvedijoje, daugybë priziniø vietø Bulgarijoje, Èekoslovakijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, iðkovoti ðeði SSRS èempiono titulai, nekalbant jau apie kitas prizines vietas ávairaus rango SSRS èempionatuose bei pirmenybëse.

78


tikimø – á treniruotes. Ðiuo automobiliu vaþinëdavau greitai ir tai padëjo man palaikyti formà. Svarbiausia kiekvienam lenktynininkui – neatprasti nuo greièio, mat ilgainiui nedalyvaujant lenktynëse atsiranda baimës jausmas. Maksimalus ðio automobilio greitis buvo 230 km/h – tuo metu labai daug“. Linksmasis mechanikas Saulius Zalanskas pasakoja: „Stasys ið Vilniaus á lenktyniø startà Taline atvaþiuodavo su „Porsche“ per kokias keturias valandas. O mes laukiam – atvaþiuos Stasys ir papasakos, kokiu greièiu vaþiavo, o mes seiles varvinsim... Vienàsyk jo kelyje pasitaikë vargðas zuikis. Nuo smûgio „Porsche“, aiðku, nukentëjo – sulûþo buferis, taèiau Stasys atsiveþë ir zuiká. Tas vargðas taip buvo „ápresuotas“ tarp priekiniø apsaugø, kad mes bandëm visaip iðtraukti, bet niekaip nepavyko. Tada estai surado du ðunis – gal ðie iðtrauks. Ðunys baisiai dþiaugësi tokiu, rodos, lengvu grobiu, bet ir jiems nepavyko. Þodþiu, ilgai vargome, kol tà laimiká iðlupome, ðunims atidavëme ir „Porsche“ suremontavome“. Paklaustas, kaip sekësi bendrauti su tuometiniais autoinspektoriais, Brundza ðypsodamasi sakë: „Bûdavo taip, kad reikëdavo dirbti iki septyniø, tada susitikti Stirniø malûne su Autoremonto gamyklos valdþia, po to devintà valandà dalyvauti Sàjungos rintinës treniruotëse kurs nors atokiau, pavyzdþiui, Merkinëje.“. Lenktynininkas sykiu su gamyklos vyriausiuoju inþinieriumi skubëjo á Stirnius ir, dideliu greièiu pravaþiavæs Grigiðkes pamatë autoinspektoriø, kuris tarsi norëjo stabdyti, bet tai darë labai neryþtingai. Po kiek laiko ið Stirniø á treniruotæ pajudëjo Zbignevas Kivertas su sportiniu automobiliu, o Brundza

Þaliàjá „Porsche“ prisimena daugelis to meto vilnieèiø

ÞALIASIS „PORSCHE” Tuo metu palaikyti sportinæ formà padëjo automobilis „Porsche 911“. Þaliàjá „Porsche“ prisimena daugelis to meto vilnieèiø. Tai buvo vienintelis toks automobilis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietø Sàjungoje. Daugelis juo þavëjosi, groþëjosi, taèiau, þinoma, ir pavydëjo. Dël to á Saugumo komitetà, kitas valdþios instancijas keliavo skundai – kaip galima leisti, kad tarybinis lenktynininkas vaþinëja tokiu kapitalistiniu automobiliu? Taèiau ðie skundai, laimei, nepakenkë Brundzos karjerai. „Porsche“ pavyko gauti mainais uþ du „Lada VFTS“ automobilius. Sovietiniai skaièiuotojai ávertino, jog tas automobilis kainuoja 33 000 Vokietijos markiø, o jo vertë prilygsta dviem Vilniuje paruoðtiems „Lada“ automobiliams. „Porsche“ gelbëjo lekiant ið vieno miesto á kità, ið vieno susitikimo á kità, o po susi-

79


þadëjo vëliau já pasivyti. Kivertà sustabdë tas pats autoinspektorius ir pradëjo klausinëti, kas tai per automobilis. O santûrusis Kivertas nemëgo tuðèiai auðinti burnos ir pasakë, kad netrukus èia vaþiuos Brundza ir viskà papasakos. Taèiau autoinspektorius nusiminæs pasakë: „Tai kad Brundza nestoja...“. „Santykiai su autoinspektoriais buvo normalûs. Jei sustabdydavo, pasikalbëdavome apie automobiliø sportà. Beje, tuo metu radarai matuodavo greitá iki 140 km/h, o vaþiuoti kartais tekdavo ir greièiau“. Taèiau Brundzà daþniausiai stabdydavo tik naktá, o dienà ðá automobilá atpaþindavo visi. Juk tai buvo vienintelis „Porsche“ ne tik Lietuvoje.

PRADÞIA SU “LADA” Stasio Brundzos – konstruktoriaus ir vadovo – karjera prasidëjo sykiu su pirmaisiais automobiliais „Þiguli“, „Lada“ ir VAZ. Pirmàsyk su „Lada“ S. Brundza startavo 1973 metais Tas automobilis buvo gautas ið gamyklos ir, nors vadinosi sportinis, buvo beveik standartinis – 1,3 litro variklis vargu ar iðspausdavo 100 AG. Pasak Stasio, ðiuo automobiliu buvo kiek lengviau vaþiuoti nei su „Moskviè“, mat já gal buvo lengviau valdyti, tiksliau junginëjosi pavaros. Taèiau su tokiu silpnu automobiliu buvo sunku varþytis garsiose tarptautinëse lenktynëse. Toljatyje paruoðtu automobiliu 1973 metais Stasys vaþiavo Ðvedijos ralyje. Tada tame ralyje buvo draudþiama naudoti dygliuotas padangas. Iðvakarëse buvo atlydys, keliai beveik visiðkai nutirpo – liko grynas ledas. Tad buvo vargo ne tik áveikiant posûkius, bet ir stabdant automobilá. O ralio metu prisnigo – sniegas nesilaikë ant tokio slidaus kelio, tad kai kurie dalyviai net negalëjo pajudëti ið vietos ákalnëse, netgi stûmë automobilius. Tai buvo unikalios varþybos, o jau kitais metais organizatoriai leido naudoti „dyglius“. Bûtent tas vaþiavimas su standartiniu automobiliu paskatino patiems pradëti juos ruoðti. Iþevske buvo sistema, automobiliai ruoðiami rimtai, su entuziazmu. O Toljatyje viso to nebuvo. Ten reikëjo þmones, raginti, dëti á kiðenæ – kam 3, o kam – 30 rubliø. Brundza prisipaþásta to nemokëjæs

JAUNYSTËS SVAJONË Stasys prisipaþásta, kad mintis apie gamyklà gimë jaunystëje – vaþiuodamas pro dabartinæ Prienø aviacijos gamyklà suþinojo, jog anksèiau ðiame pastate veikë pieninë, o dabar gaminami lëktuvai. „Pamaniau tada, o kodël gi neákûrus Lietuvoje automobiliø gamyklos, jei jau pas mus gaminami lëktuvai. Nuo pirmosios minties prabëgo beveik trisdeðimt metø, taèiau gamykla buvo“. Ilgainiui gamykla já „suvalgë“ – atëmë ið automobiliø lenktyniø. Taèiau tuo metu jis buvo reikalingesnis èia – kur buvo kuriami ir gaminami to meto geriausi lenktyniniai automobiliai. Kita vertus – gal tai buvo labai teisingas subrendusio lenktynininko þingsnis, rûpestis ne tik automobiliø sporto, bet ir savo ateitimi. Juk sportinë karjera kada nors baigiasi, o bûti ðalia automobiliø, ðalia sporto norisi visiems to skonio paragavusiems.

80


daryti, tad ir gaudavæs prastus automobilius. Na, o visokius papildomus dalykus – amortizatorius, þibintus, ðturmano prietaisus – jau ásidëdavo patys sportininkai Vilniuje. Pirmieji rimti paruoðimo darbai Lietuvoje – 1976 metais. Bene pusæ metø pasaulio èempionato varþyboms ten buvo ruoðiama „Lada“. Maðina buvo ruoðiama Vilniuje, Plytinës gatvëje, o variklá ruoðë Jonas Sabatauskas su K.Girdausku. Lietuviø meistrø darbas pasiteisino – bûtent tais metais automobilis nustebino pasaulá Akropolio ralyje finiðavæs ðeðtojoje absoliuèios áskaitos pozicijoje.

YPATINGA DIENA 1978 metais buvo organizuotas eksperimentinis sportiniø automobiliø ruoðimo baras prie Vilniaus autoremonto gamyklos. Ðtai taip laikraðtis „Sportas“ tuomet apraðë atidarymo iðkilmes: „Autoeksport“ sàjunginiam susivienijimui praðant, mûsø respublikos organizacijoms remiant, Vilniaus autoremonto gamykloje ëmë veikti specialus automobiliø ruoðimo tarptautinëms varþyboms baras“. „Sveiki! Laba diena“ – mandagiai su visais sveikinasi tamsià iðeiginæ eilutæ vilkintis vyriðkis. Nedaug betrûksta, kad jo neatpaþintum: TSRS tarptautinës klasës sporto meistrà S. Brundzà daþniausiai tenka matyti vilkintá ryðkiaspalvæ sportinæ striukæ. Bet ðiandien jam ypatinga diena – iðkilmingai atidaromas Vilniaus autoremonto gamyklos sportiniø automobiliø ruoðimo tarptautinëms varþyboms baras, kuriam vadovauja jis, VISI absolventas. Rûpestingai árengtas 408 kvadratiniø metrø plotas – visa aikðtë, palyginti su tuo vienu boksu... Iðkilmëse kalba sveèiai ið Maskvos, gamyklos vadovai, SDAALR sàjunginio ir respublikinio komiteto atstovai. Visi pabrëþia: yra kuo pasidþiaugti. Visø dëmesio centre – ji, juoda ir geltona spalvomis iðdaþyta bei iðraiþyta „Lada 1600 Rali“. Penktoji ðiame bare paruoðta sportinë maðina. Vos tik atidarius cechà pavyko ásigyti neblogà árangà ir pradëti dirbti. Palyginti su kitomis gamyklomis ar biurais, ðis padalinys iðsyk atrodë moderniai, jame visàlaik nestigo lankytojø ið uþsienio ðaliø bei Lietuvos valdþios atstovø. 1975 metø rudená „Autoeksport“ uþsakymu ir padedant lenkams viena „Lada“ buvo atiduota ruoðti italams – firmai „Bazato“. Stasys pirmasis tà automobilá iðbandë ir tai jam padarë labai gerà áspûdá, mat maðinos galingumas siekë apie 150 AG. Ilgainiui kai kurios detalës buvo gaunamos ið ðios italø firmos arba netgi gaminamos vietoje pagal jø pavyzdþius.

81


„Mûsø gamyba savita ir sudëtinga todël, kad nuolat tobulinamos sportinio automobilio konstrukcijos. Kone kiekvienos lenktynës pasiûlo naujø idëjø ar iðryðkina defektus. Taigi reikia ágyvendinti tas idëjas arba paðalinti trûkumus. O sudëtingiausia suburti specialistø kolektyvà, kuris galëtø operatyviai reaguoti á visus pokyèius ir kartu likti rentabilus, duoti pelnà valstybei. Dabar kai mes árodëme savo „teisæ gyventi“, galima pagalvoti apie gamybos plëtrà. Tobulinant automobilius mums reikëjo vis daugiau brangios árangos, taèiau ji ruoðiant tik kelis automobilius per metus buvo per brangi. Tad reikëjo ruoðti daugiau maðinø. Taip ëmëme ruoðti sportinius automobilius pagal bendrà standartà, net neþinodami, kas konkreèiai jais vaþiuos. Darbuotojø atsakomybë buvo labai didelë – visi automobiliai turëjo bûti vienodai geri. Ir mano paties automobilis ið jø në kiek neiðsiskirdavo – atvirkðèiai – jis netgi buvo maþiau patikimas, mat jame vis bûdavo kokiø nors naujø, eksperimentiniø dalykø. Ilgainiui, kai gamyba ëmë plëstis, man jau nebuvo laiko kada vaþinëti – reikëjo kariauti su visokiais gamyklos uþdarinëtojais, rûpintis tiekimu ir t. t. Paskui gavome paramà ið Maskvos“. Zbignevas Kivertas (deðinëje) su Sauliumi Zalansku

Visos ðios specialios detalës sportiniams automobiliams buvo gaminamos Vilniuje

Pagrindiniu S. Brundzos mechaniku ir pagalbininku buvo vadinamas Zbignevas Kivertas. Jis sukûrë visus sportiniø automobiliø variklius, juos tobulino ir priþiûrëjo. Zbignevas tai darë labai gerai, lenktynëse Brundza dþiaugdavosi jo varikliais. Grupinëse lenktynëse Stasys iðsyk atitrûkdavo nuo konkurentø. Zbignevas tik ið pradþiø darë visus automobilius, taèiau gamykloje padidëjus apimtims, jis dirbo prie eksperimentiniø varikliø.

82


„Pusë darbo sànaudø uþimdavo variklio ruoðimas – tai buvo labai sudëtingas darbas. Montuodavome savos gamybos plieninius smagraèius, voþtuvus, daugybæ kitø detaliø. Ilgainiui naudojome ir savos gamybos ventiliuojamus stabdþiø diskus. Kuo toliau, tuo labiau automobilyje daugëjo mûsø paèiø pagamintø specialiø detaliø. Su serijinëmis spyruoklëmis mums pavyko padaryti labai lengvà voþtuvø grupæ, nebijanèià aukðtø sûkiø. 1300 kub. cm darbo tûrio varikliai sukosi iki 11 000 apsukø per minutæ. Taip pat nekilo patikimumo problemø, nenutrûkdavo voþtuvai. Zbignevas labai daug eksperimentavo su paskirstymo velenø kumðteliø profiliais. Jam pavyko pasiekti, kad variklio kompresija nuo 12–13 atmosferø pakildavo iki 17. Labai pagerëjo variklio darbas þemø sûkiø diapazone“.

VYRIÐKI POKALBIAI Gamykloje dirbti buvo laikoma prestiþo reikalu. Taip pat ir atlyginimai èia buvo didesni nei kitose gamyklose. „Mane ima juokas, kai ðiandien kalbama, kad ðtai mokësime didesnius atlyginimus nerûkantiems, kad atlyginimai darbuotojams turi bûti pagal kvalifikacijà ir sugebëjimus. Visa tai mes jau darëme tais laikais – tie, kurie norëjo ir mokëjo dirbti, uþdirbdavo kur kas daugiau uþ kitus“. Norinèiøjø dirbti pas Brundzà nestigo – daugelá viliojo geras ðios ámonës vardas, þavëjo lenktynininkø laimëjimai bei ten sukurti automobiliai. Taèiau vargu ar kas nors èia ateidavo dirbti vien dël pinigø: dauguma darbuotojø – lenktyniø aistruoliai.

83


„Mes labai dëmesingai atrenkame þmones darbui, - pasakojo þurnalistams vadovas. Jeigu kas nors padaro klaidà, tarpusavyje pasikalbame vyriðkai. Pas mus dirba tik tie, kà þavi automobiliø sportas, o tokie þmonës supranta, kad kiekvienas defektas gali turëti átakos varþybø rezultatui. Nuo automobilio parengimo kokybës priklauso ne tik lenktynininko sëkmë, bet ir gyvenimas... Taèiau ilgainiui mes plësimës ir, ko gero, bus reikalingas techninës kontrolës skyrius. Tik bijau, kad dël to neásiþeistø mûsø þmonës. Ar jie nemanys, kad mes nustojome jais pasitikëti?“. Gal dël to vyriðko pasitikëjimo ðioje ámonëje gimdavo ne tik greiti, bet ir patikimai sukonstruoti automobiliai. To meto lenktynininkai dël „Lada“ patikimumo neturëjo itin daug problemø. Vienintelë bëda – galiniai tiltai, kurie daþnai sulûþdavo. Bet koks gedimas buvo fiksuojamas popieriuose, inþinieriai suko galvas, kaip padaryti, kad tokie gedimai niekada daugiau nesikartotø. Taip vaþiuojant ið ralio á ralá automobiliai nuolat tobulëjo. Ið pradþiø automobiliø pavarø dëþës nebuvo tobulinamos, taèiau ilgainiui gudrieji baro konstruktoriai, vadovaujami Romo Juknelevièiaus, sukûrë penkiø pavarø dëþæ be sinchronizatoriø. Iðsyk pagerëjo Automobilio dinaminës savybës. Sutrumpëjo pavarø perjungimo laikas, bet teko ieðkoti patikimesniø sankabos diskø. Vienas sportinis automobilis Vilniuje buvo ruoðiamas apie pusantro mënesio. Ið pradþiø per metus buvo paruoðiama deðimt automobiliø, o vëliau gamyba iðaugo iki 200 automobiliø per metus. Þmoniø skaièius po truputá augo – nuo 2–3 þmoniø Plytinës gatvëje iki 36 Verkiø gatvëje. Ðtai kaip Brundzos gamyklà apraðë to meto þurnalistai: „Èia, techniniame centre, nauji serijiniai „Þiguliai“, atgabenti ið „Toljaèio“ ir gerai iðprausti, pradeda naujà etapà – raðë pagrindinis Lietuvos dienraðtis „Tiesa“ 1982 metais. – Pirmiausia maðinos visiðkai iðardomos. Vëliau vos ne kiekviena detalë apdorojama taip, kad ji arba palengvëja, arba padidëja jos patikimumas ir patvarumas, o daþniausiai, neþiûrint á tariamà prieðtaravimà, detalë kartu ágyja visas ðias savybes. Pamaþu eidamas nuo vieno darbo posto prie kito bûsimasis sportinis automobilis vis lengvëja, taèiau patikimiau ir tvirèiau pradeda laikytis ant þemës. Jo motoras dabar leidþia iðvystyti ið vietos 100 km/h greitá per 8,4 sek., o ið vietos 1 kilometrà áveikti per 27,8 sek. ir iðvystyti maksimalø 192 km/h greitá. Ir tai ne koks nors bandomasis unikalus automobilis, o paprastas serijinis, tik atitinkamai paruoðtas Vilniaus autoremonto gamykloje“. O ðtai dar vieno þurnalisto ið Maskvos áspûdþiai:

84


„Naujus Volgos gamyklos automobilius èia ardë, perdarinëjo, tobulino, stiprino. Áspûdá dar labiau padidino atskirtas cecho kampelis, kur jaunas inþinierius – dizaineris patenkintas vaikðèiojo aplink natûralus dydþio sportinio automobilio modelá. Jeigu jis turëjo uþduotá neatpaþástamai pakeisti „aðtuntukà“, tai jam tai tikrai pasisekë. Naujos aerodinaminës formos sukurtos ne kaprizingos fantazijos, o tiksliø skaièiavimø metu. Brundza tai pavadino taip: „Pradedame dirbti su „aðtuntuku...“. O liko ið jo ne daugiau kaip pusë këbulo“. Kiek gali iðlaikyti lenktynëse serijinë maðina? Brundza truktelëjo peèiais: - Penkiasdeðimt kilometrø, galbût ðimtà... Neþinau. Viskas priklauso nuo kelio.... - Kodël tiek maþai? - Tai kad në vienas serijinis automobilis nepritaikytas tokioms apkrovoms, kokios patiriamos lenktynëse. Automobiliai buvo paskirstomi ne tik Sàjungos sportininkams, bet ir parduodami uþsienio ðaliø lenktynininkams. Vilniuje sukurtos maðinos keliavo ne tik á Suomijà, Lenkijà, Èekoslovakijà, Vengrijà ar Bulgarijà, bet pasiekdavo ir Panamà bei Kolumbijà. Vilnieèiai netgi neþinojo tikslios maðinos pardavimo kainos, mat tuo rûpinosi „Autoeksport“. Manoma, kad vienas toks automobilis buvo parduodamas uþ 16–17 tûkstanèiø Vokietijos markiø. „Ilgainiui mes sutarëme su „AvtoVAZ“, kad tiektø specialios komplektacijos automobilius – pirmiausia be antikorozinës dangos, nes jos gramdymas uþimdavo labai daug laiko. Á mûsø automobilius buvo dedami 1600 kubiniø centimetrø tûrio varikliai. Be to, specialistai dëdavo specialias priekines spyruokles – jos bûdavo paþymëtos baltai ir naudojamos angliðkuose automobiliuose, deðinëje pusëje. Tokios spyruoklës stipresnës. Tai vadinosi komplektacija 038. Uþ tokià árangà dëkojome „Autoeksport“ vadovams. Ilgainiui jiems padedant gaudavome ir kai kuriø kitø uþsienietiðkø detaliø. Prisimenu, bûdavo malonu, kai eini per cechà, o vienu metu ruoðiama apie 20 maðinø. Tada mes iðties padarydavome 200 automobiliø per metus“. Kai atvaþiavo anglas ið FIA tikrinti, ar Brundza sugeba padaryti 200 automobiliø per metus, daugelis galvojo, kad ðtai jam jau atëjo galas, bus demaskuotas. „Taèiau atvaþiavo labai kultûringas þmogus, mes su juo ilgainiui tapome draugais. Beje, jis nevartojo alkoholio, tad bet koks to meto lietuviðkas priëmimas jam buvo neaktualus. Sykiu su juo tikrinant mûsø ámonæ dalyvavæs vienas Susisiekimo ministerijos darbuotojas po to man pasakë: „Þinai, netgi ir að patikëjau, kad sugebi padaryti 200 automobiliø per metus“. Galbût teisus buvo vienas ið „Avtoeksport“ vadovø sakydamas: „Esli delat lipu, tad pod orech“. O juk tuo metu mes realiai gaminome apie 25 automobilius per metus.

85


Tad po to að, galima sakyti, Maskvoje uþsiëmiau savotiðku ðantaþu. Ëmiau ðaukti ávairiose instancijose, jog mums reikia gaminti 200 automobiliø, nes kitaip atvaþiavæ anglai patikrins ir sustabdys homologacijà. O jeigu reikia gaminti tiek maðinø, reikia ir daugiau patalpø, þmoniø bei pinigø“. 1988 metais baras virto savarankiðka Vilniaus sportiniø automobiliø gamykla. Ið pradþiø ji buvo toje paèioje vietoje, Verkiø gatvëje. Ilgainiui buvo pastatyta nauja gamykla Jaèioniø gatvëje ir pavadinta EVA – eksperimentinë Vilniaus autoámonë. EVA gyvavo tol, kol buvo kà gaminti. Bet paskui niekam nereikëjo tø rusiðkø sportiniø maðinø. Apie 1980 metus að daþniau ëmiau vaþinëti ne á Graikijà ar Suomijà, bet á Vokietijà. Ten spëdavau aplankyti garsias „tiuningo“ firmas, padangø ir kitokiø sportiniø detaliø gamintojus. Pas juos daug ko iðmokau, uþmezgiau tiesioginius kontaktus. Tad tarsi atlikdavau du vaidmenis – ir lenktynininko, ir komandos inþinieriaus. Visi tie deficitai – „Bilstein“, „Cibie“, „Castrol“ ir pan. – tapo prieinami. Þinoma, pradëjæs rûpintis detaliø tiekimu rinktinei, ásigijau prieðø tarp rinktinës funkcionieriø, nes jauèiau, kad daugybë ðiø deficitiniø dalykø „nuplaukdavo“ neþinoma kryptimi. Neabejoju, jog ne vienas funkcionierius dël to labai praturtëjo. O lenktynininkams nuolat trûkdavo tai alyvos, tai padangø. Man po vieneriø lenktyniø ir sako: „Neðk tas nepanaudotas „Michelin“ padangas ir padëk“. paklausiau kodël. Atsakymas buvo toks: „Taip reikia“. Taèiau to nepadariau ir ilgainiui pavyko pasiekti, kad dar prieð startà padangos, alyvos ir kiti dalykai bûtø padalijami po lygiai visiems lenktynininkams, o ðie turëdavo juos tausoti, taupyti“.

86

ESTAFETÆ PERËMË EUGENIJUS Ilgainiui Brundzos bare daugybæ pergaliø pelniusius „Lada VFTS“ pakeitë VAZ-2108. Naujasis modelis pradëtas ruoðti lenktynëms, kai pasaulyje buvo uþdrausti B grupës automobiliai. Tai buvo padaryta, kai sudegë Toivonenas, taip pat atsitiko dar keletas liûdnø ávykiø. „1989-1990 metais planine tvarka ruoðëme VAZ-2108 pagal Toljaèio homologacinæ kortelæ. Tai man nebuvo labai ádomu, nes mes praradome galimybæ patys kurti sportinius automobilius, o privalëjome grieþtai laikytis Toljaèio paruoðtos ne itin ámantrios dokumentacijos. Taèiau mane pakeitë Tumalevièius. Jis su savo mechanikais paruoðë „aðtuntukà“ sau. Po to lygiai tokius paèius automobilius mes pradëjome gaminti. Stebëjausi Eugenijaus gabumais, nes jis, nors ir nebaigæs technikos mokslø, sugebëdavo padaryti daug ádomiø techniniø sprendimø ir paruoðti automobilá. Ko vertas vien jo prototipas su dviem varikliais sukurtas VAZ-2108 pagrindu!.


Auksines trasos II dalis