Paulo Coelho - Zahiras

Ketinau pietauti su amerikiečiu aktoriumi Roberto picerijoje.

Turėjau skubiai ten važiuoti - reikėjo išsklaidyti slogų įspūdį, kurį galbūt buvau jiems padaręs. Išeidamas įspėjau tarnaitę ir namo, kuriame gyvenau, durininką, jei kartais laiku negrįžčiau ir manęs ieškotų mongoliškų bruožų jaunuolis, atnešęs man siun­ tinį, kad jie būtinai jį pakviestų vidun, paprašytų palaukti sve­ tainėje ir pasiūlytų visko, ko tik panorės. O jeigu jis negalėtų laukti, tegu atiduoda vienam iš jų, ką atnešęs.

Bet svarbiausia - neleisti jam išeiti neatlikus savo užduoties.

Sėdau į taksi ir liepiau vairuotojui sustoti Sen Zermeno bulvaro ir Šventųjų Tėvų gatvės sankryžoje. Lijo smulkus lietutis, iki resto­ rano, kurio iškaba išsiskyrė diskretiškumu ir kur Robertas retkar­ čiais geraširdiškai šypsodamas pasirodydavo prie durų surūkyti ci­ garetės, tebuvo likę kokie trisdešimt metrų. Prie manęs, stumdama vaikišką vežimėlį, artėjo moteris. Kadangi dviem ant siauro šali­ gatvio nebuvo vietos, nulipau į gatvę, kad ji galėtų praeiti.

Ir tada tarsi sulėtinto vaizdo filme pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, žemė pavirto dangumi, dangus - žeme, aš net atkrei­ piau dėmesį į kai kurias kampinio pastato viršutinių aukštų de­ tales, kurių nebuvau matęs, nors ne vieną kartą pro ten buvau praėjęs. Prisimenu, kaip nustebau, kaip vėjas stipriai pūstelėjo man į ausį ir kaip tolumoje sulojo šuo; paskui viskas aptemo.

150