Page 17

sirengę piratais ir susinešę kalėdinio vaišių stalo likučius vaišinomės, žaidėme žaidimus, linksminomės ir kitaip piratiškai, šaukdami „Arrr, arrr!“, drebinome Bernardinų jaunimo rūsį. Esame jauni, mėgstame švęsti. Didžiausia šventė – šv. Mišios. Pirmaisiais mėnesio penktadieniais, po susitikimo, kartu švenčiame Eucharistiją, paskutiniaisiais – mėnesio gimtadienius. Gyvendami krikščionišką ir vilties bei džiaugsmo kupiną gyve­ nimą niekada nepraleidžiame progų pramogauti ir linksmintis. Turėjome nepaprastai džiaugsmingą penktadienį, kai buvo išrinktas naujasis popiežius Pranciškus. Šventė buvo dviguba, nes nemaža dalis Vilniaus pranciškučių lanko Jėzuitų gimnaziją. Taigi, džiaugėmės ne tik popiežiumi jėzuitu, bet, pirmiausia, netvėrėme džiaugsmu ir krykštavome iš laimės, kad naujasis popiežius pasirinko būtent mūsų mylimiausio šventojo Pranciškaus vardą. Šv. Velykų paslaptis taip pat išgyvenome kartu dalyvaudami šv. Mišiose bei Didžiojo tridienio pamaldose. Kiekvieną penktadienį ištikimai pranciškučius dvasiškai palydėdavo brolis Alvydas. Kartais ir brolis Andrius užsukdavo mūsų aplankyti. Gaila, su jais teko atsisveikinti ir išlydėti juos į Kretingą ir Pakūtą. Dabar mūsų susitikimuose lankosi brolis Tomas. Tikimės, kad jam su mumis smagu.

Stengiamės nepraleisti renginių, kurie vyksta ne tik mūsų parapijoje, bet ir už jos ribų. Grįžę iš Lietuvos pranciškučių susitikimo, skubėjome į VAJC organizuotą renginį „Išeik į aikštę“. Ten buvome karščiausia ir džiaugsmingiausia šlovinimo grupės „Ichthus“ palaikymo komanda.

Taip pat turime rimtą įsipareigojimą, tarnystę ir misiją – kartą per mėnesį važiuojame draugauti ir savo tikėjimu dalintis su Rokiškio raj. Kamajų miestelyje gyvenančiu jaunimu. Susiradome naujų draugų. Gera, kai galime dalintis tikėjimu ir liudyti apie nuostabius Dievo darbus savo bendraamžiams. Na, o paskutinis ir svarbiausias įvykis šiais metais mūsų bendruomenei buvo pranciškučių priesaikos ir kryželių teikimo šventė. Net šeši pranciškučiai visai bendruomenei girdint prisiekė gilinti savo tikėjimą, jį auginti ir brandinti bei siekti šventumo. Tą ir stengėmės daryti visus metus.

Daug nuostabių penktadienių buvo. Su paprastais, bet sielą link Dievo keliančiais pokalbiais ir pasidalinimais. Jie tarsi niekuo nesiskiria nuo pokalbių mokyklos valgykloje kramsnojant bandelę. Bet tikriausiai tie sausainiai, kuriuos kiekvieną kartą valgome Bernardinų jaunimo centro rūsyje, ir žvakelė, kuriai užsidegti net ne visada turime degtukų, yra kažkuo ypatingi… Šventosios Dvasios paliesti. Pranciškutė

17

Po Bernardinų skliautais Nr. 7  
Po Bernardinų skliautais Nr. 7  
Advertisement