Page 1

VIRĹ ELIS, atskirame faile

1


VIRĹ ELIS, atskirame faile

2


TURINYS Bernardinų jaunimo centro darbuotojų rekolekcijos

4

Sandora – Dievo pažadai. Raktas į Šventąjį Raštą

6

Kartų dialogas 8 Advento rekolekcijos su vyskupu Linu Vodopjanovu OFM

10

Gavėnios rekolekcijos 13 Pažadukai 15 Pranciškučių metai po Bernardinų skliautais

16

Socialinės tarnystės 18 Jaupros susitikimas Telšiuose 20 Evangelizacijos Kamajuose 25 Visi, kas gyvas, tešlovina Jį 27 Apie Angelės Joknytės giesmių vakarą „Tavo Artume“

28

Susitikimas su misionieriumi kunigu Hermanu Šulcu ir jaunaisiais afrikiečiais 30

Žurnalą rengia Bernardinų jaunimo centras Romanas Sabakonis

Kalbos redaktorė Asta Barkevičiūtė

3


Bernardinų jaunimo centro darbuotojų rekolekcijos

Bernardinų jaunimo centras praėjusį rudenį surengė pirmąsias savo kolektyvo, kaip mažos bendruomenės, rekolekcijas. Dėkojame broliui Algiui, kad jis mus paragino ir pats sutiko kartu keliauti bei palydėti. Rekolekcijas pradėjome Klaipėdoje, kartu šventėme Mišias Šv. Pranciškaus Onkologijos centro koplyčioje. Vakare palydėjome saulę prie vėjuotos Baltijos jūros ir susėdome bendros vakarienės, po kurios skaitėme ir kalbėjomės apie popiežiaus emerito Benedikto XVI Tikėjimo metų proga parašytą laišką „Tikėjimo vartai“.

4


Po Bernardinų skliautais

Kelios dienos, praleistos viename iš nuostabiausių Lietuvos kampelių, Neringoje, – tai laikas, iškovotas pabūti drauge ne tik misijose, renginiuose, susirinkimuose, bendroje veikloje, bet tiesiog einant kartu prie jūros, grožintis nuostabia Dievo kūrinija, pietaujant, kartu meldžiantis, skaitant Popiežiaus laišką, dalinantis. Tikime, kad šis bendrystei skirtas laikas įkvėpė ir padėjo mums taip prasmingai, bendruomeniškai ir vieningai keliauti per šiuos metus. Danguolė, Giedrė, Paulius, Neringa, Jolita, Milda

5


Bernardinų jaunimo centras nuo rugsėjo mėnesio organizavo nemažai paskaitų ciklų, kurie padėjo labiau pažinti tikėjimo turinį bei prasmę. Pradėjome Tarptautinio teologijos instituto absolvento Justino Rakitos paskaitomis „Sandora – Dievo pažadai. Įvadas į Šventąjį Raštą“. Advento metu mūsų centre lankėsi Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Valdas Mackela, kuris kalbėjo itin aktualia tema – „Pozityvaus mąstymo magija (kaip nepasiklysti pozityvaus mąstymo pinklėse)“, gavėnios metu dr. Valdas Mackela ketvirtadieniais dalinosi aktualiosios teologijos tematika nagrinėdamas Benedikto XVI parašytas enciklikas, knygų „Jėzus is Nazareto“ trilogiją bei paskutinius septynis Kristaus žodžius. Po šv. Velykų Justinas Rakita bandė atskleisti Dievo planą žmogui, apžvelgdamas pagrindinius kūno teologijos aspektus.

6


Justinas rėmėsi Scotto Hanno knyga „Father who keeps his promises“, kuria stengėsi paaiškinti ir atsakyti į klausimus, kas yra sandora, kodėl ji yra, kokie jos požymiai, kur ir kaip apie tai parašyta. Raktinis šios knygos žodis – sandora, per jį bandoma paaiškinti galybę Šventojo Rašto įvykių, prasmių. Sandora – tai vienas iš raktų, kuris Šventojo Rašto knygas padeda surinkti į vieną darnią visumą. Tai būdas pamatyti, ką ir kaip Dievas daro. Šv. Mišių centras yra Eucharistija – sandoros atnaujinimas, „nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28). Visų sandorų viršūnė – Jėzus. Pati paprasčiausia sandoros reikšmė yra „sutartis, sandėris, santykis“. Sandoros ir sutarties atitikmuo Biblijoje būtų kaip santuoka ir prostitucija, kaip turėti vergą ir sūnų. Esminis sutarties ir sandoros skirtumas yra toks: sutartyje yra pažadai, įsipareigojimai, o sandoroje yra priesaika. Sutartis kalba apie nuosavybę, o sandora apie santykį. Sutartis – vienas sumoka sumą už namą, kitas gauna tą namą. Sandoroje yra trys asmenys. Čia, kaip ir teisme, yra pasižadėjimas sakyti „tiesą ir tik tiesą, tepadeda man Dievas“. Tai skamba kaip palaiminimas, bet kartu ir kaip prakeiksmas. Tarsi jei kažko nepadarysi, tai yra sakysi netiesą, duosi melagingus parodymus, už tai būsi prakeiktas, nubaustas. Biblijoje Dievas, sudarydamas sandorą su Abraomu, pats duoda priesaiką: „Kai Dievas davė Abraomui pažadus, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi.“ (Žyd 26, 13) Čia kyla klausimas, kodėl Dievas prisiekia, jei jis yra Visagalis. Paskaitų įrašus galite rasti čia: http://bjcentras.lt/artejantys-renginiai/jau-ivyke/20-paskaitu-ciklassandora-tevo-pazadai-raktas-i-sventaji-rasta-2012-10-11-2012-11-12

7

SANDORA – DIEVO PAŽADAI. RAKTAS Į ŠVENTĄJĮ RAŠTĄ


KARTŲ DIALOGAS: TIKĖJIMO LIUDIJIMAI Tai paskaitų ciklas, kurį organizuoja Bernardinų jaunimo centras. Parapijiečių bei pranciškono kun. br. Arūno Peškaičio paraginti pradėjome organizuoti paskaitų ciklą. Jau įvyko brolio kunigo Juliaus Sasnausko pasidalinimas, pranciškonės tretininkės Irenos Baranauskienės OFS, prof. Vytauto Ališausko bei, mūsų dideliam džiaugsmui, pavyko pasikviesti ypač garbų svečią – Kauno arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių SJ, kuris labai mielai sutiko atvykti ir pasidalinti tikėjimo liudijimu, tikėjimo, kuris palaikė gyvenant sovietinės priespaudos metais, leidžiant Katalikų Bažnyčios kroniką. Šis susitikimas paliko neišdildomą įspūdį visiems dalyvavusiems.

Kai išgirdau, kad apie savo tikėjimą liudyti bernardinų jaunimui yra pakviestas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius buvau ir sužavėtas ir nustebęs. Žavėjo tai, kad jaunimas nori pasisemti tikėjimo patirties iš vyresnės kartos dvasininkų. Ta­ čiau kita vertus ką gali pasakyti ateinantį rudenį privalantis atsistatydinti iš pareigų arkivyskupas šiuolaikiniam jaunimui bernardinų parapijoje? Gal būt todėl arkivys­ kupas savo liudijimą pradėjo nuo prisiminimų apie jaunystę ir pirmuosius kunigystės metus, kurių dalis prabėgo mano gimtajame Simne? Ir dabar nežinau, kaip ir kokiu būdu jaunas kunigas mums, Simno vaikams ir paaugliams, įkvėpė meilę tikėjimui, tiesai, dorai ir Tėvynei. Iš kur mumyse atsirado ryžto ir drąsos nebijoti pasakyti „ne“ raginimui stoti į sovietines jaunimo organizacijas, kai buvome gąsdinama visokiais baubais? Iš kur man tada užteko drąsos ir sąmoningumo po apklausos mokyklos direktorės kabinete, nepabūgti ir mandagiai atsisveikinti: „Su Dievu“? 1975 m. balandžio 1 d. mane, šeštos klasės mokinį, iškvietė į direktorės kabinetą apklausai. Įtaręs, kad galiu būti tardomas dėl patarnavimo prie Mišių, prisimi­niau žodžius: „kai suėmę jus ves, nesirūpinkite iš anksto ką kalbėsite. Kalbėkite, kas tą valandą jums bus duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia“ (Mk 13,11). Apklausos metu Alytaus rajono švietimo skyriaus vedėjas V.Valeika klausinėjo kodėl aš ne pionierius, kas pakvietė patarnauti prie Mišių, ar už tai negaunu pinigų, ar ne Tamkevičius ruošė mane prie pirmos Komunijos? Tačiau aš atsakiau, kad mane ruošė mama, o kunigėlis tik egzaminavo. Nors tai buvo netiesa, bet melagių dieną galima buvo ir taip atsakyti. Argi aš kaltas, kad tardytojai patys ją pasirinko. Tik vėliau paaiškėjo, kad pats baisiausias atsakymas vedėjui buvo tas mano atsisveikinimas „su Dievu“. To jis nesitikėjo ir dėl to plūdo vargšus mokytojus per susirinkimą pripažindamas, kad keturiasdešimt mokytojų yra bejėgiai prieš vieną kunigėlį. Dar didesnis smūgis jiems visiems buvo tai, kad apie šį tardymą netrukus pasirodė straipsnis Katalikų Bažnyčios Kronikos nr. 16. O po kurio laiko šio straipsnio turinį visam pasauliui išplatino „Vatikano radijas“. Tas kunigėlis buvo 1969 m. pabaigoje paskirtas eiti Simno bažnyčios vikaro pareigas kun. Sigitas Tamkevičius. Jis surinko būrį patarnautojų prie Mišių, slaptuose susirinkimuose pasakodavo apie sovietų okupaciją ir trėmimus, supažindindavo su saugumiečių tikslais ir metodais. Čia mes sužinojome apie disidentus A.Sacharovą, S.Kovaliovą, A.Solženyciną. Todėl jį sekė saugumo sutelkti vietiniai ir atvažiavę sekliai. Beje šitiems buvo sunkiausia, nes jiems sunkiai sekėsi mažame miestelyje

8


Po Bernardinų skliautais likti nepastebėtiems. Kai sužinodavom, kad kunigėlį seka, tuoj pat vieni per kitus perduodavom žinią ir netrukus prasidėdavo kontržvalgyba – saugumiečių sekimas. Nors kunigėlis bijodamas, kad mes neįkliūtume, to ir nelabai norėdavo, tačiau mes jam perduodavom žinias apie saugumiečių veiksmus, ar jam to reikėdavo ar ne. Mes jautėmės vieno tikslo siekianti vieninga komanda. Kunigėliui buvo neramu dėl mūsų. Kas bus jeigu sučiups? Jis buvo susitaikęs su tuo, kad už Katalikų Bažnyčios Kroniką ir kovą dėl tikėjimo laisvės, anksčiau ar vėliau jis bus su­imtas ir įkalintas. Tačiau ar reikia, kad ir kiti nukentėtų? Atsakymo į šį klausimą kunigėlis ieškodavo maldoje ir vis gaudavo aiškų atsakymą: neįmanoma kova be aukos ir be nuostolių. Apie tai savo liudijome jis pakartojo ir bernardinuose. Nesitikėkime, kad tą šeštadie­nį nuskambėjusi žinia, kurioje Kristus ragino apaštalus, o šiandien ir mus „eikite į visą pa­saulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15b) bus paprastas ir lengvas uždavinys. Jis tikrai pareikalaus aukos ir šiandien. Juk ir arkivyskupo moto, kad Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių, jau yra ir bus auka. Iššūkiai Bažnyčiai šiandien eurosąjungmetyje yra sudėtingesni negu prieš keturiasdešimt metų sovietmetyje. Arkivyskupas perspėjo apie galimas liūdnas pasekmes, dėl ES šiuo metu vykdomų seksualinių programų ir reformų. Tada priešas buvo aiškus ir apčiuopiamas. Kova dėl tikėjimo buvo persipynusi su kova dėl Lietuvos laisvės ir tai buvo lengvai suprantama kiekvienam. Tačiau dabar viskas susilieję, kaip tame A.S.Puškino eilėraštyje: Хоть убей, следа не видно; Сбились мы. Что делать нам! В поле бес нас водит, видно, Да кружит по сторонам. Romas J. Visą pasidalinimo irašą galite paklausyti čia: http://bjcentras.lt/aktualu/paskaitu-medziaga

9


Po Bernardinų skliautais

ADVENTO REKOLEKCIJOS SU VYSKUPU LINU VODOPJANOVU OFM

Trinapolio rekolekcijų namai buvo pilni – daugiau nei 70 susirinkusiųjų! Čia vyko advento rekolekcijos su Telšių vyskupu augziliaru Linu Vodopjanovu OFM. Susirinkęs jaunimas gvildeno temą „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk, 17:5).

10


Rekolekcijose dalyvavo jaunimas iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Telšių, Kamajų… Tikros pranciškoniškojo jaunimo rekolekcijos. Penktadienio vakarą jos prasidėjo su malda bei žaidimais. Tai buvo galimybė pasiausti, išsidūkti, atsipalaiduoti ir pasiruošti artėjančios dienos apmąstymams, paskaitoms. Jau gerokai po vidurnakčio prasidėjo filmo „Šv. Antanas“ peržiūra. Filmas kvietė panagrinėti pranciškoniškumą, pamatyti šventojo Antano, kaip asmens, ypatingumą ir atsidavimą Dievo valiai, kvietė mąstyti savo tikėjimo klausimą, brolių ir sesių priėmimą. Šeštadienis buvo pripildytas diskusijų, paskaitų-konferencijų bei brolystės dalinimosi. Vakare jaunimas buvo kviečiamas prisiminti Kristaus gimimo istoriją. Br. Alvydo iniciatyva peržiūrėtas filmas „Jėzus iš Betliejaus“. Po jo prasidėjo nepertraukiama naktinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Jaunimas turėjo galimybę atsidėti maldai ir buvimui su Viešpačiu akis į akį. Rytą dalyviai pasitiko su malda bei baigiamąja konferencija, šventomis Mišiomis ir palaiminimu eiti ir liudyti Kristaus gimimą.

Liudijimai Rekolekcijos buvo super!!! Labai smagu buvo susipažinti su vyskupu Linu, – jo vedamos konferencijos, kurios niekada neapsieidavo be anekdoto, tikrai palietė... Nors kartais ir pasidarydavo be galo šalta, visuomet atsirasdavo be galo šiltų žmonių su be galo karšta arbata. Rasa

Tačiau esu labai dėkinga tą triukšmą sukūrusiems, nes gavau puikią progą išmokti, kaip nuo visko atsiriboti ir, nepaisant to, kas vyksta aplinkui, rasti savyje ramybę, susikaupimą ir pajausti Dievo meilę. Tą meilę, kurią jis rodė per visus į rekolekcijas susirinkusius žmones, pradedant mažuoju rekolekcijų dalyviu Gustu iš Kamajų, baigiant vyskupu Linu. Jam ypač dėkui už šiltą bendravimą prie pietų stalo, kantrybę klausant išpažinčių, išmintingus žodžius konferencijų bei pamokslų metu ir, žinoma, anekdotus. Pasirodo, net per juos galima prieiti prie rekolekcijų temos „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą“! Tikiu,

Į šias advento rekolekcijas važiavau norėdama trumpam pabėgti nuo prieššventinio šurmulio (kad šv. Kalėdos netaptų Klaikėdomis. O atvažiavusi radau dar didesnį šurmulį, o tiksliau triukšmą.

11


kad bent šiek tiek jis sustiprėjo visiems dalyviams per tas priemones, kurios kiekvienam buvo geriausiai suprantamos: kam malda ar adoracija, kam vyskupo žodis, o kam pabendravimas su žmonėmis, einančiais tikėjimo keliu. Ačiū už visa tai! Laura Buvo tikrai smagu susitikti daug naujų žmonių, dalyvauti tokiose puikiose rekolekcijose. Manau, kiekvienam dalyvavusiam jos tikrai atnešė daug naudos, sustiprino tikėjimą ir suteikė daug malonių emocijų. Tikiuosi, jas rengs dar ne vieną kartą, būtų labai gera pakartoti šių rekolekcijų išgyvenimus, susitikti su tais pačiais ir susipažinti su dar kitais žmonėmis. Manau, tas jaunimo susibūrimas kartu yra labai svarbus. Buvo tikrai šaunu kartu giedoti giesmes, šlovinti Dievą, bendrauti ir tiesiog džiaugtis vieniems kitais! Dėkui organizatoriams ir visiems dalyvavusiems žmonėms už tokį nerealų savaitgalį!!! Rita

12

Smagiai praleistas laikas, labai primenantis Jaupros metinius susitikimus: čia Vilnius, čia Kaunas, čia Kaunas, kuris iš tikrųjų yra Telšiai, čia Kaunas, kuris iš tikrųjų yra Jonava, čia Vil­nius, bet iš tiesų Klaipėda. Daug gražaus šurmuliuko, tarp kurio vis bandai nuvogti laiko Jėzui. Juk vis dėlto Jis čia svarbiausias. Justinas Grįžusi namo buvau kupina džiaugsmo, ku­ riuo troškau dalintis. Buvo gera šlovinti, giedant kartu, ir ta ramybė visiškai pripildė širdis. Manau, visi išmokome pastebėti ir jausti ramybę net triukšme, kuris ten tikrai nenuvargino. Labai gražios buvo br. Lino paskaitos. Man pačiai išliko daug minčių, pastebėjimų. Labai džiaugiuosi, kad ten dalyvavau. Emilija Rekolekcijos buvo išties nuostabios. Daug šaunių tikinčių žmonių aplink, puiki, įdomi prog­ rama – visa tai padėjo visiškai pripildyti širdį meilės, ramybės ir susikaupimo. Ačiū. Rūta


GAVĖNIOS REKOLEKCIJOS Kovo 15–17 d i e­n o­m i s p r a n­c i š k o ­ niškasis jaunimas susitiko vėl Trinapolyje, tačiau šįkart vyko gavėnios rekolekcijos. Jų tema – „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“. Rekolekcijų vedėjas, br. Juozapas Marija Žukauskas, negvildeno atsivertimo klausimų ir nepateikė sėkmės recepto, kaip reikia evangelizuoti taip, kad minios plūstų į bažnyčią. Ne. Jis kėlė klausimą, koks turi būti Kristaus mokinys. Brolis skatino pirmiausia pradėti nuo savęs, kėlė klausimus, koks turi būti vaikinas ir mergina, kur mūsų vyriškumas ir moteriškumas, ką norėtume girdėti per savo laidotuves. Pastarasis klausimas išgąsdino ne vieną. Rekolektantai bandė susimąstyti, kokie turime būti žmonės ir kaip turėtume sekti Jėzų, kad apie mus mirusius kalbėtų gerai. Rekolekcijos buvo pilnos filmų. Penktadienio naktį žiūrėjome kupiną muzikos filmą „The legend of 1900“, šeštadienį – „Skraidantį vienuolį“. Nors dalyvių šįkart buvo perpus mažiau nei advento rekolekcijose, bet tai suteikė galimybę adoracijos laiką pasidalinti tinkamai. Daugeliui tai buvo rimto pasiruošimo laikas artėjančiam Velykų slėpiniui. ***

13

Džiaugiuosi gavusi galimybę parašyti apie tai, kas tikrai paliko didžiulį pėdsaką mano širdyje. Aišku, viskas, kas gražu, kažkada baigiasi, bet palieka viduje neišdildomų atsiminimų, kurie mus pakeičia, nors mes to galbūt iš karto ir nepastebime. Kaip pirmą kartą buvusi rekolekcijose, manau, žodžio ,,puiku“ neužtenka apibūdinti tam, ką ten patyrei. Ta visa bendrystė, nuoširdus tarpusavio bendravimas, dalijimasis viskuo… Aišku, šiek tiek jautėsi, kad daugelis yra jau pažįstami iš seniau, bet tai normalu, viskam reikia laiko, ne per vieną dieną tampama draugais. Ne veltui buvo pasakyta, kad bendruomenė skirta ne tam, kad rateliu susėdę paplepėtume, o kad labiau gilintume tikėjimą į Dievą, artėtume link Jo ne vieni. Niekas nebūna išganytas po vieną, „ten, kur du ar trys susirenka Mano vardu, ten ir aš esu“. Žodžiu, tikrai labai patiko, gaila, ne su visais atradau laiko pabendrauti, bet, manau, progų dar bus! Linkiu visiems ramaus susikaupimo artėjančioms Velykoms ir neišblėstančio tikėjimo. Ieva Savaitgalis kaip savaitgalis… Gal tik tiek, kad nereikia pačiam gaminti. Nuolat gali rasti ką nors šalia, nusiteikusį pasikalbėti, pasijuokti, pafilosofuoti ar paverkšlenti „kaip mes be kavos ištversim…“ Paskaitos, kreipiančios į tai, kas svarbu, ir tai, apie ką daug kas šiandien nedrįsta ar nenori kalbėti. Ir, galiausiai, kaip ten nelietuviai sako, „last but not least“ – Jėzus kaimynystėje (koplytėlėje, Šven­ čiausiajame Sakramente), kur gali nusliūkinti kada tik nori. Pasikalbėti, o kas dar svar­ biau – pasiklausyti. Justinas


Šios gavėnios rekolekcijos – tai 3 dienos tikrosios aš pažinimo... Pažinau save iš tikrųjų. Tai buvo gana sunkus laikas, bet labai reikalingas, nes buvau pati su savimi, su savo mintimis, su klaidomis ir nuodėmėmis prieš Dievą… Ir aš tikiu – Dievas su manimi visada, ar labai gerai, ar labai blogai… Gana nuostabiai praleidau laiką, per kur į Dievą pažinau dar labiau ir sugrįžau iš blogo kelio į gerą kelią – Dvasinės ramybės ir Dvasinės išminties kelią, kuris veda į Amžiną Gyve­ nimą! Palengvėjo po išpažinties, po adoracijos, po liudijimų… Ir žmonės, buvę kartu, kaip visada nepaprastai šilti, draugiški ir dvasingi. Roberta

14


PAŽADUKAI Iš šventojo apaštalo Pauliaus laiško romiečiams. „Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą. Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai. Turime įvairių dovanų, destis, kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo, kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, kas paraginti – tegul ragina, kas dovaną šelpti –tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai, kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbsti kitiems su džiaugsmu. Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą.“ (12, 3-13) Tai sutrumpintas pranciškoniškojo jaunimo statutas. Priklausyti pranciškoniškajam jaunimui pasiryžo septyni nauji žmonės: Elena, Emilija, Gerda, Jaunius, Martynas, Paulina, Rita. Jie vienerius akademinius metus ruošiasi pranciškoniškojo jaunimo pažadui.

15


Po Bernardinų skliautais

Pranciškučių metai po Bernardinų skliautais

Jau ketvirti metai, kai saujelė Bernardinų parapijos paaugliukų su džiaugsmu kiekvieną penktadienį nuo 16 val. renkasi Bernardinų jaunimo centro rūsyje. Iš tiesų stebėtinai gražu žiūrėti, kaip ištikimai ir su užsidegimu jauni žmonės trokšta burtis ir augti kartu. Visada ta pati vieta. Ir laikas, ir žmonės tie patys. O mes vis ateiname ir laukiame, ką šis penktadienis mums atneš, ko šį kartą išmoksime, ką patirsime ir kuo patys galėsime praturtinti kitus.

Susėdę aplink žvakę, susitikimą pradedame malda. Ankstesniais metais vis reikėdavo pagalvoti, kaip tą kartą kreiptis vieniems į kitus – „mielieji pranciškučiai “ ar „brangiosios pranciškutės“. Kiekvienos maldos metu prie bendrų intencijų vis pridurdavome: „Ir kad prie mūsų prisijungtų bent keletas berniukų.“ Ir, mūsų džiaugsmui, šiemet Dievas mus išklausė.

Susitikimų struktūra nesikeičia: pradžios malda, pasidalinimas šios savaitės vargais ir džiaugs­ mais, intencijų sąrašas ateinančiai savaitei, dienos tema, sausainiai, pokalbiai ir linksmybės. Į dienos temą telpa daug kas: diskusijos aktualiais klausimais, Šv. Rašto skaitymas, gilinimasis į liturginį laikotarpį ir pan. Pasninko metu drąsinome vieni kitus susilaikyti nuo saldumynų (nutarėme, kad eiliniai penktadieniai nesiskaito – juk susitikimai vyksta vien tik penktadieniais, tad sausainiai eiliniu laikotarpiu nedraudžiami). Susigalvojame įvairios veiklos. Rudenį keliavome į Bažnytinio paveldo muziejų. Ten ieškojome lobių lakstydami tarp šimtamečių auksinių ir brangakmeniais inkrustuotų eksponatų. Ačiū Dievui, po mūsų apsilankymo muziejus nuostolių nepatyrė ir kvietė apsilankyti dar kartą. Per Vėlines tradiciškai ėjome uždegti žvakučių į Bernardinų kapines. Advento metu žaidėme „Angelų sargų“ žaidimą. Taip pat kūrėme, gaminome ir pardavinėjome advento kalendorius. Iš uždirbtų pinigėlių pavasarį džiaugėmės galimybe nuvykti, pasimelsti ir pasidžiaugti vieni kitais pranciškučių rekolekcijose. Taip pat bendruomenėje, kaip didelėje šeimoje, šventėme Kūčias. Artimiausią penktadienį prieš Kūčias laužėme paplotėlius, visiems visko linkėjome, valgėme kūčiukus, meduolius, riešutus ir mandarinus. Taip pat turėjome piratišką pusiau naujametinį, pusiau kalėdinį vakarėlį, kai per-

16


sirengę piratais ir susinešę kalėdinio vaišių stalo likučius vaišinomės, žaidėme žaidimus, linksminomės ir kitaip piratiškai, šaukdami „Arrr, arrr!“, drebinome Bernardinų jaunimo rūsį. Esame jauni, mėgstame švęsti. Didžiausia šventė – šv. Mišios. Pirmaisiais mėnesio penktadieniais, po susitikimo, kartu švenčiame Eucharistiją, paskutiniaisiais – mėnesio gimtadienius. Gyvendami krikščionišką ir vilties bei džiaugsmo kupiną gyve­ nimą niekada nepraleidžiame progų pramogauti ir linksmintis. Turėjome nepaprastai džiaugsmingą penktadienį, kai buvo išrinktas naujasis popiežius Pranciškus. Šventė buvo dviguba, nes nemaža dalis Vilniaus pranciškučių lanko Jėzuitų gimnaziją. Taigi, džiaugėmės ne tik popiežiumi jėzuitu, bet, pirmiausia, netvėrėme džiaugsmu ir krykštavome iš laimės, kad naujasis popiežius pasirinko būtent mūsų mylimiausio šventojo Pranciškaus vardą. Šv. Velykų paslaptis taip pat išgyvenome kartu dalyvaudami šv. Mišiose bei Didžiojo tridienio pamaldose. Kiekvieną penktadienį ištikimai pranciškučius dvasiškai palydėdavo brolis Alvydas. Kartais ir brolis Andrius užsukdavo mūsų aplankyti. Gaila, su jais teko atsisveikinti ir išlydėti juos į Kretingą ir Pakūtą. Dabar mūsų susitikimuose lankosi brolis Tomas. Tikimės, kad jam su mumis smagu.

Stengiamės nepraleisti renginių, kurie vyksta ne tik mūsų parapijoje, bet ir už jos ribų. Grįžę iš Lietuvos pranciškučių susitikimo, skubėjome į VAJC organizuotą renginį „Išeik į aikštę“. Ten buvome karščiausia ir džiaugsmingiausia šlovinimo grupės „Ichthus“ palaikymo komanda.

Taip pat turime rimtą įsipareigojimą, tarnystę ir misiją – kartą per mėnesį važiuojame draugauti ir savo tikėjimu dalintis su Rokiškio raj. Kamajų miestelyje gyvenančiu jaunimu. Susiradome naujų draugų. Gera, kai galime dalintis tikėjimu ir liudyti apie nuostabius Dievo darbus savo bendraamžiams. Na, o paskutinis ir svarbiausias įvykis šiais metais mūsų bendruomenei buvo pranciškučių priesaikos ir kryželių teikimo šventė. Net šeši pranciškučiai visai bendruomenei girdint prisiekė gilinti savo tikėjimą, jį auginti ir brandinti bei siekti šventumo. Tą ir stengėmės daryti visus metus.

Daug nuostabių penktadienių buvo. Su paprastais, bet sielą link Dievo keliančiais pokalbiais ir pasidalinimais. Jie tarsi niekuo nesiskiria nuo pokalbių mokyklos valgykloje kramsnojant bandelę. Bet tikriausiai tie sausainiai, kuriuos kiekvieną kartą valgome Bernardinų jaunimo centro rūsyje, ir žvakelė, kuriai užsidegti net ne visada turime degtukų, yra kažkuo ypatingi… Šventosios Dvasios paliesti. Pranciškutė

17


Po Bernardinų skliautais

SOCIALINĖS TARNYSTĖS

„Kartu galime gydyti visuomenės žaizdas.“

N

uo pat Vilniaus pranciškoniškojo jaunimo brolijos įsteigimo jaunimas du kartus per mėnesį lankosi Vilniaus vaikų ir Veliučionių socializacijos centruose. Mums tai – savo baimių nugalėjimo, Gerosios Naujienos, pranciškoniškumo, evange­ lizacijos laikas, jiems – draugiškumo, supratimo, bendravimo ir priėmimo mokymasis. Siekdami mažinti socialinę atskirtį tarp nusikalsti linkusių paauglių ir visuomenės, pranciškoniškasis jaunimas ir Bernardinų jaunimo centro savanoriai nuolat stengiasi atliepti dvasinius šių centrų vaikų poreikius. Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros paramos dėka vykdytas tęstinis projektas „Kartu galime gydyti visuomenės žaizdas“. Projektas siekė mažinti socialinę atskirtį ir nešti Gerosios Naujienos žinią šių centrų auklėtiniams per žaidimą, filmus, diskusijas, pokalbius ir kt.

18


Nemažai susitikimų prabėgo aiškinantis, kas tas pranciškoniškasis jaunimas, broliai pranciškonai, šv. Pranciškus ar šv. Bernar­ das iš Sienos. Kartu susitikimuose dalyvavo ir kun. Kęstu­ tis Dvareckas su priklausomų žmonių ben­ druomene. Jie liudijo apie asmeninį kiekvie­ no žmogaus prisikėlimą iš priklausomybių liūno ir naujo gyvenimo pradžią. Edvinas iš Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro pasakojo apie misionieriaus kelią Argentino­ je. Nemažai teko pasukti galvas dėl aktualių klausimų. Klausimai apie pasaulio pabaigą buvo svarbūs visiems, nes kaip tik artėjo 2012 metų pabaiga. Todėl tvirtas Kęstučio atsakymas, jog jis tuo netiki, uždėjo visus taškus ant “i”. Pasaulio pabaiga nežinia kada bus. Kiekvienas vaikinas turėjo galimybę asmeniškai pasikalbėti su mumis akis į akį. Advento Mišios įvyko Vilniaus vaikų socia­ lizacijos centre su kun. Andžej. Jose šlovino pranciškoniškasis jaunimas. Drauge giedojo, šlovino visos susirinkusios centro merginos! Su nedideliu šurmuliu viskas pavyko puikiai. Taip pat buvo išdalinti „Youcat“ – jaunimo katekizmas kiekvienai centro gyventojai.

Projekto rėmėjas

Visuose susitikimuose kalbėjomės apie Jaunimo dienas, tiek pasaulines, tiek nacio­ nalines. Patys didžiausi klausimai tikriausiai buvo išspręsti per filmukus ir atvirus liudi­ jimus apie Dievo buvimą ir veikimą. Vienas susitikimas įvyko visiškai neplanuotai, tačiau labai pasiteisino. Tą kartą važiavome net 9! Visas pilnas autobusiukas. Parodėm filmuką ir pasišnekėjome apie Pasaulines jaunimo dienas, trumpai drūtai pateikėm bendrą jų vaizdą. Kaip visada, šiuose centruose situaciją gelbėja žaidimai, kuriems nereikia didelio pasiruošimo, bet vyksta puikiai, nes visi dalyvaujantieji deda indėlį. Itin buitiškais klausimais prasidedantis žaidimas, atro­ do, auga iki rimtų dvasinių klausimų: Ar mėgsti silkę? Kur gyveni? Ar tau garbė eiti į bažnyčią? Ar jūs broliai? Pastarasis rim­ tai krito į širdį daugeliui. Gal vieni kitų ir nevadinam broliais bei sesėmis, tačiau toks dalykas pastebėtas!

19


JAUPROS SUSITIKIMAS TELŠIUOSE

2013 m. vasario 8–10 d. Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas susirinko į Telšius. Čia vyko kasmetinis jaunimo susitikimas, į kurį susirinko daugiau nei 100 jaunų žmonių iš Kretingos, Vilniaus, Kauno, Klaipė­ dos, Šiaulių, Jonavos bei atstovai iš Baltarusijos. Metinis pranciškoniškojo jaunimo susitikimas buvo skirtas švęsti brolystę, gilinti tikėjimą ir liudyti jį priimančio miesto gyventojams.

20


Šeštadienį ryte jaunimas klausėsi dviejų paskaitų. Pranciškoniškojo jaunimo nacionalinis dvasinis asistentas kun. Antanas Blužas OFM kalbėjo tema „Leisk man nešti tikėjimą, kur kankina abejonės“, o kun. Gintaras Blužas OFM – „Krikštas – krikščioniškojo gyvenimo pamatas ir vartai į Bažnyčią“. Šeštadienio programos kulminacija tapo Telšių miesto evangelizacija „Šviesa naktyje“. Jos metu pranciškoniškasis jaunimas pasklido po Telšių gatves, kviesdamas žmones ateiti į katedrą pasimelsti prie Švenčiausiojo Sakramento ir taip atnaujinti bei sustiprinti ryšį su Dievu. Telšių katedroje nusidriekė žmonių eilė, laukiančių susitikimo su Kristumi Švenčiau­ siajame Sakramente.

Liudijimas

Sekmadienį jaunimas giedodamas žygiavo Telšių gatvėmis į šv. Mišias Šv. Antano Padu­ viečio katedroje, kurias aukojo ir homiliją jaunimui sakė vyskupas augziliaras Linas Vo­ dopja­no­vas OFM.

Ypatingos malonės laikas. Nors paskaitos labai neįstrigo, tačiau labai palietė evangelizacija „Šviesa naktyje“. Pirmą kartą susidūriau su šia evangelizacijos forma dar Sielovados forume Kaune 2012 m. rudenį. Šįkart prieš evangeli­ zaciją teko išklausyti keturių dalių paskaitą. Tai paprastas metodas kviesti žmones į bažnyčią. Viskas prasideda Švenčiausiojo Sakra­ mento išstatymu bažnyčioje. Keturios žmonių komandos pri­ sideda prie renginio. Savanoriai iki pat pradžios nežino, į kurią grupę papuls. Pirmoji nuolat meldžiasi bažnyčioje, antroji eina į gatves po­ romis ir kviečia žmones užsukti tuo metu į bažnyčią, trečioji pasitinka atėjusius ir paaiškina visą veiksmą, padeda užrašyti intenciją, paduoda žvakutę, palydi prie altoriaus ir kartu meldžiasi, ketvirtoji grupė – šlovina ir skaito Evangelijos ištrau­ kas. Man teko misija eiti į gatvę. Nors buvo labai šalta ir mano batai buvo jau permirkę nuo sniego, ta­ čiau su užsidegimu išėjau evangeli­ zuoti poroje su Henriku iš Šiaulių. Teko sutikti įvairių žmonių. Vieni buvo skubantys namo ar į par­ duotuvę, ar

21

pasilinksminti vėlų šeštadienio va­ karą. Atrodo, turėtų būti labai pap­ rasta pakviesti žmogų į bažnyčią, tačiau taip nėra. Tenka prisitaikyti prie žmogaus ir atvira širdimi liudyti Kristų. Akys pasidaro didelės, kai ištariami tarsi magiški žodžiai – dabar vyksta adoracija ir Jėzus laukia tavęs. Atrodo, kad jei nelauktų, tai neitų. Sutikome vieną moteriškę, kuri buvo ką tik grįžusi iš Sedos, buvo kažkokiame kon­ certe. Pradžioje sakiusi, kokia yra puiki nuotaika, pabaigoje mestelė­ jo, jog yra pavargusi, tačiau pasu­ ko į bažnyčią. Penki vaikai žaidė su sniegu ir siautė Telšių miesto aikštėje. Mano kolega vyriškai pasi­ kalbėjo su berniukais. Prajuokinęs klausimas buvo: ar nereikės plauti grindų bažnyčioje? Mums grįžtant po pusantros valandos, šie vaikai išėjo iš bažnyčios. Tą patį vakarą ir kitą rytą visi dali­ jomės, kokius žmones sutikome. Džiugu buvo išgirsti, kad daugiau nei pusė kviestų žmonių atėjo. Asmeninis kvietimas veikia! Jėzus laukia mūsų visų. Giedrė


JAUPROS SUSITIKIMAS TELŠIUOSE

Vedini noro nešti taiką ir gėrį, nusprendėme artimiau susipažinti su pranciškoniškuo­ ju jaunimu, gyvenančiu Lietuvoje. Mes su džiaugsmu priėmėme kvietimą ir atvykome iš Baltarusijos, Slucko, iš viso šeši žmonės. Šiuo metu du iš mūsų studijuoja Lenkijoje, tad atvyko iš ten. Mums teko patirti rūpesčių gaunant vizas, sunkumų atsiprašant iš darbų, nemiegotų naktų autobusuose ir stotyse, įveikiant tūkstančius kilometrų, kai kam neatvykti į egzaminus… Bet Viešpats Jėzus Kristus mus apipylė malonėmis. Žinoma, kaip ir daugelyje panašių susitikimų, mums teko džiaugsmas dalyvauti įdo­ miose konferencijose, galimybė susipažinti su naujais žmonėmis, žinoma, sutikome ir senų gerų pažįstamų. Didžiausią įspūdį viso susitikimo metu mums paliko Evan­ gelizacija. Nešti tikėjimą ten, kur siaučia abejonės, yra viena svarbiausių užduočių mažiesiems broliams. Mūsų delegatų grupelei tai buvo pirma tokios Evangelizacijos patirtis. Maloniai nustebino, jog tai vyko ne kažkokio žaidimo forma, kada visi galėtų daryti, ką jie patys nori ir pasirenka, arba, jei nenori, visai nedalyvauti, bet tai buvo tikrai rimta užduo­ tis, drįsčiau sakyti – misija, kur kiekvienas dalyvis turėjo atsiduoti su visa atsakomy­ be. Iš pradžių mes šiek tiek nerimavome, kad negalėsime dalyvauti dėl kalbos barjero. Ypač jaudinomės, kai buvo dalijamasi į grupes, kas už ką bus atsakingas evangelizaci­ jos metu. Išgirdę savo vardus sužinojome, jog mums tenka didelė atsakomybė likti ir melstis už tuos, kurie tą vakarą evangelizuos. Supratome, kad jei žiūrėsime į savo užduotį pro pirštus, tai gali sužlugdyti viską. Mes likome labai nustebinti to atėjusio kiekio žmonių į bažnyčią tą vakarą, supratome, kokia svarbi visų užduotis, ir kad žmonės atėjo visų, dalyvavusių evangelizacijoje, dėka. Manome, jog Jėzų atrado daug naujų draugų. Mes esame labai dėkingi lietuvių jaunimui už jų atvirumą, draugiškumą, šiltą priėmimą, už pasiaukojimą ir norą visada padėti, ypač už vertimą ir ko žodžiais neapsakysi. Dėkui kiekvienam organizatoriui ir dalyviui už neeilinę galimybę pabūti drauge ir sustiprinti savo tikėjimą! Baltarusijos pranciškoniškasis jaunimas

22


Po Bernardin킬 skliautais

23


Vedini noro nešti taiką ir gėrį, nusprendėme ar­ timiau susipažinti su pranciškoniškuoju jaunimu, gyvenančiu Lietuvoje. Mes su džiaugsmu priėmėme kvietimą ir atvykome iš Baltarusijos, Slucko, iš viso šeši žmonės. Šiuo metu du iš mūsų studijuo­ ja Lenkijoje, tad atvyko iš ten. Mums teko patirti rūpesčių gaunant vizas, sunkumų atsiprašant iš darbų, nemiegotų naktų autobusuose ir stotyse, įveikiant tūkstančius kilometrų, kai kam neatvykti į egzaminus… Bet Viešpats Jėzus Kristus mus api­ pylė malonėmis. Žinoma, kaip ir daugelyje panašių susitikimų, mums teko džiaugsmas dalyvauti įdomiose konfer­ encijose, galimybė susipažinti su naujais žmonėmis, žinoma, sutikome ir senų gerų pažįstamų. Di­džiau­ sią įspūdį viso susitikimo metu mums paliko Evan­ gelizacija. Nešti tikėjimą ten, kur siaučia abejonės, yra viena svarbiausių užduočių mažiesiems bro­ liams.

Liudijimas

Mūsų delegatų grupelei tai buvo pirma tokios Evan­ gelizacijos patirtis. Maloniai nustebino, jog tai vyko ne kažkokio žaidimo forma, kada visi galėtų daryti, ką jie patys nori ir pasirenka, arba, jei nenori, visai nedalyvauti, bet tai buvo tikrai rimta užduotis, drįsčiau sakyti – misija, kur kiekvienas dalyvis turėjo atsiduoti su visa atsakomybe. Iš pradžių mes šiek tiek nerimavome, kad negalėsime dalyvauti dėl kalbos barjero. Ypač jaudinomės, kai buvo dalijama­ si į grupes, kas už ką bus atsakingas evangelizacijos metu. Išgirdę savo vardus sužinojome, jog mums tenka didelė atsakomybė likti ir melstis už tuos, kurie tą vakarą evangelizuos. Supratome, kad jei žiūrėsime į savo užduotį pro pirštus, tai gali sužlug­ dyti viską. Mes likome labai nustebinti to atėjusio kiekio žmonių į bažnyčią tą vakarą, supratome, kokia svarbi visų užduotis, ir kad žmonės atėjo visų, dalyvavusių evangelizacijoje, dėka. Manome, jog Jėzų atrado daug naujų draugų. Mes esame labai dėkingi lietuvių jaunimui už jų atvirumą, draugiškumą, šiltą priėmimą, už pasiau­ kojimą ir norą visada padėti, ypač už vertimą ir ko žodžiais neapsakysi. Dėkui kiekvienam organizato­ riui ir dalyviui už neeilinę galimybę pabūti drauge ir sustiprinti savo tikėjimą! Baltarusijos pranciškoniškasis jaunimas

24


EVANGELIZACIJOS KAMAJUOSE 2011 metų rudenį Pauliaus Minkevi­ čiaus iniciatyva prasidėjo evangelizacija Kamajų miestelyje Rokiškio rajone. Taip nutiko neatsitiktinai – čia gyvena Pauliaus močiutė. Lankant močiutę ir kartu su ja einant į bažnyčią, kilo noras po Kamajų bažnyčios skliautais matyti kuo daugiau jaunų, besišypsančių veidų. Kaip tik nuo 2011 metų pavasario čia, Kamajų Šv. Kazimiero parapijoje, savo tarnystę pradėjo jaunas iniciatyvus kunigas Andrius. Tad bendradarbiaujant su juo bei tikybos mokytoja Vilma pradėti organizuoti susitikimai su šio miestelio jaunimu. Susitikimų centras – bendra Eucharistija, malda ir šlovinimas, o po šito toliau smagiai ir prasmingai leidžiame laiką: kartu vaišinamės, žaidžiame, dalinamės ir kalbamės mažose grupelėse, skaitome Biblijos bei „YouCat“ ištraukas, piešiame, atliekame įvairias užduotis, kurios visiems padeda labiau pažinti Dievą, vieniems kitus ir save. Iš Vilniaus riedame dažniausiai pilnu baltuoju autobusiuku, o pasitinka mus gausus būrelis jaunimo iš apylinkių. Jeigu pirmieji susitikimai buvo nedrąsūs, antrais metais jau pačios pirmosios mūsų atvykimo akimirkos būna pilnos šypsenų ir pasitikėjimo. Per tiek laiko užsimezgė draugystė. Jaunimas susirašo laiškais, vieni kitiems siunčia dovanėles ir vis laukia kitų susitikimų. Gera kas kartą, nuvykus į Kamajus, išvysti gėlėmis bei įvairiais jaunimo nuoširdžiai sukurtais darbeliais papuoštą bažnyčią. O dar labiau širdį džiugina tai, kad bažnyčią ne tik puošia, bet joje vis gausiau lankosi jauni ir šaunūs mūsų Kamajų parapijos bičiuliai.

25


T

ai buvo drąsos kelionės eiti ir liudyti savo tikėjimą Kamajų jaunimui. Keliavau du kartus. Pirmą kartą buvo iš tiesų nedrąsu pasiryžti. Pajutusi norą prisidėti prie Gerosios Naujienos skelbimo priėmiau Pauliaus kvietimą. Penktadieniais pradėjom ruoštis. Susirinkdavom melstis, apsitarti, šį bei tą nudirbti. Abu kartus nuvažiavus į Kamajus Mišių metu atrodydavo, jog viskas švyti. Mišiose galvodavau, kad sapnuoju: kunigas Andrius atlieka neįsivaizduojamus eksperimentus, vaikai švelniais balsais šlovina ir nuoširdžiai meldžiasi už nugaros. Bet sapnas baigdavosi, kai pasidaliję į grupeles skaitome šv.Raštą… Skaitome, bandome pasidalinti, ką supratę, pajutę, atpažinę… Iš tiesų labai džiaugiausi, kai po pirmo nuvažiavimo grįžę sužinojome, jog jaunimas noriai renkasi, meldžiasi, leidžia laiką kartu. Ir kad esame laukiami dar kartą. Antrąjį sykį nustebau, kokie jie pasikeitę – no­riai dalijasi savo patyrimais. Stebisi, naujai atranda senus draugus naujame maldos gyvenime. Agapės metu Rokiškio laikraščio žurnalistas ėmė interviu ir daug klausinėjo: kam mums viso šito reikia? Ar tai ką pakeis? – ir taip toliau. Aš atsakiau, jog asmeniškai galiu paliudyti, kad keičia. Keičia mano gyvenimą. Kai grįžtant po pirmos kelionės iš Kamajų man brangus žmogus parašė, jog eina į Mišias, tiesą pasakius, vos neišmečiau telefono. Pakvietė eiti kartu, žinoma, atėjau kiek pavėlavusi, bet atėjau. Po Mišių tas žmogus sako: kaip gražiai šlovina, gražios giesmės, norėčiau ir aš… Kodėl gi ne – jau antrą mėnesį lankom chorą. Taip jau nutiko, jog besikalbant išaiškėjo, kad jie neturi jaunimo maldos grupelės, bet yra norinčių ją suburti. Tai priėmiau kaip ženklą ir, žinoma, pasisiūliau prisidėti, dalyvavau pasitarime. Ta grupelė jau yra. Simboliška, bet jie, kaip ir Kamajų jaunimas, renkasi ketvirtadienio vakarais. Nededu jokių didelių lūkesčių į šį evangelizacinį projektėlį, bet pavedu, Dieve, Tau juos savo maldose. Prašau, Viešpatie, leisk mums byrėti grūdu į tavo klėtį! Eliza

26

K

amajuose buvau pirmą kartą. Taip jau išėjo, kad važiavom tik trise (tai tikrai nebuvo blogai). Vos tik atvažiavus prasidėjo Mišios. Jos buvo šiek tiek kitokios, nei aš buvau įpratęs švęsti Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje. Labai keista matyti tuos jaunų žmonių žvilgsnius, kurie tarsi sako „ką čia darai“, kai paduodi ranką kalbant „Tėve mūsų“. Taip pat per giesmes negirdėti bendro visos bažnyčios choro, o tik keletas tyliai tyliai giedančių drąsesnių žmonių (čia ir pasijautė, kad mes į Kamajus atvažiavom tik trise). Dar vienas dalykas, man palikęs didelį įspūdį, buvo komunija. Vos tik kunigui pradėjus dalinti Eucharistiją, į bažnyčios priekį gana gausiai sugužėjo senų žmonių, tačiau toje sąlyginai ilgoje eilėje laukiančioje priimti Dievo Kūną, deja, buvo vos keletas jaunų žmonių. Kita susitikimo dalį, be įvadinio žaidimo ir paprastų pasišnekėjimų, susiskirstėm į grupeles ir aptarinėjom skirtingas maldos „Tėve mūsų“ dalis. Čia vėl pasijautė šioks toks pasyvumas, o galbūt neturėjimas ką pasakyt, bet džiugu, kad jau skaitant paskutinius 2 mūsų grupelei priskirtus punktelius iš „YouCat“, pagaliau kalbėjau ne tik aš. Tačiau Kamajuose pamačiau ne tik pasyvesnius ir ne per daugiausiai maldos praktikos turin­ čius žmones. Ten pabuvojęs aš tuo pačiu pradėjau džiaugtis už vietinį jaunimą, už tai, kad jie gausiai renkasi į susitikimus ir, nors ir nedrąsiai, bet ieško Dievo. Juk nedaug Lietuvoje kaimų ar miestelių, kur visa katalikų komanda yra vienas kunigas, tikybos mokytoja ir, atrodytų, tik dėl tradicijos į bažnyčią vaikštantys senoliai, bet, nepaisant to, ten gyvenantys vaikai savo noru ateina į evangelizaciją. Simonas


Visi, kas gyvas, tešlovina Jį Jau ketveri metai, kaip Bernardinų jaunimo centras organizuoja šlovinimo vakarus. Per tuos metus įvyko virš trisdešimties įvairių muzikos žanrų bei muzikinio stiliaus vakarų, jų metu atlikėjai per muziką, maldą, liudijimus, giesmę išreiškė savo meilę Viešpačiui.

Šį sezoną pradėjome Užupio gimnazijoje susibūrusios ir gospelo muziką bandančios giedoti moksleivių grupės „Mazing Jam“ vakaru. Spalio mėnesį kvietėme ne į Bernardinų bažnyčią, o į Karininkų ramovę, kurioje stebėjome Kretingos pranciškoniškojo jaunimo sukurtą miuziklą apie šv. Klarą – „Šviesa, apšvietusi pasaulį“. Lapkričio mėnesį Kristaus Karaliaus šventės išvakarėse kvietėme į Švč. Kry­žiaus adoraciją, šlovinimą, katechezę. Brolių pranciškonų kun. Pauliaus Vai­ neikio bei kun. Antano Blužo paruoštos meditacijos ir jaunimo šlovinimas tą vakarą nepaliko nė vieno abejingo – Viešpaties Dvasia tikrai buvo su mumis ir Jo Kry­ žiaus galia gydė, laisvino ir guodė kiekvieną, kuris išdrįso atverti savo širdį. Gruodį parapijoje vyko kalėdinis koncertas, kuriame dalyvavo pagrindiniai Bernardinų bažnyčios chorai ir šlovinimo grupės. Sausio mėnesį savo giesme džiugino Jėzuitų gimnazijos choras „Krantas“. Vasarį akustinės muzikos vakare kartu su ateitininku Vincentu Lizdeniu vėl iš naujo išgyvenome, kokia yra brangi Tėvynė, Dievas, artimas. Kovo mėnesį savo nepaprastu nuoširdumu link Dievo pakylėjo Vilniaus Kalvarijų parapijos jaunimo šlovinimo grupė, paruošę gavėnios metui tinkamą šlovinimo vakarą „Veski Kryžiaus link“. Balandį Bernardinų skliautus savo kūryba papuošė krikščioniškosios muzikos klasikė Angelė Joknytė – ji pristatė savo naująjį albumą „Tavo artume“, vakarą filmavo Lietuvos televizija, koncerto įrašą galima rasti mūsų svetainėje bjcentras.lt.

Taip pat dar pakeliui tradiciniu tapęs Vilniaus miesto Kultūros nakties programos punktas – Bernardinų jaunimo šlovinimo grupių šlovinimo vakaras „Po Bernardinų skliautais“, kuris šiemet klausytojus kvies liepos 5 d. 21:00 val. Džiugu, kad kiekvienas vakaras, į kurį kviečiame, sulaukia Jūsų dėmesio, ir labai viliamės, kad Jūsų sielos pailsi Viešpatyje ir prisipildo Jo malonės. Šlovinkime Dievą kasdien ir visu savo gyvenimu! Danguolė

27


Po Bernardinų skliautais

Apie Angelės Joknytės giesmių vakarą „Tavo artume“

ir dvidešimties metų sukaktį nuo pirmojo albumo „Vilties me­ džiui“ išleidimo. Tai jau septintas au­ torinis Angelės Joknytės muzi­ kinis albumas. Koncerte atlikėja savo kurtas giesmes atliko su pilnu muzikiniu sąstatu, tad galėjome pasimėgauti kiekvieno profeso­ naliai valdomo instrumento gyvu skambesiu. Įspūdį sustiprino pui­ kus apšvietimas, nuspalvinęs Ber­ nardinų skliautus neregėtomis spalvomis. Po koncerto Apaštalin­ is Nuncijus Luigi Bonazzi dėkojo atlikėjai už aukštą krikščioniškos muzikos kultūrą, o mes gi dėko­ Balandžio 20 d. vakarą po Ber­ jome už tiek metų iki sielos gelmių nardinų bažnyčios skliautais buvo jaudinančias giesmes. Koncertą surengta tikra Dievo šlovinimo ir filmavo Lietuvos Nacionalinė tele­ atvirų širdžių puota. Kompozitorė, vizija, tad nedalyvavusieji galės pa­ giesmių tekstų autorė ir atlikėja sidžiaugti bent šio renginio įrašu. Angelė Joknytė pristatė savo nau­ jausią kompaktinę plokštelę „Tavo Br. Juozapas Marija artume“, tuo pačiu paminėdama

28


Tai, kad Bernardinuose vyksta geri muzikos vakarai, nėra nauja. Bet šis vis tik buvo vienas iš retesnių. Gal gerai, kad pataikiau atsisėsti bažnyčios gale, dėl to labiau mačiau ir galėjau pajausti visą erdvę ir tai, kas joje vyko. Dauge­ lyje koncertų dažniau girdžiu profesionalų reli­ ginių kūrinių dainavimą, o tą vakarą klausiausi Angelės giedojimo – širdies kalbėjimo Dievui ir mums. Klausiausi ir savo širdies atsivėrimo tam giedojimui – su džiaugsmo ar katarsio patyrimu. Jutau, kaip visi suklusę ir savaip atsivėrę, kai kurie giedojo kartu. Sėdėdama toli, nemačiau pačios Angelės, tik apšviestą koncerto erdvę ir nuo tos šviesos giesmėje „dalyvaujančias“ bažnyčios sienas su neseniai atidengtomis fres­ komis... Kad nekalbėčiau vien įspūdžiais, pasakysiu, jog Angelės giedojimas ir jam pritariantis muzika­ vimas tapo gilesnis ir sodresnis – klausytoją, o gal dalyvį paliečiantys visu pločiu ir gelme. Mane ypač palietė kelios paskutinės giesmės. Po kon­ certo sutiktas kunigas, kuris specialiai į jį iš to­ liau atsibeldė, vyriškai pasakė: „Angelės giedo­ jimas guldo ant menčių“.

Daugiau nei jausmas, aukščiau – Jo artume Šeštadienio vakarą Bernardinų skliautuos skam­ bėjo mūsų jau, drąsiai galima sakyt, lietuviškos krikščioniškos muzikos klasike vadinamos An­ gelės Joknytės giesmės. Dauguma jos giesmių tapo mūsų Mišių, šlovinimo vakarų, stovyklų, rekolekcijų dalimi. Dažnai net nežinom, kad gie­ dam Angelės sukurtas melodijas ir žodžius. Gavau užduotį pasidalinti įspūdžiais iš to nuos­ tabaus vakaro, kuriame Angelė pristatė naują savo giesmių albumą „Tavo artume“... Ir nežinau, kaip tą įspūdį aprašyt... Esat stebėję saulėlydį? Na, ir? O pasitikę saulėtekį? Tyloj, grožyje, maldoj? Na, ir? Kaip aprašyt širdies virpesius, graudulį, vidinį džiaugsmą, susitikimą su Juo, savo mažumą prieš Jo Šlovę? Kaip aprašyt paprastumą ir Didybę, tylą ir skambesį, aukštį ir gylį... Kaip aprašyt mano kelią pas Jį, klumpant ir keliantis? O visa ir dar daugiau... – čia buvo...

Irena Eglė Laumenskaitė

Išties, pasijutau Tavo artume, Dieve. „Iš mano lūpų į Tavo širdį, iš Tavo lūpų į mano širdį...“

Angelės Joknytės giesmių vakaro LRT vaizdo įrašą galima pamatyti tinklapyje www.bjcentras.lt.

Vilė

29


Susitikimas su misionieriumi kunigu Hermanu Šulcu ir jaunaisiais afrikiečiais Kovo 10 d. mūsų parapijoje lankėsi salezietis misionierius kunigas Hermanas Jonas Šulcas lydimas penkių savo globotinių ruandiečių, labai norėjusių pamatyt lietuvišką žiemą. Svečiai dalyvavo šv. Mišiose, o po pamaldų susitiko su žmonėmis, kurie iš pirmų lūpų išgirdo apie gyvenimą bei iššūkius mažytėje centrinės Afrikos šalyje, Ruandoje. Svečių sugiedotos ruandietiškos giesmės ir dvasi­ niai šokiai sulaukė daug aplodismentų. Nuo 1978 m. Ruandoje dirbantis kunigas įsteigė globos namus, amatų mokyklas ir gimnaziją. Jis ne tik tarnauja kaip kunigas, bet ir moko vietinius gyventi, padeda sergantiems ir vargstantiems. Kunigo Šulco dėka išaugo Jaunimo sodyba ir Lietuvoje, Kretingos rajone. Į ją savaitgaliais suvažiuoja vaikai iš asocialių šeimų, o vasaromis organizuojamos tarptautinės vaikų ir jaunimo stovyklos. Ruandai savo gyvenimą paskyrusiam kunigui labai svarbu, kad kuo daugiau auklėtinių įgytų išsilavinimą. Kunigo dėka Ruandoje jo paties įkurtoje amatų mokykloje bei kitose švietimo įstaigose šiuo metu mokosi apie 500 vaikų.

30


Po Bernardinų skliautais

„Anksčiau mąstant apie Afriką, šviečia tik ryškios, šviesios ir spindinčios spalvos. Vaizduotė nukelia į tropinius Afrikos miškus, kurių glūdumoje įsikūrusiame kaimelyje aplink laužą šoka įvairaus amžiaus kaimelio gyventojai, skambant būgnams ir tenykštėms dainoms. Anaiptol, nėra viskas taip gražu ir spalvinga. Per Misionieriaus nuoširdų pasidalinimą išgyvenimais Afrikoje, supratau, kad žmonės be maisto ir vaistų stygiaus turi ir kitų problemų kaip: mokslo , laisvės ir tiesos. Kokia yra žmogaus ateitis be mokslo? O kaip paprasto, skurdaus kaimelio vaikas gali eiti į mokyklą, kai pakeliui šį sustabdo kariškių mašina, atima pinigus skirtus mokslui ir išveža vaiką į karo mokyklą. Ar galėtų būti svarstomas laisvės klausimas? O ar visa tai yra teisinga?

31


Koks vis dėlto yra sunkus išganymo kelias, kurio tikslas – sutikti Jėzų, būti Jo mokiniu, dalintis Jo meile ir pažinimu. Misionierius yra Dievo įrankis, kuris dalinasi savo sutiktu Dievu. Ten, kur apstu neteisybės ir vergovės, ateina Jėzus, kuris veda į amžiną laisvę. Vis dėlto, kokia didelė Jėzaus širdis ir kokia stipri Jo meilė. Norisi padėkoti ir žemai nulenkti galvą prieš tuos žmones, kurie atrado savo misiją ir žmones, tokius skirtingus išvaizda, bet panašius ir lygius Jėzaus meilėje. Dėkoju Dievui.“ Janina

32


33


Naujas tinklalapis!

www.bjcentras.lt

34

Po Bernardinų skliautais Nr. 7  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you