Page 1

TVARKIETIS www.tvarka.lt

TVARKA IR TEISINGUMAS

2018 m. balandis, Nr. 3

Neįvertinau, kad neklusniuosius siekiama žūtbūt pašalinti

Pirmininkas

P. 2 p.

Siūloma uždrausti prekybos centrams dirbti per šventes

Prezidentas

P. p. 3

Neįvertinau, kad neklusniuosius siekiama žūtbūt pašalinti

ES Parlamente P. 5

p.

8 Kažkur jau girdėta - jeigu neatsisakysite suvereniteto, ES subyrės

LR Seime

Nuo europarlamentaro, buvusio prezidento Rolando Pakso biuro iki Prezidentūros - tik pora minučių kelio. „Pro langą praktiškai matau Prezidentūrą“, - sako jis, prieš fotografavimąsi sukdamas ant sienos įstiklintų prezidento regalijų link. „Tai vienintelis veidrodis šiame kabinete“, - juokauja. Jo veido atspindys Vytauto Didžiojo ordino kryžiaus fone atrodo simboliškai pras-

mingas ir išjudina laviną užslaptintų ir nutylimų klausimų nuo „Mažeikių naftos“, prezidento apkaltos iki šių dienų tikrovės, dėl kurių Lietuva vis labiau tampa panaši į didesnių ar mažesnių išdavysčių lauką; jos tęsiasi iki šiol.

tingiems gyvenimo atvejams. Net nežinau, kuriuo sunkymečiu ji radosi ant mano stalo, bet kartais aš ją vis dar susirandu akimis. Apskritai pastaruoju metu labai daug skaitau, ir kartais ta literatūra, kurią skaitei būdamas mokinys ar būdamas studentas, dabar palieka vi- Jums esant prezidentu, prisi- siškai kitokį įspūdį. menu, ant staliuko gulėjo Biblija. Kur ji dabar? - Jeigu jau pradėjome nuo literatūros, leiskite pacituoti kokį saki- Su manimi ir ji, ir puiki Antu- nį iš Eženo Jonesko knygos, kuris ano de Sent Egziuperi malda ypa- lipte liptų prie jūsų: „Gebėjimas

negalvoti kaip kiti, gebėjimas galvoti kitaip stumia jus į nemalonią padėtį. Galvoti ne taip, kaip kiti, reiškia tiesiog galvoti“. Gal prisimenate, kada pajutote pirmuosius perspėjamuosius ženklus neišsiskirti iš išrinktųjų rato ar kompanijos?

P. 6

„Tvarka ir teisingumas“ frakcija nedalyvavo politinėse patyčiose

Aktualijos

P. 10

- Juokinga dabar prisiminti, buvau pirmasis Vilniaus meras, kuriam kilo mintis uždrausti transporto, neišskiriant vyriausybinio Nukelta į 3 p. >

Gerbiamieji,

ŠV. VELYKOS

Nors šiemet gamta atgimti neskuba, šv. Velykų laukimas pripildo šiluma, ramybe ir tikėjimu mūsų namus. Velykų šventė kviečia mus džiaugtis kiekvienusaulės spinduliu, geru žodžiu, minčių skaidrumu ir dorai atlikto darbo prasmingumu. Atradimu ar šalia esančio buvimu. Tegul šie taurūs jausmai lieka nuolat su mumis, o šv. Velykų rytas suteikia gaivaus džiaugsmo ir vidinės darnos. Lai Jus ir Jūsų artimuosius, Jūsų namus apgaubia meilė, nauja viltis ir gyvenimo šviesa! Lietuvos Respublikos Seimo narys Remigijus Žemaitaitis

Anuomet kaimą naikino okupantų politika, dabar – savų oligarchų

Skyriuose

Prasmingas Kovo 11-osios paminėjimas Vyšniūnuose

P. 11


2

2018 m. balandis

Pirmininkas

Siūloma uždrausti prekybos centrams dirbti per šventes

LR Seimo narys Remigijus Žemaitaitis įregistravo Darbo kodekso pataisą, pagal kurią būtų draudžiama mažmeninės prekybos įmonėms dirbti teikiant prekybos paslaugas kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį ir švenčių dienomis. „Tokią pataisą parengti paskatino esama situacija, kuomet valstybinių ir kitų švenčių dienomis yra dirbama mažmeninės prekybos įmonėse, t.y. : pramoninių prekių parduotuvėse, didžiuosiuose prekybos centruose. Dėl šios priežasties

aptarnaujantys darbuotojai netenka galimybės deramai paminėti švenčių, dalyvauti joms skirtuose renginiuose, minėjimuose arba praleisti laiką kartu su savo šeima. Taip pat buvo atsižvelgta į darbuotojų viešai keliamus nuogąstavimus dėl ne visada tinkamo apmokėjimo už darbą švenčių dienomis“, - sakė R. Žemaitaitis. Priėmus R. Žemaitaičio siūlomą pataisą, būtų užtikrinta darbuotojų teisė į poilsį švenčių dienomis ir paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį bei suteikta galimybė mažmeninės prekybos įmonėse dirbantiems asmenims daugiau laiko skirti šeimai.

Racionali matematika ir „generolų biznis“

REMIGIJUS ŽEMAITAITIS Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas

Tas „generolų biznio“ šalininkų spaudimas be atvangos didinti Lietuvos gynybos finansavimą jau daugeliui kelia pasidygėjimą. Valstybės gynimo taryba ragina didinti Lietuvos gynybos finansavimą iki 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) iki 2030 metais. Nuolatinio gėdos jausmo kamuojamas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis politines partijas ragina pasirašyti susitarimą dėl gynybos finansavimo didinimo. O aš, visų pirma, paraginčiau ir p. V. Pranckietį ir visą Valstybės gynimo tarybą prieš kažką susitariant gerai paskaičiuoti. Atsakingai, racionaliai pasverti, įvertinti kokios išlaidos, kokios lėšos dabar yra priskiriamos prie gynybos finansavimo, kokios nepriskiriamos, kokios galėtų būti priskiriamos. Kai 2015 metais buvau paskirtas LR Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininku turėjau progos tiesiogiai susidurti su šia tema, įsigilinti į problematiką. Savo akimis mačiau koks buvo spaudimas lenkams, kurie nusprendė į krašto gynybos sąnaudas įskaičiuoti vidaus tarnybos struktūrų finansavimą.

Arba kaip estai išsikovojo teisę į karines sąnaudas įskaičiuoti kelių tiesimo prie oro uostų išlaidas. Nesistebiu, kad estai įšoko į NATO valstybių trejetuką pagal didžiausią gynybos reikmėms skiriamą BVP dalį. Šių metų Estijos valstybės biudžete išlaidos valstybės gynybai sieks 2,11 proc. prognozuojamo BVP. Lietuvoje gi, kaip skelbia oficiali statistika, šiemet krašto apsaugai bus skirta 2,01 proc. prognozuojamo BVP arba 873 mln. eurų. Toks skaičius įraitytas Krašto apsaugos sistemos apskaitoje. O jei prie gynybos finansa-

vimo, kaip lenkai ar estai, priskirtume vidaus tarnybų aprūpinimą, pasieniečių techniką, kelių, tiltų statybai skiriamas lėšas, net ir išlaidas kibernetiniam saugumui, tai mūsų skiriama BVP dalis tokioms reikmėms, spėju, jau seniai viršytų 2 proc., o gal net ir 2,5 proc. Kodėl pasieniečių malūnsparniai pas mus buvo perkami iš Aplinkos ministerijos asignavimų? O kur dar speciali pasieniečių technika su moderniausia termovizija. Arba mažosios amfibijos. Vidaus tarnybų ginkluotė. Už 5 mln. eurų perkamos neperšaunamos liemenės iš VRM biudžeto ir kiti ginklų

fondo pirkimai. Vien tik Vilniaus oro uoste pernai paklota 115 tūkst. tonų asfalto, 165 km elektros kabelių ir sumontuota 1000 moderniausių žiburių. Visų take nutiestų naujų elektros kabelių su pirminėmis grandinėmis ilgis siekia 165 km, kas prilygsta atstumui nuo Vilniaus iki Šakių. Tako lietaus surinkimo latakų buvo nutiesta apie 3 km – būtent tiek, kiek sostinės Gedimino prospektą skiria nuo centrinės stoties. Ir kiek gi dešimčių milijonų visa tai kainavo? Kodėl tai tik iš civilinės aviacijos investicijų eilutės? Ar šiame oro uoste netūpia NATO lėktuvai

dabar? O kas visa šia infrastruktūra pirmiausia naudosis karo atveju? Civiliai ar kariškiai? Kai 2016 metų gegužę, kol dar buvau Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininku Tiranoje, Albanijoje kalbėjausi apie tai su NATO generolais ir supratau, kad viskas yra įmanoma. Tik reikia derėtis, kalbėtis, argumentuoti. Manau, kad dabartiniai valdantieji, ir ypač Sauliaus Skvernelio Vyriausybė šioje vietoje turėtų mikliau pakrutinti savo „musculus gluteus maximus“ ir galiDelfi.lt ir Spinter.lt informacija ma būtų pasiekti norimą rezultatą dar iki 2030 m.


3

2018 m. balandis

Prezidentas Atkelta iš 1 p. >

Neįvertinau, kad neklusniuosius siekiama žūtbūt pašalinti

ar prezidentinio, eismą Gedimino prospektu, nes man norėjosi, kad Gedimino prospektas būtų skirtas pėstiesiems. Tačiau dėl šitos smulkmenos sulaukiau didelio spaudimo, kai tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis demonstratyviai pėstute iš Seimo rūmų ėjo į Prezidentūrą. Supratau, kad bet koks noras diegti taisykles, kurios galiotų visiems žmonėms vienodai, bus sutiktas pasipriešinimu. - Bet tada nebuvo didelio skandalo. - Jūs, žurnalistai, patys sakot: arba jie padaromi, arba jų nėra. Kartais skandalas išpučiamas praktiškai iš nieko, iš smulkmenos, ją apkaišant kažkokiomis aplinkybėmis, pagražinant šalutiniais faktais. Chrestomatiniu tokio skandalo pavyzdžiu gali būti atvejis, kai aš, būdamas prezidentu, po antrą ar trečią mėnesį trunkančios perversmininkų atakos, atsisveikindamas su regioninės žiniasklaidos atstovais palinkėjau jiems gero savaitgalio, nors buvo tik antradienis. Iš to buvo sukeltas didžiulis triukšmas: koks čia prezidentas mums vadovauja ir panašiai. O kartais matai, kad skandalai yra tiesiog sukurpiami norint sutvarkyti kažkokius nešvarius dalykus; pavyzdžiui „Lietuvos dujų“ atidavimas „Gazpromui“ savo laiku praėjo visiškai tyliai, nes visi buvo nukreipę dėmesį į prezidentinį skandalą... - O kaip dėl „Mažeikių naftos“ perleidimo „Williams“? - Tada su Lietuva buvo pasielgta kaip su aborigenų žeme. Vaikiškuose romanuose mes skaitydavom, kaip atplaukia baltaveidžių laivas ir čiabuviai už stiklo karoliukus arba už romo butelį atiduoda geriausias salas, žemes ar naftą ir panašiai. Šiuo atveju su Lietuva buvo pasielgta panašiai: buvo padarytas didžiulis spaudimas, tarptautinis spaudimas, kad Lietuva atiduotų amerikiečiams gamyklą. Emocijos suskilo į dvi puses: vieni palaikė lietuvišką poziciją, kiti amerikietišką poziciją. Šiuo atveju politiškai nugalėjo amerikiečiai, o teisės, teisingumo atžvilgiu Lietuva, lietuviai pralošė.

džių nugyvenant „Mažeikių naftą“, išsiurbiant visas apyvartines lėšas Būtingės terminalo statybai, iliustruojant, kad ji yra bankrutuojanti, nors 1997 metais, lietuvių valdoma, puikiai atsimenu, buvo pelninga. Politikai padarė viską, kad viena iš naftos perdirbimo gamyklų, kurios visam pasaulyje esti pačios pelningiausios, Lietuvoje būtų nuostolinga. Labai taikliai šiuo atvilgiu yra pasakęs buvęs energetikos ministras Leonas Ašmantas: „Iš durnumo taip kvailai nepadarysi“. Specialiai iš pradžių nusmukdyk, išsiurbk apyvartines lėšas, parodyk, kad lietuviai nesugeba susitvarkyti, prichvatizuok, o paskui už penkis arba dešimt kartų didesnę kainą parduok. Estams irgi grėsė panašus scenarijus dėl elektros generatorių, tačiau jie parodė savo stuburą ir pasielgė priešingai - nieko neatidavė ir dabar yra galva aukščiau, o lietuviai kaip ir anksčiau demonstruoja tą prakeiktą lietuvišką nuolankumą kad tik įtikti ponui. Ir tada, kaip buvom po rusu, ir kai buvom po lenku... Žinoma, šiandien lengva kalbėti žiūrint iš to atstumo, - nuo 1999-ųjų kiek laiko prabėgo,- šiandien mes jau daug žinom, žinom, kad tie patys amerikiečiai buvo susiję su „Yu-

v a dov avo manau, gyventume visai kitaip. O žinot, tuomet mažai trūko, kad sutartis nebūtų pasirašyta: į mano na- Landsbergis buvo ir Seimo pir- mus buvo atvykęs JAV ambasadomininkas, ir partijos pirmininkas. rius, bandėme iš naujo užsukti tą Kai atsistatydino Gediminas Va- ratą, susisiekti su prezidentu Valdu gnorius, ir aš, miesto meras, tapau Adamkumi, bet prezidentas kitą premjeru, radau visą konservatorių rytą savo sprendimą vistik atšaukė. suformuotą komandą - turiu galvoje ir Seimo pirmininką, ir minis- Šiame istorijos epizode jūs ryštrus, galų gale prezidentą su visu ap- kiausiai pasirodėte kaip maištininkas, su kuriuo sunku susitarti. S ei mu i V.Landsbergis...

- Tokia ir turi būti politika.

Gyvenimo triumfas yra ne gyventi nekrentant, - gyvenimo triumfas pasireiškia tada, jeigu tu krenti ir pasikeli.

kos“, kad Michailas Chodorkovskis turėjo ketinimų pats paimti „Mažeikių naftą“, bet buvo suprasta, kad iš karto nepavyks, kad iš pradžių reikia pereit amerikietišką filtrą, - kapitalas juk yra globalus, tarptautinis, ir jokio skirtumo, koks kapitalas išvogs iš Lietuvos mūsų turtus, ar jis būtų JAV, ar Rusijos. Mano pozicija dėl „Mažeikių naftos“ buvo visiškai aiški - trečdalis akcijų turi likti Lietuvai, trečdalis - naftos tiekėjams, - Kokią žalą dėl šio sandėrio patrečdalis tiems, kurie aprūpina nautyrė Lietuva? jomis technologijomis ir rinkomis. Ir tai būtų normalus išbalansuotas - Labai sunku įvertinti pinigais, santykis, dėl kurio šiandien jaustužiūrint kokiu laikotarpiu skaičiuomės kaip šveicarai. ti ir kaip skaičiuoti, - viena aišku, prarasti nesuskaičiuojami milijar- Tačiau po šios istorijos buvote dai. Bet didžiausia žala buvo padaišvadintas bailiu ir išdaviku. ryta, matyt, pasitikėjimo savo valstybe atžvilgiu, valstybe, kuri negina - Jei paimtume lietuvių žodyną, savo, savo piliečių interesų ir nuleinežinau ar rastume būdvardį, kudžia rankas. Buvo skleidžiami visoriuo aš nebuvau vadintas. Šiandien, kie niekai, esą jeigu nebus perleista atvirai sakant, dėl to nei šilta, nei gamykla, Lietuva nepateks į NAšalta, bet prisiminkime tuometiTO, esą nesulauks užsienio invesnes aplinkybes. Parlamente buvo ticijų. Betgi kaip eilinė vagystė buabsoliuti konservatorių dauguma... vo suprojektuotas veiksmas, iš pra-

aratu, - ir aš supratau, kad man derėtis reikia ne su „Williams“, ne su amerikiečiais, kad man derėtis reikia ir su „Williams“, ir su Seimo pirmininku, ir su prezidentu, ir su visa Vyriausybe ir kad mes, trys nauji žmonės Vyriausybėje, esame tik trys. Faktiškai jokios pozicijos negali apgint, kai Seimo dauguma yra kitos nuomonės, prezidentas yra kitos nuomonės ir dauguma ministrų kabineto yra kitos nuomonės, tad vieninetelė išeitis buvo bandyti sustabdyti šitą sandėrį savo sąskaita. Jei būčiau galėjęs užsimerkt, palikti šitą reikalą ūkio ministrui, sakęs, pasirašom tą sutartį, nes tiek toli nueita, būčiau išbuvęs visą kadenciją ministru pirmininku.

- Politikai nepailsdami kartoja, kad politika - kompromisų menas. - Ne, ne, politika yra valstybės valdymas. Ryškus politikas yra De Golis, Ruzveltas, Čerčilis, - galėčiau vardinti ir vardinti; jie priimdavo sprendimus, nebūgštaudami, kad gaus per galvą. Jeigu mūsų signatarai, jei, pavyzdžiui, prezidentas Aleksandras Stulginskis būtų ieškoję kompromisų, aš manau, nebūtume turėję valstybės atkūrimo šimtmečio ir padėtis Lietuvoje būtų kitokia. Apskritai nerasite juk miesto parkuose ar aikštėse paminklų komisijoms, seimams, - jūs rasite paminklų tiktai tiems, kurie turi savo nuomonę ir veda žmones, veda valstybę paskui save. - Kad žmonės sektų paskui vadovą, reikia trijų dalykų: ginklų, duonos ir bene svarbiausio - pasitikėjimo, taip sako Konfucijus. - Yra ir kitas Konfucijaus posakis: gyvenimo triumfas yra ne gyventi nekrentant, - gyvenimo triumfas pasireiškia tada, jeigu tu krenti ir pasikeli.

- Jūsų auka gali pasirodyti be- Žinot, geriausia politikos iliusprasmė - juk sutartis vis tiek butracija man būtų jūsų pavyzdys. vo pasirašyta. Kai tapote prezidentu, aplinka - Kartais gyvenime pasielgi taip, jums meiliai linkčiojo, kalbėjo kaip reikia pasielgti, o ne ieškoda- pusbalsiu, vaikščiojo ant pirštų mas išskaičiavimo. Jeigu kiekvienas galiukų, bet vos tik paaiškėjo apelgtumėmės teisingai, pagal sąžinę, kaltos grėsmė, kai ji įsivažiavo,

ėmė kelti balsą, ėmė kalbėti garsiai ir sėsdami taikė užmest kojas ant jūsų stalo. Ir štai praėjus kažkiek laiko jūs, nušalintasis prezidentas, šitiems menkystoms spaudžiate rankas, kalbatės su jais lyg niekur nieko, net šypsotės, nors kas dedasi jūsų širdyje, istorija nutyli... Ar tai nėra politinis pilotažas? - Vienu atveju jūs turbūt teisi kai glėbesčiuojasi vienas kitą apspjaudę asmeniškai ar per televiziją, galbūt dūšioje ir galvoja: kaip trenkčiau, jei galėčiau, bet jei aš laikyčiausi tokios politikos, būčiau seniai sudegęs. Vienintelis būdas nusimesti sunkų akmenį - žmonėms atleisti. Šiandien aš nejaučiu keršto, ranką galiu paduoti bet kam... ne bet kas paduoda man... Atsimenu tipišką atvejį, kuris nutiko per „Respublikos“ dešimtmečio šventę, regis, buvusiam „Lietuvos“ viešbutyje, kai mes su žmona pasirodėme šiek tiek pavėlavę. Kiek stabtelėjome tarpdury: pilna salė žmonių, stoviniuoja su taurėmis, juokiasi, šnekučiuojasi ir staiga išvydus mus - kapų tyla, salė prasiskiria į šonus kaip vanduo, padarydama koridorių ir aš sakau žmonai: pakelk galvą, einam. Mes einam, ir tie, kurie dar vakar arba užvakar, kaip sakot, buvo „niže travy“ (žemesni už žolę - red.past.), prisiekinėjo ištikimybę, matau, vienas apsimeta, kad jam staiga suskambo telefonas, kitas apsimeta kažkuo itin susidomėjęs, trečiam (lėktuvo pilotai įpratę matyti ir pakaušiu), - o varge, batas atsirišo... Dabar kalbu su šypsena, bet tokie dalykai nėra labai malonūs. Visi mes norim būti geri, giriami ir gerbiami, rodomi iš gerosios pusės ir panašiai, bet štai važiuoja kažkoks dviratininkas ir vos ne spjauna tau į veidą žodį „išdavikas“, nors tu buvai ir savo postą paaukojęs, ir savo poziciją, ir pasmerkęs savo šeimą, vaikus šitai negandai... Nukelta į 4 p. >


4

2018 m. balandis

Prezidentas

Atkelta iš 3 p. >

Neįvertinau, kad neklusniuosius siekiama žūtbūt pašalinti - Kaip išgyveno tą negandą jū- Manot, kad šiuo atžvilgiu nie- jau, bet šiandien matome, kaip šios sų tėvai? kas Lietuvoje nepasikeitė? vertybės griaunamos ir stumiamos iš gyvenimo pradedant švietimo ir - Dabar jie jau amžinątilsį, bet - Visiškai niekas. Dar daugiau: kultūros sferomis. Europos Sąjuntuomet jie buvo garbingo amžiaus, šiandien gyvenam vienos nuomo- ga, skatinanti ir net liepianti tvarkypasiligoję, kas ne vakaras - ašaros, nės laikais. Aš braukčiau raudo- ti pastatus, kelius, krantines, žino ką kas ne vakaras, - vaistai ar daktaras. ną giją: vienoje pusėje (kad ir kaip daranti: kai Lietuvoje neliks lietuvių, Jiems buvo sunkiausia, nes pats vis jie besivadintų - socialdemokratai, liks infrastruktūra, kuri pravers bet tiek esi kovoje, vadovauji partijai, at- konservatoriai, liberalai ar kažko- kokiam europiliečiui. Juk esat girdėję sišaudai per spaudos konferencijas kie kiti) - globalistai, kuriems Lie- tą pasakymą sovietmečiu: kokia graži ar kitaip, - veikla bet kokiu atveju iš- tuva yra pilotinis projektas, kuriant Lietuva, tik kad lietuvių ten nebūtų. plauna galvą, o jie buvo vienudu vie- jungtines Europos valstijas, kitoj Šiandien Lietuva neturi savo valdžios, noj troboj, akistatoje su informacija, pusėj dar yra žmonių, kurie nori iš- ji praranda savo valstybę. kurią transliavo Lietuvos radijas ir laikyti naciją - Lietuvą, tautą, kalbą, televizija ar koks laikraštis. Atsime- kultūrą, papročius ir t.t. Lietuvos te- Kai grįžtate į praeitį, pagalvojanu, sūnus dar mažas, dešimtmetis, levizijoje ir radijuje nebėra tų, kurie te, jog silpnas prezidento užnugaris Sereikiškių parke - teniso varžybos, norėtų išlaikyti naciją, - ten visi glo- buvo bene svarbiausia jūsų nušaližurnalistų dešimtys aplinkui; vaiki- balistai. Jie tarnauja tarptautiniam nimo priežastis? nui nepasisekė, prapylė tą turnyrą, globalizmui, globaliam kapitalui,

lygmenį (dėl to jo ir siekiau), kai tampi mažiau priklausomas nuo politikų, kurie kaipmat gali nulemti premjero likimą, jei tas neglotniai ar nepaklusniai elgsis. Tapęs prezidentu norėjau daryti tai, ką ir žadėjau žmonėms, eidamas į rinkimus. Didžiausia mano klaida buvo ta, kad aš užmiršau vieną taisyklę. Jei dabar būčiau prezidentu, turėčiau ją omenyje. - Kokia ji? - Man buvo visiškai nusispjaut į reitingus. Man buvo nusispjaut, ką rašys ar kalbės apie mane, kokiais vardais mane vadins, man buvo nesvarbu. Aš degiau mintimi pakeisti Lietuvą, bet tuomet nesupratau, kad tapus prezidentu, gyvenime juk niekas nepasikeitė. - Užtat pasikeitėte jūs?

eina sau su rakete iš teniso korto ir jam pavymui - fotografai, operatoriai jį fotografuoja, filmuoja; neiškentęs persekiojimo vaikas atsisuka ir parodo bjaurų ženklą... Kitą dieną laikrašty pasirodo nuotrauka: „Mindaugas Paksas už tėvą prieš Lietuvą“, motina norėtų jį paauklėti, o aš sakau: sūnau, esi šaunuolis, taip ir laikykis, taip ir reikia. Čia tik maža detalė, ką reikėjo šeimai išgyvent kiekvieną dieną matant, kaip analizuojamas tavo veidas, girdint štabo, kuris buvo sudarytas prezidentui nuversti, propagandą. Vienas iš kertinių jos pamatų buvo Lietuvos radijas ir televizija. Aš dabar puikiai žinau, kaip ši istorija yra perrašoma tų, kurie šiandien bando valdyti, žinau, kad net mokyklos vadovėliuose surašyta netiesa, kad ta istorija yra tęsiama, betgi čia nėra nieko nauja, tas tęsiasi nuo Egipto faraonų laikų.

- Be abejo. Negali gimt viską žinodamas. Sakoma, kuo didesnė žinojimo sritis, tuo didesnė nežinomybė apsupa tave. Jeigu dabartinį žinių bagažą būčiau turėjęs tada, būčiau elgęsis kitaip. Neįvertinau tos aplinkybės, kad nepaklusniuosius siekiama žūtbūt pašalinti, o jei nepavyksta, net sunaikinti. Sunaikinimo metodai esti gan įvairūs: kadaise nunuodydavo arba nustumdavo nuo olos, nukirsdindavo galvą, suorganizuodavo armiją samdinių ir panašiai. Grįžtu prie Makiavelio: tie patys sprendimai, padaryti bet kokiu laiku, duoda tą patį rezultatą. Ir jeigu vienas atsiduri prieš armiją, kuri turi savo interesus, ir bandai tuos interesus apkapoti, apipjaustyti, kad visa Lietuva atsigautų, kad visiems žmonėms būtų geriau, tu neišvengiamai sulauki atpildo. Aš to neįvertinau, galvojau: kranksėkite, kiek norite, - darysiu, ką reikia daryti, nes žinau, ką reikia daryti. Kad ir kaip paradoksalu - kai tikina mane, kad mano pagrindinė klaida buvusi Jurijaus Borisovo priėmimas visuomeniniu patarėju, juokais sakau: kas žino, gal tas poelgis buvo ne klaida, gal būtent jis išgelbėjo man gyvybę, gal davė man dar keturiolika metų gyvenimo, nes ta mašina nebūtų sustojusi. Ir štai įvyko toks civilizuotas perversmas (būnant Europos Sąjungoje jį reikėjo pridengti teisės kvapeliu), kuriame sudalyvavo, matyt, ne vien tik Lietuvos valstybės žmonių, teisėtvarkininkų, žurnalistų. Buvo išleista daug pinigų ir buvo realizuotas pilotinis projektas - kaip ES valstybėje pakeisti prezidentą. Pavyko. Dabar stumiamas kitas projektas - kaip sunaikinti Lietuvos valstybę.

korporacijoms, kurios siekia, kad - Kai dalyvavau rinkimuose į Eutautos išnyktų. ropos Parlamentą ir susitikinėjau su žmonėmis, kone kiekvienas sugebė- Labai pasistengus galima rasti davo paaiškinti, kokios buvo mano bendrumo abiejose raudonos lini- klaidos, ką aš blogai dariau, minėdajos pusėse, sakysim, tiek jums, tiek mi ir tai, ką sakot jūs, kad neturėjau konservatoriui Andriui Kubiliui paramos, sakydami, kad tapus prezilabiausiai imponuojanti asmeny- dentu man reikėjo luktelėt, sustiprėbė yra Vytautas Didysis. ti, atsivesti daug savų žmonių į parlamentą, kad nevertėjo vienu ypu ši- Gal jis turi omenyje ne tą Vytau- tiek frontų atidaryt. Vienu metu, satą... (Juokiasi.) kykim, aš pradėjau keisti VSD vadovą, daviau nurodymus galutinai ištirti - Galbūt, nes seniai seniai iš „Mažeikių naftos“ perėmimo aplinaukštų postų nebegirdime 2003 kybes, mano akiratyje buvo ir buvumetais jūsų inauguracinėje kal- sio savanorio, saugumo pareigūno Juboje pasakytų žodžių: saugokime ro Abromavičiaus žūtis, ir Bražuolės tautos vertybes, kad jų nenuplau- tilto sprogdinimas, ir skandalai, sutų globalizacijos banga. siję su prichvatizacija; atidaręs šiuos frontus labai ramiai visiems žiūrėjau - Jeigu pritartume jums, kad - Tada sunku buvo nujausti tokią į akis. Mane skubino premjero patir- gyvenimas - pamokų virtinė, nogrėsmę, kurią numatė tokie korifė- tis, kai tavo sprendimai būna labai rėtųsi klausti, kokią pamoką eijai kaip Vaclavas Havelas ar filoso- priklausomi nuo Seimo valios. Ta- nate dabar? fai. Labiau intuityviai apie ją kalbė- pęs prezidentu tariausi pasiekęs tokį

- Bendražmogiška prasme, manyčiau, man pasisekė, aš labai turtingas ir laimingas: turiu puikią žmoną, puikius vaikus ir anūkus, džiaugiuosi gyvenimu. Politikos prasme dukart buvau Vilniaus meras, pora kartų - premjeras, buvau prezidentas, jau antra kadencija, kai esu Europos Parlamente, opozicijos lyderis, ir bijau sakyti, bet man atrodo, kad šiandien politikoje žinau viską. Todėl manęs taip bijo. - Užtat Lietuvoje vis dar ignoruojamas 2011 metų Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas atstatyti pažeistas jūsų teises? - Mano žiniomis, kovo 13-15 dienomis Europos ministrų kabinetas, prižiūrintis Žmogaus Teisių Teismo sprendimų įgyvendinimą, rengia labai griežtą rezoliuciją Lietuvos atžvilgiu. Ne tik Strasbūro teismas, nutaręs, kad Konstitucinio Teismo sprendimas, pagal kurį man iki gyvos galvos atimtos teisės eiti valstybines pareigas, reikalaujančias duoti priesaiką, yra neproporcingas, bet ir Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetas aiškiai konstatavo, kad mano teisės turi būti atstatytos. Net praeitos kadencijos mūsų Seimas priimė nutarimą dėl pilietinių ir politinių prezidento Rolando Pakso teisių atstatymo. Tačiau Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog norint įgyvendinti Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, reikia pakeisti Konstituciją. Tačiau matome, kad beveik neįmanoma keisti Konstituciją dėl to asmens, kuris gali tapti konkurentu. Jei kartais pamirčiau po mūsų pokalbio, manau, po pusės metų Konstitucija būtų pakeista. Bet Strasbūro teismas paėmė tik vieną mažą epizodą - žmogaus teises. Kitas dalykas yra prezidento apkaltos esmė, kurią teks išsiaiškinti, ar man gyvam esant ar ne, ne taip svarbu - bet šis klausimas turės būti išspręstas. Buvo įvykdytas antikonstitucinis perversmas, kurio pavadinimą turime įsirašę į Baudžiamąjį kodeksą kaip suokalbį, siekiant nuversti teisėtai išrinktą valdžią. Mano atžvilgiu yra konstatuota - su manim pasielgta neteisingai. Galbūt ne vien tik su manimi. Galbūt ir su tais žmonėmis, kurie norėtų balsuoti už mane, pasielgta lygiai taip pat. Juk jeigu žmogus, pavyzdžiui, norėtų balsuoti už mane, su juo irgi pasielgta neteisingai, nes būtent jis turėtų nuspręsti, ar esu vertas būti Balbieriškio seniūnu, Seimo nariu ar prezidentu, o ne politiniai konkurentai. Bet aš tikiu: anksčiau ar vėliau teisingumas bus įvykdytas, bet kaip mėgstu sakyti - pavėluotas teisingumas - tai jokio teisingumo.


2018 m. balandis

ES Parlamente Kažkur jau girdėta - jeigu neatsisakysite suvereniteto, ES subyrės

ROLANDAS PAKSAS ES parlamento narys

Nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl mūsų visuomenė taip sunkiai išgyvena šių laikų iššūkius. Dabartinė Lietuvos situacija yra nepaprastai rimta. Ne paslaptis, jog lietuvių tikėjimas savo valstybės galimybėmis įveikti nežabotai augančias kainas, menkus atlyginimus, skurdžias pensijas ir vietinės biurokratijos priespaudą yra sumenkęs. Atsakau jiems, kad klounada tęNegatyvūs visuomeniniai procesai yra pasiekę tam tikrą ribą, už kurios žengti jau tikrai nevalia: tai reikštų galutinę valstybės deformaciją, institucijų griūtį, nepriklausomybės praradimą ir posūkį į neišvengiamą tautos susinaikinimą. Kaip galėjo atsitikti, kad lietuvių tauta, atgimusi ir sustiprėjusi, beveik neįmanomomis istorinėmis aplinkybėmis sukūrusi nacionalinę valstybę, atlaikiusi trėmimus, okupacijas ir vėl pabandžiusi atsitiesti, šiandien yra taip beviltiškai nusiminusi ir linkusi pasiduoti likimui? Akivaizdu, kad tauta yra praradusi kažką svarbaus, jog vis mažiau geba atpažinti bei atskirti tikrąsias ir tariamas vertybes, nepajėgia susitelkti, kad pasipriešintų bandymams iš išorės preparuoti socialinę bei politinę tikrovę. Sunku suvokti, jog turėdami unikalų šansą būti laisviems ir nepriklausomiems, kartu su kitomis Europos tautomis galėdami puoselėti demokratinę tvarką, stiprinti savo valstybingumo pamatus bei ugdyti politinę tautą, šiandien nuleidome rankas ir ieškome užtarimo bei prieglobsčio svetur. Reikėtų nepamiršti, jog emigracija nėra tik bereikšmė statistika. Jau greitai bus dešimtmetis kai Lietuvą kasmet (ne)savo noru apsisprendžia palikti dešimtys tūkstančių konkrečių žmonių. Tai didžiulis dvasinis ir kūrybinis potencialas, kurio artimiausiu metu niekas negalės pakeisti. Neįmanoma adekvačiai apibrėžti, kokia yra moralinė bei materialinė šių praradimų kaina. Atrodytų neįtikėtina, tačiau gana lengva ranka leidžiame netrukdomai diegti mums nepriimtinus visuomeninius santykius, primesti svetimus globalaus pasaulio gyvensenos principus šiame žemės lopinėlyje, kuris vadinasi

mūsų tėvynė. Nepastebimai tapome priklausomi nuo „respektabilių šiuolaikinės Europos konstruktorių“, kuriems vien žodis „tauta“ kelia pasišlykštėjimą. Žmonės vis labiau gąsdinami pasaulyje atgimstančia nacionalizmo šmėkla. Net ir Lietuvoje jau pilnu balsu įrodinėjama, jog nacionalinių valstybių teisės dabartinėje Europos Sąjungoje yra absurdiškos. Buvęs Belgijos premjeras Gi Ferhofštatas (Guy Verhofstadt), atvykęs į Vilniaus knygų mugę pristatyti naujausios savo knygos „Paskutinis Europos šansas“, nevengia piktintis šiandieninės Europos Sąjungos sistema, „kai kiekviena valstybė narė gali vetuoti įstatymus, pasirinkti eurą arba staiga jo atsisakyti ar užsigeidusi uždaryti savo sienas.“ Šis vyras tarsi nesuvokia, jog yra tik prašalaitis, kurių čia esame matę ne vieną, suverenioje valstybėje bandantis piršti naują

nių kultūrų įvairovė. Esu tikras, jog visa šiuolaikinė Europa turėtų sugrįžti prie savo kultūrinių šaknų ir naujai suvokti savo krikščionišką tapatybę. Tuo tarpu Lietuvoje keliaklupsčiaujama prieš savas ir svetimas mėlynąsias ar baltąsias apykakles, užuot pamačius, jog tos apykaklės labai jau nešvarios. Visuomenė jaučiasi tarsi panardinta į nuolatinį transą, iš kurio nebepajėgia išeiti savo jėgomis. Kartais gali atrodyti, jog visi esame didžiulio eksperimento, kuriame įvairiais būdais manipuliuoja politikos galingieji, siekiantys galutinai nukirsti nacionalinio valstybingumo šaknis, bandymų poligonas. Vienas naujausių tokios kryptingos manipuliacijos epizodų - neseniai paskelbti Eurobarometro atliktos apklausos duomenys, kuriuose teigiama, jog didžiausias pasitikėjimas, siekiantis net 64 procentus, Europos Sąjunga yra Lietuvoje. Sakoma, jog lietuviai

nius atgimimo laikus menantis posakis „tik nereikia mūsų gąsdinti“, kurio gali labai prireikti neišvengiamai laukiančioje kovoje dėl mūsų nepriklausomybės. Šiandien praktiškai visoje Europos Sąjungoje demokratija išgyvena didžiulę krizę. Įvairiausiais pavidalais Briuselio politikos strategų užsakymu stimuliuojamas gyventojų nepasitikėjimas šia valdymo forma procedūromis ir institucijomis. Gausioje Europos Sąjungos biurokratų armijoje tarpsta gausybė veikėjų, kurių tikslų nėra reikalo iki galo apibrėžti, tačiau aišku yra viena, jog daugumos jų taikikliai yra nukreipti prieš tautas, nacionalines valstybes ir demokratijos principus. Lietuvoje taip pat vyrauja didžiulis nusivylimas demokratija. Parlamentinė respublika šiandien išgyvena bene sudėtingiausią laikotarpį per pastaruosius dvidešimt penkerius metus.

būsimos Europos Sąjungos transformacijų modelį - Europos federaciją. Kitaip tariant, G.Ferhofštatas iš „centro“ neša žinią, jog nepriklausoma Lietuvos Respublika per artimiausius trejus metus turės „ištirpti“ kaip pavasario sniegas, kažkokiame darinyje, kurio viziją trokšta įdiegti globalaus pasaulio džiunglėse pasiklydę kosmopolitai. Esu absoliučiai priešingos nuomonės nei šis galingam Europos liberalų demokratų aljansui atstovaujantis „aukštas svečias“, priklausantis Briuselio politikos formuotojų branduoliui, kurį, galima sakyti, išskėstomis rankomis pasitinka Lietuvos isteblišmentas. Esu įsitikinęs, jog vienintelė alternatyva, galinti sudaryti atsvarą Briuselio komisarų užmačioms yra tikrai demokratinė tautų Europos Sąjunga, kurioje galėtų darniai sugyventi ir klestėti lygiateisės nacionalinės valstybės bei tauti-

itin optimistiškai vertina Europos Sąjungos ateitį (daugiau 68 procentai), kai bendras ES vidurkis siekia 57 procentus. Apie kokią bendrijos ateitį taip optimistiškai tariamai pasisako beveik du trečdaliai mūsų tėvynainių? Ar tą, kurią žada ryškus globalizmo ideologijos apologetas G.Ferhofštatas, t.y. Jungtines Europos Valstijas, ar tą, kuriai pranašaujama nesibaigianti ekonominė krizė, migrantų antplūdis, terorizmo grėsmės ir, galiausiai, žlugimas? Grėsmingas perspėjimas „jeigu neatsisakysite suvereniteto - sąjunga subyrės“ kažkur jau girdėtas. Popiežius Jonas Paulius II yra palikęs mums didžiulį dvasinį palikimą, kurį būtų galima apibūdinti vienu žodžiu „Nebijokite!”. Privalome išguiti baimę ir prisitaikėliškumą iš savo galvų. Manyčiau, kad ilgainiui Lietuvoje vėl tampa aktualus istori-

Turėtume aiškiai suvokti, jog augantis nepasitikėjimas demokratine tvarka reiškia tautos nepasitikėjimą pačia savimi ir savo galimybėmis daryti svarbiausius apsisprendimus. Prarasdami demokratiją - prarasime tautą. Todėl pirmiausias uždavinys - visomis išgalėmis stiprinti ir ugdyti mūsų demokratiją, į sprendimų priėmimą įtraukti kuo platesnį ratą piliečių. Nereikėtų baimintis atvirai pilietiškai pasipriešinti tai melo realybei, į kurią esame įstumti taip vadinamo užsistovėjusio politinio elito kryptingomis pastangomis? Daugumos paprastų žmonių gerkles vis labiau veržia beatodairiškai augančių maisto produktų ir būtiniausių paslaugų kainų kilpa. To „nejausti“ gali sau leisti tik saujelė „pateptųjų“. Kodėl nūnai nebeprisimename tų politikos personažų,

5 kurie rikiavosi prie bankomatų Gedimino prospekte su pirmaisiais euro banknotais ir gyrėsi išlydysią lietuviškus centus bei statysią paminklus ant nacionalinės valiutos kapo? Tie „didžiavyriai“, mušdamiesi į krūtines, žarstė pažadus, jog šalyje niekas nebrangs ir auksiniais parkeriais pasirašinėjo, kaip paaiškėjo, tik tuščias deklaracijas. Jau tada melas buvo toks akivaizdus, jog net nepatogu prisiminti, kaip giliai jame buvo įklampinta mūsų visuomenė. Visada sakiau, jog dėl euro įvedimo Lietuvoje turėjo būti surengtas piliečių referendumas. Nacionalinės valiutos atsisakymas buvo itin atsakingas žingsnis, kurį galėjo žengti tik solidariai apsisprendusi tauta. Ar tauta būtų pasirengusi laisva valia sunaikinti litą, drįstu labai abejoti. Kiek dar tokių praradimų laukia mūsų tautos, viešojoje erdvėje kasdien pasirodant vis naujiems cinizmą, nusivylimą, dvasią žlugdantiems stimuliatoriams? Toliau vyksta totalinis tautos susipriešinimas, kurio padarinių neįmanoma prognozuoti. Veiksminga pasipriešinimo forma šiam chaosui galėtų būti nacionalinė kultūra, tačiau ji yra atsidūrusi itin apgailėtinoje situacijoje, vyraujant „duonos ir žaidimų“ (lot Panem et circences) mentalitetui. Valstybės kultūros politikos, kuri atitiktų tautos nacionalinę savivertę šiandien nėra. Vienintelė alternatyva dominuojančiam didesnių idealų neturėjimui, vartotojiškumui, lėkštumui, kosmopolitizmui ir „šiaudiniam patriotizmui“ yra tikros, giluminius tautos kultūros klodus siekiančios, nacionalinės kultūros židinių atkūrimas bei puoselėjimas. Visomis išgalėmis pati visuomenė turėtų pradėti nacionalinės kultūros gaivinimo darbą. Tam reikia gerokai kitokio ir valdžios institucijų požiūrio į tautos kūrybinių galių sklaidą. Iš esmės turi būti pertvarkytas lietuvių kalbos mokslo, meninės kūrybos, nacionalinės literatūros ir istorijos tyrimų, knygų leidybos, dramaturgijos bei teatro, muzikos, dailės, muziejininkystės finansavimas. Reikėtų atkurti Lietuvių folkloro teatrą, kuris brutaliai buvo sunaikintas (paradoksalu) pirmaisiais nepriklausomybės metais, nedelsiant sugrįžti prie modernios tautinės mokyklos koncepcijos, kuri buvo neleistinai užmiršta. Čia paminėjau tik keletą kultūrinio atgimimo fragmentų. Jų esama kur kas daugiau. Čia matau lietuvių tautos išlikimo kelio kontūrus.


6

2018 m. balandis

LR Seime

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcija nedalyvavo politinėse patyčiose Partijos „Tvarka ir teisingumas“ LR Seimo frakcija nusprendė nedalyvauti balsavime dėl Konstitucijos pataisų, kurios leistų buvusiam Prezidentui Rolandui Paksui dalyvauti rinkimuose, nes toks bandymas, toks mėginimas įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, anot frakcijos narių, yra „tiesiog akių dūmimas“. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 metais nusprendė, kad draudimas iki gyvos galvos dalyvauti rinkimuose yra nepro-

porcingas. Kandidatuoti per apkaltą pašalintiems asmenims draudžiama remiantis Konstitucinio Teismo, aiškinimu, jog toks asmuo negali eiti pareigų, kurioms būtina konstitucinė priesaika. LR Seime pateiktos „naujossenos“ konservatorių parengtos pataisos per apkaltą pašalintiems asmenims leistų kandidatuoti į Seimą, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija tokiam išrinktam asmeniui galėtų parodyti duris dėl draudimo prisiekti. Tokiu būdu įgyvendinti Strasbūro teismo sprendimą siūlo opoziciniai konservatoriai ir liberalai, kurie ir registravo šias

pataisas. Tokiu žingsniu yra siekiama „pamaloninti“ Strasbūro teismo sprendimų vykdymą prižiūrintį Europos Tarybos Ministrų Kabinetą, kuris Lietuvai jau pritaikė vadinamąją sustiprintos priežiūros procedūrą, o Lietuvai gręsia sankcijos. „Mes negalime dalyvauti tokiose nešvariose intrigose ir politinėse veidmainystėse. Visa tai vertinu tik kaip tyčiojimąsi iš žmogaus. Tai yra daroma tik tam, kad Lietuva atsimuštų prieš Europos Tarybos Ministrų Kabinetą, tarsi neva kažkas vyksta ir neva yra vykdomas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, o realiai ir toliau liktų apribojimai“,- sakė frakcijos seniūnas Vytautas Kamblevičius.

Tvarkiečiai pasišovė atimti valstybės dotaciją iš valstiečių partijos

tiek ir kiti jo komandos nariai rinkimų metu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai dirbo terminuotai. Jų darbas buvo skirtas tik

rinkimų politinei kampanijai, todėl šios išlaidos turėjo būti priskirtos būtent rinkimų kampanijai, o ne tradicinei, rutininei, įprastinei partinei veiklai skirtų išlaidų“,- sako partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Be to, jei rinkimų kampanijai dirbusių samdomų darbuotojų išlaikymui buvo skirti pinigai (kaip skelbiama spaudoje – apie 76 tūkst. eurų) nedeklaruoti rinkimų kampanijos finansinėje ataskaitoje, tai gali būti traktuojama, kaip neteisingų duomenų pateikimas politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje. Tokiu būdu tai būtų šiurkštus Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 23 straipsnyje numatytų nuostatų pažeidimas ir iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos turėtų būti atimta valstybės dotacija, kuri šiuo metu viršija 1 milijoną eurų per metus.

Kita labai didelė teisingumo bėda, anot R. Žemaitaičio, yra taip vadinamų „teisingumo nindzių“ drastiški veiksmai. „Dėl vienokių ar kitokių įtarimų žmonės uždaromi, atsėdi belangėje po 3 mėnesius, sužlugdomi jų verslai, suyra šeimos, sužlugdoma reputacija, o vėliau paaiškėja, kad žmogus nekaltas. Kiek tokių istorijų matome ir kiek tokių istorijų perskaitome spaudoje. Tai yra visiškai nepriimtina ir nepateisinama. Negalima toleruoti to, kaip yra luošinami, žlugdomi žmonių likimai“,- sakė R. Žemaitaitis ir pasidalino konkrečiu pavyzdžiu iš vieno Lietuvos regiono. Pasak jo, „Google“ korporacijoje dirbęs jaunas lietuvis, IT specialistas nusprendė grįžti į tėvynę. Palikęs svajonių darbą jis sugrįžo ir čia netikėtai, per klaidą pakliuvo tarp „teisingu-

mo girnų“. Įtartas galimai gal būt surengęs programišių ataką prieš vieną verslo įmonę jis buvo areštuotas, pusmečiui ekspertizei paimtas jo kompiuteris, apribota jo galimybė išvykti iš Lietuvos, tapo įtariamuoju. „Ar vėliau, paaiškėjus šiai klaidai, toks nostalgijos į tėvynę pargintas jaunuolis, sutraiškytas tarp policinės valstybės girnapusių liks čia, Lietuvoje, ar jis čia kurs verslą, šeimą, savo ateitį?“ klausė Seimo narys. Teisėjai pripažino, kad su prievartos priemonėmis Lietuvoje neretai yra perlenkiama lazda. „Procesinės prievartos priemones kai kurie žmonės patiria ne šiaip sau. Tam būna priežastys, – sakė A. Valantinas. – Tačiau reikia pripažinti, kad tai yra per dažnai. Taikydami griežčiausias priemones teisėsaugininkai tik parodo savo silpnumą“.

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ Seimo frakcija kreipsis į Lietuvos Respublikos Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl galimo „Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo“ pažeidimo finansuojant 2016 metų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampaniją, kai buvo mokamas atlyginimas dabartiniam premjerui S. Skverneliui ir kai kuriems jo komandos nariams už darbą rinkimų kampanijos metu. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos narių nuomone, jei atlyginimai S.Skverneliui, R.Miliūtei, D.Šakalienei, T.Beržinskui ir A.Pikžirniui buvo mokami ne iš specialios

rinkimų sąskaitos, bet iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos partinės sąskaitos, tai turėtų būti Politinių kampa-

nijų finansavimo įstatymo 14 straipsnio 1 punkto pažeidimas. „Panašu, kad tiek S.Skvernelis,

Tvarkiečiai pažėrė priekaištų teisėjams

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ nariai LR Seimo frakcijoje apsilankiusiems teisėjams išsakė nemažai pastabų ir kritikos dėl ilgai trunkančių teisminių procesų, apgailėtinų atlyginimų eiliniams teismų darbuotojams (teisėjų padėjėjams, sekretorėms), drastiškų ir perdėm griežtų procesinių prievartos priemonių taikymo. Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ posėdyje LR Teisėjų

tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas pristatė du naujus kandidatus į Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus N. Namavičių ir E. Montvidienę. Pristatymo metu Seimo nariai pastebėjo, kad net trečdalis bylų Lietuvoje yra grąžinama pirmajai instancijai ir tai byloja apie didelį nuošimtį klaidų jau pirmoje teisingumo stadijoje.

„Klaidų darymo proporcijas nustatyti yra labai sunku, - frakcijoje sakė kandidatas J. Namavičius. - Ir nors bendrai mes Europoje atrodome gan neblogai, tačiau reikia pripažinti, kad Strasbūre išties mes neatrodome gerai“. Teisėjai sakė, kad tvarkiečių keliamas klausimas dėl prastos žemesnės grandies teismų darbuotojų socialinės situacijos, mažų atlyginimų, ribotų karjeros galimybių yra aktualus. „Jauno teisininko atlyginimas dirbant teisėjo padėjėju yra dešimt kartų mažesnis už, tarkime, advokato padėjėjo atlygį. Teisėjų padėjėjai, teismų sekretorės – kaip „šunys“, su kuriais nesiskaitoma ir kurių darbas tinkamai nevertinamas“,- susitikime piktinosi Seimo narys R. Žemaitaitis. Represijų pasekmės


7

2018 m. balandis

LR Seime

Atlyginimai Lietuvoje – ir keturis kartus per mėnesį Partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos LR Seime nariai įregistravo Darbo kodekso pataisą, pagal kurią dirbantiesiems būtų suteikta teisė darbo užmokestį gauti keturis kartus per mėnesį, t.y. – kartą per savaitę. Šiuo metu darbo kodekse yra numatyta, kad atlyginimas Lietuvoje mokamas du kartus per mėnesį, tai yra avansas ir atlyginimas. Jei dirbantysis pageidauja ir parašo prašymą, tuomet darbdavys gali atlyginimą mokėti vieną kartą per mėnesį. „Yra labai daug žmonių kurie gyvena nuo algos iki algos. Ir jų pastaruoju metu tik daugėja, nes visi matome kaip sparčiai didėja socialinė atskirtis ir didėja skurdas. Gyvena žmonės nuo avanso iki atlyginimo, nuo atlyginimo iki avanso ir taip vos tempia iki algų dienos. O pritrūkę lėšų dažnai net prasiskolina greitųjų kreditų lupikautojams. Todėl būtų logiška šioje vietoje išplėsti dirbančiųjų galimybes gauti atlyginimą dažniau. Kodėl gi nepasinau-

doti kai kurių kitų šalių praktika, kur atlyginimas mokamas kartą per savaitę? Kodėl gi neišplėtus galimybių ir mūsų dirbantiesiems gauti atlyginimą dažniau? Jei yra galimybė vietoj dviejų kartų gauti vieną kartą, vieną didesnę sumą per mėnesį, tai turėtų būti galimybė ir į kitą pusę – vietoj dviejų ar vieno karto, pavyzdžiui, gauti atlyginimą išskaidytą mažesnėmis dalimis per keturis kartus, kartą per savaitę“,sakė R. Žemaitaitis. Šiuo metu Darbo kodekse parašyta, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį. Tai reiškia, kad gali būti mokamas ir dažniau. Tačiau čia, anot R. Žemaitaičio, yra palikta darbdaviui spręsti ar jis to nori. Įstatymiškai turėtų būti įtvirtinta darbuotojo teisė gauti atlygį už savo darbą ir dažniau nei numato dabartinis Darbo kodeksas. Konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, mokėjimo vieta ir tvarka yra nustatomi kolektyvinėse arba darbo sutartyse. Tačiau nedaug dirbančiųjų tokiose su-

tartyse gali įrašyti, įtvirtinti savo lūkestį dėl darbo užmokesčio mokėjimo dažnumo. Kas savaitinis atlyginimo mokėjimas nustatomas abipusiu darbuotojo ir darbdavio sutarimu, o tokia praktika dažniausiai yra taikoma anglosaksų šalyse.

„Suprantame, kad ši mūsų iniciatyva neišspręs skurdo problemos ir didėjančios socialinės atskirties. Išties daug svarbiau būtų Seime priiminėti tokius sprendimus, kurie prisidėtų prie gyvenimo lygio didėjimo, prie atlyginimų didėjimo. Bet kol dabartiniai

valdantieji ir opoziciniai konservatoriai susitelkę tik prie savo asmeninių intrigų, kol pešasi dėl apkaltų, nenulipa nuo statinės mitinguose, draskosi dėl pirmalaikių rinkimų arba įvairiausių tyrimo komisijų sudarymo, kažkas juk turi dirbti“,- šmaikštavo R. Žemaitaitis.

Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui siūloma atsistatydinti Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis turėtų atsistatydinti, - TV3 žinių tarnybai pareiškė Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. „Dėl susidariusios situacijos LR Seime atsakomybę turėtų prisiimti parlamento vadovas. Tai būtų garbingas ir logiškas

žingsnis“,- sako R. Žemaitaitis. R. Žemaitaičio iniciatyvai pritaria Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, ketvirtadienį prie Seimo vykusiame protesto mitinge „Mes kaltinam“ pareiškęs, kad jei Seimo pirmininkui yra gėda už parlamento darbą, tai jis turi atsistatydinti.

Informacija iš delfi.lt, spinter.lt


8

2018 m. balandis

Aktualijos

Remiu signatarus

Manęs nenustebino tai, jog Nepriklausomybės Akto signatarai Audrius Butkevičius ir Zigmas Vaišvila kreipėsi į generalinį prokurorą Evaldą Pašilį, prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tęstinės teroristinės ir antivalstybinės veiklos. Pagaliau įvyko tai, kas jau seniai turėjo būti pradėta valstybiškai tirti ir teisiškai vertinti. Per daug Lietuva yra praradusi per laikotarpį po 1990 – ųjų metų nepriklausomybės atkūrimo, kad tai liktų paslėpta po neišvengiamai susiklosčiusių istorinių aplinkybių skraiste. Nusikaltimai tautai ir valstybei negali būti palaidoti po senatimi. Būtina nustatyti ir viešai paskelbti tuos, kas neleistinai valdė ir tebevaldo mūsų teisėsaugą, kuri demokratinėje valstybėje turėtų būti nepriklausoma. Asmeniškai liudiju, jog 2004 metais buvo įvykdytas pučas prieš teisėtai išrinktą Lietuvos Respublikos Prezidentą, kurį inspiravo tie patys politiniai veikėjai, ant kurių atsakomybės krenta daugybė valstybės interesams prieštaraujančios veiklos. Šiuos asmenis būtina įvardinti ir teisiškai įvertinti jų asmeninę atsakomybę. Tendencingi veiksmai prieš

Respublikos Prezidento instituciją ir mano asmenį buvo projektuojami iš anksto, dalyvaujant aukščiausiam valdžios politiniams „elitui“, o Valstybės saugumo departamentas ir kitos teisėsaugos struktūros nuolankiai vykdė „politinį užsakymą“. Kaip Lietuvos valstybės patriotas ir Respublikos Prezidentas niekada nesu atlikęs

tokių veiksmų, kuriais būčiau pažeidęs Konstituciją ar sulaužęs priesaiką, tačiau iki šiol esu politiškai ir teisiškai persekiojamas. Lietuva ignoruoja tarptautinių institucijų reikalavimus atkurti pažeistas pilietines ir politines manoteises. Daugiau kaip prieš keturiolika metų pradėtas nusikaltimas tebėra neištirtas ir tebesitęsia

iki šiol. Politiniai užsakovai ir kuratoriai laisvai tebevaikšto mūsų gatvėmis. Politinių grupuočių sprendimas, kurį tik patvirtino Seimo dauguma, Baudžiamajame kodekse priskirtas nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai ka-

tegorijai. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 114 straipsnį, “tas, kas organizavo ar dalyvavo sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti arba dalyvavo perversme, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvidešimties metų“. Palaikau ir visomis išgalėmis remsiu pradėtą žygį prieš melą ir antivalstybinę veiklą.

Laiko žingsniai: aš ir Nepriklausomybė BLEVIČIUS. - Pirmiausia noriu prisiminti būtent 1990 -uosius ir Kovo 11 -ąją. Įamžindami šią dieną, pavasarį Kauno rajone, prie sankryžos Kaunas – Kėdainiai, pasodinome Žalgirio parką, kuriame vėliau buvo pastatytos skulptūros. Kartu su Alfonsu Bajarsku, architektu Stasiu KaVYTAUTAS KAMBLEVIČIUS Partijos „Tvarka ir teisingumas“ linka buvome parko steigimo frakcijos seniūnas Seime iniciatoriai ir įkūrėjai. Matyt, visada atmintyje bus Šiemet minime Vals- ryškios akimirkos, kai dirbant tybės atkūrimo šim- Kauno rajono valdytojo pavatmetį, atvedusį mus ir duotoju, 1991 -ųjų sausį buvau į Kovo 11 -ąją – Lietuvos Sitkūnų gynybinio štabo vadoNepriklausomybės at- vas. Išgyvenome sunkias patirkūrimo dieną. Nuo tos tis, bet palaikė žmonių ryžtas, labai reikšmingos die- susitelkimas, padėjęs priimti nos prabėgo jau dvi- teisingus sprendimus ir užtidešimt aštuoneri me- krinti sėkmingą iš Sitkūnuose tai, ir, matyt, dažnas iš veikusių radijo ir televizijos stomūsų galime ir turime čių darbą. savęs paklausti, ko1992 metais kartu su Lietukie buvo mūsų pačių vos žemės ūkio akademijos prožingsniai šiame kely- rektoriumi mokslo reikalams je, kokie įvykiai ir dar- Petru Bėčiumi ir Ekonomikos bai labiausiai įsirėžė fakulteto profesoriumi Juliumi atmintyje. Laukiame Ramanausku rūpinomės LietuJūsų pasakojimų. vos valstiečių partijos atkūrimu. Šiandien mintimis dalijasi Partija buvo atkurta, jos pirSeimo narys Vytautas KAM- mininku buvo išrinktas Seimo

narys Albinas Vaizmužis. Gaila, kad šiandieninė Valstiečių ir žaliųjų partijos dauguma užmiršo svarbiausias pamatines partijos vertybes ir kaimo žmonės turi, ko gero, pačias nepalankiausias per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį darbo ir gyvenimo sąlygas. Beje, kai po Nepriklausomybės atkūrimo naujieji reformatoriai, tarp kurių buvo V. Knašys, V. Lapė, R. Survila. E. Grakauskas ir kiti, bandė sugriauti žemės ūkį ir kaimą, kartu su Virmantu Velikoniu daug

važinėjome po rajonus, kalbėjomės su žmonėmis, aiškindami apie galimas pasekmes. Taip buvo įkurtas Lietuvos žemdirbių sąjūdis. Jo pirmininku buvo išrinktas Virmantas Velikonis, man buvo patikėtos pavaduotojo pareigos. Prisimenu surengtą mitingą prie Seimo, į kurį susirinko kelios dešimtys tūkstančių žemdirbių. Tuomet iš pirmųjų mūsų valdžios vyrų ir išgirdome žodžius: „runkeliai“, „šunauja“. Gaila, kad tada, o ir vėliau nebuvo girdimas kai-

mo žmonių balsas. Gyvenimas parodė, kad buvome teisūs, sakydami, kad kaimas ištuštės... Džiaugiuosi prisidėjęs prie Lietuvos šimtmečio paminklo statymo, t. y. Lietuvos savanorių atminimo įamžinimo Jiezne ir Veiveriuose. Apgailestauju tik dėl to, kad ši graži žurnalisto ir istoriko Viliaus Kavaliausko iniciatyva įamžinti savanorių atminimą visose seniūnijose neuždegė savivaldybės vadovų ir kitų seniūnijų bendruomenių. Praėjusį šeštadienį dalyvavome labai svarbiame įvykyje – naujos Balbieriškio parapijos bažnyčios pašventinimo iškilmėse. Pasirašydamas akte, džiaugiausi, kad jau nuo pat pradžių tikėjau, jog sudegusios bažnyčios vietoje bus pastatyta nauja šventovė. Tas tikėjimas ir paskatino kartu su Balbieriškio parapijos klebono Remigijaus Veprausko broliu, taip pat kunigu Virginijumi, dainininkais Liveta ir Petru Kazlauskais organizuoti labdaros koncertą, kurio metu buvo surinktos pirmosios aukos bažnyčios atstatymui.


9

2018 m. balandis

Aktualijos

ŽŪM pertvarka – iš pradžių į debesis, o po to – dar aukščiau

REMIGIJUS ŽEMAITAITIS Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ministerijos darbuotojams šiandien pristatė ministerijos pertvarkos planą, kuris labiau primena ne realią valstybinės įstaigos optimizavimą, jos veiklos efektyvinimą, bet dar vieną kėdžių perstumdymą. Prieš pusantrų metų pažadėtoje ŽŪM reorganizacijoje, dabartiniame pertvarkos plane nebeliko ministerijos perkėlimo į Kauną. O kaip skambiai buvo reklamuojama ši idėja, kalbama apie regionų plėtrą ir panašiai. Tuomet žadėtas racionalus, pragmatiškas, apgalvotas ir pasvertas biurokratijos mažinimas virto ŽŪM departamentų naikinimu, tik formaliu etatų stumdymu ir funkcijų bei pareigų chaosu. Departamentų vadovai, dabar taip vadinamieji vyriausieji patarėjai, vyresnieji patarėjai ir visi kiti patarėjai bus perkeliami į taip vadinamą „debesį“. O kur toliau? Puikiai prisimenu kaip Vilniaus rajono savivaldybė

gorijos pareigybes. ŽŪM skyrių vedėjai pagal savo kategoriją ir atlyginimą beveik priartės prie aukščiausio valstybės tarnautojo lygio. Tai bent reforma. B. Markauskas šiuo metu per visą ministerijos gyvavimo istoriją turi daugiausiai patarėjų – net 7 ir neketina nė vieno jų atsisakyti, o net jų skaičių dar padidinti. Juk negali B. Markauskas atsilikti nuo Sauliaus Skvernelio, kuris taip pat garsėja tuo, kad turi daugiausia patarėjų per visą LR Vyriausybės istoriją. Nei vienas premjeras iki šiol neturėjo tokios didelės patarėjų gvardijos. Grįžkime prie ŽŪM reorganizacijos plano. Ministerijos funkcijų paskirstymas tarp padalinių chaotiškas, neiškus, o kai kur – besidubliuojantis. Kai kurių funkcijų iš vis nelikę. Gal, sakysite, neliko tokių funkcijų, kurios nebereikalingos. Sutikčiau jei būtų taip. Pagal B. Markausko planą naujoje struktūroje nebeliko kooperacijos plėtros. O gal jos nebereikia? Kam ta kooperacija žemės ūkyje. Juk pernai labai sėkmingai buvo išdalinta ES parama Lietuvos kooperatyvams. Su ministru siejamam „Pienas LT“ kooperatyvui atiteko virš 3 mln. eurų. Tai ir užtenka. Negi dar yra kitų, paramos vertų kooperatyvų Lietuvoje. Peržvelgus naujų pareigybių specialiuosius reikalavimus susidaro įspūdis, kad šios pareigybės galimai yra kuriamos jau iš anksto numatytiems, saviems asmenims. Štai, pavyzdžiui, Maisto pramonės ir kokybės skyriaus patarėjams keliamas reikalavimas turėti ne mažiau, kaip 3 metų

Peržvelgus naujų pareigybių specialiuosius reikalavimus susidaro įspūdis, kad šios pareigybės galimai yra kuriamos jau iš anksto numatytiems, saviems asmenims.

prieš gerą dešimtmetį savo rajoną buvo paskelbusi Dievo karalyste žemėje. Matyt ir ŽŪM‘e nebetoli iki to. Šiek tiek paanalizuokime šią ŽŪM reorganizaciją. Ministerijos struktūros pakeitimų plane numatyta įsteigti net 23 naujas 17-18 kategorijos pareigybes. Pagal kategoriją šios pareigybės visai nebetoli paties ministro, kurio kategorija yra aukščiausia – 20-ta. Pagal B. Markausko planą yra siūloma steigti 6 naujas ministerijos vyriausių patarėjų 18 kategorijos pareigybes, 2 naujas ministerijos vyresniųjų patarėjų 17 kategorijos pareigybes, vieną naują ministerijos patarėjo 16 kategorijos pareigybę, taip pat ir naujų skyrių vedėjų 17 kate-

patirties skyriaus veiklos srityse, o to paties skyriaus vadovui (skyriaus vedėjui) reikalavimas tik vienerių metų darbo patirtis. 13-tos kategorijos specialistams reikalaujama turėti magistro laipsnį, o aukštesnės, 14-os kategorijos specialistams pakanka ir žemesnio išsilavinimo. Naujai steigiamose pareigybėse numatyti dirbtini, nepagrįsti, sunkiai įvertinami ir apčiuopiami reikalavimai. Iš parengtų pareigybių aprašymų nėra aišku, kuriose srityse dirbs naujai steigiamas 9 asmenų taip vadinamas „strategų korpusas“. Ką jie strateguos, koks bus jų santykis su ministerijos padaliniais? Ar dar mažai prirašyta Lietuvos žemės ūkio strategijų? Ar jau visos tos sukurtos strategijos jau įgyvendintos ir

dabar reikia naujų? Ministerijos struktūros pakeitimų plane, kuris, kaip suprantu, buvo rengtas gerus pusantrų metų apstu klaidų, netikslumų, prieštaravimų. Pavyzdžiui, plane nurodoma, kad skyriaus vedėjas pavaldus departamento direktoriui, tačiau departamentų juk jau nebelieka. Skyriaus vedėjui susir-

Žemės ūkio ministro patarėjo pareigų atleistą Virginijų Eugenijų Kirsnicką, kuris buvo glaudžiai susijęs su organizacija, kuri buvo įtariama Europos Sąjungos lėšų grobstymu, netinkamu pinigų panaudojimu bei fiktyviais sandoriais. Šis B. Markausko artimas bičiulis vėl grįžta į aktyvią ES paramos skirstymo veiklą ir

Ministerijos grietinėlės ši reforma nepalies. Labiausiai nukentės eiliniai, žemiausios, silpniausios grandies darbuotojai. gus arba atostogaujant jį pavaduoja visi patarėjai tuo pačiu metu. Kaip sakoma – penkios auklės, o vaikas be galvos. Dar juokingiau atrodo tai, kad Augalininkystės ir agroaplinkosaugos skyriui priskirtos žuvininkystės funkcijos. Gal ir logiška. Juk žuvys kažkada išlipo į krantą. Iš jų ir mes atsiradome kartu su visais žinduoliais. Vaizdelis piešiasi tikrai ne koks. Panašu, kad pusantrų metų buvo per mažai ir ministerijos reorganizacijai pasirengta atmestinai, dalies pareigybių naikinimas bus fiktyvus, o naujai kuriamos pareigybės orientuotos į konkrečius, jau iš anksto numatytus asmenis. Konkursai, matyt, vyks tik dėl akių. Tokį įspūdį sustiprina dar ir tai, kad tokia kadrų politika jau plačiai iškerojo B. Markausko vadovaujamoje ministerijoje. Pakanka prisiminti pernai vasarį skandalingai iš

tai savo parašu laimina pats B. Markauskas. V. E. Kirsnickas šių metų sausį ministro įsakymu paskirtas į taip vadinamą PAK‘ą – europinių projektų atrankos komitetą. Į tą patį PAK‘ą paskirtas dar vienas ministro rinkimų rėmėjas, aktyvus ES lėšų „įsisavintojas“ Arvydas Žiogas. Pernai A. Žiogo vadovaujamai Vietos veiklos grupei, kaip rašė spauda, buvo paskirta 2,4 mln. eurų europinė parama, nors A. Žiogas buvo skolingas ir negrąžinęs nederamai panaudotos paramos. Tame pačiame komitete atsidūrė ir ministro Broniaus Markausko patarėjas Dalius Žilinskas, kuris vadovauja konsultacinei kompanijai, konsultuojančiai kaip gauti ir įsisavinti ES paramą. Na, dabar tai jau tokie veikėjai ES parama paskirstys išties „teisingai“.

Nepotizmo, chaoso ir destrukcijos Žemės ūkio ministerijoje tikslai sunkiai suvokiami. O rezultatai – nuspėjami nesunkiai. Pačios Žemės ūkio ministerijos iniciatyva prieš keletą mėnesių pasamdyta konsultacijų bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ už 12000 eurų konstatavo, kad funkcijų analizė ir krūviai senojoje ministerijos struktūroje buvo optimalūs. Ir nors „Ekonominių konsultacijų ir tyrimų“ ekspertai rekomendavo ministerijai atsisakyti nevykdomų funkcijų, skyrių funkcijų formulavimą pateikti taip, kad būtų aiškus loginis ryšys su ministerijos vykdomomis funkcijomis, tai nebuvo padaryta. Po mūsų – nors ir tvanas. Aišku B. Markauskas pristatydamas ministerijos reorganizaciją visuomenei nepasakos apie p. Kirsnicką, p. Žiogą ir kitus savo „draugelius“. Bus pasakyta, kad ministerijoje naikinamos 53 pareigybės ir vietoj 343 pareigybių liks 290. Bus panaikinti taip vadinami „tušti“, laisvi etatai, o vidurinės grandies valdininkai, skyrių vedėjai taps paprastais specialistais ir jie išstums dabartinius žemiausios grandies darbuotojus. Ministerijos grietinėlės ši reforma nepalies. Labiausiai nukentės eiliniai, žemiausios, silpniausios grandies darbuotojai. Destrukcija, chaosas, nepotizmas. Dar viena paralyžiuota institucija. Prisiminus Krylovo pasakėčią, norisi pamoralizuoti, kad jei nėra klausos, tai net ir perstumdžius Žemės ūkio ministerijos kvarteto kėdes jis geriau negrieš.


10

2018 m. balandis

Aktualijos

Anuomet kaimą naikino okupantų politika, dabar – savų oligarchų

JUOZAS IMBRASAS Partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos Seime narys

Padėtis žemės ūkyje pasiekė akligatvį, todėl būtina ligšiolinę sistemą stabdyti ir kryptį žemės ūkyje pasukti šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. „Kitaip neliks Lietuvos“, - įsitikinęs Seimo narys Juozas Imbrasas. -Gerb. Imbrasai, tik pastaruoju metu prabilta apie tai, jog, pasirodo, Lietuvoje didžioji dalis žemės ūkio – oligarchų, arba latifundininkų, rankose. Prieš patekdamas į Seimą jūs buvote Europos parlamento narys, sakykite, prašau, o kaip yra Europoje? -Šiandien vidutinis ūkis senojoje Europoje yra 20-21 hektaras. Tuo tarpu pas mus ūkis gali būti ir keliolika, ir keliasdešimt tūkstančių hektarų. Ir tai jau ne dvarai, o latifundijos, ir ne ponai – oligarchai. Kaip tai galėjo atsitikti? -Ir kaip? -Matyt, geriausias atsakymas į šį klausimą būtų šis pavyzdys: anądien vienoje televizijos diskusijų laidoje apie kaimo reikalus buvęs du kartus premjeru pasakė: „Aš apskritai kaimo reikalų nežinojau“. Aš net žagtelėjau. Vos nuo kėdės nenuvirtau: du kartus premjeru buvo ir visiškai nežinojo, kas kaime dedasi? Įsivaizduojate? Ir žmonės tokiems valdžią patiki, tokius į valdžią išrenka, o kolegos didžiuojasi: „Va, koks ryžtingas premjeras“. Todėl, matyt, ir turime tokią situaciją, kokią turime - kad padėtis kaime buvo tarsi stovintis balos vanduo. Tik pastaruoju metu atsirado bangelės, kurios vis didėja. Pagaliau prabilta apie tai, jog situaciją žemės ūkyje reikia keisti iš esmės. Valstybės požiūris – kažkokia anomalija -Kaip įvertintumėte valstybės požiūrį į kaimo reikalus? -Mano nuomone, valstybės požiūris į kaimo tvarkymo reikalus, ūkininkus – tai kažkokia anomalija, nes nė vienoje europinėje valstybėje tokios žemės ūkio sistemos, kokia yra pas mus, nėra. Galbūt tokią sistemą rastume Baltarusijoje, Ukrainoje ar Rusijoje, tačiau ar mes turėtume į juos lygiuotis? Net jei Rytų Europoje ir

buvo stambiųjų ūkių likučiai, tai juos labai demokratiškai pertvarko – organizuoja kooperatyvus ir panašiai. Mums reikia žiūrėti į senąją Europą. Aš jaučiu, kad bręsta situacija ir Lietuvoje. Ir čia turės būti priimtas sprendimas. Tik abejoju, ar šita valdžia tą padarys, nes R.Karbauskis šiek tiek trukdys. Nes jis – vienas tų oligarchų, kurie tą sistemą ir kūrė. Aš pasikalbu su LVŽS frakcijos Seime nariais ir suprantu, kaip jiems sunku ką nors daryti prieš savo partijos vadą. Tačiau banga jau kyla, ir dabar svarbiausia, manau, kad ji nenuslūgtų. Reikėtų šį klausimą nuolat kelti visais lygmenimis.

vietes, kad neliktų sodybų, neliktų nuosavybės. Todėl atkūrus nepriklausomybę labai norėjosi, kad šitas kaimo griovimas būtų sustabdytas. Tačiau, pasirodo, mes kaimo griovimą pratęsėme – tik šį kartą per oligarchus, kurių tėvai buvo kolūkių pirmininkai. Noriu priminti, kad kaimas - tai ne tik mėsos, pieno, grūdų tonų pagaminimas, bet ir socialiniai dalykai: kaime gyvena žmonės, kurie leidžia vaikus į mokyklą, gyvena pagyvenę žmonės, kuriais turi būti pasirūpinta. Todėl, kalbėdami apie kaimą, negalime kalbėti tik apie tonas. Lietuvos kaimo politika – labai prasta

Anuomet kaimą naikino okupantų politika, dabar – savų oli-Buvę kolūkių pirmininkai, garchų pasikeitus santvarkai, greitai persiorientavo – pasiskirstė po skir-Į ką, jūsų manymu, mums rei- tingas politines jėgas, kad galėtų kėtų lygiuotis? ginti savo interesus nepaisant to, -Mums reikia lygiuotis į vokie- kokia partija yra valdžioje. čius, prancūzus, danus, olandus, -Taip, atsimenu, buvo toks kolūnes tonos, centneriai, produkty- kio pirmininkas V.Lapė. Jis buvo vumas, efektyvumas – tai tarybi- dešiniųjų jėgų Seimo Kaimo reinių laikų argumentas. kalų komiteto pirmininkas. Prie Pagal tokius argumentus juk jo žemė pasidarė „skrajojanti“. Aš anuomet ir buvo pradėtas kaimo suprantu, kad pastatą dar galima sodybų naikinimas. Girdi, reikia patraukti keletą metrų į šoną, bet daug tonų grūdų, pieno, mėsos! kad žemė „skraidytų“ iš Žemaitijos Ir Lietuva buvo paversta didele į Vilnių... Ir kiek tai valstybėje suferma. Kodėl? Nes turėjo maitinti kėlė įtampų! Peterburgą ir Maskvą, kitus RusiTie kolūkių pirmininkai arba jos regionus. Aišku, tai sričiai buvo nematė, kaip Europa tvarkosi, arba skirta ir pinigų, bet... po tuo juk nenorėjo to matyti. Jie visiškai neslypėjo ir politika. norėjo tvarkytis taip, kaip protingoPirmosios Nepriklausomos Lie- ji Europa tvarkosi. tuvos Respublikos kaimas buvo Vietoj to, kad po nepriklausostiprus valstybės pamatas – juk mybės atkūrimo būtų pasinaudota tai 20 tūkstančių kaimo bernelių, anų laikų žemės ūkio baze, skatiarba pilkasermėgių, 1918-ais me- namas kooperatinis judėjimas - kad tais valstybę atkovojo, nepriklau- ūkininkai galėtų apsijungti, įgautų somybę apgynė; juk tai kaimas svaresnę derybinę poziciją maisto pokario metu vykdė partizaninį grandinėje, galėtų konkuruoti su pasipriešinimą; juk tai iš kaimo perdirbėjais, pardavėjais, nieko nedaugiausia ėjo į partizanus, ne iš buvo padaryta. miesto... Priešingai, buvo paniekinamai Taigi, ana valdžia turėjo poli- pareikšta: „Čia ką, vėl į kolūkius tinių motyvų - kaip tas lietuvių suvarysit?“. šaknis iš kaimo išrauti, kaip lieTaigi, ūkininkų kooperacijos inituvius suvaryti į bendras gyven- ciatyva jau pačioje pradžioje buvo

užgniaužta, sustabdyta ir buvo nueita primityviausiu keliu griaunant kaimą ir kuriant bei puoselėjant oligarchus. Ir dabar Lietuvos kaimo politika atrodo labai, labai prasta. Kaimo atgaivinimo pavyzdys – Norvegija -Tai ką daryti? -Reikia aiškinti piliečiams, kad šitas kelias, kuriuo einama 28 metus, - ne tas kelias. Kaimą reikia atkurti. Ir kiekvienas kaime gyvenantis žmogus, kuris turi hektarą, penkis, dešimt, dvidešimt ar šimtą, turi rasti savo vietą. Štai čia valstybė turi padaryti labai rimtų sprendimų. O galbūt mūsų valstybė galėtų pasiremti Norvegijos pavyzdžiu? Nors Norvegija nėra ES narė, bet ji gerą pavyzdį rodo. Jūsų laikraštis išsamiai aprašė, kaip Norvegijoje veikia žvejybos sistema: žvejas, ar jis pagavo kilogramą, ar toną, patiekia žuvį perdirbimo įmonei, ir valstybė iš specialios sąskaitos keturioliktą dieną perveda žvejui už žuvį; perdirbimo įmonė perveda pinigus ne žvejams, o valstybei, atsiskaitymą užtikrina perdirbimo įmonių garantinis fondas. Žuvies supirkimo kainas nustato valstybė – kad būtų sumokama ne mažesne nei nustatyta kaina. Ir nėra jokių diskusijų, kad „aš nepirksiu, nes man per mažas kiekis“. Panašus principas ten veikia ir žemės ūkyje. Manau, kad būtent šitokį metodą mūsų valstybė galėtų pilnai pritaikyti ir visam mūsų žemės ūkiui. Kitaip sakant, valstybė turėtų atverti vartus visiems, gyvenantiems kaime: augink grūdą, daržoves, vaisius, uogas, gamink pieną, mėsą – valstybė užtikrins, kad tavo produkcija būtų supirkta. Ir ne žemesnėmis negu nustatytomis kainomis. Tas norvegiškas mechanizmas nėra sudėtingas, tačiau, kad tai būtų įgyvendinta, reikia labai stiprios politinės va-

lios. Ir nedelsiant. Pas mus pieno gaminimo savikaina yra siaubingai iškreipta: mažas pieno gamintojas, kurio pieno savikaina didesnė, gauna du kartus mažiau, negu didelis, kuris laiko kelis šimtus karvių, yra apsirūpinęs įranga ir kurio pieno gamybos savikaina mažesnė. Šitaip būti negali, tačiau yra. Ir prie to privedė klaidinga kaimo politikos kryptis, kuria Lietuva nuėjo. Šitą kryptį reikia stabdyti ir sukti šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Kitaip bus blogai, neliks Lietuvos. Kad Lietuva sugrįžtų prie savo šaknų -Taigi, ar gali mums utopine atrodanti norvegiška sistema virsti lietuviška realybe? -Aš neabejoju, kad tai puikus pavyzdys, kaip galėtume atgaivinti kaimą, paskatinti sugrįžti visus išvažiavusius. Nes žmogus supras: jeigu jis dirbs sąžiningai, jo produktas bus nupirktas. O ko daugiau reikia dirbančiam žmogui? Kad jo prekę ar gaminį nupirktų, kad jis nebūtų stumdomas prekybinių tinklų monopolio, kurio, beje, mes niekaip negalime suvaldyti – nes, matote, laisva rinka. Negalima pas mus nei prekybinių, nei supirkimo kainų reguliuoti, ir apskritai į kainas negalima kištis. Norvegai gali, švedai gali, prancūzai pradėjo reguliuoti žemės ūkio produktų supirkimo kainas, tik Lietuvoje – ne? Štai čia ir yra Laivosios rinkos instituto skleidžiama laisvosios rinkos demagogija. Nes realybėje tai yra Lietuvos sunaikinimo, žmonių išvarymo iš Lietuvos politika: kaimą sunaikinti, smulkų verslą sunaikinti, žmones – išvaryti. Manau, kad norvegiška sistema mums padėtų sugrąžinti žmones į kaimą. Daug kas į kaimus išvažiuotų ir prasidėtų sodybų atsistatymo metas. Lietuva vėl sugrįžtų prie savo šaknų. -Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Giedrė Gorienė


2018 m. balandis

Skyriuose

11

Prasmingas Kovo 11-osios paminėjimas Vyšniūnuose

2018 metai – ypatingi mūsų tautai, kadangi švenčiame Valstybės atkūrimo ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo 100- metį. Kovo 10-osios rytą partijos ,,Tvarka ir teisingumas“ Prienų skyriaus Vyšniūnų poskyrio nariai dalyvavo Aukštadvario

regioninio parko ir Želkūnų bendruomenės organizuotame renginyje - pėsčiųjų žygyje „PARTIZANŲ KELIAIS“, keliavo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio tėvonijos partizanų būrio takais. Žygio metu nukeliavome apie 12 km, aplankėme Gojaus miško ąžuolus, partizanų slėptuvę, ryšininkų sodybas Gerulių ir Jaunonių kaimuose, Jaunonių

kapus su paminklu partizanams, buvusią Želkūnų pradžios mokyklos vietą, po kuria buvo ir partizanų vado A. Ramanausko - Vanago slėptuvė. Susipažinome su vietos gyventojais, pakalbinome vietinį, dar gyvą partizanų ryšininką Albiną Pranckevičių, kuris saugojo Dainavos apygardos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago archyvą.

Prie paminklo ir partizanų bunkerio uždegėme atminimo žvakeles. Kartu su žygio vadove, Aukštadvario regioninio parko darbuotoja Rita Balsevičiūte, dainavome partizanų dainas, klausėmės pasakojimų ir atsiminimų apie partizanų gyvenimą. O tie, kas negalėjo dalyvauti žygyje, grįžtančius pasitiko su garuojančia arbata ir skania,

ant laužo virta koše Želkūnų bendruomenės centre. Žygio pabaigoje atvykęs Seimo narys Vytautas Kamblevičius pasveikino žygio dalyvius su Kovo 11-osios švente ir padėkojo organizatoriams už prasmingą iniciatyvą, kartu su savo padėjėju Žilvinu Labanausku įteikdamas atminimo dovanas – Vasario 16-osios Akto kopiją.

Šimtmetis: gal pribrendome naujai sąjungai? Pasaulis traukiasi ir mažėja: šalys ir miestai, kurie dar prieš 100 metų atrodė labai toli, o prieš 200 buvo beveik nepasiekiami, dabar yra visai šalia. Jei dar prieš šimtmetį į kitą Lietuvos miestą reikėdavo keliauti keletą dienų, dabar per keletą valandų galime nuskristi į kitą planetos pusę. Tie patys procesai vyksta ir ryšių srityse: jei prieš porą šimtmečių laiško iš kitos šalies tekdavo laukti keletą mėnesių, tai dabar internetinio ryšio pagalba galime bendrauti su bet kuria pasaulio vieta realiu laiku. Visi šie procesai apėmė ir kitas sritis – meną, mokslą, gamybą ir prekybą. Pasaulis, užuot likęs didelis ir platus, tampa vis mažesnis. Tokie esminiai reišJulius Panka kiniai veikia ne tik žmonių kasdienybę bet ir valstybių raidą ir mas padės kalnakasyboje, tunelių ir kelių tiesimui bei kitiems tarptautinius santykius. progresą nešantiems procesams. Tikriausiai dažnas žmogus Vietoje to, šis išradimas iki šiol pritars, kad nei vienas reiškinys visame pasaulyje sėja mirtį, ašanegali būti vertinamas viena- ras ir traumas. Atominės bomreikšmiškai, tik juodai arba tik bos išradimas juk atnešė ne tik blogai. Juk Nobelis dinamitą iš- skausmą Hirošimoje ir Nagasaradęs džiaugėsi, kad šis jo išradi- kyje, bet ir milžiniškus sąlyginai

pigios ir mažai teršiančios elektros energijos resursus visam pasauliui. Kaip sako mūsų tautos išmintis „lazda visada turi du galus“. Tačiau šiame straipsnyje plačiau neanalizuosime vieno ar kito mokslo išradimo panaudo-

jimo geram ar blogam galimybių. Tiesiog plačiau pažvelkime į jau minėtą globalizacijos reiškinį. Traukiantis pasauliui vis didesnę įtaką pradeda įgauti šalių sąjungos ir aljansai. Jeigu dar prieš šimtą metų pasaulio politikoje buvo populiarus paprasčiausias primityvus imperializmas, kai kiekviena didesnė šalis siekė kuo labiau išplėsti savo teritoriją ir valdomų žmonių skaičių kitų, dažniausiai kaimyninių, šalių sąskaita. Tai šiuo metu buriasi formalios ir neformalios sąjungos ir aljansai, kurie, įtraukdami į savo ratą kuo daugiau šalių, didina savo įtaką ir galią. Kai kurie aljansai telkiasi išimtinai gynybiniais tikslais, geriausias to pavyzdys galėtų būti Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), kuri skirta šalių kolektyvinei gynybai ir potencialių priešų atgrasymui. Kiti aljansai susiburia iš ekonominių paskatų, kaip pavyzdžiui, Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC), šis aljansas derina tarpusavyje naftos gavybos kiekius, tam, kad galėtų įtakoti pasaulines naftos kainas. Yra istoriniu pagrindu susikūrusių

sąjungų, tokių kaip Britų tautų sandrauga, kurią vienija tai, kad šios šalys kažkada priklausė Didžiajai Britanijai ir dalyje jų vis dar valstybės galva yra Jungtinės Karalystės karalienė. Taip pat yra ir iki galo neapsisprendusių sąjungų, tokių kaip Europos sąjunga, kuri prasidėjo nuo ekonominių motyvų, o dabar stovi kryžkelėje tarp glaudžiai susietų tarpusavyje ir valdomų iš centro valstybių federacijos ir vadinamosios Tautų Europos, kuri būtų lygiaverčių, suverenių valstybių bendradarbiavimo klubas. O kur dar daugybė neformalių sąjungų, kur stipresnė ir agresyvesnė kaimynė pririša prie savęs silpnesnę valstybę, padarydama iš jos savo klusnų vasalą, naudodama ekonomines, kultūrines, juodųjų technologijų ir slaptųjų tarnybų įtakojimo priemones. Ryškiausias tokios „sąjungos“ pavyzdys – Rusijos santykiai su Armėnija. Kadangi pasaulis pilnas įvairių tarpvalstybinių sąjungų, aljansų ir klubų, gali kilti natūralus klausimas, kuriems Nukelta į 12 p. >


12

2018 m. balandis

Skyriuose

Atkelta i5 11 p. >

Šimtmetis: gal pribrendome naujai sąjungai? iš jų galėtų priklausyti, o gal jau priklauso, Lietuva. Ar priklausymas vienai ar kitai sąjungai atitinka Lietuvos gyvybinius interesus, o gal kaip tik yra jai nenaudingas, o gal net žalingas? Apie tai turi mąstyti visuomenė, politikai, politologai ir žiniasklaida. Tikriausiai būtų sunku ginčytis dėl to, kad mes privalome priklausyti NATO, nes tai yra mūsų esminis valstybės saugumo ir išlikimo garantas. Taip pat tikriausiai dauguma sutiks, mums yra naudinga būti Europos sąjungos ekonominėje, politinėje ir kultūrinėje erdvėje tol, kol ji netapo centralizuota federacija. Taip pat mes juk galime daryti įtaką šiai sąjungai, kad ji pasuktų Tautų Europos keliu, nes tai naudinga mūsų šalies interesams. Kaip nelabai sėkmingos sąjungos pavyzdys galėtų būti kai kurių mūsų politikų noras, kad Lietuva taptų Lenkijos provincija, jos vasale. Tuo metu, kai kaimyninė šalis nedraugiškai kišasi į mūsų vidaus reikalus, finansuodama separatistiškai ir nelojaliai nusiteikusias organizacijas ar atskirus politikus, šmeižia Lietuvą tarptautinėje arenoje, nurodinėja, kokiomis kalbomis turėtų būti rašomos mūsų piliečių pavardės asmens dokumentuose ir t .t., vis dar atsiranda veikėjų, kurie siūlo glaudžiau bendrauti su mūsų „strategine partnere“. Aptarę Lietuvos priklausymą vienoms ar kitoms sąjungoms galime rasti laiko ir pasvajoti. Tuo labiau, kad šiais metais minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Ne, nerašysime apie drugelius ar romantiškas vakarones prie laužo ir nekalbėsime apie narsius mūsų savanorių ir partizanų žygius. Tiesiog pastrateguokime, kokia sąjunga Lietuvai būtų naudinga, jei ji dar nėra sukurta, gal verta pagalvoti apie jos sukūrimą? Viena iš tikrai strateginių sąjungų, apie kurią kasmet vis garsiau kalbama, yra vadinamosios LDK erdvės subūrimas. Tai būtų valstybių, kurios kažkada priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, aljansas, juk mus su ukrainiečiais ir baltarusiais sieja bendra istorija, kuri tęsėsi daug šimtmečių. Tai paliko gilų pėdsaką mūsų kultūroje, kalboje, mentalitete. Dar viena priežastis suburti tokią sąjungą būtų labai teigiamos visų tautų, priklausiusių LDK, emocijos, prisimenant bendrą istoriją. Ukrainiečių mokykliniuose vadovėliuose laikai, kai didžiąją Ukrainos dalį valdė LDK, vadinami „aksomine okupacija“, o baltarusiai apskritai savo tautos kilmę, istoriją ir raidą tiesiogiai sieja su Lietuvos didžiąja kunigaikštyste. Taigi, toks aljansas būtų visai natūralus ir greičiausiai nesukeltų didesnio pasipriešinimo jį sudarysiančių šalių visuomenėse, tik yra vienas „bet“ – dabartinė, jau daugiau kaip du dešimtmečius nesikeičianti Balta-

rusijos valdžia. Kol šią šalį valdo Aleksandras Lukašenka – apie jokius aljansus su demokratinėmis šalimis negali būti nei kalbos. Diktatūra ir demokratija – tai nesutampančios valdymo formos ir jos negali draugauti ir būti vienoje sąjungoje. Todėl šios sąjungos įsikūrimas nusikelia, tačiau apie tai kalbėti galima ir net reikia, kad sugriuvus Lukašenkos diktatūrai galėtume drąsiai pradėti steigti šį tarptautinį aljansą. O kol apie Baltokarpatijos projektą galime tik svajoti, turime galimybę inicijuoti lokaliai mažesnį, bet ne mažiau ambicingą, Baltijos šalių konfederaciją. Tuo labiau kad pamatai tam pastatyti jau senokai. Lygiai prieš šimtą metų Lietuva, Latvija ir Estija atgavo nepriklausomybę, nuo tada pradėjo vystytis trijų Baltijos šalių vienybės idėja. Būta net ir realių bendrų, suderintų veiksmų. Pavyzdžiui – kova su bermontininkais, kurie buvo įveikti visų trijų valstybių bendromis ir koordinuotomis pastangomis. Tiesa, nereikia užmiršti, kad ta vienybės idėja nebuvo vienintelė, tarpukario trijų Baltijos valstybių pastangos vienytis buvo pavadintos Baltijos Antante, kitaip dar vadinama „mažąja“ Baltijos Antante, nes egzistavo ir vadinama „didžioji“ Baltijos Antantė, į kurią be Lietuvos, Latvijos ir Estijos buvo įtraukiamos ir kaimynės – Suomija bei Lenkija. Ir jei Suomija, kuri nepriklausomybę atgavo kartu su kitomis trimis Baltijos valstybėmis, nors kultūriškai ir istoriškai buvo labiau susijusi su Skandinavijos valstybėmis, dar galėjo be problemų būti įtraukta į naują geopolitinį darinį, tai Lenkija tam visai netiko visomis prasmėmis. Lenkija tapo pleištu visai besiformuojančiai valstybių koalicijai, nes ji be jokių diskusijų norėjo tapti dominuojančia aljanso šalimi, kurioje galėtų atlikti vadovaujantį vaidmenį, kitas šalis paversdama klusniomis vasalėmis, priklausomomis nuo siuzereno malonės. Taip pat nereikia užmiršti, kad Lenkija, būdama šalimi agresore, buvo karine jėga atplėšusi nemažą dalį Lietuvos žemių ir net nemanė jų grąžinti, todėl realiai beveik dvi dešimtis tarpukario metų tarp Lietuvos ir Lenkijos vyko karas. Šį karą greičiau galima būtų pavadinti šaltuoju karu, nes aktyvūs karo veiksmai vyko tik pirmuosius porą metų, o vėliau buvo apsiribojama diplomatinių santykių nepalaikymu ir skambiais, kartais grasinamojo pobūdžio pareiškimais ir incidentais demarkacinės linijos pasienyje. Todėl mums tikrai turėtų būti aišku, kodėl lietuvių delegacija blokavo bet kokias mintis apie „didžiąją“ Baltijos Antantę, kol Lenkija negrąžins Vilniaus ir kitų ciniškai ir brutaliai užgrobtų lietuvių etninių žemių. Dėl visokių trukdymų ir ne-

susikalbėjimų Baltijos Antantės sutartis buvo pasirašyta tik likus penkeriems metams iki nepriklausomybės netekties, 1934 metų rugsėjo 12 dieną, Ženevoje. Per tuos keletą metų buvo surengta 11 tarptautinio lygio susitikimų, konferencijų, tačiau sovietų okupacija šį bendradarbiavimo procesą užgniaužė – Latvijos „liaudies“ vyriausybė denonsavo susitarimą 1940 metų liepos 1-ąją, o Lietuvos ir Estijos kolaborantai viena diena vėliau. Vėliau sekė penki alinantys okupacijos dešimtmečiai, per kuriuos imperialistai iš Maskvos nuolatos suokė apie „lygias“ ir „laisvas“ sovietines respublikas, tačiau visas bendravimas ir ben-

tume, kad beveik tris dešimtmečius Lietuva ir Latvija negali pasirašyti jūros sienos sutarties, nes ten, jūros dugne, be keleto žuvelių ir įvairių laivų nuolaužų, gali būti (!) ir naftos. Kas nors gali paprieštarauti straipsnio autoriui, kad šis kalba apie seniai praėjusius laikus, juk dabar sienų nebėra, susisiekimas tarp Baltijos šalių sostinių yra greitas ir puikus, visas šalis sieja viena valiuta, net keletą išartų pasienio keliukų už ES fondų pinigus vietinės savivaldybės išasfaltavo ir sutvarkė, kai kur net lieptelį atstatė, kad kaimynams per sieną bendrauti patogiau būtų. Taip, tai

Šimtmečio proga suremdama pečius su Baltijos kaimynėmis per keletą dešimtmečių prisitraukę Baltarusiją ir Ukrainą galėtume turėti tvirtą ir vieningą, senąsias istorines tradicijas puoselėjančią Lietuvos didžiosios kunigaikštystės šiuolaikinį variantą.

dradarbiavimas tarp sąjunginių respublikų vyko tik per Maskvą ir jokia saviveikla šiuose klausimuose toleruojama nebuvo. Ir nors sovietų propagandistai mėgo girtis, kad Baltijos šalys – SSRS „vitrina“ ir žmonių pragyvenimo lygis jose buvo daug aukštesnis nei visoje likusioje imperijoje, gal tik išskyrus Maskvą ir tuometinį Leningradą, tačiau jau 1988 metais būtent Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pradėjo labiausiai eižėti ir trūkinėti sovietinės galios ir ideologijos įšalo ledas. Mūsų trys Baltijos sesės tiesiog lenktyniavo, kurti pirma peržengs sovietinius tabu, Estija paskelbė suvereniteto deklaraciją, Lietuva susigrąžino tarpukario himną ir vėliavą, nuo jų neatsiliko ir Latvija. Tuo metu trys Baltijos šalys buvo kartu, jos buvo vieningos, faktiškai nei vienas didesnis mitingas ar eitynės neapsieidavo be visų trijų tautų vėliavų, nesvarbu, kurioje iš šalių tai vykdavo. Tačiau po keleto metų vienybė prigeso, idealizmą ir romantizmą išstūmė kova už išlikimą laukinio kapitalizmo sąlygomis. Baltijos šalys apsitvėrė sienomis ir muitinėmis, kai kur sugriovė šimtmečius stovėjusius tiltelius ir suarė kelius, kaimynai, kurie buvo įpratę kartu švęsti, vieni pas kitus eiti į šokius ar talkas, dabar privalėjo važiuoti į pasienio punktą, kuris galėjo būti ir už keliasdešimt kilometrų, nes kitaip rizikavo būti nubausti už nelegalų sienos kirtimą. Dar vėliau sekė ekonominiai nesutarimai, vadinamieji „kiaulių karai“, kuriuose, kaip bebūtų keista, be politikų ir verslininkų figūravo ir tikros kiaulės. O jei dar prisimin-

tiesa, tačiau ar mes susimąstome, kodėl taip įvyko? Ar čia mūsų tautos ir valstybės sugalvojo? Ne, tiesiog taip buvo nuspręsta Briuselio politiniuose labirintuose, Europos sąjunga įsakė ir mes sugriovėme sienas, suvienodinom valiutas, atstatėm suartus keliukus. Jei dar įsakys pasirašyti jūros sienos sutartį – greičiausiai pasirašysim, mūsų valdžia įpratus vykdyti nurodymus iš svetur. O retransliuoti Lietuvoje latviškus ir estiškus TV kanalus Briuselio ponai neliepė, todėl mes ir nematom kaimynų, ir latviai nemato lietuviškų, ir estai, o latviai nemato estų ir šie latvių televizijų. Bet mes matom lenkų, baltarusių, ukrainiečių, o jau rusiškų kanalų iš viso be skaičiaus. Tokių pavyzdžių galima būtų pateikti daugybę. Siūlyčiau pagalvoti, pasvarstyti, pasvajoti apie tikrą vienybę, apie bendradarbiavimą ne tik popieriuje ir ne tik tada, kai ponai iš svetur liepia, bet apie realią vienybę tarp Baltijos sesių. Tam turime ir gyvą pavyzdį – Beniliuksą. Beniliuksas – tai trys vidurio Europos šalys: Belgija, Nyderlandai ir Liuksenburgas, kurios yra sudariusios ekonominę sąjungą, tačiau realybėje yra susijusios ne tik ekonominiais, bet ir politiniais, teisiniais, kultūriniais saitais. Beniliukso sąjunga atsirado ankščiau nei Europos sąjunga ir net ankščiau nei Europos anglių ir plieno sąjunga, kuri buvo ES pirminė užuomazga. Taigi, šios šalys nelaukė, kol ateis „dideli dėdės“ ir jas prievartiniu būdu suvienys. Tačiau visa ši sąjunga yra ir Europos sąjungos dalis, o tai reiškia, kad „sąjunga sąjungoje“ nėra kas nors naujo ir neįmanomo.

Ar galima lyginti Baltijos šalių regioną su Beniliukso šalimis pagal demografines ir geografines charakteristikas? Atsakymas gali pasirodyti visai įdomus. Beniliukso regione gyvena daugiau nei 27 milijonai gyventojų, jei Baltijos šalys susivienytų į glaudesnį darinį, jame gyventų tik šiek tiek daugiau nei 6 milijonai žmonių. Kaip matome, tai reiškia, kad Baltijos aljansas gyventojų skaičiumi Beniliuksui nusileistų daugiau nei trigubai. Pažvelkime į regionų ploto skirtumą ir pamatysime, kad čia situacija beveik atvirkščia: Beniliukso šalys užima tik šiek tiek mažiau nei 75 tūkstančius kvadratinių kilometrų, o Baltijos šalys net 175 tūkstančius. Kokias išvadas galima daryti? Tikriausiai tokias, kad pakėlus pragyvenimo lygį ir vykdant planingą ir tikslingą demografinę politiką mūsų šalys gali padidinti savo gyventojų skaičių daugiau nei 10 kartų, nepakenkdami žmonių gyvenimo kokybei. Kitaip tariant, galime augti ir nematyti vargo, tereikia pažaboti korupciją, sutvarkyti valstybių finansus ir visokeriopai remti vaikus auginančias šeimas. Aišku, jei nenorime labai nuliūsti, BVP geriau nelyginkime, nes ten irgi skaičiai skiriasi daugiau nei 10 kartų ir tikrai ne Baltijos šalių naudai. Taigi, nors kol kas apie Beniliukso BVP mes tegalime pasvajoti, bet vienytis į glaudesnį aljansą su savo kaimynėmis tikrai niekas netrukdo. Juk kartu galėtume būti daug stipresni ir saugesni gynybos prasme (bendros karinės pajėgos su bendrais koordinuojamais ginkluotės pirkimais), galėtume būti saugesni ekonomine prasme (bendri dujų, naftos ir kitų energetinių resursų pirkimai), o taip pat būtume daug turtingesni, jei ekonominius, kultūrinius, teisėsauginius, mokslinius ir pilietinius projektus vystytume ne atskirai, o kartu. Tačiau visada kas nors turi padėti pamatą, inicijuoti tokį projektą. Gal tai galėtų būti Lietuva? Šimtmečio proga suremdama pečius su Baltijos kaimynėmis per keletą dešimtmečių prisitraukę Baltarusiją ir Ukrainą galėtume turėti tvirtą ir vieningą, senąsias istorines tradicijas puoselėjančią Lietuvos didžiosios kunigaikštystės šiuolaikinį variantą. Jei tai gali daryti Vokietija su Prancūzija, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Rusija, kodėl negalime mes? Mes netgi turime vieną labai svarbų privalumą – neturime imperialistinio šovinizmo dvasios, kuri kartas nuo karto prasiveržia didžiosiose tautose. Todėl gal, šimtmečio proga giedodami Vinco Kudirkos Tautinės giesmės žodžius „vienybė težydi“, įdėkime į juos ir platesnę geopolitinę prasmę.


13

2018 m. balandis

Skyriuose Redakciją aplankė politikai

Iš kairės – R. Andrikis, A. Petkus, D. Sinkevičius ir J. Imbrasas. Genovaitės KAZIELIENĖS nuotrauka „Gimtosios žemės“ laikraščio redakcijoje apsilankė Ukmergės rajone viešėję Partijos Tvarka ir teisingumas atstovai – Seimo nariai Juozas Imbrasas ir Rimas Andrikis, partijos atsakingasis sekretorius Almantas Petkus ir ta-

rybos narys Dobilas Sinkevičius. Kaip sakė A. Petkus, „tvarkiečiai“ laikotarpiu tarp Seimo rudens ir pavasario sesijų nuolat lanko šalies savivaldybes ir susitinka su jų gyventojais. Ukmergė buvo jau trisde-

šimtas jų aplankytas rajonas. Kraštietis J. Imbrasas šias keliones pavadino „nusileidimu ant žemės“. Pasak jo, dirbant Seimo rūmuose vaizdas apie gyvenimą Lietuvoje iškreipiamas. „Labai svarbu yra išvykti ir

pamatyti, kaip iš tikrųjų veikia Seimo priimti įstatymai, kuo gyvena žmonės. Po tokių susitikimų kyla naujų idėjų ateičiai“, - tikino Seimo narys. Politikai dalijosi mintimis apie darbą Seime, valdančiąją

daugumą. Taip pat pokalbio metu palietė ir partijos rajono skyriaus veiklą. Iš Vilniaus atvykusių „tvarkiečių“ manymu, būtina stiprinti ir atnaujinti šios politinės jėgos atstovų gretas. „G. ž.“ inform.

Kodėl tuštėja kaimas ir auga pašalpų gavėjų karta?

JUOZAS IMBRASAS Partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos Seime narys

Kai Seime nevyksta plenarinės sesijos, pagal galimybes stengiuosi išvykti iš Vilniaus, lankytis Lietuvos rajonuose, kuo daugiau bendrauti su čia gyvenančiais žmonėmis, dalyvauti jų renginiuose. Seimo nariui tokie susitikimai reikalingi tarsi oras. Iš pirmų lūpų išgirdęs, kuo gyvena Lietuvos žmonės, kokios problemos, sunkumai juos slegia, kaip tautiečiams pavyksta savo bėdas spręsti, gali susidaryti tikrą ir neiškreiptą vaizdą. Be to, tokių išvykų metu pamatai, kaip veikia valdžios priimti įstatymai, nutarimai. Neseniai vieną dieną praleidau Ukmergės rajone. Teko kalbėtis su keliais šio krašto ūkininkais – smulkiais ir vidutiniais. Žmonės, kurie nori są-

žiningai dirbti savo žemę, iš to išgyventi ir neprašyti pašalpų, vienu balsu tvirtina, jog jiems visokiais būdais trukdoma tai daryti. Ir kas tai daro? Ogi stambieji, kurie valdo šimtus ir tūkstančius hektarų ir kurie vis dar tiesia rankas į šalia esančius mažesnius ūkius. Mažieji bėdoja, kad Lietuvoje palankios sąlygosi ūkininkauti sudarytos tik saujelei stambiųjų, kurių rankose atsidūrė didžioji dalis dirbamos žemės. Kaime vargstantiems smulkiesiems nesuprantama mūsuose egzistuojanti neteisybė. Kodėl kitos šalys tokius, kaip jie, visokeriopai remia, jiems padeda, o mūsų Lietuvėlėje juos užsimota skandinti... Jei smulkusis ūkininkas sumano užsiimti verslu, jis beregint ima dusti nuo sunkiai jam suvokiamų ir įgyvendinamų reika-

lavimų. O kur dar visokiausi tikrintojai, kontrolieriai, kurie tarsi skėriai tik ir laukia, kaip pričiupti tokį entuziastą. Valdžia visa tai mato, bet kažkodėl tyli. Bendravau su kaime smulkų verslą bandančiais vystyti verslininkais. Iš užsienio į gimtinę grįžę jauni žmonės su entuziazmu kibo dirbti. Investavo savo sukauptus sunkiai uždirbtus pinigėlius, atidarė įmonėlę, tikėdamiesi ir patys darbo turėti, ir dar kelis žmones įdarbinti. Kadangi užsienyje buvo matę, kaip ten valdžia remia pradedančius smulkų verslą, manė, jog ir Lietuvoje to sulauks. Deja, deja. Užuot sulaukę palaikymo, juos ėmė lankyti tikrintojai ir reketuoti - reikalauti sunkiai paaiškinamų, perteklinių dalykų. Išvarginti ir nusivylę verslininkai jau ima

svarstyti: gal viską mesti ir važiuoti atgal iš Lietuvos... Būdamas kaime neretai sulaukiu klausimo: kodėl Lietuvoje, kur Seimo daugumą sudaro valstiečių partijos atstovai, neginami tie, kurie dirba žemę? Kodėl valdžia, užuot buvusi visiems vienodai teisinga, tupinėja apie stambiuosius? Nesvarbu, ar tai būtų ūkininkai, ar didžiųjų prekybos centrų monopolistai. Manęs klausia, kodėl mūsiškiai negali pasekti kad ir kaimyninės Lenkijos, kitų Vakarų valstybių pavyzdžiu, kur smulkiesiems valdžia taiko nemažai lengvatų? Ten monopolininkams taikomi ribojimai, o smulkiam verslui atveriama žalia gatvė, nes visi supranta, jog stambieji nesunkiai gali gyvuoti ir be valdžios pagalbos. Ką galiu atsakyti smulkiesiems verslininkams, ūkininkams? Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atrodo, turėjo būti labai aišku, kuria linkme kreipti Lietuvos kaimą. Deja, mūsų šalis pasuko ne tuo keliu. Nenorėjome sekti puikiai besitvarkančiais danais, olandais, o nuėjome ten, kur vedė, kaip esu minėjęs, buvę sovietiniai ūkių pirmininkai. Artimesnės ir toliau esančios Europos šalys jau seniai suprato, kad būtina riboti ūkių dydį. Riba - 500 hektarų - nustatyta ir Lietuvoje. Bet realiai ūkiai

daug kartų didesni. Valstybėje sukurti įstatymai tarnauja ne tiems, kurie dirba kelis ar keliasdešimt hektarų žemės, o užvaldė tūkstančius. Jiems sudarytos palankios sąlygos kelis kartus didesne kaina parduoti produkciją, o iš smulkiųjų ūkininkų tyčiojamasi. O valdžiai juk turėtų būti visi – ir turintys kelis hektarus, ir valdantys tūkstančius - lygūs... Problemų apstu ne tik kaime. Būdamas Ukmergėje, susitikau ir bendravau su miškininkais. Pasirodo, valdančiųjų plačiai išreklamuota miškų reforma buksuoja ir stringa. Be to, susiduriama su didžiule problema trūksta patyrusios ir kvalifikuotos darbo jėgos. Mat prasidėjus sistemos griovimui, nemažai nežinios apimtų specialistų suskubo palikti darbovietę. Panašu, jog nieko gero kol kas nežada ir reorganizacija, kuri regionuose valstybinius kelius tvarkančias įmones sujungė į vieną. Dabar jau aiškėja, jog vienai įmonei aprėpti visos Lietuvos kelius ir kelelius – sudėtinga. Kai užuot kūrus ir stačius imamasi griovimo, kai užsimerkiama prieš smulkiųjų ūkininkų ir verslininkų bėdas, tokia politika toli nenuves. Vėl išgyvename kaimų ir kartu Lietuvos tuštėjimą. Rauname šaknis ir auginame pašalpų gavėjų kartą.


14

2018 m. balandis

Skyriuose

Partija Tvarka ir teisingumas sukvietė žmones į šventę Bajoruose „Su gimtadieniu Lietuva“ Jau aštuntus metus partija „Tvarka ir teisingumas“ kviečia Rokiškio rajono šeimas švęsti Lietuvos gimtadienį kitaip. Šiais metais šventė „Su gimtadieniu Lietuva“ vyko Bajorų kaimo kultūros centro kieme, ją aplankė virš 100 dalyvių iš viso Rokiškio rajono, kurie buvo įtraukti į įvairias veiklas, žaidimus, parodų lankymus. Vaikai aktyviai dalyvavo sportinėse varžybose: futbolas su šluotomis, kėglių mėtymas į besmegenio pilvą, kamuoliukų mėtymas į besmegenio kibirą, smiginis, šaškių turnyras. Vaikai aplankė 4 parodų ekspozi-

cijas, kurias paruošė bibliotekininkė Virginija Krasauskienė, režisierė Nijolė Čirūnienė ir „Vidurdienių damų“ klubas. Vaikams dalyvaujant veiklose tėveliai išbandė jėgas įvairiose rungtyse, iš kurių daugiausiai dėmesio sulaukė plytos laikymo rungtis. Šventės metu dalyviai galėjo pasivaišinti žolelių arbata ir sriuba, kurią išvirė „tvarkiečių“ vyrai. O šventę vainikavo Virginijos Antanavičienės iškeptas šventinis tortas. Partija „Tvarka ir teisingumas“ dėkoja už idėjos palaikymą ir pagalbą organizuojant šventę Bajorų kultūros centro vadovei Daliai Ziemelienei, Bajorų kaimo bendruomenės aktyvui ir Audronei Davidonienei, kurios sukurti šimtas laivelių papuošė šventę.


2018 m. balandis

15

Akimirkos Kovo 23 dieną keliose Šilalės rajono vietose kaip ir kąsmet vyko inkilų kėlimo akcija

Akcija vyko Bilionių seniūnijoje, kurioje iškabinta 20 inkilų

Prie Požerės bendruomenės namų iškabinta 10 inkilų, o kiti 30 inkilų buvo iškabinti Pajūralyje


16

2018 m. balandis

Įdomu

SKIRKITE GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO TVARKAI IR TEISINGUMUI

1%

Paremti Tvarkos ir teisingumo idėją nieko nekainuoja ! Kviečiame Jus skirti 1 % GPM. Partijai Tvarka ir teisingumas. Jau ne pirmi metai kaip partijoms galima skirti šio tipo paramą. Tai gali būti didelis Jūsų indėlis kuriant tvarkingą ir teisingą Lietuvą, kuria didžiuosimės mes, mūsų vaikai ir anūkai. Tai padaryti galima šiais būdais:

• Elektroniniu būdu • Pildant popierinę deklaracijos formą Daugiau informacijos rasite šiuo adresu > > > http://tvarka.lt/lt/skirkite-1-gpm

Tadas Bartkus

Anekdotai

Balandžio mėnesio įsimintinos ir šventinės dienos

Chuckas Norrisas prieš miegodamas nepasižiūri į spintą ar nėra baubo. Tai baubas pasižiūri į spintą ar nėra Chucko Norriso. *** Daktaras pasikviečia pacientą į priimamąjį ir teiraujasi: - Na ar ilgai teko laukti? Pacientas: - Man laikas neprailgo. Ant tapetų suskaičiavau 64123 gėlytes... *** Petriukas grįžo iš parduotuvės ir parnešė mamai degtukų. Mama bando uždegti vieną po kito ir niekas neužsidega. Mama sako: - Petriuk! Nė vienas tavo pirktas degtukas nedega! - Negali būti!- atsako Petriukas, - išeinant iš parduotuvės visus patikrinau, visi užsidegė... Anekdotų medžiaga iš http://www.anekdotai.lt/ Kontaktai Partijos TVARKA IR TEISINGUMAS būstinės adresas: Gedimino pr. 10, Vilnius LT 01103 Telefonas: (85) 2691618 Faksas: (85) 2691618 El. paštas: tt@tvarka.lt Leidėjas partija Tvarka ir teisingumas

04-01 04-01 04-01 04-02 04-06 04-07 04-08 04-11 04-12 04-15 04-17 04-18 04-18 04-23 04-23 04-24 04-25 04-26 04-27 04-27 04-29 04-29 04-30 04-30

Juokų arba melagių diena Pasaulinė paukščių diena Velykos Antroji Velykų diena Saugaus eismo diena Pasaulinė sveikatos diena Atvelykis Koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena Kultūros diena Lietuvos energetikų diena Pasaulinė radijo mėgėjų diena Tarptautinė paminklų apsaugos diena Pasaulinė knygos ir autorinių teisių diena Jorė, Jurginės, Ganiklio diena Tarptautinė jaunimo solidarumo diena Daržų diena, šv. Morkus Pasaulinė intelektinės nuosavybės diena Medicinos darbuotojų diena Pasaulinė grafinio dizaino diena Pasaulinė susigiminiavusių miestų diena Pasaulinė gyvybės diena Tarptautinė veterinarijos diena Tarptautinė džiazo diena

Tvarka ir teisingumas Rolandas Paksas Remigijus Žemaitaitis Vytautas Kamblevičius Rimas Andrikis Kęstutis Bartkevičius Juozas Imbrasas Algimantas Dumbrava Petras Gražulis Ona Valiukevičiūtė

Tvarkietis balandis  
Tvarkietis balandis  
Advertisement